Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
JEAN RICHARD DE LA TOUR IŠVADA,
pateikta 2026 m. liepos 9 d.(1)
Byla C‑279/25
IC
prieš
Land Baden‑Württemberg,
dalyvaujant
Vertreterin des Bundesinteresses beim Bundesverwaltungsgericht
(Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Sąjungos pilietybė – SESV 21 straipsnio 1 dalis – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Sąjungos pilietis, nuo gimimo turintis dviejų valstybių narių pilietybę – Sąjungos pilietis, judantis tarp valstybių narių, kurių pilietybę jis turi – Trečiosios šalis piliečio, kuris yra šeimos narys, teisė gyventi šalyje “
I. Įvadas
1. Ar asmuo, turintis dviejų valstybių narių, tarp kurių jis judėjo, pilietybę, gali remtis kilmės valstybės narės A pilietybe kilmės valstybės B valdžios institucijose, teigdamas, kad pasinaudojo Sąjungos teisės jam suteikta teise laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje ir reikalauti, kad jam būtų taikomas iš to kylantis teisinis režimas?(2)
2. Šis klausimas yra labai svarbus. Iš tikrųjų, nors anksčiau valstybės į dvigubą pilietybę žiūrėjo įtariai, nes pilietybės ryšys turėjo būti išimtinis, dabar šis statusas yra plačiai pripažįstamas(3), o Sąjungos piliečių, turinčių dviejų valstybių narių pilietybę nuo gimimo, skaičius vis auga. Tokią situaciją lėmė padidėjęs tarpvalstybinis asmenų judėjimas Europos Sąjungoje, mišrios pilietybės šeimų atsiradimas ir nacionalinės teisės aktų, kuriais valstybės narės pripažįsta lyčių lygybės principą perduodant pilietybę ir leidžia turėti kelis pasus(4).
3. 2025 m. dvigubą pilietybę turėjo 3 612 000 Vokietijos piliečių. Dėl geografinio artumo, istorinių ryšių ir sustiprinto glaudaus Vokietijos Federacinės Respublikos ir Lenkijos Respublikos bendradarbiavimo Vokietijos piliečių, turinčių ir Lenkijos pilietybę, dalis Vokietijos teritorijoje buvo didžiausia – 458 000 asmenų, daug didesnė nei Vokietijos‑Italijos, Vokietijos‑Rumunijos, Vokietijos‑Graikijos ir Vokietijos‑Prancūzijos piliečių(5). Dėl 2024 m. kovo 22 d. Gesetz zur Modernisierung des Staatsangehörigkeitsrechts (Pilietybės modernizavimo įstatymas)(6), įsigaliojusio 2024 m. birželio 27 d., šis reiškinys ateityje turėtų dar labiau sustiprėti, nes pagal šį įstatymą dabar pripažįstama dviguba pilietybė nuo gimimo ir leidžiama natūralizacija po penkerių metų gyvenimo šalyje(7).
4. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant IC, Alžyro piliečio, ir Vokietijos valdžios institucijų ginčą dėl sprendimo, kuriuo šios institucijos atsisakė suteikti jam išvestinę teisę gyventi šalyje, jo prašytą suteikti kaip pilietės, turinčios Vokietijos ir Lenkijos pilietybę (toliau – suinteresuotoji), sutuoktiniui, teisėtumo. Šios institucijos laikėsi nuomonės, kad ši Sąjungos pilietė, persikeldama gyventi iš Lenkijos į Vokietiją, nepasinaudojo teise laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, kaip tai suprantama pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį.
5. Nors dviguba pilietybė šiandien laikoma Sąjungos pilietybės Achilo kulnu(8), Teisingumo Teismo prašoma patikslinti savo jurisprudenciją ir, be kita ko, nustatyti, ar Sąjungos piliečiai, turintys dviejų valstybių narių pilietybę ir esantys vienos iš šių valstybių narių teritorijoje, ten gyvena nacionalinės teisės, ar Sąjungos teisės pagrindu, ir atitinkamai – kokios taisyklės taikomos trečiųjų šalių piliečių, kurie yra jų šeimos nariai, gyvenimui šalyje.
6. Šioje išvadoje nurodysiu priežastis, dėl kurių manau, kad Sąjungos pilietis, kuris, kaip ir suinteresuotoji, išvyko iš valstybės narės, kurioje gimė ir kurios pilietybę turi nuo gimimo, ir atvyko į kitą valstybę narę, kurios pilietybę taip pat turi nuo gimimo ir kurioje sukūrė ir puoselėjo savo šeimos gyvenimą, nepasinaudojo teise laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, kaip tai suprantama pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį, nors kirto šias dvi valstybes nares skiriančią sieną. Pirmiausia paaiškinsiu, kad 2017 m. lapkričio 14 d. Sprendime Lounes(9) padaryta išvada negali būti taikoma pagal analogiją, nes toks pilietis negali pasinaudoti teisėmis, anksčiau įgytomis remiantis Direktyva 2004/38/EB(10).
II. Faktinės pagrindinės bylos aplinkybės ir prejudicinis klausimas
7. Kasatorius yra Alžyro pilietis, gyvenantis Vokietijoje nuo 2009 m. Kadangi jo tarptautinės apsaugos prašymas buvo atmestas, jis gyvena šalyje neteisėtai, tačiau tai toleruojama atsižvelgiant į išimtinius leidimus. Jis yra trijų vaikų, gimusių Vokietijoje atitinkamai 2012 m., 2016 m. ir 2018 m. ir gyvenančių joje, tėvas. Jo vaikų motina, su kuria jis susituokė 2017 m., turi Vokietijos ir Lenkijos pilietybes. Iki 2008 m. ji gyveno Lenkijoje, paskui, būdama dvylikos metų, persikėlė į Vokietiją ir turėjo leidimą nuolat gyventi šalyje, kol paaiškėjo, kad ji nuo gimimo turi ir Vokietijos pilietybę, pagal kilmę. Nuo tada, išskyrus trumpalaikius apsilankymus Lenkijoje, ji nuolat gyvena Vokietijoje.
8. Kasatoriaus atžvilgiu ne kartą buvo vykdomas baudžiamasis persekiojimas, jis kelis kartus buvo suimtas ir atliko laisvės atėmimo bausmę po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, taip pat priverstinai gydytas psichiatrijos įstaigoje(11). 2021 m. birželio 18 d. kasatoriaus ir jo sutuoktinės santrauka buvo nutraukta.
9. Per tą laiką, 2018 m., kasatorius pateikė prašymą išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę pagal 2004 m. liepos 30 d.(12)Gesetz über die allgemeine Freizügigkeit von Unionsbürgern (Sąjungos piliečių judėjimo laisvės įstatymas)(13) 5 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį. Netenkinus šio prašymo, kasatorius pateikė skundą Verwaltungsgericht Sigmaringen (Sigmaringeno administracinis teismas, Vokietija), šis jį taip pat atmetė. Kasatorius pateikė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo Verwaltungsgerichtshof Baden‑Württemberg (Badeno‑Viurtembergo žemės aukštesnysis administracinis teismas, Vokietija). 2023 m. liepos 5 d. sprendimu šis skundas irgi buvo atmestas. Teisminės institucijos iš esmės laikėsi nuomonės, kad kasatoriaus buvusi sutuoktinė, persikeldama iš Lenkijos į Vokietiją, nesinaudojo teise laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, kaip tai suprantama pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį(14).
10. Kasatorius pateikė kasacinį skundą Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Vokietija); jis iš esmės teigė, kad jo buvusi sutuoktinė, būdama dvylikos metų, pasinaudojo teise laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje ir įsikūrė Vokietijoje, todėl jis turi išvestinę teisę gyventi šalyje, pagrįstą jos, kaip Sąjungos pilietės statusu.
11. Kilus abejonių dėl SESV 21 straipsnio 1 dalies taikymo srities, be kita ko, dėl Sprendime Lounes Teisingumo Teismo nustatytų principų taikymo, tas teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar SESV 21 straipsnio 1 dalis taikytina Sąjungos piliečiui, kuris nuo gimimo turi dviejų valstybių narių pilietybę ir iki dvylikos metų amžiaus gyveno vienoje, paskui visą laiką – kitoje iš šių dviejų valstybių narių, kurių pilietybę jis turi, ir, jei taip, ar šis Sąjungos pilietis gali trečiosios valstybės piliečiui, su kuriuo buvo kurį laiką susituokęs ir kartu gyveno antrojoje valstybėje narėje, kurios pilietybę jis turi, suteikti išvestinę teisę gyventi šalyje?“
12. Rašytines pastabas pateikė kasatorius, Vokietijos vyriausybė ir Europos Komisija. Šios šalys ir suinteresuotieji asmenys dalyvavo 2026 m. balandžio 22 d. įvykusiame posėdyje, per jį žodžiu atsakė į Teisingumo Teismo pateiktus klausimus.
13. Iš diskusijų, vykusių per šį posėdį, paaiškėjo, kad kasatorius vis dar neteisėtai gyvena Vokietijoje, tačiau tai ir toliau toleruojama. Jis dar kartą vedė ir tapo ketvirto vaiko tėvu.
III. Analizė
A. Pirminės pastabos
14. Prieš pradėdamas nagrinėti prejudicinį klausimą pateiksiu dvi pirmines pastabas.
15. Pirmoji pastaba susijusi su suinteresuotosios, Sąjungos pilietės, teisiniu statusu Vokietijos ir Lenkijos sienos kirtimo metu. Ši pastaba yra esminė, nes nuo atsakymo į šį klausimą priklauso Direktyvos 2004/38 taikymas.
16. Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) remiasi prielaida, kad suinteresuotoji, Sąjungos pilietė, nuo gimimo turi dviejų valstybių narių pilietybę. Tai matyti iš pačios prejudicinio klausimo formuluotės. Vis dėlto jam kyla klausimas, ar tai, kad šis asmuo turi Vokietijos pilietybę, paaiškėjo tik jam apsigyvenus Vokietijoje, gali turėti įtakos vertinant, ar jis pasinaudojo teise laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, kaip tai suprantama pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį.
17. Manau, kad nagrinėjant prejudicinį klausimą į šią aplinkybę atsižvelgti nereikia. Iš tikrųjų, kadangi pilietybės ryšio pripažinimas yra deklaratyvus veiksmas, šis pripažinimas turėjo atgalinį poveikį nuo Sąjungos piliečio gimimo, taigi suinteresuotoji negali būti laikoma „tik lenke“ tuo metu, kai kirto Vokietijos Federacinės Respublikos sieną, kaip teigia kasatorius. Taigi, kadangi suinteresuotoji, Sąjungos pilietė, paeiliui gyveno dviejose valstybėse narėse, kurių pilietybę turi, Direktyva 2004/38, kurioje nustatyti Sąjungos piliečių teisės laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, įtvirtintos SESV 21 straipsnio 1 dalyje, apribojimai(15), niekada nebuvo taikoma. Šis aspektas pagrindinėje byloje neginčijamas. Primenu, kad pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį ji taikoma visiems Sąjungos piliečiams, kurie atvyksta į kitą valstybę narę, kurios piliečiai jie nėra, ir jų šeimos nariams, kurie juos lydi arba pas juos atvyksta. Taigi pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją šia direktyva nesiekiama reglamentuoti šio Sąjungos piliečio šeimos narių išvestinės teisės gyventi valstybės narės, kurios pilietybę jis turi, teritorijoje(16).
18. Antroji pastaba susijusi su Teisingumo Teismo jurisprudencijos, suformuotos dėl kliūčių Sąjungos piliečio teisei laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, kylančių dėl to, kad nacionalinės valdžios institucijos atsisako pripažinti ar pakeisti jo pavardę, reikšme.
19. Iš tikrųjų nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, taip pat kasatoriaus ir Komisijos pastabose daroma nuoroda į principus, kuriuos Teisingumo Teismas nustatė 2003 m. spalio 2 d. Sprendime Garcia Avello(17), 2017 m. birželio 8 d. Sprendime Freitag(18) ir 2025 m. lapkričio 25 d. Sprendime Wojewoda Mazowiecki(19). Vis dėlto šių proceso dalyvių siekiami tikslai skiriasi: prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia nustatyti ryšį su Sąjungos teise, o kasatorius ir Komisija savo ruožtu siekia įrodyti, kad SESV 21 straipsnis taikytinas s Sąjungos piliečiams, turintiems dviejų valstybių narių pilietybę, vienos iš šių valstybių narių teritorijoje ir kad jie gali naudotis pagal šį straipsnį suteikiamomis teisėmis.
20. Nemanau, kad šią jurisprudenciją būtų galima taikyti pagal analogiją. Taisyklėmis, reglamentuojančiomis Sąjungos piliečio duomenų, susijusių su civiline būkle, kaip antai pavarde, lytimi ar šeimine padėtimi, pripažinimą, perrašymą ar keitimą, ir taisyklėmis, reglamentuojančiomis trečiųjų šalių piliečių, kurie yra jo šeimos nariai, teisę gyventi šalyje, nors visomis prisidedama prie laisvo judėjimo ir gyvenimo Sąjungoje erdvės kūrimo, siekiama skirtingų tikslų ir jos pasižymi savitais ypatumais, grindžiamais konkrečiais principais.
21. Taigi savo analizėje dėmesį sutelksiu į principus, kuriuos Teisingumo Teismas nustatė dėl SESV 21 straipsnio 1 dalies taikymo srities, tik tiek, kiek tai susiję su išvestinės teisės gyventi šalyje suteikimu trečiųjų šalių piliečiams, kurie yra Sąjungos piliečių šeimos nariai.
B. SESV 21 straipsnio 1 dalies taikymo srities analizė
22. Prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Sąjungos pilietis, nuo gimimo turintis dviejų valstybių narių pilietybę ir persikėlęs iš vienos valstybės narės į kitą, kad joje nuolat apsigyventų, pasinaudojo SESV 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, ir, jei taip, trečiosios šalies pilietis, su kuriuo jis pastarojoje valstybėje narėje sukūrė ir puoselėjo šeimos gyvenimą, gali kompetentingose nacionalinėse valdžios institucijose remtis išvestine teise gyventi šalyje, grindžiama Sąjungos teisės nuostatomis.
23. Dėl priežasčių, kurias išdėstysiu toliau, manau, kad SESV 21 straipsnio 1 dalis tokiai situacijai netaikoma. Nors kasatorius ir Komisija siekia įrodyti, kad išvada, kurią dėl Sąjungos piliečio, įgijusio antrą pilietybę po natūralizacijos priimančiojoje valstybėje narėje, Teisingumo Teismas padarė Sprendime Lounes, gali būti taikoma ir Sąjungos piliečiui, nuo gimimo turinčiam dviejų valstybių narių pilietybę, įrodysiu, kad tarp šių dviejų situacijų yra esminių skirtumų, dėl kurių manau, kad Teisingumo Teismas negali pritarti tokiam pasiūlymui.
1. Sprendime „McCarthy“ nustatyti principai
24. Primintina, kad 2011 m. gegužės 5 d. Sprendime McCarthy(20) Teisingumo Teismas iš esmės pripažino, jog SESV 21 straipsnis netaikomas Sąjungos piliečiui, kuris niekada nesinaudojo teise laisvai judėti, visą laiką gyveno savo pilietybės valstybėje narėje ir kuris taip pat turi kitos valstybės narės pilietybę. Byloje, kurioje priimtas šis sprendimas, Sąjungos pilietė Shirley McCarthy pateikė prašymą pagal Sąjungos teisę suteikti teisę gyventi Jungtinėje Karalystėje, kurios pilietybę ji turėjo ir kurioje visuomet gyveno. Ji taip pat turėjo Airijos pilietybę. Šiuo prašymu buvo siekiama, kad trečiosios šalies piliečiui G. McCarthy, kaip jos šeimos nariui, būtų suteikta teisė gyventi šalyje pagal Direktyvą 2004/38, nes tokia teisė gyventi šalyje negalėjo būti suteikta pagal Jungtinės Karalystės teisės aktus dėl imigracijos(21).
25. Savo sprendime Teisingumo Teismas pirmiausia priminė, kad Sutarties normos laisvo asmenų judėjimo srityje ir joms įgyvendinti priimti aktai negali būti taikomi situacijoms, kurios neturi jokios sąsajos su kuria nors iš Sąjungos teisėje numatytų situacijų ir kurių visi svarbūs elementai yra apriboti viena valstybe nare(22). Šiuo klausimu jis taip pat priminė, jog vien aplinkybės, kad Sąjungos pilietė turi dviejų valstybių narių pilietybę, nepakanka, kad būtų pripažinta, kad jos situacija patenka į SESV 21 straipsnio taikymo sritį(23). Siekdamas įvertinti, ar esama sąsajos su Sąjungos teise, kai S. McCarthy nepasinaudojo teise laisvai judėti, Teisingumo Teismas išnagrinėjo klausimą, ar atsisakymai išduoti jos sutuoktiniui leidimą gyventi šalyje paveikė jos teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje ir apskritai teises, susijusias su jos, kaip Sąjungos pilietės, statusu(24). Nesant tokio poveikio, Teisingumo Teismas konstatavo, kad jos situacija neturi jokios sąsajos su kuria nors iš Sąjungos teisėje numatytų situacijų ir kad visi svarbūs šios situacijos elementai yra apriboti viena valstybe nare(25).
26. Ar nagrinėjamu atveju tai, kad suinteresuotoji persikėlė iš vienos valstybės narės į kitą, kurios pilietybę ji turi, keičia šią išvadą? Nemanau.
27. Neginčijama, kad suinteresuotoji, kaip dviejų valstybių narių, t. y. Lenkijos Respublikos, kurios teritorijoje ji gimė ir gyveno iki dvylikos metų, ir Vokietijos Federacijos Respublikos, į kurios teritoriją ji persikėlė ir kurioje sukūrė savo šeimos gyvenimą, pilietė, turi Sąjungos pilietės statusą. SESV 20 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis ir kad Sąjungos pilietybė ne pakeičia valstybės narės pilietybę, o ją papildo(26). Pagal suformuotą jurisprudenciją Sąjungos piliečio statusas yra valstybių narių piliečių pagrindinis statusas(27). Taigi, kaip Sąjungos pilietė, suinteresuotoji tiek Vokietijos Federacinės Respublikos, tiek Lenkijos Respublikos atžvilgiu gali remtis su šiuo statusu susijusiomis teisėmis, be kita ko, teise laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, įtvirtintoje SESV 21 straipsnio 1 dalyje(28).
28. Vis dėlto, nors suinteresuotoji judėjo Sąjungoje, nesu tikras, kad šio tarpvalstybinio judėjimo tarp valstybių narių, kurių pilietybę ji turi nuo gimimo, savaime pakanka pripažinti, kad ji pasinaudojo pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį jai suteikta teise, nes iš bylos medžiagos visai nematyti, kad ji judėjo ar gyveno kitos valstybės narės nei Lenkijos Respublika ir Vokietijos Federalinė Respublikas, teritorijoje.
29. Pagal vieną iš pagrindinių Sąjungos teisės taisyklių, susijusių su teise laisvai judėti ir gyventi šalyje, šia teise iš esmės gali remtis tik valstybės narės pilietis, kuris, kaip Sąjungos pilietis, judėjo ir gyveno kitoje valstybėje narėje nei jo kilmės valstybė narė, pagal SESV 21 straipsnį ir Direktyvoje 2004/38 nurodytomis sąlygomis. Teisingumo Teismas yra aiškiai nusprendęs, kad „teisė laisvai judėti apima <...> Sąjungos piliečių teisę atvykti į valstybę narę, kuri nėra jų kilmės valstybė narė“(29). Tai atitinka principą, pagal kurį Sąjungos pilietybė yra išvestinio pobūdžio, palyginti su valstybės narės pilietybe, o pastaroji reiškia teisinį ir politinį statusą, kuris valstybės narės piliečiams pripažįstamas už jų nacionalinės politinės bendruomenės ribų(30). Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad šiai teisei gali būti taikomi SESV ir jai įgyvendinti priimtose nuostatose nurodyti apribojimai ir sąlygos, 2011 m. lapkričio 17 d. Sprendime Gaydarov(31) aiškiai pabrėždamas, kad ši teisė nėra „besąlygiška“(32).
30. Taigi pagal šiuo metu galiojančią Sąjungos teisę SESV 21 straipsnyje nenumatyta Sąjungos piliečių teisė atvykti į savo kilmės valstybę narę ir joje gyventi, nes ši teisė siejama su jų, kaip valstybės narės piliečių, statusu. Šią teisę jie turi ne pagal Sąjungos teisę, o pagal savo nacionalinę teisę. Kitaip nei teisei laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, siejamai su Sąjungos piliečio statusu, šiai teisei negali būti taikomi jokia apribojimai ar suvaržymai. Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad pagal tarptautinės teisės principą valstybė narė negali savo pačios piliečiams neleisti atvykti į savo teritoriją ir ten pasilikti, t. y. jiems suteikiama besąlygiška teisė gyventi savo valstybėje(33).
31. Taigi Sprendime McCarthy Teisingumo Teismas padarė tokią išvadą: kadangi asmens gyvenimui jo pilietybės valstybėje narėje negali būti taikomos sąlygos, Direktyva 2004/38 dėl naudojimosi teise laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje sąlygų netaikoma Sąjungos piliečiui, turinčiam besąlyginę teisę gyventi šalyje dėl to, kad jis gyvena savo pilietybės valstybėje narėje(34). Manau, kad toks argumentavimas taikytinas kalbant apie SESV 21 straipsnio 1 dalį, kuri yra jos pagrindas.
32. Nagrinėjamu atveju suinteresuotoji, Sąjungos pilietė, išvyko iš Lenkijos Respublikos, kurios pilietybę turi, ir atvyko į Vokietijos Federacinę Respubliką, kurios pilietybę taip pat turi, ir joje apsigyveno ne įgyvendindama savo teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, turimą pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį, o remdamasi savarankiška ir besąlygiška teise atvykti į šalį ir gyventi joje, kurią jai suteikia jos pilietybė(35). Nesant tokios prielaidos, taip pat kadangi galimos trečiųjų šalių piliečiams suteikiamos teisės yra ne jų tiesioginės teisės, o išvestinės iš Sąjungos piliečio turimų teisių(36), Vokietijos Federacinė Respublika negali būti įpareigota suteikti kasatoriui, kaip Sąjungos piliečio šeimos nariui, teisę gyventi šalyje, kuri būtų tiesiogiai pagrįsta SESV 21 straipsnio 1 dalimi, nors visos reikšmingos aplinkybės yra susijusios tik su šia valstybe nare, nes pora susipažino ir pradėjo šeimos gyvenimą Vokietijos teritorijoje, kurioje jį puoselėjo ir užbaigė.
33. Taigi, neatsižvelgdamas į suinteresuotosios tarpvalstybinį judėjimą manau, kad ši Sąjungos pilietė, judėjusi tarp valstybių narių, kurių pilietybę ji turi nuo gimimo ir kurių teritorijoje visada gyveno, nepasinaudojo teise laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, kaip tai suprantama pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį, todėl kasatorius negali įgyti teisės gyventi šalyje, kuri būtų tiesiogiai pagrįsta šia nuostata.
34. Be to, mano nuomone, kasatorius negali pasinaudoti išvestine teise gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį. Kaip primena Teisingumo Teismas, išvestinių teisių iš Sąjungos piliečio turimų teisių tikslas ir pateisinimas grindžiami išvada, kad, atsisakius jas pripažinti, gali būti pažeista Sąjungos piliečio teisė laisvai judėti ir gyventi šalyje(37). Vis dėlto nemanau, kad nagrinėjama situacija prilyginama labai specifinėms situacijoms, kai valstybės narės, neatsižvelgdamos į tai, kad Sąjungos pilietis nejudėjo tarp valstybių narių, privalo pripažinti tokią teisę gyventi šalyje, antraip iš Sąjungos piliečio atimama galimybė veiksmingai naudotis esminėmis jo statuso suteikiamomis teisėms(38).
35. Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, įtvirtintą 2011 m. kovo 8 d. Sprendime Ruiz Zambrano(39), iš tikrųjų esama labai specifinių situacijų, kai, „nepaisant to, kad netaikoma su trečiųjų šalių piliečių teise gyventi šalyje susijusi antrinė Sąjungos teisė ir kad atitinkamas Sąjungos pilietis nepasinaudojo teise laisvai judėti ir gyventi šalyje, trečiosios šalies piliečiui, kuris yra minėto Sąjungos piliečio šeimos narys, vis dėlto turi būti suteikta išvestinė taisė gyventi [šalyje] pagal SESV 20 straipsnį, nes Sąjungos pilietybės veiksmingumas būtų paneigtas, jeigu nesuteikus tokios teisės jis faktiškai privalėtų apskritai išvykti iš Sąjungos teritorijos ir taip iš jo būtų atimtos galimybės veiksmingai naudotis esminėmis [Sąjungos piliečio statuso] suteikiamomis teisėmis“(40).
36. Kaip Teisingumo Teismas priminė Sprendime Safi, šioms situacijoms būdinga tai, kad net jeigu jas reglamentuoja teisės aktai, kurie a priori priskiriami valstybių narių kompetencijai, t. y. teisės aktai, susiję su trečiųjų šalių piliečių, nepatenkančių į Sąjungos antrinės teisės nuostatų taikymo sritį, šios situacijos vis dėlto yra glaudžiai susijusios su Sąjungos piliečio teise laisvai judėti ir gyventi šalyje, pagal kurią tam, kad ji nebūtų pažeista, draudžiama tai, kad būtų atsisakoma šiems trečiųjų šalių piliečiams suteikti teisę atvykti į valstybę narę, kurioje gyvena jo šeimos narys, Sąjungos pilietis, ir joje apsigyventi(41). Vis dėlto atsisakius suteikti tokią teisę gyventi šalyje Sąjungos pilietybės veiksmingumas būtų paneigtas tik jeigu tarp trečiosios šalies piliečio ir Sąjungos piliečio, jo šeimos nario, yra toks priklausomumo santykis, dėl kurio pastarasis būtų priverstas lydėti šį trečiosios šalies pilietį ir apskritai išvykti iš Sąjungos teritorijos(42).
37. Vis dėlto, kitaip nei atveju, aptariamu byloje, kurioje priimtas 2011 m. kovo 8 d. Sprendimas Ruiz Zambrano(43), arba atvejais, aptariamais bylose, kuriose priimtas 2017 m. gegužės 10 d. Sprendimas Chavez‑Vilchez ir kt.(44) ir 2018 m. gegužės 8 d. Sprendimas K. A. ir kt. („Šeimos susijungimas Belgijoje“)(45), iš suinteresuotosios situacijos, nurodytos nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, visai nematyti, kad dėl atsisakymo suteikti kasatoriui teisę gyventi šalyje ji arba jos nepilnamečiai vaikai galėtų netekti galimybės veiksmingai naudotis esminėmis teisėmis, kurias jiems suteikia Sąjungos piliečio statusas(46). Iš tikrųjų nematyti, kad dėl šio atsisakymo jie buvo priversti išvykti iš Sąjungos teritorijos arba buvo pažeista jų teisė laisvai judėti ir apsigyventi kitų valstybių narių, kurių pilietybės jie neturi, teritorijoje. Kasatoriui Vokietijoje visada buvo taikomas administracinis „toleravimo režimas“ ir, neatsižvelgiant į tai, kad jo prašymas išduoti leidimą gyventi šalyje buvo atmestas, jo šeimos nariai ir toliau liko gyventi Vokietijos teritorijoje. Be to, šį pavojų šiandien galima pagrįstai atmesti, nes, pirma, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pora 2021 m. išsiskyrė, antra, Verwaltungsgerichtshof Baden‑Württemberg (Badeno‑Viurtembergo žemės aukštesnysis administracinis teismas) pateiktose išvadose nurodyta, kad kasatoriaus ir vaikų, kurių jis susilaukė su suinteresuotąja, nesieja faktinis priklausomumo ryšys(47), ir, trečia, kasatoriaus atstovas per posėdį nurodė, kad kasatorius dabar yra sukūręs naują šeimą.
38. Vadinasi, nagrinėjama situacija negali būti laikoma „labai specifine situacija“, pateisinančia tai, kad Vokietijos Federacinė Respublika išimties tvarka trečiosios šalies piliečiui, Sąjungos piliečio šeimos nariui, remdamasi SESV 20 straipsniu suteiktų išvestinę teisę gyventi šalyje, siekiant užtikrinti Sąjungos pilietybės veiksmingumą.
2. Sprendime „Lounes“ nustatyti principai
39. Išvada, Teisingumo Teismo padaryta Sprendime Lounes(48) ir vėliau patvirtinta Sprendime Chief Appeals Officer ir kt., tokiai situacijai, kaip aptariama šioje byloje, mano manymu, netaikytina.
40. Reikia pripažinti, kad mintis taikyti šį sprendimą kyla spontaniškai dėl faktinės analogijos. Ši analogija susijusi su tuo, kad byloje, kurioje priimtas Sprendimas Lounes, kaip ir pagrindinėje byloje, Sąjungos pilietė judėjo tarp dviejų valstybių, kurių pilietybę turėjo tuo metu, kai kūrė ir puoselėjo šeimos gyvenimą su trečiosios šalies piliečiu.
41. Konkrečiau kalbant, byla, kurioje priimtas Sprendimas Lounes, buvo susijusi su Ispanijos piliete P. N. Ormazabal, kuri, pasinaudojusi teise laisvai judėti ir kelerius metus gyvenusi Jungtinės Karalystės, kurios pilietybės neturėjo, teritorijoje pagal Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalį ir 16 straipsnio 1 dalį, natūralizacijos būdu įgijo šios valstybės pilietybę, neatsisakiusi Ispanijos pilietybės. Po kelerių metų ji susituokė su trečiosios šalies piliečiu, kuris Jungtinės Karalystės valdžios institucijoms pateikė prašymą pagal SESV 21 straipsnį suteikti išvestinę teisę gyventi šalyje.
42. Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas nusprendė, kad Sąjungos pilietis, „kuris įgijo priimančiosios valstybės narės pilietybę <...>, [turi galėti] ir toliau naudotis pagal [SESV 21 straipsnio 1 dalį] įgytomis teisėmis priimančiojoje valstybėje narėje“(49) dėl trijų priežasčių: siekiant garantuoti sistemos, grindžiamos Sąjungos piliečio integracijos logika, nuoseklumą, užtikrinti SESV 21 straipsnio veiksmingumą ir skatinti vienodą požiūrį į Sąjungos piliečius.
43. Konkrečiau kalbant, Teisingumo Teismas nusprendė, jog pripažinimas, kad toks pilietis, kuris dėl to, kad pasinaudojo judėjimo laisve, įgijo teisių pagal SESV 21 straipsnį ir turi atsisakyti šių teisių, pirmiausia teisės gyventi šeimos gyvenimą priimančiojoje valstybėje narėje, todėl, kad dėl natūralizacijos šioje valstybėje narėje siekė labiau integruotis į jos visuomenę, prieštarautų laipsniškos integracijos, kurios siekiama šiuo straipsniu, logikai(50). Taigi Teisingumo Teismas pabrėžė, kad Sąjungos piliečio priimančiojoje valstybėje narėje įgyjamos teisės, pirmiausia – teisė į šeimos gyvenimą su trečiosios šalies piliečiu, būtų ribojamos neleidžiant jam integruotis į šios valstybės narės visuomenę, atsižvelgiant į jo turimų pilietybių skaičių(51).
44. Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad, siekiant pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį suteikiamų teisių veiksmingumo, būtina, kad pilietis, kuris įgijo priimančiosios valstybės narės pilietybę, kartu išsaugodamas savo kilmės valstybės pilietybę, galėtų ir toliau naudotis pagal šią nuostatą įgytomis teisėmis priimančiojoje valstybėje narėje ir, konkrečiai kalbant, galėtų toliau tęsti šeimos gyvenimą su sutuoktiniu, trečiosios valstybės piliečiu, dėl šiam suteiktos išvestinės teisės gyventi šalyje(52). Taigi, nors Teisingumo Teismas reikalauja, kad Sąjungos pilietis, grįžtantis į savo kilmės šalį, būtų lydimas trečiosios šalies piliečio, šiuo atveju jis tokio reikalavimo atsisako, Sąjungos piliečiui galint naudotis pagal Direktyvą 2004/38 suteikiamomis teisėmis, net jeigu jis šeimos gyvenimą sukuria ir puoselėja tik po to, kai atvyksta į valstybės narės, kurios pilietybę yra įgijęs, teritoriją(53).
45. Galiausiai Teisingumo Teismas nurodė, kad antraip Sąjungos pilietis, kuris pasinaudojo teise laisvai judėti ir, išsaugodamas savo kilmės valstybės pilietybę, įgijo priimančiosios valstybės narės pilietybę, atsidurtų, kiek tai susiję su jo šeimos gyvenimu, nepalankesnėje padėtyje nei Sąjungos pilietis, kuris taip pat pasinaudojo šia laisve, tačiau turi tik savo kilmės valstybės pilietybę(54).
46. Mano manymu, ši jurisprudencija pagal analogiją netaikoma Sąjungos piliečio, nuo gimimo turinčio valstybės narės, kurios teritorijoje jis gyvena, pilietybę, situacijai.
47. Pirma, taikant minėtą jurisprudenciją šioje byloje reikėtų pripažinti, kad teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, įtvirtinta SESV 21 straipsnyje, taip pat apima Sąjungos piliečių teisę atvykti į savo kilmės valstybę narę ir joje gyventi. Vis dėlto primintina, kad, atsižvelgiant į pilietybės ryšio pobūdį ir apimtį, teisei atvykti į savo kilmės valstybę narę ir joje gyventi negali būti taikomi „apribojimai ir sąlygos“, aiškiai nurodyti ir SESV 20 straipsnio 2 dalyje, ir 21 straipsnio 1 dalyje(55).
48. Antra, toks aiškinimas dar labiau apribotų valstybių narių kompetenciją nustatyti trečiųjų šalių piliečių, kurie yra Sąjungos piliečio šeimos nariai, gyvenimo šalyje sąlygas ir galiausiai lemtų neribotą su Sąjungos pilietybe susijusių teisių pripažinimą, nors to aiškiai nenumato nė viena Sutarčių nuostata, nes Sąjungos pilietybė yra išvestinio pobūdžio ir papildo valstybės narės pilietybę, atsižvelgiant į SESV 20 straipsnio 1 dalį. Remiantis tokiu aiškinimu, vien pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį, net jeigu ji būtų aiškinama atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnį, valstybės narės privalėtų suteikti savo piliečiams, turintiems ir kitos valstybės narės pilietybę, teises ir privilegijas, susijusias su teise laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, įskaitant išvestinę teisę gyventi šalyje, nors Direktyva 2004/38 niekada nebūtų buvusi taikytina.
49. Mano nuomone, būtent čia glūdi svarbiausias skirtumas nuo bylų, kuriose priimti sprendimai Lounes ir Chief Appeals Officer ir kt., taip pat pagrindinis sunkumas pripažinti galimybę nagrinėjamu atveju taikyti Teisingumo Teismo šiuose sprendimuose padarytą išvadą.
50. Iš tikrųjų kiekvienoje iš šių bylų atitinkamos valstybės narės pilietė „aktyvavo“ Sąjungos pilietybės taikymą, pasinaudojusi teise laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje pagal Direktyvoje 2004/38 nustatytas sąlygas, prieš tai, kai natūralizacijos būdu įgijo priimančiosios valstybės narės pilietybę. Dėl to jos teisinis statusas, pirmiausia asmeninė ir šeiminė padėtis, ab initio pateko į Sąjungos teisės taikymo sritį, nes ji įgijo naujų teisių, kylančių iš Sąjungos teisės(56). Pagal doktriną Sąjungos pilietybė sukuria papildomų teisių valstybės narės piliečiams. Prie pirmosios teisių, susijusių su valstybės narės pilietybe, grupės ji prideda antrąją – naujų teisių, kuriomis naudojasi visų valstybių narių piliečiai pagal Sutarčių nuostatas, grupę(57). Taigi būtent dėl to, kad pasinaudojo teise laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje Direktyvoje 2004/38 nustatytomis sąlygomis, todėl „palaipsniui integravosi“ į priimančiąją valstybę narę, P. N. Ormazabal įgijo Jungtinės Karalystės pilietybę, ir tik dėl ryšio su anksčiau įgytomis teisėmis Teisingumo Teismas pripažino, kad jos gyvenimui Jungtinėje Karalystėje šią direktyvą reikia „taikyti pagal analogiją“(58). Taigi Teisingumo Teismui buvo labai svarbu, kad teisės, kurias ji anksčiau įgijo pagal šią direktyvą, be kita ko, teisė į šeimos susijungimą, Jungtinės Karalystės teritorijoje būtų išlaikytos remiantis SESV 21 straipsnio 1 dalimi. Tai, ar ji turi Ispanijos pilietybę, ar Jungtinės Karalystės pilietybę, neturėjo reikšmės, nes ji pirmiausia buvo Sąjungos pilietė, kuri pasinaudojo teise laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje ir kurios pripažinta teisė į šeimos susijungimą turėjo būti apsaugota(59). Tai buvo taikytina kalbant ne tik apie SESV 21 straipsnio 1 dalies veiksmingumą, bet ir apie Sąjungos teisės sistemos autonomiją bei privalomumą.
51. Vis dėlto esant tokiai situacijai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, Sąjungos pilietis niekada negali pasinaudoti teisėmis, anksčiau įgytomis „aktyvavus“ Direktyvą 2004/38, nes, kaip Teisingumo Teismas yra ne kartą nusprendęs, ši direktyva tokiam piliečiui niekada netaikoma, kol jis juda ir gyvena valstybių narių, kurių pilietybę turi, teritorijoje. Kadangi jis negali įgyti šių teisių, jos ir negali būti išlaikytos(60).
52. Pagal šiuo metu galiojančią Sąjungos teisę ir nebent būtų išplėsta SESV 21 straipsnio 1 dalies taikymo sritis, suinteresuotosios, kalbant apie jo šeimos nario, trečiosios šalies piliečio, gyvenimo šalyje sąlygas, teisinė padėtis panaši į „nejudančio“ Vokietijos piliečio, kuris visada gyveno Vokietijoje ir joje sukūrė bei puoselėjo šeimos gyvenimą, padėtį.
53. Tiesa, tokia išvada lemia skirtingą požiūrį į Sąjungos piliečius, turinčius dviejų valstybių narių pilietybę, atsižvelgiant į tai, kaip šios dvi pilietybės jiems buvo suteiktos. Viena vertus, yra Sąjungos pilietis, kuris, kaip ir suinteresuotoji, nuo gimimo turi dviejų valstybių narių pilietybę ir kurį reikia laikyti „nejudančiu“, nes jis visada judėjo ir gyveno valstybėse narėse, kurių pilietis yra. Kita vertus, yra Sąjungos pilietis, kuris, kaip ir P. N. Ormazabal, antros valstybės narės pilietybę įgijo natūralizacijos būdu ir kuris turi būti laikomas „judančiu“. Prie jo pirmosios pilietybės prisidėjo antroji, kurią jis galėjo įgyti, nes pasinaudojo teise laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje(61).
54. Vis dėlto suinteresuotosios teisinė padėtis skiriasi nuo P. N. Ormazabal teisinės padėties, nes pastaroji pasinaudojo teisėmis, turimomis pagal Direktyvą 2004/38.
55. Taigi šis skirtingas požiūris, mano manymu, panašus į požiūrį, kurio laikomasi į „nejudantį“ valstybės narės pilietį, visada gyvenusį savo kilmės valstybėje narėje, ir „judantį“ valstybės narės pilietį, kuris, persikeldamas į kitą valstybę narę nei jo kilmės valstybė narė, pasinaudojo teise laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje.
56. Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad išplėtus Teisingumo Teismo sprendime Lounes suformuotą jurisprudenciją būtų taikomas skirtingas požiūris į valstybės narės piliečius, atsižvelgiant į tai, ar jie turi kitą pilietybę, ar ne. Iš tikrųjų „nejudančiam“ valstybės narės piliečiui, turinčiam tik valstybės narės, kurioje jis visada gyveno su savo šeima, pilietybę, taikomi tik nacionalinės teisės aktai dėl imigracijos, o pilietis, turintis dviejų valstybių narių pilietybę ir, kaip suinteresuotoji, savo šeimos gyvenimą sukūręs ir puoselėjęs toje pačioje teritorijoje, galėtų remtis palankesnėmis nuostatomis dėl teisės atvykti į šalį ir joje gyventi. Vis dėlto atsižvelgiant į taisykles, susijusias su jų šeimos narių, kurie yra trečiųjų šalių piliečiai, teise atvykti į šalį ir joje gyventi, jų asmeninė ir šeimos situacija, mano manymu, yra labai panaši. Taigi toks aiškinimas galėtų prieštarauti Europos konvencijos dėl pilietybės 17 straipsnio 1 daliai, pagal kurią „valstybės, šios Konvencijos šalies, piliečiai, turintys ir kitą pilietybę, tos valstybės, šios Konvencijos šalies, kurioje jie gyvena, teritorijoje turi turėti tokias pačias teises ir pareigas kaip ir kiti tos valstybės, šios Konvencijos šalies, piliečiai“.
57. Atsižvelgdamas į visus šiuos aspektus manau, kad SESV 21 straipsnio 1 dalis netaikoma Sąjungos piliečio situacijai, kai jis nepasinaudojo teise laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje Direktyvoje 2004/38 nustatytomis sąlygomis, judėdamas tarp dviejų valstybių narių, kurių pilietybę turi nuo gimimo, ir puoselėjo šeimos gyvenimą su trečiosios šalies piliečiu, nes jau buvo tvirtai įsikūręs vienos iš šių valstybių teritorijoje. Taigi nagrinėjamu atveju pagal šį straipsnį Vokietijos administracinėms institucijoms nedraudžiama kasatoriaus pateikto prašymo suteikti teisę gyventi šalyje nagrinėti pagal nacionalinės teisės nuostatas, reglamentuojančias suinteresuotosios šeimos nario, trečiosios šalies piliečio, teisę gyventi šalyje.
58. Taigi siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, kad SESV 21 straipsnio 1 dalis netaikoma Sąjungos piliečiui, visada gyvenusiam vienoje ar kitoje valstybėje narėje, kurių pilietybę jis turi, taigi nepasinaudojusiam teise laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, su sąlyga, kad šio piliečio situacijai netaikomos valstybės narės priemonės, dėl kurių iš jo buvo atimta galimybė veiksmingai naudotis esminėmis jo turimo Sąjungos piliečio statuso suteikiamomis teisėmis arba trukdoma įgyvendinti šią teisę.
IV. Išvada
59. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Vokietija) pateiktą prejudicinį klausimą:
SESV 21 straipsnio 1 dalis netaikoma Sąjungos piliečiui, visada gyvenusiam vienoje ar kitoje valstybėje narėje, kurių pilietybę jis turi nuo gimimo, taigi nepasinaudojusiam teise laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, su sąlyga, kad šio piliečio situacijai netaikomos valstybės narės priemonės, dėl kurių iš jo buvo atimta galimybė veiksmingai naudotis esminėmis jo turimo Sąjungos piliečio statuso suteikiamomis teisėmis arba trukdoma įgyvendinti šią teisę.
1 Originalo kalba: prancūzų.
2 Prancūzijos teisėje galioja principas, pagal kurį „niekas negali remtis savo užsienio pilietybe“. Tai reiškia, kad Prancūzijos pilietis negali remtis kita savo pilietybe, siekdamas Prancūzijoje išvengti jam tenkančių teisinių pareigų.
3 Dėl istorinio požiūrio žr. Kochenov, D., „Double Nationality in the EU: An Argument for Tolerance“, European Law Journal, Nr. 3, Blackwell, Oxford, 2011, p. 323–343, ypač p. 326 ir paskesni.
4 Žr. de Groot, D., „Free Movement of Dual EU Citizens“ leidinyje Cambien, N., Kochenov, D. ir Muir, E., European Citizenship under Stress: Social Justice, Brexit and Other Challenges, Brill Nijhoff, Leyde, 2020, p. 67–109.
5 Žr. Destatis, Statistisches Bundesamt, Vokietijos federalinės statistikos tarnybos, dokumentą „Population in private households by migrant background and dual citizenship“, pateikiamą internete adresu: https://www.destatis.de/EN/Themes/Society-Environment/Population/Migration-Integration/Tables/migrant-status-dual-citizenships.html. Vokietijos‑Italijos piliečių skaičius siekė 194 000, Vokietijos‑Rumunijos piliečių – 151 000, Vokietijos‑Graikijos piliečių – 104 000 ir Vokietijos‑Prancūzijos piliečių – 91 000.
6 BGBl. 2024 I, Nr. 104; klaidų ištaisymas BGBl. 2025 I, Nr. 98.
7 Dėl pagrindinių šios reformos aspektų žr. išsamesnę informaciją, pateikiamą internete adresu: https://www.bundesregierung.de/breg-de/aktuelles/droit-nationalite-2254386
8 Žr. Szpunar, M. ir Blas López, M. E., „Some Reflections on Member State Nationality: A Prerequisite of EU Citizenship and an Obstacle to Its Enjoyment“, leidinyje Kochenov, D., EU Citizenship and Federalism: The Role of Rights, Cambridge University Press, Kembridžas, 2017, p. 107–124, pirmiausia p. 108 ir 122. Dėl ryšių tarp valstybės narės pilietybės ir Sąjungos pilietybės žr. generalinio advokato M. Poiares Maduro išvadą, pateiktą byloje Rottmann (C‑135/08, EU:C:2009:588, 23 punktas).
9 C‑165/16, EU:C:2017:862; toliau – Sprendimas Lounes.
10 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti direktyvas 64/221/CEE, 68/360/CEE, 72/194/CEE, 73/148/CEE, 75/34/CEE, 75/35/CEE, 90/364/CEE, 90/365/CEE ir 93/96/CEE (OL L 158, 2004, p. 77; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 46).
11 Iš nacionalinės bylos medžiagos dokumentų matyti, kad kasatorius nuo 2012 m. birželio mėn. iki 2022 m. rugsėjo mėn. atliko įvairias laisvės atėmimo bausmes pagal septynis apkaltinamuosius nuosprendžius už turto sugadinimą, vagystę, tyčinį užpuolimą, sukčiavimą, bendrininkavimą vykdant seksualinę prievartą, neteisėtą prekybą narkotinėmis medžiagomis ir vairavimą neturint vairuotojo pažymėjimo. 2016 m. gegužės mėn. Vokietijos administracinės institucijos pradėta išsiuntimo procedūra 2020 m. vasario mėn. buvo sustabdyta dėl šeiminių priežasčių.
12 2023 m. balandžio 20 d. įstatyme įtvirtinta redakcija (BGBl. 2023 I, p. 106). Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje nustatyta, kad „laisvo judėjimo teisę turintiems šeimos nariams, kurie nėra Sąjungos piliečiai, per šešis mėnesius nuo tada, kai jie pateikė reikalingus duomenis, ex officio išduodama Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelė, galiojanti penkerius metus“.
13 BGBl. 2004 I, p. 986.
14 2023 m. liepos 5 d. sprendime Verwaltungsgerichtshof Baden‑Württemberg (Badeno‑Viurtembergo žemės aukštesnysis administracinis teismas) konstatavo, kad kasatoriaus su jo vaikais nesieja faktinis priklausomumo ryšys (25 punktas).
15 Žr. 2024 m. vasario 22 d. Sprendimą Direcţia pentru Evidenţa Persoanelor şi Administrarea Bazelor de Date (C‑491/21, EU:C:2024:143, 27 punktas).
16 Žr. 2023 m. gruodžio 21 d. Sprendimą Chief Appeals Officer ir kt. (C‑488/21, EU:C:2023:1013, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija; toliau – Sprendimas Chief Appeals Officer ir kt.).
17 C‑148/02, EU:C:2003:539.
18 C‑541/15, EU:C:2017:432.
19 C‑713/23, EU:C:2025:917.
20 C‑434/09, EU:C:2011:277; toliau – Sprendimas McCarthy.
21 Žr. Sprendimą McCarthy (23 punktas).
22 Žr. Sprendimą McCarthy (45 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
23 Žr. Sprendimą McCarthy (54 punktas).
24 Žr. Sprendimą McCarthy (46 ir 48–54 punktai).
25 Žr. Sprendimą McCarthy (55 punktas).
26 Taip pat žr. ESS 9 straipsnį.
27 Žr. 2026 m. birželio 4 d. Sprendimą Safi (C‑147/24, EU:C:2026:442, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija; toliau – Sprendimas Safi).
28 Žr. Sprendimą Lounes (51 punktas). Pataruoju metu Teisingumo Teismas dar kartą patvirtino šį principą konkrečiomis su Sąjungos piliečio civiline būkle susijusių duomenų pripažinimo, perrašymo ar keitimo aplinkybėmis. Žr., be kita ko, 2026 m. kovo 12 d. Sprendimą Shipova (C‑43/24, EU:C:2026:183, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
29 Žr. 2011 m. lapkričio 17 d. Sprendimą Gaydarov (C‑430/10, EU:C:2011:749, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Išskirta mano.
30 Šiuo klausimu žr. Szpunar, M., ir Blas López, M. E., analizę, op. cit., taip pat generalinio advokato M. Poiares Maduro išvadą, pateiktą byloje Rottmann (C‑135/08, EU:C:2009:588, 23 punktas).
31 C‑430/10, EU:C:2011:749.
32 Žr. 2011 m. lapkričio 17 d. Sprendimą Gaydarov (C‑430/10, EU:C:2011:749, 29 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Šiuo klausimu taip pat žr. Sprendimą Safi (33 punktas).
33 Žr. 2023 m. birželio 22 d. Sprendimą Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Nepilnamečio Nyderlandų piliečio motina tailandietė) (C‑459/20, EU:C:2023:499, 41 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) ir Sprendimą Chief Appeals Officer ir kt. (43 punktas). Taip pat žr. Sprendimą Safi (47 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
34 Žr. Sprendimą McCarthy (34 punktas).
35 2025 m. balandžio 29 d. Sprendime Komisija / Malta (Pilietybės suteikimas investuotojams) (C‑181/23, EU:C:2025:283) Teisingumo Teismas priminė, kad valstybės narės pilietybės ryšio pagrindas yra „ypatingas šios valstybės ir jos piliečių solidarumo ir lojalumo santykis, taip pat teisių ir pareigų abipusiškumas“ (96 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Taip pat žr. Kochenov, D., „Double Nationality in the EU: An Argument for Tolerance“, op. cit.
36 Sprendimas Safi (35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
37 Žr. Sprendimą Safi (35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
38 Žr. Sprendimą Safi (34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
39 C‑34/09, EU:C:2011:124. Byloje, kurioje priimtas šis sprendimas, nepilnamečių Belgijos piliečių tėvui buvo nurodyta išvykti iš Belgijos teritorijos ir kompetentingos valdžios institucijos atmetė jo prašymą išduoti darbo leidimą. Teisingumo Teismas nusprendė, kad šiais sprendimais iš Gerardo Ruiz Zambrano vaikų atimama galimybė veiksmingai naudotis pagrindinėmis teisėmis, kylančiomis iš SESV 20 straipsnio. Dėl toje byloje aptariamų sprendimų vaikai, Sąjungos piliečiai, būtų turėję išvykti iš Sąjungos teritorijos (43 ir 44 punktai).
40 Sprendimas Safi (41 punktas). Taip pat žr. 2025 m. gegužės 8 d. Sprendimą Stadt Wuppertal (C‑130/24, EU:C:2025:340, 27 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
41 Sprendimas Safi (42 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
42 Žr. Sprendimą Safi (43–47 punktai). Taip pat žr. 2025 m. gegužės 8 d. Sprendimą Stadt Wuppertal (C‑130/24, EU:C:2025:340, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
43 C‑34/09, EU:C:2011:124.
44 C‑133/15, EU:C:2017:354.
45 C‑82/16, EU:C:2018:308.
46 Taip pat žr. 2012 m. lapkričio 8 d. Sprendimą Iida (C‑40/11, EU:C:2012:691, 71 punktas), 2013 m. gegužės 8 d. Sprendimą Ymeraga ir kt. (C‑87/12, EU:C:2013:291, 36 punktas), 2013 m. spalio 10 d. Sprendimą Alokpa ir Moudoulou (C‑86/12, EU:C:2013:645, 32 punktas), 2016 m. rugsėjo 13 d. Sprendimą Rendón Marín (C‑165/14, EU:C:2016:675, 74 punktas) ir 2016 m. rugsėjo 13 d. Sprendimą CS (C‑304/14, EU:C:2016:674, 29 punktas).
47 Žr. šios išvados 14 išnašą.
48 Dėl komentarų, susijusių su šiuo sprendimu, žr., be kita ko, Benlolo Carabot, M., „Cour de justice, gde ch., 14 novembre 2017, Toufik Lounes c / Secretary of State for the Home Department, aff. C‑165/16, ECLI:EU:C:2017:862“, Jurisprudence de la CJUE 2017: décisions et commentaires, Bruylant, Bruxelles, 2018, p. 255–266.
49 Žr. Sprendimą Lounes (60 punktas). Išskirta mano.
50 Žr. Sprendimą Lounes (58 punktas).
51 Žr. Sprendimą Lounes (59 punktas).
52 Žr. Sprendimą Lounes (60 punktas). Taip pat žr. Sprendimą Chief Appeals Officer ir kt. (45 punktas).
53 Dėl jurisprudencijos, susijusios su Sąjungos piliečių grįžimu į savo kilmės šalį, žr., be kita ko, atvejus, nagrinėjamus 2007 m. gruodžio 11 d. Sprendime Eind (C‑291/05, EU:C:2007:771), 2014 m. kovo 12 d. Sprendime O. ir B. (C‑456/12, EU:C:2014:135) ir 2018 m. birželio 27 d. Sprendime Altiner ir Ravn (C‑230/17, EU:C:2018:497). Bylos, kuriose priimti šie sprendimai, buvo susijusios su Sąjungos piliečiu, grįžtančiu į savo kilmės valstybę narę po to, kai faktiškai gyveno valstybėje narėje, kurios pilietybės jis neturėjo pagal Direktyvoje 2004/38 nustatytas sąlygas ir kurioje jis sukūrė arba įtvirtino šeimos gyvenimą su trečiosios šalies piliečiu. Tokiais atvejais Teisingumo Teismas nusprendė, kad siekiant teisių, kurias Sąjungos pilietis turi pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį, veiksmingumo būtina, kad šeimos gyvenimą, puoselėtą įgyvendinant teisę laisvai judėti ir apsigyventi priimančiojoje valstybėje narėje, šis pilietis galėtų tęsti grįžęs į savo pilietybės valstybę narę, todėl ši turi atitinkamam šeimos nariui, trečiosios šalies piliečiui, suteikti išvestinę teisę gyventi šalyje. Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad, nesant tokios išvestinės teisės gyventi šalyje, Sąjungos pilietis galėtų būti atgrasytas išvykti iš savo kilmės valstybės narės, kad pasinaudotų teise apsigyventi kitoje valstybėje narėje arba grįžti į šią valstybę narę po to, kai pasinaudojo šia teise, nes nebūtų tikras, kad joje galės toliau tęsti šeimos gyvenimą, puoselėtą ar sutvirtintą priimančiojoje valstybėje narėje.
54 Žr. Sprendimą Lounes (59 punktas).
55 Žr. šios išvados 29 punktą.
56 Žr. Closa, C., „Citizenship of the Union and nationality of member States“, Common Market Law Review, Nr. , Wolters Kluwer, Leyde, 1995, p. 487–518, pirmiausia p. 487.
57 Žr. Closa, C., op. cit., pirmiausia p. 493 ir 494.
58 Žr. Sprendimą Lounes (56 ir 57 punktai).
59 Heymann, J., „Citoyenneté de l’Union et conflit positif de nationalités“, Revue Trimestrielle de Droit européen, Nr. 3, Dalloz, Paris, 2018, p. 587–596, ypač 13 punktas.
60 Žr. 2024 m. lapkričio mėn. Europos Parlamentui David de Groot parengtą darbinį dokumentą „Right to return and dual citizens in free movement case law“.
61 1997 m. lapkričio 6 d. Europos Tarybos priimtos ir Strasbūre pasirašytos Europos konvencijos dėl pilietybės, įsigaliojusios 2000 m. kovo 1 d., kurios šalys yra daugelis valstybių narių, 5 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „kiekviena valstybė, šios Konvencijos šalis, turi vadovautis savo piliečių nediskriminavimo principu, neatsižvelgdama į tai, ar jie pilietybę įgijo gimdami, ar vėliau“. Vis dėlto, kaip matyti iš šios konvencijos aiškinamojo pranešimo, šis straipsnis susijęs tik su pilietybės taisyklių taikymu piliečiams, kurie pilietybę įgijo gimdami, ir kitiems piliečiams, įskaitant natūralizacijos būdu pilietybę įgijusius asmenis (šio pranešimo 46 punktas).