1

SESV 263 straipsniu grindžiamu ieškiniu ieškovės PGI Spain, SL, Berry Superfos Pamplona, SA, Promens Packaging, SA, RPC Envases, SA ir Zeller Plastik España, SL prašo panaikinti 2022 m. birželio 8 d. Komisijos sprendimą C(2022) 3942 final dėl valstybės pagalbos SA.102454 (2022/N) – Ispanija ir SA.102569 (2022/N) – Portugalija – Gamybos sąnaudų koregavimo mechanizmas, skirtas didmeninei elektros energijos kainai Pirėnų pusiasalio rinkoje sumažinti (toliau – ginčijamas sprendimas).

Ginčo aplinkybės

2

Ispanijos Karalystė ir Portugalijos Respublika atitinkamai 2022 m. gegužės 20 ir 23 d. pranešė Europos Komisijai apie didmeninės elektros energijos kainos Pirėnų pusiasalyje mažinimo priemonę, subsidijuojant su iškastinio kuro technologijomis susijusias gamybos sąnaudas (toliau – priemonė, apie kurią pranešta).

3

Ginčijamu sprendimu Komisija nusprendė nereikšti prieštaravimų pagal 2015 m. liepos 13 d. Tarybos reglamento (ES) 2015/1589, nustatančio išsamias SESV 108 straipsnio taikymo taisykles (OL L 248, 2015, p. 9), 4 straipsnio 3 dalį.

4

Pirma, ginčijamame sprendime Komisija aprašė esmines priemonės, apie kurią pranešta, savybes. Ji, be kita ko, pažymėjo, kad:

–

priemonė, apie kurią pranešta, buvo patvirtinta atsižvelgiant į krizes, su kuriomis pastaraisiais dešimtmečiais susidūrė nacionalinės ir tarptautinės energijos rinkos ir dėl kurių padidėjo iškastinio kuro, ypač gamtinių dujų, kainos (4 ir 5 punktai);

–

tai turėjo įtakos namų ūkiams bei mažosioms ir vidutinėms įmonėms, kurioms energija tiekiama pagal reguliuojamąsias sutartis Ispanijoje, t. y. taikant „precio voluntario para el pequeño consumidor“ (PVPC, savanoriška kaina smulkiems vartotojams) ir reguliuojamą nuolaidą tam tikriems pažeidžiamiems vartotojams, vadinamąją „Bono social“ (toliau kartu – reguliuojamosios sutartys), beveik visoms ekonominės veiklos rūšims (6 ir 7 punktai);

–

Europos Sąjungos kitos paros energijos rinka buvo grindžiama ribine kaina paremtu tarifų nustatymo metodu, pagal kurį elektros energijos kaina buvo nustatoma pagal paskutinį gamybos šaltinį, būtiną tam tikru momentu paklausai patenkinti, t. y. dažnai iškastinį kurą deginančias elektrines, kurios dėl didelių eksploatavimo sąnaudų yra brangiausios elektrinės (20–23 ir 34 punktai);

–

pagal priemonę, apie kurią pranešta, buvo atliekami mokėjimai Pirėnų pusiasalyje esančių iškastinį kurą deginančių elektrinių operatoriams, siekiant sumažinti elektros energijos kainas didmeninėje ir atitinkamai mažmeninėje rinkose (24 ir 33–39 punktai);

–

priemonė, apie kurią pranešta, be kita ko, finansuojama iš įnašo (toliau – įnašas), kurį Operador del Mercado Ibérico de la Energía-Polo Español, SA (OMIE) nustatė didmeninės elektros energijos rinkos pirkėjams, t. y. elektros energijos tiekėjams ir vartotojams, tiesiogiai perkantiems elektros energiją didmeninėje rinkoje savo reikmėms (toliau – tiesioginiai vartotojai), proporcingai jų įsigytam elektros energijos kiekiui (25 ir 44 punktai);

–

kai kurie didmeninės elektros energijos rinkos pirkėjai atleidžiami nuo įnašo mokėjimo, taip pat tie, kurie iki 2022 m. balandžio 26 d. sudarė tiekimo fiksuota kaina sutartis, jei laikomasi tam tikrų sąlygų, be kita ko, apie jų sutartis pranešama OMIE (toliau – atleidimas nuo įnašo) (45 punkto d papunktis – 48 punktas).

5

Antra, Komisija išnagrinėjo priemonės, apie kurią pranešta, kvalifikavimą pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Nors ji nusprendė, kad priemonė, apie kurią pranešta, patenka į šios nuostatos taikymo sritį, ši išvada nebuvo taikoma ir atleidimui nuo įnašo. Šiuo klausimu ji konstatavo, kad didmeninės rinkos pirkėjai, kurie prieš patvirtinant priemonę, apie kurią pranešta, sudarė susitarimus, pagal kuriuos apdraudžiami jų elektros energijos pirkimai, neturės naudos iš minėtos priemonės poveikio, ir tuo remdamasi padarė išvadą, kad dėl atleidimo joms nesuteikiamas atrankusis pranašumas, taigi jis nėra kvalifikuojamas kaip valstybės pagalba (ginčijamo sprendimo 97–106 punktai).

6

Trečia, Komisija vertino priemonės, apie kurią pranešta, suderinamumą su vidaus rinka atsižvelgiant į SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktą. Ji, be kita ko, nusprendė, kad minėta priemonė yra būtina, tinkama ir proporcinga (ginčijamo sprendimo 107–154 punktai) ir kad ja nepažeidžiamos jokios reikšmingos Sąjungos teisės, taip pat ir 2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2019/943 dėl elektros energijos vidaus rinkos (OL L 158, 2019, p. 54) ir 2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES (OL L 158, 2019, p. 125), nuostatos (174–192 punktai).

Šalių reikalavimai

7

Ieškovės Bendrojo Teismo prašo:

–

panaikinti ginčijamą sprendimą,

–

priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

8

Komisija ir Ispanijos Karalystė Bendrojo Teismo prašo:

–

atmesti ieškinį,

–

priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

Dėl teisės

9

Ieškovės yra Ispanijos bendrovės, kurios elektros energiją perka ne tiesiogiai didmeninėje elektros energijos rinkoje, o per elektros energijos tiekėją. Siekdamos užtikrinti elektros energijos tiekimo kainos stabilumą, ieškovės sudarė elektros energijos pirkimo sutartis. Dėl dalies elektros energijos tiekimo ieškovės sudarė sutartis, kuriose dalyvavo kita įmonė nei jų fizinis elektros energijos tiekėjas ir kurios buvo grindžiamos kompensaciniais mokėjimais pagal rinkos kainos ir sutartyje nustatytos kainos skirtumą. Šios rūšies elektros energijos pirkimo sutartis jos kvalifikuoja kaip finansines sutartis.

10

Ieškovės, kaip suinteresuotosios šalys ir siekdamos užtikrinti procedūrines teises, kurias jos kildina iš SESV 108 straipsnio 2 dalies ir Reglamento 2015/1589 1 straipsnio h punkto, priekaištauja Komisijai, kad ji nenusprendė, jog priemonė, apie kurią pranešta, kelia didelių sunkumų, galinčių pateisinti oficialios tyrimo procedūros pradėjimą.

11

Reikia priminti, kad sprendimo, kaip antai ginčijamo sprendimo, nereikšti prieštaravimų, grindžiamo Reglamento 2015/1589 4 straipsnio 3 dalimi, teisėtumas priklauso nuo to, ar vertinant informaciją ir įrodymus, kuriuos Komisija turėjo priemonės, apie kurią pranešta, pirminio patikrinimo etapu, turėjo kilti objektyvių abejonių dėl priemonės kvalifikavimo kaip pagalbos ir dėl šios priemonės suderinamumo su vidaus rinka, nes dėl tokių abejonių turi būti pradėta oficiali tyrimo procedūra, kurioje gali dalyvauti to reglamento 1 straipsnio h punkte nurodytos suinteresuotosios šalys (šiuo klausimu žr. 2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Komisija / Tempus Energy ir Tempus Energy Technology, C‑57/19 P, EU:C:2021:663, 38 punktą ir 2024 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Slovėnija / Komisija, C‑447/22 P, EU:C:2024:678, 53 punktą).

12

Kai ieškovas prašo panaikinti sprendimą nereikšti prieštaravimų, iš esmės jis ginčija tai, kad Komisijos sprendimas dėl atitinkamos pagalbos buvo priimtas šiai institucijai nepradėjus oficialios tyrimo procedūros, taip pažeidžiant jo procesines teises. Kad būtų patenkintas ieškovo prašymas panaikinti sprendimą, jis gali nurodyti bet kokį pagrindą, kuriuo būtų galima įrodyti, kad vertinant informaciją ir įrodymus, kuriuos Komisija turėjo priemonės, apie kurią pranešta, pirminio patikrinimo etapu, turėjo kilti abejonių dėl jos kvalifikavimo kaip pagalbos ar suderinamumo su vidaus rinka. Vis dėlto remiantis tokiais argumentais negali būti pakeistas ieškinio dalykas ar jo priimtinumo sąlygos. Atvirkščiai, būtent abejonės dėl kvalifikavimo ar suderinamumo yra įrodymas, kuris turi būti pateiktas siekiant įrodyti, kad Komisija privalėjo pradėti oficialią tyrimo procedūrą, numatytą SESV 108 straipsnio 2 dalyje (šiuo klausimu žr. 2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Komisija / Tempus Energy ir Tempus Energy Technology, C‑57/19 P, EU:C:2021:663, 39 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

13

Tokių abejonių buvimo įrodymą, kuris turi būti nustatytas tiek iš sprendimo nereikšti prieštaravimų priėmimo aplinkybių, tiek iš jo turinio, turi pateikti tą sprendimą panaikinti prašantis asmuo, remdamasis nuoseklių įrodymų visuma (2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Komisija / Tempus Energy ir Tempus Energy Technology, C‑57/19 P, EU:C:2021:663, 40 punktas ir 2024 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Slovėnija / Komisija, C‑447/22 P, EU:C:2024:678, 51 punktas).

14

Konkrečiai kalbant, per pirminio patikrinimo procedūrą Komisijos atlikto tyrimo nepakankamumas ar neišsamumas yra požymis, kad vertinant atitinkamą priemonę kilo didelių sunkumų, dėl kurių ji privalo pradėti oficialią tyrimo procedūrą (2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Komisija / Tempus Energy ir Tempus Energy Technology, C‑57/19 P, EU:C:2021:663, 41 punktas ir 2024 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Slovėnija / Komisija, C‑447/22 P, EU:C:2024:678, 52 punktas).

15

Be to, pasibaigus pirminio patikrinimo procedūrai, priimto sprendimo nereikšti prieštaravimų teisėtumą Sąjungos teismas turi vertinti atsižvelgdamas ne tik į to sprendimo momentu Komisijos turėtą informaciją, bet ir į duomenis, kuriuos ji galėjo turėti (žr. 2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Komisija / Tempus Energy ir Tempus Energy Technology, C‑57/19 P, EU:C:2021:663, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

16

Informacija, kurią Komisija „galėjo turėti“, apima tą informaciją, kuri atrodė reikšminga turimam atlikti vertinimui pagal šio sprendimo 11 punkte primintą jurisprudenciją ir kurią ji galėjo gauti per administracinę procedūrą pateikusi prašymą (2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Komisija / Tempus Energy ir Tempus Energy Technology, C‑57/19 P, EU:C:2021:663, 43 punktas ir 2024 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Slovėnija / Komisija, C‑447/22 P, EU:C:2024:678, 54 punktas).

17

Komisija privalo aptariamą priemonių tyrimo procedūrą vykdyti rūpestingai ir nešališkai, kad priimdama galutinį sprendimą, jog egzistuoja, nelygu atvejis, nesuderinama arba neteisėta pagalba, turėtų kuo išsamesnių ir patikimesnių įrodymų (2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Komisija / Tempus Energy ir Tempus Energy Technology, C‑57/19 P, EU:C:2021:663, 44 punktas ir 2024 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Slovėnija / Komisija, C‑447/22 P, EU:C:2024:678, 55 punktas).

18

Vis dėlto, nors Teisingumo Teismas nusprendė, jog tikrinant valstybės pagalbos buvimą ir teisėtumą Komisijai gali reikėti, atsižvelgiant į aplinkybes, patikrinti ne tik jai pateiktus duomenis apie faktines ir teisines aplinkybes; remiantis ta jurisprudencija negalima daryti išvados, kad Komisija privalo savo iniciatyva ir nesant jokių požymių šiuo aspektu ieškoti bet kokios informacijos, galinčios turėti ryšį su jos nagrinėjama byla, net jeigu tokią informaciją galima rasti viešojoje erdvėje (2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Komisija / Tempus Energy ir Tempus Energy Technology, C‑57/19 P, EU:C:2021:663, 45 punktas ir 2024 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Slovėnija / Komisija, C‑447/22 P, EU:C:2024:678, 56 punktas).

19

Grįsdamos savo ieškinį ieškovės nurodo penkis pagrindus, grindžiamus, pirma, tuo, kad Komisija neteisingai suprato priemonę, apie kurią pranešta, antra, klaidingai vertinant priemonės, apie kurią pranešta, tinkamumą ir proporcingumą, trečia, Reglamento 2019/943 10 straipsnio ir Direktyvos 2019/944 5 straipsnio pažeidimu, ketvirta, nediskriminavimo principo pažeidimu ir, penkta, teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu.

20

Pateikdamos šiuos pagrindus ieškovės priekaištauja Komisijai nepradėjus oficialios priemonės, apie kurią pranešta, tyrimo procedūros, nors buvo abejonių dėl šios priemonės suderinamumo su vidaus rinka dėl to, kad atleidimo nuo įnašo taikymo sritis buvo apribota didmeninės elektros energijos rinkos pirkėjams, tačiau neapėmė mažmeninės rinkos pirkėjų, ir dėl neigiamo tokio apribojimo poveikio mažmeninės rinkos pirkėjams, sudariusiems finansines elektros energijos pirkimo sutartis, kaip antai ieškovėms, jų fizinis elektros energijos tiekėjas perkėlė įnašo išlaidas, tačiau elektros energijos kaina jiems nebuvo sumažinta.

Dėl 2023 m. rugpjūčio 10 d. ieškovių pateiktų įrodymų ir argumentų

21

Komisija ir Ispanijos Karalystė mano, kad įrodymai ir argumentai, kuriuos ieškovės pateikė 2023 m. rugpjūčio 10 d. atsakydamos į Ispanijos Karalystės įstojimo į bylą paaiškinimą, turi būti atmesti kaip nepriimtini, nes pateikti pavėluotai. Komisija priduria, kad bet kuriuo atveju jie yra nereikšmingi, nes pateikti po ginčijamo sprendimo priėmimo, taigi į juos negalima atsižvelgti tikrinant jo teisėtumą.

22

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad 2023 m. rugpjūčio 10 d. su pastabomis ieškovės pateikė naujų įrodymų, susijusių su, pirma, priemonės, apie kurią pranešta, pakeitimu po ginčijamo sprendimo priėmimo, pagal kurį mažmeninės elektros energijos rinkos pirkėjams dabar leidžiama pranešti OMIE apie 2023 m. gegužės–gruodžio mėn. elektros energijos pirkimo sutartis, ir, antra, 2023 m. balandžio 25 d. Komisijos sprendimu nereikšti prieštaravimų dėl šio priemonės pakeitimo.

23

Nesant reikalo nagrinėti, ar šie nauji įrodymai ir su jais susiję argumentai yra pateikti pavėluotai, kad būtų nepriimtini, pakanka pažymėti, jog, kaip teisingai teigia Komisija, bet kuriuo atveju į tokius įrodymus negalima atsižvelgti tikrinant ginčijamo sprendimo teisėtumą.

24

Šio sprendimo 15 punkte nurodytos jurisprudencijos matyti, kad ginčijamas sprendimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į informaciją, kurią Komisija galėjo turėti jį priimdama. Tai yra konkretus bendresnio principo, pagal kurį, nagrinėjant ieškinį dėl panaikinimo, Sąjungos teisės akto teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į jo priėmimo metu buvusias faktines ir teisines aplinkybes, taikymas, todėl po sprendimo priėmimo priimti aktai negali turėti įtakos jo galiojimui (žr. 2019 m. spalio 17 d. Sprendimo Alcogroup ir Alcodis / Komisija, C‑403/18 P, EU:C:2019:870, 45 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

25

Taigi tikrinant ginčijamo sprendimo teisėtumą negali būti atsižvelgta į 2023 m. rugpjūčio 10 d. ieškovių pateiktus įrodymus, taigi ir į su jais susijusius jų argumentus.

Dėl pirmojo ir ketvirtojo pagrindų, atitinkamai grindžiamų tuo, kad Komisija neteisingai suprato priemonę, apie kurią pranešta, ir jos diskriminaciniu pobūdžiu

26

Bendrasis Teismas mano, kad šiuos du pagrindus reikia nagrinėti kartu.

27

Nurodydamos pirmąjį pagrindą ieškovės tvirtina, jog Komisijos atlikta priemonės, apie kurią pranešta, veikimo analizė yra nepakankamai tiksli, nes iš jos aiškiai nematyti, ar ji atsižvelgė į tai, kad mažmeninės rinkos pirkėjai taip pat naudojosi jų elektros energijos pirkimo apdraudimo mechanizmais, lygiaverčiais didmeninės rinkos pirkėjų mechanizmams, įskaitant finansines elektros energijos pirkimo sutartis. Šiuo klausimu jos teigia, kad šios rūšies sutarčių naudojimas kyla iš teisinio elektros energijos rinkos organizavimo pagal Sąjungos teisę ir yra paprasta ir įprasta sutartinė struktūra, kurios Komisija negalėjo nežinoti.

28

Tuo remdamosi ieškovės daro išvadą, kad Komisijai kilo neužtikrintumo dėl tikslaus subjektų, kuriems gali būti taikomas atleidimas nuo įnašo, nustatymo. Dėl to ji patvirtino pagalbos schemą, kurios atitiktis Sąjungos teisei buvo abejotina. Šiuo klausimu jos pabrėžia, kad nors Komisija nurodo, jog atlikdama vertinimą rėmėsi Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos pranešime pateikta informacija ir šių valstybių narių pateikta papildoma informacija, ši įvairi informacija joms nebuvo prieinama. Taigi jos prašo, kad Komisija į bylos medžiagą įtrauktų pranešimus ir bet kokią kitą tų valstybių narių jai pateiktą svarbią informaciją, susijusią su priemone, apie kurią pranešta.

29

Ketvirtuoju pagrindu ieškovės priekaištauja Komisijai neišnagrinėjus priemonės, apie kurią pranešta, atitikties nediskriminavimo principui. Šiuo aspektu jos iš esmės tvirtina, kad tinkamas palyginimo kriterijus negalėjo būti įsigijimo didmeninėje ar mažmeninėje rinkoje kriterijus, o turėjo būti kriterijus, susijęs su „gebėjimu apsidrausti nuo rizikos, susijusios su jos elektros energijos tiekimu, ir ją apdrausti“, ir pabrėžia didelius jų padėties ir tiesioginių didmeninės rinkos vartotojų, t. y. įmonių, įsigyjančių elektros energiją šioje rinkoje savo reikmėms, padėties panašumus.

30

Komisija, palaikoma Ispanijos Karalystės, mano, kad šie du pagrindai nerodo, jog buvo didelių sunkumų.

31

Iš siejamų šių dviejų pagrindų matyti, jog ieškovės iš esmės pateikia tris priekaištus, siekdamos įrodyti, kad buvo didelių sunkumų, pateisinančių oficialios tyrimo procedūros pradėjimą. Pirma, jos mano, kad iš ginčijamo sprendimo matyti, jog egzistuoja neužtikrintumas dėl tikslaus elektros energijos pirkėjų, kuriems gali būti taikomas atleidimas nuo įnašo, nustatymo. Antra, jos tvirtina, kad Komisija negalėjo nežinoti, jog kai kurie mažmeninės elektros energijos rinkos pirkėjai savo elektros energijos tiekimo kainų stabilumą užtikrina naudodamiesi finansinėmis elektros energijos pirkimo sutartimis. Trečia, jos mano, kad tokias mažmeninės rinkos pirkėjų, kurie naudojasi tokiomis sutartimis, padėtis yra panaši į tiesioginių didmeninės rinkos vartotojų padėtį, todėl priemonė, apie kurią pranešta, pažeidžia nediskriminavimo principą.

32

Pirmiausia reikia pažymėti, jog, be kita ko, iš ginčijamo sprendimo 4–7, 24 ir 33–39 punktų matyti, kad, viena vertus, priemonės, apie kurią pranešta, tikslas – sumažinti elektros energijos kainas esant dideliam spaudimui didinti kuro kainas, susijusiam su krizėmis, su kuriomis susidūrė nacionalinės ir tarptautinės energijos rinkos, ir, kita vertus, šia priemone siekiama to tikslo subsidijuojant tam tikrus elektros energijos šaltinius, kad būtų sumažintos kainos didmeninėje rinkoje, o dėl to turėtų sumažėti kainos mažmeninėje rinkoje.

33

Pirma, kalbant apie subsidijuojamus energijos šaltinius, pažymėtina, jog iš ginčijamo sprendimo 33–39 punktų matyti, kad priemone, apie kurią pranešta, siekiama sumažinti iškastinį kurą deginančių elektrinių gamybos sąnaudas ir kad sumažėtų jų kasdien aukcione teikiami pasiūlymai, be kita ko, didmeninėje elektros energijos rinkoje. Pagal 43 punktą atitinkamos subsidijos apskaičiavimas ir faktinis mokėjimas priklauso OMIE kompetencijai.

34

Antra, kalbant apie didmeninės elektros energijos rinkos pirkėjus, pažymėtina, kad, viena vertus, iš ginčijamo sprendimo 44 punkto matyti, jog jie, kaip kainų sumažėjimo didmeninėje rinkoje naudos gavėjai, moka įnašą, iš dalies padengiantį priemonės išlaidas, kurios dydį, atsižvelgdamas į jų įsigijimų didmeninėje rinkoje kiekį, nustato OMIE. Kita vertus, iš ginčijamo sprendimo 45 punkto d papunkčio ir priemonės, apie kurią pranešta, 8 straipsnio 3 dalies matyti, kad jie atleidžiami nuo šio įnašo mokėjimo už tą elektros energijos pirkimų dalį, dėl kurios iki 2022 m. balandžio 26 d. sudarė elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartis, jei apie tas sutartis pranešama OMIE per toje priemonėje nustatytą terminą. Iš ginčijamo sprendimo 46–48 punktų taip pat matyti, kad šis atleidimas yra laikinas, nes nebeturėtų būti taikomas atnaujinus sutartis.

35

Trečia, kalbant apie mažmeninės rinkos pirkėjus, pažymėtina, jog iš, be kita ko, siejamų ginčijamo sprendimo 6, 35, 49, 50 ir 134 punktų matyti, kad diferencijuojama pagal tai, ar jie sudarė reguliuojamąsias sutartis, t. y. ar jie yra vartotojai, kuriems taikomas PVPC tarifas ir vadinamoji „Bono social“ nuolaida.

36

Iš tiesų tik reguliuojamųjų sutarčių atveju tiek elektros energijos kainos sumažėjimo, tiek įnašo sumos perkėlimas yra privalomas. Kalbant apie nereguliuojamas sutartis, pažymėtina, jog priemonės, apie kurią pranešta, autoriai dėl dinaminės kainos sutarčių, t. y. sutarčių, kuriose didmeninių kainų pokyčiai tiesiogiai atsispindi vartotojų kainose, tikėjosi, kad tiek elektros energijos kainos didmeninėje rinkoje sumažėjimas, tiek įnašo suma bus tiesiogiai perkelti galutiniams vartotojams. Dėl kitų rūšių nereguliuojamų sutarčių tie autoriai manė, kad didmeninės kainos sumažėjimo ir įnašo perkėlimą nulems konkurencija, nes Ispanijos ir Portugalijos rinkose yra daug mažmeninių tiekėjų.

37

Todėl, antra, priekaištas, grindžiamas neaiškumu dėl atleidimo apimties ginčijamame sprendime, neturi faktinio pagrindo. Iš šio sprendimo 34 ir 35 punktų matyti, kad, viena vertus, minėtas atleidimas taikomas tik didmeninės rinkos pirkėjams, kurie iki 2022 m. balandžio 26 d. sudarė elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartis, ir, kita vertus, tiek kainos didmeninėje rinkoje sumažėjimo, tiek galimo įnašo mokėjimo poveikis galutinių vartotojų sudarytoms sutartims, išskyrus reguliuojamąsias sutartis, priskiriamas konkurencijai mažmeninėje rinkoje.

38

Konkrečiai kalbant apie ginčijamo sprendimo 48, 80, 104 ir 142 punktus, kuriuos ieškovės pabrėžia kaip iš esmės reiškiančius, kad tam tikri mažmeninės rinkos pirkėjai gali būti atleisti nuo įnašo mokėjimo, reikia pažymėti, jog jie negali būti taip aiškinami.

39

Pirma, ginčijamo sprendimo 48 punktas siejamas su šio sprendimo 34 punkte nurodytais 44–48 punktais, susijusiais su įnašu, kurį turi mokėti didmeninės elektros energijos rinkos pirkėjai, ir jų galimu atleidimu nuo įnašo. Konkrečiau kalbant, jame išdėstyta Portugalijos ir Ispanijos valdžios institucijų pozicija, kad šis atleidimas yra laikinas, nes nebeturėtų būti taikomas atnaujinus elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartis, ir šiomis aplinkybėmis nurodyta, kad jų trukmė paprastai yra vieni metai.

40

Antra, ginčijamo sprendimo 80 punkte tik primenamas jo 49 punkte padarytas ir šio sprendimo 35 punkte nurodytas, kiek tai susiję su įnašo sumos perkėlimu, skirtumas, privalomas vartotojams, kuriems taikomos reglamentuojamosios sutartys, ir tikėtinas kitiems vartotojams.

41

Trečia, iš ginčijamo sprendimo 104 punkto visiškai aiškiai matyti, kad jame kalbama tik apie didmeninės rinkos pirkėjus. Konkrečiai jame nagrinėjamas klausimas, ar dėl atleidimo nuo įnašo, kuriuo naudojasi pirkėjai, sudarę elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartis prieš įsigaliojant priemonei, apie kurią pranešta, jiems gali būti suteiktas atrankusis pranašumas, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

42

Galiausiai, ketvirta, dėl ginčijamo sprendimo 142 punkto pakanka pažymėti, kad jo pirmame sakinyje Komisija aiškiai nurodė, jog „taikant priemonę didmeninės elektros energijos rinkos pirkėjai atleidžiami nuo pareigos mokėti įnašą už tą elektros energijos pirkimų dalį, dėl kurios jie iki 2022 m. balandžio 26 d. sudarė elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartis“. Taigi argumentų, kurie toliau pateikiami dėl kainų rizikos mažinimo taikant finansinio apsidraudimo priemones svarbos, negalima suprasti taip, kad, kaip teigia ieškovės, reikėtų atsižvelgti į visas sutartis, sudarytas apsidraudimo tikslais, įskaitant mažmeninės rinkos pirkėjų, siekiant išvengti įnašų išlaidų perkėlimo jiems, net ir netiesiogiai.

43

Trečia, taip pat negali būti pritarta priekaištui, grindžiamam Komisijos neatsižvelgimu į tai, kad mažmeninės rinkos pirkėjai naudojasi finansinėmis elektros energijos pirkimo sutartimis.

44

Žinoma, tokios rūšies finansinės elektros energijos pirkimo sutartys, kokias sudarė ieškovės, turi ypatumų, kurie, atsižvelgiant į priemonės, apie kurią pranešta, veikimą, reiškia, kad jas sudariusiems mažmeninės rinkos pirkėjams perkeliama įnašo suma, bet ne elektros energijos kainos sumažėjimas. Iš tiesų, nors dėl priemonės, apie kurią pranešta, fizinis tiekėjas perkelia įnašo išlaidas, taikant sutartį su kita įmone, grindžiamą kompensaciniais mokėjimais pagal rinkos kainos ir toje sutartyje nustatytos kainos skirtumą, minėti pirkėjai negali pasinaudoti bendru elektros energijos kainos sumažėjimu, kurio tikėjosi priemonės, apie kurią pranešta, autoriai.

45

Vis dėlto reikia konstatuoti, kad ieškovės neįrodė, jog buvo požymių, rodančių, kad tam tikros mažmeninės rinkos pirkėjų sudarytos elektros energijos pirkimo sutartys dėl savo struktūros nebuvo tinkamos arba nebuvo visiškai tinkamos elektros energijos kainų didmeninėje rinkoje mažėjimo perkėlimui, t. y. požymių, kuriais remiantis būtų buvę galima pateisinti tai, kad Komisija būtų tikrinusi ne tik jai pateiktus duomenis apie faktines ir teisines aplinkybes pagal šio sprendimo 18 punkte nurodytą jurisprudenciją.

46

Pirma, savo procesiniuose dokumentuose ieškovės tik pabrėžia, kad „Komisija neabejotinai yra gerai informuota apie ilgalaikių [elektros energijos pirkimo sutarčių] buvimą“, ir šį žinojimą kildina iš Sąjungos teisėje numatytos galimybės vartotojui pasirinkti tokio pobūdžio elektros energijos tiekimo būdą. Tačiau remiantis tokiu teiginiu negalima patvirtinti, kad, kai Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, buvo visuotinai žinoma, jog mažmeninės rinkos pirkėjai naudojasi finansinėmis elektros energijos pirkimo sutartimis.

47

Antra, reikia pažymėti, kad ieškovės tik bendrai remiasi tam tikrais Komisijos dokumentais, tačiau nenurodo jų dalių, susijusių su sutartinių struktūrų, lygiaverčių toms, kurioms jos teikė pirmenybę, skatinimu. Tai pasakytina apie 2023 m. kovo 14 d. Komisijos pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo siekiant patobulinti Sąjungos elektros energijos rinkos modelį iš dalies keičiami reglamentai (ES) 2019/943 bei (ES) 2019/942 ir direktyvos (ES) 2018/2001 bei (ES) 2019/944 (COM/2023/148 final) ar 2022 m. gegužės 18 d. Komisijos darbinį dokumentą „Gairės valstybėms narėms dėl gerosios patirties, kaip pagreitinti leidimų atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektams išdavimo procedūras“ (SWD/2022/0149 final). Nors tiesa, kad šiuose dokumentuose pabrėžiama galima elektros energijos pirkimo sutarčių sudarymo nauda, juose nenagrinėjamas konkretus tokios rūšies sutarčių, kokias sudarė ieškovės, atvejis ir, be to, jos nenurodo jokios konkrečios minėtų dokumentų dalies.

48

Šiuo atžvilgiu vienintelis ieškovių nurodytas įrodymas, kuris, atsižvelgiant į tai, kaip jos jį pateikė, yra susijęs su jų sutartine tiekimo struktūra, yra Europos investicijų banko (EIB) ir Komisijos užsakymu atliktas tyrimas. Vis dėlto pakanka pažymėti, kad tai yra perspektyvinė galimybių plėtoti atsinaujinančiųjų išteklių energijos pirkimo sutartis, įskaitant tokio pobūdžio sutartis, kokias sudarė ieškovės, Sąjungoje analizė. Taigi remiantis ja negali būti įrodyta, jog buvo visuotinai žinoma, kad mažmeninės rinkos pirkėjai naudojasi šios rūšies elektros energijos pirkimo sutartimis, o tai reiškia, kad Komisija pati, nagrinėdama priemonę, apie kurią pranešta, turėjo atsižvelgti į jų buvimą.

49

Ketvirta, taip pat negalima pritarti priekaištui, grindžiamam nediskriminavimo principo pažeidimu, kiek jį nurodydamos ieškovės kritikuoja tai, kad į atleidimo nuo įnašo taikymo sritį įtraukti tik didmeninės rinkos pirkėjai.

50

Šiuo klausimu, pirma, reikia pažymėti, kad tokia kritika prilygsta priekaištavimui Komisijai nenurodžius, jog dėl atleidimo nuo įnašo taikymo srities tik didmeninės rinkos pirkėjams buvo suteiktas atrankusis pranašumas, taigi tai yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

51

Iš tiesų vertinant sąlygą, susijusią su pranašumo atrankumu, būtent siekiama nustatyti, ar egzistuoja skirtingas požiūris, kurį iš esmės galima kvalifikuoti kaip diskriminacinį. Ją vertinant reikia nustatyti, ar pagal konkrečią teisinę sistemą nacionaline priemone „tam tikroms įmonėms ar tam tikrų prekių gamybai“ sudaromos palankesnės sąlygos nei toms, kurių faktinė ir teisinė padėtis, atsižvelgiant į ta sistema siekiamą tikslą, yra panaši (žr. 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Komisija / World Duty Free Group SA ir kt., C‑20/15 P ir C‑21/15 P, EU:C:2016:981, 54 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

52

Antra, reikia pažymėti, jog ginčijamo sprendimo 97–101, 104 ir 105 punktuose Komisija išnagrinėjo, ar minėtas atleidimas nuo įnašo yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ir padarė išvadą, kad taip nėra, nes nebuvo įvykdyta šiai sąvokai būdinga atrankumo sąlyga. Be to, iš ginčijamo sprendimo 104 punkto konkrečiai matyti, kad Komisija aiškiai pareiškė poziciją tik dėl klausimo, ar skirtingas požiūris į didmeninės rinkos pirkėjus, atsižvelgiant į tai, ar jiems taikomas atleidimas nuo įnašo, lėmė atrankųjį pranašumą, tačiau nenagrinėjo galimo atrankiojo pranašumo buvimo dėl to, kad mažmeninės rinkos pirkėjai nėra atleidžiami nuo įnašo.

53

Tačiau, trečia, atsižvelgiant į logiką, kuria grindžiama priemonė, apie kurią pranešta, kaip antai nurodytą ginčijamame sprendime (žr. šio sprendimo 32–36 punktus), buvo akivaizdu, kad didmeninės ir mažmeninės rinkos pirkėjų padėtis nebuvo panaši, kiek tai susiję su tuo, kaip kainų sumažėjimas didmeninėje rinkoje ir įnašo mokėjimas turėjo atsispindėti elektros energijos kainoje, todėl Komisija neturėjo aiškiai pareikšti pozicijos dėl klausimo, ar tai, kad į atleidimo nuo įnašo taikymo sritį įtraukti tik didmeninės rinkos pirkėjai, yra atrankusis pranašumas.

54

Viena vertus, kalbant apie didmeninės rinkos pirkėjus, pažymėtina, kad jie elektros energiją įsigyja tiesiogiai už šioje rinkoje nustatytą kainą. Jų gaunamas pranašumas priklauso būtent nuo OMIE apskaičiuoto skirtumo tarp, pirma, rinkos kainos, kurią lemia tam tikrų energijos šaltinių subsidijavimas, ir, antra, kainos, kuri būtų buvusi nesant tokio subsidijavimo. Be to, OMIE yra atsakinga už tikslų įnašo ir atleidimo nuo įnašo pirkėjams, kurie negalėjo pasinaudoti tų kainų sumažėjimu, dydžio nustatymą.

55

Kita vertus, kaina mažmeninėje elektros energijos rinkoje formuojama remiantis pasiūla ir paklausa šioje antrojoje rinkoje. Kaip nurodyta šio sprendimo 36 punkte, priemonės, apie kurią pranešta, autoriai atsižvelgė į šį veiksnį, nes, remdamiesi tuo, kad Ispanijoje ir Portugalijoje yra daug mažmeninių tiekėjų, numatė, kad, išskyrus reguliuojamąsias sutartis, dėl konkurencijos šioje rinkoje vartotojams bus netiesiogiai perkeltas ne tik elektros energijos kainos sumažėjimas, bet ir įnašo suma.

56

Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog remiantis ieškovių pateiktu trečiuoju priekaištu negali būti įrodyta, kad buvo didelių sunkumų, galinčių pateisinti oficialios tyrimo procedūros pradėjimą.

57

Šios išvados nepaneigia ieškovių argumentai, grindžiami tuo, kad jų padėtis panaši į tiesioginių didmeninės rinkos vartotojų padėtį.

58

Viena vertus, tokie argumentai grindžiami prielaida, kad Komisija pati turėjo atsižvelgti į mažmeninės rinkos pirkėjų, pasinaudojusių finansinėmis elektros energijos pirkimo sutartimis, ypatumus. Dėl šio sprendimo 43–48 punktuose nurodytų priežasčių į tokią prielaidą negalima atsižvelgti.

59

Kita vertus, bet kuriuo atveju, nors tiesioginių didmeninės rinkos vartotojų įsigyjamos elektros energijos tikslas yra panašus į ieškovių tikslą, nes ji įsigyjama jų pačių vartojimui, o ne siekiant tiekti elektros energiją paskesniems pirkėjams, šis įsigijimas vyksta dviejose skirtingose rinkose, kuriose, kaip matyti iš šio sprendimo 53 ir 54 punktų, kainos nustatomos vadovaujantis skirtinga logika.

60

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmąjį ir ketvirtąjį pagrindus reikia atmesti kaip nepagrįstus.

61

Dėl ieškovių prašymo iš esmės pridėti prie bylos medžiagos Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos pateiktus pranešimus bei šių valstybių narių susirašinėjimą su Komisija reikia priminti, kad Bendrasis Teismas turi įvertinti vienos iš pagrindinių šalių prašomų proceso organizavimo priemonių naudingumą (šiuo klausimu žr. 1999 m. liepos 6 d. Sprendimo Séché / Komisija, T‑112/96 ir T‑115/96, EU:T:1999:134, 284 punktą).

62

Tam, kad Bendrasis Teismas galėtų nustatyti, ar nurodymas pateikti tam tikrus dokumentus padeda tinkamai proceso eigai, juos prašanti pateikti šalis turi nurodyti, kokių dokumentų ji prašo, ir pateikti Bendrajam Teismui bent minimalią informaciją, rodančią tokių dokumentų naudą byloje (1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Baustahlgewebe / Komisija, C‑185/95 P, EU:C:1998:608, 93 punktas; taip pat žr. 2013 m. spalio 16 d. Sprendimo TF1 / Komisija, T‑275/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:535, 117 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taigi minėta šalis, be kita ko, turi pateikti tikslių ir reikšmingų duomenų, galinčių paaiškinti, kodėl atitinkami dokumentai galėjo būti svarbūs siekiant išspręsti ginčą (šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 20 d. Sprendimo Oikonomopoulos / Komisija, T‑483/13, EU:T:2016:421, nepaskelbtas Rink., 253 punktą).

63

Pirma, reikia pažymėti, kad, viena vertus, ieškovės turėjo galimybę susipažinti su priemonės, apie kurią pranešta, tekstu ir, kita vertus, dėl nagrinėjant šį pagrindą išdėstytų priežasčių ji grindžiama aiškia logika, paremta įsigijimų didmeninėje ir mažmeninėje rinkose logika.

64

Antra, ieškovių prašymu taikyti proceso organizavimo priemones, atsižvelgiant į jo apimtį, siekiama, kad svarstymui būtų pateikti Komisijos administracinės bylos dokumentai, nors ieškovės, net ir kaip suinteresuotosios šalys, neturi teisės susipažinti su minėta byla (šiuo klausimu žr. 2010 m. birželio 29 d. Sprendimo Komisija / Technische Glaswerke Ilmenau, C‑139/07 P, EU:C:2010:376, 58 punktą).

65

Trečia, tokiomis aplinkybėmis ieškovėms buvo būtina pateikti įrodymų, patvirtinančių idėją, kad, be priemonės, apie kurią pranešta, teksto, klausimas dėl mažmeninės rinkos pirkėjų naudojimosi finansinėmis elektros energijos pirkimo sutartimis buvo aptartas vykstant susirašinėjimui dėl pranešimo, o tai neigia tiek Komisija, tiek Ispanijos Karalystė. Reikia konstatuoti, kad tokių įrodymų nėra.

66

Taigi ieškovių prašymas taikyti proceso organizavimo priemones turi būti atmestas.

Dėl antrojo pagrindo, iš esmės grindžiamo priemonės, apie kurią pranešta, neproporcingumu

67

Ieškovės iš esmės tvirtina, jog Komisija turėjo nuspręsti, kad priemonė, apie kurią pranešta, nėra tinkama ir proporcinga, ir dėl to pradėti oficialią tyrimo procedūrą. Šiuo atžvilgiu jos kritikuoja, pirma, tariamą tam tikrų apsidraudimo nuo su elektros energijos kainomis susijusios rizikos būdų, t. y. finansinių elektros energijos pirkimo sutarčių naudojimo, neįtraukimą į atleidimo nuo įnašo taikymo sritį, antra, galimybės pasinaudoti atleidimu nuo įnašo apribojimą tik didmeninės rinkos pirkėjams ir, trečia, tai, kad Komisija neatsižvelgė į priemonės, apie kurią pranešta, poveikį galutiniams vartotojams, esantiems tokioje pačioje padėtyje kaip ir jos.

68

Komisija, palaikoma Ispanijos Karalystės, pirmiausia primena, kad neprivalėjo atsižvelgti į ieškovės padėtyje esančių elektros energijos mažmeninės rinkos pirkėjų padėtį. Bet kuriuo atveju ji mano, kad nagrinėjant priemonės, apie kurią pranešta, proporcingumą nekilo jokių didelių sunkumų.

69

Pirmiausia, kadangi šis pagrindas grindžiamas prielaida, kad Komisija turėjo atsižvelgti į ypatingą mažmeninės rinkos pirkėjų, sudariusių tokios rūšies sutartis, kokioms ieškovės teikia pirmenybę, padėtį, jis turi būti atmestas iš karto dėl motyvų, analogiškų išdėstytiesiems šio sprendimo 43–48 punktuose.

70

Be to, ieškovės argumentai, susiję su tuo, kad pagal priemonę, apie kurią pranešta, į atleidimo nuo įnašo taikymo sritį nebuvo įtrauktos konkrečios rūšies elektros energijos pirkimo sutartys, grindžiami klaidingu ginčijamo sprendimo aiškinimu. Dėl šio sprendimo 33–35 punktuose išdėstytų priežasčių ginčijamo sprendimo 45 punkto d papunktyje numatyto atleidimo nuo įnašo taikymo sritis priklauso ne nuo sudarytų sutarčių rūšies, o nuo rinkos, kurioje perkama elektros energija.

71

Taigi svarbus tik klausimas, ar dėl atleidimo nuo įnašo taikymo tik didmeninės rinkos pirkėjams kilo didelių sunkumų proporcingumo požiūriu.

72

Pagal ESS 5 straipsnio 4 dalyje nurodytą proporcingumo principą reikalaujama, kad Sąjungos institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina atitinkamų teisės aktų teisėtiems tikslams pasiekti (šiuo klausimu žr. 1984 m. gegužės 17 d. Sprendimo Denkavit Nederland, 15/83, EU:C:1984:183, 25 punktą), todėl kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams (2019 m. balandžio 30 d. Sprendimo Italija / Taryba (Viduržemio jūros durklažuvių žvejybos kvota), C‑611/17, EU:C:2019:332, 55 punktas).

73

Taigi, priemonės proporcingumo principo laikymasis apima tris sudedamąsias dalis. Pirmoji sudedamoji dalis susijusi su priemonės tinkamumu, t. y. jos teikiamomis galimybėmis pasiekti teisėtą tikslą. Antroji – su jos būtinumu; tai reiškia, kad minėtas teisėtas tikslas negali būti pasiektas mažiau ribojančiomis, bet vienodai tinkamomis priemonėmis (šiuo klausimu žr. 2013 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Dansk Jurist- og Økonomforbund, C‑546/11, EU:C:2013:603, 69 punktą). Galiausiai trečioji sudedamoji dalis, kartais vadinama „proporcingumu siaurąja prasme“, susijusi su jos proporcingumu, t. y. su neproporcingų nepatogumų, palyginti su siekiamais tikslais, nebuvimu (šiuo klausimu žr. 2013 m. kovo 7 d. Sprendimo Lenkija / Komisija, T‑370/11, EU:T:2013:113, 89 punktą ir 2014 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Romonta / Komisija, T‑614/13, EU:T:2014:835, 74 punktą).

74

Konkrečiai kalbant apie sudedamąją dalį, susijusią su priemonės, apie kurią pranešta, būtinumu, pažymėtina, kad iš suformuotos jurisprudencijos matyti, jog Komisija neprivalo abstrakčiai spręsti dėl visų alternatyvių priemonių, kurios gali būti numatytos, nes, nors atitinkama valstybė narė turi išsamiai nurodyti priežastis, dėl kurių buvo patvirtinta atitinkama pagalbos schema, visų pirma nustatytų tinkamumo kriterijų motyvus, ji neturi įrodyti, kad jokia kita įsivaizduojama, iš esmės hipotetinė, priemonė iš tikrųjų nebūtų tinkama geriau užtikrinti siekiamą tikslą. Jei šiai valstybei narei tokios pareigos nenustatyta, ieškovas negali pagrįstai prašyti Bendrojo Teismo įpareigoti Komisiją vietoje nacionalinių valdžios institucijų atlikti šią teisės aktų analizės užduotį, kad išnagrinėtų visas galimas alternatyvias priemones (žr. 2019 m. gegužės 6 d. Sprendimo Scor / Komisija, T‑135/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:287, 94 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

75

Be to, kadangi nurodydamos šį pagrindą ieškovės ginčija pagalbos schemos, kurią Komisija pripažino suderinama su SESV 107 straipsnio 3 dalimi, proporcingumo vertinimą, reikia priminti, kad taikydama SESV 107 straipsnio 3 dalį Komisija turi plačią diskreciją, kurios įgyvendinimas apima sudėtingus ekonominius ir socialinius vertinimus (žr. 2019 m. liepos 29 d. Sprendimo Bayerische Motoren Werke ir Freistaat Sachsen / Komisija, C‑654/17 P, EU:C:2019:634, 80 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), todėl teisminė kontrolė turi apsiriboti įvertinimu, ar buvo laikytasi procedūros ir motyvavimo taisyklių, taip pat ar tiksliai nurodytos faktinės aplinkybės, ar nepadaryta akivaizdžios vertinimo ar teisės klaidos ir ar nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais (žr. 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Régie Networks, C‑333/07, EU:C:2008:764, 78 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

76

Pirma, kaip nurodyta šio sprendimo 32 punkte, reikia pažymėti, kad priemone, apie kurią pranešta, siekiama, kad būtų sumažintos elektros energijos kainos esant dideliam spaudimui didinti kuro kainas, susijusiam su krize, su kuria susiduria nacionalinės ir tarptautinės rinkos. Viena vertus, ieškovės neginčija šių krizės aplinkybių reikšmingumo ir jų poveikio kainoms. Kita vertus, toks tikslas atitinka SESV 107 straipsnio 3 dalies b punkte numatytą tikslą, skirtą „kurios nors valstybės narės ekonomikos dideliems sutrikimams atitaisyti“.

77

Antra, kaip taip pat pažymėta šio sprendimo 32 punkte, priemone, apie kurią pranešta, siekiama šio tikslo subsidijuojant tam tikrus elektros energijos šaltinius, kad būtų sumažintos kainos didmeninėje rinkoje, o tai turėtų lemti sumažėjimą mažmeninėje rinkoje. Be to, kaip matyti iš šio sprendimo 33–35 ir 53–56 punktų, kainų sumažėjimo mažmeninėje rinkoje perkėlimas, išskyrus kiek tai susiję su reguliuojamosiomis sutartimis, priskiriamas konkurencijai šioje rinkoje.

78

Šiomis aplinkybėmis, pirma, Komisija, nepadarydama akivaizdžios vertinimo klaidos, ginčijamo sprendimo 131–134 punktuose galėjo konstatuoti, kad, nesant priemonės, apie kurią pranešta, konkurencija neleistų pasiekti šių teisėtų tikslų.

79

Antra, reikia pažymėti, kad tiek Reglamento 2019/943 3 straipsnio a ir b punktais, tiek Direktyvos 2019/944 5 straipsnio 1 dalimi skatinamas laisvas elektros energijos kainų nustatymas remiantis pasiūla ir paklausa. Minėtuose straipsniuose nurodyta, kad „kainos formuojamos remiantis paklausa ir pasiūla“, „rinkos taisyklėmis skatinamas laisvas kainos susiformavimas ir vengiama veiksmų, dėl kurių kainos negalėtų būti formuojamos remiantis paklausa ir pasiūla“, „[t]iekėjai gali laisvai nustatyti kainą, kuria jie tiekia elektros energiją vartotojams“, o „[v]alstybės narės imasi tinkamų veiksmų siekdamos užtikrinti veiksmingą tiekėjų konkurenciją“.

80

Reikia konstatuoti, kad priemone, apie kurią pranešta, kiek ja tiesioginis nacionalinių valdžios institucijų kišimasis apribojamas didmeninės rinkos kainų nustatymu ir neapimama mažmeninė rinka, išskyrus kiek tai susiję su reguliuojamosiomis sutartimis, kiek įmanoma apsaugomas laisvo elektros energijos kainų nustatymo remiantis pasiūla ir paklausa principas, įtvirtintas Reglamente 2019/943 ir Direktyvoje 2019/944.

81

Trečia, dėl ieškovių teiginio, kad elektros energijos kainos mažmeninėje rinkoje sumažinimo turėjo būti siekiama numatant galimybę šios rinkos pirkėjams pranešti apie savo elektros energijos pirkimo sutartis, kad jie būtų atleisti nuo įnašo mokėjimo, pažymėtina, jog jos pateikia požiūrį, alternatyvų tam, kuriam pirmenybę teikia valstybės narės ir kuriam pritaria Komisija, ir pagal šio sprendimo 74 punkte nurodytą jurisprudenciją į jį negalima atsižvelgti.

82

Bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad požiūris, kuriuo remiasi ieškovės, dar labiau nukrypsta nuo iš Direktyvos 2019/944 ir Reglamento 2019/943 kylančio laisvos kainodaros principo logikos, taigi negali būti laikomas būtinu, kaip tai suprantama pagal 73 punkte nurodytą jurisprudenciją.

83

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, antrąjį pagrindą reikia atmesti.

Dėl trečiojo pagrindo, grindžiamo tuo, kad priemone, apie kurią pranešta, pažeistas Reglamentas 2019/943 ir Direktyva 2019/944

84

Ieškovės teigia: kadangi priemone, apie kurią pranešta, nukrypstama nuo laisvos kainodaros principo, ji turėjo atitikti Direktyvos 2019/944 5 straipsnio 4 dalyje išdėstytas sąlygas, kuriomis galima nukrypti nuo šio principo, o taip nebuvo dėl priemonės, apie kurią pranešta, poveikio elektros energijos vartotojams, esantiems tokioje pačioje padėtyje kaip ir jos.

85

Reikia konstatuoti, jog šis pagrindas grindžiamas tik prielaida, kad Komisija turėjo atsižvelgti į elektros energijos mažmeninės rinkos pirkėjų, sudariusių finansines elektros energijos pirkimo sutartis, padėtį. Taigi, kaip teisingai teigia Komisija ir Ispanijos Karalystė, šis pagrindas turi būti iš karto atmestas dėl tų pačių motyvų, kurie išdėstyti šio sprendimo 43–48 punktuose.

Dėl penktojo pagrindo, grindžiamo teisinių lūkesčių apsaugos principo pažeidimu

86

Ieškovės pabrėžia, kad Komisija ir apskritai Sąjunga skatino sudaryti finansines elektros energijos pirkimo sutartis, be kita ko, siekdamos skatinti atsinaujinančiųjų išteklių energiją. Remdamosi tuo jos daro išvadą, jog galėjo pagrįstai tikėtis, kad nebus vertinamos mažiau palankiai nei įmonės, kurios nesiekė apsidrausti nuo rinkos rizikos, geriau organizuoti veiklą ir mažiau teršti aplinką.

87

Komisija, palaikoma Ispanijos Karalystės, teigia, kad ieškovėms negalėjo kilti jokių teisėtų lūkesčių.

88

Pagal suformuotą jurisprudenciją teisėtų lūkesčių apsaugos principas yra vienas iš pagrindinių Sąjungos principų ir galimybė juo remtis suteikta visiems ekonominės veiklos vykdytojams, kuriems konkrečiomis garantijomis institucija suteikė pagrįstų lūkesčių (žr. 2013 m. spalio 24 d. Sprendimo Kone ir kt. / Komisija, C‑510/11 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:696, 76 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

89

Tokias garantijas, neatsižvelgiant į jų pateikimo formą, sudaro tiksli, nesąlyginė ir tikrovę atitinkanti informacija iš teisėtų ir patikimų šaltinių. Tačiau niekas negali remtis šio principo pažeidimu, jei administracija jam nesuteikė tikslių garantijų (žr. 2006 m. vasario 14 d. Sprendimo TEA‑CEGOS ir kt. / Komisija, T‑376/05 ir T‑383/05, EU:T:2006:47, 88 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

90

Reikia konstatuoti, kad ieškovių argumentas grindžiamas prielaida, jog Komisija joms sukėlė teisėtų lūkesčių, kad galutiniai vartotojai, pasinaudoję finansinėmis elektros energijos pirkimo sutartimis, bus vertinami bent jau taip pat palankiai kaip galutiniai vartotojai, sudarę kitų rūšių sutartis.

91

Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad dėl priežasčių, analogiškų išdėstytoms šio sprendimo 46–48 punktuose, ieškovės nepateikė jokių įrodymų, jog tikslioje, nesąlyginėje ir tikrovę atitinkančioje informacijoje iš teisėtų ir patikimų šaltinių buvo numatyta, kad Komisijai įgyvendinant įgaliojimus kontroliuoti valstybės pagalbą bus atsižvelgta į vartotojų, sudariusių finansines elektros energijos pirkimo sutartis, padėtį.

92

Taigi penktąjį pagrindą reikia atmesti.

93

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad nė vienu iš ieškovių nurodytų pagrindų remiantis negali būti įrodyta, jog Komisija turėjo nustatyti, kad buvo didelių sunkumų, dėl kurių reikėjo pradėti oficialią tyrimo procedūrą dėl priemonės, apie kurią pranešta.

94

Vadinasi, ieškinys turi būti atmestas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

95

Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovės pralaimėjo bylą, jos turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jų priteisiamos Komisijos patirtos bylinėjimosi išlaidos pagal jos pateiktus reikalavimus.

96

Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį į bylą įstojusios valstybės narės padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Todėl Ispanijos Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

1.

Atmesti ieškinį.

2.

PGI Spain, SL, Berry Superfos Pamplona, SA, Promens Packaging, SA, RPC Envases, SA ir Zeller Plastik España, SL padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jų priteisiamos Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidos.

3.

Ispanijos Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.