Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
MANUEL CAMPOS SÁNCHEZ-BORDONA IŠVADA,
pateikta 2026 m. rugsėjo 10 d.(1)
Byla C-458/25
Gegevensbeschermingsautoriteit
prieš
Onderwijsgroep Zusters der Christelijke Scholen Zuid-Kempen VZW
(Hof van Cassatie (Kasacinis Teismas, Belgija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„ Procesas dėl prejudicinio sprendimo priėmimo – Asmens duomenų apsauga – Reglamentas (ES) 2016/679 – Bendrosios administracinių baudų skyrimo sąlygos – 83 straipsnio 7 dalis – Valstybių narių teisė nustatyti taisykles, pagal kurias sprendžiama, ar ir kokiu mastu valdžios institucijoms ir įstaigoms gali būti skiriamos administracinės baudos – Sąvokos „valdžios institucija“ ir „viešoji įstaiga“ – Privatinės teisės reglamentuojamas juridinis asmuo, teikiantis nemokamas subsidijuojamas mokymo paslaugas – Nacionalinės teisės aktuose numatytos administracinės baudos netaikymas – Nepilnamečių asmens duomenų tvarkymas “
1. 2019 m. Belgijos asmens duomenų apsaugos institucija(2) subsidijuojamos mokymo įstaigos steigėjai skyrė administracinę baudą už tos srities teisės aktų pažeidimą.
2. Pagal Reglamento (ES) 2016/679(3) 83 straipsnio 7 dalį valstybės narės gali nustatyti „taisykles, reglamentuojančias tai, ar ir kokiu mastu administracinės baudos gali būti skiriamos valdžios institucijo[ms] ir įstaigoms“, pažeidusioms šio reglamento nuostatas. Pasinaudodamas šia nuostata Belgijos teisės aktų leidėjas pasirinko administracinių baudų netaikyti valdžios institucijoms, išskyrus atvejus, kai tokios institucijos yra viešosios teisės reglamentuojami juridiniai asmenys, tiekiantys prekes ar teikiantys paslaugas rinkoje.
3. Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą siekiama išsiaiškinti, ar privatinės teisės reglamentuojamas juridinis asmuo, teikiantis subsidijuojamas nevalstybinio mokymo paslaugas, yra „valdžios institucija“, kaip ji suprantama pagal BDAR 83 straipsnio 7 dalį.
I. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė. BDAR
4. 38 konstatuojamojoje dalyje numatyta:
„[V]aikams reikia ypatingos jų asmens duomenų apsaugos, nes jie gali nepakankamai suvokti su asmens duomenų tvarkymu susijusius pavojus, pasekmes ar apsaugos priemones ir savo teises. Tokia ypatinga apsauga visų pirma turėtų būti [taikoma] vaikų asmens duomenų naudojimui rinkodaros, virtualios asmenybės ar vartotojo profilio sukūrimo tikslais ir su vaikais susijusių asmens duomenų rinkimui naudojantis vaikui tiesiogiai pasiūlytomis paslaugomis. Tėvų pareigų turėtojo sutikimo neturėtų būti reikalaujama tiesiogiai vaikui teikiant prevencijos ar konsultavimo paslaugas[.]“
5. 5 straipsnio („Su asmens duomenų tvarkymu susiję principai“) 1 dalyje nustatyta:
„Asmens duomenys turi būti:
a) duomenų subjekto atžvilgiu tvarkomi teisėtu, sąžiningu ir skaidriu būdu (teisėtumo, sąžiningumo ir skaidrumo principas);
<…>
c) adekvatūs, tinkami ir tik tokie, kurių reikia siekiant tikslų, dėl kurių jie tvarkomi (duomenų kiekio mažinimo principas);
<...>“
6. 6 straipsnio („Tvarkymo teisėtumas“) 1 dalyje nurodyta:
„Duomenų tvarkymas yra teisėtas tik tuo atveju, jeigu taikoma bent viena iš šių sąlygų, ir tik tokiu mastu, kokiu ji yra taikoma:
a) duomenų subjektas davė sutikimą, kad jo asmens duomenys būtų tvarkomi vienu ar keliais konkrečiais tikslais;
<…>
f) tvarkyti duomenis būtina siekiant teisėtų duomenų valdytojo arba trečiosios šalies interesų, išskyrus atvejus, kai tokie duomenų subjekto interesai arba pagrindinės teisės ir laisvės, dėl kurių būtina užtikrinti asmens duomenų apsaugą, yra už juos viršesni, ypač kai duomenų subjektas yra vaikas.
<...>“
7. 8 straipsnyje („Sąlygos, taikomos vaiko, kuriam siūlomos informacinės visuomenės paslaugos, sutikimui“) numatyta:
„1. Kai taikomas 6 straipsnio 1 dalies a punktas, kai tai susiję su informacinės visuomenės paslaugų tiesioginiu siūlymu vaikui, vaiko asmens duomenų tvarkymas yra teisėtas tik tuo atveju, jei vaikas yra bent 16 metų amžiaus. Kai vaikas yra jaunesnis nei 16 metų, toks tvarkymas yra teisėtas tik tuo atveju, jeigu tą sutikimą davė arba tvarkyti duomenis leido vaiko tėvų pareigų turėtojas, ir tokiu mastu, kokiu duotas toks sutikimas ar leidimas.
Valstybės narės tais tikslais įstatymu gali numatyti jaunesnio amžiaus ribą su sąlyga, kad toks jaunesnis amžius reiškia ne mažiau nei 13 metų.
2. Duomenų valdytojas, atsižvelgdamas į turimas technologijas, deda pagrįstas pastangas, kad tokiais atvejais patikrintų, ar yra gautas vaiko tėvų pareigų turėtojo sutikimas arba leidimas.
<...>“
8. 57 straipsnio („Užduotys“) 1 dalyje nurodyta:
„Nedarant poveikio kitoms pagal šį reglamentą nustatytoms užduotims, kiekviena priežiūros institucija savo teritorijoje:
<…>
b) skatina visuomenės informuotumą apie su duomenų tvarkymu susijusius pavojus, taisykles, apsaugos priemones ir teises bei jų supratimą. Veiklai, konkrečiai susijusiai su vaikais, skiriamas ypatingas dėmesys;
<...>“
9. 58 straipsnio („Įgaliojimai“) 2 dalyje numatyta:
„Kiekviena priežiūros institucija turi visus šiuos įgaliojimus imtis taisomųjų veiksmų:
<…>
d) nurodyti duomenų valdytojui arba duomenų tvarkytojui suderinti duomenų tvarkymo operacijas su šio reglamento nuostatomis, tam tikrais atvejais – nustatytu būdu ir per nustatytą laikotarpį;
<…>
i) skirti administracinę baudą pagal 83 straipsnį, kartu taikydama šioje dalyje nurodytas priemones arba vietoj jų, atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes;
<...>“
10. 83 straipsnyje („Bendrosios administracinių baudų skyrimo sąlygos“) nustatyta:
„1. Kiekviena priežiūros institucija užtikrina, kad pagal šį straipsnį skiriamos administracinės baudos už 4, 5 ir 6 dalyse nurodytus šio reglamento pažeidimus kiekvienu konkrečiu atveju būtų veiksmingos, proporcingos ir atgrasomos.
2. Administracinės baudos, atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes, skiriamos kartu su 58 straipsnio 2 dalies a–h punktuose ir j punkte nurodytomis priemonėmis arba vietoj jų. <…>
<…>
7. Nedarant poveikio priežiūros institucijų įgaliojimams imtis taisomųjų veiksmų pagal 58 straipsnio 2 dalį, kiekviena valstybė narė gali nustatyti taisykles, reglamentuojančias tai, ar ir kokiu mastu administracinės baudos gali būti skiriamos valdžios institucijo[ms] ir įstaigoms, įsisteigusioms toje valstybėje narėje.
<...>“
B. Belgijos teisė. Duomenų apsaugos įstatymas
11. Duomenų apsaugos įstatymo(4) 5 straipsnyje numatyta:
„Taikomos [BDAR] pateiktos sąvokų apibrėžtys.
Šiame įstatyme „valdžios institucija“ – tai:
1.º federacinė valstybė, federaliniai subjektai ir vietos valdžios institucijos;
2.º viešosios teisės reglamentuojami juridiniai asmenys, pavaldūs federacinei valstybei, federaliniams subjektams arba vietos valdžios institucijoms;
3.º subjektai (neatsižvelgiant į jų formą ir pobūdį):
– įsteigti siekiant konkretaus tikslo – tenkinti bendrojo intereso poreikius, kurie nėra pramoninio ar komercinio pobūdžio,
– turintys teisinį subjektiškumą ir
– kurių veiklą didžiąja dalimi finansuoja 1.º ar 2.º punktuose nurodytos valdžios institucijos ar įstaigos arba jų valdymą prižiūri tos institucijos ar įstaigos, arba kurių daugiau nei pusę administracinio, valdymo ar priežiūros organo narių skiria tos institucijos ar įstaigos;
4.º vienos ar kelių 1.º, 2.º ar 3.º punktuose nurodytų valdžios institucijų sudarytos asociacijos.“
12. DAĮ 221 straipsnio 2 dalyje nustatyta:
„[BDAR] 83 straipsnis netaikomas valdžios institucijoms, jų darbuotojams ar įgaliotiesiems atstovams, išskyrus atvejus, kai jie yra viešosios teisės reglamentuojami juridiniai asmenys, tiekiantys prekes ar teikiantys paslaugas rinkoje“.
II. Faktinės aplinkybės, byla ir prejudicinis klausimas
13. 2019 m. liepos 22 d. vieno mokinio tėvas pateikė DAI skundą dėl subsidijuojamos nevalstybinės mokymo įstaigos, priklausančios Onderwijsgroep Zusters der Christelijke Scholen Zuid-Kempen VZW (Pietų Kempeno krikščioniškųjų mokyklų seserų švietimo grupė (ne pelno asociacija), toliau – OZCS).
14. Skundas buvo susijęs su apklausa apie mokinių gerovę, kurią mokykla vykdė pateikdama savo mokiniams klausimus skaitmeninėje platformoje. Skundą pateikęs asmuo teigė, kad mokykla:
a) iš anksto neinformavo tėvų apie apklausą;
b) negavo jų sutikimo;
c) tvarkė daugiau duomenų, nei buvo būtina;
d) veikė neteisėtai, nes neatliko duomenų tvarkymo poveikio asmens duomenų apsaugai vertinimo.
15. 2020 m. birželio 16 d. DAI nusprendė, kad OZCS yra duomenų valdytoja, ir nustatė keturis BDAR pažeidimus: a) 6 straipsnio 1 dalies; b) 8 straipsnio; c) 5 straipsnio 1 dalies c punkto; ir d) 5 straipsnio 1 dalies a punkto, siejamo su 12 straipsnio 1 dalimi ir 13 straipsniu.
16. DAI įpareigojo užtikrinti, kad duomenys būtų tvarkomi laikantis pažeistų BDAR nuostatų, ir skyrė OZCS 2 000 EUR administracinę baudą.
17. OZCS DAI sprendimą apskundė Marktenhof (Komercinis teismas, Belgija). Šis teismas 2020 m. lapkričio 18 d. sprendime konstatavo, kad DAI sprendimas nagrinėjamu atveju buvo nepakankamai motyvuotas, t. y. jame nepakankamai pagrįstas DAĮ 221 straipsnio 2 dalyje numatytos išimties taikymas. Jis DAI įpareigojo peržiūrėti sprendimą ir motyvuoti, kodėl skirta administracinė bauda.
18. 2021 m. kovo 15 d., vykdydama Marktenhof (Komercinis teismas) sprendimą, DAI nusprendė skirti administracinę baudą motyvuodama tuo, kad subsidijuojama nevalstybinė mokymo įstaiga, nors ir yra valdžios institucija pagal DAĮ 5 straipsnio 2 punktą, ji nėra tokia institucija pagal BDAR 83 straipsnio 7 dalį. Šį kartą buvo skirta 1 000 EUR dydžio administracinė bauda.
19. Gavęs naują skundą, Marktenhof (Komercinis teismas) 2021 m. spalio 6 d. sprendime konstatavo, kad DAI negalėjo skirti administracinės baudos OZCS, todėl panaikino ginčijamą sprendimą.
20. DAI pateikė kasacinį skundą Hof van Cassatie (Kasacinis Teismas, Belgija); šis teismas 2023 m. sausio 9 d. sprendimu panaikino 2021 m. spalio 6 d. sprendimą ir grąžino bylą Marktenhof (Komercinis teismas).
21. 2024 m. vasario 27 d. sprendimu Marktenhof (Komercinis teismas) patenkino OZCS skundą ir panaikino DAI sprendimą konstatavęs, kad ji negalėjo skirti jokios administracinės baudos.
22. Dėl 2024 m. vasario 27 d. sprendimo DAI pateikė kasacinį skundą Hof van Cassatie (Kasacinis Teismas), o šis kreipėsi į Teisingumo Teismą ir jam pateikė šį prejudicinį klausimą:
„Ar pagal [BDAR] 83 straipsnio 7 dalį, siejamą su šio reglamento 38 ir 58 konstatuojamosiomis dalimis, 6 straipsnio 1 dalies f punktu, 8 straipsniu ir 57 straipsnio 1 dalies b punktu, draudžiamos nacionalinės teisės normos, pagal kurias priežiūros institucijai neleidžiama skirti administracinės baudos privatinės teisės reglamentuojamam juridiniam asmeniui, teikiančiam subsidijuojamas nevalstybinio mokymo paslaugas?“
III. Procesas Teisingumo Teisme
23. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gavo 2025 m. liepos 11 d.
24. Rašytines pastabas pateikė OZCS, DAI, Belgijos ir Bulgarijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija. Visos jos, išskyrus OZCS, dalyvavo 2026 m. gegužės 20 d. surengtame teismo posėdyje.
IV. Analizė
A. Pirminės pastabos
25. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori išsiaiškinti, ar privatinės teisės reglamentuojamas juridinis asmuo, teikiantis subsidijuojamas nevalstybinio mokymo paslaugas, yra valdžios institucija, kaip ji suprantama pagal BDAR 83 straipsnio 7 dalį, atsižvelgiant į asmens duomenų apsaugos teisės aktuose numatytą ypatingą vaikų apsaugą(5).
26. Iš pateikto prejudicinio klausimo patikslinimo matyti, kad sąvoka „valdžios institucijos“ siejama su asmenų, kurių duomenys galėjo būti neteisėtai tvarkomi (šiuo atveju – nepilnamečių), statusu. Taip prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas BDAR 83 straipsnio 7 dalį sieja su tame reglamente pateiktais argumentais(6) ar nuostatomis dėl nepilnamečių.
27. Kaip ir Komisija(7), manau, kad toks siejimas nėra būtinas siekiant atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Sąvoka „valdžios institucijos ir įstaigos“ nepriklauso nuo teisinės vertybės, kuri buvo pažeista kiekvienu konkrečiu atveju. „Valdžios institucijos ir įstaigos“ tokiomis laikomos dėl jų pobūdžio ir savybių, o ne dėl neteisėtų veiksmų, už kuriuos jos gali būti atsakingos, ar dėl asmenų, kurių teises ir teisėtus interesus jos pažeidė. Ši sąvoka turi vienintelę reikšmę, o ne skirtingas prasmes, priklausomai nuo srities ir aplinkybių, kuriomis šią apibrėžtį atitinkančios institucijos ir įstaigos vykdo savo veiklą.
28. Taigi toliau aiškinsiu tik BDAR 83 straipsnio 7 dalį, atskirai nesigilindamas į nepilnamečių apsaugos taisykles, kurias paminėsiu tik savo išvados pabaigoje.
29. Atlikdamas šią hermeneutinę užduotį, ypatingą dėmesį skirsiu tam, kad BDAR siekiama užtikrinti aukštą (visų) fizinių asmenų apsaugos lygį Sąjungoje, pasitelkiant įvairias priemones, įskaitant ir sankcijas. BDAR sukurtu teisiniu pagrindu įgyvendinami reikalavimai, kylantys iš Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 8 straipsnyje įtvirtintos teisės į asmens duomenų apsaugą(8).
30. Taigi, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kur apibrėžta nagrinėjama sąvoka: nacionalinėje teisėje ar Sąjungos teisėje.
B. „Valdžios institucijos ir įstaigos“, kaip savarankiška Sąjungos teisės sąvoka
31. Sąvoka „valdžios institucijos ir įstaigos“ neapibrėžta BDAR 83 straipsnio 7 dalyje ar kurioje nors kitoje šio reglamento nuostatoje. Kadangi jos apibrėžtis nepateikta:
– OZCS ir Belgijos vyriausybė teigia, kad ją turi apibrėžti valstybės narės(9),
– priešingai, DAI ir Komisija tvirtina, kad, nėra aiškios nuorodos į nacionalinę teisę, todėl, siekiant užtikrinti nuoseklų ir vienodą Sąjungos teisės taikymą, ši sąvoka turi būti aiškinama vienodai, kaip ir dera savarankiškai Sąjungos teisės sąvokai.
32. Mano nuomone, argumentai, kuriais grindžiamas teiginys, kad sąvoka „valdžios institucijos ir įstaigos“ yra savarankiška, yra įtikinamesni.
33. Pirma, BDAR 83 straipsnio 7 dalyje, siekiant apibrėžti šią sąvoką, nepateikta nuoroda į nacionalinę teisę(10). Kaip teigiama Teisingumo Teismo suformuotoje jurisprudencijoje, tiek iš vienodo Sąjungos teisės taikymo, tiek iš lygybės principo reikalavimų matyti, kad jeigu Sąjungos teisės nuostatoje aiškiai nenurodyta, jog jos prasmę ir apimtį reikia nustatyti pagal valstybių narių teisę, ši nuostata visoje Sąjungoje turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai.
34. Antra, BDAR 83 straipsnio 7 dalyje nacionalinės „taisyklės“ minimos tik, kiek tai susiję su galimybe nustatyti, ar ir kokiu mastu valdžios institucijoms ir įstaigoms gali būti skiriamos administracinės baudos. Kaip paaiškino DAI, diskrecija, kuri pagal šią nuostatą suteikta valstybėms narėms, apima tik jų teisę šias institucijas ir įstaigas atleisti nuo tų baudų (visiškai arba iš dalies), bet neapima kompetencijos nustatyti, kurios yra tos institucijos.
35. Trečia, prieš priimant BDAR, sankcijų už duomenų apsaugos taisyklių pažeidimus skyrimas apskritai buvo valstybių narių diskrecija(11). Priimdamas BDAR, Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė tokią situaciją pakeisti, kad priežiūros institucijos už BDAR pažeidimus skirtų lygiavertes sankcijas(12).
36. Ketvirta, sąvoka „valdžios institucija“ vartojama daugelyje BDAR nuostatų(13), todėl galima daryti prielaidą, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nenorėjo pavesti valstybėms narėms užduoties apibrėžti tokios svarbios BDAR sistemos kategorijos.
37. Penkta, Teisingumo Teismas jau vertino kitų pagrindinių BDAR sąvokų, kurias apibrėžiant, kaip ir nagrinėjamos sąvokos atveju, nepateikta nuorodos į nacionalinę teisę, savarankiškumą. Pavyzdžiui, jis įvertino žalos, kurios atlyginimo galima reikalauti iš pažeidėjo, sąvoką(14).
38. Galiausiai BDAR tikslas yra „<…> užtikrinti nuoseklų ir vienodą taisyklių, kuriomis reglamentuojama [fizinių] asmenų pagrindinių teisių ir laisvių apsauga tvarkant [asmens] duomenis, taikymą“(15).
39. Visų pirma, kaip pabrėžė DAI(16), Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė „sugriežtinti ir suvienodinti [suderinti] administracines sankcijas už šio reglamento pažeidimus“(17). Tuo tikslu jis sukūrė sankcijų sistemą, kuri neturi precedento daugumoje kitų Sąjungos teisės sričių.
40. Suderinimo tikslas nebūtų nuoseklus ir bendras, jeigu valstybėms narėms būtų suteikta visiška laisvė nustatyti BDAR 83 straipsnio 7 dalyje vartojamos sąvokos „valdžios institucija“ apimtį, taigi ir savo nuožiūra vien teisės aktų leidėjo valia priimtu aktu atleisti tam tikrus subjektus nuo administracinių baudų, taikomų pagal BDAR. Pakaktų tokiomis institucijomis laikyti subjektus, kurių pobūdis iš tiesų neatitinka nagrinėjamos išimties tikslo.
41. Primenu, kad, kaip pažymėjo Teisingumo Teismas, iš kartu aiškinamų BDAR 83 ir 84 straipsnių matyti, kad valstybės narės neturi kompetencijos nustatyti administracines baudas leidžiančių skirti materialinių sąlygų, nes šios sąlygos gali būti nustatomos tik pagal Sąjungos teisę(18).
42. Nagrinėjamoje byloje kylanti problema mutatis mutandis yra panaši į tą, su kuria Teisingumo Teismas susidūrė spręsdamas, ar Sprendimo 2002/584/TVR(19) 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta „teisminės institucijos“ sąvoka yra savarankiška, ar diskrecija nustatyti jos prasmę ir apimtį yra palikta kiekvienai valstybei narei. Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad ši sąvoka visoje Sąjungoje turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai(20).
43. Taigi manau, kad BDAR 83 straipsnio 7 dalyje vartojama sąvoka „valdžios institucijos ir įstaigos“ yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka ir ji neturi būti apibrėžta kiekvienoje nacionalinės teisės sistemoje.
C. Sąvoka „valdžios institucijos ir įstaigos“
1. Pažodinio aiškinimo kriterijus
44. Nagrinėjamą sąvoką aiškinant pažodžiui matyti, kad daiktavardžių „valdžios institucija“ (arba įstaiga) junginys reiškia subjektų grupę, kuriai, vertinant iš pirmo žvilgsnio, yra būdinga tai, kad ji vykdo imperium funkcijas, t. y. turi specialius įgaliojimus, palyginti su tais, kurie kyla iš privačių asmenų santykiams taikomų teisės normų.
45. Valdžios institucija ar įstaiga gali dalyvauti ekonominiame gyvenime nesinaudodama dėl privilegijuoto statuso gautais įgaliojimais (t. y. veikti kaip bet kuris kitas subjektas, lygiomis sąlygomis su kitais, vadovaudamasi privatinės teisės normomis). Vis dėlto, vertinant organizaciniu ir funkciniu požiūriu, valdžios institucijos įgaliojimų vykdymą iš tikrųjų apibūdina būtent jos statusas ir išskirtinės prerogatyvos arba įgaliojimai, kuriuos reglamentuoja viešoji teisė.
46. Taigi subjekto kvalifikavimas kaip valdžios institucija yra susijęs su veiklos vykdymu pagal valstybės valdžiai (plačiąja prasme) būdingą teisinę sistemą, neatsižvelgiant į tomis pačiomis teisinėmis sąlygomis kaip ir privatūs ūkio subjektai vykdomą veiklą.
47. Vis dėlto pažodinio aiškinimo kriterijaus nauda nagrinėjamoje byloje yra ribota. Iš tiesų ta pati ar panaši sąvoka skirtingose Sąjungos teisės srityse, kuriose ji taikoma, buvo vartojama skirtingomis prasmėmis; jas aptarsiu toliau.
2. Sisteminis kriterijus
48. Sąjungos teisėje yra palyginti daug „institucijos“, „viešosios valdžios“, „viešosios įstaigos“ ir lygiaverčių sąvokų apibrėžčių. Teisingumo Teismui šias sąvokas teko aiškinti skirtinguose kontekstuose.
49. Jų apibrėžtys buvo suformuluotos atsižvelgiant į nuostatų, kuriose jos įtvirtintos, ypatumus ir tomis nuostatomis siekiamus tikslus. Taigi, vertinant pagal teisės sritis, egzistuoja skirtumų (kartais didelių), susijusių su platesne ar siauresne tų sąvokų apimtimi.
50. Tai, kad ta pati formali kategorija akivaizdžiai nevienodai apibrėžta, galima paaiškinti tuo, kad aiškinant savarankišką Sąjungos teisės sąvoką visų pirma turi būti atsižvelgiama į kontekstą, kuriame ji vartojama, ir teisės akto, kuriame ji išdėstyta, tikslus(21).
51. Kaip pavyzdį toliau nurodysiu kai kurias iš tų sričių. Vis dėlto visų pirma kartu išaiškinsiu BDAR 83 straipsnio 7 dalį ir kitas šio reglamento nuostatas bei konstatuojamąsias dalis, kuriose paminėtos nagrinėjamos sąvokos.
52. Sąjungos teisės aktų leidėjas „valdžios institucijų“ sąvokos neprilygina sąvokai „viešajam interesui atstovaujančios privačios įstaigos“(22). BDAR konstatuojamosiose dalyse(23) yra nurodytas „užduoties, vykdomos dėl viešojo intereso arba vykdant viešosios valdžios funkcijas, atlikim[as]“, todėl darau išvadą, kad viešojo intereso užduotys neturi būti painiojamos su viešosios valdžios funkcijų vykdymu.
53. Remiantis BDAR 45 konstatuojamosios dalies paskutiniu sakiniu, siejamu su 79 straipsnio 2 dalimi(24), galima teigti, kad viešojo intereso užduotys – tai užduotys, kurios gali būti pavestos „privatinės teisės reglamentuojam[iems] [fiziniams ar juridiniams asmenims], tok[iems] kaip profesinė asociacija“, o užduotis, kurios patenka į valdžios institucijos funkcijų arba viešosios valdžios įgaliojimų vykdymo sritį, gali atlikti tik „valdžios institucija arba kitas viešosios teisės reglamentuojamas fizinis ar juridinis asmuo“.
54. BDAR 31 konstatuojamojoje dalyje taip pat pateikti „valdžios institucijų“ pavyzdžiai: mokesčių institucijos ir muitinės, finansų rinkų institucijos ar finansinių tyrimų padaliniai ir administracinės institucijos, kurios iš tiesų vykdo imperium įgaliojimus.
55. Remdamasis šia informacija darau išvadą, kad BDAR 83 straipsnio 7 dalyje vartojama sąvoka „valdžios institucijos ir įstaigos“ reiškia tik viešosios teisės reglamentuojamas institucijas ar įstaigas, atsakingas už užduočių, patenkančių į valdžios institucijos funkcijų arba viešosios valdžios įgaliojimų vykdymo sritį, įgyvendinimą.
56. To, kad privatinės teisės reglamentuojamas subjektas vykdo bendrojo ar viešojo intereso užduotį, nepakanka, kad jį būtų galima laikyti „valdžios institucija ar įstaiga“, kaip tai suprantama pagal BDAR 83 straipsnio 7 dalį. Jeigu būtų aiškinama priešingai, tai leistų valstybėms narėms pernelyg išplėsti išimties ribas ir lemtų didelius valstybių narių skirtumus.
57. Atsižvelgdamas į tai apžvelgsiu, kaip šioje byloje nagrinėjamos sąvokos vartojamos kitose Sąjungos teisės normose.
a) Viešieji pirkimai
58. Viešųjų pirkimų, kuriems taikoma Direktyva 2014/24/ES(25) (o anksčiau Direktyva 2004/18/EB(26)), srityje sąvokos „perkančiosios organizacijos“ ir „viešosios teisės reglamentuojamas subjektas“ apibrėžtos plačiai.
59. Dėl Direktyvos 2004/18 1 straipsnio 9 punkto reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas jo taikymo sritį apibrėžė pakankamai lanksčiai, siekdamas užtikrinti, kad „<…> taisyklės šioje srityje, ypač skaidrumo ir nediskriminavimo taisyklės, kurios taikomos sudarant viešųjų pirkimų sutartis, būtų taikomos visoms valstybės įstaigoms, kurios nesudaro viešojo administravimo sistemos, bet vis dėlto yra kontroliuojamos valstybės, nes yra jos finansuojamos ar valdomos“(27).
60. Teisingumo Teismas taiko plačią valdžios institucijos ar įstaigos, skiriančios sutartį, sąvoką ir netgi pripažįsta šį statusą subjektams, įsteigtiems kaip privatinės teisės reglamentuojamos asociacijos, kurios vykdo tam tikrą nebūtinai viešąją veiklą(28).
b) PVM
61. Pagal Direktyvos 2006/112/EB(29) 13 straipsnio 1 dalį „<…> viešosios teisės reguliuojamos kitos įstaigos nelaikomos [PVM] apmokestinam[ais] asmenimis, kai vykdo veiklą ar sandorius, kuriuos jie vykdo kaip valdžios institucijos, net renkant mokesčius, rinkliavas, įmokas ar kitus <...> mokesčius“(30).
62. Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad bendroji taisyklė, kuria pagrįsta PVM bendra sistema, yra ta, kad šio mokesčio taikymo sritis apibrėžta labai plačiai ir apima bet kokį paslaugos teikimą už atlygį, įskaitant paslaugas, teikiamas viešosios teisės reguliuojamų įstaigų(31). Šios taisyklės išimtys turi būti aiškinamos siaurai(32).
63. Jurisprudencijoje remiamasi labai siaura sąvoka, siekiant valdžios įstaigų nelaikyti PVM mokėtojomis. Joje neleidžiama toje srityje taikyti viešųjų pirkimų srities sąvokų ir labai svarbia laikoma aplinkybė, kad subjektas vykdo viešosios valdžios funkcijas(33).
c) Subjektai, kurie yra valstybės dalis bendro direktyvų taikymo tikslais
64. Komisija Teisingumo Teismui siūlo vadovautis savo jurisprudencija, susijusia su direktyvų tiesioginio veikimo principo netaikymu privačių asmenų santykiams, siekiant nustatyti, ar šioje byloje atitinkamas subjektas gali būti valdžios institucija arba įstaiga(34).
65. Komisija tvirtina, kad remiantis ta jurisprudencija galima teigti, jog subjektas yra valstybės dalis dėl to, kad: a) jis yra viešosios teisės reglamentuojamas juridinis asmuo ir plačiąja prasme yra valstybės dalis; b) jis pavaldus valdžios institucijai ar yra jos kontroliuojamas; c) arba valdžios institucija jam pavedė vykdyti viešojo intereso užduotį ir šiuo tikslu suteikė išskirtinius įgaliojimus. Komisijos nuomone, dvi paskutinės prielaidos gali būti taikomos pagrindinėje byloje.
66. Manau, kad šis pasiūlymas, kurį šalys aptarė per teismo posėdį, neturėtų būti vertinamas kaip raginimas mechaniškai ir be jokių išlygų taikyti Komisijos nurodytą jurisprudenciją. Kadangi ši jurisprudencija buvo suformuota remiantis labai konkrečiu pagrindu (direktyvų veikimas) ir siekiant išspręsti klausimą, nesusijusį su pateiktu nagrinėjamoje byloje, abejoju, ar šioje byloje ji naudinga.
67. Jurisprudencija dėl tiesioginio direktyvų veikimo grindžiama būtinybe ištaisyti valstybių narių pareigos priimti įgyvendinimo priemones, kurios joms nustatytos tose direktyvose, nevykdymą. Siekiant šio tikslo, tam tikromis aplinkybėmis ir sąlygomis yra patikslinama bendra vieno iš Sąjungos teisės šaltinių taikymo ir veikimo tvarka. Toje jurisprudencijoje įtvirtintas kriterijus, pagrįstas subjektų, kurių atžvilgiu privatūs asmenys gali tiesiogiai remtis direktyvos nuostatomis, funkciniu integravimu į valstybės struktūrą.
68. Vadovaujantis jurisprudencija, be subjektų, kurie akivaizdžiai yra valdžios institucijos, tokių institucijų statusą turi ir tos įstaigos, kurioms, neatsižvelgiant į jų teisinę formą, valdžios institucijos aktu yra pavesta – šiai institucijai kontroliuojant – teikti viešojo intereso paslaugas ir kurios šiuo tikslu turi specialius įgaliojimus, viršijančius tuos, kurie suteikiami pagal privačių asmenų tarpusavio santykiams taikomas teisės normas(35).
69. Galiausiai tai yra subjektai, kurie funkciniu požiūriu veikia kaip viešosios valdžios funkcijas atliekančios įstaigos, vykdančios bendrojo intereso užduotis prižiūrint valstybei ir naudojančios imperium galią. Šie subjektai tam tikru mastu yra valstybė, neįvykdžiusi pareigos priimti priemones, kurių reikalaujama pagal direktyvą, kurios veikimui buvo pakenkta.
70. Visi šie sudėtingi argumentai labai mažai susiję su BDAR 83 straipsnio 7 dalies nuostata, pagal kurią valstybės narės gali nustatyti rūšies požiūriu ribotos apimties sankcijų taisyklės išimtį. Tokia išimtis nėra panaši į jurisprudencijoje numatytą išimtį, kuri turi poveikį vieno iš Sąjungos teisės šaltinių (direktyvų) veikimo sistemai. Ji BDAR įtvirtinta kaip vienas iš elementų, apibrėžiančių sankcijų sistemą, pagal kurią užtikrinama asmens duomenų apsauga. Taigi sąvoka „valdžios institucija ir įstaiga“ negali būti prilyginama sąvokoms, vartojamoms direktyvų veikimui apibrėžti.
71. Vadinasi, skirtingi kontekstai ir tikslai lemia skirtingą sąvokų turinį.
72. Bet kuriuo atveju, jeigu pirmenybę reikėtų teikti sisteminiam kriterijui, manau, kad BDAR 83 straipsnio 7 dalyje vartojama sąvoka „valdžios institucijos ir įstaigos“ turėtų būti aiškinama siaurai, taigi panašiai kaip remiantis Direktyva 2006/112.
73. Iš tiesų BDAR 83 straipsnio 7 dalį reikia aiškinti siaurai, nes joje nustatyta (neprivaloma) BDAR įtvirtintos bendrosios suderintų sankcijų sistemos išimtis(36).
3. Kontekstinis ir teleologinis kriterijus
74. Sąvoka „valdžios institucijos ir įstaigos“ turi būti apibrėžta atsižvelgiant į nuostatos, kurioje ji įtvirtinta, kontekstą ir tikslą.
75. Dėl konteksto pažymėtina, kad, kaip minėjau, ta nuostata yra BDAR pažeidėjams taikomų administracinių baudų sistemos dalis. Dėl nagrinėjamos išimties ribojamas baudimo priemonės, pasižyminčios atgrasomuoju poveikiu, taikymas, nes atleidžiama nuo administracinių baudų, kurios yra „<…> esminis elementas užtikrinant [fizinių] asmenų teisių paisymą, atsižvelgiant į [BDAR] tikslą užtikrinti tokiems asmenims aukšto lygio apsaugą tvarkant asmens duomenis“(37).
76. Žinoma, be administracinių baudų yra ir alternatyvių priemonių, kurios padeda garantuoti veiksmingą BDAR taikymą(38). Vis dėlto iš BDAR 83 straipsnio 4–6 dalyse numatytų administracinių baudų dydžio matyti, kad teisės aktų leidėjas akivaizdžiai siekė nustatyti griežtą BDAR nuostatų veiksmingumo užtikrinimo sistemą. Taigi administracinių baudų, kurios gali būti labai didelės, atgrasomasis poveikis tampa pagrindine sankcijų sistemos dalimi.
77. Be to, administracinės baudos buvo specialiai suderintos. Kita vertus, pagal BDAR 84 straipsnio 1 dalį valstybės narės gali nustatyti „<…> taisykles dėl kitų sankcijų, taikytinų už šio reglamento pažeidimus, visų pirma pažeidimus, dėl kurių netaikomos administracinės baudos pagal 83 straipsnį <…>“.
78. Iš BDAR 83 straipsnio 7 dalies genezės matyti, kad egzistuoja joje nustatytų administracinių baudų ekonominio poveikio ir nagrinėjamos išimties ryšys.
79. Pradiniame Komisijos pasiūlyme buvo numatytos maksimalios administracinių baudų ribos – nuo 250 000 iki 1 mln. EUR ir iki 2 % metinės apyvartos(39). Tarybos iniciatyva(40) šios ribos padidintos iki dabartinių BDAR 83 straipsnio 4–6 dalyse nurodytų ribų; tuo metu taip pat buvo numatyta, kad valstybės narės gali nustatyti išimtį, ir tokia galimybė galiausiai įtvirtinta BDAR 83 straipsnio 7 dalyje(41).
80. Kaip teigia DAI, BDAR 83 straipsnio 7 dalyje numatyta išimtis gali būti vertinama kaip apsaugos priemonė, skirta viešiesiems finansams apsaugoti. Jeigu taip būtų, DAI dėl SESV garantuojamų pagrindinių laisvių apribojimų taip pat primena, kad vien ekonominio pobūdžio tikslai negali būti privalomieji bendrojo intereso pagrindai, kuriais galima pateisinti tokius apribojimus.
81. OZCS nurodė dar vieną pagrindą, susijusį su viešųjų finansų apsauga: bendrojo intereso užduoties vykdymo tęstinumą, kurį pabrėžė Belgijos Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas DAĮ 221 straipsnio 2 dalį(42).
82. Gali būti, kad tam tikrais atvejais dėl valdžios institucijoms, atsakingoms už bendrojo intereso užduotį, skiriamų administracinių baudų kyla pavojus tos užduoties vykdymui, taigi toks skyrimas daro poveikį užduoties tęstinumui, jeigu su šiomis baudomis susijusi finansinė našta yra didelė.
83. Vis dėlto reikės įvertinti, ar, atsižvelgiant į šias garantines viešojo biudžeto ir bendrojo intereso užduočių vykdymo tęstinumo funkcijas, yra pateisinama sąvoką „valdžios institucijos ir įstaigos“ išplėsti tiek, kad ji apimtų privatinės teisės reglamentuojamus juridinius asmenis, teikiančius subsidijuojamas nevalstybinio švietimo paslaugas.
84. Mano nuomone, siekiant šių dviejų tikslų nėra būtina atsisakyti duomenų apsaugos srityje kompetentingoms institucijoms suteiktos kompetencijos taikyti sankcijas, kai:
– pažeidėjo požymius sunku atskirti nuo požymių, būdingų kitiems subjektams, kurie vykdo tą pačią materialinę veiklą (vidurinis ugdymas) ir kuriems nesuteiktas valdžios institucijos statusas,
– pažeidimą padaręs subjektas nėra valstybės struktūrų dalis ir neatitinka reikalavimų, kurie turi būti įvykdyti, kad instituciją būtų galima kvalifikuoti kaip vykdančią viešosios valdžios funkcijas (specialių įgaliojimų, atitinkančių viešosios valdžios įgaliojimus, vykdymas),
– galima užtikrinti šio subjekto iš viešųjų lėšų gaunamų išteklių neliečiamumą ir bendrojo intereso funkcijų tęstinumą, pagal susiklosčiusias aplinkybes koreguojant administracinių baudų dydį.
4. Sprendimo „Escuelas Pías“(43) poveikis
85. Grįsdama savo teiginį OZCS nurodo, kad švietimas yra bendrojo intereso užduotis, kurią Belgijoje taip pat vykdo privatinės teisės reglamentuojami subjektai, subsidijuojami valdžios institucijų. Ji tvirtina, kad tai yra neekonominė veikla, kaip jau konstatavo Teisingumo Teismas(44).
86. Sprendime Escuelas Pías buvo siekiama išsiaiškinti, ar tam tikras atleidimas nuo nacionalinių mokesčių patenka į SESV 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto draudimo taikymo sritį (valstybės pagalba). Toje byloje Teisingumo Teismas turėjo galimybę išnagrinėti, kiek „įmonės“ ir „ekonominės veiklos“ požymių buvo mokymo įstaigų pamokose, atsižvelgdamas į tai, ar šios pamokos finansuotos iš esmės privačiomis lėšomis, ar valstybės dotacijomis.
87. Sprendime Escuelas Pías pateikti tokie argumentai:
– išlaikydama viešojo švietimo sistemą, kuri paprastai finansuojama iš viešojo biudžeto, o ne mokinių ar jų tėvų, valstybė ne ketina verstis veikla už užmokestį, bet atlieka socialinę, kultūrinę ir švietimo funkciją savo visuomenės atžvilgiu(45),
– tokiomis aplinkybėmis neatmetama galimybė, kad tas pats subjektas gali vykdyti kelių rūšių veiklą – tiek ekonominę, tiek neekonominę, su sąlyga, jog vykdo atskirą finansavimo iš skirtingų šaltinių apskaitą, kad būtų išvengta rizikos, jog atsiras „kryžminė“ parama, t. y. jo ekonominė veikla bus finansuojama iš viešųjų lėšų, kurias jis gauna neekonominei veiklai vykdyti(46),
– norėdamas toje byloje nagrinėtam atleidimui nuo mokesčio taikyti SESV 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą, „<...> prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas <...> turi nustatyti, ar kuri nors <...> vykdoma pedagoginė veikla yra ekonominio pobūdžio, ir, jei taip, kuri“(47).
88. Vis dėlto remiantis šiais argumentais ir kitais Sprendime Escuelas Pías pateiktais teiginiais negalima tvirtinti, kad nevalstybinė mokykla gali būti laikoma valdžios institucija vien dėl to, kad gauna valstybės finansavimą.
5. Šių kriterijų taikymas pagrindinėje byloje
89. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į turimus duomenis, turi įvertinti faktinę situaciją ir prireikus nustatyti, ar mokymo įstaigai skiriamas valstybės finansavimas daro tokį poveikį jos veiklai, kad šią įstaigą galima priskirti prie valstybės struktūrų, kurios gali patekti į valdžios institucijos kategoriją.
90. Nemanau, kad OZCS turi valdžios institucijai būdingų savybių, tačiau tai turi įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. OZCS nėra juridinis asmuo, kuris sudaro valstybę plačiąja prasme, ir šiuo tikslu jai nebuvo suteikti specialūs įgaliojimai, patenkantys į valdžios institucijos funkcijų arba viešosios valdžios įgaliojimų vykdymo sritį(48).
91. Mano nuomone, būtent viešosios valdžios įgaliojimų vykdymas – arba jų nevykdymas – leidžia nustatyti, ar subjektas patenka į „valdžios institucijų ir įstaigų“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal BDAR 83 straipsnio 7 dalį, ar, priešingai, jo padėtis yra panaši į subjektų, kurie tik vykdo bendrojo intereso funkcijas arba veikia rinkoje.
92. Tai, kad Flandrijos institucija prižiūri, kaip OZCS įgyvendina minimalius švietimo tikslus, nereiškia, kad OZCS padėtis labai skiriasi nuo nesubsidijuojamų privačių mokymo įstaigų padėties.
93. Galimybė išduoti mokslo pažymėjimus savaime nėra įrodymas, kad OZCS naudojasi viešosios valdžios įgaliojimais. DAI teismo posėdyje teigė, kad pagal Belgijos teisę šie įgaliojimai taip pat suteikiami analogiškoms privačioms įstaigoms, negaunančioms jokios valstybės dotacijos, tačiau dėl to jos nelaikomos valdžios institucijomis.
94. Atrodo, kad Belgijoje teisė išduoti kvalifikacijos pažymėjimus yra požymis, jog mokymo įstaiga vykdo bendrojo intereso (arba viešojo intereso) užduotį pagal bendruosius švietimo teisės aktus, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Vis dėlto šio veiksnio savaime nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, jog ta įstaiga turi viešosios valdžios įgaliojimus.
95. Šiuo klausimu priminsiu, kad Teisingumo Teismas yra konstatavęs, jog vertimasis mokytojo profesija nereiškia tiesioginio ar netiesioginio dalyvavimo vykdant viešosios valdžios įgaliojimus ar funkcijas, kurių tikslas yra apsaugoti bendruosius valstybės ar kitų valdžios įstaigų interesus(49). Ši išvada konkrečiai taikoma vidurinio ugdymo sričiai(50).
96. Mano nuomone, taip pat nėra pagrindo išplėsti sąvokos „valdžios institucijos ir įstaigos“ apibrėžtį tiek, kad ji apimtų subjektą, kurio pagrindinis ryšys su viešąja valdžia iš tiesų yra valstybės dotacijų gavimas.
97. Kaip Komisija pripažino teismo posėdyje, vien dotacijos gavimo nepakanka, kad remiamas subjektas būtų laikomas „valdžios institucija“. Bet kuriuo atveju nebuvo galima nustatyti, kokią procentinę dalį OZCS finansavimo sudaro valstybės dotacijos(51). Priešingai, Belgijos vyriausybė pripažįsta, kad ši mokymo įstaiga turi privačių finansavimo šaltinių (tai, be kita ko, yra mokinių tėvų mokami mokesčiai, aukos ir pajamos iš turto pardavimo), patvirtinančių, kad vykdoma ekonominė veikla, kurią OZCS net gali reklamuoti.
98. Jeigu, kaip minėjau, BDAR 83 straipsnio 7 dalyje numatytos išimties tikslas yra užtikrinti bendrojo intereso užduočių vykdymo tęstinumą, tokio subjekto kaip OZCS atveju šis tikslas galėtų būti pasiektas taikant BDAR 83 straipsnio 2 dalį.
99. Pagal BDAR „[a]dministracinės baudos [skiriamos], atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes <…>. Sprendžiant dėl to, ar skirti administracinę baudą, ir sprendžiant dėl administracinės baudos dydžio kiekvienu konkrečiu atveju deramai atsižvelgiama į <…> kitus sunkinančius ar švelninančius veiksnius, susijusius su konkretaus atvejo aplinkybėmis <...>“ [BDAR 83 straipsnio 2 dalies k punktas].
100. Iš tikrųjų BDAR 83 straipsnio 2 dalies nuostatos pakako konstatuoti, kad atsižvelgiant į aplinkybę, jog OZCS nesiekia pelno ir vykdo bendrojo intereso veiklą, jai galiausiai skirta bauda – 1 000 EUR – būtų akivaizdžiai per maža, kad keltų grėsmę jos, kaip švietimo įstaigos, veiklos tęstinumui.
101. Priešingai, jeigu OZCS būtų laikoma valdžios institucija, šis rezultatas (tęstinis bendrojo intereso užduoties vykdymas) būtų pasiektas neužtikrinus proporcingumo: jeigu būtų pažeistas BDAR ir taip pakenkta mokinių teisėms, Belgijos duomenų apsaugos institucijos jokiu atveju negalėtų pasinaudoti veiksmingiausia turima garantijos priemone – skirti administracinę baudą. Jos galėtų tik imtis taisomųjų veiksmų, t. y. skirti vien įspėjimą ar papeikimą pagal BDAR 58 straipsnio 2 dalį.
102. Toks aiškinimas, kokį siūlo OZCS ir Belgijos vyriausybė, reikštų, kad visos privačios įstaigos, vykdančios bendrojo intereso užduotis ir gaunančios valstybės dotacijas, potencialiai galėtų pasinaudoti BDAR 83 straipsnio 7 dalyje numatyta neprivaloma išimtimi. Vis dėlto bendrojo intereso užduotys (visų pirma sveikatos, švietimo ar socialinės rūpybos srityse) dėl savo pobūdžio dažnai apima fizinių asmenų neskelbtinų duomenų arba pažeidžiamų asmenų ar asmenų, kuriems reikalinga „ypatinga apsauga“ (kaip antai vaikų), asmens duomenų tvarkymą.
103. Tokiomis aplinkybėmis priežiūros institucijoms neturėtų būti kategoriškai panaikinta galimybė skirti privatinės teisės reglamentuojamam subjektui administracines baudas vien dėl to, kad jis vykdo bendrojo intereso švietimo užduotis ir gauna valstybės dotacijų. Dėl tokio aiškinimo iš esmės sumažėtų priežiūros institucijų gebėjimas užtikrinti BDAR laikymąsi ir fizinių asmenų apsaugą.
V. Išvada
104. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau taip atsakyti Hof van Cassatie (Kasacinis Teismas, Belgija):
2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) 83 straipsnio 7 dalis
turi būti aiškinama taip:
pagal ją draudžiamos nacionalinės teisės normos, kurias taikant priežiūros institucijai neleidžiama skirti administracinės baudos privatinės teisės reglamentuojamam juridiniam asmeniui, teikiančiam nevalstybinio mokymo paslaugas ir šiuo tikslu gaunančiam viešosiomis lėšomis finansuojamų dotacijų.
1 Originalo kalba: ispanų.
2 Gegevensbeschermingsautoriteit (Duomenų apsaugos institucija; toliau – DAI).
3 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (OL L 119, 2016, p. 1). Toliau – BDAR.
4 Wet van 30 juli 2018 betreffende de bescherming van natuurlijke personen met betrekking tot de verwerking van persoonsgegevens (2018 m. liepos 30 d. Įstatymas dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis (Belgisch Staatsblad, 2018 m. rugsėjo 5 d., p. 68.616). Toliau – DAĮ.
5 Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą IV skirsnio 5 punktas.
6 Prejudiciniame klausime yra nurodytos BDAR 38 ir 58 konstatuojamosios dalys, susijusios su vaikų apsauga.
7 Komisijos rašytinių pastabų 24–26 punktai.
8 2023 m. sausio 12 d. Sprendimo Österreichische Post (Informacija apie asmens duomenų gavėjus) (C-154/21, EU:C:2023:3) 44 punktas.
9 OZCS šiuo klausimu remiasi 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (OL L 281, 1995, p. 31; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 15 t., p. 355) numatytos 29 straipsnio darbo grupės priimtomis Duomenų apsaugos pareigūnų gairėmis, patvirtintomis 2016 m. gruodžio 13 d. ir peržiūrėtomis 2017 m. balandžio 5 d. (16/EN, GT 243). Jose teigiama, kad nagrinėjama sąvoka „turi būti apibrėžta pagal nacionalinę teisę“ (2.1.1 punktas).
10 Atsižvelgiant į BDAR 86 straipsnį, susijusį su duomenų tvarkymu ir visuomenės teise susipažinti su oficialiais dokumentais, BDAR 154 konstatuojamojoje dalyje teigiama, kad „[n]uoroda į valdžios institucijas ir įstaigas <...> turėtų apimti visas valdžios institucijas ar kitas įstaigas, kurioms taikomi valstybės narės teisės aktai dėl visuomenės teisės susipažinti su dokumentais“. Mano nuomone, ši nuostata susijusi tik su BDAR 86 straipsniu.
11 Direktyvos 95/46 24 straipsnis.
12 BDAR 11 ir 129 konstatuojamosios dalys.
13 DAI savo pastabų 20 išnašoje išvardija daugiau nei dvylika nuostatų; pavyzdžiui, 6 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nurodyta, kad valdžios institucijoms netaikoma viena iš teisėto duomenų tvarkymo sąlygų; 37 straipsnio 3 dalyje leidžiama paskirti vieną duomenų apsaugos pareigūną, jeigu duomenų valdytojas arba duomenų tvarkytojas yra valdžios institucija ar įstaiga; 86 straipsnyje reglamentuojama teisė susipažinti su valdžios institucijos turimuose oficialiuose dokumentuose pateiktais asmens duomenimis.
14 2023 m. gegužės 4 d. Sprendimo Österreichische Post (C-300/21, EU:C:2023:370) 44 punkte nurodyta: „sąvoka „žala“, konkrečiau kalbant, šiuo atveju sąvoka „nematerialinė žala“, kaip ji suprantama pagal BDAR 82 straipsnį, atsižvelgiant į tai, kad nėra jokios nuorodos į valstybių narių vidaus teisę, turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai, kaip ji suprantama pagal Sąjungos teisę“. 2021 m. birželio 22 d. Sprendimo Latvijos Respublikos Saeima (Baudos taškai) (C-439/19, EU:C:2021:504) 82–85 punktuose, siekiant nustatyti, ar taikomas BDAR 10 straipsnis, taip pat nurodyta, kad „nusikalstamos veikos“ kategorija yra savarankiška.
15 2023 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Deutsche Wohnen (C-807/21, EU:C:2023:950) 50 punktas. Kursyvu išskirta mano.
16 DAI pastabų 23 punktas.
17 BDAR 150 konstatuojamoji dalis.
18 2023 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (C-683/21, EU:C:2023:949) 70 punktas. Iš tiesų, nagrinėjant šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą klausimų kyla dėl valdžios institucijos sąvokos, o ne dėl materialinių sąlygą siaurąja prasme, tačiau manau, kad pagrindinis argumentas dėl nagrinėjamų sąvokų savarankiškumo taip pat gali būti taikomas.
19 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimas dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (OL L 190, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k.,19 sk., 6 t., p. 34), su pakeitimais, padarytais 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR (OL L 81, 2009, p. 24).
20 2016 m. lapkričio 10 d. Sprendimo Poltorak (C-452/16 PPU, EU:C:2016:858) 32 punktas.
21 2025 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Österreichische Zahnärztekammer (C-115/24, EU:C:2025:694) 62 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija.
22 BDAR 122 ir 128 konstatuojamosios dalys.
23 BDAR 10 ir 45 konstatuojamosios dalys.
24 Pastaroji nuostata susijusi su „valdžios institucij[a][, kuri veikia] vykdydam[a] savo viešuosius įgaliojimus“.
25 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB (OL L 94, 2014, p. 65). Pagal jos 2 straipsnio 1 dalies 1 punktą perkančiosios organizacijos yra valstybės, regionų ar vietos valdžios institucijos, viešosios teisės reglamentuojami subjektai arba iš vienos ar daugiau tokių institucijų arba vieno ar daugiau tokių viešosios teisės reglamentuojamų subjektų sudarytos asociacijos. Viešosios teisės reglamentuojami subjektai apibrėžti kaip „subjektai, pasižymintys visomis toliau išvardytomis charakteristikomis: a) jie įsteigti siekiant konkretaus tikslo – patenkinti bendrojo intereso poreikius, kurie nėra pramoninio ar komercinio pobūdžio; b) jie turi teisinį subjektiškumą ir c) jie didžiąja dalimi finansuojami valstybės, regionų ar vietos valdžios institucijų ar kitų viešosios teisės reglamentuojamų subjektų lėšomis arba jų valdymas yra prižiūrimas tų institucijų ar subjektų, arba jie turi administracinį, valdymo ar priežiūros organą, kurio daugiau kaip pusę narių skiria valstybės, regionų ar vietos valdžios institucijos arba kiti viešosios teisės reglamentuojami subjektai“.
26 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 134, 2004, p. 114; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 132). Jos 1 straipsnio 9 punkte nustatyta, kad „„[p]erkančiosios organizacijos“ – tai valstybės, regionų ar vietos valdžios institucijos, įstaigos, kurių veiklą reglamentuoja viešoji teisė, tų institucijų ir (arba) įstaigų, kurių veiklą reglamentuoja viešoji teisė, asociacijos“.
27 2015 m. spalio 29 d. Sprendimo Saudaçor (C-174/14, EU:C:2015:733; toliau – Sprendimas Saudaçor) 46 punktas.
28 2021 m. vasario 3 d. Sprendimo FIGC ir Consorzio Ge.Se.Av. (C-155/19 ir C-156/19, EU:C:2021:88) 48 punktas.
29 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006, p. 1).
30 Išskyrus atvejus, kai dėl jų nepripažinimo PVM mokėtojais reikšmingai iškraipoma konkurencija.
31 Sprendimo Saudaçor 48 punktas.
32 Sprendimo Saudaçor 49 punktas.
33 Sprendimo Saudaçor 46–48, 69 ir 70 punktai.
34 Komisijos rašytinių pastabų 31 punktas.
35 1990 m. liepos 12 d. Sprendimo Foster ir kt. (C-188/89, EU:C:1990:313) 20 punktas.
36 Pagal analogiją žr. Sprendimo Saudaçor (C-174/14, EU:C:2015:733) 47 ir 48 punktus. BDAR numatytos išimtys siaurai buvo išaiškintos 2020 m. liepos 9 d. Sprendimo Land Hessen (C-272/19, EU:C:2020:535) 68 punkte ir 2025 m. sausio 9 d. Sprendimo Österreichische Datenschutzbehörde (Pertekliniai prašymai) (C-416/23, EU:C:2025:3) 33 punkte.
37 2023 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Deutsche Wohnen (C-807/21, EU:C:2023:950) 73 punktas.
38 2023 m. gegužės 4 d. Sprendimo Bundesrepublik Deutschland (Teismo elektroninio pašto dėžutė) (C-60/22, EU:C:2023:373) 67 ir 68 punktai.
39 Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo [(BDAR)] 79 straipsnis, COM(2012) 011 final – 2012/0011 (COD) C7-0025/12.
40 2016 m. balandžio 8 d. per pirmąjį svarstymą priimtos Tarybos pozicijos siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB [(BDAR)], 5419/1/16 REV 1 ADD 1, 9.5 skirsnis.
41 Nuo 10 mln. iki 20 mln. EUR ir iki 4 % metinės apyvartos.
42 OZCS rašytinių pastabų 13 punktas. Jame remiamasi 2021 m. sausio 14 d. Belgijos Konstitucinio Teismo sprendimu Nr. 3/2021. Šio sprendimo B.27 dalyje konstatuota: „Iš ginčijamos nuostatos parengiamųjų darbų matyti, kad administracinės baudos tam tikriems viešiesiems duomenų valdytojams nebuvo taikomos dėl to, kad reikėjo užtikrinti viešųjų paslaugų tęstinumą ir nesukelti pavojaus bendrojo intereso užduočių vykdymui (parlamento dok., Atstovų Rūmai, 2017–2018 m., DOC 54-3126/001, p. 229 ir 230). Šie tikslai, kurių teisės aktų leidėjas siekia atitinkamoje srityje, savaime gali būti laikomi teisėtais. Vis dėlto būtina patikrinti, ar priemonė yra objektyviai ir pagrįstai pateisinama, atsižvelgiant į jos poveikį, visų pirma susijusį su teise į asmens duomenų apsaugą.“
43 2017 m. birželio 27 d. Sprendimas Congregación de Escuelas Pías Provincia Betania (C-74/16, EU:C:2017:496). Toliau – Sprendimas Escuelas Pías.
44 Šiuo tikslu OZCS remiasi ne tik Sprendimu Escuelas Pías, bet ir 2007 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Komisija / Vokietija (C-318/05, EU:C:2007:495) 68 punktu.
45 Sprendimo Escuelas Pías 50 punktas.
46 Sprendimo Escuelas Pías 51 punktas.
47 Sprendimo Escuelas Pías 54 punktas.
48 2017 m. spalio 10 d. Sprendimo Farrell (C-413/15, EU:C:2017:745) 34 punktas.
49 1996 m. liepos 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija / Liuksemburgas (C-473/93, EU:C:1996:263) 31 ir paskesni punktai. Nors šiame ir vėlesniuose sprendimuose yra nurodyta valstybės tarnybos sąvoka, kaip ji suprantama pagal (dabartinę) SESV 45 straipsnio 4 dalį, juose pateikti argumentai dėl pareigų, susijusių su tiesioginiu ar netiesioginiu dalyvavimu vykdant viešosios valdžios įgaliojimus ir funkcijas, kurių tikslas yra apsaugoti bendruosius valstybės ir kitų valdžios įstaigų interesus, gali būti taikomi ir šioms sąvokoms.
50 1991 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Bleis (C-4/91, EU:C:1991:448) 7 punktas.
51 Teismo posėdyje išsamiau nepatikslinus buvo nurodyta, kad jos sudaro „daugiau nei 50 %“. OZCS teismo posėdyje nedalyvavo, todėl negalėjo pateikti konkretesnių duomenų.