—

programos „Pegasus“ ir šnipinėjimo programinės įrangos naudojimą bei veikimą ir jos įtariamą neigiamą poveikį pagrindinėms teisėms pagal Chartiją tais atvejais, kai valstybės narės įgyvendino Sąjungos teisę;

—

esamą teisinę sistemą, pagal kurią valstybės narės įsigijo ir naudoja programą „Pegasus“ ir lygiavertes stebėjimo šnipinėjimo programas;

—

ar valstybių narių valdžios institucijos naudojo programą „Pegasus“ ir lygiavertes šnipinėjimo programas politiniais, ekonominiais ar kitais nepagrįstais tikslais šnipinėdamos žurnalistus, politikus, teisėsaugos pareigūnus, diplomatus, teisininkus, verslininkus, pilietinės visuomenės veikėjus ar kitus veikėjus, pažeisdamos Sąjungos teisę ir ES sutarties 2 straipsnyje įtvirtintas vertybes arba Chartijoje įtvirtintas teises;

—

ar, pažeidžiant Sąjungos teisę, programos „Pegasus“ ir lygiaverčių šnipinėjimo programų naudojimas turėjo neigiamą poveikį demokratiniams procesams valstybėse narėse, susijusiems su rinkimais vietos, nacionaliniu ir Europos lygmenimis;

—

įtariamus valstybių narių Direktyvos 2002/58/EB nuostatų pažeidimus arba netinkamą administravimą, atsirandančius dėl programos „Pegasus“ ir lygiaverčių šnipinėjimo programų naudojimo, visų pirma susijusias su ryšių konfidencialumo principu ir draudimu (slapta) klausytis, kaupti ar kitais būdais perimti ar stebėti asmenų pranešimus ir susijusius srauto duomenis;

—

ar naudojant programą „Pegasus“ ir lygiavertes šnipinėjimo programas valstybėse narėse buvo pažeista Direktyva (ES) 2016/680 ir Reglamentas (ES) 2016/679 arba ar tas naudojimas lėmė ar atskleidė tokius pažeidimus;

—

ar Komisija turėjo įrodymų, kad prieš asmenis buvo naudojama programa „Pegasus“ ir lygiavertė šnipinėjimo programa;

—

ar valstybės narės užtikrino pakankamas institucines ir teisines apsaugos priemones, kad būtų išvengta neteisėto šnipinėjimo programų naudojimo, ir ar asmenys, kurie įtaria, kad jų teisės buvo pažeistos naudojant šnipinėjimo programas, turi galimybę pasinaudoti veiksmingomis teisių gynimo priemonėmis;

—

įtarimus, kad valstybės narės nesiėmė veiksmų dėl ES subjektų dalyvavimo kuriant, platinant ar finansuojant programą „Pegasus“ ir lygiavertes šnipinėjimo programas, įskaitant technologijų tiekimo grandinę ir jos naudojimą, jei tai pažeidžia Sąjungos teisę, įskaitant Reglamentą (ES) 2021/821, ir įskaitant atvejus, kai tam tikru tikslu (pvz., kovai su terorizmu) parduodama stebėjimo programinė įranga naudojama kitame kontekste;

—

Izraelio Vyriausybės ir kitų trečiųjų valstybių vaidmenį tiekiant valstybėms narėms programą „Pegasus“ ir lygiavertes šnipinėjimo programas;

—

ar valstybių narių valdžios institucijoms naudojant programą „Pegasus“ arba lygiavertes šnipinėjimo programas asmens duomenys buvo perduoti trečiosioms valstybėms, visų pirma bendrovei „NSO group“, bet ja neapsiribojant, taip pat trečiųjų valstybių Vyriausybėms;

—

ar naudojant programą „Pegasus“ arba lygiavertes šnipinėjimo programas, tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvaujant su ES susijusiems subjektams, buvo prisidėta prie neteisėto žurnalistų, politikų, teisėsaugos pareigūnų, diplomatų, teisininkų, verslininkų, pilietinės visuomenės subjektų ar kitų subjektų trečiosiose valstybėse šnipinėjimo, ar dėl to buvo pažeistos žmogaus teisės ar įvykdyti pažeidimai, keliantys didelį susirūpinimą, atsižvelgiant į ES bendros užsienio ir saugumo politikos tikslus, ir ar toks naudojimas neprieštaravo ES sutarties 21 straipsnyje ir Chartijoje įtvirtintoms vertybėms, taip pat deramai atsižvelgiant į Jungtinių Tautų verslo ir žmogaus teisių pagrindinius principus ir kitas tarptautinėje žmogaus teisių teisėje įtvirtintas teises;

—

ar buvo pakankamai priežasčių Tarybai pagal ES bendrą užsienio ir saugumo politiką nustatyti ribojamąsias priemones ar sankcijas vienai ar daugiau trečiųjų valstybių, kai pagal ES sutarties V antraštinės dalies 2 skyrių priimtame sprendime buvo numatyta nutraukti arba sumažinti ekonominius ar finansinius santykius pagal SESV 215 straipsnio 1 dalį;

—

ar tai, kad trečiosios valstybės naudoja programą „Pegasus“ arba lygiavertes šnipinėjimo programas, turėjo įtakos pagal Sąjungos teisę užtikrinamoms pagrindinėms teisėms ir ar buvo pakankamas pagrindas Tarybai iš naujo įvertinti tarptautinius bendradarbiavimo laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje susitarimus, sudarytus su trečiosiomis valstybėmis pagal SESV 218 straipsnį;