I.

Įžanginės pastabos

1.

Sąjunga, siekdama pagerinti geležinkelių transporto sistemos veiksmingumą, Direktyva 2012/34 ( 2 ) sukūrė bendrą Europos geležinkelių erdvę.

2.

Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti, kiek Direktyva 2012/34 reglamentuojama mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra, ypač antkainių, patvirtinimo procedūra.

II.

Faktinės aplinkybės pagrindinėje byloje, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme

3.

Geležinkelių reguliavimas pagal Direktyvą 2012/34 yra labai techninė Sąjungos teisės sritis. Tam, kad skaitytojui būtų lengviau perprasti šios srities subtilybes ir suprasti faktines aplinkybes, kaip jas aprašė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, toliau bus aptartos trys faktinių aplinkybių grupės: pirma, šalys pagrindinėje byloje, antra, dveji tinklo nuostatai ir, trečia, ginčo nacionaliniu lygmeniu chronologija.

A.

Šalys pagrindinėje byloje

4.

Pirmiausia pristatysiu tris pagrindinės bylos dalyvius.

5.

ÖBB-Infrastruktur AG (toliau – ÖBB) yra „infrastruktūros valdytoja“. Pagal Direktyvos 2012/34 3 straipsnio 2 punktą ji yra atsakinga už geležinkelių infrastruktūros sukūrimą, valdymą ir priežiūrą, įskaitant eismo valdymą, traukinių kontrolę ir valdymą bei signalizaciją.

6.

Schienen-Control Kommission (Geležinkelių priežiūros komisija; toliau – SCK) yra Austrijos nacionalinė reguliavimo institucija, įsteigta pagal Direktyvos 2012/34 55 ir 56 straipsnius ( 3 ).

7.

Austrijoje pagal taikytiną nacionalinę teisę šiai reguliavimo institucijai, be kita ko, pavesta užduotis tvirtinti infrastruktūros valdytojo nustatytus antkainius.

8.

Antkainiai yra pagrindinius mokesčius papildantys mokėjimai, kuriais padengiamos tiesioginės naudojimosi geležinkelių infrastruktūra išlaidos. Pagal Direktyvos 2012/34 32 straipsnio 1 dalį valstybės narės gali leisti taikyti tokius antkainius, „[siekiant] visiškai kompensuoti infrastruktūros valdytojo patirtas išlaidas“. Toje pačioje nuostatoje taip pat patikslinama, kad antkainiai gali būti leidžiami, jei rinka gali juos „pakelti“, remiantis veiksmingais, skaidriais ir nediskriminaciniais principais.

9.

WESTbahn Management yra „geležinkelio įmonė“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2012/34 3 straipsnio 1 punktą ( 4 ).

B.

Tinklo nuostatai

10.

Infrastruktūros valdytojas pajėgumų paskirstymo kriterijus ir mokesčius už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra (toliau – infrastruktūros mokesčiai) paskelbia tinklo nuostatuose ( 5 ).

11.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl 2018 ir 2019 m. ÖBB tinklo nuostatų.

12.

Abiejuose tinklo nuostatuose paskelbti infrastruktūros mokesčiai apėmė antkainius penkiuose tiksliai nustatytuose rinkos segmentuose. Tai buvo komercinis keleivių vežimas, valstybės užtikrinamas tarpmiestinis keleivių vežimas, pagrindinis keleivių vežimas vietiniais maršrutais, papildomas keleivių vežimas vietiniais maršrutais ir nemanipuliuojamas krovinių vežimas.

13.

Vis dėlto paskelbtuose 2018 m. tinklo nuostatuose buvo nurodytas tik bendras kiekviename rinkos segmente mokėtinas mokestis, nepatikslinant, kuri šios bendros sumos dalis tenka tiesioginėms išlaidoms, o kuri – antkainiams. 2019 m. tinklo nuostatuose mokesčiai už tiesiogines išlaidas ir antkainiai, mokėtini už nuvažiuotą kilometrą kiekviename rinkos segmente, buvo nurodyti atskirai, o visas mokėtinas mokestis apskaičiuotas sudėjus abu šiuos mokesčius.

14.

Pagal Austrijos teisę reikalaujama, kad infrastruktūros valdytojas kreiptųsi į SCK dėl antkainių patvirtinimo.

15.

Dėl 2018 m. tinklo nuostatuose paskelbtų antkainių patvirtinimo ÖBB kreipėsi į SCK 2016 m. rugpjūčio 12 d.

16.

Dėl 2019 m. tinklo nuostatais paskelbtų antkainių patvirtinimo ÖBB kreipėsi į SCK 2017 m. rugpjūčio 18 d.

17.

2018 m. ir 2019 m. tinklo nuostatuose buvo sakinys, kuriame paaiškinta, kad pagal taikytiną nacionalinę teisę antkainių patvirtinimo procedūra dar nėra baigta.

18.

Be to, 2019 m. tinklo nuostatuose dar buvo nurodyta, kad jeigu „galutinis sprendimas šioje procedūroje nepriimtas prasidėjus tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiui“, gali būti nustatytas „vėlesnis arba atgaline data taikomas bet kokių iki tol apskaičiuotų per didelių arba per mažų infrastruktūros mokesčių mokėjimas“.

C.

Ginčo chronologija nacionaliniu lygmeniu

19.

Šis ginčas grindžiamas šalių nesutarimu dėl to, ar gali būti nustatyti antkainiai, ir, jei taip, per kokią procedūrą. Ginčas vyko taip.

20.

2016 m. gruodžio 12 d. SCK patvirtino ÖBB prašymą dėl antkainių už 2018 m.; WESTbahn Management apskundė šį sprendimą. 2017 m. liepos 5 d. Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Austrija) ( 6 ) panaikino šį sprendimą motyvuodamas tuo, kad patvirtinimo procedūra turėjo trūkumų, ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo SCK; ši tęsė patvirtinimo procedūrą, susijusią su 2018 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio laikotarpiu.

21.

ÖBB paprašius patvirtinti 2019 m. antkainius, SCK sujungė šias dvi procedūras. Be to, ji sujungė jas su tiesioginių išlaidų perskaičiavimo procedūra.

22.

Po to, kai SCK paprašė ÖBB perskaičiuoti tiesiogines išlaidas, ši paprašė pakeisti antkainius už 2018 ir 2019 m. ÖBB šį prašymą grindė pareiga pasiekti kompetentingos ministerijos nustatytas gautinas pajamas.

23.

2020 m. gruodžio 17 d. SCK patvirtino prašymą patvirtinti antkainius kaip 2018 ir 2019 m. infrastruktūros mokestį ( 7 ).

24.

Sprendimo rezoliucinės dalies 1 punkte SCK nustatė mokesčius už tiesiogines išlaidas ir patvirtino antkainius už kiekvieną nuvažiuotą traukinių linijos kilometrą kiekviename iš penkių rinkos segmentų 2018 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiu. Taigi, visas mokėtinas mokestis buvo apskaičiuotas panaudojant ir vienus, ir kitus duomenis. Savo sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkte ji tą patį padarė dėl 2019 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio, nustačiusi mokesčius už tiesiogines išlaidas ir patvirtinusi antkainius už nuvažiuotą traukinių linijos kilometrą kiekvienam iš penkių rinkos segmentų, ir sudėjusi abi apskaičiuotas mokėtino mokesčio sumas.

25.

Tokį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktą SCK sprendimo paaiškinimą suprantu taip, kad, pirma, dėl perskaičiavimo tiesioginės išlaidos buvo sumažintos ir, antra, norint pasiekti gautinas pajamas nepaisant šio sumažinimo, buvo patvirtinti ÖBB prašyti didesni antkainiai.

26.

Tiek ÖBB, tiek WESTbahn Management apskundė tokį sprendimą, ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dabar turi priimti sprendimą dėl jų skundų pagrindinėje byloje.

27.

Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą jį pateikęs teismas, dėstydamas faktines aplinkybes, pridėjo paskutinį argumentą: SCK savo skaičiavimus grindė Austrijos Respublikos nustatytomis „gautinomis pajamomis“, apskaičiuojamomis atsižvelgiant į subsidijas, kurias ÖBB gauna iš valstybės.

28.

SCK sprendime nurodyta, kad „šias gautinas pajamas (be tarnybinių traukinių, be priemonių ir nuolaidų) turi padengti mokesčiai, atsižvelgiant į suskirstymą į tiesiogines išlaidas ir antkainius. Nors antkainiais siekiama padengti bent dalį pridėtinių, t. y. fiksuotų, išlaidų, tiesioginėms išlaidoms padengti taikomi mokesčiai, grindžiami tiesiogiai dėl traukinio eksploatavimo patiriamomis išlaidomis.“

D.

Dėl prejudicinių klausimų

29.

Pirma apibūdintomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Austrija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

30.

Rašytines pastabas pateikė ÖBB, WESTbahn Management, SCK, Austrijos, Nyderlandų, Norvegijos ir Lenkijos vyriausybės bei Europos Komisija.

31.

Teismo posėdžio nebuvo surengta.

III.

Teisinis pagrindas

A.

Direktyva 2012/34

32.

Direktyvos 2012/34 4 straipsnyje numatytas geležinkelio įmonių ir infrastruktūros valdytojų nepriklausomumas:

33.

Direktyvos 2012/34 27 straipsnyje ( 8 ) tinklo nuostatai reglamentuojami taip:

34.

Šios direktyvos 29 straipsnio 1 dalies pirmame–trečiame sakiniuose su apmokestinimo sistema susijusios užduotys paskirstomos taip:

35.

Kiek tai susiję su apmokestinimo principais, šiai bylai yra reikšmingos Direktyvos 2012/34 31 straipsnio ( 9 ) pirmos trys dalys:

36.

Antkainiai reglamentuojami Direktyvos 2012/34 32 straipsnyje, šiai bylai reikšminga jo pirma pastraipa:

B.

Austrijos teisė

37.

Pagal Bundesgesetz über Eisenbahnen, Schienenfahrzeuge auf Eisenbahnen und den Verkehr auf Eisenbahnen (Eisenbahngesetz) (Federalinis įstatymas dėl geležinkelių, geležinkelio transporto priemonių ir eismo geležinkeliais (Geležinkelių įstatymas); toliau – EisbG) 67d straipsnio 6 dalį antkainių nustatymą turi patvirtinti SCK, ji privalo duoti pritarimą, jeigu įvykdomos EisbG 67d straipsnio 1 dalyje nustatytos pagrindinės sąlygos.

38.

Bundesgesetz zur Neuordnung der Rechtsverhältnisse der Österreichischen Bundesbahnen (Bundesbahngesetz) (Federalinis įstatymas dėl teisinių santykių Austrijos federalinių geležinkelių sektoriuje pertvarkymo (Federalinis geležinkelių įstatymas)) 42 straipsniu Austrijos Respublika įgaliojama subsidijuoti ÖBB ir atitinkamai nustatyti gautinas pajamas (būtent visus mokesčius, kuriuos ÖBB turi surinkti iš infrastruktūros mokesčių, pridėjus rinkos antkainius, per atitinkamą tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpį).

IV.

Analizė

39.

Visi penki prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai vienaip ar kitaip susiję su tuo, kiek Direktyvoje 2012/34 reglamentuojama išlaidoms, susijusioms su geležinkelių infrastruktūros naudojimu, skirtų antkainių patvirtinimo procedūra ir jų apskaičiavimo metodas.

40.

Jurisprudencijos šiuo klausimu nėra daug. Teisingumo Teismas yra nagrinėjęs antkainius tik dėl jų poveikio geležinkelių transporto konkurencingumui ( 11 ). Kalbant apie mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra nustatymo procedūras, įskaitant galimus antkainius, pažymėtina, kad Direktyvoje 2012/34 šiuo klausimu pateikta mažai informacijos ( 12 ). Teisingumo Teismas turėjo progą nagrinėti tiesiogines išlaidas (o ne antkainius) tik atsižvelgdamas į Direktyvą 2001/14 ( 13 ), t. y. vieną iš trijų Direktyvos 2012/34, kuria reglamentuojamas geležinkelių infrastruktūros apmokestinimas, pirmtakų.

41.

Šios prejudicinio sprendimo priėmimo procedūros dalyviai siūlo skirtingai aiškinti Direktyvą 2012/34, kiek tai susiję, pirma, su joje nustatytais galimais valstybių narių reglamentavimo laisvės apribojimais, ir, antra, su funkcijomis, šia direktyva suteikiamomis infrastruktūros valdytojui ir reguliavimo institucijai.

42.

Vienokios pozicijos laikosi Norvegijos vyriausybė, kuri savo rašytinėse pastabose teigia, kad Direktyvoje 2012/34 nieko nenurodyta (t. y. nenustatoma ir nedraudžiama) dėl galimos antkainių ex ante ar ex post patvirtinimo procedūros. Remiantis tokiais argumentais, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui būtų galima iš karto pasiūlyti atsakymą: laikydamosi Direktyvoje 2012/34 reglamentuojamų apmokestinimo taisyklių, valstybės narės gali laisvai reglamentuoti procedūrą, kurios turi laikytis infrastruktūros valdytojai, siekdami taikyti antkainius.

43.

Kiek atsargiau, kaip Komisija tai daro savo rašytinėse pastabose, galima teigti, kad iš tiesų Direktyvoje 2012/34 nėra aiškiai nurodyta jokia antkainių patvirtinimo procedūra. Nepaisant to, Komisija taip pat mano, kad geležinkelių infrastruktūros valdytojo nepriklausomumas neleidžia pripažinti visiškos valstybių narių reguliavimo laisvės pasirenkant nustatyti patvirtinimo procedūrą ( 14 ).

44.

Kitokios pozicijos laikosi WESTbahn Management, kuri teigia, kad tik ex ante infrastruktūros mokesčių patvirtinimas atitinka Direktyvos 2012/34 reikalavimus, t. y. kad „infrastruktūros pajėgumų paskirstymo sistemos ir apmokestinimo sistemos turėtų suteikti geležinkelio įmonėms aiškią ir nuoseklią ekonominę informaciją, padedančią priimti racionalius sprendimus“ ( 15 ). Tam, kad šis reikalavimas būtų įvykdytas, kaip teigia WESTbahn Management, tinklo nuostatuose paskelbti antkainiai turi būti patvirtinti ex ante, dar prieš įsigaliojant tarnybiniam traukinių tvarkaraščiui. Vienintelis ex post sprendimas, kurį būtų galima priimti, yra reguliavimo institucijos sprendimas – ji gali nuspręsti sumažinti išlaidas, geležinkelio įmonei pateikus skundą pagal Direktyvos 2012/34 56 straipsnį.

45.

Toliau pirmiausia pristatysiu, kaip suprantu Direktyvoje 2012/34 nustatytą antkainių taikymo sistemą (A dalis). Tada pereisiu prie antrosios dalies, kurioje atsakysiu į penkis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus (B dalis).

A.

Direktyvoje 2012/34 nustatyta sistema, susijusi su antkainiais

46.

Direktyvoje 2012/34 nustatytą sistemą apibūdinsiu dviem etapais, taip, kaip ją suprantu. Pirma, paaiškinsiu joje nustatytus apmokestinimo principus (1 poskirsnis). Tada įvertinsiu atitinkamus valstybių narių, infrastruktūros valdytojo ir reguliavimo institucijos vaidmenis nustatant mokesčius už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra ir jų tarpusavio santykius (2 poskirsnis).

1.

Apmokestinimo principai

47.

Pagal Direktyvos 2012/34 29 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą apmokestinimo sistemą nustato valstybės narės, tačiau jos privalo paisyti infrastruktūros valdytojo nepriklausomumo.

48.

Pagal taip nustatytą apmokestinimo sistemą infrastruktūros valdytojas turi nustatyti ir rinkti mokesčius ( 16 ). Infrastruktūros valdytojas tai padaro tinklo nuostatuose ( 17 ), kuriuos jis privalo paskelbti likus ne mažiau kaip keturiems mėnesiams iki termino pateikti prašymus skirti infrastruktūros pajėgumų ( 18 ).

49.

Nustatydamas mokesčius infrastruktūros valdytojas turi laikytis vienodo požiūrio į geležinkelio įmones ir jų nediskriminavimo principo ( 19 ), kuris, Teisingumo Teismo teigimu, yra „pagrindinis kriterijus nustatant ir renkant mokesčius už naudojimąsi infrastruktūra“ ( 20 ).

50.

Mokesčiai renkami pagal sutartą tarnybinį traukinių tvarkaraštį, kuris, remiantis Direktyvos 2012/34 VII priedo 1 punktu, sudaromas kartą per kalendorinius metus.

51.

Kokius mokesčius gali taikyti infrastruktūros valdytojai?

52.

Direktyvos 2012/34 31 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad mokesčiai mokami už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra ir naudojami infrastruktūros valdytojo veiklai finansuoti.

53.

Direktyvos 2012/34 31 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad už minimalų prieigos paketą ( 21 ) ir prieigą prie geležinkelių infrastruktūros objektų nustatomi mokesčiai turi būti lygūs išlaidoms, tiesiogiai patiriamoms dėl traukinių eksploatavimo ( 22 ). Tai, kas gali būti apskaičiuota kaip tiesioginės išlaidos, vėliau reglamentuojama įgyvendinimo reglamente ( 23 ) ir yra ribotos taikymo srities ( 24 ). Taigi tiesioginės išlaidos neapima visų išlaidų, kurių gali patirti geležinkelių infrastruktūros valdytojas.

54.

Siekiant, kad būtų kompensuotos visos infrastruktūros valdytojo patirtos išlaidos, gali būti taikomi antkainiai. Direktyvos 2012/34 32 straipsnyje antkainiai laikomi apmokestinimo principų išimtimi. Jame taip pat reikalaujama, kad valstybės narės taikytų antkainius tik tais atvejais, kai jie grindžiami veiksmingais, skaidriais ir nediskriminaciniais principais ir tik „jei rinka pajėgi tai pakelti“ ( 25 ). Be to, antkainiai turi užtikrinti geležinkelių rinkos segmentų konkurencingumą ( 26 ).

55.

Taigi apskritai mokesčiai gali apimti išlaidų spektrą nuo tiesioginių išlaidų (mokesčiai už minimalų prieigos paketą ir prieigą prie geležinkelių infrastruktūros objektų, jie turi būti lygūs išlaidoms, tiesiogiai patiriamoms dėl traukinių eksploatavimo) iki visų išlaidų (visos infrastruktūros valdytojo patirtos išlaidos, kurios gali būti susigrąžintos nustatant antkainius) ( 27 ).

56.

Taigi antkainiai skirti tik infrastruktūros valdytojo patirtoms išlaidoms padengti, o ne pelnui gauti.

57.

Šiuo klausimu Direktyvos 2012/34 71 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad geležinkelių infrastruktūra yra „natūralus monopolis, ir todėl infrastruktūros valdytojus reikia skatinti mažinti išlaidas ir veiksmingai valdyti jiems priklausančią infrastruktūrą“. Kitaip tariant, siekiant išvengti monopolio keliamos pagundos infrastruktūros valdytojams, apmokestinimo taisyklių tikslas – visiškai susigrąžinti patirtas išlaidas, ir nieko daugiau.

58.

Direktyvos 2012/34 4 straipsnio 2 dalyje užtikrinamas infrastruktūros valdytojo nepriklausomumas. Kaip yra nurodęs Teisingumo Teismas, „infrastruktūros valdytojas, nustatydamas mokesčio dydį pagal valstybių narių nustatytą apmokestinimo sistemą, privalo turėti tam tikrą veiksmų laisvę, kad galėtų ta sistema naudotis kaip valdymo priemone“ ( 28 ). Turi būti užtikrintas jo nepriklausomumas tiek nuo valstybės narės, tiek nuo reguliavimo institucijos ( 29 ).

59.

Pavyzdžiui, Sprendime Komisija / Čekija ( 30 ) Teisingumo Teismas pripažino, kad Čekijos nustatytas didžiausias mokestis už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra kėlė grėsmę infrastruktūros valdytojo nepriklausomumui. Be to, Sprendime Komisija / Ispanija ( 31 ) Teisingumo Teismas konstatavo, kad „mokesčių ėmimo sistemose turi būti numatytos skatinimo priemonės, kad infrastruktūros valdytojai skirtų reikiamas investicijas ten, kur jos yra ekonomiškai patrauklios“, todėl jiems reikia suteikti veiksmų laisvę nustatant faktinį mokesčių dydį ( 32 ).

60.

Sprendime Komisija / Vokietija ( 33 ) Teisingumo Teismas nurodė kelis pavyzdžius, kai infrastruktūros valdytojas gali norėti pasinaudoti tokia veiksmų laisve, kad optimizuotų geležinkelio infrastruktūrą: infrastruktūros valdytojas gali nustatyti arba toliau taikyti didesnius mokesčius, grindžiamus tam tikrų investicinių projektų ilgalaikėmis išlaidomis; jis taip pat gali pradėti taikyti iš veiklos vykdytojų renkamų mokesčių nuolaidų sistemą.

61.

Nustatant antkainius taip pat turi būti paisoma infrastruktūros valdymo nepriklausomumo.

2.

Kas ką daro pagal Direktyvą 2012/34

62.

Pagal Direktyvos 2012/34 32 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį būtent valstybė narė gali, „jei rinka pajėgi tai pakelti, taikyti antkainius“. Taigi, kaip teigia ir Komisija, valstybei narei tenka pagrindinis vaidmuo tvirtinant galimybę taikyti antkainius ( 34 ).

63.

Kitaip tariant, jeigu valstybės narės pagal Direktyvos 2012/34 29 straipsnio 1 dalį nustatyta apmokestinimo sistema nenumato galimybės taikyti antkainius, infrastruktūros valdytojams neleidžiama įtraukti antkainių į savo tinklo nuostatus ar jų rinkti pagal tarnybinį traukinių tvarkaraštį.

64.

Vis dėlto, jei valstybė narė į apmokestinimo sistemą įtraukia galimybę taikyti antkainius, taip infrastruktūros valdytojai įgyja galimybę taikyti tokius antkainius, kurie turi būti išvardyti tinklo nuostatuose.

65.

Jei valstybė narė iš principo leido taikyti antkainius pagal infrastruktūros valdytojo nepriklausomumo reikalavimą, šis subjektas turi nuspręsti dėl konkrečių rinkos segmentų ir apskaičiuoti antkainius. Tai darydamas infrastruktūros valdytojas turi įvertinti tokių antkainių svarbą konkretiems rinkos segmentams, atsižvelgdamas į Direktyvos 2012/34 VI priedo 1 punkte numatytas rinkos segmentų poras ( 35 ). Tinklo nuostatuose išvardyti segmentai turi apimti bent krovinių vežimo paslaugas, keleivių vežimo paslaugas pagal viešųjų paslaugų sutartį ir kitas keleivių vežimo paslaugas ( 36 ).

66.

Rinkos segmentų, kuriems taikomi antkainiai, sąrašą kontroliuoja reguliavimo institucija pagal savo kontrolės įgaliojimus pagal Direktyvos 2012/34 56 straipsnį. Reguliavimo institucija imasi veiksmų pareiškėjui pateikus skundą ( 37 ) arba savo iniciatyva ( 38 ).

67.

Be šių įgaliojimų, kylančių iš Direktyvos 2012/34 32 straipsnio 1 dalies šešto sakinio, pagal jos 56 straipsnio 1 dalį reguliavimo institucijai bendrai suteikiami įgaliojimai priimti sprendimus dėl geležinkelio įmonių skundų, pateiktų dėl infrastruktūros valdytojo sprendimų, susijusių, be kita ko ( 39 ), su apmokestinimo sistema ir mokesčių už naudojimąsi infrastruktūra, kuriuos geležinkelio įmonė turi arba gali turėti sumokėti, dydžiu ar struktūra ( 40 ).

68.

Kai reguliavimo institucija kontroliuoja infrastruktūros valdytojo nustatytus infrastruktūros mokesčius, jos sprendimas „privalo būti pagrįst[as] Direktyvos 2012/34 pažeidimu ir apsiriboti tikslu pašalinti nesuderinamumo atvejus“ ( 41 ).

69.

Direktyvos 2012/34 56 straipsnyje nieko nepasakyta apie tai, ar reguliavimo institucija vykdo kontrolę prieš infrastruktūros valdytojui nustatant antkainius, ar po jų nustatymo.

70.

Vis dėlto Teisingumo Teismas yra patikslinęs (nors ir ne dėl antkainių), kad reguliavimo institucija gali vykdyti kontrolę ir po to, kai mokesčiai jau buvo surinkti ( 42 ).

71.

Galiausiai, kiek tai susiję su reguliavimo institucija, pagal Direktyvos 2012/34 56 straipsnio 10 dalį jos sprendimams taikoma teisminė kontrolė ( 43 ).

B.

Atsakymai į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus

72.

Atsižvelgdama į pirmesnėje dalyje padarytas išvadas dėl apmokestinimo principų ir įvairių subjektų santykių pagal Direktyvą 2012/34, atsakysiu į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus taip.

1.

Dėl pirmojo klausimo

73.

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar valstybė narė turi patvirtinti antkainių surinkimą ex ante, ar ji gali tai padaryti ir pasibaigus atitinkamo tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiui. Be to, jam kyla klausimas, ar toks patvirtinimas laikytinas galutiniu.

74.

Kaip savo pastabose pasiūlė Komisija, nors šiuo klausimu siekiama sužinoti, kada valstybė narė turi patvirtinti antkainį, šį klausimą reikia suprasti taip, kad juo siekiama sužinoti, kada reguliavimo institucija turi patvirtinti konkrečius infrastruktūros valdytojo pasiūlytus antkainius prieš prasidedant atitinkamam tvarkaraščio galiojimo laikotarpiui.

75.

Kaip jau paaiškinta šioje išvadoje, galimybė taikyti antkainius visada turi būti patvirtinta valstybių narių. Be tokio, iš principo, ex ante patvirtinimo infrastruktūros valdytojas išvis negali taikyti antkainių. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas veikiau susijęs su situacija, kai valstybė narė iš esmės leidžia nustatyti antkainius ir infrastruktūros valdytojas nusprendžia pasinaudoti šia galimybe. Taigi tokiu atveju kyla klausimas, ar konkretūs antkainiai, kuriuos infrastruktūros valdytojas nori taikyti, turi būti patvirtinti iš anksto.

76.

Toks prejudicinio klausimo aiškinimas atitiktų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktą bylai reikšmingos nacionalinės teisės aprašymą, pagal kurį reguliavimo institucija tvirtina taikymą antkainių, kurie, jeigu ginčijami, gali būti taikomi pasibaigus atitinkamam tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiui, kaip nutiko šioje byloje nagrinėjamu atveju.

77.

Atsakydama į taip suprantamą klausimą, laikausi nuomonės, pirma, kad pagal Direktyvą 2012/34 nedraudžiama reguliavimo institucijai patikėta patvirtinimo procedūra. Taigi, kaip mãno ir Norvegijos vyriausybė, konkrečių antkainių patvirtinimo procedūra pagal direktyvą nėra būtina. Vis dėlto jos taikymo galimybė taip pat neatmetama.

78.

Kadangi Direktyvoje 2012/34 neišreikšta pozicija dėl patvirtinimo procedūros būtinybės, joje taip pat nenurodyta, ar procedūra turi būti vykdoma ex ante, ar pasibaigus kalendoriniam laikotarpiui, už kurį buvo taikyti antkainiai ir surinkti mokesčiai.

79.

Taigi Direktyva 2012/34 valstybėms narėms nedraudžiama nustatyti reguliavimo institucijos vykdomos konkrečių antkainių ex ante arba ex post patvirtinimo procedūros.

80.

Vis dėlto priimant tokį nacionalinį sprendimą reikia atsižvelgti į kelias išlygas.

81.

Pirma, turint omenyje, kad infrastruktūros valdytojas turi būti nepriklausomas nuo reguliavimo institucijos, svarbu, kad šios institucijos vykdoma kontrolė neviršytų to, kas leidžiama pagal Direktyvos 2012/34 56 straipsnio 6 dalį – antkainių atitikties Direktyvos 2012/34 IV skyriaus 2 skirsniui ir nediskriminavimo principui.

82.

Tai taip pat reiškia, kad antkainių patvirtinimas neriboja infrastruktūros valdytojo laisvės pagal apmokestinimo sistemą nustatyti reikiamus mokesčius laikantis Direktyvos 2012/34 tikslų, kaip antai geležinkelių infrastruktūros optimizavimo ir kitų diskrecinių tikslų, nustatytų Direktyvos 2012/34 IV skyriaus 2 skirsnyje ( 44 ).

83.

Antra, nors sprendimas dėl konkrečių antkainių patvirtinimo gali būti priimtas pasibaigus tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiui (kaip yra pagrindinėje byloje), sutinku su SCK, kad antkainiai vis dėlto turi būti išvardyti tinklo nuostatuose, net jei jie dar nėra patvirtinti ( 45 ). Taip būtų užtikrinta, kad geležinkelio įmonės gautų aiškią ir nuoseklią ekonominę informaciją, kaip reikalaujama pagal Direktyvos 2012/34 44 konstatuojamąją dalį. Be to, taip būtų užtikrinta, kad, neatsižvelgiant į patvirtinimo procedūros trukmę, infrastruktūros valdytojas laikytųsi jam pagal Direktyvos 2012/34 27 straipsnio 4 dalį tenkančios pareigos, paskelbdamas tinklo nuostatus likus ne mažiau kaip keturiems mėnesiams iki geležinkelio įmonių prašymų skirti infrastruktūros pajėgumų pateikimo galutinio termino.

84.

Trečia, tokia patvirtinimo procedūra neturi trukdyti reguliavimo institucijai atlikti priežiūros vaidmenį pagal Direktyvos 2012/34 56 straipsnį ir taip suteikti pareiškėjams apsaugą.

85.

Atsakyti į klausimą, ar toks patvirtinimas laikytinas galutiniu, galima remiantis Direktyvos 2012/34 56 straipsnio 10 dalimi: turi būti galima reguliavimo institucijos sprendimų teisminė kontrolė. Taigi patvirtinimas nėra galutinis, kol jam gali būti taikoma teisminė kontrolė.

86.

Darytina išvada, kad pagal Direktyvos 2012/34 32 straipsnį nedraudžiama antkainių patvirtinimo procedūra, taikoma tiek prieš įsigaliojant atitinkamam tarnybiniam traukinių tvarkaraščiui, tiek baigus jam galioti, su sąlyga, kad infrastruktūros valdytojas išlieka nepriklausomas nustatydamas mokesčius pagal šios direktyvos tikslus, o reguliavimo institucija išlaiko savo, kaip kontrolės institucijos, vaidmenį. Tokiam patvirtinimui taikomos nacionalinės procedūrinės taisyklės, kuriomis užtikrinama reguliavimo institucijos sprendimų teisminė kontrolė pagal Direktyvos 2012/34 56 straipsnio 10 dalį.

2.

Dėl antrojo klausimo

87.

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar antkainiai turi būti paskelbti tinklo nuostatuose prieš patvirtinimą ir ar antkainių dydžio pakeitimas reiškia apmokestinimo sistemos esminio elemento pakeitimą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2012/34 32 straipsnio 6 dalį.

88.

Dėl chronologinės tvarkos, darydama nuorodą į šios išvados 83 punktą, laikausi nuomonės, kad antkainių dydis turėtų būti paskelbtas tinklo nuostatuose laikantis Direktyvos 2012/34 27 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino. Laikantis šios sąlygos, priešingu atveju nacionalinėje teisėje turi būti tiksliai nustatyta antkainiams patvirtinti reikalinga chronologija. Jei tokio patvirtinimo reikalaujama, tačiau tinklo nuostatų paskelbimo metu jie dar nepatvirtinti, tai taip pat reikėtų nurodyti.

89.

Ar antkainių dydžio pakeitimas turi būti laikomas apmokestinimo sistemos esminio elemento pakeitimu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2012/34 32 straipsnio 6 dalį? ( 46 ) Bet koks „esminio elemento“ pakeitimas reiškia, kad tinklo nuostatai turi būti paskelbti likus ne daugiau kaip trims mėnesiams iki atitinkamo tarnybinio traukinių tvarkaraščio išleidimo termino, palyginti su situacija, kai esminiai elementai nekeičiami.

90.

Direktyvoje 2012/34 taip pat nėra jokios kitos informacijos apie tai, kas turi būti laikoma apmokestinimo sistemos „esminiu elementu“. Vis dėlto reikalavimas anksčiau paskelbti tinklo nuostatus, jeigu įvyksta toks pokytis, rodo, kad „esminiai elementai“ yra tie, kuriais remdamosi geležinkelio įmonės planuoja savo veiklą ateinantiems metams. Jei pakeitimas yra toks, kad geležinkelio įmonės nebūtų galėjusios numatyti mokesčių už ateinantį tarnybinio traukinių tvarkaraščio laikotarpį, toks pakeitimas yra esminis.

91.

Šiuo klausimu pritariu Komisijos ir Lenkijos vyriausybės nuomonei, kad jeigu, palyginti su ankstesniu tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiu, pasikeitė tik antkainių dydis, tačiau priežastys, metodika, rinkos segmentai ir rinkos tyrimas lieka nepakitę, toks pakeitimas neturėtų būti laikomas apmokestinimo sistemos esminių elementų pakeitimu.

92.

Jeigu nacionalinėje teisėje numatyta patvirtinimo procedūra, kad reguliavimo institucija nustatytų antkainius, kaip yra Austrijos teisėje, ši institucija turėtų patikrinti, ar pakeitimas yra toks, kad reikalingas ankstyvas paskelbimas pagal Direktyvos 2012/34 32 straipsnio 6 dalį ir laikantis jos 34 konstatuojamojoje dalyje nurodyto skaidrumo reikalavimo.

93.

Taigi siūlau Teisingumo Teismui į antrąjį klausimą atsakyti taip, kaip nurodyta toliau. Direktyvoje 2012/34 nereglamentuojamas klausimas, ar antkainiai turi būti paskelbti tinklo nuostatuose prieš juos patvirtinant, jeigu pagal nacionalinę teisę reikalaujama gauti patvirtinimą. Toje direktyvoje reikalaujama tik to, kad antkainių dydis būtų paskelbtas tinklo nuostatuose laikantis Direktyvos 2012/34 27 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino, t. y. ne vėliau kaip prieš keturis mėnesius iki galutinio prašymų suteikti infrastruktūros pajėgumus pateikimo termino. Antkainių dydžio pakeitimas, kai pagal Direktyvos 2012/34 32 straipsnio 6 dalį reikalaujama anksčiau paskelbti tinklo nuostatus, laikytinas apmokestinimo sistemos esminio elemento pakeitimu, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, tik jeigu jis atsirado dėl priežasčių, metodikos arba rinkos segmentų sąrašo, pagal kuriuos apskaičiuojamas antkainio dydis, pakeitimo. Vien įkainių dydžio pakeitimas dėl tų pačių priežasčių ir remiantis ta pačia metodika nėra esminio elemento pakeitimas, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2012/34 32 straipsnio 6 dalį.

3.

Dėl trečiojo klausimo

94.

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar pagal Direktyvos 2012/34 27 straipsnio 2 ir 4 dalis ir 32 straipsnio 1 ir 6 dalis pakanka, kad infrastruktūros valdytojas tinklo nuostatuose nurodytų visus mokesčius už traukinių linijos kilometrą, nenurodydamas atitinkamų sumų, susijusių, pirma, su tiesioginėmis išlaidomis ir, antra, su antkainiais.

95.

Šiuo klausimu pritariu SCK nuomonei, kad geležinkelio įmonėms tinklo nuostatuose reikia pateikti kuo tikslesnę informaciją apie mokesčius.

96.

Toks tikslaus informavimo reikalavimas kyla iš Direktyvos 2012/34 IV priedo 2 punkto, į kurį daroma nuoroda Direktyvos 2012/34 27 straipsnyje ir kuris patvirtina aiškinimą, kad tinklo nuostatuose turėtų būti pateikta konkreti informacija atitinkamai apie tiesiogines išlaidas ir antkainius.

97.

Be to, geležinkelio įmonės turi teisę reguliavimo institucijai skųsti tinklo nuostatuose nustatytus mokesčius, kurie prieštarauja Direktyvoje 2012/34 įtvirtintoms taisyklėms ir principams. Kadangi direktyvos taisyklės, susijusios su šiomis dviem skirtingomis mokesčių rūšimis, skiriasi, geležinkelio įmonių teisė apskųsti būtų pažeista, jeigu informacija apie tiesiogines išlaidas ir antkainius nebūtų pateikta atskirai.

98.

Taigi siūlau Teisingumo Teismui į trečiąjį klausimą atsakyti taip. Pagal Direktyvos 2012/34 27 straipsnio 2 ir 4 dalis ir 32 straipsnio 1 ir 6 dalis nepakanka, kad infrastruktūros valdytojas tinklo nuostatuose nurodytų visus mokesčius už traukinių linijos kilometrą. Atvirkščiai, reikia tiksliai nurodyti atitinkamas sumas, susijusias, pirma, su tiesioginėmis išlaidomis ir, antra, su antkainiais.

4.

Dėl ketvirtojo klausimo

99.

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar tinklo nuostatuose nurodyti antkainiai yra privalomi reguliavimo institucijai, kuri priima sprendimą dėl jų patvirtinimo. Konkrečiau kalbant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar reguliavimo institucija privalėtų nurodyti pakeisti antkainius tik iki bendrų mokesčių dydžio, nurodyto tinklo nuostatuose, ir kokių pakeitimų reguliavimo institucijai prireikus būtų leidžiama reikalauti.

100.

Kaip nurodyta šios išvados 67 ir 68 punktuose, pagal Direktyvos 2012/34 56 straipsnį reguliavimo institucija yra įgaliota prižiūrėti bet kokį šios direktyvos pažeidimą ir „nurodyti įmonei, vykdančiai pagrindines geležinkelių infrastruktūros valdytojo funkcijas, atlikti apmokestinimo sistemos pakeitimus, siekiant pašalinti šios sistemos nesuderinamumą su Direktyvoje 2012/34 numatytais reikalavimais“ ( 47 ).

101.

Vis dėlto, siekiant užtikrinti infrastruktūros valdytojo nepriklausomumą nustatant mokesčius pagal šios išvados A.1 dalyje apibūdintus apmokestinimo principus, reguliavimo institucijai sunku atlikti savo ekonominius vertinimus ir, pavyzdžiui, nustatyti didesnius antkainius, nei nustato infrastruktūros valdytojas ( 48 ).

102.

Priešingai, jos įgaliojimai atlikti pakeitimus turi apsiriboti Direktyvos 2012/34 taisyklių ir tikslų įgyvendinimo užtikrinimu.

103.

Jeigu valstybė narė nustatė sistemą, pagal kurią reguliavimo institucija patvirtina konkrečius antkainius, šiai institucijai per patvirtinimo procedūrą taikomos tos pačios Direktyvos 2012/34 taisyklės ir tikslai. Taigi reguliavimo institucija gali tik patvirtinti arba atmesti antkainius, arba nurodyti juos pakeisti, bet ji negali nustatyti antkainių dydžio vietoj infrastruktūros valdytojo.

104.

Taigi į ketvirtąjį prejudicinį klausimą siūlau atsakyti taip. Jei valstybė narė įvedė procedūrą, pagal kurią reguliavimo institucija tvirtina antkainius, ši institucija gali suteikti tokį patvirtinimą pagal Direktyvos 2012/34 56 straipsnį, ir turi būti paisoma infrastruktūros valdytojo nepriklausomumo. Darytina išvada, kad tinklo nuostatuose nustatytas mokesčių dydis yra privalomas reguliavimo institucijai, tačiau vykdydama kontrolę ji gali nurodyti juos pakeisti pagal Direktyvos 2012/34 56 straipsnį ir paisant infrastruktūros valdytojo nepriklausomumo.

5.

Dėl penktojo klausimo

105.

Penktuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi dėl bendrų išlaidų, kurias infrastruktūros valdytojas patiria nustatydamas antkainių galiojimą, apskaičiavimo metodo. Konkrečiau kalbant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar jis turėtų atsižvelgti į valstybės nustatytas gautinas pajamas. Jis taip pat klausia, ar į bendras išlaidas reikėtų įtraukti, ar neįtraukti: pirma, visas valstybės subsidijas, suteiktas infrastruktūros valdytojui, antra, visą kitą infrastruktūros valdytojo pelną iš kitos ekonominės veiklos, trečia, visas negrąžinamas infrastruktūros valdytojo pajamas iš privačių šaltinių ir, ketvirta, kitus infrastruktūros valdytojo renkamus mokesčius bei komercines pozicijas.

106.

Pirmiausia kalbėsiu apie gautinas pajamas. Kaip nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą paaiškino prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Austrija nustato metines ÖBB gautinas pajamas. Ji taip pat subsidijuoja jos komercinę veiklą.

107.

Kaip ir byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas Komisija / Čekija ( 49 ), kai valstybė nustatė maksimalią infrastruktūros valdytojo kainų ribą ir taip pažeidė jo nepriklausomumą, man atrodo, kad gautinų pajamų nustatymas taip pat neišvengiamai riboja šį nepriklausomumą.

108.

Kaip teigia Komisija, gautinų pajamų nustatymas atima iš infrastruktūros valdytojo galimybę nustatyti mokesčius atsižvelgiant į šio sprendimo 60 punkte ir 28 išnašoje nurodytą diskreciją ( 50 ).

109.

Sutinku su Komisija ir darau išvadą, kad gautinos pajamos neturėtų būti laikomos svarbia aplinkybe, kai sprendžiama dėl infrastruktūros valdytojo nustatytų antkainių galiojimo, nes taip būtų ribojamas jo nepriklausomumas, užtikrinamas pagal Direktyvos 2012/34 4 straipsnio 2 dalį.

110.

Dėl klausimo, ar reikėtų atsižvelgti į kitas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išvardytas pajamas, manau, kad subsidijas reikia atskirti nuo kitų prejudiciniame klausime nurodytų pajamų.

111.

Kaip paaiškinta pirma dėl apmokestinimo principų, mokesčiai gali apimti išlaidų spektrą nuo tiesioginių išlaidų ( 51 ) iki visų išlaidų ( 52 ). Vis dėlto visos jos visada reiškia išlaidas, kurių infrastruktūros valdytojas patiria dėl leidimo naudotis geležinkelių infrastruktūra tiesiogiai (eksploatuojant geležinkelių transporto paslaugą) arba netiesiogiai (pavyzdžiui, dėl investicijų į geležinkelių infrastruktūrą projektų pagal Direktyvos 2012/34 32 straipsnio 3 dalį).

112.

Mokesčių sistema, skirta visoms infrastruktūros valdytojo patirtoms išlaidoms padengti, turėtų leisti jam teikti tokią paslaugą, net jeigu jis neturi kitų pajamų. Todėl antkainiai, kuriais padengiamos visos šių paslaugų išlaidos, turėtų būti apskaičiuojami neatsižvelgiant į bet kokias kitas galimas infrastruktūros valdytojo pajamas.

113.

Žinoma, tokios papildomos pajamos įprastomis verslo sąlygomis gali prisidėti prie infrastruktūros valdytojo pajamų ir išlaidų bendros pusiausvyros, kaip to reikalaujama pagal Direktyvos 2012/34 8 straipsnio 4 dalį. Tačiau tai nekeičia infrastruktūros valdytojo poreikio padengti visas išlaidas, susijusias su geležinkelių infrastruktūros suteikimu naudotis, neatsižvelgiant į bet kokią kitą valdytojo komercinę veiklą.

114.

Taigi tokios pajamos, kaip infrastruktūros valdytojo gautas pelnas iš kitos ekonominės veiklos, negrąžintinos pajamos, kurias infrastruktūros valdytojas gauna iš privačių šaltinių ir kitų surinktų mokesčių, taip pat jo komercinės pozicijos, nesusijusios su geležinkelių infrastruktūros suteikimu naudotis, neturi reikšmės apskaičiuojant antkainius.

115.

Priešingai, subsidijos, skiriamos infrastruktūros valdytojui jo nuostoliams, susijusiems su geležinkelių infrastruktūros suteikimu naudotis, padengti, padengia tas pačias išlaidas kaip tos, kurioms gali būti taikomi antkainiai.

116.

Iš tiesų, jei infrastruktūros valdytojas, taikydamas antkainius, gali padengti visas dėl geležinkelių infrastruktūros suteikimo naudotis patirtas išlaidas, išnyktų subsidijų, skiriamų su šia paslauga susijusiems nuostoliams padengti, poreikis.

117.

Vis dėlto, jei infrastruktūros valdytojas gavo subsidijų su geležinkelių infrastruktūros suteikimu naudotis susijusioms išlaidoms padengti ir tos subsidijos viršija tiesiogines išlaidas, taikant antkainius už tas pačias išlaidas būtų gaunamas pelnas, nebent būtų grąžinta subsidijų suma, kurią padengia antkainiai. Kaip paaiškinta pirma, antkainiai gali būti taikomi vieninteliu tikslu – siekiant padengti išlaidas, susijusias su geležinkelių infrastruktūros suteikimu naudotis.

118.

Dėl šios priežasties laikausi nuomonės, kad apskaičiuojant antkainių dydį turi būti atsižvelgiama į subsidijų, kurias gavo infrastruktūros valdytojas, tvarką ir dydį.

119.

Siūlau Teisingumo Teismui į penktąjį klausimą atsakyti taip, kaip nurodyta toliau. Kiti pajamų ir išlaidų šaltiniai, nesusiję su visomis infrastruktūros valdytojo patirtomis išlaidomis už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra, kaip antai pajamos iš kitos ekonominės veiklos, negrąžintinos pajamos, gautos iš privačių šaltinių, ir kiti infrastruktūros valdytojo imami mokesčiai bei komercinės pozicijos, negali būti įtraukti į antkainių apskaičiavimą. Atvirkščiai, atliekant šiuos apskaičiavimus reikėtų atsižvelgti į subsidijų, skirtų nuostoliams, susijusiems su geležinkelių infrastruktūros suteikimu naudotis, padengti, tvarką ir dydį.

V.

Išvada

120.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Austrija) pateiktus klausimus: