Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
JEAN RICHARD DE LA TOUR IŠVADA,
pateikta 2026 m. birželio 18 d.(1)
Byla C‑241/25
Société Générale SA
prieš
Skatteverket
(Högsta förvaltningsdomstolen (Aukščiausiasis administracinis teismas, Švedija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Mokesčių teisės aktai – Dividendų apmokestinimas – SESV 63 straipsnis – Laisvas kapitalo judėjimas – Bendrovėms nerezidentėms išmokėtų nacionalinės kilmės dividendų apmokestinimas prie šaltinio – Nuostolingas dividendus gavęs nerezidentas – Objektyviai panaši padėtis – Reikalavimas apskaičiuoti pelną arba nuostolius pagal šaltinio valstybės taisykles “
I. Įvadas
1. Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo prašoma priimti sprendimą dėl toliau nurodytos problemos, kurią specialistai ir doktrinos autoriai minėjo nuo tada, kai buvo priimtas 2018 m. lapkričio 22 d. Sprendimas Sofina ir kt.(2), patvirtintas 2024 m. gruodžio 19 d. Sprendimu Credit Suisse Securities (Europe)(3): kaip apskaičiuoti bendrovės nerezidentės, kuri gauna dividendus ir nori būti vertinama kaip nuostolinga bendrovė rezidentė dividendų šaltinio valstybėje narėje, tariamą nuostolį(4)? Ar šis apskaičiavimas turi būti atliekamas pagal šaltinio valstybės taisykles, ar pagal valstybės narės, kurioje bendrovė nerezidentė įsisteigusi, taisykles(5)?
2. Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad pagal SESV 63 straipsnį draudžiami bylose, kuriose priimti šie du sprendimai, nagrinėti teisės aktai, pagal kuriuos nuostolingų bendrovių nerezidenčių gautus dividendus apmokestinant šaltinio valstybėje jiems taikomas išskaičiuojamasis mokestis, kuris yra tiesioginis ir galutinis, o nuostolingų bendrovių rezidenčių gautiems dividendams taikomas arba apmokestinimo atidėjimas, kol jos pradės dirbti pelningai (byla, kurioje priimtas Sprendimas Sofina), arba visiškas mokesčio grąžinimas, jei mokestinių metų rezultatas buvo neigiamas (byla, kurioje priimtas Sprendimas Credit Suisse Securities), taigi abiem atvejais suteikiamas su apyvartinėmis lėšomis susijęs pranašumas, o jei veikla nutraukiama dar nepradėjus dirbti pelningai – net ir visiškas atleidimas nuo mokesčio.
3. Šioje byloje Högsta förvaltningsdomstolen (Aukščiausiasis administracinis teismas, Švedija) kelia klausimą, ar reikalavimas perskaičiuoti nuostolį pagal šaltinio valstybės taisykles tam, kad dividendus gaunanti nuostolinga bendrovė nerezidentė būtų vertinama taip pat kaip nuostolinga bendrovė rezidentė, prieštarauja SESV 63 straipsnyje numatytam laisvam kapitalo judėjimui. Siūlysiu Teisingumo Teismui atsakyti, kad taip ir yra.
II. Teisinis pagrindas
A. Tarptautinė teisė
4. Prancūzijos Respublikos vyriausybės ir Švedijos Karalystės vyriausybės sutarties dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo ir mokesčių vengimo prevencijos pelno ir turto mokesčių srityje(6) 10 straipsnyje nustatyta:
„1. Bendrovės, vienos valstybės rezidentės, išmokėti dividendai bendrovei, kitos valstybės rezidentei, yra apmokestinami šioje kitoje valstybėje narėje.
2. Šie dividendai taip pat gali būti apmokestinti susitariančiojoje valstybėje, kurioje mokanti dividendus bendrovė yra rezidentė, pagal šios valstybės įstatymus. Tačiau jeigu dividendus gaunantis asmuo yra faktiškasis jų gavėjas, mokestis negali viršyti 15 [%] bendros dividendų sumos. <...>
<...>“
B. Švedijos teisė
1. Dividendų mokestį reglamentuojančios nuostatos
5. Nuostatos, kuriomis reglamentuojamas dividendų mokestis, įtvirtintos pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 1970 m. lapkričio 20 d. Kupongskattelagen (Dividendų mokesčio įstatymas)(7).
6. Pagal šio įstatymo 1 straipsnio pirmą pastraipą dividendų mokestis mokamas valstybei nuo išmokėtų dividendų už Švedijos akcinės bendrovės akcijas.
7. Pagal šio įstatymo 4 straipsnio pirmą pastraipą prievolę mokėti šį mokestį turi užsienio juridiniai asmenys, turintys teisę į dividendus, jei išmokėti dividendai nepriskiriami prie pajamų iš Švedijoje esančios nuolatinės buveinės vykdomos ekonominės ar komercinės veiklos.
8. 5 straipsnyje nustatyta, kad dividendų mokesčio tarifas yra 30 % nuo išmokėtų dividendų. Vis dėlto pagal šio įstatymo 27 straipsnį tam tikrais atvejais suteikiama teisė susigrąžinti mokestį. Iš šio straipsnio pirmos pastraipos matyti, kad jeigu surenkama didesnė dividendų mokesčio suma, nei mokėtina pagal sutartį dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo, dividendų gavėjas turi teisę susigrąžinti permoką.
9. Minėto įstatymo 28–28n straipsniuose, kurie įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d.(8), tam tikrais atvejais numatomas dividendų mokesčio atidėjimas. Pagal šias taisykles Europos Sąjungoje įsteigtas užsienio juridinis asmuo, pateikęs prašymą, gali pasinaudoti dividendų mokesčio mokėjimo atidėjimu. Iš esmės, atidėjimas suteikiamas su sąlyga, kad užsienio juridinis asmuo patiria nuostolių, apskaičiuotų pagal Švedijos mokesčių teisės taisykles. Jei taikyti atidėjimą prašanti bendrovė priklauso bendrovių, kurioms taikomas konsoliduotasis pajamų apmokestinimas jos įsisteigimo valstybėje, grupei, atidedama suma apskaičiuojama atsižvelgiant į visas grupės bendroves.
2. Pajamų mokestį reglamentuojančios nuostatos
10. Pagrindinėje byloje taikomos redakcijos 1999 m. gruodžio 16 d. Inkomstskattelagen (Pajamų mokesčio įstatymas)(9) 6 skyriaus 3 ir 4 straipsniuose nustatyta, kad pagal bendrą taisyklę visos Švedijos juridinių asmenų Švedijoje ir užsienyje gautos pajamos apmokestinamos pajamų mokesčiu.
11. Pagal šio įstatymo 16 skyriaus 1 straipsnio pirmą pastraipą jie iš principo gali atskaityti pajamoms gauti ir išlaikyti būtinas išlaidas kaip sąnaudas.
12. Pajamų mokesčio įstatyme nenumatyta konsoliduotojo apmokestinimo taisyklių. Vis dėlto, jei tenkinami tam tikri reikalavimai, grupę sudarančios bendrovės gali, atlikdamos pervedimus grupės viduje, pagal šio įstatymo 35 skyriaus taisykles kompensuoti pelną ir nuostolius grupės viduje.
13. Iš minėto įstatymo 35 skyriaus 1 straipsnio pirmos pastraipos matyti, kad pervedimą atlikęs asmuo jį atskaito ir jis yra apmokestinamas patekęs pas gavėją.
III. Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai
14. Société Générale SA (toliau – SG) yra Prancūzijos bendrovė, Prancūzijos rezidentė mokesčių tikslais, kuri priklauso mokesčių grupei, konsoliduotai apmokestinamai Prancūzijoje.
15. 2012 m. SG iš Švedijos bendrovių gautiems dividendams buvo pritaikytas išskaičiuojamasis mokestis – Švedijos dividendų mokestis. Švedijos mokesčių administratorius atmetė SG prašymą grąžinti išskaičiuojamąjį mokestį, grindžiamą šio mokesčio nulemtu laisvo kapitalo judėjimo apribojimu, nors ji buvo nuostolinga, o nuostolingos Švedijos bendrovės dividendai nebūtų buvę apmokestinti.
16. Gavę SG skundą, Förvaltningsrätten i Falun (Faliuno administracinis teismas, Švedija) ir Kammarrätten i Sundsvall (Sundsvalio apeliacinis administracinis teismas, Švedija) atmetė SG reikalavimus, motyvuodami tuo, kad remiantis SG ir grupės, kuriai ji priklauso, Prancūzijoje pateiktomis mokesčių deklaracijomis negalima pakankamai užtikrintai nuspręsti, ar nagrinėjamais metais ji patyrė nuostolių, o tai būtų buvę galima padaryti tik kruopščiai apskaičiavus SG ir grupės, kuriai ji priklauso, veiklos rezultatą pagal Švedijos teisės aktus.
17. Vykstant bylos nagrinėjimui, SG buvo leista pateikti kasacinį skundą siekiant išsiaiškinti, ar užsienio juridinio asmens padėtis yra objektyviai panaši į Švedijos juridinio asmens, kuris patyrė nuostolių, atsižvelgiant į pajamą apmokestinimą, padėtį, ir kad būtų nuspręsta, ar dividendų mokesčio išskaičiavimas atitinka SESV.
18. Högsta förvaltningsdomstolen (Vyriausiasis administracinis teismas) kyla klausimas, ar šaltinio valstybė gali reikalauti, kad bendrovė nerezidentė, prašanti grąžinti už dividendus prie šaltinio išskaičiuotą mokestį, remdamasi tuo, kad yra nuostolinga, įrodytų, jog yra nuostolinga, savo pelną arba nuostolius apskaičiuodama pagal šaltinio valstybės mokesčių taisykles. Tokiu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laikosi nuomonės, kad kitas klausimas susijęs su atsižvelgimu į visos mokesčių grupės veiklos rezultatą vertinant bendrovės nuostolingumą, nors šaltinio valstybė numato ne konsoliduotą apmokestinimą, o tik perleidimo grupės viduje taisykles, pagal kurias tam tikromis aplinkybėmis leidžiama kompensuoti pelną ir nuostolį grupės viduje.
19. Šiomis aplinkybėmis Högsta förvaltningsdomstolen (Aukščiausiasis administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar su Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 63 straipsniu suderinama tai, kad šaltinio valstybė reikalauja, jog bendrovė nerezidentė, kuriai taikomas dividendų apmokestinimas prie šaltinio ir kuri teigia esanti objektyviai panašioje padėtyje kaip nuostolinga bendrovė rezidentė, įrodytų šią aplinkybę perskaičiuodama savo apmokestinamąjį pelną arba nuostolius pagal šaltinio valstybės apmokestinant bendrovių rezidenčių pajamas taikomas taisykles?
2. Jeigu užsienio bendrovei taikomas konsoliduotasis apmokestinimas, ar su SESV 63 straipsniu suderinama tai, kad šaltinio valstybė reikalauja atsižvelgti į visos mokesčių grupės pelną arba nuostolius, siekiant nustatyti, ar bendrovės padėtis yra objektyviai panaši į nuostolingos bendrovės rezidentės padėtį?
3. Ar atsakymui į [antrąjį klausimą] turi įtakos tai, kad šaltinio valstybėje nėra konsoliduotojo apmokestinimo taisyklių, tačiau joje nustatytos pervedimų grupės viduje taisyklės, pagal kurias susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galima kompensuoti pelną ir nuostolius grupės viduje?“
20. Vokietijos Federacinė Respublika, remdamasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 16 straipsnio trečia pastraipa, paprašė, kad šiuos klausimus išnagrinėtų Teisingumo Teismo didžioji kolegija.
21. Rašytines pastabas pateikė SG, Skatteverket (Švedijos mokesčių administratorius), Švedijos ir Vokietijos vyriausybės bei Europos Komisija. Šios bylos šalys ir Ispanijos vyriausybė 2026 m. vasario 10 d. vykusiame teismo posėdyje pateikė žodines pastabas.
IV. Analizė
22. Savo klausimais, kuriuos siūlau nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo patikslinti savo jurisprudenciją, suformuotą sprendimais Sofina ir Credit Suisse Securities. Jam kyla klausimas, ar dividendų, išmokėtų bendrovei, kurios buveinė yra kitoje valstybėje narėje ir kuri priklauso šioje rezidavimo valstybėje mokesčių tikslais integruotai grupei, šaltinio valstybė gali nustatyti, kad šios bendrovės nurodytas nuostolis būtų įrodomas apskaičiavimą atliekant pagal jos pačios mokesčių taisykles, siekiant įrodyti, kad bendrovės nerezidentės padėtis yra panaši į nuostolingos bendrovės rezidentės padėtį, ir taip pasinaudoti apmokestinimo atidėjimo galimybe. Be to, jam kyla klausimas, ar siekiant nustatyti, ar bendrovės nerezidentės mokestinė padėtis yra panaši į nuostolingos bendrovės rezidentės mokestinę padėtį, reikia atsižvelgti į mokesčių grupės, kuriai ji priklauso, pelną ar nuostolį, ar tik į jos pačios pelną ar nuostolį, kai šaltinio valstybė neturi mokesčių konsolidavimo taisyklių, o yra tik pervedimų grupės viduje taisyklės, pagal kurias tam tikromis aplinkybėmis leidžiama kompensuoti rezultatus grupės viduje.
A. Sprendimais Sofina ir Credit Suisse Securities grindžiamos išvados
23. Sprendime Sofina Teisingumo Teismas nusprendė dėl faktinių aplinkybių ir teisės aktų, labai panašių į nagrinėjamu atveju svarbias faktines aplinkybes ir teisės aktus, t. y. dėl mokesčių administratoriaus atsisakymo grąžinti išskaičiuojamąjį mokestį, sumokėtą už nuostolingos bendrovės nerezidentės gautus dividendus, nors bendrovė rezidentė einamaisiais metais apmokestinama tik tuo atveju, jei yra gavusi dividendų.
24. Teisingumo Teismas nusprendė, kad nagrinėjamais teisės aktais nuostolingoms bendrovėms rezidentėms galėjo būti suteiktas pranašumas (dėl apyvartinių lėšų ar net veiklos nutraukimo atveju atleidžiant nuo mokesčio), nors bendrovės nerezidentės buvo apmokestinamos nedelsiant ir galutinai, neatsižvelgiant į jų veiklos rezultatą(10).
25. Antra, jis išnagrinėjo, ar nustatytą laisvo kapitalo judėjimo apribojimą galima pateisinti.
26. Šiuo tikslu jis pirmiausia atmetė Belgijos, Vokietijos, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybių pateiktą pateisinimą objektyviu situacijų panašumu(11), grindžiamą 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimu Truck Center(12). Šios vyriausybės laikėsi nuomonės, kad skirtinga mokesčio rinkimo tvarka, atsižvelgiant į dividendus gavusios bendrovės buveinės vietą, pateisinama objektyviu padėties skirtumu(13). Priminęs, kad tame sprendime buvo pripažintas skirtingas vertinimas, kurį lemia skirtingų apmokestinimo metodų taikymas atsižvelgiant į rezidavimo vietą, Teisingumo Teismas priminė, kad minėtame sprendime buvo nurodęs, jog bet kuriuo atveju nagrinėjamos pajamos buvo apmokestintos neatsižvelgiant į tai, ar jas gavo bendrovė rezidentė, ar bendrovė nerezidentė(14). Be to, jis nusprendė: kadangi byloje, kurioje priimtas Sprendimas Sofina, nagrinėtu teisės aktu nuostolingoms bendrovėms rezidentėms suteikiama didelė mokesčių lengvata, negalima teigti, kad požiūrio skirtingumas buvo susijęs tik su mokesčio surinkimo tvarka(15).
27. Be to, Teisingumo Teismas atmetė pateisinimą subalansuotu apmokestinimo kompetencijos pasidalijimu tarp valstybių narių, motyvuodamas tuo, kad jei nuostolingoms bendrovėms rezidentėms taikoma tvarka būtų taikoma ir bendrovėms nerezidentėms, abiejų rūšių bendrovių mokestinių nuostolių rizika būtų tokia pati, jei jos prieš nutraukdamos veiklą vėl negautų dividendų, ir kad nagrinėjamu atveju vyriausybė sutiko su tokiais bendrovių rezidenčių nuostoliais(16).
28. Galiausiai Teisingumo Teismas taip pat nepripažino pateisinimo mokesčio išieškojimo veiksmingumu, nes apmokestinimo atidėjimas nuostolingų finansinių metų atveju gali būti taikomas tik ribotam bendrovių nerezidenčių skaičiui, o jos turi pateikti svarbių aplinkybių, kuriomis remdamosi šios mokesčių institucijos galėtų konstatuoti, jog įvykdytos įstatyme numatytos naudojimosi tokiu atidėjimu sąlygos, ir galėtų pasinaudoti tarpusavio pagalbos mechanizmais, kad patikrintų, ar nurodytos aplinkybės yra teisingos. Tuo remdamasis Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad iš nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų kylantis laisvo kapitalo judėjimo apribojimas viršija tai, kas būtina tikslui užtikrinti mokesčio išieškojimą įgyvendinti(17). Dėl to paprasto dividendų apmokestinimo atidėjimo, taikomo ir nuostolingoms bendrovėms nerezidentėms, pakanka tikslams pasiekti kartu panaikinant laisvo kapitalo judėjimo apribojimus(18).
29. Sprendime Credit Suisse Securities Teisingumo Teismas pakartojo šiuos argumentus, taikydamas juos tuo atveju, jei atsisakoma grąžinti bendrovei nerezidentei išskaičiuojamąjį mokestį už išmokėtus dividendus, nors nuostolingai bendrovei rezidentei toks išskaičiuojamasis mokestis gali būti grąžintas. Teisingumo Teismas atkreipė dėmesį į du aspektus. Visų pirma, Teisingumo Teismas atmetė Diputación Foral de Bizkaia (Biskajos autonominės srities taryba, Ispanija) ir Vokietijos bei Ispanijos vyriausybių argumentus dėl situacijų objektyvaus nepanašumo, nustatomo pagal teritoriškumo principą, pagrįstus 1997 m. gegužės 15 d. Sprendimu Futura Participations ir Singer(19), 2007 m. vasario 15 d. Sprendimu Centro Equestre da Lezíria Grande(20), taip pat 2015 m. rugsėjo 17 d. Sprendimu Miljoen ir kt.(21), priimtais iki Sprendimo Sofina(22). Šiuo tikslu jis priminė, kad Sprendime Sofina šis argumentas jau buvo atmestas remiantis suformuota jurisprudencija, visų pirma pagrįsta 2015 m. rugsėjo 17 d. Sprendimu Miljoen ir kt.(23). Paskui Teisingumo Teismas išnagrinėjo pateisinimą, grindžiamą subalansuotu apmokestinimo kompetencijos pasidalijimu tarp valstybių narių ir dvigubo nuostolių panaudojimo rizikos prevencija(24). Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad dvigubo nuostolių panaudojimo prevencija yra teisėtas tikslas, kuriuo galima pateisinti pagrindinių laisvių apribojimą(25), ir kad bendrovės nerezidentės turi pateikti svarbių įrodymų, leidžiančių apmokestinimo valstybės narės mokesčių institucijoms konstatuoti, jog įstatyme numatytos naudojimosi apmokestinimo atidėjimu sąlygos yra įvykdytos(26).
B. Šioje jurisprudencijoje išdėstyta kritika ir iškelti klausimai
30. Pirma, Vokietijos vyriausybė, kuriai per posėdį pritarė Ispanijos vyriausybė, laikosi nuomonės, kad problema kyla ne dėl nuostolių, į kuriuos reikia atsižvelgti apskaičiuojant iš prie pajamų šaltinio išskaičiuotos sumos grąžintiną sumą, įrodymo, o dėl atsižvelgimo į nuostolius, patirtus už šaltinio valstybės ribų, principo.
31. Ši vyriausybė neginčija nevienodo požiūrio laisvo kapitalo judėjimo atžvilgiu, įtvirtinto Švedijos teisės aktuose, pagal kuriuos neleidžiama atidėti apmokestinimo tuo atveju, jei bendrovė nerezidentė patiria nuostolių, bet ginčija objektyvų situacijų panašumą, remdamasi, be kita ko, didžiosios kolegijos sprendimais, kurių negalima paneigti sprendimais Sofina ir Credit Suisse Securities.
32. Vokietijos vyriausybė primena, kad mokesčių teritoriškumo principas buvo pripažintas, be kita ko, dviem didžiosios kolegijos sprendimais(27). Iš to matyti, kad mokesčių schema, pagal kurią apskaičiuojant mokesčių mokėtojų nerezidentų mokesčio bazę atitinkamoje valstybėje narėje atsižvelgiama tik į pelną ir nuostolius, susidariusius vykdant veiklą šioje valstybėje, atitinka šį principą. Ši vyriausybė priduria, kad pagal šią jurisprudenciją mokesčių mokėtojų rezidentų ir nerezidentų padėtis panaši tik išlaidų, ekonomiškai tiesiogiai susijusių su valstybėje, kurioje vykdoma veikla, apmokestinamomis pajamomis, atžvilgiu(28). Tokią kritiką dėl Sprendimų Sofina ir Credit Suisse Securities suformulavo ir dalis specialistų(29).
33. Kai kurie iš jų nurodė sukčiavimo riziką ir iškėlė Sprendimu Sofina grindžiamos jurisprudencijos geografinės ir mokestinės aprėpties klausimą. Kiti minėjo specialistų siekį susiaurinti šios jurisprudencijos taikymo sritį reikalaujant, kad nuostolinga bendrovė nerezidentė apskaičiuotų šiuos nuostolius pagal šaltinio valstybės taisykles, kaip yra pagal Švedijos teisės aktus, kitaip nei, pavyzdžiui, pagal Prancūzijos teisės aktus, nagrinėtus byloje, kurioje priimtas Sprendimas Sofina(30). Galiausiai kai kurie iš jų išreiškė susirūpinimą dėl apribojimų, nustatytų dvišalėse sutartyse dėl apmokestinimo, pagal kurias šaltinio valstybėms leidžiama apmokestinti tik dividendus, o ne visas juos gavusios bendrovės nerezidentės pajamas(31).
C. Dėl įveikiamų kritinių pastabų ir praktinių sunkumų
34. Manau, kad galima rasti atsakymą į visą šią kritiką ir visų šių praktinių sunkumų sprendimus.
35. Pirma, pažymiu, kad sprendimai, kuriais Vokietijos vyriausybė grindžia savo argumentus dėl mokesčių teritoriškumo principo laikymosi, susiję tik su situacijomis, kai šaltinio valstybės teritorijoje vykdoma tikra ekonominė veikla (yra bendrovės nerezidentės filialas ar patronuojamoji bendrovė arba vyksta paslaugų teikimas). Vadinasi, ši jurisprudencija netaikytina, kai, kaip nagrinėjamoje byloje, šaltinio valstybėje ekonominė veikla nevykdoma, taigi, pajamos yra „pasyvios“. Vis dėlto 2015 m. rugsėjo 17 d. Sprendime Miljoen ir kt.(32) nagrinėtos faktinės aplinkybės buvo susijusios su bendrovėms nerezidentėms išmokėtų dividendų apmokestinimu, o Teisingumo Teismas nusprendė, kad iš šaltinio valstybėje mokėtino mokesčio bazės galima atskaityti tik veiklos išlaidas, tiesiogiai susijusias su veikla, iš kurios buvo gautos valstybėje narėje apmokestinamos pajamos, nes jos rezidentų ir nerezidentų padėtis yra panaši, todėl šios valstybės teisės aktai, pagal kuriuos apmokestinimo srityje nerezidentams neleidžiama atskaityti tokių išlaidų, o rezidentams suteikiama teisė atskaityti tokias išlaidas, iš esmės kelia grėsmę kitų valstybių narių piliečiams ir taip netiesiogiai diskriminuoja dėl pilietybės(33). Vis dėlto visose bylose, kuriose buvo priimti šie sprendimai, buvo kalbama apie mokesčio bazės nustatymą, o ne apie jo sumokėjimo ar grąžinimo datą, kaip antai bylose, kuriose priimti sprendimai Sofina ir Credit Suisse Securities. Vadinasi, šie sprendimai neprieštarauja Vokietijos vyriausybės nurodytai jurisprudencijai. Be to, jie atitinka suformuotą jurisprudenciją, kurioje konstatuota, kad nuo tada, kai valstybė narė vienašališkai arba pagal susitarimą pajamų mokesčiu apmokestina ne tik akcininkų rezidentų, bet ir akcininkų nerezidentų iš bendrovės rezidentės gaunamus dividendus, šių akcininkų nerezidentų padėtis prilygsta akcininkų rezidentų padėčiai(34). Taigi panašumo klausimas kyla laisvo kapitalo judėjimo apribojimo pateisinimo stadijoje.
36. Generalinis advokatas P. Mengozzi yra labai gerai apibendrinęs Vokietijos vyriausybės argumentų dėl panašumo sudėtingumą. Vienoje byloje, kurioje nagrinėtas laisvo darbuotojų judėjimo apribojimas dėl mokesčių taisyklės, jis nurodė, kad „diskriminacija yra tada, kai skirtingos taisyklės taikomos panašioms situacijoms <...>, todėl objektyvaus situacijų panašumo analizės tikslais atrodytų bent jau netinkama vertinimo kriterijumi laikyti nacionalines ir (arba) sutartines taisykles, dėl kurių atsiranda skirtingas požiūris, kai Teisingumo Teismas būtent ir turi patikrinti šio požiūrio galimą diskriminacinį pobūdį“, remdamasis cikliškais argumentais(35). Teisingumo Teismas pakartojo šią analizę, kad atmestų Vokietijos vyriausybės argumentą byloje, kurioje situacija buvo priešinga nei nagrinėjamoje byloje, pripažindamas, kad bendrovės, turinčios bendrovės rezidentės kapitalo dalių, ir bendrovės, turinčios bendrovės nerezidentės kapitalo dalių, padėtis yra panaši. Jis nusprendė, kad „skirtingų apmokestinimo tvarkų taikymas bendrovei rezidentei atsižvelgiant į tai, ar ji valdo bendrovės rezidentės, ar ne rezidentės kapitalo dalis, negali būti taikytinas kriterijus objektyviai lyginant padėtis ir nustatant objektyvius skirtumus tarp jų. Iš tiesų skirtingų apmokestinimo tvarkų taikymas atsiranda tik dėl skirtingo vertinimo, kurio pateisinimą reikia įvertinti.“(36)
37. Antra, dėl sukčiavimo rizikos pakanka priminti, pirma, kad Sąjungos teisėje yra bendrasis teisės principas, pagal kurį asmenys negali sukčiaudami ar piktnaudžiaudami remtis Sąjungos teisės normomis(37), be kita ko, mokesčių srityje(38). Kita vertus, Direktyvos (ES) 2016/1164(39) 6 straipsnyje nustatyta bendra kovos su piktnaudžiavimu taisyklė. Be to, konkrečiai kalbant, sukčiavimo ir mokesčių vengimo rizika gerokai mažesnė tuo atveju, kai turima bendrovės kapitalo dalis yra nedidelė.
38. Trečia, kalbant apie tai, kaip turi būti apskaičiuojamas dividendus gaunančios bendrovės nerezidentės nuostolingumas, į kurį reikia atsižvelgti, kad jai būtų taikoma ta pati taisyklė kaip ir bendrovėms rezidentėms, t. y. galimybė nemokėti dividendų mokesčio nuostolingumo atveju(40), reikia atsižvelgti į bendrovei nerezidentei, kurios proporcingumas turi būti vertinamas, tenkančią administracinę naštą, o ne į panašumą. Nors Teisingumo Teismas nusprendė, kad bendrovės nerezidentės turi pateikti reikšmingų įrodymų, kuriais remdamosi šaltinio valstybės mokesčių institucijos galėtų konstatuoti, kad teisinės apmokestinimo atidėjimo sąlygos įvykdytos(41), jis šią įrodinėjimo pareigą apribojo taikydamas proporcingumo ir veiksmingumo principus. Taigi jis, be kita ko, nusprendė, kad:
– nuostolių, kuriuos mokesčių mokėtojas prašė perkelti į būsimą laikotarpį, sumos įrodymas negali būti apribotas įrodymais, kurių reikalaujama pagal šaltinio valstybės teisės aktus(42);
– valstybės narės teisės aktais, kuriais be išlygų draudžiama mokesčių mokėtojui pateikti įrodymus, atitinkančius kitus kriterijus nei tie, kurie numatyti tuose teisės aktuose, viršijama tai, kas būtina užtikrinant mokesčių kontrolės veiksmingumą ir veiksmingą mokesčio surinkimą(43), ir
– gavusios reikalaujamus patvirtinamuosius dokumentus apmokestinančios valstybės narės mokesčių institucijos turėtų galėti aiškiai ir tiksliai patikrinti, ar įvykdytos mokesčio lengvatos gavimo sąlygos, tačiau tokie dokumentai neturėtų būti konkrečios formos ir vertinimas neturėtų būti atliekamas per daug formaliai(44).
39. Ketvirta, klausimai, susiję su Sprendime Sofina suformuotos jurisprudencijos geografine ir mokestine apimtimi, peržengia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimų, susijusių tik su bendrovės nerezidentės iš bendrovės, kurioje ji atlieka tik investuotojo funkciją, gautų dividendų apmokestinimu, nagrinėjimo ribas. Manau, kad ši apimtis turi būti vertinama atsižvelgiant ne į geografinius ar mokestinius kriterijus, o į įsisteigimo ar judėjimo laisves. Vis dėlto pažymiu, jog Vokietijos vyriausybė norėtų, kad būtų iš naujo aptarta 2005 m. gruodžio 13 d. Sprendime Marks & Spencer(45) suformuota jurisprudencija dėl atsižvelgimo į nuostolius šaltinio valstybėje, grindžiama kitomis Teisingumo Teismo nagrinėtomis bylomis, kurių dalykas buvo patronuojančiosios ir patronuojamosios bendrovės(46).
40. Penkta, kai kurie autoriai(47) manė, kad sutartimis dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo gali būti ribojamas mokesčio surinkimas laiko atžvilgiu. Iš tiesų pagal dvišales sutartis dėl apmokestinimo šaltinio valstybės turi teisę apmokestinti tik paskirstytus dividendus, o ne bendrovių nerezidenčių pelną, gautą iš kitos veiklos. Vis dėlto vėliau šaltinio valstybės privalės atskirti pradinio mokesčio surinkimą nuo naujo apmokestinimo.
D. Sprendimais Sofina ir Credit Suisse Securities grindžiamos jurisprudencijos patvirtinimas
41. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad panašumo klausimas turi būti nagrinėjamas išsiaiškinus, ar yra laisvo kapitalo judėjimo apribojimas, todėl antrasis ir trečiasis klausimai bus nagrinėjami atsižvelgiant į tai. Tai Teisingumo Teismas patvirtino sprendimais Sofina ir Credit Suisse Securities grindžiamoje jurisprudencijoje.
42. Visų pirma dėl laisvo kapitalo judėjimo ribojimo reikia pasakyti, kad tarp SESV 63 straipsnio 1 dalyje draudžiamų laisvo kapitalo judėjimo apribojimo priemonių yra tokių, kuriomis galima atgrasyti nerezidentus investuoti tam tikroje valstybėje narėje arba atgrasyti šios valstybės narės rezidentus tai daryti kitose valstybėse(48). Taigi, valstybės narės atliekamas nepalankus bendrovėms nerezidentėms išmokamų dividendų vertinimas, palyginti su bendrovėms rezidentėms išmokamų dividendų vertinimu, gali atgrasyti kitoje valstybėje narėje nei ši pirmoji valstybė narė įsteigtas bendroves investuoti minėtoje pirmojoje valstybėje narėje, todėl jis laikomas pagal SESV 63 straipsnį iš principo draudžiamu laisvo kapitalo judėjimo apribojimu(49). Sprendime Sofina Teisingumo Teismas nusprendė, kad taip buvo tuo atveju, kai dividendus gaunanti bendrovė rezidentė nebuvo už juos apmokestinta tais metais, kai patyrė nuostolių, o nuostolingos bendrovės nerezidentės gauti dividendai buvo galutinai ir automatiškai apmokestinti išskaičiuojamuoju mokesčiu. Jis pridūrė, kad tokiomis teisės normomis gali būti suteikiamas pranašumas nuostolingoms bendrovėms rezidentėms bent apyvartinių lėšų aspektu, jos netgi gali būti atleidžiamos nuo mokesčio, nors bendrovės nerezidentės apmokestinamos nedelsiant ir galutinai, neatsižvelgiant į jų rezultatą(50). Sprendime ACC Silicones jis pažymėjo, kad šis apribojimas taip pat gali būti taikomas, kai, suteikiant galimybę susigrąžinti prie šaltinio išskaičiuotą mokestį už kitose valstybėse narėse įsteigtoms bendrovėms nerezidentėms išmokėtus dividendus, taip pat būdavo nustatomos papildomos sąlygos, palyginti su numatytomis mokesčio prie šaltinio už bendrovėms rezidentėms išmokėtus dividendus, grąžinimo sąlygomis, todėl bendrovėms nerezidentėms buvo sunkiau pasinaudoti šia teise(51).
43. Nė viena šios bylos šalis neginčija laisvo kapitalo judėjimo apribojimo. Jį lemia ne tik tai, kad tuo metu, kai klostėsi faktinės aplinkybės, nuostolingoms bendrovėms nerezidentėms nebuvo suteikta jokios galimybės atidėti mokesčių mokėjimą, bet ir teisės aktai, priimti atsižvelgiant į Sprendimą Sofina ir taikytini nuo 2020 m. sausio 1 d. Iš tiesų nuostolinga bendrovė nerezidentė, norėdama pasinaudoti prie šaltinio išskaičiuojamo dividendų mokesčio atidėjimu, turi įrodyti šį nuostolingumą pagal Švedijos taisykles. Toks skirtingas požiūris gali atgrasyti bendroves nerezidentes investuoti į Švedijoje įsteigtas bendroves.
44. Be to, reikia priminti, kad pagal SESV 65 straipsnio 1 dalį toks skirtingas požiūris yra priimtinas tik tuo atveju, jei yra susijęs su objektyviai nepanašiomis situacijomis arba pateisinamas privalomuoju bendrojo intereso pagrindu(52).
45. Antra, dėl nagrinėjamų situacijų panašumo jau paaiškinau, kodėl šiuo klausimu negalima pritarti Vokietijos ir Ispanijos vyriausybių argumentams ir kad šis panašumas negali būti nagrinėjamas pirmiau už laisvo kapitalo judėjimo apribojimą(53). Be to, primenu, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją nuo to momento, kai valstybė narė vienašališkai arba pagal sutartį apmokestina pelno mokesčiu ne tik bendroves rezidentes, bet ir nerezidentes už pajamas, kurias jos gauna iš bendrovės rezidentės, šių bendrovių nerezidenčių padėtis tampa panaši į bendrovių rezidenčių padėtį(54).
46. Sprendime Sofina nustatyta, kad pritaikius galimybę atidėti apmokestinimą ar net atleisti nuo mokesčio, kai veikla nutraukiama nepradėjus vėl dirbti pelningai, neapsiribojama vien mokesčio rinkimo tvarka, bet ir suteikiamas didelis pranašumas nuostolingoms bendrovėms rezidentėms(55).
47. Šiuo atveju su panašumu susijusių sunkumų kyla dėl to, kad, norėdamos pasinaudoti šiuo apmokestinimo atidėjimu, nuostolingos bendrovės nerezidentės turi šį nuostolingumą nustatyti pagal Švedijos mokesčių teisės taisykles, o tai reiškia, kad bendrovėms nerezidentėms tenka papildoma administracinė našta ir jos prilyginamos bendrovėms rezidentėms. Toks prilyginimas viršija teismų jurisprudencijoje nustatytą objektyvaus panašumo reikalavimą.
48. Be to, kaip ir Komisija, manau, kad antrasis ir trečiasis prejudiciniai klausimai yra hipotetiniai, nes neginčijama, jog tiek SG, tiek konsoliduota grupė, kurios patronuojančioji bendrovė ji yra, nagrinėjamais finansiniais metais buvo nuostolingos. Bet kuriuo atveju, kadangi mokesčių taisyklės šioje srityje nėra suderintos, reikėtų atsižvelgti tik į dividendus gaunančios bendrovės nuostolingumą, išskyrus sukčiavimo atvejus.
49. Trečia, kiek tai susiję su laisvo kapitalo judėjimo apribojimo pateisinimu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas jo nenurodo. Kiek tai susiję su antruoju ir trečiuoju klausimais, mokesčių administratorius mini tik mokesčių planavimo riziką, o tai galėtų apimti sukčiavimo riziką ir subalansuotą apmokestinimo kompetencijos pasidalijimą tarp valstybių narių. Švedijos vyriausybė kaip privalomuosius bendrojo intereso pagrindus nurodo subalansuotą apmokestinimo kompetencijos pasidalijimą tarp valstybių narių, mokesčių sistemos darnos užtikrinimą ir kovą su mokesčių vengimu, kurie tam tikrais atvejais buvo pripažinti Teisingumo Teismo jurisprudencijoje. Bet kuriuo atveju tam, kad būtų pripažintas pagrindinių laisvių apribojimas, Teisingumo Teismas reikalauja, kad jis būtų pateisinamas privalomuoju bendrojo intereso pagrindu, tinkamas siekiamo tikslo įgyvendinimui užtikrinti ir neviršytų to, kas būtina jam pasiekti(56).
50. Pirma, subalansuotas apmokestinimo kompetencijos pasidalijimas tarp valstybių narių nebuvo pripažintas galimu byloje, kurioje priimtas Sprendimas Sofina. Teisingumo Teismas nusprendė, kad, pirma, paprastas dividendų apmokestinimo atidėjimas nėra šaltinio valstybės atsisakymas apmokestinti dividendus, gautus jos teritorijoje, ir, antra, bendrovės nerezidentės veiklos nutraukimo prieš vėl tampant pelninga atveju dėl to susidariusiais mokestiniais nuostoliais negalima įteisinti laisvo kapitalo judėjimo apribojimo, juo labiau kad šaltinio valstybė sutiko su tokiais bendrovių rezidenčių nuostoliais(57).
51. Nagrinėjamu atveju galima vadovautis tais pačiais argumentais, nes bendrovės nerezidentės nuostolių apskaičiavimas keičia ne mokėtino mokesčio bazę, o tik datą, nuo kurios jis tampa mokėtinas.
52. Antra, Sprendime Credit Suisse Securities argumentas dėl mokesčių sistemos darnos užtikrinimo buvo atmestas motyvuojant tuo, jog tam, kad tokiam argumentui būtų pritarta, pagal suformuotą jurisprudenciją turi būti nustatytas tiesioginis ryšys tarp atitinkamos mokesčių lengvatos ir jos kompensavimo konkrečiu mokesčiu(58). Nagrinėjamu atveju bendrovių rezidenčių pranašumas, atsirandantis dėl apmokestinimo atidėjimo ar net atleidimo nuo mokesčio, nekompensuojamas konkrečiu mokesčiu. Vadinasi, šiam pagrindimui pritarti negalima.
53. Trečia, Švedijos vyriausybė teigia, kad mokesčių vengimo rizika kyla dėl to, kad kapitalo dalys ir su jomis susijusi teisė į dividendus galėtų būti perleistos nuostolingai bendrovei nerezidentei, įsigytai šiuo konkrečiu tikslu. Toks pagrindimas gali būti priimtinas su sąlyga, kad jis atitinka proporcingumo principą(59). Šioje byloje, be šios išvados 37 punkte išdėstytų argumentų, susijusių su teisės aktuose ir jurisprudencijoje įtvirtintais kovos su sukčiavimu principais ir maža rizika, kai akcijų paketas yra išsklaidytas, manau, kad priemonė, pagal kurią reikalaujama nuostolingumą apskaičiuoti pagal Švedijos mokesčių taisykles, yra neproporcinga siekiamam tikslui. Iš tiesų tokia pareiga grindžiama bendro įtarimo sukčiavimu principu, o ne požymiais, skatinančiais manyti, kad kalbama apie sukčiavimą ar fiktyvų darinį, skirtą nagrinėjamam dividendų mokesčio mokėjimui išvengti (60). Be to, atsižvelgiant į administracinę naštą, kuri tektų bendrovei nerezidentei, ypač jei ji investuoja daugelyje valstybių narių, šia pareiga galėtų būti pažeistas laisvo kapitalo judėjimo veiksmingumo principas. Taigi šios administracinės naštos sąnaudos galėtų būti didesnės už nagrinėjamo mokesčio sumą. Kita vertus, pakaktų priimti nuostolio, apskaičiuoto pagal bendrovės nerezidentės įsisteigimo valstybės taisykles, įrodymą ir leisti mokesčių administratoriui pasinaudoti savitarpio pagalba bei kolegų pagalba pagal Direktyvą 2011/16/ES(61), kad būtų pasiektas tikslas kovoti su sukčiavimu ir mokesčių vengimu, kartu leidžiant šaltinio valstybei patikrinti, ar dividendus gaunanti bendrovė nerezidentė atitinka nuostolingumo sąlygą pagal rezidavimo valstybės taisykles.
54. Papildomai dėl pateisinimo Vokietijos vyriausybės paminėtos dvigubo nuostolių panaudojimo rizikos prevencija primenu, kad Teisingumo Teismas nusprendė, jog bendrovės nerezidentės privalo pateikti svarbių įrodymų, leidžiančių šaltinio valstybės narės mokesčių institucijoms konstatuoti, jog įvykdytos įstatyme numatytos naudojimosi apmokestinimo atidėjimu sąlygos(62).
55. Taigi siūlau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui atsakyti, kad SESV 63 straipsnis turi būti aiškinamas taip, jog pagal jį draudžiami valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos bendrovė nerezidentė, gaunanti dividendus, apmokestinamus išskaičiuojamuoju mokesčiu, tam, kad jai būtų taikomas toks pat vertinimas, koks numatytas dividendus gaunančioms nuostolingoms bendrovėms rezidentėms, savo nuostolį privalo apskaičiuoti pagal šaltinio valstybės mokesčių taisykles.
V. Išvada
56. Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į Högsta förvaltningsdomstolen (Aukščiausiasis administracinis teismas, Švedija) prejudicinius klausimus atsakyti taip:
SESV 63 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiami valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos bendrovė nerezidentė, gaunanti dividendus, apmokestinamus išskaičiuojamuoju mokesčiu, tam, kad jai būtų taikomas toks pats vertinimas, koks numatytas dividendus gaunančioms nuostolingoms bendrovėms rezidentėms, savo nuostolį privalo apskaičiuoti pagal dividendų šaltinio valstybės narės mokesčių taisykles.
1 Originalo kalba: prancūzų.
2 C‑575/17, EU:C:2018:943, toliau – Sprendimas Sofina.
3 C‑601/23, toliau – Sprendimas Credit Suisse Securities, EU:C:2024:1048.
4 Toliau – šaltinio valstybė.
5 Toliau – įsisteigimo valstybė.
6 Pasirašyta 1990 m. lapkričio 27 d. Stokholme.
7 SFS 1970, Nr. 624.
8 Tuo metu, kai klostėsi pagrindinės bylos faktinės aplinkybės, šios nuostatos dar nebuvo įsigaliojusios.
9 SFS 1999, Nr. 1229.
10 Žr. Sprendimą Sofina (34 punktas).
11 Žr. Sprendimą Sofina (47–54 punktai).
12 C‑282/07, EU:C:2008:762.
13 Žr. Sprendimą Sofina (48 punktas).
14 Žr. Sprendimą Sofina (51 punktas).
15 Žr. Sprendimą Sofina (53 punktas).
16 Žr. Sprendimą Sofina (55–64 punktai).
17 Žr. Sprendimą Sofina (65–78 punktai).
18 Žr. Sprendimą Sofina (77 punktas).
19 C‑250/95, EU:C:1997:239.
20 C‑345/04, EU:C:2007:96.
21 C‑10/14, C‑14/14 ir C‑17/14, EU:C:2015:608.
22 Žr. Sprendimą Credit Suisse Securities (53–56 punktai).
23 C‑10/14, C‑14/14 ir C‑17/14, EU:C:2015:608. Žr. Sprendimą Sofina (47 punktas, kuriame cituojamas 2011 m. spalio 20 d. Sprendimas Komisija / Vokietija (C‑284/09, EU:C:2011:670, 56 punktas) ir 2015 m. rugsėjo 17 d. Sprendimą Miljoen ir kt. (C‑10/14, C‑14/14 ir C‑17/14, EU:C:2015:608, 67 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
24 Žr. Sprendimą Credit Suisse Securities (68–78 punktai).
25 Žr. Sprendimą Credit Suisse Securities (72 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
26 Žr. Sprendimą Credit Suisse Securities (77 punktas).
27 Žr. 1997 m. gegužės 15 d. Sprendimą Futura Participations ir Singer (C‑250/95, EU:C:1997:239, 22 punktas) ir 2005 m. gruodžio 13 d. Sprendimą Marks & Spencer (C‑446/03, EU:C:2005:763, 39 punktas). Taip pat žr. 2007 m. vasario 15 d. Sprendimą Centro Equestre da Lezíria Grande (C‑345/04, EU:C:2007:96).
28 Žr. 2007 m. vasario 15 d. Sprendimą Centro Equestre da Lezíria Grande (C‑345/04, EU:C:2007:96, 23 ir 24 punktai).
29 Žr. CFE tax Advisers Europe, „Opinion Statement ECJ-TF 3/2019 on the CJEU decision of 22 November 2018 in Case C‑575/17, Sofina, on withholding taxes, losses and territoriality“, paskelbta internete adresu https://taxadviserseurope.org/new_ahgency/wp-content/uploads/2019/10/ECJ-TF_3-2019_Sofina_FINAL.pdf, 19 ir 20 punktai.
30 Žr. Dassesse, M., „L’arrêt Sofina“, Journal de droit fiscal, Bruylant, Bruselis, 2018, p. 5–30, visų pirma 3.2 punktas (p. 25 ir 26).
31 Žr. CFE tax Advisers Europe, „Opinion Statement ECJ-TF 3/2019 on the CJEU decision of 22 November 2018 in Case C‑575/17, Sofina, on withholding taxes, losses and territoriality“, op. cit., 29 punktas.
32 C‑10/14, C‑14/14 ir C‑17/14, EU:C:2015:608.
33 Žr. 2015 m. rugsėjo 17 d. Sprendimą Miljoen ir kt. (C‑10/14, C‑14/14 ir C‑17/14, EU:C:2015:608, 57–61 punktai).
34 Žr. 2006 m. gruodžio 12 m. Sprendimą Test Claimants in Class IV of the ACT Group Litigation (C‑374/04, EU:C:2006:773, 68 punktas); 2006 m. gruodžio 14 d. Sprendimą Denkavit Internationaal ir Denkavit France (C‑170/05, EU:C:2006:783, 35 punktas), taip pat 2015 m. rugsėjo 17 d. Sprendimą Miljoen ir kt. (C‑10/14, C‑14/14 ir C‑17/14, EU:C:2015:608, 67 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
35 Žr. generalinio advokato P. Mengozzi išvadą byloje Renneberg (C‑527/06, EU:C:2008:362, 70 punktas).
36 Žr. 2009 m. sausio 22 d. Sprendimą STEKO Industriemontage (C‑377/07, EU:C:2009:29, 33 punktas).
37 Žr. 2019 m. vasario 26 d. Sprendimą N Luxembourg 1 ir kt. (C‑115/16, C‑118/16, C‑119/16 ir C‑299/16, EU:C:2019:134, 96 punktas).
38 Žr. 2019 m. vasario 26 d. Sprendimą N Luxembourg 1 ir kt. (C‑115/16, C‑118/16, C‑119/16 ir C‑299/16, EU:C:2019:134, 109 punktas).
39 2016 m. liepos 12 d. Tarybos direktyva, kuria nustatomos kovos su mokesčių vengimo praktika, tiesiogiai veikiančia vidaus rinkos veikimą, taisyklės (OL L 193, 2016, p. 1).
40 Apmokestinimo atidėjimas nuostolingumo atveju į Švedijos teisę buvo įtrauktas tik priėmus Sprendimą Sofina, taigi, klostantis šios bylos faktinėms aplinkybėms nebuvo taikomas.
41 Žr. Sprendimą Sofina (72 punktas).
42 Žr. 1997 m. gegužės 15 d. Sprendimą Futura Participations ir Singer (C‑250/95, EU:C:1997:239, 40 punktas).
43 Žr. 2025 m. lapkričio 27 d. Sprendimą Santander Renta Variable España Pensiones, Fondo de Pensiones (C‑525/24, EU:C:2025:922, 66 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
44 Žr. 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimą Accor (C‑310/09, EU:C:2011:581, 99 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
45 C‑446/03, EU:C:2005:763.
46 Žr., be kita ko, šiuo metu nagrinėjamas sujungtas bylas OPmobility (C‑287/25), Société Générale (C‑288/25) ir Société Générale (C‑289/25), kuriose bus analizuojama galimybė patronuojamosios bendrovės nerezidentės patirtus nuostolius įtraukti į bendrą grupės, kurios patronuojančioji bendrovė ji yra, veiklos rezultatą, ir 2005 m. gruodžio 13 d. Sprendime Marks & Spencer (C‑446/03, EU:C:2005:763) nustatytus kriterijus.
47 Žr., be kita ko, CFE tax Advisers Europe, „Opinion Statement ECJ-TF 3/2019 on the CJEU decision of 22 November 2018 in Case C‑575/17, Sofina, on withholding taxes, losses and territoriality“, op. cit., 29 punktas.
48 Žr. Sprendimą Sofina (23 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), 2022 m. birželio 16 d. Sprendimą ACC Silicones (C‑572/20, toliau – Sprendimas ACC Silicones, EU:C:2022:469, 31 punktas) ir Sprendimą Credit Suisse Securities (30 punktas).
49 Žr. Sprendimą Sofina (24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) ir Sprendimą Credit Suisse Securities (31 punktas).
50 Žr. Sprendimą Sofina (34 punktas) ir Sprendimą Credit Suisse Securities (42 punktas).
51 Žr. Sprendimą ACC Silicones (34 punktas).
52 Žr. Sprendimą Sofina (46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) bei Sprendimą ACC Silicones (37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
53 Žr. šios išvados 35 ir 36 punktus.
54 Žr. Sprendimą Sofina (47 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) bei Sprendimą ACC Silicones (40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
55 Žr. Sprendimą Sofina (52 ir 53 punktai).
56 Žr. Sprendimą ACC Silicones (51 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
57 Žr. Sprendimą Sofina (55–64 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).
58 Žr. Sprendimą Credit Suisse Securities (80 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
59 Žr. 2011 m. vasario 10 d. Sprendimą Haribo Lakritzen Hans Riegel ir Österreichische Salinen (C‑436/08 ir C‑437/08, EU:C:2011:61, 61 ir 70 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).
60 Žr. 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimą Hornbach-Baumarkt (C‑382/16, EU:C:2018:366, 49 punktas).
61 2011 m. vasario 15 d. Tarybos direktyva dėl administracinio bendradarbiavimo apmokestinimo srityje ir panaikinanti Direktyvą 77/799/EEB (OL L 64, 2011, p. 1).
62 Žr. Sprendimą Credit Suisse Securities (77 punktas).