I.

Įvadas

1.

Kaip yra pasakęs H. G. Wells, „reklama – tai įteisintas melas“. Nepradedant diskutuoti dėl šio teiginio pagrįstumo, aišku, kad Sąjungos teisėje reklama, pateikiama redakcinio turinio forma, aiškiai neatskleidus jo reklaminio pobūdžio, nėra „įteisinta“.

2.

Iš tikrųjų Direktyvos 2005/29/EB ( 2 ) I priedo 11 punkte nurodyta, kad užsakomieji reklaminiai straipsniai reiškia komercinę praktiką, kuri bet kuriomis aplinkybėmis laikoma nesąžininga, nesant būtinybės kiekvienu konkrečiu atveju atlikti vertinimą pagal šios direktyvos 5–9 straipsnių nuostatas. Be to, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad pagal šią direktyvą įmonės straipsnių užsakovės įpareigojamos aiškiai nurodyti, kad jos sumoka už redakcinio turinio straipsnius žiniasklaidoje, kai šiuo turiniu siekiama reklamuoti šių prekybininkų prekes ar paslaugas ( 3 ).

3.

Taigi, šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą suteikia Teisingumo Teismui galimybę patikslinti Direktyvos 2005/29 I priedo 11 punkto taikymo sritį. Konkrečiau kalbant, Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti sąvoką „sumokėjo“, vartojamą šioje nuostatoje aprašant atlygį, kurį įmonė straipsnio užsakovė suteikia žiniasklaidos bendrovei.

II.

Teisinis pagrindas

A.

Sąjungos teisė

4.

Direktyvos 2005/29 5 straipsnio 5 dalyje nustatyta:

5.

Šios direktyvos I priedo 11 punktas suformuluotas taip:

B.

Vokietijos teisė

6.

Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos Gesetz gegen den unlauteren Wettbewerb (Kovos su nesąžininga konkurencija įstatymas) (toliau – UWG) ( 4 ) buvo perkelta Direktyva 2005/29. UWG 3 straipsnio „Nesąžiningos komercinės veiklos draudimas“ 1–3 dalyse nustatyta:

7.

Šio įstatymo priedo 11 punktas, susijęs su 3 straipsnio 3 dalimi, suformuluotas taip:

III.

Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės

8.

Peek & Cloppenburg KG, atstovaujama Peek & Cloppenburg Düsseldorf Komplementär B. V. (toliau – P&C Düsseldorf), ir Peek & Cloppenburg KG, atstovaujama Van Graaf Management GmbH (toliau – P&C Hambourg), yra dvi teisiškai ir ekonomiškai viena nuo kitos nepriklausomos bendrovės, kurios abi per skirtingas patronuojamąsias bendroves vykdo mažmeninės prekybos drabužiais veiklą, naudodamos bendrovės Peek & Cloppenburg pavadinimą. Jos veikia įvairiuose Vokietijos teritorijos regionuose ir kiekviename šių regionų tik viena iš jų turi drabužių parduotuves. Šalys atskirai ir savarankiškai reklamuoja savo drabužių parduotuves.

9.

2011 m. kovo mėn. straipsnyje, paskelbtame per du puslapius madų žurnale GRAZIA ir pavadintame „Skaitytojų konkursas“, skaitytojos buvo pakviestos į „išskirtinį naktinį apsipirkimą“, t. y. „Peek & Cloppenburg organizuojamą GRAZIA stiliaus naktį“.

10.

Parduotuvių fone, kuriame buvo matyti virš įėjimų šviečiantis užrašas Peek & Cloppenburg, atspausdintas tekstas skelbė: „Visoms GRAZIA merginoms skirta naktis: po darbo apsižvalgykite su mumis mados šventovėje! Su šampanu ir asmeniniu stilistu. Kaip tapti V.I.S. (Very important Shopper)? Greitai užsiregistruojant!“. Straipsnyje buvo nurodyta, kad yra dvi nepriklausomos Peek & Cloppenburg įmonės ir kad šiuo atveju informaciją pateikė Peek & Cloppenburg KG Düsseldorf.

11.

Ieškinyje, pareikštame Landgericht Hamburg (Hamburgo apygardos teismas, Vokietija), P&C Hambourg nurodė, kad tokia komercinė veikla pažeidžiamas draudimas pateikti reklamą straipsniuose, įtvirtintas UWG 3 straipsnio 3 dalyje, siejamoje su šio įstatymo priedo 11 punktu. P&C Hambourg reikalavo, kad P&C Düsseldorf, kaip konkurentei, būtų uždrausta skelbti reklaminius skelbimus, kurie nėra aiškiai suprantami kaip skelbimai, kad jai būtų nurodyta pateikti tam tikrą informaciją, taip pat konstatuoti, kad ji privalo atlyginti padarytą žalą.

12.

Pirmosios instancijos teisme buvo patenkinti P&C Hambourg reikalavimai. P&C Düsseldorf apeliacinis skundas, pateiktas Oberlandesgericht Hamburg (Hamburgo aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija), buvo atmestas. Savo kasaciniame skunde P&C Düsseldorf prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašo atmesti P&C Hambourg ieškinį.

IV.

Prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme

13.

Gavęs P&C Düsseldorf kasacinį skundą Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) 2020 m. birželio 25 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2020 m. rugpjūčio 7 d., nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

14.

Rašytines pastabas pateikė P&C Düsseldorf, P&C Hambourg, Vengrijos vyriausybė ir Europos Komisija. Šioje byloje teismo posėdžio nebuvo surengta.

V.

Analizė

15.

Savo nutartyje išdėstęs priežastis, paskatinusias pateikti du prejudicinius klausimus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškina, kad sprendimas jo nagrinėjamoje byloje priklauso nuo to, kaip reikia aiškinti Direktyvos 2005/29 I priedo 11 punktą. Jis pažymi, kad šios direktyvos 5 straipsnio 5 dalis ir I priedo 11 punktas į Vokietijos teisę buvo perkelti atitinkamai UWG 3 straipsnio 3 dalimi ir jo priedo 11 punktu, susijusiu su 3 straipsnio 3 dalimi, todėl šios Vokietijos teisės nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad atitiktų šią direktyvą.

16.

Atsižvelgiant į teisinio pagrindo ir faktinių aplinkybių, susijusių su šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą, specifiką, mano manymu, pirmiausia, prieš pradedant nagrinėti prejudicinius klausimus, reikėtų pateikti kelias pastabas dėl Direktyvos 2005/29 taikymo srities.

17.

Konkrečiau kalbant, iš pradžių nustatysiu, ar pagrindinėje byloje aptariama veikla reiškia komercinę veiklą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/29 2 straipsnio d punktą, taigi, jai taikomi šioje direktyvoje nurodyti reikalavimai, paskui – ar tai, kad prejudiciniai klausimai pateikti nagrinėjant dviejų konkurentų ginčą, gali lemti šios direktyvos netaikymą.

A.

Pagrindinėje byloje ginčijama veikla kaip komercinė veikla

18.

Remdamasis apeliacinio teismo pateiktais paaiškinimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagrindinėje byloje ginčijama veikla siekiama ne organizuoti straipsnyje paskelbtus ir aprašytus renginius, o paskelbti šį straipsnį ( 5 ).

19.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat pažymi, jog neatrodo, kad būtų padaryta teisės klaida apeliacinio teismo vertinime, pagal kurį aptariamas paskelbimas – tai bendra komercinė P&C Düsseldorf ir žurnalo GRAZIA veikla, skirta skatinti šių dviejų įmonių prekių pardavimui. Tačiau P&C Hambourg ieškinys pateiktas tik P&C Düsseldorf atžvilgiu.

20.

Tam, kad pagrindinėje byloje ginčijamą veiklą būtų galima priskirti Direktyvos 2005/29 taikymo sričiai, ji turi būti komercinė veikla, kaip suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio d punktą.

21.

Taigi šią veiklą, viena vertus, turi vykdyti „prekybininkas“, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 2 straipsnio b punktą, t. y. ją turi vykdyti asmuo, kuris veikia „siekdamas tikslų, susijusių su jo prekyba, verslu, amatu arba profesija“, arba prekybininko vardu ar net jo naudai ( 6 ). Kita vertus, ši veikla turi būti suprantama kaip veiksmas, neveikimas, elgesys, pareiškimas arba komercinis pranešimas, „tiesiogiai susijęs su produkto pirkimo skatinimu, pardavimu arba tiekimu vartotojams“ ( 7 ).

22.

Kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis apeliacinio teismo teiginiais, tokios veiklos ėmėsi P&C Düsseldorf ( 8 ), ir ji buvo vykdoma siekiant skatinti šios įmonės prekių pardavimą. Viena vertus, šią veiklą vykdo P&C Düsseldorf, kita vertus, ši veikla patenka į šios bendrovės komercinės strategijos sritį ir ja tiesiogiai siekiama reklamuoti ir parduoti šios bendrovės prekes. Taigi, ši veikla yra komercinė veikla, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/29 2 straipsnio d punktą, todėl patenka į šios direktyvos taikymo sritį ( 9 ).

23.

Šio argumento nepaneigia nei tai, kad žurnale GRAZIA paskelbtas straipsnis buvo susijęs su reklamine akcija, kurią parengė P&C Düsseldorf, bendradarbiaudama su šiuo žurnalu, nei tai, kad šis straipsnis buvo skirtas skatinti šių dviejų ekonominės veiklos vykdytojų prekių pardavimui.

24.

Kaip yra nurodęs Teisingumo Teismas, atsižvelgiant į Direktyvos 2005/29 2 straipsnio b punkte įtvirtintos sąvokos „prekybininkas“ apibrėžtį, ši direktyva gali būti taikoma tuo atveju, kai ūkio subjekto komercinę veiklą vykdo kita įmonė, veikianti šio subjekto vardu ir (arba) jo naudai, todėl šios direktyvos tam tikrais atvejais gali būti taikomos tiek šiam ūkio subjektui, tiek šiai įmonei, kai pastarąją apima sąvoka „prekybininkas“ ( 10 ). Juo labiau neatmestina galimybė, kad komercinė veikla priskirtina dviem skirtingiems ekonominės veiklos vykdytojams, kai jie veikia savo vardu, taip pat vienam iš bendradarbiaujančiųjų. Tokia komercinė veikla taip pat patenka į Direktyvos 2005/29 taikymo sritį. Tokiomis aplinkybėmis, kaip minėta šios išvados 19 punkte, P&C Hambourg ieškinys pareikštas tik P&C Düsseldorf, todėl šios direktyvos nuostatų taikymo žurnalui GRAZIA klausimo šiuo atveju nekyla ( 11 ).

25.

Be to, teisinis kvalifikavimas, pateikiamas šios išvados 22 punkte, iš esmės atitinka pateiktąjį rašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo. Iš tikrųjų pastarasis teismas pažymi, kad, apeliacinio teismo teigimu, straipsnio paskelbimas reiškia komercinę veiklą tiek pagal UWG 2 straipsnio 1 dalies 1 punktą, tiek pagal Direktyvos 2005/29 2 straipsnio d punktą. Be to, jis teigia, kad apeliacinio teismo vertinime nėra teisės klaidos. Šį teiginį suprantu taip, kad jis susijęs ir su straipsnio paskelbimo teisiniu kvalifikavimu atsižvelgiant į šią Sąjungos teisės nuostatą.

26.

