1.

Ar Direktyvoje 2008/104 ( 2 ) įtvirtintam vienodo požiūrio principui prieštarauja nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią įmonei laikinojo darbo naudotojai leidžiama darbo santykių nutraukimo momentu mokėti laikinai įdarbintam darbuotojui mažesnes kompensacijas už nepanaudotas atostogas, palyginti su tomis, į kurias turėtų teisę tos pačios įmonės naudotojos tiesiogiai įdarbinti darbuotojai?

2.

To iš esmės klausiama Portugalijos nacionalinio teismo Teisingumo Teismui pateiktame prašyme priimti prejudicinį sprendimą, grindžiamame nacionaline teise, kurios specialia nuostata reglamentuojamos laikinųjų darbuotojų teisės, kylančios iš darbo santykių nutraukimo.

I.

Teisinis pagrindas

A.

Europos Sąjungos teisė

3.

Direktyvos 2008/104 1, 10–12 ir 15 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

4.

Šios direktyvos 1 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje nurodyta:

5.

Minėtos direktyvos 2 straipsnyje „Tikslas“ numatyta:

6.

Direktyvos 2008/104 3 straipsnio „Sąvokų apibrėžtys“ 1 dalies f punkte įtvirtinta:

7.

Šios direktyvos II skyriuje, skirtame įdarbinimo ir darbo sąlygoms, esančiame 5 straipsnyje „Vienodo požiūrio principas“ nurodyta:

B.

Portugalijos nacionalinės teisės nuostatos

8.

2009 m. vasario 12 d. Įstatymu Nr. 7/2009 patvirtinto Código do Trabalho (Darbo kodeksas, toliau – Darbo kodeksas) 185 straipsnyje „Laikinųjų darbuotojų darbo sąlygos“ nustatyta:

9.

Darbo kodekso 237 straipsnyje „Teisė į kasmetines atostogas“ nurodyta:

10.

Darbo kodekso 238 straipsnio „Kasmetinių atostogų trukmė“ 1 dalyje nustatyta:

11.

Darbo kodekso 239 straipsnyje „Kasmetinių atostogų trukmė išimtiniais atvejais“ nurodyta:

12.

Darbo kodekso 245 straipsnyje „Darbo sutarties nutraukimo poveikis teisei į kasmetines atostogas“ numatyta:

II.

Faktinės aplinkybės, procesas pagrindinėje byloje ir prejudicinis klausimas

13.

GD ir ES atitinkamai 2017 m. spalio 29 d. ir 2017 m. spalio 9 d. sudarė laikinojo darbo sutartis su laikinojo įdarbinimo įmone Luso Temp – Empresa de Trabalho Temporário SA. Tokiomis aplinkybėmis ieškovams buvo pavesta dirbti bendrovėje Inoveplástika – Inovação e Tecnologia em Plásticos, S.A. Jų darbo santykiai baigėsi 2019 m. spalio 28 d. (ieškovės GD atveju) ir 2019 m. spalio 8 d. (ieškovo ES atveju).

14.

Nutraukus jų darbo sutartis, ieškovai pareiškė ieškinį Tribunal Judicial da Comarca de Braga – Juízo do Trabalho de Barcelos (Bragos pirmosios instancijos teismas – Barseloso darbo bylų teismas, Portugalija) – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui – siekdami gauti kompensacijas už kasmetines atostogas ir atostoginių sumas, mokėtinas už laikotarpį, kuriuo jie dirbo pagal minėtas laikinojo darbo sutartis su atsakove.

15.

Ieškovai ir atsakovė laikosi skirtingų pozicijų dėl atostogų dienų apskaičiavimo metodo.

16.

Ieškovai savo prašymus grindžia bendra atostogų tvarka, numatyta Código do Trabalho (Portugalijos darbo kodeksas) 237, 238, 239 ir 245 straipsniuose. Ieškovai teigia, kad kiekvienų metų (2018 m. ir 2019 m.) sausio 1 d. įgijo teisę į po dvidešimt dvi atostogų dienas, teisę į po dvi atostogų dienas už kiekvieną tais metais, kuriais buvo sudaryta darbo sutartis (t. y. 2017 m.), dirbtą mėnesį, taip pat teisę į atostogų dienų skaičių, proporcingą tais metais, kuriais darbo santykiai buvo nutraukti (t. y. 2019 m.), dirbtam laikui, taigi iš viso į šešiasdešimt septynias atostogų dienas ieškovės GD atveju ir šešiasdešimt penkias dienas ieškovo ES atveju.

17.

Atsakovė savo ruožtu tvirtina, kad turėtų būti taikoma Darbo kodekso 185 straipsnio 6 dalyje numatyta speciali laikinojo darbo sutartims taikoma tvarka, pagal kurią kiekvienas ieškovas turi teisę tik į atostogų laikotarpį (ir į atitinkamus atostoginius), proporcingą atitinkamų sutarčių trukmei, t. y. iš viso į keturiasdešimt keturias mokamų atostogų dienas, atitinkančias dvejus darbo metus.

18.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Darbo kodekso 185 straipsnio 6 dalis gali prieštarauti Direktyvos 2008/104 dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones 3 straipsnio 1 dalies f punktui ir 5 straipsnio 1 daliai. Iš tikrųjų šia Portugalijos teisės nuostata įtvirtinamas skirtingas požiūris į darbuotojus, kurie buvo paskirti dirbti įmonėje laikinojo darbo naudotojoje, ir darbuotojus, kurie buvo tiesiogiai įdarbinti laikinąja darbo jėga besinaudojančios įmonės.

19.

Tokiais atvejais, kaip nagrinėjamas šioje byloje, laikinasis darbuotojas turi teisę tik į kasmetines mokamas atostogas ir kompensaciją proporcingai dirbtam laikotarpiui, o įmonėje laikinojo darbo naudotojoje tiesiogiai įdarbintas darbuotojas turi teisę į visas pagal Darbo kodekse nustatytą bendrąją tvarką suteikiamas atostogas.

20.

Skirtingas požiūris taikomas tik darbuotojams, kurie, kaip nagrinėjamu atveju, tam tikrais metais buvo paskirti dirbti įmonėje laikinojo darbo naudotojoje ir savo veiklą šioje įmonėje nutraukė praėjus vos dvejiems ar daugiau metų po šios datos. Tačiau jokių klausimų nekyla dėl darbuotojų, kurie įmonėje laikinojo darbo naudotojoje dirba ne ilgiau kaip 12 mėnesių arba pradėjo dirbti tam tikrais metais ir nustojo dirbti paskesniais.

21.

Šiomis aplinkybėmis Bragos pirmosios instancijos teismas sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

III.

Teisinė analizė

A.

Pirminės pastabos

22.

Kad atsakytų į Portugalijos nacionalinio teismo pateiktą prejudicinį klausimą, Teisingumo Teismas iš esmės turės išreikšti nuomonę teisės klausimu, ar su Sąjungos teise, visų pirma Direktyvos 2008/104 3 ir 5 straipsniais, suderinama tokia nacionalinės teisės nuostata, kurioje numatyta, kad, skiriant kompensaciją už nepanaudotas atostogas pasibaigus darbo santykiams, turi būti laikomasi kitokio (nagrinėjamu atveju – nepalankesnio) požiūrio į laikinąjį darbuotoją, palyginti su įmonėje laikinojo darbo naudotojoje tiesiogiai įdarbintu darbuotoju.

23.

Kitaip tariant, reikia atsakyti į Teisingumo Teismo jurisprudencijoje dar nenagrinėtą klausimą, ar kompensacija už nepanaudotas atostogas, mokėtina nutraukiant darbo santykius, turi būti įtraukta į Direktyvos 2008/104 5 straipsnyje vartojamą sąvoką „pagrindinės darbo ir įdarbinimo sąlygos“, kiek tai susiję su pareiga taikyti vienodą požiūrį į laikinąjį darbuotoją ir darbuotoją, tiesiogiai įdarbintą įmonės laikinojo darbo naudotojos.

24.

Mano nuomone, į šį klausimą reikia atsakyti atsižvelgiant į: a) sisteminį Direktyvos 2008/104 aiškinimą, visų pirma jos tikslus ir kontekstą; b) atostogų (ir su jomis susijusių ekonominių teisių) instituto svarbą Europos socialinėje teisėje; c) Teisingumo Teismo jurisprudenciją, kurioje nagrinėtas kitose direktyvose išdėstytų panašių nuostatų dėl vienodo požiūrio, kuriomis siekiama apsaugoti netipinius ar mažų garantijų darbą dirbančius darbuotojus, aiškinimo klausimas.

25.

Tačiau, kalbant apie šią analizę, Direktyvos 2008/104 tekstas yra visiškai neutralus, nes pagal jį kompensacija, dėl kurios pateiktas prašymas pagrindinėje byloje, nei priskiriama, nei nepriskiriama prie „pagrindines darbo ir įdarbinimo sąlygas“ sudarančių teisių. Iš tikrųjų 3 straipsnyje pateikiamame sąraše, kuris negali būti baigtinis, minimas tik darbo laikas, viršvalandžiai, pertraukos, poilsio laikas, naktinis darbas, atostogos, valstybinių švenčių dienos ir darbo užmokestis.

26.

Taigi nėra jokios konkrečios nuorodos nei į konkrečias kompensacijas, nei į sumas, mokėtinas nutraukiant darbo santykius. Vienintelė reikšminga nuoroda yra „atostogos“, o Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, kaip matysime, nors ir darant nuorodas į kitas nuostatas, jau buvo pateiktas platus su atostogomis susijusių turtinio pobūdžio teisių išaiškinimas.

27.

Vis dėlto pažymėtina, kad nagrinėjamas atvejis, dėl kurio pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, yra ypatingas tuo, kad, remiantis nacionalinio teismo nutartimi ir Portugalijos vyriausybės pastabomis, mano nuomone, yra ginčas, susijęs su valstybės narės vidaus nuostatų aiškinimu; akivaizdu, kad, jei taip būtų, Teisingumo Teismas negalėtų šio ginčo išspręsti neperžengdamas savo kompetencijos ribų.

28.

Atrodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagrindžiančiuose argumentuose nacionalinis teismas buvo linkęs Portugalijos darbo kodekso 185 straipsnio 6 dalį aiškinti kaip specialiąją normą, pagal kurią, nukrypstant nuo bendrųjų taisyklių, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms ir kiek tai susiję su kompensacija už nepanaudotas atostogas pasibaigus darbo santykiams, darbuotojams, skiriamiems dirbti įmonėje laikinojo darbo naudotojoje, gali būti taikomas mažiau palankus požiūris nei joje tiesiogiai įdarbintiems darbuotojams (kaip ir darbuotojams, pagal sutartį įdarbintiems trumpesniam laikui).

29.

Portugalijos vyriausybė, atrodo, palaiko sisteminį aiškinimą, pagal kurį Portugalijos darbo kodekso 185 straipsnio 6 dalies nuostata nėra šio kodekso 237 ir paskesniuose straipsniuose įtvirtintų nuostatų išimtis ir turi būti aiškinama kartu, kad būtų išvengta bet kokios įmonėje laikinojo darbo naudotojoje paskirtų dirbti ir joje tiesiogiai įdarbintų darbuotojų diskriminacijos.

30.

Mano nuomone, Teisingumo Teismas turės tiktai pakartoti savo požiūrį, remdamasis vienodo požiūrio principo taikymu laikinajam darbui (klausimas, kuris iki šiol nebuvo išaiškintas) ir pažymėdamas, kad šio principo taikymo sritį reikia išplėsti įtraukiant teisę į atostogas ir su ja susijusias kompensacijas, ir pateikti nacionaliniam teismui tam tikras gaires, kuriomis remiantis ir jas tinkamai aiškinant galima spręsti ginčus, panašius į tą, dėl kurio į jį kreiptasi.

B.

Prejudicinis klausimas

1.

Direktyvos tikslas, darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijos ir teisės į atostogas (ir susijusių turtinių teisių) svarba Sąjungos socialinėje teisėje

31.

Vadovaujantis suformuota jurisprudencija, „aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus“ ( 3 ).

32.

Tame pačiame Direktyvos 2008/104 2 straipsnyje nurodyta, kad šios direktyvos tikslas – „užtikrinti laikinųjų darbuotojų apsaugą ir pagerinti darbo per laikinojo įdarbinimo įmones kokybę užtikrinant, kad laikiniesiems darbuotojams būtų taikomas 5 straipsnyje nustatytas vienodo požiūrio principas“.

33.

Kalbant apie Direktyvos 2008/104 kontekstą, pažymėtina, kad ši direktyva, kurios teisinis pagrindas yra buvusio EB 137 straipsnio 1 ir 2 dalys (dabar – SESV 153 straipsnis) ( 4 ), buvo priimta po ilgo ir sudėtingo svarstymo, siekiant į Europos socialinės teisės sistemą įtraukti dvi ankstesnes direktyvas dėl netipinio darbo, kuriomis atitinkamai reglamentuojamas darbas ne visą darbo dieną ir terminuoti darbo santykiai ( 5 ).

34.

Taigi minėta direktyva priimta bendresniame teisės aktų kontekste, kuriuo siekiama, kad numatytos apsaugos formos apskritai būtų taikomos visoms netipinėms darbuotojų kategorijoms ( 6 ).

35.

Sąjungos veiksmais socialinės politikos srityje buvo siekiama sukurti lanksčias darbo formas, kartu siekiant labiau suderinti darbo santykiams taikytinas socialinės teisės nuostatas. Reglamentavimo modelis, kuriuo grindžiami šie veiksmai, yra grindžiamas darbo rinkos lankstumo ir saugumo pusiausvyros paieškomis ir pavadintas „flexicurity“ ( 7 ).

36.

Direktyva 2008/104, kuri yra svarbiausias diskusijų dėl „flexicurity“, kurias Komisija skatino ankstesniais metais ( 8 ), rezultatas, buvo siekiama užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp laikinųjų darbuotojų apsaugos gerinimo ir darbo per laikinojo įdarbinimo įmones, suteikiančio pakankamai lankstumo darbo rinkoje, teigiamo vaidmens ( 9 ).

37.

Darbo sąlygų suderinimo tikslo – „suderinti darbo per laikinojo įdarbinimo įmones sąlygas su „įprastais“ darbo santykiais“ ( 10 ) – Direktyva 2008/104 siekiama būtent įtvirtinant vienodo požiūrio principą.

38.

Kaip matyti iš direktyvos teksto ( 11 ), garantijos, kuriomis grindžiamas „flexicurity“ modelis, taigi ir ypatinga vienodo požiūrio principo svarba, turi būti vertinamos atsižvelgiant ir į šių darbo santykių šalutinį pobūdį, palyginti su bendra darbo santykių forma – neterminuotomis darbo sutartimis (sudaromomis su darbdaviu, kuris naudoja darbą).

39.

„Flexicurity“ koncepcija, t. y. užimtumo skatinimo ir saugumo darbo rinkoje pusiausvyros principu grindžiamas modelis ( 12 ), gali būti įgyvendinta tiktai tuo atveju, jeigu visapusiškai laikomasi Direktyvos 2008/104 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto vienodo požiūrio principo, kuris visose su „flexicurity“ sistemos kūrimu susijusiose direktyvose laikomas tikru jos struktūros pagrindiniu ramsčiu.

40.

Kaip buvo teisingai pažymėta, kompromisas, kuriuo grindžiama ši direktyva ir kuriuo remiantis ji buvo priimta, yra vienodo požiūrio į siunčiamus dirbti laikinuosius ir darbo naudotojo įdarbintus darbuotojus principo įtvirtinimas mainais už draudimų ir kliūčių laikinojo įdarbinimo įmonių veiklai panaikinimą ( 13 ).

41.

Tai reiškia, kad nacionalinis įstatymų leidėjas perkelia apsaugos svorio centrą nuo prieigos prie santykių su darbo naudotoju, taip pabrėždamas vienodo požiūrio principą, kaip apsaugos priemonę, kuria galima pasinaudoti siekiant, kad padidinus įdarbinimo lankstumą pernelyg nesumažėtų apsaugos lygis ( 14 ).

42.

Todėl remiantis Direktyvos 2008/104 tikslais ir kontekstu reikėtų rinktis platų vienodo požiūrio principo aiškinimą ( 15 ), kuris kartu su kitais institutais, kurie laikiniesiems darbuotojams turi būti užtikrinami tokiomis pat sąlygomis, kaip įmonės laikinojo darbo naudotojos tiesiogiai įdarbinamiems darbuotojams, apimtų ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas.

43.

Be to, jeigu būtų vadovaujamasi siauru aiškinimu, nutraukiant laikinojo darbuotojo sutartį nebūtų taikomas vienodo požiūrio principas, todėl būtų sudarytos palankesnės sąlygos nutraukti laikinas sutartis, o ne įgyvendinti vieną iš Direktyva 2008/104 siekiamų tikslų, t. y. tikslą sudaryti laikiniesiems darbuotojams palankesnes sąlygas gauti nuolatinę darbo vietą.

44.

Tokią pat išvadą galima daryti ir turint omenyje atostogų ir su jomis susijusių turtinių teisių instituto svarbą Europos socialinėje teisėje.

45.

Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad teisė į mokamas kasmetines atostogas yra „Chartijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas esminis ir privalomas Sąjungos socialinės teisės principas“ ( 16 ) ir, kaip esminis Sąjungos socialinės teisės principas, yra imperatyvaus pobūdžio; šis esminis principas „apima teisę į „mokamas“ kasmetines atostogas ir su šia teise glaudžiai susijusią teisę į piniginę kompensaciją už kasmetines atostogas, kuriomis nepasinaudota nutraukiant darbo santykius“ ( 17 ).

2.

Dėl vienodo požiūrio principo plataus aiškinimo siejant su „pagrindinėmis darbo ir įdarbinimo sąlygomis“

46.

Pagal Direktyvos 2008/104 5 straipsnį laikiniesiems darbuotojams nuo pirmos darbo dienos turi būti taikomos „pagrindinės darbo ir įdarbinimo sąlygos“, bent jau identiškos toms, kurios būtų taikomos, jeigu jie būtų tiesiogiai įdarbinti laikinąją darbo jėgą naudojančioje įmonėje tam pačiam darbui atlikti ( 18 ).

47.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta dėl Direktyvos 2008/104 tikslų, uždavinių ir konteksto, į kurį ji patenka Europos socialinėje teisėje, taip pat dėl Teisingumo Teismo akivaizdžiai patvirtintos teisės į atostogas ir su jomis susijusių kompensacijų svarbos, reikia pripažinti, kad platus ir įtraukus vienodo požiūrio principo išaiškinimas buvo pateiktas ir tam tikruose ankstesniuose Teisingumo Teismo sprendimuose dėl Direktyvos 2008/104 ir kitų direktyvų, Europos socialinėje teisėje sudarančių netipinio ar mažų garantijų darbą dirbančio darbuotojo apsaugos pagrindą ( 19 ).

48.

Mano nuomone, tai reiškia, kad platus sąvokos „pagrindinės darbo ir įdarbinimo sąlygos“ aiškinimas, taip pat apimantis kompensacijas už nepanaudotas atostogas, mokėtinas nutraukiant darbo santykius, grindžiamas ne tik bendra sistema, susijusia su Direktyvos 2008/104 tikslais ir atostogų instituto svarba darbo santykiuose, bet ir kruopščia kai kurių Teisingumo Teismo sprendimų analize, nors jie nėra konkrečiai skirti Direktyvos 2008/104 3 ir 5 straipsniams.

49.

Neseniai Teisingumo Teismas, remdamasis Direktyva 2008/104, pažymėjo, jog „iš šios direktyvos 1 konstatuojamosios dalies matyti, kad ja siekiama užtikrinti visapusišką Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio, kurio 1 dalyje bendrai įtvirtinta kiekvieno darbuotojo teisė į saugias, jo sveikatą ir orumą atitinkančias darbo sąlygas, laikymąsi. Su Pagrindinių teisių chartija susijusiuose išaiškinimuose <…> šiuo klausimu nurodyta, kad sąvoka „darbo sąlygos“ turi būti suprantama pagal SESV 156 straipsnį. Pastarojoje nuostatoje „darbo sąlygos“, jų toliau neapibrėžiant, apibūdinamos tik kaip viena iš Sąjungos socialinės politikos sričių, kuriose Komisija gali imtis veiksmų, kad paskatintų valstybių narių bendradarbiavimą ir palengvintų jų veiklos koordinavimą. Atsižvelgiant į Direktyva 2008/104 siekiamą laikinojo darbuotojo teisių apsaugos tikslą, nesant tikslesnių nuostatų, sąvoka „darbo sąlygos“ aiškintina plačiai ( 20 )“ ( 21 ).

50.

Prie šio aiškaus principinio teiginio reikia pridurti, kad, remdamasis vienodo požiūrio principu, Teisingumo Teismas aiškiai ir skaidriai apibrėžė jo ribas nagrinėdamas kitus darbo santykius, kurie skiriasi nuo „normalių“ neterminuotų darbo santykių, o jie, primenu, kaip aiškiai nurodė teisės aktų leidėjas, yra „įprasta darbo santykių forma“ ( 22 ). Jis tai padarė paaiškinęs žodžių junginio „darbo sąlygos“ apimtį, nors ir kalbėdamas apie kitas nei Direktyva 2008/104 nuostatas, bet panašiomis į ją aplinkybėmis.

51.

Kadangi, kaip jau nurodžiau, taip yra dėl to, kad ši direktyva priimta siekiant papildyti Europos Sąjungos socialinės politikos srityje galiojusius teisės aktus, reikėtų, kaip siūlo Komisija ( 23 ), remtis tuo, kas Teisingumo Teismo jurisprudencijoje jau buvo nustatyta aiškinant sąvoką „darbo sąlygos“ remiantis Bendruoju susitarimu dėl darbo pagal terminuotas sutartis ( 24 ).

52.

Dėl minėto Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis 4 punkto 1 dalies ( 25 ) Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad sąvoka „darbo sąlygos“ reiškia teises ir pareigas, kuriomis apibrėžiami tam tikri darbo santykiai, įskaitant tiek įdarbinimo, tiek darbo santykių nutraukimo sąlygas ( 26 ), ir kad ši sąvoka taip pat apima kompensacijas, kurias darbdavys turi sumokėti darbuotojui pasibaigus terminuotai darbo sutarčiai ( 27 ).

53.

Taigi, atrodo, patvirtintas kriterijus, pagal kurį, siekiant nustatyti, ar priemonė patenka į sąvoką „darbo sąlygos“, reikia atsižvelgti į visus darbuotojo ir jo darbdavio darbo santykius.

54.

Be to, kaip yra nusprendęs Teisingumo Teismas, šie argumentai visiškai taikytini galimoms kompensacijoms, mokamoms darbuotojui nutraukiant darbo sutartį su darbdaviu, todėl ši nuostata turi būti aiškinama taip, kad sąvoka „darbo sąlygos“ apima kompensaciją, kurią darbdavys privalo sumokėti darbuotojui tuo metu, kai baigiasi jo terminuota darbo sutartis ( 28 ).

55.

Visai neseniai, nors ir kalbant apie kitą kompensaciją, nesusijusią su mokamomis atostogomis, suteikiamomis terminuotų darbo santykių atveju, Teisingumo Teismas nurodė, kad „išeitinę išmoką, mokamą darbuotojui dėl darbo sutarties, siejančios jį su darbdaviu, nutraukimo, apima sąvoka „darbo sąlygos“, kaip tai suprantama pagal minėto susitarimo 4 straipsnio 1 dalį“ ( 29 ).

56.

Dėl darbuotojų, dirbančių ne visą darbo dieną, Teisingumo Teismas, aiškindamas Bendrojo susitarimo dėl darbo ne visą darbo dieną nuostatas, nusprendė, kad tuo atveju, kai darbuotojas dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių negalėjo pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas iki darbo santykių pabaigos, jam priklausanti piniginė kompensacija turi būti apskaičiuojama taip, kad šio darbuotojo padėtis prilygtų padėčiai, kurioje jis būtų, jei būtų pasinaudojęs šia teise darbo santykių metu ( 30 ).

57.

Be to, apskritai dėl teisės į kompensaciją už nepanaudotas atostogas Teisingumo Teismas, aiškindamas Direktyvos 2003/88/EB ( 31 ) 7 straipsnio 2 dalį, pažymėjo, kad, nutrūkus darbo santykiams ir dėl to faktiškai nebegalint pasinaudoti mokamomis kasmetinėmis atostogomis, Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad darbuotojas turi teisę į kompensaciją tam, kad būtų išvengta situacijos, kai jis negali pasinaudoti šia teise bent pinigine forma ( 32 ).

58.

Taigi, mano nuomone, Direktyvos 2008/104 3 ir 5 straipsnių nuostatos, kuriomis reglamentuojamas vienodo požiūrio principo taikymas laikiniesiems darbuotojams, turi būti aiškinamos plačiai, taip pat nurodant tai, ką Teisingumo Teismas nusprendė dėl „darbo sąlygų“, kurios sudaro vienodo požiūrio principo taikymo pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams ir ne visą darbo dieną dirbantiems darbuotojams turinį.

59.

Pažymėtina, kad nors netipiniai ar mažų garantijų darbą dirbantys darbuotojai turi būti saugomi dėl tų pačių priežasčių, Direktyvoje 2008/104 teisės aktų leidėjo vartojami terminai yra dar labiau orientuoti į veiksmingą apsaugą ir būtinybę išvengti dar didesnio mažų garantijų darbą dirbančių darbuotojų statuso diferencijavimo.

60.

Pirmiausia pažymėtina, kad, skirtingai nei ankstesnėse direktyvose dėl darbo pagal terminuotas sutartis ir darbo ne visą darbo dieną, šioje direktyvoje pasirinkta principą apibrėžti ne kaip „nediskriminavimą“, o kaip „vienodą požiūrį“; antra, lyginant su panašių asmenų darbo sąlygomis, vartojamas nebe žodžių junginys „ne mažiau palankios“, o žodžių junginys „bent tokios [pat]“; trečia, darbo sąlygų taikymo sritis aiškiai siejama su beveik visais darbo santykių institutais, praktiškai nepaliekant vietos jokiam siauresniam aiškinimui; ketvirta, dėl sutarties dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmonę ypatumų, užuot palyginus laikinuosius darbuotojus su „panašiais“ visą darbo dieną ar pagal neterminuotą darbo sutartį dirbančiais darbuotojais, buvo pasirinkta „hipotetinio palyginimo“ galimybė. Dėl to laikinuosius darbuotojus visada įmanoma palyginti, nes lyginama su požiūriu, į kurį tiesiogiai įdarbintas ir panašias pareigas užimantis darbuotojas turi teisę net tuo atveju, kai toks darbuotojas iš tikrųjų nėra įtrauktas į organizacijos schemą ( 33 ).

61.

Paskutinė pastaba susijusi Direktyvos 2008/104 5 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse išdėstytomis nukrypti leidžiančiomis nuostatomis. Iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad Portugalijos teisės aktų leidėjas nepasinaudojo direktyvoje numatyta galimybe numatyti išimtis, susijusias su vienodo požiūrio principo taikymo apimtimi. Atvirkščiai, Portugalijos vyriausybės pastabose nurodyta, jog įgyvendinant šią direktyvą nebeliko tam tikrų anksčiau nacionalinės teisės aktuose buvusių dviprasmybių ( 34 ).

62.

Dėl to šiuo klausimu pateiksiu tik trumpą atskirą pastabą: abejoju, ar kompensacijai už nepanaudotas atostogas (kuri negali būti laikoma „darbo užmokesčiu“ tiesiogine prasme ( 35 )) galėtų būti taikoma išimtis dėl to, kad ji susijusi su pagrindine teise į atostogas, ir bet kuriuo atveju, atsižvelgdamas į bendrą direktyvos struktūrą, esu įsitikinęs, kad bet kokia Sąjungos teisės aktų leidėjo suteikta galimybė nukrypti nuo vienodo požiūrio principo turi būti aiškinama siaurai.

63.

Užbaigiant šio klausimo analizę pažymėtina: Direktyvos 2008/104 tikslai ir uždaviniai apsaugoti mažų garantijų darbą dirbančius darbuotojus, kaip ir šios direktyvos kontekstas ir vieta Europos socialinėje teisėje, pagrindinės teisės į atostogas ir su ja susijusios piniginės kompensacijos pobūdis, Teisingumo Teismo pateiktas analogiškų nuostatų dėl vienodo požiūrio į mažų garantijų darbą dirbančius darbuotojus išaiškinimas yra elementai, kuriais vienareikšmiškai patvirtinamas platus žodžių junginio „pagrindinės darbo ir įdarbinimo sąlygos“ aiškinimas, kuris turėtų apimti pasibaigus darbo sutarčiai laikinajam darbuotojui mokėtinas kompensacijas už darbo santykių metu nepanaudotas atostogas.

64.

Todėl šios kompensacijos turi būti apskaičiuojamos pagal tą pačią metodiką, taikomą įmonėje laikinojo darbo naudotojoje tiesiogiai įdarbintiems darbuotojams, kad galutinis rezultatas, apskaičiuotas proporcingai dirbtam laikui, būtų toks pat.

3.

Dėl pasekmių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui

65.

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją SESV 267 straipsnyje įtvirtinta bendradarbiavimo sistema grindžiama griežtu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo funkcijų atskyrimu. Nustatyti bylos faktines aplinkybes ir išaiškinti nacionalinės teisės aktus turi valstybių narių teismai.

66.

Tačiau Teisingumo Teismas turi jurisdikciją pateikti nacionaliniam teismui visapusišką Sąjungos teisės išaiškinimą, taip pat pagrindinės bylos medžiaga bei jam pateiktomis rašytinėmis ir žodinėmis pastabomis grindžiamas gaires, siekdamas sudaryti sąlygas, kuriomis nacionalinis teismas galėtų priimti sprendimą ( 36 ).

67.

Kaip jau buvo nurodyta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Portugalijoje laikiniems darbuotojams, kurie per kalendorinius metus dirba įmonėje laikinojo darbo naudotojoje ir nenutraukia savo veiklos dvejus ar daugiau kalendorinių metų po šios datos, taikoma Portugalijos darbo kodekso 185 straipsnio 6 dalyje numatyta speciali tvarka, pagal kurią laikinieji darbuotojai turi teisę tik į atostoginius ir priemoką už atostogas, apskaičiuotą proporcingai dirbtam laikui. Šis apskaičiavimo metodas skiriasi nuo metodo, taikomo tiesiogiai įmonėje laikinojo darbo naudotojoje įdarbintiems darbuotojams, kuriems taikoma Portugalijos darbo kodekso 237–239 ir 245 straipsniuose numatyta palankesnė bendroji mokamų atostogų apskaičiavimo tvarka.

68.

Atrodo, kad iš Portugalijos vyriausybės pateiktų pastabų matyti, jog Portugalijos darbo kodekso nuostatos turi būti aiškinamos kitaip, nei jas išaiškino prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ( 37 ).

69.

Vertinti nacionalinę teisę nėra Teisingumo Teismo užduotis: pagal suformuotą jurisprudenciją Teisingumo Teismas gali išdėstyti savo poziciją tik dėl Sąjungos teisės akto aiškinimo ar galiojimo, remdamasis nacionalinio teismo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, o aiškinti nacionalinės teisės aktus turi tiktai nacionalinis teismas ( 38 ).

70.

Be to, reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją nacionaliniai teismai turi, kiek tai įmanoma, nacionalinę teisę aiškinti remdamiesi ES teise ( 39 ).

71.

Pagal Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo principą nacionalinės valdžios institucijos įpareigojamos atlikti viską, kas įmanoma, atsižvelgdamos į visą nacionalinę teisę ir taikydamos šioje teisėje pripažintus aiškinimo metodus, kad būtų užtikrintas visiškas Sąjungos teisės veiksmingumas ir priimtas šios teisės tikslą atitinkantis sprendimas.

72.

Vis dėlto šis principas turi tam tikras ribas. Visų pirma nacionalinio teismo pareiga aiškinant ir taikant atitinkamas nacionalinės teisės normas remtis Sąjungos teisės turiniu apsiriboja bendraisiais teisės principais ir negali būti pagrindas nacionalinę teisę aiškinti contra legem.

73.

Be to, kaip jau buvo pažymėta, Teisingumo Teismas negali pakeisti nacionalinio teismo atlikto galimybės aiškinti nacionalinę teisę taip, kad ji atitiktų Sąjungos teisę, įvertinimo.

74.

Nacionalinis teismas turi patikrinti, ar laikinieji darbuotojai, paskirti dirbti įmonėje laikinojo darbo naudotojoje, Portugalijoje turi bent tokias pat pagrindines darbo ir įdarbinimo sąlygas, kokios jiems būtų suteiktos, jeigu juos būtų tiesiogiai įdarbinusi įmonė laikinojo darbo naudotoja ( 40 ).

75.

Taigi nacionalinis teismas turės patikrinti, ar, kaip teigia Portugalijos vyriausybė, kiek tai susiję su atostogų ir už jas mokamos kompensacijos apskaičiavimu sutarties nutraukimo atveju, nepaisant Darbo kodekso 185 straipsnio 6 dalyje numatytos specialiosios normos, laikiniesiems darbuotojams taikoma Darbo kodekso 237–239 ir 245 straipsniuose nustatyta bendroji tvarka. Tokiu atveju tas teismas negalėtų manyti, kad laikiniesiems darbuotojams taikomos pagrindinės darbo ir įdarbinimo sąlygos yra mažiau palankios nei tos, kurios jiems būtų taikomos, jeigu ši įmonė būtų juos tiesiogiai įdarbinusi į tą pačią darbo vietą, todėl negalėtų konstatuoti Direktyvos 2008/104 5 straipsnio 1 dalies pažeidimo.

IV.

Išvada

76.

Pagal 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/104/EB dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones 3 straipsnio 1 dalies f punktą ir 5 straipsnio 1 dalį draudžiama tokia valstybės narės teisės nuostata, kurioje numatyta, kad laikinasis darbuotojas turi teisę į atostogas ir atitinkamą kompensaciją, nutraukus darbo santykius mokamą proporcingai darbo įmonėje laikinojo darbo naudotojoje laikui, jeigu tos įmonės tiesiogiai įdarbintam ir tas pačias pareigas tokį patį laikotarpį ėjusiam darbuotojui taikoma kitokia tvarka, pagal kurią jam užtikrinama teisė į ilgesnes atostogas ir didesni atostoginiai. Pagal vienodo požiūrio principą (taip pat kiek tai susiję su kompensacijos už nepanaudotas atostogas nutraukus darbo santykius institutu) reikalaujama, kad požiūris į laikinąjį darbuotoją jo paskyrimo dirbti įmonėje laikinojo darbo naudotojoje laikotarpiu būtų toks pat, koks taikomas tas pačias užduotis atliekančiam tos įmonės tiesiogiai įdarbintam darbuotojui.