Laikina versija

TEISINGUMO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS

2026 m. spalio 8 d.(*)

„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Vartotojų apsauga – Direktyva 93/13/EEB – Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – 3 straipsnio 1 ir 3 dalys ir priedo 1 punkto e papunktis – „Nesąžiningos sąlygos“ sąvoka – Sąlyga, kurios tikslas arba rezultatas reikalauti, kad vartotojas už neįvykdytus įsipareigojimus sumokėtų neproporcingai didelę kompensaciją – 4 straipsnio 2 dalis – Sąlygos, apibrėžiančios pagrindinį sutarties dalyką – Vartotojo ir verslininko sutartys dėl elektroninių ryšių paslaugų teikimo – Sąlyga, pagal kurią vartotojas privalo mokėti delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną – Sąlyga, pagal kurią vartotojas, jei sutartis dėl jam priskiriamos priežasties nutraukiama nepasibaigus minimaliam įsipareigojimo laikotarpiui, privalo sumokėti verslininkui už likusią šio laikotarpio dalį “

Sujungtose bylose C‑872/24 ir C‑909/24

dėl Tribunalul Arad (Arado apygardos teismas, Rumunija) 2024 m. lapkričio 16 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2024 m. gruodžio 16 d. (byla C‑872/24), ir 2024 m. lapkričio 5 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2024 m. gruodžio 16 d. (byla C‑909/24), pagal SESV 267 straipsnį pateiktų dviejų prašymų priimti prejudicinį sprendimą bylose

Digi România SA

prieš

VK (C‑872/24)

ir

Investcapital Ltd

prieš

PN (C‑909/24)

TEISINGUMO TEISMAS (aštuntoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininko pareigas einantis S. Rodin, teisėjai N. Piçarra (pranešėjas) ir O. Spineanu-Matei,

generalinis advokatas D. Spielmann,

kancleris V. Di Bucci,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Investcapital Ltd, atstovaujamos avocaţi Y. Beşleagă, A. Stoica ir V. Stoica,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos A. Boitoş ir P. Kienapfel,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylas be išvados,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymais priimti prejudicinį sprendimą siekiama, kad būtų išaiškintas SESV 56 straipsnis, 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288) 3 straipsnio 1 ir 3 dalys bei šios direktyvos priedo 1 punkto e papunktis, 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų direktyva) (OL L 108, 2002, p. 51; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 367), 20 straipsnis ir 2018 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2018/1972, kuria nustatomas Europos elektroninių ryšių kodeksas (OL L 321, 2018, p. 36), 101, 105 ir 107 straipsniai bei VIII priedo A dalies 3 punkto iv papunktis ir IX priedo 2.4 punktas.

2        Šie prašymai buvo pateikti nagrinėjant pagal Rumunijos teisę įsteigtos įmonės Digi România SA ginčą su vartotoju VK (byla C‑872/24) ir pagal Rumunijos teisę įsteigtos įmonės Investcapital Ltd ginčą su vartotoju PN (byla C‑909/24) dėl sumų, kurių šios įmonės pareikalavo pagal su šiais vartotojais sudarytų elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutarčių sąlygas.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

 Direktyva 93/13

3        Direktyvos 93/13 aštuntoje ir devynioliktoje konstatuojamosiose dalyse teigiama:

„kadangi dviejose Bendrijos programose dėl vartotojo apsaugos ir informavimo politikos <...> pabrėžiama, jog svarbu apsaugoti vartotojus sutarties nesąžiningų sąlygų atvejais; <...> ši apsauga privalo būti numatyta įstatymuose ir kituose teisės aktuose, kurie yra suderinti Bendrijos lygmenyje arba priimti tiesiogiai tame lygmenyje;

<...>

kadangi šioje direktyvoje nei tos sąlygos, kurios apibūdina pagrindinį sutarties dalyką, nei tos, kurios apibūdina prekių ar teikiamų paslaugų kokybės/kainos santykį nėra vertinamos nesąžiningumo atžvilgiu; <...> visgi į pagrindinį sutarties dalyką bei kainos/kokybės santykį galima atsižvelgti vertinant kitų sąlygų sąžiningumą <...>“.

4        Pagal šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalį šia direktyva siekiama suderinti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus, susijusius su nesąžiningomis sąlygomis verslininko su vartotoju sudaromose sutartyse.

5        Minėtos direktyvos 2 straipsnyje numatyta:

„Šioje direktyvoje:

<...>

b)      „vartotojas“ – bet kuris fizinis asmuo, kuris sutartyse, kurioms taikoma ši direktyva, veikia siekdamas tikslų, nesusijusių su jo verslu, prekyba ar profesija;

c)      „pardavėjas ar tiekėjas“ [verslininkas] – bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, kuris sutartyse, kurioms taikoma ši direktyva veikia <...> savo verslo, prekybos ar profesijos [tikslais], nesvarbu ar tai būtų viešoji, ar privati nuosavybė.“

6        Tos direktyvos 3 straipsnyje numatyta:

„1.      Ta sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.

<...>

3.      Priede pateikiamas orientacinis ir neišsamus sąlygų, kurias galima laikyti nesąžiningomis, sąrašas.“

7        Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Sąlygų nesąžiningumo vertinimas nėra susijęs nei su pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu, nei su kainos ir atlygio adekvatumu mainais suteiktoms paslaugoms ar prekėms, jei šios sąlygos pateikiamos aiškia, suprantama kalba.“

8        Šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis [Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos, naudojamos sutartyje, kurią verslininkas sudaro su vartotoju, pagal jų nacionalinės teisės aktus nebūtų privalomos vartotojui ir kad likusi sutarties dalis ir toliau būtų šalims privaloma], jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.“

9        Šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad vartotojų ir konkurentų [konkuruojančių verslininkų] naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų [verslininkų] sudaromose su vartotojais.“

10      Šios direktyvos 8 straipsnyje nurodyta:

„Valstybės narės gali priimti arba išlaikyti pačias griežčiausias [griežtesnes] Sutartį atitinkančias nuostatas šia direktyva reglamentuojamoje srityje, siekiant užtikrinti maksimalią vartotojo apsaugą.“

11      Direktyvos 93/13 priedo „3 straipsnio 3 dalyje nurodytos sąlygos“ 1 dalies e punkte konkrečiai numatytos sąlygos, kurių tikslas arba rezultatas – „reikalauti iš bet kurio vartotojo, kuris neįvykdo savo įsipareigojimo, kaip kompensaciją už tai sumokėti neproporcingai didelę sumą“.

 Direktyva 2002/22

12      Direktyvos 2002/22, panaikintos 2020 m. gruodžio 21 d., kaip numatyta Direktyvos 2018/1972 125 straipsnyje, 30 konstatuojamojoje dalyje buvo numatyta:

„<...> Be šios direktyvos nuostatų, vartotojų sandoriams dėl elektroninių tinklų ir paslaugų taikomi galiojantys Bendrijos teisės vartotojų apsaugos reikalavimai, susiję su sutartimis, ypač [Direktyvos 93/13] ir 1997 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/7/EB dėl vartotojų apsaugos nuotolinėse sutartyse [(OL L 144, 1997, p. 19; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 3 t., p. 319] nuostatose numatyti reikalavimai. <...>“

13      Pirminės redakcijos Direktyvos 2002/22 20 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta:

„Šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalys taikomos nepažeidžiant Bendrijos taisyklių dėl vartotojų apsaugos, ypač Direktyvų [97/7] ir [93/13], ir nacionalinių taisyklių, suderintų su Bendrijos teise.“

 Direktyva 2018/1972

14      Direktyvos 2018/1972 258 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„<...> Be šios direktyvos, vartotojų sandoriams dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų taikomi galiojantys Sąjungos vartotojų apsaugos teisės aktai, susiję su sutartimis, visų pirma [Direktyva 93/13] ir [2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB (OL L 304, 2011, p. 64)]. <...>“

 PVM direktyva

15      2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006, p. 1; toliau – PVM direktyva) 2 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„PVM objektas yra šie sandoriai:

<...>

c)      paslaugų teikimas už atlygį valstybės narės teritorijoje, kai paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, veikdamas kaip toks;

<...>“

 Rumunijos teisė

16      2000 m. lapkričio 6 d. Legea Nr. 193/2000 privind clauzele abuzive din contractele încheiate între profesioniști și consumatori (Įstatymas Nr. 193/2000 dėl nesąžiningų sąlygų verslininkų su vartotojais sudaromose sutartyse; iš naujo paskelbtas Monitorul Oficial al României, I dalis, Nr. 543, 2012 m. rugpjūčio 3 d.), kuriuo į Rumunijos teisę perkelta Direktyva 93/13, 4 straipsnyje nustatyta:

„1.      Sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo tiesiogiai derėtasi su vartotoju, yra laikoma nesąžininga, jeigu dėl jos vienos arba kartu su kitomis sutarties nuostatomis, pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą, atsiranda didelis neatitikimas tarp šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.

<...>

4.      Priede, kuris yra sudedamoji šio įstatymo dalis, pateikiamas pavyzdinis nesąžiningomis laikomų sąlygų sąrašas.“

17      Šio įstatymo priedo 1 dalies i punkte numatyta:

„Nesąžiningomis sąlygomis laikomos sutarties nuostatos, įpareigojančios vartotoją, neįvykdantį sutartinių įsipareigojimų, sumokėti neproporcingą kompensaciją, palyginti su verslininko patirta žala.“

 Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai

 Byla C‑872/24

18      2013 m. rugsėjo 5 d. VK su Digi România sudarė elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutartį dėl judriojo telefono ryšio ir interneto prieigos paslaugų teikimo; 2016 m. birželio 27 d. papildomu susitarimu ši sutartis buvo pratęsta. Kadangi VK nesumokėjo mokėtinų mėnesinių įmokų, Digi România pasinaudojo šioje sutartyje numatyta automatiško sutarties nutraukimo sąlyga ir už 2019–2022 m. laikotarpį pareikalavo iš VK sumokėti 807,25 Rumunijos lėjų (RON) (apie 161,45 EUR) kaip pagrindinę skolą, kurią sudaro mokėtinos, bet nesumokėtos sąskaitos, taip pat 0,2 proc. pagrindinės skolos dydžio delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną.

19      Digi România pateikė Judecătoria Arad (Arado pirmosios instancijos teismas, Rumunija) ieškinį VK, reikalaudama padengti skolas pagal neapmokėtas sąskaitas ir sumokėti 289,92 RON (maždaug 57,98 EUR) kompensaciją už paslaugos aktyvavimą ir naudojimąsi neribotu „Optim“ paslaugų paketu.

20      2024 m. kovo 21 d. sprendimu Judecătoria Arad (Arado pirmosios instancijos teismas) iš dalies atmetė šį ieškinį. Šis teismas pripažino nesąžininga sutarties sąlygą, kurioje numatyti 0,2 proc. pagrindinės skolos dydžio delspinigiai, skaičiuojami už kiekvieną pavėluotą dieną, motyvuodamas tuo, kad pagal ją sutartinių įsipareigojimų neįvykdęs vartotojas turėjo sumokėti akivaizdžiai neproporcingą kompensaciją, palyginti su verslininko patirta žala. Jis konkrečiai nurodė, kad vienų metų delspinigių norma sudarė 73 proc. pagrindinės skolos ir ji gerokai viršijo teisės aktuose įtvirtintą palūkanų normą, nustatomą pagal Banca Națională a României (Rumunijos nacionalinis bankas) skelbiamą orientacinę palūkanų normą, padidinamą keturiais procentiniais punktais.

 Byla C‑909/24

21      2017 m. lapkričio 23 d.–gruodžio 8 d. laikotarpiu PN su Orange România S.A. sudarė keturias elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutartis dėl judriojo telefono ryšio ir interneto prieigos paslaugų teikimo. Kadangi PN nesumokėjo mokėtinų mėnesinių įmokų, Orange România pasinaudojo šiose sutartyse numatyta automatiško sutarčių nutraukimo sąlyga ir pareikalavo, kad PN sumokėtų, pirma, 272,62 RON (apie 54,52 EUR) kaip pagrindinę skolą už suteiktas, bet neapmokėtas paslaugas kartu su 0,5 proc. pagrindinės skolos dydžio delspinigiais už kiekvieną pavėluotą dieną ir, antra, 5 648,64 RON (maždaug 1 129,72 euro) sumą kaip nuostolių atlyginimą už minėtose sutartyse numatytos 24 mėnesių įsipareigojimo trukmės nesilaikymą.

22      2022 m. kovo 30 d. Orange România pagal minėtas sutartis kylančią reikalavimo teisę PN atžvilgiu perleidus Investcapital, pastaroji pareiškė Judecătoria Arad (Arado pirmosios instancijos teismas) ieškinį PN, siekdama išieškoti tą reikalavimą atitinkančias sumas kartu su teisės aktuose nustatytomis palūkanomis, skaičiuojamomis nuo kreipimosi į šį teismą dienos.

23      2024 m. vasario 22 d. sprendimu Judecătoria Arad (Arado pirmosios instancijos teismas) dėl tų pačių priežasčių, kaip nurodytosios šio sprendimo 20 punkte minimame 2024 m. kovo 21 d. sprendime, pripažino nesąžininga sutarčių sąlygą, pagal kurią privaloma sumokėti 0,5 proc. pagrindinės skolos dydžio delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną. Jis taip pat pripažino nesąžininga sutarties sąlygą, pagal kurią verslininkui leidžiama reikalauti nuostolių atlyginimo tuo atveju, kai dėl vartotojui priskiriamos priežasties prieš terminą nutraukiama 24 mėnesių įsipareigojimo laikotarpį numatanti sutartis, motyvuodamas tuo, kad, pirma, dėl šios sąlygos su šiuo vartotoju nebuvo tiesiogiai derėtasi ir, antra, pagal ją vartotojas įpareigotas sumokėti kompensaciją, viršijančią žalą, kurią verslininkas patyrė dėl šio nutraukimo.

24      Investcapital ir Digi România dėl atitinkamai 2024 m. vasario 22 d. ir kovo 21 d. priimtų sprendimų pateikė apeliacinius skundus Tribunalul Arad (Arado apygardos teismas, Rumunija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui; šis mano, kad pirmiausia būtina nustatyti, ar Direktyva 93/13 taikytina pagrindinėse bylose nagrinėjamų elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutarčių delspinigius nustatančioms sąlygoms ir, jei taip, kiek, nes šiam veiklos sektoriui taikomuose nacionalinės teisės aktuose, kaip ir teisės aktuose, kuriuose apskritai reglamentuoti delspinigiai, nenumatyta jokių apribojimų dėl vartotojams taikomų delspinigių, priešingai nei nacionalinės teisės aktuose, taikomuose, pavyzdžiui, banko paslaugoms. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad šios sąlygos gali būti nagrinėjamos atsižvelgiant į Direktyvą 93/13, ir jam kyla klausimas, ar pagal šią direktyvą leidžiama sumažinti tose sąlygose numatytus delspinigius.

25      Antra, kalbant apie byloje C‑909/24 nagrinėjamose elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutartyse numatytą sąlygą, pagal kurią vartotojas, jeigu sutartis nutraukiama prieš terminą dėl jam priskiriamos priežasties, privalo sumokėti nuostolių atlyginimą, atitinkantį sumą, kurią jis būtų turėjęs sumokėti už likusį įsipareigojimo laikotarpį, reikia pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar tai, kad Teisingumo Teismas tokią sumą kvalifikavo kaip atlyginimą už „paslaugų teikimą už atlygį“ pagal PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies c punktą, reiškia, kad sutarties sąlyga, numatanti šią sumą, turi būti kvalifikuojama kaip sąlyga, susijusi su pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu, kaip tai numatyta Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalyje. Šis teismas mano, kad į šį klausimą turi atsakyti teigiamai ir kad atitinkamai, kaip matyti iš šio 4 straipsnio 2 dalies, tokia sąlyga negali būti vertinama pagal šią direktyvą, kiek tai susiję su jos nesąžiningumu.

26      Šiomis aplinkybėmis Tribunalul Arad (Arado apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus (byla C‑872/24):

„1.      Ar tai, kad nacionalinės teisės aktų, kuriuose nustatytas tam tikras netesybų apribojimas teisinių santykių, nesusijusių su įmonės veikla, atveju, turinys yra kitoks nei teisinių santykių, susijusių su įmonės veikla, atveju ir juose nenustatytas tokių sankcijų, taikomų elektroninių ryšių paslaugų (judriojo telefono ryšio ir interneto paslaugų teikimo) operatoriaus ir vartotojo teisiniams santykiams, apribojimas, tačiau toks apribojimas nustatytas kitiems santykiams, pavyzdžiui, bankų veiklai, turi būti laikoma [SESV] 56 ir paskesniuose straipsniuose įtvirtintos laisvės [teikti] paslaugas, kuri elektroninių ryšių sektoriuje reglamentuota [Direktyvoje 2002/22] ir [Direktyvoje 2018/1972], sudedamąja dalimi, ar, priešingai, teismas gali apriboti atitinkamas sankcijas vartotojų naudai, remdamasis [Direktyvos 93/13] 3 straipsnio 3 dalimi, ypač šios direktyvos priedo [1 punkto e punktu], pagal kurį sąlyga gali būti laikoma nesąžininga, jeigu pagal ją verslininkui suteikiama teisė reikalauti iš bet kurio vartotojo, kuris neįvykdo įsipareigojimo, sumokėti už tai neproporcingai didelę kompensaciją?

2.      Ar Direktyvos 93/13 3 straipsnio 3 dalies nuostatų, ypač šios direktyvos priedo [1 punkto e papunkčio], aiškinimas ir taikymas, analizuojant galimai nesąžiningą baudos sąlygą, kurioje nustatyti [0,2] proc. dydžio delspinigiai, kuriuos vartotojas turi sumokėti už sąskaitų už elektroninių ryšių paslaugas (judriojo telefono ryšio ir interneto paslaugų teikimą) neapmokėjimą per nustatytą terminą, už kiekvieną pavėluotą dieną, reiškia, kad:

–        teismas privalo remtis šių delspinigių suma, apskaičiuota už vienus metus, t. y. [73] proc. per metus, ir šių delspinigių nesąžiningą pobūdį galima nustatyti tik lyginant ją su įstatyme numatytų palūkanų suma, kuri būtų taikoma tuo atveju, jei šalys pačios nenustatė konkrečios delspinigių sumos,

arba

–        teismas taip pat privalo atsižvelgti į faktinį laikotarpį, už kurį reikalaujama [0,2] proc.  delspinigių, t. y. į su šiuo reikalavimu susijusių dienų skaičių, ir, atlikdamas vertinimą, atsižvelgti į faktinę kaip delspinigiai reikalaujamą sumą, palyginti su pagrindinio įsiskolinimo dydžiu?

3.      Ar nagrinėjant galimai nesąžiningą netesybų sąlygos, pagal kurią už sąskaitų už elektroninių ryšių paslaugas (judriojo telefono ryšio ir interneto paslaugų teikimą) neapmokėjimą per nustatytą terminą vartotojo mokėtinų delspinigių dydis yra [0,2] proc. už kiekvieną uždelstą dieną, pobūdį, aiškinant ir taikant [Direktyvos 93/13] 3 straipsnio 3 dalį ir ypač šios direktyvos priedo [1 punkto e papunktį], reikalaujama, kad teismas atsižvelgtų ne tik į vartotojo mokėtinas sumas, bet ir į žalą, kurią gali patirti verslininkas, savo ruožtu saistomas teisinių santykių, pagal kuriuos jam tenka panašūs įsipareigojimai, kiek tai susiję su delspinigių, kuriuos jis turėtų sumokėti dėl mokėjimo prievolių nevykdymo, dydžiu?

4.      Ar konkrečiai nustatytas delspinigių dydis gali būti laikomas nesąžiningu, jeigu jis viršija vartotojo mokėtiną pagrindinį įsiskolinimą?“

27      Byloje C‑909/24 Tribunalul Arad (Arado apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui keturis prejudicinius klausimus, identiškus pateiktiesiems byloje C‑872/24, ir šiuos penktąjį–septintąjį prejudicinius klausimus:

„5.      Ar kvalifikavimas, kurį pateikė Teisingumo Teismas 2018 m. lapkričio 22 d. Sprendime MEO – Serviços de Comunicações e Multimédia (C‑295/17, EU:C:2018:942), pagal kurį iš anksto nustatyta suma, kurią gauna ūkio subjektas, jeigu jo klientas prieš terminą nutraukia paslaugų teikimo sutartį su numatytu minimaliu įsipareigojimo laikotarpiu arba ji nutraukiama dėl kliento kaltės, ir kuri yra lygi sumai, kurią šis ūkio subjektas būtų gavęs per likusį minėtą laikotarpį, jeigu nebūtų nutraukta ši sutartis, turi būti laikoma atlyginimu už paslaugų teikimą už atlygį ir jai, kaip tokiai, turi būti taikomas pridėtinės vertės mokestis (PVM), yra savarankiško pobūdžio ir yra svarbus tik PVM direktyvų aiškinimui ir taikymui, ar juo taip pat galima remtis aiškinant bei taikant [Direktyvos 1993/13] 4 straipsnio 2 dalį, siekiant, kad į šios direktyvos taikymo sritį nepatektų tokias išlaidas nustatanti sąlyga dėl jos kvalifikavimo kaip susijusios su sutarties dalyko apibrėžtimi ir kainos ar atlygio už suteiktas paslaugas ar prekes adekvatumu, jei ši sąlyga laikoma suformuluota aiškiai ir suprantamai?

6.      Darant prielaidą, kad atsakymas į [pirmesnį] klausimą yra toks, jog [Teisingumo Teismo] [minėtame sprendime] pateiktas aiškinimas yra savarankiško pobūdžio ir jis taikytinas tik PVM direktyvų atveju, ar ir (jei taip) kiek bendras [Direktyvos 93/13] 3 straipsnio 1 ir 3 dalių, [Direktyvos 2002/22] 20 straipsnio, taip pat [Direktyvos 2018/1972] 101, 105 ir 107 straipsnių ir jos VIII priedo A dalies 3 punkto iv papunkčio ir IX priedo 2.4 punkto nuostatų aiškinimas  leidžia kvalifikuoti kaip nesąžiningą sutarties sąlygą, įtrauktą į elektroninių ryšių paslaugų (judriojo telefono ryšio ir interneto paslaugų teikimo) sutartį, kuriai taikoma Direktyva 2002/22 arba Direktyva 2018/1972 ir kurioje nustatyta suma, kurią ūkio subjektas gali gauti kaip kompensaciją ir kuri lygi sumai, kurią šis ūkio subjektas būtų gavęs per likusį minėtą laikotarpį, jeigu ši sutartis, kurioje numatytas minimalus įsipareigojimo laikotarpis, savo trukme atitinkantis Direktyvos (ES) 2018/1972 105 straipsnyje nustatytą 24 mėnesių ribą, nebūtų nutraukta (vartotojas ją nutraukia prieš terminą arba sutartis nutraukiama dėl jam priskiriamos priežasties):

–        atsižvelgiant į šios sumos dydį ir remiantis vertinimu, kad ši suma yra neproporcinga, palyginti su ryšių paslaugų teikėjo patirta žala, arba

–        remiantis išvada, kad egzistuoja teisinis neatitikimas tarp šalių teisių ir pareigų dėl to, kad tokia sankcija taikoma tik vartotojui, o ne ryšių paslaugų teikėjui tuo atveju, kai pagal tą pačią sutartį paslaugų teikėjas įpareigojamas sumokėti kompensaciją, lygią atlygiui už nesuteiktą ar netinkamai suteiktą paslaugą, jeigu tokia paslauga neatitinka iš anksto nustatytų kokybės standartų?

7.      Kokią reikšmę pirmesnio klausimo nagrinėjimo aplinkybėmis turi tai, kad vartotojas, sudaręs elektroninių ryšių paslaugų (judriojo telefono ryšio ir interneto paslaugų teikimo) sutartį ne trumpesniam kaip 24 mėnesių laikotarpiui, pasinaudojo tam tikrais reklaminiais pasiūlymais, suteikiančiais nuolaidų perkant įrenginį ar paslaugas, kai iš nagrinėjamu atveju nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad nuolaidų vertė įskaičiuojama į abonentinį mokestį, apskaičiuotą už visą sutarties laikotarpį?“

28      2025 m. vasario 7 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu bylos C‑872/24 ir C‑909/24 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas sprendimas.

 Dėl prejudicinių klausimų

 Dėl pirmojo–ketvirtojo klausimų

29      Visų pirma primintina, kad nacionaliniams teismams ir Teisingumo Teismui bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, pastarasis turi pateikti nacionaliniam teismui naudingą atsakymą, kuris leistų priimti sprendimą jo nagrinėjamoje byloje. Tuo tikslu atitinkamais atvejais Teisingumo Teismui tenka pareiga performuluoti jam pateiktus klausimus. Be to, Teisingumo Teismui gali tekti atsižvelgti į Sąjungos teisės normas, kurių nacionalinis teismas nenurodė savo klausimuose ir dėl kurių šiuose klausimuose nurodytų Sąjungos teisės normų aiškinimas gali būti nereikalingas (šiuo klausimu žr. 1986 m. kovo 20 d. Sprendimo Tissier, 35/85, EU:C:1986:143, 9 punktą ir 2025 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimo Alace ir Canpelli, C‑758/24 ir C‑759/24, EU:C:2025:591, 44 punktą).

30      Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teisingai mano, kad ginčijamos sutarčių sąlygos, kuriose numatyti delspinigiai, gali būti nagrinėjamos atsižvelgiant į Direktyvos 93/13 3 straipsnio 3 dalį, konkrečiai – į šios direktyvos priedo 1 punkto e papunktį, siekiant nustatyti, ar jų tikslas arba rezultatas yra įpareigoti įsipareigojimų nevykdantį vartotoją sumokėti neproporcingo dydžio kompensaciją ir, jei taip, ar ją galima sumažinti. Šių nuostatų, siejamų su minėtos direktyvos 1 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio b ir c punktais, 6 straipsnio 1 dalimi ir 7 straipsnio 1 dalimi (jų šis teismas nenurodė savo pirmajame–ketvirtajame klausimuose), pakanka, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui būtų pateiktas naudingas atsakymas, nesant reikalo aiškinti SESV 56 straipsnio.

31      Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad pirmuoju–ketvirtuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 93/13 3 straipsnio 3 dalis ir priedo 1 punkto e papunktis, siejami su šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio b ir c punktais, 6 straipsnio 1 dalimi ir 7 straipsnio 1 dalimi, aiškintini taip, kad į šios direktyvos taikymo sritį patenka verslininko ir vartotojo sudarytos elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutarties sąlyga, pagal kurią vartotojui taikomi tam tikro dydžio delspinigiai, nors šiam veiklos sektoriui taikomuose nacionalinės teisės aktuose, priešingai nei kitus ekonominės veiklos sektorius reglamentuojančiuose teisės aktuose, nenumatyta jokio šių delspinigių dydžio apribojimo. Jei į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai, šis teismas klausia, pirma, į kokius kriterijus reikia atsižvelgti vertinant galimą vartotojui sutartyse nustatytų delspinigių dydžio galimą neproporcingumą ir, antra, ar pagal tą direktyvą nacionaliniam teismui leidžiama sumažinti tą dydį.

32      Pirma, kaip Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, Direktyva 93/13 yra bendroji vartotojų apsaugos direktyva. Pagal šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalį, siejamą su jos aštunta konstatuojamąja dalimi, ši direktyva taikoma verslininko ir vartotojo, kaip jie atitinkamai apibrėžti šios direktyvos 2 straipsnio b ir c punktuose, sudarytose sutartyse esančioms nesąžiningoms sąlygoms, nepriklausomai nuo atitinkamo ekonominės veiklos sektoriaus (šiuo klausimu žr. 2025 m. kovo 20 d. Sprendimo Arce, C‑365/23, EU:C:2025:192, 44 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

33      Todėl Direktyva 93/13 taikoma elektroninių ryšių paslaugų sutartims, kaip antai nagrinėjamoms pagrindinėje byloje, sudarytoms tarp verslininko ir vartotojo, ir šiuo atveju neturi reikšmės tai, kad egzistuoja šį veiklos sektorių reglamentuojantys nacionalinės teisės aktai ir kad juose nenumatyti jokie vartotojams taikomų delspinigių dydžių apribojimai. Tuo remiantis, darytina išvada, kad tokiose sutartyse esančių sąlygų nesąžiningumas gali būti vertinamas pagal, be kita ko, šios direktyvos 3 straipsnį ir jos priedo 1 punkto e papunktį.

34      Be to, šią išvadą patvirtina tiek Direktyvos 2002/22 20 straipsnio 1 dalis, siejama su jos 30 konstatuojamąja dalimi, tiek Direktyvos 2018/1972 258 konstatuojamoji dalis, iš kurių aiškiai matyti, kad Direktyvos 93/13 nuostatos taikomos vartotojų sudaromiems sandoriams dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų.

35      Pagal Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalį ta vartotojo ir verslininko sudarytos sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš šios sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.

36      Kaip matyti iš šios direktyvos 3 straipsnio 3 dalies, jos priede pateiktas orientacinis ir neišsamus sąlygų, kurias galima laikyti nesąžiningomis, sąrašas, ir tarp jų šio priedo 1 punkto e papunktyje yra sąlygos, kurių tikslas arba rezultatas yra reikalauti iš bet kurio vartotojo, kuris neįvykdo įsipareigojimo, kaip kompensaciją už tai sumokėti neproporcingai didelę sumą.

37      Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pažymėjo, kad tokios kompensacijos dydis turi būti proporcingas vartotojo neįvykdyto įsipareigojimo pobūdžiui (šiuo klausimu žr. 2019 m. spalio 24 d. Nutarties Topaz , C‑211/17, EU:C:2019:906, 58 ir 59 punktus).

38      Be to, siekdamas įvertinti, ar sąlygoje, kurioje numatytos netesybos už vėlavimą, nustatyta delspinigių norma yra tinkama ja siekiamų tikslų įgyvendinimui užtikrinti ir neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti, kompetentingas teismas turi atsižvelgti, be kita ko, į nacionalinės teisės nuostatas, taikytinas nesant šalių susitarimo, ir visų pirma palyginti sutartyje numatytą delspinigių normą su teisės aktuose nustatyta palūkanų norma (šiuo klausimu žr. 2013 m. kovo 14 d. Sprendimo Aziz, C‑415/11, EU:C:2013:164, 74 ir 59 punktus).

39      Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad valstybės narės, remdamosi Direktyvos 93/13 8 straipsniu, pagal kurį jos turi teisę priimti ar palikti galioti griežtesnes nuostatas (jos turi atitikti Sutartį), gali, kad užtikrintų didesnę vartotojo apsaugą, sudaryti nacionalinį sąlygų, kurios turi būti kvalifikuojamos kaip nesąžiningos, sąrašą (šiuo klausimu žr. 2023 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo mBank (Lenkijos nesąžiningų sąlygų registras), C‑139/22, EU:C:2023:692, 39, 40 ir 42 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

40      Kai valstybės narės taip išplečia Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 ir 3 dalyse ir jos priede numatytą apsaugą, šio priedo 1 punkte išvardytas standartines sąlygas bendrai pripažindamos nesąžiningomis, nebereikalaujama atlikti papildomo nagrinėjimo pagal Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalyje nurodytus kriterijus, jeigu tokia sąlyga iš esmės, atsižvelgiant, be kita ko, į jos sukeliamas pasekmes, yra lygiavertė nacionaliniame sąraše nurodytai sąlygai (šiuo klausimu žr. 2023 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo mBank (Lenkijos nesąžiningų sąlygų registras), C‑139/22, EU:C:2023:692, 42 ir 44 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

41      Iš nutarčių dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Įstatymo Nr. 193/2000 4 straipsnio 4 dalimi ir šio įstatymo priedu siekiama sudaryti nacionalinį nesąžiningų sąlygų sąrašą (šiuo klausimu žr. 2015 m. vasario 26 d. Sprendimo Matei, C‑143/13, EU:C:2015:127, 61 punktą). Tarp šiame priede išvardytų standartinių sąlygų 1 dalies i punkte yra sąlyga, kad sutartinių įsipareigojimų nevykdantis vartotojas turi sumokėti verslininko patirtai žalai neproporcingo dydžio kompensaciją.

42      Todėl, remiantis šio sprendimo 40 punkte nurodyta teismo jurisprudencija, nereikia pagal Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus papildomai nagrinėti sutarties sąlygų, pagal kurias įsipareigojimų, kaip antai nagrinėjamų pagrindinėse bylose, nevykdantis vartotojas privalo sumokėti delspinigius, jeigu, atsižvelgiant į visas reikšmingas konkretaus atvejo aplinkybes, šios sąlygos, atsižvelgiant, be kita ko, į jų sukeliamas pasekmes, yra iš esmės lygiavertės Įstatymo Nr. 193/2000 priedo 1 dalies i punkte numatytai sąlygai. Šiuo atžvilgiu atitinkamas verslininkas turi turėti galimybę ginčyti šį lygiavertiškumą kompetentingame teisme per rungimosi principu grindžiamą procedūrą taip, kaip šiuo klausimu numatyta nacionalinėse procesinėse normose (šiuo klausimu žr. 2024 m. sausio 18 d. Sprendimo Getin Noble Bank ir kt. (Sąlygų nesąžiningumo patikrinimas savo iniciatyva), C‑531/22, EU:C:2024:58, 72 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

43      Antra, dėl klausimo, ar valstybės narės teismas gali, jeigu konstatuoja, kad sutarties sąlyga, pagal kurią reikalaujama mokėti delspinigius, yra nesąžininga, neapribodamas jų dydžio juos sumažinti remdamasis Direktyva 93/13, reikia pažymėti, kad iš šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalies matyti, jog verslininko su vartotoju sudarytoje sutartyje esančios nesąžiningos sąlygos nėra privalomos vartotojui atitinkamos valstybės narės teisėje nustatytomis sąlygomis. Šioje nuostatoje (antroje sakinio dalyje) taip pat nurodyta, kad likusi sutarties dalis ir toliau šalims privaloma, jeigu ji gali išlikti „be nesąžiningų nuostatų“.

44      Teisingumo Teismas, remdamasis šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalies tekstu, padarė išvadą, kad nacionaliniai teismai privalo netaikyti nesąžiningos sutarties sąlygos, kad ji nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui (nebent šis tam prieštarautų), bet neturi teisės keisti jos turinio. Sutartis iš esmės turi išlikti be jokio kito pakeitimo, išskyrus pakeitimus, kurių atsiranda dėl nesąžiningų sąlygų panaikinimo, jei pagal vidaus teisės normas toks sutarties išlikimas yra teisiškai įmanomas (šiuo klausimu žr. 2024 m. rugsėjo 3 d. Nutarties Investcapital, C‑658/23, EU:C:2024:716, 48, 52 ir 56 punktus).

45      Šį aiškinimą patvirtina Direktyvos 93/13 tikslas ir bendra struktūra. Iš tikrųjų, atsižvelgiant į tai, koks svarbus yra viešasis interesas, kuriuo pagrįsta vartotojų, kurių padėtis yra mažiau palanki nei verslininko tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl informacijos lygio, apsauga, šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad valstybės narės numatytų pakankamas ir veiksmingas priemones, „užkertanči[a]s kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, verslininkų sudaromose su vartotojais“ (šiuo klausimu žr. 2024 m. rugsėjo 3 d. Nutarties Investcapital, C‑658/23, EU:C:2024:716, 50 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

46      Jei nacionaliniams teismams būtų leidžiama keisti tokiose sutartyse esančių nesąžiningų sąlygų turinį, tokia prerogatyva galėtų pakenkti direktyvos 7 straipsnyje nurodytam ilgalaikiam tikslui, nes sumenkintų atgrasomąjį poveikį, kurį verslininkams turi visiškas tokių nesąžiningų sąlygų netaikymas vartotojo atžvilgiu (šiuo klausimu žr. 2013 m. gegužės 30 d. Sprendimo Asbeek Brusse ir de Man Garabito, C‑488/11, EU:C:2013:341, 58 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

47      Tuo remiantis, darytina išvada, kad Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis, siejama su jos 7 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nacionaliniam teismui, kai jis nustato, kad verslininko ir vartotojo sudarytos sutarties sąlyga, kurioje numatyti delspinigiai, yra nesąžininga, neleidžiama vien sumažinti (nors pagal nacionalinę teisę tokia galimybė yra) vartotojo pagal šią sąlygą mokėtinų delspinigių dydį, bet jis privalo tiesiog netaikyti šios sąlygos vartotojui (šiuo klausimu žr. 2013 m. gegužės 30 d. Sprendimo Asbeek Brusse ir de Man Garabito, C‑488/11, EU:C:2013:341, 60 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2024 m. rugsėjo 3 d. Nutarties Investcapital, C‑658/23, EU:C:2024:716, 58 punktą).

48      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį–ketvirtąjį klausimus reikia atsakyti: Direktyvos 93/13 3 straipsnio 3 dalis ir jos priedo 1 punkto e papunktis, siejami su šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio b ir c punktais, 6 straipsnio 1 dalimi ir 7 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinami taip:

–        į šios direktyvos taikymo sritį patenka ir gali būti pripažinta nesąžininga verslininko ir vartotojo sudarytos elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutarties sąlyga, pagal kurią vartotojas privalo mokėti delspinigius už vėlavimą sumokėti tam tikrą sumą, net jei šiam veiklos sektoriui taikomuose nacionalinės teisės aktuose, priešingai nei kitus ekonominės veiklos sektorius reglamentuojančiuose teisės aktuose, nenumatyta jokio šių delspinigių dydžio apribojimo;

–        kai pagal nacionalinę teisę sutarties sąlyga, kurios tikslas arba rezultatas yra įpareigoti įsipareigojimų nevykdantį vartotoją sumokėti neproporcingai didelę kompensaciją, aiškiai kvalifikuojama kaip nesąžininga, neatliekant papildomo nagrinėjimo pagal minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus gali būti pripažintos nesąžiningomis sąlygos, kurios, atsižvelgiant, be kita ko, į jų sukeliamas pasekmes, yra iš esmės lygiavertės numatytajai nacionalinėje teisėje, o tai turi būti nustatyta vykstant rungimosi principu pagrįstoms verslininko ir vartotojo diskusijoms, laikantis šiuo tikslu nacionalinėse procesinėse normose numatytos formos;

–        nacionalinis teismas turi netaikyti tokių sąlygų ir negali sumažinti jose numatytų delspinigių už pavėlavimą sumokėti dydžio.

 Dėl penktojo klausimo

49      Penktuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama vertinti, ar nesąžininga sutarties sąlyga, pagal kurią vartotojas, kai dėl jam priskiriamos priežasties paslaugų teikimo sutartis, kurioje numatytas minimalus įsipareigojimo laikotarpis, nutraukiama prieš terminą, įpareigojamas sumokėti atitinkamam verslininkui kompensaciją, lygią už likusį įsipareigojimo laikotarpį mokėtinoms mėnesinėms įmokoms, net jei Teisingumo Teismas, taikydamas PVM direktyvą, tokią kompensaciją kvalifikavo kaip „atlyginimą už paslaugų teikimą už atlygį“, kaip tai suprantama pagal tos direktyvos 2 straipsnio 1 dalies c punktą.

50      Pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalį, siejamą su jos devyniolikta konstatuojamąja dalimi, sutarties sąlygų nesąžiningumo vertinimas nėra susijęs su, be kita ko, pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu, jei šios sąlygos pateikiamos aiškia, suprantama kalba.

51      Taigi šioje nuostatoje numatyta nesąžiningų sąlygų turinio kontrolės, nustatytos įgyvendinant šioje direktyvoje įtvirtintą vartotojų apsaugos sistemą, išimtis, todėl šią nuostatą reikia aiškinti siaurai (šiuo klausimu žr. 2023 m. sausio 12 d. Sprendimo D. V. (Advokato užmokestis –- Valandinio įkainio principas), C‑395/21, EU:C:2023:14, 30 punktą).

52      Sutarties sąlygomis, kurias apima „pagrindinio sutarties dalyko“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalį, reikia laikyti tas, kuriose įtvirtintos esminės prievolės pagal šią sutartį ir kurios, būdamos tokios, apibrėžia šią sutartį. Tačiau ši „pagrindinio sutarties dalyko“ sąvoka negali apimti sąlygų, kurios tik papildo sutartinių santykių esmę apibrėžiančias sąlygas (2023 m. sausio 12 d. Sprendimo (Advokato užmokestis – Valandinio įkainio principas), C‑395/21, EU:C:2023:14, 31 punktas).

53      Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad byloje C‑909/24 nagrinėjama sutarties sąlyga neapibrėžiamos esminės sutarties prievolės, t. y. elektroninių ryšių paslaugų teikimas ir vartotojo už jį mokėtina kaina, iš tikrųjų ja siekiama nubausti už vartotojo elgesį tuo atveju, kai sutartis nutraukiama dėl jam priskiriamos priežasties prieš pasibaigiant numatytam minimaliam įsipareigojimo laikotarpiui. Šiomis aplinkybėmis ši sąlyga nepatenka į sąlygų, susijusių su sąvoka „pagrindinis sutarties dalykas“, kategoriją, nes ja siekiama nubausti už sutartinės prievolės pažeidimą, o ne apibrėžti tos prievolės turinį, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas (šiuo klausimu žr. 2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Vicente (Procedūra dėl advokato honoraro sumokėjimo), C‑335/21, EU:C:2022:720, 78 ir 79 punktai).

54      Taigi šios sąlygos nesąžiningumas gali būti vertinamas atsižvelgiant į Direktyvą 93/13. Šiuo atveju neturi reikšmės ta aplinkybė, kad 2018 m. lapkričio 22 d. Sprendime MEO – Serviços de Comunicações e Multimédia (C‑295/17, EU:C:2018:942, 57 punktas) Teisingumo Teismas, taikydamas PVM direktyvą, kvalifikavo iš anksto nustatytą sumą, kurią gauna ūkio subjektas, jeigu jo klientas prieš terminą nutraukia paslaugų teikimo sutartį, kurioje numatytas minimalus įsipareigojimo laikotarpis, arba ji nutraukiama dėl kliento kaltės, kaip „atlyginimą už paslaugų teikimą už atlygį“, kaip tai suprantama pagal tos direktyvos2 straipsnio 1 dalies c punktą.

55      Tokią išvadą patvirtina skirtingi Direktyva 93/13 ir PVM direktyva siekiami tikslai. Iš tiesų Direktyva 93/13 siekiama užtikrinti viešąjį interesą apsaugoti vartotojus nuo nesąžiningų sąlygų sutartyse, kurias jie sudaro su verslininkais (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimo Banco Santander ir Escobedo Cortés, C‑96/16 ir C‑94/17, EU:C:2018:643, 75 punktą), o PVM direktyva siekiama nustatyti PVM sistemą, kuri neiškraipo konkurencijos sąlygų ir netrukdo laisvai judėti prekėms ir paslaugoms (2025 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimo Galerie Karsten Greve, C‑433/24, EU:C:2025:600, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

56      Atsižvelgiant į tai, kad, kaip matyti iš šio sprendimo pirmesniame punkte priminto Direktyvos 93/13 tikslo, pagal šio sprendimo 41 punkte nurodytas Rumunijos teisės nuostatas aiškiai laikomos nesąžiningomis sąlygos, pagal kurias sutartinių įsipareigojimų nevykdantis vartotojas turi sumokėti neproporcingo dydžio kompensaciją, palyginti su verslininko patirta žala, šios nuostatos iš esmės būtų neveiksmingos, jeigu, remiantis Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalimi, kompetentingiems teismams iš pat pradžių būtų užkirstas kelias vertinti tokios sutarties sąlygos, kaip nagrinėjama byloje C‑909/24, nesąžiningumą (šiuo klausimu žr. 2015 m. vasario 26 d. Sprendimo Matei, C‑143/13, EU:C:2015:127, 60 ir 61 punktus).

57      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į penktąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiama vertinti, ar nesąžininga sutarties sąlyga, pagal kurią vartotojas, kai dėl jam priskiriamos priežasties paslaugų teikimo sutartis, kurioje numatytas minimalus įsipareigojimo laikotarpis, nutraukiama prieš terminą, įpareigojamas sumokėti atitinkamam verslininkui kompensaciją, lygią už likusį įsipareigojimo laikotarpį mokėtinoms mėnesinėms įmokoms, net jei Teisingumo Teismas, taikydamas PVM direktyvą, tokią kompensaciją kvalifikavo kaip „atlyginimą už paslaugų teikimą už atlygį“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies c punktą.

 Dėl šeštojo ir septintojo klausimų

58      Kaip buvo priminta šio sprendimo 29 punkte, nacionaliniams teismams ir Teisingumo Teismui bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, Teisingumo Teismui gali tekti atsižvelgti į Sąjungos teisės normas, kurių nacionalinis teismas nenurodė savo klausimuose ir dėl kurių šiuose klausimuose nurodytų Sąjungos teisės normų aiškinimas gali būti nereikalingas.

59      Taip yra nagrinėjamu atveju, nes, atsižvelgus į Direktyvos 93/13 priedo 1 punkto e papunkčio nuostatą, kuri nepaminėta šeštojo klausimo formuluotėje, siekiant pateikti prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui naudingą atsakymą, kuris leistų išspręsti jo nagrinėjamus ginčus, nebereikalinga aiškinti tame klausime paminėtų Direktyvos 2018/1972 101, 105 ir 107 straipsnių, VIII priedo A dalies 3 punkto iv papunkčio ir IX priedo 2.4 punkto.

60      Tokiomis aplinkybėmis reikia suprasti, kad šeštuoju ir septintuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 93/13 straipsnio 1 ir 3 dalys, siejamos su šios direktyvos priedo 1 punkto e papunkčiu, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas leidžiama pripažinti nesąžininga ne trumpesniam kaip 24 mėnesių laikotarpiui sudarytos elektroninių ryšių paslaugų sutarties sąlygą, pagal kurią tuo atveju, kai ši sutartis nutraukiama prieš terminą dėl vartotojui priskiriamos priežasties, jis privalo kaip kompensaciją sumokėti verslininkui už likusį laikotarpį mokėtiną sumą, apskaičiuojamą įtraukiant vartotojui taikytų nuolaidų už suteiktas paslaugas ir patiektas prekes sumą.

61      Kaip išdėstyta šio sprendimo 37–41 punktuose, nors, bendrai aiškinant Direktyvos 93/13 3 straipsnio 3 dalį ir jos priedo 1 punkto e papunktį, galima daryti išvadą, kad sutarties sąlyga, pagal kurią įsipareigojimų nevykdantis vartotojas privalo sumokėti verslininkui neproporcingai didelę kompensaciją, yra įtraukta į orientacinį ir neišsamų sąlygų, kurios gali būti pripažintos nesąžiningomis, sąrašą, savo ruožtu pagal Įstatymo Nr. 193/2000 4 straipsnio 4 dalį ir šio įstatymo priedo 1 dalies i punktą, siekiant užtikrinti vartotojams didesnę apsaugą, reikia tokią sąlygą laikyti nesąžininga neatliekant papildomo vertinimo pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje numatytus kriterijus.

62      Būtent taikant šią taisyklę, kaip tai aiškiai nurodo prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, reikia vertinti, ar byloje C‑909 nagrinėjama sutarties sąlyga yra nesąžininga, paisant šio sprendimo 42 punkte primintų sąlygų.

63      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į šeštąjį ir septintąjį klausimus reikia atsakyti: Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 ir 3 dalys, siejamos su šios direktyvos priedo 1 punkto e papunkčiu, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas leidžiama pripažinti nesąžininga ne trumpesniam kaip 24 mėnesių laikotarpiui sudarytos elektroninių ryšių paslaugų sutarties sąlygą, pagal kurią tuo atveju, kai ši sutartis nutraukiama prieš terminą dėl vartotojui priskiriamos priežasties, jis privalo kaip kompensaciją sumokėti verslininkui už likusį laikotarpį mokėtiną sumą, apskaičiuojamą įtraukiant vartotojui taikytų nuolaidų už suteiktas paslaugas ir patiektas prekes sumą.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

64      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendžia:

1.      1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 3 straipsnio 3 dalis ir jos priedo 1 punkto e papunktis, siejami su šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio b ir c punktais, 6 straipsnio 1 dalimi ir 7 straipsnio 1 dalimi,

turi būti aiškinami taip:

–        į šios direktyvos taikymo sritį patenka ir gali būti pripažinta nesąžininga verslininko ir vartotojo sudarytos elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutarties sąlyga, pagal kurią vartotojas privalo mokėti delspinigius už vėlavimą sumokėti tam tikrą sumą, net jei šiam veiklos sektoriui taikomuose nacionalinės teisės aktuose, priešingai nei kitus ekonominės veiklos sektorius reglamentuojančiuose teisės aktuose, nenumatyta jokio šių delspinigių dydžio apribojimo;

–        kai pagal nacionalinę teisę sutarties sąlyga, kurios tikslas arba rezultatas yra įpareigoti įsipareigojimų nevykdantį vartotoją sumokėti neproporcingai didelę kompensaciją, aiškiai kvalifikuojama kaip nesąžininga, neatliekant papildomo nagrinėjimo pagal Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus gali būti pripažintos nesąžiningomis sąlygos, kurios, atsižvelgiant, be kita ko, į jų sukeliamas pasekmes, yra iš esmės lygiavertės numatytajai nacionalinėje teisėje, o tai turi būti nustatyta vykstant rungimosi principu pagrįstoms verslininko ir vartotojo diskusijoms, laikantis šiuo tikslu nacionalinėse procesinėse normose numatytos formos;

–        nacionalinis teismas turi netaikyti tokių sąlygų ir negali sumažinti jose numatytų delspinigių už pavėlavimą sumokėti dydžio.

2.      Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalis

turi būti aiškinama taip:

pagal ją nedraudžiama vertinti, ar nesąžininga sutarties sąlyga, pagal kurią vartotojas, kai dėl jam priskiriamos priežasties paslaugų teikimo sutartis, kurioje numatytas minimalus įsipareigojimo laikotarpis, nutraukiama prieš terminą, įpareigojamas sumokėti atitinkamam verslininkui kompensaciją, lygią už likusį įsipareigojimo laikotarpį mokėtinoms mėnesinėms įmokoms, net jei Teisingumo Teismas, taikydamas 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvą 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, tokią kompensaciją kvalifikavo kaip „atlyginimą už paslaugų teikimą už atlygį“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies c punktą.

3.      Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 ir 3 dalys, siejamos su šios direktyvos priedo 1 punkto e papunkčiu,

turi būti aiškinamos taip:

pagal jas leidžiama pripažinti nesąžininga ne trumpesniam kaip 24 mėnesių laikotarpiui sudarytos elektroninių ryšių paslaugų sutarties sąlygą, pagal kurią tuo atveju, kai ši sutartis nutraukiama prieš terminą dėl vartotojui priskiriamos priežasties, jis privalo kaip kompensaciją sumokėti verslininkui už likusį laikotarpį mokėtiną sumą, apskaičiuojamą įtraukiant vartotojui taikytų nuolaidų už suteiktas paslaugas ir patiektas prekes sumą.

Parašai.


*      Proceso kalba: rumunų.