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atkreipia dėmesį į niuansą, susijusį su Vokietijos teisėje apibrėžiamos sąvokos „komercinė veikla“ samprata. Jis paaiškina, kad ši sąvoka apibrėžiama UWG 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte kaip bet kurio asmens, veikiančio savo paties ar trečiojo asmens įmonės naudai, veikla prieš komercinio sandorio sudarymą, jo metu ar po jo ir turinti objektyvią sąsają su prekių pardavimo arba paslaugų teikimo skatinimu. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, Vokietijos teisėje pateikiama sąvokos „komercinė veikla“ apibrėžtis suteikia šiai sąvokai platesnę reikšmę nei pagal Direktyvos 2005/29 2 straipsnio d punkte pateikiamą apibrėžtį, nes ji apima ir trečiųjų asmenų, siekiančių skatinti trečiosios bendrovės, neveikiančios prekybininko vardu ar jo naudai, prekių arba paslaugų pardavimą ar pirkimą, veiksmus. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog pagal Direktyvą 2005/29 nedraudžiama, kad nacionalinėje teisėje būtų pateikiama apibrėžtis, suteikianti sąvokai „komercinė veikla“ platesnę reikšmę, nes ši direktyva reglamentuoja tik teisės nesąžiningos komercinės veiklos srityje „dalinį aspektą“.

27.

Vadinasi, Teisingumo Teismas neturi atsakyti į klausimą, ar UWG 2 straipsnio 1 dalies 1 punktu tinkamai perkeltas Direktyvos 2005/29 2 straipsnio d punktas. Siekiant atsakyti į prejudicinius klausimus taip pat nebūtina nustatyti, kiek Vokietijos teisėje pateikiama apibrėžtis yra platesnė, palyginti su Sąjungos teisėje pateikiama apibrėžtimi. Reikia tik nustatyti, ar pagrindinėje byloje ginčijama veikla yra P&C Düsseldorf komercinė veikla (kaip nurodžiau pirmiau ( 12 ) tai yra komercinė veikla), kaip tai suprantama pagal šią direktyvą.

B.

Dėl komercinės veiklos vykstant dviejų konkurentų ginčui ginčijimo

28.

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas byloje, kurioje P&C Hambourg prašo, kad P&C Düsseldorf, kaip konkurentei, būtų uždrausta skelbti reklaminius skelbimus, kurie nėra aiškiai suprantami kaip skelbimai, kad jai būtų nurodyta pateikti tam tikrą informaciją ir atlyginti padarytą žalą. Būtent šio ginčo aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar tokio straipsnio paskelbimas reiškia komercinę veiklą, nurodytą Direktyvos 2005/29 I priedo 11 punkte, todėl bet kuriuo atveju turi būti laikomas nesąžiningu.

29.

Tiesa, kad prielaida dėl komercinės veiklos, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2005/29, buvimo gali būti daroma tik jeigu joje dalyvauja prekybininkas ir vartotojas ( 13 ).

30.

Vis dėlto tai, kad pagrindinės bylos šalys yra du tarpusavyje konkuruojantys prekybininkai, nereiškia, kad nagrinėjamu atveju automatiškai netaikomos nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis perkelta Direktyva 2005/29.

31.

Iš tikrųjų Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias ginant vartotojų interesus draudžiama nesąžininga komercinė veikla ir už šio draudimo pažeidimą numatytos sankcijos, yra priskirtinos Direktyvos 2005/29 taikymo sričiai ( 14 ). Vartotojų interesai gali būti ginami vykstant konkurentų teisminiams ginčams, tokiu atveju įgyjantiems private enforcement vartotojų apsaugos teisėje formą, numatytą šios direktyvos 11 straipsnio 1 dalyje. Šioje nuostatoje nurodyta, kad valstybės narės turi užtikrinti pakankamus ir veiksmingus būdus kovoti su nesąžininga komercine veikla. Šie būdai gali apimti teisines nuostatas, pagal kurias konkurentai gali kreiptis į teismą dėl tokios veiklos.

32.

Tai, kad konkurentas pats suinteresuotas dėl to kreiptis į teismą, negali lemti Direktyvos 2005/29 netaikymo.

33.

Iš tikrųjų Direktyva 2005/29 buvo priimta remiantis SESV 114 straipsniu ir, kaip nurodyta jos 1 straipsnyje, vienas iš ja siekiamų tikslų – prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos veikimo ( 15 ). Šiomis aplinkybėmis šios direktyvos 6 ir 8 konstatuojamosiose dalyse pažymima, kad ja tiesiogiai ginami vartotojų ekonominiai interesai nuo įmonių nesąžiningos komercinės veiklos jų atžvilgiu, taigi netiesiogiai ginami teisėtai veikiančių konkurentų ekonominiai interesai ( 16 ). Kaip jau yra nurodęs Teisingumo Teismas, remdamasis minėtos direktyvos 6 konstatuojamąja dalimi, šios direktyvos taikymo sričiai nepriskiriami tik nacionaliniai įstatymai dėl nesąžiningos komercinės veiklos, pažeidžiančios „tik“ konkurentų ekonominius interesus arba susijusios tik su prekybininkų tarpusavio sandoriais ( 17 ).

C.

Pastabos dėl prejudicinių klausimų dalyko ir apimties

34.

Pateikdamas abu prejudicinius klausimus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar, atsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybes ir, konkrečiau kalbant, į atlygį, kurį P&C Düsseldorf suteikė žiniasklaidos bendrovei, t. y. žurnalo GRAZIA leidėjui, ginčijama komercinė veikla reiškia komercinę veiklą, kuri bet kuriomis aplinkybėmis laikoma nesąžininga, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/29 I priedo 11 punktą. Šioje nuostatoje nurodytos įvairios komercinės veiklos, kuri bet kuriomis aplinkybėmis laikoma nesąžininga, nustatymo sąlygos, tačiau šie du prejudiciniai klausimai susiję tik su sumokėjimo už produkto reklamą sąlyga.

35.

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2005/29 I priedo 11 punktas turi būti aiškinamas taip, kad, jei redakcinis turinys naudojamas reklamuojant produktą, prekybininkas už šią reklamą „sumoka“ ne tik tuo atveju, kai žiniasklaidos bendrovei suteikia piniginį atlygį už šią reklamą, bet ir tada, kai šį atlygį sudaro prekės, paslaugos ar bet koks kitas turtas ( 18 ).

36.

Antrasis prejudicinis klausimas susideda iš dviejų dalių. Pirmąja šio klausimo dalimi, į kurią reikia atsakyti tik tuo atveju, jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar pagal Direktyvos 2005/29 I priedo 11 punktą tokia turtinės vertės nauda reiškia atlygį už redakcinio turinio naudojimą siekiant reklamuoti produktą.

37.

Nors pirmajame klausime vartojama formuluotė „atlygis“, suteikiamas „už redakcinio turinio naudojimą“, gali leisti manyti, kad šis klausimas sutampa su antrojo klausimo pirma dalimi, vis dėlto taip nėra. Iš tikrųjų pirmuoju klausimu siekiama sužinoti, ar sumokėjimas gali įgyti kitokią formą nei piniginio atlygio, o antrojo klausimo pirma dalimi – ar toks sumokėjimas laikytinas, kaip nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamojoje dalyje paaiškina šį prašymą pateikęs teismas, turtiniu atlygiu „tarpusavio santykių prasme“.

38.

Šiuo klausimu pakartojami argumentai, kuriuos P&C Düsseldorf pateikia savo kasaciniame skunde, teigdama, jog tam, kad būtų galima nuspręsti dėl komercinės veiklos, kuri bet kuriomis aplinkybėmis laikoma nesąžininga, buvimo, prekybininko suteikiama nauda turi turėti glaudžią sąsają su redakciniu turiniu, taigi, būtų galima manyti, kad šiuo sumokėjimu prekybininkas reportažą „nupirko“. Priešingai, tokios išvados, P&C Düsseldorf teigimu, negalima daryti remiantis tuo, kad prekybininkas dalijasi išlaidas, patiriamas dėl reklaminės akcijos, rengiamos kartu su žiniasklaidos bendrove ir naudingos abiem ekonominės veiklos vykdytojams. Tokiu atveju bendrai finansuojamas tik kartu organizuojamas renginys, o žiniasklaidos bendrovė straipsnyje paskelbia apie reklaminę akciją vien savo pačios interesais.

39.

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad sąsaja, kurią nurodo P&C Düsseldorf, gali būti nustatyta remiantis vien tuo, kad reklaminę akciją ir straipsnį galima laikyti viena reklamine akcija, kuri gali būti vertinama ir kvalifikuojama tik bendrai. Sprendimas nebūtinai turi būti toks. Atsižvelgdamas į šį teiginį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad, remiantis apeliacinio teismo konstatavimais, P&C Düsseldorf, be kita ko, leido žiniasklaidos bendrovei naudotis teisėmis, susijusiomis su šiame straipsnyje naudojama vaizdo medžiaga. Taigi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, matyti, kad bent dalis turtinės vertės paslaugų, kurias suteikė P&C Düsseldorf, turi konkrečią sąsają su minėto straipsnio paskelbimu.

40.

Kaip matyti iš antrojo prejudicinio klausimo formuluotės, į antrą šio klausimo dalį reikėtų atsakyti tik tuo atveju, jeigu į pirmą jo dalį būtų atsakyta teigiamai. Antrojo klausimo antra dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia nustatyti, ar už redakcinio turinio naudojimą yra „sumokėta“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/29 I priedo 11 punktą, ar prekybininkas leido žiniasklaidos bendrovei naudotis teisėmis į vaizdo medžiagą ir kada abu ekonominės veiklos vykdytojai dalijosi su reklamine akcija, skirta skatinti jų produktų pardavimui, susijusias išlaidas ir sąnaudas.

41.

Atsižvelgiant į bendrą šių dviejų klausimų dalyką ir į tai, kad jie glaudžiai susiję, mano manymu, juos reikia nagrinėti kartu ir pateikti vieną atsakymą.

42.

Taigi, pirma, reikia nustatyti, ar Direktyvos 2005/29 I priedo 11 punktas turi būti aiškinamas taip, kad, kai redakcinis turinys naudojamas produkto reklamai, už ją prekybininkas „sumoka“ ne tik tuo atveju, jei suteikia žiniasklaidos bendrovei piniginį atlygį už šią reklamą, bet ir tada, kai suteikia atlygį, kurį sudaro prekės, paslaugos ar bet koks kitas turtas (D skirsnis).

43.

Jeigu į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai, antra, reikėtų nustatyti, ar pagal Direktyvos 2005/29 I priedo 11 punktą tokia turtinės vertės nauda reiškia atlygį už redakcinio turinio naudojimą reklamuojant produktą, taigi esama sąsajos tarp naudos ir aptariamos reklamos. Jei taip, reikėtų patikrinti, ar, kai žiniasklaidos bendrovė praneša apie reklaminę akciją, rengiamą kartu su prekybininku, tokį atlygį reiškia leidimas žiniasklaidos bendrovei naudotis teisėmis, susijusiomis su vaizdo medžiaga ir (arba) dalijimasis šios reklaminės akcijos išlaidomis ir sąnaudomis (E skirsnis).

D.

Sumokėjimas kaip turtinės vertės atlygis

1.

Pažodinis aiškinimas

44.

Pagal Direktyvos 2005/29 5 konstatuojamąją dalį, Sąjungos teisės aktų leidėjo manymu, laisvo paslaugų ir prekių judėjimo, taip pat įsisteigimo laisvės kliūtys gali būti pašalintos tik priėmus vienodas taisykles ir patikslinus kai kurias teisines sąvokas. Iš to darytina išvada, kad, Sąjungos teisės aktų leidėjo nuomone, šioje direktyvoje vartojamos sąvokos iš esmės yra savarankiškos Sąjungos teisės sąvokos.

45.

Pagal įvairias Direktyvos 2005/29 kalbines redakcijas ir vartojamas formuluotes šios direktyvos I priedo 11 punktą galima suprasti taip, kad sumokėjimas turi reikšti atlygį pinigais ( 19 ) arba, pagal kai kuriose kalbinėse redakcijose vartojamus platesnės reikšmės žodžius, – kad toks sumokėjimas gali reikšti bet kokį turtinės vertės atlygį ( 20 ).

46.

Esant tokiai įvairovei, neįmanoma padaryti vienareikšmės išvados dėl atlygio, kurį gali reikšti sumokėjimas, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos I priedo 11 punktą, pobūdžio. Taigi, vadovaujantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, reikia remtis kitais aiškinimo metodais nei pažodinius aiškinimas ( 21 ).

2.

Sisteminis aiškinimas

47.

Direktyvos 2005/29 nuostatos iš esmės įtvirtintos atsižvelgiant į vartotojo, kaip nesąžiningos komercinės veiklos adresato ir nuo jos nukentėjusio asmens, poziciją ( 22 ). Pagal tokią sistemą Direktyvos 2005/29 I priedo 11 punkte aprašyta komercinė veikla laikoma „nesąžininga bet kuriomis aplinkybėmis“ ir, kaip matyti iš šio priedo antraštinių dalių pavadinimų, „klaidinančia“.

48.

Ši dichotomija, pagal kurią bet kuriomis aplinkybėmis nesąžininga laikoma komercinė veikla priešpastatoma komercinei veiklai, kuri gali būti pripažinta nesąžininga tik atlikus kiekvieno konkretaus atvejo analizę pagal Direktyvos 2005/29 5–9 straipsnių nuostatas, grindžiama argumentu, kad visiškai draudžiama tik vartotojams daugiausia žalos daranti komercinė veikla ( 23 ).

49.

Vartotojo požiūriu nesvarbu, ar sumokėjimas už redakcinio turinio naudojimą įgyja atlygio pinigais formą, ar ne. Nesąžininga komercinė veikla, aprašyta Direktyvos 2005/29 I priedo 11 punkte, bet kokiomis aplinkybėmis laikoma nesąžininga, nes ji gali suklaidinti. Kaip jau yra nurodęs Teisingumo Teismas, būtent siekiant to išvengti „Direktyva 2005/29, pirmiausia jos I priedo 11 punktas, iš tikrųjų įpareigoja įmones straipsnių užsakoves aiškiai nurodyti, kad jos žiniasklaidoje finansuoja redakcinio turinio straipsnius, kai šiuo turiniu siekiama reklamuoti šių prekybininkų produktus ar paslaugas“ ( 24 ).

50.

Taigi sisteminis Direktyvos 2005/29 aiškinimas patvirtina teiginį, kad sumokėjimo forma – ar tai būtų atlygis pinigais, ar kitoks turtinės vertės atlygis – neturi reikšmės.

3.

Teleologinis aiškinimas

51.

Remdamasi Sprendimo Purely Creative ir kt. 46 ir 47 punktais P&C Düsseldorf teigia, jog Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Direktyvos 2005/29 tikslas būtų nepasiektas, jei taikant šios direktyvos I priedo nuostatas ir aiškinant įvairius atvejus reikėtų atsižvelgti į sąlygą, jog kiekvienu konkrečiu atveju reikia atlikti sudėtingus vertinimus.

52.

Mano manymu, šio teiginio nepatvirtina Direktyvos 2005/29 teleologinis aiškinimas ir jį lemia atrankinis šio sprendimo aiškinimas.

53.

Byloje, kurioje priimtas Sprendimas Purely Creative ir kt., Teisingumo Teismo buvo prašoma išaiškinti Direktyvos 2005/29 I priedo 31 punktą, siekiant nustatyti, ar pagal šią nuostatą komercinė veikla laikoma nesąžininga bet kuriomis aplinkybėmis, jei vartotojas, kuriam pranešta, kad jis laimėjo dovaną, turi patirti nors ir nedidelių išlaidų.

54.

Pirmiausia Teisingumo Teismas, remdamasis šio priedo 31 punkto pažodiniu ir sisteminiu aiškinimu, nusprendė, kad draudimas reikalauti patirti išlaidų yra absoliutus ( 25 ). Paskui, siekdamas patvirtinti išvadą, padarytą remiantis pažodiniu šios nuostatos aiškinimu, Teisingumo Teismas atliko teleologinį aiškinimą ( 26 ). Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas priminė, kad, kaip pažymima Direktyvos 2005/29 17 konstatuojamojoje dalyje, teisinis saugumas yra esminis veiksnys vidaus rinkai tinkamai veikti, ir siekdamas būtent šio tikslo teisės aktų leidėjas į šios direktyvos I priedą įtraukė komercinę veiklą, kuri bet kuriomis aplinkybėmis laikoma nesąžininga ( 27 ).

55.

Be to, Teisingumo Teismas nurodė, kad numatytas tikslas nebūtų pasiektas, jei Direktyvos 2005/29 I priedo 31 punktas būtų aiškinamas, viena vertus, kaip apimantis klaidinimo elementą, atskirą nuo šios nuostatos antroje dalyje aprašytų aplinkybių, ir, kita vertus, kaip suteikiantis teisę vartotojams nustatyti „nedideles išlaidas“, palyginti su dovanos verte ( 28 ). Jis taip pat suformulavo teiginius, kuriais remiasi P&C Düsseldorf ir pagal kuriuos kitoks aiškinimas reikštų, kad kiekvienu konkrečiu atveju reikia atlikti sudėtingus vertinimus, kurių tokią veiklą įtraukus į I priedą kaip tik siekiama išvengti.

56.

Pažymėtina, pirma, kad Teisingumo Teismas atliko teleologinį aiškinimą vien siekdamas patvirtinti Direktyvos 2005/29 I priedo 31 punkto pažodinį aiškinimą, kuris, kitaip nei šioje byloje, leido daryti vienareikšmę išvadą.

57.

Antra, šis rėmimasis teleologiniu aiškinimu leido atmesti kitokio elemento nei aplinkybės, aiškiai nurodytos šioje nuostatoje, buvimą komercinės veiklos, įtrauktos į šį priedą, aprašyme. Be to, visada būtina patikrinti, ar nagrinėjamu atveju yra susiklosčiusios aplinkybės, atitinkančios komercinės veiklos, įtrauktos į I priedą, aprašymą. Iš tikrųjų Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad taikant šį priedą tam tikros aplinkybės turi būti laikomos „esminėmis“ arba „pagrindinėmis“ ir atsižvelgiama į tam tikras aplinkybes, netiesiogiai susijusias su kitomis aplinkybėmis ( 29 ).

58.

Trečia, reikia konstatuoti, kad išvada, kurią, atlikęs analizę, padarė Teisingumo Teismas, yra priešinga tai, kurios siekia P&C Düsseldorf. Teisingumo Teismas atliko teleologinį vertinimą, siekdamas nesusiaurinti sąvokos „komercinė veikla, kuri bet kuriomis aplinkybėmis laikoma nesąžininga“, apibrėžties, o P&C Düsseldorf siekia nuo šios apibrėžties atsieti bet kurią kitą sumokėjimo formą nei pinigais.

59.

Ketvirta, mano manymu, Teisingumo Teismo analizė visiškai suderinama su antruoju Direktyvos 2005/29 tikslu, kuris taip pat minimas Sprendime Purely Creative ir kt. ( 30 ), – užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį.

60.

Penkta, susiaurinus sąvokos „komercinė veikla“, kuri įtraukta į Direktyvos 2005/29 I priedo 11 punktą, apibrėžtį, kad ji apimtų tik atlygį pinigais, ši nuostata galėtų netekti veiksmingumo, nes toks susiaurinimas leistų lengvai apeiti draudimą skelbti užsakomuosius reklaminius straipsnius ( 31 ). Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kaip nurodo P&C Hambourg, atlygio pinigais ir kitokio turtinės vertės atlygio suteikimas bet kuriuo atveju neatitiktų žurnalistinės praktikos tikrovės.

61.

Taigi, Direktyva 2005/29 siekiami tikslai patvirtina aiškinimą, pagal kurį tai, ar sumokėjimas, kaip jis suprantamas pagal šios direktyvos I priedo 11 punktą, įgyja atlygio pinigais, ar kitokio turtinės vertės atlygio formą, neturi reikšmės.

4.

Istorinis aiškinimas

62.

Vykstant parengiamiesiems darbams Europos Parlamentas 72 pakeitimu ( 32 ) pasiūlė komercinę veiklą, nurodytą Direktyvos 2005/29 I priedo 11 punkte, aprašyti taip: „Pasiūlymai per skelbimą, skelbimai arba reklamos, kartais vadinami „publi‑reportage“ (užsakomieji reklaminiai straipsniai), kurie paskelbiami sumokėjus arba kitaip abipusiškai susitarus, turi atitikti direktyvos nuostatas, jei būtent ekonominės veiklos rinkoje vykdytojai, o ne leidėjai, kontroliuoja jų turinį. Prekybininkai ir leidėjai turi paskelbti, kad pasiūlymas per skelbimą yra skelbimas, pavyzdžiui, pavadindami jį „pasiūlymu per skelbimą“ ( 33 ).

63.

Europos Sąjungos Taryba nepritarė šiam pakeitimui, nurodžiusi, kad „jam negalima pritarti, kadangi jame neapibrėžta praktika, kuri bet kuriomis aplinkybėmis yra nesąžininga – o tai yra įtraukimo į priedą kriterijus“ ( 34 ). Komisija savo ruožtu neįtraukė šio pakeitimo, ir Direktyvos 2005/29 I priedo 11 punktas vykstant parengiamiesiems darbams iš esmės nepasikeitė ( 35 ). Vis dėlto šios aplinkybės neturi būti suprantamos taip, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nepritarė aiškinimui, pagal kurį užsakomasis reklaminis straipsnis paskelbiamas ne tik už tai sumokėjus, bet ir kitaip abipusiškai susitarus.

64.

Viena vertus, dėl Tarybos nepritarimo pažymėtina, kad 72 pakeitimą iš tikrųjų buvo galima suprasti taip, kad jame ne aprašoma komercinė veikla, kuri bet kuriomis aplinkybėmis laikoma nesąžininga, o veikiau pateikiama instrukcija, leidžianti išvengti to, kad redakcinis turinys būtų laikomas tokia veikla („turi atitikti direktyvos nuostatas <…>[;] prekybininkai ir leidėjai turi paskelbti, kad pasiūlymas per skelbimą yra skelbimas“). Taigi, nekeista, kad Komisija šio pakeitimo Parlamento pasiūlyta forma neįtraukė.

65.

Kita vertus, 72 pakeitime buvo patikslinimas, susijęs su prekybininko suteikiamu atlygiu („paskelbiami sumokėjus arba kitaip abipusiškai susitarus“). Tačiau Parlamentas šį pakeitimą grindė siekiu neleisti pernelyg plačiai aiškinti sąvokos „publi‑reportage“ (užsakomasis reklaminis straipsnis), kuri galėtų būti suprantama kaip („netyčia“) apimanti redakcinę dalį. Iš to darytina išvada, kad, Parlamento nuomone, patikslinimas, jog užsakomasis reklaminis straipsnis pasižymi tuo, kad „būtent ekonominės veiklos rinkoje vykdytojai, o ne leidėjai kontroliuoja [straipsnio turinį]“, reiškė pirma Komisijos pasiūlyto aprašymo pakeitimą. Galima taip pat daryti prielaidą, jog Parlamentas manė, kad pirma pasiūlytame aprašyme jau buvo nurodyta, kad prekybininko suteikiamas atlygis nebūtinai turi būti sumokėjimo formos. Tokį 72 pakeitimo aiškinimą, atrodo, patvirtina Komisijos teiginys, kad su pakeitimais, kuriems nepritarta, įskaitant 72 pakeitimą, Komisija bent iš dalies būtų galėjusi sutikti ( 36 ).

