–

Luis Carlos, Severino, Isidora, Angélica, Paula, Luis Francisco, Delfina, Victoriano, Bernabé, Jacinta, Sandra, Patricia, Juan Antonio ir Verónica, atstovaujamų abogado A. Martínez Domingo ir procuradora M. I. Muñoz García,

–

Air Berlin Luftverkehrs KG, Sucursal en España, atstovaujamo administrador concursal L. A. Martín Bernardo,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos A. Ballesteros Panizo,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos S. Pardo Quintillán ir W. Wils,

1

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl, pirma, 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2015/848 dėl nemokumo bylų (OL L 141, 2015, p. 19) 7 straipsnio 1 dalies, 2 dalies g ir h punktų ir 35 straipsnio, siejamų su šio reglamento 72 konstatuojamąja dalimi, ir, antra, minėto reglamento 3 straipsnio 2 dalies, 21 straipsnio 1, 2 dalių ir 34 straipsnio išaiškinimo.

2

Šie prašymai pateikti nagrinėjant du ginčus: pirma, Luis Carlos, Severino, Isidora, Angélica, Paula, Luis Francisco ir Delfina ginčą su Air Berlin Luftverkehrs KG, Sucursal en España (toliau – Air Berlin Ispanija) dėl nemokumo specialisto sudarytų turto aprašo ir kreditorių sąrašo šalutinėje nemokumo byloje, iškeltoje Ispanijos teritorijoje bendrovei Air Berlin Ispanija (byla C‑765/22), apskundimo ir, antra, Victoriano, Bernabé, Jacinta, Sandra, Patricia, Juan Antonio ir Verónica ginčą su Air Berlin Ispanija ir Air Berlin PLC & Co. Luftverkehrs KG (toliau – Air Berlin) dėl turto perkėlimo iš šios teritorijos apskundimo (byla C‑772/22).

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisė

3

Reglamento 2015/848 3, 22, 23, 40, 46, 48, 66–68 ir 72 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

4

Šio reglamento 2 straipsnyje „Terminų apibrėžtys“ numatyta:

5

Minėto reglamento 3 straipsnio „Tarptautinė jurisdikcija“ 1–3 dalyse nustatyta:

6

To paties reglamento 6 straipsnio „Jurisdikcija tiesiogiai iš nemokumo bylos kylančių ir glaudžiai su ja susijusių ieškinių atžvilgiu“ 1 dalyje nustatyta:

7

Reglamento 2015/848 7 straipsnyje „Taikytina teisė“ nurodyta:

8

Šio reglamento 8 straipsnyje „Trečiųjų šalių daiktinės teisės“ numatyta:

9

Minėto reglamento 10 straipsnyje „Nuosavybės teisės išlaikymas“ nustatyta:

10

To paties reglamento 13 straipsnyje „Darbo sutartys“ nustatyta:

11

Reglamento 2015/848 21 straipsnio „Nemokumo specialisto įgaliojimai“ 1 ir 2 dalyse numatyta:

12

Šio reglamento III skyriuje „Šalutinė nemokumo byla“, be kita ko, yra 34–36 straipsniai.

13

Minėto reglamento 34 straipsnyje „Bylos iškėlimas“ nustatyta:

14

To paties reglamento 35 straipsnyje „Taikytina teisė“ nurodyta:

15

Reglamento 2015/848 36 straipsnyje „Teisė duoti įsipareigojimą siekiant išvengti šalutinės nemokumo bylos“ nustatyta:

16

Šio reglamento 45 straipsnio „Kreditorių teisių įgyvendinimas“ 1 dalyje nustatyta, kad „[b]et kuris kreditorius gali pateikti reikalavimą pagrindinėje nemokumo byloje ir bet kurioje šalutinėje nemokumo byloje“.

Ispanijos teisė

17

Pagal Ley Concursal (Nemokumo įstatymas), iš dalies pakeisto 2020 m. gegužės 5 d. Real Decreto Legislativo 1/2020 por el que se aprueba el texto refundido de la Ley Concursal (Karaliaus įstatyminis dekretas Nr. 1/2020 dėl naujos redakcijos Nemokumo įstatymo patvirtinimo) (BOE, Nr. 127, 2020 m. gegužės 7 d.), 231, 232 ir 238 straipsnius teisė pareikšti ieškinį pirmiausia suteikiama nemokumo specialistui. Tačiau ši teisė gali būti papildomai suteikiama kreditoriams, jeigu jie raštu paprašė nemokumo specialisto pareikšti ieškinį, o šis per du mėnesius nuo raginimo imtis veiksmų jo nepareiškė.

18

Nemokumo įstatymo 242 straipsnis suformuluotas taip:

Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai

19

2017 m. lapkričio 1 d. nutartimi Amtsgericht Charlottenburg (Šarlotenburgo apylinkės teismas, Vokietija) iškėlė Air Berlin pagrindinę nemokumo bylą. Iškėlus šią bylą, bendrovė nutraukė savo veiklą. Vėliau 2020 m. lapkričio 6 d. nutartimi tai pačiai bendrovei, vykdančiai komercinę veiklą Ispanijoje per Air Berlin Ispanija, buvo iškelta šalutinė nemokumo byla Ispanijoje.

20

Ieškovai pagrindinėje byloje, kurie buvo Air Berlin Ispanija darbuotojai, buvo atleisti iš darbo nutraukus Air Berlin veiklą.

Byla C‑765/22

21

Ginčydami atleidimo iš darbo teisėtumą ieškovai pagrindinėje byloje kreipėsi į Ispanijos teismus.

22

2018 m. balandžio 30 d. sprendimu Sala de lo Social de la Audiencia Nacional (Nacionalinio teismo Socialinių bylų kolegija, Ispanija) panaikino atleidimą iš darbo nuo 2017 m. lapkričio 24 d., motyvuodama tuo, jog nėra jokių duomenų, kad nemokumo specialistas pagrindinėje nemokumo byloje būtų iškėlęs nemokumo bylą Ispanijoje tam, kad gautų nemokumo bylas nagrinėjančio teismo leidimą, taip pat tuo, kad šis specialistas nepateikė darbuotojų teisiniams atstovams privalomų dokumentų.

23

Kadangi Air Berlin negalėjo grąžinti ieškovų pagrindinėje byloje į darbą, iš jos jiems priteista tam tikro dydžio išeitinė išmoka ir per procesą dėl atleidimo iš darbo susikaupęs darbo užmokestis.

24

Ieškovai pagrindinėje byloje, kurie tuo metu buvo vietos kreditoriai, kaip jie suprantami pagal Reglamento 2015/848 2 straipsnio 11 punktą, pateikė pagal Reglamento 2015/848 45 straipsnio 1 dalį reikalavimus Vokietijoje iškeltoje pagrindinėje nemokumo byloje ir Ispanijoje iškeltoje šalutinėje nemokumo byloje.

25

Pagrindinėje nemokumo byloje šie reikalavimai buvo pripažinti privilegijuotaisiais reikalavimais, nes pagal Vokietijos teisę jie laikomi reikalavimais į nemokaus skolininko turto masę patenkantį turtą. Tačiau šalutinėje nemokumo byloje paskirtas nemokumo specialistas nusprendė, kad ieškovų pagrindinėje byloje reikalavimai yra „nemokumo reikalavimai“, todėl klasifikavo juos kaip įprasta pirmumo tvarka tenkinamus reikalavimus. Jo nuomone, Nemokumo įstatymo 242 straipsnio 8 punkte pateikta nuoroda į su darbo santykiais susijusius reikalavimus, atsiradusius arba teismo sprendimu pripažintus iškėlus nemokumo bylą, susijusi su reikalavimais, atsiradusiais arba pripažintais iškėlus šalutinę nemokumo bylą, o ne su reikalavimais, atsiradusiais arba pripažintais iškėlus pagrindinę nemokumo bylą.

26

Ieškovai pagrindinėje byloje kreipėsi į Juzgado de lo Mercantil no 1 de Palma de Mallorca (Maljorkos Palmos komercinis teismas Nr. 1, Ispanija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, su atskiruoju reikalavimu, siekdami užginčyti taip sudarytą kreditorių sąrašą, kiek tai susiję su jų reikalavimų pripažinimu ir eiliškumu. Jie tvirtino, kad Nemokumo įstatymo 242 straipsnio 8 punkte nurodytas „nemokumo paskelbimas“ neišvengiamai susijęs su pagrindine nemokumo byla, todėl pagal šią nuostatą jų su darbo užmokesčiu susiję reikalavimai, atsiradę iškėlus šią bylą, turi būti laikomi reikalavimais į nemokaus skolininko turto masę patenkantį turtą.

27

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma mano, kad Nemokumo įstatymas, kaip matyti iš kartu taikomų Reglamento 2015/848 7 straipsnio 1 dalies, 2 dalies g ir h punktų, taip pat 35 straipsnio, yra įstatymas, taikytinas siekiant nustatyti reikalavimus, kurie turi būti nukreipti į nemokaus skolininko turtą, ir reikalavimų, atsiradusių iškėlus nemokumo bylą, vertinimą.

28

Be to, jam kyla abejonių dėl nemokumo bylos iškėlimo datos, į kurią reikia atsižvelgti kvalifikuojant reikalavimus pagrindinėje byloje. Kadangi Ispanijos darbo teismų sprendimai buvo priimti vėliau, nei iškelta pagrindinė nemokumo byla, tačiau prieš iškeliant šalutinę nemokumo bylą, reikalavimai pagrindinėje byloje yra arba „reikalavimai į nemokaus skolininko turto masę patenkantį turtą“, arba „nemokumo reikalavimai“, priklausomai nuo to, kokia nemokumo byla iškeliama pagal Nemokumo įstatymo 242 straipsnio 8 punktą.

29

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuoja, kad nemokumo specialisto šalutinėje nemokumo byloje pateikiamas aiškinimas atitinka pažodinį Nemokumo įstatymo 242 straipsnio 8 punkto aiškinimą. Vis dėlto šis teismas mano, kad toks aiškinimas gali prieštarauti sisteminiam Reglamento 2015/848 7 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies g ir h punktų, taip pat 35 straipsnio, siejamų su šio reglamento 72 konstatuojamąja dalimi, aiškinimui, atsižvelgiant į tame reglamente numatytą mišrų universalų procesą.

30

Juo labiau taip gali būti, kai pagal to paties reglamento 23 ir 40 konstatuojamąsias dalis vienas iš galimybę iškelti šalutinę nemokumo bylą pateisinančių pagrindų yra vietinių interesų apsauga. Atsižvelgiant į tai, būtų nelogiška, jei pagal Reglamentą 2015/848 reikalavimų pirmumas arba darbuotojų reikalavimų eiliškumas dėl vietinių interesų apsaugos būtų nustatomas pagal nemokumo bylas reglamentuojančią valstybės, kurioje iškelta byla, teisę, tačiau taikant šią teisę būtų pakenkta saugotiniems interesams.

31

Tokiomis aplinkybėmis Juzgado de lo Mercantil no 1 de Palma de Mallorca (Maljorkos Palmos komercinis teismas Nr. 1) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

Byla C‑772/22

32

2017 m. lapkričio 1 d., kai buvo iškelta pagrindinė nemokumo byla, Air Berlin turėjo turto ir teisių Ispanijos teritorijoje. Tarp jų buvo reikalavimas, užtikrintas hipoteka įkeistais kadastriniais žemės sklypais, įregistruotais Siudad Realio (Ispanija) nekilnojamojo turto registre Nr. 2 ir nuosavybės teise priklausančiais CR Aeropuertos SL. Juzgado de Primera Instancia no 4 de Ciudad Real (Siudad Realio pirmosios instancijos teismas Nr. 4, Ispanija) iškėlė šiai bendrovei nemokumo bylą, o Air Berlin buvo pripažintas specialia pirmumo tvarka tenkinamas reikalavimas.

33

Kadangi nemokumo specialistas pagrindinėje nemokumo byloje rėmėsi Air Berlin teisėmis, Juzgado de Primera Instancia no 4 de Ciudad Real (Siudad Realio pirmosios instancijos teismas Nr. 4) 2019 m. gegužės 10 d. nusprendė, kad, vykdant specialia pirmumo tvarka tenkinamą reikalavimą, 1 061 291,86 EUR suma turi būti pervesta į nemokumo specialisto patikos sąskaitą.

34

Prieš atliekant šį perdavimą, Juzgado de Primera Instancia no 4 de Ciudad Real (Siudad Realio pirmosios instancijos teismas Nr. 4) teisėjas pareikalavo įrodyti, kad Vokietijos teismas, kuriame iškelta pagrindinė nemokumo byla, išdavė leidimą; jis šį įrodymą gavo. Tačiau šiam teisėjui nebuvo pranešta apie tai, kad siekdamas užtikrinti su darbo santykiais susijusio 245 996,93 EUR dydžio reikalavimo įvykdymą vieno iš ieškovų pagrindinėje byloje naudai Juzgado de lo Social no. 5 de Palma de Mallorca (Maljorkos Palmos darbo teismas Nr. 5, Ispanija) 2018 m. sausio 24 d. nusprendė taikyti turto areštą su Air Berlin Ispanija susijusiam turtui ir teisėms.

35

Ieškovai pagrindinėje byloje kreipėsi į Juzgado de lo Mercantil no 1 de Palma de Mallorca (Maljorkos Palmos komercinis teismas Nr. 1), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, su ieškiniu dėl turto perkėlimo iš Ispanijos teritorijos panaikinimo. Šiame ieškinyje jie teigia, kad piktnaudžiaudamas savo įgaliojimais nemokumo specialistas pagrindinėje nemokumo byloje perkėlė turtą, esantį valstybėje narėje, kurioje dėl įsisteigimo vietos buvimo galėjo būti iškelta šalutinė nemokumo byla. Jie tvirtina, kad dėl to buvo pažeisti Reglamento 2015/848 34 ir 36 straipsniai, taip pat jo 46 konstatuojamoji dalis. Vietos kreditorių teisės buvo pažeistos, nes dėl šio veiksmo jų reikalavimas negali būti įvykdytas.

36

Ieškovai pagrindinėje byloje priduria, kad buvo diskriminuojami, palyginti su kitais darbuotojais pagrindinėje nemokumo byloje dėl Air Berlin, nes negavo jokių sumų.

37

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad būtina patikslinti šio reglamento išaiškinimą.

38

Pirma, jam kyla klausimas dėl to, kaip sudaroma nemokaus skolininko turto masė šalutinėje nemokumo byloje, konkrečiau kalbant, dėl laiko kriterijaus, į kurį reikia atsižvelgti nustatant turtą ir teises kaip šios turto masės sudedamąją dalį.

39

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl galimai neteisėto ir piktnaudžiaujant įgaliojimais atlikto turto perkėlimo iš teritorijos, kurioje yra įsisteigimo vieta.

40

Tas teismas pažymi, kad pagal Reglamento 2015/848 21 straipsnio 1 dalį nemokumo specialistui leidžiama perkelti skolininko turtą iš valstybės narės, kurioje tas turtas yra, teritorijos.

41

Nagrinėjamu atveju kyla klausimas, ar, remdamasis šiais įgaliojimais, nemokumo specialistas pagrindinėje nemokumo byloje gali perkelti skolininko turtą iš valstybės narės teritorijos, jeigu žino, kad tikėtina, jog bus iškelta šalutinė nemokumo byla, nepaisydamas teismo sprendimo dėl turto arešto taikymo.

42

Trečia, minėtam teismui kyla klausimas dėl kreditorių teisės pareikšti ieškinius dėl nemokumo specialisto pagrindinėje nemokumo byloje atliktų veiksmų pripažinimo negaliojančiais.

43

Šiuo klausimu jis pažymi, kad Reglamento 2015/848 6 straipsnio 1 dalyje aiškiai nurodyta, jog jurisdikciją nagrinėti ieškinius dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu turi valstybės narės, kurios teritorijoje pagal 3 straipsnį iškelta nemokumo byla, teismai.

44

Vis dėlto tam teismui kyla abejonių dėl to, ar ieškovų pagrindinėje byloje pareikštas ieškinys yra ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 21 straipsnio 2 dalį, nes jis pareikštas ne dėl skolininko, o dėl nemokumo specialisto pagrindinėje nemokumo byloje atlikto veiksmo.

45

Nors toks specialistas veikia skolininko vardu ir jo naudai, šį veiksmą atlieka ne skolininkas, o minėtas specialistas, naudodamasis pagal Reglamento 2015/848 21 straipsnio 1 dalį jam suteiktais įgaliojimais perkelti skolininko turtą iš valstybės narės, kurioje tas turtas yra, teritorijos.

46

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Reglamento 2015/848 21 straipsnio 2 dalies išaiškinimas būtinas siekiant nustatyti, ar toks nemokumo specialisto pagrindinėje nemokumo byloje atliktas veiksmas gali būti pripažintas negaliojančiu nemokumo specialisto šalutinėje nemokumo byloje prašymu.

47

Gavęs atsakymą į šį klausimą, jis galės nustatyti, ar pagal Nemokumo įstatymo 232 ir 238 straipsniuose numatytą kreditorių subsidiarios teisės pareikšti ieškinį įgyvendinimo tvarką vietos kreditoriai turi teisę pareikšti ieškinį pagrindinėje byloje.

48

Tokiomis aplinkybėmis Juzgado de lo Mercantil no 1 de Palma de Mallorca (Maljorkos Palmos komercinis teismas Nr. 1) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

Dėl prejudicinių klausimų

49

Pirmiausia konstatuotina: kadangi Reglamentu 2015/848 buvo panaikintas ir pakeistas 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (OL L 160, 2000, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 1 t., p. 191), Teisingumo Teismo pateiktas antrojo reglamento nuostatų išaiškinimas taikomas ir pirmojo reglamento nuostatoms, kai šias nuostatas galima laikyti lygiavertėmis.

Dėl prejudicinio klausimo byloje C‑765/22

50

Vieninteliu klausimu byloje C‑765/22 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento 2015/848 7 ir 35 straipsniai, siejami su šio reglamento 72 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos valstybės, kurioje iškelta šalutinė nemokumo byla, teisė turi būti taikoma vertinant tik reikalavimus, atsiradusius iškėlus tą bylą, o reikalavimų, atsiradusių laikotarpiu nuo pagrindinės nemokumo bylos iškėlimo iki šalutinės nemokumo bylos iškėlimo, vertinimui ji netaikoma.

51

Šiuo klausimu pirmiausia dėl reikšmingų nuostatų formuluotės pažymėtina, pirma, kad tiek Reglamento 2015/848 7 straipsnio 1 dalyje, kuri taikoma pagrindinėms ir šalutinėms nemokumo byloms, tiek šio reglamento 35 straipsnyje, kuris susijęs tik su šalutinėmis nemokumo bylomis, daroma nuoroda į valstybės narės, kurioje iškelta byla, teisę.

52

Pagal minėto reglamento 2 straipsnio 8 punktą bylos iškėlimo momentas – momentas, kai įsiteisėja teismo sprendimas, kuriuo iškeliama nemokumo byla, neatsižvelgiant į tai, ar teismo sprendimas yra galutinis.

53

Antra, to paties reglamento 7 straipsnio 2 dalies g punkte nurodyta, kad valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta byla, teisė, be kita ko, nustato reikalavimų, atsiradusių iškėlus nemokumo bylą, vertinimą.

54

Iš šių pastabų matyti, kad Reglamento 2015/848 7 straipsnio 1 dalis yra kolizinė norma, o tokį kvalifikavimą, beje, patvirtina šio reglamento 66 konstatuojamoji dalis, kurioje nurodyta, kad tame reglamente numatytos vienodos kolizinės normos pakeičia nacionalines tarptautinės privatinės teisės normas (pagal analogiją žr. 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Bank Handlowy ir Adamiak, C‑116/11, EU:C:2012:739, 47 punktą).

55

Žinoma, iš minėto reglamento 72 konstatuojamosios dalies matyti, kad nemokumo bylų pasekmės darbo sutarties tęsimui arba nutraukimui ir visų jos šalių teisėms bei pareigoms turėtų būti nustatytos teisėje, taikytinoje atitinkamai darbo sutarčiai, o ne valstybės, kurioje iškelta nemokumo byla, teisėje. Vis dėlto šioje konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad ši leidžianti nukrypti nuostata netaikoma klausimui, ar darbuotojų reikalavimai užtikrinami pirmumo tvarka ir kokia galima jų eilė pagal šią pirmumo tvarką.

56

Be to, kadangi nuo principo nukrypstančios nuostatos formuluotę reikia aiškinti siaurai (šiuo klausimu žr. 2001 m. sausio 18 d. Sprendimo Komisija / Ispanija, C‑83/99, EU:C:2001:31, 19 punktą ir 2005 m. kovo 10 d. Sprendimo EasyCar, C‑336/03, EU:C:2005:150, 21 punktą), ši taisyklė neišvengiamai turi būti taikoma Reglamento 2015/848 13 straipsniui, kuris yra šio reglamento 66 konstatuojamojoje dalyje nurodyto lex concursus principo išimtis.

57

Vadinasi, klausimas dėl reikalavimų, kaip antai nagrinėjamų pagrindinėje byloje, atsiradusių iškėlus pagrindinę nemokumo bylą, vertinimo, jų pripažinimo ir eiliškumo patenka į Reglamento 2015/848 7 straipsnio 2 dalies (joje yra aiški nuoroda į valstybės, kurioje iškelta byla, teisę) g punkto taikymo sritį. Todėl šis klausimas turi būti sprendžiamas pagal šiuo pagrindu taikytiną lex concursus (pagal analogiją žr. 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Bank Handlowy ir Adamiak, C‑116/11, EU:C:2012:739, 50 punktą).

58

Pažymėtina ir tai, kad tokį Reglamento 2015/848 7 ir 35 straipsnių aiškinimą, pagal kurį reikalavimų, atsiradusių iškėlus nemokumo bylą, vertinimą lemia būtent valstybės narės, kurioje iškelta ta byla, teisė, patvirtina sisteminis šio reglamento aiškinimas.

59

Pirma, iš Reglamento 2015/848 3 straipsnio 2 dalies ir 34 straipsnio matyti, kad šalutinė nemokumo byla pasekmių sukelia tik skolininko turtui, kuris jos iškėlimo dieną yra valstybės narės, kur iškelta ta byla, teritorijoje (pagal analogiją žr. 2015 m. birželio 11 d. Sprendimo Comité d’entreprise de Nortel Networks ir kt., C‑649/13, EU:C:2015:384, 48 punktą ir 2018 m. lapkričio 14 d. Sprendimo Wiemer & Trachte, C‑296/17, EU:C:2018:902, 40 punktą).

60

Antra, lex concursus principo taikymas šalutinės nemokumo bylos iškėlimo dieną leidžia lengvai nustatyti taikytiną teisę, kartu užtikrinant to paties reglamento 45 straipsnyje numatytą kreditorių galimybę pateikti savo reikalavimus ne tik pagrindinėje, bet ir bet kurioje šalutinėje nemokumo byloje.

61

Trečia, atsižvelgiant į tai, kad Reglamento 2015/848 7 straipsnyje įtvirtinta kolizinė norma, toks aiškinimas taip pat atitinka šio reglamento tikslą – ne nustatyti vienodą nemokumo procesą, o, kaip matyti iš jo 3 konstatuojamosios dalies, užtikrinti veiksmingą tarpvalstybinių nemokumo bylų nagrinėjimą. Dėl to, kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, minėtame reglamente nustatytos taisyklės dėl jurisdikcijos, pripažinimo ir šioje srityje taikytinos teisės (pagal analogiją žr. 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Bank Handlowy ir Adamiak, C‑116/11, EU:C:2012:739, 45 punktą). Taigi klausimas dėl šiame 7 straipsnyje numatyto reikalavimų, atsiradusių iškėlus nemokumo bylą, vertinimo turi būti sprendžiamas pagal taikytiną lex concursus.

62

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Reglamento 2015/848 7 ir 35 straipsniai, siejami su šio reglamento 72 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinami taip, kad valstybės, kurioje iškelta šalutinė nemokumo byla, teisė taikytina vertinant tik reikalavimus, atsiradusius iškėlus tą bylą, o reikalavimų, atsiradusių laikotarpiu nuo pagrindinės nemokumo bylos iškėlimo iki šalutinės nemokumo bylos iškėlimo, vertinimui ji netaikoma.

Dėl prejudicinių klausimų byloje C‑772/22

Dėl pirmojo klausimo

63

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento 2015/848 3 straipsnio 2 dalis ir 34 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad nemokaus skolininko turto, esančio valstybėje narėje, kurioje iškelta šalutinė nemokumo byla, masę sudaro tik turtas, kuris tos bylos iškėlimo momentu yra šios valstybės teritorijoje, ar ji apima ir turtą, kuris buvo minėtos valstybės narės teritorijoje tuo metu, kai iškelta pagrindinė nemokumo byla, ir kurį per tą laiką nemokumo specialistas pagrindinėje nemokumo byloje perkėlė.

64

Visų pirma, kaip pažymėta šio sprendimo 59 punkte nurodytoje jurisprudencijoje, iš šių nuostatų formuluotės matyti, kad šalutinė nemokumo byla turi poveikį tik tam skolininko turtui, kuris jos iškėlimo dieną buvo valstybės narės, kurioje iškelta ta byla, teritorijoje.

65

Šį aiškinimą patvirtina ir sisteminis Reglamento 2015/848 aiškinimas.

66

Pirma, nors iš šio reglamento 21 straipsnio 2 dalies matyti, kad nemokumo specialistas šalutinėje nemokumo byloje gali pareikšti, kad kilnojamasis turtas buvo išvežtas iš valstybės narės, kurioje iškelta ši byla, teritorijos į kitos valstybės narės teritoriją, ši galimybė aiškiai apribota perleidimo sandoriais, atliktais iškėlus minėtą bylą.

67

Antra, minėto reglamento 36 straipsnio 1 dalyje taip pat numatyta, kad, siekiant išvengti šalutinės nemokumo bylos iškėlimo, nemokumo specialistas pagrindinėje nemokumo byloje gali duoti vienašalį įsipareigojimą dėl valstybėje narėje, kurioje galėtų būti iškelta šalutinė nemokumo byla, esančio turto. Tuo atveju, kai toks įsipareigojimas duotas, to paties reglamento 36 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad jeigu iškeliama šalutinė nemokumo byla, nepaisant nemokumo specialisto pagrindinėje nemokumo byloje įsipareigojimo, šis specialistas turi perduoti visą turtą, kurį perkėlė iš šios valstybės narės teritorijos po to, kai buvo duotas įsipareigojimas.

68

Ši nuostata rodo Sąjungos teisės aktų leidėjo siekį apibrėžti šalutinės nemokumo bylos iškėlimo pasekmes nemokumo specialisto pagrindinėje nemokumo byloje atliktiems veiksmams.

69

Galiausiai dėl tokio Reglamento 2015/848 3 straipsnio 2 dalies ir 34 straipsnio aiškinimo, pagal kurį nemokaus skolininko turto, esančio valstybėje narėje, kurioje iškelta šalutinė nemokumo byla, masę sudaro tik turtas, esantis šios valstybės teritorijoje tos bylos iškėlimo momentu, galima suderinti įvairius šiuo reglamentu siekiamus tikslus, nurodytus, be kita ko, jo 23 ir 40 konstatuojamosiose dalyse.

70

Nors šalutinės nemokumo bylos pagrindinis tikslas yra apsaugoti vietinius interesus, pagrindinė nemokumo byla turi universalų poveikį, nes apima visose valstybėse narėse esantį skolininko turtą (pagal analogiją žr. 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Bank Handlowy ir Adamiak, C‑116/11, EU:C:2012:739, 40 punktą). Taigi šioje sistemoje, kaip nurodyta minėto reglamento 48 konstatuojamojoje dalyje, pagrindinei nemokumo bylai tenka svarbesnis vaidmuo, palyginti su šalutine nemokumo byla (pagal analogiją žr. 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Bank Handlowy ir Adamiak, C‑116/11, EU:C:2012:739, 60 punktą). Iš tiesų Reglamentu 2015/848 įgyvendinamas tikslas užtikrinti veiksmingą tarpvalstybinių nemokumo bylų nagrinėjimą koordinuojant pagrindinę ir šalutinę nemokumo bylas taip, kad būtų laikomasi pagrindinės nemokumo bylos pirmumo (pagal analogiją žr. 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Bank Handlowy ir Adamiak, C‑116/11, EU:C:2012:739, 72 punktą).

71

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad Reglamento 2015/848 3 straipsnio 2 dalis ir 34 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad nemokaus skolininko turto, esančio valstybėje narėje, kurioje iškelta šalutinė nemokumo byla, masę sudaro tik turtas, kuris tos bylos iškėlimo momentu yra šios valstybės teritorijoje.

Dėl antrojo klausimo

72

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento 2015/848 21 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad nemokumo specialistas pagrindinėje nemokumo byloje gali perkelti skolininko turtą iš kitos valstybės narės nei ta, kurioje iškelta pagrindinė nemokumo byla, teritorijos, nors žino, kad, pirma, vietos kreditoriai turi teismo sprendimais pripažintų su darbo santykiais susijusių reikalavimų tos kitos valstybės narės teritorijoje ir, antra, šios valstybės narės darbo teismas yra nusprendęs taikyti turto areštą.

73

Dėl Reglamento 2015/848 21 straipsnio 1 dalies formuluotės pažymėtina, kad šioje nuostatoje numatyta, jog nemokumo specialistas gali naudotis kitoje valstybėje narėje „visais pagal [pagrindinės nemokumo] bylos iškėlimo valstybės [narės] teisę jam suteiktais įgaliojimais“, „kol ten nėra iškelta kita nemokumo byla ir nesiimta jokių apsaugos priemonių, kuriomis draudžiama iškelti bylą, po to, kai pateiktas pareiškimas dėl nemokumo bylos iškėlimo toje valstybėje“. Šioje nuostatoje aiškiai nurodyta, kad šie įgaliojimai apima įgaliojimus perkelti turtą iš valstybės narės, kurioje jis yra, teritorijos su vienintele sąlyga, kad taikytini šio reglamento 8 ir 10 straipsniai, kuriuose atitinkamai numatyta kreditoriaus ar trečiojo asmens daiktinė teisė ir nuosavybės išlaikymo atvejis.

74

Kaip nurodyta minėto reglamento 67 ir 68 konstatuojamosiose dalyse, šios išimtys, kuriomis siekiama apsaugoti teisėtus lūkesčius ir tikrumą dėl kitose valstybėse narėse nei ta, kurioje iškelta pagrindinė nemokumo byla, sudarytų sandorių, turi būti aiškinamos siaurai ir jų taikymo sritis negali viršyti to, kas būtina šiam tikslui pasiekti (pagal analogiją žr. 2015 m. balandžio 16 d. Sprendimo Lutz, C‑557/13, EU:C:2015:227, 34 punktą ir 2021 m. balandžio 22 d. Sprendimo Oeltrans Befrachtungsgesellschaft, C‑73/20, EU:C:2021:315, 24 punktą).

75

Vietos kreditorių su darbo santykiais susiję reikalavimai ir turto areštas, kaip pagrindinėje byloje, negali užkirsti kelio nemokumo specialistui pagrindinėje nemokumo byloje perkelti turtą iš valstybės narės, kurioje iškelta šalutinė nemokumo byla, teritorijos, išskyrus atvejus, kai šie reikalavimai ar turto areštas, atsižvelgiant į pagal to paties reglamento 8 straipsnį taikytiną teisę, yra susiję su daiktinėmis teisėmis.

76

Šį aiškinimą patvirtina Reglamento 2015/848 21 straipsnio 1 dalies kontekstas.

77

Pirma, šio reglamento 21 straipsnio 2 dalies pirmame sakinyje nurodyta, kad nemokumo specialistas šalutinėje nemokumo byloje gali pareikšti, kad kilnojamasis turtas buvo išvežtas iš valstybės narės, kurioje iškelta ši byla, teritorijos į kitos valstybės narės teritoriją „po to, kai [minėta] nemokumo byla jau buvo iškelta“. Šios nuostatos antrame sakinyje patikslinama, kad šis specialistas taip pat gali iškelti bet kokią bylą dėl sandorio, neatitinkančio kreditorių interesų, pripažinimo negaliojančiu. Šis patikslinimas galioja tik tada, kai taikomas kitam turtui nei tas, kuris nurodytas šios nuostatos pirmame sakinyje, todėl tai būtinai yra turtas, perduotas iš valstybės narės, kurioje iškelta šalutinė nemokumo byla, teritorijos dar prieš iškeliant šią bylą.

78

Taigi Reglamento 2015/848 21 straipsnio 1 ir 2 dalyse užtikrinama nemokumo specialisto įgaliojimų ir vietos kreditorių interesų apsaugos mechanizmų sąveika, atitinkanti Sąjungos teisės aktų leidėjo valią, išreikštą šio reglamento 46 konstatuojamojoje dalyje. Joje nurodyta, kad nemokumo specialistas pagrindinėje nemokumo byloje neturėtų galėti piktnaudžiaudamas savo įgaliojimais realizuoti valstybėje narėje, kurioje yra įsisteigimo vieta, esantį turtą ar perkelti jį į kitą vietą, visų pirma kad būtų sutrukdyta veiksmingai patenkinti tokius interesus, jei vėliau būtų iškelta šalutinė nemokumo byla.

79

Antra, tokį Reglamento 2015/848 21 straipsnio 1 dalies aiškinimą, pagal kurį nemokumo specialistas pagrindinėje nemokumo byloje gali perkelti skolininko turtą iš kitos valstybės narės nei ta, kurioje iškelta pagrindinė nemokumo byla, teritorijos, patvirtina šio reglamento 36 straipsnio 6 dalis.

80

Iš tiesų, kai šalutinė nemokumo byla iškeliama tuo metu, kai nemokumo specialistas pagrindinėje nemokumo byloje jau yra davęs vienašalį įsipareigojimą, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2015/848 36 straipsnio 1 dalį, to reglamento 36 straipsnio 6 dalyje reikalaujama tik to, kad šis specialistas perduotų turtą, kurį jis perkėlė „po to, kai buvo duotas įsipareigojimas“, o tai reiškia, kad minėtas specialistas turi įgaliojimus perkelti šį turtą. Kadangi duoti vienašalį nemokumo specialisto įsipareigojimą yra tik teisė, kaip matyti iš minėto reglamento 36 straipsnio 1 dalyje vartojamo veiksmažodžio „gali“, jo įgaliojimų apimtis, visų pirma galimybė perkelti turtą, negali būti a fortiori ribojama, jeigu jis nedavė jokių įsipareigojimų, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

81

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad Reglamento 2015/848 21 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad nemokumo specialistas pagrindinėje nemokumo byloje gali perkelti skolininko turtą iš kitos valstybės narės nei ta, kurioje iškelta pagrindinė nemokumo byla, teritorijos, nors žino, kad, pirma, vietos kreditoriai turi teismo sprendimais pripažintų su darbo santykiais susijusių reikalavimų tos kitos valstybės narės teritorijoje ir, antra, šios valstybės narės darbo teismas yra nusprendęs taikyti turto areštą.

Dėl trečiojo klausimo

82

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento 2015/848 21 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad nemokumo specialistas šalutinėje nemokumo byloje gali pareikšti ieškinį dėl nemokumo specialisto pagrindinėje nemokumo byloje atlikto veiksmo pripažinimo negaliojančiu.

83

Pagal šią nuostatą nemokumo specialistas šalutinėje nemokumo byloje gali pareikšti bet kokį ieškinį dėl sandorio, neatitinkančio kreditorių interesų, pripažinimo negaliojančiu. Taigi, kaip savo pastabose pažymėjo ieškovai pagrindinėje byloje ir Europos Komisija, asmenų, kuriems gali būti pareikštas toks ieškinys, ratas niekaip neribojamas.

84

Vadinasi, minėtos nuostatos formuluotėje nėra nieko, kas leistų ją aiškinti taip, kad nemokumo specialistui šalutinėje nemokumo byloje užkertamas kelias pareikšti ieškinį dėl nemokumo specialisto pagrindinėje nemokumo byloje atlikto veiksmo pripažinimo negaliojančiu, jeigu jis mano, kad šiuo ieškiniu galima apginti kreditorių interesus.

85

Be to, tai atitinka vieną iš esminių Reglamento 2015/848 tikslų – pasinaudojant galimybe iškelti šalutinę nemokumo bylą, apsaugoti vietinius interesus, kaip matyti iš šio reglamento 40 ir 46 konstatuojamųjų dalių (pagal analogiją žr. 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Burgo Group, C‑327/13, EU:C:2014:2158, 36 punktą).

86

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad Reglamento 2015/848 21 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad nemokumo specialistas šalutinėje nemokumo byloje gali pareikšti ieškinį dėl nemokumo specialisto pagrindinėje nemokumo byloje atlikto veiksmo pripažinimo negaliojančiu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

87

Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

1.

2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2015/848 dėl nemokumo bylų 7 ir 35 straipsniai, siejami su šio reglamento 72 konstatuojamąja dalimi,

2.

Reglamento 2015/848 3 straipsnio 2 dalis ir 34 straipsnis

3.

Reglamento 2015/848 21 straipsnio 1 dalis

4.

Reglamento 2015/848 21 straipsnio 2 dalis