–

ÖBB-Infrastruktur AG, atstovaujamos Rechtsanwalt K. Retter,

–

WESTbahn Management GmbH, atstovaujamos Rechtsanwalt E. Lichtenberger,

–

Schienen-Control Kommission, atstovaujamos pirmininko R. Streller,

–

Austrijos vyriausybės, atstovaujamos A. Posch, J. Schmoll ir G. Kunnert,

–

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos E. M. Besselink ir K. Bulterman,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–

Norvegijos vyriausybės, atstovaujamos T. Aalia ir G. G. Mostuen,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos P. Messina ir E. Schmidt,

1

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2012 m. lapkričio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/34/ES, kuria sukuriama bendra Europos geležinkelių erdvė (OL L 343, 2012, p. 32), iš dalies pakeistos 2016 m. gruodžio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/2370 (OL L 352, 2016, p. 1) (toliau – Direktyva 2012/34), 8 straipsnio 4 dalies ir 27 straipsnio 2 ir 4 dalių, siejamų su šios direktyvos IV priedu, šios direktyvos 31 straipsnio 3 dalies ir 32 straipsnio, taip pat 2015 m. birželio 12 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/909 dėl išlaidų, kurios tiesiogiai patiriamos dėl traukinių eksploatavimo, apskaičiavimo tvarkos (OL L 148, 2015, p. 17) 2 straipsnio 1 punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ÖBB-Infrastruktur AG (toliau – ÖBB-Infra), pagrindinės Austrijos geležinkelių infrastruktūros valdytojos, ir WESTbahn Management GmbH (toliau – WESTbahn), geležinkelio įmonės, ginčą su Schienen-Control Kommission (Geležinkelių priežiūros komisija, Austrija) (toliau – SCK) dėl leidimo taikyti infrastruktūros mokesčių antkainius.

3

Direktyvos 2012/34 34, 43 ir 70 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

4

Šios direktyvos 3 straipsnyje „Terminų apibrėžtys“ numatyta:

„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:

<…>

<…>

<…>“

5

Minėtos direktyvos 4 straipsnyje „Geležinkelio įmonių ir infrastruktūros valdytojų nepriklausomumas“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad administracinių, ekonominių ir buhalterinės apskaitos reikalų tvarkymo, administravimo ir vidaus kontrolės srityse tiesiogiai arba netiesiogiai valstybėms narėms priklausančios arba jų kontroliuojamos geležinkelio įmonės būtų nepriklausomos, ir dėl to jos tvarkys savo turtą, biudžetą ir apskaitą atskirai nuo valstybės turto, biudžeto ir apskaitos.

2.   Infrastruktūros valdytojas laikosi valstybių narių nustatytų apmokestinimo už naudojimąsi infrastruktūra ir infrastruktūros pajėgumų paskirstymo bendrų ir konkrečių taisyklių ir kartu atsako už savo įstaigos valdymą, administravimą ir vidaus kontrolę.“

6

Tos pačios direktyvos 8 straipsnio „Infrastruktūros valdytojo finansavimas“ 4 dalies pirma pastraipa suformuluota taip:

„Valstybės narės užtikrina, kad esant įprastoms verslo sąlygoms ir per pagrįstą laikotarpį, neviršijantį penkerių metų, infrastruktūros valdytojo pelno (nuostolių) ataskaitoje būtų bent išlaikytas balansas tarp, viena vertus, iš infrastruktūros mokesčių gautų pajamų, papildomų pajamų iš kitos komercinės veiklos, negrąžinamų pajamų iš privačių šaltinių ir valstybės skirtų lėšų, įskaitant atitinkamais atvejais išankstinius valstybės mokėjimus, ir, kita vertus, infrastruktūros išlaidų.“

7

Direktyvos 2012/34 27 straipsnio „Tinklo nuostatai“ 2 ir 4 dalyse nurodyta:

„2.   Tinklo nuostatuose aprašomas infrastruktūros, kuria gali naudotis geležinkelio įmonės, pobūdis ir juose pateikiama informacija apie prieigos prie atitinkamos geležinkelių infrastruktūros sąlygas. Tinklo nuostatuose taip pat pateikiama informacija apie prieigos prie paslaugų įrenginių, prijungtų prie infrastruktūros valdytojo tinklo, ir šiuose įrenginiuose teikiamų paslaugų sąlyg[a]s arba nurodoma interneto svetainė, kurioje tokia informacija pateikiama nemokamai elektroniniu formatu. Tinklo nuostatų turinys pateiktas IV priede.

<…>

4.   Tinklo nuostatai paskelbiami ne vėliau kaip prieš keturis mėnesius iki termino pateikti prašymus skirti infrastruktūros pajėgumų.“

8

Šios direktyvos 29 straipsnio „Mokesčių įvedimas, nustatymas ir surinkimas“ 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės, laikydamosi 4 straipsnyje nustatyto valdymo nepriklausomumo, nustato apmokestinimo sistemą.

Taikydamos tą sąlygą, valstybės narės taip pat nustato konkrečias apmokestinimo taisykles arba suteikia tokius įgaliojimus infrastruktūros valdytojui.

Valstybės narės užtikrina, kad tinklo nuostatuose būtų pateikta apmokestinimo sistema ir apmokestinimo taisyklės arba nurodyta tinklavietė, kurioje būtų paskelbtos apmokestinimo sistema ir apmokestinimo taisyklės.

Mokesčius už naudojimąsi infrastruktūra nustato ir juos surenka infrastruktūros valdytojas, laikydamasis nustatytos apmokestinimo sistemos ir apmokestinimo taisyklių.

<…>“

9

Minėtos direktyvos 31 straipsnio „Apmokestinimo principai“ 3 dalyje numatyta:

„Nedarant poveikio šio straipsnio 4 ar 5 daliai arba 32 straipsniui, už minimalų prieigos paketą ir prieigą prie infrastruktūros, jungiančios paslaugų įrenginius, nustatomi mokesčiai turi būti lygūs išlaidoms, kurios tiesiogiai patiriamos dėl traukinių eksploatavimo.

Anksčiau nei 2015 m. birželio 16 d. [Europos] Komisija patvirtina priemones, kuriose išdėstoma išlaidų, tiesioginiai patiriamų dėl traukinių eksploatavimo, apskaičiavimo tvarka. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 62 straipsnio 3 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

Infrastruktūros valdytojas gali nuspręsti laipsniškai prisitaikyti prie tos tvarkos per ne ilgiau kaip ketverius metus nuo tų įgyvendinimo aktų įsigaliojimo dienos.“

10

Tos pačios direktyvos 32 straipsnio „Apmokestinimo principams taikomos išimtys“ 1 ir 6 dalys suformuluotos taip:

„1.   Siekdama visiškai kompensuoti infrastruktūros valdytojo patirtas išlaidas, valstybė narė, remdamasi veiksmingais, skaidriais ir nediskriminuojančiais principais, garantuodama optimalų geležinkelių transporto rinkos segmentų konkurencingumą gali, jei rinka pajėgi tai pakelti, taikyti antkainius. Apmokestinimo sistemoje turi būti atsižvelgta į geležinkelio įmonių pasiektą produktyvumo padidėjimą.

Vis dėlto neleistina, kad dėl mokesčių dydžio infrastruktūra negalėtų naudotis tie rinkos segmentai, kurie gali apmokėti bent tiesiogines suteiktos vežimo geležinkeliais paslaugos išlaidas ir dar tokį grąžos koeficientą, kokį gali pakelti rinka.

Prieš patvirtindamos tokių antkainių taikymą valstybės narės užtikrina, kad infrastruktūros valdytojai įvertintų jų svarbą konkretiems rinkos segmentams, apsvarstydami bent VI priedo 1 punkte nurodytas rinkos segmentų poras ir palikdami tinkamas. Infrastruktūros valdytojų nustatytų rinkos segmentų sąraše turi būti bent šie trys segmentai: krovinių vežimo paslaugos, keleivių vežimo paslaugos pagal viešųjų paslaugų sutartį ir kitos keleivių vežimo paslaugos.

Infrastruktūros valdytojai gali toliau išskirti rinkos segmentus pagal vežamas prekes ar keleivius.

Taip pat turi būti apibrėžti tie rinkos segmentai, kuriuose geležinkelio įmonės šiuo metu nevykdo veiklos, tačiau gali teikti paslaugas apmokestinimo sistemos galiojimo laikotarpiu. Infrastruktūros valdytojas tiems rinkos segmentams netaiko antkainių apmokestinimo sistemoje.

Rinkos segmentų sąrašas skelbiamas tinklo nuostatuose ir peržiūrimas bent kas penkerius metus. 55 straipsnyje nurodyta reguliavimo institucija, remdamasi 56 straipsniu, tikrina tą sąrašą.

<…>

6.   Jeigu infrastruktūros valdytojas ketina keisti esminius šio straipsnio 1 dalyje nurodytos apmokestinimo sistemos elementus, jis ne vėliau kaip prieš tris mėnesius iki 27 straipsnio 4 dalyje nurodyto tinklo nuostatų išleidimo termino apie tuos pakeitimus paskelbia viešai.“

11

Direktyvos 2012/34 56 straipsnio „Reguliavimo institucijos funkcijos“ 1, 2, 6, 9 ir 10 dalyse nurodyta:

„1.   Nedarant poveikio 46 straipsnio 6 daliai, pareiškėjas turi teisę pateikti skundą reguliavimo institucijai, jeigu mano, kad su juo buvo neteisingai pasielgta, jis buvo diskriminuojamas arba kaip nors kitaip nukentėjo; visų pirma, pareiškėjas gali apskųsti infrastruktūros valdytojo arba atitinkamais atvejais geležinkelio įmonės arba paslaugų įrenginių operatoriaus priimtus sprendimus dėl:

2.   Nedarant poveikio nacionalinių konkurencijos institucijų įgaliojimams užtikrinti konkurenciją geležinkelių paslaugų rinkose, reguliavimo institucija įgaliota stebėti konkurencijos padėtį geležinkelių paslaugų rinkose, visų pirma įskaitant greitojo keleivių vežimo paslaugų rinką, ir infrastruktūros valdytojų veiklą, susijusią su 1 dalies a–j punktais. Visų pirma reguliavimo institucija savo iniciatyva patikrina, ar laikomasi 1 dalies a–j punktų, kad užkirstų kelią pareiškėjų diskriminacijai. Ypač ji tikrina, ar tinklo nuostatuose nėra diskriminacinių sąlygų ir ar infrastruktūros valdytojui nesuteikta tokia veiksmų laisvė, kurią turėdamas jis galėtų diskriminuoti pareiškėjus.

<…>

6.   Reguliavimo institucija užtikrina, kad infrastruktūros valdytojo nustatyti mokesčiai atitiktų IV skyriaus 2 skirsnį ir būtų nediskriminuojantys. Pareiškėjai ir infrastruktūros valdytojas dėl infrastruktūros mokesčių dydžio derėtis gali tik tuo atveju, jei tas derybas prižiūri reguliavimo institucija. Reguliavimo institucija įsikiša, jeigu tos derybos gali neatitikti šio skyriaus reikalavimų.

<…>

9.   Reguliavimo institucija svarsto kiekvieną skundą ir prireikus prašo atitinkamos informacijos bei pradeda konsultacijas su visomis atitinkamomis šalimis per vieną mėnesį nuo skundo gavimo dienos. Ji priima sprendimą dėl kiekvieno skundo, imasi veiksmų situacijai ištaisyti ir informuoja atitinkamas šalis apie savo motyvuotą sprendimą per nustatytą pagrįstą laikotarpį, ir bet kuriuo atveju ne vėliau kaip per šešias savaites nuo visos būtinos informacijos gavimo dienos. Nedarant poveikio nacionalinių konkurencijos institucijų įgaliojimams užtikrinti geležinkelių paslaugų rinkos konkurencingumą, reguliavimo institucija prireikus savo iniciatyva nusprendžia, kokiomis tinkamomis priemonėmis pašalinti pareiškėjų diskriminavimą, rinkos iškraipymą ir kitus nepageidaujamus šių rinkų pokyčius, ypač atsižvelgdama į 1 dalies a–j punktus.

Reguliavimo institucijos sprendimas privalomas visoms šalims, kurioms tas sprendimas taikomas, ir jam netaikoma kitų administracinių instancijų kontrolė. Savo sprendimų vykdymą reguliavimo institucija užtikrina taikydama tinkamas nuobaudas, įskaitant pinigines baudas.

Jeigu pateikiamas skundas dėl atsisakymo skirti infrastruktūros pajėgumų arba dėl sąlygų, kuriomis buvo pasiūlyta skirti pajėgumus, reguliavimo institucija arba patvirtina, kad infrastruktūros valdytojo sprendimas turi likti nepakeistas, arba reikalauja, kad tas sprendimas būtų pakeistas pagal jos pateiktus nurodymus.

