NUO ES SUKŪRIMO 1957 M. ES ŠALIŲ SKAIČIUS NUO 6 IŠAUGO IKI 27. ŠIOS ŠALYS BENDROMIS JĖGOMIS KURIA GERESNĘ ATEITĮ. KURIOS ŠALYS PRIKLAUSO EUROPOS SĄJUNGAI IR KADA JOS ĮSTOJO? ŠIAME SKYRIUJE SUŽINOSITE, KAIP ES TAPO TOKIA, KOKIA YRA ŠIANDIEN, IR KUO JI YPATINGA.

KAS YRA EUROPOS SĄJUNGA?

ES valstybės narės

Europos Sąjunga – unikali 27 Europos šalių, vadinamų valstybėmis narėmis, arba ES šalimis, partnerystė. Kartu jos užima didžiąją Europos žemyno dalį. ES gyvena maždaug 447 mln. žmonių, t. y. apie 6 proc. pasaulio gyventojų. ES šalių piliečiai yra ir ES piliečiai.

ES oficialiosios kalbos

Europos vertybės

ES sutartyse išdėstytos taisyklės, pagal kurias veikia ES. Kartais jos iš dalies pakeičiamos, pvz., prisijungus naujų šalių arba įvykus ES veikimo pokyčių. Naujausia sutartis yra Lisabonos sutartis, 2007 m. pasirašyta Portugalijos sostinėje.

Daugiau informacijos apie ES sutartis: europa.eu/!bgPN3d

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija įsigaliojo kartu su Lisabonos sutartimi. Joje išdėstytos teisės ir laisvės, kuriomis naudojasi visi ES gyventojai, kaip antai asmeninės, ekonominės ir socialinės teisės. Paisant šiuolaikinės visuomenės, į chartiją įtraukta naujesnių pagrindinių teisių, kaip antai duomenų apsaugos ir garantijų dėl bioetikos. Į šį dokumentą įtraukta specialių nuostatų dėl jaunesnių nei 18 metų asmenų teisių ir taip užtikrinta, kad vaiko teisės būtų dalis žmogaus teisių, kurias ES ir jos valstybės narės yra įsipareigojusios gerbti ir saugoti.

Daugiau informacijos apie ES pagrindinių teisių chartiją: fra.europa.eu/lt/eu-charter, taip pat apie ES vaiko teisių strategiją: ec.europa.eu/info/policies/justice-and-fundamental-rights/rights-child_lt

Nuo 6 iki 27 ES šalių

ES sudaro labai skirtingos šalys. Iš ES šalių daugiausia gyventojų turi Vokietija – maždaug 84 mln., mažiausiai Malta – 500 tūkst. gyventojų. Europos Sąjungoje žmonės kalba įvairiomis kalbomis ir vartoja vieną iš trijų skirtingų abėcėlių (lotynų, graikų ir kirilicą). Skiriasi šalių tradicijos, kultūra, valgiai ir šventės.

Nuo ko viskas prasidėjo?

Po XX a. pirmoje pusėje (1914–1918 m. ir 1939–1945 m.) įvykusių dviejų pragaištingų pasaulinių karų žmonės buvo pasiryžę niekada neleisti, kad vėl nutiktų kas nors panašaus.

1945–1950 m. keli Europos politikai, tarp jų Robertas Schumanas, Konradas Adenaueris, Alcide’as De Gasperi ir Winstonas Churchillis, pradėjo kurti tokią Europos Sąjungą, kokioje dabar gyvename. Jie siekė ekonomiškai ir politiškai suvienyti Europos šalis, kad būtų užtikrinta ilgalaikė taika ir gerovė.

1950 m. gegužės 9 d. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Schumanas pasiūlė sujungti anglių ir plieno gamybą Europoje. Tuo metu tai buvo karo pramonės žaliavos: anglys buvo energijos išteklius, o plienas naudotas ginklams ir mašinoms gaminti. Sujungus jų gamybą, nė viena šalis negalėtų slapta ginkluotis prieš kitas šalis. Remiantis šiuo pasiūlymu, 1952 m. sukurta Europos anglių ir plieno bendrija. Ją įkūrė šešios kaimyninės šalys: Belgija, Prancūzija, Vokietija, Italija, Liuksemburgas ir Nyderlandai, o jos pagrindu susiformavo dabartinė ES.