66.

Taigi aiškinimo, pagal kurį sumokėjimą, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2005/29 I priedo 11 punktą, gali reikšti bet koks turtinės vertės atlygis, su šia direktyva susiję parengiamieji dokumentai nepaneigia.

5.

Tarpinė išvada

67.

Atsižvelgdamas į tai, kad Direktyvos 2005/29 I priedo 11 punkto pažodinis aiškinimas neleidžia suformuluoti tinkamos išvados, taip pat į vienareikšmes išvadas, išplaukiančias iš sisteminio ir teleologinio aiškinimų, kuriems neprieštarauja istorinio aiškinimo išvados, esu tos nuomonės, jog ši nuostata turi būti aiškinama taip, kad, kai redakcinis turinys naudojamas reklamuojant produktą, prekybininkas „sumoka“ už šią reklamą, jeigu jis žiniasklaidos bendrovei suteikia atlygį, kurį sudaro prekės, paslaugos arba bet koks kitas turtas.

68.

Toliau nagrinėsiu klausimą, ar pagal Direktyvos 2005/29 I priedo 11 punktą toks turtinės vertės atlygis reiškia atlygį už redakcinio turinio naudojimą reklamuojant produktą, ir, jei taip, ar toks atlygis buvo suteiktas pagrindinės bylos aplinkybėmis.

E.

Sumokėjimas kaip atlygis už redakcinio turinio naudojimą

69.

Sąvokos „sumokėjo“ ir sąvokų kitose kalbinėse Direktyvos 2005/29 I priedo 11 punkto redakcijose vartojimas leidžia manyti, kad turtinės vertės atlygis turi būti suteiktas už redakcinio turinio naudojimą reklamuojant produktą, taigi, turi būti tam tikra sąsaja tarp tokio atlygio ir šios produkto reklamos.

70.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad a priori yra niuansas, skiriantis šioje Sąjungos teisės nuostatoje pateiktą aprašymą nuo aprašymo, pateikto Vokietijos teisėje. Direktyvos 2005/29 I priedo 11 punkte nustatyta, kad komercinė veikla, vadinama „publi‑reportage“, reiškia redakcinio turinio naudojimą reklamuojant produktą, kai prekybininkas sumokėjo už šią reklamą, o UWG priedo 11 punkte nurodyta, kad prekybininkas sumoka būtent už redakcinio turinio naudojimą reklamuojant produktą. Teisingumo Teismas Sprendime RLvS ( 37 ) yra paaiškinęs Direktyvos 2005/29 I priedo 11 punktą, nurodydamas, kad pagal šią nuostatą įmonės straipsnių užsakovės turi aiškiai nurodyti, kad jos sumokėjo už redakcinį turinį. Taigi, šis sprendimas patvirtina mano pirma pasiūlytą sąvokos „sumokėjo“ aiškinimą.

71.

Dėl tokių pačių priežasčių, kurias nurodžiau nagrinėdamas pirmąjį klausimą ( 38 ), būtų galima teigti, kad istorinis aiškinimas taip pat patvirtina šį aiškinimą. Iš tikrųjų Parlamento pasiūlytu 72 pakeitimu buvo siekiama dėl užsakomųjų reklaminių straipsnių patikslinti, kad jie apima pasiūlymus per skelbimą, skelbimus ir reklamas, kurie paskelbiami sumokėjus arba kitaip abipusiškai susitarus. Kaip paaiškinta pirma, neatrodo, kad šio pakeitimo atmetimas buvo susijęs su šio patikslinimo pateikimu.

72.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia manyti, kad pagal Direktyvos 2005/29 I priedo 11 punktą turtinės vertės atlygis, kurį prekybininkas suteikia žiniasklaidos bendrovei, reiškia atlygį už redakcinio turinio naudojimą reklamuojant produktą, taigi yra tam tikra sąsaja tarp tokio atlygio ir šios produkto reklamos.

73.

Šiomis aplinkybėmis manau, kad leidimas naudotis teisėmis į vaizdo medžiagą, kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo antrojo klausimo antroje dalyje, yra atlygis už redakcinio turinio naudojimą reklamuojant produktą.

74.

Viena vertus, yra tiesioginė sąsaja tarp atlygio, kurį suteikė P&C Düsseldorf, ir reklamos, padarytos naudojant šį redakcinį turinį, nes naudotis teisėmis į vaizdo medžiagą žiniasklaidos bendrovei buvo leista siekiant pranešti apie reklaminę akciją, rengiamą kartu su šiuo prekybininku, ir šioje vaizdo medžiagoje, panaudotoje šiame turinyje, buvo matyti P&C Düsseldorf parduotuvių vaizdai ir šio prekybininko siūlomos parduoti prekės.

75.

Kita vertus, Direktyvos 2005/29 I priedo 11 punkte nenumatyta jokios minimalios sumos, kurią turi atitikti turtinės vertės atlygis, kad jį būtų galima laikyti sumokėjimu, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą ( 39 ). Todėl tai, kad žiniasklaidos bendrovė pati patyrė su paskelbimu susijusių išlaidų ir sąnaudų, neturi reikšmės. Redakcinio turinio paskelbimas visada lemia tokias išlaidas ir sąnaudas žiniasklaidos bendrovei. Kadangi Direktyvos 2005/29 I priedo 11 punkte nenumatyta jokios minimalios sumos, kalbant apie prekybininko suteiktą turtinės vertės atlygį, ši nuostata nereikalauja, kad šis atlygis ir žiniasklaidos bendrovės patirtos išlaidos ir sąnaudos būtų lygiavertės.

76.

