Laikina versija

TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2026 m. spalio 15 d.(*)

„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Kova su organizuotu nusikalstamumu – Europos Sąjungos finansinių interesų apsauga – SESV 325 straipsnio 1 dalis – FIA konvencija – 2 straipsnio 1 dalis – Pamatinis sprendimas 2008/841/TVR – 2 straipsnio a ir b punktai – Stambaus masto sukčiavimas pridėtinės vertės mokesčiu – Susitarimas daryti nusikalstamą veiką – 3 straipsnis – Valstybių narių pareiga kovoti su Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu atgrasomomis ir veiksmingomis priemonėmis – Pareiga numatyti baudžiamąsias sankcijas – Ilgiausia bausmės trukmė – Proporcingumo principas – Senaties terminas – Sisteminė nebaudžiamumo rizika “

Byloje C‑321/25 (Gidzhinov)(i)

dėl Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto teismas, Bulgarija) 2025 m. gegužės 2 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2025 m. gegužės 8 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą baudžiamojoje byloje prieš

А,

dalyvaujant

Sofiyska gradska prokuratura,

TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas C. Lycourgos (pranešėjas), teisėjai N. Fenger, S. Rodin, N. Piçarra ir O. Spineanu-Matei,

generalinis advokatas M. Campos Sánchez-Bordona,

kancleris V. Di Bucci,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

– V, atstovaujamo advokat P. Y. Galabov,

– Austrijos vyriausybės, atstovaujamos J. Schmoll ir P. Thalmann,

– Europos Komisijos, atstovaujamos C. Valero, F. Blanc, I. Zaloguin ir M. Wasmeier,

susipažinęs su 2026 m. balandžio 23 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 325 straipsnio, 1995 m. liepos 26 d. Briuselyje pasirašytos ir prie 1995 m. liepos 26 d. Tarybos akto pridėtos Konvencijos dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos, parengtos vadovaujantis Europos Sąjungos sutarties K.3 straipsniu (OL C 316, 1995, p. 48; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 8 t., p. 57) (toliau – FIA konvencija), 2 straipsnio 1 dalies ir 2008 m. spalio 24 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2008/841/TVR dėl kovos su organizuotu nusikalstamumu (OL L 300, 2008, p. 42) 3 straipsnio 1 dalies b punkto išaiškinimo.

2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant baudžiamąją bylą, kurioje A, B, V, G ir D kaltinami tuo, kad siekdami daryti mokestinius nusikaltimus vadovavo nusikalstamai organizacijai arba joje dalyvavo, o kai kurie iš jų – tuo, kad vykdė sukčiavimą pridėtinės vertės mokesčiu (PVM).

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisė

FIA konvencija

3 FIA konvencijos 1 straipsnio „Bendrosios nuostatos“ 3 dalyje nurodyta:

„Atsižvelgdama į 2 straipsnio 2 dalį, kiekviena valstybė narė taip pat imasi būtinų priemonių siekdama užtikrinti, kad tyčinis suklastotų, neteisingų ar neišsamių pareiškimų [deklaracijų] ar dokumentų rengimas ar pateikimas, sukeliantis šio straipsnio 1 dalyje apibūdintus padarinius, būtų laikomas nusikaltimu, jei jis dar nėra baudžiamas kaip pagrindinis nusikaltimas arba dalyvavimas sukčiavime, [kenkiančiame Europos Bendrijų finansiniams interesams,] jo kurstymas ar pasikėsinimas sukčiauti, kaip apibrėžta šio straipsnio 1 dalyje.“

4 Šios konvencijos 2 straipsnyje „Bausmės“ nustatyta:

„1. Kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad už 1 straipsnyje nurodytą veiką ir dalyvavimą 1 straipsnio 1 dalyje nurodytoje veikoje, jos kurstymą ar kėsinimąsi ją padaryti būtų baudžiama veiksmingomis, proporcingomis ir atgrasančiomis baudžiamosiomis sankcijomis, įskaitant bent stambaus sukčiavimo atvejais laisvės atėmimą apimančias bausmes, dėl kurių gali būti taikoma ekstradicija, suprantant, kad stambiu sukčiavimu yra laikomas toks sukčiavimas, kuris yra susijęs su tam tikra mažiausia suma, kurią turi nustatyti kiekviena valstybė narė. Ši mažiausia suma negali būti nustatyta didesnė kaip 50 000 [EUR].

2. Tačiau mažareikšmio sukčiavimo atvejais, susijusiais su bendra suma, kuri yra mažesnė kaip 4 000 [EUR], ir pagal valstybės narės įstatymus nesiejamais su ypač sunkiomis aplinkybėmis, ji gali nustatyti kitas bausmių rūšis, nei nustatytosios šio straipsnio 1 dalyje.

<...>“

Sprendimas 2008/40/TVR

5 2007 m. gruodžio 6 d. Tarybos sprendimo 2008/40/TVR dėl Bulgarijos ir Rumunijos prisijungimo prie Konvencijos dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos, parengtos remiantis Europos Sąjungos sutarties K.3 straipsniu, 1996 m. rugsėjo 27 d. protokolo, 1996 m. lapkričio 29 d. protokolo ir 1997 m. birželio 19 d. antrojo protokolo (OL L 9, 2008, p. 23) 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„[FIA konvencija], [1996 m. rugsėjo 27 d. Tarybos aktas dėl protokolo prie Konvencijos dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos parengimo (OL C 313, 1996, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 1 t., p. 19)] ir [1996 m. lapkričio 29 d. Tarybos aktas dėl Protokolo dėl Konvencijos dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos aiškinimo Europos Bendrijų Teisingumo Teismo preliminariais nutarimais parengimo, remiantis Europos Sąjungos sutarties K.3 straipsniu (OL C 151, 1997, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 1 t., p. 51)] [Bulgarijos Respublikai] ir Rumunijai įsigalioja pirmąją pirmo po šio sprendimo priėmimo mėnesio dieną, jei jie neįsigaliojo Bulgarijai ar Rumunijai iki šios datos.“

FIA direktyva

6 2017 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2017/1371 dėl kovos su Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu baudžiamosios teisės priemonėmis (OL L 198, 2017, p. 29) (toliau – FIA direktyva) 16 straipsnyje „[FIA] konvencijos pakeitimas“ numatyta:

„[FIA] konvencija, įskaitant jos 1996 m. rugsėjo 27 d., 1996 m. lapkričio 29 d. ir 1997 m. birželio 19 d. protokolus, pakeičiama šia direktyva valstybių narių, kurioms ji yra privaloma, atžvilgiu nuo 2019 m. liepos 6 d.

Valstybių narių, kurioms ši direktyva privaloma, atžvilgiu nuorodos į Konvenciją laikomos nuorodomis į šią direktyvą.“

Pamatinis sprendimas 2008/841

7 Pamatinio sprendimo 2008/841 1–3 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

„(1) Hagos programos tikslas yra pagerinti [Europos] Sąjungos ir valstybių narių bendrą gebėjimą siekiant, be kita ko, kovoti su tarptautiniu organizuotu nusikalstamumu. Šio tikslo reikia siekti visų pirma suderinant teisės aktus. Reikia glaudesnio Europos Sąjungos valstybių narių bendradarbiavimo siekiant kovoti su nusikalstamų organizacijų keliama grėsme ir jų plėtimusi bei veiksmingai reaguoti į piliečių lūkesčius ir valstybių narių poreikius. 2004 m. lapkričio 4–5 d. Briuselio Europos Vadovų Taryba savo išvadų 14 punkte šiuo klausimu nurodo, kad Europos piliečiai tikisi, jog Europos Sąjunga, užtikrindama pagarbą pagrindinėms teisėms ir laisvėms, priims bendrą veiksmingesnį tarpvalstybinių problemų, pavyzdžiui, organizuoto nusikalstamumo, sprendimo būdą.

(2) 2004 m. kovo 29 d. Komunikate dėl priemonių, kurių reikia imtis kovojant su terorizmu ir kitokiomis sunkių nusikaltimų formomis, Komisija atkreipė dėmesį į tai, kad Europos Sąjungoje turi būti stiprinamos kovos su organizuotu nusikalstamumu priemonės, ir nurodė parengsianti pamatinį sprendimą, pakeičiantį 1998 m. gruodžio 21 d. Bendruosius veiksmus 98/733/TVR, prilyginančius dalyvavimą nusikalstamoje organizacijoje Europos Sąjungos valstybėse narėse baudžiamajam nusikaltimui [(OL L 351, 1998, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 1 t., p. 113)].

(3) Hagos programos 3.3.2. punkte sakoma, kad materialinės baudžiamosios teisės derinimu siekiama palengvinti nuosprendžių ir teismų sprendimų abipusį pripažinimą bei policijos ir teismų bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose, ir tas derinimas yra susijęs su ypač sunkiomis tarpvalstybinio pobūdžio nusikalstamumo rūšimis, ir kad prioritetas turėtų būti teikiamas toms nusikalstamumo rūšims, kurios yra konkrečiai nurodytos sutartyse. Todėl visose valstybėse narėse turėtų būti suderintas nusikalstamų veikų, susijusių su dalyvavimu nusikalstamos organizacijos veikloje, sąvokos apibrėžimas. Taigi šis pamatinis sprendimas turėtų apimti nusikaltimus, kurie paprastai įvykdomi dalyvaujant nusikalstamoje organizacijoje. Be to, fiziniams ir juridiniams asmenims, įvykdžiusiems tokias nusikalstamas veikas arba už jas atsakingiems, turėtų būti numatytas tų veikų sunkumą atitinkančių bausmių skyrimas.“

8 Šio pamatinio sprendimo 1 straipsnyje „Sąvokų apibrėžimai“ numatyta:

„Šiame pamatiniame sprendime:

1. nusikalstama organizacija – struktūrą turintis susivienijimas, įkurtas per tam tikrą laikotarpį, susidedantis iš daugiau nei dviejų asmenų, sutartinai veikiančių siekiant vykdyti nusikalstamas veikas, už kurias baudžiama laisvės apribojimo arba laisvės atėmimo bausme, kurios ilgiausia trukmė yra bent ketveri metai, arba griežtesne bausme, ir kuriomis siekiama tiesiogiai arba netiesiogiai gauti finansinės ar kitokios materialinės naudos;

2. struktūrą turintis susivienijimas – susivienijimas, kuris sudarytas neatsitiktinai, siekiant nedelsiant įvykdyti nusikalstamą veiką, kurio narių pareigos nebūtinai turi būti formaliai nustatytos, ir kuriame nebūtinas narystės tęstinumas ar išvystyta struktūra.“

9 Minėto pamatinio sprendimo 2 straipsnyje „Nusikalstamos veikos, susijusios su dalyvavimu nusikalstamos organizacijos veikloje“ nustatyta:

„Kiekviena valstybė narė imasi reikalingų priemonių užtikrinti, kad vienas ar abu toliau išvardyti veiksmai, susiję su nusikalstama organizacija, būtų laikomi nusikalstamomis veikomis:

a) asmens, kuris tyčia bei žinodamas nusikalstamos organizacijos tikslą ir apie bendrą jos organizacijos veiklą arba jos ketinimą vykdyti konkrečias nusikalstamas veikas, aktyviai dalyvauja organizacijos nusikalstamoje veikloje, įskaitant informacijos teikimą ar materialių išteklių tiekimą, naujų narių verbavimą ir bet kokią jos veiklos finansavimo formą, žinodamas, kad dalyvaudamas prisidės prie organizacijos nusikalstamos veiklos, veiksmai;

b) asmens veiksmai, kuriuos sudaro susitarimas su vienu ar daugiau asmenų, siekiant įvykdyti veiklą, jei įvykdžius tą veiklą ji prilygtų 1 straipsnyje minimų nusikalstamų veikų įvykdymui, net jei tas asmuo realiai nedalyvauja tos veiklos vykdyme.“

10 To paties pamatinio sprendimo 3 straipsnis „Bausmės“ suformuluotas taip:

„1. Kiekviena valstybė narė imasi reikalingų priemonių užtikrinti, kad:

a) už 2 straipsnio a punkte nurodytą nusikalstamą veiką būtų baudžiama laisvės atėmimo bausme, kurios ilgiausia trukmė būtų bent nuo dvejų iki penkerių metų; arba

b) už 2 straipsnio b punkte nurodytą nusikalstamą veiką būtų baudžiama tokios pačios ilgiausios trukmės laisvės atėmimo bausme kaip ir už nusikalstamą veiką, kurios siekiama tokiu nusikalstamu susitarimu, arba laisvės atėmimo bausme, kurios ilgiausia trukmė būtų bent nuo dvejų iki penkerių metų.

2. Kiekviena valstybė narė imasi reikalingų priemonių užtikrinti, kad faktas, jog 2 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos, kurias nustatė ta valstybė narė, buvo įvykdytos veikiant nusikalstamoje organizacijoje, galėtų būti laikomas sunkinančia aplinkybe.“

Bulgarijos teisė

Baudžiamasis kodeksas

11 Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos Nakazatelen kodeks (Baudžiamasis kodeksas; toliau – Baudžiamasis kodeksas) (DV Nr. 26, 1968 m. balandžio 2 d.) 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Kai viena veika padaryti keli nusikaltimai arba vienas asmuo įvykdė kelis atskirus nusikaltimus, dar neįsiteisėjus apkaltinamajam nuosprendžiui dėl vieno iš jų, teismas, atskirai nustatęs bausmę už kiekvieną nusikaltimą, skiria griežčiausią iš jų.“

12 Šio kodekso 80 straipsnyje numatyta:

„1. Baudžiamojo persekiojimo senaties terminas sueina, jeigu persekiojimas nebuvo pradėtas per:

<...>

2) penkiolika metų, kai už veikas baudžiama ilgesne nei dešimties metų laisvės atėmimo bausme;

3) dešimt metų, kai už veikas baudžiama ilgesne nei trejų metų laisvės atėmimo bausme;

<...>

3. Baudžiamojo persekiojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo nusikalstamos veikos padarymo dienos; kėsinimosi ar pasirengimo ją padaryti atveju jis skaičiuojamas nuo paskutinio veiksmo atlikimo dienos, o trunkamųjų ir tęstinių nusikalstamų veikų atveju – nuo jų nutraukimo dienos.“

13 Minėto kodekso 81 straipsnyje nustatyta:

„1. Senaties eiga sustoja, kai baudžiamojo persekiojimo pradėjimas ar tęsimas priklauso nuo to, kaip galutiniu teismo sprendimu bus išspręstas preliminarus klausimas.

2. Senaties eiga nutrūksta kompetentingoms institucijoms baudžiamojo persekiojimo tikslais atlikus bet kokį veiksmą, susijusį tik su asmeniu, kurio baudžiamasis persekiojimas yra vykdomas. Užbaigus veiksmą, dėl kurio senaties eiga nutrūko, pradedamas skaičiuoti naujas senaties terminas.

3. Nepaisant senaties eigos sustojimo ar nutrūkimo, baudžiamojo persekiojimo senaties terminas sueina, jeigu praėjo laikotarpis, kuris pusantro karto viršija ankstesniame straipsnyje nustatytą terminą.“

14 To paties kodekso 93 straipsnyje numatyta:

„Šiame kodekse vartojami terminai ir sąvokos reiškia:

<...>

20. organizuota nusikalstama grupė – ilgalaikis ir struktūrą turintis trijų ar daugiau asmenų susivienijimas, kurio tikslas yra, suderinus veiksmus, nacionalinėje teritorijoje ar užsienyje daryti nusikaltimus, už kuriuos baudžiama ilgesne nei trejų metų laisvės atėmimo bausme. Susivienijimas laikomas turinčiu struktūrą net ir tuo atveju, jei dalyviai formaliai nėra pasiskirstę funkcijų, nedalyvauja jo veikloje nuolat arba nėra išvystytos struktūros.“

15 Baudžiamojo kodekso 255 straipsnyje nustatyta:

„1. Tas, kas siekdamas išvengti didelių mokesčių skolų apskaičiavimo ar sumokėjimo:

<...>

7) neteisėtai atskaitė perkant sumokėtą mokestį,

baudžiamas laisvės atėmimu nuo vienų iki šešerių metų ir bauda iki 2 000 BGN.

<...>

3. Jeigu mokesčių skola yra itin didelė, skiriama laisvės atėmimo bausmė nuo trejų iki aštuonerių metų ir viso ar dalies kaltu pripažinto asmens turto konfiskavimas.“

16 Šio kodekso 321 straipsnyje nurodyta:

„1. Už organizuotos nusikalstamos grupės sukūrimą ar vadovavimą jai skiriama laisvės atėmimo bausmė nuo trejų iki dešimties metų.

2. Už dalyvavimą tokioje grupėje skiriama laisvės atėmimo bausmė nuo vienų iki šešerių metų.

3. Jeigu grupė sukurta <...> siekiant pasipelnyti, skiriamos šios bausmės:

1) už 1 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas – laisvės atėmimas nuo penkerių iki penkiolikos metų;

2) už 2 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas – laisvės atėmimas nuo trejų iki dešimties metų.“

Baudžiamojo proceso kodeksas

17 Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos Nakazatelno-protsesualen kodeks (Baudžiamojo proceso kodeksas) (DV Nr. 86, 2005 m. spalio 28 d.) 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„1. Baudžiamasis procesas nepradedamas arba nutraukiamas, jeigu:

<...>

3) yra suėjęs įstatyme numatytas patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas;

<...>“

Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

18 2015 m. priimtu kaltinamuoju aktu A, B, V, G ir D buvo perduoti kompetentingam baudžiamųjų bylų teismui, siekiant patraukti atsakomybėn už kelių nusikalstamų veikų padarymą.

19 Konkrečiai kalbant, visų pirma A ir B kaltinami tuo, kad vadovavo organizuotai nusikalstamai grupei, sukurtai siekiant pasipelnyti, kaip tai suprantama pagal Baudžiamojo kodekso 321 straipsnio 3 dalį. Už šią nusikalstamą veiką, trukusią nuo 2011 m. kovo mėn. iki 2012 m. lapkričio 14 d., baudžiama laisvės atėmimo bausme nuo penkerių iki penkiolikos metų.

20 Be to, remiantis ta pačia nuostata, V, G ir D kaltinami tuo, kad dalyvavo toje organizuotoje nusikalstamoje grupėje. Už šią nusikalstamą veiką, kuri taip pat truko nuo 2011 m. kovo mėn. iki 2012 m. lapkričio 14 d., baudžiama laisvės atėmimo bausme nuo trejų iki dešimties metų.

21 Galiausiai A, B, V ir D kaltinami tuo, kad nuo 2011 m. birželio mėn. iki 2012 m. spalio mėn. padarė įvairių sukčiavimo PVM veikų; šio mokesčio sumos siekia atitinkamai 1 239 070 Bulgarijos levų (BGN) (apie 633 525 EUR), 2 211 200 BGN (apie 1 130 568 EUR), 2 000 000 BGN (apie 1 022 583 EUR) ir 2 433 590 BGN (apie 1 244 274 EUR). Už kiekvieną iš šių Baudžiamojo kodekso 255 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikalstamų veikų baudžiama laisvės atėmimu nuo trejų iki aštuonerių metų ir skiriamas viso arba dalies turto konfiskavimas. Vis dėlto ilgiausia laisvės atėmimo bausmė, kuri gali būti skirta už visas šias nusikalstamas veikas, negali viršyti aštuonerių metų.

22 2015 m. lapkričio 26 d., pateikus šio sprendimo 18 punkte nurodytą kaltinamąjį aktą, byla buvo paskirta teismui, sudarytam iš vieno teisėjo ir dviejų teismo tarėjų; 2015–2021 m. tas teismas surengė 48 posėdžius. Paskyrus šį teisėją Europos deleguotuoju prokuroru, bylos nagrinėjimas turėjo būti pradėtas ab initio, prieš tai tą bylą perskyrus antrajam teisėjui ir kitiems dviem teismo tarėjams. 2022–2025 m. šios sudėties teismas surengė 18 posėdžių, tačiau nebuvo imtasi jokių realių priemonių įrodymams surinkti. 2025 m. kovo 14 d. antrajam teisėjui išėjus į pensiją, byla buvo perskirta trečiajam teisėjui ir dviem naujiems teismo tarėjams, t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

23 Pirma, tas teismas pažymi, kad pagal Baudžiamojo kodekso 80 ir 81 straipsnius netrukus sueis senaties terminas, taikomas jo nagrinėjamoms sukčiavimo PVM ir dalyvavimo organizuotoje nusikalstamoje grupėje veikoms. Šiuo klausimu jis patikslina, kad šioms nusikalstamoms veikoms taikomas absoliutus senaties terminas yra penkiolika metų. Taigi jis sueis 2026 ir 2027 m. dėl sukčiavimo PVM nusikalstamų veikų, atsižvelgiant į, kaip teigiama, neteisingos PVM deklaracijos pateikimo datą, ir 2027 m. lapkričio 14 d. dėl dalyvavimo organizuotoje nusikalstamoje grupėje veikos, t. y. praėjus penkiolikai metų nuo tos grupės likvidavimo. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, nagrinėjamu atveju objektyviai neįmanoma, kad baudžiamasis procesas trijų instancijų teismuose būtų užbaigtas prieš pasibaigiant šiems terminams.

24 Vis dėlto, kalbant apie A ir B baudžiamąjį persekiojimą dėl vadovavimo organizuotai nusikalstamai grupei, minėtas teismas pažymi: kadangi už šią nusikalstamą veiką skiriamos laisvės atėmimo bausmės ilgiausia trukmė yra 15 metų, taikytinas absoliutus senaties terminas yra 22 metai ir šeši mėnesiai, todėl jis sueis tik 2035 m. gegužės 14 d. Jo teigimu, tokio termino pakanka baudžiamajam procesui trijų instancijų teismuose užbaigti.

25 Tokiomis aplinkybėmis tas teismas mano, kad senaties termino apskaičiavimas vien remiantis skirtinos bausmės ilgiausia trukme, neatsižvelgiant į bylos teisinį ir faktinį sudėtingumą ir galimą nenumatytų aplinkybių atsiradimą, galėtų būti nesuderinamas su Sąjungos teise. Šiuo klausimu jis primena, kad 2023 m. liepos 24 d. Sprendime Lin (C‑107/23 PPU, EU:C:2023:606; toliau – Sprendimas Lin) Teisingumo Teismas konstatavo, jog valstybės narės turi užtikrinti, kad nacionalinėje teisėje numatytos senaties taisyklės leistų veiksmingai bausti už nusikalstamas veikas, susijusias su sukčiavimu PVM, ir negalima leisti, kad dėl su šia nacionaline teise susijusių priežasčių kiltų sisteminė nebaudžiamumo rizika, ypač bylose, kurių sudėtingumas reikalauja ilgesnio tyrimo.

26 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad tai, jog Bulgarijos teisėje neįmanoma nustatyti, kad sudėtingesnėse bylose arba dėl nenumatyto įvykio, dėl kurio bylos nagrinėjimas turi būti pradėtas ab initio, būtų taikomas ilgesnis nei sukčiavimo PVM nusikalstamų veikų atveju numatytas absoliutus penkiolikos metų senaties terminas, yra sisteminė problema, nes kuo sudėtingesnė nusikalstama veikla, dėl kurios vykdomas baudžiamasis persekiojimas, tuo sunkiau užbaigti baudžiamąjį procesą prieš pasibaigiant šiam terminui.

27 Antra, tas teismas pažymi, kad Bulgarijos teisės aktų leidėjas numatė, jog už sukčiavimo mokesčių srityje nusikalstamas veikas skiriamos laisvės atėmimo bausmės ilgiausia trukmė yra aštuoneri metai, nors už dalyvavimą organizuotoje nusikalstamoje grupėje ir vadovavimą tokiai grupei baudžiama laisvės atėmimu, kurio ilgiausias terminas atitinkamai yra dešimt ir penkiolika metų, nepaisant to, kad vienintelis šios organizuotos grupės nusikalstamas tikslas yra sukčiavimas mokesčių srityje. Šiomis aplinkybėmis jam kyla klausimas, ar toks taikytinų bausmių ilgiausios trukmės skirtumas yra suderinamas su Pamatinio sprendimo 2008/841 3 straipsnio 1 dalies b punktu.

28 Šiuo klausimu minėtas teismas pažymi, kad šioje nuostatoje numatyta alternatyva dėl bausmių, taikytinų susitarimui daryti nusikalstamas veikas, kaip jis suprantamas pagal šio pamatinio sprendimo 2 straipsnio b punktą. Pagal šios alternatyvos pirmą dalį valstybės narės gali numatyti bausmę, kurios ilgiausia trukmė būtų tokia pati kaip ir bausmės, skiriamos už nusikalstamas veikas, kurias siekiant daryti buvo sudarytas šis susitarimas. Pagal minėtos alternatyvos antrą dalį jos gali numatyti laisvės atėmimo bausmę, kurios ilgiausia trukmė būtų bent nuo dvejų iki penkerių metų. Taigi šioje antroje dalyje nustatytas bausmių intervalas, nesusietas su ilgiausia bausmių už nusikalstamas veikas, kurias siekia daryti nusikalstama organizacija, trukme. Atsižvelgiant į tai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių, ar minėta antra dalis gali būti aiškinama kaip leidžianti valstybėms narėms numatyti griežtesnes bausmes nei tos, kurios skiriamos už šias nusikalstamas veikas.

29 Iš tiesų jis mano, kad Pamatinio sprendimo 2008/841 2 straipsnio b punkte nurodytas susitarimas, kurį sudarius buvo sukurta nusikalstama organizacija, kaip ji suprantama pagal šio pamatinio sprendimo 1 straipsnio 1 punktą, yra nusikalstamas tik dėl savo dalyko, t. y. tam tikrų nusikalstamų veikų darymo. Taigi, minėtas teismas linkęs manyti, kad už tokį susitarimą skiriama bausmė negali būti griežtesnė nei numatytoji už nusikalstamas veikas, kurias siekiant daryti buvo sudarytas šis susitarimas, antraip būtų pažeistas proporcingumo principas.

30 Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pripažįsta, kad iš Pamatinio sprendimo 2008/841 3 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytos alternatyvos antros dalies formuluotės, atrodo, matyti, jog valstybės narės už susitarimą daryti nusikalstamas veikas gali numatyti griežtesnę bausmę nei numatytoji už nusikalstamas veikas, kurias siekiant daryti buvo sudarytas šis susitarimas.

31 Tokiomis aplinkybėmis Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto teismas, Bulgarija) nutarė pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1. Ar pagal SESV 325 straipsnį ir [FIA konvencijos] 2 straipsnio 1 dalį nedraudžiamas nacionalinis įstatymas, numatantis patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už Sąjungos finansiniams interesams kenkiančius veiksmus senaties terminą, kai senaties terminas pagal šį įstatymą nustatomas vien pagal už atitinkamą nusikalstamą veiką numatytos bausmės ilgiausią trukmę, o ne dar ir bylos faktinį bei teisinį sudėtingumą, taip pat neatsižvelgiant į galimą nenumatytą įvykį, dėl kurio bylos nagrinėjimas turi būti pradedamas [ab initio], todėl šio nacionalinio įstatymo taikymas gali lemti nebaudžiamumą?

2. Ar pagal Pamatinio sprendimo 2008/841 3 straipsnio 1 dalies b punktą nedraudžiamas nacionalinis įstatymas, pagal kurį už 2 straipsnio b punkte nurodytą nusikalstamą veiką skiriama laisvės atėmimo bausmė, kurios ilgiausia trukmė yra ilgesnė nei numatytoji už nusikalstamą veiką, kurią siekiant daryti buvo sudarytas 2 straipsnio b punkte nurodytas susitarimas?“

Dėl prejudicinių klausimų

Dėl pirmojo klausimo

32 Pirma, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal Bulgarijos teisę nusikalstamai veikai įprastai taikomas senaties terminas priklauso nuo skirtinos bausmės griežtumo ir gali būti nutrauktas arba sustabdytas. Dėl nusikalstamai veikai taikomo absoliutaus senaties termino, kuris negali būti nei nutrauktas, nei sustabdytas, pažymėtina, kad jis yra pusantro karto ilgesnis už nusikalstamai veikai įprastai taikomą senaties terminą. Jeigu iki šio absoliutaus senaties termino pabaigos galutinis apkaltinamasis nuosprendis nepriimamas, patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už nusikalstamą veiką senaties terminas turi būti laikomas galutinai pasibaigusiu.

33 Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar su SESV 325 straipsniu ir FIA konvencijos 2 straipsnio 1 dalimi suderinamos Bulgarijos teisės nuostatos, kuriose nustatytas penkiolikos metų absoliutus senaties terminas, taikomas sukčiavimo PVM ir dalyvavimo šiam sukčiavimui vykdyti sukurtoje organizuotoje nusikalstamoje grupėje veikoms.

34 Antra, kadangi veikos, dėl kurių pradėtas baudžiamasis procesas, buvo padarytos 2011 ir 2012 m., FIA konvencija joms taikoma ratione temporis. Iš tiesų, visų pirma iš Sprendimo 2008/40 2 straipsnio, matyti, kad ši konvencija Bulgarijoje įsigaliojo vėliausiai 2008 m. sausio 1 d. Be to, ji nustojo galioti tik 2019 m. liepos 6 d., pakeitus ją FIA direktyva, kaip nurodyta šios direktyvos 16 straipsnyje (pagal analogiją žr. 2026 m. liepos 16 d. Sprendimo Lin II, C‑280/25, EU:C:2026:586, 67 ir 68 punktus; toliau – Sprendimas Lin II).

35 Trečia, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą visų pirma matyti, kad apskaičiuota bendra sukčiavimo PVM, kurį, kaip įtariama, įvykdė pagrindinėje byloje aptariami asmenys, suma yra daugiau kaip 4 mln. EUR. Todėl toks sukčiavimas turi būti laikomas „stambaus masto“, kaip tai suprantama pagal SESV 325 straipsnį ir FIA konvencijos 2 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. Sprendimo Lin 22 ir 79 punktus; taip pat Sprendimo Lin II 73 ir 74 punktus).

36 Be to, pažymėtina, kad SESV 325 straipsnio 1 dalis apima ne tik veiksmus, kuriais faktiškai pažeidžiami Sąjungos finansiniai interesai, bet ir pasikėsinimą atlikti šiuos veiksmus (šiuo klausimu žr. 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Euro Box Promotion ir kt., C‑357/19, C‑379/19, C‑547/19, C‑811/19 ir C‑840/19, EU:C:2021:1034, 187 punktą).

37 Iš FIA konvencijos 1 straipsnio 3 dalies ir 2 straipsnio 1 dalies taip pat matyti, kad kėsinimasis įvykdyti Sąjungos finansiniams interesams kenkiantį sukčiavimą turi būti prilyginamas pačiam sukčiavimui, kaip jis suprantamas pagal šio 2 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. Sprendimo Lin II 95 punktą).

38 Galiausiai Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad nusikalstamo susivienijimo organizavimas siekiant daryti nusikalstamas veikas PVM srityje yra Sąjungos finansiniams interesams kenkiančio sukčiavimo atvejis (šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Taricco ir kt., C‑105/14, EU:C:2015:555, 42 punktą).

39 Taigi, jei veikos, kuriomis kaltinami pagrindinėje byloje aptariami asmenys, būtų įrodytos, tiek sukčiavimo PVM veika, tiek dalyvavimo jai daryti sukurtoje organizuotoje nusikalstamoje grupėje veika, už kurias šie asmenys traukiami baudžiamojon atsakomybėn prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, turėtų būti laikomos Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiu stambaus masto sukčiavimu, kaip jis suprantamas pagal SESV 325 straipsnį ir FIA konvencijos 2 straipsnio 1 dalį.

40 Vadinasi, pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 325 straipsnis ir FIA konvencijos 2 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už Sąjungos finansiniams interesams kenkiantį stambaus masto sukčiavimą senaties terminas neišvengiamai sueina, jeigu per penkiolika metų nuo šių nusikalstamų veikų padarymo nebuvo priimtas galutinis apkaltinamasis nuosprendis, neatsižvelgiant į jokias senaties eigos nutrūkimo ar sustojimo priežastis, taip pat į aplinkybes, kurių nebuvo galima numatyti, ir bylos sudėtingumą, nes, kaip teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, dėl tokio termino gali kilti sisteminė rizika, kad už šį sukčiavimą nebus nubausta.

41 Pirma, pažymėtina, kad pagal SESV 325 straipsnio 1 dalį valstybės narės su Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu ir kitomis neteisėtomis veikomis turi kovoti atgrasomomis ir veiksmingomis priemonėmis. Nors valstybės narės gali laisvai pasirinkti taikytinas sankcijas, kurios gali būti administracinės, baudžiamosios arba šių sankcijų derinys, pagal šią nuostatą jos turi užtikrinti, kad už Sąjungos finansiniams interesams kenkiantį stambaus masto sukčiavimą ar kitą sunkią neteisėtą veiką būtų taikomos veiksmingos ir atgrasomos baudžiamosios sankcijos (Sprendimo Lin II 109 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

42 Pagal FIA konvencijos 2 straipsnio 1 dalį valstybės narės privalo imtis būtinų priemonių tam, kad už Sąjungos finansiniams interesams kenkiančius sukčiavimo veiksmus būtų baudžiama veiksmingomis, proporcingomis ir atgrasomomis baudžiamosiomis sankcijomis, įskaitant bent stambaus masto sukčiavimo atvejais laisvės atėmimo bausmes, dėl kurių gali būti taikoma ekstradicija (šiuo klausimu žr. Sprendimo Lin II 71 punktą).

43 Antra, klostantis pagrindinės bylos aplinkybėms Sąjungos finansiniams interesams kenkiančioms nusikalstamoms veikoms taikomos senaties tvarkos Sąjungos teisės aktų leidėjas nebuvo suderinęs, ir tai iš dalies buvo padaryta tik vėliau, priėmus FIA direktyvą (Sprendimo Lin 81 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), kuri, kaip matyti iš šio sprendimo 34 punkto, netaikytina pagrindinėje byloje.

44 Vadinasi, taisyklių, reglamentuojančių patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už Sąjungos finansiniams interesams kenkiančias nusikalstamas veikas senaties terminą, priėmimas tuo metu, kai klostėsi pagrindinės bylos faktinės aplinkybės, priklausė valstybių narių kompetencijai. Vis dėlto įgyvendindamos šią kompetenciją valstybės privalo laikytis įpareigojimų, kurie joms nustatyti Sąjungos teisėje, visų pirma SESV 325 straipsnyje ir FIA konvencijos 2 straipsnio 1 dalyje (šiuo klausimu žr. Sprendimo Lin 82 punktą).

45 Tai darydamos valstybės narės, be kita ko, turi užtikrinti, kad nacionalinėje teisėje numatytos senaties taisyklės leistų veiksmingai bausti už Sąjungos finansiniams interesams kenkiančias stambaus masto sukčiavimo nusikalstamas veikas, nes sisteminė rizika, kad už tokias nusikalstamas veikas nebus baudžiama baudžiamąja tvarka, yra nesuderinama su SESV 325 straipsnio 1 dalies ir FIA konvencijos 2 straipsnio 1 dalies reikalavimais (šiuo klausimu žr. Sprendimo Lin 92 punktą ir Sprendimo Lin II 219 punktą ir juose nurodytą jurisprudenciją).

46 Galiausiai, trečia, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad absoliutus senaties terminas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, prisideda prie teisinio saugumo stiprinimo, nes užkerta kelią tam, kad dėl pasikartojančių patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties termino eigą nutraukiančių ar sustabdančių veiksmų šios senaties eiga galėtų trukti neribotą laiką (šiuo klausimu žr. 2025 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Mikroregion Porta Bohemica, C‑539/24, EU:C:2025:919, 20 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

47 Vis dėlto toks absoliutus senaties terminas turi būti pakankamos trukmės, kad Sąjungos finansinių interesų apsauga netaptų praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga (pagal analogiją žr. 2021 m. sausio 21 d. Sprendimo Mikroregion Porta Bohemica, C‑539/24, EU:C:2025:919, 48 ir 49 punktus; taip pat 2025 m. sausio 30 d. Sprendimo Trenitalia, C‑510/23, EU:C:2025:41, 38 punktą). Siekiant įvertinti, ar tokia trukmė yra pakankama, reikia atsižvelgti į visus atitinkamos senaties terminų skaičiavimo tvarkos elementus ir į proceso, per kurį nustatomos atitinkamos nusikalstamos veikos, sudėtingumą (šiuo klausimu žr. 2021 m. sausio 21 d. Sprendimo Whiteland Import Export, C‑308/19, EU:C:2021:47, 50 punktą ir 2025 m. sausio 30 d. Sprendimo Trenitalia, C‑510/23, EU:C:2025:41, 39 punktą).

48 Taigi Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog valstybės narės privalo užtikrinti, kad būtų nustatytas pakankamos trukmės senaties terminas, kad būtų galima užbaigti baudžiamąjį procesą dėl asmenų, įvykdžiusių stambaus masto Sąjungos finansiniams interesams kenkiantį sukčiavimą, tinkamai atsižvelgiant į šio proceso ilgumą ir sudėtingumą (šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Taricco ir kt., C‑105/14, EU:C:2015:555, 46 ir 47 punktus).

49 Nagrinėjamu atveju, kaip pažymėta šio sprendimo 33 punkte, sukčiavimo PVM ir dalyvavimo organizuotoje nusikalstamoje grupėje veikoms, kaip antai toms, kuriomis kaltinami pagrindinėje byloje aptariami asmenys, taikomas senaties terminas pagal Bulgarijos teisę neišvengiamai sueina, jeigu per penkiolika metų nuo jų padarymo nebuvo priimtas galutinis apkaltinamasis nuosprendis.

50 Šiuo klausimu, pirma, pažymėtina, kad, kaip iš esmės nurodyta generalinio advokato išvados 44 punkte, tokiu penkiolikos metų terminu Bulgarijos baudžiamosioms institucijoms iš esmės suteikiamas protingas laikotarpis, per kurį jos turi užbaigti baudžiamąjį procesą dėl sukčiavimą įvykdžiusių asmenų ir dėl šio sukčiavimo priimti galutinį nuosprendį prieš pasibaigiant taikytinam senaties terminui, įskaitant atvejus, kai norint priimti šį nuosprendį reikia, kad byla būtų išnagrinėta trijų instancijų teismuose.

51 Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikė Teisingumo Teismui pakankamai informacijos, kuri leistų konstatuoti, kad Bulgarijoje praktiškai kyla pernelyg didelių sisteminio pobūdžio sunkumų per penkiolika metų nuo Sąjungos finansiniams interesams kenkiančio stambaus masto sukčiavimo nusikalstamų veikų padarymo priimti res judicata galią turintį sprendimą. Šiuo klausimu, be kita ko, pažymėtina, kad pakeitimų, turinčių įtakos teismo sudėčiai atskirose bylose, nepakanka, kad būtų nustatyta sisteminė nebaudžiamumo už minėtas nusikalstamas veikas rizika.

52 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: SESV 325 straipsnis ir FIA konvencijos 2 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už Sąjungos finansiniams interesams kenkiantį stambaus masto sukčiavimą senaties terminas neišvengiamai sueina, jeigu per penkiolika metų nuo šių nusikalstamų veikų padarymo nebuvo priimtas galutinis apkaltinamasis nuosprendis, neatsižvelgiant į jokias senaties eigos nutrūkimo ar sustojimo priežastis, taip pat į aplinkybes, kurių nebuvo galima numatyti, jeigu dėl tokio termino atitinkamoje valstybėje narėje nekyla sisteminė rizika, kad už šį sukčiavimą nebus nubausta.

Dėl antrojo klausimo

53 Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Pamatinio sprendimo 2008/841 3 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias už šio pamatinio sprendimo 2 straipsnio b punkte nurodytą nusikalstamą veiką – susitarimo daryti nusikaltimą sudarymą – skiriama laisvės atėmimo bausmė, kurios ilgiausia trukmė yra ilgesnė nei numatytoji už nusikalstamą veiką, kurią siekiant daryti buvo sudarytas šis susitarimas, ir viršija penkerius metus.

54 Kaip matyti iš šio pamatinio sprendimo 1 ir 3 konstatuojamųjų dalių, jis grindžiamas bendru požiūriu į tokias tarpvalstybines problemas, kaip organizuotas nusikalstamumas, ir turi, pirma, apimti nusikalstamas veikas, kurios paprastai padaromos dalyvaujant nusikalstamoje organizacijoje, ir, antra, fiziniams ir juridiniams asmenims, įvykdžiusiems tokias nusikalstamas veikas arba už jas atsakingiems, numatyti tų veikų sunkumą atitinkančias bausmes (šiuo klausimu žr. 2024 m. liepos 11 d. Sprendimo Volieva, C‑265/23, EU:C:2024:602, 38 punktą).

55 Nagrinėjamu atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinėje byloje aptariami asmenys, be kita ko, pagal Baudžiamojo kodekso 321 straipsnį traukiami baudžiamojon atsakomybėn už tai, kad vadovavo sukčiavimo PVM veikoms daryti sukurtai organizuotai nusikalstamai grupei, kaip ji suprantama pagal šio kodekso 93 straipsnio 20 punktą, arba dalyvavo šioje grupėje.

56 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, vadovavimas tokiai organizuotai nusikalstamai grupei ir dalyvavimas joje laikytinas Pamatinio sprendimo 2008/841 2 straipsnio b punkte numatyta nusikalstama veika, t. y. su nusikalstama organizacija susijusiais veiksmais – asmens susitarimu su vienu ar daugiau asmenų vykdyti veiklą, kuri (jeigu įvykdoma) laikoma vienos iš šio pamatinio sprendimo 1 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų padarymu, net jeigu tas asmuo realiai nedalyvauja vykdant tą veiklą.

57 Vis dėlto Komisija mano, kad šio Teisingumo Teismo sprendimo 55 punkte nurodytos nusikalstamos veikos veikiau patenka į minėto pamatinio sprendimo 2 straipsnio a punkto taikymo sritį, nes tai yra su nusikalstama organizacija susiję veiksmai, kai asmuo tyčia ir žinodamas apie šios organizacijos tikslą ir bendrą veiklą arba ketinimą vykdyti atitinkamas nusikalstamas veikas aktyviai dalyvauja tokios organizacijos veikloje, įskaitant informacijos teikimą ar materialių išteklių tiekimą, naujų narių verbavimą ir bet kokią veiklos finansavimo formą, žinodamas, kad dalyvaudamas prisidės prie minėtos organizacijos nusikalstamos veiklos.

58 Šiuo klausimu, pirma, iš Pamatinio sprendimo 2008/841 2 straipsnio matyti, kad valstybės narės turi galimybę kriminalizuoti arba abi šioje nuostatoje nurodytas veikas, arba tik vieną iš jų. Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą negalima nustatyti, ką šiuo klausimu pasirinko Bulgarijos teisės aktų leidėjas. Antra, primintina, kad nacionalinis teismas pateikia klausimus dėl Sąjungos teisės aiškinimo, atsižvelgdamas į savo paties nurodytus teisinius pagrindus ir faktines aplinkybes, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti (2022 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Išsiuntimas – Medicininės kanapės), C‑69/21, EU:C:2022:913, 44 punktas).

59 Iš šios jurisprudencijos matyti, kad Teisingumo Teismas negali kvestionuoti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo vertinimo, kad vadovavimo organizuotai nusikalstamai grupei ir dalyvavimo joje nusikalstamos veikos, kuriomis kaltinami pagrindinėje byloje aptariami asmenys, patenka į šio pamatinio sprendimo 2 straipsnio b punkto taikymo sritį. Tiesa, jei būtų akivaizdu, kad prašomas šios nuostatos išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis ar dalyku, antrasis prejudicinis klausimas turėtų būti pripažintas nepriimtinu (šiuo klausimu žr. 2026 m. birželio 18 d. Sprendimo NTH Haustechnik, C‑484/24, EU:C:2026:496, 44 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Vis dėlto nagrinėjamu atveju taip nėra.

60 Bet kuriuo atveju, nors Pamatinio sprendimo 2008/841 3 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta bausmių už šio pamatinio sprendimo 2 straipsnio b punkte nurodytą nusikalstamą veiką sistema skiriasi nuo to sprendimo 3 straipsnio 1 dalies a punkte numatytos bausmių už jo 2 straipsnio a punkte nurodytą nusikalstamą veiką sistemos, atsakymas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo antrąjį klausimą dėl toliau išdėstytų priežasčių būtų toks pats, jei tas teismas galiausiai nuspręstų, kad šio Teisingumo Teismo sprendimo 55 punkte nurodytos nusikalstamos veikos patenka į to paties pamatinio sprendimo 2 straipsnio a punkto, o ne 2 straipsnio b punkto, taikymo sritį.

61 Atsižvelgiant į šį patikslinimą, pažymėtina, kad pagal Pamatinio sprendimo 2008/841 3 straipsnio 1 dalies b punktą už šio pamatinio sprendimo 2 straipsnio b punkte nurodytą susitarimą turi būti baudžiama laisvės atėmimo bausme, kurios ilgiausia trukmė yra tokia pati kaip ir už nusikalstamą veiką, kurią siekiant daryti buvo sudarytas toks susitarimas, arba laisvės atėmimo bausme, kurios ilgiausia trukmė būtų bent nuo dvejų iki penkerių metų.

62 Pagal suformuotą jurisprudenciją iš vienodo Sąjungos teisės taikymo reikalavimų ir lygybės principo matyti, kad norint nustatyti prasmę ir apimtį Sąjungos teisės nuostatos, kurioje aiškiai nedaroma nuorodos į valstybių narių teisę, šią nuostatą visoje Sąjungoje paprastai reikia aiškinti savarankiškai ir vienodai, atsižvelgiant ne tik į nuostatos tekstą, bet ir jos kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (šiuo klausimu žr. 1984 m. sausio 18 d. Sprendimo Ekro, 327/82, EU:C:1984:11, 11 punktą ir 2025 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Slagelse Almennyttige Boligselskab, Afdeling Schackenborgvænge, C‑417/23, EU:C:2025:1017, 76 punktą).

63 Pirma, dėl Pamatinio sprendimo 2008/841 3 straipsnio 1 dalies b punkto formuluotės pažymėtina, kad ji įvairiose kalbinėse versijose skiriasi. Jos versijoje italų kalba („o compresa tra due e cinque anni“) numatyta, kad už šio pamatinio sprendimo 2 straipsnio b punkte nurodytą nusikalstamą veiką baudžiama laisvės atėmimo bausme, kurios ilgiausia trukmė lygi numatytajai už nusikalstamą veiką, kurią siekiant daryti buvo sudarytas susitarimas, arba yra nuo dvejų iki penkerių metų. Tačiau kitose minėtos nuostatos kalbinėse versijose, pavyzdžiui, versijose ispanų („con una pena máxima de reclusión de al menos entre dos y cinco años“), danų („med en maksimumsfrihedsstraf på mindst mellem to og fem år“), vokiečių („mit einer Freiheitsstrafe im Höchstmaß von mindestens zwei bis fünf Jahren“), graikų („με ποινή στερητική της ελευθερίας το μέγιστο ύψος της οποίας είναι τουλάχιστο μεταξύ δύο και πέντε ετών“), anglų („by a maximum term of imprisonment of at least between two and five years“), nyderlandų („met een maximale vrijheidsstraf van ten minste tussen de twee en de vijf jaar“), portugalų („com uma pena de prisão com a duração máxima de, pelo menos, dois a cinco anos“) ir rumunų („de o pedeapsă maximă privativă de libertate de cel puțin doi până la cinci ani“) kalbomis, numatyta, kad už šią nusikalstamą veiką turi būti baudžiama laisvės atėmimo bausme, kurios ilgiausia trukmė lygi numatytajai už nusikalstamą veiką, kurią siekiant daryti buvo sudarytas minėtas susitarimas, arba laisvės atėmimo bausme, kurios ilgiausia trukmė yra bent nuo dvejų iki penkerių metų.

64 Tas pats pasakytina apie Pamatinio sprendimo 2008/841 3 straipsnio 1 dalies a punkto formuluotę. Taigi šios nuostatos versijoje italų kalba („di durata massima compresa tra due e cinque anni“) numatyta laisvės atėmimo bausmė, kurios ilgiausia trukmė yra nuo dvejų iki penkerių metų, o versijose ispanų („una pena máxima de reclusión de al menos entre dos y cinco años“), danų („med en maksimumsfrihedsstraf på mindst mellem to og fem år“), vokiečių („mit einer Freiheitsstrafe im Höchstmaß von mindestens zwei bis fünf Jahren“), graikų („η αξιόποινη πράξη την οποία αναφέρει το στοιχείο α) του άρθρου 2 να τιμωρείται με μέγιστη ποινή στερητική της ελευθερίας τουλάχιστον μεταξύ δύο και πέντε ετών“), anglų („a maximum term of imprisonment of at least between two and five years“), prancūzų („une peine d’emprisonnement maximale comprise entre deux ans et cinq ans au moins“), nyderlandų („een maximale vrijheidsstraf die ten minste tussen de twee en de vijf jaar bedraagt“), portugalų („uma pena de prisão com a duração máxima de, pelo menos, dois a cinco anos“) ir rumunų („de o pedeapsă maximă privativă de libertate de cel puțin doi până la cinci ani“) kalbomis – laisvės atėmimo bausmė, kurios ilgiausia trukmė yra bent nuo dvejų iki penkerių metų.

65 Vienoje iš Sąjungos teisės nuostatos kalbinių versijų vartojama formuluotė negali būti vienintelis šios nuostatos aiškinimo pagrindas ar įgyti prioritetą, palyginti su kitomis kalbinėmis versijomis. Sąjungos teisės nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos vienodai, atsižvelgiant į visomis Sąjungos kalbomis parengtas versijas. Esant įvairių kalbinių Sąjungos teisės akto versijų neatitikimų, atitinkama nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į teisės nuostatų, kurių dalis ji yra, bendrą sistemą ir tikslą (šiuo klausimu žr. 1977 m. spalio 27 d. Sprendimo Bouchereau, 30/77, EU:C:1977:172, 14 punktą ir 2026 m. gegužės 21 d. Sprendimo Höldermann, C‑447/24, EU:C:2026:417, 71 punktą).

66 Antra, pažymėtina, kad Pamatinis sprendimas 2008/841 buvo priimtas remiantis, be kita ko, ES 31 straipsnio 1 dalimi, kurios nuostatos įtvirtintos dabartinio SESV 83 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje. Pagal šio 31 straipsnio 1 dalį Sąjungos teisės aktų leidėjui buvo suteikta kompetencija atlikti būtiniausią baudžiamųjų sankcijų suderinimą. Vadinasi, šio pamatinio sprendimo 3 straipsnyje gali būti įtvirtintos tik būtiniausios nuostatos dėl bausmių, taikomų už nusikalstamas veikas organizuoto nusikalstamumo srityje (šiuo klausimu žr. 2024 m. lapkričio 28 d. Sprendimo PT (Prokuroro ir nusikalstamą veiką padariusio asmens susitarimas), C‑432/22, EU:C:2024:987, 38 punktą).

67 Kaip pažymėta generalinio advokato išvados 61–64 punktuose, tokį aiškinimą patvirtina 2002 m. balandžio 24 ir 25 d. Tarybos susitikimo išvados dėl požiūrio, kurio turi būti laikomasi siekiant suderinti bausmes. Iš tiesų iš jų matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjo nuoroda į „didžiausias bausmes, kurių trumpiausias laikas – nuo dvejų iki penkerių metų laisvės atėmimo“, netrukdo valstybėms narėms savo nacionalinės teisės aktuose nustatyti ilgesnės trukmės didžiausias bausmes.

68 Taigi iš Pamatinio sprendimo 2008/841 teisinio pagrindo, bendros sistemos ir tikslo matyti, kad jo 3 straipsnio 1 dalies b punktas netrukdo valstybei narei už šio pamatinio sprendimo 2 straipsnio b punkte nurodytą nusikalstamą veiką bausti laisvės atėmimo bausme, kurios ilgiausia trukmė yra daugiau kaip penkeri metai. Toks pats aiškinimas taikytinas ir minėto pamatinio sprendimo 3 straipsnio 1 dalies a punktui, kiek tai susiję su bausme, taikytina už to sprendimo 2 straipsnio a punkte nurodytą nusikalstamą veiką.

69 Trečia, pagal šio 3 straipsnio 1 dalies b punktą valstybei narei taip pat nedraudžiama už Pamatinio sprendimo 2008/841 2 straipsnio b punkte nurodytą nusikalstamą veiką numatyti laisvės atėmimo bausmę, kurios ilgiausia trukmė būtų ilgesnė nei numatytoji už nusikalstamą veiką, kurią siekiant daryti buvo sudarytas šis susitarimas.

70 Iš tiesų visų pirma iš šio 2 straipsnio b punkto matyti, kad tokiu susitarimu turi būti siekiama daryti šio pamatinio sprendimo 1 straipsnio 1 punkte nurodytas nusikalstamas veikas, t. y. tokias veikas, už kurias baudžiama laisvės atėmimo bausme, kurios ilgiausia trukmė yra bent ketveri metai, arba griežtesne bausme. Vadinasi, pats Sąjungos teisės aktų leidėjas numatė atvejį, kai valstybė narė už nusikalstamą veiką, kurią siekiant daryti buvo sudarytas toks susitarimas, baudžia laisvės atėmimo bausme, kurios ilgiausia trukmė yra ketveri metai, leisdamas pagal minėto 3 straipsnio 1 dalies b punktą šiai valstybei narei už dalyvavimą minėtame susitarime numatyti laisvės atėmimo bausmę, kurios ilgiausia trukmė būtų ilgesnė nei ketveri metai.

71 Be to, toks susitarimas yra veiksmai, susiję su nusikalstama organizacija, kaip ji suprantama pagal šio pamatinio sprendimo 1 straipsnio 1 punktą, t. y. struktūrą turinčiu susivienijimu, įkurtu per tam tikrą laikotarpį, susidedančiu iš daugiau nei dviejų asmenų, sutartinai veikiančių siekiant daryti sunkias nusikalstamas veikas tam, kad tiesiogiai arba netiesiogiai būtų galima gauti finansinės ar materialinės naudos.

72 Kaip priminta Pamatinio sprendimo 2008/841 1 ir 2 konstatuojamosiose dalyse, jis buvo priimtas siekiant sustiprinti kovos su organizuotu nusikalstamumu priemones Sąjungoje ir kovoti su nusikalstamų organizacijų keliama grėsme bei jų išplitimu.

73 Taigi, atsižvelgiant į Sąjungos teisės aktų leidėjo teikiamą svarbą kovai su organizuotu nusikalstamumu, sunkumus nustatyti tokias nusikalstamas organizacijas ir jų veiklos padarinių sunkumą, negalima teigti, kad pagal Pamatinio sprendimo 2008/841 3 straipsnio 1 dalį draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias už šio pamatinio sprendimo 2 straipsnyje nurodytus veiksmus baudžiama laisvės atėmimo bausme, kurios ilgiausia trukmė yra ilgesnė nei numatytoji už šiais veiksmais siekiamas daryti nusikalstamas veikas.

74 Galiausiai, ketvirta, primintina, kad bausmių proporcingumo principo, įtvirtinto Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnio 3 dalyje, reikia laikytis ne tik nustatant nusikalstamos veikos sudėtį, bet taip pat numatant taisykles, susijusias su bausmių griežtumu, ir vertinant veiksnius, į kuriuos galima atsižvelgti nustatant bausmes (šiuo klausimu žr. 2026 m. sausio 22 d. Sprendimo AK Dlhopolec ir kt., C‑590/24, EU:C:2026:41, 106 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

75 Pagal šį principą, be kita ko, reikalaujama, kad sankcijos griežtumas atitiktų atitinkamos nusikalstamos veikos sunkumą, visų pirma užtikrinant realų atgrasomąjį poveikį, tačiau neturi būti peržengta tai, kas būtina šio kriminalizavimo teisėtiems tikslams pasiekti (šiuo klausimu žr. 2026 m. sausio 22 d. Sprendimo AK Dlhopolec ir kt., C‑590/24, EU:C:2026:41, 105 ir 107 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

76 Nagrinėjamu atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinėje byloje aptariamiems asmenims, kaltinamiems vadovavus organizuotai nusikalstamai grupei, sukurtai siekiant daryti sukčiavimo PVM veikas, gresia laisvės atėmimo bausmė nuo penkerių iki penkiolikos metų, o asmenims, kaltinamiems dalyvavus šioje organizuotoje nusikalstamoje grupėje, – laisvės atėmimo bausmė nuo trejų iki dešimties metų.

77 Toks bausmių intervalas savaime neperžengia to, kas tinkama ir būtina siekiant teisėto pagrindinėje byloje nagrinėjamų Bulgarijos teisės nuostatų tikslo – kovoti su organizuotu nusikalstamumu.

78 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti: Pamatinio sprendimo 2008/841 3 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias už šio pamatinio sprendimo 2 straipsnio b punkte nurodytą nusikalstamą veiką – susitarimo daryti nusikaltimą sudarymą – skiriama laisvės atėmimo bausmė, kurios ilgiausia trukmė yra ilgesnė nei numatytoji už nusikalstamą veiką, kurią siekiant daryti buvo sudarytas šis susitarimas, ir viršija penkerius metus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

79 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

1. SESV 325 straipsnis ir 1995 m. liepos 26 d. Briuselyje pasirašytos ir prie 1995 m. liepos 26 d. Tarybos akto pridėtos Konvencijos dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos, parengtos vadovaujantis Europos Sąjungos sutarties K.3 straipsniu, 2 straipsnio 1 dalis

turi būti aiškinami taip:

pagal juos nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už Europos Sąjungos finansiniams interesams kenkiantį stambaus masto sukčiavimą senaties terminas neišvengiamai sueina, jeigu per penkiolika metų nuo šių nusikalstamų veikų padarymo nebuvo priimtas galutinis apkaltinamasis nuosprendis, neatsižvelgiant į jokias senaties eigos nutrūkimo ar sustojimo priežastis, taip pat į aplinkybes, kurių nebuvo galima numatyti, jeigu dėl tokio termino atitinkamoje valstybėje narėje nekyla sisteminė rizika, kad už šį sukčiavimą nebus nubausta.

2. 2008 m. spalio 24 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2008/841/TVR dėl kovos su organizuotu nusikalstamumu 3 straipsnio 1 dalies b punktas

turi būti aiškinamas taip:

pagal jį nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias už šio pamatinio sprendimo 2 straipsnio b punkte nurodytą nusikalstamą veiką – susitarimo daryti nusikaltimą sudarymą – skiriama laisvės atėmimo bausmė, kurios ilgiausia trukmė yra ilgesnė nei numatytoji už nusikalstamą veiką, kurią siekiant daryti buvo sudarytas šis susitarimas, ir viršija penkerius metus.

Parašai.

* Proceso kalba: bulgarų.

i Šios bylos pavadinimas išgalvotas. Jis neatitinka jokios bylos šalies tikrojo vardo, pavardės ar pavadinimo.