Laikina versija
GENERALINĖS ADVOKATĖS
TAMARA ĆAPETA IŠVADA,
pateikta 2026 m. rugsėjo 10 d.(1)
Bylos C‑38/25 P, C‑48/25 P, C‑54/25 P ir C‑55/25 P
Europos Komisija
prieš
Aloe Vera of Europe BV (C‑38/25 P)
Aboca SpA Soc. agr.,
Coswell SpA,
Associação portuguesa de suplementos alimentares (Apard) (C‑48/25 P)
Ortis SA (C‑54/25 P)
Syndicat national des compléments alimentaires (Synadiet),
Asociación Española de Fabricantes de Preparados alimenticios especiales, dietéticos y plantas medicinales (Afepadi),
Be-Sup Asbl,
Fitoform SAS,
Laboratoires Diététique et Santé SASU,
Laboratoires Forte Pharma S.A.M,
Laboratoires Ilapharm SAS,
Laboratoires Ineldea SAS,
Laboratoires Juva Santé SASU,
Laboratoire Pionneau SAS,
Laboratoires Super Diet SASU,
Laboratoires Vitarmonyl SARL,
La Source SARLU,
Les Trois Chênes SA,
Naturenvie SAS,
Noria Distribution SAS,
Pharmanager Ingrédients SAS,
Plantex SASU,
Santé Verte SAS,
Thera-Sana SASU,
Vitamins SAS,
V.S. Vecteur Santé Laboratoires (C‑55/25 P)
„ Apeliacinis skundas – Vartotojų apsauga – Reglamentas (EB) Nr. 1925/2006 – 8 straipsnis – Medžiagos, kurių naudojimą draudžia, riboja arba prižiūri Sąjunga – Reglamentas (ES) 2021/468 – „Preparatų“ iš augalų rūšių dalių, kurių sudėtyje yra hidroksiantraceno darinių, draudimas – Taisyklės, reglamentuojančios medžiagų draudimo, jų naudojimo ribojimo arba priskyrimo Sąjungos priežiūrai procedūrą “
I. Įvadas
1. Jei ingredientas kelia daugiau abejonių nei teikia kulinarinės naudos, laikas persvarstyti receptą.
2. Pagal Reglamento (EB) Nr. 1925/2006 (toliau – Reglamentas dėl maisto produktų papildymo)(2) 8 straipsnį Komisijai iš esmės pavesta nustatyti tų abejonių priežastis ir, atsižvelgiant į visuomenės sveikatos sumetimus, nustatyti, ar ir kokia apimtimi būtina reglamentuoti bei prireikus uždrausti maisto produktų papildymą tam tikromis medžiagomis ir ingredientais.
3. Šie apeliaciniai skundai susiję su keturiais Bendrojo Teismo sprendimais(3). Juose tas teismas panaikino Reglamentą (ES) 2021/468 (toliau – ginčijamas reglamentas)(4) tiek, kiek juo dėl visuomenės sveikatos sumetimų buvo uždraustas arba Sąjungos priežiūrai priskirtas maisto produktų papildymas tam tikromis medžiagomis ir preparatais iš augalų rūšių, įskaitant Aloe, kurių sudėtyje yra hidroksiantraceno darinių (toliau – HAD).
4. Europos Komisija dėl šių sprendimų pateikė apeliacinį skundą, iš esmės teigdama, kad Bendrasis Teismas klaidingai išaiškino Reglamento dėl maisto produktų papildymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus ir jame numatytą procedūrą.
II. Teisinės ir faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami nagrinėjami apeliaciniai skundai
A. Reglamentas dėl maisto produktų papildymo
5. Viena iš pagrindinių maisto produktų funkcijų – aprūpinti organizmą maistinėmis medžiagomis, reikalingomis augimui, vystymuisi ir sveikam gyvenimui palaikyti. Todėl maisto produktai turi būti saugūs. Atsižvelgdamas į tai, Sąjungos teisės aktų leidėjas sukūrė visapusišką Sąjungos reglamentų sistemą, susijusią su maisto produktų maistine verte ir nauda sveikatai, taip pat su jų pateikimu ir reklama(5).
6. Viena iš šios sistemos dalių yra Reglamentas dėl maisto produktų papildymo. Šiame reglamente paaiškinama, kad maisto produktų papildymas maistinėmis medžiagomis ir kitais ingredientais arba jų naudojimas maisto produktų gamyboje yra savanoriškas arba privalomas ir vykdomas įvairiais tikslais(6). Todėl, siekiant palengvinti laisvą tokių maisto produktų judėjimą vidaus rinkoje, šiuo reglamentu siekiama suderinti skirtingas nacionalines taisykles dėl maisto produktų papildymo vitaminais, mineralais ir kitomis medžiagomis(7).
7. Vis dėlto Reglamentu dėl maisto produktų papildymo taip pat siekiama aukšto vartotojų sveikatos apsaugos lygio(8). Šiuo tikslu juo siekiama užtikrinti, kad maisto produktus papildančios medžiagos būtų saugios(9).
8. Reglamento dėl maisto produktų papildymo aiškinamajame rašte ypatingas dėmesys skiriamas šiam saugumo aspektui, kai „kitos nei vitaminai ir mineralai medžiagos ar ingredientai“ yra pridedami „inovatyviu būdu“. Jų „naudojimas kelia vis didesnį susirūpinimą <...> daugiausia dėl to, kad trūksta mokslinių duomenų, įrodančių, jog jų naudojimas dideliais kiekiais, dažnai gerokai viršijančiais kiekius, kurie būtų suvartojami įprastos mitybos atveju, nekelia jokio pavojaus sveikatai“(10).
9. Atsižvelgiant į tai, Reglamente dėl maisto produktų papildymo paaiškinta, kad nors „[n]ormalią ir įvairią mitybą sudaro daug ingredientų, o šiuos savo ruožtu – įvairios medžiagos <...> [jų] naudojimas <...> nekelia rūpesčių ir neturi būti reglamentuojamas“(11), „[e]gzistuoja daug įvairių maistinių medžiagų ir kitų ingredientų, kuriuos galima naudoti gaminant maisto produktus, įskaitant vitaminus, mineralus su mikroelementais, aminorūgštis, nepakeičiamas riebalų rūgštis, skaidulines medžiagas, įvairius augalų ir žolių ekstraktus, bet neapsiribojant jais“(12). Vis dėlto „[k]ai kurios medžiagos, kurios nėra vitaminai ir mineralai arba jų turintys ingredientai, dedamos į maisto produktus kaip ekstraktai ar koncentratai, dėl to šių medžiagų gali būti suvartojama gerokai daugiau negu būtų suvartojama maitinantis įprastais įvairiais maisto produktais. Kai kuriais atvejais rimtai ginčijamas tokios praktikos saugumas, o jos nauda yra neaiški, todėl <...> [t]okiais atvejais reikėtų, kad maisto verslo operatoriai, atsakingi už maisto produktų, kuriuos jie pateikia į rinką, saugą, prisiimtų įsipareigojimus dėl jų saugos įrodymo“ (13).
10. Šiuo tikslu reglamente nustatytos dvi atskiros sistemos.
11. Pirmoji sistema reglamentuoja maisto produktų papildymo vitaminais ir mineralais reikalavimus, apribojimus ir sąlygas. Ji įtvirtinta Reglamento dėl maisto produktų papildymo 3–7 straipsniuose. Šiose nuostatose nurodytas leidžiamų vitaminų ir mineralų, kuriais galima papildyti maisto produktus, rūšių sąrašas ir galimi šių vitaminų ir mineralų pavidalai(14), taip pat tam tikri apribojimai(15) ir reikalavimai(16), susiję su maisto produktų papildymu jais.
12. Antroji sistema apima maisto produktų papildymą kitomis nei vitaminai ir mineralai medžiagomis. Būtent ši sistema, įtvirtinta Reglamento dėl maisto produktų papildymo 8 straipsnyje, yra svarbi nagrinėjant šiuos apeliacinius skundus.
13. Minėto reglamento 8 straipsnio 1 dalyje paaiškinama, kad šiame straipsnyje nurodytos procedūros „laikomasi <...> kai kita negu vitaminai ar mineralai medžiaga arba ingredientas, kurio sudėtyje yra kitų nei vitaminai ar mineralai medžiagų, yra dedami į maisto produktus arba naudojami jų gamybai tokiu būdu, kad suvartojamas <...> kiekis gerokai viršytų pagrįstai numatytus subalansuotos ir įvairios mitybos atveju suvartojamus kiekius ir (arba) kitaip keltų potencialų pavojų vartotojams“(17).
14. Kitaip tariant, Reglamento dėl maisto produktų papildymo 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad joje nustatyta procedūra pradedama trimis atvejais: i) kai maisto produktai, praturtinti kitomis medžiagomis nei vitaminai ir mineralai, suvartojami tokiais kiekiais, kurie „gerokai viršija“ įprastas vartojimo sąlygas; ii) kai toks kiekis suvartojamas ir atsiranda tikimybė, kad suvartoti kiekiai gali kelti potencialų pavojų vartotojų maisto saugai; arba iii) kai, neatsižvelgiant į suvartojamą kiekį, yra tikimybė, kad tos medžiagos suvartojimas gali kelti potencialų pavojų vartotojų maisto saugai.
15. Susiklosčius vienai iš šių situacijų, Reglamento dėl maisto produktų papildymo 8 straipsnio 2 dalimi Komisijai suteikiami įgaliojimai prašyti Europos maisto saugos tarnybos (EFSA) įvertinti „turimą informaciją“, susijusią su maisto produktų papildymu tomis kitomis medžiagomis arba jų naudojimu maisto produktų gamyboje, ir, prireikus, įtraukti atitinkamą medžiagą į šio reglamento III priedą. Šį priedą sudaro A dalis („Medžiagos, kurias draudžiama naudoti“), B dalis („Medžiagos, kurių naudojimas yra apribotas“) ir C dalis („Medžiagos, kurių naudojimą prižiūri [Sąjunga]“). Medžiagos ar ingrediento įtraukimo į Reglamento dėl maisto produktų papildymo III priedą reikalavimai šio reglamento 8 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose išdėstyti taip:
„a) jei buvo nustatytas žalingas poveikis sveikatai, medžiaga ir (arba) ingredientas, kurio sudėtyje yra tos medžiagos:
i) įtraukiami į III priedo A dalį ir yra draudžiama jais papildyti maisto produktus ar juos naudoti gaminant maisto produktus; arba
ii) įtraukiami į III priedo B dalį ir yra leidžiama jais papildyti maisto produktus ar juos naudoti gaminant maisto produktus tik ten nurodytomis sąlygomis;
b) jei nustatoma žalingo poveikio sveikatai galimybė, tačiau yra abejonių moksliniu požiūriu, medžiaga įtraukiama į III priedo C dalį.“
16. Komisija gali pradėti minėtą procedūrą savo iniciatyva arba remdamasi valstybių narių pateikta informacija(18).
B. Aplinkybės, dėl kurių buvo priimtas ginčijamas reglamentas
17. HAD sudaro nevienalytės ir skirtingos struktūros cheminių medžiagų kategoriją(19). Dėl vidurius laisvinančio poveikio jie plačiai naudojami maisto papilduose ir augaliniuose vaistuose(20).
18. Pasak Bendrojo Teismo, HAD natūraliai aptinkami įvairiose augalų rūšyse, įskaitant tam tikras Aloe rūšis ir tam tikrus vaisius bei daržoves(21).
19. Aloe rūšių atveju(22) HAD „daugiausia randami alavijų latekse – eksudate, esančiame tarp vidinės lapo dalies, t. y. skaidraus, centrinio parenchiminio alavijo lapo audinio, ir žievės“(23).
20. 2016 m. birželio 29 d. Komisija, veikdama savo iniciatyva, atsižvelgdama į valstybių narių iškeltus susirūpinimą keliančius klausimus, inicijavo Reglamento dėl maisto produktų papildymo 8 straipsnyje numatytą procedūrą ir paprašė EFSA įvertinti turimą informaciją apie iš visų maisto šaltinių gaunamų HAD saugą. Ji taip pat paprašė EFSA rekomenduoti tokią HAD paros dozę, kuri nekeltų susirūpinimo dėl galimo žalingo poveikio plačiosios visuomenės sveikatai ir, prireikus, pažeidžiamų gyventojų grupių sveikatai(24).
21. 2017 m. lapkričio 22 d. EFSA priėmė 2017 m. EFSA nuomonę „Safety of [HAD] for use in food“ (HAD naudojimo maisto produktuose sauga). Remdamasi visais turimais duomenimis, EFSA padarė išvadą, kad HAD „turėtų būti laikomi genotoksiškais ir kancerogeniniais“ pagal savo pobūdį(25) ir kad ji „negalėjo pateikti rekomendacijos dėl [HAD] paros dozės, kuri nekeltų susirūpinimo dėl žalingo poveikio sveikatai“(26).
22. Kaip matyti iš bylos medžiagos, EFSA laikosi pozicijos, kad ji negali nustatyti saugios HAD paros dozės, nes, esant susirūpinimui dėl genotoksiškumo, nėra tokio lygio, kurio neviršijant genotoksiškų medžiagų poveikis galėtų būti laikomas saugiu, nes net mažiausias poveikis kelia pavojų(27). Todėl „sveikatos požiūriu pagrįstų orientacinių verčių nustatymas laikomas netikslingu“(28).
23. Atsižvelgdama į EFSA nuomonę, 2021 m. kovo 18 d. Komisija priėmė ginčijamą reglamentą.
24. Atitinkamoje jo dalyje Komisija paaiškino, jog EFSA „nustatė, kad įrodyta, jog [HAD] aloemodinas ir emodinas bei giminingos struktūros medžiaga dantronas yra genotoksiški in vitro. Taip pat įrodyta, kad alavijų ekstraktai veikiausiai yra genotoksiški in vitro dėl ekstrakte esančių [HAD]. Be to, įrodyta, kad aloemodinas yra genotoksiškas in vivo. Įrodyta, kad alavijų ekstraktas iš viso lapo ir giminingos struktūros dantronas yra kancerogeniški“(29). Taigi Komisija padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į „didelį žalingą poveikį sveikatai, susijusį su aloemodino, emodino, dantrono ir alavijų ekstraktų, kuriuose yra [HAD], naudojimu maiste, ir į tai, kad negalima nustatyti [HAD] paros dozės, kuri nekeltų pavojaus žmonių sveikatai, tokios medžiagos turėtų būti uždraustos“(30). Be to, „kadangi yra galimybė, kad bus padarytas žalingas poveikis sveikatai, susijęs su Rheum, Cassia ir Rhamnus bei jų preparatų naudojimu maiste, tačiau tebesama mokslinio netikrumo, ar tokių preparatų sudėtyje yra [Reglamento dėl maisto produktų papildymo] III priedo A dalyje išvardytų medžiagų, tokias medžiagas turėtų prižiūrėti Sąjunga, todėl jos turėtų būti įtrauktos į [šio reglamento] III priedo C dalį“(31).
25. Atitinkamai, pagal ginčijamo reglamento 1 straipsnio 1 dalį Komisija Reglamento dėl maisto produktų papildymo III priedą iš dalies keičia taip: ji į A dalį įtraukia „aloemodiną ir visus preparatus, kuriuose yra šios medžiagos“, „emodiną ir visus preparatus, kuriuose yra šios medžiagos“, „preparatus iš Aloe rūšių augalų lapų, kurių sudėtyje yra [HAD]“ ir „dantroną ir visus preparatus, kuriuose yra šios medžiagos“.
26. Panašiai pagal ginčijamo reglamento 1 straipsnio 2 dalį Komisija į Reglamento dėl maisto produktų papildymo C dalį įtraukia „preparatus iš Rheum palmatum L., Rheum officinale Baillon ir jų hibridų šaknų arba šakniastiebių, kurių sudėtyje yra [HAD]“, „preparatus iš Cassia senna L. lapų arba vaisių, kurių sudėtyje yra [HAD]“, ir „preparatus iš Rhamnus frangula L., Rhamnus purshiana DC. žievės, kurių sudėtyje yra [HAD]“.
C. Procesas Bendrajame Teisme
27. 2021 m. balandžio 10 d. – 2021 m. gegužės 27 d. Aloe Vera of Europe BV (byloje T‑189/21), Ortis (byloje T‑271/21), Syndicat national des compléments alimentaires (Synadiet) ir kt.
(byloje T‑274/21) bei Aboca, Coswell ir Apard (byloje T‑302/21) – gamintojai arba gamintojų atstovai, parduodantys produktus, kurių sudėtyje yra medžiagų iš augalų rūšių, kurių sudėtyje yra HAD, – pareiškė ieškinius, kuriais prašė panaikinti ginčijamą reglamentą.
28. 2024 m. lapkričio 13 d. Bendrasis Teismas priėmė skundžiamus sprendimus, kuriais pripažino pagrįstais ieškovių pirmosios instancijos teisme pateiktus pagrindus tiek, kiek jie susiję su Reglamento dėl maisto produktų papildymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintų reikalavimų pažeidimu. Kitų šių šalių nurodytų pagrindų tas teismas nenagrinėjo.
29. Kiek tai susiję su sprendimais bylose T‑302/21, T‑271/21 ir T‑274/21, Bendrasis Teismas konstatavo, kad pagal Reglamento dėl maisto produktų papildymo 8 straipsnį į šio reglamento III priedo A ir C dalyse pateiktus sąrašus neleidžiama įtraukti „preparatų“(32). Be to, kiek tai susiję su sprendimais bylose T‑189/21, T‑302/21, T‑271/21 ir T‑274/21, Bendrasis Teismas taip pat konstatavo, kad Komisija suklydo nenustačiusi pavojaus ribos, nuo kurios draudžiama maisto produktus papildyti medžiagomis, kurių sudėtyje yra HAD, arba jas naudoti maisto produktų gamyboje, kaip numatyta Reglamento dėl maisto produktų papildymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse(33).
30. Taigi Bendrasis Teismas panaikino atitinkamas ginčijamo reglamento dalis.
D. Procesas Teisingumo Teisme
31. Šiais keturiais apeliaciniais skundais Komisija prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamus sprendimus, priimti galutinį sprendimą kiekvienoje byloje, atmetant ieškinius pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnį, arba, nepatenkinus šių reikalavimų, grąžinti bylas Bendrajam Teismui, kad šis išnagrinėtų dar neįvertintus pagrindus, ir priteisti iš ieškovių pirmosios instancijos teisme bylinėjimosi išlaidas arba atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą, jei byla būtų grąžinta Bendrajam Teismui.
32. Šiame procese Komisiją palaiko EFSA, kuriai buvo leista įstoti į bylą dėl kiekvieno iš šių apeliacinių skundų(34).
33. Teismo posėdis nebuvo surengtas.
III. Analizė
34. Mano išvada išdėstyta taip, kaip nurodyta toliau. Pradėsiu nuo argumento, kad Bendrasis Teismas suklydo nusprendęs, jog pagal Reglamento dėl maisto produktų papildymo 8 straipsnį neleidžiama kitų nei vitaminai ir mineralai medžiagų „preparatų“ įtraukti į šio reglamento III priedo sąrašus (A dalis). Vėliau pereisiu prie argumento, kad šio reglamento 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos sąlygos neturėtų būti aiškinamos kumuliatyviai, taip įpareigojant Komisiją nustatyti pavojaus ribą, taikomą maisto produktų papildymui medžiagomis, kurių sudėtyje yra HAD, arba jų naudojimui maisto produktų gamyboje (B dalis). Galiausiai mano analizėje bus vertinamas argumentas dėl pareigos motyvuoti neįvykdymu ir to, kad Bendrasis Teismas viršijo savo peržiūros įgaliojimus (C dalis).
A. Dėl apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su „preparatų“, kurių sudėtyje yra kitų nei vitaminai ir mineralai medžiagų, įtraukimu į Reglamento dėl maisto produktų papildymo III priedą
35. Pirmuoju apeliacinio skundo pagrindu bylose C‑48/25 P, C‑54/25 P ir C‑55/25 P Komisija ginčija Bendrojo Teismo išvadą, kad „preparatų“ sąvoka nepatenka į Reglamento dėl maisto produktų papildymo 8 straipsnio taikymo sritį. Sprendimuose bylose T‑302/21, T‑271/21 ir T‑274/21 tas teismas konstatavo, kad Reglamento dėl maisto produktų papildymo 8 straipsnyje vartojamos tik sąvokos „medžiagos“, „ingredientas“ ir „ingredientas, kurio sudėtyje yra tos medžiagos“. Taigi, jis pažymėjo, kad pagal Reglamento dėl maisto produktų papildymo 8 straipsnio 2 dalies a punkto i papunktį tik maisto produktų papildymas „medžiaga“ ar „ingredientu, kurio sudėtyje yra tos medžiagos“, arba jų naudojimas maisto produktų gamyboje galėtų būti uždraustas įtraukiant juos į minėto reglamento III priedo A dalį. Vis dėlto Bendrasis Teismas nusprendė, kad sąvoka „preparatai“ neįeina į tų dviejų sąvokų taikymo sritį. Be to, jis pažymėjo: kadangi minėto reglamento 8 straipsnio 2 dalies b punkte nurodytos tik „medžiagos“, o ne „ingredientai“, jo taikymo sritis turi būti siauresnė negu šio reglamento 8 straipsnio 2 dalies a punkto i papunkčio. Taigi į minėto reglamento III priedo C dalį gali būti įtraukiamos tik tos „medžiagos“, dėl kurių nustatyta žalingo poveikio sveikatai tikimybė, tačiau išlieka abejonių. Remdamasis šiais aiškinimais Bendrasis Teismas konstatavo, kad sąvoka „preparatai“ neįeina nei į sąvokos „medžiagos“, nei į sąvokos „ingredientai“ apimtį, kad ji negali pakeisti nė vienos iš šių sąvokų ir kad todėl Komisija negalėjo remtis šiomis nuostatomis, siekdama priimti minėto reglamento A ir C dalių pakeitimus pagal ginčijamo reglamento 1 straipsnio 1 ir 2 dalis.
36. Komisija, palaikoma EFSA, ginčija šią išvadą. Šios šalys teigia, kad nusprendęs, jog sąvoka „preparatai“ apima daugiau, nei nustatyta Reglamento dėl maisto produktų papildymo 8 straipsnio 2 dalies taikymo srityje, t. y. kad ji nepatenka nei į „medžiagų“, nei į „ingredientų“ sąvokas, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą. To teismo motyvai neatitinka minėto reglamento 8 straipsnyje nustatytos procedūros formuluotės, konteksto ir tikslo, be to, jie negali užtikrinti viso šio reglamento veiksmingumo.
37. Atsakovės ginčija šiuos argumentus ir palaiko Bendrojo Teismo motyvus.
38. Aš sutinku su Komisija ir EFSA.
39. Reglamento dėl maisto produktų papildymo 8 straipsnio 1 dalies formuluotėje pabrėžiama, kad ja siekiama apimti tas aplinkybes, kai „kita negu vitaminai ar mineralai medžiaga arba ingredientas, kurio sudėtyje yra kitų nei vitaminai ar mineralai medžiagų, yra dedami į maisto produktus arba naudojami jų gamybai“.
40. Bendrasis Teismas, visų pirma remdamasis pažodiniu šios nuostatos aiškinimu, nusprendė, kad joje numatyta procedūra netaikoma maisto produktų papildymui medžiagų, kurių sudėtyje yra HAD, „preparatais“.
41. Galiu suprasti, kodėl Bendrajam Teismui kilo dvejonių dėl šių terminų. Žodžio „preparatai“ nėra Reglamento dėl maisto produktų papildymo 8 straipsnyje, jis nevartojamas ir likusioje šio reglamento dalyje. Atsižvelgiant į tai, kaip šis žodis aiškinamas, jo vartojimas gali būti suprantamas kaip nepatenkantis į šio reglamento taikymo sritį. Iš bylos medžiagos nematyti, kodėl Komisija vis dėlto manė esant būtina šiuos terminus vartoti įgyvendinimo reglamento rezoliucinėje dalyje ir taip rizikuoti, kad bus neteisingai suprasta jos numatomo reglamento taikymo sritis.
42. Komisija ir EFSA nepateikė įtikinamo paaiškinimo šiuo klausimu. Pavyzdžiui, kontekstą, kuriame šie terminai vartojami, tikrai padeda suprasti tai, kad EFSA savo 2009 m. rekomendaciniame rašte(35), nesusijusiame su šiuo procesu, siekdama suteikti didesnį tikslumą savo analizei (ką ji turėjo visišką teisę daryti), vietoj „medžiagų“ ar „ingredientų“ sąvokų vartojo sąvoką „preparatai“. Tačiau tai jokiu būdu negali daryti įtakos aukštesnės galios Sąjungos teisės akto taikymo sričiai ar jame vartojamiems terminams.
43. Kartu nereikėtų pamiršti to, kad visiems Sąjungos institucijų aktams taikoma bendroji galiojimo prezumpcija(36). Tai reiškia, kad šie aktai turi būti aiškinami kiek įmanoma taip, kad būtų laikomasi tos prezumpcijos. Mano nuomone, tai taip pat reiškia, kad vien tik žodžio, kuris kitu atveju nevartojamas pagrindiniame akte, vartojimas įgyvendinimo akto rezoliucinėje dalyje savaime negali paneigti šios prezumpcijos.
44. Tai ypač pasakytina apie atvejus, kai, kaip ir šioje byloje, Komisija ir EFSA tiek Bendrajame Teisme, tiek Teisingumo Teisme teigė, kad ginčijamame reglamente vartojama sąvoka „preparatai“ turėtų būti suprantama kaip apimanti visus tuos produktus, kurie gamybos procese naudojami kaip žaliavos ir kurių sudėtyje yra medžiagų, dėl kurių buvo nustatytas žalingas poveikis.
45. Kitaip tariant, tiek Komisija, tiek EFSA tvirtina, kad vartojant sąvoką „preparatai“ ginčijamu reglamentu buvo siekiama apimti netiesioginį maisto produktų papildymą draudžiama medžiaga arba jos naudojimą maisto produktų gamyboje.
46. Šių šalių nuomone, tokiam aiškinimui neprieštarauja Reglamento dėl maisto produktų papildymo 8 straipsnio taikymo sritis ar tikslas. Jos pabrėžia, kad Bendrojo Teismo pateiktas pažodinis šios nuostatos aiškinimas neleidžia atsižvelgti ne tik į kitus joje esančius tekstinius elementus, pavyzdžiui, formuluotes „dedami į maisto produktus“ ir „naudojami jų gamybai“, bet ir į tai, kad, atsižvelgiant į tai, kaip aiškinama sąvoka „ingredientai“, ji gali apimti įvairias netiesioginio maisto produktų papildymo medžiagomis, kurių žalingas poveikis yra nustatytas, arba jų naudojimo maisto produktų gamyboje formas.
47. Mano nuomone, aiškinimas, pagal kurį sąvoka „ingredientai“ suprantama kaip įvairios formos ir būdai, kuriais maisto produktai yra netiesiogiai papildomi kenksminga medžiaga, iš tiesų geriausiai užtikrintų Reglamento dėl maisto produktų papildymo 8 straipsnio funkcijos išsaugojimą.
48. Kaip jau paaiškinau, šio reglamento tikslas – nustatyti sistemą, skirtą prižiūrėti „daug įvairių maistinių medžiagų ir kitų ingredientų, kuriuos galima naudoti gaminant maisto produktus“(37), kai savanoriškas maisto produktų papildymas jais galėtų kelti susirūpinimą dėl vartotojų sveikatos(38).
49. Reglamento dėl maisto produktų papildymo 8 straipsnyje tai numatyta kitų nei vitaminai ir mineralai medžiagų atveju(39).
50. Siekiant šio tikslo, neturėtų būti svarbu, ar minėta medžiaga yra gryna, ar buvo gauta ankstesnių procesų metu tam, kad būtų tiesiogiai ar netiesiogiai įtraukta kaip „preparatas“, mišinys ar ingredientas, jei tik ja savanoriškai papildomi maisto produktai ar ji naudojama jų gamyboje.
51. Iš tiesų, kaip aiškina EFSA, svarbu tai, kad maisto produktai papildomi kenksminga medžiaga, neatsižvelgiant į tai, kaip tai įvyksta. Galiausiai šio reglamento 8 straipsnyje nustatytos sistemos veiksmingumas priklauso nuo Komisijos gebėjimo reglamentuoti šį maisto produktų papildymą potencialiai kenksmingomis medžiagomis.
52. Taigi Reglamento dėl maisto produktų papildymo 8 straipsnis turėtų apimti įvairias tokios medžiagos formas, taip pat įvairius būdus, kuriais maisto produktai gali būti papildomi ta medžiaga arba ji gali būti naudojama jų gamyboje.
53. Kitas aiškinimas, pavyzdžiui, tas, kurį pateikė Bendrasis Teismas, galėtų lemti situaciją, kai Komisija faktiškai galėtų reglamentuoti tiesioginį papildymą, pavyzdžiui, alavijo emodinu, emodinu ar dantronu, tačiau negalėtų reglamentuoti netiesioginio papildymo, kai tos medžiagos, prieš papildant jomis maisto produktus arba jas naudojant jų gamyboje, pirmiausia įtraukiamos į preparato sudėtį. Nemanau, kad tai būtų logiška ar atitiktų tikslą apsaugoti vartotoją nuo žalingo maisto produktų papildymo.
54. Be to, dėl tokio aiškinimo Reglamento dėl maisto produktų papildymo 8 straipsnyje vartojamas žodis „ingredientas“ šioje nuostatoje netektų savo praktinės reikšmės.
55. Taigi nesvarbu, ar maisto produktai tiesiogiai papildomi medžiaga ar ji naudojama jų gamyboje, ar ji, prieš papildant ja maisto produktus arba naudojant jų gamyboje, pirmiausia sujungiama su kitomis medžiagomis – minėto reglamento 8 straipsnyje numatyta procedūra turi tai apimti.
56. Ta pati logika būtinai turi būti taikoma ir Reglamento dėl maisto produktų papildymo 8 straipsnio 2 dalies b punktui.
57. Tiesa, kaip pabrėžia atsakovės ir nurodoma skundžiamuose sprendimuose, šioje nuostatoje daroma nuoroda tik į sąvoką „medžiagos“, o ne kartu ir į sąvoką „ingredientai“. Būtent tuo remiantis buvo teigiama, kad pagal Reglamento dėl maisto produktų papildymo 8 straipsnio 2 dalies b punktą Sąjungos priežiūrą leidžiama taikyti tik toms medžiagoms, kurios tiesiogiai dedamos į maisto produktus arba naudojamos jų gamyboje. Vis dėlto, kaip paaiškinau, atsižvelgiant į tikslą, kurio siekiama visa Reglamento dėl maisto produktų papildymo 8 straipsnio sistema, būtų nelogiška taip apriboti šį procesą ir neįtraukti galimybės taikyti priežiūrą netiesioginiam papildymui medžiagomis, jei nustatytas galimas jų žalingas poveikis sveikatai, tačiau yra abejonių moksliniu požiūriu.
58. Priešingas aiškinimas taip pat netektų prasmės, jei būtų vertinamas paties 8 straipsnio kontekste: pagal šio straipsnio 5 dalyje numatytą skubos procedūrą Komisija gali perkelti „medžiagą“ iš III priedo C dalies į A arba B dalis. Atitinkamai, kad toks perkėlimas būtų įmanomas „ingredientų“ atžvilgiu dėl neišvengiamų skubos priežasčių, C dalyje taip pat turi būti numatyta galimybė įtraukti ir „ingredientus“. Tai reiškia, kad šio reglamento 8 straipsnio 2 dalies b punktas turi būti aiškinamas kaip apimantis ir „ingredientų“ įtraukimą į III priedo C dalį. Todėl, nepriklausomai nuo to, kad atsakovių argumentai nėra nauji(40), jie bet kuriuo atveju negali Komisijai trukdyti reglamentuoti maisto produktų papildymo medžiagomis, kurios gali būti žalingos žmonių sveikatai.
59. Šiomis aplinkybėmis tai reiškia, kad jokia Reglamento dėl maisto produktų papildymo nuostata neprieštarauja tam, kad šio reglamento 8 straipsnyje įtvirtintos sąvokos „medžiagos“ ir „ingredientai“ būtų aiškinamos kaip apimančios netiesioginį maisto produktų papildymą kitomis nei vitaminai ir mineralai medžiagomis arba šių medžiagų naudojimą gaminant maisto produktus kaip „preparatus“. Taigi Bendrasis Teismas padarė klaidą, kai šią nuostatą aiškino kaip netaikomą tokiai situacijai ir kai, inter alia, šiuo pagrindu panaikino atitinkamas ginčijamo reglamento dalis.
60. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui pirmąjį Komisijos apeliacinio skundo pagrindą bylose C‑48/25 P, C‑54/25 P ir C‑55/25 P pripažinti pagrįstu.
B. Dėl apeliacinio skundo pagrindų, susijusių su sąlygomis, kuriomis grindžiamos Reglamento dėl maisto produktų papildymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys
61. Skundžiamuose sprendimuose Bendrasis Teismas Reglamento dėl maisto produktų papildymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalis aiškino kaip nustatančias dvi kumuliacines sąlygas, kad Komisija galėtų uždrausti maisto produktus papildyti medžiaga ar ingredientu arba naudoti juos maisto produktų gamyboje: pirma, kad jais papildžius maisto produktus, suvartojamas šios medžiagos kiekis gerokai viršytų pagrįstai numatytus subalansuotos ir įvairios mitybos atveju suvartojamus kiekius ir (arba) kitaip keltų potencialų pavojų vartotojams (8 straipsnio 1 dalis), o antra – kad yra nustatytas žalingas poveikis sveikatai (8 straipsnio 2 dalis). Tuo remdamasis ir atsižvelgdamas į tai, kad Komisija nenustatė HAD kiekio ribos subalansuotoje ir įvairioje mityboje, nors to reikalaujama pagal minėto reglamento 8 straipsnio 1 dalį, Bendrasis Teismas panaikino atitinkamas ginčijamo reglamento dalis(41).
62. Savo pirmuoju apeliacinio skundo pagrindu byloje C‑38/25 P ir antruoju apeliacinio skundo pagrindu bylose C‑48/25 P, C‑54/25 P ir C‑55/25 P Komisija ginčija šias išvadas. Palaikoma EFSA, ji iš esmės teigia, kad norint uždrausti maisto produktus papildyti medžiaga – tiek tiesiogiai, tiek per ingredientus, kurių sudėtyje yra tos medžiagos, – arba ją naudoti maisto produktų gamyboje, turi būti įvykdyta tik sąlyga dėl neigiamo poveikio sveikatai nustatymo, numatyta minėto reglamento 8 straipsnio 2 dalies a punkte(42).
63. Atsakovės ginčija šiuos argumentus ir pritaria Bendrojo Teismo motyvams.
64. Aš sutinku su Komisija ir EFSA.
65. Kaip paaiškinta šios išvados 14 punkte, Reglamento dėl maisto produktų papildymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyti trys rizikos atvejai, kuriais remiantis Komisijai suteikiami įgaliojimai inicijuoti tam tikrų medžiagų ir (arba) ingredientų įtraukimo į III priedą procedūrą: pirma, kai suvartojamas kiekis viršija kiekį, suvartojamą įprastos ir subalansuotos mitybos atveju; antra, kai toks kiekis suvartojamas ir kyla potencialus pavojus vartotojams; arba, trečia, kai, nepriklausomai nuo suvartojamo kiekio, maisto produktų papildymas minėtomis medžiagomis ar ingredientais kelia potencialų pavojų vartotojams.
66. Šios sąlygos yra aiškiai ankstesnės už sprendimų priėmimo procesą, vykdomą pagal Reglamento dėl maisto produktų papildymo 8 straipsnio 2 dalį siekiant reglamentuoti taip nustatytą riziką, ir yra nuo jo atskirtos. Šis sprendimų priėmimo procesas pradedamas tik po to, kai Komisija, remdamasi valstybių narių iškeltais susirūpinimą keliančiais klausimais arba savo iniciatyva, nustato, kad gali egzistuoti viena ar kelios Reglamento dėl maisto produktų papildymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytos rizikos.
67. Iš tiesų man atrodo akivaizdu, kad Reglamento dėl maisto produktų papildymo 8 straipsnyje išskirti du atskiri etapai: rizikos nustatymo etapas (pagal šio reglamento 8 straipsnio 1 dalį) ir sprendimo, kaip valdyti tą riziką, priėmimo etapas (pagal šio reglamento 8 straipsnio 2 dalį).
68. Tame antrajame etape, t. y. rizikos valdymo etape, Komisija turi pasirinkti vieną iš Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytų politikos krypčių, kaip elgtis su atitinkama medžiaga ar ingredientu.
69. Tuo metu Reglamento dėl maisto produktų papildymo 8 straipsnio 1 dalyje numatyti rizikos nustatymo atvejai yra neaktualūs.
70. Kaip nurodyta Reglamento dėl maisto produktų papildymo 8 straipsnio 2 dalyje, tuo metu, priklausomai nuo EFSA atlikto vertinimo, Komisija – jei nustatomas žalingas poveikis – gali įtraukti medžiagą ar ingredientą į A dalį ir taip visiškai uždrausti jų naudojimą (pagal šio reglamento 8 straipsnio 2 dalies a punkto i papunktį) arba įtraukti juos į B dalį ir leisti jais papildyti maisto produktus laikantis tam tikrų sąlygų (pagal šio reglamento 8 straipsnio 2 dalies a punkto ii papunktį); arba, jei žalingas poveikis yra nustatytas, tačiau yra abejonių moksliniu požiūriu, įtraukti medžiagą ar ingredientą į C dalį, leisti juos naudoti ir numatyti jiems priežiūrą (pagal minėto reglamento 8 straipsnio 2 dalies b punktą). Kitaip tariant, Komisija, remdamasi moksliškai nustatyta žalingo poveikio tikimybe, turi nuspręsti, kokių konkrečių veiksmų imtis.
71. Šios bylos kontekste suprantu, kad Komisija pradėjo Reglamento dėl maisto produktų papildymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytą procedūrą tik dėl rizikos, susijusios su medžiagų, kurių sudėtyje yra HAD, suvartojimu, keliančiu pavojų vartotojų sveikatai. Atsižvelgdama į EFSA pateiktą vertinimą, kuriame nustatyta, kad toks pavojus dėl tam tikrų medžiagų(43) egzistuoja, Komisija pasirinko Reglamento dėl maisto produktų papildymo 8 straipsnio 2 dalies a punkto i papunktyje nustatytą politikos kryptį.
72. Kaip matyti iš šios nuostatos formuluotės, jei Komisija priima sprendimą pagal Reglamento dėl maisto produktų papildymo 8 straipsnio 2 dalies a punkto i papunktį, ji turi visiškai uždrausti medžiagą ar ingredientą, todėl neturi diskrecijos nustatyti šios konkrečios rūšies medžiagos suvartojimo ribos (net jei genotoksiškų medžiagų atveju tai būtų įmanoma)(44). Jei jai būtų suteikta tokia diskrecija, Sąjungos teisės aktų leidėjas būtų tai nurodęs, kaip jis tai padarė minėto reglamento 8 straipsnio 2 dalies a punkto ii papunktyje(45).
73. Taigi akivaizdu, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą nusprendęs, jog Reglamento dėl maisto produktų papildymo 8 straipsnio 2 dalis turi būti siejama su šio reglamento 8 straipsnio 1 dalimi, todėl Komisija, prieš įtraukdama medžiagą į šio reglamento III priedą, turi įvykdyti dvi sąlygas.
74. Priešingai nei teigia atsakovės, dėl pirmiau pateikto aiškinimo Reglamento dėl maisto produktų papildymo 8 straipsnio 1 dalis nepraranda savo funkcijos. Mano nuomone, šios šalys painioja dvi skirtingas sąvokas – rizikos vertinimą ir rizikos valdymą.
75. Viena vertus, rizikos vertinimas yra moksliškai pagrįstas procesas, susidedantis iš keturių elementų: pavojaus nustatymo, pavojaus apibūdinimo, poveikio įvertinimo ir rizikos apibūdinimo(46). Šis procesas apima sudėtingą medžiagos ar biologinio veiksnio saugos mokslinį vertinimą, pagrįstą visais susijusiais moksliniais ir techniniais duomenimis, siekiant nustatyti kylančią riziką ir užkirsti jai kelią. Sąjungos lygmeniu ir Reglamento dėl maisto produktų papildymo tikslais šią užduotį atlieka EFSA. Kita vertus, rizikos valdymas – tai „procesas, kuris nuo rizikos vertinimo skiriasi tuo, kad konsultuojantis su suinteresuotomis šalimis yra įvertinamos elgsenos alternatyvos, atsižvelgiama į įvertintą riziką bei kitus teisėtus veiksnius, o prireikus pasirenkamos atitinkamos prevencijos ir kontrolės priemonės“(47). Tik užbaigus rizikos analizę, kompetentingos institucijos gali priimti sprendimus dėl tinkamų priemonių pageidaujamam apsaugos lygiui pasiekti(48).
76. Kaip jau paaiškinau, nors Reglamento dėl maisto produktų papildymo 8 straipsnio 1 dalį galima suprasti kaip rizikos vertinimo elementą, šio reglamento 8 straipsnio 2 dalyje aiškiai nurodytos įvairios galimybės valdyti riziką, kurią EFSA jau nustatė, įvertino ir apibūdino(49). Nagrinėjamu atveju Komisija valdė EFSA nustatytą riziką taikydama Reglamento dėl maisto produktų papildymo 8 straipsnio 2 dalies a punkto i papunktyje numatytą priemonę: įtraukdama atitinkamą medžiagą į minėto reglamento III priedo A sąrašą ir uždrausdama ja papildyti maisto produktus arba ją naudoti maisto produktų gamyboje. Tas Komisijos sprendimas gali būti peržiūrėtas, jei nustatoma akivaizdi vertinimo klaida.
77. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui pirmąjį Komisijos apeliacinio skundo pagrindą byloje C‑38/25 P ir antrąjį apeliacinio skundo pagrindą bylose C‑48/25 P, C‑54/25 P ir C‑55/25 P pripažinti pagrįstais.
C. Dėl apeliacinio skundo pagrindų, susijusių su Bendrojo Teismo pareiga motyvuoti ir jo peržiūros įgaliojimais
78. Antruoju apeliacinio skundo pagrindu byloje C‑38/25 P ir trečiuoju apeliacinio skundo pagrindu bylose C‑48/25 P, C‑54/25 P ir C‑55/25 P Komisija, kuriai pritaria EFSA, teigia, kad Bendrasis Teismas neįvykdė savo pareigos motyvuoti(50) ir viršijo savo teisminės peržiūros įgaliojimus(51).
79. Atsakovės mano, kad Komisijos argumentai yra nepriimtini ir kad Bendrasis Teismas bet kuriuo atveju nepažeidė jam tenkančios pareigos motyvuoti bei nevykdė tokio intensyvumo peržiūros, dėl kurios būtų viršytos jam suteiktų įgaliojimų ribos.
80. Aš sutinku su atsakovėmis.
81. Dėl teiginio, kad Bendrasis Teismas pažeidė pareigą motyvuoti, reikėtų priminti, kad būtina skirti motyvų buvimą, kaip to reikalaujama pagal SESV 296 straipsnį, ir klausimą, ar tie motyvai yra pagrįsti. Tik argumentas, susijęs su motyvų buvimu, gali patekti į SESV 296 straipsnio taikymo sritį(52). Vis dėlto akivaizdu, kad Komisija neteigia, jog skundžiamuose sprendimuose trūksta motyvų. Priešingai, ji kritikuoja nagrinėjamų teiginių motyvų turinį. Kadangi tokio pobūdžio argumentas nepatenka į SESV 296 straipsnio taikymo sritį, ši Komisijos argumentacijos dalis turi būti atmesta kaip nepriimtina.
82. Dėl teiginio, kad Bendrasis Teismas viršijo savo teisminės peržiūros įgaliojimus, pirma, priešingai nei teigia Komisija, Bendrasis Teismas neatliko išsamios Komisijos atlikto faktinių aplinkybių nustatymo, susijusio su Reglamento dėl maisto produktų papildymo 8 straipsniu, peržiūros, dėl kurios jis būtų viršijęs savo peržiūros įgaliojimus, kiek tai susiję su moksliniais vertinimais(53). Priešingai, tas teismas peržiūrėjo Komisijos pateiktą Reglamento dėl maisto produktų papildymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių išaiškinimą ir, kaip jau paaiškinta, klaidingai nusprendė, kad šiose nuostatose įtvirtintos sąlygos yra kumuliatyvios. Kadangi Sąjungos teismai turi visapusišką jurisdikciją aiškinti teisę, Komisijos argumentas šiuo aspektu turi būti atmestas kaip nepagrįstas. Antra, tiek, kiek Komisija mano, kad Bendrasis Teismas pakeitė EFSA motyvus savaisiais, kai padarė išvadą, jog „nei iš 2017 m. mokslinės nuomonės, nei iš jokios bylos medžiagos nematyti, kad ginčijamo reglamento nuostatos buvo priimtos dėl to, jog aptariamos medžiagos ir preparatai kitu atveju keltų potencialų pavojų vartotojams“(54), akivaizdu, kad tokia išvada yra tik faktinių aplinkybių nustatymas, apimantis tik tai, kas, Bendrojo Teismo nuomone, buvo bylos medžiagoje. Šis teiginys nėra mokslinis vertinimas. Taigi, kadangi šiuo argumentu siekiama užginčyti Bendrojo Teismo atliktą faktinių aplinkybių nustatymą, nenurodant galimo jų iškraipymo, šis argumentas taip pat turi būti laikomas nepriimtinu.
83. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui atmesti antrąjį Komisijos apeliacinio skundo pagrindą byloje C‑38/25 P ir jos trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą bylose C‑48/25 P, C‑54/25 P ir C‑55/25 P kaip iš dalies nepriimtinus ir iš dalies nepagrįstus.
IV. Pasekmės
84. Pirmasis apeliacinio skundo pagrindas byloje C‑38/25 P ir pirmasis bei antrasis apeliacinio skundo pagrindai bylose C‑48/25 P, C‑54/25 P ir C‑55/25 P yra pagrįsti. Taigi skundžiami sprendimai turėtų būti panaikinti. Vis dėlto, kadangi Bendrasis Teismas neįvertino visų pirmojoje instancijoje pateiktų pagrindų, Teisingumo Teismas negali priimti galutinio sprendimo ir privalo grąžinti nagrinėjamas bylas Bendrajam Teismui(55).
V. Išvada
85. Teisingumo Teismui siūlau:
– panaikinti 2024 m. lapkričio 13 d. Sprendimą Aloe Vera of Europe / Komisija (T‑189/21, EU:T:2024:802); 2024 m. lapkričio 13 d. Sprendimą Aboca ir kt. / Komisija (T‑302/21, EU:T:2024:808); 2024 m. lapkričio 13 d. Sprendimą Ortis / Komisija (T‑271/21, EU:T:2024:804) ir 2024 m. lapkričio 13 d. Sprendimą Synadiet ir kt. / Komisija (T‑274/21, EU:T:2024:806),
– grąžinti bylas Bendrajam Teismui, kad šis priimtų sprendimą dėl likusių ieškinio pagrindų, ir
– atidėti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimą.
1 Originalo kalba: anglų.
2 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl maisto produktų papildymo vitaminais ir mineralais bei tam tikromis kitomis medžiagomis (OL L 404, 2006, p. 26).
3 2024 m. lapkričio 13 d. Sprendimas Aloe Vera of Europe / Komisija (T‑189/21, EU:T:2024:802; toliau – Sprendimas Aloe Vera of Europe / Komisija); 2024 m. lapkričio 13 d. Sprendimas Aboca ir kt. / Komisija (T‑302/21, EU:T:2024:808; toliau – Sprendimas Aboca ir kt. / Komisija); 2024 m. lapkričio 13 d. Sprendimas Ortis / Komisija (T‑271/21, EU:T:2024:804; toliau – Sprendimas Ortis / Komisija) ir 2024 m. lapkričio 13 d. Sprendimas Synadiet ir kt. / Komisija (T‑274/21, EU:T:2024:806; toliau – Sprendimas Synadiet ir kt. / Komisija) (toliau kartu – skundžiami sprendimai).
4 2021 m. kovo 18 d. Komisijos reglamentas, kuriuo dėl augalų, kuriuose yra hidroksiantraceno darinių, rūšių iš dalies keičiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1925/2006 III priedas (OL L 96, 2021, p. 6).
5 Visų pirma žr. 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1924/2006 dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą (OL L 404, 2006, p. 9) ir 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1169/2011 dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams, kuriuo iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (EB) Nr. 1924/2006 ir (EB) Nr. 1925/2006 bei kuriuo panaikinami Komisijos direktyva 87/250/EEB, Tarybos direktyva 90/496/EEB, Komisijos direktyva 1999/10/EB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/13/EB, Komisijos direktyvos 2002/67/EB ir 2008/5/EB bei Komisijos reglamentas (EB) Nr. 608/2004 (OL L 304, 2011, p. 18).
6 Žr. Reglamento dėl maisto produktų papildymo 3 ir 4 konstatuojamąsias dalis. Taip pat žr. Pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl maisto papildymo vitaminais, mineralais ir kitomis medžiagomis, COM(2003) 671 final (toliau – Pasiūlymas dėl Reglamento dėl maisto produktų papildymo), p. 3.
7 Šiuo klausimu žr. Reglamento dėl maisto produktų papildymo 1, 2 ir 22 konstatuojamąsias dalis bei 1 straipsnio 1 dalį ir 10 straipsnį. Taip pat žr. Pasiūlymą dėl Reglamento dėl maisto produktų papildymo, p. 1.
8 Šiuo klausimu žr. Reglamento dėl maisto produktų papildymo 14 ir 22 konstatuojamąsias dalis ir 1 straipsnio 1 dalį.
9 Žr. Reglamento dėl maisto produktų papildymo 12 konstatuojamąją dalį.
10 Žr. Pasiūlymo dėl Reglamento dėl maisto produktų papildymo 21 punktą.
11 Žr. Reglamento dėl maisto produktų papildymo 20 konstatuojamąją dalį.
12 Žr. Reglamento dėl maisto produktų papildymo 1 konstatuojamąją dalį.
13 Žr. Reglamento dėl maisto produktų papildymo 20 konstatuojamąją dalį. Taip pat žr. šio reglamento 2 konstatuojamąją dalį, kurioje vartojama panaši formuluotė.
14 Žr. Reglamento dėl maisto produktų papildymo 3 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad „[p]agal šiame reglamente išdėstytas taisykles maisto produktus galima papildyti tik vitaminais ir (arba) mineralais, kurių sąrašas pateiktas I priede, II priede nurodytu pavidalu“.
15 Žr. Reglamento dėl maisto produktų papildymo 4 straipsnį, kuriame nustatytos produktų, kurių negalima papildyti vitaminais ir mineralais, kategorijos.
16 Žr. Reglamento dėl maisto produktų papildymo 6 straipsnį, kuriame nustatytos sąlygos, kuriomis maisto produktus galima papildyti vitaminais ir mineralais.
17 Žr. Reglamento dėl maisto produktų papildymo 8 straipsnio 1 dalį (išskirta mano). Panaši formuluotė pateikta šio reglamento 2 konstatuojamojoje dalyje.
18 Žr. Reglamento dėl maisto produktų papildymo 8 straipsnio 2 dalį.
19 Šiuo klausimu žr. Sprendimo Aloe Vera of Europe / Komisija 4 punktą; Sprendimo Aboca ir kt. / Komisija 5 punktą; Sprendimo Ortis / Komisija 3 punktą ir Sprendimo Synadiet ir kt. / Komisija 3 punktą.
20 Žr. Sprendimo Aloe Vera of Europe / Komisija 4 punktą; Sprendimo Aboca ir kt. / Komisija 5 punktą; Sprendimo Ortis / Komisija 3 punktą ir Sprendimo Synadiet ir kt. / Komisija 3 punktą.
21 Žr. Sprendimo Aloe Vera of Europe / Komisija 4 punktą; Sprendimo Aboca ir kt. / Komisija 5 punktą; Sprendimo Ortis / Komisija 3 punktą ir Sprendimo Synadiet ir kt. / Komisija 3 punktą.
22 Bendrasis Teismas Sprendimo Aloe Vera of Europe / Komisija 3 punkte paaiškino, kad „Aloe vera yra alavijo rūšis, o augalo lapas sudarytas iš trijų sluoksnių: pirmasis – storas žalias išorinis sluoksnis, apsaugantis augalą nuo blogų oro sąlygų; antrasis – tarpinis sluoksnis, sudarytas iš gelsvo latekso, kurio sudėtyje yra hidroksiantraceno darinių [(HAD)], ir trečiasis – vidinis drėgnas ir permatomos skystos želė sluoksnis, kuriame yra maistinių augalo medžiagų <...>“.
23 EFSA Maisto priedų ir kvapiųjų medžiagų specialistų grupė, „Safety of hydroxyanthracene derivatives for use in food“, EFSA Journal, 16 t., Nr. 1, 5090, 2018. Prieinama adresu https://doi:10.2093/j.efsa.2018.5090 (toliau – 2017 m. EFSA nuomonė), p. 19.
24 Šiuo klausimu žr. Sprendimo Aloe Vera of Europe / Komisija 5 punktą; Sprendimo Aboca ir kt. / Komisija 6 punktą; Sprendimo Ortis / Komisija 4 punktą ir Sprendimo Synadiet ir kt. / Komisija 4 punktą.
25 Žr. 2017 m. EFSA nuomonės p. 1.
26 Žr. 2017 m. EFSA nuomonės p. 69.
27 Šiuo klausimu žr. EFSA Mokslinis komitetas, „Scientific Opinion on genotoxicity testing strategies applicable to food and feed safety assessment“, EFSA Journal, 9 t., Nr. 9, 2379, 2011. Prieinama adresu https://doi:10.2903/j.efsa.2011.2379. Visų pirma žr. p. 9, taip pat 4.2 skyrių dėl poveikio, p. 23–25.
28 EFSA Mokslinis komitetas, „Clarification of some aspects related to genotoxicity assessment“, EFSA Journal, 15 t., Nr. 12, 5113, 2017, p. 1. Prieinama adresu https://doi.org/10.2903/j.efsa.2017.5113. Taip pat žr. p. 14 ir 15 dėl sveikatos požiūriu pagrįstų orientacinių verčių nustatymo genotoksiškoms medžiagoms.
29 Ginčijamo reglamento 7 konstatuojamoji dalis.
30 Ginčijamo reglamento 9 konstatuojamoji dalis.
31 Ginčijamo reglamento 11 konstatuojamoji dalis.
32 Žr. Sprendimo Aboca ir kt. / Komisija 61 punktą; Sprendimo Ortis / Komisija 65 punktą ir Sprendimo Synadiet ir kt. / Komisija 57 punktą.
33 Šiuo klausimu žr. Sprendimo Aloe Vera of Europe / Komisija 66 ir 67 punktus; Sprendimo Aboca ir kt. / Komisija 90 ir 91 punktus; Sprendimo Ortis / Komisija 95 ir 96 punktus ir Sprendimo Synadiet ir kt. / Komisija 86 ir 87 punktus.
34 Taip pat verta pažymėti, kad Italijos Respublika pateikė prašymą leisti įstoti į bylą atsakovių reikalavimams palaikyti byloje C‑48/25 P. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad tas prašymas buvo pateiktas pasibaigus Teisingumo Teismo procedūros reglamento 190 straipsnio 2 dalyje nurodytam terminui, bet prieš priimant sprendimą pradėti žodinę proceso dalį, 2025 m. gegužės 23 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu, vadovaujantis Procedūros reglamento 194 straipsniu, tai šaliai buvo leista pateikti savo pastabas per žodinį bylos nagrinėjimą, jeigu toks vyktų.
35 EFSA Mokslinis komitetas, „Guidance on safety assessment of botanicals and botanical preparations intended for use as ingredients in food supplements, on request of EFSA“, EFSA Journal, 7 t., Nr. 9, 1249, 2009, p. 2. Prieinama adresu https://doi:10.2093/j.efsa.2009.1249
36 Žr., ex multis, 1979 m. vasario 13 d. Sprendimą Granaria (101/78, EU:C:1979:38, 4 punktas) ir 2026 m. sausio 27 d. Sprendimą Komisija / Vengrija (Kanapių perklasifikavimas) (C‑271/23, EU:C:2026:45, 124 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
37 Žr. Reglamento dėl maisto produktų papildymo 1 konstatuojamąją dalį.
38 Šiuo klausimu žr. Reglamento dėl maisto produktų papildymo 20 konstatuojamąją dalį. Komisija mano, kad „netyčinis“ žalingų medžiagų buvimas maisto produktuose reglamentuojamas 1993 m. vasario 8 d. Tarybos Reglamente (EEB) Nr. 315/93, nustatančiame Bendrijos procedūras dėl maisto teršalų, pagal kurį Komisija gali nustatyti didžiausius leistinus maisto teršalų kiekius.
39 Kaip paaiškinau šios nuomonės 11 punkte, kita procedūra yra susijusi su papildymu vitaminais ir mineralais.
40 Šiuo klausimu žr. Pasiūlymą dėl reglamento dėl maisto produktų papildymo, kurio 21 punkte pažymėta, kad „kartais tam tikrų kitų medžiagų naudojimas ir pateikimas ženklinant gali kelti klausimų, ar jos turėtų būti laikomos ingredientais, naudojamais maisto produktų gamyboje, ar jos turėtų būti laikomos „pridėtomis“. Nepriklausomai nuo atsakymo į šį klausimą, būtų tikslinga reglamentuoti saugų tokių medžiagų ar ingredientų naudojimą ir prireikus uždrausti jų naudojimą pagal šį siūlomą reglamentą“.
41 Šiuo klausimu žr. Sprendimo Aloe Vera of Europe / Komisija 51 ir 59 punktus; Aboca ir kt. / Komisija 75 ir 83 punktus; Sprendimo Ortis / Komisija 79 ir 87 punktus ir Sprendimo Synadiet ir kt. / Komisija 70 ir 78 punktus.
42 Nors atsakovės bylose C‑54/25 P ir C‑55/25 P teigia, kad šis apeliacinio skundo pagrindas nepriimtinas, nes Komisija jį pirmą kartą nurodė apeliaciniame skunde, akivaizdu, kad Komisija tik pateikė argumentus, kylančius iš skundžiamų sprendimų ir susijusius su Reglamento dėl maisto produktų papildymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų sąlygų pobūdžiu. Taigi šiam argumentui negalima pritarti; pagal analogiją žr. 2007 m. lapkričio 29 d. Sprendimą Stadtwerke Schwäbisch Hall ir kt. / Komisija (C‑176/06 P, EU:C:2007:730, 17 punktas) ir 2014 m. balandžio 10 d. Sprendimą Komisija / Siemens Österreich ir kt. bei Siemens Transmission & Distribution ir kt. / Komisija (C‑231/11 P–C‑233/11 P, EU:C:2014:256, 101 ir 102 punktai).
43 Tai yra medžiagos, išvardytos šios išvados 25 punkte.
44 Kaip paaiškinau šios išvados 22 punkte, EFSA mano, kad nėra tokio lygio, žemiau kurio genotoksiškų medžiagų suvartojimas nesukelia žalingo poveikio ir pavojaus žmonių sveikatai. Taigi ji laikosi pozicijos, kad negali nustatyti genotoksiškų medžiagų [suvartojimo] ribos.
45 Primintina, kad pagal šią nuostata Komisija turi įtraukti medžiagą ar ingredientą, kurių sudėtyje yra atitinkamos medžiagos, į minėto reglamento III priedo B dalį ir nurodyti, kad papildyti jais maisto produktus arba naudoti juos maisto produktų gamyboje leidžiama tik laikantis tam tikrų sąlygų. Vis dėlto net ir šioje nuostatoje nenustatoma suvartojimo riba, kurios neviršijant maisto produktų papildymas šia medžiaga nekeltų susirūpinimo dėl žmonių sveikatos, net jei „papildomuose reikalavimuose“, susijusiuose su išvardytų medžiagų įtraukimu į minėto III priedo B dalį, tokia riba ir numatyta. Žr., pavyzdžiui, 2022 m. lapkričio 30 d. Komisijos reglamentą (ES) 2022/2340, kuriuo dėl žaliosios arbatos ekstraktų, kurių sudėtyje yra (‑)-epigalokatechin-3-galato, iš dalies keičiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1925/2006 III priedas (OL L 310, 2022, p. 7).
46 Šiuo klausimu žr. 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002, nustatančio maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančio [EFSA] ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras (OL L 31, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 6 t., p. 463; toliau – Reglamentas Nr. 178/2002), 3 straipsnio 11 dalį, kurioje sąvoka „rizikos įvertinimas“ apibrėžiama kaip „moksliškai pagrįstas procesas, susidedantis iš keturių elementų: pavojaus nustatymo, pavojaus apibūdinimo, poveikio įvertinimo ir rizikos apibūdinimo“. Pagal analogiją taip pat žr. mano išvadą sujungtose bylose Prancūzija / Komisija ir Komisija / CWS Powder Coatings ir kt. (C‑71/23 P ir C‑82/23 P, EU:C:2025:65, 75 ir 76 punktai).
47 Žr. Reglamento Nr. 178/2002 3 straipsnio 12 dalį. Išskirta mano.
48 Pagal analogiją taip pat žr. 2000 m. vasario 2 d. Komisijos komunikato dėl atsargumo principo, COM(2000) 1 final, p. 15, kuriame nurodyta, kad „kai sprendimus priimančios institucijos sužino apie pavojų aplinkai ar žmonių, gyvūnų ar augalų sveikatai, kuris, nesiėmus veiksmų, gali sukelti rimtų pasekmių, kyla tinkamų apsaugos priemonių klausimas. Sprendimus priimančios institucijos, siekdamos pasirinkti tinkamiausią veiksmų planą, turi, taikydamos struktūrinį požiūrį, gauti kuo išsamesnį mokslinį aplinkai ar sveikatai keliamos rizikos įvertinimą“.
49 Kaip jau paaiškinau anksčiau, kalbėdama apie medžiagos klasifikavimą kaip kenksmingos žmonių sveikatai, Komisija, priimdama rizikos valdymo priemones, turi mažai diskrecijos, kuri viršytų teisės aktų leidėjo nustatytų priemonių ribas. Žr. mano išvadą sujungtose bylose Prancūzija / Komisija ir Komisija / CWS Powder Coatings ir kt. (C‑71/23 P ir C‑82/23 P, EU:C:2025:65, 78 punktas).
50 Komisija šį argumentą pateikia remdamasi teiginiais, pateiktais Sprendimo Aloe Vera of Europe / Komisija 58 ir 60 punktuose; Sprendimo Aboca ir kt. / Komisija 82 ir 84 punktuose; Sprendimo Ortis / Komisija 86 ir 88 punktuose ir Sprendimo Synadiet ir kt. / Komisija 77 ir 79 punktuose.
51 Komisija teikia šį argumentą dėl teiginio, pateikto Sprendimo Aloe Vera of Europe / Komisija 60 punkte; Sprendimo Aboca ir kt. / Komisija 84 punkte; Sprendimo Ortis / Komisija 88 punkte ir Sprendimo Synadiet ir kt. / Komisija 79 punkte.
52 Šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 18 d. Sprendimą Ipatau / Taryba (C‑535/14 P, EU:C:2015:407, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) ir 2024 m. rugsėjo 10 d. Sprendimą Komisija / Airija ir kt. (C‑465/20 P, EU:C:2024:724, 390 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
53 Žr., pavyzdžiui, 2025 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimą Prancūzija ir Komisija / CWS Powder Coatings ir kt. (C‑71/23 P ir C‑82/23 P, EU:C:2025:601, 106 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
54 Žr. šios išvados 78 punktą.
55 Šiuo klausimu žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnį.