<?xml version="1.0" encoding="utf-8"?><CONCLUSION NNC="YES" xmlns:xsi="http://www.w3.org/2001/XMLSchema-instance" xsi:noNamespaceSchemaLocation="http://formex.publications.europa.eu/schema/formex-05.00-20081231.xd"><BIB.CONCLUSION><REF.CASE FILE="ECRCJ2006LTB.0700682701.case.xml"><NO.CASE>C-103/05</NO.CASE></REF.CASE><NO.CELEX>62005C0103</NO.CELEX><NO.SEQ>0009.0001</NO.SEQ><PAGE.FIRST.ECR>6829</PAGE.FIRST.ECR><PAGE.SEQ>1</PAGE.SEQ><PAGE.LAST.ECR>6839</PAGE.LAST.ECR><PAGE.TOTAL>11</PAGE.TOTAL></BIB.CONCLUSION><CURR.TITLE><LEFT>GENERALINIO ADVOKATO D. RUIZ-JARABO IŠVADA — BYLA C-103/05</LEFT><RIGHT>REISCH MONTAGE</RIGHT></CURR.TITLE><CONTENTS.CONCLUSION><TITLE><TI><P><HT TYPE="UC">Generalinio advokato</HT></P><P><HT TYPE="UC">Dámaso Ruiz-Jarabo Colomer išvada</HT>,</P><P>pateikta <DATE ISO="20060314">2006 m. kovo 14 d.</DATE><NOTE NOTE.ID="E0045"><P>Originalo kalba: ispanų.</P></NOTE></P></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P>I —</NO.P><TXT>Įvadas</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>1.</NO.P><TXT><DATE ISO="20001222">2000 m. gruodžio 22 d.</DATE> Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo<NOTE NOTE.ID="E0046" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="012" DATE.PUB="2000" PAGE.FIRST="1">OL L 12, p. 1</REF.DOC.OJ>.</P></NOTE> 6 straipsnio 1 punktas leidžia, kai asmuo yra vienas iš skirtingose valstybėse narėse nuolat gyvenančių atsakovų, iškelti jam bylą bet kurios iš šių valstybių kompetentinguose teismuose, jeigu reikalavimai yra pakankamai glaudžiai susiję.</TXT></NP><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Oberster Gerichtshof</HT> (Austrija) buvo prašoma išaiškinti minėtą nuostatą nagrinėjant kasacinį skundą dėl sprendimo atmesti ieškinį dėl skolos grąžinimo, pareikštą prieš du asmenis, kurių vienas įsikūręs Austrijoje, o kitas – Vokietijoje. Tačiau, kadangi pirmasis skolininkas bankrutavo, ieškinys prieš jį buvo paskelbtas nepriimtinu ir procesas toliau vyko tik vieno skolininko atžvilgiu.</TXT></NP><NP><NO.P>3.</NO.P><TXT>Prejudicinis klausimas pateiktas remiantis susijusiomis EB 68 ir 234 straipsnių nuostatomis siekiant nustatyti, ar tokiomis aplinkybėmis galima pasirinkti teismą.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P>II —</NO.P><TXT>Teisinis pagrindas</TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>A —</NO.P><TXT>Reglamentas Nr. 44/2001</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>4.</NO.P><TXT>Taryba, remdamasi EB 65 straipsniu, pakeitė 1968 m. Briuselio konvenciją<NOTE NOTE.ID="E0047" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Briuselio konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (suvestinė redakcija, paskelbta <REF.DOC.OJ COLL="C" NO.OJ="027" DATE.PUB="1998" PAGE.FIRST="1">OL C 27, 1998, p. 1</REF.DOC.OJ>).</P></NOTE> Reglamentu Nr. 44/2001<NOTE NOTE.ID="E0048" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Reglamento Nr. 44/2001 68 straipsnis. Tačiau Briuselio konvencija taikytina Danijoje (reglamento 1 straipsnio 3 dalis) ir, remiantis EB 299 straipsniu, valstybių narių teritorijose, kurios priklauso šios konvencijos, o ne reglamento taikymo sričiai.</P></NOTE>, siekdama suvienodinti turinčio jurisdikciją teismo nustatymo taisykles, kad būtų užtikrintas patikimas vidaus rinkos veikimas<NOTE NOTE.ID="E0049" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Antra ir šešta konstatuojamosios dalys.</P></NOTE>.</TXT></NP><?PAGE NO="I-6830"?><NP><NO.P>5.</NO.P><TXT>Normos, susijusios su bylomis Bendrijos viduje, turi būti <QUOT.START ID="QS0001" REF.END="QE0001" CODE="201E"/>ypač nuspėjamos<QUOT.END ID="QE0001" REF.START="QS0001" CODE="201C"/>, numatydamos <QUOT.START ID="QS0002" REF.END="QE0002" CODE="201E"/>atsakovo gyvenamosios vietos &lt;…&gt;<QUOT.END ID="QE0002" REF.START="QS0002" CODE="201C"/> jurisdikciją, <QUOT.START ID="QS0003" REF.END="QE0003" CODE="201E"/>išskyrus keletą aiškiai nustatytų situacijų, kuriose bylinėjimosi objektas arba šalių autonomija pateisinama kaip kitokia susijusi aplinkybė<QUOT.END ID="QE0003" REF.START="QS0003" CODE="201C"/><NOTE NOTE.ID="E0050" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Vienuolikta konstatuojamoji dalis.</P></NOTE>. Tačiau jurisdikcija turėtų būti nustatoma ir <QUOT.START ID="QS0004" REF.END="QE0004" CODE="201E"/>pagal kitą alternatyvų jurisdikcijos pagrindą, atsižvelgiant į glaudų ryšį tarp teismo ir bylos arba siekiant padėti tinkamai vykdyti teisingumą<QUOT.END ID="QE0004" REF.START="QS0004" CODE="201C"/><NOTE NOTE.ID="E0051" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Dvylikta konstatuojamoji dalis.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>6.</NO.P><TXT>Remiantis šiais principais reglamento 2 straipsnio 1 dalis numato, kad <QUOT.START ID="QS0005" REF.END="QE0005" CODE="201E"/>pagal šį reglamentą valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose<QUOT.END ID="QE0005" REF.START="QS0005" CODE="201C"/>.</TXT></NP><NP><NO.P>7.</NO.P><TXT>5, 6 ir 7 straipsniuose apibrėžiama skirtinga minėtą bendrą taisyklę atitinkanti <QUOT.START ID="QS0006" REF.END="QE0006" CODE="201E"/>specialioji jurisdikcija<QUOT.END ID="QE0006" REF.START="QS0006" CODE="201C"/>. Pagal 6 straipsnį 5 straipsnyje minėtiems asmenims byla taip pat gali būti iškelta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><NP><NO.P><QUOT.START ID="QS0007" REF.END="QE0007" CODE="201E"/>1)</NO.P><TXT>kai minėtas asmuo yra vienas iš atsakovų, teismuose pagal bet kurio iš jų nuolatinę gyvenamąją vietą, jeigu reikalavimai yra taip glaudžiai susiję, kad yra tikslinga juos nagrinėti ir spręsti visus iš karto, siekiant išvengti atskirų teismo procesų metu priimtų sprendimų nesuderinamumo;</TXT><P>&lt;…&gt;<QUOT.END ID="QE0007" REF.START="QS0007" CODE="201C"/></P></NP></QUOT.S></P></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>B —</NO.P><TXT>Austrijos teisė</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>8.</NO.P><TXT>Nutarimo dėl bankroto (Konkursordnung, toliau - KO) 6 straipsnyje nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="006.001"><NO.PARAG><QUOT.START ID="QS0008" REF.END="QE0008" CODE="201E"/>1)</NO.PARAG><ALINEA>Ieškiniai dėl teisių į nemokaus skolininko turtą pripažinimo ar užtikrinimo negali būti pareikšti ar nagrinėjami po bankroto bylos iškėlimo.</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="006.002"><NO.PARAG>2)</NO.PARAG><ALINEA>Ieškiniai dėl pirmumo teisių ar hipoteka užtikrintų teisių į turtą, nepriskiriamą bankrutuojančios įmonės turtui, taip pat gali būti pareikšti ar nagrinėjami po bankroto bylos iškelimo, tačiau tik bankroto administratoriui.</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="006.003"><NO.PARAG>3)</NO.PARAG><ALINEA>Ieškinius dėl teisių, kurios nėra kaip nors susijusios su bankrutuojančios įmonės turtu,<?PAGE NO="I-6831"?> pavyzdžiui, dėl teisių į bankrutuojančio skolininko asmenines paslaugas, taip pat gali pareikšti bankrutuojantis skolininkas arba jie gali būti pareikšti bankrutuojančiam skolininkui vykstant bankroto procedūrai.<QUOT.END ID="QE0008" REF.START="QS0008" CODE="201C"/></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP><NP><NO.P>9.</NO.P><TXT>Taigi ši nuostata nustato <QUOT.START ID="QS0009" REF.END="QE0009" CODE="201E"/>ieškinio nepriimtinumo pagrindus<QUOT.END ID="QE0009" REF.START="QS0009" CODE="201C"/>, kurie trukdo iškelti ar nagrinėti bylas dėl bankrutuojančio asmens turto arba dėl kurių ieškiniai yra nepriimtini.</TXT></NP><NP><NO.P>10.</NO.P><TXT>Šios priemonės, panašios į kitų teisės sistemų priemones, yra skirtos sujungti skolinius reikalavimus prieš nemokų skolininką, siekiant paspartinti vykdymą<NOTE NOTE.ID="E0052" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Pvz., pagal <HT TYPE="ITALIC">Ley</HT> Concursal española (<HT TYPE="ITALIC">Ley</HT> Concursal, Nr. 22/2003, <DATE ISO="20030709">2003 m. liepos 9 d.</DATE>; BOE, Nr. 164, <DATE ISO="20030710">2003 m. liepos 10 d.</DATE>, p. 26905) civilines bylas nagrinėjantys teismai turi nepriimti ieškinių, kurie priklauso bylas dėl nemokumo nagrinėjančių teismų jurisdikcijai. Tačiau, jei byla pradėta, jie turi priimti sprendimą dėl jos nutraukimo, nes per šį procesą atlikti veiksmai negalioja (50 straipsnis).</P></NOTE>. Atskirų ieškinių pateikimas sukeltų teisinių ir praktinių nepatogumų.</TXT></NP><NP><NO.P>11.</NO.P><TXT>Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paaiškinimais, bankrutuojančios įmonės administratorius turi išnagrinėti teises, numatytas KO 6 straipsnio 1 dalyje tam, kad nesikreipiant į teismą jos būtų sujungtos<NOTE NOTE.ID="E0053" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>KO 104 straipsnis.</P></NOTE>; jei teisių įtraukimas ginčijamas, suinteresuotasis asmuo turi pareikšti ieškinį skolą ginčijantiems asmenims<NOTE NOTE.ID="E0054" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>KO 110 straipsnis.</P></NOTE>. Jei per šį nagrinėjimo etapą bankrutuojantis asmuo aiškiai neatmeta skolos, kreditorius gauna vykdomąjį raštą, kuris galioja ir po bankrutavimo<NOTE NOTE.ID="E0055" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>KO 61 straipsnis.</P></NOTE>.</TXT></NP></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P>III —</NO.P><TXT>Faktinės aplinkybės, pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>12.</NO.P><TXT><DATE ISO="20040130">2004 m. sausio 30 d.</DATE> bendrovė <HT TYPE="ITALIC">Reisch Montage AG</HT>, remdamasi su Günter Reisch, kuris perleido skolinį reikalavimą ieškovei, pasirašyta sutartimi<NOTE NOTE.ID="E0056" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad daugiau informacijos apie sutartį ieškinyje nėra.</P></NOTE> ir siekdama iš jų prisiteisti solidariai atlyginti <FT TYPE="DECIMAL">8689,22</FT> euro skolą, pateikė <HT TYPE="ITALIC">Bezirksgericht Bezau</HT> (apygardos teismas) ieškinius Austrijoje nuolat gyvenančiam Mario Gisinger ir Vokietijoje buveinę turinčiai bendrovei <HT TYPE="ITALIC">Kiesel Baumaschinen Handels GmbH</HT>.</TXT></NP><NP><NO.P>13.</NO.P><TXT><DATE ISO="20040224">2004 m. vasario 24 d.</DATE><HT TYPE="ITALIC">Bezirksgericht Bezau</HT> atmetė ieškinį M. Gisinger motyvuodamas tuo, kad jo atžvilgiu bankroto procedūra buvo pradėta <DATE ISO="20030723">2003 m. liepos 23</DATE> dieną. <DATE ISO="20040415">2004 m. balandžio 15 d.</DATE> Sprendimu tas pats teismas konstatavo, kad jis neturi teritorinės ir tarptautinės jurisdikcijos.</TXT></NP><?PAGE NO="I-6832"?><NP><NO.P>14.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Reisch Montage AG</HT> pateikė <HT TYPE="ITALIC">Landesgericht Feldkirch</HT> (žemės teismas) apeliacinį skundą dėl šio sprendimo. <DATE ISO="20040608">2004 m. birželio 8 d.</DATE> Sprendime šis teismas nurodė, kad jurisdikciją nagrinėti bylą turi pirmosios instancijos teismas.</TXT></NP><NP><NO.P>15.</NO.P><TXT>Bendrovė atsakovė pateikė kasacinį skundą <HT TYPE="ITALIC">Oberster Gerichtshof</HT>, kuris nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><P><QUOT.START ID="QS0010" REF.END="QE0010" CODE="201E"/>Ar, pareikšdamas ieškinį prieš teismo vietos valstybėje nuolat gyvenantį asmenį ir kitoje valstybėje narėje įsikūrusį asmenį, ieškovas gali remtis Reglamento (EB) Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktu, nors ieškinys prieš teismo vietos valstybėje nuolat gyvenantį asmenį yra nepriimtinas jau ieškinio pareiškimo momentu dėl jam iškeltos bankroto bylos, kuri pagal nacionalinę teisę yra ieškinio nepriimtinumo pagrindas?<QUOT.END ID="QE0010" REF.START="QS0010" CODE="201C"/></P></QUOT.S></P></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P>IV —</NO.P><TXT>Procesas Teisingumo Teisme</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>16.</NO.P><TXT>Per Teisingumo Teismo statuto 20 straipsnyje nustatytą terminą Vokietijos ir Prancūzijos vyriausybės bei Komisija pateikė savo rašytines pastabas.</TXT></NP><NP><NO.P>17.</NO.P><TXT>Kadangi pasibaigus rašytinei proceso daliai nebuvo pareikšta pageidavimų sušaukti posėdį, po <DATE ISO="20060214">2006 m. vasario 14 d.</DATE> Teisingumo Teismo surengto bendro susitikimo byloje galima buvo pateikti išvadą.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P>V —</NO.P><TXT>Prejudicinio klausimo nagrinėjimas</TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>A —</NO.P><TXT>Preliminari pastaba</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>18.</NO.P><TXT>Reikia iš karto pažymėti, kad daugybė Reglamento Nr. 44/2001 nuostatų grindžiamos Briuselio konvencijos, kurią jis pakeitė, nuostatomis, todėl doktrina bei teismų praktika ir toliau gali būti taikomos.</TXT></NP><NP><NO.P>19.</NO.P><TXT>Taip, pavyzdžiui, yra 2 straipsnio, kuris identiškas abiejuose dokumentuose<NOTE NOTE.ID="E0057" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Skirtumas tik tas, kad nuoroda daroma atitinkamai į <QUOT.START ID="QS0011" REF.END="QE0011" CODE="201E"/>šį reglamentą<QUOT.END ID="QE0011" REF.START="QS0011" CODE="201C"/> ar į <QUOT.START ID="QS0012" REF.END="QE0012" CODE="201E"/>šią konvenciją<QUOT.END ID="QE0012" REF.START="QS0012" CODE="201C"/>.</P></NOTE>, ir 6 straipsnio 1 punkto, į kurį Reglamentu Nr. 44/2001 buvo įtraukta nuostata dėl ryšio tarp keliems atsakovams pareiktų reikalavimų, remiantis <DATE ISO="19880927">1988 m. rugsėjo 27 d.</DATE> Sprendime<?PAGE NO="I-6833"?><HT TYPE="ITALIC">Kalfelis</HT><NOTE NOTE.ID="E0058" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><REF.DOC.ECR NO.CASE="189/87" YEAR="1988" EDITION="GEN" PAGE.ECR="5565">189/87, Rink. p. 5565</REF.DOC.ECR>, ypač 7-12 punktai.</P></NOTE> pateiktu atitinkamos konvencijos nuostatos išaiškinimu, patvirtintu vėlesnėje teismų praktikoje, atvejais<NOTE NOTE.ID="E0059" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><DATE ISO="19981027">1998 m. spalio 27 d.</DATE> Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Réunion européenne ir kt</HT>. (<REF.DOC.ECR NO.CASE="C-51/97" YEAR="1998" EDITION="GEN" PAGE.ECR="I-6511">C-51/97, Rink. p. I-6511, 47-49 punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>B —</NO.P><TXT>Teismų jurisdikcijos taisyklės</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>20.</NO.P><TXT>Minėtame 2 straipsnyje nurodyti privalomi kriterijai, kurie reglamentuoja jurisdikcijos nustatymą<NOTE NOTE.ID="E0060" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><DATE ISO="20031209">2003 m. gruodžio 9 d.</DATE> Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Gasser</HT> (<REF.DOC.ECR NO.CASE="C-116/02" YEAR="2003" EDITION="GEN" PAGE.ECR="I-14693">C-116/02, Rink. p. I-14693, 72 punktas</REF.DOC.ECR>); <DATE ISO="20040427">2004 m. balandžio 27 d.</DATE> Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Turner</HT> (<REF.DOC.ECR NO.CASE="C-159/02" YEAR="2004" EDITION="GEN" PAGE.ECR="I-3565">C-159/02, Rink. p. I-3565, 24 punktas</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20050301">2005 m. kovo 1 d.</DATE> Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Owusu</HT> (<REF.DOC.ECR NO.CASE="C-281/02" YEAR="2005" EDITION="GEN" PAGE.ECR="I-1383">C-281/02, Rink. p. I-1383, 37 punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Šios dvi taisyklės grindžia sistemą: jos yra taikomos, jei atsakovas nuolat gyvena Bendrijoje<NOTE NOTE.ID="E0061" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Remiantis Reglamento Nr. 44/2001 4 straipsnio 1 dalimi, <QUOT.START ID="QS0013" REF.END="QE0013" CODE="201E"/>jeigu atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne valstybėje narėje, kiekvienos valstybės narės teismų jurisdikciją pagal 22 ir 23 straipsnius nustato tos valstybės narės teisė<QUOT.END ID="QE0013" REF.START="QS0013" CODE="201C"/>.</P></NOTE>, ir šiuo atveju byla jam keliama jo gyvenamosios vietos valstybėje, neatsižvelgiant į jo pilietybę<NOTE NOTE.ID="E0062" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>I. Guardans Cambó, bendraautorių leidinyje <QUOT.START ID="QS0014" REF.END="QE0014" CODE="201E"/>Comentario al Convenio de Bruselas relativo a la competencia judicial y a la ejecución de resoluciones judiciales en materia civil y mercantil<QUOT.END ID="QE0014" REF.START="QS0014" CODE="201C"/>, išleistame A. L. Calvo Caravaca, <HT TYPE="ITALIC">Universidad</HT> Carlos III de Madrid/Boletín Oficial del Estado, Madridas, 1994, p. 62.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>21.</NO.P><TXT>Šiuo straipsniu perkeliamas <HT TYPE="ITALIC">actor sequitur forum rei</HT> principas, kuris yra bendrai pripažintas lyginamojoje teisėje siekiant užtikrinti didesnę atsakovo, kuriam sunku gintis ne savo valstybės teisme<NOTE NOTE.ID="E0063" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>P. Jenard ataskaita dėl Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (<REF.DOC.OJ COLL="C" NO.OJ="059" DATE.PUB="1979" PAGE.FIRST="1">OL C 59, 1979, p. 1</REF.DOC.OJ>).</P></NOTE>, interesų apsaugą, net jei yra tiesa, kad ieškovas iš to taip pat turi tam tikros naudos, nes jam lengviau vykdyti sprendimą.</TXT></NP><NP><NO.P>22.</NO.P><TXT>Taigi <HT TYPE="ITALIC">forum domicilii</HT> yra taisyklė, tačiau ji nėra išimtinė, nes taip pat yra kitų teismo jurisdikcijos nustatymo taisyklių<NOTE NOTE.ID="E0064" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Be to, reglamento 3 straipsnio 1 dalis numato, kad <QUOT.START ID="QS0015" REF.END="QE0015" CODE="201E"/>valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos gali būti keliamos kitos valstybės narės teismuose tik pagal šio skyriaus 2-7 skirsniuose nustatytas taisykles<QUOT.END ID="QE0015" REF.START="QS0015" CODE="201C"/>; G. A. L. Droz <QUOT.START ID="QS0016" REF.END="QE0016" CODE="201E"/>Compétence judiciaire et effets des jugements dans le marché commun (Etude de la Convention de Bruxelles <DATE ISO="19680927">du 27 septembre 1968</DATE>)<QUOT.END ID="QE0016" REF.START="QS0016" CODE="201C"/>, Librairie Dalloz, Paryžius, 1972, p. 56.</P></NOTE>, kurios, esant tam tikroms aplinkybėms, gali lemti pirmosios netaikymą dėl bylos dalyko<NOTE NOTE.ID="E0065" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Reglamento 22 straipsnis prasideda žodžiais: <QUOT.START ID="QS0017" REF.END="QE0017" CODE="201E"/>Toliau išvardyti teismai turi išimtinę jurisdikciją, neatsižvelgiant į nuolatinę gyvenamąją vietą: &lt;…&gt;<QUOT.END ID="QE0017" REF.START="QS0017" CODE="201C"/></P></NOTE> arba dėl šalių valios<NOTE NOTE.ID="E0066" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Remiantis reglamento 23 ir 24 straipsniais Bendrijos valstybės teismas gali turėti jurisdikciją bylose, net jei atsakovas negyvena kurioje nors iš valstybių narių.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>23.</NO.P><TXT>Kitais atvejais 2 straipsnis papildomas nuostatomis, kuriomis tarptautinė jurisdikcija ir nacionalinė jurisdikcija nustatomos taikant imperatyvias normas atsakovui ir neprivalomas ieškovui, kuris turi kelias galimybes<NOTE NOTE.ID="E0067" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>2 skyriaus 2-5 skirsniai. 5, 6, 9-12, 16, 19, 20 straipsniuose, pavyzdžiui, vartojamas veiksmažodis <QUOT.START ID="QS0018" REF.END="QE0018" CODE="201E"/>gali<QUOT.END ID="QE0018" REF.START="QS0018" CODE="201C"/>.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>24.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu Reglamento Nr. 44/2001 5 ir 6 straipsniai numato kelis specialiosios<?PAGE NO="I-6834"?> jurisdikcijos atvejus, leidžiančius kelti bylą teisme, kuris nėra įsikūręs skolininko valstybėje narėje. Tokiu atveju teismui, nepaisant nacionalinės teisės, jurisdikcija priskiriama tiesiogiai dėl jo glaudaus ryšio su byla.</TXT></NP><NP><NO.P>25.</NO.P><TXT>Nagrinėjamos nuostatos numato tam tikras jurisdikcijos taisykles, kaip antai <HT TYPE="ITALIC">forum contractus</HT><NOTE NOTE.ID="E0068" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>5 straipsnio 1 punkto a papunktis.</P></NOTE> arba <HT TYPE="ITALIC">forum delicti commissi</HT><NOTE NOTE.ID="E0069" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>5 straipsnio 3 ir 4 punktai.</P></NOTE> Ši byla susijusi su <HT TYPE="ITALIC">forum connexitatis</HT> taisykle, apimačia įvairių rūšių ryšius tarp bylų, įskaitant atsakovų daugeto buvimo atvejį. Ši jurisdikcijos taisyklė atitinka Bendrijos teisės aktų leidėjo norą patikėti su ta pačia byla susijusius ieškinius nagrinėti arčiausiam arba labiausiai su byla susijusiam teismui<NOTE NOTE.ID="E0070" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>M. Desantes Real <QUOT.START ID="QS0019" REF.END="QE0019" CODE="201E"/>Competencia judicial internacional en la Comunidad Europea<QUOT.END ID="QE0019" REF.START="QS0019" CODE="201C"/>, <HT TYPE="ITALIC">Bosch</HT>, Barselona, 1986, p. 329.</P></NOTE>.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>C —</NO.P><TXT>Specialioji jurisdikcija atsakovų daugeto atveju</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>26.</NO.P><TXT>Procese dalyvaujant keliems asmenims susidaro <HT TYPE="ITALIC">litisconsortium</HT> situacija, kuri gali būti aktyvi (keli ieškovai ir vienas atsakovas), pasyvi (vienas ieškovas ir keli atsakovai) arba mišri (keli ieškovai ir keli atsakovai).</TXT></NP><NP><NO.P>27.</NO.P><TXT>Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkte daroma nuoroda į pasyvaus <HT TYPE="ITALIC">litisconsortium</HT> situaciją<NOTE NOTE.ID="E0071" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Minėtoje P. Jenard ataskaitoje pastebima, kad, išskyrus Vokietijos teisės aktus, Briuselio konvenciją pasirašiusių valstybių teisės aktuose yra analogiškų taisyklių, kurios taip pat yra daugelyje dvišalių susitarimų. Žr. taip pat I. Loussouarn <QUOT.START ID="QS0020" REF.END="QE0020" CODE="201E"/>Droit international privé<QUOT.END ID="QE0020" REF.START="QS0020" CODE="201C"/>, 2-asis leid., <HT TYPE="ITALIC">Dalloz</HT>, Paryžius, 1980, p. 610.</P></NOTE>, bet ją taip pat galima taikyti mišriai <HT TYPE="ITALIC">litisconsortium</HT> situacijai<NOTE NOTE.ID="E0072" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Kalbant apie aktyvaus <HT TYPE="ITALIC">litisconsortium</HT> situaciją, dėl to, kad ji nereglamentuojama jokiuose teisės aktuose, reikia taikyti valstybių narių teisę; Geimer ir Schütze <QUOT.START ID="QS0021" REF.END="QE0021" CODE="201E"/>Internationale Urteilsanerkennung<QUOT.END ID="QE0021" REF.START="QS0021" CODE="201C"/>, 1 tomas, pirma dalis, Miunchenas, 1983, p. 385.</P></NOTE>. Tam, kad būtų galimybė pasirinkti teismą, reikia, kad būtų bent du skirtingose valstybėse narėse nuolat gyvenantys atsakovai<NOTE NOTE.ID="E0073" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Bendros nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjimo būtinu mas yra numanomas; C. Tirado Robles <QUOT.START ID="QS0022" REF.END="QE0022" CODE="201E"/>La competencia judicial en la Unión Europea. Comentarios al Convenio de Bruselas<QUOT.END ID="QE0022" REF.START="QS0022" CODE="201C"/>, <HT TYPE="ITALIC">Bosch</HT>, Barselona, 1995, p. 64. Pagal doktriną taisyklė netaikoma, jeigu vienas iš bendraatsakovių nuolat gyvena ne Bendrijoje; F. F. Garau Sobrino, minėtas bendraautorių leidinys <QUOT.START ID="QS0023" REF.END="QE0023" CODE="201E"/>Comentario al Convenio de Bruselas <HT TYPE="ITALIC">&lt;</HT>…<HT TYPE="ITALIC">&gt;</HT><QUOT.END ID="QE0023" REF.START="QS0023" CODE="201C"/>, p. 171.</P></NOTE>, o reikalavimai turi būti susiję<NOTE NOTE.ID="E0074" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Nepaisant termino <QUOT.START ID="QS0024" REF.END="QE0024" CODE="201E"/>reikalavimai<QUOT.END ID="QE0024" REF.START="QS0024" CODE="201C"/> vartojimo abiem atvejais, nereikia painioti subjektyvaus 6 straipsnio 1 punkte numatytų reikalavimų sujungimo ir bylų medžiagos sujungimo, kuris nurodomas Reglamento Nr. 44/2001 27-30 straipsniuose.</P></NOTE>, kad būtų tikslinga juos nagrinėti kartu ir priimti bendrą sprendimą.</TXT></NP><NP><NO.P>28.</NO.P><TXT>Ryšio tarp bylų reikalavimas keliamas dėl dviejų priežasčių. Pirma, jis sumažina prieštaraujančių teismo sprendimų priėmimo riziką, antra, jis neleidžia neteisėtai pašalinti<?PAGE NO="I-6835"?> galimybės iškelti bylą vienam iš atsakovų valstybės, kurioje jis nuolat gyvena, teismuose<NOTE NOTE.ID="E0075" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Nors ši antra priežastis yra paminėta 6 straipsnio 2 punkte, - <QUOT.START ID="QS0025" REF.END="QE0025" CODE="201E"/>kaip trečiajam asmeniui byloje dėl laidavimo arba garantijos ar bet kurioje kitoje byloje kaip trečiajam asmeniui, teisme, kuriame buvo iškelta pagrindinė byla, išskyrus, jeigu tokia byla buvo iškelta vien tik siekiant pašalinti minėtą asmenį iš ją nagrinėti kompetentingo teismo jurisdikcijos<QUOT.END ID="QE0025" REF.START="QS0025" CODE="201C"/> - jos nėra 1 punkte; tačiau ji gali išplaukti iš dokumento teksto ir tikslų, kaip ryšio pasekmė (P. Jenard ataskaita) arba nepriklausomai nuo jo (minėtame straipsnyje, p. 71, G. A. L. Droz mano, kad klaida įvyko labiau dėl neatidumo, negu to nenumačius tyčia); taip pat žr. P. Gothot ir D. Holleaux <QUOT.START ID="QS0026" REF.END="QE0026" CODE="201E"/>La Convención de Bruselas de <DATE ISO="19680927">27 de septiembre de 1968</DATE> (competencia judicial y efectos de las decisiones en el marco de la CEE)<QUOT.END ID="QE0026" REF.START="QS0026" CODE="201C"/>, <HT TYPE="ITALIC">La Ley</HT>, Madridas, 1986, p. 69.</P></NOTE>.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>D —</NO.P><TXT>Prejudicinio klausimo nagrinėjimas</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>29.</NO.P><TXT>Į prejudicinį klausimą siūlomi du skirtingi atsakymai: Prancūzijos vyriausybė ir Komisija mano, kad galima remtis specialiąja teismo jurisdikcija, o Vokietijos vyriausybė atmeta šią galimybę. Reikia išnagrinėti abi galimybes.</TXT></NP><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>1.</NO.P><TXT>Pirma galimybė</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>30.</NO.P><TXT>Šioje byloje iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad 6 straipsnio 1 punkto taikymo sąlygos yra įvykdytos. Iš tikrųjų yra du atsakovai ir glaudžiai susiję reikalavimai, nes jie grindžiami solidaria prievole<NOTE NOTE.ID="E0076" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>P. Jenard ataskaitoje kaip ryšio pavyzdys nurodoma situacija, <QUOT.START ID="QS0027" REF.END="QE0027" CODE="201E"/>kai kalbama apie solidariai atsakingus skolininkus<QUOT.END ID="QE0027" REF.START="QS0027" CODE="201C"/>.</P></NOTE>, kuria remiantis visa skola gali būti išieškota iš bet kurio skolininko.</TXT></NP><NP><NO.P>31.</NO.P><TXT>Formaliai žiūrint, norint pasinaudoti specialiąja jurisdikcija, pakanka, kad ieškovas pareikštų ieškinį prieš kelis suinteresuotuosius asmenis, kurie visi įgys atsakovų statusą neatsižvelgiant į šiuo atveju ar vėliau atsirandančius materialinius ir procesinius sunkumus.</TXT></NP><NP><NO.P>32.</NO.P><TXT>Šį teiginį galima pagrįsti mažiausiai keturiais pagrindais. Pirma, prieš pradėdamas nagrinėti ryšio tarp bylų buvimą, teismas turi konstatuoti savo jurisdikciją, kuri nepriklauso nei nuo ieškinio priimtinumo, nei nuo klausimo, konkrečiai kalbant, nuo reikalavimų pagrįstumo, nagrinėjimo iš esmės.</TXT></NP><NP><NO.P>33.</NO.P><TXT>Antra, reglamentas neišaiškina nei <QUOT.START ID="QS0028" REF.END="QE0028" CODE="201E"/>atsakovo<QUOT.END ID="QE0028" REF.START="QS0028" CODE="201C"/>, nei <QUOT.START ID="QS0029" REF.END="QE0029" CODE="201E"/>bendraatsakovio<QUOT.END ID="QE0029" REF.START="QS0029" CODE="201C"/> sąvokos<NOTE NOTE.ID="E0077" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Minėtas G. A. L. Droz straipsnis, p. 71.</P></NOTE>. Jis tik reikalauja, kad <QUOT.START ID="QS0030" REF.END="QE0030" CODE="201E"/>reikalavimai<QUOT.END ID="QE0030" REF.START="QS0030" CODE="201C"/> būtų susiję.</TXT></NP><NP><NO.P>34.</NO.P><TXT>Trečia, pagal reglamento 30 straipsnį byla teisme iškeliama tuomet <QUOT.START ID="QS0031" REF.END="QE0031" CODE="201E"/>kai teismui įteikiamas bylos iškėlimo ar lygiavertis dokumentas<QUOT.END ID="QE0031" REF.START="QS0031" CODE="201C"/>.<?PAGE NO="I-6836"?> Remiantis minėtu sprendimu <HT TYPE="ITALIC">Kalfelis</HT> šioje stadijoje vertinamas ryšis<NOTE NOTE.ID="E0078" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>12 punktas.</P></NOTE>, taigi tai yra ta stadija, kurioje reikia patikrinti, ar nagrinėjamame dokumente nurodyti bent du atsakovai<NOTE NOTE.ID="E0079" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Minėto bendraautorių leidimo <QUOT.START ID="QS0032" REF.END="QE0032" CODE="201E"/>Comentario al Convenio de Bruselas &lt;…&gt;<QUOT.END ID="QE0032" REF.START="QS0032" CODE="201C"/> p. 170 F. F. Garau Sobrino nurodo, kad <HT TYPE="ITALIC">litisconsortium</HT> paprastai nustatomas pareiškiant ieškinį.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>35.</NO.P><TXT>Galiausiai, jei, atsisakydamas arba atsiimdamas savo ieškinį, asmuo atsisako tęsti bylą prieš šalį, nuolat gyvenančią teismo, kuriame pagal 6 straipsnio 1 punktą iškelta byla, teritorijoje, <HT TYPE="ITALIC">perpetuatio jurisdictionis</HT> principas draudžia keisti tarptautinę jurisdikciją, todėl byla bus nagrinėjama tame pačiame teisme<NOTE NOTE.ID="E0080" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Minėto M. Desantes Real straipsnio p. 331.</P></NOTE>. Ši idėja taikoma, jei vienas iš turinčių įstoti į procesą asmenų negali to padaryti dėl kitų aplinkybių.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Antra galimybė</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>36.</NO.P><TXT>Kaip ir kitos nuostatos, nukrypstančios nuo 2 straipsnio bendros taisyklės, 6 straipsnio 1 punktas yra riboto pobūdžio<NOTE NOTE.ID="E0081" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>M. Weser <QUOT.START ID="QS0033" REF.END="QE0033" CODE="201E"/>Convention communautaire sur la compétence judiciaire et l'exécution des décisions<QUOT.END ID="QE0033" REF.START="QS0033" CODE="201C"/>, Centre interuniversitaire de droit comparé, Briuselis, Paryžius, 1975, p. 266.</P></NOTE> ir turi būti aiškinamas siaurai<NOTE NOTE.ID="E0082" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Tikslas yra išvengti Briuselio konvencijos 2 straipsnio išimčių per plataus ir skirtingo aiškinimo; jis nurodytas <DATE ISO="19781122">1978 m. lapkričio 22 d.</DATE> Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Somafer</HT> (<REF.DOC.ECR NO.CASE="33/78" YEAR="1978" EDITION="GEN" PAGE.ECR="2183">33/78, Rink. p. 2183, 7 punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, atsižvelgiant į siekiamą tikslą. Remiantis tokiu teiginiu ši nuostata negali būti taikoma šiuo atveju.</TXT></NP><NP><NO.P>37.</NO.P><TXT>Šis pasiūlymas taip pat gali būti grindžiamas kitais argumentais. Pirma, neprivaloma teismo jurisdikcija esant keliems atsakovams yra ne pagrindas, o priemonė pasiekti proceso ekonomijos ir išvengti prieštaraujančių sprendimų. Tačiau šių tikslų negalima pasiekti, jei vienas iš pateiktų ieškinių nepriimtinas.</TXT></NP><NP><NO.P>38.</NO.P><TXT>Antra, privalumas, kad nereikia gintis užsienio teisme, nedaro žalos kitai šaliai ir nenustato jai neproporcingų prievolių, šiuo atveju – pareigos pasidomėti apie bankroto procedūrą.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>3.</NO.P><TXT>Siūlomas sprendimas</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>39.</NO.P><TXT>Nė viena iš šių dviejų galimybių neatitinka prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytų aplinkybių. Be to, abi jos yra susijusios su tam tikra rizika, kuri, kaip vėliau bus matyti, lengvai įrodoma.</TXT></NP><?PAGE NO="I-6837"?><NP><NO.P>40.</NO.P><TXT>Jei nacionaliniame teisme pareiškiamas ieškinys dėl bent dviejų solidariai atsakingų skolininkų, iš kurių vienas, nuolat gyvenantis šalyje ir lemiantis teismo jurisdikciją, iki proceso pradžios miršta, pirma iš dviejų galimybių, pagrįsta formaliu dalyvavimu byloje, leidžia išspręsti bylą, tačiau sprendimas nėra visiškai tinkamas, nes prieštaraujančių sprendimų galima išvengti tik nešaukiant į teismą mirusio asmens (situacija būtų kitokia, jei į teismą būtų šaukiami įpėdiniai).</TXT></NP><NP><NO.P>41.</NO.P><TXT>Be to, jei atsakovas, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta nulemia jurisdikciją, nepranešęs apie tai ieškovui perleidžia savo skolą, abejonės dėl pasyvaus pripažinimo ir tokio pranešimo nebuvimo pasekmių pateisina šių klausimų preliminarų nagrinėjimą, o prireikus atsisakymą nagrinėti bylą. Jeigu kitos valstybės narės, kurioje nuolat gyvena kitas atsakovas, teismas pasielgtų taip pat, būtų priimti skirtingi sprendimai.</TXT></NP><NP><NO.P>42.</NO.P><TXT>Mano nuomone, problema atsiranda dėl to, kad, kai vienas iš ieškinių taikant nacionalinę teisę turi būti paskelbtas nepriimtinu, iš tikrųjų nėra atsakovų daugeto, t. y. trūksta vienos iš teismo jurisdikcijos pasirinkimo sąlygų. Todėl jis negali atlikti savo funkcijų.</TXT></NP><NP><NO.P>43.</NO.P><TXT>Situacija dėl bent dviejų atsakovų dalyvavimo procese yra sukurta dirbtinai. Ji reiškia ne tai, kad ieškinys turi būti atmestas ar kad šį aspektą reikia nagrinėti, o tai, kad, remiantis imperatyviomis teisės normomis, ieškinys negali būti nagrinėjamas.</TXT></NP><NP><NO.P>44.</NO.P><TXT>Be to, jei vienas iš atsakovų nuo pat pradžių negali dalyvauti byloje, tai nepašalina prieštaraujančių sprendimų priėmimo galimybės, nes valstybės, kurioje negalintis dalyvauti byloje asmuo nuolat gyvena, teismas nepriims jokio sprendimo.</TXT></NP><NP><NO.P>45.</NO.P><TXT>Tačiau taisyklės taikymas tokiose situacijose kaip pagrindinėje byloje keičia šį bendrąjį principą ir pažeidžia Teisingumo Teismo praktiką<NOTE NOTE.ID="E0083" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Minėtų sprendimų <HT TYPE="ITALIC">Kalfelis</HT> 8 punktas ir <HT TYPE="ITALIC">Réunion</HT> européenne ir kt. 47 punktas.</P></NOTE>, nes, remiantis tik dalyvavimo byloje prielaida, tai reikštų būtinybę iškelti bylą asmeniui užsienio šalių teismuose taip sumažinant jo galimybes gintis.</TXT></NP><NP><NO.P>46.</NO.P><TXT>Pasiūlymu atsižvelgiama į teismų jurisdikcijos numatomumo būtinybę. Iš esmės numatomos galimybės yra tiksliai apibrėžtos,<?PAGE NO="I-6838"?> specialiosios jurisdikcijos taikymo sąlygas yra aiškios ir nėra naujų sąlygų.</TXT></NP><NP><NO.P>47.</NO.P><TXT>Be to, šis sprendimas nereiškia, kad nacionalinės teisės sistemos turės netiesioginę įtaką teismui, darydamos jį mažiau veiksmingą, pažeisdamos teismų praktiką<NOTE NOTE.ID="E0084" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><DATE ISO="19900515">1990 m. gegužės 15 d.</DATE> Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Hagen</HT> (<REF.DOC.ECR NO.CASE="C-365/88" YEAR="1990" EDITION="GEN" PAGE.ECR="I-1845">C-365/88, Rink. p. I-1845, 20 punktas</REF.DOC.ECR>); <DATE ISO="20050526">2005 m. gegužės 26 d.</DATE> Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">GIE Réunion européenne ir kt</HT>. (<REF.DOC.ECR NO.CASE="C-77/04" YEAR="2005" EDITION="GEN" PAGE.ECR="I-4509">C-77/04, Rink. p. I-4509, 35 punktas</REF.DOC.ECR>); taip pat žr. minėto sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Turner</HT> 29 punktą.</P></NOTE>, pagal kurią bendros normos turi būti viršesnės už jų neatitinkančias vidaus normas<NOTE NOTE.ID="E0085" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><DATE ISO="19831115">1983 m. lapkričio 15 d.</DATE> Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Duijnstee</HT> (<REF.DOC.ECR NO.CASE="288/82" YEAR="1983" EDITION="GEN" PAGE.ECR="3663">288/82, Rink. p. 3663, 14 punktas</REF.DOC.ECR>). <HT TYPE="ITALIC">Hoge</HT> Raad der Nederlanden klausė Teisingumo Teismo, ar Briuselio konvencijos 19 straipsnyje numatyta pareiga savo iniciatyva pripažinti neturint jurisdikcijos nagrinėti ieškinio taip pat taikytina kalbant apie kasacinį skundą, kai pagal nacionalinę teisę priėmęs nagrinėti bylą teismas išnagrinėja tik šalių nurodytus pagrindus.</P></NOTE>. Taip pat jis nesumažina Bendrijos normų, kurioms jis neprieštarauja, veiksmingumo, nes aptariamos nuostatos yra taikomos skirtingose srityse, net jei jos sutampa kai kuriais aspektais.</TXT></NP><NP><NO.P>48.</NO.P><TXT>Reikia pridurti, kad Reglamentas Nr. 44/2001 - kaip ir prieš tai Briuselio konvencija - nesuvienodina nacionalinių procesinių teisės nuostatų, o tik nurodo teismą, kuris turi jurisdikciją priimti sprendimą tam tikrose bylose, taikydamas kitokius nei taikomi ieškinių priimtinumui kriterijus<NOTE NOTE.ID="E0086" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Minėtų sprendimų <HT TYPE="ITALIC">Hagen</HT> 17 punktas ir <HT TYPE="ITALIC">GIE</HT> Réunion européenne <HT TYPE="ITALIC">ir</HT> kt. 34 punktas.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>49.</NO.P><TXT>Pačiame reglamente kartais daroma nuoroda į nacionalinę teisę, pavyzdžiui, siekiant apibrėžti taisyklę, kuri yra tokia pat svarbi kaip <QUOT.START ID="QS0034" REF.END="QE0034" CODE="201E"/>nuolatinės gyvenamosios vietos<QUOT.END ID="QE0034" REF.START="QS0034" CODE="201C"/> taisyklė<NOTE NOTE.ID="E0087" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Pagal 59 straipsnį <QUOT.START ID="QS0035" REF.END="QE0035" CODE="201E"/>teismas, norėdamas nustatyti, ar šalies nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, kurios teismuose yra iškelta byla, taiko savo vidaus teisę<QUOT.END ID="QE0035" REF.START="QS0035" CODE="201C"/> (1 dalis); toje pačioje nuostatoje taip pat nurodoma, kad <QUOT.START ID="QS0036" REF.END="QE0036" CODE="201E"/>jeigu šalies nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje kitoje nei valstybė narė, kurios teismuose yra iškelta byla, teismas, norėdamas nustatyti, ar minėtos šalies nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje, taiko tos valstybės narės teisę<QUOT.END ID="QE0036" REF.START="QS0036" CODE="201C"/> (2 dalis).</P></NOTE>. Teisingumo Teismas tam tikrais atvejais, kai reikia papildyti Bendrijos normas, leido vadovautis vidaus teisės normomis<NOTE NOTE.ID="E0088" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Žr. <DATE ISO="19840607">1984 m. birželio 7 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Zelger</HT> (<REF.DOC.ECR NO.CASE="129/83" YEAR="1984" EDITION="GEN" PAGE.ECR="2397">129/83, Rink. p. 2397</REF.DOC.ECR>), kuris išaiškina konvencijos 21 straipsnį. Taip pat žr. minėtą sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Hagen</HT>, kurio 19 punkte išvardijamos kai kurios kitos tokio pobūdžio taisyklės.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>50.</NO.P><TXT>Todėl reglamento 6 straipsnio 1 punktas negali būti taikomas, kai prieš šalyje, pasirinktoje kaip teismo jurisdikcijos vieta, įsikūrusį asmenį pareikštas ieškinys turi būti iš karto atmestas dėl įstatyme numatyto nepriimtinumo pagrindo.</TXT></NP><NP><NO.P>51.</NO.P><TXT>Toks atsakymas sumažins abiejų nurodytų galimybių trūkumus, atitikdamas Reglamento Nr. 44/2001 nustatytos tvarkos gaires ir suteikdamas naudingos informacijos šią nuostatą turintiems taikyti teismams.</TXT></NP></GR.SEQ></GR.SEQ></GR.SEQ><?PAGE NO="I-6839"?><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P>VI —</NO.P><TXT>Išvada</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>52.</NO.P><TXT>Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismui siūlau taip atsakyti į <HT TYPE="ITALIC">Oberster Gerichtshof</HT> pateiktą prejudicinį klausimą:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><P><QUOT.START ID="QS0037" REF.END="QE0037" CODE="201E"/>Ieškovas, pareikšdamas ieškinį prieš teismo jurisdikcijos valstybėje nuolat gyvenantį asmenį ir prieš kitoje valstybėje narėje įsikūrusį asmenį, negali remtis <DATE ISO="20001222">2000 m. gruodžio 22 d.</DATE> Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 6 straipsnio 1 punktu, jei prieš pirmąjį asmenį pareikštas ieškinys dėl akivaizdžių ir <HT TYPE="ITALIC">ex lege</HT> priežasčių turi būti paskelbtas nepriimtinu <HT TYPE="ITALIC">in limine litis</HT>.<QUOT.END ID="QE0037" REF.START="QS0037" CODE="201C"/></P></QUOT.S></P></NP></GR.SEQ></CONTENTS.CONCLUSION></CONCLUSION>