<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><CONCLUSION NNC="YES" xmlns:fmx="http://opoce" xmlns:xsi="http://www.w3.org/2001/XMLSchema-instance" xsi:noNamespaceSchemaLocation="http://formex.publications.europa.eu/schema/formex-05.58-20161101.xd"><BIB.CONCLUSION><REF.CASE FILE="n.a."><NO.CASE>C-33/17</NO.CASE></REF.CASE><NO.CELEX>62017CC0033</NO.CELEX><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:311">EU:C:2018:311</NO.ECLI><NO.SEQ>0001</NO.SEQ><PAGE.FIRST.ECR>1</PAGE.FIRST.ECR><PAGE.SEQ>1</PAGE.SEQ><PAGE.LAST.ECR>20</PAGE.LAST.ECR><PAGE.TOTAL>20</PAGE.TOTAL></BIB.CONCLUSION><CURR.TITLE><PAGE.HEADER><P><HT TYPE="SC">Generalinio advokato N. Wahl išvada – Byla C-33/17</HT></P><P><HT TYPE="SC">Čepelnik</HT></P></PAGE.HEADER></CURR.TITLE><TITLE><TI><P><HT TYPE="UC">Generalinio advokato</HT></P><P><HT TYPE="UC">Nils Wahl Išvada</HT>,</P><P>pateikta <DATE ISO="20180508">2018 m. gegužės 8 d.</DATE><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0001"><P>Originalo kalba: anglų.</P></NOTE></P></TI><STI><P><HT TYPE="BOLD">Byla C‑33/17</HT></P><P>Čepelnik d.o.o.</P><P>prieš</P><P>Michael Vavti</P><P><HT TYPE="NORMAL">(<HT TYPE="ITALIC">Bezirksgericht Bleiburg / Okrajno sodišče Pliberk</HT> (Bleiburgo apylinkės teismas, Austrija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)</HT></P></STI></TITLE><INTERMEDIATE><INDEX IDX.CLOSE="“" SEPARATOR=" – " IDX.OPEN="„"><KEYWORD>Laisvė teikti paslaugas</KEYWORD><KEYWORD>Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos paslaugų gavėjas turi pateikti garantiją, kad užtikrintų baudą, kuri gali būti skirta kitoje valstybėje narėje įsteigtam paslaugų teikėjui</KEYWORD><KEYWORD>Direktyvos 2006/123/EB 16 ir 19 straipsniai</KEYWORD><KEYWORD>Darbo teisės išimtis</KEYWORD><KEYWORD>Pagrindimas</KEYWORD><KEYWORD>SESV 56 straipsnis</KEYWORD><KEYWORD>Proporcingumas</KEYWORD><KEYWORD>Teisė į gynybą</KEYWORD><KEYWORD>Teisė į veiksmingą teisminę gynybą</KEYWORD><KEYWORD>Direktyva 2014/67/ES</KEYWORD></INDEX></INTERMEDIATE><CONTENTS.CONCLUSION><GR.SEQ LEVEL="1"><NP.ECR IDENTIFIER="NP0001"><NO.P>1.</NO.P><TXT>Šioje byloje (<HT TYPE="ITALIC">Bezirksgericht Bleiburg / Okrajno sodišče Pliberk</HT> (Bleiburgo apylinkės teismas, Austrija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą) Teisingumo Teismo prašoma priimti sprendimą dėl to, ar pagal Sąjungos teisę valstybėms narėms draudžiama reikalauti, kad paslaugų, kurias teikia kitoje valstybėje narėje įsteigtos įmonės komandiruoti darbuotojai, gavėjas sumokėtų garantiją ir sustabdytų mokėjimą tai įmonei. Pagal atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas už tokias paslaugas nesumokėtą sumą reikia sumokėti priimančios valstybės narės valdžios institucijoms, kad būtų užtikrinta, jog bus sumokėta bauda, jeigu ji ateityje bus skirta paslaugų teikėjui už tam tikrų nacionalinės darbo teisės aktų nuostatų pažeidimą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0002"><NO.P>2.</NO.P><TXT>Siekdamas nustatyti, ar nagrinėjama nacionalinės teisės nuostata prieštarauja Sąjungos teisei, Teisingumo Teismas turės išnagrinėti sąveiką tarp Sąjungos teisės nuostatų dėl laisvės teikti paslaugas, įtvirtintų SESV 56 straipsnyje, Direktyvoje 2006/123/EB<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0002"><P><DATE ISO="20061212">2006 m. gruodžio 12 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl paslaugų vidaus rinkoje (toliau – Paslaugų direktyva), <REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="376" PAGE.FIRST="36" DATE.PUB="2006">OL L 376, 2006, p. 36</REF.DOC.OJ>.</P></NOTE> ir Direktyvoje 2014/67/ES<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0003"><P><DATE ISO="20140515">2014 m. gegužės 15 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl Direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje vykdymo užtikrinimo ir kuria iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 1024/2012 dėl administracinio bendradarbiavimo per Vidaus rinkos informacinę sistemą (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="159" PAGE.FIRST="11" DATE.PUB="2014">OL L 159, 2014, p. 11</REF.DOC.OJ>).</P></NOTE>, ir nacionalinės teisės nuostatų, kurios, kaip teigia atitinkama valstybė narė, yra jos darbo teisės aktų dalis.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><?PAGE NO="2"?><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">I.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Teisinis pagrindas</HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">A.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Sąjungos teisė</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0003"><NO.P>3.</NO.P><TXT>Paslaugų direktyvos 1 straipsnio 6 dalyje (<QUOT.START CODE="201E" ID="QS0001" REF.END="QE0001"/>Dalykas<QUOT.END REF.START="QS0001" CODE="201C" ID="QE0001"/>) numatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0002" REF.END="QE0002"/>Ši direktyva neturi įtakos darbo teisei, t. y. jokioms teisės ar sutartinėms nuostatoms dėl įdarbinimo sąlygų, darbo sąlygų, įskaitant sveikatą ir saugą darbe, ir darbdavio bei darbuotojo santykių, kurias pagal [Sąjungos] teisei neprieštaraujančią nacionalinę teisę taiko valstybės narės. Be to, ši direktyva neturi įtakos valstybių narių socialinės apsaugos teisės aktams.<QUOT.END REF.START="QS0002" CODE="201C" ID="QE0002"/></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0004"><NO.P>4.</NO.P><TXT>Tos pačios direktyvos 3 straipsnio (<QUOT.START CODE="201E" ID="QS0003" REF.END="QE0003"/>Ryšys su kitomis [Sąjungos] teisės nuostatomis<QUOT.END REF.START="QS0003" CODE="201C" ID="QE0003"/>) 3 dalyje nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0004" REF.END="QE0004"/>Valstybės narės taiko šios direktyvos nuostatas laikydamosi Sutartyje nustatytų įsisteigimo teisės ir laisvo paslaugų judėjimo taisyklių.<QUOT.END REF.START="QS0004" CODE="201C" ID="QE0004"/></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0005"><NO.P>5.</NO.P><TXT>16 straipsnyje (<QUOT.START CODE="201E" ID="QS0005" REF.END="QE0005"/>Laisvė teikti paslaugas<QUOT.END REF.START="QS0005" CODE="201C" ID="QE0005"/>) numatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="016.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0006" REF.END="QE0006"/>1.</NO.PARAG><ALINEA><P>Valstybės narės gerbia teikėjų teisę teikti paslaugas ne toje valstybėje narėje, kurioje jie yra įsisteigę.</P><P>Valstybė narė, kurioje teikiama paslauga, savo teritorijoje užtikrina nevaržomą teisę teikti paslaugas ar vykdyti paslaugų teikimo veiklą.</P><P>Valstybės narės savo teritorijoje neapriboja teisės teikti paslaugas ar paslaugų teikimo veiklos vykdymo jokiais reikalavimais, kuriais būtų pažeidžiami šie principai:</P><P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>a)</NO.P><TXT>nediskriminavimas: reikalavimas neturi būti tiesiogiai ar netiesiogiai diskriminuojantis pagal pilietybę arba pagal valstybę narę, kurioje juridinis asmuo įsisteigęs;</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT>būtinybė: reikalavimas turi būti pagrįstas viešosios tvarkos, visuomenės saugumo, visuomenės sveikatos ar aplinkos apsaugos sumetimais;</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>c)</NO.P><TXT>proporcingumas: reikalavimas turi būti tinkamas siekiamam tikslui įgyvendinti ir juo neturi būti reikalaujama daugiau, nei reikia tokiam tikslui.</TXT></NP></ITEM></LIST></P></ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="016.002"><NO.PARAG>2.</NO.PARAG><ALINEA><P>Valstybės narės negali apriboti kitoje valstybėje narėje įsisteigusio paslaugų teikėjo laisvės teikti paslaugas, nustatydamos tokius reikalavimus:</P><P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>a)</NO.P><TXT>reikalavimą paslaugų teikėjui būti įsisteigusiam tos valstybės narės teritorijoje;</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT>teikėjo įsipareigojimą gauti valstybės narės kompetentingų institucijų leidimą, taip pat įsiregistruoti tos valstybės narės registre arba joje esančiose profesinėse įstaigose ar asociacijose, išskyrus šioje direktyvoje arba kituose [Sąjungos] teisės aktuose numatytus atvejus;</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>c)</NO.P><TXT>draudimą teikėjui tos valstybės narės teritorijoje sukurti tam tikros formos ar rūšies infrastruktūrą, įskaitant biurus arba kontoras, kuri teikėjui reikalinga atitinkamoms paslaugoms teikti;</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>d)</NO.P><TXT>specifinius teikėjo ir gavėjo sutartinius susitarimus, kurie apriboja savarankiškai dirbančių asmenų paslaugų teikimą arba neleidžia jiems jų teikti;</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>e)</NO.P><TXT>teikėjo pareigą turėti specialų tapatybės dokumentą, reikalingą paslaugų teikimo veiklai vykdyti, išduotą kompetentingų institucijų;</TXT></NP></ITEM><?PAGE NO="3"?><ITEM><NP><NO.P>f)</NO.P><TXT>įrangos ir medžiagų, kurios yra sudėtinė teikiamų paslaugų dalis, naudojimo reikalavimus, išskyrus sveikatai ir saugai darbe būtinus reikalavimus;</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>g)</NO.P><TXT>laisvės teikti paslaugas apribojimus, nurodytus 19 straipsnyje.</TXT></NP></ITEM></LIST></P></ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="016.003"><NO.PARAG>3.</NO.PARAG><ALINEA>Valstybei narei, į kurią atvyksta teikėjas, nekliudoma taikyti paslaugų teikimo reikalavimų, jei jie pagrįsti viešosios tvarkos, visuomenės saugumo, visuomenės sveikatos ar aplinkos apsaugos sumetimais, ir jeigu laikomasi 1 dalies nuostatų. Valstybei narei taip pat nekliudoma, nepažeidžiant [Sąjungos] teisės, taikyti savo taisyklių dėl įdarbinimo sąlygų, įskaitant kolektyviniuose susitarimuose nustatytas taisykles.</ALINEA><ALINEA>&lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0006" CODE="201C" ID="QE0006"/></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0006"><NO.P>6.</NO.P><TXT>Paslaugų direktyvos 17 straipsnyje pateikiamas <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0007" REF.END="QE0007"/>Papildomų nuo laisvės teikti paslaugas leidžiančių nukrypti nuostatų<QUOT.END REF.START="QS0007" CODE="201C" ID="QE0007"/> sąrašas. Pagal šio sąrašo 2 punktą <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0008" REF.END="QE0008"/>16 straipsnis netaikomas &lt;…&gt; klausimams, kuriems taikoma Direktyva 96/71/EB<QUOT.END REF.START="QS0008" CODE="201C" ID="QE0008"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0007"><NO.P>7.</NO.P><TXT>Paslaugų direktyvos IV skyriaus 2 skirsnis susijęs su <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0009" REF.END="QE0009"/>Paslaugų gavėjo teisėmis<QUOT.END REF.START="QS0009" CODE="201C" ID="QE0009"/>. 19 straipsnis suformuluotas taip:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><P><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0010" REF.END="QE0010"/>Valstybės narės negali nustatyti gavėjams reikalavimų, kuriais ribojamas naudojimasis kitoje valstybėje narėje įsisteigusio teikėjo teikiama paslauga, ypač šių reikalavimų:</P><P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>a)</NO.P><TXT>reikalavimo gauti leidimą iš kompetentingų institucijų arba pateikti joms deklaraciją;</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT>teikiamo finansavimo diskriminacinio pobūdžio apribojimo dėl to, kad teikėjas yra įsisteigęs kitoje valstybėje narėje arba dėl vietos, kurioje paslauga teikiama.<QUOT.END REF.START="QS0010" CODE="201C" ID="QE0010"/></TXT></NP></ITEM></LIST></P></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">B.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Austrijos teisė</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0008"><NO.P>8.</NO.P><TXT>1993 m. <HT TYPE="ITALIC">Arbeitsvertragsrechts-Anpassungsgesetz</HT> (Darbo sutarčių teisės suderinimo įstatymas) (<HT TYPE="ITALIC">BGBl</HT>., 459/1993, toliau – AVRAG) 7m paragrafe nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="007M.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0011" REF.END="QE0011"/>1.</NO.PARAG><ALINEA>Kai pagrįstai įtariama, kad padarytas administracinis nusižengimas pagal 7b paragrafo 8 dalį, 7i paragrafą arba 7k paragrafo 4 dalį ir kai dėl tam tikrų aplinkybių reikia daryti prielaidą, kad patraukti atsakomybėn arba taikyti sankcijas bus neįmanoma arba gerokai sunkiau dėl su darbdavio (rangovo) arba darbo jėgos teikėjo asmeniu susijusių priežasčių, mokesčių institucijos, remdamosi pagal 7f paragrafą atliktais tyrimais, ir Statybos darbuotojų apmokamų atostogų ir išeitinių išmokų fondas gali raštu pareikalauti, kad darbo jėgos teikimo atveju darbdavys nemokėtų dar mokėtino atlyginimo arba užmokesčio už darbo jėgos teikimą arba jo dalies (mokėjimo sustabdymas) &lt;…&gt; Mokesčių institucijos ir Statybos darbuotojų apmokamų atostogų ir išeitinių išmokų fondas gali įpareigoti sustabdyti mokėjimą, tik jei negalima nustatyti arba išreikalauti 7l paragrafe numatytos laikinosios garantijos.</ALINEA></PARAG><P>&lt;…&gt;</P><PARAG IDENTIFIER="007M.003"><NO.PARAG>3.</NO.PARAG><ALINEA>Kai pagrįstai įtariama, kad padarytas administracinis nusižengimas pagal 7b paragrafo 8 dalį, 7i paragrafą arba 7k paragrafo 4 dalį ir kai dėl tam tikrų aplinkybių reikia daryti prielaidą, kad patraukti atsakomybėn arba taikyti sankcijas bus neįmanoma arba gerokai sunkiau dėl su darbdavio (rangovo) arba darbo jėgos teikėjo asmeniu susijusių priežasčių, regioninės valdžios institucija gali sprendimu pareikalauti, kad darbo jėgos teikimo atveju užsakovas arba darbdavys dar mokėtiną atlyginimą arba užmokestį už darbo jėgos teikimą arba jo dalį sumokėtų kaip garantiją per pagrįstą laikotarpį &lt;…&gt;</ALINEA></PARAG><?PAGE NO="4"?><P>&lt;…&gt;</P><PARAG IDENTIFIER="007M.005"><NO.PARAG>5.</NO.PARAG><ALINEA>Mokėjimas pagal 3 dalį panaikina užsakovo arba darbdavio įsiskolinimą rangovui ar darbo jėgos teikėjui.</ALINEA><ALINEA>&lt;.. &gt;<QUOT.END REF.START="QS0011" CODE="201C" ID="QE0011"/></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0009"><NO.P>9.</NO.P><TXT>AVRAG 7b paragrafo 3 ir 8 dalyse nustatyta:</TXT><QUOT.S LEVEL="1"><P><PARAG IDENTIFIER="007B.003"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0012" REF.END="QE0012"/>3.</NO.PARAG><ALINEA>Darbdavys, kaip tai suprantama 1 dalyje, turi pagal <HT TYPE="ITALIC">Ausländerbeschäftigungsgesetz</HT> (Užsieniečių įdarbinimo įstatymas) ir Federalinio finansų ministro [AVRAG] Centriniame kontrolės ir neteisėto užimtumo biure deklaruoti darbuotojo, komandiruoto atlikti darbą Austrijoje, įdarbinimą ne vėliau kaip vieną savaitę prieš darbo pradžią &lt;…&gt;</ALINEA></PARAG><P>&lt;…&gt;</P><PARAG IDENTIFIER="007B.008"><NO.PARAG>8.</NO.PARAG><ALINEA><P>Jei darbdavys, kaip tai suprantama 1 dalyje,</P><P><LIST TYPE="ARAB"><ITEM><NP><NO.P>1)</NO.P><TXT>pažeisdamas 3 dalies nuostatas pradinės deklaracijos arba deklaracijos dėl <HT TYPE="ITALIC">ex post</HT> pakeitimų (pakeitimo pakeitimas) nepateikia arba pateikia ją pavėluotai ar neišsamią &lt;…&gt;</TXT><P>&lt;…&gt;</P><P>padaro administracinį nusižengimą ir už kiekvieną atitinkamą darbuotoją regioninės valdžios institucija jam skiria baudą nuo 500 EUR iki <FT TYPE="NUMBER">5000</FT> EUR, o pakartotinio nusižengimo atveju – nuo <FT TYPE="NUMBER">1000</FT> EUR iki <FT TYPE="NUMBER">10000</FT> EUR. &lt;…&gt;.<QUOT.END REF.START="QS0012" CODE="201C" ID="QE0012"/></P></NP></ITEM></LIST></P></ALINEA></PARAG></P></QUOT.S></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0010"><NO.P>10.</NO.P><TXT>AVRAG 7i paragrafo 4 punktas suformuluotas taip:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><P><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0013" REF.END="QE0013"/>Asmuo, kuris kaip:</P><PARAG IDENTIFIER="007I.001"><NO.PARAG>1)</NO.PARAG><ALINEA>darbdavys, kaip tai suprantama pagal 7 paragrafą, 7a paragrafo 1 dalį arba 7b paragrafo 1 ir 9 dalis, pažeisdamas 7d paragrafą nepateikia darbo užmokesčio dokumentacijos,</ALINEA><ALINEA>&lt;…&gt;</ALINEA><ALINEA>padaro administracinį nusižengimą ir už kiekvieną atitinkamą darbuotoją regioninės valdžios institucija skiria baudą nuo <FT TYPE="NUMBER">1000</FT> EUR iki <FT TYPE="NUMBER">10000</FT> EUR, pakartotinio nusižengimo atveju – nuo <FT TYPE="NUMBER">2000</FT> EUR iki <FT TYPE="NUMBER">20000</FT> EUR baudą, o jei tokių darbuotojų daugiau nei trys, už kiekvieną darbuotoją skiriama bauda nuo <FT TYPE="NUMBER">2000</FT> EUR iki <FT TYPE="NUMBER">20000</FT> EUR, pakartotinio nusižengimo atveju – nuo <FT TYPE="NUMBER">4000</FT> EUR iki <FT TYPE="NUMBER">50000</FT> EUR.<QUOT.END REF.START="QS0013" CODE="201C" ID="QE0013"/></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0011"><NO.P>11.</NO.P><TXT>AVRAG 7b paragrafo 3 dalies, 7b paragrafo 8 dalies, 7i paragrafo 4 dalies ir 7m paragrafo nuostatos atspindi teisinę situaciją iki <DATE ISO="20161231">2016 m. gruodžio 31 d.</DATE> <DATE ISO="20170101">2017 m. sausio 1 d.</DATE> šios nuostatos buvo pakeistos tokio pat turinio <HT TYPE="ITALIC">Lohn- und Sozialdumpingbekämpfungsgesetz</HT> (Įstatymas kovoti su darbo užmokesčio ir socialiniu dempingu) 19, 26, 27, 28 ir 34 paragrafais.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">II.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Faktinės aplinkybės, procedūra ir pateikti klausimai</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0012"><NO.P>12.</NO.P><TXT>Ši byla susijusi su <HT TYPE="ITALIC">Čepelnik d.o.o</HT>. (toliau – <HT TYPE="ITALIC">Čepelnik</HT>) ir Michael Vavti ginču dėl likusios atlyginimo už statybos paslaugas dalies sumokėjimo.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="5"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0013"><NO.P>13.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Čepelnik</HT> yra ribotos atsakomybės bendrovė, įsteigta Slovėnijoje. Ji suteikė M. Vavti statybos paslaugų, kurių vertė <FT TYPE="NUMBER">–12200</FT> EUR. Ji paslaugas M. Vavti priklausančiame name, esančiame Austrijoje netoli sienos su Slovėnija, teikė komandiruodama darbuotojus. M. Vavti sumokėjo <HT TYPE="ITALIC">Čepelnik</HT> <FT TYPE="NUMBER">7000</FT> EUR avanso.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0014"><NO.P>14.</NO.P><TXT><DATE ISO="20160316">2016 m. kovo 16 d.</DATE> Austrijos finansų policija atliko patikrinimą statybvietėje ir nustatė, kad <HT TYPE="ITALIC">Čepelnik</HT> padarė du administracinius nusižengimus. Pirma, <HT TYPE="ITALIC">Čepelnik</HT> nepateikė tinkamo pranešimo apie dviejų komandiruotų darbuotojų darbo pradžią, kaip tai numatyta AVRAG 7b paragrafo 8 dalies 1 punkte ir 7b paragrafo 3 dalyje. Antra, <HT TYPE="ITALIC">Čepelnik</HT> nepateikė keturių komandiruotų darbuotojų darbo užmokesčio dokumentų vokiečių kalba ir taip pažeidė AVRAG 7i paragrafo 4 dalies 1 punkto nuostatas, taikomas kartu su 7d paragrafo 1 dalies pirmaisiais dviem sakiniais.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0015"><NO.P>15.</NO.P><TXT>Iš karto po patikrinimo finansų policija pareikalavo, kad M. Vavti sustabdytų mokėjimą, ir kreipėsi į kompetentingą valdžios instituciją Felkermarkto <HT TYPE="ITALIC">Bezirksmannschaft</HT> (apskrities administracija, Austrija, toliau – <HT TYPE="ITALIC">BHM Völkermarkt</HT>) dėl nurodymo jam sumokėti garantiją. Šia garantija siekta užtikrinti, kad bus sumokėta bauda, kuri galėjo būti skirta užbaigus pagal AVRAG, remiantis šio patikrinimo rezultatais, <HT TYPE="ITALIC">Čepelnik</HT> atžvilgiu pradėtą procesą. Remdamasi AVRAG 7m paragrafo 4 dalimi finansų policija paprašė nustatyti garantijos sumą, atitinkančią likusią atlyginimo dalį, t. y. <FT TYPE="NUMBER">5200</FT> EUR. <DATE ISO="20160317">2016 m. kovo 17 d.</DATE> sprendimu <HT TYPE="ITALIC">BHM Völkermarkt</HT> nurodė sumokėti pareikalautą garantiją, motyvuodama tuo, kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0014" REF.END="QE0014"/>dėl paslaugų teikėjos &lt;…&gt; [steigimo] vietos, kuri yra Slovėnijoje &lt;…&gt;, daroma prielaida, kad patraukti jį atsakomybėn ir užtikrinti sankcijos vykdymą bus labai sunku arba apskritai neįmanoma<QUOT.END REF.START="QS0014" CODE="201C" ID="QE0014"/>. M. Vavti neapskundė minėto sprendimo ir <DATE ISO="20160420">2016 m. balandžio 20 d.</DATE> sumokėjo garantiją.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0016"><NO.P>16.</NO.P><TXT>Procesas prieš <HT TYPE="ITALIC">Čepelnik</HT> pradėtas dėl tariamų administracinių nusižengimų. <DATE ISO="20161011">2016 m. spalio 11 d.</DATE> sprendimu <HT TYPE="ITALIC">Čepelnik</HT> skirta <FT TYPE="NUMBER">1000</FT> EUR bauda už tariamą AVRAG 7b paragrafo 8 dalies 1 punkto pažeidimą, Austrijos kompetentingoje institucijoje neįregistravus dviejų darbuotojų prieš jiems pradedant dirbti statybvietėje. <DATE ISO="20161012">2016 m. spalio 12 d.</DATE> sprendimu <HT TYPE="ITALIC">Čepelnik</HT> taip pat skirta <FT TYPE="NUMBER">8000</FT> EUR bauda už tariamą AVRAG 7i paragrafo 4 dalies 1 punkto pažeidimą, nepateikus reikiamų keturių darbuotojų darbo užmokesčio dokumentų vokiečių kalba. <DATE ISO="20161102">2016 m. lapkričio 2 d.</DATE> <HT TYPE="ITALIC">Čepelnik</HT> apskundė šiuos sprendimus. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo metu šie skundai dar buvo nagrinėjami.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0017"><NO.P>17.</NO.P><TXT>Užbaigus darbus, <HT TYPE="ITALIC">Čepelnik</HT> pateikė M. Vavti sąskaitą dėl nesumokėto atlyginimo dalies, siekiančios <FT TYPE="NUMBER">5000</FT> EUR. M. Vavti atsisakė ją apmokėti; jis nurodė, kad likusią atlyginimo dalį jis turėjo sumokėti <HT TYPE="ITALIC">BHM Völkermarkt</HT> pagal tos institucijos priimtą administracinį sprendimą. Jis teigė, kad pagal AVRAG 7m paragrafo 5 dalį garantijos sumokėjimas administracinei institucijai panaikino jo įsiskolinimą <HT TYPE="ITALIC">Čepelnik</HT>. Tuomet <HT TYPE="ITALIC">Čepelnik</HT> pareiškė ieškinį M. Vavti <HT TYPE="ITALIC">Bezirksgericht Bleiburg / Okrajno sodišče Pliberk</HT> (Bleiburgo apylinkės teismas, Austrija), siekdama gauti nesumokėtą atlyginimo dalį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0018"><NO.P>18.</NO.P><TXT>Abejodamas, kaip teisingai reikėtų išaiškinti tam tikras Sąjungos teisės nuostatas ir užtikrinti suderinamumą su nagrinėjamomis nacionalinės teisės nuostatomis, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:</TXT><QUOT.S LEVEL="1"><P><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0015" REF.END="QE0015"/>Ar SESV 56 straipsnį ir [Direktyvą 2014/67] reikia aiškinti taip, kad pagal šias nuostatas valstybei narei draudžiama reikalauti, kad joje įsikūręs užsakovas sustabdytų mokėjimą ir sumokėtų likusios nesumokėtos atlyginimo už darbą dalies dydžio garantiją, kai mokėjimo sustabdymas ir garantijos sumokėjimas skirtas tik užtikrinti galimą baudą, kuri po atskiro proceso galėtų būtų skirta kitoje valstybėje narėje įsteigtam paslaugų teikėjui?</P><?PAGE NO="6"?><P>Jei atsakymas į šį klausimą neigiamas:</P><P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>a.</NO.P><TXT>Ar SESV 56 straipsnį ir [Direktyvą 2014/67] reikia aiškinti taip, kad pagal šias nuostatas valstybei narei draudžiama reikalauti, kad joje įsikūręs užsakovas sustabdytų mokėjimą ir sumokėtų likusios nesumokėtos atlyginimo už darbą dalies dydžio garantiją, kai kitoje Sąjungos valstybėje narėje įsteigtas paslaugų teikėjas, kuriam turi būti skirta bauda, neturi teisės apskųsti vykdant procedūrą dėl tokios garantijos priimtą sprendimą nurodyti sumokėti garantiją dėl kitoje Sąjungos valstybėje narėje įsteigto paslaugų teikėjo, o nacionalinio užsakovo pateiktas skundas dėl tokio sprendimo nesustabdo šio sprendimo vykdymo?</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>b.</NO.P><TXT>Ar SESV 56 straipsnį ir [Direktyvą 2014/67] reikia aiškinti taip, kad pagal šias nuostatas valstybei narei draudžiama reikalauti, kad joje įsikūręs užsakovas sustabdytų mokėjimą ir sumokėtų likusios nesumokėtos atlyginimo už darbą dalies dydžio garantiją vien todėl, kad paslaugų teikėjas įsteigtas kitoje Sąjungos valstybėje narėje?</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>c.</NO.P><TXT>Ar SESV 56 straipsnį ir [Direktyvą 2014/67] reikia aiškinti taip, kad pagal šias nuostatas valstybei narei draudžiama reikalauti, kad joje įsikūręs užsakovas sustabdytų mokėjimą ir sumokėtų likusios nesumokėtos atlyginimo už darbą dalies dydžio garantiją, nors ši suma dar nėra mokėtina, o galutinė mokėtina atlyginimo už atliktą darbą suma dar nėra apskaičiuota, atsižvelgiant į priešpriešinius reikalavimus ir teisę sustabdyti mokėjimą?<QUOT.END REF.START="QS0015" CODE="201C" ID="QE0015"/></TXT></NP></ITEM></LIST></P></QUOT.S></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0019"><NO.P>19.</NO.P><TXT>Rašytines pastabas pateikė <HT TYPE="ITALIC">Čepelnik</HT>, Čekijos, Vengrijos, Slovakijos, Slovėnijos, Austrijos ir Lenkijos vyriausybės ir Komisija. <DATE ISO="20171215">2017 m. gruodžio 15 d.</DATE> raštu Teisingumo Teismas pagal Procedūros reglamento 61 straipsnio 1 dalį pakvietė šalis ir suinteresuotuosius asmenis, nurodytus Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje, prieš teismo posėdį raštu atsakyti į šiuos klausimus:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="061.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0016" REF.END="QE0016"/>1.</NO.PARAG><ALINEA>Ar [Paslaugų direktyva] taikoma sprendimams, kaip antai nagrinėjamiems pagrindinėje byloje? Šiuo atžvilgiu suinteresuotųjų šalių dėmesys atkreipiamas į šios direktyvos 1 straipsnio 6 dalį.</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="061.002"><NO.PARAG>2.</NO.PARAG><ALINEA>Jei taip, ar [Paslaugų direktyva] turi būti aiškinama taip, kad ja užkertamas kelias priimti sprendimus, kaip antai nagrinėjamus pagrindinėje byloje?<QUOT.END REF.START="QS0016" CODE="201C" ID="QE0016"/></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0020"><NO.P>20.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Čepelnik</HT>, Čekijos, Prancūzijos, Slovakijos, Slovėnijos, Austrijos vyriausybės ir Komisija atsakė į klausimus raštu. <HT TYPE="ITALIC">Čepelnik</HT>, Čekijos, Vengrijos, Slovėnijos, Austrijos vyriausybės ir Komisija pastabas žodžiu pateikė <DATE ISO="20180126">2018 m. sausio 26 d.</DATE> posėdyje.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">III.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Analizė</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0021"><NO.P>21.</NO.P><TXT>Savo klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės siekia sužinoti, ar pagal Sąjungos teisę valstybei narei draudžiama reikalauti, kad paslaugų gavėjas sustabdytų mokėjimą ir sumokėtų garantiją, lygią likusiai už paslaugą nesumokėtai sumai (toliau – nagrinėjama priemonė), kai tą paslaugą komandiruodamas darbuotojus suteikė kitoje valstybėje narėje įsteigtas paslaugų teikėjas, o nagrinėjama priemonė skirta užtikrinti, kad bus sumokėta galima bauda, kurią paslaugų teikėjui priimančioji valstybė narė vėliau gali skirti už tai, kad jis pažeidė jos darbo teisės aktus.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0022"><NO.P>22.</NO.P><TXT>Visų pirma prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar Sąjungos teisė draudžia nagrinėjamą priemonę tais atvejais, kai paslaugų teikėjas negali pasinaudoti jokiomis teisinėmis gynimo priemonėmis ir (arba) priemonė paskiriama vien dėl to, kad paslaugų teikėjas yra įsteigtas kitoje valstybėje narėje, ir (arba) priemonė paskiriama, nors pagal sutartį numatyta suma dar nėra mokėtina visa, o likusi mokėtina to atlyginimo suma dar nėra apskaičiuota, atsižvelgiant į priešpriešinius reikalavimus ir teisę sustabdyti mokėjimą.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="7"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0023"><NO.P>23.</NO.P><TXT>Prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės vis dėlto iš pradžių būtina išnagrinėti procesinį prieštaravimą, kurį pateikė Austrijos vyriausybė, o vėliau trumpai apžvelgti pagrindinius nagrinėjamos priemonės požymius, siekiant nustatyti šiomis aplinkybėmis taikytinas Sąjungos teisės nuostatas.</TXT></NP.ECR><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">A.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0024"><NO.P>24.</NO.P><TXT>Savo pastabose Austrijos vyriausybė ginčija Teisingumo Teismo jurisdikciją, motyvuodama tuo, kad atsakymas į pateiktus prejudicinius klausimus nebūtinas sprendimui pagrindinėje byloje priimti. Ši vyriausybė teigia: kadangi sprendimas, kuriuo paskirta nagrinėjama priemonė, yra administracinis, jo teisėtumą gali nagrinėti tik administracinis teismas. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nėra administracinis teismas ir nagrinėja tik civilinės teisės reglamentuojamą <HT TYPE="ITALIC">Čepelnik</HT> ginčą su M. Vavti. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neturi jurisdikcijos panaikinti ar pakeisti tą sprendimą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0025"><NO.P>25.</NO.P><TXT>Vis dėlto, remiantis suformuota jurisprudencija, nacionalinių teismų pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės išaiškinimo taikoma reikšmingumo prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atmesti nacionalinio teismo pateiktą prašymą, tik jei akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis ar dalyku, jei problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0004"><P>Žr., be kita ko, <DATE ISO="20160906">2016 m. rugsėjo 6 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Petruhhin</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑182/15</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:630">EU:C:2016:630</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0020">20</REF.NP.ECR> punktą</REF.DOC.ECR> ir jame nurodytą jurisprudenciją.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0026"><NO.P>26.</NO.P><TXT>Šiuo atžvilgiu iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos matyti, kad administracinis sprendimas, kuriuo M. Vavti skirta nagrinėjama priemonė, aiškiai susijęs su civiline byla dėl likusios atlyginimo dalies sumokėjimo, kurią <HT TYPE="ITALIC">Čepelnik</HT> iškėlė M. Vavti. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal AVRAG 7m paragrafo 5 dalį sumokėjus garantiją administracinės valdžios institucijai neliko M. Vavti įsiskolinimo <HT TYPE="ITALIC">Čepelnik</HT>. Todėl klausimai dėl garantijos teisėtumo nėra nereikšmingi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kad jis galėtų priimti sprendimą pagrindinėje byloje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0027"><NO.P>27.</NO.P><TXT>Taigi Teisingumo Teismas turi jurisdikciją atsakyti į pateiktus klausimus.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">B.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Nagrinėjama priemonė</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0028"><NO.P>28.</NO.P><TXT>Savo klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar su Sąjungos teise suderinama nacionalinė priemonė, kaip antai nagrinėjama šioje byloje. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas remiasi SESV 56 straipsniu ir Direktyvos 2014/67 nuostatomis. Be to, kai kurios savo pastabas šioje byloje pateikusios šalys taip pat teigia, kad šioje byloje taikytina Paslaugų direktyva – dėl to Teisingumo Teismui teko kreiptis į šalis su prašymu raštu pateikti šiuo klausimu savo pozicijas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0029"><NO.P>29.</NO.P><TXT>Taigi iš pradžių reikia nustatyti, kurios Sąjungos teisės nuostatos yra taikytinos pagrindinėje byloje, atsižvelgiant į specifines nagrinėjamos priemonės ypatybes.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0030"><NO.P>30.</NO.P><TXT>Nagrinėjama priemonė – tai valdžios institucijos priimtas sprendimas, kuriame nurodoma paslaugų gavėjui sustabdyti mokėjimą ir sumokėti garantiją, grindžiamas tuo, kad paslaugų teikėjas galbūt neįvykdė pareigų pagal nacionalinės darbo teisės aktus. Sutartinio atlyginimo dalis, kurią paslaugų gavėjas dar privalo sumokėti paslaugų teikėjui tuo metu, kai skirta nagrinėjama priemonė, turi būti sumokėta administracinės valdžios institucijai, o ji tą sumą pasilieka, kad užtikrintų, jog bus sumokėtos baudos, kurios tam paslaugų teikėjui <HT TYPE="ITALIC">gali</HT> būti skirtos vėliau. Priemonės priėmimo metu paslaugų teikėjui jokia bauda dar nėra skirta.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="8"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0031"><NO.P>31.</NO.P><TXT>Šioje vietoje reikia atkreipti dėmesį, kad neįmanoma aiškiai nustatyti, ar nagrinėjama priemonė yra (tiesiogiai ar netiesiogiai) diskriminacinė. Šiuo klausimu Austrijos vyriausybė teigia, kad AVRAG 7m paragrafas yra nediskriminacinė nuostata, nes taikomas tiek Austrijoje, tiek kitose valstybėse narėse įsikūrusiems paslaugų teikėjams.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0032"><NO.P>32.</NO.P><TXT>Vis dėlto bylos medžiagoje šį argumentą patvirtinančių duomenų nėra. Iš tiesų visi administraciniai nusižengimai, dėl kurių pagal AVRAG 7m paragrafą gali būti priimtas sprendimas skirti nagrinėjamą priemonę (to paties įstatymo 7b paragrafo 8 dalyje, 7i paragrafe ir 7k paragrafo 4 dalyje numatyti nusižengimai), susiję su darbuotojų komandiravimu. Todėl panašu, kad nagrinėjama priemonė skirta tik užsienio paslaugų teikėjams.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0033"><NO.P>33.</NO.P><TXT>Per teismo posėdį paklausus, ar panaši priemonė pagal Austrijos teisę buvo taikoma vien vidaus situacijoms arba už teisės pažeidimus, kuriuos paprastai daro vietiniai paslaugų teikėjai, Austrijos vyriausybė pirmiausia atsakė teigiamai. Tačiau paprašius paaiškinti ir pateikti konkrečių pavyzdžių, vyriausybei buvo sunku nurodyti reikšmingas teisės nuostatas arba paminėti atvejus, kai panaši priemonė buvo taikoma esant situacijai, neturinčiai tarpvalstybinio elemento. Asmeniškai neradau nė vienos AVRAG nuostatos, galiojusios, kai klostėsi pagrindinės bylos aplinkybės, kurioje būtų numatyta lygiavertė priemonė kitais taisyklių pažeidimo atvejais, nei numatytais AVRAG 7m paragrafe. Šiame kontekste galima klausti, ar iš tikrųjų reikia tokios plačios nuostatos, esant vien vidaus situacijai.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0034"><NO.P>34.</NO.P><TXT>Bet kuriuo atveju, net jei nėra tiesiogiai diskriminacinė, nagrinėjama nuostata yra bent jau netiesiogiai diskriminacinė. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju jos taikymo sąlyga buvo laikoma įvykdyta tik dėl to, kad paslaugų teikėjas yra Slovėnijos įmonė. Jei tai yra būtent taip, ši nuostata yra <HT TYPE="ITALIC">de facto</HT> diskriminacinė: požiūris į užsienio paslaugų teikėjus ir vietinius paslaugų teikėjus yra skirtingas vien dėl jų įsisteigimo vietos. Tačiau Austrijos vyriausybė per posėdį teigė, kad šiuo atveju tiesiog galėjo būti klaidingai pritaikytas AVRAG 7m paragrafas. Jos nuomone, aplinkybė, kad paslaugų teikėjas yra įsisteigęs užsienyje, neturėtų būti lemiama priimant sprendimą dėl nagrinėjamos priemonės skyrimo.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0035"><NO.P>35.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir nepaisydamas šiuo klausimu man vis dar kylančių abejonių, toliau pateiksiu teisinę analizę, remdamasis prielaida, kad nagrinėjama priemonė nėra diskriminacinė.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0036"><NO.P>36.</NO.P><TXT>Bet kuriuo atveju, kaip teisingai pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, tokia priemonė, nesvarbu, ar ji diskriminacinė, dėl savo pobūdžio gali atimti norą Austrijos klientams pirkti paslaugas iš užsienyje įsteigtų paslaugų teikėjų, o kitose valstybėse narėse įsteigti paslaugų teikėjai dėl jos gali nebenorėti laikinai siūlyti savo paslaugų Austrijoje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0037"><NO.P>37.</NO.P><TXT>Kalbant apie pirmą aspektą, pažymėtina, kad tokia priemonė, kokia nagrinėjama šioje byloje, be abejo, gali daryti įvairų neigiamą poveikį klientams, kurie nusprendžia pirkti paslaugas iš užsienio paslaugų teikėjų. Visų pirma, skyrus nagrinėjamą priemonę, klientas turi iš anksto sumokėti likusią atlyginimo dalį administracinės valdžios institucijai ir negali laukti, kol paslaugų teikėjas iki galo suteiks paslaugą. Be to, klientas netenka galimybės išsaugoti likusią mokėtiną atlyginimo dalį kaip kompensaciją už netinkamai arba pavėluotai atliktus darbus arba už darbų metu padarytą žalą. Klientui taip pat kyla pavojus, kad, paslaugų teikėjui sužinojus apie priemonės skyrimą, darbai gali būti sustabdyti arba atidėti.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0038"><NO.P>38.</NO.P><TXT>Antra, dėl nagrinėjamos priemonės laikinas paslaugų teikimas Austrijoje tampa mažiau patrauklus užsienyje įsteigtoms įmonėms. Iš tiesų vien to, kad Austrijos valdžios institucijoms kilo <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0017" REF.END="QE0017"/>pagrįstas įtarimas<QUOT.END REF.START="QS0017" CODE="201C" ID="QE0017"/>, jog paslaugų teikėjas padarė nusižengimą pagal tam tikras AVRAG nuostatas, užtenka, kad jis prarastų teisę reikalauti iš kliento sumokėti likusią atlyginimo už suteiktas paslaugas dalį. Taigi nagrinėjama priemonė mažų mažiausiai gali kelti paslaugų teikėjui didesnę riziką, kad bus vėluojama sumokėti sumas, kurios dažnai sudaro didelę viso sutarto atlyginimo dalį. Nagrinėjama priemonė taip<?PAGE NO="9"?> pat gali turėti ir tam tikras nepalankias finansines pasekmes net ir tais atvejais, kai nepadaroma jokio nusižengimo, nes garantija visą baudos skyrimo proceso laikotarpį (kuris gali trukti ir kelerius metus) laikoma Austrijos administracinės valdžios institucijos sąskaitoje, kurioje, jei supratau teisingai, už ją negaunama jokių palūkanų.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0039"><NO.P>39.</NO.P><TXT>Tokiomis aplinkybėmis akivaizdu, kad iš esmės tokia priemonė, kaip nagrinėjama šioje byloje, patenka į Sutarties nuostatas dėl laisvės teikti paslaugas. Be to, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad šiuo atveju taikytina ir Paslaugų direktyva: šis dokumentas nustato bendrą teisinę sistemą, kuria siekiama pašalinti, <HT TYPE="ITALIC">inter alia</HT>, laisvo paslaugų judėjimo tarp valstybių narių kliūtis<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0005"><P>Visų pirma žr. Paslaugų direktyvos 5–7 konstatuojamąsias dalis.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0040"><NO.P>40.</NO.P><TXT>Atvirkščiai, kiti teisiniai dokumentai, kuriuos taip pat nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas arba kai kurios savo pastabas pateikusios šalys, mano nuomone, nėra tinkami arba taikytini. Visų pirma, nors ginčas pagrindinėje byloje kilo dėl darbuotojų komandiravimo, su šiuo atveju tiesiogiai nėra susijusi jokia Direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0006"><P><DATE ISO="19961216">1996 m. gruodžio 16 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="018" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="1997">OL L 18, 1997, p. 1</REF.DOC.OJ>; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 2 t., p. 431).</P></NOTE> nuostata. Šia direktyva siekiama suderinti nacionalinės materialinės teisės nuostatas, susijusias su komandiruotų darbuotojų darbo ir įdarbinimo sąlygomis, neatsižvelgiant į papildomas administracines taisykles, skirtas patikrinti, kaip laikomasi šių sąlygų. Todėl jas valstybės narės gali nustatyti laisvai, laikydamosi Sutarties ir bendrųjų Sąjungos teisės principų<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0007"><P>Žr. <DATE ISO="20141203">2014 m. gruodžio 3 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">De Clercq ir kt</HT>.</NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑315/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2014:2408">EU:C:2014:2408</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0047">47</REF.NP.ECR> punktą</REF.DOC.ECR> ir jame nurodytą jurisprudenciją.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0041"><NO.P>41.</NO.P><TXT>Direktyva 2014/67 dėl komandiruojamų darbuotojų direktyvos įgyvendinimo, kuri iš esmės būtų tinkama dėl savo taikymo srities<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0008"><P>Pagal šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalį ja <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0018" REF.END="QE0018"/>nustatoma tinkamų nuostatų, priemonių ir kontrolės mechanizmų, būtinų siekiant praktikoje geriau ir vienodžiau įgyvendinti ir taikyti [Komandiruotų darbuotojų direktyvą] bei užtikrinti jos vykdymą, įskaitant priemones, skirtas užkirsti kelią piktnaudžiavimui taikytinomis taisyklėmis bei vengimui jas taikyti ir nubausti už šiuos pažeidimus, rinkinio bendra sistema<QUOT.END REF.START="QS0018" CODE="201C" ID="QE0018"/>. Šia direktyva siekiama užtikrinti, kad būtų išlaikytas tinkamas tarpvalstybinio paslaugų teikimo tikslu komandiruotų darbuotojų teisių apsaugos lygis, tuo pačiu metu siekiama sudaryti paslaugų teikėjams geresnes sąlygas laisvai teikti paslaugas ir skatinti sąžiningą paslaugų teikėjų konkurenciją bei taip paremti vidaus rinkos veikimą.</P></NOTE>, šioje byloje nagrinėjamam ginčui netaikoma <HT TYPE="ITALIC">ratione temporis</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0009"><P>Šiuo klausimu taip pat žr. <DATE ISO="20141203">2014 m. gruodžio 3 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">De Clercq ir kt</HT>.</NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑315/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2014:2408">EU:C:2014:2408</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0049">49</REF.NP.ECR>–<REF.NP.ECR REF="NP0051">51</REF.NP.ECR> punktus</REF.DOC.ECR>. Kita vertus, Direktyvos 2014/67 nuostatos bus taikomos nustatant baudos dydį, kai viršijama suma, kuriai taikoma nagrinėjama priemonė.</P></NOTE>. Mat direktyvos perkėlimo laikotarpis baigėsi tik <DATE ISO="20160618">2016 m. birželio 18 d.</DATE>, o pagrindinėje byloje nagrinėjamos aplinkybės įvyko 2016 m. kovo mėn. Kiek suprantu, Austrijos nuomone, Direktyva 2014/67 buvo perkelta <DATE ISO="20160613">2016 m. birželio 13 d.</DATE> įstatymu dėl kovos su darbo užmokesčio ir socialiniu dempingu, kuris įsigaliojo <DATE ISO="20170101">2017 m. sausio 1 d.</DATE>, nes tai buvo būtent tas įstatymas, apie kurį, kaip minėtos direktyvos perkėlimo priemonę, buvo pranešta Komisijai.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0042"><NO.P>42.</NO.P><TXT>Taigi šiomis aplinkybėmis svarbiausia nustatyti, ar tokios priemonės, kokia nagrinėjama šioje byloje, suderinamumą su Sąjungos teise reikia nagrinėti pagal Sutarties nuostatas dėl vidaus rinkos, ar atsižvelgiant į Paslaugų direktyvos nuostatas.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">C.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">SESV 56 straipsnis ar Paslaugų direktyva?</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0043"><NO.P>43.</NO.P><TXT>Priimdamas Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Rina Services</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0010"><P><DATE ISO="20150616">2015 m. birželio 16 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Rina Services ir kt</HT>.</NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑593/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:399">EU:C:2015:399</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 23 ir paskesni punktai. Šiuo klausimu taip pat žr. <DATE ISO="20180130">2018 m. sausio 30 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">X ir Visser</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑360/15 ir C‑31/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:44">EU:C:2018:44</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0137">137</REF.NP.ECR> punktą</REF.DOC.ECR> ir <DATE ISO="20160223">2016 m. vasario 23 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Komisija / Vengrija</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑179/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:108">EU:C:2016:108</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0118">118</REF.NP.ECR> punktą</REF.DOC.ECR>.</P></NOTE> Teisingumo Teismas pradėjo ir toliau nuosekliai taiko Paslaugų direktyvoje nustatytas taisykles, kaip teisinį pagrindą nacionalinių priemonių suderinamumui su laisvu paslaugų judėjimu nustatyti, kai šios priemonės patenka į minėto teisinio dokumento <HT TYPE="ITALIC">ratione materiae</HT>, nevertindamas tų priemonių pagal SESV 49 ir (arba) 56 straipsnį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0044"><NO.P>44.</NO.P><TXT>Taigi šiuo požiūriu iš esmės svarbu, ar tokia priemonė, kokia nagrinėjama šioje byloje, patenka į Paslaugų direktyvos taikymo sritį.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="10"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0045"><NO.P>45.</NO.P><TXT>Paslaugų direktyva iš principo taikoma visų rūšių paslaugų veiklai<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0011"><P>Žr. visų pirma Paslaugų direktyvos 2 straipsnio 1 dalį ir 4 straipsnio 1 punktą.</P></NOTE> ir visoms nacionalinėms priemonėms, galinčioms riboti laisvą paslaugų judėjimą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0012"><P>Ypač žr. Paslaugų direktyvos 4 straipsnio 7 punktą.</P></NOTE>, išskyrus tą veiklą ir tas nacionalinių priemonių rūšis, kurios aiškiai nepatenka į jos taikymo sritį<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0013"><P>Žr. atitinkamai Paslaugų direktyvos 2 straipsnio 2 ir 3 dalis.</P></NOTE>. Statybų paslaugos – pagrindinėje byloje nagrinėjama veikla – aiškiai nurodytos Paslaugų direktyvos 33 konstatuojamojoje dalyje esančiame veiklos, patenkančios į minėtos direktyvos taikymo sritį, pavyzdžių sąraše.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0046"><NO.P>46.</NO.P><TXT>Paslaugų direktyvos 1 straipsnyje taip pat nurodomos tam tikros sritys, kurioms ji <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0019" REF.END="QE0019"/>netaikoma<QUOT.END REF.START="QS0019" CODE="201C" ID="QE0019"/> arba kurioms ji <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0020" REF.END="QE0020"/>neturi įtakos<QUOT.END REF.START="QS0020" CODE="201C" ID="QE0020"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0047"><NO.P>47.</NO.P><TXT>Remdamasi minėta nuostata Austrijos vyriausybė teigė, kad Paslaugų direktyva netaikoma pagrindinėje byloje: nagrinėjama priemonė priskiriama nacionalinei darbo teisei, kuri pagal direktyvos 1 straipsnio 6 dalį nepatenka į direktyvos taikymo sritį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0048"><NO.P>48.</NO.P><TXT>Taigi reikia išnagrinėti, ar šį teiginį galima patvirtinti. Šiuo atžvilgiu panašu, kad būtų naudinga paaiškinti, kokią, mano manymu, reikšmę turi Paslaugų direktyvos 1 straipsnio 6 dalis.</TXT></NP.ECR><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">1.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Darbo teisės išimtis</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0049"><NO.P>49.</NO.P><TXT>Paslaugų direktyvos 1 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0021" REF.END="QE0021"/>ši direktyva neturi įtakos <HT TYPE="ITALIC">darbo teisei</HT>, t. y. jokioms teisės ar sutartinėms nuostatoms dėl įdarbinimo sąlygų, darbo sąlygų, įskaitant sveikatą ir saugą darbe, ir darbdavio bei darbuotojo santykių, kurias pagal [Sąjungos] teisei neprieštaraujančią nacionalinę teisę taiko valstybės narės<QUOT.END REF.START="QS0021" CODE="201C" ID="QE0021"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0014"><P>Išskirta mano.</P></NOTE>. Šią nuostatą reikia aiškinti atsižvelgiant į direktyvos 14 konstatuojamąją dalį, kurioje teigiama: <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0022" REF.END="QE0022"/>[š]i direktyva neturi įtakos nei įdarbinimo sąlygoms, įskaitant ilgiausią darbo ir trumpiausią poilsio laiką, trumpiausias mokamas metines atostogas, minimalią užmokesčio normą, taip pat sveikatą, saugą ir higieną darbe, kurias valstybės narės taiko laikydamosi [Sąjungos] teisės, nei socialinių partnerių santykiams, įskaitant teisę derėtis ir sudaryti kolektyvinius susitarimus, streikuoti ir imtis kolektyvinių darbuotojų interesų gynimo veiksmų pagal [Sąjungos] teisei neprieštaraujančią nacionalinę teisę ir praktiką<QUOT.END REF.START="QS0022" CODE="201C" ID="QE0022"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0050"><NO.P>50.</NO.P><TXT>Svarbu tai, kad šiose nuostatose nėra nurodyta, jog darbo teisės sritis visiškai nepatenka į Paslaugų direktyvos taikymo sritį. Iš tiesų, kaip minėta, teisės sritys (pavyzdžiui, mokesčių) arba ekonominė veikla (pavyzdžiui, sveikatos priežiūros paslaugos), kurios visai nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį, yra išvardytos 2 straipsnyje, kurio pavadinimas – <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0023" REF.END="QE0023"/><HT TYPE="ITALIC">Taikymo sritis</HT><QUOT.END REF.START="QS0023" CODE="201C" ID="QE0023"/> ir kuriame aiškiai numatyta, kad Paslaugų direktyvos nuostatos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0024" REF.END="QE0024"/><HT TYPE="ITALIC">netaikomos</HT><QUOT.END REF.START="QS0024" CODE="201C" ID="QE0024"/> ir šioje dalyje nurodytoms sritims ir veiklai<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0015"><P>Išskirta mano.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0051"><NO.P>51.</NO.P><TXT>Kita vertus, Paslaugų direktyvos 1 straipsnis susijęs su direktyvos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0025" REF.END="QE0025"/><HT TYPE="ITALIC">dalyku</HT><QUOT.END REF.START="QS0025" CODE="201C" ID="QE0025"/>, ir, be kita ko, nustato teisės sritis, kurioms šis dokumentas <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0026" REF.END="QE0026"/><HT TYPE="ITALIC">neturi įtakos</HT><QUOT.END REF.START="QS0026" CODE="201C" ID="QE0026"/>. Mano nuomone, šis reikalavimas reiškia, kad Paslaugų direktyvos nuostatas reikia aiškinti ir taikyti taip, kad nebūtų ribojamos teisės, laisvės ar suteikti įgaliojimai, kuriais naudojasi asmenys (pavyzdžiui, naudojimasis pagrindinėmis teisėmis) arba valstybės narės (pavyzdžiui, apibrėžiant, ką jos laiko bendro ekonominio intereso paslaugomis, reglamentuoti baudžiamosios teisės arba darbo teisės sritis), nurodyti jos 1 straipsnyje<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0016"><P>Tokį aiškinimą patvirtina tai, kad 1 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0027" REF.END="QE0027"/>ši direktyva netrukdo naudotis pagrindinėmis teisėmis<QUOT.END REF.START="QS0027" CODE="201C" ID="QE0027"/>. Vis dėlto akivaizdu, kad Paslaugų direktyva suteikiamos teisės gali turėti įtakos naudojimuisi tam tikromis pagrindinėmis (ypač ekonominėmis) teisėmis, pripažintomis pagal nacionalinę ir Sąjungos teisę.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="11"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0052"><NO.P>52.</NO.P><TXT>Iš tikrųjų iš Paslaugų direktyvos rengimo eigos matyti, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė, kad minėtas dokumentas nesukeltų konkurencijos reglamentavimo srityje, dėl kurios socialiniai ir darbo teisės standartai taptų žemesni<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0017"><P>Komisijos pirminio direktyvos pasiūlymo (COM(2004) 2 <HT TYPE="ITALIC">final</HT>/3, teisinėje literatūroje dažnai vadinamas Bolkešteino projektu) 58 konstatuojamoje dalyje tiesiog nustatyta, kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0028" REF.END="QE0028"/>[d]irektyva nesiekiama spręsti darbo teisės klausimų<QUOT.END REF.START="QS0028" CODE="201C" ID="QE0028"/>. Tačiau kai kurios suinteresuotosios šalys teigė, kad tokia nuostata gali pakenkti socialinės apsaugos standartams ir pagrindinėms kolektyvinių veiksmų bei derybų teisėms. Siekiant atsakyti į šiuos argumentus, Komisijos iš dalies pakeisto direktyvos pasiūlymo (COM(2006) 160 <HT TYPE="ITALIC">final</HT>, teisinėje literatūroje dažnai vadinamas <HT TYPE="ITALIC">McCreevy</HT> projektu) 1 straipsnio 6 dalyje nustatyta, be kita ko, dabartinė išimtis. Šis nuostatų projektas vėliau buvo priimtas Direktyva 2006/123. Žr. aptarimą J. Flower <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0029" REF.END="QE0029"/>Negotiating European Legislation: The Services Directive<QUOT.END REF.START="QS0029" CODE="201C" ID="QE0029"/>, <HT TYPE="ITALIC">Cambridge Yearbook of European Legal Studies</HT>, 9 t., <HT TYPE="ITALIC">Hart Publishing</HT>, 2007, p. 217–238.</P></NOTE>. Taigi, trumpai tariant, Paslaugų direktyva nedraudžia valstybėms narėms taikyti savo darbo teisės nuostatų situacijoms, kurios, jei tokios nuostatos neegzistuotų, patektų į minėto dokumento taikymo sritį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0053"><NO.P>53.</NO.P><TXT>Vis dėlto direktyvoje tokiai teisei taikoma viena sąlyga. Ir Paslaugų direktyvos 1 straipsnio 6 dalyje, ir 14 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad poveikio nedarymas valstybių narių darbo teisei pripažįstamas tik tiek, kiek atitinkami nacionalinės teisės aktai <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0030" REF.END="QE0030"/>neprieštarauja [Sąjungos] teisei<QUOT.END REF.START="QS0030" CODE="201C" ID="QE0030"/>. Taigi Paslaugų direktyvoje valstybėms narėms nesuteikiama <HT TYPE="ITALIC">carte blanche</HT> taikyti savo darbo teisę, nepaisant galimos įtakos vidaus rinkai, veikiau numatoma tik ribota išimtis. Kiti su vidaus rinka susiję principai ir taisyklės, nesvarbu, ar jie įtraukti į pirminės teisės aktus, ar į kitus antrinės teisės aktus, ir toliau taikomi valstybės narės darbo teisėje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0054"><NO.P>54.</NO.P><TXT>Vadinasi, toliau reikia išsiaiškinti, ar tokia priemonė, kokia nagrinėjama šioje byloje, patenka į Paslaugų direktyvoje numatytas <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0031" REF.END="QE0031"/>darbo teisės<QUOT.END REF.START="QS0031" CODE="201C" ID="QE0031"/> išimtis.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">2.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Nagrinėjamos priemonės pobūdis</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0055"><NO.P>55.</NO.P><TXT>Šiame etape turiu pažymėti, kad sąvoka <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0032" REF.END="QE0032"/>darbo teisė<QUOT.END REF.START="QS0032" CODE="201C" ID="QE0032"/> turi būti tik Sąjungos sąvoka. Kitaip direktyvos aprėptis įvairiose valstybėse narėse skirtųsi, atsižvelgiant į kiekvienoje iš jų patvirtintą darbo teisės sąvoką.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0056"><NO.P>56.</NO.P><TXT>Šią poziciją patvirtina ir tekstinė formuluotė. Paslaugų direktyvos 1 straipsnio 6 dalyje pateiktas išaiškinimas, ką apima ši sąvoka: <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0033" REF.END="QE0033"/>teisės ar sutartinė[s] nuostato[s] dėl įdarbinimo sąlygų, darbo sąlygų, įskaitant sveikatą ir saugą darbe, ir darbdavio bei darbuotojo santykių<QUOT.END REF.START="QS0033" CODE="201C" ID="QE0033"/>. 14 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nustatyta, kad įdarbinimo ir darbo sąlygos apima <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0034" REF.END="QE0034"/>ilgiausią darbo ir trumpiausią poilsio laiką, trumpiausias mokamas metines atostogas, minimalią užmokesčio normą<QUOT.END REF.START="QS0034" CODE="201C" ID="QE0034"/>. Toje pačioje konstatuojamojoje dalyje išaiškinama, kad sąvoka <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0035" REF.END="QE0035"/>santykiai tarp darbdavių ir darbuotojų<QUOT.END REF.START="QS0035" CODE="201C" ID="QE0035"/> apima <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0036" REF.END="QE0036"/>socialinių partnerių santykius<QUOT.END REF.START="QS0036" CODE="201C" ID="QE0036"/>, įskaitant <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0037" REF.END="QE0037"/>teisę derėtis ir sudaryti kolektyvinius susitarimus, streikuoti ir imtis kolektyvinių darbuotojų interesų gynimo veiksmų<QUOT.END REF.START="QS0037" CODE="201C" ID="QE0037"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0057"><NO.P>57.</NO.P><TXT>Iš Paslaugų direktyvos 1 straipsnio 6 dalies formuluotės, ypač palyginus skirtingas direktyvos kalbines versijas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0018"><P>Pvz.: <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0038" REF.END="QE0038"/>labour law, that is<QUOT.END REF.START="QS0038" CODE="201C" ID="QE0038"/> (versija anglų k.), <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0039" REF.END="QE0039"/>das Arbeitsrecht, d. h.<QUOT.END REF.START="QS0039" CODE="201C" ID="QE0039"/> (versija vokiečių k.); <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0040" REF.END="QE0040"/>droit du travail, à savoir<QUOT.END REF.START="QS0040" CODE="201C" ID="QE0040"/> (versija prancūzų k.); <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0041" REF.END="QE0041"/>legislazione del lavoro, segnatamente<QUOT.END REF.START="QS0041" CODE="201C" ID="QE0041"/> (versija italų k.); <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0042" REF.END="QE0042"/>Derecho laboral, es decir<QUOT.END REF.START="QS0042" CODE="201C" ID="QE0042"/> (versija ispanų k.); <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0043" REF.END="QE0043"/>het arbeidsrecht &lt;…&gt;, dat wil zeggen<QUOT.END REF.START="QS0043" CODE="201C" ID="QE0043"/> (versija nyderlandų k.); <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0044" REF.END="QE0044"/>legislação laboral, ou seja<QUOT.END REF.START="QS0044" CODE="201C" ID="QE0044"/> (versija portugalų k.); <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0045" REF.END="QE0045"/>työoikeuteen, toisin Sanon<QUOT.END REF.START="QS0045" CODE="201C" ID="QE0045"/> (versija suomių k.) ir <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0046" REF.END="QE0046"/>arbetsrätten, dvs.<QUOT.END REF.START="QS0046" CODE="201C" ID="QE0046"/> (versija švedų k.). Išskirta mano.</P></NOTE>, taip pat matyti, kad į ją įtrauktų aspektų sąrašas yra baigtinis. Tai juo labiau taikytina, nes, mano nuomone, 1 straipsnio 6 dalyje ir 14 konstatuojamojoje dalyje pateikta apibrėžtis yra pakankamai plati, kad apimtų jei ne visus, tai daugumą aspektų, kurie paprastai suprantami kaip darbo teisę sudarantys elementai Sąjungos arba tarptautiniu lygmeniu<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0019"><P>Žr., pvz., Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 27–33 straipsnius ir SESV 151–160 straipsnius. Taip pat žr. Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartiją (priimta Tarybos posėdyje, įvykusiame <DATE ISO="19891209">1989 m. gruodžio 9 d.</DATE> Strasbūre) ir Europos Tarybos Europos socialinę chartiją (kuri pasirašyta Turine <DATE ISO="19611018">1961 m. spalio 18 d.</DATE>). Iš naujesnės jurisprudencijos žr. Europos socialinių teisių ramsčio (paskelbta Europos Komisijos, Tarybos ir Europos Parlamento socialinių reikalų aukščiausiojo lygio susitikime sąžiningo darbo ir ekonomikos augimo klausimams aptarti <DATE ISO="20171117">2017 m. lapkričio 17 d.</DATE> Gotenberge).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="12"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0058"><NO.P>58.</NO.P><TXT>Vis dėlto tai nereiškia, kaip teigia kai kurie asmenys, pateikę savo pastabas šioje byloje, kad ši sąvoka apima tik <HT TYPE="ITALIC">materialinės</HT> darbo teisės taisykles (t. y taisykles, kuriomis nustatomos teisės ir pareigos). Manau, kad sąvoka <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0047" REF.END="QE0047"/>darbo teisė<QUOT.END REF.START="QS0047" CODE="201C" ID="QE0047"/> taip pat turi apimti taisykles, susijusias su <HT TYPE="ITALIC">sankcijomis</HT> ir <HT TYPE="ITALIC">procedūromis</HT>, kurios taikomos <HT TYPE="ITALIC">konkrečiai</HT> šioje srityje. Valstybės narės teisė taikyti savo darbo teisę tais atvejais, kurie iš esmės reglamentuojami Paslaugų direktyvoje, būtinai turi apimti teisę taikyti taisykles, kurių konkretus tikslas – užtikrinti, kad atitiktis esminėms darbo taisyklėms būtų veiksminga, patikrinama ir vykdytina.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0059"><NO.P>59.</NO.P><TXT>Vis dėlto man neatrodo, kad taip yra AVRAG 7m paragrafo atveju, nors AVRAG apskritai yra dokumentas, priskiriamas prie Austrijos darbo teisės aktų.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0060"><NO.P>60.</NO.P><TXT>Mano nuomone, nagrinėjamai priemonei negali būti taikoma Paslaugų direktyvoje numatyta <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0048" REF.END="QE0048"/>darbo teisės<QUOT.END REF.START="QS0048" CODE="201C" ID="QE0048"/> išimtis. Toje nuostatoje numatyta priemonė skiriama, net jeigu darbo teisės pažeidimas dar nenustatytas, ir dar svarbiau – ji skiriama ne tariamą nusižengimą padariusiam asmeniui, o jo sutartiniam partneriui. Pastarojo, kuriam nagrinėjama priemonė daro tiesioginį ir neatidėliotiną poveikį, teisinė padėtis paprastai nėra reglamentuojama darbo teisės nuostatų, nes bent tiek, kiek tai susiję su tokia padėtimi, jis nėra nei darbdavys, nei darbuotojas. Be to, pasitelkiant nagrinėjamą priemonę surinktos lėšos nėra naudojamos darbuotojų apsaugai arba bet kuriam kitam socialiniam tikslui.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0061"><NO.P>61.</NO.P><TXT>Kaip pateikdami savo pastabas nurodė daugelis byloje dalyvaujančių asmenų, pagal įstatymą nagrinėjama priemone veikiau siekiama biudžeto naudai užtikrinti, kad bus įvykdytos sankcijos, kurias valdžios institucijos gali ateityje skirti paslaugų teikėjui. Skirdamos šią priemonę, Austrijos valdžios institucijos naudojasi savo policijos ir administracinėmis galiomis. Kaip minėta, ši priemonė ne skatina paslaugų teikėjus laikytis nacionalinės darbo teisės aktų, o faktiškai atgraso nuo tarpvalstybinio paslaugų teikimo.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0062"><NO.P>62.</NO.P><TXT>Taigi tokia priemonė negali būti laikoma valstybės narės <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0049" REF.END="QE0049"/>darbo teisės<QUOT.END REF.START="QS0049" CODE="201C" ID="QE0049"/> dalimi, kaip tai suprantama pagal Paslaugų direktyvą. Manau, kad šią išvadą netiesiogiai patvirtina ir tai, ką Teisingumo Teismas konstatavo byloje <HT TYPE="ITALIC">De Clercq</HT>; toje byloje Teisingumo Teismas nusprendė, kad sąvoka komandiruotų darbuotojų <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0050" REF.END="QE0050"/>darbo sutarties [darbo ir įdarbinimo] sąlygos<QUOT.END REF.START="QS0050" CODE="201C" ID="QE0050"/> pagal Direktyvą 96/71 neapima ir administracinių taisyklių, skirtų tam, kad valdžios institucijos galėtų patikrinti, kaip laikomasi nuostatų dėl komandiruotų darbuotojų darbo ir įdarbinimo sąlygų<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0020"><P><DATE ISO="20141203">2014 m. gruodžio 3 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">De Clercq ir kt</HT>.</NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑315/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2014:2408">EU:C:2014:2408</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0042">42</REF.NP.ECR>–<REF.NP.ECR REF="NP0048">48</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0063"><NO.P>63.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, įvertinsiu tokios priemonės, kaip nagrinėjama šioje byloje, suderinamumą su Sąjungos teise, daugiausia remdamasis Paslaugų direktyvos nuostatomis. Vis dėlto, jei Teisingumo Teismas nepritartų mano nuomonei dėl šios direktyvos taikymo pagrindinėje byloje, vėliau taip pat įvertinsiu nagrinėjamą priemonę ir pagal SESV 56 straipsnį.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">D.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Nagrinėjamos priemonės suderinamumas su Sąjungos teise</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">1.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Dėl Paslaugų direktyvos 16 ir 19 straipsnių</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0064"><NO.P>64.</NO.P><TXT>Paslaugų direktyvos 16 ir 19 straipsniai įtraukti į direktyvos IV skyrių <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0051" REF.END="QE0051"/>Laisvas paslaugų judėjimas<QUOT.END REF.START="QS0051" CODE="201C" ID="QE0051"/>. 16 straipsnyje nustatyti pagrindiniai principai ir apribojimai, galintys turėti įtakos paslaugų teikėjams, o 19 straipsnyje nustatyti apribojimai, kurie gali turėti įtakos paslaugų gavėjams.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="13"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0065"><NO.P>65.</NO.P><TXT>Manau, kad nagrinėjamai priemonei turi būti taikomos abi nuostatos. Kaip paaiškinta šios išvados 36–38 punktuose, tokia priemonė dėl savo pobūdžio gali, pirma, Austrijos klientams atimti norą pirkti paslaugas iš užsienyje įsteigtų paslaugų teikėjų, ir, antra, dėl jos kitose valstybėse narėse įsteigti paslaugų teikėjai gali nebenorėti laikinai siūlyti savo paslaugų Austrijoje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0066"><NO.P>66.</NO.P><TXT>Vadinasi, nagrinėjama priemonė yra <HT TYPE="ITALIC">apribojimas</HT>, kuris iš esmės draudžiamas pagal Paslaugų direktyvos 16 ir 19 straipsnius. Kitas klausimas, į kurį reikia atsakyti – ar vis dėlto tokia priemonė gali būti pateisinama. Siekiant atsakyti į šį klausimą, manau, būtina išaiškinti Paslaugų direktyvos 16 ir 19 straipsnių prasmę ir taikymo sritį. Pradėsiu nagrinėti minėtų straipsnių prasmę, o vėliau pereisiu ir prie jų taikymo srities.</TXT></NP.ECR><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">a)</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Tinkamas 16 ir 19 straipsnių aiškinimas</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0067"><NO.P>67.</NO.P><TXT>16 straipsnis turbūt yra pati prieštaringiausia Paslaugų direktyvos nuostata ir tikrai ta, kurios prasmė ypač miglota<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0021"><P>Žr., be kita ko, C. Barnard <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0052" REF.END="QE0052"/>Unravelling the Services Directive<QUOT.END REF.START="QS0052" CODE="201C" ID="QE0052"/>, <HT TYPE="ITALIC">Common Market Law Review</HT>, 45 t., 2008, p. 323–394, p. 360.</P></NOTE>. Tai daugiausia lėmė faktas, kad galutinis 16 straipsnio variantas – labai pakeista iš pradžių į Komisijos pirmąjį pasiūlymą įtraukta nuostata. 2004 m. pasiūlyme<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0022"><P>17 išnašoje nurodytas dokumentas.</P></NOTE> į 16 straipsnio projektą buvo įtrauktas <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0053" REF.END="QE0053"/>kilmės šalies principas<QUOT.END REF.START="QS0053" CODE="201C" ID="QE0053"/> ir leidžiančių nukrypti nuostatų sąrašas. Tačiau minėto principo įtraukimas direktyvos projekte sukėlė debatus visoje Europoje ir buvo kritikuojamas kai kurių suinteresuotų grupių dėl tariamai <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0054" REF.END="QE0054"/>atvertų durų<QUOT.END REF.START="QS0054" CODE="201C" ID="QE0054"/> socialiniam dempingui<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0023"><P>Žr., pvz., R. Craufurd Smith <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0055" REF.END="QE0055"/>Old wine in new bottles? From the <QUOT.START CODE="201C" ID="QS0056" REF.END="QE0056"/>country of origin principle<QUOT.END REF.START="QS0056" CODE="201D" ID="QE0056"/> to <QUOT.START CODE="201C" ID="QS0057" REF.END="QE0057"/>freedom to provide services<QUOT.END REF.START="QS0057" CODE="201D" ID="QE0057"/> in the European Community Directive on services in the internal market<QUOT.END REF.START="QS0055" CODE="201C" ID="QE0055"/>, <HT TYPE="ITALIC">Mitchell Working Paper Series</HT>, 2007, p. 2.</P></NOTE>. Dėl šios priežasties 2006 m. Komisijos pakeistame pasiūlyme<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0024"><P>17 išnašoje nurodytas dokumentas.</P></NOTE> kilmės šalies principo nebeliko, o 16 straipsnis buvo iš esmės performuluotas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0068"><NO.P>68.</NO.P><TXT>Paslaugų direktyvos 16 straipsnio galutinis variantas kelia tam tikrų aiškinimo klausimų. Tačiau nagrinėjant šią bylą reikia atsakyti tik į vieną iš jų: ar priemonę, kuriai taikomas 16 straipsnis, galima pateisinti, ir, jeigu taip, kokiu pagrindu ir kokiomis sąlygomis.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0069"><NO.P>69.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Paslaugų direktyvos 16 straipsnio 1 dalyje nustatyti bendrieji laisvės teikti paslaugas principai, sukonkretinantys SESV 56 straipsnyje įtvirtintą pagrindinę taisyklę ir ja grindžiami. Toje nuostatoje konkrečiai reikalaujama, kad valstybės narės gerbtų teikėjų teisę teikti paslaugas ne toje valstybėje narėje, kurioje jie yra įsisteigę. Taigi priimančioji valstybė narė savo teritorijoje turi užtikrinti nevaržomą galimybę teikti paslaugas ar vykdyti paslaugų teikimo veiklą. Galima pateisinti tik tuos nacionalinius reikalavimus, kurie neprieštarauja nediskriminavimo, būtinybės ir proporcingumo principams.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0070"><NO.P>70.</NO.P><TXT>Paslaugų direktyvos 16 straipsnio 3 dalyje nustatomi tik keturi pateisinimo pagrindai: tie, kurie nustatyti SESV 52 straipsnyje ir aplinkos apsauga. Šioje dalyje taip pat nustatyta išimtis dėl <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0058" REF.END="QE0058"/>savo taisyklių dėl įdarbinimo sąlygų<QUOT.END REF.START="QS0058" CODE="201C" ID="QE0058"/> taikymo, kai taikoma Paslaugų direktyvos 1 straipsnio 6 dalyje nustatyta bendro pobūdžio išimtis.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="14"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0071"><NO.P>71.</NO.P><TXT>Kyla keblus klausimas, ar Paslaugų direktyvos 16 straipsnio 2 dalyje pateikiamas nacionalinių reikalavimų <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0059" REF.END="QE0059"/>juodasis sąrašas<QUOT.END REF.START="QS0059" CODE="201C" ID="QE0059"/> – kuris reiškia, kad tokie reikalavimai negali būti pateisinami – ar tiesiog <HT TYPE="ITALIC">ypač įtartinų</HT> reikalavimų sąrašas, kurie tam tikromis aplinkybėmis gali būti pateisinami, kai tenkinamos 16 straipsnio 1 dalyje ir 3 dalyje nustatytos sąlygos<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0025"><P>Šis klausimas kilo ir ankstesnėje byloje, tačiau Teisingumo Teismas neprivalėjo pareikšti pozicijos šiuo klausimu: žr. <DATE ISO="20160223">2016 m. vasario 23 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Komisija / Vengrija</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑179/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:108">EU:C:2016:108</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0116">116</REF.NP.ECR> punktą</REF.DOC.ECR>.</P></NOTE>. Ankstesnėse bylose du generaliniai advokatai šiuo klausimu laikėsi skirtingo požiūrio<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0026"><P>Žr. generalinio advokato P. Cruz Villalón išvados byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Rina Services ir Rina</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑593/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:159">EU:C:2015:159</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 34 ir paskesnius punktus; generalinio advokato Y. Bot išvados byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Komisija / Vengrija</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑179/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:619">EU:C:2015:619</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 153 ir paskesnius punktus.</P></NOTE>, taip pat skiriasi ir teisės mokslininkų nuomonės<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0027"><P>Žr. C. Barnard, 21 išnašoje minėtas dokumentas, p. 364 ir 365; generalinio advokato Y. Bot išvados byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Komisija / Vengrija</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑179/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:619">EU:C:2015:619</NO.ECLI></REF.DOC.ECR> 57 išnašoje minėtus darbus.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0072"><NO.P>72.</NO.P><TXT>Tai suprantama. Iš tiesų yra argumentų, patvirtinančių abu šios nuostatos aiškinimus.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0073"><NO.P>73.</NO.P><TXT>Viena vertus, iš Paslaugų direktyvos 16 straipsnio struktūros veikiau matyti, kad jo 2 dalyje nustatyti reikalavimai negali būti draudžiami <HT TYPE="ITALIC">per se</HT>. Iš tiesų keistai atrodo teisės aktų leidėjo pasirinkimas juodąjį sąrašą įtraukti į specialią šio straipsnio dalį (2 dalis), esančią tarp kitų dviejų dalių (1 ir 3 dalys), kuriose nustatytos nacionalinius reikalavimus pateisinančios sąlygas. Tokio sąrašo galima būtų tikėtis 16 straipsnio pradžioje arba pabaigoje, arba visiškai atskiroje ir specialioje nuostatoje. Būtent taip yra nacionalinių reikalavimų, darančių įtaką įsisteigimo laisvei, atveju; jie aptariami dviejose atskirose nuostatose: pateikti <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0060" REF.END="QE0060"/>juodajame sąraše<QUOT.END REF.START="QS0060" CODE="201C" ID="QE0060"/> vardijami 14 straipsnyje, o tie, kuriems taikomas vertinimo mechanizmas ir pateisinimo taisyklė, įtraukti į 15 straipsnį. Taip pat 16 straipsnio 2 dalyje aiškiai nenurodyta, kad jis taikomas <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0061" REF.END="QE0061"/>nukrypstant<QUOT.END REF.START="QS0061" CODE="201C" ID="QE0061"/> nuo to, kas yra numatyta ankstesnėje dalyje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0074"><NO.P>74.</NO.P><TXT>Kita vertus, keista Paslaugų direktyvos 16 straipsnio struktūra gali būti paaiškinta (jau minėta) sudėtinga jos priėmimo istorija<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0028"><P>Žr. šios išvados 67 punktą.</P></NOTE>. Dar svarbiau, įžvelgiu daugiau įtikinamų argumentų, pagrindžiančių nuomonę, kad 2 dalyje nurodyti reikalavimai yra <HT TYPE="ITALIC">per se</HT> draudžiami. Pirmiausia reikia pažymėti, kad 16 straipsnio 2 dalies tekste aiškiai teigiama, kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0062" REF.END="QE0062"/>[v]alstybės narės <HT TYPE="ITALIC">negali</HT> apriboti kitoje valstybėje narėje įsisteigusio teikėjo laisvės teikti paslaugas, nustatydamos <HT TYPE="ITALIC">tokius</HT> reikalavimus &lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0062" CODE="201C" ID="QE0062"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0029"><P>Išskirta mano. Nors ši nuostata yra ne visada vienodai suformuluota šios direktyvos versijose skirtingomis kalbomis, neradau direktyvos redakcijos, kurioje siūlomas mažiau griežtas požiūris šiuo klausimu.</P></NOTE>. Taigi 16 straipsnio 2 dalyje pakartojama tos pačios direktyvos 14 straipsnio formuluotė, kuria remdamasis Teisingumo Teismas nusprendė, kad [reikalavimų] <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0063" REF.END="QE0063"/>negalima pateisinti<QUOT.END REF.START="QS0063" CODE="201C" ID="QE0063"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0030"><P><DATE ISO="20150616">2015 m. birželio 16 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Rina Services ir kt</HT>.</NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑593/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:399">EU:C:2015:399</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0028">28</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0075"><NO.P>75.</NO.P><TXT>Be to, jei įstatymų leidėjas būtų tiesiog siekęs išvardyti nacionalinius reikalavimus, kurie, kaip ir nurodytieji 16 straipsnio 1 ir 3 dalyse esančiose bendrosiose taisyklėse, iš esmės yra draudžiami, tačiau gali būti pateisinti, į Paslaugų direktyvos 16 straipsnio 2 dalies <HT TYPE="ITALIC">chapeau</HT> jis greičiausiai būtų įtraukęs tokias sąvokas: <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0064" REF.END="QE0064"/>o būtent<QUOT.END REF.START="QS0064" CODE="201C" ID="QE0064"/> arba <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0065" REF.END="QE0065"/><HT TYPE="ITALIC">inter alia</HT><QUOT.END REF.START="QS0065" CODE="201C" ID="QE0065"/>, kaip padarė kitose tos pačios direktyvos nuostatose<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0031"><P>Žr., pvz., 17 ir 19 straipsnius. Dėl išsamumo reikia pažymėti, kad 16 straipsnio 2 dalyje versijoje italų kalba prieš draudžiamų reikalavimų sąrašą nurodyti žodžiai <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0066" REF.END="QE0066"/>in particolare<QUOT.END REF.START="QS0066" CODE="201C" ID="QE0066"/>; terminas, kurio vis dėlto neradau direktyvos versijose kitomis kalbomis, kurias patikrinau.</P></NOTE>. Todėl 16 straipsnio 2 dalyje pateikto sąrašo <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0067" REF.END="QE0067"/>uždaras<QUOT.END REF.START="QS0067" CODE="201C" ID="QE0067"/> pobūdis demonstruoja nepateisinamus reikalavimus, kurie skiriasi nuo tų, kuriems taikomos 1 ir 3 dalyse esančios (bendrosios) taisyklės.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0076"><NO.P>76.</NO.P><TXT>Be to, panašu, kad Paslaugų direktyvos 16 straipsnio 2 dalyje nurodyti reikalavimai buvo priimti remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, kurioje jie pripažinti ypač žalingais laisvam paslaugų teikimui<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0032"><P>Žr. generalinio advokato Y. Bot išvados byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Komisija / Vengrija</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑179/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:619">EU:C:2015:619</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0153">153</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0154">154</REF.NP.ECR> punktus</REF.DOC.ECR> ir juose nurodytą jurisprudenciją.</P></NOTE>. Iš tiesų visiškai nesunku numatyti situacijas, kai valstybė narė galėtų teisėtai teigti, kad turėjo taikyti tokios rūšies reikalavimą.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="15"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0077"><NO.P>77.</NO.P><TXT>Galiausiai svarbu, kad reikalavimai, kurie pagal Paslaugų direktyvos 16 straipsnio 2 dalį negali būti taikomi ir kurie nurodyti g punkte, apibrėžiami kaip <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0068" REF.END="QE0068"/>laisvės teikti paslaugas apribojimai, nurodyti 19 straipsnyje<QUOT.END REF.START="QS0068" CODE="201C" ID="QE0068"/>. Pastaroji nuostata, kaip minėta šio sprendimo 64 punkte, susijusi su nacionaliniais reikalavimais, kuriais apribojama paslaugų gavėjų teisė gauti paslaugas iš užsienyje įsisteigusių tiekėjų. Mano manymu, Teisingumo Teismo argumentai byloje <HT TYPE="ITALIC">Rina Services</HT>, kad Paslaugų direktyvos 14 straipsnyje išvardytų reikalavimų negalima niekaip pateisinti, taip pat turi būti taikomi ir tos pačios direktyvos 19 straipsniui. Iš tikrųjų, kaip ir ankstesnė, pastaroji nuostata pavadinta <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0069" REF.END="QE0069"/>draudžiami apribojimai<QUOT.END REF.START="QS0069" CODE="201C" ID="QE0069"/> ir iš šio straipsnio teksto nematyti, kad valstybės narės gali pateisinti tokius apribojimus<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0033"><P><DATE ISO="20150616">2015 m. birželio 16 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Rina Services ir kt</HT>.</NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑593/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:399">EU:C:2015:399</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0030">30</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0078"><NO.P>78.</NO.P><TXT>Žinoma, Paslaugų direktyvos 19 straipsnyje išvardytos tik dvi reikalavimų kategorijos, kurios aiškiai apibrėžiamos kaip nebaigtinis sąrašas. Todėl atviras šios nuostatos pobūdis galėtų būti pagrindas laikyti, kad nurodyti apribojimai nėra <HT TYPE="ITALIC">per se</HT> uždrausti. Vis dėlto šis teiginys, mano nuomone, nėra pakankamas, kad būtų galima abejoti tuo, kad 19 straipsnis yra skirtas visiškai uždrausti bet kokiam apribojimui, kurį valstybė narė taiko paslaugų gavėjams. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad gana retai valstybės narės teisės aktais būtų ribojama vietinių klientų galimybė gauti paslaugas iš užsienyje įsisteigusių teikėjų. Taigi, 19 straipsnio taikymo sritis yra gana ribota.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0079"><NO.P>79.</NO.P><TXT>Vadinasi, jeigu Paslaugų direktyvos 19 straipsnyje yra <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0070" REF.END="QE0070"/>juodasis sąrašas<QUOT.END REF.START="QS0070" CODE="201C" ID="QE0070"/>, tos pačios direktyvos 16 straipsnio 2 dalyje, kurioje pateikiama aiški nuoroda į šį straipsnį, turi būti tokio paties pobūdžio nuostata.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0080"><NO.P>80.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, laikausi nuomonės, kad nacionalinės priemonės, kuriomis ribojamos paslaugų teikėjų teisės, gali iš esmės būti pateisintos Paslaugų direktyvos 16 straipsnio 1 ir 3 dalyse nurodytais pagrindais ir sąlygomis arba <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0071" REF.END="QE0071"/>išgelbėtos<QUOT.END REF.START="QS0071" CODE="201C" ID="QE0071"/> leidžiančiomis nukrypti nuostatomis, kurios nustatytos tos pačios direktyvos 17 ir 18 straipsniuose<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0034"><P>Šios nuostatos yra susijusios su atitinkamai <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0072" REF.END="QE0072"/>papildomomis nuo laisvės teikti paslaugas leidžiančiomis nukrypti nuostatomis<QUOT.END REF.START="QS0072" CODE="201C" ID="QE0072"/> (pvz., visuotinės ekonominės svarbos paslaugos, kurios teikiamos kitoje valstybėje narėje, be kita ko, pašto paslaugų, elektros, vandens paskirstymo ir nuotekų valymo sektoriuose) ir „konkrečiais atvejais nukrypti leidžiančiomis nuostatomis (dėl priemonių, susijusių su paslaugų saugumu).</P></NOTE>. Tačiau nacionalinės priemonės, atitinkančios tas, kurios išvardytos Paslaugų direktyvos 16 straipsnio 2 dalyje, gali būti nustatytos arba paliktos galioti, tik jei patenka į minėtos direktyvos 17 ir 18 straipsnių taikymo sritį. Atvirkščiai, pagal Paslaugų direktyvos 19 straipsnį nacionalinės priemonės, kuriomis ribojamos paslaugų gavėjų teisės, iš principo negali būti pateisinamos.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">b)</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Išvada</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0081"><NO.P>81.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad tokia priemonė, kokia nagrinėjama šioje byloje, yra nesuderinama su Paslaugų direktyvos 16 ir 19 straipsniais.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0082"><NO.P>82.</NO.P><TXT>Iš tiesų, kaip paaiškinta šios išvados 36 ir 37 punktuose, nagrinėjama priemonės nustato apribojimą ir paslaugos gavėjui, todėl jai taikomi Paslaugų direktyvos 16 straipsnio 2 dalies g punkte ir 19 straipsnyje nustatyti draudimai. Tačiau taip pat jau išaiškinau, kad, atsižvelgiant į reikalavimus, nurodytus šiose nuostatose, iš esmės negalimas joks pateisinimas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0083"><NO.P>83.</NO.P><TXT>Remdamasis tuo, kas išdėstyta, darau išvadą, kad atsakymas į prejudicinius klausimus turėtų būti toks: pagal Paslaugų direktyvos 16 ir 19 straipsnius valstybei narei draudžiama reikalauti, kad paslaugų gavėjas sustabdytų mokėjimą ir sumokėtų garantiją, lygią likusiai už paslaugą nesumokėtai sumai, kai tą paslaugą komandiruodamas darbuotojus suteikė kitoje valstybėje narėje įsteigtas paslaugų teikėjas, o nagrinėjama priemonė skirta užtikrinti, kad bus sumokėta galima bauda, kurią paslaugų teikėjui priimančioji valstybė narė vėliau gali skirti už tai, kad jis pažeidė jos darbo teisės aktus.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><?PAGE NO="16"?><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">2.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">SESV 56 straipsnis</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0084"><NO.P>84.</NO.P><TXT>Mano nuomone, atsakymas į pateiktus klausimus nesiskirtų, net jei Teisingumo Teismas nuspręstų, jog Paslaugų direktyvos nuostatos negali būti taikomos pagrindinėje byloje, ir dėl to nagrinėtų nagrinėjamos priemonės suderinamumą su SESV 56 straipsniu.</TXT></NP.ECR><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">a)</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Apribojimo egzistavimas</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0085"><NO.P>85.</NO.P><TXT>Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją SESV 56 straipsnis reikalauja ne tik panaikinti bet kokią kitoje valstybėje narėje įsisteigusio paslaugų teikėjo diskriminaciją dėl nacionalinės priklausomybės, bet ir bet kokį laisvės teikti paslaugas apribojimą, net taikomą tiek nacionaliniams, tiek kitų valstybių narių paslaugų teikėjams, jeigu juo draudžiama, trukdoma ar daroma mažiau patraukli paslaugų teikėjo, įsteigto kitoje valstybėje narėje, kurioje jis teisėtai teikia panašias paslaugas, veikla“<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0035"><P>Žr., be kita ko, <DATE ISO="20130718">2013 m. liepos 18 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Citroėn Belux</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑265/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:498">EU:C:2013:498</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0035">35</REF.NP.ECR> punktą</REF.DOC.ECR> ir <DATE ISO="20150611">2015 m. birželio 11 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Berlington Hungary ir kt</HT>.</NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑98/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:386">EU:C:2015:386</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0035">35</REF.NP.ECR> punktą</REF.DOC.ECR>.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0086"><NO.P>86.</NO.P><TXT>Kaip paaiškinta šios išvados 36–38 punktuose, nagrinėjama priemonė gali riboti paslaugų teikėjų ir paslaugų gavėjų teises, kylančias iš SESV 56 straipsnio.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0087"><NO.P>87.</NO.P><TXT>Taigi reikia patikrinti, ar toks apribojimas gali būti pateisinamas.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">b)</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Galimas pateisinimas</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0088"><NO.P>88.</NO.P><TXT>Šiuo atžvilgiu reikėtų turėti mintyje, kad laisvė teikti paslaugas yra vienas iš pagrindinių Sąjungos principų, todėl šios laisvės apribojimas leistinas tik tuo atveju, jei šiuo apribojimu siekiama Sutartį atitinkančio teisėto tikslo ir jeigu jis yra grindžiamas privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais; tokiu atveju jis turi būti tinkamas nagrinėjamam tikslui įgyvendinti ir neviršyti to, kas būtina jam pasiekti<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0036"><P>Žr., be kita ko, <DATE ISO="20071218">2007 m. gruodžio 18 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Laval un Partneri</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑341/05</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2007:809">EU:C:2007:809</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0101">101</REF.NP.ECR> punktą</REF.DOC.ECR> ir jame nurodytą jurisprudenciją.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0089"><NO.P>89.</NO.P><TXT>Šiuo atžvilgiu pirmiausia pažymėtina, kad tikslas suteikti nacionalinės valdžios institucijoms galimybę patikrinti, ar laikomasi nacionalinės darbo teisės aktų, kuriais siekiama apsaugoti darbuotojus ir išvengti nesąžiningos konkurencijos bei socialinio dempingo, taip pat užtikrinti tų aktų laikymąsi – būtent tokį pateisinimą pateikė Austrijos vyriausybė – yra <HT TYPE="ITALIC">privalomas</HT> bendrojo intereso <HT TYPE="ITALIC">pagrindas</HT>, kuris gali pateisinti laisvės teikti paslaugas apribojimą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0037"><P>Šiuo klausimu žr. <DATE ISO="20041012">2004 m. spalio 12 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Wolff &amp; Müller</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑60/03</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2004:610">EU:C:2004:610</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0035">35</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0041">41</REF.NP.ECR> punktus</REF.DOC.ECR> ir <DATE ISO="20121219">2012 m. gruodžio 19 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Komisija / Belgija</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑577/10</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2012:814">EU:C:2012:814</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0045">45</REF.NP.ECR> punktą</REF.DOC.ECR>.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0090"><NO.P>90.</NO.P><TXT>Dėl to, kiek nagrinėjama priemonė yra tinkama siekiant užtikrinti, kad būtų pasiektas minėtas tikslas, norėčiau pažymėti štai ką. Tiesa, kad apsunkindama verslininkams galimybes išvengti baudų, kurios jiems gali būti skirtos už tam tikrų darbo teisės nuostatų pažeidimą, nagrinėjama priemonė gali skatinti laikytis šių taisyklių.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0091"><NO.P>91.</NO.P><TXT>Vis dėlto gali kilti abejonių, ar nagrinėjama priemone iš tikrųjų <HT TYPE="ITALIC">veiksmingai</HT> ir <HT TYPE="ITALIC">nuosekliai</HT> siekiama tikslo, kuriuo remiasi Austrijos vyriausybė. Iš tikrųjų nagrinėjama priemonė skiriama siekiant užtikrinti, kad būtų sumokėtos baudos už pažeidimus, kurie gali būti tik formalūs ir nedarantys daug žalos, tačiau ji netaikoma (jei teisingai supratau) už tuos darbo teisės pažeidimus, kurių pasekmės darbuotojams yra gerokai rimtesnės: pavyzdžiui, kai nepaisoma teisės į laikinojo nedarbingumo dėl ligos arba motinystės atostogas, mokamas kasmetines atostogas, minimalias poilsio pertraukas ar užmokesčio normas arba nesilaikoma privalomų sveikatos, saugos ir higienos standartų darbo vietoje.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="17"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0092"><NO.P>92.</NO.P><TXT>Vis dėlto, nepaisydamas šio aspekto, manau, kad nagrinėjama priemonė bet kuriuo atveju yra neproporcinga, nes ja <HT TYPE="ITALIC">viršijama</HT> tai, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti. Yra kelios priežastys, kodėl taip manau.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">c)</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Proporcingumas</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0093"><NO.P>93.</NO.P><TXT>Visų pirma reikia turėti mintyje, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, kai valstybė narė remiasi privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais tam, kad pateisintų teisės aktus, kurie gali kliudyti įgyvendinti laisvę teikti paslaugas, šis Sąjungos teisėje numatytas pateisinimas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į Sąjungos teisės pagrindinius principus, visų pirma į Chartijoje užtikrinamas pagrindines teises. Taigi nagrinėjamiems nacionalinės teisės aktams numatytos išimtys gali būti taikomos tik tuomet, jeigu jos suderinamos su pagrindinėmis teisėms, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0038"><P>Žr., be kita ko, <DATE ISO="20140430">2014 m. balandžio 30 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Pfleger ir kt</HT>.</NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑390/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2014:281">EU:C:2014:281</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0035">35</REF.NP.ECR> punktą</REF.DOC.ECR> ir jame nurodytą jurisprudenciją.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0094"><NO.P>94.</NO.P><TXT>Manau, kad šioje byloje nagrinėjamam atvejui ypač aktualios dvi Chartijos nuostatos: 47 straipsnis (<QUOT.START CODE="201E" ID="QS0073" REF.END="QE0073"/>Teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą<QUOT.END REF.START="QS0073" CODE="201C" ID="QE0073"/>) ir 48 straipsnis (<QUOT.START CODE="201E" ID="QS0074" REF.END="QE0074"/>Nekaltumo prezumpcija ir teisė į gynybą<QUOT.END REF.START="QS0074" CODE="201C" ID="QE0074"/>). Nagrinėjama priemonė, atrodo, kelia problemų, atsižvelgiant į jas abi.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0095"><NO.P>95.</NO.P><TXT>Pirma, pagal Chartijos 48 straipsnį, kai nacionalinės institucijos veikia Sąjungos teisės srityje, asmeniui, kurio nenaudai priimtas sprendimas, turi būti suteikta galimybė pateikti savo pastabas prieš priimant sprendimą, kad kompetentinga administracinės valdžios institucija galėtų veiksmingai atsižvelgti į visas svarbias aplinkybes. Būtina, kad asmuo, kuriam skirtas sprendimas, turėtų galimybę, be kita ko, ištaisyti valdžios institucijos padarytą klaidą arba pateikti informaciją, kuri gali pateisinti sprendimo priėmimą ar nepriėmimą, arba jo konkretų turinį. Šios teisės turi būti užtikrintos, net kai taikytinuose nacionalinės teisės aktuose nėra aiškiai numatyta jokių specifinių procedūrinių reikalavimų šiuo klausimu<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0039"><P>Žr. visų pirma <DATE ISO="20090219">2009 m. vasario 19 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Kamino International Logistics</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑376/07</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2009:105">EU:C:2009:105</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0037">37</REF.NP.ECR>–<REF.NP.ECR REF="NP0039">39</REF.NP.ECR> punktus</REF.DOC.ECR>.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0096"><NO.P>96.</NO.P><TXT>Šiuo atveju nagrinėjama priemonė formaliai skirta M. Vavti. Tačiau nepaneigiama, kad ši priemonė taip pat tiesiogiai ir neatidėliotinai paveikė ir <HT TYPE="ITALIC">Čepelnik</HT> teisinę padėtį, nes stipriai apribojo jos teises pagal sutartį su M. Vavti. Nepaisant to, <HT TYPE="ITALIC">Čepelnik</HT> niekada nebuvo išklausyta prieš priimant sprendimą dėl nagrinėjamos priemonės.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0097"><NO.P>97.</NO.P><TXT>Antra, nagrinėjama priemonė taip pat neatitinka reikalavimų, kylančių iš Chartijos 47 straipsnio, pagal kurį turi būti užtikrinama galimybė užginčyti bet kurį administracinės valdžios institucijos priimtą sprendimą teisme, vertinančiame faktines ir teisines aplinkybes, kuriomis remiasi ieškovas. Visų pirma bet kuris asmuo turi teisę teisme užginčyti bet kokio sprendimo ar bet kurio kito nacionalinės teisės akto, susijusio su jiems taikomu Sąjungos aktu, teisėtumą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0040"><P>Šiuo klausimu žr. <DATE ISO="20180227">2018 m. vasario 27 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Associação Sindical dos Juízes Portugueses</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑64/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:117">EU:C:2018:117</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0031">31</REF.NP.ECR> punktą</REF.DOC.ECR> ir jame nurodytą jurisprudenciją.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0098"><NO.P>98.</NO.P><TXT>Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad neaišku, ar įmonė, esanti <HT TYPE="ITALIC">Čepelnik</HT> padėtyje, turi teisę pareikšti Austrijos teisme ieškinį dėl nagrinėjamos priemonės panaikinimo. Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą teigiama, kad tai yra neįmanoma, ir šią poziciją palaiko <HT TYPE="ITALIC">Čepelnik</HT>, tačiau Austrijos vyriausybė teigia, kad tokia teisė yra<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0041"><P>Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad Austrijos vyriausybė, grįsdama savo argumentus, remiasi tik viena byla, kai apeliacinis teismas paslaugų teikėjui suteikė procedūros šalies statusą, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria tai padaryti buvo atsisakyta. Vis dėlto <HT TYPE="ITALIC">Čepelnik</HT> nurodo kitą bylą, kurioje panaši pozicija buvo atmesta kitame apeliaciniame teisme, ir bylą (nagrinėjamą), kurioje Austrijos valdžios institucijos teigė, kad paslaugų teikėjas neturi teisės ginčyti tokios priemonės, kokia nagrinėjama šioje byloje. Daug pasako aplinkybė, kad <HT TYPE="ITALIC">Čepelnik</HT> informavo teismą, kad šiuo atveju kompetentingas nacionalinis teismas, nors praėjo terminas, dar nepriėmė sprendimo dėl to, ar ši įmonė turi teisę pareikšti ieškinį dėl ginčijamos priemonės.</P></NOTE>. Taigi, ši situacija geriausiu atveju dviprasmiška. Bet<?PAGE NO="18"?> kuriuo atveju neaišku, kaip galėtų būti prasmingai naudojamasi teise į veiksmingą teisių gynimo priemonę tais atvejais, kai – kaip ir atsitiko <HT TYPE="ITALIC">Čepelnik</HT> atveju – Austrijos administracinės valdžios institucijos net tinkamai neinformavo paslaugų teikėjo apie sprendimo dėl nagrinėjamos priemonės priėmimą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0099"><NO.P>99.</NO.P><TXT>Žinoma, taip pat neužtenka to, kad paslaugų gavėjas gali nagrinėjamą priemonę ginčyti. Iš tiesų, kadangi garantijos sumokėjimas panaikina jo įsiskolinimą paslaugų teikėjui, klientas gali dažnai neturėti jokio suinteresuotumo pareikšti ieškinį, kuris jam kainuotų pinigų, laiko ir energijos.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0100"><NO.P>100.</NO.P><TXT>Antra, reikia pabrėžti, kad, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, nagrinėjamos priemonės imtasi tik dėl to, kad <HT TYPE="ITALIC">Čepelnik</HT> nebuvo įsteigta Austrijoje, todėl administracinės valdžios institucija nusprendė, jog bus neįmanoma užtikrinti sankcijos, kurią ji gal skirs tai įmonei, vykdymo arba tai bus pernelyg sunku.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0101"><NO.P>101.</NO.P><TXT>Vadinasi, Austrijos valdžios institucijos (bent jau šiuo atveju) laikėsi pozicijos, jog vien aplinkybė, kad įmonė yra įsteigta užsienyje, pateisina nagrinėjamos priemonės taikymą. Vis dėlto neaišku, kaip galima pateisinti ribojančios priemonės skyrimą, remiantis <HT TYPE="ITALIC">bendru prevencijos pagrindu</HT>, (potencialiam) paslaugų teikėjui, kuris nėra įsisteigęs Austrijoje<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0042"><P>Pagal analogiją žr. <DATE ISO="20061109">2006 m. lapkričio 9 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Komisija / Belgija</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑433/04</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2006:702">EU:C:2006:702</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0035">35</REF.NP.ECR>–<REF.NP.ECR REF="NP0038">38</REF.NP.ECR> punktus</REF.DOC.ECR>.</P></NOTE>. Jos automatiškas ir nesąlygiškas taikymas neleidžia adekvačiai atsižvelgti į individualias kiekvieno paslaugų teikėjo aplinkybes, nepaisant akivaizdaus fakto, kad ne visų užsienyje registruotų paslaugų teikėjų padėtis yra panaši. Visų pirma negalima daryti prielaidos, kad jie visi gali bandyti pasinaudoti administracinėmis kliūtimis, kylančiomis dėl tarpvalstybinio sankcijos vykdymo pobūdžio, kad galėtų jos išvengti<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0043"><P>Šiuo klausimu žr. <DATE ISO="20040311">2004 m. kovo 11 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">de Lasteyrie du Saillant</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑9/02</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2004:138">EU:C:2004:138</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0051">51</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0052">52</REF.NP.ECR> punktus</REF.DOC.ECR>; <DATE ISO="20170907">2017 m. rugsėjo 7 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Eqiom ir Enka</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑6/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:641">EU:C:2017:641</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0031">31</REF.NP.ECR> punktą</REF.DOC.ECR> ir <DATE ISO="20171220">2017 m. gruodžio 20 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Deister Holding ir Juhler Holding</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑504/16 ir C‑613/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:1009">EU:C:2017:1009</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0061">61</REF.NP.ECR> punktą</REF.DOC.ECR>.</P></NOTE>. Be abejo, atsiras užsienio įmonės, kurios dėl savo dydžio, reputacijos, finansinės padėties ir ne mažiau svarbesnės priežasties – dėl klientų bazės Austrijoje, sutiks sumokėti bet kokią jiems skirtą baudą ir nebandys ieškoti būdų Austrijos įstatymams apeiti. Paslaugų teikėjas negali ginčyti nacionalinės valdžios institucijų padarytos prielaidos visų pirma dėl to, kad jis net neinformuojamas apie nagrinėjamos priemonės paskyrimą; bet kuriuo atveju nėra visiškai aišku, ar jis gali kreiptis į administracinės valdžios institucijas ir (arba) vietos teismą, turintį jurisdikciją spręsti šį klausimą, ir kada.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0102"><NO.P>102.</NO.P><TXT>Taip pat negalima daryti prielaidos, kad, jei sankcijos vykdymą reikės užtikrinti tarpvalstybiniu mastu, Slovėnijos valdžios institucijos nebus linkusios suteikti būtiną pagalbą savo kolegoms iš Austrijos.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0103"><NO.P>103.</NO.P><TXT>Šį teiginį juo labiau patvirtina faktas, kad praėjus vos trims mėnesiams po to, kai buvo taikoma pagrindinėje byloje nagrinėjama priemonė, baigėsi Direktyvos 2014/67 perkėlimo į nacionalinę teisę terminas ir <HT TYPE="ITALIC">Čepelnik</HT> administraciniai nusižengimai, už kuriuos skirta bauda, patenka į materialinę tos direktyvos taikymo sritį. Iš tiesų, remiantis Direktyvos 2014/67 9 straipsnio 1 dalimi, administraciniai reikalavimai ir kontrolės priemonės, būtinos užtikrinti veiksmingai šioje direktyvoje ir Direktyvoje 96/71 nustatytų pareigų vykdymo stebėsenai, kurias valstybės narės gali nustatyti, su sąlyga, kad jos yra pagrįstos ir proporcingos pagal Sąjungos teisę, apima reikalavimus paslaugų teikėjui pranešti apie paslaugos teikimo pradžią ir užtikrinti, kad darbo užmokesčio dokumentai būtų pildomi priimančiosios valstybės narės oficialiąja kalba arba kitomis kalbomis, kurias pripažįsta priimančioji valstybė narė.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0104"><NO.P>104.</NO.P><TXT>Taigi Austrijos valdžios institucijos netrukus galėjo pasinaudoti procedūromis ir mechanizmais, numatytais Direktyvoje 2014/67, kad galėtų užtikrinti, kad bus sumokėta bauda, kuri – vertėtų dar kartą pabrėžti – garantijos sumokėjimo metu dar nebuvo skirta. Visų pirma pagal Direktyvos 2014/67 13–19 straipsnius (VI skyrius <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0075" REF.END="QE0075"/>Tarpvalstybinis finansinių administracinių sankcijų<?PAGE NO="19"?> ir (arba) baudų vykdymas<QUOT.END REF.START="QS0075" CODE="201C" ID="QE0075"/>) reikalaujama, kad valstybės narės būtų įpareigojamos padėti viena kitai vykdyti nacionalines nuostatas, priimtas taikant šią direktyvą, t. y. įpareigojimas dėl abipusio baudų pripažinimo ir abipusės pagalbos išieškant administracines sankcijas ir (arba) baudas. Šiuose straipsniuose taip pat nustatytos tam tikros konkrečios nuostatos.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0105"><NO.P>105.</NO.P><TXT>Be to, reikėtų pabrėžti, kad nagrinėjama priemonė buvo <HT TYPE="ITALIC">palikta</HT> net ir po to, kai pasibaigė Direktyvos 2014/67 perkėlimo į nacionalinę teisę terminas, ir Austrija pranešė Komisijai apie šios direktyvos perkėlimą į nacionalinę teisę.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0106"><NO.P>106.</NO.P><TXT>Taigi, manau, kad nėra būtina nustatyti, ar procedūros, numatytos <DATE ISO="20050224">2005 m. vasario 24 d.</DATE> Tarybos pamatiniame sprendime 2005/214/TVR dėl abipusio pripažinimo principo taikymo finansinėms baudoms, galėtų būti taikomos šioje byloje, kaip teigia kai kurie asmenys, pateikę pastabas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0044"><P><REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="076" PAGE.FIRST="16" DATE.PUB="2005">OL L 76, 2005, p. 16</REF.DOC.OJ>.</P></NOTE>. Man atrodo, kad Teisingumo Teismas neturi pakankamai informacijos šiuo klausimu. Visų pirma nėra aišku, ar sprendimą, kuriuo Austrijos administracinės valdžios institucijos skyrė finansines sankcijas už AVRAG pažeidimus – tokius, kokiais kaltinama <HT TYPE="ITALIC">Čepelnik</HT>, priėmė viena iš Pamatinio sprendimo 2005/214 1 straipsnio a dalyje nurodytų institucijų.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0107"><NO.P>107.</NO.P><TXT>Trečia, galiausiai pažymėtina, kad baudos, kurių išieškojimą nagrinėjama priemonė turi užtikrinti, yra itin griežtos, ypač kalbant apie pažeidimus, kurie atrodo gana formalūs (pavyzdžiui, darbo užmokesčio dokumentų nepateikimas valstybės narės, kurioje teikiama paslauga, kalba<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0045"><P>Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, trūkstami darbo dokumentai buvo pateikti netrukus po priežiūros institucijos patikrinimo.</P></NOTE>). Tai įrodo ir tai, kad – kaip nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas – <HT TYPE="ITALIC">Čepelnik</HT> gali būti skirta sankcija, siekianti <FT TYPE="NUMBER">90000</FT> EUR. Tai labai didelė suma, atsižvelgiant į <HT TYPE="ITALIC">Čepelnik</HT> dydį, jos apyvartą ir į bendrą darbų, kuriuos ši bendrovė atliko Austrijoje, vertę.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0108"><NO.P>108.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu reikia turėti mintyje, kad, remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, nesant bendrų konkretų klausimą reglamentuojančių taisyklių, valstybės narės turi kompetenciją skirti sankcijas už įsipareigojimų pagal nacionalinės teisės aktus pažeidimus. Tačiau valstybės narės negali skirti sankcijos, kuri būtų tokia neproporcinga pažeidimo sunkumui, kad tai taptų laisvių, įtvirtintų Sutartyse, kliūtimi<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0046"><P>Šiuo klausimu žr., be kita ko, <DATE ISO="19960229">1996 m. vasario 29 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Skanavi ir Chryssanthakopoulos</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑193/94</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1996:70">EU:C:1996:70</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0036">36</REF.NP.ECR> punktą</REF.DOC.ECR> ir <DATE ISO="19760707">1976 m. liepos 7 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Watson ir Belmann</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>118/75</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1976:106">EU:C:1976:106</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0021">21</REF.NP.ECR> punktą</REF.DOC.ECR>.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0109"><NO.P>109.</NO.P><TXT>Šiuo atveju didelės sankcijos ir garantija, kaip antai nagrinėjama šioje byloje, iš esmės pažeidžia Sutartyse garantuojamą laisvę teikti paslaugas. Šios priemonės kartu pastebimai pakeičia subtilų balansą tarp skirtingų (ir kartais konkuruojančių) interesų, kurių siekiama Direktyva 96/71: skatinti tarpvalstybinį paslaugų teikimą, užtikrinant sąžiningą konkurenciją ir garantuojant pagarbą darbuotojų teisėms ir priimančioje valstybėje narėje, ir kilmės valstybėje narėje<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0047"><P>Visų pirma žr. Direktyvos 96/71 5 konstatuojamąją dalį.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0110"><NO.P>110.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad nagrinėjama priemonė yra apribojimas pagal SESV 56 straipsnį, kuris negali būti pateisinamas, nes juo viršijama tai, kas būtina norint pasiekti nacionalinės teisės aktais siekiamą tikslą.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ></GR.SEQ></GR.SEQ><?PAGE NO="20"?><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">IV.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Išvada</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0111"><NO.P>111.</NO.P><TXT>Baigdamas siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į <HT TYPE="ITALIC">Bezirksgericht Bleiburg</HT> / <HT TYPE="ITALIC">Okrajno sodišče Pliberk</HT> (Bleiburgo apylinkės teismas, Austrija) pateiktus prejudicinius klausimus:</TXT><P>Pagal <DATE ISO="20061212">2006 m. gruodžio 12 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje 16 ir 19 straipsnius valstybei narei draudžiama reikalauti, kad paslaugų gavėjas sustabdytų mokėjimą ir sumokėtų garantiją, lygią likusiai už paslaugą nesumokėtai sumai, kai tą paslaugą komandiruodamas darbuotojus suteikė kitoje valstybėje narėje įsteigtas paslaugų teikėjas, o nagrinėjama priemonė skirta užtikrinti, kad bus sumokėta galima bauda, kurią paslaugų teikėjui priimančioji valstybė narė vėliau gali skirti už tai, kad jis pažeidė jos darbo teisės aktus.</P></NP.ECR></GR.SEQ></CONTENTS.CONCLUSION></CONCLUSION>