<?xml version="1.0" encoding="utf-8"?><CONCLUSION NNC="YES" xmlns:xsi="http://www.w3.org/2001/XMLSchema-instance" xsi:noNamespaceSchemaLocation="http://formex.publications.europa.eu/schema/formex-05.00-20081231.xd"><BIB.CONCLUSION><REF.CASE FILE="ECRCJ2006LTC.0800861301.case.xml"><NO.CASE>C-506/04</NO.CASE></REF.CASE><NO.CELEX>62004C0506</NO.CELEX><NO.SEQ>0001.0001</NO.SEQ><PAGE.FIRST.ECR>8616</PAGE.FIRST.ECR><PAGE.SEQ>1</PAGE.SEQ><PAGE.LAST.ECR>8642</PAGE.LAST.ECR><PAGE.TOTAL>27</PAGE.TOTAL></BIB.CONCLUSION><CURR.TITLE><LEFT>GENERALINĖS ADVOKATĖS C. STIX-HACKL IŠVADA — BYLA C-506/04</LEFT><RIGHT>WILSON</RIGHT></CURR.TITLE><CONTENTS.CONCLUSION><TITLE><TI><P><HT TYPE="UC">Generalinės advokatės</HT></P><P><HT TYPE="UC">Christine Stix-Hackl Išvada,</HT></P><P>pateikta <DATE ISO="20060511">2006 m. gegužės 11 d.</DATE><NOTE NOTE.ID="E0039"><P>Originalo kalba: vokiečių.</P></NOTE></P></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P>I —</NO.P><TXT>Įžanginės pastabos</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>1.</NO.P><TXT>Šioje prejudicinio sprendimo priėmimo procedūroje, panašiai kaip ir tuo pačiu metu nagrinėjamoje byloje dėl įsipareigojimų neįvykdymo<NOTE NOTE.ID="E0040" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Komisija</HT> prieš Liuksemburgą (C-193/05).</P></NOTE>, sprendžiamas klausimas, koks santykis susiklosto tarp <DATE ISO="19980216">1998 m. vasario 16 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, skirtos padėti teisininkams verstis nuolatine advokato praktika kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje buvo įgyta kvalifikacija<NOTE NOTE.ID="E0041" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="077" DATE.PUB="1998" PAGE.FIRST="36">OL L 77, p. 36</REF.DOC.OJ>.</P></NOTE> (toliau – direktyva), garantijų ir nacionalinės nuostatos, numatančios, kad būtent tokie kitų EB valstybių narių advokatai turi išlaikyti egzaminą žodžiu priimančiosios valstybės kalbų žinioms įvertinti, kad būtų įtraukti į priimančiosios valstybės narės advokatų sąrašą.</TXT></NP><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Be to, prašyme priimti prejudicinį sprendimą keliamas klausimas dėl direktyvos reikalavimų nacionalinėms teisės gynimo priemonėms, atsisakius atlikti minėtą registraciją.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P>II —</NO.P><TXT>Teisinis pagrindas</TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>A —</NO.P><TXT>Bendrijos teisė</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>3.</NO.P><TXT>Remiantis 1 straipsnio 1 dalimi, ši direktyva turėtų padėti teisininkams verstis nuolatine advokato praktika kaip savarankiškai dirbantiems arba pastovų atlyginimą gaunantiems kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje buvo įgyta profesinė kvalifikacija.</TXT></NP><NP><NO.P>4.</NO.P><TXT>Pagal 2 straipsnio pirmąją pastraipą kiekvienas advokatas turi teisę verstis nuolatine 5 straipsnyje nurodyta veikla bet kurioje kitoje valstybėje narėje pagal savo buveinės šalyje vartojamą profesinį vardą.</TXT></NP><NP><NO.P>5.</NO.P><TXT>Direktyvos 3 straipsnis, reglamentuojantis registraciją kompetentingoje institucijoje, numato:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="003.001"><NO.PARAG><QUOT.START ID="QS0001" REF.END="QE0001" CODE="201E"/>1.</NO.PARAG><ALINEA>Teisininkas, pageidaujantis verstis advokato praktika kitoje valstybėje narėje nei ta,<?PAGE NO="I-8617"?> kurioje jis įgijo savo profesinę kvalifikaciją, registruojasi tos valstybės kompetentingoje institucijoje.</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="003.002"><NO.PARAG>2.</NO.PARAG><ALINEA>Priimančiosios valstybės narės kompetentinga institucija įregistruoja advokatą jam pateikus pažymėjimą, patvirtinantį jo registraciją buveinės valstybės narės kompetentingoje institucijoje. Ji gali reikalauti, kad buveinės valstybės narės kompetentingos institucijos pažymėjimas būtų išduotas ne anksčiau kaip prieš tris mėnesius. Apie registraciją ji praneša buveinės valstybės narės kompetentingai institucijai.</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="003.003"><NO.PARAG>3.</NO.PARAG><ALINEA><P>Taikant 1 dalį:</P><LIST TYPE="DASH"><ITEM><P>Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje teisininkai, besiverčiantys advokato praktika pagal profesinį vardą, kitą nei vartojamą Jungtinėje Karalystėje ar Airijoje, registruojasi institucijoje, atsakingoje už baristerių ar advokatų profesijas, arba institucijoje, atsakingoje už solisitorių profesiją,</P></ITEM><ITEM><P>Jungtinėje Karalystėje už Airijos baristerį atsako institucija, atsakinga už baristerius ar advokatus, o už Airijos solisitorių atsako už solisitorius atsakinga institucija,</P></ITEM><ITEM><P>Airijoje už Jungtinės Karalystės baristerį ar advokatą atsako institucija, atsakinga už baristerius, o už Jungtinės Karalystės solisitorių atsako už solisitorius atsakinga institucija.</P></ITEM></LIST></ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="003.004"><NO.PARAG>4.</NO.PARAG><ALINEA>Priimančiosios valstybės narės atitinkama kompetentinga institucija, skelbdama joje registruotų advokatų vardus ir pavardes, taip pat paskelbia pagal šios direktyvos nuostatas registruotų advokatų vardus ir pavardes.<QUOT.END ID="QE0001" REF.START="QS0001" CODE="201C"/> (Pataisytas vertimas)</ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP><NP><NO.P>6.</NO.P><TXT>Direktyvos 5 straipsnis, reglamentuojantis veiklos sritis, numato:</TXT><P><PARAG IDENTIFIER="005.001"><NO.PARAG>1.</NO.PARAG><ALINEA>Atsižvelgiant į 2 ir 3 dalis, teisininkas, besiverčiantis advokato praktika pagal savo buveinės šalies profesinį vardą, vykdo tas pačias profesinės veiklos rūšis kaip teisininkas, besiverčiantis advokato praktika pagal atitinkamą priimančiosios valstybės narės profesinį vardą, ir gali, <HT TYPE="ITALIC">inter alia</HT>, teikti konsultacijas savo buveinės valstybės narės teisės, Bendrijos teisės, tarptautinės teisės ir priimančiosios valstybės narės teisės klausimais. Bet kuriuo atveju jis turi laikytis nacionaliniuose teismuose taikomų procesinių taisyklių.</ALINEA></PARAG><?PAGE NO="I-8618"?><PARAG IDENTIFIER="005.002"><NO.PARAG>2.</NO.PARAG><ALINEA>Valstybės narės, kurios savo teritorijoje tam tikros kategorijos advokatams leidžia rengti dokumentus dėl teisės valdyti mirusių asmenų turtą suteikimo bei teisės į žemę suteikimo ar perdavimo, kurią kitos valstybės narės suteikia ne advokatams, o kitų profesijų atstovams, gali nesuteikti teisės verstis šiomis profesinės veiklos rūšimis teisininkams, besiverčiantiems advokato praktika pagal buveinės šalyje vartojamą profesinį vardą, suteiktą vienoje iš pastarųjų valstybių narių.</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="005.003"><NO.PARAG>3.</NO.PARAG><ALINEA>Priimančioji valstybė narė gali reikalauti, kad teisininkai, kurie verčiasi advokato praktika pagal savo buveinės šalies profesinį vardą, versdamiesi advokato praktika, susijusia su kliento atstovavimu arba gynyba teismo procese, ir tiek, kiek priimančiosios valstybės narės teisė palieka teisę tokia veikla verstis teisininkams, besiverčiantiems advokato praktika pagal tos valstybės profesinį vardą, dirbtų kartu su teisininku, kuris verčiasi advokato praktika atitinkamoje teisminėje institucijoje, ir, jei būtina, būtų atsakingas tai institucijai arba su <QUOT.START ID="QS0002" REF.END="QE0002" CODE="201E"/>avoué<QUOT.END ID="QE0002" REF.START="QS0002" CODE="201C"/>, besiverčiančiu praktika joje.</ALINEA><ALINEA><QUOT.START ID="QS0003" REF.END="QE0003" CODE="201E"/>Nepaisant to, kad būtų užtikrintas sklandus teisingumo sistemos veikimas, valstybės narės gali nustatyti konkrečias kreipimosi į aukščiausiuosius teismus taisykles, pavyzdžiui, dėl tam tikrą specializaciją turinčių advokatų dalyvavimo.<QUOT.END ID="QE0003" REF.START="QS0003" CODE="201C"/></ALINEA></PARAG></P></NP><NP><NO.P>7.</NO.P><TXT>9 straipsnis, kuris reglamentuoja tam tikrų sprendimų dėl registracijos motyvavimą ir teisės gynimo priemones dėl jų, numato:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><P><QUOT.START ID="QS0004" REF.END="QE0004" CODE="201E"/>Sprendimai neatlikti 3 straipsnyje numatytos registracijos arba panaikinti tokią registraciją bei sprendimai dėl drausminių priemonių taikymo turi būti motyvuoti.</P><P>Dėl tokių sprendimų turi būti numatyta teisės gynimo priemonė teisme pagal vidaus teisės nuostatas.<QUOT.END ID="QE0004" REF.START="QS0004" CODE="201C"/></P></QUOT.S></P></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>B —</NO.P><TXT>Nacionalinė teisė</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>8.</NO.P><TXT>Šiai bylai svarbios kalbų vartojimo nuostatos įtvirtintos <DATE ISO="19840224">1984 m. vasario 24 d.</DATE> Įstatyme dėl kalbų vartojimo (loi du <DATE ISO="19840224">24 février 1984</DATE> sur le régime des langues, toliau – 1984 m. Įstatymas)<NOTE NOTE.ID="E0042" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><HT TYPE="ITALIC">Mémorial</HT> A, Nr. 16, <DATE ISO="19840227">1984 m. vasario 27 d.</DATE>, p. 196.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>9.</NO.P><TXT>Remiantis jo 2 straipsniu, įstatymai ir juos įgyvendinantys teisės aktai leidžiami prancūzų kalba. Kiti teisės aktai gali būti priimami ir kita kalba. Atitinkama kalba laikoma autentiška.</TXT></NP><NP><NO.P>10.</NO.P><TXT>Vadovaujantis 1984 m. Įstatymo 3 straipsniu, sprendžiant administracinius klausimus bei teismuose gali būti vartojamos prancūzų, vokiečių ar liuksemburgiečių kalbos.</TXT></NP><?PAGE NO="I-8619"?><NP><NO.P>11.</NO.P><TXT>Direktyva į Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės teisę buvo perkelta <DATE ISO="20021113">2002 m. lapkričio 13 d.</DATE> Įstatymu (toliau – 2002 m. Įstatymas)<NOTE NOTE.ID="E0043" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><HT TYPE="ITALIC">Mémorial</HT> A, Nr. 140, <DATE ISO="20021217">2002 m. gruodžio 17 d.</DATE>, p. 3202.</P></NOTE>, kuriuo buvo pakeistos tam tikros Liuksemburgo teisės nuostatos<NOTE NOTE.ID="E0044" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><DATE ISO="19910810">1991 m. rugpjūčio 10 d.</DATE> Įstatymas dėl advokato profesijos (<HT TYPE="ITALIC">Mémorial</HT> A, Nr. 58, <DATE ISO="19910827">1991 m. rugpjūčio 27 d.</DATE>, p. 1110) ir <DATE ISO="19990531">1999 m. gegužės 31 d.</DATE> Įstatymas.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>12.</NO.P><TXT>Remiantis 1991 m. Įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, pakeisto 2002 m. Įstatymo 14 straipsniu, yra keturi advokatų sąrašai: I advokatų sąrašas (į jį įrašyti 5 straipsnio, t. y. registracijos, ir 6 straipsnio, numatančio registracijos ir priesaikos reikalavimus, sąlygas atitinkantys ir advokato praktikos baigimo egzaminą išlaikę advokatai), II advokatų sąrašas (į jį įrašyti 5 ir 6 straipsnio sąlygas atitinkantys advokatai), III advokatų sąrašas ir IV advokatų sąrašas (į jį įrašyti praktika pagal buveinės šalyje vartojamą profesinį vardą besiverčiantys advokatai).</TXT></NP><NP><NO.P>13.</NO.P><TXT>Kitos nacionalinės teisės nuostatos pateiktos šios išvados <HT TYPE="ITALIC">priede</HT>.</TXT></NP></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P>III —</NO.P><TXT>Faktinės aplinkybės, pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>14.</NO.P><TXT>Jungtinės Karalystės pilietis G. J. Wilson yra <HT TYPE="ITALIC">barrister</HT> ir <HT TYPE="ITALIC">Honourable Society of Gray's Inn</HT>, o nuo 1975 m. – Anglijos ir Velso advokatūros narys. Jis verčiasi advokato praktika Liuksemburge nuo 1994 metų.</TXT></NP><NP><NO.P>15.</NO.P><TXT><DATE ISO="20030429">2003 m. balandžio 29 d.</DATE><HT TYPE="ITALIC">Conseil de l'ordre des Avocats du Barreau du Luxembourg</HT> (toliau — <HT TYPE="ITALIC">Conseil de l'ordre)</HT> nurodė G. J. Wilson atvykti į egzaminą žodžiu, kurį numato <DATE ISO="20021113">2002 m. lapkričio 13 d.</DATE> Įstatymo 3 straipsnio 2 dalis.</TXT></NP><NP><NO.P>16.</NO.P><TXT><DATE ISO="20030507">2003 m. gegužės 7 d.</DATE> G. J. Wilson atvyko į šį egzaminą lydimas Liuksemburgo advokato, tačiau pastarajam <HT TYPE="ITALIC">Conseil de l'ordre</HT> neleido dalyvauti egzamine.</TXT></NP><NP><NO.P>17.</NO.P><TXT><DATE ISO="20030514">2003 m. gegužės 14 d.</DATE> registruotu laišku <HT TYPE="ITALIC">Conseil de l'ordre</HT> pranešė G. J. Wilson apie atsisakymą įrašyti jį į advokatų registro IV advokatų sąrašą ir motyvavo tuo, kad G. J. Wilson atsisakė būti egzaminuojamas nedalyvaujant jo advokatui ir todėl <HT TYPE="ITALIC">Conseil de l'ordre</HT> negalėjo patikrinti jo kalbų žinių.</TXT></NP><?PAGE NO="I-8620"?><NP><NO.P>18.</NO.P><TXT>Šiame laiške G. J. Wilson buvo pranešta, kad pagal 1991 m. Įstatymo 26 straipsnio 7 dalį šį sprendimą jis gali apskųsti Drausmės ir administracinei tarybai (<HT TYPE="ITALIC">Conseil disciplinaire et administratif</HT>).</TXT></NP><NP><NO.P>19.</NO.P><TXT>Tačiau G. J. Wilson pateikė skundą Administraciniam teismui (<HT TYPE="ITALIC">Tribunal administratif</HT>) motyvuodamas tuo, kad numatyta galimybė apskųsti sprendimą Drausmės ir administracinei tarybai neatitinka nei Bendrijos teisės, nei Europos Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos (EŽTK) 6 straipsnio reikalavimų, ir todėl sprendimą turi priimti atitinkamą kompetenciją turintis <HT TYPE="ITALIC">Tribunal administratif.</HT></TXT></NP><NP><NO.P>20.</NO.P><TXT><DATE ISO="20040513">2004 m. gegužės 13 d.</DATE> sprendimu šis teismas paskelbė, kad jo jurisdikcijai nepriklauso nagrinėti šio ieškinio.</TXT></NP><NP><NO.P>21.</NO.P><TXT><DATE ISO="20040622">2004 m. birželio 22 d.</DATE> G. J. Wilson dėl šio sprendimo padavė apeliacinį skundą Vyriausiajam administraciniam teismui (<HT TYPE="ITALIC">Cour administrative</HT>). <HT TYPE="ITALIC">Cour administrative</HT> mano, kad reikia išaiškinti Direktyvos 98/5 9 straipsnio 2 dalį dėl sprendimų dėl administracinių teismų kompetencijos ir kartu dėl jo paties kompetencijos. Jis taip pat abejoja, ar nurodytas kalbos žinių tikrinimas suderinamas su šios direktyvos garantijomis.</TXT></NP><NP><NO.P>22.</NO.P><TXT><DATE ISO="20041207">2004 m. gruodžio 7 d.</DATE> Sprendimu <HT TYPE="ITALIC">Cour administrative</HT> nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:</TXT><P><LIST TYPE="ARAB"><ITEM><NP><NO.P>1.</NO.P><TXT>Ar Direktyvos 98/5, skirtos padėti teisininkams verstis nuolatine advokato praktika kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje buvo įgyta kvalifikacija, 9 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis draudžia tokią teisės gynimo priemonę, kokia yra numatyta <DATE ISO="19910810">1991 m. rugpjūčio 10 d.</DATE> Įstatyme, iš dalies pakeistame <DATE ISO="20021113">2002 m. lapkričio 13 d.</DATE> Įstatymu?</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Konkrečiai kalbant, ar tokie teisės gynimo organai, šiuo atveju Drausmės ir administracinė taryba (<HT TYPE="ITALIC">Conseil disciplinaire et administratif</HT>) ir Apeliacinė drausmės ir administracinė taryba (<HT TYPE="ITALIC">Conseil disciplinaire et administratif d'appel</HT>), gali būti laikomi <QUOT.START ID="QS0005" REF.END="QE0005" CODE="201E"/>teisės gynimo priemone teisme pagal vidaus teisės nuostatas<QUOT.END ID="QE0005" REF.START="QS0005" CODE="201C"/> Direktyvos 98/5 9 straipsnio prasme ir ar 9 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis nepripažįsta tokių teisės gynimo būdų, kurie apimtų kreipimąsi į vieną ar kelis panašaus pobūdžio organus, prieš suteikiant galimybę teisės klausimu kreiptis į <QUOT.START ID="QS0006" REF.END="QE0006" CODE="201E"/>teismą<QUOT.END ID="QE0006" REF.START="QS0006" CODE="201C"/> 9 straipsnio prasme?</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>3.</NO.P><TXT>Ar valstybės narės kompetentingoms valdžios institucijoms, suteikiant (kitos) valstybės narės advokatams teisę nuolat verstis advokato praktika pagal savo buveinės šalies profesinį vardą tam tikrose Direktyvos 98/5 5 straipsnio apibrėžtose<?PAGE NO="I-8621"?> veiklos srityse, leidžiama reikalauti, kad jie mokėtų šios valstybės narės kalbas?</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>4.</NO.P><TXT>Konkrečiai kalbant, ar kompetentingos institucijos gali nustatyti sąlygą, jog teisė verstis praktika suteikiama tik tuomet, kai advokatas laiko visų (ar daugumos iš) trijų pagrindinių priimančiosios valstybės narės kalbų egzaminą žodžiu, kad kompetentingos valdžios institucijos galėtų patikrinti, ar advokatas moka tris kalbas, ir, jei taip, kokios yra reikalaujamos procedūrinės garantijos, jei tokios apskritai yra?</TXT></NP></ITEM></LIST></P></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P>IV —</NO.P><TXT>Dėl pirmojo ir antrojo prejudicinio klausimo: teisinė apsauga</TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>A —</NO.P><TXT>Dėl priimtinumo</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>23.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Ordre des Avocats du Barreau du Luxembourg</HT> (toliau – <HT TYPE="ITALIC">Ordre</HT>) ir Liuksemburgo vyriausybė mano, kad pirmieji du prejudiciniai klausimai, o Komisija – kad antrasis prejudicinis klausimas yra nepriimtini.</TXT></NP><NP><NO.P>24.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Ordre</HT> nuomone, Teisingumo Teismas nėra kompetentingas aiškinti direktyvos 9 straipsnį atsižvelgiant į Liuksemburgo teisę. Be to, sprendime pateikti neišsamūs duomenys dėl pirmojo prejudicinio klausimo.</TXT></NP><NP><NO.P>25.</NO.P><TXT>Liuksemburgo vyriausybė savo ruožtu mano, kad nėra būtinybės aiškinti direktyvos 9 straipsnį, nes vertinti, kas yra kompetentingas spręsti dėl teisės gynimo priemonių, yra būtent nacionalinio teismo užduotis.</TXT></NP><NP><NO.P>26.</NO.P><TXT>Komisijos nuomone, antrasis prejudicinis klausimas yra nepriimtinas dėl nepakankamai išsamių duomenų.</TXT></NP><NP><NO.P>27.</NO.P><TXT>Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką Teisingumo Teismas nenagrinėja nacionalinio teismo prejudiciniam sprendimui priimti pateikto klausimo, jei Bendrijos normos galiojimo aiškinimas arba vertinimas,<?PAGE NO="I-8622"?> kurio prašo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, akivaizdžiai nėra susijęs su pagrindinės bylos realijomis arba dalyku, jei problema yra hipotetinio pobūdžio arba jei Teisingumo Teismas neturi faktinės ir teisinės informacijos, reikalingos pateikti naudingą atsakymą į pateiktus klausimus<NOTE NOTE.ID="E0045" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Žr. <DATE ISO="19951215">1995 m. gruodžio 15 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Bosman</HT> (<REF.DOC.ECR NO.CASE="C-415/93" YEAR="1995" EDITION="GEN" PAGE.ECR="I-4921">C-415/93, Rink. p. I-4921, 61 punktas</REF.DOC.ECR>); <DATE ISO="20000309">2000 m. kovo 9 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">EKW</HT> ir Wein &amp; Co. (<REF.DOC.ECR NO.CASE="C-437/97" YEAR="2000" EDITION="GEN" PAGE.ECR="I-1157">C-437/97, Rink. p. I-1157, 52 punktas</REF.DOC.ECR>); <DATE ISO="20000713">2000 m. liepos 13 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Idéal tourisme</HT> (<REF.DOC.ECR NO.CASE="C-36/99" YEAR="2000" EDITION="GEN" PAGE.ECR="I-6049">C-36/99, Rink. p. I-6049, 20 punktas</REF.DOC.ECR>); <DATE ISO="20030121">2003 m. sausio 21 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Bacardi-Martini ir Cellier des Dauphins</HT> (<REF.DOC.ECR NO.CASE="C-318/00" YEAR="2003" EDITION="GEN" PAGE.ECR="I-905">C-318/00, Rink. p. I-905, 42 punktas</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20031204">2003 m. gruodžio 4 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">EVN ir Wienstrom</HT> (<REF.DOC.ECR NO.CASE="C-448/01" YEAR="2003" EDITION="GEN" PAGE.ECR="I-14527">C-448/01, Rink. p. I-14527, 76 punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>28.</NO.P><TXT>Nors pateikta tik minimali informacija apie pagrindinės bylos ginčui taikomas nuostatas, dokumentuose galima rasti pakankamai nuorodų į esminius teisinės apsaugos požymius.</TXT></NP><NP><NO.P>29.</NO.P><TXT>Be to, akivaizdu, kad Bendrijos teisės išaiškinimo prašoma tam, kad būtų galima jo pagrindu įvertinti nacionalinių teisės normų suderinamumą.</TXT></NP><NP><NO.P>30.</NO.P><TXT>Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti sąvoką <QUOT.START ID="QS0007" REF.END="QE0007" CODE="201E"/>teisės gynimo priemonė pagal vidaus teisės nuostatas<QUOT.END ID="QE0007" REF.START="QS0007" CODE="201C"/> direktyvos 9 straipsnio prasme. Atsakymas į šį klausimą siekiant išspręsti ginčą reikalingas todėl, kad jis leis įvertinti visų pirma ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo kompetenciją nagrinėti teisės gynimo priemones dėl <HT TYPE="ITALIC">Conseil de l'ordre</HT> sprendimų. Dėl pačios kompetencijos, savaime suprantama, spręs Liuksemburgo teismai.</TXT></NP><NP><NO.P>31.</NO.P><TXT>Atsižvelgiant į kompetencijos pasidalijimą prejudicinio sprendimo priėmimo procedūroje pagal EB 234 straipsnį, Teisingumo Teismas, žinoma, nėra kompetentingas priimti galutinį sprendimą dėl teisinės apsaugos, garantuojamos pagal Liuksemburgo teisę, suderinamumo su Bendrijos teise.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>B —</NO.P><TXT>Dėl esmės</TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>1.</NO.P><TXT>Pirminės pastabos</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>32.</NO.P><TXT>Šiame procese du pirmieji prejudiciniai klausimai susiję su Liuksemburge numatyta teisių gynimo priemonių sistema nepriėmimo į Liuksemburgo advokatūrą atveju. Iš esmės kyla klausimas dėl bendro tokios<?PAGE NO="I-8623"?> normos suderinamumo su direktyvos tikslais.</TXT></NP><NP><NO.P>33.</NO.P><TXT>Pirmasis prejudicinis klausimas bendrais bruožais susijęs su 1991 m. Įstatyme, pakeistame 2002 m. Įstatymu, numatyta teisių gynimo tvarka ir direktyvos 9 straipsniu, o antrasis prejudicinis klausimas – konkrečiai su Drausmės ir administracinės tarybos ir Apeliacinės drausmės ir administracinės tarybos teisių gynimo instancijomis bei tiesiogiai direktyvos 9 straipsnio tekstu.</TXT></NP><NP><NO.P>34.</NO.P><TXT>Nepaisant skirtingų formuluočių, iš esmės kalbama apie tą patį dalyką. Todėl abu prejudicinius klausimus reikia vertinti kartu, atsižvelgiant į šiuos aspektus: į bendruosius teisių gynimo priemonių sistemos formavimo Bendrijos teisės reikalavimus, teismo nepriklausomumo kriterijų, teismo nešališkumo kriterijų. Vertinimo kriterijumi bus laikomas visų pirma EB 234 straipsnis ir EŽTK 6 straipsnio 1 dalis.</TXT></NP><NP><NO.P>35.</NO.P><TXT>Apibendrinant reikėtų priminti, kad teismams bendradarbiaujant prejudicinio sprendimo priėmimo procedūroje nacionalinio teismo užduotis yra nustatyti ir įvertinti ginčo faktines aplinkybes, o Teisingumo Teismas turi nurodyti nacionaliniam teismui aiškinimo gaires, reikalingas išspręsti konkretų ginčą<NOTE NOTE.ID="E0046" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Visų pirma žr. <DATE ISO="20000411">2000 m. balandžio 11 d.</DATE> Sprendimą sujungtose bylose <HT TYPE="ITALIC">Deliège</HT> (<REF.DOC.ECR NO.CASE="C-51/96+C-191/97" YEAR="2000" EDITION="GEN" PAGE.ECR="I-2549">C-51/96 ir C-191/97, Rink. p. I-2549, 50 punktas</REF.DOC.ECR>); <DATE ISO="19900522">1990 m. gegužės 22 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Alimenta</HT> (<REF.DOC.ECR NO.CASE="332/88" YEAR="1990" EDITION="GEN" PAGE.ECR="I-2077">332/88, Rink. p. I-2077, 9 punktas</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="19860603">1986 m. birželio 3 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Kempf</HT> (<REF.DOC.ECR NO.CASE="139/85" YEAR="1990" EDITION="GEN" PAGE.ECR="1741">139/85, Rink. p. 1741, 12 punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Dėl teisių gynimo priemonių sistemos formavimo bendrųjų reikalavimų</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>36.</NO.P><TXT>Direktyvos 9 straipsnyje minima <QUOT.START ID="QS0008" REF.END="QE0008" CODE="201E"/>teisės gynimo priemonė pagal vidaus teisės nuostatas<QUOT.END ID="QE0008" REF.START="QS0008" CODE="201C"/>. Jame tiesiogiai nenurodomos nacionalinės profesinės organizacijos, nors joms minimos, pavyzdžiui, direktyvos 6 straipsnio 2 dalyje.</TXT></NP><NP><NO.P>37.</NO.P><TXT>Kita vertus, tokia formuluotė nebūtinai reiškia, kad sprendimą visada turi priimti teismas klasikine prasme, juo labiau kad tą klausimą reglamentuojanti nacionalinė teisė, kaip šiuo atveju, gali numatyti kitokį reguliavimą.</TXT></NP><NP><NO.P>38.</NO.P><TXT>Remiantis Teisingumo Teismo praktika, nesant Bendrijos teisės normų šioje srityje, valstybių narių nacionalinės teisės sistemos turi nustatyti kompetentingus teismus ir ieškinių, turinčių padėti apsaugoti iš tiesioginio<?PAGE NO="I-8624"?> Bendrijos teisės veikimo piliečiams atsirandančias teises, pareiškimo procedūrą<NOTE NOTE.ID="E0047" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><DATE ISO="19761216">1976 m. gruodžio 16 d.</DATE> Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Rewe</HT> (<REF.DOC.ECR NO.CASE="33/76" YEAR="1976" EDITION="GEN">33/76, Rink., 5 punktas</REF.DOC.ECR>); <DATE ISO="19951214">1995 m. gruodžio 14 d.</DATE> Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Peterbroek, Van Campenhout &amp; Cie</HT> (<REF.DOC.ECR NO.CASE="C-312/93" YEAR="1995" EDITION="GEN" PAGE.ECR="I-4599">C-312/93, Rink. p. I-4599, 12/14 punktai</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20030930">2003 m. rugsėjo 30 d.</DATE> Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Köbler</HT> (<REF.DOC.ECR NO.CASE="C-224/01" YEAR="2003" EDITION="GEN" PAGE.ECR="I-10239">C-224/01, Rink. p. I-10239, 47 punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>39.</NO.P><TXT>Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokia procedūra negali būti nepalankesnė nei atitinkamų ieškinių, susijusių tik su nacionaline teise, atveju. Turint omenyje Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų kompetencijos pasidalijimą pagal EB 234 straipsnį, pastariesiems tenka užduotis konstatuoti, ar praktinis ginčijamų nuostatų taikymas iš tikrųjų yra diskriminuojamojo pobūdžio<NOTE NOTE.ID="E0048" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Žr. <DATE ISO="19840712">1984 m. liepos 12 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Klopp</HT> (<REF.DOC.ECR NO.CASE="107/83" YEAR="1984" EDITION="GEN" PAGE.ECR="2971">107/83, Rink. p. 2971, 14 punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>40.</NO.P><TXT>Kita vertus, numatyta procedūra neturi užkirsti kelio arba pernelyg apsunkinti Bendrijos teisės suteikiamų teisių įgyvendinimo. Taikant šį principą, kiekvienu atveju, kai kyla klausimas, ar nacionalinė procesinė norma neužkerta kelio arba pernelyg neapsunkina Bendrijos teisės taikymo, būtina atsižvelgti į šios normos vietą bendroje procedūros sistemoje, procedūros eigą ir procedūros ypatumus įvairiose nacionalinėse institucijose<NOTE NOTE.ID="E0049" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Žr., pvz., <DATE ISO="20020219">2002 m. vasario 19 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Wouters</HT> ir kt. (<REF.DOC.ECR NO.CASE="C-309/99" YEAR="2002" EDITION="GEN" PAGE.ECR="I-1577">C-309/99, Rink. p. I-1577, 108 punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>41.</NO.P><TXT>Todėl direktyvos 9 straipsnis ir Liuksemburgo įstatymai turi būti vertinami atsižvelgiant į šiuos du principus.</TXT></NP><NP><NO.P>42.</NO.P><TXT>Be to, reikėtų atkreipti dėmesį į šiai bylai svarbios direktyvos nuostatos genezę. Kadangi pati nuostata teisėkūros procese nebuvo pakeista, galima remtis pasiūlyme išdėstytais Komisijos motyvais, išreiškiančiais Bendrijos teisės aktų leidėjo ketinimus. Jais vadovaujantis, šia norma siekiama suteikti minimalias garantijas<NOTE NOTE.ID="E0050" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Žr. KOM(1994) 572 (galutinis).</P></NOTE>. Todėl teismo sąvoka aiškintina griežtai, kad būtų tinkamai atsižvelgta į teisinės apsaugos siekiančio asmens interesus.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>3.</NO.P><TXT>Dėl teismo nepriklausomumo kriterijaus</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>43.</NO.P><TXT>Iš pradžių atsižvelgiant į Sutartį turi būti įvertintas teismo nepriklausomumas.</TXT></NP><NP><NO.P>44.</NO.P><TXT>Paties EB 234 straipsnio 2 dalyje nėra apibrėžta teismo sąvoka. Tačiau yra tam tikrų<?PAGE NO="I-8625"?> būtiniausių Bendrijos teisės reikalavimų, kuriuos kelia Teisingumo Teismas<NOTE NOTE.ID="E0051" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Šiuo klausimu žr., pvz., <DATE ISO="19660630">1966 m. birželio 30 d.</DATE> Sprendimą Vaassen-Goebbels (<REF.DOC.ECR NO.CASE="61/65" YEAR="1996" EDITION="GEN" PAGE.ECR="584">61/65, Rink. p. 584, 602 punktą</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20050531">2005 m. gegužės 31 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Syfait</HT> ir kt. (<REF.DOC.ECR NO.CASE="C-53/03" YEAR="2005" EDITION="GEN" PAGE.ECR="I-4609">C-53/03, Rink. p. I-4609, 29 punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką prieš atsakydamas į tik su Bendrijos teise susijusį klausimą, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusi institucija yra teismas pagal EB 234 straipsnį, Teisingumo Teismas atsižvelgia į aplinkybių visumą, t. y. teisinį institucijos pagrindą, ar ji yra nuolatinė, ar jos jurisdikcija yra privaloma, ar jos procesas grindžiamas rungimosi principu, ar institucija taiko teisės normas, taip pat ar ji yra nepriklausoma. Be to, nacionaliniai teismai gali kreiptis į Teisingumo Teismą, tik jei jie nagrinėja ginčą ir pagal nustatytą procedūrą turi priimti teisminio pobūdžio sprendimą.</TXT></NP><NP><NO.P>45.</NO.P><TXT>Šioje byloje kyla nepriklausomumo kriterijaus klausimas, kuris veikiausiai yra svarbiausias nacionalinio teismo ir administracijos institucijos atskyrimo požymis<NOTE NOTE.ID="E0052" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><DATE ISO="19870611">1987 m. birželio 11 d.</DATE> Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Pretore di Salò</HT> (<REF.DOC.ECR NO.CASE="14/86" YEAR="1987" EDITION="GEN" PAGE.ECR="2545">14/86, Rink. p. 2545, 7 punktas</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20010628">2001 m. birželio 28 d.</DATE> generalinio advokato D. Ruiz-Jarabo Colomer išvada byloje <HT TYPE="ITALIC">De</HT> Coster (<REF.DOC.ECR NO.CASE="C-17/00" YEAR="2001" EDITION="GEN" PAGE.ECR="I-9445">C-17/00, <DATE ISO="20011129">2001 m. lapkričio 29 d.</DATE> Sprendimas, Rink. p. I-9445, 17 punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>46.</NO.P><TXT>Juo remiantis, tai turi būti teisminė institucija, kuri veikia neviršydama savo kompetencijos, nepriklausomai ir vadovaudamasi teise sprendžia teisinius ginčus, kuriuos ji kompetentinga nagrinėti pagal įstatymą. Be to, teismo sąvoka iš esmės gali apibūdinti tik tokią instituciją, kuri institucijos, priėmusios sprendimą, sudarantį ieškinio dalyką, atžvilgiu turi trečiojo asmens požymių<NOTE NOTE.ID="E0053" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><DATE ISO="19930330">1993 m. kovo 30 d.</DATE> Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Corbiau</HT> (<REF.DOC.ECR NO.CASE="C-24/92" YEAR="1993" EDITION="GEN" PAGE.ECR="I-1277">C-24/92, Rink. p. I-1277, 15 punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>47.</NO.P><TXT>Būtent pastarasis požymis šiuo atveju kelia abejonių. <HT TYPE="ITALIC">Conseil de l'ordre</HT>, kurią sudaro į I sąrašą įtraukti advokatai, sprendimą dėl nepriėmimo savo ruožtu peržiūri tik I sąraše esantys advokatai. Tad asmenys, kurie turi nepriklausomai išspręsti klausimą, nors ir nėra identiški vienai ginčo šaliai, t. y. <HT TYPE="ITALIC">Conseil de l'ordre</HT>, tačiau jie taip pat nėra tretieji asmenys jos atžvilgiu, priešingai - jie tarsi priklauso <QUOT.START ID="QS0009" REF.END="QE0009" CODE="201E"/>tai pačiai stovyklai<QUOT.END ID="QE0009" REF.START="QS0009" CODE="201C"/>. Sąsają galima įžvelgti ir dėl to, kad Liuksemburgo advokatūros prezidentas, <HT TYPE="ITALIC">Conseil de l'ordre</HT> narys, pagal 1991 m. Įstatymo 21 straipsnį visų advokatų hierarchijoje užima vadovaujančią <QUOT.START ID="QS0010" REF.END="QE0010" CODE="201E"/>Chef de l'Ordre<QUOT.END ID="QE0010" REF.START="QS0010" CODE="201C"/> (Tarybos vadovo) poziciją.</TXT></NP><NP><NO.P>48.</NO.P><TXT>Sprendime dėl viešųjų pirkimų teisės Teisingumo Teismas detaliau nenagrinėjo<?PAGE NO="I-8626"?> trečiojo asmens reikalavimų šalių, kurių ginčas sprendžiamas, atžvilgiu ir labiausiai akcentavo veiklos vykdymo pobūdį, t. y. kad ji turi būti vykdoma nepriklausomai ir atsakingai<NOTE NOTE.ID="E0054" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><DATE ISO="19970917">1997 m. rugsėjo 17 d.</DATE> Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Dorsch Consult</HT> (<REF.DOC.ECR NO.CASE="C-54/96" YEAR="1997" EDITION="GEN" PAGE.ECR="I-4961">C-54/96, Rink. p. I-4961, 34</REF.DOC.ECR> ir paskesni punktai); taip pat žr. 14 išnašoje nurodytos generalinio advokato D. Ruiz-Jarabo Colomer išvados byloje <HT TYPE="ITALIC">De Coster</HT> 21 punktą.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>49.</NO.P><TXT>Tačiau tą paaiškina tokios tuomet nagrinėtos bylos aplinkybės, kurios nebūdingos šiai bylai: anoje byloje įstatymais buvo sureglamentuota, kad viešųjų pirkimų priežiūros komitetas veikia nepriklausomai ir atsakingai. Viešųjų pirkimų kolegijos nariai taip pat turėjo būti nepriklausomi ir paklusti tik įstatymui. Vokietijos įstatymas dėl teisėjų statuso, susijęs su teisėjų paskyrimo negaliojimu ar atšaukimu bei su teisėjų nepriklausomumu ir pakeičiamumu, buvo pripažintas atitinkamai taikytinu kolegijoje dirbantiems nariams. Galiausiai garbės narių nepriklausomumas buvo užtikrintas, įstatymu uždraudus jiems užsiimti klausimais, kurių atveju jie patys dalyvavo priimant sprendimą dėl viešųjų pirkimų arba yra ar buvo oferentais ar atstovavo oferentų interesams.</TXT></NP><NP><NO.P>50.</NO.P><TXT>Atrodo, kad tuo remiantis nepakanka aplinkybės, jog pagal Liuksemburgo teisę drausmės teismų nariai kartu negali būti <HT TYPE="ITALIC">Conseil de l'ordre</HT> nariais. Jų kadencijos metu jiems turi būti bent jau įstatymu suteikiama teisėjų nepriklausomumo ir neatleidimo garantija<NOTE NOTE.ID="E0055" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Šiuo klausimu žr. <DATE ISO="19990302">1999 m. kovo 2 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Eddline El-Yassini</HT> (<REF.DOC.ECR NO.CASE="C-416/96" YEAR="1999" EDITION="GEN" PAGE.ECR="I-1209">C-416/96, Rink. p. I-1209, 21 punktas</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="19981022">1998 m. spalio 22 d.</DATE> Sprendimą sujungtose bylose <HT TYPE="ITALIC">Jokela</HT> (<REF.DOC.ECR NO.CASE="C-9/97+C-118/97" YEAR="1998" EDITION="GEN" PAGE.ECR="I-6267">C-9/97 ir C-118/97, Rink. p. I-6267, 20 punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Taip pat konstatuotina, kad nėra specialiųjų normų dėl teismo narių balsavimo prieš ir susilaikymo bei dėl apsaugos nuo neleistino administracijos kišimosi ar neleistino spaudimo, pavyzdžiui, įstatymais sureguliuojant laisvę duoti nurodymus<NOTE NOTE.ID="E0056" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><DATE ISO="19990204">1999 m. vasario 4 d.</DATE> Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Köllensperger ir Atzwanger</HT> (<REF.DOC.ECR NO.CASE="C-103/97" YEAR="1999" EDITION="GEN" PAGE.ECR="I-551">C-103/97, Rink. p. I-551, 21 punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Tad bendrojo nesikišimo į sprendžiančiojo subjekto veiklą principo ir pareigos susilaikyti balsuojant nepakanka, siekiant užtikrinti asmens, turinčio išspręsti ginčą, nepriklausomumą. Priešingai, šis esminis institucijai keliamas teismų požymių reikalavimas turi būti užtikrinamas nuostatomis, kuriose aiškiai ir vienareikšmiškai turi būti nustatytos jos narių susilaikymo balsuojant, nepritarimo jų kandidatūroms ir keitimo priežastys<NOTE NOTE.ID="E0057" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>14 išnašoje nurodytos generalinio advokato D. Ruiz-Jarabo Colomer išvados byloje <HT TYPE="ITALIC">De Coster</HT> 25 punktas ir 13 išnašoje nurodyto sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Syfait ir kt.</HT> 29 punktas bei <DATE ISO="20000706">2000 m. liepos 6 d.</DATE> Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Abrahamsson ir Anderson</HT> (<REF.DOC.ECR NO.CASE="C-407/98" YEAR="2000" EDITION="GEN" PAGE.ECR="I-5539">C-407/98, Rink. p. I-5539, 36</REF.DOC.ECR>/37 punktai).</P></NOTE>.</TXT></NP><?PAGE NO="I-8627"?><NP><NO.P>51.</NO.P><TXT>Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad institucija, į kurią galima kreiptis su teisės gynimo priemonėmis dėl administracijos tarnybų sprendimo, gali būti laikoma teismu 234 straipsnio prasme ir tada, kai jai būdinga institucinė sąsaja su šia administracija, tačiau nacionalinė teisės sistema sutvarkyta taip, kad ji užtikrina funkcinį administracijos tarnybų, kurių sprendimai ginčijami, ir institucijų, nagrinėjančių skundus dėl tų institucijų sprendimų, atskyrimą, neleisdama administracijai, kuriai priklauso šios tarnybos, duoti nurodymų<NOTE NOTE.ID="E0058" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><DATE ISO="20020530">2002 m. gegužės 30 d.</DATE> Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Schmid</HT> (<REF.DOC.ECR NO.CASE="C-516/99" YEAR="2002" EDITION="GEN" PAGE.ECR="I-4573">C-516/99, Rink. p. I-4573, 37 punktas</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20000321">2000 m. kovo 21 d.</DATE> Sprendimas sujungtose bylose <HT TYPE="ITALIC">Gabalfrisa</HT> ir kt. (nuo <REF.DOC.ECR NO.CASE="C-110/98—C-147/98" YEAR="2000" EDITION="GEN" PAGE.ECR="I-1577">C-110/98 iki C-147/98, Rink. p. I-1577, 39 ir 40 punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>52.</NO.P><TXT>Šioje byloje atitinkamos institucijos turi priimti sprendimą tokiais pačiais klausimais pagal tuos pačius įstatymo kriterijus, tad negalima kalbėti apie jokį funkcinį atskyrimą pirmiau aprašyta prasme.</TXT></NP><NP><NO.P>53.</NO.P><TXT>Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Broekmeulen</HT> Teisingumo Teismas konkrečiai nagrinėjo profesinių organizacijų klausimą<NOTE NOTE.ID="E0059" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><DATE ISO="19811006">1981 m. spalio 6 d.</DATE> Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Broekmeulen</HT> (<REF.DOC.ECR NO.CASE="246/80" YEAR="1981" EDITION="GEN" PAGE.ECR="2311">246/80, Rink. p. 2311, 16 punktas</REF.DOC.ECR>); David Anderson <HT TYPE="ITALIC">References to the European Court</HT>, 1995, 2-016 punktas.</P></NOTE>. Šioje byloje priimtame sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, kad dėl praktinio Bendrijos teisės veiksmingumo jis turi turėti galimybę priimti sprendimus normų išaiškinimo bei galiojimo klausimais, kurie iškyla nagrinėjant tokį teisinį ginčą, kai pagal valstybės narės teisę profesinei organizacijai, kuri pavaldi tam tikram institucinės priežiūros subjektui, yra pavesta įgyvendinti teisės normas ir kai tokia organizacija kartu su kompetentinga institucija numato teisės gynimo priemones, kurios gali turėti įtakos Bendrijos teisės suteikiamų įgaliojimų įgyvendinimui.</TXT></NP><NP><NO.P>54.</NO.P><TXT>Šioje byloje tokią institucinę priežiūrą arba bendrą dalyvavimą galima įžvelgti dėl to, kad antrojoje instancijoje du profesionalūs teisėjai dalyvavo priimant nagrinėjamą sprendimą. Vis dėlto šiuo atveju nėra garantuojama pakankama apsauga, nes daugumos dalyvaujančių advokatų balsais, t. y. iš viso trimis, galima nusverti teisėjų sprendimą.</TXT></NP><NP><NO.P>55.</NO.P><TXT>Nors kai kuriuose mokslo darbuose be išlygų teigiama, kad profesinės organizacijos turi teismų požymių<NOTE NOTE.ID="E0060" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Žr., pvz., Andreas Middeke. <QUOT.START ID="QS0011" REF.END="QE0011" CODE="201E"/>Handbuch des Rechtsschutzes in der Europäischen Union<QUOT.END ID="QE0011" REF.START="QS0011" CODE="201C"/>, 2-asis leidimas, 2003, § 10 B I 2, 23 punktas.</P></NOTE>, reikia turėti omenyje,<?PAGE NO="I-8628"?> kad nepriklausomumas yra ne antraeilis, o svarbiausias teismų bruožas<NOTE NOTE.ID="E0061" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Apie nepriklausomumo požymį žr. 14 išnašoje nurodytą generalinio advokato D. Ruiz-Jarabo Colomer išvadą byloje <HT TYPE="ITALIC">De Coster</HT> (92 ir paskesni punktai).</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>56.</NO.P><TXT>Atsižvelgiant į tai, kas jau buvo išdėstyta dėl šio prejudicinio sprendimo priėmimo procedūros ir į aplinkybę, kad pirmojoje instancijoje sprendimą priima vien I sąrašui priklausantys Liuksemburgo advokatai, kurie gali būti suinteresuoti apsaugoti <QUOT.START ID="QS0012" REF.END="QE0012" CODE="201E"/>savo darbo rinką<QUOT.END ID="QE0012" REF.START="QS0012" CODE="201C"/> nuo konkurentų iš užsienio, nei Drausmės ir administracinė taryba, nei Apeliacinė drausmės ir administracinė taryba nėra laikytinos teismu EB 234 straipsnio prasme.</TXT></NP><NP><NO.P>57.</NO.P><TXT>Be to, taip pat tikslinga palyginti su kitomis direktyvų nuostatomis, pasižyminčiomis panašiu reglamentavimu kaip ir direktyvos 9 straipsnis.</TXT></NP><NP><NO.P>58.</NO.P><TXT>Yra tam tikras direktyvų nuostatų tipas, kuris aiškiai numato, kad valstybės narės įsteigtina skundų nagrinėjimo institucija nebūtinai turi būti teismas EB 234 straipsnio prasme<NOTE NOTE.ID="E0062" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><DATE ISO="20020307">2002 m. kovo 7 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="108" DATE.PUB="2002" PAGE.FIRST="33">OL L 108, p. 33</REF.DOC.OJ>) 4 straipsnio 1 dalis. <DATE ISO="20020326">2002 m. kovo 26 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/30/EB dėl taisyklių ir tvarkos, reglamentuojančios triukšmingų operacijų apribojimų įvedimą Bendrijos oro uostuose, nustatymo (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="085" DATE.PUB="2002" PAGE.FIRST="40">OL L 85, p. 40</REF.DOC.OJ>) 12 straipsnis.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>59.</NO.P><TXT>Tačiau šiuo atveju tokių normų nėra. Be to, minėtos normos vis dėlto visada reikalauja, kad kompetentinga instancija būtų nepriklausoma šalių atžvilgiu. Todėl tokiose normose įtvirtinti reikalavimai dėl sprendimą priimančio subjekto sudėties, net jei tai nėra teismas įprasta prasme, nėra sušvelninti.</TXT></NP><NP><NO.P>60.</NO.P><TXT>Kitas direktyvų nuostatų tipas numato, kad sprendimus, kurie neperžiūrimi <QUOT.START ID="QS0013" REF.END="QE0013" CODE="201E"/>teismine tvarka<QUOT.END ID="QE0013" REF.START="QS0013" CODE="201C"/>, bet kuriuo atveju peržiūri nuo sprendimą priėmusios institucijos nepriklausoma instancija, kuri pagal EB 234 straipsnį turi būti teismas<NOTE NOTE.ID="E0063" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><DATE ISO="19891221">1989 m. gruodžio 21 d.</DATE> Tarybos direktyvos 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="395" DATE.PUB="1989" PAGE.FIRST="33">OL L 395, p. 33</REF.DOC.OJ>) 2 straipsnio 8 dalis ir <DATE ISO="19920225">1992 m. vasario 25 d.</DATE> Tarybos direktyvos 92/13/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių Bendrijos taisyklių taikymą viešųjų pirkimų tvarkai vandens, energetikos, transporto ir telekomunikacijų sektoriuose, suderinimo (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="076" DATE.PUB="1992" PAGE.FIRST="14">OL L 76, p. 14</REF.DOC.OJ>) 2 straipsnio 9 dalis.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>61.</NO.P><TXT>Tačiau tokios galimybės šiai bylai svarbi direktyva taip pat nenumato.</TXT></NP><NP><NO.P>62.</NO.P><TXT>Todėl palyginimas su panašiu kitų direktyvų reglamentavimo turiniu neleidžia<?PAGE NO="I-8629"?> daryti išvados, kad vien iš advokatų sudaryti sprendimą priimantys subjektai yra teismai pirmiau minėta prasme arba kad pakanka peržiūros teismine tvarka.</TXT></NP><NP><NO.P>63.</NO.P><TXT>Galiausiai nepriklausomumo požymis turėtų būti išnagrinėtas remiantis su EŽTK 6 straipsniu susijusia jurisprudencija.</TXT></NP><NP><NO.P>64.</NO.P><TXT>Nors ši nuostata aiškiai reglamentuoja tik garantijas, kurios turi būti įvykdytos sąžiningo proceso metu, nepaisant to, jos būtų neveiksmingos, jei nebūtų pripažįstama, kad prieš tai turi atsirasti teisė į teisminę apsaugą<NOTE NOTE.ID="E0064" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Žr. 14 išnašoje nurodytos generalinio advokato D. Ruiz-Jarabo Colomer išvados byloje <HT TYPE="ITALIC">De Coster</HT>, 88 punktas.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>65.</NO.P><TXT>Bendrijos teismų praktikoje taip pat pripažįstama teisė kreiptis į teismą, kuri privatiems asmenims suteikia galimybę kompetentingame teisme apginti iš Europos Sąjungos teisės sistemos kylančias teises ir teisėtus interesus, siekiant juos veiksmingai įgyvendinti. <DATE ISO="19501104">1950 m. lapkričio 4 d.</DATE> EŽTK 6 ir 13 straipsniuose įtvirtintas bendrasis teisės principas, pagrįstas bendromis valstybių narių konstitucinėmis tradicijomis.</TXT></NP><NP><NO.P>66.</NO.P><TXT>Nepriklausomumas EŽTK prasme visų pirma reiškia teisėjų nepriklausymą nuo administracijos ir proceso šalių<NOTE NOTE.ID="E0065" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><DATE ISO="19810623">1981 m. birželio 23 d.</DATE> EŽTT sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Le Compte, Van Leuven ir De Meyere prieš Belgiją</HT>, A serija, Nr. 43, 55 ir paskesni punktai bei <DATE ISO="19840628">1984 m. birželio 28 d.</DATE> EŽTT sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Campbell ir Fell prieš Jungtinę Karalystę</HT>, A serija, Nr. 80, 78 punktas.</P></NOTE>. Nesvarbu, kad teismo narius gali paskirti administracija, jei jiems negali būti duodami jokie nurodymai dėl jų veiklos<NOTE NOTE.ID="E0066" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>27 išnašoje nurodyto EŽTT sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Campbell ir Fell prieš Jungtinę Karalystę</HT> 79 punktas ir <DATE ISO="19951120">1995 m. lapkričio 20 d.</DATE> EŽTT sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Bryzan prieš Jungtinę Karalystę</HT>, A serija, Nr. 335-A, 38 punktas.</P></NOTE>. Tačiau šiuo atveju dėl to kyla abejonių. Todėl šiuo klausimu atitinkamai taikytini pirmiau išdėstyti samprotavimai.</TXT></NP><NP><NO.P>67.</NO.P><TXT>Kalbant apie sprendimą priimančio subjekto sudėtį, pasakytina, kad tai nebūtinai turi būti teismas klasikine prasme. Techninėse srityse (pvz., patentai) kaip tik gali būti svarių priežasčių kitaip formuoti subjekto sudėtį<NOTE NOTE.ID="E0067" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>27 išnašoje nurodyto EŽTT sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Campbell ir Fell prieš Jungtinę Karalystę</HT> 76 punktas; <DATE ISO="19860708">1986 m. liepos 8 d.</DATE> EŽTT sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Lithgow ir kt. prieš Jungtinę Karalystę</HT>, A serija, Nr. 102, 201 punktas ir <DATE ISO="19950120">1995 m. sausio 20 d.</DATE> EŽTT sprendimo <HT TYPE="ITALIC">British-American Tobacco Company LTD prieš Nyderlandus</HT>, A serija, Nr. 331, 77 punktas.</P></NOTE>. Šiuo atveju kalbama ne apie tokio pobūdžio specialiąją sritį, reikalaujančią specialiųjų arba net technikos žinių.</TXT></NP><?PAGE NO="I-8630"?><NP><NO.P>68.</NO.P><TXT>Abejonių pirmiausia gali kilti tada, kai teismo narius skiria arba siūlo interesų grupės, o teismas turi priimti sprendimą būtent dėl tų grupių ar jų narių interesų<NOTE NOTE.ID="E0068" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Žr. Christoph Grabenwarter. <QUOT.START ID="QS0014" REF.END="QE0014" CODE="201E"/>Europäische Menschenrechts konvention: ein Studienbuch<QUOT.END ID="QE0014" REF.START="QS0014" CODE="201C"/>, 2-asis leidimas, 2005, § 24, 33 punktas.</P></NOTE>. Kaip tik taip yra šioje prejudicinio sprendimo priėmimo procedūroje.</TXT></NP><NP><NO.P>69.</NO.P><TXT>Kita vertus, iš esmės nekyla jokių abejonių, kai etikos ar drausmės teismuose atitinkamų profesijų atstovai atlieka teisėjų funkciją<NOTE NOTE.ID="E0069" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Hans Jarass. <QUOT.START ID="QS0015" REF.END="QE0015" CODE="201E"/>EU-Grundrechte: ein Studien- und Handbuch<QUOT.END ID="QE0015" REF.START="QS0015" CODE="201C"/>, 2005, § 40, 28 punktas.</P></NOTE>. Jie netgi gali sudaryti daugumą sprendimą priimančio subjekto narių, tačiau su sąlyga, kad jiems įstatymu yra suteiktas statusas, apsaugantis nuo išorės spaudimo<NOTE NOTE.ID="E0070" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Jacques Velu ir Rusen Ergec. <QUOT.START ID="QS0016" REF.END="QE0016" CODE="201E"/>La convention européenne des droits de l'homme<QUOT.END ID="QE0016" REF.START="QS0016" CODE="201C"/>, VII tomas, 1990, 539 punktas.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>70.</NO.P><TXT>Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Le Compte</HT> EŽTT pasakė, kad nešališkumas užtikrinamas tada, kai paskiriamas toks pats skaičius profesionalių teisėjų, kurie iš savo tarpo renka pirmininką, kuris vienodai pasiskirsčius balsams turi lemiamo balso teisę<NOTE NOTE.ID="E0071" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><DATE ISO="19810623">1981 m. birželio 23 d.</DATE> EŽTT sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Le Compte, Van Leuven ir De Meyere prieš Belgiją</HT>, A serija, Nr. 43, 57 punktas.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>71.</NO.P><TXT>Tačiau šiuo atveju taip pat nėra tokios nuostatos. Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad šioje byloje, palyginti su sprendimu <HT TYPE="ITALIC">Le Compte</HT>, kyla kur kas svarbesnis klausimas dėl įrašymo į advokatūrą. Profesinių pažeidimų nagrinėjimas dar gali būti laikomas pačios advokatūros <QUOT.START ID="QS0017" REF.END="QE0017" CODE="201E"/>reikalu<QUOT.END ID="QE0017" REF.START="QS0017" CODE="201C"/>, tačiau tai kelia abejonių leidimo užsiimti veikla ir jos vykdymo atveju, juo labiau kad daroma įtaka ieškovo teisinei padėčiai.</TXT></NP><NP><NO.P>72.</NO.P><TXT>Todėl turėtų būti reikalaujama bent jau įstatymais sureglamentuoti dalyvių nepriklausomumą, o tai teisėjų atveju daroma tiek asmens, tiek materialiuoju požiūriu.</TXT></NP><NP><NO.P>73.</NO.P><TXT>Tos pačios problemos kyla ir su antrąja instancija, nes dviejų apeliacinės instancijos teisėjų balsus gali nusverti trys advokatai.</TXT></NP><NP><NO.P>74.</NO.P><TXT>Todėl tokie sprendimus priimantys subjektai, kokios yra Drausmės ir administracinė taryba ir Apeliacinė drausmės ir administracinė taryba, nėra nepriklausomi EŽTT jurisprudencijos prasme.</TXT></NP></GR.SEQ><?PAGE NO="I-8631"?><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>4.</NO.P><TXT>Dėl teismo nešališkumo kriterijaus</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>75.</NO.P><TXT>Iš pirmiau išdėstytų samprotavimų galima daryti išvadą, kad Drausmės ir administracinė taryba ir Apeliacinė drausmės ir administracinė taryba taip pat stokoja teismui būdingo nešališkumo pagal EŽTK 6 straipsnio 1 dalį, juo labiau kad nepriklausomumas ir nešališkumas yra susiję funkciniu požiūriu, t. y. pirmasis yra antrojo prielaida<NOTE NOTE.ID="E0072" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Christoph Grabenwarter (nurodyta 30 išnašoje), 39 punktas.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>76.</NO.P><TXT>Kartu šiuo požiūriu tikslinga atlikti palyginimą su <HT TYPE="ITALIC">De Moor</HT> byla. Joje taip pat buvo sprendžiamas ginčas dėl atsisakymo įrašyti į advokatūrą, o taip nusprendė vien iš advokatų sudaryta drausmės taryba<NOTE NOTE.ID="E0073" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><DATE ISO="19940623">1994 m. birželio 23 d.</DATE> EŽTT sprendimas <HT TYPE="ITALIC">De Moor prieš Belgiją</HT>, A serija, Nr. 292-A.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>77.</NO.P><TXT>Ieškovas suabejojo drausmės tarybos struktūriniu nešališkumu ir jos narių asmeniniu nešališkumu. Jis tvirtino, kad pastarieji gina tik savo materialinius ir moralinius interesus.</TXT></NP><NP><NO.P>78.</NO.P><TXT>Atitinkamos valstybės vyriausybė prieštaravo šiems argumentams tik remdamasi konkretaus atvejo aplinkybėmis, o Žmogaus teisių komisija iš esmės palaikė ieškovo teiginius. Pats teismas šios problemos nenagrinėjo ir rėmėsi vien sąžiningo proceso ir viešumo principais.</TXT></NP><NP><NO.P>79.</NO.P><TXT>Pagal Liuksemburgo teisę pirmojoje instancijoje taip pat sprendžia tik į I sąrašą įtraukti Liuksemburgo advokatai, kurie visiškai gali būti suinteresuoti apsaugoti <QUOT.START ID="QS0018" REF.END="QE0018" CODE="201E"/>savo darbo rinką<QUOT.END ID="QE0018" REF.START="QS0018" CODE="201C"/> nuo konkurentų iš užsienio.</TXT></NP><NP><NO.P>80.</NO.P><TXT>Dėl šios priežasties nėra užtikrinamas pagal Liuksemburgo teisę kompetentingo sprendimus priimančio subjekto nešališkumas.</TXT></NP><NP><NO.P>81.</NO.P><TXT>Nors pagal EŽTT jurisprudenciją pakanka galimybės vėliau peržiūrėti sprendimą teismine tvarka<NOTE NOTE.ID="E0074" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>28 išnašoje nurodyto EŽTT sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Bryzan</HT> prieš Jungtinę Karalystę 40 punktas; Christoph Grabenwarter. <QUOT.START ID="QS0019" REF.END="QE0019" CODE="201E"/>Verfahrensgarantien in der Verwaltungsgerichtsbarkeit<QUOT.END ID="QE0019" REF.START="QS0019" CODE="201C"/>, 1997, ketvirtas skyrius, 359 ir paskesni puslapiai.</P></NOTE>, tačiau pagal Liuksemburgo teisę paskutinėje instancijoje vykstanti peržiūrėjimo procedūra stokoja būtinos visapusiškos<?PAGE NO="I-8632"?> kompetencijos spręsti faktų ir teisės klausimus<NOTE NOTE.ID="E0075" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Taip pat žr. <DATE ISO="20051124">2005 m. lapkričio 24 d.</DATE> EŽTT sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Capital Bank AD prieš Bulgariją</HT>, Nr. 49429/99, 98 punktą.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>82.</NO.P><TXT>Todėl apibendrinant galima teigti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama teisės gynimo priemonių sistema neatitinka Bendrijos teisės reikalavimų.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>5.</NO.P><TXT>Preliminari išvada</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>83.</NO.P><TXT>Taigi į pirmuosius du prejudicinius klausimus reikia atsakyti, jog Direktyva 98/5 aiškintina taip, kad ji draudžia 1991 m. Įstatyme, pakeistame 2002 m. Įstatymu, numatytą teisės gynimo procedūrą.</TXT></NP></GR.SEQ></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P>V —</NO.P><TXT>Dėl trečiojo ir ketvirtojo prejudicinių klausimų: kalbos žinių patikrinimas</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>84.</NO.P><TXT>Trečiasis ir ketvirtasis prejudiciniai klausimai iš esmės susiję su teisės problemomis, nagrinėjamomis ir įsipareigojimų neįvykdymo procedūroje byloje C-193/05. Jos atitinka teisės klausimus, kuriuos Komisija iškėlė kaip pirmąjį ieškinio pagrindą.</TXT></NP><NP><NO.P>85.</NO.P><TXT>Todėl kalbant apie trečiojo ir ketvirtojo prejudicinių klausimų vertinimą nurodoma į argumentus dėl pirmojo ieškinio pagrindo, išdėstytus mano išvadoje dėl tuo pačiu metu vykstančios procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo<NOTE NOTE.ID="E0076" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Taip pat šios dienos (<DATE ISO="20060511">2006 m. gegužės 11 d.</DATE>) išvada byloje <HT TYPE="ITALIC">Komisija prieš Liuksemburgą</HT>.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>86.</NO.P><TXT>Todėl į trečiąjį prejudicinį klausimą ir ketvirtojo prejudicinio klausimo pirmąją dalį reikia atsakyti, jog direktyva aiškintina taip, kad ji draudžia nacionalinės teisės normas, pagal kurias tam tikros valstybės narės institucijos teisės verstis advokato praktika pagal savo buveinės šalies profesinį vardą kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje buvo įgyta kvalifikacija, suteikimą gali padaryti priklausomą nuo prieš tai numatyto kalbos egzamino išlaikymo.</TXT></NP><NP><NO.P>87.</NO.P><TXT>Dėl tokio išaiškinimo nebereikia atsakyti į antrąją ketvirtojo prejudicinio klausimo dalį.</TXT></NP></GR.SEQ><?PAGE NO="I-8633"?><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P>VI —</NO.P><TXT>Išvada</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>88.</NO.P><TXT>Remiantis tuo, kas išdėstyta, Teisingumo Teismui siūloma taip atsakyti į prejudicinius klausimus:</TXT><P><LIST TYPE="ARAB"><ITEM><NP><NO.P>1.</NO.P><TXT><DATE ISO="19980216">1998 m. vasario 16 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 98/5, skirtą padėti teisininkams verstis nuolatine advokato praktika kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje buvo įgyta kvalifikacija, reikia aiškinti taip, kad ji draudžia 1991 m. Įstatyme, pakeistame 2002 m. Įstatymu, numatytą teisės gynimo procedūrą.</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Direktyvą 98/5 reikia aiškinti taip, kad ji draudžia nacionalines teisės normas, pagal kurias tam tikros valstybės narės institucijos teisės verstis advokato praktika pagal savo buveinės šalies profesinį vardą kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje buvo įgyta kvalifikacija, suteikimą gali padaryti priklausomą nuo prieš tai numatyto kalbos egzamino išlaikymo.</TXT></NP></ITEM></LIST></P></NP></GR.SEQ><?PAGE NO="I-8634"?><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><P>Priedas</P></TI></TITLE><P>Nacionalinės teisės nuostatos</P><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><P><DATE ISO="19910810">1991 m. rugpjūčio 10 d.</DATE> Įstatymas dėl advokato profesijos</P></TI></TITLE><P>&lt;…&gt;</P><ARTICLE IDENTIFIER="006"><TI.ART>6 straipsnis</TI.ART><PARAG IDENTIFIER="006.001"><NO.PARAG>1.</NO.PARAG><ALINEA><P>Norintis būti įrašytas į (Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės Advokatūros (Ordre des avocats) registrą asmuo turi:</P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>a)</NO.P><TXT>pateikti numatytus nepriekaištingos reputacijos įrodymus;</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT>įrodyti, kad jis atitinka priėmimo atlikti praktiką sąlygas.</TXT><P>Išimtiniais atvejais asmenims, atlikusiems profesinę praktiką savo buveinės valstybėje ir galintiems įrodyti, kad turi ne mažesnę kaip penkerių metų<?PAGE NO="I-8635"?> profesinę patirtį, Advokatų taryba gali netaikyti tam tikrų sąlygų praktikai atlikti;</P></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>c)</NO.P><TXT>būti Liuksemburgo arba vienos iš Europos Bendrijų valstybių narių pilietis. Susipažinusi su teisingumo ministro nuomone, Advokatų taryba, remdamasi abipusiu principu valstybės, ne Europos Bendrijų narės, atžvilgiu, kurios pilietis yra kandidatas, gali netaikyti šios sąlygos. Tas pats taikoma kandidatams, Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje turintiems politinio pabėgėlio statusą ir įgijusiems prieglobsčio teisę.</TXT></NP></ITEM></LIST></ALINEA><ALINEA>&lt;…&gt;</ALINEA></PARAG></ARTICLE><ARTICLE IDENTIFIER="024"><TI.ART>24 straipsnis</TI.ART><PARAG IDENTIFIER="024.001"><NO.PARAG>1.</NO.PARAG><ALINEA>Šiuo įstatymu įsteigiama Drausmės ir administracinė taryba, kurią sudaro 5 į I advokatų sąrašą įrašyti advokatai, kurių keturis balsų dauguma išrenka Liuksemburgo advokatūros visuotinis susirinkimas, vieną – Dykircho advokatūros visuotinis susirinkimas. Liuksemburgo advokatūros visuotinis susirinkimas išrenka keturis pavaduojančius narius, vieną – Dykircho advokatūros visuotinis susirinkimas. Kiekvieną tikrąjį narį, negalintį dalyvauti tarybos posėdyje, pagal vyresniškumo tvarką pakeičia tos pačios advokatūros išrinktas pavaduojantis narys, o negalintį dalyvauti pavaduojantį narį pakeičia kitos advokatūros išrinktas pavaduojantis narys.</ALINEA></PARAG><?PAGE NO="I-8636"?><PARAG IDENTIFIER="024.002"><NO.PARAG>2.</NO.PARAG><ALINEA>Nariai skiriami dvejų metų kadencijai, kuri skaičiuojama nuo po jų išrinkimo ateinančios rugsėjo 15 dienos. Jei atsilaisvina tikrojo ar pavaduojančio narių vietos, naujus narius paskiria Drausmės ir administracinė taryba. Paskirtų tikrųjų narių ir pavaduojančių narių įgaliojimai baigiasi tada, kai baigiasi išrinktojo nario, kurį jie pakeičia, įgaliojimai. Drausmės ir administracinės tarybos nariai gali būti perrenkami.</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="024.003"><NO.PARAG>3.</NO.PARAG><ALINEA>Drausmės ir administracinė taryba išsirenka pirmininką ir jo pavaduotoją. Kai pirmininkas ir jo pavaduotojas negali dalyvauti posėdyje, Tarybai vadovauja didžiausią darbo stažą turintis tikrasis narys. Mažiausią darbo stažą turintis tarybos narys eina sekretoriaus pareigas.</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="024.004"><NO.PARAG>4.</NO.PARAG><ALINEA>Drausmės ir administracinės tarybos nariu gali būti renkamas Liuksemburgo pilietis, bent penkerius metus esantis I advokatų sąraše ir nesantis Advokatų tarybos nariu.</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="024.005"><NO.PARAG>5.</NO.PARAG><ALINEA>Kai Drausmės ir administracinės tarybos negalima sudaryti pagal pirmiau pateiktą tvarką, jos narius skiria Advokatų taryba, kuriai priklauso pakeistini nariai.</ALINEA><ALINEA>&lt;…&gt;</ALINEA></PARAG></ARTICLE><?PAGE NO="I-8637"?><ARTICLE IDENTIFIER="026"><TI.ART>26 straipsnis</TI.ART><PARAG IDENTIFIER="026.006"><NO.PARAG><IE/></NO.PARAG><ALINEA>&lt;…&gt;</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="026.007"><NO.PARAG>7.</NO.PARAG><ALINEA>Tais atvejais, kai į sąrašą įtrauktas advokatas praleidžiamas, atsisakoma advokatą įtraukti arba pakartotinai įtraukti į sąrašą arba kyla ginčas dėl į sąrašą įtraukto advokato eilės numerio, taip pat 22 straipsnio 2 dalies, 23 straipsnio, 34 straipsnio 3 dalies ir 40 straipsnio 1 dalies atvejais suinteresuotasis asmuo per 40 dienų nuo ginčijamo sprendimo perdavimo, įteikimo ar atsiuntimo, atlikto 6 dalyje numatyta tvarka, gali kreiptis į Drausmės ir administracinę tarybą. Procedūrai nereikia paskirti procesinio atstovo (<QUOT.START ID="QS0020" REF.END="QE0020" CODE="201E"/>avoué<QUOT.END ID="QE0020" REF.START="QS0020" CODE="201C"/>).</ALINEA><ALINEA>&lt;…&gt;</ALINEA></PARAG></ARTICLE><ARTICLE IDENTIFIER="028"><TI.ART>28 straipsnis (pagal 2002 m. Įstatymo redakciją).</TI.ART><PARAG IDENTIFIER="028.001"><NO.PARAG>1.</NO.PARAG><ALINEA>Proceso šalys, prokuratūra ir atitinkamos advokatūros taryba gali apskųsti visus Drausmės ir administracinės tarybos sprendimus, išskyrus sprendimus, priimtus pagal 22 straipsnio 2 dalį.</ALINEA></PARAG><?PAGE NO="I-8638"?><PARAG IDENTIFIER="028.002"><NO.PARAG>2.</NO.PARAG><ALINEA>Šiam tikslui įsteigiama Apeliacinė drausmės ir administracinė taryba, kurią sudaro du Apeliacinio teismo (<HT TYPE="ITALIC">Cour d'appel</HT>) teisėjai ir trys į advokatų registro I sąrašą įrašyti advokatai asesoriai.</ALINEA><ALINEA>Nariai teisėjai ir juos pavaduojantys nariai, taip pat Taryboje dirbantis kancleris dvejiem metams skiriami Didžiojo Hercogo dekretu Aukščiausiojo teisingumo teismo (<HT TYPE="ITALIC">Cour supérieure de justice</HT>) teikimu. Jų atlyginimą nustato Didžiojo Hercogo nutarimas.</ALINEA><ALINEA>Advokatai asesoriai ir juos pavaduojantys nariai skiriami Didžiojo Hercogo dekretu dvejiem metams. Jie renkami iš penkių bent penkerius metus esančių advokatų registro I sąraše kandidatų sąrašų, kuriuos kiekvienai pareigybei atskirai pateikia kiekviena Advokatų taryba.</ALINEA><ALINEA>Asesorių įgaliojimai yra nesuderinami su Advokatų tarybos nario ar Drausmės ir administracinės tarybos nario įgaliojimais.</ALINEA><ALINEA>Apeliacinė drausmės ir administracinė taryba posėdžiauja <HT TYPE="ITALIC">Cour supérieure de justice</HT> patalpose, kuriame taip pat veikia tarybos kanceliarija.</ALINEA><ALINEA>Apeliacinei drausmės ir administracinei tarybai pirmininkauja didžiausią darbo stažą turintis teisėjas.</ALINEA></PARAG><?PAGE NO="I-8639"?><PARAG IDENTIFIER="028.003"><NO.PARAG>3.</NO.PARAG><ALINEA>Apeliacija per 40 dienų pateikiama <HT TYPE="ITALIC">Cour supérieure de justice</HT> kanceliarijai ir pradedama Drausmės ir administracinės tarybos pirmininko registruotu laišku su gavimo patvirtinimu, išsiunčiamu pranešimu proceso šalims, prokuratūrai arba atitinkamos advokatūros tarybai.</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="028.004"><NO.PARAG>4.</NO.PARAG><ALINEA>Apeliacinės drausmės ir administracinei tarybai taikomos 26 straipsnio, reglamentuojančio tyrimą ir procedūrą, nuostatos.</ALINEA></PARAG></ARTICLE><ARTICLE IDENTIFIER="029"><TI.ART>29 straipsnis</TI.ART><PARAG IDENTIFIER="029.001"><NO.PARAG>1.</NO.PARAG><ALINEA>Apeliacine tvarka priimtą sprendimą proceso šalys, prokuratūra ir atitinkamos advokatūros taryba gali apskųsti kasacine tvarka.</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="029.002"><NO.PARAG>2.</NO.PARAG><ALINEA>Siekiant pareikšti Kasacinį skundą, atlikti tyrimą ir priimti sprendimą, taikomos civilinio proceso normos. Kasacinio skundo pareiškimo terminas prasideda nuo tos dienos, kurią kancleris registruotu laišku su gavimo patvirtinimu pranešė apie apeliacine tvarka priimtą sprendimą.</ALINEA><ALINEA>&lt;…&gt;</ALINEA><?PAGE NO="I-8640"?><ALINEA><P><DATE ISO="20021113">2002 m. lapkričio 13 d.</DATE> Įstatymas dėl <DATE ISO="19980216">1998 m. vasario 16 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/5/EB, skirtos padėti teisininkams verstis nuolatine advokato praktika kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje buvo įgyta kvalifikacija, ir dėl</P><LIST TYPE="ARAB"><ITEM><NP><NO.P>1)</NO.P><TXT>pakeisto <DATE ISO="19910810">1991 m. rugpjūčio 10 d.</DATE> Įstatymo dėl advokato profesijos pakeitimo;</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>2)</NO.P><TXT><DATE ISO="19990531">1999 m. gegužės 31 d.</DATE> Įstatymo dėl buveinės suteikimo bendrovėms pakeitimo.</TXT></NP></ITEM></LIST></ALINEA><ALINEA>&lt;…&gt;</ALINEA></PARAG></ARTICLE><ARTICLE IDENTIFIER="003"><TI.ART>3 straipsnis</TI.ART><PARAG IDENTIFIER="003.001"><NO.PARAG>1.</NO.PARAG><ALINEA>Tam, kad Europos advokatas Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje galėtų verstis advokato praktika pagal buveinės šalyje vartojamą profesinį vardą, jis privalo būti įrašytas į vienos iš Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės advokatūrų registrą.</ALINEA><ALINEA>Tuo tikslu teismo apylinkės, kurioje jis nori įsisteigti, advokatūros pirmininkui jis turi pateikti prancūzų kalba užpildytą prašymą. Kartu su 2 dalyje numatytais dokumentais ir duomenimis Europos advokatas savo prašyme turi nurodyti, ar jis savo buveinės šalyje yra kurios nors grupės narys ir prireikus pateikti visą naudingą informaciją apie šią grupę.</ALINEA></PARAG><?PAGE NO="I-8641"?><PARAG IDENTIFIER="003.002"><NO.PARAG>2.</NO.PARAG><ALINEA>Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės advokatų taryba, gavusi Europos advokato prašymą leisti verstis advokato praktika pagal buveinės šalyje vartojamą profesinį vardą, įrašo jį į advokatūros registrą po egzamino žodžiu, per kurį Advokatų taryba gali patikrinti, ar Europos advokatas moka bent jau tas kalbas, kurios nurodytos <DATE ISO="19910810">1991 m. rugpjūčio 10 d.</DATE> Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies d punkte, ir atsižvelgdama į <DATE ISO="19910810">1991m. rugpjūčio 10 d.</DATE> Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies a punkte, c punkto pirmajame sakinyje ir d punkte nurodytus dokumentus bei pažymėjimą, patvirtinantį Europos advokato registraciją buveinės valstybės narės kompetentingoje institucijoje. Nurodytas buveinės valstybės narės pažymėjimas pateikiamas kiekvienų metų sausio mėnesį ir negali būti išduotas anksčiau nei prieš tris mėnesius.</ALINEA><ALINEA>Nepateikus pažymėjimo, Advokatų taryba gali nuspręsti išbraukti Europos advokatą iš sąrašo.</ALINEA><ALINEA>Europos advokatas į advokatūros registrą įtraukiamas įrašant jį į <DATE ISO="19910810">1991 m. rugpjūčio 10 d.</DATE> Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 4 punkte nurodytą IV advokatų sąrašą, į kurį įtraukti praktika pagal buveinės šalyje vartojamą profesinį vardą besiverčiantys advokatai.</ALINEA><ALINEA>Registraciją atliekanti advokatų taryba praneša apie tai buveinės valstybės narės kompetentingai institucijai.</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="003.003"><NO.PARAG>3.</NO.PARAG><ALINEA>Sprendimai dėl atsisakymo registruoti pagal 2 dalį arba dėl registracijos panaikinimo turi būti motyvuojami. Apie juos Europos advokatui pranešama registruotu laišku su gavimo patvirtinimu. Tokie sprendimai gali būti<?PAGE NO="I-8642"?> apskundžiami vadovaujantis <DATE ISO="19910810">1991 m. rugpjūčio 10 d.</DATE> Įstatymo 26 straipsnio 7 ir paskesnėse dalyse nustatytomis sąlygomis ir tvarka.</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="003.004"><NO.PARAG>4.</NO.PARAG><ALINEA>Vienai iš Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės advokatūrų paskelbus joje registruotų advokatų pavardes, paskelbiamos ir joje įregistruotų Europos advokatų, besiverčiančių praktika pagal buveinės šalyje vartojamą profesinį vardą, pavardės.</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="003.005"><NO.PARAG>5.</NO.PARAG><ALINEA>Jei advokatą, įregistruotą vienoje iš Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės advokatūrų, registruoja kitos valstybės narės nei Liuksemburgo kompetentinga institucija, <DATE ISO="19980216">1998 m. vasario 16 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/5/EB 3 straipsnio 2 dalyje nurodyti duomenys pranešami tos Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės advokatūros, kurioje šis advokatas įregistruotas, pirmininkui.</ALINEA><ALINEA>&lt;…&gt;</ALINEA></PARAG></ARTICLE><ARTICLE IDENTIFIER="014"><TI.ART>14 straipsnis</TI.ART><ALINEA>Pakeistas <DATE ISO="19910810">1991 m. rugpjūčio 10 d.</DATE> Įstatymas dėl advokato profesijos keičiamas taip:</ALINEA><ALINEA><P>&lt;…&gt;</P><LIST TYPE="ROMAN"><ITEM><NP><NO.P>III.</NO.P><TXT>6 straipsnio 1 dalis papildoma šiuo d punktu:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P><QUOT.START ID="QS0021" REF.END="QE0021" CODE="201E"/>d)</NO.P><TXT>mokėti kalbą, kuria leidžiami teisės aktai, ir administracines bei teismuose vartojamas kalbas pagal <DATE ISO="19840224">1984 m. vasario 24 d.</DATE> Įstatymą dėl kalbų vartojimo.<QUOT.END ID="QE0021" REF.START="QS0021" CODE="201C"/></TXT></NP></ITEM></LIST></QUOT.S></P></NP></ITEM></LIST></ALINEA></ARTICLE></GR.SEQ></GR.SEQ></CONTENTS.CONCLUSION></CONCLUSION>