Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
MACIEJ SZPUNAR IŠVADA,
pateikta 2026 m. birželio 18 d.(1)
Byla C‑395/25
Orkla Care AB
prieš
Kemikalieinspektionen
(Svea hovrätt, Mark- och miljööverdomstolen (Svea apeliacinis teismas – Apeliacinis žemės ir aplinkos teismas, Stokholmas, Švedija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Cheminių medžiagų ir mišinių klasifikavimas, pakavimas ir ženklinimas – Pakuotė, kuri yra panašios išvaizdos ar konstrukcijos kaip maisto produktams naudojamos pakuotės – Vartotojus klaidinantis pobūdis – Skystųjų skalbiklių pakuotė – Pakuotės, panašios į paprastai gėrimams naudojamas pakuotes “
I. Įvadas
1. Ši byla susijusi su CLP reglamento(2) nuostatos, kurioje nustatyti cheminių medžiagų ar mišinių, kurie klasifikuojami kaip pavojingi, pakuotėms taikomi reikalavimai, aiškinimu. Konkrečiau kalbant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimų, pirma, dėl reikalavimų, kuriais siekiama, kad rinkai nebūtų tiekiamos pavojingos medžiagos ir mišiniai, kurių pakuotė galėtų suklaidinti vartotojus sudarydama įspūdį, jog tai yra maisto produktas, ir, antra, dėl įvairių vertinimo, kurį jis turi atlikti siekdamas nustatyti, ar nagrinėjami produktai atitinka šiuos reikalavimus, aspektų.
II. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
1. CLP reglamentas
2. CLP reglamento 3 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta, kad „[c]heminė medžiaga arba mišinys, atitinkantys I priedo 2–5 dalyse nustatytus fizinio pavojaus, pavojingumo sveikatai arba aplinkai kriterijus, yra pavojingi ir klasifikuojami pagal atitinkamas tame priede numatytas pavojingumo klases“.
3. Šio reglamento 4 straipsnio „Bendrieji įpareigojimai klasifikuoti, ženklinti ir pakuoti“ 4 ir 10 dalyse nustatyta:
„4. Jeigu cheminė medžiaga ar mišinys yra klasifikuojami kaip pavojingi, tiekėjai, prieš tiekdami juos rinkai, užtikrina, kad cheminė medžiaga ar mišinys būtų paženklinti ir supakuoti pagal III ir IV antraštinių dalių reikalavimus.
<...>
10. Šio reglamento neatitinkančios cheminės medžiagos ir mišiniai į rinką nepateikiami.“
4. Minėto reglamento 35 straipsnyje „Pakuotė“ numatyta:
„1. Pakuotė, kurioje yra pavojingos cheminės medžiagos ar mišiniai, turi atitikti šiuos reikalavimus:
<...>
c) pakuotė ir jos tvirtinimai visą laiką privalo būti kieti ir patvarūs, kad būtų užtikrinta, jog jie neatsipalaiduos ir saugiai atlaikys krūvį (įtempimą ir spaudimą) juos tvarkant normaliomis sąlygomis;
<...>
2. Pakuotė, kurioje yra plačiajai visuomenei tiekiama pavojinga cheminė medžiaga ar mišinys, negali būti tokios formos ar konstrukcijos, kuri galėtų patraukti arba sužadinti vaikų dėmesį arba suklaidinti vartotojus, arba būti pateikta tokios išvaizdos ar būti tokios konstrukcijos, kuri būtų panaši į tą, kuri naudojama maisto produktams ar gyvūnų pašarams arba medicinos ar kosmetikos produktams, taip klaidindama vartotojus.
<...>“
2. Reglamentas (ES) 2019/1020
5. Reglamento (ES) 2019/1020(3) 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Šis reglamentas taikomas gaminiams, kuriems taikomi I priede nurodyti Sąjungos derinamieji teisės aktai (toliau – Sąjungos derinamieji teisės aktai) tiek, kiek Sąjungos derinamuosiuose teisės aktuose, kuriais konkrečiau reglamentuojami tam tikri rinkos priežiūros ir vykdymo užtikrinimo aspektai, nėra konkrečių nuostatų, kuriomis siekiama to paties tikslo.“
6. CLP reglamentas minimas Reglamento 2019/1020 priede.
7. Šio reglamento 11 straipsnio 1 ir 9 dalyse numatyta:
„1. Rinkos priežiūros institucijos veiklą vykdo, siekdamos:
a) savo teritorijoje užtikrinti veiksmingą tiek internetu, tiek įprastu būdu parduodamų gaminių, kuriems taikomi Sąjungos derinamieji teisės aktai, rinkos priežiūrą;
<...>
9. Nedarant poveikio jokiai pagal taikomus Sąjungos derinamuosius teisės aktus nustatytos Sąjungos apsaugos procedūrai, gaminius, kurie remiantis vienos valstybės narės rinkos priežiūros institucijos sprendimu buvo pripažinti neatitinkančiais reikalavimų, kitų valstybių narių rinkos priežiūros institucijos laiko neatitinkančiais reikalavimų, nebent kitos valstybės narės atitinkama rinkos priežiūros institucija padarytų priešingą išvadą, remdamasi savo pačios tyrimu, atsižvelgdama į ekonominės veiklos vykdytojo pateiktą informaciją, jei ji yra pateikta.“
B. Švedijos teisė
8. Cheminių medžiagų inspekcija (toliau – Inspekcija), Švedijos Karalystės administracinė institucija, yra institucija, atsakinga, kaip tai suprantama pagal CLP reglamento 43 straipsnį, už šiame reglamente nustatytų pareigų vykdymą, kaip matyti iš Förordningen (2008:245) om kemiska produkter och biotekniska organismer (Potvarkis Nr. 2008:245 dėl cheminių produktų ir biotechninių organizmų) 32 straipsnio 5 dalyje.
9. Be to, pagal Miljötillsynsförordningen (2011:13) (Aplinkos apsaugos inspekcijos potvarkis 2011:13 dėl aplinkos apsaugos priežiūros) 2 skyriaus 19 ir 21 straipsnius, Inspekcija yra rinkos priežiūros institucija, kuri pagal Reglamento 2019/1020 16 straipsnį turi imtis atitinkamų priemonių, jei gaminys, kuriam taikomi Europos Sąjungos derinamieji teisės aktai, kai jis naudojamas pagal jo numatytą paskirtį arba tokiomis sąlygomis, kurios gali būti pagrįstai numatytos, ir kai yra tinkamai įrengtas bei prižiūrimas, kelia grėsmę naudotojų sveikatai ar saugai arba neatitinka taikomų Sąjungos derinamųjų teisės aktų. Tokiu atveju Inspekcija turi nedelsdama pareikalauti, kad atitinkamas ekonominės veiklos vykdytojas imtųsi tinkamų ir proporcingų taisomųjų veiksmų, kad per jos nustatytą laikotarpį būtų pašalintas neatitikimas arba rizika.
10. Pagal Miljöbalken (1998:808) (Įstatymas Nr. 1998:808 dėl Aplinkos apsaugos kodekso) 26 skyriaus 9 straipsnį Inspekcija gali priimti įsakymus ir draudimus, būtinus siekiant užtikrinti Reglamento 2019/1020 laikymąsi.
III. Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės, procesas Teisingumo Teisme ir prejudiciniai klausimai
11. Pagal Švedijos teisę įsteigta bendrovė Orkla Care AB prekiauja cheminėmis medžiagomis, be kita ko, skystaisiais skalbikliais. Nagrinėjamų produktų pakuotė yra pailga kartoninė dėžutė su užlenktu viršumi, kurio lenkimo pusėje įtaisytas užsukamasis kamštelis.
12. Gavusi vartotojų pranešimą, kad Orkla Care produktų pakuotės yra panašios į maisto produktų pakuotes ir kad šie produktai gali būti painiojami su maisto produktais, Inspekcija paprašė šios bendrovės pateikti pastabas šiuo klausimu ir dėl šių produktų pakuočių atitikties CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalies reikalavimams.
13. Orkla Care užginčijo jos produktų ir maisto produktų pakuočių panašumą ir teigė, kad jos pakuotės atitinka iš šios nuostatos kylančius reikalavimus. Šiuo klausimu ji nurodė, kad: i) ant šių pakuotų pateikti ne elementų, kuriuos galima supainioti su maisto produktais, atvaizdai, o tekstilės gaminių atvaizdai, ii) prieš pradedant naudoti produktą reikia nuplėšti sandarinamąją etiketę, o ant pakuotės pateikiant informaciją apie tai, kad turinio negalima nuryti, suteikiama pakankama garantija, iii) nagrinėjami produktai tik dirgina akis, tačiau nėra pavojingi prarijus, ir iv) kartono pakuotės pasirinkimą nulėmė ekologiniai sumetimai.
14. Inspekcija, atsižvelgdama į nagrinėjamos pakuotės išvaizdą, t. y. tai, kad ji yra pailga kartoninė dėžutė su kvadratiniu pagrindu ir užlenktu viršumi, kurio lenkimo pusėje įtaisytas užsukamasis kamštelis, taip pat į pakuotės spalvas ir etiketę, kurioje nurodyta, kad produktas yra veganiškas, padarė išvadą, jog tiek pakuotės forma, tiek konstrukcija galėjo suklaidinti vartotojus ir dėl to jie galėjo supainioti šiuos produktus su maisto produktais. Taigi ji nusprendė, kad minėta pakuotė neatitinka CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje nustatytų reikalavimų. Dėl to ji nusprendė uždrausti Orkla Care pateikti nagrinėjamus produktus atitinkamos išvaizdos ir konstrukcijos pakuotėse.
15. Orkla Care pareiškė ieškinį Mark- och miljödomstolen i Nacka (Nakos žemės ir aplinkos teismas, Švedija). Šis teismas iš dalies pakeitė Inspekcijos sprendimą tik nuspręsdamas, kad draudimas įsigalios praėjus trims mėnesiams nuo jo sprendimo įsiteisėjimo, o likusią to sprendimo dalį patvirtino. Teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamų pakuočių konstrukciją, dydį ir uždarymo mechanizmą, taip pat spalvą ir išvaizdą, nusprendė, kad jos gali būti supainiotos su maisto produktų pakuotėmis, naudojamomis, pavyzdžiui, pienui, jogurtui, vaisių sultims ir kitiems skystiems maisto produktams, todėl gali patraukti ir sužadinti vaikų dėmesį. Jis taip pat laikėsi nuomonės, kad Inspekcijos draudimas buvo proporcingas ir neviršijo to, kas būtina. Be to, jis nepatenkino Orkla Care prašymo pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą.
16. Orkla Care apeliacine tvarka apskundė šį sprendimą Svea hovrätt, Mark- och miljööverdomstolen (Svea apeliacinis teismas – Apeliacinis žemės ir aplinkos teismas, Švedija) – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Šiam teismui kilo abejonių dėl to, ar nagrinėjamų produktų, kurių sudėtyje yra mišinių, pagal CLP reglamentą priskiriamų prie pavojingų, pakuotė atitinka šio reglamento 35 straipsnio 2 dalyje nustatytus pakuotės reikalavimus.
17. Šiomis aplinkybėmis Svea hovrätt, Mark- och miljööverdomstolen (Svea apeliacinis teismas – Apeliacinis žemės ir aplinkos teismas) 2025 m. birželio 11 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2025 m. birželio 13 d., nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Pagal kokius išsamius kriterijus, remiantis CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalimi, turi būti vertinama, ar pakuotės išvaizda ar konstrukcija yra panaši į pakuotės, kuri naudojama, pavyzdžiui, maisto produktams? Ar priemonės, skirtos pakuotei atskirti nuo, pavyzdžiui, maisto pakuotės, turi būti nuolat naudojamos per visą pakuotės gyvavimo ciklą, ar jos gali būti sukurtos taip, kad jas būtų galima nuplėšti?
2. Ar vertinant, ar pakuotės išvaizda arba konstrukcija yra panaši į, pavyzdžiui, maisto produktams skirtos pakuotės išvaizdą ar konstrukciją, reikia atsižvelgti į maisto produktų pakuotes, esančias rinkoje, kuriai pateikiamas produktas, arba rinkoje, kurioje jis tiekiamas visuomenei, ir ar tokiu atveju vertinimas turi būti atliekamas atsižvelgiant tik į nacionalinę rinką, visą Sąjungos rinką ar jos dalis?
3. Kaip reikėtų aiškinti ir taikyti CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalyje vartojamą sąvoką „vartotojas“? Ar tai susiję su vidutiniu vartotoju, ar į sąvoką „vartotojas“ turi būti įtrauktos ir pažeidžiamos ar nepalankioje padėtyje esančios vartotojų grupės, kaip antai regos sutrikimų turintys asmenys, kitą negalią turintys asmenys ir vaikai? Jei taip, kaip reikia atsižvelgti į konkrečius jų poreikius?
4. Kokia turi būti tikimybė, kad vartotojas bus suklaidintas ir manys, jog pakuotėje yra maisto produktas? Ar užtenka teorinės arba nereikšmingos tikimybės, ar tikimybė turi būti reali? Ar atliekant šį vertinimą svarbu atsižvelgti į tai, ar iš tikrųjų produktas buvo supainiotas su maisto produktais, jei tokios informacijos yra?
5. Ar taikant CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalį reikia atsižvelgti į cheminės medžiagos ar mišinio pavojingumo kategoriją ir specifinę riziką? Ar šis straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis taikomas pakuotėms, kuriose yra pavojingos medžiagos ar mišinio ir kurios yra panašios konstrukcijos ar išvaizdos, kaip naudojamos maisto produktams, kai, kaip šiuo atveju, pakuotės turinys nėra pavojingas prarijus, o yra pavojingas tik kitokio poveikio atveju, pavyzdžiui, kai mišinys gali sukelti akių sudirginimą?“
18. Rašytines pastabas pateikė Orkla Care, Vokietijos ir Prancūzijos vyriausybės bei Europos Komisija. Teismo posėdis nebuvo surengtas.
IV. Analizė
A. Pirminės pastabos
1. Dėl prejudicinių klausimų
19. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismui pateikia penkis prejudicinius klausimus dėl CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos. Šioje nuostatoje, siejamoje su CLP reglamento 3 straipsnio pirma pastraipa, numatyti tam tikri reikalavimai, kuriuos turi atitikti pakuotė, kurioje yra cheminė medžiaga ar mišinys, priskiriami vienai iš šio reglamento I priede nurodytų pavojingumo klasių ir tiekiami plačiajai visuomenei. Pagal to paties reglamento 4 straipsnio 4 dalį tiekėjai turi užtikrinti, kad cheminė medžiaga ar mišinys, klasifikuojami kaip pavojingi, prieš juos pateikiant rinkai būtų paženklinti ir supakuoti pagal CPL reglamento III ir IV antraštinių dalių, įskaitant 35 straipsnio 2 dalį, nuostatas.
20. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi prielaida, kad nagrinėjamose pakuotėse yra mišinys, atitinkantis pavojaus sveikatai kriterijus, įtvirtintus CLP reglamento I priede, konkrečiau kalbant, nurodytus šio priedo 3.3 punkte, t. y. „Smarkus akių pažeidimas ir akių sudirginimas“, ir kad šis mišinys priskiriamas prie 2 pavojingumo kategorijos „Akių sudirginimas“.
21. Minėto reglamento 35 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje išskiriami du atvejai: kai pakuotės forma arba konstrukcija gali patraukti arba sužadinti vaikų dėmesį arba suklaidinti vartotojus ir kai pakuotė gali būti pateikta tokios išvaizdos ar būti tokios konstrukcijos, kuri būtų panaši į naudojamą kitiems produktams, įskaitant maisto produktus, ir kai toks panašumas gali suklaidinti vartotojus. Kadangi iš prejudicinių klausimų formuluotės galima suprasti, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi antru atveju, savo analizėje daugiausia dėmesio skirsiu jam.
2. Dėl CLP reglamento
22. Prieš pradėdamas nagrinėti prejudicinius klausimus, norėčiau pateikti pastabą dėl CLP reglamento vietos platesniame produktų saugos priemonių kontekste ir jo tikslų.
23. Nors CLP reglamente, visų pirma 35 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje, vartojamas terminas „vartotojas“, šis reglamentas nepriklauso platesniam vartotojų teisių kontekstui, kurio pagrindinis tikslas – atkurti pusiausvyrą tarp dviejų sutarties šalių, t. y. specialisto ir silpnesniosios sutarties šalies. Tuo pačiu reglamentu siekiama dviejų pagrindinių tikslų: pirma – užtikrinti žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugą, antra – palengvinti prekybą cheminėmis medžiagomis, mišiniais ir tam tikrais konkrečiais gaminiais vidaus rinkoje ir už jos ribų(4).
24. Dėl šios priežasties CLP reglamente numatytos tiekėjų pareigos nustatomos ne tik pavojingų medžiagų ar mišinių pirkėjų, bet ir visos visuomenės interesų labui. Taigi šio reglamento 35 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa negali būti aiškinama atsižvelgiant į direktyvų, susijusių su vartotojų apsauga siaurąja šio termino prasme, visumą. Vis dėlto pažymiu, kad šia nuostata siekiama apsaugoti visus asmenis, galinčius naudoti tam tikrą cheminę medžiagą ar mišinį, ar net bet kurį asmenį, galintį turėti su jais sąlytį.
B. Dėl pirmojo prejudicinio klausimo: vertinimo kriterijai
25. Pirmąjį prejudicinį klausimą sudaro dvi dalys. Šio klausimo pirmąja dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia nustatyti kriterijus, kuriais remiantis vertinamas pavojingą medžiagą ar mišinį, skirtą plačiajai visuomenei, turinčios pakuotės išvaizdos ar konstrukcijos panašumas į maisto produkto pakuotės išvaizdą ar konstrukciją, kuriuos Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje. Šio klausimo antrąja dalimi teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar atliekant vertinimą reikia atsižvelgti į apsaugos priemonę, pritvirtintą prie pirmosios pakuotės, kuria siekiama atskirti šią pakuotę nuo maisto produkto pakuotės, kai ši priemonė nelieka nepažeista per visą pakuotės naudojimo laiką.
1. Pirmoji dalis – pakuočių panašumo vertinimo kriterijai
26. Nors CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje pakuočių panašumo vertinimo kriterijai nenurodyti, juos galima nustatyti remiantis šio reglamento struktūra ir tikslais.
27. Kalbant apie CLP reglamento tikslus, pažymėtina, kad juo, be kita ko, siekiama užtikrinti veiksmingą cheminių medžiagų, mišinių ir tam tikrų konkrečių gaminių vidaus rinkos veikimą, kartu didinant konkurencingumą ir inovacijas(5). Atsižvelgiant į šį tikslą, viena vertus, šio reglamento 35 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa negali būti aiškinama taip, kad ja siekiama uždrausti prekybą dideliu prekių asortimentu. Vis dėlto reikia manyti, kad šia nuostata siekiama neleisti pateikti rinkai pavojingų cheminių medžiagų ir mišinių, kurių pakuotės neatitinka joje nustatytų reikalavimų. Taigi vertinimas, ar konkreti pakuotė atitinka šiuos reikalavimus, turi būti atliekamas kiekvienu konkrečiu atveju.
28. Kita vertus, pakuočių panašumo vertinimo kriterijai turi būti vienodi visoje Sąjungos teritorijoje. Taigi juos turi apibrėžti ne valstybės narės – jie turi būti nustatyti CLP reglamente.
29. Šiuo klausimu visų pirma reikia pasakyti, kad šio reglamento 2 straipsnio 36 punkte terminas „pakuotė“ apibrėžtas kaip „talpykla ar talpyklos ir visi kiti komponentai ar medžiagos, būtini tam, kad talpyklos atliktų izoliavimo ir kitas saugos funkcijas“. Taigi, atrodo, kad pakuotė, kaip ji suprantama pagal šį reglamentą, reiškia bet kokį gaminio elementą, būtiną siekiant jį platinti plačiajai visuomenei, laikantis jai taikomų taisyklių ir atsižvelgiant į praktines logistikos ir prekybos reikmes.
30. Antra, tai, kad CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje numatytu antruoju atveju vartojamos sąvokos „išvaizda“ ir „konstrukcija“, susietos jungtuku „arba“, reiškia, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas, atlikdamas vertinimą pagal šią nuostatą, ketino atsižvelgti į visas juslėmis suvokiamas atitinkamo produkto pakuotės savybes. Taigi, elementai, susiję su produkto, kuris gali būti panašus į maisto produktą, pakuotės išvaizda ir konstrukcija, yra tokios pakuotės savybės kaip forma, dydis, tūris, naudojamos medžiagos, dizainas, ženklinimas, spalva ir kvapas. Būtent pagal jas plačioji visuomenė identifikuoja maisto produktus ir jos gali nulemti nepageidaujamą tokių produktų pakuočių ir pakuočių, kuriose yra pavojingos medžiagos ar mišiniai, panašumą.
31. Trečia, šį aiškinimą patvirtina kitų Sąjungos teisės aktų gaminių saugos srityje analizė.
32. Reglamentu (ES) 2023/988(6) nustatomos pagrindinės vartojimo gaminių, kurie buvo pateikti ar tiekiami rinkai, saugos taisyklės(7). Nors šis reglamentas nagrinėjamu atveju netaikomas(8), juo nustatyta bendra gaminių saugos sistema, pakeitusi(9) Direktyvą 87/357/EEB(10), taikytą į maisto produktus panašiems gaminiams. Minėtame reglamente pateikiamos reikšmingos išvados dėl aplinkybių, kurios, Sąjungos teisės aktų leidėjo nuomone, gali klaidinti vartotojus jiems svarstant, ar tam tikras produktas yra maistas. Taigi, siekiant užtikrinti Sąjungos teisės nuoseklumą, šiomis aplinkybėmis galima remtis siekiant patvirtinti šios išvados 30 punkte mano pateiktą CLP reglamento išaiškinimą.
33. Šiuo klausimu svarbius vertinimo kriterijus Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė Reglamento 2023/988 6 straipsnio 1 dalies f punkte. Pagal šią nuostatą vertinant, ar gaminys yra saugus, t. y. ar įprastomis arba pagrįstai numatomomis naudojimo sąlygomis jis nekelia jokios rizikos arba kelia tik minimalią, reikia atsižvelgti, be kita ko, į gaminio išvaizdą, jei tikėtina, kad dėl jos vartotojai gali naudoti gaminį ne tam, kam jis buvo skirtas, ypač kai gaminys, nors jis nėra maisto produktas, yra panašus į maisto produktą ir dėl savo formos, kvapo, spalvos, išvaizdos, pakuotės, ženklinimo, tūrio, dydžio ar kitų savybių galėtų būti supainiotas su maisto produktu, ir todėl vartotojai, ypač vaikai, jį galėtų įsidėti į burną, čiulpti arba nuryti.
34. Be to, Direktyvos 87/357, panaikintos ir pakeistos Reglamentu 2023/988, 1 straipsnio 2 dalyje(11) buvo pateiktas beveik identiškų kriterijų sąrašas. Šis sąrašas dar kartą pateiktas Reglamento (EB) Nr. 1223/2009(12) 10 konstatuojamojoje dalyje, kurioje taip pat reiškiamas susirūpinimas dėl pavojaus supainioti gaminius su maisto produktais ir nurodyta, kad „pagal [Direktyvą 87/357] kosmetikos gaminio pateikimas, visų pirma jo forma, kvapas, spalva, išvaizda, pakuotė, ženklinimas, tūris ar dydis, neturėtų kelti pavojaus vartotojų sveikatai ar saugai dėl panašumo į maisto produktus“.
35. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmojo prejudicinio klausimo pirmą dalį reikia atsakyti taip, kad vertinant pakuočių panašumą pagal CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą turi būti atsižvelgiama į pakuotės savybes, kaip antai formą, dydį, tūrį, naudojamas medžiagas, dizainą, ženklinimą, spalvą ir kvapą.
2. Antroji dalis – vertinimo kriterijai ir pakuotės naudojimo laikas
36. Ši dalis taip pat susijusi su pakuočių panašumo vertinimo kriterijais, nustatytais CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje. Vis dėlto ši antroji dalis, skirtingai nei pirmoji, kurioje šie kriterijai nagrinėjami abstrakčiai, susijusi su vienu konkrečiu pagrindinės bylos aspektu.
37. Iš prejudicinio klausimo formuluotės matyti, kad nagrinėjamos pakuotės turi apsaugos priemonę, kuria siekiama jas atskirti nuo maisto produktų pakuočių ir kuri nuplėšiama pirmą kartą naudojant produktą. Šis aprašymas atitinka Orkla Care teiginius, kuriuos ji pateikė nacionalinėms valdžios institucijoms ir rašytinėse pastabose nurodė, kad ant nagrinėjamų pakuočių yra sandarinamoji etiketė, kuria uždengiamas kamštelis ir kuri turi būti nuplėšta prieš naudojant produktą.
38. Taigi šią antrąją dalį suprantu taip, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia nustatyti, ar, vertinant pakuočių panašumą pagal CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalį, reikia atsižvelgti ir į pakuotės išvaizdos ir konstrukcijos elementą, kuriuo siekiama ją atskirti nuo maisto produktų pakuočių, kai šis elementas neišlieka nepažeistas per visą produkto naudojimo laiką.
39. Šiuo aspektu, viena vertus, ant pakuotės, kurioje yra pavojingos medžiagos ar mišinio, gali būti elementų, panaikinančių jos panašumą į maisto produktų pakuotes. Klausimas, ar saugumo priemonių pridėjimas siekiant išvengti bet kokios vartotojų suklaidinimo rizikos keičia pakuotės išvaizdą ir konstrukciją arba bendrą jos įspūdį, turi būti vertinamas atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį(13).
40. Kita vertus, pakuotės išvaizda per atitinkamo produkto gyvavimo laiką gali pasikeisti. Kai kurios pakuotės sudedamųjų dalių, pavyzdžiui, skirtingų tipų plombų arba krovinių vežimo apsaugos priemonių, gali nebelikti pirmą kartą panaudojus gaminį. Tokios priemonės yra pakuotės išvaizdos elementai, atsižvelgiant į plačią sąvokos „pakuotė“ apibrėžtį, pateiktą CLP reglamento 2 straipsnio 36 punkte, pagal kurią tai yra „talpykla ar talpyklos ir visi kiti komponentai ar medžiagos, būtini tam, kad talpyklos atliktų izoliavimo ir kitas saugos funkcijas“(14). Nors šio reglamento 35 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos formuluotėje naudingų gairių šiuo klausimu nepateikiama, laikausi nuomonės, kad vertinant pakuočių panašumą pagal šią nuostatą iš esmės neturėtų būti atsižvelgiama į pakuotės elementus, kurie neturi likti nepažeisti per visą gaminio naudojimo laiką.
41. Iš tiesų, pirma, CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa turi būti aiškinama atsižvelgiant į bendrus argumentus, susijusius su šio reglamento vaidmeniu Sąjungos teisės sistemoje. Kaip paaiškinau šios išvados 24 punkte, minėtu reglamentu siekiama apsaugoti ne tik cheminės medžiagos ar mišinio pirkėją sprendimo pirkti ar įsigijimo momentu, bet ir bet kurį potencialų tokios cheminės medžiagos ar mišinio naudotoją per visą produkto gyvavimo laiką.
42. Antra, CLP reglamento 35 straipsnio 1 dalies c punkte nustatyta, kad pakuotės, kuriose yra pavojingų medžiagų ar mišinių, turi atitikti, be kita ko, reikalavimą, kad pakuotė ir jos tvirtinimai būtų kieti ir patvarūs, „kad būtų užtikrinta, jog jie neatsipalaiduos“ ir saugiai atlaikys krūvį (įtempimą ir spaudimą) juos tvarkant normaliomis sąlygomis. Minėto reglamento 35 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos aiškinimas turi būti grindžiamas ta pačia logika.
43. Trečia, kitas konteksto elementas, į kurį galima atsižvelgti, kyla iš CLP reglamento(15) II priedo 3.3.2 punkto, susijusio su išorinėmis pakuotėmis, net jei šis punktas taikomas vartotojams skirtiems skystiesiems skalbikliams, supakuotiems į tirpias vienkartines pakuotes. Iš to matyti, kad išorinė pakuotė turi likti funkcionali ją daug kartų pakartotinai atidarius ir uždarius „visą išorinės pakuotės naudojimo laiką“. Tas pats reikalavimas turi būti taikomas skystiesiems skalbikliams, kaip antai nagrinėjamiems pagrindinėje byloje, supakuotiems į nevienkartines pakuotes.
44. Taigi, į pirmojo prejudicinio klausimo antrą dalį siūlau atsakyti taip, kad, vertinant pakuočių panašumą į pavojingos medžiagos ar mišinio pakuotės elementą, kuriuo siekiama atskirti jį nuo maisto produktų pakuočių, iš principo neturėtų būti atsižvelgiama, jei jis neišlieka nepažeistas per visą produkto naudojimo laiką.
45. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šios išvados 35 ir 44 punktuose, į pirmąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti: vertinant pakuočių panašumą pagal CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą, turi būti atsižvelgiama į pakuotės savybes, kaip antai formą, dydį, tūrį, naudojamas medžiagas, dizainą, ženklinimą, spalvą ir kvapą. Vis dėlto atliekant šį vertinimą iš esmės neturėtų būti atsižvelgiama į pakuotės elementą, kuriuo siekiama atskirti ją nuo maisto produktų pakuočių, kai jis neišlieka nepažeistas per visą produkto naudojimo laiką.
C. Dėl antrojo prejudicinio klausimo – referencinė rinka
46. Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad pavojingos medžiagos ar mišinio pakuotės ir maisto produkto pakuotės panašumas turi būti vertinamas atsižvelgiant tik į nacionalinę rinką, visą Sąjungos rinką ar tam tikras jos dalis.
47. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad Inspekcija turi kompetenciją vykdyti rinkos priežiūrą tik dėl Švedijos rinkai pateiktų pakuočių. Šio teismo teigimu, šios kompetencijos apimtis gali leisti daryti prielaidą, kad pakuočių panašumas, kaip tai suprantama pagal CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą, turi būti vertinamas atsižvelgiant į visus Švedijos vartotojus ir lyginant su Švedijos rinkai pateiktų produktų pakuotėmis. Vis dėlto šiame reglamente nėra jokių patikslinimų dėl referencinės rinkos.
48. Šiuo klausimu CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos formuluotėje nenurodyta nieko, kas padėtų išspręsti antrajame prejudiciniame klausime iškeltą teisinę problemą. Taigi, atsakymo į šį klausimą reikia ieškoti sistemiškai ir teleologiškai aiškinant šį reglamentą ir atsižvelgiant į principus, kuriais grindžiama Sąjungos teisės sistemos struktūra.
49. Remiantis tradicine viešosios teisės ar net tarptautinės viešosios teisės logika, pagal teritorinio suvereniteto principą nacionalinės priežiūros institucijos prerogatyvos įgyvendinamos tik valstybės narės, kuri įsteigė šią instituciją ir suteikė jai kompetenciją, teritorijoje. Žinoma, kaip pažymėjau kitame kontekste, Sąjungos teisėje nebūtinai turi būti laikomasi tos pačios pozicijos(16). Vis dėlto nėra pagrindo manyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas būtų nusprendęs atsisakyti šios pagrindinės pozicijos, valstybių narių nacionalinėms valdžios institucijoms įgyvendinant CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą.
50. Pagal minėto reglamento 43 straipsnio 1 pastraipą „[v]alstybės narės paskiria kompetentingą instituciją arba kompetentingas institucijas, atsakingas už pasiūlymus dėl suderinto klasifikavimo bei ženklinimo, ir institucijas, atsakingas už šiame reglamente nustatytų prievolių vykdymo užtikrinimą“. Pagal šio reglamento 46 straipsnį valstybės narės taip pat privalo imtis visų būtinų priemonių užtikrinti, kad cheminės medžiagos ir mišiniai, jeigu jie nėra suklasifikuoti, paženklinti, supakuoti ir apie juos nėra pranešta pagal CLP reglamento nuostatas, nebūtų tiekiami rinkai. Pagal šio reglamento 43 straipsnio 2 pastraipą nacionalinės institucijos, „vykdydamos užduotis pagal šį reglamentą, bendradarbiauja tarpusavyje ir šiuo tikslu teikia kitų valstybių narių atitinkamoms institucijoms visą reikalingą ir naudingą paramą“.
51. Tai, kad kiekviena valstybė narė turi paskirti bent vieną instituciją, atsakingą už CLP reglamento įgyvendinimą, be kita ko, siekiant uždrausti pateikti rinkai produktus, kurių pakuotė neatitinka šiame reglamente nustatytų reikalavimų, ir kad visos nacionalinės institucijos turėtų bendradarbiauti vykdydamos savo užduotis, rodo, jog atsakinga valstybės narės institucija pirmiausia turi užtikrinti, kad šio reglamento būtų laikomasi šios valstybės narės teritorijoje.
52. Aplinkybė, kad valstybės narės rinka yra referencinė, nepaneigia vienodo CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos aiškinimo ir taikymo principo. Kaip matyti iš mano atliktos pirmojo prejudicinio klausimo analizės, pakuočių panašumo vertinimo kriterijai visose valstybėse narėse vienodi.
53. Vis dėlto įvairiose valstybėse narėse gali būti nacionalinių ypatumų ir vartojimo įpročių skirtumų. Pavyzdžiui, kai kuriose Centrinės Europos ir Rytų Europos(17) valstybėse narėse pienas arba grietinėlė vis dar pakuojami į plastikinius maišelius. Tokia praktika buvo grindžiama siekiu optimizuoti maisto produktų gamybos sąnaudas. Atrodo, kad šiandien ji labiau susijusi su vartotojų įpročiais. Vis dėlto vienos iš šių valstybių narių kilmės vartotojui minėta praktika padidina maisto produktų ir ne maisto produktų, parduodamų plastikiniuose maišeliuose, panašumą. Kadangi tokios pakuotės naudojimas kitose valstybėse narėse yra mažiau paplitęs, tai sumažina šių dviejų produktų grupių panašumą ir tikimybę, kad atitinkami šių valstybių narių vartotojai supainios ne maisto produktą su maisto produktu.
54. Be to, atsižvelgimas į nacionalinius ypatumus ir vartojimo įpročius įtvirtintas Sąjungos teisės aktų leidėjo pasirinktame sprendime dėl nacionalinių institucijų sprendimų, priimtų įgyvendinant CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą, teisinių padarinių.
55. Reglamentu 2019/1020 nustatoma pagrindinė tvarka („tiek, kiek Sąjungos derinamuosiuose teisės aktuose <...> nėra konkrečių nuostatų“, kaip nurodyta jo 2 straipsnio 1 dalyje), kad rinkos priežiūros institucijos vykdytų savo veiklą. Šis reglamentas, be kita ko, taikomas produktams, patenkantiems į CLP reglamento taikymo sritį(18).
56. Iš Reglamento 2019/1020 11 straipsnio 9 dalies matyti, kad, nesant specialių šios srities teisės aktų, „gaminius, kurie remiantis vienos valstybės narės rinkos priežiūros institucijos sprendimu buvo pripažinti neatitinkančiais reikalavimų, kitų valstybių narių rinkos priežiūros institucijos laiko neatitinkančiais reikalavimų, nebent kitos valstybės narės atitinkama rinkos priežiūros institucija padarytų priešingą išvadą, remdamasi savo pačios tyrimu, atsižvelgdama į ekonominės veiklos vykdytojo pateiktą informaciją, jei ji yra pateikta“. Kadangi CLP reglamente nėra šiuos klausimus reglamentuojančių taisyklių, atrodo, kad Reglamento 2019/1020 11 straipsnio 9 dalyje numatytas sprendimas taikomas nacionalinių institucijų sprendimams, priimtiems CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos nesilaikymo atveju.
57. Šis sprendimas nėra nacionalinių valdžios institucijų priimtų sprendimų savitarpio pripažinimo mechanizmas. Kita vertus, atrodo, kad jis grindžiamas logika, pagal kurią vienos valstybės narės nacionalinės institucijos sprendimas yra precedentas kitų valstybių narių nacionalinėms valdžios institucijoms. Vis dėlto su šiuo sprendimu susijusią neatitikties prezumpciją šios kitos nacionalinės valdžios institucijos gali paneigti per savo vykdomas procedūras.
58. Iš minėto sprendimo veikimo būdo galima daryti išvadą, jog nacionalinių priežiūros institucijų sprendimai visų pirma galioja nacionaliniu mastu. Neatitikties prezumpcija palengvina nacionalinių institucijų užduočių vykdymą ir prisideda prie sprendimų suderinamumo Sąjungoje, bet pagal ją nereikalaujama absoliutaus nuoseklumo vertinant pakuočių panašumą pagal CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą.
59. Šios nuostatos aiškinimas, pagal kurį nacionalinė rinka yra referencinė rinka, neprieštarauja CLP reglamento tikslui palengvinti prekybą cheminėmis medžiagomis, mišiniais ir tam tikrais konkrečiais gaminiais vidaus rinkoje.
60. Šiuo klausimu Direktyva 87/357 siekta uždrausti, be kita ko, prekybą produktais, kurie, kadangi juos galima supainioti su maisto produktais, kelia grėsmę vartotojų saugai ar sveikatai. Ja siekta dvejopo tikslo: užtikrinti tinkamą – ir visose valstybėse narėse lygiavertę – vartotojų apsaugą bei pašalinti kliūtis vidaus rinkos veikimui. Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad ši direktyva taikoma neapibrėžtam skaičiui tam tikrų savybių turinčių produktų, dėl kurių kiekvienu konkrečiu atveju ir „atsižvelgiant į kiekvieną valstybę narę“ reikia nustatyti, ar jie gali kelti šioje direktyvoje nurodytą pavojų(19). Kadangi minėtu reglamentu siekiama panašių tikslų kaip ir ta direktyva, jo 35 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos aiškinimas turi būti grindžiamas ta pačia logika.
61. Galiausiai, atsižvelgdamas į tai, kad CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalies tekste nenurodyta referencinė rinka vertinimui, kuris turi būti atliktas siekiant konstatuoti, kad nesilaikoma šioje nuostatoje nustatytų reikalavimų, ir į už šio reglamento įgyvendinimą atsakingos institucijos vykdomos veiklos teritorinę apimtį, manau, kad šios institucijos sprendimai iš esmės sukelia padarinių atitinkamos atsakingos institucijos valstybėje narėje. Vadinasi, šie sprendimai turi būti grindžiami faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su šios valstybės narės rinka.
62. Taigi, siūlau į antrąjį prejudicinį klausimą atsakyti, kad CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad pavojingos medžiagos ar mišinio pakuotės ir maisto produkto pakuotės panašumas turi būti vertinamas atsižvelgiant tik į valstybės narės, paskyrusios atitinkamą nacionalinę instituciją atsakinga už šios nuostatos įgyvendinimą, rinką.
D. Dėl trečiojo prejudicinio klausimo – vidutinis vartotojas
63. Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar sąvoka „vartotojas“, kaip ji suprantama pagal CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą, apima tik vidutinį vartotoją, ar ji taip pat apima pažeidžiamas vartotojų grupes, pavyzdžiui, silpnaregius ar turinčius kitų negalių asmenis, taip pat vaikus, o jei taip, kaip reikėtų atsižvelgti į konkrečius šių grupių poreikius. Šį klausimą nagrinėsiu keturiais etapais.
