<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><JUDGMENT xmlns:fmx="http://opoce" xmlns:xsi="http://www.w3.org/2001/XMLSchema-instance" xsi:noNamespaceSchemaLocation="http://formex.publications.europa.eu/schema/formex-05.58-20161101.xd"><BIB.JUDGMENT><REF.CASE FILE="n.a."><NO.CASE>C-287/19</NO.CASE></REF.CASE><NO.CELEX>62019CJ0287</NO.CELEX><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2020:897">EU:C:2020:897</NO.ECLI><NO.SEQ>0001</NO.SEQ><PAGE.FIRST.ECR>1</PAGE.FIRST.ECR><PAGE.SEQ>1</PAGE.SEQ><PAGE.LAST.ECR>22</PAGE.LAST.ECR><PAGE.TOTAL>22</PAGE.TOTAL><AUTHOR>CJ</AUTHOR></BIB.JUDGMENT><CURR.TITLE><PAGE.HEADER><P><HT TYPE="SC"><DATE ISO="20201111">2020 m. lapkričio 11 d.</DATE> sprendimas – Byla C-287/19</HT></P><P><HT TYPE="SC">DenizBank</HT></P></PAGE.HEADER></CURR.TITLE><TITLE><TI><P><HT TYPE="UC">Teisingumo teismo</HT> (pirmoji kolegija) <HT TYPE="UC">sprendimas</HT></P><P><DATE ISO="20201111">2020 m. lapkričio 11 d.</DATE><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="STAR" NOTE.ID="E0001"><P>Proceso kalba: vokiečių.</P></NOTE></P></TI></TITLE><INTERMEDIATE><INDEX IDX.CLOSE="“" SEPARATOR=" – " IDX.OPEN="„"><KEYWORD>Prašymas priimti prejudicinį sprendimą</KEYWORD><KEYWORD>Vartotojų apsauga</KEYWORD><KEYWORD>Direktyva (ES) 2015/2366</KEYWORD><KEYWORD>Mokėjimo paslaugos vidaus rinkoje</KEYWORD><KEYWORD>4 straipsnio 14 punktas</KEYWORD><KEYWORD>Mokėjimo priemonės sąvoka</KEYWORD><KEYWORD>Personalizuotos daugiafunkcės banko kortelės</KEYWORD><KEYWORD>Keitimosi duomenimis trumpu atstumu (NFC) funkcija</KEYWORD><KEYWORD>52 straipsnio 6 punkto a papunktis ir 54 straipsnio 1 dalis</KEYWORD><KEYWORD>Vartotojui teiktina informacija</KEYWORD><KEYWORD>Bendrosios sutarties sąlygų pakeitimas</KEYWORD><KEYWORD>Tylus sutikimas</KEYWORD><KEYWORD>63 straipsnio 1 dalies a ir b punktai</KEYWORD><KEYWORD>Teisės ir pareigos, susijusios su mokėjimo paslaugomis</KEYWORD><KEYWORD>Mažos vertės mokėjimo priemonėms taikoma nukrypti leidžianti nuostata</KEYWORD><KEYWORD>Taikymo sąlygos</KEYWORD><KEYWORD>Mokėjimo priemonė, kurios negalima blokuoti</KEYWORD><KEYWORD>Anonimiškai naudojama mokėjimo priemonė</KEYWORD><KEYWORD>Teismo sprendimo veikimo ribojimas laiko atžvilgiu</KEYWORD></INDEX></INTERMEDIATE><JUDGMENT.INIT><P>Byloje C‑287/19</P><P>dėl <HT TYPE="ITALIC">Oberster Gerichtshof</HT> (Aukščiausiasis Teismas, Austrija) <DATE ISO="20190125">2019 m. sausio 25 d.</DATE> nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo <DATE ISO="20190405">2019 m. balandžio 5 d.</DATE>, pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje</P></JUDGMENT.INIT><PARTIES><PLAINTIFS><P><HT TYPE="BOLD">DenizBank AG</HT></P></PLAINTIFS><AGAINST>prieš</AGAINST><DEFENDANTS><P><HT TYPE="BOLD">Verein für Konsumenteninformation</HT></P></DEFENDANTS></PARTIES><PREAMBLE><PREAMBLE.INIT><P>TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija)</P><P>kurį sudaro kolegijos pirmininkas J.‑C. Bonichot, teisėjai L. Bay Larsen, C. Toader, M. Safjan ir N. Jääskinen (pranešėjas),</P><P>generalinis advokatas M. Campos Sánchez-Bordona,</P><P>posėdžio sekretorė M. Krausenböck, administratorė,</P></PREAMBLE.INIT><GR.VISA><VISA>atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus <DATE ISO="20200213">2020 m. vasario 13 d.</DATE> posėdžiui,</VISA></GR.VISA><GR.CONSID><CONSID><P>išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:</P><LIST TYPE="NDASH"><ITEM><P><HT TYPE="ITALIC">DenizBank AG</HT>, atstovaujamos <HT TYPE="ITALIC">Rechtsanwälte</HT> G. Ganzger ir A. Egger,</P></ITEM><ITEM><P><HT TYPE="ITALIC">Verein für Konsumenteninformation</HT>, atstovaujamos <HT TYPE="ITALIC">Rechtsanwalt</HT> S. Langer,</P></ITEM><ITEM><P>Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek, J. Vláčil ir S. Šindelková,</P></ITEM><?PAGE NO="2"?><ITEM><P>Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Inez Fernandes, P. Barros da Costa, S. Jaulino ir G. Fonseca,</P></ITEM><ITEM><P>Europos Komisijos, atstovaujamos G. Braun, T. Scharf ir H. Tserepa‑Lacombe,</P></ITEM></LIST></CONSID></GR.CONSID><GR.VISA><VISA>susipažinęs su <DATE ISO="20200430">2020 m. balandžio 30 d.</DATE> posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,</VISA></GR.VISA><PREAMBLE.FINAL>priima šį</PREAMBLE.FINAL></PREAMBLE><CONTENTS.JUDGMENT><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><P><HT TYPE="BOLD">Sprendimą</HT></P></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0001"><NO.P>1</NO.P><TXT>Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl <DATE ISO="20151125">2015 m. lapkričio 25 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2366 dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2002/65/EB, 2009/110/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 ir panaikinama Direktyva 2007/64/EB (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="337" PAGE.FIRST="35" DATE.PUB="2015">OL L 337, 2015, p. 35</REF.DOC.OJ> ir klaidų ištaisymas <REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="102" PAGE.FIRST="97" DATE.PUB="2018">OL L 102, 2018, p. 97</REF.DOC.OJ>), 4 straipsnio 14 punkto, 52 straipsnio 6 punkto a papunkčio, siejamo su 54 straipsnio 1 dalimi ir 63 straipsnio 1 dalies a ir b punktais, išaiškinimo.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0002"><NO.P>2</NO.P><TXT>Šis prašymas pateiktas nagrinėjant pagal Austrijos teisę įsteigtos bendrovės <HT TYPE="ITALIC">DenizBank AG</HT> ir <HT TYPE="ITALIC">Verein für Konsumenteninformation</HT> (Vartotojų informavimo asociacija, Austrija, toliau – VKI) ginčą dėl sutarties sąlygų galiojimo, kurios susijusios su personalizuotų daugiafunkcių banko kortelių su įdiegta keitimosi duomenimis trumpu atstumu (<HT TYPE="ITALIC">Near Field Communication</HT>) funkcija (toliau – NFC funkcija), bendrai vadinama <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0001" ID="QS0001"/>bekontakčio mokėjimo<QUOT.END REF.START="QS0001" CODE="201C" ID="QE0001"/> funkcija, naudojimu.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><P><HT TYPE="BOLD">Teisinis pagrindas</HT></P></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Direktyva 93/13/EEB</HT></HT></P></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0003"><NO.P>3</NO.P><TXT><DATE ISO="19930405">1993 m. balandžio 5 d.</DATE> Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="095" PAGE.FIRST="29" DATE.PUB="1993">OL L 95, 1993, p. 29</REF.DOC.OJ>; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288) 2 straipsnyje numatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><P><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0002" ID="QS0002"/>Šioje direktyvoje:</P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>a)</NO.P><TXT><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0003" ID="QS0003"/>nesąžiningos sąlygos<QUOT.END REF.START="QS0003" CODE="201C" ID="QE0003"/> – tai 3 straipsnyje apibrėžtos sutarčių sąlygos;</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0004" ID="QS0004"/>vartotojas<QUOT.END REF.START="QS0004" CODE="201C" ID="QE0004"/> – bet kuris fizinis asmuo, kuris sutartyse, kurioms taikoma ši direktyva, veikia siekdamas tikslų, nesusijusių su jo verslu, prekyba ar profesija;</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>c)</NO.P><TXT><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0005" ID="QS0005"/>pardavėjas ar tiekėjas<QUOT.END REF.START="QS0005" CODE="201C" ID="QE0005"/> [verslininkas] – bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, kuris sutartyse, kurioms taikoma ši direktyva veikia ne savo verslo, prekybos ar profesijos tikslias, nesvarbu ar tai būtų viešoji, ar privati nuosavybė.<QUOT.END REF.START="QS0002" CODE="201C" ID="QE0002"/></TXT></NP></ITEM></LIST></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0004"><NO.P>4</NO.P><TXT>Šios direktyvos 3 straipsnyje nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="003.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0006" ID="QS0006"/>1.</NO.PARAG><ALINEA>Ta sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.</ALINEA><ALINEA>&lt;…&gt;</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="003.003"><NO.PARAG>3.</NO.PARAG><ALINEA>Priede pateikiamas orientacinis ir neišsamus sąlygų, kurias galima laikyti nesąžiningomis, sąrašas.<QUOT.END REF.START="QS0006" CODE="201C" ID="QE0006"/></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR><?PAGE NO="3"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0005"><NO.P>5</NO.P><TXT>Minėtos direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0007" ID="QS0007"/>Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas [verslininkas] sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, [kad sutartyje, kurią verslininkas sudaro su vartotoju, naudojamos nesąžiningos sąlygos nacionalinės teisės aktuose nustatytomis sąlygomis] nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.<QUOT.END REF.START="QS0007" CODE="201C" ID="QE0007"/></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0006"><NO.P>6</NO.P><TXT>Pagal Direktyvos 93/13 8 straipsnį <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0008" ID="QS0008"/>valstybės narės gali priimti arba išlaikyti pačias griežčiausias [griežtesnes] Sutartį atitinkančias nuostatas šia direktyva reglamentuojamoje srityje, siekiant užtikrinti maksimalią vartotojo apsaugą<QUOT.END REF.START="QS0008" CODE="201C" ID="QE0008"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0007"><NO.P>7</NO.P><TXT>Direktyvos 93/13 priedo, kuriame pateiktas orientacinis ir neišsamus <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0009" ID="QS0009"/>3 straipsnio 3 dalyje nurodytų sąlygų<QUOT.END REF.START="QS0009" CODE="201C" ID="QE0009"/> sąrašas, 1 punkto j papunktyje minimos <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0010" ID="QS0010"/>sąlygos, kurių tikslas arba rezultatas leisti pardavėjui ar tiekėjui [verslininkui] vienašališkai be pateisinamos priežasties, nurodytos sutartyje, pakeisti sutarties sąlygas<QUOT.END REF.START="QS0010" CODE="201C" ID="QE0010"/>. Šio priedo 2 punkte apibrėžta minėto j punkto taikymo sritis.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Direktyva (ES) 2015/2366</HT></HT></P></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0008"><NO.P>8</NO.P><TXT>Direktyva (ES) 2015/2366 nuo <DATE ISO="20180113">2018 m. sausio 13 d.</DATE> panaikinta <DATE ISO="20071113">2007 m. lapkričio 13 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/64/EB dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, iš dalies keičianti direktyvas 97/7/EB, 2002/65/EB, 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinanti Direktyvą 97/5/EB (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="319" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="2007">OL L 319, 2007, p. 1</REF.DOC.OJ>).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0009"><NO.P>9</NO.P><TXT>Direktyvos 2015/2366 6, 53–55, 63, 81, 91 ir 96 konstatuojamosiose dalyse numatyta:</TXT><QUOT.S LEVEL="1"><CONSID><NP><NO.P><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0011" ID="QS0011"/>(6)</NO.P><TXT>&lt;…&gt; rinkos dalyviams reikėtų garantuoti lygiavertes veiklos sąlygas ir taip sudaryti sąlygas naujoms mokėjimo priemonėms patekti į didesnę rinką ir užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą naudojantis tomis mokėjimo paslaugomis visoje Sąjungoje. Dėl to turėtų padidėti veiksmingumas visoje mokėjimo sistemoje ir išaugti mokėjimo paslaugų pasirinkimas ir skaidrumas, taip pat kartu padidėti vartotojų pasitikėjimas suderinta mokėjimų rinka;</TXT></NP></CONSID><P>&lt;…&gt;</P><CONSID><NP><NO.P>(53)</NO.P><TXT>kadangi vartotojų ir įmonių padėtis nėra vienoda, nereikia ir vienodo jų apsaugos lygio. Nors svarbu užtikrinti vartotojų teises nuostatomis, nuo kurių negalima nukrypti sudarant sutartį, įmonėms ir organizacijoms, kai jos neturi reikalų su vartotojais, tikslinga leisti susitarti kitaip. &lt;…&gt;</TXT></NP></CONSID><CONSID><NP><NO.P>(54)</NO.P><TXT>šioje direktyvoje turėtų būti nurodytos mokėjimo paslaugų teikėjų pareigos, susijusios su informacijos teikimu mokėjimo paslaugų vartotojams, kurie turėtų gauti tokią pačią aiškiai išdėstytą informaciją apie mokėjimo paslaugas, kad galėtų priimti sprendimus remdamiesi išsamia informacija ir laisvai rinktis Sąjungos teritorijoje. &lt;…&gt;</TXT></NP></CONSID><CONSID><NP><NO.P>(55)</NO.P><TXT>vartotojai turėtų būti apsaugoti nuo nesąžiningos ir klaidinančios praktikos pagal <DATE ISO="20050511">2005 m. gegužės 11 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2005/29/EB [dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančią Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="149" PAGE.FIRST="22" DATE.PUB="2005">OL L 149, 2005, p. 22</REF.DOC.OJ>)], taip pat pagal <DATE ISO="20000608">2000 m. birželio 8 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/31/EB [dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="178" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="2000">OL L 178, 2000, p. 1</REF.DOC.OJ>)], <DATE ISO="20020923">2002 m. rugsėjo 23 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/65/EB [dėl nuotolinės prekybos vartotojams skirtomis finansinėmis paslaugomis<?PAGE NO="4"?> ir iš dalies keičiančią Tarybos direktyvą 90/619/EEB ir [d]irektyvas 97/7/EB ir 98/27/EB (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="271" PAGE.FIRST="16" DATE.PUB="2002">OL L 271, 2002, p. 16</REF.DOC.OJ>)], <DATE ISO="20080423">2008 m. balandžio 23 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/48/EB [dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančią Tarybos direktyvą 87/102/EEB (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="133" PAGE.FIRST="66" DATE.PUB="2008">OL L 133, 2008, p. 66</REF.DOC.OJ>)], <DATE ISO="20111025">2011 m. spalio 25 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2011/83/ES [dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="304" PAGE.FIRST="64" DATE.PUB="2011">OL L 304, 2011, p. 64</REF.DOC.OJ>)] ir <DATE ISO="20140723">2014 m. liepos 23 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/92/ES [dėl mokesčių, susijusių su mokėjimo sąskaitomis, palyginamumo, mokėjimo sąskaitų perkėlimo ir galimybės naudotis būtiniausias savybes turinčiomis mokėjimo sąskaitomis (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="257" PAGE.FIRST="214" DATE.PUB="2014">OL L 257, 2014, p. 214</REF.DOC.OJ>)]. Tų direktyvų nuostatos taikomos toliau. Tačiau visų pirma reikėtų aiškiau nustatyti šioje direktyvoje ir Direktyvoje 2002/65/EB nustatytų informavimo prieš pasirašant sutartį reikalavimų santykį;</TXT></NP></CONSID><P>&lt;…&gt;</P><CONSID><NP><NO.P>(63)</NO.P><TXT>siekiant užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą, valstybės narės turėtų galėti vartotojo interesais palikti galioti arba nustatyti apribojimus arba draudimus, susijusius su vienašaliais bendrosios sutarties sąlygų pakeitimais, pavyzdžiui, jei nėra pagrįstos priežasties tokiam pakeitimui atlikti;</TXT></NP></CONSID><P>&lt;…&gt;</P><CONSID><NP><NO.P>(81)</NO.P><TXT>mažos vertės mokėjimo priemonės, kurioms neturėtų būti keliami pernelyg dideli reikalavimai, turėtų būti nebrangi ir patogi alternatyvi galimybė perkant pigias prekes ir paslaugas. &lt;…&gt; Nepaisant ne tokios griežtos tvarkos, mokėjimo paslaugų vartotojams turėtų būti užtikrinta atitinkama apsauga atsižvelgiant į tų mokėjimo priemonių, visų pirma išankstinio mokėjimo priemonių, keliamą ribotą riziką;</TXT></NP></CONSID><P>&lt;…&gt;</P><CONSID><NP><NO.P>(91)</NO.P><TXT>mokėjimo paslaugų teikėjai yra atsakingi už saugumo priemones. Tos priemonės turi būti proporcingos atitinkamai saugumo rizikai. Mokėjimo paslaugų teikėjai turėtų įdiegti rizikos mažinimo sistemą ir naudoti veiksmingas incidentų valdymo procedūras. &lt;…&gt;. Be to, siekiant užtikrinti, kad žala vartotojams &lt;…&gt; būtų minimali, labai svarbu, kad mokėjimo paslaugų teikėjų būtų reikalaujama nepagrįstai nedelsiant pranešti apie didelius saugumo incidentus kompetentingoms institucijoms. &lt;…&gt;</TXT></NP></CONSID><P>&lt;…&gt;</P><CONSID><NP><NO.P>(96)</NO.P><TXT>saugumo priemonės turėtų atitikti su mokėjimo paslauga susijusios rizikos lygį. Siekiant sudaryti sąlygas vystytis patogioms naudoti ir prieinamoms mokėjimo priemonėms, naudojamoms mažos rizikos mokėjimams atlikti, pvz., mažos vertės bekontakčiams mokėjimams pardavimo vietoje, nepriklausomai nuo to, ar jie grindžiami mobiliaisiais telefonais, techniniuose reguliavimo standartuose reikėtų nurodyti saugumo reikalavimo taikymo išimtis. &lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0011" CODE="201C" ID="QE0011"/></TXT></NP></CONSID></QUOT.S></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0010"><NO.P>10</NO.P><TXT>Šios direktyvos 4 straipsnyje <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0012" ID="QS0012"/>Apibrėžtys<QUOT.END REF.START="QS0012" CODE="201C" ID="QE0012"/> numatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><P><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0013" ID="QS0013"/>Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:</P><P>&lt;…&gt;</P><LIST TYPE="ARAB"><ITEM><NP><NO.P>8.</NO.P><TXT>mokėtojas – fizinis arba juridinis asmuo, kuris turi mokėjimo sąskaitą ir leidžia vykdyti mokėjimo nurodymą iš tos mokėjimo sąskaitos arba, nesant mokėjimo sąskaitos, fizinis arba juridinis asmuo, kuris pateikia mokėjimo nurodymą;</TXT></NP></ITEM><?PAGE NO="5"?><ITEM><NP><NO.P>9.</NO.P><TXT>gavėjas – fizinis arba juridinis asmuo, kuris yra numatytas lėšų, kurios buvo mokėjimo operacijos dalykas, gavėjas;</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>10.</NO.P><TXT>mokėjimo paslaugų vartotojas – fizinis arba juridinis asmuo, kuris naudojasi mokėjimo paslauga kaip mokėtojas ir (arba) kaip gavėjas;</TXT></NP></ITEM></LIST><P>&lt;…&gt;</P><LIST TYPE="ARAB"><ITEM><NP><NO.P>14.</NO.P><TXT>mokėjimo priemonė – personalizuota (-os) priemonė (-ės) ir (arba) procedūros, dėl kurių susitaria mokėjimo paslaugų vartotojas ir mokėjimo paslaugų teikėjas ir kurios naudojamos mokėjimo nurodymui inicijuoti;</TXT></NP></ITEM></LIST><P>&lt;…&gt;</P><LIST TYPE="ARAB"><ITEM><NP><NO.P>20.</NO.P><TXT>vartotojas – fizinis asmuo, kuris pagal mokėjimo paslaugų sutartis, kurioms taikoma ši direktyva, veikia siekdamas su prekyba, verslu ar profesija nesusijusių tikslų;</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>21.</NO.P><TXT>bendroji sutartis – mokėjimo paslaugų sutartis, kuria reglamentuojamas būsimas atskirų ir paskesnių mokėjimo operacijų vykdymas ir kurioje gali būti nustatyta pareiga atidaryti mokėjimo sąskaitą bei jos atidarymo sąlygos;</TXT></NP></ITEM></LIST><P>&lt;…&gt;</P><LIST TYPE="ARAB"><ITEM><NP><NO.P>29.</NO.P><TXT>autentiškumo patvirtinimas – procedūra, kurią taikydamas mokėjimo paslaugų teikėjas gali patikrinti mokėjimo paslaugų vartotojo tapatybę arba konkrečios mokėjimo priemonės naudojimo teisėtumą, įskaitant vartotojo personalizuotų saugumo požymių [duomenų] naudojimą;</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>30.</NO.P><TXT>griežtas kliento autentiškumo patvirtinimas – autentiškumo patvirtinimas, grindžiamas dviejų ar daugiau elementų, kurie skirstomi į žinojimo (tai, ką žino tik vartotojas), turėjimo (tai, ką turi tik vartotojas) ir būdingumo (tai, kas būdinga vartotojui) kategorijas, ir yra nepriklausomi, nes vieną iš jų pažeidus nesumažėja kitų patikimumas, ir jo struktūra yra tokia, kad būtų užtikrintas autentiškumo patvirtinimo duomenų konfidencialumas;</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>31.</NO.P><TXT>personalizuoti saugumo požymiai [duomenys] – personalizuotos ypatybės, kurias [personalizuoti duomenys, kuriuos] mokėjimo paslaugų vartotojui autentiškumo patvirtinimo tikslais suteikia mokėjimo paslaugų teikėjas;</TXT></NP></ITEM></LIST><P>&lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0013" CODE="201C" ID="QE0013"/></P></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0011"><NO.P>11</NO.P><TXT>Direktyvos 2015/2366 III antraštinėje dalyje <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0014" ID="QS0014"/>Mokėjimo paslaugų teikimo sąlygų skaidrumas ir informavimo reikalavimai<QUOT.END REF.START="QS0014" CODE="201C" ID="QE0014"/> yra 1 skyrius <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0015" ID="QS0015"/>Bendrosios taisyklės<QUOT.END REF.START="QS0015" CODE="201C" ID="QE0015"/>, kurį sudaro 38–42 straipsniai.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0012"><NO.P>12</NO.P><TXT>Minėtos direktyvos 38 straipsnio <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0016" ID="QS0016"/>Taikymo sritis<QUOT.END REF.START="QS0016" CODE="201C" ID="QE0016"/> 1 dalyje nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="038.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0017" ID="QS0017"/>1.</NO.PARAG><ALINEA>Ši antraštinė dalis taikoma vieno mokėjimo operacijoms, bendrosioms sutartims ir mokėjimo operacijoms, kurias jos apima. Šalys gali susitarti visos šios antraštinės dalies ar jos dalies netaikyti tais atvejais, kai mokėjimo paslaugų vartotojas nėra vartotojas [neturi vartotojo statuso].<QUOT.END REF.START="QS0017" CODE="201C" ID="QE0017"/></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR><?PAGE NO="6"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0013"><NO.P>13</NO.P><TXT>Tos pačios direktyvos 42 straipsnyje <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0018" ID="QS0018"/>Nukrypimas nuo informavimo reikalavimų dėl nedidelės vertės ir elektroninių pinigų mokėjimo priemonių<QUOT.END REF.START="QS0018" CODE="201C" ID="QE0018"/> nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="042.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0019" ID="QS0019"/>1.</NO.PARAG><ALINEA><P>Mokėjimo priemonių, kurios pagal atitinkamą bendrąją sutartį susijusios tik su atskiromis mokėjimo operacijomis, neviršijančiomis 30 EUR, arba kurioms nustatyta 150 EUR išlaidų riba arba kuriose laikoma ne didesnė nei 150 EUR suma bet kuriuo metu, atvejais:</P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>a)</NO.P><TXT>nukrypstant nuo 51, 52 ir 56 straipsnių, mokėjimo paslaugų teikėjas pateikia mokėtojui tik informaciją apie mokėjimo paslaugos pagrindines savybes, įskaitant būdą, kaip galima naudotis mokėjimo priemone, atsakomybę, taikomus mokesčius ir kitą svarbią informaciją, reikalingą pagrįstam sprendimui priimti, taip pat nurodo, kur lengvai prieinamu būdu galima susipažinti su visa kita 52 straipsnyje nurodyta informacija ir sąlygomis;</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT>gali būti susitarta, kad nukrypstant nuo 54 straipsnio, iš mokėjimo paslaugų teikėjo nereikalaujama pasiūlyti bendrosios sutarties sąlygų pakeitimų tokiu pačiu būdu, kaip numatyta 51 straipsnio 1 dalyje;</TXT></NP></ITEM></LIST><P>&lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0019" CODE="201C" ID="QE0019"/></P></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0014"><NO.P>14</NO.P><TXT>Direktyvos 2015/2366 III antraštinėje dalyje yra 3 skyrius <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0020" ID="QS0020"/>Bendrosios sutartys<QUOT.END REF.START="QS0020" CODE="201C" ID="QE0020"/>, kurį sudaro 50–58 straipsniai.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0015"><NO.P>15</NO.P><TXT>Šio įstatymo 51 straipsnio <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0021" ID="QS0021"/>Išankstinė bendra informacija<QUOT.END REF.START="QS0021" CODE="201C" ID="QE0021"/> 1 dalyje numatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0022" ID="QS0022"/>Valstybės narės reikalauja, kad likus pakankamai laiko iki mokėjimo paslaugų vartotojo įpareigojimo bendrąja sutartimi arba oferta mokėjimo paslaugų teikėjas popierine forma arba naudodamas kitą patvariąją laikmeną pateiktų mokėjimo paslaugų vartotojui 52 straipsnyje nurodytą informaciją ir sąlygas. Informacija ir sąlygos išdėstomos lengvai suprantamais žodžiais, aiškia ir suprantama forma, valstybės narės, kurioje siūloma mokėjimo paslauga, valstybine kalba arba kita kalba, dėl kurios susitarė šalys.<QUOT.END REF.START="QS0022" CODE="201C" ID="QE0022"/></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0016"><NO.P>16</NO.P><TXT>Šios direktyvos 52 straipsnyje <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0023" ID="QS0023"/>Informacija ir sąlygos<QUOT.END REF.START="QS0023" CODE="201C" ID="QE0023"/> nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><P><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0024" ID="QS0024"/>Valstybės narės užtikrina, kad mokėjimo paslaugų vartotojui būtų pateikta ši informacija ir sąlygos:</P><P>&lt;…&gt;</P><LIST TYPE="ARAB"><ITEM><NP><NO.P>6)</NO.P><TXT>dėl bendrosios sutarties pakeitimų ir nutraukimo:</TXT><P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>a)</NO.P><TXT>jei susitarta, informacija, kad bus laikoma, jog mokėjimo paslaugų vartotojas sutinka su sąlygų pakeitimais pagal 54 straipsnį, nebent mokėjimo paslaugų vartotojas anksčiau nei siūlomą jų įsigaliojimo dieną mokėjimo paslaugų teikėjui praneša, kad su jais nesutinka;</TXT></NP></ITEM></LIST></P></NP></ITEM></LIST><P>&lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0024" CODE="201C" ID="QE0024"/></P></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0017"><NO.P>17</NO.P><TXT>Minėtos direktyvos 54 straipsnio <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0025" ID="QS0025"/>Bendrosios sutarties sąlygų pakeitimai<QUOT.END REF.START="QS0025" CODE="201C" ID="QE0025"/> 1 dalyje numatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0026" ID="QS0026"/>Visus bendrosios sutarties ar 52 straipsnyje nurodytos informacijos ir sąlygų pakeitimus mokėjimo paslaugų teikėjas pasiūlo tokiu pačiu būdu, kaip numatyta 51 straipsnio 1 dalyje, ir ne vėliau kaip likus dviem mėnesiams iki siūlomos jų taikymo dienos. Mokėjimo paslaugų vartotojas gali sutikti su pakeitimais arba juos atmesti anksčiau nei siūlomą jų įsigaliojimo dieną.</ALINEA><ALINEA>Kai taikytina, pagal 52 straipsnio 6 dalies a punktą mokėjimo paslaugų teikėjas praneša mokėjimo paslaugų vartotojui, kad laikoma, jog mokėjimo paslaugų vartotojas sutinka su tais pakeitimais, jeigu jis anksčiau nei siūlomą jų įsigaliojimo dieną mokėjimo paslaugų teikėjui nepraneša, kad su jais<?PAGE NO="7"?> nesutinka. Mokėjimo paslaugų teikėjas taip pat informuoja mokėjimo paslaugų vartotoją, kad tuo atveju, jei mokėjimo paslaugų vartotojas atmestų tuos pakeitimus, mokėjimo paslaugų vartotojas turi teisę nutraukti bendrąją sutartį nemokėdamas jokių mokesčių bet kuriuo metu iki tos dienos, kurią būtų pradėti taikyti pakeitimai.<QUOT.END REF.START="QS0026" CODE="201C" ID="QE0026"/></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0018"><NO.P>18</NO.P><TXT>Direktyvos 2015/2366 IV antraštinėje dalyje <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0027" ID="QS0027"/>Teisės ir pareigos, susijusios su mokėjimo paslaugų teikimu ir naudojimu<QUOT.END REF.START="QS0027" CODE="201C" ID="QE0027"/> yra 1 skyrius <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0028" ID="QS0028"/>Bendrosios nuostatos<QUOT.END REF.START="QS0028" CODE="201C" ID="QE0028"/>, kurį sudaro 61–63 straipsniai.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0019"><NO.P>19</NO.P><TXT>Šios direktyvos 63 straipsnio <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0029" ID="QS0029"/>Mažos vertės mokėjimo priemonėms ir elektroniniams pinigams taikoma nukrypti leidžianti nuostata<QUOT.END REF.START="QS0029" CODE="201C" ID="QE0029"/> 1 dalyje nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="063.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0030" ID="QS0030"/>1.</NO.PARAG><ALINEA><P>Mokėjimo priemonių, kurios pagal bendrąją sutartį susijusios tik su atskiromis mokėjimo operacijomis, neviršijančiomis 30 EUR, arba kurioms nustatyta 150 EUR išlaidų riba arba kuriose bet kuriuo metu laikoma ne didesnė nei 150 EUR suma, atvejais mokėjimo paslaugų teikėjai gali susitarti su savo mokėjimo paslaugų vartotojais, kad:</P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>a)</NO.P><TXT>69 straipsnio 1 dalies b punktas, 70 straipsnio 1 dalies c bei d punktai ir 74 straipsnio 3 dalis netaikomi, jei negalima mokėjimo priemonės blokuoti arba užkirsti kelią ją toliau naudoti;</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT>72 ir 73 straipsniai ir 74 straipsnio 1 bei 3 dalys netaikomi, jei mokėjimo priemonė yra naudojama anonimiškai arba jei mokėjimo paslaugų teikėjas dėl kitų priežasčių, susijusių su mokėjimo priemone, negali įrodyti, kad mokėjimo operacija buvo autorizuota;</TXT></NP></ITEM></LIST><P>&lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0030" CODE="201C" ID="QE0030"/></P></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0020"><NO.P>20</NO.P><TXT>Be to, Direktyvos 2015/2366 IV antraštinėje dalyje yra 2 skyrius <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0031" ID="QS0031"/>Mokėjimo operacijų autorizavimas<QUOT.END REF.START="QS0031" CODE="201C" ID="QE0031"/>, kurį sudaro 64–77 straipsniai.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0021"><NO.P>21</NO.P><TXT>Šios direktyvos 69 straipsnio <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0032" ID="QS0032"/>Mokėjimo paslaugų vartotojo pareigos, susijusios su mokėjimo priemonėmis ir personalizuotais saugumo požymiais [duomenimis]<QUOT.END REF.START="QS0032" CODE="201C" ID="QE0032"/> 1 dalyje numatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><P><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0033" ID="QS0033"/>Mokėjimo paslaugų vartotojas, turintis teisę naudoti mokėjimo priemonę:</P><P>&lt;…&gt;</P><P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT>sužinojęs apie mokėjimo priemonės praradimą, vagystę, neteisėtą pasisavinimą ar neautorizuotą naudojimą, nepagrįstai nedelsdamas praneša apie tai mokėjimo paslaugų teikėjui arba pastarojo nurodytam subjektui.<QUOT.END REF.START="QS0033" CODE="201C" ID="QE0033"/></TXT></NP></ITEM></LIST></P></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0022"><NO.P>22</NO.P><TXT>Minėtos direktyvos 70 straipsnio <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0034" ID="QS0034"/>Mokėjimo paslaugų teikėjo pareigos, susijusios su mokėjimo priemonėmis<QUOT.END REF.START="QS0034" CODE="201C" ID="QE0034"/> 1 dalyje nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><P><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0035" ID="QS0035"/>Mokėjimo paslaugų teikėjas, išduodamas mokėjimo priemonę:</P><P>&lt;…&gt;</P><P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>c)</NO.P><TXT>užtikrina, kad visada būtų prieinamos tinkamos priemonės, kuriomis naudodamasis mokėjimo paslaugų vartotojas galėtų pateikti pranešimą pagal 69 straipsnio 1 dalies b punktą ar pareikalauti, kad mokėjimo priemonės blokavimas būtų panaikintas pagal 68 straipsnio 4 dalį; mokėjimo paslaugų vartotojui paprašius, mokėjimo paslaugų teikėjas suteikia jam priemones, kuriomis 18 mėnesių nuo pranešimo pateikimo mokėjimo paslaugų vartotojas gali įrodyti, kad mokėjimo paslaugų vartotojas pateikė tokį pranešimą;</TXT></NP></ITEM><?PAGE NO="8"?><ITEM><NP><NO.P>d)</NO.P><TXT>mokėjimo paslaugos vartotojui suteikia galimybę nemokamai pateikti pranešimą pagal 69 straipsnio 1 dalies b punktą ir, jei prašo sumokėti, gali prašyti padengti tik pakeitimo išlaidas, tiesiogiai priskiriamas mokėjimo priemonei;</TXT></NP></ITEM></LIST></P></ALINEA><ALINEA>&lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0035" CODE="201C" ID="QE0035"/></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0023"><NO.P>23</NO.P><TXT>Tos pačios direktyvos 72 straipsnyje <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0036" ID="QS0036"/>Mokėjimo operacijų autentiškumo patvirtinimo ir įvykdymo įrodymas<QUOT.END REF.START="QS0036" CODE="201C" ID="QE0036"/> nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="072.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0037" ID="QS0037"/>1.</NO.PARAG><ALINEA>Valstybės narės reikalauja, kad jei mokėjimo paslaugų vartotojas neigia autorizavęs įvykdytą mokėjimo operaciją ar teigia, kad mokėjimo operacija buvo įvykdyta netinkamai, mokėjimo paslaugų teikėjas turi įrodyti, kad mokėjimo operacijos autentiškumas buvo patvirtintas, ji buvo tinkamai užregistruota, įrašyta į sąskaitas ir jos nepaveikė techninis sutrikimas arba kitas mokėjimo paslaugos teikėjo teikiamos paslaugos trūkumas.</ALINEA><ALINEA>Jei mokėjimo operacija inicijuojama per mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėją, mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėjas turi įrodyti, kad pagal jo kompetenciją mokėjimo operacijos autentiškumas buvo patvirtintas, ji buvo tinkamai užregistruota ir jos nepaveikė techninis sutrikimas arba kitas trūkumas, susijęs su mokėjimo paslauga, už kurią jis atsako.</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="072.002"><NO.PARAG>2.</NO.PARAG><ALINEA>Jei mokėjimo paslaugų vartotojas neigia autorizavęs įvykdytą mokėjimo operaciją, mokėjimo paslaugų teikėjo, įskaitant atitinkamais atvejais mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėją, užregistruotas mokėjimo priemonės naudojimas pats savaime nebūtinai yra pakankamas įrodymas, kad mokėtojas autorizavo mokėjimo operaciją ar kad mokėtojas veikė nesąžiningai arba tyčia ar dėl didelio neatsargumo neįvykdė vienos ar kelių savo pareigų pagal 69 straipsnį. Mokėjimo paslaugų teikėjas, o atitinkamais atvejais ir mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėjas pateikia įrodymų, patvirtinančių mokėjimo paslaugų vartotojo sukčiavimą arba didelį neatsargumą.<QUOT.END REF.START="QS0037" CODE="201C" ID="QE0037"/></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0024"><NO.P>24</NO.P><TXT>Direktyvos 2015/2366 73 straipsnis <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0038" ID="QS0038"/>Mokėjimo paslaugų teikėjo atsakomybė už neautorizuotas mokėjimo operacijas<QUOT.END REF.START="QS0038" CODE="201C" ID="QE0038"/> suformuluotas taip:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="073.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0039" ID="QS0039"/>1.</NO.PARAG><ALINEA>Valstybės narės užtikrina, kad, nedarant poveikio 71 straipsniui, neautorizuotos mokėjimo operacijos atveju mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas nedelsdamas ir bet kuriuo atveju ne vėliau kaip iki kitos darbo dienos pabaigos po to, kai sužino arba būna informuotas apie operaciją, mokėtojui sugrąžintų neautorizuotos mokėjimo operacijos sumą, išskyrus atvejus, kai mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas turi pagrįstų priežasčių įtarti sukčiavimą ir tas priežastis raštu pateikia atitinkamai nacionalinei institucijai. Kai taikytina, mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas atstato mokėjimo sąskaitos, iš kurios ta suma nurašyta, likutį, kuris būtų buvęs, jeigu neautorizuota mokėjimo operacija nebūtų buvusi įvykdyta. Tokiu būdu taip pat užtikrinama, kad sumos įskaitymo į mokėtojo mokėjimo sąskaitą data būtų ne vėlesnė nei data, kai ta suma nurašyta nuo sąskaitos.</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="073.002"><NO.PARAG>2.</NO.PARAG><ALINEA>Kai mokėjimo operacija inicijuojama per mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėją, sąskaitą tvarkantis mokėjimo paslaugų teikėjas nedelsdamas ir bet kuriuo atveju ne vėliau kaip iki kitos darbo dienos pabaigos grąžina neautorizuotos mokėjimo operacijos sumą ir, kai taikytina, atkuria mokėjimo sąskaitos, iš kurios ta suma nurašyta, likutį, kuris būtų buvęs, jeigu neautorizuota mokėjimo operacija nebūtų buvusi įvykdyta.</ALINEA><ALINEA>Jeigu mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėjas yra atsakingas už neautorizuotą mokėjimo operaciją, jis nedelsdamas sąskaitą tvarkančio mokėjimo paslaugų teikėjo prašymu jam kompensuoja nuostolius, kuriuos jis patyrė, arba sumas, kurias jis sumokėjo grąžindamas pinigus mokėtojui, įskaitant neautorizuotos mokėjimo operacijos sumą. Pagal 72 straipsnio 1 dalį mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėjas turi įrodyti, kad pagal jo kompetenciją mokėjimo operacijos autentiškumas buvo patvirtintas, ji buvo tinkamai užregistruota ir jos nepaveikė techninis sutrikimas arba kitas trūkumas, susijęs su mokėjimo paslauga, už kurią jis atsako.</ALINEA></PARAG><?PAGE NO="9"?><PARAG IDENTIFIER="073.003"><NO.PARAG>3.</NO.PARAG><ALINEA>Gali būti nustatyta papildoma finansinė kompensacija laikantis mokėtojo ir mokėjimo paslaugų teikėjo sudarytai sutarčiai arba, jei taikytina, mokėtojo ir mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėjo sudarytai sutarčiai taikomos teisės nuostatų.<QUOT.END REF.START="QS0039" CODE="201C" ID="QE0039"/></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0025"><NO.P>25</NO.P><TXT>Šios direktyvos 74 straipsnio <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0040" ID="QS0040"/>Mokėtojo atsakomybė už neautorizuotas mokėjimo operacijas<QUOT.END REF.START="QS0040" CODE="201C" ID="QE0040"/> 1 ir 3 dalyse nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="074.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0041" ID="QS0041"/>1.</NO.PARAG><ALINEA>Nukrypstant nuo 73 straipsnio, mokėtojui gali tekti 50 EUR maksimalios sumos neviršijantys su neautorizuotomis mokėjimo operacijomis susiję nuostoliai, patirti dėl prarastos ar pavogtos mokėjimo priemonės panaudojimo arba dėl neteisėto jos pasisavinimo.</ALINEA><ALINEA><P>Pirma pastraipa netaikoma, jei:</P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>a)</NO.P><TXT>mokėtojas negalėjo pastebėti mokėjimo priemonės praradimo, vagystės arba neteisėto pasisavinimo iki mokėjimo įvykdymo, išskyrus atvejus, kai mokėtojas veikė nesąžiningai; arba</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT>nuostolis patirtas dėl mokėjimo paslaugų teikėjo ar išorės subjektų, kuriems perduodamas veiklos vykdymas, darbuotojo, tarpininko, filialo veiksmų ar neveikimo.</TXT></NP></ITEM></LIST><P>Mokėtojui tenka visi su neautorizuotomis mokėjimo operacijomis susiję nuotoliai, jei mokėtojas juos patyrė veikdamas nesąžiningai arba tyčia ar dėl didelio neatsargumo neįvykdo vienos ar kelių pareigų, nustatytų 69 straipsnyje. Tokiais atvejais pirmoje pastraipoje nustatyta maksimali suma netaikoma.</P><P>Kai mokėtojas nei veikė nesąžiningai, nei tyčia, bet neįvykdė savo įsipareigojimų pagal 69 straipsnį, valstybės narės gali sumažinti šioje dalyje nurodytą atsakomybę, atsižvelgdamos visų pirma į personalizuotų saugumo požymių pobūdį ir konkrečias aplinkybes, kuriomis mokėjimo priemonė buvo prarasta, pavogta ar neteisėtai pasisavinta.</P><P>&lt;…&gt;</P></ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="074.003"><NO.PARAG>3.</NO.PARAG><ALINEA>Mokėtojui netenka atsakomybė už jokias finansines pasekmes, atsiradusias dėl prarastos, pavogtos ar neteisėtai pasisavintos mokėjimo priemonės, po to, kai jis pateikia pranešimą pagal 69 straipsnio 1 dalies b punktą, išskyrus atvejus, kai mokėtojas veikė nesąžiningai.</ALINEA><ALINEA>Jeigu mokėjimo paslaugų teikėjas nesuteikia tinkamų priemonių, kad būtų galima bet kuriuo metu pranešti apie prarastą, pavogtą arba neteisėtai pasisavintą mokėjimo priemonę, kaip reikalaujama pagal 70 straipsnio 1 dalies c punktą, mokėtojas neatsako už finansines pasekmes, atsiradusias dėl tos mokėjimo priemonės naudojimo, išskyrus atvejus, kai mokėtojas veikė nesąžiningai.<QUOT.END REF.START="QS0041" CODE="201C" ID="QE0041"/></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0026"><NO.P>26</NO.P><TXT>Direktyvos 2015/2366 VI dalies <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0042" ID="QS0042"/>Baigiamosios nuostatos<QUOT.END REF.START="QS0042" CODE="201C" ID="QE0042"/> 107 straipsnyje <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0043" ID="QS0043"/>Visiškas suderinimas<QUOT.END REF.START="QS0043" CODE="201C" ID="QE0043"/> nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="107.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0044" ID="QS0044"/>1.</NO.PARAG><ALINEA>Nedarant poveikio 2 straipsniui, 8 straipsnio 3 daliai, 32 straipsniui, 38 straipsnio 2 daliai, 42 straipsnio 2 daliai, 55 straipsnio 6 daliai, 57 straipsnio 3 daliai, 58 straipsnio 3 daliai, 61 straipsnio 2 ir 3 dalims, 62 straipsnio 5 daliai, 63 straipsnio 2 ir 3 dalims, 74 straipsnio 1 dalies ketvirtai pastraipai ir 86 straipsniui, kai šioje direktyvoje numatytos suderintos nuostatos, valstybės narės negali toliau taikyti arba nustatyti kitų nuostatų, nei nustatytos šioje direktyvoje.</ALINEA><ALINEA>&lt;…&gt;</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="107.003"><NO.PARAG>3.</NO.PARAG><ALINEA>Valstybės narės užtikrina, kad mokėjimo paslaugų teikėjai nenukryptų nuo šios direktyvos nuostatas perkeliančių nacionalinės teisės aktų nuostatų, mokėjimo paslaugų vartotojų nenaudai išskyrus atvejus, kai tai aiškiai joje nustatyta.</ALINEA><?PAGE NO="10"?><ALINEA>Tačiau mokėjimo paslaugų teikėjai gali nuspręsti mokėjimo paslaugų vartotojams taikyti palankesnes sąlygas.<QUOT.END REF.START="QS0044" CODE="201C" ID="QE0044"/></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Deleguotasis reglamentas (ES) 2018/389</HT></HT></P></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0027"><NO.P>27</NO.P><TXT><DATE ISO="20171127">2017 m. lapkričio 27 d.</DATE> Komisijos [d]eleguotojo reglamento (ES) 2018/389, kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/2366 papildoma griežto kliento autentiškumo patvirtinimo ir bendrų ir saugių atvirųjų ryšių standartų techniniais reguliavimo standartais (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="009" PAGE.FIRST="23" DATE.PUB="2018">OL L 9, 2018, p. 23</REF.DOC.OJ>), 9 ir 11 konstatuojamosiose dalyse numatyta:</TXT><QUOT.S LEVEL="1"><CONSID><NP><NO.P><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0045" ID="QS0045"/>(9)</NO.P><TXT>pagal Direktyvą (ES) 2015/2366 griežto kliento autentiškumo patvirtinimo principo taikymo išimtys nustatytos pagal mokėjimo operacijos rizikos lygį, sumą, jos vykdymo pasikartojimo dažnumą ir mokėjimo kanalą;</TXT></NP></CONSID><P>&lt;…&gt;</P><CONSID><NP><NO.P>(11)</NO.P><TXT>išimtys, taikomos mažos vertės bekontakčiams mokėjimams pardavimo vietose, kai taip pat atsižvelgiama į didžiausią skaičių operacijų iš eilės arba tam tikrą nustatytą didžiausią operacijų iš eilės vertę netaikant griežto kliento autentiškumo patvirtinimo, sudaro sąlygas plėtoti vartotojams palankias ir mažos rizikos mokėjimo paslaugas, todėl tokios išimtys turėtų būti numatytos. &lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0045" CODE="201C" ID="QE0045"/></TXT></NP></CONSID></QUOT.S></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0028"><NO.P>28</NO.P><TXT>Deleguotojo reglamento 2018/389 1 straipsnyje <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0046" ID="QS0046"/>Dalykas<QUOT.END REF.START="QS0046" CODE="201C" ID="QE0046"/> nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><P><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0047" ID="QS0047"/>Šiuo reglamentu nustatomi reikalavimai, kurių turi laikytis mokėjimo paslaugų teikėjai, diegdami saugumo priemones, sudarysiančias jiems sąlygas atlikti šiuos veiksmus:</P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>a)</NO.P><TXT>pagal Direktyvos (ES) 2015/2366 97 straipsnį taikyti griežto kliento autentiškumo patvirtinimo procedūrą;</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT>netaikyti griežto kliento autentiškumo patvirtinimo saugumo reikalavimų, laikantis nurodytų ribojančių sąlygų, pagrįstų mokėjimo operacijos rizikos lygiu, suma, vykdymo pasikartojimo dažnumu ir mokėjimo kanalu;</TXT></NP></ITEM></LIST><P>&lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0047" CODE="201C" ID="QE0047"/></P></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0029"><NO.P>29</NO.P><TXT>Šio deleguotojo reglamento 2 straipsnio <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0048" ID="QS0048"/>Bendrieji autentiškumo patvirtinimo reikalavimai<QUOT.END REF.START="QS0048" CODE="201C" ID="QE0048"/> 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0049" ID="QS0049"/>Mokėjimo paslaugų teikėjai įdiegia operacijų stebėjimo mechanizmus, leidžiančius jiems aptikti neautorizuotas ar nesąžiningas mokėjimo operacijas, kad galėtų įgyvendinti saugumo priemones, nurodytas 1 straipsnio a ir b punktuose.<QUOT.END REF.START="QS0049" CODE="201C" ID="QE0049"/></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0030"><NO.P>30</NO.P><TXT>Deleguotojo reglamento 11 straipsnyje <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0050" ID="QS0050"/>Bekontakčiai mokėjimai pardavimo vietose<QUOT.END REF.START="QS0050" CODE="201C" ID="QE0050"/> nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><P><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0051" ID="QS0051"/>Mokėjimo paslaugų teikėjams leidžiama netaikyti griežto kliento autentiškumo patvirtinimo, jeigu jie įvykdo 2 straipsnio reikalavimus, kai mokėtojas inicijuoja bekontaktę elektroninę mokėjimo operaciją, su sąlyga, kad įvykdomos šios sąlygos:</P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>a)</NO.P><TXT>atskiros bekontaktės elektroninės mokėjimo operacijos vertė neviršija 50 EUR ir</TXT></NP></ITEM><?PAGE NO="11"?><ITEM><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT>bendra ankstesnių bekontakčių elektroninių mokėjimo operacijų, inicijuotų mokėjimo priemone, turinčia bekontaktę funkciją, vertė nuo paskutinio karto, kai taikytas griežtas kliento autentiškumo patvirtinimas, neviršija 150 EUR arba</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>c)</NO.P><TXT>iš eilės vykdytų bekontakčių elektroninių mokėjimo operacijų, inicijuotų mokėjimo priemone, turinčia bekontaktę funkciją, skaičius nuo paskutinio karto, kai taikytas griežtas kliento autentiškumo patvirtinimas, neviršija penkių.<QUOT.END REF.START="QS0051" CODE="201C" ID="QE0051"/></TXT></NP></ITEM></LIST></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><P><HT TYPE="BOLD">Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai</HT></P></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0031"><NO.P>31</NO.P><TXT>VKI yra Austrijoje įsteigta asociacija, kuri pagal Austrijos teisės aktus turi teisę kreiptis į teismą, kad apgintų vartotojų interesus.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0032"><NO.P>32</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">DenizBank</HT> yra Austrijos teritorijoje veiklą vykdantis bankas. Ši bendrovė savo klientams taiko bendrąsias sąlygas, be kita ko, kiek tai susiję su NFC funkciją turinčių banko kortelių naudojimu. NFC funkcija, kuri aktyvuojama automatiškai klientui pirmą kartą naudojant kortelę, sudaro galimybę atlikti ne didesnių kaip 25 EUR sumų mokėjimus, nededant jos į kortelių nuskaitymo įrenginį ir neįvedant asmeninio identifikavimo numerio (toliau – PIN kodas) tinkamą įrangą turinčiose kasose. Tačiau mokant didesnes sumas mokėjimo autentiškumas turi būti patvirtinamas PIN kodu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0033"><NO.P>33</NO.P><TXT>Šioje byloje svarbių šių bendrųjų sąlygų turinį galima apibendrinti taip:</TXT><P><LIST TYPE="NDASH"><ITEM><P>14 sąlygoje visų pirma numatyta, kad pasiūlymas dėl bendrųjų sąlygų dėl debeto kortelių pakeitimų klientui pateikiamas ne vėliau kaip prieš du mėnesius iki planuojamo jų įsigaliojimo ir laikoma, kad klientas sutiko su šiais pakeitimais, jei iki planuojamo jų įsigaliojimo aiškiai nepraneša apie nesutikimą; klientui, turinčiam vartotojo statusą, suteikiama nemokamo nutraukimo galimybė; apie tai klientas turi būti informuojamas <HT TYPE="ITALIC">DenizBank</HT> pateiktame pasiūlyme dėl pakeitimų,</P></ITEM><ITEM><P>15 sąlygoje nustatyta, kad <HT TYPE="ITALIC">DenizBank</HT> neprivalo įrodyti, kad buvo autorizuoti mažos vertės mokėjimai, atlikti neįvedant asmeninio kodo, t. y. naudojantis NFC funkcija, arba kad šios operacijos nebuvo sutrikdytos techninio gedimo arba kito nesklandumo,</P></ITEM><ITEM><P>16 sąlygoje numatyta, kad <HT TYPE="ITALIC">DenizBank</HT> netaikoma atsakomybė ir jis neturi jokios sumų gražinimo pareigos tais atvejais, kai tokių mokėjimo operacijų kortelės savininkas neautorizavo,</P></ITEM><ITEM><P>17 sąlygoje nustatyta, kad banko sąskaitos turėtojui tenka bet kokio nesąžiningo jo kortelės panaudojimo tokiam mokėjimui rizika,</P></ITEM><ITEM><P>18 sąlygoje nurodyta, kad dingus mokėjimų kortelei (pavyzdžiui, ją pametus ar dėl vagystės) techniškai neįmanoma jos užblokuoti, kad nebebūtų vykdomi mažos vertės mokėjimai, ir net ją užblokavus, toliau galima atlikti mažos vertės mokėjimą, neviršijantį 75 EUR, ir <HT TYPE="ITALIC">DenizBank</HT> jo nekompensuoja,</P></ITEM><ITEM><P>19 sąlygoje numatyta, kad nuostatos dėl kortelių paslaugų iš esmės taikomos ir nedidelių sumų mokėjimui.</P></ITEM></LIST></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0034"><NO.P>34</NO.P><TXT><DATE ISO="20160809">2016 m. rugpjūčio 9 d.</DATE> VKI pareiškė ieškinį dėl veiksmų nutraukimo <HT TYPE="ITALIC">Handelsgericht Wien</HT> (Vienos komercinių bylų teismas, Austrija) siekdama, kad <HT TYPE="ITALIC">DenizBank</HT> būtų uždrausta naudoti pirma nurodytas šešias sąlygas dėl jų niekinio pobūdžio. Atsikirsdama <HT TYPE="ITALIC">DenizBank</HT> teigė, kad 14 sąlyga yra teisėta ir kad reikia atskirai vertinti įvairias kortelių su įdiegta NFC funkcija mokėjimo funkcijas.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="12"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0035"><NO.P>35</NO.P><TXT><DATE ISO="20170428">2017 m. balandžio 28 d.</DATE> sprendimu pirmosios instancijos teismas šį ieškinį patenkino. Jis nusprendė, kad 14 sąlyga buvo ypač daranti žalos ir kad NFC funkcijai netaikomos nukrypti leidžiančios nuostatos, numatytos mažos vertės mokėjimo priemonėms, motyvuodamas tuo, kad kortelė taip pat gali būti naudojama kitos rūšies mokėjimui, o NFC funkcija savaime negali būti laikoma mokėjimo priemone.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0036"><NO.P>36</NO.P><TXT><DATE ISO="20171120">2017 m. lapkričio 20 d.</DATE> sprendimu <HT TYPE="ITALIC">Oberlandesgericht Wien</HT> (Vienos aukštesnysis apygardos teismas, Austrija) paliko iš dalies nepakeistą pirmojoje instancijoje priimtą sprendimą. Šis teismas, be kita ko, nusprendė, kad NFC funkcijos naudojimas nėra mokėjimo priemonės naudojimas, bet prilygintinas paštu ar telefonu atliekamoms kredito kortelių operacijoms. Šiuo klausimu jis pažymėjo, kad NFC funkcija, kitaip nei <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0052" ID="QS0052"/>elektroninių pinigų piniginės<QUOT.END REF.START="QS0052" CODE="201C" ID="QE0052"/> funkcija, aktyvuojama automatiškai ir kad šią funkciją turinti mokėjimo kortelė yra ne anonimiška, o personalizuota ir apsaugota kodu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0037"><NO.P>37</NO.P><TXT>Dėl apeliacinėje instancijoje priimto sprendimo VKI ir <HT TYPE="ITALIC">DenizBank</HT> pateikė kasacinius skundus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui <HT TYPE="ITALIC">Oberster Gerichtshof</HT> (Aukščiausiasis Teismas, Austrija).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0038"><NO.P>38</NO.P><TXT>Šis teismas nurodo, pirma, kad ne kartą nusprendė, jog klientas negali tyliai pritarti, kaip tai numatyta pagrindinėje byloje nagrinėjamų bendrųjų sąlygų 14 sąlygoje, mokėjimo paslaugų teikėjo vykdomam dideliam bendrosios sutarties sąlygų pakeitimui. Jis mano, kad toks pakeitimas prieštarauja Direktyvos 2015/2366, į Austrijos teisės sistemą pažodžiui perkeltos <HT TYPE="ITALIC">Zahlungsdienstegesetz 2018</HT> (2018 m. Mokėjimo paslaugų įstatymas, <HT TYPE="ITALIC">BGBl</HT>. I, 17/2018), 52 straipsnio 6 punkto a papunkčiui ir 54 straipsnio 1 daliai, taip pat šios direktyvos 63 konstatuojamojoje dalyje skelbiamam vartotojų apsaugos tikslui. Jis priduria manantis, kad minėtą sąlygą dar reikėtų papildomai patikrinti atsižvelgiant į Direktyvą 93/13. Jis pažymi, kad vis dėlto jo nurodyta jurisprudencija iš dalies buvo kritikuojama Austrijos teisės doktrinoje, teigiant, be kita ko, kad įmonių interesai turėtų būti palyginti su vartotojų, kurie galėtų, be kita ko, gauti naudos dėl tokio pakeitimo, interesais.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0039"><NO.P>39</NO.P><TXT>Antra, remdamasis Teisingumo Teismo jurisprudencija, visų pirma <DATE ISO="20140409">2014 m. balandžio 9 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">T-Mobile Austria</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑616/11</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2014:242">EU:C:2014:242</NO.ECLI>) <REF.NP.ECR REF="NP0033">33</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0035">35</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>s, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad mokėjimo nurodymo pateikimas naudojant banko kortelėje, susietoje su konkrečia banko sąskaita, įdiegtą NFC funkciją gali būti priskirtas prie nepersonalizuotų <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0053" ID="QS0053"/>procedūrų<QUOT.END REF.START="QS0053" CODE="201C" ID="QE0053"/>, taigi laikomas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0054" ID="QS0054"/>mokėjimo priemone<QUOT.END REF.START="QS0054" CODE="201C" ID="QE0054"/>, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 4 straipsnio 14 punktą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0040"><NO.P>40</NO.P><TXT>Jeigu taip būtų, jis klausia, trečia, ar mokėjimas, atliktas naudojantis tokios personalizuotos kortelės NFC funkcija, gali būti laikomas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0055" ID="QS0055"/>anonimišku<QUOT.END REF.START="QS0055" CODE="201C" ID="QE0055"/> mokėjimo priemonės naudojimu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2015/2366 63 straipsnio 1 dalies b punktą, arba ar toks kvalifikavimas galimas tik tuo atveju, kai mokėjimas atliktas ir naudojant kortelę, nesusietą su individualia sąskaita, ir netaikant jokių kitų autentiškumo tvirtinimo elementų, kaip antai apibrėžtų minėtos direktyvos 4 straipsnio 29 ir 30 punktuose.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0041"><NO.P>41</NO.P><TXT>Ketvirta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui iš esmės kyla klausimas, ar mokėjimo paslaugų teikėjas, norintis remtis Direktyvos 2015/2366 63 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta išimtimi, turi įrodyti, kad, atsižvelgiant į naujausias turimas mokslo žinias, mokėjimo priemonė negali būti blokuojama arba negalima užkirsti kelio tolesniam jos naudojimui. Šis teismas linkęs manyti, kad atsakymas į šį klausimą turėtų būti teigiamas, siekiant apsaugoti vartotojus ir atsižvelgiant į tai, kad minėtas paslaugų teikėjas yra atsakingas už saugumo priemones, kaip nurodyta Direktyvos 2015/2366 91 konstatuojamojoje dalyje. Jis patikslina, kad nagrinėjamu atveju <HT TYPE="ITALIC">DenizBank</HT> neginčijo VKI teiginio, kad toks blokavimas buvo techniškai įmanomas.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="13"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0042"><NO.P>42</NO.P><TXT>Šiomis aplinkybėmis <HT TYPE="ITALIC">Oberster Gerichtshof</HT> (Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:</TXT><QUOT.S LEVEL="1"><LIST TYPE="OTHER"><ITEM><NP><NO.P><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0056" ID="QS0056"/>1.</NO.P><TXT>Ar Direktyvos [2015/2366] 52 straipsnio 6 punkto a papunktis, siejamas su 54 straipsnio 1 dalimi, pagal kuriuos mokėjimo paslaugų vartotojas laikomas sutikusiu su siūlomais sutarties sąlygų pakeitimais, nebent mokėjimo paslaugų vartotojas anksčiau nei siūlomą jų įsigaliojimo dieną mokėjimo paslaugų teikėjui praneša, kad su jais nesutinka, aiškintinas taip, kad susitarti be apribojimų remtis sutikimo fikcija dėl visų įmanomų sutarties sąlygų galima ir su vartotoju?</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>a)</NO.P><TXT>Ar Direktyvos [2015/2366] 4 straipsnio 14 punktas aiškintinas taip, kad personalizuotos daugiafunkcės banko kortelės, kuria atliekami mažos vertės mokėjimai iš su ja susietos kliento sąskaitos, NFC funkcija yra mokėjimo priemonė?</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT>Jeigu į antrojo klausimo a punktą būtų atsakyta teigiamai:</TXT><P>ar Direktyvos [2015/2366] 63 straipsnio 1 dalies b punktas –nuostata, kurioje numatytos mažos vertės mokėjimams ir elektroniniams pinigams taikomos nukrypti leidžiančios nuostatos, aiškintinas taip, kad bekontaktis mažos vertės mokėjimas naudojant personalizuotos daugiafunkcės banko kortelės NFC funkciją laikytinas anonimišku mokėjimo priemonės naudojimu, kaip tai suprantama pagal šią nukrypti leidžiančią nuostatą?</P></NP></ITEM></LIST></TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>3.</NO.P><TXT>Ar Direktyvos [2015/2366] 63 straipsnio 1 dalies [a] punktas aiškintinas taip, kad mokėjimo paslaugų teikėjas šia nukrypti leidžiančia nuostata gali remtis tik tuomet, kai gali būti įrodyta, jog dėl objektyvių technologinių priežasčių mokėjimo priemonė negali būti blokuojama arba negali būti sustabdomas jos tolesnis naudojimas?<QUOT.END REF.START="QS0056" CODE="201C" ID="QE0056"/></TXT></NP></ITEM></LIST></QUOT.S></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0043"><NO.P>43</NO.P><TXT><DATE ISO="20191126">2019 m. lapkričio 26 d.</DATE> Teisingumo Teismas, taikydamas savo Procedūros reglamento 101 straipsnį, paprašė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paaiškinti priežastis, dėl kurių laikytina, kad Direktyva 2015/2366, kaip ir ją perkeliantys Austrijos teisės aktai, <HT TYPE="ITALIC">ratione temporis</HT> taikytina pagrindinei bylai, nors ieškinį VKI pareiškė <DATE ISO="20160809">2016 m. rugpjūčio 9 d.</DATE>, kai dar galiojo Direktyva 2007/64 (ji panaikinta <DATE ISO="20180113">2018 m. sausio 13 d.</DATE>).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0044"><NO.P>44</NO.P><TXT>Atsakyme, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo <DATE ISO="20200124">2020 m. sausio 24 d.</DATE>, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslino, kad nagrinėdamas ieškinį dėl įpareigojimo ateityje nenaudoti pagrindinėje byloje nagrinėjamų sutarties sąlygų jis turės įvertinti šių sąlygų teisėtumą, atsižvelgdamas ne tik į nuostatas, galiojusias pareiškiant ieškinį teisme, bet ir į nuostatas, taikytinas panaikinus Direktyvą 2007/64.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><P><HT TYPE="BOLD">Dėl prejudicinių klausimų</HT></P></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Dėl pirmojo klausimo</HT></HT></P></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0045"><NO.P>45</NO.P><TXT>Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2015/2366 52 straipsnio 6 punkto a papunktis, siejamas su jos 54 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad mokėjimo paslaugų teikėjas, sudaręs bendrąją sutartį su šių paslaugų vartotoju, gali su juo susitarti, jog bus preziumuojama, kad pastarasis pritarė jų sudarytos bendrosios sutarties pakeitimui šiose nuostatose numatytomis sąlygomis, įskaitant tuos atvejus, kai šių paslaugų vartotojas turi vartotojo statusą ir nesvarbu, kokioms sutarties sąlygoms ši prezumpcija taikoma.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="14"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0046"><NO.P>46</NO.P><TXT>Direktyvos 2015/2366 52 straipsnio 6 dalies a punkte numatyta, kad valstybės narės užtikrina, kad mokėjimo paslaugų vartotojui būtų pateikta informacija apie tai, kad, jei šalys dėl to susitarė bendrojoje sutartyje, bus laikoma, jog jis sutinka su šios sutarties sąlygų pakeitimais, kuriuos pasiūlė paslaugų teikėjas pagal šios direktyvos 54 straipsnio 1 dalį, nebent mokėjimo paslaugų vartotojas anksčiau nei siūlomą jų įsigaliojimo dieną mokėjimo paslaugų teikėjui praneša, kad su jais nesutinka.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0047"><NO.P>47</NO.P><TXT>Svarbu pažymėti, kad mokėjimo paslaugų vartotojo tylaus sutikimo prezumpcija, dėl kurios taikymo buvo susitarta su šių paslaugų teikėju, kaip matyti iš šių nuostatų, susijusi tik su bendrosios sutarties sąlygų <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0057" ID="QS0057"/>pakeitimais<QUOT.END REF.START="QS0057" CODE="201C" ID="QE0057"/>, t. y. pakeitimais, kurie šios bendrosios sutarties sąlygų nepaveikia taip, kad paslaugų teikėjo pasiūlymas iš tikrųjų prilygtų naujos sutarties sudarymui. Ginčą dėl tokio tylaus sutikimo nagrinėjantis nacionalinis teismas turi patikrinti, ar ši taisyklė yra teisingai įgyvendinta.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0048"><NO.P>48</NO.P><TXT>Vis dėlto Direktyvos 2015/2366 52 straipsnio 6 punkto a papunkčio, siejamo su jos 54 straipsnio 1 dalimi, formuluotėje nėra jokio paaiškinimo dėl mokėjimo paslaugų vartotojo statuso, minimo pirmajame klausime. Kai <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0058" ID="QS0058"/>vartotojo<QUOT.END REF.START="QS0058" CODE="201C" ID="QE0058"/>, kaip jis suprantamas pagal šios direktyvos 4 straipsnio 20 punktą, statusas yra lemiamas veiksnys, jos nuostatose tai aiškiai nurodyta, kaip, be kita ko, tai padaryta 38 straipsnyje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0049"><NO.P>49</NO.P><TXT>Tuo remiantis darytina išvada, kad Direktyvos 2015/2366 52 straipsnio 6 punkto a papunktis taikomas tiek mokėjimo paslaugų vartotojams, turintiems vartotojo statusą, tiek šių paslaugų vartotojams, kurie tokio statuso neturi.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0050"><NO.P>50</NO.P><TXT>Be to, iš minėto 52 straipsnio 6 punkto a papunkčio, siejamo su minėto 54 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, teksto matyti, kad vienintelis pirmosios nuostatos tikslas yra nustatyti reikalavimus dėl išankstinio informavimo, o ne bendrosios sutarties pakeitimų, su kuriais gali būti tyliai sutinkama, turinį, nes šiose nuostatose tik pripažįstama tokių pakeitimų galimybė ir reikalaujama visiško jų skaidrumo, neapibrėžiant šių pakeitimų turinio.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0051"><NO.P>51</NO.P><TXT>Šią analizę patvirtina Direktyvos 2015/2366 52 straipsnio 6 punkto a papunkčio, siejamo su jos 54 straipsnio 1 dalimi, kontekstinis aiškinimas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0052"><NO.P>52</NO.P><TXT>Iš tiesų šis 52 straipsnis <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0059" ID="QS0059"/>Informacija ir sąlygos<QUOT.END REF.START="QS0059" CODE="201C" ID="QE0059"/> ir 54 straipsnis <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0060" ID="QS0060"/>Bendrosios sutarties sąlygų pakeitimai<QUOT.END REF.START="QS0060" CODE="201C" ID="QE0060"/> yra Direktyvos 2015/2366 3 skyriuje, taikomame bendrosios sutarties apimamoms mokėjimo operacijoms ir kuris yra šios direktyvos III antraštinės dalies <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0061" ID="QS0061"/>Mokėjimo paslaugų teikimo sąlygų skaidrumas ir informavimo reikalavimai<QUOT.END REF.START="QS0061" CODE="201C" ID="QE0061"/> dalis. Tuo remiantis darytina išvada, kad minėtais 52 ir 54 straipsniais siekiama reglamentuoti tik sąlygas ir informaciją, kurią mokėjimo paslaugų teikėjas turi pateikti jo paslaugų vartotojui, bet ne apibrėžti abipusių įsipareigojimų, kuriuos šie asmenys gali prisiimti pagal sutartį, turinį, reguliuojamą šios direktyvos IV antraštinės dalies <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0062" ID="QS0062"/>Teisės ir pareigos, susijusios su mokėjimo paslaugų teikimu ir naudojimu<QUOT.END REF.START="QS0062" CODE="201C" ID="QE0062"/> nuostatų.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0053"><NO.P>53</NO.P><TXT>Be to, Direktyvos 2015/2366 42 straipsnyje, kuris taip pat yra jos III antraštinėje dalyje ir pavadintas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0063" ID="QS0063"/>Nuo informavimo reikalavimų nukrypti leidžianti nuostata, taikoma mažos vertės mokėjimo priemonėms ir elektroniniams pinigams<QUOT.END REF.START="QS0063" CODE="201C" ID="QE0063"/>, aiškiai nurodyta, kad minėtuose 52 ir 54 straipsniuose reglamentuota informacija apie mokėjimo paslaugas, kurią turi, išskyrus aiškiai leidžiamus nukrypimo atvejus, pateikti jų teikėjas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0054"><NO.P>54</NO.P><TXT>Be to, šios direktyvos 51 straipsnyje paaiškinta, kad mokėjimo paslaugų teikėjas popierine forma arba naudodamas kitą patvariąją laikmeną turi pateikti mokėjimo paslaugų vartotojui 52 straipsnyje nurodytą informaciją ir sąlygas likus pakankamai laiko iki mokėjimo paslaugų vartotojo įpareigojimo bendrąja sutartimi arba oferta, kad remdamasis išsamia informacija jis galėtų priimti sprendimą, kaip tai matyti ir iš šio direktyvos 54 konstatuojamosios dalies.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0055"><NO.P>55</NO.P><TXT>Pirma pateiktų teiginių nepaneigia teleologinis Direktyvos 2015/2366 52 straipsnio 6 punkto a papunkčio, siejamo su jos 54 straipsnio 1 dalimi, aiškinimas.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="15"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0056"><NO.P>56</NO.P><TXT>Žinoma, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir VKI, šios direktyvos 63 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad, <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0064" ID="QS0064"/>siekiant užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą, valstybės narės turėtų galėti vartotojo interesais palikti galioti arba nustatyti apribojimus ar draudimus, susijusius su vienašaliais bendrosios sutarties sąlygų pakeitimais, pavyzdžiui, jei nėra pagrįstos priežasties tokiam pakeitimui atlikti<QUOT.END REF.START="QS0064" CODE="201C" ID="QE0064"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0057"><NO.P>57</NO.P><TXT>Vis dėlto iš Direktyvos 2015/2366 107 straipsnio matyti, kad jos 52 straipsnio 6 punkto a papunkčiu ir 54 straipsnio 1 dalimi bandoma visiškai suderinti šių nuostatų reguliuojamą sritį, t. y. atsižvelgiant į jų formuluotę – išankstinį informavimą apie tylų sutikimą su bendrosios sutarties pakeitimais, jeigu šalys dėl to susitarė, ir kad nei valstybės narės, nei tokių paslaugų teikėjai negali nuo jų nukrypti, nebent šie paslaugų teikėjai nuspręstų nustatyti palankesnes sąlygas jų paslaugų vartotojams.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0058"><NO.P>58</NO.P><TXT>Taigi Direktyvos 2015/2366 52 straipsnio 6 punkto a papunktis, siejamas su 54 straipsnio 1 dalimi, negali būti aiškinamas, atsižvelgiant į jos 63 konstatuojamąją dalį, taip, kad jame nustatyti apribojimai susiję arba su vartotojo statusu, arba su sutarties sąlygų, dėl kurių gali būti sudaromi tokie susitarimai dėl pakeitimų, su kuriais tyliai sutinkama, rūšimi.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0059"><NO.P>59</NO.P><TXT>Kartu iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad, nacionaliniams teismams ir Teisingumo Teismui bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, pastarasis turi pateikti nacionaliniam teismui naudingą atsakymą, kuris leistų priimti sprendimą jo nagrinėjamoje byloje. Šiuo aspektu Teisingumo Teismas gali iš visos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos ir, be kita ko, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamosios dalies gali išskirti Sąjungos teisės normas ir principus, kuriuos reikia išaiškinti atsižvelgiant į pagrindinės bylos dalyką, net jeigu šios nuostatos šio teismo pateiktuose klausimuose aiškiai nenurodytos (šiuo klausimu, be kita ko, žr. <DATE ISO="20191219">2019 m. gruodžio 19 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Airbnb Ireland</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑390/18</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:1112">EU:C:2019:1112</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0036">36</REF.NP.ECR> punktą</REF.DOC.ECR> ir <DATE ISO="20200312">2020 m. kovo 12 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Caisse d’assurance retraite et de la santé au travail d’Alsace-Moselle</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑769/18</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2020:203">EU:C:2020:203</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0039">39</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0040">40</REF.NP.ECR> punktus</REF.DOC.ECR>).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0060"><NO.P>60</NO.P><TXT>Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo nutarties motyvuojamojoje dalyje teisingai nustatė ryšį tarp pagrindinėje byloje nagrinėjamų bendrųjų sąlygų 14 sąlygos, kurios turinys išdėstytas šio sprendimo 33 punkte, ir Direktyvos 93/13 nuostatų, susijusių su nesąžiningomis sąlygomis, esančiomis sutartyse su vartotojais. Be to, šis teismas mano, kad ginčijama sąlyga praktiškai gali lemti vienašališką bendrosios sutarties pakeitimą dėl joje numatytos sutikimo prezumpcijos, nes mokėjimo paslaugų vartotojai nepakankamai gerai išanalizuotų tokių sąlygų poveikį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0061"><NO.P>61</NO.P><TXT>Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad, kiek tai susiję su mokėjimo paslaugų vartotojais, kurie turi vartotojo statusą, kaip jie suprantami pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnį, sąlygos dėl tylaus sutikimo su bendrosios sutarties pakeitimu, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, nesąžiningumo kontrolė reguliuojama šios direktyvos nuostatomis.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0062"><NO.P>62</NO.P><TXT>Iš Direktyvos 2015/2366 nuostatų, visų pirma atsižvelgiant į jos 55 konstatuojamąją dalį, matyti, kad toliau taikomi kiti Sąjungos teisės aktai, susiję su vartotojų apsauga, kaip antai Direktyva 2011/83. Todėl, kai mokėjimo paslaugų vartotojas turi vartotojo statusą, Direktyva 2015/2366 gali būti taikoma kartu su Direktyva 93/13, iš dalies pakeista Direktyva 2011/83, taigi nepažeidžiant ir valstybių narių priimtų priemonių šiai direktyvai perkelti, kuria jos reglamentuojamoje srityje atliktas tik minimalus suderinimas ir leidžiama priimti ar toliau taikyti griežtesnes nacionalines priemones, atitinkančias Sutartį, siekiant užtikrinti maksimalią vartotojų apsaugą (šiuo klausimu žr. <DATE ISO="20200402">2020 m. balandžio 2 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Condominio di Milano, via Meda</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑329/19</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2020:263">EU:C:2020:263</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0033">33</REF.NP.ECR> punktą</REF.DOC.ECR>).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0063"><NO.P>63</NO.P><TXT>Taigi Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalyje apibrėžiama, kokia vartotojo ir verslininko sudarytoje sutartyje esanti sąlyga gali būti pripažinta nesąžininga. Šio 3 straipsnio 3 dalyje daroma nuoroda į minėtos direktyvos priedą, kuriame pateikiamas orientacinis tokių sąlygų sąrašas, tarp kurių šio priedo 1 punkto j papunktyje nurodytos <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0065" ID="QS0065"/>sąlygos, kurių tikslas arba rezultatas &lt;…&gt; įgalinti [verslininką] vienašališkai be pakankamos priežasties, kuri nurodoma sutartyje, pakeisti jos sąlygas<QUOT.END REF.START="QS0065" CODE="201C" ID="QE0065"/>. Be to,<?PAGE NO="16"?> Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nesąžininga sąlyga, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą, nėra privaloma vartotojui taikomoje nacionalinėje teisėje nustatytomis sąlygomis. Minėtos direktyvos 8 straipsnyje konkrečiai nurodyta, kad valstybės narės šios direktyvos reguliuojamoje srityje gali priimti arba išlaikyti griežtesnes Sutartį atitinkančias nuostatas, siekiant užtikrinti maksimalią vartotojo apsaugą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0064"><NO.P>64</NO.P><TXT>Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išnagrinėti, ar bendrųjų sąlygų 14 sąlyga, susijusi su tyliu su vartotojais sudarytos bendrosios sutarties pakeitimu, dėl kurios kilo ginčas pagrindinėje byloje, yra nesąžininga, ir prireikus nustatyti šios sąlygos neteisėtumo padarinius, atsižvelgdamas į Direktyvos 93/13 nuostatas, o ne į Direktyvos 2015/2366 52 straipsnio 6 punkto a papunktį, siejamą su jos 54 straipsnio 1 dalimi.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0065"><NO.P>65</NO.P><TXT>Šiuo klausimu reikia priminti, kad dėl standartinių sąlygų, pagal kurias leidžiama vienašališkai keisti sutartis, Teisingumo Teismas nusprendė, kad jos turi atitikti Direktyvoje 93/13 nustatytos sąžiningumo, pusiausvyros ir skaidrumo reikalavimus (šiuo klausimu žr. <DATE ISO="20130321">2013 m. kovo 21 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">RWE Vertrieb</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑92/11</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:180">EU:C:2013:180</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0047">47</REF.NP.ECR> punktą</REF.DOC.ECR>).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0066"><NO.P>66</NO.P><TXT>Taigi į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2015/2366 52 straipsnio 6 punkto a papunktis, siejamas su šios direktyvos 54 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad jame reglamentuota informacija ir sąlygos, kurias turi pateikti mokėjimo paslaugų teikėjas, pageidaujantis susitarti su jo paslaugų vartotoju dėl taikytinos prezumpcijos, jog pastarasis pritarė jų sudarytos bendrosios sutarties pakeitimui šiose nuostatose numatytomis sąlygomis, bet jame nenustatyti ribojimai dėl vartotojo statuso ar sutarties sąlygų, dėl kurių galima sudaryti tokį susitarimą, rūšies, su sąlyga, kad, kai šių paslaugų vartotojas turi vartotojo statusą, galimas šių sąlygų nesąžiningumo patikrinimas pagal Direktyvos 93/13 nuostatas.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Dėl antrojo klausimo a punkto</HT></HT></P></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0067"><NO.P>67</NO.P><TXT>Antrojo klausimo a punktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2015/2366 4 straipsnio 14 punktas turi būti aiškinamas taip, kad šioje nuostatoje apibrėžta <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0066" ID="QS0066"/>mokėjimo priemone<QUOT.END REF.START="QS0066" CODE="201C" ID="QE0066"/> yra daugiafunkcės banko kortelės NFC funkcija, leidžianti atlikti mažos vertės mokėjimus iš su šia kortele susietos banko sąskaitos.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0068"><NO.P>68</NO.P><TXT>Direktyvos 2015/2366 4 straipsnio 14 punkte <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0067" ID="QS0067"/>mokėjimo priemonė<QUOT.END REF.START="QS0067" CODE="201C" ID="QE0067"/> apibrėžiama kaip <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0068" ID="QS0068"/>personalizuota (-os) priemonė (-ės) ir (arba) procedūros, dėl kurių susitaria mokėjimo paslaugų vartotojas ir mokėjimo paslaugų teikėjas ir kurios naudojamos mokėjimo nurodymui inicijuoti<QUOT.END REF.START="QS0068" CODE="201C" ID="QE0068"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0069"><NO.P>69</NO.P><TXT>Lygiai taip pat Direktyvos 2007/64 4 straipsnio 23 punkte sąvoka <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0069" ID="QS0069"/>mokėjimo priemonė<QUOT.END REF.START="QS0069" CODE="201C" ID="QE0069"/>, taikant šią direktyvą, buvo apibrėžta kaip <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0070" ID="QS0070"/>personalizuota (-os) priemonė (-ės) ir (arba) priemonė (-ės), dėl kurių susitaria mokėjimo paslaugų vartotojas ir mokėjimo paslaugų teikėjas ir kurias mokėjimo paslaugų vartotojas naudoja mokėjimo nurodymui inicijuoti<QUOT.END REF.START="QS0070" CODE="201C" ID="QE0070"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0070"><NO.P>70</NO.P><TXT>Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad <DATE ISO="20140409">2014 m. balandžio 9 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">T-Mobile Austria</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑616/11</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2014:242">EU:C:2014:242</NO.ECLI>) <REF.NP.ECR REF="NP0031">31</REF.NP.ECR> punkte</REF.DOC.ECR>, susijusiame su Direktyvos 2007/64 4 straipsnio 23 punkto aiškinimu, Teisingumo Teismas visų pirma pažymėjo, kad šios nuostatos skirtingos kalbinės versijos šiek tiek skiriasi, kiek tai susiję su epiteto <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0071" ID="QS0071"/>personalizuotos<QUOT.END REF.START="QS0071" CODE="201C" ID="QE0071"/> vartojimu atsižvelgiant į sintagmas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0072" ID="QS0072"/>priemonė (-ės)<QUOT.END REF.START="QS0072" CODE="201C" ID="QE0072"/> ir (arba) <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0073" ID="QS0073"/>procedūros<QUOT.END REF.START="QS0073" CODE="201C" ID="QE0073"/>. Be to, Teisingumo Teismas šio sprendimo 32 punkte priminė savo suformuotą jurisprudenciją, pagal kurią Sąjungos teisės nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos vienodai, atsižvelgiant į versijas visomis Europos Sąjungos kalbomis, o esant kalbinių Sąjungos teisės akto versijų neatitikimų, atitinkama nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į teisės akto, kurio dalis ji yra, bendrą struktūrą ir tikslą. Galiausiai minėto teismo sprendimo 33 punkte Teisingumo Teismas pripažino, jog<?PAGE NO="17"?> tam, kad mokėjimo priemonė būtų laikoma <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0074" ID="QS0074"/>personalizuota<QUOT.END REF.START="QS0074" CODE="201C" ID="QE0074"/>, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, ji turi leisti mokėjimo paslaugų teikėjui patikrinti, ar mokėjimo nurodymą inicijavo vartotojas, turintis teisę jį inicijuoti.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0071"><NO.P>71</NO.P><TXT>Taigi to paties sprendimo 34 ir 35 punktuose Teisingumo Teismas nusprendė, kad iš to, jog egzistuoja nepersonalizuotos mokėjimo priemonės, kaip antai aiškiai nurodytos šios direktyvos 53 straipsnyje (dabar – Direktyvos 2015/2366 63 straipsnis), matyti, kad minėto 4 straipsnio 23 punkte apibrėžta sąvoka <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0075" ID="QS0075"/>mokėjimo priemonė<QUOT.END REF.START="QS0075" CODE="201C" ID="QE0075"/> gali apimti visas nepersonalizuotas procedūras, dėl kurių susitarė mokėjimo paslaugų vartotojas ir mokėjimo paslaugų teikėjas ir kurias šis paslaugų vartotojas naudoja mokėjimo nurodymui inicijuoti.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0072"><NO.P>72</NO.P><TXT>Būtent atsižvelgiant į tokią sąvokos <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0076" ID="QS0076"/>mokėjimo priemonė<QUOT.END REF.START="QS0076" CODE="201C" ID="QE0076"/> apibrėžtį, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2007/64 4 straipsnio 23 punktą (dabar – Direktyvos 2015/2366 4 straipsnio 14 punktas), reikia atsakyti į šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo antrojo klausimo a punktą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0073"><NO.P>73</NO.P><TXT>Nagrinėjamu atveju šis teismas teisingai mano, kad iš šio sprendimo 70 ir 71 punktuose nurodytos jurisprudencijos matyti, jog daugiafunkcės banko kortelės, susietos su individualia banko sąskaita, NFC funkcija, dėl kurios kilo ginčas pagrindinėje byloje, nėra <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0077" ID="QS0077"/>personalizuota priemonė<QUOT.END REF.START="QS0077" CODE="201C" ID="QE0077"/>, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2015/2366 4 straipsnio 14 punkte numatytą pirmąjį atvejį, nes savaiminis šios funkcijos naudojimas neleidžia mokėjimo paslaugų teikėjui patikrinti, ar mokėjimo nurodymą inicijavo teisę jį inicijuoti turintis vartotojas, kitaip nei kitų šios kortelės funkcijų atvejais, kai būtina panaudoti personalizuotus saugumo duomenis, kaip antai PIN kodą arba parašą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0074"><NO.P>74</NO.P><TXT>Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar NFC funkcijos naudojimas savaime gali būti laikomos nepersonalizuotomis <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0078" ID="QS0078"/>procedūromis<QUOT.END REF.START="QS0078" CODE="201C" ID="QE0078"/>, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2015/2366 4 straipsnio 14 punktą, vadinasi, ir <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0079" ID="QS0079"/>mokėjimo priemone<QUOT.END REF.START="QS0079" CODE="201C" ID="QE0079"/> šios direktyvos taikymo tikslais.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0075"><NO.P>75</NO.P><TXT>Kaip savo išvados 37–40 punktuose teigia generalinis advokatas, su individualia banko sąskaita susietos banko kortelės NFC funkcijos naudojimas – tai nepersonalizuotos procedūros, dėl kurių mokėjimo paslaugų vartotojas ir jų teikėjas turi susitarti ir kurios naudojamos mokėjimo nurodymui inicijuoti, todėl ši funkcija yra <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0080" ID="QS0080"/>mokėjimo priemonė<QUOT.END REF.START="QS0080" CODE="201C" ID="QE0080"/>, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2015/2366 4 straipsnio 14 punkte nurodytą antrąjį atvejį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0076"><NO.P>76</NO.P><TXT>Iš tiesų iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad po to, kai NFC funkciją aktyvavo su tokia kortele susietos banko sąskaitos turėtojas, ja pagal mokėjimo paslaugų teikėjo ir šių paslaugų vartotojo sudarytą sutartį gali naudotis kiekvienas kortelę turintis asmuo, siekdamas sumokėti nedideles sumas, įrašytas į šios sąskaitos depozitą, neviršijant minėtoje sutartyje nustatytos ribos, ir jis neprivalo naudoti personalizuotų atitinkamos sąskaitos saugumo duomenų, kad būtų atliktas mokėjimo nurodymo <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0081" ID="QS0081"/>autentiškumo patvirtinimas<QUOT.END REF.START="QS0081" CODE="201C" ID="QE0081"/> arba net <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0082" ID="QS0082"/>griežtas kliento autentiškumo patvirtinimas<QUOT.END REF.START="QS0082" CODE="201C" ID="QE0082"/>, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 4 straipsnio 29–31 punktus.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0077"><NO.P>77</NO.P><TXT>Reikia patikslinti, kad NFC funkcija, atsižvelgiant į jos ypatybes, yra teisiškai atskiriama nuo kitų banko kortelės, kurioje ji įdiegta, funkcijų, kurias vykdant būtina panaudoti personalizuotus saugumo duomenis, ypač mokant sumas, didesnes nei NFC funkcijos naudojimo atveju nustatyta riba. Todėl NFC funkcija, vertinama atskirai, gali būti laikoma mokėjimo priemone, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2015/2366 4 straipsnio 14 punktą, ir patekti į šios direktyvos materialinę taikymo sritį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0078"><NO.P>78</NO.P><TXT>Toks aiškinimas padeda įgyvendinti Direktyva 2015/2366 siekiamus tikslus, nes tai, kad NFC funkcijai tiesiogiai taikomi joje nustatyti reikalavimai, skatina ne tik šios naujos mokėjimo priemonės plėtotę sąžiningai konkuruojant mokėjimo paslaugų teikėjams, bet ir šių paslaugų vartotojų, ypač vartotojų statusą turinčių asmenų, apsaugą, paisant šios direktyvos preambulėje, būtent jos 6 konstatuojamojoje dalyje, pateiktų gairių.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="18"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0079"><NO.P>79</NO.P><TXT>Taigi į antrojo klausimo a punktą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2015/2366 4 straipsnio 14 punktas turi būti aiškinamas taip, kad šioje nuostatoje apibrėžta <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0083" ID="QS0083"/>mokėjimo priemone<QUOT.END REF.START="QS0083" CODE="201C" ID="QE0083"/> laikoma daugiafunkcėje personalizuotoje banko kortelėje įdiegta NFC funkcija, leidžianti atlikti mažos vertės mokėjimus, nurašomus iš su šia kortele susietos banko sąskaitos.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Dėl antrojo klausimo b punkto</HT></HT></P></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0080"><NO.P>80</NO.P><TXT>Antrojo klausimo b punktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2015/2366 63 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad mažos vertės bekontaktis mokėjimas naudojant daugiafunkcės banko kortelės NFC funkciją yra <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0084" ID="QS0084"/>anonimiškas<QUOT.END REF.START="QS0084" CODE="201C" ID="QE0084"/> atitinkamos mokėjimo priemonės naudojimas, kaip tai suprantama pagal šią leidžiančią nukrypti nuostatą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0081"><NO.P>81</NO.P><TXT>Kaip matyti iš Direktyvos 2015/2366 63 straipsnio 1 dalies b punkto, kalbant apie mažos vertės mokėjimo, kaip apibrėžta šios dalies įvadiniame sakinyje, priemones, pažymėtina, kad mokėjimo paslaugų teikėjas gali susitarti su paslaugų vartotoju, kad jie nukryps nuo šiame b punkte išvardytų nuostatų, kai <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0085" ID="QS0085"/>mokėjimo priemonė naudojama anonimiškai<QUOT.END REF.START="QS0085" CODE="201C" ID="QE0085"/> arba kai <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0086" ID="QS0086"/>mokėjimo paslaugų teikėjas dėl kitų priežasčių, susijusių su mokėjimo priemone, negali įrodyti, kad mokėjimo operacija buvo autorizuota<QUOT.END REF.START="QS0086" CODE="201C" ID="QE0086"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0082"><NO.P>82</NO.P><TXT>Teisingumo Teismas pažymėjo, kad iš Direktyvos 2007/64 53 straipsnio 1 dalies b punkto (dabar – Direktyvos 2015/2366 63 straipsnio 1 dalies b punktas) buvo matyti, jog tam tikros mokėjimo priemonės naudojamos anonimiškai, o tokiais atvejais mokėjimo paslaugų teikėjai neprivalo pateikti atitinkamos operacijos autentiškumo patvirtinimo įrodymo šios pirmosios direktyvos 59 straipsnyje, tapusiame antrosios direktyvos 72 straipsniu, numatytu atveju (<DATE ISO="20140409">2014 m. balandžio 9 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">T-Mobile Austria</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑616/11</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2014:242">EU:C:2014:242</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0034">34</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0083"><NO.P>83</NO.P><TXT>Konkrečiai kalbant, pagal Direktyvos 2015/2366 63 straipsnio 1 dalies b punktą mokėjimo paslaugų teikėjui ir jo paslaugų vartotojui leidžiama sudarant sutartis nukrypti, pirma, nuo šios direktyvos 72 straipsnio, pagal kurį paslaugų teikėjas įpareigojamas įrodyti mokėjimo operacijų autentiškumo patvirtinimą ir vykdymą, antra, nuo šios direktyvos 73 straipsnio, kuriame nustatytas paslaugų teikėjo atsakomybės už neautorizuotas mokėjimo operacijas principas, ir, trečia, nuo minėtos direktyvos 74 straipsnio 1 ir 3 dalių, kuriomis iš dalies nukrypstama nuo minėto principo, numatant, kad mokėtojui gali tekti padengti 50 EUR sumos neviršijančius su tokiomis mokėjimo operacijomis susijusius nuostolius, išskyrus tuos atvejus, kai paslaugų teikėjui pranešta apie mokėjimo priemonės praradimą, vagystę ar neteisėtą jos pasisavinimą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0084"><NO.P>84</NO.P><TXT>Reikia pažymėti, kad dėl savo išimtinio pobūdžio šios direktyvos 63 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas siaurai.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0085"><NO.P>85</NO.P><TXT>Kaip nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir Komisija, iš minėto 63 straipsnio 1 dalies b punkto, siejamo su jame nurodytomis nuostatomis, formuluotės matyti, kad abiem atvejais, kai galima pasinaudoti jame numatyta nukrypti leidžiančia nuostata, bendras požymis yra tas, kad mokėjimo paslaugų teikėjas objektyviai negali įrodyti, jog mokėjimo operacija buvo tinkamai autorizuota arba dėl atitinkamos mokėjimo priemonės <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0087" ID="QS0087"/>anonimiškumo<QUOT.END REF.START="QS0087" CODE="201C" ID="QE0087"/>, arba dėl <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0088" ID="QS0088"/>kitų su [šia] mokėjimo priemone susijusių priežasčių<QUOT.END REF.START="QS0088" CODE="201C" ID="QE0088"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0086"><NO.P>86</NO.P><TXT>Šiuo atveju siekiant atsakyti į klausimą, ar naudojantis daugiafunkcės banko kortelės NFC funkcija atliktas mokėjimas gali būti laikomas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0089" ID="QS0089"/>anonimišku<QUOT.END REF.START="QS0089" CODE="201C" ID="QE0089"/> naudojimu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2015/2366 63 straipsnio 1 dalies b punktą, reikia atsižvelgti į toliau nurodytas aplinkybes.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="19"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0087"><NO.P>87</NO.P><TXT>Viena vertus, nagrinėjama kortelė yra <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0090" ID="QS0090"/>personalizuota<QUOT.END REF.START="QS0090" CODE="201C" ID="QE0090"/>, kai ji susieta su konkretaus kliento, t. y. <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0091" ID="QS0091"/>mokėtojo<QUOT.END REF.START="QS0091" CODE="201C" ID="QE0091"/>, kaip jis apibrėžtas šios direktyvos 4 straipsnio 8 punkte, banko sąskaita, ir atlikus mokėjimą naudojantis NFC funkcija sumos nurašomos iš šios sąskaitos. Kita vertus, kad būtų galima atlikti tokį mokėjimą, kurį riboja mažos vertės sumos, reikia tik turėti šią kortelę (tiesa, prieš tai klientas turi tą funkciją aktyvuoti), o autentiškumo patvirtinimas naudojant asmens saugumo duomenis, kaip antai PIN kodą ar parašą, nebūtinas. Iš pastarosios aplinkybės matyti, kad bet kuris asmuo, turintis prieigą prie minėtos kortelės, gali atlikti tokį mokėjimą, neviršydamas leistinos viršutinės ribos, įskaitant ir tokį atvejį, kai nėra sąskaitos turėtojo sutikimo, jei kortelė buvo prarasta, pavogta arba neteisėtai pasisavinta.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0088"><NO.P>88</NO.P><TXT>Šiomis aplinkybėmis svarbu atskirti sąskaitos, iš kurios nurašomos sumos, turėtojo tapatybės nustatymą, kurį tiesiogiai lemia atitinkamos kortelės personalizavimas, ir šio turėtojo galbūt duotą mokėjimo leidimą, kurio negalima patvirtinti vien panaudojus kortelę, kai atitinkamas mokėjimas laikomas atliktu naudojantis NFC funkcija. Iš tiesų sąskaitos turėtojo sutikimas dėl tokio mokėjimo negali išplaukti vien iš aplinkybės, kad kažkas fiziškai turi kortelę, kurioje įdiegta ši funkcija.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0089"><NO.P>89</NO.P><TXT>Vadinasi, NFC funkcijos naudojimas mažoms sumoms mokėti yra <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0092" ID="QS0092"/>anonimiškas<QUOT.END REF.START="QS0092" CODE="201C" ID="QE0092"/> naudojimas, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 63 straipsnio 1 dalies b punktą, net jei šią funkciją turinti kortelė susieta su konkretaus kliento banko sąskaita. Iš tiesų tokiu atveju mokėjimo paslaugų teikėjas objektyviai negali nustatyti asmens, sumokėjusio šia priemone, ir atitinkamai patikrinti ar net įrodyti, kad sąskaitos turėtojas tinkamai leido atlikti operaciją.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0090"><NO.P>90</NO.P><TXT>Kaip teigia <HT TYPE="ITALIC">DenizBank</HT>, tokį aiškinimą patvirtina Direktyvos 2015/2366 tikslai, t. y. <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0093" ID="QS0093"/>sudaryti sąlygas vystytis patogioms naudoti ir prieinamoms mokėjimo priemonėms, naudojamoms mažos rizikos mokėjimams atlikti, pvz., mažos vertės bekontakčiams mokėjimams pardavimo vietoje<QUOT.END REF.START="QS0093" CODE="201C" ID="QE0093"/>, kaip nurodyta šios direktyvos 96 konstatuojamojoje dalyje, ir <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0094" ID="QS0094"/>sudaryti sąlygas naujoms mokėjimo priemonėms patekti į didesnę rinką ir užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą naudojantis tomis mokėjimo paslaugomis<QUOT.END REF.START="QS0094" CODE="201C" ID="QE0094"/>, kaip nurodyta šios direktyvos 6 konstatuojamojoje dalyje. Be to, šios direktyvos 81 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0095" ID="QS0095"/>mažos vertės mokėjimo priemonės, kurioms neturėtų būti keliami pernelyg dideli reikalavimai, turėtų būti nebrangi ir patogi alternatyvi galimybė perkant pigias prekes ir paslaugas<QUOT.END REF.START="QS0095" CODE="201C" ID="QE0095"/>, pažymint, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0096" ID="QS0096"/>mokėjimo paslaugų vartotojams turėtų būti užtikrinta atitinkama apsauga<QUOT.END REF.START="QS0096" CODE="201C" ID="QE0096"/>. Iš tiesų ne tik mokėjimo paslaugų teikėjas, bet ir jo klientas, jei to pageidauja ir lieka pakankamai apsaugotas, yra suinteresuotas turėti naujoviškų, greitų ir paprastų naudoti mokėjimo priemonių, kokia yra NFC funkcija.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0091"><NO.P>91</NO.P><TXT>Be to, toks Direktyvos 2015/2366 63 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimas atitinka bendrą šios direktyvos struktūrą, nes, atsižvelgiant į joje nustatytas taisykles, nuoseklu, kad klientas, nusprendęs pasinaudoti supaprastinta mokėjimo priemone be tapatybės nustatymo poreikio atliekant mažos vertės mokėjimus, kaip antai NFC funkcija, turi būti laikomas sutikusiu su galimais sutartyse numatomais paslaugų teikėjo atsakomybės ribojimais, leidžiamais pagal šią nuostatą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0092"><NO.P>92</NO.P><TXT>Iš tiesų Sąjungos teisės aktų leidėjas, kaip matyti iš minėtos 1 dalies įvadinio sakinio, apribodamas finansinių nuostolių, kuriuos klientas potencialiai turi pats padengti, sumą, pagal šios direktyvos straipsnius, aiškinamus atsižvelgiant į šio sprendimo 90 punkte minėtas konstatuojamąsias dalis, leidžia užtikrinti tokios priemonės teikiamos naudos ir rizikos, ypač vartotojų statusą turintiems vartotojams, pusiausvyrą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0093"><NO.P>93</NO.P><TXT>Taigi į antrojo klausimo b punktą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2015/2366 63 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad mažos vertės bekontaktis mokėjimas naudojant daugiafunkcės banko kortelės NFC funkciją yra <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0097" ID="QS0097"/>anonimiškas<QUOT.END REF.START="QS0097" CODE="201C" ID="QE0097"/> atitinkamos mokėjimo priemonės naudojimas, kaip tai suprantama pagal šią leidžiančią nukrypti nuostatą.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><?PAGE NO="20"?><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Dėl trečiojo klausimo</HT></HT></P></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0094"><NO.P>94</NO.P><TXT>Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2015/2366 63 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad mokėjimo paslaugų teikėjas, kuris ketina remtis šioje nuostatoje numatyta išimtimi, gali apsiriboti tvirtinimu, kad neįmanoma blokuoti atitinkamos mokėjimo priemonės arba užkirsti kelią tolesniam jos naudojimui, nors, atsižvelgiant į objektyvų turimų techninių žinių lygį, tokio negalėjimo negalima įrodyti.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0095"><NO.P>95</NO.P><TXT>Pagal Direktyvos 2015/2366 63 straipsnio 1 dalies a punktą mokėjimo priemonių, susijusių su mažomis sumomis, apibrėžtomis šios dalies įvadiniame sakinyje, atveju mokėjimo paslaugų teikėjas gali susitarti su jo paslaugų vartotojais, kad jiems nebus taikomi tam tikri tarpusavio įsipareigojimai, t. y. tie, kurie nustatyti a punkte išvardytose nuostatose, <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0098" ID="QS0098"/>jei negalima mokėjimo priemonės<QUOT.END REF.START="QS0098" CODE="201C" ID="QE0098"/>, dėl kurios sudaryta bendroji sutartis, <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0099" ID="QS0099"/>blokuoti<QUOT.END REF.START="QS0099" CODE="201C" ID="QE0099"/> arba <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0100" ID="QS0100"/>užkirsti kelią [šią priemonę] toliau naudoti<QUOT.END REF.START="QS0100" CODE="201C" ID="QE0100"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0096"><NO.P>96</NO.P><TXT>Iš šio 63 straipsnio 1 dalies a punkto formuluotės aišku, kad šioje nuostatoje numatytos nukrypti leidžiančios nuostatos įgyvendinimas siejamas su konstatavimu, jog nagrinėjamai mokėjimo priemonei būdinga tai, kad jos negalima užblokuoti arba užkirsti kelią tolesniam naudojimui.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0097"><NO.P>97</NO.P><TXT>Be to, Direktyvos 2007/64 53 straipsnio 1 dalies a punkte, kurį atitinka Direktyvos 2015/2366 63 straipsnio 1 dalies a punktas, buvo numatyta, kad jame įtvirtinta leidžianti nukrypti nuostata taikoma konkrečiu atveju, kai <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0101" ID="QS0101"/>mokėjimo priemonė neleidžia blokuoti arba užkirsti kelio ją kitaip naudoti<QUOT.END REF.START="QS0101" CODE="201C" ID="QE0101"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0098"><NO.P>98</NO.P><TXT>Vadinasi, mokėjimo paslaugų teikėjas, kuris nori pasinaudoti Direktyvos 2015/2366 63 straipsnio 1 dalies a punkte suteikta galimybe, siekdamas išvengti įsipareigojimų vykdymo, negali bendrojoje sutartyje dėl atitinkamos mokėjimo priemonės tik nurodyti, kad yra nepajėgus jos blokuoti arba užkirsti kelią tolesniam naudojimui. Šis paslaugų teikėjas ginčo atveju privalo įrodyti, kad minėta priemonė dėl techninių priežasčių niekaip neleidžia jos blokuoti arba užkirsti kelio tolesniam naudojimui. Jei teismas, į kurį kreiptasi, mano, kad fiziškai buvo įmanoma blokuoti arba užkirsti kelią tokiam naudojimui, atsižvelgiant į objektyviai prieinamas technines žinias, tačiau paslaugų teikėjas šiomis žiniomis nepasinaudojo, 63 straipsnio 1 dalies a punktas negali būti taikomas jo naudai.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0099"><NO.P>99</NO.P><TXT>Tokį Direktyvos 2015/2366 63 straipsnio 1 dalies a punkto formuluotės aiškinimą patvirtina sisteminis ir teleologinis šios nuostatos aiškinimas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0100"><NO.P>100</NO.P><TXT>Kalbant apie Direktyvos 2015/2366 bendrą struktūrą, reikia priminti, kad pagal jos 63 straipsnio 1 dalies a punktą mokėjimo paslaugų teikėjui ir jo paslaugų vartotojui leidžiama susitarus nukrypti nuo pareigų, kylančių, pirma, pagal šios direktyvos 69 straipsnio 1 dalies b punktą, kuriame vartotojas įpareigojamas nedelsiant pranešti paslaugų teikėjui apie atitinkamos mokėjimo priemonės praradimą, vagystę, neteisėtą nusavinimą ar bet kokį neautorizuotą jos naudojimą, antra, pagal šios direktyvos 70 straipsnio 1 dalies c ir d punktus, kuriuose reikalaujama, kad paslaugų teikėjas vartotojui suteiktų galimybę nemokamai pateikti šį pranešimą arba pareikalauti, kad tos mokėjimo priemonės blokavimas būtų panaikintas, ir, trečia, pagal šios direktyvos 74 straipsnio 3 dalį, kurioje numatyta, kad mokėtojui, išskyrus atvejus, kai jis veikė nesąžiningai, netenka atsakomybė už jokias finansines pasekmes, atsiradusias dėl prarastos, pavogtos ar neteisėtai pasisavintos mokėjimo priemonės naudojimo po to, kai jis pateikė pranešimą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0101"><NO.P>101</NO.P><TXT>Kadangi Direktyvos 2015/2366 63 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta kitų taisyklių, išplaukiančių iš ankstesniame punkte nurodytų nuostatų, išimtis, jis turi būti aiškinamas siaurai, todėl šios nuostatos taikymo sąlygos negali būti aiškinamos taip, kad panaikinama paprastai asmeniui, kuris remiasi šia išimtimi, tenkanti įrodinėjimo našta ir taip šis asmuo išvengia žalingų pasekmių, galinčių kilti dėl minėtų taisyklių taikymo.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="21"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0102"><NO.P>102</NO.P><TXT>Dėl Direktyvos 2015/2366 tikslų reikia pažymėti, kad, be kita ko, iš direktyvos 6, 53 ir 63 konstatuojamųjų dalių matyti, kad ja siekiama apsaugoti mokėjimo paslaugų vartotojus ir ypač užtikrinti aukšto lygio apsaugą vartotojų statusą turintiems mokėjimo paslaugų vartotojams (dėl Direktyvos 2007/64 žr. <DATE ISO="20170125">2017 m. sausio 25 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">BAWAG</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑375/15</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:38">EU:C:2017:38</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0045">45</REF.NP.ECR> punktą</REF.DOC.ECR> ir <DATE ISO="20200402">2020 m. balandžio 2 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">PrivatBank</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑480/18</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2020:274">EU:C:2020:274</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0066">66</REF.NP.ECR> punktą</REF.DOC.ECR>).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0103"><NO.P>103</NO.P><TXT>Be to, Direktyvos 2015/2366 91 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad tokių paslaugų teikėjai yra atsakingi už saugumo priemones, kurios turi būti proporcingos su šiomis paslaugomis susijusiai rizikai, ir, kaip matyti iš šios direktyvos 95 straipsnio, jie privalo nustatyti atitinkamų rizikos mažinimo priemonių sistemą ir veiksmingas incidentų valdymo procedūras. Nors atrodo, kad minėtos direktyvos 96 konstatuojamojoje dalyje šiek tiek sušvelninami šie įpareigojimai, kiek tai susiję su <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0102" ID="QS0102"/>mažos vertės bekontakčiais mokėjimais pardavimo vietoje<QUOT.END REF.START="QS0102" CODE="201C" ID="QE0102"/>, vis dėlto joje nepaneigiamas mokėjimo paslaugų teikėjų atsakomybės saugumo srityje principas, pažymint, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0103" ID="QS0103"/>techniniuose reguliavimo standartuose reikėtų nurodyti saugumo reikalavimo taikymo išimtis<QUOT.END REF.START="QS0103" CODE="201C" ID="QE0103"/>, kaip tai numatyta tos pačios direktyvos 98 straipsnyje. Be to, Deleguotojo reglamento 2018/389 2 ir 11 straipsniuose, siejamuose su jo 9 ir 11 konstatuojamosiomis dalimis, nustatyta, kiek tokie paslaugų teikėjai gali nukrypti nuo griežto autentiškumo patvirtinimo taisyklės tokių bekontakčių mokėjimų atvejais.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0104"><NO.P>104</NO.P><TXT>Kaip savo išvados 60 ir 61 punktuose pažymi generalinis advokatas, jei mokėjimo paslaugų teikėjas galėtų būti atleistas nuo atsakomybės paprasčiausiai teigdamas, kad neturi galimybės blokuoti mokėjimo priemonės arba užkirsti kelią tolesniam jos naudojimui, jis galėtų lengvai, pateikdamas techniškai nekokybišką pasiūlymą, savo paslaugų vartotojui primesti riziką, susijusią su neautorizuotais mokėjimais. Toks šios rizikos ir su ja susijusių žalingų pasekmių perkėlimas neatitiktų nei mokėjimo paslaugų vartotojų ir konkrečiai turinčių vartotojų statusą apsaugos tikslo, nei taisyklės, pagal kurią mokėjimo paslaugų teikėjai prisiima atsakomybę dėl tinkamų saugumo priemonių, kuriais grindžiama Direktyvoje 2015/2366 nustatyta sistema.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0105"><NO.P>105</NO.P><TXT>Tokio Direktyvos 2015/2366 63 straipsnio 1 dalies a punkto aiškinimo negali paneigti <HT TYPE="ITALIC">DenizBank</HT> argumentai, kad tokia analizė pakenktų naujų komercinių modelių mažos vertės mokėjimo paslaugų srityje plėtrai ir pažeistų paslaugų teikėjų laisvę siūlyti mokėjimo kortelę, dėl kurios paprasčiausiai nurodoma, kad jos negalima užblokuoti, nelygu priežastys. Iš tiesų šie argumentai prieštarauja ne tik šios nuostatos formuluotei, bet ir šios direktyvos bendrai struktūrai ir teisės akto, kurių dalis ji yra, tikslams.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0106"><NO.P>106</NO.P><TXT>Taigi į trečiąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2015/2366 63 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad mokėjimo paslaugų teikėjas, kuris ketina remtis šioje nuostatoje numatyta išimtimi, negali apsiriboti tvirtinimu, kad neįmanoma blokuoti atitinkamos mokėjimo priemonės arba užkirsti kelią tolesniam jos naudojimui, nors, atsižvelgiant į objektyvų turimų techninių žinių lygį, tokio negalėjimo negalima įrodyti.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Dėl šio sprendimo veikimo laiko atžvilgiu ribojimo</HT></HT></P></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0107"><NO.P>107</NO.P><TXT>Savo rašytinėse pastabose <HT TYPE="ITALIC">DenizBank</HT> iš esmės prašė, kad Teisingumo Teismas apribotų savo sprendimo veikimą laiko atžvilgiu, ypač tuo atveju, jei nuspręstų, kad personalizuotos daugiafunkcės banko kortelės NFC funkcija nėra <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0104" ID="QS0104"/>mokėjimo priemonė<QUOT.END REF.START="QS0104" CODE="201C" ID="QE0104"/>, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2015/2366 4 straipsnio 14 punktą. Grįsdama šį prašymą ji nurodė rimtas finansines pasekmes, kurių galėtų sukelti teismo sprendimas, ir tai, kad atitinkamos įmonės galėjo teisėtai tikėtis kitokio aiškinimo.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0108"><NO.P>108</NO.P><TXT>Reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją tik išimtiniais atvejais Teisingumo Teismas, taikydamas bendrąjį teisinio saugumo principą, kuris yra Sąjungos teisės sistemos dalis, gali apriboti suinteresuotųjų asmenų galimybę pasinaudoti jo išaiškinta norma, ginčijant sąžiningai sukurtus teisinius santykius. Kad būtų galima nuspręsti dėl tokio apribojimo, turi būti tenkinami du esminiai<?PAGE NO="22"?> kriterijai, t. y. būtinas suinteresuotųjų asmenų sąžiningumas ir didelių sunkumų rizika (šiuo klausimu žr. <DATE ISO="20190710">2019 m. liepos 10 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">WESTbahn Management</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑210/18</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:586">EU:C:2019:586</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0045">45</REF.NP.ECR> punktą</REF.DOC.ECR> ir <DATE ISO="20191003">2019 m. spalio 3 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Schuch-Ghannadan</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑274/18</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:828">EU:C:2019:828</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0061">61</REF.NP.ECR> punktą</REF.DOC.ECR> ir jame nurodytą jurisprudenciją).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0109"><NO.P>109</NO.P><TXT>Be to, svarbu pažymėti, kad <HT TYPE="ITALIC">DenizBank</HT> prašymas buvo pateiktas tik tuo atveju, jei Teisingumo Teismas neigiamai atsakytų į antrojo klausimo a punktą, o šiuo atveju taip nėra. Bet kuriuo atveju <HT TYPE="ITALIC">DenizBank</HT> nepateikė jokių konkrečių ir tikslių įrodymų, galinčių patvirtinti jos prašymo pagrįstumą, nes ji tik pateikia bendro pobūdžio argumentus.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0110"><NO.P>110</NO.P><TXT>Darytina išvada, kad nereikia riboti šio sprendimo veikimo laiko atžvilgiu.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><P><HT TYPE="BOLD">Dėl bylinėjimosi išlaidų</HT></P></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0111"><NO.P>111</NO.P><TXT>Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti tas teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><JURISDICTION><INTRO>Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:</INTRO><LIST TYPE="ARAB"><ITEM><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">1.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><DATE ISO="20151125">2015 m. lapkričio 25 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2366 dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2002/65/EB, 2009/110/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 ir panaikinama Direktyva 2007/64/EB, 52 straipsnio 6 punkto a papunktis, siejamas su šios direktyvos 54 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad jame reglamentuota informacija ir sąlygos, kurias turi pateikti mokėjimo paslaugų teikėjas, pageidaujantis susitarti su jo paslaugų vartotoju dėl taikytinos prezumpcijos, jog pastarasis pritarė jų tarpusavio sudarytos bendrosios sutarties pakeitimui šiose nuostatose numatytomis sąlygomis, bet jame nenustatyti ribojimai dėl vartotojo statuso ar sutarties sąlygų, dėl kurių galima sudaryti tokį susitarimą, rūšies, su sąlyga, kad, kai šių paslaugų vartotojas turi vartotojo statusą, galimas šių sąlygų nesąžiningumo patikrinimas pagal <DATE ISO="19930405">1993 m. balandžio 5 d.</DATE> Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais nuostatas.</HT></TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">2.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Direktyvos 2015/2366 4 straipsnio 14 punktas turi būti aiškinamas taip, kad šioje nuostatoje apibrėžta <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0105" ID="QS0105"/>mokėjimo priemone<QUOT.END REF.START="QS0105" CODE="201C" ID="QE0105"/> laikoma daugiafunkcėje personalizuotoje banko kortelėje įdiegta keitimosi duomenimis trumpu atstumu (<HT TYPE="ITALIC">Near Field Communication</HT>) funkcija, leidžianti atlikti mažos vertės mokėjimus, nurašomus iš su šia kortele susietos banko sąskaitos.</HT></TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">3.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Direktyvos 2015/2366 63 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad mažos vertės bekontaktis mokėjimas naudojant daugiafunkcės banko kortelės keitimosi duomenimis trumpu atstumu (<HT TYPE="ITALIC">Near Field Communication</HT>) funkciją yra <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0106" ID="QS0106"/>anonimiškas<QUOT.END REF.START="QS0106" CODE="201C" ID="QE0106"/> atitinkamos mokėjimo priemonės naudojimas, kaip tai suprantama pagal šią leidžiančią nukrypti nuostatą.</HT></TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">4.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Direktyvos 2015/2366 63 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad mokėjimo paslaugų teikėjas, kuris ketina remtis šioje nuostatoje numatyta išimtimi, negali apsiriboti tvirtinimu, kad neįmanoma blokuoti atitinkamos mokėjimo priemonės arba užkirsti kelią tolesniam jos naudojimui, nors, atsižvelgiant į objektyvų turimų techninių žinių lygį, tokio negalėjimo negalima įrodyti.</HT></TXT></NP></ITEM></LIST></JURISDICTION></CONTENTS.JUDGMENT><SIGNATURE.CASE><SIGNATORY><P>Parašai.</P></SIGNATORY></SIGNATURE.CASE></JUDGMENT>