Laikina versija
TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS
2026 m. spalio 15 d.(*)
„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Geležinkelių transportas – Direktyva 2012/34/ES – Bendra geležinkelių erdvė – 35 straipsnis – Veiklos rezultatų gerinimo sistema – Apimtis – Sankcijos už sutrikimus, priskirtinus geležinkelio įmonėms – Bendra baudų už vėlavimą visame nacionaliniame tinkle sistema – Sankcijos, kurios, atsižvelgiant į tai, kuris subjektas atsakingas už vėlavimą, gali būti skirtos infrastruktūros valdytojui arba geležinkelio įmonei – Speciali sankcijų, taikomų viršijus sustojimo laiką stotyse, jungiančiose su užsienio geležinkelių tinklais, sistema – Tik geležinkelio įmonėms skiriamos sankcijos – Galimybė kartu taikyti kelias sankcijų sistemas – Sąlygos – VI priedo 2 punktas – Pagrindinių veiklos rezultatų gerinimo sistemos principų laikymasis – 56 straipsnis – Reguliavimo institucija – Kontrolės apimtis – Proporcingumo principas “
Sujungtose bylose C‑161/25 ir C‑162/25
dėl Consiglio di Stato (Valstybės taryba, Italija) 2025 m. vasario 18 d. nutartimis, kurias Teisingumo Teismas gavo 2025 m. vasario 24 d., pagal SESV 267 straipsnį pateiktų dviejų prašymų priimti prejudicinį sprendimą bylose
Autorità di regolazione dei trasporti
prieš
Captrain Italia (C‑161/25),
Rail Cargo Carrier Italy Srl,
Fuorimuro Impresa Ferroviaria Srl,
InRail SpA,
SBB Cargo Italia Srl,
Oceanogate Italia SpA,
GTS Rail SpA,
Adriafer Srl con socio unico,
DB Cargo Italia Srl,
Sangritana SpA
Lokomotion Gesellschaft für Schienentraktion mbH (C‑162/25),
dalyvaujant
Rete Ferroviaria Italiana SpA,
TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas I. Jarukaitis, teisėjai R. Frendo, N. Jääskinen (pranešėjas), M. Condinanzi ir A. Kornezov,
generalinis advokatas A. Rantos,
kancleris V. Di Bucci,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Captrain Italia, Rail Cargo Carrier Italy Srl, Fuorimuro Impresa Ferroviaria Srl, InRail SpA, SBB Cargo Italia Srl, Oceanogate Italia SpA, GTS Rail SpA, Adriafer Srl con socio unico, DB Cargo Italia Srl, Sangritana SpA, atstovaujamų avvocato M. Giordano,
– Lokomotion Gesellschaft für Schienentraktion mbH, atstovaujamos avvocato M. Giordano,
– Rete Ferroviaria Italiana SpA, atstovaujamos avvocato A. Celotto,
– Italijos vyriausybės, atstovaujamos S. Fiorentino, padedamo avvocati dello Stato M. De Vergori ir M. Stigliano Messuti,
– Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,
– Europos Komisijos, atstovaujamos G. Conte ir K. Walkerová,
susipažinęs su 2026 m. balandžio 16 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 2012 m. lapkričio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/34/ES, kuria sukuriama bendra Europos geležinkelių erdvė (OL L 343, 2012, p. 32), iš dalies pakeistos 2016 m. gruodžio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/2370 (OL L 352, 2016, p. 1) (toliau – Direktyva 2012/34), 35 straipsnio ir SESV 97 straipsnio išaiškinimo.
2 Šie prašymai buvo pateikti nagrinėjant du Autorità di regolazione dei trasporti (Transporto reguliavimo tarnyba, Italija) (toliau – ART), nacionalinės geležinkelių sektoriaus reguliavimo institucijos Italijoje, ir Rete Ferroviaria Italiana SpA (toliau – RFI), Italijos geležinkelių infrastruktūros valdytojo, ginčus su tarptautinio krovinių vežimo veiklą vykdančiomis geležinkelio įmonėmis dėl 2022 m. priimto ART sprendimo, patvirtinančio RFI parengtus „su 2024 m. Tinklo nuostatais susijusius nurodymus ir reikalavimus“, kuriuose numatyta taikyti sankcijas geležinkelio įmonėms, jeigu jos viršija sustojimo laiką stotyse, jungiančiose su užsienio geležinkelių tinklais.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
SESV
3 SESV 97 straipsnyje nustatyta:
„Be transporto įkainių, vežėjo nustatomi mokesčiai arba rinkliavos už gabenimą per sienas neturi būti per daug dideli, palyginti su tokio gabenimo realiosiomis išlaidomis.
Valstybės narės stengiasi tokias išlaidas palaipsniui mažinti.“
<...>“
Direktyva 2012/34
4 Direktyvos 2012/34 2 ir 3 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„2. glaudesnis [Europos] Sąjungos transporto sektoriaus sujungimas yra pagrindinė vidaus rinkos sukūrimo sudedamoji dalis, o geležinkeliai yra gyvybiškai svarbi Sąjungos transporto sektoriaus dalis siekiant tvaraus mobilumo tikslų;
3. geležinkelių sistemos veiksmingumas turėtų būti pagerintas, norint kad ji taptų konkurencingos rinkos dalimi, atsižvelgiant į geležinkelių transporto ypatumus.“
5 Tarp šios direktyvos IV skyriaus 2 skirsnio „Infrastruktūros ir paslaugų mokesčiai“ nuostatų yra 35 straipsnis „Veiklos rezultatų gerinimo sistema“, jo 1 ir 2 dalyse numatyta:
„1. Infrastruktūros apmokestinimo sistemos turi skatinti geležinkelio įmones ir infrastruktūros valdytoją mažinti sutrikimų skaičių ir gerinti geležinkelių tinklo veiklą taikant veiklos rezultatų gerinimo sistemą. Šioje sistemoje gali būti numatytos baudos už tinklo darbą trikdančius veiksmus, kompensacijos dėl tokių trikdymų nukentėjusioms įmonėms ir premijos už geresnius, negu buvo planuota, veiklos rezultatus.
2. VI priedo 2 punkte išvardyti pagrindiniai veiklos rezultatų gerinimo sistemos principai taikomi visame tinkle.“
6 Šios direktyvos 55 straipsnio „Reguliavimo institucija“ 1 dalyje nustatyta:
„Kiekviena valstybė narė įsteigia nacionalinę geležinkelių sektoriaus reguliavimo instituciją. Nedarant poveikio 2 daliai, ši institucija yra savarankiška institucija, kuri organizavimo, funkcijų, hierarchijos ir sprendimų priėmimo atžvilgiu teisiškai atskira ir nepriklausoma nuo kitų viešųjų ar privačiųjų subjektų. Savo organizacija, sprendimų dėl finansavimo priėmimu, teisine struktūra ir sprendimų priėmimu ji taip pat yra nepriklausoma nuo bet kurio infrastruktūros valdytojo, apmokestinimo įstaigos, pajėgumus paskirstančios įstaigos ar pareiškėjo. Be to, jos veikla nepriklauso nuo bet kurios kompetentingos valdžios institucijos, dalyvaujančios viešųjų paslaugų sutarčių sudaryme.“
7 Tos direktyvos 56 straipsnyje „Reguliavimo institucijos funkcijos“ numatyta:
„1. Nedarant poveikio 46 straipsnio 6 daliai, pareiškėjas turi teisę pateikti skundą reguliavimo institucijai, jeigu mano, kad su juo buvo neteisingai pasielgta, jis buvo diskriminuojamas arba kaip nors kitaip nukentėjo; visų pirma, pareiškėjas gali apskųsti infrastruktūros valdytojo arba atitinkamais atvejais geležinkelio įmonės arba paslaugų įrenginių operatoriaus priimtus sprendimus dėl:
a) preliminarių ir galutinių tinklo nuostatų redakcijų;
b) tinklo nuostatuose nustatytų kriterijų;
c) pajėgumų paskirstymo ir jo rezultatų;
d) apmokestinimo sistemos;
e) infrastruktūros mokesčių, kuriuos jis turi arba gali turėti sumokėti, dydžio ar struktūros;
<...>
2. Nedarant poveikio nacionalinių konkurencijos institucijų įgaliojimams užtikrinti konkurenciją geležinkelių paslaugų rinkose, reguliavimo institucija įgaliota stebėti konkurencijos padėtį geležinkelių paslaugų rinkose, visų pirma įskaitant greitojo keleivių vežimo paslaugų rinką, ir infrastruktūros valdytojų veiklą, susijusią su 1 dalies a–j punktais. Visų pirma reguliavimo institucija savo iniciatyva patikrina, ar laikomasi 1 dalies a–j punktų, kad užkirstų kelią pareiškėjų diskriminacijai. Ypač ji tikrina, ar tinklo nuostatuose nėra diskriminacinių sąlygų ir ar infrastruktūros valdytojui nesuteikta tokia veiksmų laisvė, kurią turėdamas jis galėtų diskriminuoti pareiškėjus.
<...>
6. Reguliavimo institucija užtikrina, kad infrastruktūros valdytojo nustatyti mokesčiai atitiktų IV skyriaus 2 skirsnį ir būtų nediskriminuojantys.
<...>“
8 Direktyvos 2012/34 VI priedo „Su geležinkelių infrastruktūra susijusioms išlaidoms ir mokesčiams taikomi reikalavimai“ 2 punkto a ir b papunkčiai suformuluoti taip:
„35 straipsnyje nurodyta veiklos rezultatų gerinimo sistema grindžiama šiais pagrindiniais principais:
a) kad būtų pasiektas sutartas darbo našumo lygis ir nekeliamas pavojus paslaugos ekonominiam perspektyvumui, infrastruktūros valdytojas susitaria su pareiškėjais dėl pagrindinių veiklos rezultatų gerinimo sistemos kriterijų, ypač dėl vėlavimų vertės, pagal veiklos rezultatų gerinimo sistemą mokėtinų mokėjimų ribinių verčių, kurios priklauso nuo geležinkelio įmonės atskirų traukinių ir visų jos traukinių ridos per tam tikrą laikotarpį;
b) infrastruktūros valdytojas ne vėliau kaip prieš penkias dienas iki traukinio važiavimo pateikia geležinkelio įmonei tarnybinį traukinių tvarkaraštį, pagal kurį bus apskaičiuojami vėlavimai. Force majeur[e] ar vėlyvo tarnybinio traukinių tvarkaraščio keitimo atveju infrastruktūros valdytojas gali taikyti trumpesnį išankstinio pranešimo laikotarpį.
<...>“
Italijos teisė
2011 m. gruodžio 6 d. Dekretas įstatymas 201
9 2011 m. gruodžio 6 d. decreto-legge n. 201 – Disposizioni urgenti per la crescita, l’equità e il consolidamento dei conti pubblici (Įstatyminis dekretas Nr. 201, kuriuo nustatomos skubios priemonės dėl augimo, lygybės ir viešųjų finansų konsolidavimo) (GURI, Nr. 284, paprastasis priedas Nr. 251, 2011 m. gruodžio 6 d.), vėliau priimto kaip įstatymo, iš dalies pakeisto 2011 m. gruodžio 22 d. legge n. 214 (Įstatymas Nr. 214) (GURI, Nr. 300, paprastasis priedas Nr. 276, 2011 m. gruodžio 27 d.), 37 straipsnyje numatyta:
„1. Vykdant <...> viešojo intereso paslaugų reguliavimą, įsteigiama Transporto reguliavimo tarnyba (toliau – Tarnyba), kuri veikia visiškai savarankiškai, nepriklausomai priima sprendimus ir atlieka nepriklausomus vertinimus. <…> Tarnyba turi kompetenciją veikti transporto ir prieigos prie atitinkamos infrastruktūros bei papildomų paslaugų srityje pagal Europos Sąjungos teisės aktus ir laikydamasi subsidiarumo principo, taip pat atsižvelgdama į Konstitucijos antrosios dalies V antraštinėje dalyje nustatytą regionų ir vietos valdžios institucijų kompetenciją. <...>
2. Tarnyba turi kompetenciją veikti transporto ir prieigos prie transporto infrastruktūros srityje, visų pirma:
a) taikant metodus, kurie skatina konkurenciją, užtikrinti eksploatavimo efektyvumą produktyvumo požiūriu ir naudotojų, įmonių bei vartotojų patiriamų sąnaudų valdymą, sąžiningas ir nediskriminacines prieigos prie geležinkelių, uostų ir oro uostų infrastruktūros ir greitkelių tinklų sąlygas, nedarant poveikio Kelių ir greitkelių infrastruktūros agentūros įgaliojimams <...>, taip pat, kiek tai susiję su keleivių ir krovinių judumu nacionaliniu, vietos ir miestų lygmenimis, įskaitant judumą, susijusį su geležinkelio stotimis, oro uostais ir uostais, išskyrus krovinių vežimo keliais sektorių.
b) jei manoma, kad tai būtina atsižvelgiant į faktines konkurencijos sąlygas įvairiose nacionalinėse ir vietos transporto paslaugų rinkose, apibrėžti kriterijus, pagal kuriuos kompetentingos institucijos nustato tarifus, rinkliavas ir mokesčius atsižvelgiant į poreikį užtikrinti reguliuojamų įmonių ekonominę pusiausvyrą, veiksmingą produktyvumo valdymą ir naudotojų, įmonių bei vartotojų patiriamų sąnaudų valdymą;
<...>
i) kiek tai susiję pirmiausia su galimybe naudotis geležinkelių infrastruktūra, vykdyti visas <...> reguliavimo institucijos funkcijas, pirmiausia – apibrėžti infrastruktūros valdytojo taikomų rinkliavų nustatymo kriterijus bei traukinio linijų skyrimo ir pajėgumo paskirstymo kriterijus, ir tikrinti, ar infrastruktūros valdytojas juos tinkamai taiko;
<...>“
Įstatyminis dekretas Nr. 112
10 2015 m. liepos 15 d. decreto legislativo n. 112 – Attuazione della direttiva 2012/34/UE del Parlamento europeo e del Consiglio, del 21 novembre 2012, che istituisce uno spazio ferroviario europeo unico [(Įstatyminis dekretas Nr. 112, kuriuo perkeliama 2012 m. lapkričio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2012/34/ES, kuria sukuriama bendra Europos geležinkelių erdvė) (GURI, Nr. 170, 2015 m. liepos 24 d. p. 1) (toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 112)] 13 straipsnyje „Naudojimosi paslaugomis sąlygos“ nustatyta:
„1. Infrastruktūros valdytojas užtikrina, kad visoms geležinkelio įmonėms, kurioms buvo skirtos traukinio linijos, vienodomis ir nediskriminacinėmis sąlygomis ir nemokant papildomų mokesčių, taip pat be prieigos prie infrastruktūros ir naudojimosi ja mokesčio būtų teikiamos šios paslaugos, kurios sudaro minimalių paslaugų paketą:
a) prašymų skirti geležinkelių infrastruktūros pajėgumų nagrinėjimas siekiant sudaryti naudojimosi infrastruktūra sutartis;
b) teisės naudotis skirtais pajėgumais suteikimas;
c) naudojimasis geležinkelių infrastruktūra, be kita ko, tinklo atšakomis ir iešmais;
d) traukinių eismo stebėsena ir reguliavimas, perspėjimas ir traukinių maršrutų nustatymas, taip pat bet kokios su eismu susijusios informacijos suteikimas;
e) prireikus naudojimasis elektros tiekimo įrenginiais traukos srovei užtikrinti;
f) bet kurios kitos informacijos, reikalingos norint pradėti teikti arba teikti paslaugą, kuriai buvo skirti pajėgumai, suteikimas.
<...>“
11 Įstatyminio dekreto Nr. 112 21 straipsnyje „Geležinkelių transporto veiklos rezultatų stebėsenos sistema“ nurodyta:
„1. Siekdamas kuo labiau sumažinti galimų traukinių eismo sutrikimų skaičių, infrastruktūros valdytojas, nesukeldamas papildomos naštos valstybės biudžetui, patvirtina geležinkelių transporto veiklos rezultatų stebėsenos sistemą, pagal kurią gali būti numatyta galimybė nustatyti sankcijas tinklo naudotojams, sukeliantiems tokius sutrikimus, išmokėti kompensacijas dėl tokių sutrikimų žalą patyrusiems tinklo naudotojams ir skirti tam tikras priemokas tinklo naudotojams, kurie pasiekia geresnių veiklos rezultatų, nei numatyta atitinkamose prieigos prie infrastruktūros sutartyse.
2. Visame infrastruktūros valdytojo valdomame tinkle taikomi [Direktyvos 2012/34] VI priedo 2 punkte išvardyti pagrindiniai veiklos rezultatų stebėsenos sistemos principai.“
12 Įstatyminio dekreto Nr. 112 37 straipsnio „Reguliavimo institucija“ 1 dalis suformuluota taip:
„Reguliavimo institucija yra Transporto reguliavimo tarnyba, vykdanti įgaliojimus geležinkelių transporto ir prieigos prie susijusios infrastruktūros srityje pagal 2011 m. gruodžio 6 d. Įstatyminio dekreto Nr. 201, vėliau priimto kaip įstatymo, iš dalies pakeisto 2011 m. gruodžio 22 d. Įstatymu Nr. 214, 37 straipsnį, 2012 m. sausio 24 d. Įstatyminio dekreto Nr. 1, vėliau priimto kaip įstatymo, iš dalies pakeisto 2012 m. kovo 24 d. Įstatymu Nr. 27, 37 straipsnį, [Direktyvą 2012/34] ir šį dekretą. Tarnyba veikia visiškai savarankiškai, nepriklausomai priima sprendimus ir atlieka nepriklausomus vertinimus.“
Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai
13 2022 m. priimtu sprendimu ART patvirtino RFI parengtus „su 2024 m. Tinklo nuostatais susijusius nurodymus ir reikalavimus“. Tame sprendime ART numatė, kad vieni iš šių nurodymų ir reikalavimų bus įtraukti į 2024 m. Tinklo nuostatus, o kiti – į 2023 m. Tinklo nuostatus.
14 Minėtuose nurodymuose ir reikalavimuose buvo numatytos dviejų rūšių sankcijos. Viena vertus, juose buvo numatytos pagal visam tinklui taikomą bendrą sistemą skiriamos sankcijos, nurodytos Įstatyminio dekreto Nr. 112 21 straipsnyje, kuriuo Direktyvos 2012/34 35 straipsnis perkeltas į Italijos teisės sistemą; šios sankcijos, atsižvelgiant į tai, kuris subjektas yra atsakingas už vėlavimą, gali būti skiriamos infrastruktūros valdytojui arba geležinkelio įmonei. Kita vertus, juose buvo nustatyta speciali sankcijų sistema, taikoma viršijus numatytą sustojimo laiką stotyse, jungiančiose su užsienio geležinkelių tinklais; šios sankcijos galėjo būti skiriamos tik tarptautinio krovinių vežimo veiklą vykdančioms geležinkelio įmonėms.
15 Geležinkelio įmonės, atsakovės pagrindinėje byloje, kreipėsi į Tribunale amministrativo regionale per il Piemonte (Pjemonto regioninis administracinis teismas, Italija), prašydamos panaikinti šio sprendimo 13 punkte nurodytą ART sprendimą ir 2023 m. Tinklo nuostatus. Šiame teisme jos, be kita ko, teigė, kad tas sprendimas ir nuostatai yra neteisėti, nes jais nustatyta sankcijų sistema, kuri skiriasi nuo Direktyvos 2012/34 35 straipsnyje ir VI priede numatytos sistemos, o geležinkelio įmonėms už tą patį veiksmą, t. y. vėlavimą jungiamojoje stotyje, numatyta taikyti kelias sankcijas.
16 Šis teismas iš dalies patenkino abu skundus, motyvuodamas tuo, kad ginčijami aktai buvo priimti tinkamai neišnagrinėjus aplinkybių ir nepakankamai juos motyvavus. Todėl jis panaikino šiuos aktus ir grąžino abi bylas ART, kad ši prireikus iš naujo pasinaudotų įgaliojimais.
17 ART apskundė šį sprendimą Consiglio di Stato (Valstybės taryba, Italija), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Savo ruožtu geležinkelio įmonės, atsakovės pagrindinėje byloje, pateikė priešpriešinį apeliacinį skundą, jame teigė, kad pasienio sankcijos prieštarauja SESV 97 straipsniui ir yra neproporcingos.
18 Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar sankcijų sistema gali būti nustatyta už Direktyvos 2012/34 35 straipsnyje nustatytos sistemos ribų, taigi, ar pagal šį straipsnį valstybėms narėms leidžiama numatyti tokią specialią sankcijų sistemą, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, taikomą tik tarptautinio krovinių vežimo veiklą vykdančioms geležinkelio įmonėms (toliau – speciali pasienio sankcijų sistema), kuria siekiama skirti sankcijas už sustojimo laiko stotyse, jungiančiose su užsienio geležinkelių tinklais, viršijimą ir kuri papildo sankcijas, pagal visam tinklui taikomą bendrą sistemą galimas skirti arba infrastruktūros valdytojui, arba geležinkelio įmonei, atsižvelgiant į tai, kas atsakingas už geležinkeliais važiuojančio traukinio vėlavimą.
19 Antra, darant prielaidą, kad valstybės narės gali nustatyti tokią specialią pasienio sankcijų sistemą, šis teismas siekia išsiaiškinti, ar pagal Direktyvos 2012/34 35 straipsnį leidžiama kartu taikyti kelias sankcijas, todėl geležinkelio įmonei už tą patį veiksmą, t. y. vėlavimą jungiamojoje stotyje, gali būti skiriama ir sankcija pagal visam tinklui taikomą bendrą sistemą, ir pasienio sankcija.
20 Trečia, darant prielaidą, kad toks sankcijų kumuliavimas atitinka minėtą 35 straipsnį, šiam teismui kyla klausimas, kokie reikalavimai taikomi tokiam kumuliavimui. Konkrečiai kalbant, jam kyla klausimas, ar pagal šį straipsnį kompetentinga nacionalinė institucija, nagrinėjamu atveju – ART, privalo laikytis jos nustatomo mechanizmo neutralumo principo ir užtikrinti skirtingų taikomų sankcijų sistemų koordinavimą, taip pat patikrinti, ar dėl tokio kumuliavimo atitinkamoms geležinkelio įmonėms nekyla neproporcinga našta.
21 Ketvirta, galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar pagal SESV 97 straipsnį draudžiama veiklos rezultatų gerinimo sistema, kai neatsižvelgiama į pajamas, kurias geležinkelio įmonės gauna arba gali gauti faktinėms tranzito išlaidoms, patiriamoms kertant sieną, padengti.
22 Šiomis aplinkybėmis Consiglio di Stato (Valstybės taryba) nusprendė sustabdyti bylų nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos iš esmės identiškus prejudicinius klausimus bylose C‑161/25 ir C‑162/25:
„1. Ar sankcijų sistema gali būti nustatyta nukrypstant nuo aiškių Direktyvos [2012/34] 35 straipsnio nuostatų?
2. Ar pagal [Direktyvos 2012/34] 35 straipsnį leidžiama taikyti kelias sankcijų sistemas, t. y. ar geležinkelio įmonei už tuos pačius veiksmus – vėlavimą pasienio stotyje, gali būti taikoma ir bendrojoje sistemoje, kuri taikoma visame tinkle, numatyta sankcija, ir specialioji sankcija, kuri taikoma pasienio stotyje?
3. Jei į pirmesnį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar pagal [Direktyvos 2012/34] 35 straipsnį reikalaujama, kad [reguliavimo institucija], nustatydama arba bet kuriuo atveju „įteisindama“ krovinius pervežančioms geležinkelio įmonėms pasienio stotyse taikomą sankcijų sistemą, visuomet užtikrintų šios nuostatos reikalavimų laikymąsi, garantuodama priemonės neutralumą, siekiant, kad: i) <...> geležinkelio įmonėms, [kurių veiklos rezultatai viršija numatytuosius], būtų numatytos priemokos; ii) žalą patyrusioms įmonėms būtų numatyta kompensacija; ir iii) sankcijos būtų taikomos ir valdytojui, jeigu vėlavimas įvyko dėl jo kaltės, darant prielaidą, kad neutralumas visada reiškia individualių sankcijų dvipusiškumą?
4. Jei į [antrąjį] klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar ir kokiu mastu pagal [Direktyvos 2012/34] 35 straipsnį reikalaujama, kad [reguliavimo institucija] koordinuotų veiklos rezultatų režimo sankcijų sistemą ir pasienio sankcijų sistemą taip, kad abiem sistemomis koordinuotai būtų siekiama tinklo efektyvumo tikslo ir kad jos nebūtų pernelyg griežtos geležinkelio įmonėms, kurioms skiriamos pasienio sankcijos?
5. Jei į [antrąjį] klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar pagal [Direktyvos 2012/34] 35 straipsnį reikalaujama koordinuoti abiejose sankcijų sistemose numatytas viršutines ribas ir įvertinti jų ekonominį poveikį geležinkelio įmonėms, siekiant užtikrinti, kad [pirma] veiksmingumo principas būtų suderintas su proporcingumo ir pagrįstumo principais ir [antra] nebūtų pakenkta geležinkelio paslaugų pelningumui?
6. Jeigu į [antrąjį] klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar SESV 97 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad mokesčiai ar rinkliavos, kuriuos gali rinkti vežėjas, turi būti suprantami kaip mokesčiai ar rinkliavos, kuriuos geležinkelio įmonė patiria tranzito metu ir kurie turi atitikti faktines tranzitui naudojamos geležinkelių infrastruktūros valdytojo patiriamas sąnaudas (šie mokesčiai ar rinkliavos „prisideda prie vežimo tarifų“ (angl. in addition to the transport rates)), t. y. neatsižvelgiant į pajamas, kurias vežėjas turi ar gali gauti šioms tranzito sąnaudoms padengti?“
Procesas Teisingumo Teisme
23 2025 m. balandžio 1 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu bylos C‑161/25 ir C‑162/25 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas galutinis sprendimas.
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo
Dėl priimtinumo
24 Italijos vyriausybė ginčija pirmojo prejudicinio klausimo priimtinumą, motyvuodama tuo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodė, kokių abejonių jam nagrinėjamu atveju kyla dėl Direktyvos 2012/34 35 straipsnio aiškinimo, ir nepaaiškino, kodėl toks aiškinimas prieštarautų nacionalinės teisės nuostatai.
25 Pagal suformuotą jurisprudenciją nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, atsižvelgiant jo nustatytas teisines ir faktines aplinkybes, už kurių nustatymą jis yra atsakingas, taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prašymo tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (šiuo klausimu žr. 2026 m. vasario 12 d. Sprendimo Valora Effekten Handel, C‑864/24, EU:C:2026:94, 28 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
26 Nagrinėjamu atveju pirmasis klausimas susijęs su Sąjungos teisės nuostatos, kurios svarba pagrindinėms byloms išspręsti matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, išaiškinimu. Iš šioje nutartyje pateiktos informacijos matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašomas Direktyvos 2012/34 35 straipsnio išaiškinimas yra būtinas tam, kad jis galėtų įvertinti nacionalinės teisės nuostatų, kuriomis, viena vertus, numatyta bendra sankcijų sistema, taikoma vėlavimo visame nacionaliniame tinkle atveju, pagal kurią sankcijos, atsižvelgiant į tai, kas atsakingas už vėlavimą, gali būti skiriamos tiek infrastruktūros valdytojui, tiek geležinkelio įmonėms, ir, kita vertus, leidžiama taikyti specialią pasienio sankcijų sistemą, jei viršijamas viršijus sustojimo laiką stotyse, jungiančiose su užsienio geležinkelių tinklais, o šios sankcijos gali būti skiriamos tik tarptautinio krovinių vežimo veiklą vykdančioms geležinkelio įmonėms, suderinamumą su Sąjungos teise.
27 Vadinasi, pirmasis klausimas yra priimtinas.
Dėl esmės
28 Pirmuoju klausimu kiekvienoje iš sujungtų bylų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2012/34 35 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias kartu su bendra sankcijų sistema, kuri yra šiomis nacionalinės teisės nuostatomis įdiegtos veiklos rezultatų gerinimo sistemos, kaip ji suprantama pagal šį 35 straipsnį, dalis, leidžiama taikyti specialią pasienio sankcijų sistemą, kuria formaliai nesiekiama įgyvendinti minėto 35 straipsnio ir kuri taikoma viršijus sustojimo laiką stotyse, jungiančiose su užsienio geležinkelių tinklais.
29 Pagal Direktyvos 2012/34 35 straipsnio 1 dalį valstybės narės privalo į geležinkelių infrastruktūros apmokestinimo sistemas įtraukti „veiklos rezultatų gerinimo sistemą“, kuria siekiama skatinti tiek geležinkelio įmones, tiek infrastruktūros valdytoją kuo labiau sumažinti sutrikimų skaičių ir gerinti geležinkelių tinklo veiklą. Šioje sistemoje gali būti numatytos baudos už tinklo darbą trikdančius veiksmus, kompensacijos dėl tokių trikdymų nukentėjusioms įmonėms ir priemokos už geresnius, negu buvo planuota, veiklos rezultatus.
30 Pažymėtina, kad pagal šios direktyvos 35 straipsnio 2 dalį valstybių narių taip nustatytos veiklos rezultatų gerinimo sistemos turi atitikti pagrindinius principus, išdėstytus minėtos direktyvos VI priedo 2 punkte.
31 Be to, pažymėtina, kad Direktyvos 2012/34 35 straipsnyje sąvoka „veiklos rezultatų gerinimo sistema“ nėra aiškiai apibrėžta, o tik reikalaujama, kad infrastruktūros apmokestinimo sistemose būtų numatyta tokia sistema, nenustatant konkrečių jos įgyvendinimo sąlygų, išskyrus nuorodą, kad šioje sistemoje gali būti numatytos sankcijos, kompensacijos ir priemokos. Vis dėlto, kaip generalinis advokatas iš esmės pažymėjo savo išvados 40 punkte, kartu aiškinant šį straipsnį ir šios direktyvos VI priedo 2 punkte išdėstytus pagrindinius principus matyti, kad prie tokios sistemos priskirtinos bet kokios teisės nuostatos ar priemonės, susijusios su geležinkelių infrastruktūros apmokestinimu ir skirtos, be kita ko, geležinkelių infrastruktūros naudojimui optimizuoti, taip pat skatinti geležinkelio įmones ir infrastruktūros valdytoją kuo labiau sumažinti sutrikimų skaičių ir gerinti geležinkelių tinklo veiklą, neatsižvelgiant į tai, kaip tokia priemonė kvalifikuojama ar vadinama nacionalinėje teisėje.
32 Taigi reikia konstatuoti, kad tokia speciali pasienio sankcijų sistema, kaip nagrinėjama pagrindinėse bylose, nors ja formaliai nesiekiama įgyvendinti Direktyvos 2012/34 35 straipsnio, vis dėlto patenka į šio 35 straipsnio taikymo sritį, jeigu ja siekiama optimalaus geležinkelių tinklo naudojimo, taip pat skatinti geležinkelio įmones kuo labiau sumažinti sutrikimų skaičių ir gerinti šio tinklo veiklą, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
33 Taip yra neatsižvelgiant į tai, kad ši sistema buvo nustatyta remiantis kitu aktu nei tas, kuriuo buvo įtvirtinta visam tinklui taikoma bendra sankcijų sistema, kad ji taikoma tik konkrečiam tinklo segmentui, pavyzdžiui, pasienio stotims, ir kad ji buvo nustatyta siekiant papildyti anksčiau pagal veiklos rezultatų gerinimo sistemą taikytas priemones, kad būtų pašalintas šio segmento veikimo sutrikimas, kaip generalinis advokatas iš esmės pažymėjo savo išvados 45 punkte.
34 Todėl reikia konstatuoti, kad tokia speciali pasienio sankcijų sistema, kaip nagrinėjama pagrindinėse bylose, turi atitikti Direktyvos 2012/34 35 straipsnyje nustatytus reikalavimus ir šios direktyvos VI priedo 2 punkte išdėstytus pagrindinius principus.
35 Tiesa, kaip Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs aiškindamas 2001 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/14/EB dėl geležinkelių infrastruktūros pajėgumų paskirstymo, mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra ėmimo ir saugos sertifikavimo (OL 2001, L 75, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 5 t., p. 404) 11 straipsnį, kuris buvo pakeistas Direktyvos 2012/34 35 straipsniu, valstybės narės tebeturi laisvę pasirinkti konkrečias veiklos rezultatų gerinimo sistemą sudarančias priemones (šiuo klausimu žr. 2013 m. vasario 28 d. Sprendimo Komisija / Ispanija, C‑483/10, EU:C:2013:114, 64 punktą ir 2013 m. liepos 11 d. Sprendimo Komisija / Čekijos Respublika, C‑545/10, EU:C:2013:509, 80 punktą).
36 Vis dėlto, nors valstybės narės turi didelę diskreciją nustatyti konkrečias priemones, patenkančias į Direktyvos 2012/34 35 straipsnyje nurodytą veiklos rezultatų gerinimo sistemą, iš to negalima daryti išvados, kad jos gali nepaisyti šiame 35 straipsnyje nustatytų reikalavimų ir šios direktyvos VI priedo 2 punkte išdėstytų pagrindinių principų. Taigi, kadangi minėtame 35 straipsnyje numatyta sukurti veiklos rezultatų gerinimo sistemą ir kartu apibrėžiami jos tikslai bei pagrindiniai principai, kuriais ši sistema turi būti grindžiama, valstybės narės negali nustatyti tokios sistemos, nesilaikydamos Direktyvoje 2012/34 nustatytų reikalavimų.
37 Kitoks Direktyvos 2012/34 35 straipsnio aiškinimas sudarytų palankesnes sąlygas apeiti šioje direktyvoje nustatytas taisykles, todėl kiltų pavojus, kad šis straipsnis netektų veiksmingumo ir būtų pakenkta juo siekiamam tikslui, kuris, kaip matyti iš jo 1 dalies, yra skatinti geležinkelio įmones ir infrastruktūros valdytoją kuo labiau sumažinti sutrikimų skaičių ir gerinti geležinkelių tinklo veiklą.
38 Toks aiškinimas taip pat prieštarautų geležinkelių rinkos liberalizavimo tikslui, kuriuo grindžiama Direktyva 2012/34, kaip matyti iš jos 2 ir 3 konstatuojamųjų dalių. Jose nurodyta, kad šia direktyva siekiama užtikrinti glaudesnę Sąjungos transporto sektoriaus integraciją, kuri yra esminė vidaus rinkos sukūrimo sudedamoji dalis, ir pagerinti geležinkelių sistemos veiksmingumą, siekiant ją integruoti į konkurencingą rinką.
39 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą kiekvienoje iš sujungtų bylų reikia atsakyti: Direktyvos 2012/34 35 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad į šio 35 straipsnio taikymo sritį patenka speciali pasienio sankcijų sistema, kuria formaliai nesiekiama įgyvendinti šio 35 straipsnio ir kuri taikoma viršijus sustojimo laiką stotyse, jungiančiose su užsienio geležinkelių tinklais, jeigu ja siekiama optimalaus geležinkelių tinklo naudojimo ir skatinti geležinkelio įmones kuo labiau sumažinti sutrikimų skaičių bei gerinti šio tinklo veiklą. Tokiu atveju pagal Direktyvos 2012/34 35 straipsnį nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias kartu su bendra sankcijų sistema, kuri yra šiomis nacionalinės teisės nuostatomis įdiegtos veiklos rezultatų gerinimo sistemos, kaip ji suprantama pagal šį 35 straipsnį, dalis, leidžiama taikyti tokią specialią sistemą, su sąlyga, kad ją taikant laikomasi tame 35 straipsnyje nustatytų reikalavimų ir šios direktyvos VI priedo 2 punkte išdėstytų pagrindinių principų.
Dėl antrojo, ketvirtojo ir penktojo klausimų
40 Antruoju, ketvirtuoju ir penktuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, kiekvienoje iš sujungtų bylų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2012/34 35 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį valstybėms narėms leidžiama veiklos rezultatų gerinimo sistemoje numatyti tiek bendrą sankcijų sistemą, taikomą vėlavimo visame nacionaliniame tinkle atveju, tiek specialią pasienio sankcijų sistemą, taikomą viršijus sustojimo laiką stotyse, jungiančiose su užsienio geležinkelių tinklais, todėl už tą patį veiksmą geležinkelio įmonei gali būti skiriamos kelios sankcijos, ir, jei taip, ar reguliavimo institucija privalo užtikrinti šių sankcijų sistemų koordinavimą ir patikrinti, ar jų kumuliacija atitinka proporcingumo principą.
41 Kaip pažymėta šio sprendimo 36 punkte, valstybės narės turi didelę diskreciją nustatyti konkrečias priemones, susijusias su Direktyvos 2012/34 35 straipsnyje numatyta veiklos rezultatų gerinimo sistema, kuriomis siekiama skatinti tiek geležinkelio įmones, tiek infrastruktūros valdytoją gerinti tinklo veiklos rezultatus. Vis dėlto pagal šio 35 straipsnio 2 dalį ši sistema turi atitikti pagrindinius principus, išdėstytus šios direktyvos VI priedo 2 punkto a papunktyje.
42 Atsižvelgiant į šią diskreciją ir į tai, kad Direktyvos 2012/34 35 straipsnyje tik numatyta, jog veiklos rezultatų gerinimo sistemoje gali būti nustatytos sankcijos, tačiau nepatikslinamas nei jų pobūdis, nei apimtis, valstybės narės iš esmės išlieka laisvos nustatyti iš įvairių sankcijų sudarytą sistemą ir kartu su bendra sankcijų sistema, taikoma vėlavimo visame nacionaliniame tinkle atveju, – specialią sankcijų sistemą, skirtą sutrikimų, susijusių su vėlavimais tam tikrame tinklo segmente, skaičiui sumažinti.
43 Vis dėlto, kaip matyti iš šio sprendimo 35 punkte nurodytos jurisprudencijos, nors valstybės narės gali laisvai pasirinkti konkrečias veiklos rezultatų gerinimo sistemą sudarančias priemones, šios priemonės turi sudaryti darnią ir skaidrią visumą, kuri galėtų būti laikoma „veiklos rezultatų gerinimo sistema“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2012/34 35 straipsnį.
44 Kaip savo išvados 52 punkte iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, šis reikalavimas reiškia, kad skirtingas šią sistemą sudarančias priemones turi koordinuoti reguliavimo institucija, kurią valstybės narės privalo paskirti pagal šios direktyvos 55 straipsnio 1 dalį.
45 Kaip yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, ši institucija pagal Direktyvos 2012/34 56 straipsnį, kuriuo jai suteikiami infrastruktūros apmokestinimo sistemos kontrolės įgaliojimai, turi teisę įmonei, vykdančiai pagrindines geležinkelių infrastruktūros valdytojo funkcijas, nurodyti pakeitimus, kuriuos reikia padaryti šioje sistemoje, kad būtų pašalinti jos neatitikimai šioje direktyvoje nustatytiems reikalavimams. Be to, kaip, be kita ko, matyti iš šio 56 straipsnio 6 dalies, reguliavimo institucijos sprendimai gali būti grindžiami tik šios direktyvos IV skyriaus 2 skirsnio nuostatų, tarp kurių yra ir jos 35 straipsnis, arba nediskriminavimo principo pažeidimu (šiuo klausimu žr. 2021 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo LatRailNet ir Latvijas dzelzceļš, C‑144/20, EU:C:2021:717, 38, 45 ir 46 punktus).
46 Direktyvos 2012/34 56 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad reguliavimo institucija užtikrina, kad infrastruktūros valdytojai laikytųsi šios direktyvos nuostatų, visų pirma kiek tai susiję su šio 56 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytų Tinklo nuostatų turiniu. O iš šios direktyvos VI priedo 2 punkto a papunkčio, į kurį daroma nuoroda jos 35 straipsnio 2 dalyje, matyti, kad pagal veiklos rezultatų gerinimo sistemą numatytos priemonės turi leisti pasiekti sutartą veiklos rezultatų lygį, nepakenkiant paslaugų ekonominiam perspektyvumui.
47 Taigi, pirma, įgyvendindama jai suteiktus įgaliojimus reguliavimo institucija privalo patikrinti, pirma, ar visomis priemonėmis, sudarančiomis infrastruktūros valdytojo Tinklo nuostatuose nustatytą veiklos rezultatų gerinimo sistemą, darniai ir skaidriai siekiama tikslo gerinti tinklo veiklos rezultatus, ir, antra, ar šios priemonės atitinka proporcingumo principą.
48 Proporcingumo principo, kuris yra bendrasis Sąjungos teisės principas, laikymasis reikalauja, kad priimtos priemonės neviršytų to, kas tinkama ir būtina nagrinėjamomis teisės nuostatomis teisėtai siekiamiems tikslams įgyvendinti, turint omenyje, kad, kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia pasirinkti mažiausiai varžančią, o dėl jos kylantys nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams (šiuo klausimu žr. 2017 m. kovo 22 d. Sprendimo Euro-Team ir Spirál-Gép, C‑497/15 ir C‑498/15, EU:C:2017:229, 39 ir 40 punktus ir 2022 m. vasario 24 d. Sprendimo Agenzia delle dogane e dei monopoli ir Ministero dell’Economia e delle Finanze, C‑452/20, EU:C:2022:111, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
49 Vadinasi, kai veiklos rezultatų gerinimo sistema apima kelias sankcijų sistemas, kurios gali būti taikomos už tą patį veiksmą, reguliavimo institucija privalo patikrinti, ar šios sistemos tarpusavyje dera ir ar atitinka Direktyvos 2012/34 35 straipsnyje nustatytus reikalavimus bei šios direktyvos VI priedo 2 punkte išdėstytus pagrindinius principus. Ši institucija taip pat turi patikrinti, ar sankcijos, kurios gali būti skiriamos pagal šias sistemas, vertinamos bendrai, yra tinkamos, būtinos ir proporcingos atsižvelgiant į šios direktyvos 35 straipsniu siekiamą tikslą, t. y. mažinti sutrikimų skaičių ir gerinti geležinkelių tinklo veiklą, taigi, ar jos neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti.
50 Antra, kiek tai susiję su įvairių geležinkelio įmonėms taikomų priemonių ekonominio poveikio vertinimu, reguliavimo institucija, atsižvelgdama į Direktyvos 2012/34 VI priedo 2 punkto a papunktį, privalo patikrinti, ar veiklos rezultatų gerinimo sistema nekelia pavojaus paslaugos ekonominiam perspektyvumui ir ar šią sistemą sudarančios priemonės, visų pirma įvairios sankcijų sistemos, nustatytos siekiant sumažinti sutrikimų skaičių ir pagerinti veiklos rezultatus, negali pakenkti atitinkamų geležinkelio įmonių ekonominiam perspektyvumui ir pelningumui.
51 Be to, reikia pažymėti, kad jokia Teisingumo Teismo turima informacija neleidžia manyti, jog sankcijos, kurios pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamą veiklos rezultatų gerinimo sistemą gali būti taikomos už tą patį veiksmą, turi būti laikomos baudžiamosiomis, visų pirma dėl sankcijos, kuri gali būti skirta atitinkamam asmeniui, griežtumo laipsnio (šiuo klausimu žr. 2025 m. sausio 30 d. Sprendimo Engie România, C‑205/23, EU:C:2025:43, 49 punktą), o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, todėl neatrodo, kad ne bis in idem principas būtų taikomas nagrinėjamu atveju.
52 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį, ketvirtąjį ir penktąjį klausimus kiekvienoje iš sujungtų bylų reikia atsakyti: Direktyvos 2012/34 35 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį valstybėms narėms leidžiama veiklos rezultatų gerinimo sistemoje numatyti tiek bendrą sankcijų sistemą, taikomą vėlavimo visame nacionaliniame tinkle atveju, tiek specialią pasienio sankcijų sistemą, taikomą viršijus sustojimo laiką stotyse, jungiančiose su užsienio geležinkelių tinklais, todėl už tą patį veiksmą geležinkelio įmonei gali būti skiriamos kelios sankcijos. Kai ši sistema apima kelias sankcijų sistemas, reguliavimo institucija privalo patikrinti, pirma, ar šią sistemą sudarančiomis priemonėmis darniai ir skaidriai siekiama tikslo gerinti tinklo veiklos rezultatus, ir, antra, ar šios priemonės atitinka proporcingumo principą ir ar nekelia pavojaus atitinkamų geležinkelio įmonių ekonominiam perspektyvumui ir pelningumui.
Dėl trečiojo klausimo
53 Trečiuoju klausimu kiekvienoje iš sujungtų bylų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2012/34 35 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį reguliavimo institucija privalo patikrinti, ar šiame straipsnyje numatyta veiklos rezultatų gerinimo sistema neabejotinai apima ne tik sankcijas, bet ir priemokas geležinkelio įmonėms, kurių veiklos rezultatai viršija numatytuosius, bei kompensacijas žalą patyrusioms įmonėms, taip pat, ar sankcijos už vėlavimą taikomos infrastruktūros valdytojui, kai jis yra už tai atsakingas.
54 Pagal Direktyvos 2012/34 35 straipsnio 1 dalį ir, kaip priminta šio sprendimo 29 punkte, veiklos rezultatų gerinimo sistemoje, kurią valstybės narės privalo įdiegti, gali būti numatytos sankcijos už veiksmus, dėl kurių sutrinka tinklo veikla, kompensacijos nuo tokių sutrikimų nukentėjusioms įmonėms ir priemokos už geresnius, nei buvo numatyta, veiklos rezultatus. Iš šios nuostatos formuluotės nematyti, jog tam, kad tokia sistema galėtų būti laikoma suderinama su šia nuostata, joje būtinai turėtų būti numatytos visos trys 35 straipsnio 1 dalyje nurodytos sudedamosios dalys, t. y. sankcijos, kompensacijos ir priemokos.
55 Priešingai, kaip pažymėta šio sprendimo 35 ir 36 punktuose, valstybės narės turi didelę diskreciją, leidžiančią joms nustatyti, kurios Direktyvos 2012/34 35 straipsnio 1 dalyje nurodytos priemonės yra tinkamos šioje nuostatoje siekiamiems tikslams – skatinti optimalų geležinkelių tinklo naudojimą, mažinti sutrikimų skaičių ir gerinti šio tinklo naudojimo rezultatus – pasiekti ir apibrėžti konkrečias šių priemonių taikymo sąlygas, atsižvelgiant į nustatytus tinklo optimizavimo, gerinimo poreikius ir jo sutrikimus.
56 Taigi, kaip patvirtina Direktyvos 2012/34 VI priedo 2 punktas, veiklos rezultatų gerinimo sistemą gali sudaryti įvairios priemonės, skirtos skirtingiems geležinkelių infrastruktūros apmokestinimo aspektams, jeigu, kaip pažymėta šio sprendimo 43 ir 49 punktuose, tos priemonės sudaro darnią, skaidrią ir proporcingą visumą, tinkamą ankstesniame šio sprendimo punkte nurodytiems tikslams pasiekti.
57 Šiuo požiūriu, kaip generalinis advokatas iš esmės pažymėjo savo išvados 62 punkte, kai siekiama pagerinti konkretų geležinkelių tinklo aspektą, atitinkamai valstybei narei gali būti leidžiama numatyti priemones, taikomas tik infrastruktūros valdytojui arba tik atitinkamoms geležinkelio įmonėms. Kadangi infrastruktūros valdytojas ir geležinkelio įmonės vykdo skirtingo pobūdžio veiklą ir dėl to jiems tenka skirtingos pareigos, negali būti reikalaujama, kad sutrikimų, darančių poveikį geležinkelių eismui, atveju jiems būtinai būtų taikoma ta pati sankcijų sistema.
58 Vis dėlto tokia sistema negali lemti tam tikrų geležinkelio įmonių diskriminavimo. Pagal Direktyvos 2012/34 56 straipsnio 2 dalį reguliavimo institucija yra įgaliota stebėti konkurencijos padėtį geležinkelių paslaugų rinkose. Ji visų pirma savo iniciatyva tikrina, ar Tinklo nuostatuose nėra pareiškėjus diskriminuojančių sąlygų.
59 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad į trečiąjį klausimą kiekvienoje iš sujungtų bylų reikia atsakyti: Direktyvos 2012/34 35 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį reguliavimo institucija neprivalo tikrinti, ar šiame straipsnyje numatyta veiklos rezultatų gerinimo sistema būtinai apima ne tik sankcijas, bet ir priemokas geležinkelio įmonėms, kurių veiklos rezultatai viršija numatytuosius, bei kompensacijas žalą patyrusioms įmonėms, taip pat, ar sankcijos už vėlavimą taikomos infrastruktūros valdytojui, kai jis yra už tai atsakingas. Vis dėlto pagal tą 35 straipsnį ši institucija privalo patikrinti, ar tokia sistema, vertinama kaip visuma, sudaro darnią, skaidrią ir proporcingą priemonių visumą, tinkamą 35 straipsnyje nurodytiems tikslams pasiekti.
Dėl šeštojo klausimo
60 Šeštuoju klausimu kiekvienoje iš sujungtų bylų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 97 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias Direktyvos 2012/34 35 straipsnyje nurodytoje veiklos rezultatų gerinimo sistemoje leidžiama specialią pasienio sankcijų sistemą taikyti geležinkelio įmonėms, kai jos viršija sustojimo laiką stotyse, jungiančiose su užsienio geležinkelių tinklais, neatsižvelgiant į pajamas, kurias šios įmonės gauna arba gali gauti tranzito išlaidoms padengti.
61 Pagal SESV 97 straipsnio pirmą pastraipą, be transporto įkainių, vežėjo nustatomi mokesčiai arba rinkliavos už gabenimą per sienas neturi būti per daug dideli, palyginti su tokio gabenimo realiosiomis išlaidomis. Taigi ši nuostata padeda mažinti su sienų kirtimu Sąjungoje tiesiogiai susijusias išlaidas, siekiant sudaryti palankesnes sąlygas vidaus rinkai sukurti.
62 Šiuo atveju pagrindinėse bylose nagrinėjami ginčai susiję su specialios pasienio sankcijų sistemos, t. y. specialios sankcijų sistemos, taikomos geležinkelio įmonėms, kai jos viršija sustojimo laiką stotyse, jungiančiose su užsienio geležinkelių tinklais, ir papildančios bendrą sankcijų sistemą, taikomą vėlavimo visame nacionaliniame tinkle atveju, teisėtumu. Šios sankcijos, kurias geležinkelio įmonėms skiria infrastruktūros valdytojas, kaip matyti iš nutarčių dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, yra mechanizmas, skirtas geležinkelio įmonėms mažinti sutrikimų skaičių ir gerinti geležinkelių tinklo veiklą.
63 Tokios sistemos nustatymas negali būti prilyginamas SESV 97 straipsnyje nurodytiems mokesčiams ar rinkliavoms. Šie mokesčiai ar rinkliavos reiškia vežėjo surenkamas sumas. Taip nėra pagrindinėse bylose nagrinėjamų sankcijų atveju; jas geležinkelio įmonėms pagal veiklos rezultatų gerinimo sistemą skiria infrastruktūros valdytojas.
64 Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos nepatenka į SESV 97 straipsnio taikymo sritį.
65 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į šeštąjį klausimą kiekvienoje iš sujungtų bylų reikia atsakyti: SESV 97 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis netaikomas nacionalinės teisės nuostatoms, pagal kurias Direktyvos 2012/34 35 straipsnyje nurodytoje veiklos rezultatų gerinimo sistemoje leidžiama specialią pasienio sankcijų sistemą taikyti geležinkelio įmonėms, kai jos viršija sustojimo laiką stotyse, jungiančiose su užsienio geležinkelių tinklais, neatsižvelgiant į pajamas, kurias šios įmonės gauna arba gali gauti tranzito išlaidoms padengti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
66 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:
1. 2012 m. lapkričio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/34/ES, kuria sukuriama bendra Europos geležinkelių erdvė, iš dalies pakeistos 2016 m. gruodžio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/2370, 35 straipsnis
turi būti aiškinamas taip:
į šio 35 straipsnio taikymo sritį patenka speciali pasienio sankcijų sistema, kuria formaliai nesiekiama įgyvendinti šio 35 straipsnio ir kuri taikoma viršijus sustojimo laiką stotyse, jungiančiose su užsienio geležinkelių tinklais, jeigu ja siekiama optimalaus geležinkelių tinklo naudojimo ir skatinti geležinkelio įmones kuo labiau sumažinti sutrikimų skaičių bei gerinti šio tinklo veiklą. Tokiu atveju pagal Direktyvos 2012/34 su pakeitimais 35 straipsnį nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias kartu su bendra sankcijų sistema, kuri yra šiomis nacionalinės teisės nuostatomis įdiegtos veiklos rezultatų gerinimo sistemos, kaip ji suprantama pagal šį 35 straipsnį, dalis, leidžiama taikyti tokią specialią sistemą, su sąlyga, kad ją taikant laikomasi tame 35 straipsnyje nustatytų reikalavimų ir šios direktyvos su pakeitimais VI priedo 2 punkte išdėstytų pagrindinių principų.
2. Direktyvos 2012/34, iš dalies pakeistos Direktyva 2016/2370, 35 straipsnis
turi būti aiškinamas taip:
pagal jį valstybėms narėms leidžiama veiklos rezultatų gerinimo sistemoje numatyti tiek bendrą sankcijų sistemą, taikomą vėlavimo visame nacionaliniame tinkle atveju, tiek specialią pasienio sankcijų sistemą, taikomą viršijus sustojimo laiką stotyse, jungiančiose su užsienio geležinkelių tinklais, todėl už tą patį veiksmą geležinkelio įmonei gali būti skiriamos kelios sankcijos. Kai ši sistema apima kelias sankcijų sistemas, reguliavimo institucija privalo patikrinti, ar, pirma, šią sistemą sudarančiomis priemonėmis darniai ir skaidriai siekiama tikslo gerinti tinklo veiklos rezultatus, ir, antra, ar šios priemonės atitinka proporcingumo principą ir ar nekelia pavojaus atitinkamų geležinkelio įmonių ekonominiam perspektyvumui ir pelningumui.
3. Direktyvos 2012/34, iš dalies pakeistos Direktyva 2016/2370, 35 straipsnis
turi būti aiškinamas taip:
pagal jį reguliavimo institucija neprivalo tikrinti, ar šiame straipsnyje numatyta veiklos rezultatų gerinimo sistema būtinai apima ne tik sankcijas, bet ir priemokas geležinkelio įmonėms, kurių veiklos rezultatai viršija numatytuosius, bei kompensacijas žalą patyrusioms įmonėms, taip pat, ar sankcijos už vėlavimą taikomos infrastruktūros valdytojui, kai jis yra už tai atsakingas. Vis dėlto pagal tą 35 straipsnį ši institucija privalo patikrinti, ar tokia sistema, vertinama kaip visuma, sudaro darnią, skaidrią ir proporcingą priemonių visumą, tinkamą 35 straipsnyje nurodytiems tikslams pasiekti.
4. SESV 97 straipsnis
turi būti aiškinamas taip:
jis netaikomas nacionalinės teisės nuostatoms, pagal kurias Direktyvos 2012/34, iš dalies pakeistos Direktyva 2016/2370, 35 straipsnyje nurodytoje veiklos rezultatų gerinimo sistemoje leidžiama specialią pasienio sankcijų sistemą taikyti geležinkelio įmonėms, kai jos viršija sustojimo laiką stotyse, jungiančiose su užsienio geležinkelių tinklais, neatsižvelgiant į pajamas, kurias šios įmonės gauna arba gali gauti tranzito išlaidoms padengti.
Parašai.
* Proceso kalba: italų.