64. Pirma, išnagrinėsiu sąvoką „vartotojas“ CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje numatytu antru atveju, kad nustatyčiau, ar jis apima ne tik vidutinį vartotoją, bet ir kitus asmenis. Antra, išnagrinėsiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejones, susijusias su tuo, kad CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje numatytu pirmuoju atveju turimi omenyje ir vartotojai, ir vaikai, ir dėl to, jo nuomone, galima manyti, kad antru atveju, kai minimi tik vartotojai, į vaikų poreikius neatsižvelgiama. Trečia, aptarsiu kitų Sąjungos teisės nuostatų ir Orkla Care nurodytos jurisprudencijos įtaką mano suformuluotam sąvokos „vartotojas“ išaiškinimui. Ketvirta, paaiškinsiu, kaip atsižvelgti į konkrečius pažeidžiamų asmenų poreikius.
1. Sąvoka „vartotojas“
65. Nors CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „vartotojas“ šiame reglamente neapibrėžta, jame pateikiama nemažai informacijos šiuo klausimu.
66. Pirma, kaip jau nurodžiau šios išvados 24 punkte, šia nuostata siekiama apsaugoti visus asmenis, galinčius naudoti atitinkamas prekes, ar net bet kurį asmenį, galintį su jomis turėti sąlytį. Ši apsauga negali būti netaikoma pažeidžiamiems asmenims, nes civilizuota visuomenė turi pareigą savo veiksmais ir įstatymais rūpintis pažeidžiamiausiais asmenimis.
67. Antra, CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos formuluotėje daroma nuoroda į pakuotes, kuriose laikomos pavojingos medžiagos ar mišiniai, tiekiami „plačiajai visuomenei“. Nors šiame reglamente ši sąvoka nepatikslinta, iš Europos cheminių medžiagų agentūros (ECHA) vadovo, kuriame pateikiamos rekomendacijos dėl minėtame reglamente nustatytų ženklinimo ir pakavimo reikalavimų(20) (toliau – ECHA gairės), matyti, kad produktai yra skirti „plačiajai visuomenei“, kai, pavyzdžiui, jie parduodami ar reklamuojami mažmeninės prekybos įmonėje ar pardavimo vietoje, kur jie laisvai prieinami, arba kai jie parduodami internetu. Nors šios gairės nėra teisiškai privalomos, jose esanti informacija gali būti naudinga aiškinant atitinkamas Sąjungos teisės nuostatas ir taip padėti užtikrinti vienodą jų taikymą(21). Be to, pažymėtina, kad šių terminų apibrėžtis pateikta vadovo dalyje, skirtoje, be kita ko, vaikams prieinamiems produktams. Bet kuriuo atveju atitinkami produktai yra pavojingos medžiagos ir mišiniai, kurie parduodami – t. y. „tiekiami plačiajai visuomenei“ – tokiomis aplinkybėmis, kai asmenys gali būti paveikiami cheminių medžiagų ar mišinių, kurie nėra jiems skirti.
68. Trečia, naudingas išvadas šiuo klausimu galima padaryti iš tame pačiame reglamente nustatytų reikalavimų, susijusių su skystųjų skalbiklių, pakuojamų į tirpias vienkartines pakuotes, tiekėjų pareigomis. Tose pačiose gairėse(22) nurodoma, kad, „be [tokiems skalbikliams taikomų konkrečių reikalavimų], tiekėjas pagal [CLP reglamento] 35 straipsnio 2 dalį visada privalo imtis visų būtinų priemonių siekdamas užtikrinti, kad pakuotės konstrukcija nebūtų patraukli vaikams, kad jos nebūtų galima supainioti, pavyzdžiui, su maisto produktais ar žaislais“.
69. Ketvirta, aiškinimą, kad sąvoka „vartotojas“, kaip ji suprantama pagal CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą, apima ir pažeidžiamus asmenis, patvirtina duomenys, paimti iš kitų Sąjungos teisės aktų dėl produktų saugos.
70. Šiuo klausimu dėl Direktyvos 87/357 Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, kad kompetentingos institucijos, vertindamos vartotojų klaidinimą, kurį lemia ne maisto produkto ir maisto produkto panašumas, turi „<...> atsižvelgti į asmenų kategorijų ir vartotojų, kurie gali susidurti su maisto produktų išvaizdą turinčiais gaminiais, visų pirma vaikų, <...> pažeidžiamumą“(23).
71. Be to, Sąjungos teisės aktų leidėjas šią direktyvą pakeitusiame teisės akte tai suformulavo aiškiau. Pagal Reglamento 2023/988 5 konstatuojamąją dalį, visi vartotojai, įskaitant pažeidžiamiausius, kaip antai „vaikai, vyresnio amžiaus asmenys ar asmenys su negalia“, turi teisę į saugius gaminius. Be to, šio reglamento 6 straipsnio 1 dalies e punkte numatyta, kad, siekiant įvertinti, ar tam tikras gaminys yra saugus, reikia, be kita ko, atsižvelgti į jo vartotojų kategorijas, visų pirma įvertinant riziką „pažeidžiamiems vartotojams, kaip antai vaikams, vyresnio amžiaus asmenims ir asmenims su negalia“, taip pat lyčių skirtumų poveikį sveikatai ir saugai.
72. Kadangi nuorodos į šiuos du Sąjungos teisės aktus buvo reikšmingos nagrinėjant pirmąjį klausimą(24), reikia konstatuoti, kad jie taip pat reikšmingi atsakant į trečiąjį klausimą.
73. Iš pirmiau išdėstytų argumentų matyti, kad sąvoka „vartotojas“, kaip ji suprantama pagal CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalį, apima visus asmenis, kurie gali naudoti atitinkamas pavojingas medžiagas ar mišinius, ar net bet kurį asmenį, galintį turėti su jais sąlytį, įskaitant pažeidžiamus asmenis.
2. Ar vaikai yra vartotojai?
74. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar vaikai taip pat turi būti laikomi vartotojais CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalyje nustatytu antru atveju, turint omenyje, kad šioje nuostatoje, be kita ko, numatyta, jog pakuotės neturi patraukti arba sužadinti vaikų dėmesio.
75. Žinoma, šiuo klausimu CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalyje nustatytu antru atveju, susijusiu su pakuotės išvaizda ar konstrukcija, minimi ne tik vartotojai, bet ir vaikai. Vis dėlto iš to negalima daryti išvados, kad vaikai nėra vartotojai, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Šią konkrečią nuorodą į vaikus suprantu kaip Sąjungos teisės aktų leidėjo siekį pabrėžti vaikų interesų svarbą ir neatimti iš jų būtent vartotojams suteikiamos apsaugos.
76. Tokį aiškinimą patvirtina keli mano jau nurodyti argumentai. Kaip jau minėjau(25), ECHA gairėse daroma nuoroda į CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalį ir į tai, kad vaikas gali supainioti cheminę medžiagą ar mišinį su maisto produktu. Be to, vaikai minimi tarp Direktyvos 87/357 ir Reglamento 2023/988(26) nuostatomis saugomų vartotojų, ir nėra jokios priežasties manyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nenorėjo jų apsaugoti CLP reglamentu.
77. Galiausiai iš to, kas išdėstyta, matyti, kad nors CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalyje numatytu pirmuoju atveju vaikai minimi šalia vartotojų, antruoju atveju jie vis dėlto patenka į sąvoką „vartotojas“. Belieka patikrinti, ar mano pateiktas šios sąvokos aiškinimas nepaneigiamas tuo, kad kai kuriuose Sąjungos teisės aktuose daroma nuoroda į „vidutinį vartotoją“.
3. Kituose Sąjungos teisės aktuose vartojama sąvoka „vidutinis vartotojas“
78. Aiškinant sąvoką „vartotojas“, kaip ji suprantama CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalyje nustatytu antru atveju, negalima nepaisyti Sąjungos teisės aktų leidėjo pasirinkimo neapriboti šios sąvokos taikymo srities vien vidutiniais vartotojais. Šis pasirinkimas susijęs su gaminių, kuriems taikoma ši nuostata, t. y. cheminių medžiagų ir mišinių, kurie klasifikuojami kaip pavojingi, pobūdžiu.
79. Be to, sąvoka „vidutinis vartotojas“ Sąjungos teisėje vartojama direktyvose, kuriomis siekiama atkurti pusiausvyrą tarp sutarties šalių. Vis dėlto, atsižvelgiant į šios išvados 24 punkte pateiktus paaiškinimus, šios direktyvos nagrinėjamu atveju nėra reikšmingos.
80. Be to, tiesa, kad Teisingumo Teismas sąvoką „vidutinis vartotojas“ vartojo sprendimuose, susijusiuose su kitais Sąjungos teisės aktais dėl gaminių saugos. Šiuo klausimu Orkla Care cituoja sprendimus, susijusius su reglamentais (EB) Nr. 110/2008(27) bei 1223/2009 ir Direktyva 2000/13/EB(28). Vis dėlto šie sprendimai nagrinėjamoje byloje nėra svarbūs.
81. Visų pirma, Reglamentas Nr. 110/2008 susijęs su spiritinių gėrimų geografinių nuorodų apsauga. Juo siekiama paskatinti rinkų skaidrumą ir sąžiningą konkurenciją siekiant, kad ekonominės veiklos vykdytojai „neužgrobtų“ produkto geografinės kilmės, nes ši kilmė gali turėti įtakos vartotojo sprendimui nusipirkti produktą(29). Taigi kalbama ne tik apie asmenų, kurie vartoja atitinkamus produktus, sveikatos apsaugą, bet, visų pirma, apie geografinės nuorodos įtaką vartotojų suvokimui apie produktus. Dėl šios priežasties Sprendimas Viiniverla(30), kuriame pagrindinis klausimas buvo susijęs su Reglamentu Nr. 110/2008, šioje byloje nėra svarbus.
82. Antra, Reglamentas Nr. 1223/2009, kaip matyti iš jo 1 straipsnio, susijęs su kosmetikos gaminiais ir juo siekiama užtikrinti vidaus rinkos veikimą bei aukštą žmonių sveikatos apsaugos lygį. Vis dėlto šiame reglamente daugiausia dėmesio skiriama asmenų, kuriems skirti atitinkami gaminiai, saugai. Jo 3 straipsnis susijęs su kosmetikos gaminių sauga, kai jie naudojami įprastomis arba pagrįstai numatomomis naudojimo sąlygomis(31).
83. Šiuo klausimu Orkla Care cituoja Sprendimą Estée Lauder(32), susijusį su teisės aktu, galiojusiu iki Reglamento Nr. 1223/2009, t. y. Direktyva 76/768/EEB(33), ir su nuostatomis dėl kosmetikos gaminių reklamos, nes ji gali turėti įtakos vartotojų veiksmams, susijusiems su gaminių pirkimu.
84. Be to, Sprendime A. M. (Kosmetikos gaminių ženklinimas)(34), kurį taip pat cituoja Orkla Care, Teisingumo Teismas nurodė, kad Reglamento Nr. 1223/2009 19 straipsnio 1 dalies f punkte reikalaujama, jog informacija apie kosmetikos gaminio funkciją turi būti tokia, kad „vidutinis, pakankamai informuotas ir protingai pastabus bei nuovokus vartotojas galėtų aiškiai suprasti atitinkamo gaminio funkciją, kad nebūtų klaidinamas dėl jo paskirties bei naudojimo būdo ir naudotų jį, nekenkdamas savo sveikatai“. Vis dėlto šie Teisingumo Teismo pateikti paaiškinimai taip pat grindžiami siekiu apsaugoti ne plačiosios visuomenės sveikatą apskritai, o asmens, kuriam skirtas gaminys, sveikatą.
85. Trečia, Direktyva 2000/13 buvo susijusi su maisto produktų ženklinimu ir reklama. Orkla Care cituojami sprendimai šiuo klausimu susiję su informacija apie tokių maisto produktų sudėtį, kilmę ar kilmės vietą arba gydomąsias savybes(35), kuri gali paskatinti vartotojus įsigyti ir vartoti tam tikrą produktą arba juos nuo to atgrasyti(36).
86. Apskritai Orkla Care cituota jurisprudencija susijusi su sąvoka „vidutinis vartotojas“ ne plačiosios visuomenės apsaugos nuo klaidų ir nesąmoningo pavojingos medžiagos ar mišinio vartojimo kontekste, o siekiant užkirsti kelią klaidinimui dėl produkto savybių, pirkimo ir vartojimo. Taigi ši jurisprudencija nėra pagrindas paneigti mano pateiktą sąvokos „vartotojas“, kaip ji suprantama pagal CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalį, išaiškinimą.
4. Atsižvelgimas į konkrečius poreikius
87. Trečiasis prejudicinis klausimas taip pat susijęs su tuo, kaip turi būti atsižvelgta į konkrečius pažeidžiamų asmenų, galinčių turėti sąlytį su pavojinga chemine medžiaga ar mišiniu, poreikius.
88. Šiuo aspektu Orkla Care nurodo, kad jei būtų laikoma, jog į sąvoką „vartotojas“ patenka regos sutrikimų turintys asmenys, kaip tai suprantama CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalyje nustatytu antru atveju, reikėtų atsižvelgti į tai, kad praktikoje tokie asmenys turi būdų atskirti pakuotės turinį, kai prireikus kreipiasi pagalbos.
89. Mano nuomone, atsižvelgiant į tai, kad sąvoka „vartotojas“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, apima visus asmenis, galinčius naudoti atitinkamas chemines medžiagas ir mišinius, ar net bet kurį asmenį, galintį turėti su jais sąlytį, įskaitant pažeidžiamus asmenis, vertinant tokių produktų ir maisto produktų pakuočių panašumą turi būti laikomasi specifinio požiūrio.
90. Atliekant šį vertinimą, reikia atsižvelgti į kognityvinius gebėjimus asmenų, kurių juslės ar asociatyviniai gebėjimai neatitinka pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo juslių ar asociatyvinių gebėjimų. Taigi kalbama ne apie asmens, norinčio pirkti maisto produktą, galimybę suklysti dėl pavojingos medžiagos ar mišinio ir maisto produkto pakuotės panašumo, o apie galimybę, kad šias dvi pakuotes supainios silpnaregis asmuo ar vaikas. Taigi pavojingų medžiagų ar mišinių pakuotėse neturi būti dviprasmiškų užuominų apie maisto produktus, nes jas būtų galima supainioti su maisto produktų pakuotėmis.
91. Suprantu, kad tokiu CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalies aiškinimu ribojama ekonominės veiklos vykdytojų galimybė laisvai rinktis savo produktų įpakavimo dizainą. Vis dėlto, atsižvelgiant į Sąjungos teisės aktų leidėjo pasirinkimą, plačiosios visuomenės apsaugai nuo rizikos, susijusios su cheminių medžiagų ir mišinių, kurie klasifikuojami kaip pavojingi, vartojimu, turi būti teikiama pirmenybė prieš argumentus, susijusius su rinkų užkariavimu ir klientų pritraukimu stengiantis, kad gaminiai skirtųsi nuo konkurentų produkcijos.
92. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šios išvados 73, 77, 85 ir 90 punktuose, į trečiąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip, kad sąvoka „vartotojas“, kaip ji suprantama pagal CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą, apima visus asmenis, galinčius naudoti atitinkamas pavojingas medžiagas ar mišinius, ar net bet kurį asmenį, galintį turėti su jais sąlytį, įskaitant pažeidžiamus asmenis, visų pirma vaikus. Vertinant, ar tokių produktų ir maisto produktų pakuotės yra panašios, reikia atsižvelgti į kognityvinius gebėjimus pažeidžiamų asmenų, kurių juslės ar asociatyviniai gebėjimai neatitinka pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo juslių ar asociatyvinių gebėjimų.
E. Dėl ketvirtojo prejudicinio klausimo – rizikos supainioti lygis
93. Ketvirtuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad vartotojo suklaidinimo rizika, kaip tai suprantama pagal tą nuostatą, turi būti didelė, ar pakanka teorinės arba nedidelės rizikos. Jis taip pat nori sužinoti, ar tai, kad painiavos iš tikrųjų būta, yra svarbu.
94. Atrodo, kad šios abejonės kilo dėl Orkla Care teiginio, kai ji, remdamasi tam tikromis CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos kalbinėmis versijomis(37), nurodo, jog šioje nuostatoje nustatytu pirmu atveju numatytas reikalavimas dėl supainiojimo yra ne toks griežtas kaip numatytas antruoju.
95. Šioje srityje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atkreipia dėmesį į tam tikrų CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalies kalbinių versijų skirtumus, susijusius su reikalaujamu rizikos laipsniu. Taigi, jo nuomone, iš kai kurių šios nuostatos versijų galima suprasti, jog pirmojo atvejo reikalavimai tenkinami, kai yra potenciali rizika suklaidinti vartotojus (gali klaidinti tam tikra pakuotė), o antrasis atvejis suformuluotas kategoriškiau ir reikalauja didesnės rizikos buvimo.
96. Vis dėlto, viena vertus, nesu įsitikinęs, jog visos Orkla Care paminėtos CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalies kalbinės versijos turi būti suprantamos taip, kad šioje nuostatoje nurodytu antru atveju reikalaujama didesnės rizikos nei pirmuoju(38). Kita vertus, priešingai nei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, neįžvelgiu šioje nuostatoje nurodytų pirmojo ir antrojo atvejų skirtumo visose kalbinėse versijose(39). Dėl šios priežasties, turint omenyje įvairių kalbinių versijų skirtumus, minėta nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į teisės akto, kurio dalis ji yra, bendrą struktūrą ir tikslą.
97. Šiuo klausimu šiuo reglamentu siekiama užtikrinti aukštą žmonių sveikatos apsaugos lygį(40).
98. Pagal minėto reglamento 35 straipsnio 2 dalies antrąjį atvejį, kaip jis suformuluotas bent jau daugumoje šio reglamento kalbinių versijų, vartotojo suklaidinimas yra ne neišvengiama, o potenciali pakuotės savybės pasekmė, t. y. kyla tokia rizika.
99. Šiuo atveju daugiausia dėmesio skiriama pakuočių išvaizdos ir konstrukcijos panašumui, kuris klaidinąs vartotojus. Kai toks panašumas nustatomas ir nėra elementų, kurie gali jį pašalinti, pakanka reikšmingos klaidinimo rizikos, kuri viršytų teorinę riziką, kad būtų galima laikyti, jog CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalyje numatytų reikalavimų nesilaikyta.
100. Taigi, kalbant apie prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą, ar vertinant galimybę supainioti su maisto produktais svarbu, kad toks supainiojimas iš tikrųjų įvyko, manau, kad negalima reikalauti pateikti faktinio suklaidinimo įrodymų. Dėl Direktyvos 87/357 Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog pagal ją nereikalaujama, kad kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos objektyviais ir pagrįstais duomenimis įrodytų, kad vartotojai supainios gaminius su maisto produktais ir kad kyla realus supainiojimo pavojus(41). Šis aiškinimas taikytinas ir CLP reglamentui. Norėčiau pridurti, kad, siekdama išvengti teorinės rizikos, nacionalinė institucija, atsakinga už šio reglamento 35 straipsnio 2 dalies įgyvendinimą, gali atsižvelgti į informaciją, – jei ji yra prieinama, – kad tokia painiava kilo.
101. Taigi į ketvirtąjį prejudicinį klausimą siūlau atsakyti, kad CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad didelės suklaidinimo rizikos, kuri viršija teorinę riziką, buvimo pakanka, kad būtų galima laikyti, jog šioje nuostatoje numatytų reikalavimų nesilaikyta. Informacija, kad ne maisto produktas iš tikrųjų buvo supainiotas su maisto produktais, gali rodyti tokios rizikos buvimą.
F. Dėl penktojo prejudicinio klausimo – atsižvelgimas į specifinį pavojų ar riziką
1. Prejudicinis klausimas ir problemos aprašymas
102. Penktuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad vertinant, ar pavojingos medžiagos ar mišinio pakuotė atitinka šią nuostatą, lemiamą reikšmę turi pavojaus kategorija ir su šia medžiaga ar mišiniu susijusi specifinė rizika ir tai, ar minėta nuostata taikytina pavojingos medžiagos ar mišinio pakuotėms, kurių išvaizda arba konstrukcija panaši į maisto produktams naudojamas pakuotes, kai šis turinys nesukelia pavojaus nurijus.
103. Šis klausimas kyla iš Orkla Care apeliacinio skundo argumento, pakartoto Teisingumo Teismui pateiktose jos rašytinėse pastabose. Šios bendrovės teigimu, pirma, jei cheminės medžiagos ar mišinio keliamas pavojus sveikatai yra nedidelis, tam, kad nuostata būtų taikoma, suklaidinimo arba apgaulės rizika turi būti didesnė, ir atvirkščiai.
104. Antra, suklaidinimu turėtų būti siekiama tik painiavos, dėl kurios padidėtų žalos vartotojams rizika, nes klaidinančioms pakuotėms, kurių turinys nėra pavojingas, taikomos kitos vartotojų apsaugos taisyklės. Šiuo aspektu Orkla Care nurodo, kad supainiojimo rizika nebūtinai reiškia, jog vartotojas patiria su konkrečia medžiaga susijusį pavojų. Nagrinėjamu atveju pavojus būtų trumpalaikis akių sudirginimas. Kadangi nagrinėjama pakuotė visiškai nepanaši į produkto, skirto sąlyčiui su akimis, pakuotę, galimas supainiojimas su maisto produktais neturi reikšmės atsakant į klausimą, ar vartotojas gali patirti trumpalaikį akių sudirginimą.
2. Vertinimas
105. Dėl CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos taikymo pavojingoms medžiagoms ir mišiniams, kurie nėra pavojingi juos prarijus, pažymėtina, kad šioje nuostatoje nustatyti reikalavimai taikomi visoms plačiajai visuomenei tiekiamoms cheminėms medžiagoms ar mišiniams, kurie klasifikuojami kaip pavojingi(42). Taigi šie reikalavimai taip pat taikomi cheminėms medžiagoms ir mišiniams, keliantiems pavojų, pasireiškiantį tik akių sudirginimu.
106. Be to, iš šios nuostatos formuluotės nematyti, ar vertinant, ar konkreti pakuotė atitinka CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje numatytus reikalavimus, turi būti atsižvelgiama į pavojingumo klasę ir kategoriją, prie kurių priskiriama atitinkama pavojinga cheminė medžiaga ar mišinys, ir į su šia pavojinga chemine medžiaga ar mišiniu susijusią specifinę riziką.
107. Be to, CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje numatyti pakuotės išvaizdos ir konstrukcijos panašumo vertinimo kriterijai ir suklaidinimo rizikos kriterijus yra tokie pat, neatsižvelgiant į atitinkamos cheminės medžiagos ar mišinio pavojingumo lygį. Ši nuostata taikoma ne tik tais atvejais, kai konkrečiomis naudojimo sąlygomis galima nustatyti konkretų pavojų asmens sveikatai – ja taip pat siekiama išvengti bet kokios painiavos dėl pakuotės, kurioje laikoma pavojinga medžiaga ar mišinys, ir maisto produkto pakuotės panašumo. Šiuo požiūriu minėta nuostata grindžiama dvilype logika: arba cheminė medžiaga ar mišinys klasifikuojami kaip pavojingi ir jų pakuotė turi atitikti joje numatytus reikalavimus, arba taip nėra ir tokiu atveju taikomos tik kitos vartotojų apsaugos taisyklės. Šis Sąjungos teisės aktų leidėjo pasirinkimas atspindi siekį užtikrinti aukštą sveikatos apsaugos lygį(43).
108. Be to, kaip pažymėjo Vokietijos vyriausybė, toks aiškinimas atitinka aplinkybę, kad šis reglamentas grindžiamas ne rizikos(44), o pavojaus vertinimu.
109. Savo jurisprudencijoje, susijusioje su teisės aktu, galiojusiu iki CLP reglamento, t. y. Direktyva 67/548/EEB(45), Teisingumo Teismas pažymėjo, kad pavojų vertinimas yra pirmasis rizikos vertinimo proceso etapas, o rizikos vertinimas yra tikslesnė sąvoka. Taigi su esminėmis cheminių medžiagų savybėmis susijusių pavojų vertinimas neturi būti ribojamas specifinių naudojimo aplinkybių vertinimu, kaip yra vertinant riziką, ir gali būti tinkamai atliktas, nepriklausomai nuo to, kur cheminė medžiaga yra naudojama, kokiu būdu su šia medžiaga galima turėti sąlytį (prarijus, įkvėpus ar prasiskverbus per odą) ir kokie yra galimi sąlyčio su ja lygiai(46).
110. Pavojingumo vertinimo ir rizikos vertinimo atskyrimas pagal šį reglamentą išlieka svarbus. Minėto reglamento 15 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad juo turėtų būti išlaikytas dabartinis bendras žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos lygis, nustatytas Direktyvoje 67/548. Be to, kaip pažymėjo Teisingumo Teismas, pavojaus ir rizikos atskyrimas buvo išlaikytas tiek šiame reglamente, tiek Reglamente Nr. 1907/2006(47).
111. Pagal CLP reglamentą pavojaus klasė ir kategorija turi įtakos ženklinimo elementams, kurių reikalaujama šio reglamento 17 straipsnyje, siejamame, visų pirma, su jo I priedo 3.3.4 punktu („Informacija apie pavojų“). Taigi tame reglamente nustatytame mechanizme atsižvelgiama į proporcingumo principą, nes reikalavimai informuoti apie pavojų skiriasi priklausomai nuo pavojaus klasės ir kategorijos.
112. Taigi, į penktąjį prejudicinį klausimą siūlau atsakyti taip: vertinant, ar tam tikra pakuotė atitinka CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje numatytus reikalavimus, neatsižvelgiama nei į pavojaus klasę ir kategoriją, prie kurių priskiriama atitinkama pavojinga medžiaga ar mišinys, nei į su šia pavojinga medžiaga ar mišiniu susijusią specifinę riziką.
V. Išvada
113. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Svea hovrätt, Mark- och miljööverdomstolen (Svea apeliacinis teismas – Apeliacinis žemės ir aplinkos teismas, Švedija) pateiktus prejudicinius klausimus:
1. Vertinant pakuočių panašumą pagal 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1272/2008 dėl cheminių medžiagų ir mišinių klasifikavimo, ženklinimo ir pakavimo, iš dalies keičiančio ir panaikinančio Direktyvas 67/548/EEB ir 1999/45/EB bei iš dalies keičiančio Reglamentą (EB) Nr. 1907/2006, 35 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą, turi būti atsižvelgiama į pakuotės savybes, kaip antai formą, dydį, tūrį, naudojamas medžiagas, dizainą, ženklinimą, spalvą ir kvapą. Vis dėlto atliekant šį vertinimą iš esmės neturėtų būti atsižvelgiama į pakuotės elementą, kuriuo siekiama atskirti ją nuo maisto produktų pakuočių, kai jis neišlieka nepažeistas per visą produkto naudojimo laiką.
2. Reglamento Nr. 1272/2008 35 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa
turi būti aiškinama taip:
pavojingos medžiagos ar mišinio pakuotės ir maisto produkto pakuotės panašumas turi būti vertinamas atsižvelgiant tik į valstybės narės, paskyrusios atitinkamą nacionalinę instituciją atsakinga už šios nuostatos įgyvendinimą, rinką.
3. Sąvoka „vartotojas“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1272/2008 35 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą, apima visus asmenis, galinčius naudoti atitinkamas pavojingas medžiagas ar mišinius, ar net bet kurį asmenį, galintį turėti su jais sąlytį, įskaitant pažeidžiamus asmenis, visų pirma vaikus. Vertinant, ar tokių produktų ir maisto produktų pakuotės yra panašios, reikia atsižvelgti į kognityvinius gebėjimus pažeidžiamų asmenų, kurių juslės ar asociatyviniai gebėjimai neatitinka pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo juslių ar asociatyvinių gebėjimų.
4. Reglamento Nr. 1272/2008 35 straipsnio 2 dalis
turi būti aiškinama taip:
didelės suklaidinimo rizikos, kuri viršija teorinę riziką, buvimo pakanka, kad būtų galima laikyti, jog šioje nuostatoje numatytų reikalavimų nepaisyta. Informacija, kad ne maisto produktas iš tikrųjų buvo supainiotas su maisto produktais, gali rodyti tokios rizikos buvimą.
5. Vertinant, ar konkreti pakuotė atitinka Nr. 1272/2008 35 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje numatytus reikalavimus, neatsižvelgiama nei į pavojingumo klasę ir kategoriją, prie kurių priskiriama atitinkama pavojinga medžiaga ar mišinys, nei į su šia pavojinga medžiaga ar mišiniu susijusią specifinę riziką.
1 Originalo kalba: prancūzų.
2 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1272/2008 dėl cheminių medžiagų ir mišinių klasifikavimo, ženklinimo ir pakavimo, iš dalies keičiantis ir panaikinantis direktyvas 67/548/EEB bei 1999/45/EB ir iš dalies keičiantis Reglamentą (EB) Nr. 1907/2006 (OL L 353, 2008, p. 1; toliau – CLP reglamentas).
3 2019 m. birželio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl rinkos priežiūros ir gaminių atitikties, kuriuo iš dalies keičiama Direktyva 2004/42/EB ir reglamentai (EB) Nr. 765/2008 ir (ES) Nr. 305/2011 (OL L 169, 2019, p. 1).
4 Žr. atitinkamai CLP reglamento 1–3, 4 ir 5 konstatuojamąsias dalis, kuriose nurodyta, kad prekyba cheminėmis medžiagomis ir mišiniais yra ne tik vidaus rinkai, bet ir pasaulinei rinkai svarbus klausimas. Šiame reglamente į šią realiją atsižvelgiama siekiant palengvinti tarptautinę prekybą.
5 Žr. CLP reglamento 1 ir 2 konstatuojamąsias dalis.
6 2023 m. gegužės 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl bendros gaminių saugos, kuriuo iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1025/2012 bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2020/1828 ir panaikinamos Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/95/EB bei Tarybos direktyva 87/357/EEB, (OL L 135, 2023, p. 1).
7 Žr. Reglamento 2023/988 1 straipsnio 2 dalį.
8 Reglamento 2023/988 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jis taikomas tiek, kiek Sąjungos teisėje, kuria reglamentuojama atitinkamų gaminių sauga, nėra nustatyta konkrečių nuostatų, kuriomis būtų siekiama to paties tikslo. Tokia konkreti nuostata yra CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa.
9 Žr. Reglamento 2023/988 104 konstatuojamąją dalį.
10 1987 m. birželio 25 d. Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų, skirtų produktams, kurie, atrodydami kitokie, nei yra iš tikrųjų, kelia pavojų vartotojų sveikatai ar saugai, suderinimo (OL L 192, 1987, p. 49).
11 Direktyvos 87/357/EEB 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse buvo minimi produktai, kurių išvaizda neatitinka to, kas jie yra, t. y. produktai, kurie, nebūdami maisto produktai, turi tokią formą, kvapą, spalvą, išvaizdą, yra tokioje pakuotėje, su tokia etikete, tokio tūrio ar dydžio, kad vartotojai, o ypač vaikai, gali painioti juos su maisto produktais ir dėl to gali įsidėti juos į burną, čiulpti ar praryti, nors dėl to gali kilti, pavyzdžiui, užspringimo, apsinuodijimo, virškinimo trakto perforacijos ar obstrukcijos rizika.
12 2009 m. lapkričio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl kosmetikos gaminių (OL L 342, 2009, p. 59).
13 Žr. šios išvados 27 punktą.
14 Žr. šios išvados 29 punktą.
15 Iš dalies pakeisto 2014 m. gruodžio 5 d. Komisijos reglamentu Nr. 1297/2014, kuriuo iš dalies keičiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1272/2008 dėl cheminių medžiagų ir mišinių klasifikavimo, ženklinimo ir pakavimo, siekiant jį priderinti prie technikos ir mokslo pažangos (OL L 350, 2014, p. 1).
16 Žr. mano išvadą byloje Irish Ferries (C‑570/19, EU:C:2021:177, 194 punktas).
17 Pavyzdžiui, žr. „Bagged Milk Still Popular in Slovakia“, https://www.esmmagazine.com/packaging-design/bagged-milk-still-popular-in-slovakia-7589.
18 Žr. šios išvados 6 punktą.
19 Žr. 2022 m. birželio 2 d. Sprendimą Get Fresh Cosmetics (C‑122/21, EU:C:2022:421, 39 punktas).
20 2021 m. kovo 2 d. Guidance on labelling and packaging in accordance with Regulation (EC) No 1272/2008 (Ženklinimo ir pakavimo pagal Reglamentą (EB) Nr. 1272/2008 vadovas), https://echa.europa.eu/documents/10162/2324906/clp_labelling_en.pdf/89628d94-573a-4024-86cc-0b4052a74d65, 3.4.1 punktas, p. 18.
21 Žr. ECHA rekomendacijų p. 2. Šiuo klausimu dėl kito panašaus dokumento taip pat žr. 2025 m. kovo 13 d. Sprendimą Cassella-med ir MCM Klosterfrau (C‑589/23, EU:C:2025:173, 40 punktas).
22 ECHA gairių 3.4.2 punktas, p. 21. Kursyvu išskirta mano.
23 Žr. 2022 m. birželio 2 d. Sprendimą Get Fresh Cosmetics (C‑122/21, EU:C:2022:421, 43 punktas).
24 Žr. šios išvados 33 ir 34 punktus.
25 Žr. šios išvados 68 punktą.
26 Žr. šios išvados 33 ir 34 punktus.
27 2008 m. sausio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl spiritinių gėrimų apibrėžimo, apibūdinimo, pateikimo, ženklinimo ir geografinių nuorodų apsaugos bei panaikinantis Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 1576/89 (OL L 39, 2008, p. 16).
28 2000 m. kovo 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių maisto produktų ženklinimą, pateikimą ir reklamavimą, derinimo (OL L 109, 2000, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 5 t., p. 75).
29 Žr. Reglamento Nr. 110/2008 2 ir 7–9 konstatuojamąsias dalis.
30 2016 m. sausio 21 d. sprendimas (C‑75/15, EU:C:2016:35, 25 punktas).
31 Norėdamas išvengti bet kokios painiavos ir siekdamas išsamumo, pažymėsiu, kad šios išvados 34 punkte esančios nuorodos į Reglamentą Nr. 1223/2009 buvo pateiktos ne siekiant remtis jame pasirinktais sprendimais, o tam, kad būtų nurodyti Direktyvoje 87/357 – į kurią daroma nuoroda šiame reglamente – pateikti sprendimai, susiję su gaminiais, kurie dėl to, kad atrodo ne tokie, kokie iš tikrųjų yra, kelia pavojų vartotojų sveikatai ar saugai.
32 2000 m. sausio 13 d. sprendimas (C‑220/98, EU:C:2000:8, 30 punktas).
33 1976 m. liepos 27 d. Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kosmetikos gaminiais, derinimo (OL L 262, 1976, p. 169), iš dalies pakeista 1988 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyva 88/667/EEB (OL L 382, 1988, p. 46).
34 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimas (C‑667/19, EU:C:2020:1039, 36 punktas).
35 Žr. 2004 m. liepos 15 d. Sprendimą Douwe Egberts (C‑239/02, EU:C:2004:445, 46 punktas), 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimą Severi (C‑446/07, EU:C:2009:530, 61 punktas) ir 2015 m. birželio 4 d. Sprendimą Bundesverband der Verbraucherzentralen und Verbraucherverbände (C‑195/14, EU:C:2015:361, 36 punktas).
36 2004 m. liepos 15 d. Sprendimas Douwe Egberts (C‑239/02, EU:C:2004:445, 45 punktas).
37 Šiuo klausimu Orkla Care remiasi versijomis anglų kalba („likely <...> to mislead consumers, or have a similar presentation or a design used for foodstuff <...>, which would mislead consumers“), prancūzų kalba („susceptible <...> d’induire les consommateurs en erreur, ni une présentation ou une esthétique similaire à celles qui sont utilisées pour les denrées alimentaires, <...> qui tromperait les consommateurs“) ir švedų kalba („[f]örpackningar <...> får varken ha en form eller formgivning som kan <...> vilseleda konsumenterna eller ha ett utförande eller en formgivning <...> som skulle vilseleda konsumenterna“). Kursyvu išskirta mano.
38 Versijoje anglų kalba vartojamas žodžių junginys „likely [...] to mislead“ (CLP reglamento 35 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje numatytas atvejis) gali reikšti objektyvią ir būdingą konkrečios pakuotės savybę, o žodžių junginys „which would mislead“ (šioje nuostatoje numatytas antrasis atvejis) gali būti aiškinamas kaip atitinkantis hipotetinį ar net galimą priežastinį ryšį.
39 Pavyzdžiui, neatrodo, kad nagrinėjamas skirtumas būtų lengvai pastebimas, be kita ko, versijose danų kalba („eller vildlede forbrugerne, eller have en lignende fremtoning eller et design, <...> som vil vildlede forbrugerne“) ir italų kalba („o sia tale da indurre i consumatori in errore, hanno una presentazione o un disegno <...>, atti a indurre i consumatori in errore“), kur abiem atvejais vartojamas tas pats žodžių junginys. Kursyvu išskirta mano.
40 Žr. CLP reglamento 1 straipsnio 1 dalį bei 1, 3 ir 54 konstatuojamąsias dalis.
41 Žr. 2022 m. birželio 2 d. Sprendimą Get Fresh Cosmetics (C‑122/21, EU:C:2022:421, 44 punktas).
42 Žr. šios išvados 19 punktą.
43 Žr. šios išvados 97 punktą.
44 Kita vertus, 2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1907/2006 dėl cheminių medžiagų registracijos, įvertinimo, autorizacijos ir apribojimų (REACH), įsteigiantis Europos cheminių medžiagų agentūrą, iš dalies keičiantis Direktyvą 1999/45/EB bei panaikinantis Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 793/93, Komisijos reglamentą (EB) Nr. 1488/94, Tarybos direktyvą 76/769/EEB ir Komisijos direktyvas 91/155/EEB, 93/67/EEB, 93/105/EB bei 2000/21/EB (OL L 396, 2006, p. 1 ir klaidų ištaisymas OL L 136, 2007, p. 3), yra susijęs su tokios rūšies vertinimu.
45 1967 m. birželio 27 d. Tarybos direktyva dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių pavojingų medžiagų klasifikavimą, pakavimą ir ženklinimą etiketėmis, suderinimo (OL 196, 1967, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 1 t., p. 27), iš dalies pakeista 2001 m. rugpjūčio 6 d. Komisijos direktyva 2001/59/EB (OL L 225, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 28 t., p. 3) ir 2008 m. rugpjūčio 21 d. Komisijos direktyva 2008/58/EB (OL L 246, 2008, p. 1) (toliau – Direktyva 67/548).
46 Šiuo klausimu žr. 2011 m. liepos 21 d. Sprendimą Nickel Institute (C‑14/10, EU:C:2011:503, 81 ir 82 punktai) ir 2011 m. liepos 21 d. Sprendimą Etimine (C‑15/10, EU:C:2011:504, 74 ir 75 punktai).
47 Šiuo klausimu žr. 2011 m. liepos 21 d. Sprendimą Nickel Institute (C‑14/10, EU:C:2011:503, 81 punktas) ir 2011 m. liepos 21 d. Sprendimą Etimine (C‑15/10, EU:C:2011:504, 74 punktas).