Taigi, šios išvados 72 punkte pateiktas teiginys galėtų reikšti antrojo klausimo analizės pabaigą ir leisti naudingai atsakyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Šis teiginys leidžia daryti išvadą, kad Direktyvos 2005/29 I priedo 11 punktas turi būti aiškinamas taip, kad turtinės vertės atlygis turi reikšti atlygį už redakcinio turinio naudojimą reklamuojant produktą, taigi yra tam tikra sąsaja tarp šio atlygio ir šios reklamos. Pirmiausia tokia sąsaja yra tuo atveju, kai žiniasklaidos bendrovė pateikia informaciją apie reklaminę akciją, rengiamą kartu su prekybininku, kuris savo ruožtu siekdamas šios reklamos žiniasklaidos bendrovei leidžia naudotis teisėmis į vaizdo medžiagą, kurioje matyti jo parduotuvių vaizdai ir jo siūlomos parduoti prekės.

77.

Šiomis aplinkybėmis siekiant išsamumo dar būtų galima kelti klausimą, ar sąsaja tarp turtinės vertės atlygio ir redakcinio turinio naudojimo reklamuojant produktą gali būti ir netiesioginio pobūdžio, ir prireikus, ar tokia aiški ir netiesioginė sąsaja nagrinėjamu atveju yra tarp dalijimosi dėl reklaminės akcijos, surengtos kartu su žiniasklaidos bendrove, patirtomis išlaidomis ir sąnaudomis ir ginčijamo straipsnio paskelbimo. Atskirai vertinamas bendras tokios reklaminės akcijos surengimas neturi tiesioginės sąsajos su šiuo paskelbimu. Atrodo, kad būtent dėl tokios tiesioginės sąsajos nebuvimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas buvo linkęs šią reklaminę akciją ir šį straipsnį laikyti viena reklamine akcija ( 40 ).

78.

Mano manymu, iškart neatmestina galimybė, kad netiesioginės sąsajos tarp žiniasklaidos bendrovei suteikto turtinės vertės atlygio ir jos redakcinio turinio naudojimo produktui reklamuoti pakaktų siekiant nuspręsti, jog esama komercinės veiklos, kuri bet kuriomis aplinkybėmis laikoma nesąžininga, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/29 I priedo 11 punktą. Priešingas šios nuostatos aiškinimas galėtų lemti jos neveiksmingumą, nes tiesioginės sąsajos buvimo reikalavimas leistų lengvai apeiti visišką užsakomųjų reklaminių straipsnių draudimą ( 41 ).

79.

Vis dėlto netiesioginė sąsaja tarp dalijimosi dėl reklaminės akcijos, surengtos kartu su žiniasklaidos bendrove, patirtomis išlaidomis ir sąnaudomis ir ginčijamo straipsnio paskelbimo būtų nustatyta remiantis tik abejonių keliančia prezumpcija, taigi nebūtų aiški.

80.

Iš tikrųjų pirmiausia pažymėtina, jog manyti, kad prekybininkas sumokėjo už redakcinio turinio naudojimą reklamuojant produktą, kai žiniasklaidos bendrovė pranešė apie kartu su prekybininku rengiamą reklaminę akciją, reikštų pripažinti prezumpciją, pagal kurią šis prekybininkas bendradarbiavo su šia bendrove, siekdamas šios reklamos. Be to, šios prezumpcijos reikšmės pripažinimas taikant Direktyvos 2005/29 I priedo 11 punktą galėtų suteikti šiai prezumpcijai nenuginčijamą pobūdį, atsižvelgiant į tai, kad kalbama apie komercinę veiklą, kuri bet kuriomis aplinkybėmis laikoma nesąžininga. Galiausiai ši komercinė veikla būtų laikoma šio prekybininko veikla, nors jo dalyvavimas redakcinį turinį naudojant reklamai grindžiamas vien šia prezumpcija.

81.

Naudodamasis laisve užsiimti verslu prekybininkas gali pradėti bendradarbiauti su žiniasklaidos bendrove, kuri gali vykdyti kitokią veiklą, ne tam, kad užsitikrintų pristatymą žiniasklaidoje, o siekdamas pasinaudoti šios bendrovės žinomumu, praktine patirtimi, ištekliais ar komerciniais kontaktais.

82.

Jei nėra sumokėjimo, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/29 I priedo 11 punktą, komercinė veikla negali būti laikoma nesąžininga bet kuriomis aplinkybėmis remiantis šia nuostata. Tokia komercinė veikla, kuri nėra įtraukta į šį priedą, gali būti pripažinta nesąžininga kiekvienu konkrečiu atveju atlikus jos ypatumų tyrimą remiantis kriterijais, nustatytais šios direktyvos 5–9 straipsniuose.

83.

Neatsižvelgdamas į pirma pateiktas pastabas, susijusias su dalijimusi dėl reklaminės akcijos, surengtos kartu su žiniasklaidos bendrove, patirtomis išlaidomis ir sąnaudomis, lieku prie išvados, suformuluotos 76 punkte.

84.

Be to, norėčiau pažymėti, jog tam, kad būtų galima nustatyti komercinės veiklos, kuri bet kuriomis aplinkybėmis laikoma nesąžininga, nurodytos Direktyvos 2005/29 I priedo 11 punkte, buvimą, visada reikia patikrinti, ar, be sąlygos, susijusios su sumokėjimu už produkto reklamą, įvykdytos ir kitos šioje nuostatoje nurodytos sąlygos. Pagrindinėje byloje susiklosčiusiomis aplinkybėmis pirmiausia reikia patikrinti, ar kalbama apie „redakcinį turinį“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, nes ši sąvoka Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nėra išaiškinta, ir ar iš aptariamo straipsnio nėra aiškiai matyti, kad kalbama apie kartu su prekybininku apmokėtą turinį. Vis dėlto šios kitos sąlygos nėra Teisingumo Teismui pateiktų prejudicinių klausimų dalykas, todėl šioje išvadoje nenagrinėjamos.

VI.

Išvada

85.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) pateiktą pirmąjį prejudicinį klausimą: