Laikina versija
GENERALINĖS ADVOKATĖS
JULIANE KOKOTT IŠVADA,
pateikta 2025 m. spalio 30 d.(1)
Byla C‑770/23 P
Europos Komisija
prieš
HB
„ Apeliacinis skundas – Viešasis paslaugų pirkimas – Komisijos vykdomas pagal sutartį gautinos skolinio reikalavimo sumos ir kontrahento skolinio reikalavimo jos atžvilgiu sumos įskaitymas – Nacionalinio teismo jurisdikcijai priklausanti sutartis – Komisijos įgaliojimai priimti sprendimą dėl įskaitymo – Sąjungos teismų jurisdikcija nagrinėti ieškinį, pareikštą dėl sprendimo dėl įskaitymo “
Turinys
I. Įvadas
II. Teisinis pagrindas
III. Apeliacinio skundo aplinkybės
A. Faktinės aplinkybės, susiklosčiusios iki proceso Bendrajame Teisme
B. Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas
C. Įvykiai po skundžiamo sprendimo paskelbimo ir šio apeliacinio skundo pateikimo
IV. Apeliacinis procesas ir šalių reikalavimai
V. Vertinimas
A. Dėl apeliacinio skundo
1. Dėl apeliacinio skundo dalyko buvimo
2. Dėl esmės
a) Dėl galimybės susigrąžinti ginčijamo skolinio reikalavimo sumą įskaitymo būdu (apeliacinio skundo pirmasis pagrindas)
b) Dėl galimybės įskaitymu susigrąžinti iš sutarties kylantį skolinį reikalavimą, kuris priklauso nacionalinio teismo jurisdikcijai (apeliacinio skundo antrasis pagrindas)
1) Sprendimai susigrąžinti iš sutarčių kylančius skolinius reikalavimus yra aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį pagal SESV 263 straipsnį.
2) Vis dėlto galima priimti sprendimą dėl įskaitymo siekiant susigrąžinti skolinio reikalavimo sumą, gautiną pagal sutartį, priklausančią nacionalinio teismo jurisdikcijai
3. Išvada dėl apeliacinio skundo
B. Dėl ieškinio Bendrajame Teisme
C. Tarpinė išvada
VI. Dėl bylinėjimosi išlaidų
A. Dėl apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų
B. Dėl pirmojoje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų
VII. Išvada
I. Įvadas
1. Pagal SESV 272 straipsnį Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso priimti sprendimus pagal bet kurią Sąjungos ar jos vardu sudarytos sutarties arbitražinę išlygą, nepaisant to, ar ta sutartis reguliuojama pagal viešąją, ar pagal privatinę teisę. Kaip nurodyta SESV 274 straipsnyje, išskyrus tuos atvejus, kai Sutartys numato Teisingumo Teismo jurisdikciją, valstybių narių teismų jurisdikcijai priklauso spręsti ginčus, kurių viena iš šalių yra Sąjunga.
2. Taigi, nesant arbitražinės išlygos Sąjungos teismų naudai, kompetencija spręsti ginčus, susijusius su Europos Komisijos sudarytomis sutartimis, priskiriama nacionaliniams teismams(2).
3. Nors šis kompetencijos pasidalijimas atrodo apgaulingai paprastas, Teisingumo Teismui jau daug kartų teko nagrinėti klausimą, ar ginčas, susijęs su Komisijos sudaryta sutartimi, turėtų būti perduotas nagrinėti Sąjungos, ar nacionaliniam teismui(3).
4. Sprendime ADR Center / Komisija (toliau – Sprendimas ADR)(4) Teisingumo Teismas šiuo klausimu nustatė, kad Komisija gali pasinaudoti įgaliojimais pati pripažinti savo sprendimus dėl pagal sutartis gautinų skolinių reikalavimų sumų susigrąžinimo vykdytinais privaloma tvarka pagal SESV 299 straipsnį tik tuo atveju, jei atitinkamoje sutartyje yra arbitražinė išlyga Sąjungos teismo naudai.
5. Toks privaloma tvarka vykdytinas sprendimas iš tikrųjų yra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo pagal SESV 263 straipsnį ir kurį nagrinėdamas Sąjungos teismas turi išnagrinėti taip padengtos gautinos skolinio reikalavimo sumos pagrįstumą. Vadinasi, priėmus tokį reikalavimą susigrąžinti skolinio reikalavimo sumą, gautiną pagal sutartį, kuri priskirta nacionalinio teismo kompetencijai, būtų užkirstas kelias kompetentingam teismui nagrinėti bylą ir apeitas Sutartyje įtvirtintas kompetencijos pasidalijimas(5).
6. Ar toks apribojimas egzistuoja ir tuo atveju, kai Komisija skolinio reikalavimo sumą, gautiną pagal sutartį, kuri priklauso nacionalinio teismo kompetencijai, susigrąžina ne priimdama vykdomąjį dokumentą, o atlikdama įskaitymą? Kitaip tariant, ar Komisija negali įskaitymo būdu susigrąžinti skolinio reikalavimo sumos, gautinos pagal sutartį, kurioje nėra arbitražinės išlygos Sąjungos teismo naudai?
7. Skundžiamame sprendime(6) Bendrasis Teismas konstatavo, kad taip yra. Bendrojo Teismo teigimu, sprendimas dėl įskaitymo, kaip ir sprendimas, kuris yra vykdomas privaloma tvarka, kaip tai suprantama pagal SESV 299 straipsnį, yra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį pagal SESV 263 straipsnį. Skolinio reikalavimo, kylančio iš sutarties, kurioje nėra arbitražinės išlygos, pagrįstumo nagrinėjimas priskiriamas nacionalinio teismo kompetencijai. Vadinasi, sprendimo dėl įskaitymo priėmimas siekiant susigrąžinti tokią gautiną skolinio reikalavimo sumą taip pat reikštų Sutartyje nustatyto kompetencijos pasidalijimo apėjimą(7).
8. Šiame apeliaciniame procese Teisingumo Teismo prašoma įvertinti, ar ši pozicija yra pagrįsta.
9. Prieš nagrinėdamas šį klausimą Teisingumo Teismas turės nustatyti, ar šio apeliacinio skundo dalykas vis dar egzistuoja. Šis klausimas kyla dėl to, kad HB skolinis reikalavimas Komisijai (ji atliko šio reikalavimo ginčijamą įskaitymą), nebeegzistuoja, todėl nebėra pirmojoje instancijoje ginčyto sprendimo dėl įskaitymo dalyko.
II. Teisinis pagrindas
10. Šiam ginčui taikomos Reglamento (ES, Euratomas) 2018/1046 dėl Sąjungos bendrajam biudžetui taikomų finansinių taisyklių (toliau – 2018 m. Finansinis reglamentas) nuostatos(8).
11. 2018 m. Finansinio reglamento 98 straipsnyje „Gautinų sumų nustatymas“, be kita ko, nurodyta:
„1. Siekdamas nustatyti gautiną sumą, atsakingas leidimus suteikiantis pareigūnas:
a) patikrina ir ar yra skola;
b) nustato arba patikrina, ar skola tikra, ir jos sumą, ir
c) patikrina sąlygas, kurių laikantis skola turi būti sumokėta.
Gautinos sumos nustatymas reiškia, kad pripažįstama Sąjungos teisė skolininko atžvilgiu ir nustatoma jos teisė reikalauti, kad skolininkas sumokėtų skolą.
2. Tikrai patvirtinta gautina suma, kuri yra nustatyto dydžio ir jos terminas yra suėjęs, nustatoma vykdomajame rašte sumoms susigrąžinti, kuriuo atsakingas leidimus suteikiantis pareigūnas nurodo apskaitos pareigūnui susigrąžinti tą sumą. Po to skolininkui išsiunčiamas debetinis dokumentas, išskyrus atvejus, kai nedelsiant pagal 4 dalies antrą pastraipą įvykdoma netaikymo procedūra. Vykdomąjį raštą sumoms susigrąžinti ir debetinį dokumentą parengia atsakingas leidimus suteikiantis pareigūnas.
Leidimus suteikiantis pareigūnas debetinį dokumentą išsiunčia iškart po to, kai nustatoma gautina suma, ir ne vėliau kaip per penkerius metus nuo to momento, kai Sąjungos institucija įprastomis aplinkybėmis galėjo pareikalauti savo skolos. <...>
3. Siekdamas nustatyti gautiną sumą, atsakingas leidimus išduodantis pareigūnas užtikrina, kad:
a) gautina suma būtų tikra, t. y. jai būtų netaikomos jokios sąlygos;
b) gautina suma būtų nustatyto dydžio ir tiksliai išreikšta grynaisiais pinigais;
c) gautinos sumos terminas jau suėjęs ir jai nebūtų taikomas joks sumokėjimo laikas;
<...>
4. Debetiniu dokumentu skolininkas informuojamas, kad:
a) Sąjunga nustatė gautiną sumą;
<...>“
12. 2018 m. Finansinio reglamento 101 straipsnio 1 dalies trečioje pastraipoje numatyta, kad „[a]pskaitos pareigūnas biudžetui mokėtinų sumų sugrąžinimą įvykdo jas įskaitydamas pagal 102 straipsnį“.
13. 2018 m. Finansinio reglamento 102 straipsnis „Susigrąžinimas įskaitymu“ suformuluotas taip:
„1. Kai skolininkas Sąjungai arba vykdomajai įstaigai, jei ji vykdo biudžetą, pateikia reikalavimą, kuris yra tikras 98 straipsnio 3 dalies a punkto prasme, nustatyto dydžio ir jo terminas yra suėjęs, susijusį su mokėjimo pavedime nustatyta suma, apskaitos pareigūnas, pasibaigus 98 straipsnio 4 dalies pirmos pastraipos b punkte nurodytam terminui, nustatytas gautinas sumas sugrąžina įskaitymu.
Išimtinėmis aplinkybėmis, kai tai būtina siekiant apsaugoti Sąjungos finansinius interesus ir kai apskaitos pareigūnas turi pagrįstų priežasčių manyti, kad Sąjunga gali neatgauti susigrąžintinos sumos, apskaitos pareigūnas sumą gali susigrąžinti įskaitymu iki 98 straipsnio 4 dalies pirmos pastraipos b punkte nurodyto termino pabaigos.
Be to, apskaitos pareigūnas, skolininkui sutikus, sumą gali susigrąžinti įskaitymu iki 98 straipsnio 4 dalies pirmos pastraipos b punkte nurodyto termino pabaigos.
2. Prieš pradėdamas susigrąžinimą pagal šio straipsnio 1 dalį, apskaitos pareigūnas pasikonsultuoja su atsakingu leidimus suteikiančiu pareigūnu ir informuoja atitinkamus skolininkus, be kita ko, ir apie teisių gynimo priemones pagal 133 straipsnį.
<...>
3. 1 dalyje nurodytas susigrąžinimas įskaitymu turi tokį patį poveikį kaip mokėjimas, ir juo padengiama skolos Sąjungai ir, kai tinkama, mokėtinų delspinigių suma.“
14. 2018 m. Finansinio reglamento 103 straipsnyje „Susigrąžinimo procedūra, jei skola negrąžinama geranoriškai“ numatyta:
„1. Nedarant poveikio 102 straipsniui, jeigu iki 98 straipsnio 4 dalies pirmos pastraipos b punkte nurodyto termino nėra susigrąžinta visa suma, apskaitos pareigūnas informuoja atsakingą leidimus suteikiantį pareigūną ir nedelsdamas pradeda susigrąžinimo procedūrą bet kokiomis teisinėmis priemonėmis, įskaitant atitinkamais atvejais susigrąžinimą vykdant iš anksto pateiktą garantiją.
2. Nedarant poveikio 102 straipsniui, kai šio straipsnio 1 dalyje nurodyto susigrąžinimo būdo taikyti negalima, o skolininkas, gavęs oficialų apskaitos pareigūno pranešimą, gautinos sumos nesumoka, apskaitos pareigūnas vykdo susigrąžinimą užtikrindamas sprendimo vykdymą pagal 100 straipsnio 2 dalį arba teisminiu būdu.“
III. Apeliacinio skundo aplinkybės
A. Faktinės aplinkybės, susiklosčiusios iki proceso Bendrajame Teisme
15. Ginčo aplinkybės nurodytos skundžiamo sprendimo 14–37 punktuose ir jas galima apibendrinti taip, kaip nurodyta toliau.
16. 2007 m. spalio 24 d. Sąjunga, atstovaujama Europos rekonstrukcijos agentūros (ERA), paskelbė konkursą, siekdama sudaryti pirkimo sutartį pagal CARDS programą, t. y. techninės paramos paslaugų teikimo Aukštajai teisėjų tarybai Serbijoje sutartį.
17. 2008 m. birželio 10 d. CARDS sutartis buvo skirta HB koordinuojamam konsorciumui. Ši sutartis buvo pasirašyta 2008 m. liepos 30 d., jos maksimali vertė – 1 999 125 EUR. Šioje sutartyje, be kita ko, buvo numatyta, kad visi iš to kylantys arba su tuo susiję ginčai priklauso Briuselio (Belgija) teismų jurisdikcijai(9).
18. Europos kovos su sukčiavimu tarnybai (OLAF) nustačius pažeidimus, 2019 m. spalio 15 d. Komisija priėmė Sprendimą C(2019) 7319 final. Šiame sprendime ji nurodė, kad pagal CARDS sutartį atlikti mokėjimai, kurių bendra suma 1 197 055,86 EUR, buvo nepagrįsti ir turi būti išieškoti iš HB (toliau – sprendimas dėl susigrąžinimo pagal CARDS sutartį).
19. 2019 m. lapkričio 19 d. HB Bendrajame Teisme pareiškė du ieškinius, jais, be kita ko, ginčijamas sprendimo dėl susigrąžinimo pagal CARDS sutartį teisėtumas; ieškiniams buvo atitinkamai suteikti bylos numeriai T‑795/19 ir T‑796/19.
20. 2020 m. vasario 7 d. HB pareiškė ieškinį Sąjungai, atstovaujamai Komisijos, Tribunal de première instance francophone de Bruxelles (Prancūzų kalba bylas nagrinėjantis Briuselio pirmosios instancijos teismas). Ji iš esmės prašė, be kita ko, nuspręsti, kad Sąjunga neturi teisės nutraukti CARDS sutarties. Papildomai ji prašė nurodyti Sąjungai atlyginti sutartinius nuostolius, kuriuos sudaro sutarties suma.
21. 2021 m. vasario 19 d. Tribunal de première instance francophone de Bruxelles (Prancūzų kalba bylas nagrinėjantis Briuselio pirmosios instancijos teismas) priėmė sprendimą, jame pareiškė turįs reikalingą jurisdikciją HB pareikštam ieškiniui nagrinėti. Vis dėlto jis nusprendė atidėti sprendimo dėl bylos esmės priėmimą, kol bus priimti galutiniai sprendimai bylose T‑795/19 ir T‑796/19.
22. 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimais šiose bylose – HB / Komisija(10) ir HB / Komisija(11) (toliau kartu – sprendimai bylose T‑795/19 ir T‑796/19, HB / Komisija) – Bendrasis Teismas, be kita ko, atmetė ieškinius kaip nepriimtinus, kiek jais buvo prašoma panaikinti sprendimą dėl susigrąžinimo pagal CARDS sutartį. Be to, jis įpareigojo Komisiją padengti bylinėjimosi išlaidas, įskaitant susijusias su HB pradėta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra.
23. 2022 m. kovo 31 d. raštu Komisija sutiko su bylinėjimosi išlaidų, kurių iš jos buvo reikalaujama pagal sprendimus bylose T‑795/19 ir T‑796/19, suma, t. y. 19 904,76 EUR bendra suma. Vis dėlto ji nurodė ketinanti šią sumą sumokėti įskaitymo būdu, nes iš esmės skolinis reikalavimas, kylantis iš sprendimo dėl susigrąžinimo pagal CARDS sutartį, liko neįvykdytas.
24. 2022 m. gegužės 13 d. Komisija priėmė sprendimą, juo įskaitė HB skolinį reikalavimą jos atžvilgiu, susijusį su bylinėjimosi išlaidomis bylose T‑795/19 ir T‑796/19, savo pačios HB pareikšto 1 197 055,86 EUR skolinio reikalavimo pagal sprendimą dėl susigrąžinimo pagal CARDS sutartį atžvilgiu (toliau – ginčijamas sprendimas).
B. Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas
25. 2022 m. liepos 18 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo HB ieškinį, kuriame buvo prašoma panaikinti ginčijamą sprendimą ir nurodyti Komisijai atlyginti jos patirtą turtinę bei neturtinę žalą.
26. Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas panaikino ginčijamą sprendimą (rezoliucinės dalies 1 punktas), atmetė likusią ieškinio dalį (rezoliucinės dalies 2 punktas) ir nurodė HB bei Komisijai padengti savo bylinėjimosi išlaidas (rezoliucinės dalies 3 punktas).
C. Įvykiai po skundžiamo sprendimo paskelbimo ir šio apeliacinio skundo pateikimo
27. 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimu sujungtose bylose Komisija / HB (C‑160/22 P ir C‑161/22 P) Teisingumo Teismas panaikino sprendimus bylose T‑795/19 ir T‑796/19, grąžino šias bylas Bendrajam Teismui ir atidėjo bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą (toliau – sprendimas sujungtose bylose Komisija / HB (C‑160/22 P ir C‑161/22 P))(12).
IV. Apeliacinis procesas ir šalių reikalavimai
28. 2023 m. gruodžio 13 d. aktu Komisija pateikė apeliacinį skundą dėl skundžiamo sprendimo, 2023 m. gruodžio 15 d. buvo ištaisyti apeliacinio skundo trūkumai.
29. Komisija Teisingumo Teismo prašo:
– panaikinti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 ir 3 punktus,
– priimti galutinį sprendimą šioje byloje pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnį, atmetant HB pirmojoje instancijoje pateiktą prašymą panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš HB per procesus Teisingumo Teisme ir Bendrajame Teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.
30. HB Teisingumo Teismo prašo:
– atmesti Komisijos pateiktą apeliacinį skundą,
– priteisti iš Komisijos visas bylinėjimosi išlaidas.
31. 2024 m. spalio 21 d. pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 149 straipsnį šalims išsiųstu prašymu Teisingumo Teismas paprašė jų pareikšti nuomonę dėl to, ar, paskelbus sprendimą sujungtose bylose Komisija / HB (C‑160/22 P ir C‑161/22 P), šis apeliacinis skundas neteko dalyko. Šalys į šį prašymą atsakė per nustatytą terminą.
32. Remdamasis Procedūros reglamento 76 straipsnio 2 dalimi, Teisingumo Teismas nusprendė nerengti posėdžio.
V. Vertinimas
33. Šioje byloje pirmiausia reikia išnagrinėti apeliacinį skundą (A), paskui – Bendrajame Teisme pareikštą ieškinį (B).
A. Dėl apeliacinio skundo
34. Prieš pereidama prie šio apeliacinio skundo esmės (2), išnagrinėsiu, ar jo dalykas išlieka, nepaisant to, kad pirmojoje instancijoje ginčytas sprendimas neteko dalyko (1).
1. Dėl apeliacinio skundo dalyko buvimo
35. Pirmiausia reikėtų priminti, kad įskaitymo sandoriu skolininkas (šiuo atveju – Komisija), kurio atžvilgiu kreditorius (šiuo atveju – HB) turi vadinamąjį pagrindinį arba pasyvųjį skolinį reikalavimą, įskaito šį skolinį reikalavimą į vadinamąjį savo paties priešpriešinį arba aktyvųjį skolinį reikalavimą pagrindinio skolinio reikalavimo kreditoriui. Kitaip tariant, užuot sumokėjęs kreditoriui pagrindinio skolinio reikalavimo sumą, jis išskaičiuoja šią sumą iš priešpriešinio skolinio reikalavimo sumos, kad būtų išvengta apsikeitimo mokėjimais tarp tų pačių asmenų.
36. Taigi įskaitymas yra specifinis skolininko prievolių įvykdymo būdas ir – kartu bei atvirkščiai – skolinių reikalavimų, kuriuos skolininkas savo ruožtu teigia turintis savo kreditoriaus atžvilgiu, patenkinimo būdas(13).
37. Nagrinėjamu atveju, kaip nurodyta šios išvados 22–24 punktuose, pagrindinė HB skolinio reikalavimo Komisijai suma buvo 19 904,76 EUR ir ją sudarė bylinėjimosi išlaidos, kurias Bendrasis Teismas priteisė iš Komisijos bylose HB / Komisija (T‑795/19 ir T‑796/19). Priešpriešinio Komisijos skolinio reikalavimo HB suma, kurią ji iš dalies susigrąžino ginčijamu sprendimu, buvo 1 197 055,86 EUR ir atitiko sumą, kurios Komisija reikalavo iš HB pagal CARDS sutartį.
38. Kaip nurodyta šios išvados 27 punkte, Sprendimu Komisija / HB, priimtu sujungtose bylose C‑160/22 P ir C‑161/22 P, Teisingumo Teismas panaikino sprendimus HB / Komisija bylose T‑795/19 ir T‑796/19, grąžino šias bylas Bendrajam Teismui ir atidėjo bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą. Komisija nebeskolinga HB bylinėjimosi išlaidų sumos, taigi, pagrindinio skolinio reikalavimo nebėra.
39. Vadinasi, kaip Komisija pripažino atsakydama į Teisingumo Teismo klausimus, nebeliko pirmojoje instancijoje ginčyto sprendimo dalyko ir jis turi būti atšauktas.
40. Be to, sujungtose bylose C‑160/22 P ir C‑161/22 P priimtame Sprendime Komisija / HB Teisingumo Teismas nusprendė, kad sprendimas dėl susigrąžinimo pagal CARDS sutartį turi būti laikomas aktu, dėl kurio galima pareikšti ieškinį, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį, ir kad Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, jog jis susijęs su sutartiniais santykiais. Vadinasi, ginčijamame sprendime susigrąžintas Komisijos priešpriešinis skolinis reikalavimas HB patenka į Bendrojo Teismo kompetencijos sritį. Taigi Sprendime ADR padaryta išvada dėl skolinio reikalavimo, kylančio iš nacionalinio teismo kompetencijai priklausančios sutarties, sumos susigrąžinimo (ši išvada yra skundžiamame sprendime pasirinkto sprendinio pagrindas), šioje byloje nebereikšminga.
41. Vis dėlto Komisija mano, kad šio apeliacinio skundo dalykas išliko visų pirma dėl to, kad Teisingumo Teismas turi išaiškinti, ar skundžiamame sprendime Bendrojo Teismo padaryta išvada galioja siekiant priimti būsimus sprendimus dėl iš sutarčių, kuriose nėra arbitražinių išlygų Sąjungos teismo naudai, kylančių skolinių reikalavimų įvykdymo įskaitymo būdu.
42. Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją ginčo dalykas, kaip ir suinteresuotumas pareikšti ieškinį, turi išlikti iki teismo sprendimo priėmimo dienos, nes priešingu atveju sprendimo priimti nebereikės(14).
43. Be to, iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnio 2 ir 3 dalių matyti, kad privilegijuotieji apeliantai, kaip antai Komisija, neturi įrodyti suinteresuotumo pateikti apeliacinį skundą(15). Vis dėlto sprendimas dėl nagrinėjamos bylos gali būti priimtas tik tuomet, jei keliami teisės klausimai nėra tapę hipotetiniai dėl to, kad išnyko ginčo dalykas(16). Vadinasi, privilegijuotieji apeliantai neturi neribotos galimybės apskųsti Bendrojo Teismo sprendimų Teisingumo Teismui(17) ir nėra atleisti nuo visų pareigų, susijusių su ginčo dalyko išlikimu(18).
44. Taigi Teisingumo Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, neprivalo nagrinėti bendrų ir abstrakčių klausimų ar išdėstyti „teisės pamokos“(19). Vadinasi, Teisingumo Teismas atsisako priimti sprendimą dėl apeliacinio skundo, jeigu jo priimtas sprendimas ateityje būtų svarbus tik panašiais hipotetiniais atvejais(20).
45. Vis dėlto vertindamas neprivilegijuotųjų ieškovų suinteresuotumą pareikšti ieškinį Teisingumo Teismas pripažino, kad tam tikromis aplinkybėmis tokie ieškovai gali išsaugoti suinteresuotumą reikalauti panaikinti aktą, kuris nagrinėjant bylą neteko galios, kad ginčijamo akto rengėjas būtų priverstas ateityje padaryti atitinkamus pakeitimus, ir taip būtų išvengta šiam aktui tariamai būdingo neteisėtumo pasikartojimo pavojaus(21). Tokio intereso išlikimas, be kita ko, pripažįstamas, kai numatoma, kad atitinkama institucija artimiausiu ar vidutinės trukmės laikotarpiu priims naujus aktus, grindžiamus būtent ieškovo ginčijamu teisiniu aiškinimu(22).
46. Tokie argumentai juo labiau turi būti taikomi vertinant, ar yra išlikęs bylos, nagrinėjamu atveju – šio apeliacinio skundo, kurį pateikė privilegijuotas apeliantas, neturintis įrodyti suinteresuotumo pateikti apeliacinį skundą, dalykas.
47. Kaip nurodyta šios išvados 7 punkte, skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas nurodė, kad tokiu atveju, kaip nagrinėjamas šioje byloje, kai įskaitymo būdu padengtas priešpriešinis skolinis reikalavimas grindžiamas sutartimi, kurioje nėra arbitražinės išlygos Sąjungos teismo naudai, Komisija neturi kompetencijos taikyti tokio susigrąžinimo būdo.
48. Kaip savo rašytinėse pastabose nurodė Komisija, darytina išvada, kad skundžiamo sprendimo motyvuose apibrėžtoje teisinėje padėtyje kurios ji privalo paisyti(23), ji nebegali pasinaudoti įskaitymu, kad susigrąžintų skolas, grindžiamas skoliniais reikalavimais kontrahentams, su kuriais ji yra saistoma sutarčių, kuriose nėra arbitražinės išlygos Sąjungos teismo naudai. Komisija, remdamasi skaičiais, įrodė, kad šių skolinių reikalavimų yra labai daug ir jie sudaro didelį biudžeto punktą.
49. Darytina išvada, jog dėl to, kad išnyko skundžiamo sprendimo rezoliucine dalimi panaikinto ginčijamo sprendimo dalykas, nepanaikinamos pasekmės, kurių šio sprendimo motyvuojamojoje dalyje padaryta išvada sukelia Komisijai(24) ir apskritai Sąjungos teisės sistemai. Iš tikrųjų išnykus šiam dalykui neišnyksta teisinis vertinimas, kuriuo grindžiama skundžiamo sprendimo rezoliucinė dalis(25), kuri yra šio apeliacinio proceso dalykas. Jei šis procesas baigtųsi išvada, kad nereikia priimti sprendimo, šis motyvuose, kurie yra būtinas skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies pagrindas, nurodytas sprendinys įgytų res judicata galią(26).
50. Tokiomis aplinkybėmis teiginys, kad šis apeliacinis skundas neteko dalyko, ir įpareigojimas Komisijai stengtis išsiaiškinti iš sutarčių kylančių skolinių reikalavimų įskaitymą teisės požiūriu, taip nulemiant paskesnius apeliacinius procesus, prieštarauja ne tik teisinio saugumo ir Sąjungos finansų apsaugos bei gero valdymo principams, bet ir proceso ekonomiškumo bei gero teisingumo vykdymo principams.
51. Be to, bet kuriuo atveju taip pat neatrodo, kad išnykus ginčijamo sprendimo dalykui būtų užbaigtas šalių ginčas ir kad dėl šios priežasties apeliacinis skundas neteko dalyko(27).
52. Darytina išvada, kad, nedarant poveikio tam, kad proceso pirmojoje instancijoje dalykas išnyko (žr. šios išvados 105 ir 106 punktus), šio apeliacinio skundo dalykas neišnyko ir dėl to jį reikia nagrinėti iš esmės.
2. Dėl esmės
53. Komisijos teigimu, skundžiamame sprendime pateiktuose Bendrojo Teismo argumentuose padaryta teisės klaidų dėl dviejų priežasčių.
54. Pirma, Komisija priekaištauja Bendrajam Teismui klaidingai nusprendus, kad ji negalėjo įskaitymo būdu susigrąžinti iš sutarties kylančio skolinio reikalavimo, kurio pagrįstumas ginčijamas kompetentingame nacionaliniame teisme, sumos (a).
55. Antra, Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai sprendimus dėl įskaitymo prilygino privaloma tvarka vykdytiniems sprendimams ir pritaikė jiems Sprendime ADR išdėstytus argumentus (b).
a) Dėl galimybės susigrąžinti ginčijamo skolinio reikalavimo sumą įskaitymo būdu (apeliacinio skundo pirmasis pagrindas)
56. Apeliacinio skundo pirmajame pagrinde Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 60 ir 61 punktuose padarė teisės klaidą. Jis supainiojo, viena vertus, kriterijaus, kad skolinis reikalavimas būtų tikras, nustatyto dydžio ir jo mokėjimo terminas būtų suėjęs, vertinimą su, kita vertus, reikalavimo pagrįstumo nagrinėjimu ir klaidingai nusprendė, kad aplinkybė, jog reikalavimas yra ginčijimas, yra aspektas, į kurį reikėtų atsižvelgti vertinant, ar skolinis reikalavimas yra tikras, nustatyto dydžio ir jo terminas yra suėjęs.
57. Minėtuose punktuose Bendrasis Teismas nurodė, kad priimdama ginčijamą sprendimą Komisija pažeidė kompetencijos pasidalijimą tarp Sąjungos teismo ir nacionalinių teismų, kai nusprendė, jog teisėtas yra įskaitymas, susijęs su iš sutarties kylančiu skoliniu reikalavimu, užginčytu nacionaliniame teisme, kuris vienintelis buvo kompetentingas nustatyti, ar minėtas skolinis reikalavimas yra pagrįstas ir – apskritai – ar jis yra tikras, nustatyto dydžio ir jo terminas yra suėjęs, todėl į jį buvo galima atsižvelgti atliekant įskaitymą(28).
58. Kaip teisingai pažymi Komisija, iš šių argumentų faktiškai matyti, kad Bendrasis Teismas netiesiogiai, bet tikrai nustatė, jog į tai, ar skolinis reikalavimas buvo ginčijamas, ar ne, reikėjo atsižvelgti nagrinėjant, ar šis skolinis reikalavimas yra tikras, nustatyto dydžio ir jo terminas yra suėjęs, kaip tai suprantama pagal 2018 m. finansinio reglamento nuostatas.
59. Visgi toks aiškinimas neatitinka reikšmingų šio reglamento nuostatų, atsižvelgiant į jų formuluotę, struktūrą ir tikslą.
60. Pirma, gautinos skolinio reikalavimo sumos nustatymas reiškia, kad pripažįstama Sąjungos teisė skolininko atžvilgiu, taip pat nustatoma teisė reikalauti, kad skolininkas sumokėtų skolą (2018 m. Finansinio reglamento 98 straipsnio 1 dalies antra pastraipa). Siekdamas nustatyti gautiną skolinio reikalavimo sumą, atsakingas leidimus suteikiantis pareigūnas, be kita ko, užtikrina, kad: a) gautina suma būtų tikra, t. y. jai būtų netaikomos jokios sąlygos; b) gautina suma būtų nustatyto dydžio ir tiksliai išreikšta grynaisiais pinigais; c) gautinos sumos terminas jau būtų suėjęs ir jam nebūtų taikoma jokio sumokėjimo laiko (šio reglamento 98 straipsnio 3 dalies a–c punktai).
61. Antra, kiekviena tikrai patvirtinta gautina suma, kuri yra nustatyto dydžio ir jos terminas yra suėjęs, nustatoma vykdomajame rašte sumoms susigrąžinti, kuriuo atsakingas leidimus suteikiantis pareigūnas nurodo apskaitos pareigūnui susigrąžinti tą sumą. Paskui skolininkui išsiunčiamas debetinis dokumentas, kuriuo jis informuojamas apie nustatytą gautiną skolinio reikalavimo sumą ir mokėjimo terminą (2018 m. Finansinio reglamento 98 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa, 4 dalies pirma pastraipa ir 100 straipsnio 1 dalis).
62. Trečia, išskyrus atvejus, kai atsakingas leidimus suteikiantis pareigūnas nusprendžia ją visiškai arba iš dalies panaikinti, jis gali atsisakyti išieškoti nustatytą gautiną skolinio reikalavimo sumą tik tinkamai pagrįstais atvejais, kai susigrąžinimas yra neįmanomas arba neproporcingas (2018 m. Finansinio reglamento 101 straipsnio 2–6 dalys).
63. Galiausiai, ketvirta, kai skolininkas savo ruožtu turi skolinį reikalavimą Sąjungai, apskaitos pareigūnas sugrąžina nustatytą Sąjungos gautiną skolinio reikalavimo sumą ją įskaitydamas, prieš tai suteikęs skolininkui galimybę pateikti pastabas (2018 m. Finansinio reglamento 101 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa, 102 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies pirma pastraipa bei 133 straipsnis).
64. Skaitant šias nuostatas kartu, matyti, kad skolinio reikalavimo tikrumas susijęs tik su tuo, kad jam netaikoma jokia sąlyga (šios išvados 60 punktas), ir jo negalima painioti su jo neginčytinumu(29).
65. Taigi, skolinio reikalavimo tikrumas nustatomas ir vykdomasis raštas surašomas dar prieš pranešant skolininkui apie tokio reikalavimo nustatymą debetiniame dokumente, kuris gali būti užginčytas (šios išvados 61 punktas). Tiesa, apskaitos pareigūnas prieš išieškodamas nustatytą gautiną skolinio reikalavimo sumą turi suteikti skolininkui galimybę pateikti savo pastabas (šios išvados 63 punktas). Vis dėlto jis negali atsisakyti sugrąžinti skolinio reikalavimo po to, kai jis buvo nustatytas, net jeigu jis ginčijamas, nebent nusprendžia jį panaikinti (šios išvados 62 punktas).
66. Vadinasi, aplinkybė, kad skolinis reikalavimas yra neginčijamas, nėra šio skolinio reikalavimo nustatymo ir sugrąžinimo įskaitymo būdu sąlyga. Ir atvirkščiai, nustačius gautiną skolinio reikalavimo sumą, atsakingas leidimus duodantis pareigūnas ir apskaitos pareigūnas negali atsisakyti jos sugrąžinti įskaitymo būdu.
67. Tai visiškai atitinka 2018 m. finansinio reglamento tikslą – užtikrinti finansinių interesų apsaugą ir patikimą Sąjungos biudžeto valdymą, kurie yra būtini jai veikti(30).
68. Taigi Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad skolinio reikalavimo užginčijimas nėra kliūtis pasinaudoti įskaitymu siekiant susigrąžinti skolinio reikalavimo sumą(31).
69. Darytina išvada, kad skundžiamo sprendimo 60 ir 61 punktuose Bendrasis Teismas klaidingai netiesiogiai, bet neišvengiamai pagrindė savo argumentus tuo, kad Sąjungos konstatuotos gautinos skolinio reikalavimo sumos užginčijimas sukliudytų sugrąžinti šią gautiną sumą ją įskaitant. Taigi Komisijos apeliacinio skundo pirmasis pagrindas yra pagrįstas ir jam turi būti pritarta.
b) Dėl galimybės įskaitymu susigrąžinti iš sutarties kylantį skolinį reikalavimą, kuris priklauso nacionalinio teismo jurisdikcijai (apeliacinio skundo antrasis pagrindas)
70. Antrajame apeliacinio skundo pagrinde Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad, priėmus sprendimą dėl įskaitymo siekiant susigrąžinti skolą pagal sutartį, priklausančią nacionalinio teismo kompetencijai, būtų apeinamas pirminėje teisėje nustatytas jurisdikcijos paskirstymas. Net jei toks sprendimas dėl įskaitymo yra aktas, kurį galima apskųsti Sąjungos teismui, jo negalima prilyginti privaloma tvarka vykdomam sprendimui, kaip tai suprantama pagal SESV 299 straipsnį, kaip antai sprendimui, dėl kurio priimtas Sprendimas ADR.
71. Siekiant įvertinti šiuos priekaištus, pirmiausia reikia patvirtinti, kad Bendrasis Teismas sprendimus dėl įskaitymo teisingai kvalifikavo kaip aktus, dėl kurių galima pareikšti ieškinį, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį (skundžiamo sprendimo 52 ir 54 punktai) (1).
72. Paskui įvertinsiu, ar Komisija vis dėlto turi kompetenciją priimti tokius sprendimus, siekdama susigrąžinti iš sutarties kylančias skolas, kurių pagrįstumo nagrinėjimas priklauso nacionalinio teismo jurisdikcijai (2).
1) Sprendimai susigrąžinti iš sutarčių kylančius skolinius reikalavimus yra aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį pagal SESV 263 straipsnį.
73. Pagal jurisprudenciją, esant sutarčiai, kuria ieškovas yra įsipareigojęs vienai iš institucijų, į Sąjungos teismus su ieškiniu pagal SESV 263 straipsnį galima kreiptis tik tuomet, jei skundžiamu aktu siekiama privalomų teisinių pasekmių, kurios peržengia šalis saistančių sutartinių santykių ribas ir lemia susitariančiajai institucijai, kaip administracinei institucijai, suteiktų viešosios valdžios prerogatyvų įgyvendinimą(32).
74. Tiesa, kad įskaitymas yra mechanizmas, kuriuo pagal civilinę teisę paprastai naudojasi privatūs asmenys, neturintys viešosios valdžios prerogatyvų(33). Vis dėlto sprendimo dėl įskaitymo priėmimas pagal 2018 m. Finansiniu reglamentu nustatytą tvarką, siekiant susigrąžinti pagal sutartį gautiną skolinio reikalavimo sumą, yra su šalis saistančiais sutartiniais santykiais nesusijęs aktas, apimantis susitariančiajai institucijai, kaip administracinei institucijai, suteiktų viešosios valdžios prerogatyvų įgyvendinimą.
75. Pirma, kai Komisija kompensuoja iš sutarties kylantį tariamą priešpriešinį skolinį reikalavimą savo kontrahento atžvilgiu šio pagrindiniu skoliniu reikalavimu jai, kylančiu iš kitų sutartinių ar vienašalių santykių(34), šis sprendimas sukelia privalomų teisinių pasekmių, peržengiančių sutartinių santykių, kuriais grindžiamas priešpriešinis skolinis reikalavimas, ribas.
76. Viena vertus, tokio sprendimo priėmimas susijęs su Komisijai, kaip administracinei institucijai, suteiktų viešosios valdžios prerogatyvų įgyvendinimu. Taigi tokio sprendimo privalomosios teisinės pasekmės peržengia bet kokių šalis saistančių sutartinių santykių ribas, neatsižvelgiant į tai, ar pagrindinis skolinis reikalavimas ir priešpriešinis skolinis reikalavimas, dėl kurių priimtas sprendimas dėl įskaitymo, kyla iš tos pačios sutarties, ar ne.
77. Iš tikrųjų, kaip paaiškinau byloje ADR, sprendimo, priimto naudojantis viešosios valdžios prerogatyvomis, suteiktomis susitariančiajai institucijai kaip administracinei institucijai, privalomosios teisinės pasekmės niekada neapsiriboja vien šalis saistančiais sutartiniais santykiais. Toks sprendimas visada sukelia nesutartinių teisinių pasekmių vien dėl to, kad šios pasekmės grindžiamos pernelyg didele ir nesutartine bendra susitariančiosios institucijos prerogatyva(35).
78. Kalbant apie sprendimus dėl įskaitymo, pažymėtina, kad jie susiję su tokių viešosios valdžios prerogatyvų įgyvendinimu iš esmės dėl dviejų priežasčių.
79. Pirma, sprendimo dėl įskaitymo priėmimas yra viešosios valdžios atliekamas veiksmas, nes, kaip nurodyta šios išvados 64–66 punktuose, Komisija privalo priimti tokį sprendimą net tuo atveju, jei skolinis reikalavimas yra ginčijamas.
80. Antra, priešingai nei privačių asmenų santykių pagal civilinę teisę atveju, Komisijos kontrahentas negali remtis įskaitymu prieš šią instituciją, jeigu ši ginčija jai pareikštą skolinį reikalavimą. Finansiniame reglamente nenumatyta jokio įskaitymo mechanizmo, kuriuo naudodamasis kontrahentas galėtų atlikti įskaitymą tokiomis aplinkybėmis.
81. Be to, iš kartu aiškinamų 2018 m. Finansinio reglamento 102 straipsnio 1 dalies ir 111 straipsnio 3–5 dalių matyti, kad Komisijos kontrahentas gali turėti tikrai patvirtintą, nustatyto dydžio ir suėjusio termino skolinį reikalavimą Sąjungai tik tuo atveju, jei atitinkama pinigų suma buvo nurodyta mokėjimo pavedime. Toks mokėjimo pavedimas išduodamas tik tada, kai atsakingas leidimus suteikiantis pareigūnas iš anksto sutiko, kad išlaidos būtų finansuojamos iš biudžeto, prieš tai patikrinęs, be kita ko, ar įvykdytos sąlygos, nustatytos teisiniame įsipareigojime, kuriame šios išlaidos numatytos. Taigi, jei Komisija manytų, kad išlaidos, kurių iš jos reikalauja kontrahentas, yra nepagrįstos, toks mokėjimo pavedimas nebus išduotas, todėl kontrahentas neturės tikrai patvirtinto, nustatyto dydžio ir suėjusio termino skolinio reikalavimo, kuriuo galėtų remtis vykdydamas įskaitymą.
82. Darytina išvada, kad Bendrasis Teismas, remdamasis suformuota jurisprudencija teisingai nusprendė, jog Komisijos priimti sprendimai dėl įskaitymo yra aktai, dėl kurių Sąjungos teismuose galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo pagal SESV 263 straipsnį(36).
2) Vis dėlto galima priimti sprendimą dėl įskaitymo siekiant susigrąžinti skolinio reikalavimo sumą, gautiną pagal sutartį, priklausančią nacionalinio teismo jurisdikcijai
83. Šio apeliacinio skundo atveju Komisija pritaria skundžiamame sprendime Bendrojo Teismo išreikštam požiūriui, kad sprendimas įskaityti iš sutarties, priklausančios nacionalinio teismo kompetencijai, susijusį skolinį reikalavimą yra aktas, kurį pagal SESV 263 straipsnį galima apskųsti Sąjungos teismui. Vis dėlto ji laikosi nuomonės, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą, kai priėjo prie išvados, jog priimant tokį sprendimą apeinamas Sutartyje įtvirtintas jurisdikcijos paskirstymas. Sprendimą ADR grindžianti priežastis šiuo klausimu netaikytina sprendimams dėl įskaitymo.
84. Sprendime ADR Teisingumo Teismas paaiškino, kad Komisija neturi kompetencijos priimti privaloma tvarka vykdomų sprendimų, kaip tai suprantama pagal SESV 299 straipsnį, siekdama susigrąžinti skolinio reikalavimo sumas, gautinas pagal sutartis, kurios priskirtos nacionalinių teismų kompetencijai. Vadinasi, Komisija negali priimti tokių sprendimų, kad susigrąžintų skolas pagal sutartis, kuriose nėra arbitražinės išlygos Sąjungos teismo naudai(37).
85. Šio apribojimo priežastis yra ne tik ta, kad privaloma tvarka vykdomas sprendimas, kaip tai suprantama pagal SESV 299 straipsnį, yra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį pagal SESV 263 straipsnį, bet ir, visų pirma, tai, kad nagrinėdamas tokį ieškinį Sąjungos teismas turi išnagrinėti skolinio reikalavimo pagrįstumą.
86. Pagal SESV 299 straipsnio ketvirtą pastraipą privalomą tokio sprendimo vykdymą galima sustabdyti tik Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimu, o nacionalinių teismų jurisdikcijai priskirta tik vykdymo priemonių teisėtumo kontrolė. Be to, tiek Bendrojo Teismo, tiek Teisingumo Teismo procedūros reglamente numatyta, kad prašymai laikinai sustabdyti priverstinį institucijos priimto akto vykdymą pagal SESV 299 straipsnį gali būti teikiami Bendrajam Teismui arba Teisingumo Teismui tik kartu su ieškiniu(38).
87. Šiomis aplinkybėmis remiantis teise į veiksmingą teisminę gynybą reikalaujama, kad gavęs tokį ieškinį Sąjungos teismas taip pat išnagrinėtų skolinio reikalavimo pagrįstumą(39). Priešingu atveju priverstinis skolos sugrąžinimas galėtų būti vykdomas netaikant jokios teisminės kontrolės.
88. Taigi, nacionalinio teismo kompetencijai priklausančio privaloma tvarka vykdomo sprendimo dėl iš sutarties kylančio gautinos skolinio reikalavimo sumos susigrąžinimo priėmimas reikštų, kad šio skolinio reikalavimo pagrįstumo nagrinėjimas nepriklauso nacionalinio teismo kompetencijai, ir taip būtų apeitas Sutartyje įtvirtintas teismų kompetencijos paskirstymas.
89. Kaip teisingai teigia Komisija, šie argumentai negalioja sprendimams dėl įskaitymo, kaip tai suprantama pagal 2018 m. Finansinio reglamento 102 straipsnį, šiuo atveju – ginčijamam sprendimui, dėl kurio priimtas skundžiamas sprendimas.
90. 2018 m. Finansinio reglamento 102 straipsnio 3 dalyje, žinoma, nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytas susigrąžinimas taikant įskaitymą turi tokį patį poveikį kaip mokėjimas, ir juo padengiama skolos Sąjungai ir, kai tinkama, mokėtinų delspinigių suma.
91. Vis dėlto tuo atveju, jei išieškomas iš sutarties kylantis skolinis reikalavimas, nacionaliniam teismui pateiktas siekiant išnagrinėti jo pagrįstumą, nes atitinkamoje sutartyje nėra arbitražinės išlygos, reikia taikyti šios nuostatos teleologinį aiškinimą, t. y. aiškinti ją siaurai: dėl įskaitymo Sąjunga neatleidžiama nuo skolos (pagrindinio skolinio reikalavimo) sumos mokėjimo. Ji tik atleidžiama nuo pareigos sumokėti pagrindinį skolinį reikalavimą, kol bus baigtas nagrinėti galimas įskaitymu padengto priešpriešinio skolinio reikalavimo nepagrįstumu grindžiamas prieštaravimas.
92. Kaip nurodžiau savo išvadoje byloje ADR, tokiomis aplinkybėmis sprendimas dėl įskaitymo turi tik praktinį poveikį ir neturi jokio teisinio poveikio priešpriešiniam skoliniam reikalavimui(40). Žinoma, toks sprendimas gali tapti galutinis dėl to, kad kontrahentas jo neginčija Sąjungos teisme, arba dėl to, kad teismas jo galiojimą patvirtina res judicata galią įgijusiu sprendimu. Vis dėlto tai neturi įtakos priešpriešinio skolinio reikalavimo, dėl kurio priimtas šis sprendimas, pagrįstumo klausimui. Jis iš tikrųjų negali suteikti šio skolinio reikalavimo nustatymui galutinės teisinės galios. Vis dėlto sąlygas, kuriomis minėto skolinio reikalavimo nustatymas įgyja teisinę galią, lemia tokiam nustatymui taikomas teisinis ir sutartinis režimas ir jį turi įvertinti kompetentingas teismas.
93. Šiomis aplinkybėmis Sąjungos teismo, nagrinėjančio ieškinį dėl pagal 2018 m. Finansinio reglamento 102 straipsnį priimto sprendimo dėl įskaitymo panaikinimo, vykdoma kontrolė apima tik šiame reglamente nustatytų tokio sprendimo priėmimo sąlygų patikrinimą (žr. šios išvados 60–66 punktus). Vis dėlto nei ši kontrolė, nei taip priimto sprendimo res judicata galia negali apimti iš sutarties kylančio priešpriešinio skolinio reikalavimo pagrįstumo(41). Iš tiesų šis klausimas nepriklauso Sąjungos teismo jurisdikcijai, nes atitinkamoje sutartyje nėra arbitražinės išlygos(42).
94. Vadinasi, ši Sąjungos teismo atliekama sprendimo dėl įskaitymo teisminė kontrolė nereiškia, kad pirminėje teisėje nustatyta teismų jurisdikcijos sistema apeinama. Taigi, priešingai, nei privaloma tvarka vykdomo sprendimo atveju, koks nagrinėtas Sprendime ADR, sprendimų dėl įskaitymo srityje tikėtina, kad tokių sprendimų teisėtumą ir taikant įskaitymą patenkinto Komisijos skolinio reikalavimo pagrįstumą nagrinėja skirtingi teismai.
95. Be to, Sąjungos teismo vykdomos 2018 m. Finansiniame reglamente nustatytų sąlygų siekiant priimti sprendimą dėl įskaitymo kontrolės apribojimas, kuris neapima atitinkamo priešpriešinio skolinio reikalavimo pagrįstumo patikrinimo, nėra teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimas. Tai matyti iš šio sprendimo 91 ir 92 punktuose nurodytos aplinkybės, kad sprendimas dėl įskaitymo nenulemia galutinio priešpriešinio skolinio reikalavimo pripažinimo. Juo tik atidedamas kontrahento pagrindinio skolinio reikalavimo išmokėjimas, kol kompetentingame nacionaliniame teisme bus užbaigta priešpriešinio skolinio reikalavimo pagrįstumo patikrinimo procedūra.
96. Kaip teisingai pripažįsta Komisija, tuo atveju, jei kompetentingas nacionalinis teismas konstatuotų, kad šio skolinio reikalavimo nėra, ji, žinoma, privalėtų sumokėti kontrahentui nustatytą pagrindinio skolinio reikalavimo sumą su palūkanomis(43). Kaip Bendrasis Teismas jau yra pripažinęs panašiomis aplinkybėmis, jis taip pat galėtų, naudodamasis jo Procedūros reglamentu šioje srityje suteiktomis galimybėmis, sustabdyti ieškinio dėl sprendimo dėl įskaitymo nagrinėjimą, kol nacionalinis teismas priims sprendimą dėl atitinkamo skolinio reikalavimo pagrįstumo(44).
97. Aišku, kad priėmus sprendimą dėl įskaitymo, kiek jis praktiškai apima Komisijos priešpriešinio skolinio reikalavimo sumą (dėl to, kad kontrahentas nesumokėjo pagrindinio skolinio reikalavimo), perkeliama pareiga kreiptis į pagal sutartį kompetentingą teismą, kad būtų išspręstas klausimas dėl priešpriešinio skolinio reikalavimo pagrįstumo. Taigi, Komisija neprivalo kreiptis į šį teismą, kad būtų išnagrinėtas jos tariamo skolinio reikalavimo pagrįstumas ir vykdomasis dokumentas jo sumai sugrąžinti. Būtent kontrahentas turi vietoj jos kreiptis į teismą, kad būtų išnagrinėtas Komisijos skolinio reikalavimo pagrįstumas ir prireikus priimtas teismo sprendimas, kuriuo Komisija būtų įpareigota sumokėti sprendime dėl įskaitymo nustatytą pagrindinio skolinio reikalavimo sumą.
98. Vis dėlto tai, kad kontrahentas atsiduria nepalankioje padėtyje, palyginti su Komisija, šiai suteikiant galimybę susigrąžinti skolas, pateisinama būtinybe apsaugoti Sąjungos finansinius interesus(45). Kaip jau minėjau savo išvadoje byloje ADR, šiam principui prieštarautų Komisijos įpareigojimas išmokėti Sąjungos lėšas įsipareigojimų nevykdančiam, nemokiam ar paprasčiausiai nenorinčiam mokėti skolininkui(46).
99. Be to, būtent dėl šios priežasties pagal 2018 m. Finansinį reglamentą įskaitymas yra privalomas prioritetinis Sąjungos skolinių reikalavimų išieškojimo būdas, pirmesnis už bet kokį kitą išieškojimo būdą(47). Taigi, kaip Bendrasis Teismas teisingai pažymėjo kitose bylose, apskaitos pareigūnas negali atsisakyti įskaitymo, kai skolininkas turi skolinį reikalavimą Sąjungai ir neįvykdo reikalavimo savo noru(48). Vis dėlto, jei skolinis reikalavimas negali būti padengtas įskaitymu arba panaudojant bet kokią išankstinę garantiją, apskaitos pareigūnas gali išieškoti šį skolinį reikalavimą arba priimdamas privaloma tvarka vykdytiną sprendimą, arba pagal rungimosi principą išduodamą dokumentą(49).
100. Taigi ir šiuo aspektu privaloma tvarka vykdomas sprendimas, kaip tai suprantama pagal SESV 299 straipsnį, dėl kurio priimtas Sprendimas ADR, skiriasi nuo sprendimo dėl įskaitymo, nagrinėjamo šioje byloje. Kadangi vykdomuoju sprendimu Komisija gali nuspręsti pasinaudoti, kaip naudojasi galimybe gauti dokumentą teismine tvarka, naudojimasis juo gali būti pagrįstai ribojamas remiantis SESV 272 ir 274 straipsniais (žr. šios išvados 1–5 punktus). Ir atvirkščiai, kadangi sprendimo dėl įskaitymo priėmimas yra privalomas, o ne pasirenkamas, jo poveikis negali suteikti teisinės galios skolinio reikalavimo nustatymui, kuris pagal šias pirminės teisės nuostatas priskirtas nacionalinio teismo, nagrinėjančio jo pagrįstumą, jurisdikcijai.
101. Iš šių argumentų matyti, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą, kai nusprendė, kad šios bylos aplinkybėmis Komisija neturėjo įgaliojimų priimti ginčijamo sprendimo, remdamasi Sprendime ADR padaryta išvada. Taigi Komisijos apeliacinio skundo antrasis pagrindas taip pat yra pagrįstas ir turi būti priimtas.
3. Išvada dėl apeliacinio skundo
102. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Bendrojo Teismo motyvuose, kuriais grindžiamas skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktas, padaryta teisės klaidų. Taigi šis sprendimas turi būti panaikintas tiek, kiek jo rezoliucinės dalies 1 punktu panaikintas ginčijamas sprendimas.
B. Dėl ieškinio Bendrajame Teisme
103. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą, kai Bendrojo Teismo sprendimas yra panaikinamas, Teisingumo Teismas pats gali priimti galutinį sprendimą, jeigu toje bylos stadijoje tai galima daryti.
104. Taip yra šiuo atveju.
105. Kaip nurodyta šios išvados 37–39 punktuose, kadangi pagrindinis HB skolinis reikalavimas Komisijai, kurį ši įskaitė savo tariamo priešpriešinio reikalavimo HB pagal CARDS sutartį atžvilgiu, nebeegzistuoja, ginčijamo sprendimo dalyko nebėra.
106. Vadinasi, nebereikia priimti sprendimo dėl HB Bendrajam Teismui pateikto prašymo panaikinti šį sprendimą.
C. Tarpinė išvada
107. Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad reikia panaikinti tą skundžiamo sprendimo dalį, kuria jo rezoliucinės dalies 1 punktu panaikintas ginčijamas sprendimas, taip pat nurodyti ir konstatuoti, kad nebereikia priimti sprendimo dėl HB Bendrajam Teismui pateikto prašymo panaikinti ginčijamą sprendimą.
VI. Dėl bylinėjimosi išlaidų
A. Dėl apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų
108. Pagal Procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas arba jeigu jis yra pagrįstas ir pats Teisingumo Teismas priima galutinį sprendimą byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia šis teismas. Pagal šio reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.
109. Kadangi HB pralaimėjo šį apeliacinį procesą, o Komisija prašė priteisti iš HB bylinėjimosi šiame apeliaciniame procese išlaidas, HB turi jas padengti.
B. Dėl pirmojoje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų
110. Procedūros reglamento 149 straipsnyje nustatyta, kad Teisingumo Teismas sprendžia bylinėjimosi išlaidų klausimą, jei nustato, kad nebeliko ieškinio dalyko arba nebereikia priimti sprendimo. Pagal Procedūros reglamento 142 straipsnį Teisingumo Teismas bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia savo nuožiūra, kai nustatoma, kad nereikia priimti sprendimo.
111. Šioje byloje akivaizdu, kad nebereikia priimti sprendimo dėl HB pirmojoje instancijoje pateikto prašymo dėl panaikinimo, nes nebėra ginčijamo sprendimo dalyko.
112. Atlikus šią analizę paaiškėjo, kad Bendrasis Teismas klaidingai panaikino ginčijamą sprendimą, nes Komisija turėjo įgaliojimus jį priimti, todėl Komisijos pirmojoje instancijoje pateiktus reikalavimus šiuo klausimu reikia pripažinti pagrįstais. Be to, skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktas, kuriuo atmestas HB prašymas atlyginti turtinę žalą, neturi būti panaikintas.
113. Vis dėlto ši analizė taip pat parodė, kad teisių gynimo priemonės dėl sprendimo dėl įskaitymo, susijusio su iš sutarties kylančiu skoliniu reikalavimu, priklausančiu nacionalinio teismo jurisdikcijai, yra sudėtingos. Be to, HB veikė rūpestingai, kaip to reikalaujama: dėl ginčijamo įskaitymo kreipėsi į Bendrąjį Teismą ir į nacionalinį teismą, kompetentingą nagrinėti nagrinėjamo skolinio reikalavimo pagrįstumą.
114. Tokiomis aplinkybėmis bus teisinga nurodyti kiekvienai šaliai padengti savo bylinėjimosi pirmojoje instancijoje išlaidas, kaip tai buvo padaryta skundžiamame sprendime. Taigi Komisijos prašymas panaikinti šio sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir priteisti iš HB bylinėjimosi Bendrajame Teisme išlaidas turi būti atmestas.
VII. Išvada
115. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti taip:
1. 2023 m. spalio 4 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimo HB / Komisija (T‑444/22, EU:T:2023:604) rezoliucinės dalies 1 punktas panaikinamas.
2. Byloje T‑444/22 nebereikia priimti sprendimo dėl prašymo dėl panaikinimo.
3. HB padengia savo ir Europos Komisijos bylinėjimosi apeliaciniame procese išlaidas.
1 Originalo kalba: prancūzų.
2 1985 m. liepos 11 d. Sprendimas Maag / Komisija (43/84, EU:C:1985:328, 26 punktas); 2015 m. rugsėjo 9 d. Sprendimas Lito Maieftiko Gynaikologiko kai Cheirourgiko Kentro / Komisija (C‑506/13 P, EU:C:2015:562, 19 punktas) ir 2019 m. vasario 28 d. Sprendimas Alfamicro / Komisija (C‑14/18 P, EU:C:2019:159, 49 punktas).
3 Iš daugelio šios srities bylų didžiausią simbolinę reikšmę turi 2013 m. balandžio 18 d. Sprendimas Komisija / Systran ir Systran Luxembourg (C‑103/11 P, EU:C:2013:245); 2015 m. rugsėjo 9 d. Sprendimas Lito Maieftiko Gynaikologiko kai Cheirourgiko Kentro / Komisija (C‑506/13 P, EU:C:2015:562); 2020 m. liepos 16 d. Sprendimas ADR Center / Komisija (C‑584/17 P, EU:C:2020:576) ir 2024 m. rugsėjo 26 d. Sprendimas Komisija / HB (C‑160/22 P ir C‑161/22 P, EU:C:2024:799). Taip pat žr. mano išvadas bylose ADR Center / Komisija (C‑584/17 P, EU:C:2019:941, 95 ir paskesni punktai) bei Komisija / HB (C‑160/22 P, C‑161/22 P ir C‑597/22 P, EU:C:2024:84, 60 ir paskesni punktai).
4 2020 m. liepos 16 d. sprendimas (C‑584/17 P, EU:C:2020:576, 73 punktas).
5 Šiuo klausimu taip pat žr. mano išvadą byloje ADR Center / Komisija (C‑584/17 P, EU:C:2019:941, 48–58 ir 95–105 punktai).
6 2023 m. spalio 4 d. Sprendimas HB / Komisija (T‑444/22, EU:T:2023:604; toliau – skundžiamas sprendimas).
7 Skundžiamo sprendimo 56, 57, 60 ir 61 punktai.
8 2018 m. liepos 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl Sąjungos bendrajam biudžetui taikomų finansinių taisyklių, kuriuo iš dalies keičiami reglamentai (ES) Nr. 1296/2013, (ES) Nr. 1301/2013, (ES) Nr. 1303/2013, (ES) Nr. 1304/2013, (ES) Nr. 1309/2013, (ES) Nr. 1316/2013, (ES) Nr. 223/2014, (ES) Nr. 283/2014 ir Sprendimas Nr. 541/2014/ES, bei panaikinamas Reglamentas (ES, Euratomas) Nr. 966/2012 (OL L 193, 2018, p. 1; klaidų ištaisymas OL L 329, 2019, p. 97). Šis reglamentas buvo pakeistas 2024 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES, Euratomas) 2024/2509 dėl Sąjungos bendrajam biudžetui taikomų finansinių taisyklių (OL L, 2024/2509).
9 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimas HB / Komisija (T‑795/19, EU:T:2021:917, 4 punktas).
10 T‑795/19, EU:T:2021:917.
11 T‑796/19, EU:T:2021:918.
12 EU:C:2024:799.
13 Žr. generalinio advokato P. Léger išvadą byloje Komisija / CEMR (C‑87/01 P, EU:C:2002:501, 26 punktas) ir generalinio advokato D. Spielmann išvadą byloje E. (Skolinių reikalavimų įskaitymas) (C‑481/24, EU:C:2025:632, 22 ir paskesni punktai).
14 Žr. 2024 m. rugsėjo 19 d. Sprendimą Coppo Gavazzi ir kt. / Parlamentas (C‑725/20 P, EU:C:2024:766, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
15 1999 m. liepos 8 d. Sprendimas Komisija / Anic Partecipazioni (C‑49/92 P, EU:C:1999:356, 171 punktas); 2005 m. vasario 22 d. Sprendimas Komisija / max.mobil (C‑141/02 P, EU:C:2005:98, 48 punktas) ir 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimas Taryba / Front Polisario (C‑104/16 P, EU:C:2016:973, 69 ir 70 punktai). Šie privilegijuotieji apeliantai taip pat neturi įrodyti suinteresuotumo pareikšti ieškinį dėl panaikinimo: žr. 2011 m. spalio 13 d. Sprendimą Deutsche Post ir Vokietija / Komisija (C‑463/10 P ir C‑475/10 P, EU:C:2011:656, 36 punktas).
16 Žr. mano išvadą byloje Taryba / Zhejiang Xinan Chemical Industrial Group (C‑337/09 P, EU:C:2012:22, 35 punktas).
17 Generalinio advokato P. Mengozzi išvada sujungtose bylose Komisija / Siemens Österreich ir kt. bei Siemens Transmission & Distribution ir kt. / Komisija (C‑231/11 P–C‑233/11 P, EU:C:2013:578, 33 punktas).
18 Šiuo klausimu žr. generalinio advokato M. Poiares Maduro išvadą byloje Komisija / max mobil (C‑141/02 P, EU:C:2004:646, 19 punktas).
19 Generalinio advokato M. Poiares Maduro išvada byloje Komisija / max mobil (C‑141/02 P, EU:C:2004:646, 21 punktas).
20 Šiuo klausimu žr. 2012 m. liepos 19 d. Sprendimą Taryba / Zhejiang Xinan Chemical Industrial Group (C‑337/09 P, EU:C:2012:471, 50 punktas).
21 Žr., be kita ko, 1979 m. kovo 6 d. Sprendimą Simmenthal / Komisija (92/78, EU:C:1979:53, 32 punktas); 2007 m. birželio 7 d. Sprendimą Wunenburger / Komisija (C‑362/05 P, EU:C:2007:322, 55–62 punktai); 2013 m. gegužės 28 d. Sprendimą Abdulrahim / Taryba ir Komisija (C‑239/12 P, EU:C:2013:331, 63 punktas); 2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimą ClientEarth / Komisija (C‑57/16 P, EU:C:2018:660, 48 punktas) ir 2024 m. rugsėjo 19 d. Sprendimą Coppo Gavazzi ir kt. / Parlamentas (C‑725/20 P, EU:C:2024:766, 42 punktas).
22 Žr., be kita ko, 2024 m. rugsėjo 19 d. Sprendimą Coppo Gavazzi ir kt. / Parlamentas (C‑725/20 P, EU:C:2024:766, 43–47 punktai); 2024 m. rugsėjo 19 d. Sprendimą Santini ir kt. / Parlamentas (C‑198/21 P, EU:C:2024:768, 38–42 punktai) ir 2024 m. rugsėjo 19 d. Sprendimą Falqui / Parlamentas (C‑391/21 P, EU:C:2024:769, 41–44 punktai).
23 1988 m. balandžio 26 d. Sprendimas Asteris ir kt. / Komisija (97/86, 99/86, 193/86 ir 215/86, EU:C:1988:199, 27 punktas); 2000 m. spalio 3 d. Sprendimas Industrie des poudres sphériques / Taryba (C‑458/98 P, EU:C:2000:531, 81 punktas) ir 2024 m. birželio 20 d. Sprendimą EUIPO / Indo Eurpean Foods (C‑801/21 P, EU:C:2024:528, 92 punktas).
24 Šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimą Prancūzija / People’s Mojahedin Organization of Iran (C‑27/09 P, EU:C:2011:853, 49 punktas) ir 2012 m. liepos 19 d. Sprendimą Taryba / Zhejiang Xinan Chemical Industrial Group (C‑337/09 P, EU:C:2012:471, 47 punktas).
25 Dėl skundžiamo sprendimo motyvų svarbos vertinant apeliacinio skundo dalyką žr. generalinio advokato M. Poiares Maduro išvadą byloje Komisija / max.mobil (C‑141/02 P, EU:C:2004:646, 22 punktas) ir generalinio advokato P. Mengozzi išvadą sujungtose bylose Komisija / Siemens Österreich ir kt. bei Siemens Transmission & Distribution ir kt. / Komisija (C‑231/11 P–C‑233/11 P, EU:C:2013:578, 34–38 punktai).
26 1999 m. rugsėjo 14 d. Sprendimas Komisija / AssiDomän Kraft Products ir kt. (C‑310/97 P, EU:C:1999:407, 54 punktas); 2006 m. birželio 1 d. Sprendimas P & O European Ferries (Vizcaya) ir Diputación Foral de Vizcaya / Komisija (C‑442/03 P ir C‑471/03 P, EU:C:2006:356, 44 punktas) ir 2012 m. balandžio 19 d. Sprendimas Artegodan / Komisija (C‑221/10 P, EU:C:2012:216, 87 punktas).
27 Dėl šio aspekto vertinimo, susijusio su išlikusiu apeliacinio skundo dalyku, žr. 2004 m. gruodžio 1 d. Nutartį VRDT / Zapf Creation (C‑498/01 P, EU:C:2004:760, 12 punktas), 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimą Prancūzija / People’s Mojahedin Organization of Iran (C‑27/09 P, EU:C:2011:853, 48 punktas) ir 2012 m. liepos 19 d. Sprendimą Taryba / Zhejiang Xinan Chemical Industrial Group (C‑337/09 P, EU:C:2012:471, 51 punktas).
28 Pasviruoju šriftu išskirta mano.
29 Dėl neginčijamo skolinio reikalavimo apibrėžties žr. 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 805/2004, sukuriančio neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą (OL L 143, 2004, p. 15; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 7 t., p. 38), 3 straipsnį.
30 Šiuo klausimu žr. SESV 317 straipsnį ir 322 straipsnio 1 dalį, taip pat Sprendimo ADR 100 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją. Šiuo klausimu taip pat žr., dar prieš kodifikuojant įskaitymą kaip Sąjungos reikalavimų išieškojimo būdą 2002 m. birželio 25 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 1605/2002 dėl Europos Bendrijų bendrajam biudžetui taikomo finansinio reglamento (OL L 248, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 4 t., p. 74) 73 straipsniu, generalinio advokato P. Léger išvadą byloje Komisija / CEMR (C‑87/01 P, EU:C:2002:501, 68 punktas)
31 Žr. 2007 m. sausio 17 d. Sprendimą Graikija / Komisija (T‑231/04, EU:T: 2007:9, 118 punktas) ir 2017 m. rugsėjo 21 d. Sprendimą Eurofast / Komisija (T‑87/16, EU:T:2017:641, 65 punktas). Šiuo klausimu taip pat žr. 2011 m. lapkričio 8 d. Sprendimą Walton / Komisija (T‑37/08, EU:C:2011:640, 60 punktas).
32 Šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 9 d. Sprendimą Lito Maieftiko Gynaikologiko kai Cheirourgiko Kentro / Komisija (C‑506/13 P, EU:C:2015:562, 20 punktas) ir Sprendimo ADR 65 punktą.
33 Žr. generalinio advokato P. Léger išvadas bylose Danværn Production (C‑341/93, EU:C:1995:139, 27–31 punktai) ir Komisija / CEMR (C‑87/01 P, EU:C:2002:501, 44 ir 45 punktai), taip pat generalinio advokato D. Spielmann išvadą byloje E. (Skolinių reikalavimų įskaitymas) (C‑481/24, EU:C:2025:632, 22 ir paskesni punktai).
34 Šioje byloje buvo kalbama apie išlaidas, kurios iš Komisijos priteistos kitoje byloje; dėl kitų pavyzdžių žr. bylą, kurioje priimtas 2003 m. liepos 10 d. Sprendimas Komisija / CEMR (C‑87/01 P, EU:C:2003:400) (dėl subsidijos, suteiktos Komisijos kontrahentui), arba bylą, kurioje priimtas 2019 m. liepos 11 d. Sprendimas IPPT PAN / Komisija ir REA (T‑805/16, EU:T:2019:496) (dėl skolos Komisijos kontrahentui pagal kitą sutartį).
35 Sprendimo ADR 69 ir 70 punktai. Taip pat žr. mano išvadą byloje ADR Center / Komisija (C‑584/17 P, EU:C:2019:941, 100–104 punktai). Šiuo klausimu taip pat žr. 2019 m. sausio 17 d. Sprendimą Aristoteleio Panepistimio Thessalonikis / ERCEA (T‑348/16, EU:T: 2019:14, 165 punktas) ir 2019 m. liepos 11 d. Sprendimą IPPT PAN / Komisija ir REA (T‑805/16, EU:T:2019:496, 175 punktas).
36 Žr., be kita ko, 2008 m. spalio 8 d. Sprendimą Helkon Media / Komisija (T‑122/06, EU:T:2008:418, 46–52 punktai); 2015 m. spalio 6 d. Sprendimą Technion ir Technion Research & Development Foundation / Komisija (T‑216/12, EU:T:2015:746, 53 punktas) ir 2017 m. lapkričio 14 d. Sprendimą Alfamicro / Komisija (T‑831/14, EU:T:2017:804, 191–193 punktai). Bendrasis Teismas šią jurisprudenciją grindė, be kita ko, 2003 m. liepos 10 d. Sprendimu Komisija / CEMR (C‑87/01 P, EU:C:2003:400, 42 ir 45 punktai ir rezoliucinė dalis).
37 Sprendimo ADR 73 punktas.
38 Žr. kartu aiškinamas 161 straipsnio 1 dalies bei 156 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, taip pat Bendrojo Teismo procedūros reglamento 165 straipsnio 1 dalį bei 160 straipsnio 1 ir 2 dalis, taip pat mano išvadą byloje ADR Center / Komisija (C‑584/17 P, EU:C:2019:941, 49 punktas).
39 Sprendimo ADR 88 punktas. Taip pat žr. mano išvadą byloje ADR Center / Komisija (C‑584/17 P, EU:C:2019:941, 133–136 punktai).
40 Žr. mano išvadą byloje ADR Center / Komisija (C‑584/17 P, EU:C:2019:941, 41 išnaša).
41 Panaši nuostata išdėstyta Zivilprozessordnung (Vokietijos civilinio proceso kodeksas) 322 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią teismo sprendimai įsiteisėja tik tiek, kiek juose nusprendžiama dėl pateiktų reikalavimų.
42 Panašių klausimų paprastai kyla tuo atveju, kai įskaitymu padengto skolinio reikalavimo pagrįstumo vertinimas (galbūt) priklauso kito teismo nei Bendrasis Teismas jurisdikcijai; šiuo klausimu žr. 2025 m. vasario 5 d. Sprendimą Lenkija / Komisija (T‑830/22 ir T‑156/23, EU:T:2025:131, 23–31 punktai) (nagrinėjamas apeliacinis skundas byloje C‑296/25 P) ir Sprendimą Lenkija / Komisija (T‑1033/23, EU:T:2025:129, 18–26 punktai) (nagrinėjamas apeliacinis skundas byloje C‑297/25 P). Kitaip yra tuo atveju, kai pats Bendrasis Teismas turi jurisdikciją nagrinėti, ar pareikštas priešpriešinis skolinis reikalavimas yra pagrįstas: žr., pavyzdžiui, 2019 m. liepos 11 d. Sprendimą IPPT PAN / Komisija ir REA (T‑805/16, EU:T:2019:496, 33 ir paskesni punktai); vis dėlto šiuo klausimu žr. Sprendimo ADR 80–89 punktus, taip pat mano išvadą byloje ADR Center / Komisija (C‑584/17 P, EU:C:2019:941, 113 ir paskesni punktai).
43 Šiuo klausimu žr. 2019 m. sausio 17 d. Sprendimo Aristoteleio Panepistimio Thessalonikis / ERCEA, T‑348/16 OP, EU:T:2019:14, 175 ir 176 punktus. Taip pat atrodo įmanoma, kad kontrahentas prireikus kompetentingame teisme užginčytų pagrindinės skolos, kurią Komisija pripažįsta esanti jam skolinga, dydį, jei nesutinka su šia suma. Sprendimas dėl įskaitymo, prireikus patvirtintas Bendrojo Teismo, taip pat negali suteikti galutinės teisinės galios nustatant šią sumą, jeigu jos nagrinėjimas priklauso ne Bendrojo Teismo, o kito teismo jurisdikcijai.
44 Šiuo klausimu, mutatis mutandis, taip pat žr. 2017 m. gegužės 4 d. Sprendimą Walton / Komisija (T‑744/14, EU:C:2017:304, 47, 49 ir 258 punktai).
45 Žr. mano išvadą, pateiktą byloje ADR Center / Komisija (C‑584/17 P, EU:C:2019:941, 111 punktas).
46 Žr. mano išvadą byloje ADR Center / Komisija (C‑584/17 P, EU:C:2019:941, 41 išnaša). Šiuo klausimu taip pat žr. generalinio advokato P. Léger išvadą byloje Komisija / CEMR (C‑87/01 P, EU:C:2002:501, 57 punktas).
47 Žr. 2018 m. Finansinio reglamento 101 straipsnio 1 dalies trečią pastraipą, 102 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą ir 103 straipsnį.
48 Žr. 2011 m. balandžio 15 d. Sprendimą Čekijos Respublika / Europos Komisija (T‑465/08, EU:T: 2011:186, 129 ir 130 punktai) ir 2017 m. rugsėjo 21 d. Sprendimą Eurofast / Komisija (T‑87/16, EU:T:2017:641, 67 ir 68 punktai).
49 Žr. 2018 m. Finansinio reglamento 103 straipsnį.