Europos anglių ir plieno bendrijos tąsa

Po kelerių metų šešios Europos anglių ir plieno bendriją įsteigusios šalys nusprendė išplėsti bendradarbiavimą, kad jis aprėptų ir kitus ekonomikos sektorius. 1957 m. pasirašyta ir 1958 m. įsigaliojusia Romos sutartimi buvo įsteigta Europos ekonominė bendrija. Iš pradžių keltas tikslas – skatinti prekybą ir glaudesnę ekonominę integraciją tarp dalyvaujančių šalių.

Naujos narės

1973 m. į Europos ekonominę bendriją įstojo Danija, Airija ir Jungtinė Karalystė (*). Po kelerių metų, kai Pietų Europoje nebeliko dešiniųjų diktatūros režimų, trys šalys taip pat galėjo prašyti būti priimamos narėmis. Pirmoji iš jų – Graikija – įstojo 1981 m. 1986 m. priimtos Portugalija ir Ispanija. 1993 m. sukurta Europos Sąjunga, o po dvejų metų į ją įstojo Austrija, Suomija ir Švedija. ES narių skaičius išaugo iki 15.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, netrukus prasidėjo 40 metų trukęs šaltasis karas ir geležinė uždanga Europą padalijo į dvi dalis – Rytų ir Vakarų. Šio padalijimo simbolis buvo Berlyno siena, perkirtusi Berlyno miestą į dvi dalis. 1989 m. žlugus komunizmui, buvusios komunistinės Vidurio ir Rytų Europos šalys ėmė kurti demokratiją ir pateikė prašymą būti priimtos į ES.

2004 m. į ES įstojo aštuonios Vidurio ir Rytų Europos šalys: Čekija, Estija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Slovakija, Slovėnija ir Vengrija. Tais pačiais metais ES narėmis tapo Viduržemio jūros salos Kipras ir Malta. 2007 m. į ES įstojo Bulgarija ir Rumunija, o 2013 m. – Kroatija.

Prie ES prisijungus naujoms narėms, išsiplėtė bendroji rinka, taip pat tapo lengviau Europoje išlaikyti taiką ir gerovę. Visos naujos narės turi būti pasirengusios pasirašyti sutartis ir laikytis visų ES teisės aktų. Jos privalo gerbti ES vertybes, būtent – laikytis demokratijos, teisinės valstybės, pagarbos žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms principų.

ES taip pat palaiko tvirtus ryšius su kaimyninėmis šalimis. Pagal Europos kaimynystės politiką palaikomas artimiausių ES kaimynių į rytus ir pietus saugumas, stabilumas ir gerovė. Be to, ES plėtros politika taikoma galimoms naujoms narėms. ES pasauliniai ryšiai už vadinamojo kaimynystės regiono ribų paprastai grindžiami prekybos susitarimais, partnerystės ryšiais ir daugiašaliu bendradarbiavimu.

Šešios ES steigėjos – Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietija. Danija, Airija ir Jungtinė Karalystė įstojo į Europos Sąjungą 1973 m. sausio 1 d. ir Sąjungos valstybių narių skaičius išaugo iki devynių. Graikija įstojo 1981 m., netrukus (1986 m.) prisijungė Portugalija ir Ispanija. 1995 m. į Europos Sąjungą įstojo Austrija, Suomija ir Švedija. Didžiausias plėtros etapas baigėsi 2004 m. – tais metais į ES įstojo dešimt valstybių: Čekija, Estija, Kipras, Latvija, Lenkija, Lietuva, Malta, Slovakija, Slovėnija, Vengrija. 2007 m. prie ES prisijungė Bulgarija ir Rumunija, o paskutinioji 2013 m. į ES įstojo Kroatija.

Nobelio taikos premija

ES buvo įkurta siekiant užtikrinti ilgalaikę taiką tarp jos narių. Ją įkūrus gerokai sumažėjo smurtinių vidaus konfliktų ir tikimybės, kad tarp europiečių kils karas. Už darbą Europoje ir pasaulyje taikos, demokratijos ir žmogaus teisių labui Europos Sąjungai 2012 m. buvo skirta Nobelio taikos premija. Buvo nuspręsta 930 tūkst. EUR premijos lėšų – ir dar 930 tūkst. EUR pačios ES lėšų – skirti vaikams, kurie neturi galimybių augti taikoje.