Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
RIMVYDO NORKAUS IŠVADA,
pateikta 2026 m. rugsėjo 10 d.(1)
Byla C‑108/26 RX
D S.A.
prieš
P S.A.
„ Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimo D (Oro eismo valdymo sprendimas) (T‑134/25, EU:T:2026:35) peržiūra – Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Oro transportas – Reglamentas (EB) Nr. 261/2004 – Kompensacija keleiviams skrydžio atidėjimo ilgam laikui atveju – Sąlygos – 5 straipsnio 3 dalis – Sąvoka „ypatingos aplinkybės“ – Oro eismo valdymo sprendimas – Dėl blogų oro sąlygų atidėtų išvykimo laiko tarpsnių paskyrimas “
I. Įvadas
1. Pirmojo generalinio advokato siūlymu dėl peržiūros sprendžianti Teisingumo Teismo kolegija, remdamasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 62 straipsnio antra pastraipa ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 194 straipsnio 5 dalimi, nusprendė, kad reikia peržiūrėti 2026 m. sausio 21 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą D (Oro eismo valdymo sprendimas) (T‑134/25, toliau – peržiūrimas sprendimas, EU:T:2026:35).
2. Minėto sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkte Teisingumo Teismas nurodė:
„Peržiūrint bus nagrinėjamas klausimas, ar, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo 2013 m. sausio 31 d. Sprendimą McDonagh (C‑12/11, EU:C:2013:43) ir 2021 m. kovo 23 d. Sprendimą Airhelp (C‑28/20, EU:C:2021:226), [Bendrojo Teismo sprendimas] kelia pavojų Sąjungos teisės vienovei ar darnai, nes Bendrasis Teismas jame konstatavo, kad:
– oro eismo valdymo sprendimas dėl savo pobūdžio ar atsiradimo priežasčių nėra būdingas įprastai atitinkamo oro vežėjo veiklai, nes jis nėra to oro vežėjo veiklos dalis, o yra susijęs su oro eismo valdymo tarnybų veikla ir priskiriamas jų kompetencijai;
– atitinkamas oro vežėjas negali realiai valdyti tokio sprendimo, neatsižvelgiant į jį pagrindžiančias priežastis, su sąlyga, kad jis neprisidėjo prie šio sprendimo priėmimo, ir
– todėl 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 261/2004, nustatančio bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju, panaikinančio Reglamentą (EEB) Nr. 295/91(2), 5 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad toks sprendimas gali būti laikomas „ypatinga aplinkybe“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, neatsižvelgiant į jo nulemtą atidėjimo trukmę ir jį pagrindžiančią priežastį, jeigu įrodyta, kad atitinkamas oro vežėjas negalėjo realiai valdyti to sprendimo, būtent kai galima paneigti, kad tas vežėjas prisidėjo prie to sprendimo priėmimo.“
II. Teisinis pagrindas
3. Reglamento Nr. 261/2004 1, 14 ir 15 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„(1) Bendrijos veiksmais oro transporto srityje, be kita ko, turėtų būti siekiama užtikrinti aukštą keleivių apsaugos lygį. Be to, turėtų būti visokeriopai atsižvelgiama į vartotojų apsaugos reikalavimus apskritai.
<...>
(14) Kaip ir pagal [Konvenciją dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo (Monrealio konvencija) (OL L 194, p. 2001, 39)], skrydžius vykdančių oro vežėjų prievolės turėtų būti ribojamos arba jiems turėtų būti taikomos išimtys tais atvejais, kai įvykio priežastis yra ypatingos aplinkybės, kurių nebūtų buvę galima išvengti net ir imantis visų pagrįstų priemonių. Tokios aplinkybės gali susidaryti pirmiausia šiais atvejais: dėl politinio nestabilumo, meteorologinių sąlygų, neleidžiančių vykdyti atitinkamo skrydžio, pavojaus saugumui, netikėtai atsiradusių skrydžių saugos trūkumų ir streikų, turinčių įtakos skrydį vykdančio oro vežėjo veiklos vykdymui.
(15) Turėtų būti laikoma, kad susidarė ypatingos aplinkybės, kai tam tikrą dieną dėl tam tikro orlaivio atžvilgiu priimto oro eismo valdymo sprendimo skrydis ilgam atidedamas, atidedamas iki kitos dienos arba atšaukiamas vienas ar daugiau to orlaivio skrydžių, nors atitinkamas oro vežėjas ėmėsi visų pagrįstų priemonių, kad išvengtų vėlavimų ar atšaukimų.“
4. Šio reglamento 5 straipsnio „Skrydžių atšaukimas“ 1 dalies c punkte ir 3 dalyje nustatyta:
„1. Atšaukus skrydį:
<...>
c) atitinkami keleiviai turi teisę į kompensaciją, kurią skrydį vykdantis oro vežėjas išmoka pagal 7 straipsnį, nebent <...> jiems buvo pranešta apie atšaukimą <...>:
<...>
3. Skrydį vykdantis oro vežėjas neprivalo mokėti kompensacijos pagal 7 straipsnį, jei gali įrodyti, kad skrydis buvo atšauktas dėl ypatingų aplinkybių, kurių nebūtų buvę galima išvengti net ir imantis visų pagrįstų priemonių.“
5. Šio reglamento 7 straipsnyje „Teisė į kompensaciją“ numatyta standartinė kompensacija keleiviams, kurios dydis priklauso, be kita ko, nuo skrydžio atstumo.
III. Peržiūrimos bylos aplinkybės
A. Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
6. A buvo skrydžio LO 6110, kurį 2023 m. liepos 25 d. turėjo įvykdyti oro vežėjas P, keleivė.
7. Lėktuvas, turėjęs vykdyti šį skrydį, Izmiro (Turkija) oro uoste turėjo pakilti 18 val. 20 min. UTC ir nusileisti Varšuvoje (Lenkija) 21 val. 10 min. UTC.
8. Iš tikrųjų šis lėktuvas pakilo 21 val. 40 min. UTC ir nusileido kitos dienos 00 val. 17 min. UTC, t. y. pavėlavo daugiau kaip tris valandas.
9. Prieš skrydį LO 6110 buvo vykdomas skrydis LO 6111, naudojant tą patį orlaivį vadinamuoju rotaciniu būdu. Skrydį LO 6111 turėjęs vykdyti lėktuvas turėjo pakilti iš Katovicų (Lenkija) 14 val. 55 min. UTC ir nusileisti Izmire 17 val. 20 min. UTC. 12 val. 55 min. UTC atitinkamas oro vežėjas iš oro eismo valdymo tarnybų gavo pranešimą apie laiko tarpsnių paskyrimą (Slot Allocation Message, SAM), kuriame buvo nurodyta, kad išvykimo tarpsnis vykdyti skrydį LO 6111 galiausiai paskirtas 16 val. 30 min. Šis sprendimas dėl laiko tarpsnio paskyrimo buvo grindžiamas oro eismo srautų valdymo priemone (Air Traffic Flow Management, ATFM) dėl Vengrijos ir Rumunijos oro erdvės apribojimų, taikomų dėl blogų meteorologinių sąlygų. 15 val. 04 min. UTC šis oro vežėjas išsiuntė pranešimą, kad jis yra pasirengęs vykdyti skrydį (Ready to depart, REA) ir paprašė leidimo pakilti anksčiau. Vis dėlto dėl šio pranešimo oro eismo valdymo tarnybos nepakeitė savo sprendimo dėl laiko tarpsnio paskyrimo ir skrydžio LO 6111 lėktuvui nebuvo suteiktas leidimas išvykti anksčiau. Galiausiai tas skrydis prasidėjo 16 val. 02 min. UTC ir baigėsi 18 val. 32 min. UTC, t. y. lėktuvas atvyko pavėlavęs vieną valandą ir dvylika minučių.
10. Nusileidus Izmire buvo nustatytas techninis orlaivio gedimas. Jo remontas užtruko dvi valandas ir aštuonias minutes.
11. 2023 m. liepos 26 d. A perleido savo teisę į fiksuoto dydžio kompensaciją D, specializuotai skolų išieškojimo bendrovei.
12. D pareiškė ieškinį Sąd Rejonowy dla m.st. Warszawy w Warszawie (Varšuvos miesto apylinkės teismas, Lenkija), siekdama, kad P sumokėtų 400 EUR sumą su teisės aktuose numatytais delspinigiais, skaičiuojamais nuo 2023 m. rugpjūčio 17 d. iki sumokėjimo dienos.
13. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuoja, kad, jei sugaištas laikas dėl atitinkamam oro vežėjui pritaikytų oro eismo srautų valdymo priemonių turėtų būti išskaičiuotas iš bendros pavėlavimo trukmės, skrydis LO 6110 būtų vėlavęs mažiau nei tris valandas. Vis dėlto jam kyla klausimas dėl galimybės sprendimus dėl atidėtų laiko tarpsnių paskyrimo kvalifikuoti kaip „ypatingas aplinkybes“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalį.
14. Šiomis aplinkybėmis Sąd Rejonowy dla m.st. Warszawy w Warszawie (Varšuvos miesto apylinkės teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad kiekvienas oro eismo valdymo sprendimas, neatsižvelgiant į jo trukmę, yra ypatinga aplinkybė, net jeigu jis savaime nelemia atidėjimo ne mažiau kaip trims valandoms?
2. Jei ne kiekvienas oro eismo valdymo sprendimas yra ypatinga aplinkybė, ar nacionalinis teismas turi tikrinti, kuo remiantis buvo priimtas oro eismo valdymo sprendimas, pavyzdžiui, dėl blogų oro sąlygų, dėl kurių sumažėjo skrydžio maršruto sektorių pajėgumai, ir ar tada jis gali vertinti, ar tai buvo ypatinga aplinkybė?
3. Kai keleivio skrydis atidedamas daugiau nei trims valandoms, be kita ko, dėl oro eismo valdymo sprendimo, priimto dėl skrydžio, kuris turėjo būti vykdomas prieš pat keleivio skrydį, nes dėl blogų oro sąlygų sumažėjo skrydžio maršruto sektorių pajėgumai, ar toks oro eismo valdymo sprendimas yra ypatinga aplinkybė?
4. Ar tokiu atveju oro eismo valdymo sprendimas turi būti tiesiogiai susijęs su atidėtu skrydžiu, ar vis dėlto jis gali būti susijęs ir su ankstesniu rotaciniu skrydžiu?“
B. Peržiūrimas sprendimas
15. Peržiūrimame sprendime Bendrasis Teismas, pirma, į pirmąjį ir antrąjį klausimus atsakė, kad Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip: oro eismo valdymo sprendimas gali būti laikomas „ypatinga aplinkybe“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, neatsižvelgiant į jo nulemtą atidėjimo trukmę ir jį pagrindžiančią priežastį, jeigu įrodyta, kad atitinkamas oro vežėjas negalėjo realiai valdyti to sprendimo, būtent kai galima paneigti, kad tas vežėjas prisidėjo prie to sprendimo priėmimo, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas(3).
16. Pateikdamas šį atsakymą Bendrasis Teismas iš pradžių nustatė, kad oro eismo valdymo sprendimas ne visais atvejais laikytinas „ypatinga aplinkybe“. Ši išvada grindžiama teiginiu, kad sąvoka „ypatingos aplinkybės“ turi būti aiškinama siaurai ir kad turi būti įvykdytos dvi kumuliacinės sąlygos, kurias kiekvienu atveju reikia vertinti atskirai. Pagal šias sąlygas tokios aplinkybės apima įvykius, kurie dėl savo pobūdžio ar atsiradimo priežasčių nėra būdingi įprastam atitinkamo oro vežėjo veiklos vykdymui ir kurių jis negali realiai valdyti(4).
17. Paskui Bendrasis Teismas atliko šių dviejų kumuliacinių sąlygų vertinimą.
18. Dėl pirmosios iš šių sąlygų jis nurodė, kad oro eismo valdymo sprendimas nėra įprasto oro vežėjo veiklos vykdymo elementas, nes jis susijęs su oro eismo valdymo tarnybų veikla ir priskiriamas jų kompetencijai(5).
19. Dėl antrosios sąlygos Bendrasis Teismas nurodė, kad oro vežėjas negali realiai valdyti tokio sprendimo, nebent būtų prisidėjęs prie jo priėmimo. Bendrasis Teismas patikslino, kad tokiomis aplinkybėmis reikšmingas yra ne oro valdymo sprendimo motyvas, o pats šis sprendimas, nes juo iš išorės paveikiamas numatyto skrydžio vykdymas, nebent oro vežėjas prisideda prie šio sprendimo priėmimo(6).
20. Be to, Bendrasis Teismas pridūrė, kad įvykis, kaip antai oro eismo valdymo sprendimas, gali būti laikomas „ypatinga aplinkybe“, net jeigu jis savaime nelemia ne trumpesnio kaip trijų valandų atidėjimo(7).
21. Antra, Bendrasis Teismas į trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus atsakė, kad Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip: jeigu, be kita ko, įrodyta, kad oro vežėjas negalėjo realiai valdyti to sprendimo, jis gali oro eismo valdymo sprendimu, kuris turėjo įtakos tuo pačiu lėktuvu jo vykdytam ankstesniam skrydžiui, remtis kaip „ypatinga aplinkybe“, jeigu tarp tos aplinkybės atsiradimo ir vėliau jo vykdyto skrydžio atidėjimo ar atšaukimo yra tiesioginis priežastinis ryšys, o tai turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas būtent į tai, kaip tas vežėjas naudoja aptariamą orlaivį(8).
IV. Teisinė analizė
A. Pirminės pastabos
22. Ši byla turi ypatingą institucinę reikšmę, nes tai yra pirmoji proga Teisingumo Teismui įgyvendinti SESV 256 straipsnio 3 dalies trečioje pastraipoje numatytą peržiūros procedūrą dėl Bendrojo Teismo sprendimo, priimto naudojantis perduota jurisdikcija priimti prejudicinius sprendimus konkrečiose Sąjungos teisės srityse, vykdant paskiausią Sąjungos teismų sistemos reformą(9). Tarp šių konkrečių sričių yra ir kompensavimo bei pagalbos keleiviams atsisakymo vežti ar transporto paslaugų atidėjimo ar atšaukimo atvejais sritis, t. y. sritis, kurioje Teisingumo Teismas yra suformavęs gausią jurisprudenciją.
23. Pagal taikytinas nuostatas paskirtasis generalinis advokatas turi atlikti išsamią Bendrojo Teismo sprendimo analizę, siekdamas padėti Teisingumo Teismui nuspręsti dėl veiksmų, kurių reikėtų imtis šioje peržiūros procedūroje. Šiuo klausimu pabrėžtina, kad peržiūros procedūra negali būti laikoma įprasta Bendrojo Teismo sprendimų, priimtų vykdant šią perduotą jurisdikciją, ginčijimo priemone. Jos paskirtis yra specifinė – leisti Teisingumo Teismui įsikišti tais atvejais, kai dėl peržiūrimo sprendimo kyla klausimų, galinčių pakenkti Sąjungos teisės vienovei ar darnai. Nors Bendrasis Teismas savarankiškai nagrinėja bylas jam priskirtose srityse, įskaitant jurisprudencijos tikslinimą ir plėtojimą šiose srityse, ši teisminė autonomija įgyvendinama būtinai laikantis Teisingumo Teismo jurisprudencijos ir bendrosios Sąjungos teisės sistemos logikos.
24. Taigi peržiūros mechanizmas yra dalinio jurisdikcijos perdavimo, atlikto įvykdžius reformą, pasekmė, nes jis leidžia suderinti gero teisingumo vykdymo tikslą su reikalavimu vienodai aiškinti Sąjungos teisę. Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas neturi atlikti bendros visų Bendrojo Teismo atliktų vertinimų kontrolės. Jis, priešingai, turi nustatyti, ar peržiūrimame sprendime iškelti kausimai yra tokie svarbūs, kad pateisintų jo įsikišimą atsižvelgiant į Sutartyje nustatytą kriterijų, susijusį su pavojumi Sąjungos teisės vienovei ar darnai, be kita ko, kai kalbama apie jo jurisprudencijoje nustatytų pagrindinių principų laikymąsi. Taigi Teisingumo Teismas įsikiša tik kraštutiniu atveju, siekdamas užtikrinti tinkamą Sąjungos teisės sistemos veikimą.
25. Vadinasi, šią peržiūrą reikia atlikti trimis etapais. Pirmiausia reikia nustatyti peržiūrimo sprendimo aspektus, kurie gali kelti rimtų klausimų atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, susijusią su Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalimi(10). Paskui reikia nustatyti, ar šie aspektai gali pakenkti Sąjungos teisės vienovei arba darnai, pirmiausia – ar jie reiškia reikšmingą nukrypimą nuo šioje jurisprudencijoje nustatytų principų(11). Galiausiai reikia iš to padaryti išvadas dėl atsakymų, kuriais Teisingumo Teismas prireikus gali pakeisti Bendrojo Teismo atsakymus(12). Remiantis būtent šiais argumentais reikia nagrinėti peržiūrimą sprendimą.
B. Dėl Teisingumo Teismo jurisprudencijoje taikomos metodikos
26. Kadangi nagrinėjamu atveju aptariamas galimas Teisingumo Teismo taikomos metodikos, skirtos „ypatingų aplinkybių“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalį, buvimui įvertinti, pakeitimas, mano manymu, prieš nuodugniai išnagrinėjant Bendrojo Teismo sprendimą dėl išsamumo verta glaustai priminti pagrindinius jos elementus. Remdamasis šia taikytino teisinio pagrindo, kaip jį yra išaiškinęs Teisingumo Teismas, santrauka, apžvelgsiu peržiūrimo sprendimo aspektus, kurie, mano nuomone, kelia rimtų klausimų dėl jo suderinamumo su Sąjungos teise.
27. Pagal Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalį skrydį vykdantis oro vežėjas neprivalo mokėti kompensacijos pagal šio reglamento 7 straipsnį, jeigu įrodo, kad skrydis buvo atšauktas arba atidėtas ilgam laikui dėl „ypatingų aplinkybių“, kurių nebūtų buvę galima išvengti net ir imantis visų pagrįstų priemonių. Tuo remdamasis Teisingumo Teismas nustatė dviejų etapų analizės sistemą, kurios pirmasis etapas savo ruožtu apima dvi kumuliacines sąlygas(13).
28. Pirma, reikia nustatyti, ar nurodytas įvykis reiškia „ypatingą aplinkybę“. Pagal suformuotą jurisprudenciją, įtvirtintą, be kita ko, Sprendime Wallentin‑Hermann ir vėliau didžiosios kolegijos patvirtintą Sprendime Airhelp, taip yra tik tuo atveju, jei atitinkamas įvykis, viena vertus, dėl savo pobūdžio ar atsiradimo priežasčių nėra būdingas įprastai oro vežėjo veiklai ir, kita vertus, oro vežėjas negali jo realiai valdyti. Kadangi šios dvi sąlygos yra kumuliacinės, nepakanka, kad įvykis nebūtų būdingas oro vežėjo veiklai arba kad šis praktiškai negalėtų jo valdyti. Dar reikia, kad šios abi sąlygos būtų vienu metu įvykdytos(14).
29. Kalbant apie pirmąją iš šių sąlygų, Teisingumo Teismas atlieka vertinimą, grindžiamą įvykio pobūdžiu arba atsiradimo priežastimis. Kitaip tariant, jis siekia nustatyti, ar ginčijama situacija yra būdinga įprastai atitinkamo oro vežėjo veiklai, ar ji tikrai su ja nesusijusi. Taigi įprasta techninė problema, netgi nenumatyta, iš esmės neįgauna ypatingo pobūdžio, jeigu ji priskiriama prie orlaivio įprasto naudojimo rizikos(15). Priešingai, tam tikri įvykiai, nesusiję su įprasta įmonės veikla, pavyzdžiui, susidūrimas su paukščiu ar ugnikalnio išsiveržimas, dėl kurio uždaroma oro erdvė, gali būti tokio pobūdžio(16).
30. Antroji sąlyga susijusi su vežėjo realaus valdymo nebuvimu. Teisingumo Teismas gana aiškiai skiria įvykius, priklausančius vežėjo vidaus sričiai, nuo įvykių, atsirandančių dėl išorinių aplinkybių. Sprendime Airhelp jis pabrėžė skirtumą tarp „vidinių“ ir „išorinių“ įvykių vežėjo veiklos atžvilgiu(17). Taigi įvykis gali būti nenumatytas, bet nebūti ypatingas, jeigu jis lieka įmonės organizavimo ar veiklos vidaus įvykis. Ir atvirkščiai, įvykis, atsiradęs dėl natūralios priežasties, trečiojo asmens įsikišimo ar išorės institucijos primesto sprendimo, atsižvelgiant į aplinkybes gali būti laikomas įvykiu, kurio vežėjas negali realiai valdyti.
31. Antra, reikia patikrinti, ar ypatingos aplinkybės pasekmių nebūtų buvę galima išvengti net ir imantis visų pagrįstų priemonių. Šis reikalavimas yra savarankiškas. Taigi nepakanka, kad vežėjas įrodytų ypatingo įvykio buvimą; jis taip pat turi įrodyti, kad ėmėsi priemonių, kurios galėjo užkirsti kelią skrydžio atšaukimui ar atidėjimui ilgam laikui arba kad jis pagrįstai negalėjo imtis tokių priemonių. Sprendime Wallentin‑Hermann Teisingumo Teismas pabrėžė, kad vežėjas turi įrodyti, jog ėmėsi adekvačių situacijai priemonių, vis dėlto neprivalėdamas daryti nepakeliamos aukos atsižvelgiant į įmonės pajėgumus(18).
32. Be to, Teisingumo Teismas šį reikalavimą aiškina konkrečiai, vertindamas priežastinį ryšį. Tiesa, Sprendime Pešková ir Peška jis pripažino, kad ypatinga aplinkybe, atitinkamu atveju – orlaivio susidūrimu su paukščiu, galima pateisinti oro vežėjo atleidimą nuo atsakomybės, tačiau kartu pabrėžė, kad reikia tiksliai nustatyti, kiek vėlavimo laiko faktiškai nulėmė šis įvykis, ir įvertinti, ar, neatsižvelgiant į visas pagrįstas priemones, kurių buvo imtasi, ilgas vėlavimas vis tiek buvo neišvengiamas(19). Taigi vežėjas negali teoriškai remtis ypatinga aplinkybe; jis turi įrodyti, kad tarp šios aplinkybės, ginčijamo vėlavimo ir negalėjimo išvengti jos pasekmių yra konkretus ryšys.
33. Galiausiai iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad „ypatingos aplinkybės“ buvimas nepanaikina visų vežėjui tenkančių pareigų. Sprendime McDonagh Teisingumo Teismas pripažino, kad ugnikalnio išsiveržimas ir oro erdvės uždarymas yra „ypatingos aplinkybės“, tačiau tai nepanaikina pareigos pasirūpinti keleiviais, nustatytos Reglamente Nr. 261/2004. Tai reiškia, kad pagal šio reglamento 5 straipsnio 3 dalį vežėjas atleidžiamas tik nuo pareigos sumokėti šio reglamento 7 straipsnyje numatytą kompensaciją, tačiau nėra panaikinamos kitos jam tenkančios pareigos(20).
34. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pagal Teisingumo Teismo nustatytą metodiką vežėjas turi įrodyti, pirma, kad konkretus įvykis nebuvo būdingas įprastai jo veiklai ir kad jis negalėjo šio įvykio realiai valdyti ir, antra, kad šio įvykio pasekmių nebūtų buvę galima išvengti net ir imantis visų pagrįstų priemonių. Be to, sąvoka „ypatingos aplinkybės“ turi būti aiškinama siaurai, nes ji reiškia kompensacijos sumokėjimo keleiviams principo išimtį.
C. Dėl rimtų klausimų keliančių peržiūrimo sprendimo aspektų
1. Dėl oro eismo valdymo sprendimo ginčijamo prilyginimo aplinkybei, kuri nėra būdinga oro vežėjo veiklai
35. Į peržiūrimo sprendimo pirmąjį aspektą atkreiptinas ypatingas dėmesys, nes jis susijęs su teisiniu požiūriu reikšmingos aplinkybės nustatymu siekiant taikyti Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalį. Bendrasis Teismas, atrodo, iš esmės padarė išvadą, kad nors ne kiekvienas oro eismo valdymo sprendimas automatiškai laikytinas „ypatinga aplinkybe“, vis dėlto toks sprendimas savaime gali reikšti aplinkybę, kurią reikia vertinti sprendžiant dėl nurodyto įvykio ypatingumo(21). Toks požiūris praktiškai reiškia, kad oro eismo valdymo tarnybų priimtas sprendimas tampa pagrindiniu teisinio kvalifikavimo elementu, net jei toks sprendimas gali būti tik gilesnės faktinės padėties išraiška operaciniu lygmeniu, ir tik šios padėties analizė leidžia nustatyti tikrąją ginčijamo sutrikimo priežastį.
36. Toks požiūris kelia rimtų abejonių. Net atsižvelgiant į Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalies formuluotę remiantis išimtimi daroma prielaida, kad skrydis atšaukiamas arba atidedamas ilgam laikui „dėl“ ypatingų aplinkybių. Tokia formuluotė skatina nustatyti sutrikimą lėmusį konkretų įvykį ar situaciją, o ne sutelkti dėmesį vien į administracinę ar operacinę priemonę, kuria jis pasireiškia vykdant skrydį. Taigi manau, kad nei šios nuostatos formuluotė, nei jos bendra sistema nesuteikia pagrindo manyti, jog pagrindinis teisinio kvalifikavimo dalykas yra vien tik oro eismo valdymo sprendimas. Kitaip tariant, atliekant analizę reikėtų sutelkti dėmesį ne į formą, kurią įgauna išorinis įsikišimas, o į nurodyto įvykio realybę ir jo vietą priežastinėje grandinėje, lėmusioje skrydžio atidėjimą ar atšaukimą(22).
37. Reikia aiškiai atskirti sutrikimo priežastį ir priemonę, dėl kurios šis sutrikimas atsispindi konkrečiai vykdant skrydį. Oro eismo valdymo sprendimas dažniausiai yra atsakas į atitinkamą situaciją – ar tai būtų oro sąlygos, pajėgumų apribojimai, oro erdvės apribojimai ar kiti operacinio pobūdžio sunkumai. Laikantis požiūrio, kad pats šis sprendimas yra ypatinga aplinkybė, peržiūrimame sprendime linkstama tikrąją sutrikimo priežastį pakeisti jo reguliavimo pasekme(23). Be to, mano manymu, toks požiūris sunkiai suderinamas su reikalavimu autonomiškai ir vienodai aiškinti sąvoką „ypatingos aplinkybės“ Sąjungos teisėje(24). Jei šios sąvokos vertinimas praktiškai priklausytų tik nuo oro eismo valdymo tarnybų priimtos administracinės ar operacinės priemonės buvimo, kiltų pavojus, kad Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalies taikymas bus nustatomas ne tiek pagal Teisingumo Teismo nurodytus materialinius kriterijus, kiek pagal išorinę formą, kurią konkrečiu atveju suteiks oro eismo valdymo sistemos atsakas. Toks aiškinimas, mano nuomone, yra juo labiau netinkamas dėl to, kad pagal jį linkstama sutrumpinti priežastinio ryšio grandinės tyrimą, sutelkiant dėmesį į paskutinę jos grandį, o ne į įvykį, kuris iš tikrųjų lėmė sutrikimą(25).
38. Mano manymu, sunku ginčyti tai, kad oro vežėjai, vykdydami kasdienę veiklą, nuolat susiduria su oro eismo valdymo tarnybų sprendimais. Laiko tarpsnių paskyrimas, pajėgumų apribojimai, su oro eismu susiję pakeitimai ir sprendimai, turintys įtakos išvykimo ir atvykimo tvarkai bei laikui, yra įprasto oro transporto veikimo dalis ir patenka į įprastą operacinę sistemą, kurioje oro transporto bendrovės vykdo savo veiklą(26). Vien to, kad tokį sprendimą priima vežėjo atžvilgiu išorinė institucija, nepakanka, kad būtų galima teigti, jog jis nėra būdingas įprastai vežėjo veiklai. Padarius tokią išvadą matyti, kad reikia aiškiai skirti, viena vertus, oro eismo valdymo sprendimo institucinį išoriškumą ir, kita vertus, tai, ar situacija, į kurią reaguojama šiuo sprendimu, pagal savo pobūdį ar susidarymo priežastis nėra susijusi su įprasta oro vežėjo veikla. Prilyginant vieną kitam pirmosios sąlygos taikymas priklausytų vien nuo išvados, kad į konkretų skrydžio organizavimą įsikišo trečiasis asmuo. Vis dėlto laikantis tokio požiūrio galėtų pasikeisti analizės kryptis, sutelkiant dėmesį į tiesioginį sprendimo priėmėją, o ne į tikrąjį atitinkamos situacijos pobūdį(27).
39. Be to, toks požiūris pasižymi tam tikru formalizmu, nes pagal jį lemiama reikšmė teikiama vien oro eismo valdymo tarnybų priimto sprendimo buvimui, nors toks sprendimas iš tikrųjų yra tik administracinė ar operacinė priemonė, priimta reaguojant į konkrečią situaciją. Vis dėlto situacijos, galinčios lemti tokį sprendimą, gali būti labai įvairios ir nebūtinai ypatingos. Taigi aiškinimas, grindžiamas vien šio sprendimo buvimu, neatrodo tinkamas, kad būtų atsižvelgta į priežasčių, galinčių jį lemti, įvairovę(28). Toks aiškinimas atrodo dar labiau ginčytinas atsižvelgiant į tai, kad, nors Bendrasis Teismas atsižvelgė į galimybę, jog oro vežėjas prisidėjo prie oro eismo valdymo sprendimo priėmimo, jis tai nurodo tik kaip kvalifikavimo kaip „išorės įvykio“ išimtį, nesuabejodamas dėl to, kad, atliekant analizę, dėmesys pirmiausia sutelktinas į patį sprendimą, o ne į faktinę situaciją, dėl kurios jis buvo priimtas(29).
40. Žinoma, vežėjas pats nenusprendžia dėl tokios priemonės. Vis dėlto, atsižvelgdamas į tinklo veikimą, jis gali bent jau netiesiogiai paveikti sąlygas, kuriomis toks sprendimas priimamas, be kita ko, laiku perduodamas tikslią informaciją apie pasirengimo skrydžiui būklę. Taip pat neatmestina, kad pradinis sutrikimas, už kurį atsakomybė tenka vežėjui, pavyzdžiui, su jo veikla susijęs vėlavimas, galėjo prisidėti prie to, kad atitinkamam skrydžiui būtų taikoma paskesnė reguliavimo arba ribojamoji priemonė. Tokiu atveju vien aplinkybės, kad sprendimą galiausiai priima išorės institucija, negali pakakti tam, kad atitinkamas sutrikimas būtų atsietas nuo vežėjo veiklos srities.
41. Priešingai, nei leidžia manyti tam tikra nacionalinių teismų praktika, kuria pagrindinės bylos šalys taip pat rėmėsi savo rašytinėse pastabose, Reglamento Nr. 261/2004 15 konstatuojamąja dalimi, mano nuomone, negalima pagrįstai remtis siekiant pagrįsti Bendrojo Teismo aiškinimą. Tiesa, ši konstatuojamoji dalis aiškiai susijusi su oro eismo valdymo sprendimais. Vis dėlto neatrodo, kad iš to būtų galima daryti išvadą, jog toks sprendimas savaime ir neatsižvelgiant į jo priėmimo pagrindą turėtų būti laikomas „ypatinga aplinkybe“. Pirma, konstatuojamoji dalis negali būti aiškinama kaip neutralizuojanti pačioje norminėje nuostatoje nurodytas sąlygas. O pagal Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalį skrydis turi būti atšauktas arba atidėtas ilgam laikui dėl ypatingų aplinkybių, kurių nebūtų buvę galima išvengti net ir imantis visų pagrįstų priemonių. Taigi pagal šią formuluotę visada reikia įvertinti nurodytos situacijos pobūdį, jos susidarymo priežastis ir jos konkretų poveikį atitinkamam skrydžiui(30).
42. Antra, nematyti, kad Reglamento Nr. 261/2004 15 konstatuojamojoje dalyje būtų suformuluota bendra taisyklė, pagal kurią bet kuris oro eismo valdymo sprendimas savaime reikštų ypatingą aplinkybę. Šiuo klausimu pažymėtina, kad Bendrasis Teismas taip pat aiškiai nepripažįsta tokio automatizmo. Priešingai, jis aprašo konkrečią situaciją, t. y. situaciją, kai sprendimas dėl konkretaus lėktuvo konkrečią dieną lemia skrydžio atidėjimą ilgam laikui, iki kitos dienos, arba vieno ar kelių to lėktuvo skrydžių atšaukimą, nors buvo imtasi visų pagrįstų priemonių. Tokia formuluote nėra įtvirtinamas abstraktus ir automatinis kvalifikavimas, priešingai – siūlomas kontekstinis vertinimas, atliekamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes.
43. Trečia, Reglamento Nr. 261/2004 15 konstatuojamąją dalį aiškinant taip, kad būtų patvirtintas požiūris, kurio laikosi Bendrasis Teismas, oro eismo valdymo sprendimas būtų atsietas nuo faktinės situacijos, dėl kurios jis buvo priimtas. Vis dėlto toks sprendimas dažnai tėra praktinė reakcija į susiklosčiusią situaciją, kuri, atsižvelgiant į aplinkybes, gali būti susijusi arba su tikrai išimtiniu įvykiu, arba, priešingai, su įprastesniais suvaržymais, atsirandančiais įprastai veikiant oro eismui. Būtent dėl to, kad tos pačios rūšies sprendimai gali būti pagrįsti labai skirtingomis priežastimis, sunku sutikti, kad toks sprendimas savaime ir neatsižvelgiant į jo motyvą gali būti sistemingai laikomas ypatinga aplinkybe(31).
44. Ketvirta, platus Reglamento Nr. 261/2004 15 konstatuojamosios aiškinimas atrodo sunkiai suderinamas su šio reglamento tikslu. Kadangi šio reglamento 5 straipsnio 3 dalis reiškia kompensavimo keleiviams principo išimtį, šį išimtis turi būti aiškinama siaurai. Pripažįstant, kad vien oro eismo valdymo sprendimo buvimo iš esmės pakanka tam, kad būtų galima atleisti nuo atsakomybės, kiltų pavojus labai išplėsti šios išimties taikymo sritį, taigi ir sumažinti teisės į kompensaciją veiksmingumą. Vis dėlto Reglamentu Nr. 261/2004 siekiama užtikrinti aukšto lygio oro keleivių apsaugą, todėl jo 15 konstatuojamąją dalį reikia aiškinti siaurai ir atsižvelgiant į kontekstą.
45. Šiuo klausimu pažymėtina, kad Teisingumo Teismas neketino Reglamento Nr. 261/2004 14 konstatuojamojoje dalyje nurodytiems pavyzdžiams suteikti savarankiškos ir automatiškai kvalifikuojančios vertės(32). Priešingai, šie pavyzdžiai yra tik orientaciniai ir turi būti aiškinami atsižvelgiant į bendruosius jurisprudencijoje nustatytus šio reglamento 5 straipsnio 3 dalies taikymo kriterijus. Tas pats pasakytina ir apie šio reglamento 15 konstatuojamąją dalį, kurios negalima aiškinti kaip leidžiančios nenagrinėti situacijos, dėl kurios priimtas oro eismo valdymo sprendimas, pobūdžio ar susidarymo priežasčių(33). Toks patikslinimas juo reikalingesnis dėl to, kad platesnis šios 15 konstatuojamosios dalies aiškinimas kartais buvo taikomas ad hoc nacionalinių teismų praktikoje(34) ir iš dalies doktrinoje, pritariant labiau automatiniam oro eismo valdymo sprendimų kvalifikavimui.
46. Be to, tokį aiškinimą patvirtina paties Teisingumo Teismo jurisprudencija. Nagrinėdamas atvejus, susijusius su skrydžio sutrikimu, kuris praktiniu požiūriu pasireiškia vežėjo atžvilgiu išorine priemone, Teisingumo Teismas linkęs ypatingų aplinkybių buvimą vertinti atsižvelgdamas į esminę faktinę situaciją, o ne vien į priemonę, kuri yra tiesioginė šios situacijos pasekmė. Pavyzdžiui, nagrinėdamas oro erdvės uždarymą dėl Islandijoje esančio ugnikalnio Ejafjadlajokudlio (Eyjafjallajökull) išsiveržimo, Teisingumo Teismas situaciją vertimo atsižvelgdamas į atitinkamą gamtos įvykį ir jo pasekmes, o ne vien į pačią uždarymo priemonę(35). Toks požiūris matyti ir Sprendime Moens, kuriame, nors pakilimo takas buvo uždarytas dėl vežėjui privalomo oro uosto administracijos sprendimo, Teisingumo Teismas išnagrinėjo degalų buvimą ant pakilimo tako, jų atsiradimą, nesusijusį su vežėju, ir aplinkybę, kad takų priežiūra nepriklauso vežėjo kompetencijai(36). Panašiai Sprendime Pešková ir Peška taip pat patvirtinamas šis metodas, kai vertinant, ar esama ypatingos aplinkybės, atsižvelgiama į nurodytą konkretų įvykį, t. y. susidūrimą su paukščiu, taip pat į saugos priemones, kurių dėl to imtasi(37). Toks požiūris, mano manymu, patvirtina, kad, net jei išorinis sprendimas tiesiogiai paveikia skrydžio vykdymą, atliekant analizę negalima neatsižvelgti į faktines aplinkybes, lėmusias šio sprendimo priėmimą.
47. Vadinasi, Reglamento Nr. 261/2004 15 konstatuojamoji dalis negali būti aiškinama kaip atleidžianti nuo pareigos išnagrinėti situacijos, dėl kurios buvo priimtas oro eismo valdymo sprendimas, pobūdį ir susidarymo priežastis. Pagal ją, siejamą su šio reglamento 5 straipsnio 3 dalimi, privaloma atlikti konkretų ir išsamų bet kurio oro eismo valdymo sprendimo vertinimą, o ne abstrakčiai jį kvalifikuoti. Apskritai tai reiškia, kad vien oro eismo valdymo sprendimo buvimas dar neleidžia daryti išvados, kad atitinkamas įvykis nėra būdingas įprastai oro vežėjo veiklai. Toks sprendimas, priklausomai nuo aplinkybių, gali būti tik faktinės situacijos, susidariusios arba dėl tikrai išimtinio įvykio, arba, priešingai, dėl įprastesnių apribojimų, susijusių su įprastu oro eismo veikimu, praktinė pasekmė. Taigi atsižvelgiant į šią gelminę situaciją, jos pobūdį ir susidarymo priežastis ir reikia vertinti, ar įvykdyta pirmoji iš dviejų kumuliacinių sąlygų.
48. Be to, aiškinimas, pagal kurį lemiama reikšmė teikiama oro eismo valdymo sprendimo buvimui, sunkiai suderinamas su įrodinėjimo pareigos, kylančios iš Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalies, struktūra. Iš tikrųjų oro vežėjas privalo įrodyti ne tik tai, kad esama „ypatingų aplinkybių“, bet ir tai, kad jų nebūtų buvę galima išvengti net ir imantis visų pagrįstų priemonių(38). Vis dėlto pagal Bendrojo Teismo požiūrį ši įrodinėjimo pareiga labai sumažėtų, nes praktiškai pakaktų to, kad būtų priimtas oro eismo valdymo sprendimas ir kad vežėjas nebūtų prisidėjęs prie šio sprendimo priėmimo. Taigi kiltų pavojus, kad esminis ypatingos aplinkybės įrodymas bus pakeistas iš esmės formalaus elemento, t. y. išorinės priemonės, turinčios įtakos skrydžio vykdymui, buvimu(39).
49. Šis pirmasis sunkumas skatina plačiau suabejoti dėl to, kaip peržiūrimame sprendime siejamos dvi Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nustatytos kumuliacinės sąlygos.
2. Dėl dviejų Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nustatytų kumuliacinių sąlygų supainiojimo pavojaus
50. Antrąjį peržiūrimo sprendimo aspektą reikia išnagrinėti ypač atidžiai, nes jis susijęs su dviejų kumuliacinių sąlygų, apibūdinančių „ypatingų aplinkybių“ buvimą, t. y., viena vertus, sąsajos su įprastos atitinkamo oro vežėjo veiklos vykdymu nebuvimu, ir, kita vertus, galimybės realiai valdyti nurodytą įvykį nebuvimu, sąryšiu. Šios dvi sąlygos, kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, grindžiamos skirtinga logika ir kiekviena atlieka konkrečią funkciją Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalies sistemoje. Taigi, mano manymu, labai svarbu užtikrinti, kad vykdant šias sąlygas jos liktų aiškiai atskirtos(40).
51. Išlieka rimtų abejonių dėl to, ar Bendrojo Teismo atliktoje analizėje pakankamai aiškiai išlaikytas šių dviejų sąlygų savarankiškumas. Iš tikrųjų peržiūrimame sprendime lemiama reikšmė teikiama tam, kad oro eismo valdymo sprendimą priima oro vežėjo atžvilgiu išorinė tarnyba ir kad šis sprendimas jam yra privalomas. Toks požiūris neabejotinai svarbus atsižvelgiant į antrąją sąlygą, susijusią su realaus valdymo nebuvimu(41). Vis dėlto vien jos nepakanka norint nustatyti, kad atitinkamas įvykis nėra būdingas įprastai vežėjo veiklai. Tai, kad oro vežėjas nevaldo įvykio, dar nereiškia, kad tas įvykis dėl savo pobūdžio ar atsiradimo priežasčių nėra būdingas įprastai oro vežėjo veiklai.
52. Šiuo klausimu matyti, kad, pabrėždamas išorinį oro eismo valdymo sprendimo pobūdį, Bendrasis Teismas linkęs pirmąją sąlygą laikyti bent iš dalies priklausomą nuo antrosios. Toks aiškinimas atrodo problemiškas. Iš tikrųjų, jei trečiojo asmens ar išorės institucijos praktiškai pakaktų tam, kad nurodytas įvykis būtų laikomas nebūdingu įprastai vežėjo veiklai, pirmoji sąlyga prarastų didelę dalį savo savarankiškos taikymo srities. Vis dėlto šia sąlyga kaip tik siekiama užkirsti kelią tam, kad bet kuris nevaldomas įvykis automatiškai būtų laikomas ypatinga aplinkybe, nors jis galėtų būti priskiriamas įprastiems apribojimams, su kuriais dėl oro transporto veiklos pobūdžio neišvengiamai susiduria vežėjai.
53. Dėl tokio pokyčio kiltų pavojus, kad labai susilpnės jurisprudencijoje nustatyto kriterijaus struktūra. Iš tikrųjų daugelis įvykių, išorinių oro vežėjo atžvilgiu, gali būti priskirti įprastiems apribojimams, su kuriais jis susiduria vykdydamas savo kasdienę veiklą. Tai, kad įvykiai yra išoriniai, nebūtinai reiškia, kad jie dėl savo pobūdžio ar atsiradimo priežasčių nėra būdingi įprastai vežėjo veiklai. Taigi būtina aiškiai atskirti šiuos du kriterijus: pagal pirmąją sąlygą reikalaujama įvertinti nurodytos situacijos pobūdį arba susidarymo priežastis, o antroji susijusi su klausimu, ar vežėjas galėjo šią situaciją realiai valdyti(42).
54. Be to, mano manymu, dėl Bendrojo Teismo taikomo metodo gali būti supainioti pagal Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalį atliktino nagrinėjimo etapai. Laikantis tokio požiūrio nepakankamai atskiriamas reikšmingos aplinkybės nustatymas, nurodyto įvykio nebūdingo pobūdžio vertinimas, klausimas, ar vežėjas negalėjo realiai valdyti šio įvykio, ir, galiausiai, pagrįstų priemonių nagrinėjimas. Vis dėlto Teisingumo Teismo nustatytas metodas grindžiamas būtent nuosekliu ir griežtu šių skirtingų elementų vertinimu(43).
55. Tik dėl tokio atskyrimo galima išlaikyti siaurą sąvokos „ypatingos aplinkybės“, kuri reiškia keleivių kompensavimo principo išimtį, aiškinimą. Jei abi sąlygos būtų painiojamos, vežėjui skirtos išimties taikymo sritis galėtų būti labai išplėsta, o tai pakenktų Teisingumo Teismo nustatytos metodikos nuoseklumui ir apskritai Reglamentu Nr. 261/2004 nustatytos sistemos pusiausvyrai.
56. Ši painiava ypač aiškiai matyti iš to, kokią reikšmę Bendrasis Teismas teikia motyvui, lėmusiam oro eismo valdymo sprendimo priėmimą.
3. Dėl nepakankamo atsižvelgimo į oro eismo valdymo sprendimo motyvą
57. Trečiąjį peržiūrimo sprendimo aspektą reikia atidžiai išnagrinėti atsižvelgiant į tai, kokią reikšmę Bendrasis Teismas teikia motyvui, lėmusiam oro eismo valdymo sprendimo priėmimą. Peržiūrimame sprendime šiuo klausimu lemiama reikšmė, atrodo, teikiama pačiam sprendimui, nepriklausomai nuo jį pagrindžiančios priežasties. Toks samprotavimas yra problemiškas, nes pagal jį linkstama neutralizuoti elementą, kuris, anaiptol nebūdamas šalutinis, gali būti lemiamas vertinant, ar ginčijama situacija yra ypatingo pobūdžio.
58. Dėl tokio požiūrio kyla rimtų abejonių. Iš tikrųjų sunku įsivaizduoti, kad oro eismo valdymo sprendimo motyvas būtų visiškai nesvarbus vertinant, ar atitinkama situacija yra ypatingo pobūdžio. Priklausomai nuo to, ar šis sprendimas priimtas dėl ypatingo gamtos įvykio, rimto pavojaus saugai, su atitinkamo skrydžio vykdymu nesuderinamų oro sąlygų, ar, priešingai, dėl įprastesnio suvaržymo, susijusio su kasdieniu oro eismo valdymu, įvykio pobūdžio arba atsiradimo priežasčių vertinimas gali labai skirtis. Vis dėlto būtent šis pobūdis arba šios priežastys leidžia nustatyti, ar esama „ypatingos aplinkybės“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalį.
59. Oro eismo valdymo sprendimo motyvą iš esmės laikant neturinčiu lemiamos reikšmės būtų sulyginamos situacijos, kurios vis dėlto nėra nei tokio pat intensyvumo, nei tokios pat svarbos atsižvelgiant į šią nuostatą. Sprendimas, priimtas dėl ugnikalnio išsiveržimo, išimtinio oro erdvės uždarymo ar ypač nepalankių oro sąlygų, negali be papildomo tyrimo būti prilygintas sprendimui, kurį lemia įprastesni eismo reguliavimo apribojimai(44). Pakankamai neatsižvelgiant į sprendimo motyvą kyla pavojus, kad analizėje dėmesys bus sutelktas tik į išorinę įsikišimo formą, o ne į tikrąjį nurodyto įvykio pobūdį.
60. Šiuo klausimu pabrėžtina, kad ne visi oro eismo valdymo sprendimai priimami dėl ypatingo pobūdžio situacijų. Vienus gali lemti įprasti oro transporto sistemos apribojimai, kaip antai eismo spūstys, įprasti pajėgumų koregavimai ar kiti įprasti veiklos apribojimai. Kitus, priešingai, – tikrai išimtinės aplinkybės, pavyzdžiui, ekstremalios oro sąlygos arba ypatingas pavojus saugai. Jei sprendimo motyvas turėtų būti laikomas neturinčiu lemiamos reikšmės, kaip linkstama pripažinti peržiūrimame sprendime taikant dvi kumuliacines sąlygas, šių skirtingų atvejų nebebūtų galima tinkamai atskirti. Vis dėlto toks skyrimas kaip tik yra būtinas taikant Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalį.
61. Toks nepakankamas atsižvelgimas į motyvą taip pat yra sunkiai suderinamas su Reglamento Nr. 261/2004 tikslu. Teisingumo Teismas, remdamasis, be kita ko, šio reglamento 1 konstatuojamąja dalimi, ne kartą yra priminęs, kad juo siekiama užtikrinti aukštą oro transporto keleivių apsaugos lygį(45). Kadangi šio reglamento 5 straipsnio 3 dalis reiškia kompensavimo principo išimtį, ši nuostata negali būti aiškinama taip, kad vežėją būtų pernelyg lengva atleisti nuo atsakomybės vien dėl sprendimo, kuris formaliai išorinis jo atžvilgiu, iš esmės nenustačius konkrečios priežasties, dėl kurios šis sprendimas buvo priimtas. Laikantis tokio požiūrio būtų išplėsta šioje nuostatoje numatytos išimties taikymo sritis ir atitinkamai sumažėtų keleiviams suteikiamos apsaugos apimtis.
62. Tai reiškia, kad oro eismo valdymo sprendimo ypatingo pobūdžio vertinimas negali būti atskirtas nuo aplinkybių, dėl kurių jis buvo priimtas. Šio sprendimo motyvas yra svarbus ir netgi būtinas vertinimo elementas, nes jis leidžia nustatyti, ar esminė situacija yra būdinga įprastai oro vežėjo veiklai. Taigi atsižvelgiant į šias aplinkybes, o ne vien į tai, kad sprendimą priėmė vežėjo atžvilgiu išorinė tarnyba, ir reikia vertinti, ar yra įvykdytos jurisprudencijoje nustatytos sąlygos(46).
63. Remiantis šiais argumentais galiausiai reikia išnagrinėti platesnę Bendrojo Teismo pateikto aiškinimo apimtį atsižvelgiant į Reglamento Nr. 261/2004 sistemą.
4. Dėl pateikto aiškinimo apimties atsižvelgiant į bendrą Reglamento Nr. 261/2004 sistemą
64. Peržiūrimame sprendime keliami klausimai negali būti vertinami atskirai nuo bendros Reglamento Nr. 261/2004 sistemos. Šio reglamento 5 straipsnio 3 dalis yra ne atskira nuostata, o išimties sąlyga, ribojanti pareigą mokėti kompensaciją pagal šio reglamento 7 straipsnį. Taigi sąvokos „ypatingos aplinkybės“ aiškinimas turi įtakos bendrai šiame reglamente nustatytos sistemos struktūrai. Tai aspektas, į kurį reikia atsižvelgti nagrinėjant peržiūrimą sprendimą.
65. Be to, reikia vengti to, kad dėl oro transporto įtraukimo į sudėtingą išorinio reguliavimo sistemą oro vežėjams de facto būtų suteikiama didesnė atleidimo nuo atsakomybės galimybė nei ta, kuri kyla iš Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalies išimtinio pobūdžio. Tuo, kad oro transporto veikla būtinai vyksta aplinkoje, kurią griežtai koordinuoja išorės institucijos, savaime negalima pateisinti kategorijos „ypatingos aplinkybės“ išplėtimo. Pripažinti, kad yra priešingai, reikštų suteikti šiam sektoriui ypatingą atleidimą nuo su išimtimi susijusios pareigos, nors ši pareiga turi išlikti griežtai apibrėžta atsižvelgiant į šiuo reglamentu siekiamą apsaugos tikslą.
66. Be to, ši išvada yra pagrįsta sisteminiu požiūriu. Sąjungos teisėje, kituose keleivių vežimo sektoriuose, be kita ko, geležinkelių, jūrų ir vidaus vandenų transporto sektoriuose, taip pat numatyti apsaugos ir kompensavimo mechanizmai, kuriems taikomos siaurai aiškinamos išimtys. Taigi būtų sunku pateisinti tai, kad vien oro transporto įtraukimas į sudėtingą išorinio reguliavimo sistemą savaime lemia Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalyje nustatytos išimties taikymo srities išplėtimą(47).
67. Šis argumentas juo svarbesnis dėl to, kad pareiga mokėti kompensaciją yra vienas iš Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytos oro transporto keleivių apsaugos sistemos struktūrinių elementų. Tai reiškia, kad sąvokos „ypatingos aplinkybės“ aiškinimas tiesiogiai veikia praktinę teisės į kompensaciją apimtį, taigi ir bendrą Reglamentu Nr. 261/2004 nustatytos sistemos pusiausvyrą. Šio reglamento 5 straipsnio 3 dalies aiškinimas, pagal kurį oro eismo valdymo sprendimai būtų pernelyg plačiai pripažįstami „ypatingomis aplinkybėmis“, leistų labai išplėsti oro vežėjui skirtos išimties taikymo sritį(48) ir taip šiam sektoriui taikyti palankesnį požiūrį nei tas, kuris iš esmės taikomas pagal kitas keleivių apsaugos sistemas, nustatytas Sąjungos teisės aktais.
68. Toks pokytis galėtų paveikti Sąjungos teisės aktų leidėjo siekiamą pusiausvyrą tarp keleivių apsaugos ir vežėjui taikomų išimčių pagrindų. Taigi peržiūrimo sprendimo keliami sunkumai neapsiriboja konkrečiu teisinio kvalifikavimo klausimu. Apskritai jie susiję su tuo, kaip aiškinant Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalį turi būti išsaugotas visos šiuo reglamentu nustatytos sistemos nuoseklumas. Atsižvelgiant ir į šį reikalavimą reikia vertinti požiūrio, kurio laikosi Bendrasis Teismas, suderinamumą su Sąjungos teise.
5. Tarpinė išvada
69. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, išryškėja dvi pagrindinės teisės klaidų grupės. Nors Bendrasis Teismas nei tvirtino, kad bet kuris oro eismo valdymo sprendimas automatiškai reiškia „ypatingą aplinkybę“, nei neatsižvelgė į galimybę, kad vežėjas prisidėjo prie tokio sprendimo priėmimo, vis dėlto peržiūrimas sprendimas yra paveiktas vidinės metodinės įtampos. Iš tikrųjų Bendrasis Teismas aiškiai atmeta automatinį kvalifikavimą, bet kartu iš dalies grįžta prie tokios logikos, pripažindamas, kad pats oro eismo valdymo sprendimas yra teisiškai reikšminga aplinkybė.
70. Taigi pirmoji klaida susijusi su reikšmingos aplinkybės nustatymu pagal Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalį, nes Bendrasis Teismas iš esmės faktinę situaciją, lėmusią sutrikimą, pakeitė oro eismo valdymo sprendimu, kuris buvo tik jos tiesioginė operacinė išraiška. Antroji klaida susijusi su Teisingumo Teismo nustatytos metodikos taikymu aiškinant šią nustatą, nes peržiūrimame sprendime linkstama painioti įvairius reikalaujamo nagrinėjimo etapus ir silpninti sąsają tarp dviejų kumuliacinių sąlygų, susijusių su ypatingomis aplinkybėmis. Be to, šios dvi pagrindinės klaidos nesuderinamos su Teisingumo Teismo nustatyta metodika, nes dėl jų skiriama nepakankamai reikšmės atitinkamo sprendimo motyvui ir paveikiama pateikiamo aiškinimo apimtis atsižvelgiant į bendrą reglamento sistemą.
71. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad peržiūrimas sprendimas ne tik kelia įvairių rimtų sunkumų, susijusių su tuo, kaip Bendrasis Teismas aiškino sąvoką „ypatingos aplinkybės“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalį. Požiūris, kurio laikosi Bendrasis Teismas, yra nesuderinamas su Teisingumo Teismo nustatyta šios nuostatos taikymo metodika.
D. Dėl pavojaus Sąjungos teisės vienovei ar darnai buvimo
1. Siūlomi vertinimo kriterijai, taikytini atliekant šią peržiūrą
72. Nurodžius teisės klaidas, padarytas peržiūrimame sprendime, reikia išnagrinėti klausimą, ar šios klaidos yra tokios didelės, kad galėtų kenkti Sąjungos teisės vienovei ir darnai. Šis vertinimas sudaro savarankišką analizės etapą, atskirą nuo vien konstatavimo, kad padaryta teisės klaida. Iš tikrųjų atliekant šią peržiūrą vien konstatavimo, kad padaryta tokia klaida, negali pakakti Teisingumo Teismo įsikišimui pateisinti. Dar reikia, kad Bendrojo Teismo pateiktas aiškinimas savo apimtimi galėtų turėti įtakos ne tik pagrindinei bylai, bet ir vienodam Sąjungos teisės taikymui ar visai šios teisės darnai.
73. Šiuo klausimu pirmiausia pažymėtina, kad SESV 256 straipsnio 3 dalies trečioje pastraipoje numatytas peržiūros mechanizmas, kalbant apie jo tikslą, suformuluotas labai panašiai kaip peržiūros mechanizmas, numatytas SESV 256 straipsnio 2 dalyje. Šis formuluotės panašumas iš esmės atspindi analogišką funkciją, kurią šie du mechanizmai atlieka Sąjungos teismų sistemoje, nes jais abiem siekiama leisti Teisingumo Teismui prireikus įsikišti, kad būtų išsaugota Sąjungos teisės vienovė ir darna. Be to, primintina, kad peržiūra – tai išimtinis mechanizmas, kuriuo siekiama ištaisyti ne visas klaidas, o tik tas, kurių apimtis gali paveikti Sąjungos teisės vienovę ar darną.
74. Vadinasi, jurisprudencija, suformuota nagrinėjant SESV 256 straipsnio 2 dalyje numatytą mechanizmą, turi tam tikrą reikšmę aiškinant ir šį peržiūros mechanizmą. Šiuo klausimu primintina, kad, nors nuostatose, susijusiose su peržiūros mechanizmais, numatytais SESV 256 straipsnio 2 ir 3 dalyse, nėra tiksliai apibrėžtos sąvokos Sąjungos teisės „vienovė“ ir „darna“, pagal šią jurisprudenciją pirmenybė veikiau teikiama vertinimui, pagrįstam elementų visuma, nereikalaujant griežtai atskirti šių dviejų sąvokų. Šie elementai susiję, be kita ko, su nustatytų teisės klaidų rimtumu ir apimtimi, jų galėjimu lemti pasekmes, peržengiančias nagrinėjamo ginčo ribas, ir atitinkamos taisyklės, principo ar metodo svarba Sąjungos teisės sistemoje.
75. Taigi taikydamas SESV 256 straipsnio 2 dalyje numatytą peržiūros mechanizmą ir dėl Bendrojo Teismo sprendimų, priimtų apeliacine tvarka nagrinėjant ginčus dėl Sąjungos viešosios tarnybos, Teisingumo Teismas iš esmės nustatė keturis pagrindinius kriterijus, skirtus įvertinti pavojaus Sąjungos teisės vienovei ar darnai buvimą: pirma, Bendrojo Teismo sprendimas gali būti precedentas būsimoms byloms; antra, Bendrasis Teismas nukrypo nuo Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos; trečia, Bendrojo Teismo klaidos yra susijusios su sąvoka, kuri nėra vien viešosios tarnybos teisės dalis, bet taikytina neatsižvelgiant į nagrinėjamą sritį, ir, ketvirta, normos ar principai, kurių nesilaikė Bendrasis Teismas, užima svarbią vietą Sąjungos teisės sistemoje(49). Taigi generaliniai advokatai į šiuos kriterijus atsižvelgė ir juos nuolat taikė įvairiose bylose(50).
76. Šiomis aplinkybėmis šių kriterijų negalima vien automatiškai taikyti atliekant šią peržiūrą. Priešingai, SESV 256 straipsnio 3 dalies trečioje pastraipoje numatytas peržiūros mechanizmas reikalauja pritaikyti šiuos kriterijus atsižvelgiant į jo specifinį pobūdį. Šį pobūdį lemia, vien vertus, tai, kad jis susijęs su Bendrojo Teismo sprendimais, priimtais įgyvendinant šiam pagal SESV 256 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą perduotą jurisdikciją priimti prejudicinius sprendimus, laikantis SESV 267 straipsnyje nurodytos procedūros, o kita vertus, tai, kad šis mechanizmas taikomas atnaujintame teismų sistemos kontekste, kai Bendrajam Teismui yra perduota jurisdikcija keliose konkrečiose Sąjungos teisės srityse, o ne palikta jurisdikcija nagrinėti tik tam tikras bylas(51). Tokie sprendimai, kitaip nei apeliacinėje instancijoje priimti sprendimai, daro poveikį ne tik atitinkamos bylos šalims, bet ir platesniu mastu, kiek tai susiję su nacionalinių teismų atliekamu Sąjungos teisės aiškinimu ir taikymu.
77. Būtent tuo jis skiriasi nuo SESV 256 straipsnio 2 dalyje numatyto peržiūros mechanizmo. Bendrojo Teismo sprendimai, priimti nagrinėjant apeliacinius skundus, daugiausia susiję su sprendimo, jau priimto ginčo tvarka, kontrole, o procesu dėl prejudicinio sprendimo priėmimo dėl paties jo pobūdžio siekiama užtikrinti vienodą Sąjungos teisės aiškinimą visose valstybėse narėse(52). Taigi teisės klaida, padaryta Bendrojo Teismo sprendime, lengviau gali daryti poveikį ne tik pagrindinėje byloje, bet ir būsimai nacionalinių teismų praktikai.
78. Tai reiškia, kad pagal SESV 256 straipsnio 3 dalies trečią pastraipą vertinant, ar esama pavojaus Sąjungos teisės vienovei arba darnai, ypatingą dėmesį reikia skirti tam, kad Bendrojo Teismo sprendimas gali daryti lemiamą įtaką perduotoje srityje, kad juo nukrypstama nuo Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos arba jo nustatytų aiškinimo metodų, kad jis susijęs su perduotą sritį struktūruojančia sąvoka, kriterijumi arba metodu ir kad jis daro poveikį taisyklei, principui ar norminei pusiausvyrai, užimantiems svarbią vietą Sąjungos teisės sistemoje.
79. Šiuo klausimu pažymėtina, kad reikia patikslinti kriterijaus, grindžiamo nukrypimu nuo Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos ar jo nustatytų aiškinimo metodų, taikymo sritį. Šio kriterijaus negalima suprasti taip, kad pavojaus Sąjungos teisės vienovei ar darnai konstatavimas bet kuriuo atveju priklauso nuo tiesiogiai pritaikomo precedento, nuo kurio nukrypta peržiūrimame sprendime, nustatymo. Iš tikrųjų, nors tai, kad atitinkamose srityse susiformavusi gausi jurisprudencija, buvo vienas iš elementų, kuriais pateisintas dalinis jurisdikcijos priimti prejudicinius sprendimus perdavimas Bendrajam Teismui(53), neatmestina, kad tose srityse gali kilti tam tikrų naujų klausimų arba kad tam tikru konkrečiu aspektu nėra Teisingumo Teismo jurisprudencijos, kuria Bendrasis Teismas galėtų tiesiogiai vadovautis. Tokiu atveju svarbu patikrinti, ar pastarojo argumentai atitinka tiek Teisingumo Teismo nustatytus aiškinimo metodus, tiek bendrą Sąjungos teisės sistemą.
80. Šie kriterijai turi būti vertinami kaip visuma. Jie nėra kumuliacinio pobūdžio, todėl nebūtina, jog jie visi būtų tenkinami, kad būtų nustatytas pavojus Sąjungos teisės vienovei ar darnai(54). Jų funkcija – padėti Teisingumo Teismui atlikti peržiūrimame sprendime nustatytų teisės klaidų rimtumo ir apimties vertinimą. Atsižvelgiant būtent į šiuos kriterijus toliau reikia išnagrinėti, ar Bendrojo Teismo sprendime padarytos teisės klaidos reiškia tokį pavojų.
2. Dėl siūlomų kriterijų taikymo atliekant šią peržiūrą
a) Bendrojo Teismo sprendimas gali daryti reikšmingą orientacinę įtaką perduotoje srityje
81. Pirmasis kriterijus susijęs su tuo, kad Bendrojo Teismo sprendimas gali daryti reikšmingą orientacinę įtaką perduotoje srityje. Nagrinėjamu atveju šis kriterijus yra tenkinamas(55). Iš tikrųjų peržiūrimame sprendime pateikiamas ne tik atsakymas, glaudžiai susijęs su konkrečiomis pagrindinės bylos aplinkybėmis, bet ir bendras analizės pagrindas, skirtas oro eismo valdymo sprendimams vertinti atsižvelgiant į Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalį. Taigi jis neapsiriboja konkretaus ginčo išsprendimu ir gali padėti perduotoje srityje nustatyti, kaip turi būti atliekama skrydžio sutrikimo analizė, vertinant, ar tai laikytina ypatinga aplinkybe.
82. Ši galimybė daryti reikšmingą orientacinę įtaką susijusi su pačiu pateikto aiškinimo dalyku. Peržiūrimas sprendimas susijęs ne su šalutiniu Reglamente Nr. 261/2004 nustatytos sistemos aspektu, o su metodu, kuris taikytinas pagal šio reglamento 5 straipsnio 3 dalį kvalifikuojant situacijų, galinčių kartotis oro transporto praktikoje, kategoriją, t. y. situacijų, kai skrydžio vykdymą paveikia oro eismo valdymo sprendimas. Kadangi reikia nustatyti, ar toks sprendimas, neatsižvelgiant į jo motyvą, savaime gali būti laikomas „ypatinga aplinkybe“, peržiūrimas sprendimas gali tapti metodiniu atskaitos tašku galimai dideliam skaičiui vėlesnių bylų.
83. Šią reikšmingą orientacinę įtaką sustiprina pats prašymo priimti prejudicinį sprendimą pobūdis(56). Bendrojo Teismo pateiktas aiškinimas skirtas padėti nacionaliniams teismams, nagrinėjantiems panašius klausimus, taikyti Sąjungos teisę. Vis dėlto esant taip dažnai taikomam kriterijui, kaip kriterijus „ypatingos aplinkybės“, Sąjungos teisme naudojamas analizės metodas būtinai turi reikšmingą orientacinį poveikį, juo labiau dėl to, kad peržiūrimame sprendime, atrodo, nustatoma principinė kryptis, kurios gali būti laikomasi nagrinėjant ir kitas bylas, priskiriamas perduotai sričiai.
84. Šiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad pirmasis kriterijus tenkinamas.
b) Bendrojo Teismo sprendimu nukrypstama nuo Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos arba jo nustatytų aiškinimo metodų
85. Antrasis kriterijus susijęs su nukrypimu nuo Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos arba jo nustatytų aiškinimo metodų. Nagrinėjamu atveju šis kriterijus taip pat tenkinamas. Kaip matyti iš pirmiau pateiktos analizės, peržiūrimame sprendime ne tik, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, abejotinai taikoma Teisingumo Teismo jurisprudencija, bet ir laikomasi požiūrio, pagal kurį nuo jos nukrypstama keliais esminiais aspektais, kurie toliau išnagrinėtini išsamiau.
86. Pirmiausia reikia patikslinti, kad Bendrasis Teismas nei tvirtino, kad bet kuris oro eismo valdymo sprendimas automatiškai yra „ypatinga aplinkybė“, nei neatsižvelgė į tai, kad vežėjas galėjo prisidėti prie tokio sprendimo priėmimo. Vis dėlto šis patikslinimas nepanaikina metodinės klaidos, padarytos peržiūrimame sprendime.
87. Pirma, šis požiūris skiriasi nuo Teisingumo Teismo taikomo metodo tuo, kad faktinės situacijos, lėmusios sutrikimą, nagrinėjimas pakeičiamas vien oro eismo valdymo sprendimo, kuris tėra jo operacinė išraiška, nagrinėjimu. Taigi Bendrojo Teismo klaida ta, kad, aiškiai atmesdamas automatinį kvalifikavimą, jis vis dėlto iš dalies grįžta prie tokios logikos, pagal kurią pats sprendimas, o ne faktinė situacija, dėl kurios jis buvo priimtas, laikomas teisiškai reikšminga aplinkybe taikant Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalį(57). Vis dėlto su šia nuostata susijusi Teisingumo Teismo jurisprudencija grindžiama nurodyto įvykio pobūdžio ir priežasčių nustatymu, siekiant nuspręsti, ar jis būdingas įprastai oro vežėjo veiklai ir ar šis negali jo realiai valdyti(58).
88. Antra, peržiūrimame sprendime linkstama švelninti skirtumą tarp dviejų kumuliacinių sąlygų, susijusių su „ypatingomis aplinkybėmis“(59). Iš esmės akcentuodamas išorinį oro eismo valdymo sprendimo pobūdį ir tai, kad šis sprendimas vežėjui privalomas, Bendrasis Teismas elementams, priskiriamiems iš esmės antrajai sąlygai, susijusiai su realaus valdymo nebuvimu, suteikia reikšmę, kuri turi įtakos ir pirmosios sąlygos, susijusios su įvykio nebūdingumu veiklai, vertinimui. Toks požiūris nukrypsta nuo Teisingumo Teismo nustatytos metodikos, pagal kurią nuosekliai ir griežtai nagrinėjamos dvi atskiros sąlygos(60).
89. Trečia, peržiūrimame sprendime nepakankamai dėmesio skiriama priežasčiai, dėl kurios buvo priimtas oro valdymo sprendimas(61). Nors Bendrasis Teismas visiškai neatmeta su šiuo sprendimu susijusių aplinkybių svarbos, taikydamas dvi kumuliacines sąlygas jis vis dėlto linkęs mažiau dėmesio skirti pagrindinės situacijos pobūdžiui ir jos susidarymo priežastims. Vis dėlto pagal Teisingumo Teismo išaiškintą Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalį kaip tik reikalaujama išnagrinėti nurodyto įvykio pobūdį ir priežastis. Peržiūrimame sprendime atliekamoje analizėje dėmesį sutelkiant į išorės sprendimą, linkstama panaikinti skirtumą tarp situacijų, kurios, atsižvelgiant į jų konkrečią priežastį, gali būti priskiriamos arba įprastiems oro transporto apribojimams, arba tikrai ypatingoms aplinkybėms.
90. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad peržiūrimame sprendime ne tik atskiru klausimu nukrypstama nuo Teisingumo Teismo jurisprudencijos, bet ir keliais susijusiais aspektais kvestionuojamas analizės metodas, kurį Teisingumo Teismas nustatė dėl Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalies taikymo. Taigi reikia pripažinti, kad tenkinamas ir antrasis kriterijus.
c) Bendrojo Teismo sprendimas susijęs su perduotai sričiai esmine sąvoka, kriterijumi arba metodu
91. Trečiasis kriterijus susijęs su perduotai sričiai esmine sąvoka, kriterijumi arba metodu. Nagrinėjamu atveju šis kriterijus taip pat tenkinamas. Peržiūrimas sprendimas susijęs ne su nereikšminga sąvoka ar šalutiniu Reglamento Nr. 261/2004 nustatytos tvarkos aspektu, o su pačiu sąlygų, kuriomis oro vežėjas gali būti atleistas nuo pareigos mokėti kompensaciją remdamasis „ypatingomis aplinkybėmis“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 5 straipsnio 3 dalį, nustatymu.
92. Vis dėlto šiai sąvokai taikomas analizės metodas yra aiškiai esminis. Pagal jį iš anksto yra nurodyti visi argumentai, kuriuos turi pateikti teismai, taikantys minėtą reglamentą, siekdami nustatyti reikšmingą įvykį, atskirti įprastas situacijas nuo ypatingų, derinti dvi kumuliacines sąlygas, susijusias su „ypatingomis aplinkybėmis“, ir prireikus įvertinti išorės sprendimų, darančių poveikį skrydžio vykdymui, reikšmę. Taigi nagrinėjamas klausimas susijęs ne su šalutiniu Reglamento Nr. 261/2004 nustatytos tvarkos elementu, o su pačia jo taikymo sistema teisme nagrinėjant tokio pobūdžio ginčą, kokių veikiausiai bus ir ateityje.
93. Šis esminis aspektas tampa dar aiškesnis dėl to, kad įprastų oro transporto apribojimų ir tikrai ypatingų aplinkybių atskyrimas yra esminis taikant šiame reglamente nustatytą sistemą. Sprendimas, kuriuo, nors ir netiesiogiai, pakeičiamas šio atskyrimo nustatymo būdas, būtinai paveikia struktūruojantį atitinkamos srities elementą.
94. Tai reiškia, kad reikia pripažinti, jog tenkinamas ir trečiasis kriterijus.
d) Bendrojo Teismo sprendimas daro poveikį taisyklei, principui ar norminei pusiausvyrai, užimantiems svarbią vietą Sąjungos teisės sistemoje
95. Ketvirtasis kriterijus susijęs su svarbia vieta, Sąjungos teisės sistemoje tenkančia taisyklei, principui ar norminei pusiausvyrai, kuriems daro poveikį peržiūrimas sprendimas. Nagrinėjamu atveju šis kriterijus taip pat tenkinamas. Iš tikrųjų aptariamas aiškinimas susijęs su Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalimi – nuostata, kurioje nurodytos sąlygos, kuriomis oro vežėjas gali būti atleistas nuo pareigos mokėti kompensaciją pagal šio reglamento 7 straipsnį.
96. Vis dėlto ši nuostata užima centrinę vietą Reglamento Nr. 261/2004 sistemoje. Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją šiame reglamente keleivių naudai nustatoma teisė į fiksuoto dydžio standartinę kompensaciją skrydžio atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju, o šio reglamento 5 straipsnio 3 dalis yra tik šio principo siauro aiškinimo išimtis(62). Ji ne apsiriboja antrinio šiuo aktu nustatytos sistemos aspekto reglamentavimu, o nustato pačią kompensavimo pareigos ribą, taigi ir ribą tarp keleiviams suteikiamos apsaugos ir galimų vežėjo atleidimo nuo pareigos pagrindų. Taigi šio reglamento 5 straipsnio 3 dalies aiškinimas daro tiesioginį poveikį Sąjungos teisės aktų leidėjo siekiamai norminei pusiausvyrai tarp aukšto oro transporto keleivių apsaugos lygio ir atsižvelgimo į tikrai išimtines aplinkybes, kuriomis galima pateisinti atleidimą nuo pareigos.
97. Be to, peržiūrimu sprendimu ne tik paveikiama konkreti nuostata, bet ir, ją aiškinant, paliečiami metodiniai principai, kurie patys užima svarbią vietą Sąjungos teisės sistemoje. Tai pirmiausia susiję su siauru nukrypimų nuo apsaugos sistemos aiškinimu, tinkamu teisiškai reikšmingo įvykio nustatymu ir Teisingumo Teismo nurodyto analizės metodo laikymusi taikant savarankišką Sąjungos teisės sąvoką. Vadinasi, peržiūrimo sprendimo poveikis vertinamas atsižvelgiant ne tik į taikomą tekstą, bet ir į metodinę bei norminę pusiausvyrą, kuriai jis gali turėti įtakos.
98. Tokia išvada darytina juo labiau dėl to, kad sąvoka „ypatingos aplinkybės“ yra daugybės konkrečių situacijų, dėl kurių gali kilti daug ginčų, pagrindas. Jos aiškinimo pakeitimas, ypač kai dėl to, laikantis iš esmės formalaus požiūrio, išplečiama vežėjui skirtos išimties taikymo sritis, gali turėti reikšmingų pasekmių Reglamento Nr. 261/2004 taikymui ateityje.
99. Tai reiškia, kad laikytina, jog tenkinamas ir ketvirtasis kriterijus.
3. Tarpinė išvada
100. Taikant pirmiau nurodytus kriterijus matyti, kad teisės klaidos, padarytos peržiūrimame sprendime, nagrinėjamu atveju atitinka sunkumo laipsnį, reikalingą pavojui Sąjungos teisės vienovei ar darnai konstatuoti. Bendrojo Teismo sprendimas daro reikšmingą orientacinę įtaką perduotoje srityje, nukrypsta nuo Teisingumo Teismo jurisprudencijos ir jo nustatytų aiškinimo metodų, yra susijęs su atitinkamą sritį struktūruojančiu metodu ir daro poveikį norminei pusiausvyrai, užimančiai pagrindinę vietą Reglamento Nr. 261/2004 sistemoje.
101. Šiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad sąlygos, būtinos Teisingumo Teismo įsikišimui pateisinti atliekant šią peržiūrą, yra įvykdytos.
E. Dėl išvadų, darytinų atikus šią peržiūrą
102. Kadangi konstatuotina, jog peržiūrimas sprendimas kelia pavojų Sąjungos teisės vienovei ir darnai, reikia iš to padaryti išvadas. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 62b straipsnio antrą pastraipą Teisingumo Teismo atsakymai į peržiūrėtus klausimus pakeičia Bendrojo Teismo atsakymus, nenumatant bylos grąžinimo pastarajam pagal SESV 256 straipsnio 3 dalyje nustatytą mechanizmą. Taigi reikia pasiūlyti Teisingumo Teismui atsakymus, kurie pakeistų Bendrojo Teismo atsakymus į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus.
1. Dėl atsakymų, kuriais pakeistini Bendrojo Teismo atsakymai
a) Dėl pirmojo ir antrojo klausimų
103. Pirma, reikia nustatyti atsakymą, pateiktiną į pirmąjį ir antrąjį prejudicinius klausimus, kurie iš esmės yra šios peržiūros dalykas. Į šiuos klausimus reikia atsakyti kartu. Jais iš esmės siekiama sužinoti, ar oro eismo valdymo sprendimas savaime ir neatsižvelgiant į jo motyvą gali būti laikomas „ypatinga aplinkybe“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalį. Kaip matyti iš pirmiau pateiktos analizės, į šį klausimą negalima atsakyti neatsižvelgiant į faktinę situaciją, dėl kurios buvo priimtas toks sprendimas.
104. Šiuo klausimu primintina, kad pagal Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalį skrydis gali būti atšauktas arba atidėtas ilgam laikui dėl „ypatingų aplinkybių“. Atsižvelgiant į šią formuluotę reikia nustatyti konkretų įvykį arba situaciją, lėmusį sutrikimą, o ne sutelkti dėmesį vien į administracinę ar operacinę priemonę, kuria šis sutrikimas pasireiškia vykdant skrydį. Oro eismo valdymo sprendimas dažniausiai yra konkrečios situacijos operacinė pasekmė. Taigi vien jo išorinio pobūdžio vežėjo atžvilgiu nepakanka, kad būtų galima teigti, jog jį savaime apima sąvoka „ypatingos aplinkybės“.
105. Tai reiškia, kad į tokį sprendimą pagal Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalį gali būti atsižvelgta tik išnagrinėjus jo priėmimo motyvą ir apskritai į susidariusios situacijos pobūdį bei priežastis. Būtent atsižvelgiant į šią situaciją reikia vertinti, ar nurodytas įvykis yra būdingas įprastai oro vežėjo veiklai ir ar šis negali realiai jo valdyti.
106. Taigi į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad oro eismo valdymo sprendimas negali savaime ir neatsižvelgiant į jį pagrindžiantį motyvą būti laikomas „ypatinga aplinkybe“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Taikant šią nuostatą į tokį sprendimą gali būti atsižvelgiama tik tiek, kiek jis yra situacijos, kurią prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į jos pobūdį ir susidarymo priežastis, turi įvertinti, nuspręsdamas, ar ji nėra būdinga įprastai oro vežėjo veiklai ir ar šis negali jos realiai valdyti, operacinė išraiška.
b) Dėl trečiojo ir ketvirtojo klausimų
107. Antra, reikia nustatyti atsakymą, pateiktiną į trečiąjį ir ketvirtąjį prejudicinius klausimus. Jais iš esmės siekiama sužinoti, ar į oro eismo valdymo sprendimą, paveikusį ankstesnį skrydį, gali būti atsižvelgta kalbant apie vėlesnį skrydį, kurį vykdo tas pats oro vežėjas tuo pačiu orlaiviu, ir, jei taip, kokiomis sąlygomis.
108. Šiuo klausimu primintina, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog oro vežėjas, siekdamas būti atleistas nuo pareigos mokėti kompensaciją, gali remtis „ypatinga aplinkybe“, paveikusia ankstesnį jo paties tuo pačiu orlaiviu vykdytą skrydį, jeigu yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp šios aplinkybės ir vėlesnio skrydžio atidėjimo ilgam laikui ar atšaukimo; prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi tai patikrinti, atsižvelgdamas, be kita ko, į tai, kaip naudojamas atitinkamas orlaivis. Taigi iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad „ypatinga aplinkybė“ nebūtinai turi būti tiesiogiai paveikusi atitinkamą skrydį, jeigu ji ir toliau daro poveikį to paties orlaivio naudojimui(63).
109. Taigi Bendrasis Teismas iš esmės pagrįstai rėmėsi šia jurisprudencija. Vis dėlto atsakymą į trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus reikia patikslinti atsižvelgiant į atsakymą į pirmąjį ir antrąjį klausimus. Iš tikrųjų į oro eismo valdymo sprendimą, paveikusį ankstesnį skrydį, negali būti atsižvelgiama kalbant apie vėlesnį skrydį vien dėl to, kad šis su buvo susijęs su ankstesniu tos pačios rotacijos skrydžiu, kurį vykdė tas pats orlaivis. Dar reikia, kad šis sprendimas būtų situacijos, kuri, atsižvelgiant į jos pobūdį ir susidarymo priežastis, būtų priskiriama „ypatingoms aplinkybėms“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalį, operacinė išraiška.
110. Be to, negalima daryti prielaidos, kad yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp šios situacijos ir vėlesnio skrydžio atidėjimo ilgam laikui ar atšaukimo. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visas svarbias aplinkybes, turi įvertinti, ar pradinis sutrikimas iš tikrųjų ir toliau darė poveikį atitinkamam skrydžiui. Tuo tikslu reikia atsižvelgti pirmiausia į tai, kaip naudojamas atitinkamas orlaivis, į konkrečią skrydžių seką rotacijos metu, į laiko tarpą tarp atitinkamų skrydžių ir į tai, ar oro vežėjas konkrečiomis aplinkybėmis turėjo pakankamai galimybių apriboti pradinio sutrikimo poveikį, imdamasis pagrįstų priemonių, kurių iš jo galima reikalauti(64).
111. Taigi į trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad oro vežėjas dėl vėlesnio skrydžio gali remtis oro eismo valdymo sprendimu, paveikusiu ankstesnį tuo pačiu orlaiviu vykdytą skrydį, jei šis sprendimas yra situacijos, kuri dėl savo pobūdžio ir susidarymo priežasčių priskirtina „ypatingoms aplinkybėms“, operacinė išraiška ir jei tarp šios situacijos ir vėlesnio skrydžio atidėjimo ilgam laikui ar atšaukimo yra tiesioginis priežastinis ryšys; prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi tai patikrinti, atsižvelgdamas, be kita ko, į tai, kaip naudojamas atitinkamas orlaivis.
V. Išvada
112. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikėtų siūlyti Teisingumo Teismui konstatuoti, kad 2026 m. sausio 21 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimas D (Oro eismo valdymo sprendimas) (T‑134/25, EU:T:2026:35) kelia pavojų Sąjungos teisės vienovei ir darnai, ir pakeisti Bendrojo Teismo atsakymus tokiais atsakymais:
2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 261/2004, nustatančio bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju, panaikinančio Reglamentą (EEB) Nr. 295/91, 5 straipsnio 3 dalis
turi būti aiškinama taip, kad
– oro eismo valdymo sprendimas negali savaime ir neatsižvelgiant į jį pagrindžiantį motyvą būti laikomas „ypatinga aplinkybe“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Taikant šią nuostatą į tokį sprendimą gali būti atsižvelgiama tik tiek, kiek jis yra situacijos, kurią prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į jos pobūdį ir susidarymo priežastis, turi įvertinti, nuspręsdamas, ar ji nėra būdinga įprastai oro vežėjo veiklai ir ar šis negali jos realiai valdyti, operacinė išraiška;
– oro vežėjas dėl vėlesnio skrydžio gali remtis oro eismo valdymo sprendimu, paveikusiu ankstesnį tuo pačiu orlaiviu vykdytą skrydį, jei šis sprendimas yra situacijos, kuri dėl savo pobūdžio ir susidarymo priežasčių priskirtina „ypatingoms aplinkybėms“, operacinė išraiška ir jei tarp šios situacijos ir vėlesnio skrydžio atidėjimo ilgam laikui ar atšaukimo yra tiesioginis priežastinis ryšys; prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi tai patikrinti, atsižvelgdamas, be kita ko, į tai, kaip naudojamas atitinkamas orlaivis, ir į visas reikšmingas aplinkybes.
1 Originalo kalba: prancūzų.
2 OL L 46, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 8 t., p. 10.
3 Peržiūrimo sprendimo 41 punktas ir rezoliucinės dalies 1 punktas.
4 Peržiūrimo sprendimo 17–25 punktai.
5 Peržiūrimo sprendimo 28 ir 29 punktai.
6 Peržiūrimo sprendimo 33–36 punktai.
7 Peržiūrimo sprendimo 40 punktas.
8 Peržiūrimo sprendimo 42–45 punktai.
9 2024 m. balandžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES, Euratomas) 2024/2019, kuriuo iš dalies keičiamas Protokolas Nr. 3 dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto, numatytas dalinis Teisingumo Teismo jurisdikcijos priimti prejudicinius sprendimus perdavimas Bendrajam Teismui. Šis perdavimas susijęs su šešiomis konkrečiomis sritimis: bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema, akcizais, muitinės kodeksu, tarifiniu prekių klasifikavimu pagal Kombinuotąją nomenklatūrą, kompensavimu ir pagalba keleiviams atsisakymo vežti ar transporto paslaugų atidėjimo ar atšaukimo atvejais, taip pat šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema.
10 Žr. šios išvados 35 ir paskesnius punktus.
11 Žr. šios išvados 72 ir paskesnius punktus.
12 Žr. šios išvados 102 ir paskesnius punktus.
13 Žr. 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimą Wallentin‑Hermann (C‑549/07, toliau – Sprendimas Wallentin‑Hermann, EU:C:2008:771, 17–23 punktai).
14 Žr. Sprendimą Wallentin‑Hermann (23 punktas), 2021 m. kovo 23 d. Sprendimą Airhelp (C‑28/20, toliau – Sprendimas Airhelp, EU:C:2021:226, 23 ir 24 punktai) ir 2024 m. birželio 13 d. Sprendimą D. (Variklio konstrukcijos defektas) (C‑411/23, EU:C:2024:498, 27 punktas).
15 Žr. Sprendimą Wallentin-Hermann (23–26 punktai), 2019 m. balandžio 4 d. Sprendimą Germanwings (C‑501/17, EU:C:2019:288, 22 punktas) ir 2024 m. birželio 13 d. Sprendimą D. (Variklio konstrukcijos defektas) (C‑411/23, EU:C:2024:498, 31 ir 32 punktai).
16 Žr. 2017 m. gegužės 4 d. Sprendimą Pešková ir Peška (C‑315/15, EU:C:2017:342, 23 ir 24 punktai) ir 2013 m. sausio 31 d. Sprendimą McDonagh (C‑12/11, EU:C:2013:43, 29–34 punktai).
17 Žr. Sprendimą Airhelp (31, 39–41 punktai) ir 2022 m. liepos 7 d. Sprendimą SATA International – Azores Airlines (Degalų pildymo sistemos sutrikimas) (C‑308/21, EU:C:2022:533, 25 punktas).
18 Žr. Sprendimą Wallentin‑Hermann (39–41 punktai).
19 Žr. 2017 m. gegužės 4 d. Sprendimą Pešková ir Peška (C‑315/15, EU:C:2017:342, 54 punktas).
20 Žr. 2013 m. sausio 31 d. Sprendimą McDonagh (C‑12/11, EU:C:2013:43, 38–44 punktai).
21 Žr. sprendimus Wallentin‑Hermann (23 punktas) ir Airhelp (23, 24 ir 31–45 punktai).
22 Šiuo klausimu žr. Schmid, R., leidinyje BeckOK Fluggastrechte‑VO, 38‑asis leidimas, Reglamento (EB) Nr. 261/2004 5 straipsnis (176 punktas), pagal kurį oro eismo valdymo tarnybų priemonių priskyrimas „ypatingoms aplinkybėms“ turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju atskirai. Šio autoriaus teigimu, 14 ir 15 konstatuojamosios dalys yra tik orientacinio pobūdžio, todėl teismas, į kurį kreiptasi, turi žinoti ir įvertinti konkrečias priežastis, dėl kurių buvo priimtas oro eismo valdymo sprendimas. Taigi dėl priežasčių, kuriomis būtų galima pagrįsti tokias priemones, įvairovės negalima pateikti bendro atsakymo į klausimą, ar jos laikytinos „ypatingomis aplinkybėmis“.
23 Žr. Sprendimą Wallentin‑Hermann (23–26 punktai) ir 2019 m. birželio 26 d. Sprendimą Moens (C‑159/18, EU:C:2019:535, 17–20 punktai).
24 Šiuo klausimu žr. generalinio advokato P. Pikamäe išvadą, pateiktą byloje Airhelp (C‑28/20, EU:C:2021:203, 140 punktas).
25 Taip pat žr., pavyzdžiui, Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą, kuriuo iš dalis keičiami reglamentai Nr. 261/2004 ir 2027/97 ir kurį Taryba galutinai priėmė 2026 m. liepos 13 d. (PE-CONS 39/1/26 REV 1). Šiuo reglamentu į Reglamento Nr. 261/2004 2 straipsnio r punktą įtraukta aiški sąvokos „ypatingos aplinkybės“ apibrėžtis, kurioje pakartojami Teisingumo Teismo suformuotoje jurisprudencijoje nustatyti abu kumuliaciniai kriterijai. Be to, jame numatytas nebaigtinis tokių aplinkybių sąrašas, kuris, kiek tai susiję su oro eismo valdymu, taikomas su tuo valdymu susijusiems ribojimams, jeigu įvykis išplaukia iš sprendimo, kurio skrydį vykdantis oro vežėjas negali realiai valdyti (I priedo 3 punkto d papunktis). Reikia pažymėti, kad pirminiame Komisijos pasiūlyme (COM(2013) 130 final) su oro eismo valdymu susiję ribojimai buvo išdėstyti ypatingomis laikomų aplinkybių sąraše, tačiau pati ši kategorija priede nebuvo papildyta tokia konkrečia sąlyga. Toks formuluotės pokytis tarsi patvirtina, kad vien tik oro eismo valdymo sprendimo egzistavimo nepakanka „ypatingai aplinkybei“ apibūdinti ir kad reikia konkrečiai įvertinti, ar tenkinamos šiuo tikslu nustatytos sąlygos. Šis reglamentas netaikomas ratione temporis ginčui pagrindinėje byloje.
26 Šiuo klausimu žr. Bischof, C., „Slot Postponements as Extraordinary Circumstances of EU261“, Air and Space Law, 2023, 48 t., Nr. 1, p. 85.
27 Žr. Sprendimą Airhelp (23, 24 ir 31–45 punktai).
28 Žr. sprendimus Wallentin‑Hermann (23 punktas) ir Airhelp (36–41 punktai).
29 Pagal analogiją žr. 2019 m. birželio 26 d. Sprendimą Moens (C‑159/18, EU:C:2019:535, 18–20 punktai).
30 Žr. 2006 m. sausio 10 d. Sprendimą IATA ir ELFAA (C‑344/04, EU:C:2006:10, 76 punktas) ir 2018 m. balandžio 17 d. Sprendimą Krüsemann ir kt. (C‑195/17, C‑197/17–C‑203/17, C‑226/17, C‑228/17, C‑254/17, C‑274/17, C‑275/17, C‑278/17–C‑286/17 ir C‑290/17–C‑292/17, EU:C:2018:258, 34 punktas).
31 Žr. sprendimus Wallentin‑Hermann (23 punktas) ir Airhelp (23, 24 ir 36–41 punktai).
32 Žr. 2018 m. balandžio 17 d. Sprendimą Krüsemann ir kt. (C‑195/17, C‑197/17–C‑203/17, C‑226/17, C‑228/17, C‑254/17, C‑274/17, C‑275/17, C‑278/17–C‑286/17 ir C‑290/17–C‑292/17, EU:C:2018:258, 34 punktas).
33 Šiuo klausimu žr. Markova, P., „Consumer Protection while Travelling – Enforcement of Air Passenger Rights during „Extraordinary Circumstances“ in Light of Regulation (EC) No 261/2004“, Journal of European Consumer and Market Law, 2019, 8 t., Nr. 3, p. 115; Pantazi, T., „„I Know that I Know Nothing“: Extraordinary Circumstances in Air Passenger Rights Regulation“, European Review of Private Law, 2020, 28 t., Nr. 5, p. 1096 ir paskesni.
34 Kaip pavyzdį žr. 2019 m. vasario 6 d. Court of Appeal (England andWales) (Apeliacinis teismas (Anglija ir Velsas)) sprendimą Blanche prieš easyJet Airline Company Ltd [2019] EWCA Civ 69, kuriame pateikiamas Reglamento Nr. 261/2004 15 konstatuojamosios dalies aiškinimas, pagal kurį oro eismo valdymo sprendimas laikomas „ypatinga aplinkybe“.
35 Žr. 2013 m. sausio 31 d. Sprendimą McDonagh (C‑12/11, EU:C:2013:43, 29–34 punktai).
36 2019 m. birželio 26 d. Sprendimas Moens (C‑159/18, EU:C:2019:535, 17–20 punktai).
37 Žr. 2017 m. gegužės 4 d. Pešková ir Peška (C‑315/15, EU:C:2017:342, 23 ir 24 punktai).
38 Blankenburg, D., „10 Jahre Art. 5 Abs. 3 VO (EG) Nr. 261/2004 – bisherige und aktuelle Probleme im Rahmen der außergewöhnlichen Umstände“, ReiseRecht aktuell, 2015, p. 175, pažymima, kad, vykdydamas įrodinėjimo pareigą, oro vežėjas privalo tiksliai nurodyti, kokios konkrečiai susiklostė ypatingos aplinkybės. Šiuo klausimu paprasto rėmimosi oro eismo valdymo nurodymu ar sprendimu nepakanka.
39 Žr. Sprendimą Wallentin‑Hermann (39–41 punktai) ir 2017 m. gegužės 4 d. Sprendimą Pešková ir Peška (C‑315/15, EU:C:2017:342, 54 punktas).
40 Žr. Sprendimą Wallentin‑Hermann (23 punktas), Sprendimą Airhelp (23 ir 24 punktai) ir 2024 m. birželio 13 d. Sprendimą D. (Variklio konstrukcijos defektas) (C‑411/23, EU:C:2024:498, 27 ir 28 punktai).
41 Žr. Sprendimą Airhelp (31–45 punktai).
42 Žr. Sprendimą Airhelp (23, 24 ir 36–41 punktai).
43 Žr. Sprendimą Wallentin‑Hermann (22, 23 ir 40 punktai), 2017 m. gegužės 4 d. Sprendimą Pešková ir Peška (C‑315/15, EU:C:2017:342, 54 punktas) ir Sprendimą Airhelp (23 ir 24 punktai).
44 Žr. 2013 m. sausio 31 d. Sprendimą McDonagh (C‑12/11, EU:C:2013:43, 29–34 punktai) ir 2017 m. gegužės 4 d. Sprendimą Pešková ir Peška (C‑315/15, EU:C:2017:342, 23 ir 24 punktai).
45 Žr. 2012 m. spalio 4 d. Sprendimą Finnair (C‑22/11, EU:C:2012:604, 23 punktas) ir 2024 m. birželio 13 d. Sprendimą D. (Variklio konstrukcijos defektas) (C‑411/23, EU:C:2024:498, 26 ir 41 punktai). Taip pat žr. mano išvadą, pateiktą byloje Verein für Konsumenteninformation (Tarpininko imamas komisinis mokestis) (C‑45/24, EU:C:2025:468, 35 punktas).
46 Žr. Sprendimą Wallentin‑Hermann (23 punktas), Sprendimą Airhelp (23, 24 ir 36–41 punktai) ir 2018 m. balandžio 17 d. Sprendimą Krüsemann ir kt. (C‑195/17, C‑197/17–C‑203/17, C‑226/17, C‑228/17, C‑254/17, C‑274/17, C‑275/17, C‑278/17–C‑286/17 ir C‑290/17–C‑292/17, EU:C:2018:258, 34 punktas).
47 Dėl geležinkelių transporto žr. 2021 m. balandžio 29 d. Europos Parlemento ir Tarybos reglamentą (ES) 2021/782 dėl geležinkelių keleivių teisių ir pareigų (OL L 172, 2021, p. 1), pirmiausia jo 19 straipsnio 1 ir 10 dalis, o dėl jūrų ir vidaus vandenų transporto – 2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1177/2010 dėl jūrų ir vidaus vandenų keliais vykstančių keleivių teisių, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 2006/2004 (OL L 334, 2010, p. 1), pirmiausia jo 19 straipsnį ir 20 straipsnio 4 dalį.
48 Delpech, X., „Retard de vol : une décision relative à la gestion du trafic aérien est susceptible de constituer une “circonstance extraordinaire”“, Dalloz actualité, 2026 m. vasario 10 d., pagrįstai pažymima, kad peržiūrimas sprendimas yra palankus oro vežėjui.
49 Žr. 2009 m. gruodžio 17 d. Sprendimą M / EMEA (Peržiūra) (C‑197/09 RX‑II, EU:C:2009:804, 62–65 punktai), 2013 m. vasario 28 d. Sprendimą Arango Jaramillo ir kt. / EIB (Peržiūra) (C‑334/12 RX‑II, EU:C:2013:134, 50–53 punktai) ir 2020 m. kovo 26 d. Sprendimą Simpson / Taryba ir HG / Komisija (Peržiūra) (C‑542/18 RX‑II ir C‑543/18 RX‑II, EU:C:2020:232, 84–90 punktai).
50 Žr. generalinio advokato P. Mengozzi nuomonę, pateiktą byloje Arango Jaramillo ir kt. / EIB (Peržiūra) (C‑334/12 RX‑II, EU:C:2012:733, 69–76 punktai), generalinės advokatės J. Kokott nuomonę, pateiktą byloje Komisija / Strack (Peržiūra) (C‑579/12 RX‑II, EU:C:2013:573, 58 punktas), generalinio advokato M. Wathelet nuomonę, pateiktą byloje Missir Mamachi di Lusignano / Komisija (Peržiūra) (C‑417/14 RX‑II, EU:C:2015:593, 54 punktas) ir generalinės advokatės E. Sharpston išvadą, pateiktą bylose Simpson / Taryba ir HG / Komisija (Peržiūra) (C‑542/18 RX‑II ir C‑543/18 RX‑II, EU:C:2019:977, 144 punktas).
51 Žr. šios išvados 22 punktą.
52 Šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Nuomonę 2/13 (Sąjungos prisijungimas prie EŽTK) (EU:C:2014:2454, 176 punktas), taip pat 2018 m. kovo 6 d. Sprendimą Achmea (C‑284/16, EU:C:2018:158, 37 punktas), 2021 m. spalio 6 d. Sprendimą Consorzio Italian Management ir Catania Multiservizi (C‑561/19, EU:C:2021:799, 27 punktas) ir 2024 m. spalio 15 d. Sprendimą KUBERA (C‑144/23, EU:C:2024:881, 35 punktas).
53 Žr. 2024 m. balandžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES, Euratomas) 2024/2019, kuriuo iš dalies keičiamas Protokolas Nr. 3 dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto (OL L, 2024/2019), 6 konstatuojamąją dalį.
54 Dėl peržiūros mechanizmo, numatyto SESV 256 straipsnio 2 dalyje, žr. 2013 m. vasario 28 d. Sprendimą Arango Jaramillo ir kt. / EIB (Peržiūra) (C‑334/12 RX‑II, EU:C:2013:134, 50–54 punktai), 2013 m. rugsėjo 19 d. Sprendimą Komisija / Strack (Peržiūra) (C‑579/12 RX‑II, EU:C:2013:570, 58 punktas) ir 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimą Missir Mamachi di Lusignano / Komisija (Peržiūra) (C‑417/14 RX‑II, EU:C:2015:588, 57 punktas).
55 Heger, A., „Fluggastrechte: Entbindung von Ausgleichszahlungspflicht aufgrund Zuweisung verspäteter Zeitnische“, Europäische Zeitschrift für Wirtschaftsrecht, 2026, p. 306; Delpech, X., „Retard de vol : une décision relative à la gestion du trafic aérien est susceptible de constituer une „circonstance extraordinaire““, Dalloz actualité, 2026 m. vasario 10 d. Autorių nuomone, peržiūrimas sprendimas turi didelę praktinę reikšmę dėl oro sąlygų nustatytoms eismo srautų reguliavimo priemonėms. Jie pabrėžia, kad jame išsamiau paaiškinama sąvoka „ypatingos aplinkybės“ ir pateikiamas atsakymas į seniai nagrinėjamą ir prieštaringai vertinamą teisės klausimą.
56 Žr. šios išvados 76 ir 77 punktus.
57 Žr. šios išvados 35–37 ir 69–71 punktus.
58 Žr. šios išvados 38–49 ir 69–71 punktus.
59 Žr. šios išvados 49–55 ir 69–71 punktus.
60 Šiuo klausimu žr. Bobek, M., „Preliminary Rulings before the General Court: What Judicial Architecture for the European Union ?“, Common Market Law Review, 60 t., Nr. 6, 2023, p. 1540. Kitaip nei atveju, dėl kurio, autoriaus manymu, gali būti kreipiamasi į Sąjungos teismus, šioje byloje kalbama ne vien apie tai, ar atitinkama situacija, kaip antai oro sąlygos arba techniniai gedimai, turi būti laikoma „ypatinga aplinkybe“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalį. Ši peržiūra veikiau susijusi su tinkamu metodo, leidžiančio atlikti tokį kvalifikavimą, taikymu. Taigi kyla principinis klausimas, dėl kurio turi nuspręsti Teisingumo Teismas.
61 Žr. šios išvados 57–62 ir 69–71 punktus.
62 Dėl keleivių teisės į fiksuoto dydžio standartinę kompensaciją skrydžio atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju, taip pat dėl Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalyje numatytos nukrypti leidžiančios nuostatos siauro aiškinimo žr. Sprendimą Wallentin‑Hermann (23 punktas), 2009 m. lapkričio 19 d. Sprendimą Sturgeon ir kt. (C‑402/07 ir C‑432/07, EU:C:2009:716, 51, 52 ir 61 punktai), 2012 m. spalio 23 d. Sprendimą Nelson ir kt. (C‑581/10 ir C‑629/10, EU:C:2012:657, 38–40 punktai), 2019 m. liepos 29 d. Sprendimą Rusu (C‑354/18, EU:C:2019:637, 28 punktas), 2020 m. birželio 11 d. Sprendimą Transportes Aéreos Portugueses (C‑74/19, EU:C:2020:460, 37 punktas), Sprendimą Airhelp (23 ir 24 punktai), taip pat 2024 m. birželio 13 d. Sprendimą D. (Variklio konstrukcijos defektas) (C‑411/23, EU:C:2024:498, 25 ir 26 punktai).
63 Žr. 2020 m. birželio 11 d. Sprendimą Transportes Aéreos Portugueses (C‑74/19, EU:C:2020:460, 51–58 punktai) ir 2021 m. balandžio 22 d. Sprendimą Austrian Airlines (C‑826/19, EU:C:2021:318, 51–57 punktai).
64 Žr. 2020 m. birželio 11 d. Sprendimą Transportes Aéreos Portugueses (C‑74/19, EU:C:2020:460, 51–55 punktai).