10.   Valstybės narės užtikrina, kad reguliavimo institucijų priimtiems sprendimams būtų taikoma teisminė kontrolė. Pateikus skundą reguliavimo institucijos sprendimo vykdymas gali būti sustabdytas, tik jei reguliavimo institucijos nedelstinas poveikis gali sukelti skundą pateikusiam asmeniui nepataisomą žalą. Šia nuostata nedaromas poveikis skundą nagrinėjančio teismo įgaliojimams, suteiktiems pagal konstitucinę teisę, kai taikytina.“

12

Direktyvos 2012/34 IV priede nurodyta informacija, kuri turi būti šios direktyvos 27 straipsnyje paminėtuose tinklo nuostatuose.

13

Įgyvendinimo reglamento Nr. 2015/909 2 straipsnyje „Apibrėžtys“ numatyta:

„Šiame reglamente vartojamų terminų apibrėžtys:

<…>“

14

Siekiant apskaičiuoti tiesiogines išlaidas šio įgyvendinimo reglamento 3 ir 4 straipsniuose atitinkamai nustatytos „tiesioginės viso tinklo išlaidos“ ir „neįtraukiamos išlaidos“.

15

To paties įgyvendinimo reglamento 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Tiesioginės viso tinklo išlaidos apskaičiuojamos kaip išlaidų minimaliam prieigos paketui ir prieigai prie infrastruktūros, jungiančios paslaugų įrenginius, teikti ir 4 straipsnyje nurodytų į traukinių eksploatavimo tiesioginių išlaidų skaičiavimus neįtraukiamų išlaidų skirtumas.“

16

1957 m. kovo 7 d.Bundesgesetz über Eisenbahnen, Schienenfahrzeuge auf Eisenbahnen und den Verkehr auf Eisenbahnen (Eisenbahngesetz) (Federalinis įstatymas dėl geležinkelių, geležinkelio transporto priemonių ir eismo geležinkeliais) (BGBl., 60/1957) redakcijos, galiojančios nuo 2015 m. lapkričio 27 d. (BGBl. I, 137/2015), 67d straipsnio 1 ir 6 dalyse numatyta:

„1.   Jei infrastruktūros naudojimo mokesčių ir kitų pajamų, gaunamų iš geležinkelių infrastruktūros valdymo, nepakanka visoms išlaidoms padengti, papildomi antkainiai gali būti nustatomi remiantis veiksmingais, skaidriais ir nediskriminaciniais principais, kartu užtikrinant optimalų geležinkelių rinkos segmentų konkurencingumą. Vis dėlto neleistina, kad dėl mokesčių dydžio infrastruktūra negalėtų naudotis tie rinkos segmentai, kurie gali apmokėti bent jau tiesiogiai dėl traukinių eksploatavimo patirtas išlaidas ir dar tokį grąžos koeficientą, kokį gali pakelti rinka.

<…>

6.   Papildomi antkainiai nustatomi leidus [SCK], kuri turi duoti sutikimą, jei tenkinamos 1 dalyje numatytos sąlygos. <…>“

17

1992 m. gruodžio 29 d.Bundesgesetz zur Neuordnung der Rechtsverhältnisse der Österreichischen Bundesbahnen (Bundesbahngesetz) (Federalinis įstatymas dėl teisinių santykių Austrijos federalinių geležinkelių sektoriuje pertvarkymo) (BGBl. I, 825/1992) 2009 m. rugpjūčio 19 d. redakcijos (BGBl. I, 95/2009) 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„[ÖBB-Infra] padengia savo užduoties vykdymo išlaidas. [ÖBB-Infra] prašymu federalinė valstybė jai išmoka subsidiją, be kita ko, už geležinkelių infrastruktūros eksploatavimą ir jos suteikimą naudotojams, jeigu ir tol, kol pajamos, kurias galima gauti iš geležinkelių infrastruktūros naudotojų atitinkamos rinkos sąlygomis, nepadengia išlaidų, patirtų vykdant ekonomišką ir efektyvų valdymą.“

18

ÖBB-Infra yra Austrijos geležinkelių infrastruktūros valdytoja. Ji nustato ir renka mokesčius už naudojimąsi šia infrastruktūra ir skelbia su tuo susijusią informaciją tinklo nuostatuose. Šiuos mokesčius sudaro, be kita ko, mokesčiai už tiesiogines naudojimosi infrastruktūra išlaidas ir jiems taikomi antkainiai. Remiantis 2015 m. lapkričio 27 d. redakcijos Federalinio įstatymo dėl geležinkelių, geležinkelio transporto priemonių ir eismo geležinkeliais 67d straipsniu, dėl tokių antkainių turi būti gautas SCK leidimas.

19

2016 m. rugpjūčio 12 d.ÖBB-Infra paprašė SCK leisti padidinti infrastruktūros mokesčius dėl 2018 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpio, t. y. laikotarpio nuo 2017 m. gruodžio 10 d. iki 2018 m. gruodžio 8 d. Tai buvo pirmasis toks ÖBB-Infra prašymas.

20

2016 m. gruodžio 12 d. sprendimu SCK leido taikyti šiuos antkainius. WESTbahn apskundė šį sprendimą Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Austrija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. 2017 m. liepos 5 d. sprendimu šis teismas panaikino tą SCK sprendimą ir grąžino bylą SCK, kad ši priimtų naują sprendimą.

21

2017 m. rugpjūčio 18 d.ÖBB-Infra paprašė SCK leisti padidinti infrastruktūros mokesčius dėl 2019 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpio, t. y. laikotarpio nuo 2018 m. gruodžio 9 d. iki 2019 m. gruodžio 7 d. Šį prašymą (Nr. SCK-17‑009) SCK prijungė prie procedūros SCK-16‑012, susijusios su leidimu taikyti antkainius dėl 2018 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpio.

22

Be to, SCK pradėjo procedūrą SCK-18-010, skirtą tiesioginėms ÖBB-Infra išlaidoms kontroliuoti, ir ją taip pat prijungė prie minėtų procedūrų SCK-16‑012 ir SCK-17‑009.

23

2018 m. tinklo nuostatuose kiekvienam rinkos segmentui buvo nurodytas tik bendras mokestis, mokėtinas už traukinio nuvažiuotą kilometrą. Kita vertus, 2019 m. tinklo nuostatuose mokesčiai už tiesiogines išlaidas ir antkainiai už kiekvieną traukinio nuvažiuotą kilometrą kiekvienam rinkos segmentui buvo nurodyti atskirai, taip pat buvo nurodytas bendras mokestis, mokėtinas už traukinio nuvažiuotą kilometrą, gautas sudėjus mokesčius ir antkainius.

24

Kiek tai susiję su antkainiais, 2018 ir 2019 m. tinklo nuostatuose buvo nurodyta, kad jų patvirtinimo procedūra vis dar buvo vykdoma. Be to, 2019 m. tinklo nuostatuose buvo pažymėta, kad tuo atveju, jei galutinis sprendimas, kuriuo užbaigiama ši procedūra, būtų priimtas tik po to, kai prasidėtų tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpis, prireikus būtų grąžintos arba surinktos atitinkamai per didelės arba per mažos mokesčių sumos.

25

2019 m. birželio 24 d.ÖBB-Infra paprašė leisti pakeisti jos prašymus taikyti antkainius dėl 2018 ir 2019 m., motyvuodama tuo, kad jei SCK per procedūrą SCK-18-010 nustatytų mažesnes tiesiogines išlaidas, nei ji pati numatė, šie antkainiai turėtų būti didesni, kad būtų pasiektas Verkehrsministerium (Transporto ministerija, Austrija) nustatytas pajamų tikslas.

26

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad ÖBB-Infra gavo valstybės subsidijas už 2018 ir 2019 m. ir kad Transporto ministerija dėl kiekvieno tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpio nurodo ÖBB-Infra bendrą mokesčių sumą, kurią ši turi gauti iš infrastruktūros mokesčių, pridėjus antkainius. SCK savo antkainių apskaičiavimą grindžia šiuo pajamų tikslu.

27

Galiausiai tik 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimu SCK už 2018 ir 2019 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpius nustatė mokesčius, susijusius su tiesioginėmis išlaidomis ir antkainiais, taip pat bendrą mokestį, mokėtiną už traukinio nuvažiuotą kilometrą.

28

ÖBB-Infra ir WESTbahn apskundė šį sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. ÖBB-Infra ginčija minėtą sprendimą ir iš esmės prašo didesnių antkainių, nei paskelbti 2018 ir 2019 m. tinklo nuostatuose.

29

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, pirma, ar mokesčių antkainiai gali būti patvirtinti pasibaigus atitinkamo tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiui. Jam kyla abejonių dėl, antra, šių antkainių paskelbimo tinklo nuostatuose ir jų patvirtinimo tvarkos ir, trečia, reikalaujamo paskelbimo apimties. Ketvirta, jis nori sužinoti, ar valstybė narė yra saistoma jos tvirtinamų mokesčių antkainių dydžio. Penkta, jis siekia išsiaiškinti, kokį poveikį apskaičiuojant šiuos antkainius galėtų turėti valstybės narės nustatytas „pajamų tikslas“.

30

Šiomis aplinkybėmis Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

31

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyva 2012/34, visų pirma jos 32 straipsnis, turi būti aiškinama taip, kad pagal šią direktyvą valstybei narei nedraudžiama taikyti leidimo išdavimo procedūros dėl šios infrastruktūros valdytojo nustatytų mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra antkainių, ir, jei taip, ar sprendimas, priimtas pasibaigus šiai procedūrai, būtinai turi būti priimtas prieš prasidedant tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiui, dėl kurio prašoma taikyti šiuos antkainius. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą taip pat nori sužinoti, ar šis leidimas turi būti laikomas galutiniu.

32

Pagal Direktyvos 2012/34 32 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą valstybė narė, siekdama visiškai kompensuoti infrastruktūros valdytojo patirtas išlaidas ir jei rinka pajėgi tai pakelti, gali taikyti antkainius remdamasi veiksmingais, skaidriais ir nediskriminaciniais principais, kartu užtikrindama optimalų geležinkelių rinkos segmentų konkurencingumą. Šio 32 straipsnio 1 dalies trečioje pastraipoje nustatyta, kad prieš patvirtindama tokių antkainių taikymą valstybė narė turi įsitikinti, kad infrastruktūros valdytojas įvertino jų svarbą konkretiems rinkos segmentams, apsvarstydamas bent tos direktyvos VI priedo 1 punkte išvardytas rinkos segmentų poras ir pasirinkdamas tinkamiausias.

33

Šie antkainiai prisideda prie mokesčių už naudojimąsi infrastruktūra ir paslaugų įrenginiais; šie mokesčiai yra pagrindinis geležinkelių infrastruktūros apmokestinimo sistemos elementas, kaip reglamentuojama Direktyvos 2012/34 IV skyriaus 2 skirsnyje.

34

Direktyvos 2012/34 2 skirsnio 29 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje reikalaujama, kad siekdamos užtikrinti tinkamą šios infrastruktūros apmokestinimo sistemos veikimą valstybės narės nustatytų „apmokestinimo sistemą [struktūrą]“, laikydamosi šios direktyvos 4 straipsnyje numatyto geležinkelių infrastruktūros valdytojo valdymo nepriklausomumo. Tos direktyvos 29 straipsnio 1 dalies ketvirtoje pastraipoje nurodyta, kad valdytojas nustato ir renka mokesčius už naudojimąsi infrastruktūra laikydamasis šios apmokestinimo struktūros ir apmokestinimo taisyklių.

35

Taigi Direktyvos 2012/34 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas valstybių narių ir infrastruktūros valdytojų kompetencijų pasidalijimas, kiek tai susiję su apmokestinimo sistemomis. Valstybės narės turi numatyti apmokestinimo struktūrą, o nustatyti patį mokestį ir jį surinkti iš esmės privalo infrastruktūros valdytojas (2021 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo LatRailNet ir Latvijas dzelzceļš, C‑144/20, EU:C:2021:717, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

36

Kadangi šios direktyvos 32 straipsnis yra tame pačiame Direktyvos 2012/34 IV skyriaus skirsnyje kaip ir jos 29 straipsnis, kitaip negali būti nustatant antkainius, nepaisant to, kad šios direktyvos 32 straipsnio 1 dalies trečioje pastraipoje nurodyta, jog valstybė narė patvirtina tokių antkainių taikymą, juo labiau kad pastarojoje nuostatoje įtvirtintas kompetencijų pasidalijimas atsispindi jos 4 straipsnį.

37

Atsižvelgiant į tai, iš Direktyvos 2012/34 56 straipsnio 1 dalies d ir e punktų formuluotės matyti, kad reguliavimo institucija prižiūri geležinkelių infrastruktūros valdytojo priimtus sprendimus, susijusius su apmokestinimo sistema ir mokesčių už naudojimąsi infrastruktūra dydžiu ar struktūra.

38

Šiuo aspektu neginčijama, kad, pirma, pagal Direktyvos 2012/34 56 straipsnio 1 ir 2 dalis ši institucija veikia arba pareiškėjo prašymu, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 19 punktą, arba savo iniciatyva. Be to, remiantis tos direktyvos 56 straipsnio 6 dalimi, minėta institucija užtikrina, kad infrastruktūros valdytojo nustatyti mokesčiai atitiktų jos IV skyriaus 2 skirsnio nuostatas ir būtų nediskriminaciniai.

39

Antra, pagal Direktyvos 2012/34 56 straipsnio 9 dalies antrą pastraipą ir 10 dalį reguliavimo institucijos sprendimai yra privalomi visoms susijusioms šalims, jų nekontroliuoja jokia kita administracinė institucija ir jiems gali būti taikoma teisminė kontrolė.

40

Trečia, reguliavimo institucijos kompetencija tikrinti mokesčių už naudojimąsi infrastruktūra teisėtumą nepriklauso nuo to, ar į ją buvo kreiptasi prieš pasibaigiant atitinkamiems šių mokesčių taikymo laikotarpiams, ar jiems pasibaigus. Ši institucija negali pagrįstai atsisakyti kompetencijos spręsti dėl praeityje surinktų mokesčių už naudojimąsi infrastruktūra teisėtumo, be to, tokia kompetencija neišvengiamai reiškia, kad ši institucija prireikus gali pripažinti šiuos mokesčius negaliojančiais ex tunc (šiuo klausimu žr. 2022 m. spalio 27 d. Sprendimo DB Station & Service, C‑721/20, EU:C:2022:832, 87 punktą ir 2024 m. kovo 7 d. Sprendimo Die Länderbahn ir kt., C‑582/22, EU:C:2024:213, 49 ir 55 punktus).

41

Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog Direktyvoje 2012/34 įtvirtinta apmokestinimo sistema grindžiama principu, kad valstybė narė turi nustatyti apmokestinimo struktūrą, susijusią, be kita ko, su bendrosiomis apmokestinimo taisyklėmis, kad geležinkelių infrastruktūros valdytojas turi įgyvendinti šią struktūrą nustatydamas ir rinkdamas mokesčius už naudojimąsi šia infrastruktūra ir paslaugų įrenginiais ir galimus šių mokesčių antkainius ir kad šio valdytojo priimtus sprendimus prižiūri reguliavimo institucija, kuri veikia ex post ir kurios sprendimai gali galioti atgaline data.

42

Kita vertus, Direktyvoje 2012/34, visų pirma jos IV skyriuje, nenustatyta jokia išankstinio leidimo procedūra nei dėl mokesčių už naudojimąsi infrastruktūra ir paslaugų įrenginiais, nei dėl galimų antkainių.

43

Konkrečiau kalbant, iš Direktyvos 2012/34 56 straipsnio formuluotės, kaip ir iš prieš ją galiojusios 2001 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/14/EB dėl geležinkelių infrastruktūros pajėgumų paskirstymo, mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra ėmimo ir saugos sertifikavimo (OL L 75, 2001, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 5 t., p. 404) 30 straipsnio formuluotės, matyti, kad šiame 56 straipsnyje nenumatyta išankstinio leidimo dėl infrastruktūros mokesčių suteikimo procedūra. Tame 56 straipsnyje nereikalaujama, kad infrastruktūros valdytojai pateiktų reguliavimo institucijai tvirtinti infrastruktūros mokesčius, kuriuos jie ketina rinkti, arba kintamuosius, pagal kuriuos juos būtų galima apskaičiuoti. Priešingai, tame 56 straipsnyje tik numatyta jau nustatytų mokesčių peržiūra, kaip matyti, be kita ko, iš jo 1 dalies ir 6 dalies pirmojo sakinio. Šią peržiūrą atlieka reguliavimo institucija; ji priima sprendimą išnagrinėjusi skundą arba ex officio (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 24 d. Sprendimo ORLEN KolTrans, C‑563/20, EU:C:2022:113, 43 ir 50 punktus).

44

Kadangi, kaip matyti iš to, kas išdėstyta, Direktyvoje 2012/34 nenumatyta infrastruktūros mokesčių ar kintamųjų, kurie leistų juos nustatyti, išankstinio tvirtinimo procedūra, joje taip pat negali būti nustatyta tokios procedūros tvarka (pagal analogiją žr. 2022 m. vasario 24 d. Sprendimo ORLEN KolTrans, C‑563/20, EU:C:2022:113, 54 punktą).

45

Atsižvelgiant į tai, kad pagal Direktyvos 2012/34 56 straipsnį reguliavimo institucija gali priimti sprendimus savo iniciatyva ir pagal šio 56 straipsnio 6 dalį užtikrina, kad infrastruktūros valdytojo nustatyti mokesčiai atitiktų šios direktyvos IV skyriaus 2 skirsnio nuostatas, minėta direktyva negali būti aiškinama taip, kad pagal ją valstybei narei draudžiama reikalauti, kad reguliavimo institucija visais atvejais savo iniciatyva išnagrinėtų geležinkelių infrastruktūros valdytojo sprendimus dėl apmokestinimo.

46

Dėl šios priežasties pagal ją taip pat nedraudžiama valstybei narei, perkeliant Direktyvą 2012/34 į nacionalinę teisę, numatyti, kad toks sisteminis patikrinimas atliekamas iš karto, kai tik infrastruktūros valdytojas informuoja reguliavimo instituciją apie savo ketinimą rinkti mokesčius arba juos keisti.

47

Vis dėlto tokia leidimų išdavimo procedūra negali pakenkti nei veiksmingam Direktyvos 2012/34 IV skyriuje nustatytos apmokestinimo sistemos įgyvendinimui, nei kitoms šios direktyvos nuostatoms, jos nuoseklumui ar ja siekiamiems tikslams.

48

Šiuo aspektu, pirma, reikia priminti, kad Direktyvoje 2012/34 nustatyta sistema siekiama užtikrinti infrastruktūros valdytojo valdymo nepriklausomumą. Tam, kad būtų užtikrintas toks nepriklausomumas, būtina, kad infrastruktūros valdytojas pagal valstybių narių apibrėžtą apmokestinimo struktūrą turėtų diskreciją nustatyti mokesčių dydį taip, kad galėtų jais naudotis kaip valdymo priemone (šiuo klausimu žr. 2021 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo LatRailNet ir Latvijas dzelzceļš, C‑144/20, EU:C:2021:717, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

49

Taigi reguliavimo institucijos vykdoma kontrolė, susijusi su leidimo išdavimo procedūra, turi apsiriboti nesuderinamumo su Direktyvos 2012/34 IV skyriaus 2 skirsniu arba nediskriminavimo principu pašalinimu. Ši reguliavimo institucija neturi teisės įpareigoti geležinkelių infrastruktūros valdytojo sutikti su jos atliktu tikslingumo vertinimu, nes taip reguliavimo institucija pažeistų diskreciją, kurią šis valdytojas turi turėti (šiuo klausimu žr. 2021 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo LatRailNet ir Latvijas dzelzceļš, C‑144/20, EU:C:2021:717, 46 ir 47 punktus).

50

Antra, nors, kaip matyti iš šio sprendimo 44 punkto, Direktyvoje 2012/34 nenustatyta leidimo išdavimo procedūros tvarka, vis dėlto tokia tvarka negali pažeisti susijusių subjektų prerogatyvų ir, be kita ko, užkirsti kelio geležinkelių infrastruktūros valdytojui laikytis Direktyvos 2012/34 27 straipsnio 4 dalyje numatyto termino paskelbti tinklo nuostatus.

51

Be to, leidimų išdavimo procedūra neturi riboti Direktyvos 2012/34 56 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų galimybės ginti savo teises – jeigu jie mano, kad su jais buvo neteisingai pasielgta, jie buvo diskriminuojami arba kaip nors kitaip nukentėjo, – be kita ko, apskundžiant infrastruktūros valdytojo arba tam tikrais atvejais geležinkelių įmonės ar paslaugų įrenginio operatoriaus priimtus sprendimus.

52

Trečia, leidimų išdavimo procedūra neturi trukdyti reguliavimo institucijai vykdyti savo funkcijų pagal Direktyvos 2012/34 56 straipsnį ir neturi pakenkti tokiu būdu pareiškėjams teikiamai apsaugai.

53

Šiuo aspektu reikia priminti, kad pagal šios direktyvos 56 straipsnio 10 dalį reguliavimo institucijos priimtiems sprendimams turi būti taikoma teisminė kontrolė.

54

Todėl reguliavimo institucijos sprendimas, priimtas per leidimo išdavimo procedūrą, gali būti galutinis tik administraciniu požiūriu ir jam negali būti netaikoma teisminė kontrolė.

55

Taigi į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2012/34 29 straipsnio 1 dalis, 32 ir 56 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos valstybei narei nedraudžiama taikyti leidimo išdavimo procedūros dėl šios infrastruktūros valdytojo nustatytų mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra antkainių, tačiau su sąlyga, kad tokia procedūra paisoma diskrecijos, kurią šios infrastruktūros valdytojas turi turėti nustatydamas mokesčių dydį taip, kad jis galėtų jais naudotis kaip valdymo priemone, ji nepažeidžia susijusių subjektų prerogatyvų ir neužkerta kelio reguliavimo institucijai vykdyti savo funkcijų pagal šį 56 straipsnį.

56

Antrasis ir trečiasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai susiję su Direktyvos 2012/34 27 straipsnyje nustatytos pareigos paskelbti tinklo nuostatus apimtimi, kai mokesčių antkainiai nustatomi pagal šios direktyvos 32 straipsnį. Juos reikia nagrinėti kartu.

57

Šiais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2012/34 27 straipsnio 2 dalis ir 32 straipsnio 1 ir 6 dalys turi būti aiškinamos taip, kad, pirma, mokesčių antkainiai būtinai turi būti paskelbti tinklo nuostatuose prieš reguliavimo institucijai juos patvirtinant, antra, šiame dokumente dėl kiekvieno atitinkamos rinkos segmento turi būti pateikta informacija apie antkainius, kurie pridedami prie mokesčių, susijusių su tiesiogiai dėl traukinių eksploatavimo patiriamomis išlaidomis, ir, trečia, vien šių antkainių dydžio pakeitimas yra esminio apmokestinimo sistemos elemento pakeitimas, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 32 straipsnio 6 dalį.

58

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pirmiausia kyla klausimas dėl pareigos paskelbti tinklo nuostatus sąsajos su mokesčių antkainių patvirtinimo procedūra, numatyta nacionalinėje teisėje.

59

Šiuo aspektu iš atsakymo į pirmąjį klausimą matyti, kad Direktyvoje 2012/34 nenumatyta jokia leidimų išdavimo procedūra, todėl joje nereglamentuojama tvarka, kurios turėtų būti laikomasi vykdant tokią procedūrą.

60

Atsakant į pirmąjį klausimą išdėstytos išlygos yra svarbios ir šiomis aplinkybėmis. Taigi pagal nacionalinę teisę reikalaujama tokios patvirtinimo procedūros tvarka neturi pažeisti susijusių subjektų prerogatyvų ir, be kita ko, neleisti geležinkelių infrastruktūros valdytojui laikytis Direktyvos 2012/34 27 straipsnio 4 dalyje numatyto tinklo nuostatų paskelbimo termino.

61

Vadinasi, valstybės narės pasirinkimas infrastruktūros mokesčių antkainiams taikyti leidimų išdavimo procedūrą negali užkirsti kelio infrastruktūros valdytojui tinklo nuostatuose paskelbti informacijos apie jo nustatytus antkainius, nelaukiant šios procedūros pabaigos, prireikus nurodant, kad tokia procedūra vykdoma.

62

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar, atsižvelgiant į Direktyvos 2012/34 27 straipsnio 2 dalį, pakanka, kad tinklo nuostatuose būtų nurodytas bendras mokestis už traukinio nuvažiuotą kilometrą, kuris apima ir tiesiogiai dėl traukinių eksploatavimo patiriamas išlaidas pagal šios 31 straipsnio 3 dalį, ir antkainius, nustatomus pagal jos 32 straipsnį, o gal šiame dokumente dėl kiekvieno atitinkamos rinkos segmento būtinai turi būti nurodyti antkainių dydžiai, kurie pridedami prie mokesčių, susijusių su tiesiogiai dėl traukinių eksploatavimo patiriamomis išlaidomis.

63

Šiuo aspektu reikia konstatuoti, kad Direktyvos 2012/34 3 straipsnio 26 punkte „tinklo nuostatai“ apibrėžiami kaip „dokumentas, kuriame išsamiai nustatomos apmokestinimo ir pajėgumų paskirstymo sistemų bendrosios taisyklės, galutiniai terminai, procedūros ir kriterijai, įskaitant kitą informaciją, reikalingą norint kreiptis dėl infrastruktūros pajėgumų skyrimo“.

64

Šios direktyvos 27 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tinklo nuostatuose turi būti pateikta informacija apie prieigos prie atitinkamos geležinkelių infrastruktūros ir paslaugų įrenginių, prijungtų prie infrastruktūros valdytojo tinklo, sąlygas ir apie šiuose įrenginiuose teikimų paslaugų sąlygas, o šio dokumento turinys apibrėžtas tos direktyvos IV priede.

65

Pagal šio IV priedo 2 punktą tinklo nuostatuose turi būti skyrius, susijęs su apmokestinimo principais ir tarifais, kuriame būtų pateikti atitinkami duomenys, be kita ko, apie apmokestinimo sistemą ir pakankamai informacijos apie mokesčius. Šiuo aspektu juose turi būti išsamiai aprašytas metodas, taisyklės ir tam tikrais atvejais skaičiavimo sistema Direktyvos 2012/34 31–36 straipsniams taikyti išlaidų ir mokesčių atžvilgiu.

66

Be to, iš šios direktyvos 34 konstatuojamosios dalies matyti, kad tinklo nuostatų tikslas – suteikti geležinkelio įmonėms visą būtiną informaciją, kad jos galėtų be diskriminacijos ir skaidriai naudotis prieigos prie geležinkelių infrastruktūros ir paslaugų įrenginių teikiamų paslaugų teisėmis.

67

Iš šios 34 konstatuojamosios dalies, taip pat iš Direktyvos 2012/34 3 straipsnio 26 punkto, 27 straipsnio 2 dalies ir IV priedo 2 punkto formuluotės matyti, jog tam, kad būtų įvykdyti šiose nuostatose nustatyti reikalavimai ir pasiektas jomis siekiamas tikslas, nepakanka, kad geležinkelių infrastruktūros valdytojas tinklo nuostatuose nurodytų bendrą mokestį už traukinio nuvažiuotą kilometrą, apimantį tiesiogiai dėl traukinių eksploatavimo patiriamas išlaidas ir galimus antkainius.

68

Be to, kaip matyti iš šio sprendimo 37 ir 38 punktų, geležinkelio įmonės turi teisę reguliavimo institucijoje ginčyti tinklo nuostatuose paskelbtus mokesčius, kurie prieštarauja Direktyvoje 2012/34 nustatytoms taisyklėms ir principams. Kadangi, kaip išvados 97 punkte iš esmės pažymėjo generalinė advokatė, antkainiai reglamentuojami taisyklėmis, kuriomis nukrypstama nuo mokesčių už naudojimąsi infrastruktūra ir paslaugų įrenginiais principų, geležinkelio įmonių teisė prašyti peržiūros būtų pažeista, jei informacija apie tiesiogiai dėl traukinių eksploatavimo patiriamas išlaidas ir šiuos antkainius šiame dokumente nebūtų pateikiama atskirai.

69

Vadinasi, tuo atveju, kai infrastruktūros tinklo valdytojas nustato antkainius pagal Direktyvos 2012/34 32 straipsnį, tinklo nuostatuose dėl kiekvieno atitinkamos rinkos segmento turi būti nurodyta informacija apie antkainius, pridedamus prie mokesčių, susijusių su tiesiogiai dėl traukinių eksploatavimo patiriamomis išlaidomis.

70

Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl to, kaip reikia aiškinti Direktyvos 2012/34 32 straipsnio 6 dalį, pagal kurią, jei infrastruktūros valdytojas ketina keisti esminius šio 32 straipsnio 1 dalyje nurodytos apmokestinimo sistemos elementus, jis apie tai turi paskelbti viešai ne vėliau kaip prieš tris mėnesius iki šios direktyvos 27 straipsnio 4 dalyje nurodyto tinklo nuostatų paskelbimo termino.

71

Pastarojoje nuostatoje numatyta, kad tinklo nuostatai paskelbiami ne vėliau kaip prieš keturis mėnesius iki termino pateikti prašymus skirti infrastruktūros pajėgumų.

72

Taigi apmokestinimo sistemos „esminio elemento“ pakeitimo atveju trys mėnesiai, numatyti Direktyvos 2012/34 32 straipsnio 6 dalyje, pridedami prie šios direktyvos 27 straipsnio 4 dalyje numatytų keturių mėnesių, taip suteikiant atitinkamiems ūkio subjektams papildomo laiko, kad jie, žinodami numatomas išlaidas, kurių turės patirti, galėtų parengti savo komercinį sprendimą siekdami prašyti geležinkelių infrastruktūros pajėgumų.

73

Nors Direktyvoje 2012/34 neapibrėžta, ką reikia laikyti apmokestinimo sistemos „esminiu elementu“, vis dėlto iš pareigos paskelbti tinklo nuostatus tikslo, iš šio dokumento apibrėžties ir informacijos, kuri būtinai turi būti jame nurodyta, aprašymo, primintų šio sprendimo 63–66 punktuose, galima daryti išvadą, kad „esminiai apmokestinimo sistemos elementai“, kaip jie suprantami pagal šios direktyvos 32 straipsnio 6 dalį, apima antkainių apskaičiavimo elementus ir taikytą metodą, bet nebūtinai – šio apskaičiavimo rezultatą.

74

Todėl, kaip savo rašytinėse pastabose teigė Lenkijos vyriausybė ir Europos Komisija, jei, palyginti su ankstesniu tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiu, pasikeitė tik antkainių dydis, tačiau, be kita ko, nebuvo pakeisti šių antkainių apskaičiavimo principai, tai neturi būti laikoma esminio apmokestinimo sistemos elemento pakeitimu.

75

Taigi į antrąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti: Direktyvos 2012/34 27 straipsnio 2 dalis ir 32 straipsnio 1 ir 6 dalys turi būti aiškinamos taip, kad, pirma, informacija apie mokesčių antkainius nebūtinai turi būti paskelbta tinklo nuostatuose prieš reguliavimo institucijai juos patvirtinant, antra, šiame dokumente dėl kiekvieno atitinkamos rinkos segmento turi būti pateikta informacija apie antkainius, kurie pridedami prie mokesčių, susijusių su tiesiogiai dėl traukinių eksploatavimo patiriamomis išlaidomis, ir, trečia, vien šių antkainių dydžio pakeitimas nėra esminio apmokestinimo sistemos elemento pakeitimas, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 32 straipsnio 6 dalį.

76

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyva 2012/34 turi būti aiškinama taip, kad informacija apie tinklo nuostatuose skelbiamus antkainius dėl atitinkamo tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpio yra privaloma reguliavimo institucijai, kai ji naudojasi valstybės narės jai suteiktais įgaliojimais išduoti leidimus.

77

Kaip matyti iš atsakymo į pirmąjį klausimą, pagal Direktyvoje 2012/34 numatytą kompetencijos pasidalijimą geležinkelių infrastruktūros valdytojas turi nustatyti ir rinkti mokesčius už naudojimąsi šia infrastruktūra, įskaitant galimus antkainius, laikydamasis apmokestinimo struktūros ir nustatytų apmokestinimo taisyklių. Be to, nors šių antkainių rinkimui gali būti taikoma leidimo išdavimo procedūra, vykdant šią procedūrą turi būti paisoma reguliavimo institucijos funkcijų, garantuojamų pagal šios direktyvos 56 straipsnį.

78

Pagal šį 56 straipsnį reguliavimo institucija pareiškėjo prašymu arba savo iniciatyva turi patikrinti, ar šie mokesčiai atitinka šią direktyvą ir ją įgyvendinant priimtas nacionalines nuostatas. Konkrečiau kalbant apie antkainius, pažymėtina, kad ši institucija turi patikrinti, ar tinklo nuostatuose paskelbta informacija apie antkainius atitinka valstybės narės pagal tos direktyvos 29 straipsnio 1 dalį nustatytą apmokestinimo struktūrą ir geležinkelių infrastruktūros valdytojo pagal jos 32 straipsnio 1 ir 6 dalis nustatytą apmokestinimo sistemą.

79

Tikrindama reguliavimo institucija turi teisę nurodyti atitinkamam geležinkelio infrastruktūros valdytojui atlikti apmokestinimo sistemos pakeitimus, siekiant pašalinti šios sistemos nesuderinamumą su Direktyvoje 2012/34 numatytais reikalavimais (šiuo klausimu žr. 2021 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo LatRailNet ir Latvijas dzelzceļš, C‑144/20, EU:C:2021:717, 38 ir 45 punktus).

80

Nors tokie pakeitimai, priklausomai nuo konkretaus atvejo, gali padidinti arba sumažinti antkainius, jie turi apsiriboti tokių nesuderinamumo situacijų ištaisymu. Reguliavimo institucija neturi įgaliojimų priversti geležinkelio infrastruktūros valdytoją sutikti su jos tikslingumo vertinimu, nes, jei taip būtų, ji pažeistų diskreciją, kurią šis valdytojas turi turėti, kaip priminta šio sprendimo 49 punkte.

81

Taigi į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2012/34 29 straipsnio 1 dalis ir 32 bei 56 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad tinklo nuostatuose paskelbta informacija apie antkainius dėl atitinkamo tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpio yra privaloma reguliavimo institucijai, kai ji naudojasi valstybės narės jai suteiktais įgaliojimais išduoti leidimus, t. y. šių antkainių pakeitimai, kuriuos ji infrastruktūros valdytojo prašo padaryti, turi apsiriboti su šia direktyva nesuderinamų situacijų ištaisymu, ir joje negali būti šios institucijos atliktų tikslingumo vertinimų.

82

Penktuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2012/34 32 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama nustatant antkainius atsižvelgti į infrastruktūros valdytojui valstybės narės nustatytas bendras gautinas pajamas, ir ar apskaičiuojant infrastruktūros valdytojo bendras išlaidas reikia atsižvelgti į kitas šio valdytojo gautas pajamas, visų pirma valstybės subsidijas.

83

Šiuo aspektu reikia priminti, kad, kaip konstatuota šio sprendimo 48 punkte, siekiant infrastruktūros valdytojo valdymo nepriklausomumo tikslo, numatyto Direktyvos 2012/34 4 straipsnyje, jis turi turėti diskreciją nustatyti mokesčių dydį.

84

Neatsižvelgiant į tai, ar, kaip reikalaujama pagal Direktyvos 2012/34 32 straipsnio 1 dalį, rinkoje gali būti taikomi antkainiai, valstybei narei nustačius bendrą pajamų sumą, kurią turi gauti infrastruktūros valdytojas, ši infrastruktūros valdytojo veiksmų laisvė apribojama tiek, kad tai nesuderinama su šiuo tikslu (pagal analogiją žr. 2013 m. liepos 11 d. Sprendimo Komisija / Čekijos Respublika, C‑545/10, EU:C:2013:509, 36 punktą).

85

Pareiga gauti tokią sumą gali paskatinti geležinkelių infrastruktūros valdytoją teikti pirmenybę pajamų gavimui, nors, atsižvelgiant į Direktyvos 2012/34 43 konstatuojamąją dalį, apmokestinimo sistemos turėtų skatinti geležinkelių infrastruktūros valdytojus optimizuoti infrastruktūros naudojimą.

86

Dėl antkainių dydžio apskaičiavimo reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2012/34 31 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą dėl traukinių eksploatavimo tiesiogiai patiriamos išlaidos padengiamos iš mokesčių, renkamų už minimalų prieigos paketą ir prieigą prie infrastruktūros, jungiančios paslaugų įrenginius. Pagal valstybės narės nustatytą apmokestinimo sistemą šių išlaidų ir visų su šiuo eksploatavimu susijusių išlaidų, kurias patiria infrastruktūros valdytojas, skirtumas, remiantis šios direktyvos 32 straipsnio 1 dalimi, gali būti kompensuojamas taikant antkainius.

87

Atsižvelgiant į Direktyvoje 2012/34 nustatytus apmokestinimo principus, galimos infrastruktūros valdytojo pajamos, nesusijusios su geležinkelių infrastruktūros suteikimu naudotis, neturi reikšmės nustatant bendras infrastruktūros valdytojo patirtas išlaidas.

88

Vis dėlto, kaip išvados 115–118 punktuose iš esmės pažymėjo generalinė advokatė, geležinkelių infrastruktūros valdytojo gautos valstybės subsidijos, skirtos išlaidoms, susijusioms su geležinkelių infrastruktūros suteikimu naudotis, padengti, turi būti atimtos iš bendros išlaidų sumos, kuri gali būti laikoma antkainių apskaičiavimo pagrindu. Tokiomis subsidijomis siekiama padengti tas pačias išlaidas kaip ir tos, dėl kurių gali būti taikomi minėti antkainiai, nes jie negali būti naudojami pelnui gauti.

89

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į penktąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2012/34 4 straipsnis ir 32 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama nustatant antkainius atsižvelgti į bendrą pajamų sumą, kurią, kaip reikalauja valstybė narė, turi gauti infrastruktūros valdytojas. Siekiant nustatyti bendras šio valdytojo patirtas išlaidas, prireikus turi būti atsižvelgiama į valstybės subsidijas, kurias jis gavo su tos infrastruktūros suteikimu naudotis susijusioms išlaidoms padengti.

90

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia: