<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><CONCLUSION NNC="YES" xmlns:fmx="http://opoce" xmlns:xsi="http://www.w3.org/2001/XMLSchema-instance" xsi:noNamespaceSchemaLocation="http://formex.publications.europa.eu/schema/formex-05.21-20110601.xd"><BIB.CONCLUSION><REF.CASE FILE="ECRCJ2010LTA.1101084701.case.xml"><NO.CASE>C-137/08</NO.CASE></REF.CASE><NO.CELEX>62008CC0137</NO.CELEX><NO.SEQ>0001.0001</NO.SEQ><PAGE.FIRST.ECR>I-10850</PAGE.FIRST.ECR><PAGE.SEQ>1</PAGE.SEQ><PAGE.LAST.ECR>I-10887</PAGE.LAST.ECR><PAGE.TOTAL>38</PAGE.TOTAL></BIB.CONCLUSION><CURR.TITLE><LEFT>GENERALINĖS ADVOKATĖS V. TRSTENJAK IŠVADA—BYLA C-137/08</LEFT><RIGHT>VB PÉNZÜGYI LÌZING</RIGHT></CURR.TITLE><TITLE><TI><P><HT TYPE="UC">Generalinės advokatės</HT></P><P><HT TYPE="UC">Verica Trstenjak išvada,</HT></P><P>pateikta <DATE ISO="20100706">2010 m. liepos 6 d.</DATE><NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0001"><P>Originalo kalba: vokiečių.</P></NOTE></P></TI></TITLE><CONTENTS.CONCLUSION><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">I —</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Įžanga</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>1.</NO.P><TXT>Ši byla pradėta remiantis <HT TYPE="ITALIC">Budapesti II. és III. Kerületi Bíróság</HT> (Budapešto pirmosios ir antrosios apylinkės teismas, toliau – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas) prašymu priimti prejudicinį sprendimą, pateiktu vadovaujantis EB 234 straipsniu<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0002"><P>Remiantis <DATE ISO="20071213">2007 m. gruodžio 13 d.</DATE> Lisabonos sutartimi, iš dalies keičiančia Europos Sąjungos sutartį ir Europos bendrijos steigimo sutartį (<REF.DOC.OJ COLL="C" NO.OJ="306" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="2007">OL C 306, p. 1</REF.DOC.OJ>), nuo šiol su prašymais priimti prejudicinį sprendimą susijusios procedūros reglamentuojamos Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnyje.</P></NOTE>, kuriuo jis Teisingumo Teismui pateikė kelis klausimus dėl <DATE ISO="19930405">1993 m. balandžio 5 d.</DATE> Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0003"><P><REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="095" PAGE.FIRST="29" DATE.PUB="1993">OL L 95, p. 29</REF.DOC.OJ>.</P></NOTE> išaiškinimo.</TXT></NP><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant <HT TYPE="ITALIC">VB Pénzügyi Lízing Zrt.</HT> (toliau – ieškovė pagrindinėje byloje) ir Ferenc Schneider (toliau – pagrindinės bylos atsakovas) ginčą dėl paskolos grąžinimo. Jame, be kita ko, keliamas klausimas, koks yra Teisingumo Teismo vaidmuo užtikrinant Direktyva 93/13 nustatytą vienodą vartotojų teisių apsaugos lygio taikymą visose Europos Sąjungos valstybėse narėse. Į šį klausimą reikia atsakyti atsižvelgiant į nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, visų pirma <DATE ISO="20090604">2009 m. birželio 4 d.</DATE> Sprendimą byloje C-243/08 <HT TYPE="ITALIC">Pannon</HT><NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0004"><P><DATE ISO="20090604">2009 m. birželio 4 d.</DATE> Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Pannon</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-243/08" PAGE.ECR="I-0000" YEAR="2009">C-243/08, Rink. p. I-4713</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">II —</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Teisinis pagrindas</HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>A —</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Bendrijos teisė</HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>1.</NO.P><TXT>Teisingumo Teismo statutas</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>3.</NO.P><TXT>Protokolo dėl Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><P><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0001" REF.END="QE0001"/>Bylose, kurioms taikoma ES sutarties 35 straipsnio 1 dalis, EB sutarties<?PAGE NO="I-10851"?> 234 straipsnis ir EAEB sutarties 150 straipsnis, valstybės narės teismas Teisingumo Teismui praneša apie sprendimą, kuriuo bylos nagrinėjimas sustabdomas, o byla perduodama Teisingumo Teismui. Paskui Teismo kancleris apie tokį sprendimą praneša bylos šalims, valstybėms narėms ir Komisijai, taip pat Tarybai arba Europos centriniam bankui, jei teisės aktas, kurio teisėtumas ar išaiškinimas yra ginčijami, buvo vieno jų priimtas, taip pat Europos Parlamentui ir Tarybai, jei aktas, kurio galiojimas ar aiškinimas yra ginčijami, buvo priimtas šių dviejų institucijų kartu.</P><P>Bylos šalys, valstybės narės, Komisija ir tam tikrais atvejais Europos Pralamentas, Taryba ir Europos centrinis bankas turi teisę per du mėnesius nuo tokio pranešimo pateikimo pateikti Teismui pareiškimus ar rašytines pastabas.</P><P>Be to, bylose, kurioms taikomas EB sutarties 234 straipsnis, Teismo kancleris apie nacionalinio teismo sprendimą taip pat praneša valstybėms, kurios nėra narės, tačiau yra Europos ekonominės erdvės susitarimo šalys, ir tame susitarime nurodytai ELPA priežiūros institucijai, kurios gali per du mėnesius nuo tokio pranešimo, kai byla yra susijusi su viena iš to susitarimo taikymo sričių, pateikti Teismui pareiškimus ar rašytines pastabas.<QUOT.END REF.START="QS0001" CODE="201C" ID="QE0001"/></P></ALINEA></QUOT.S></P></NP><NP><NO.P>4.</NO.P><TXT><DATE ISO="20091201">2009 m. gruodžio 1 d.</DATE> įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, iš dalies keičiančiai Europos Sąjungos sutartį ir Europos bendrijos steigimo sutartį, buvo pakeistas ir Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnis<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0005"><P><REF.DOC.OJ COLL="C" NO.OJ="115" PAGE.FIRST="210" DATE.PUB="2008">OL C 115, 2008, p. 210</REF.DOC.OJ>.</P></NOTE>. Tačiau šiais pakeitimais buvo tik patikslinta nuo šiol SESV 267 straipsnyje reglamentuojama prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Direktyva 93/13</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>5.</NO.P><TXT>Pagal 1 straipsnio 1 dalį Direktyva 93/13 siekiama suderinti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus, susijusius su nesąžiningomis sąlygomis pardavėjo ar tiekėjo su vartotoju sudaromose sutartyse.</TXT></NP><NP><NO.P>6.</NO.P><TXT>Direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje numatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0002" REF.END="QE0002"/>Ta sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.<QUOT.END REF.START="QS0002" CODE="201C" ID="QE0002"/></ALINEA></QUOT.S></P></NP><?PAGE NO="I-10852"?><NP><NO.P>7.</NO.P><TXT>Šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0003" REF.END="QE0003"/>Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos, naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.<QUOT.END REF.START="QS0003" CODE="201C" ID="QE0003"/></ALINEA></QUOT.S></P></NP><NP><NO.P>8.</NO.P><TXT>Pagal direktyvos 7 straipsnio 1 dalį:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0004" REF.END="QE0004"/>Valstybės narės užtikrina, kad vartotojų ir konkurentų naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų sudaromose su vartotojais.<QUOT.END REF.START="QS0004" CODE="201C" ID="QE0004"/></ALINEA></QUOT.S></P></NP></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>B –</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Nacionalinė teisė</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>9.</NO.P><TXT>Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Vengrijos teisės aktų leidėjas Direktyvą 93/13 į nacionalinę teisę perkėlė keliais etapais. Šiuo metu galioja nuostatos, kurios buvo pakeistos 2006 m. Įstatymu III, įskaitant Civilinio kodekso (toliau – CK) 205/A, 205/B ir 209–209/B straipsnius.</TXT></NP><NP><NO.P>10.</NO.P><TXT>Pagal CK 205/A straipsnio 1 dalį sutarčių bendrosios sąlygos yra sutarčių sąlygos, kurias viena iš sutarties šalių, nedalyvaujant kitai šaliai ar jų individualiai neaptarus su kitomis sutarties šalimis, yra iš anksto vienašališkai nustačiusi, siekdama sudaryti keletą sutarčių.</TXT></NP><NP><NO.P>11.</NO.P><TXT>Pagal CK 205/A straipsnio 2 dalį šaliai, naudojančiai sutarčių bendrąsias sąlygas, tenka pareiga įrodyti, jog sutarties sąlygos su šalimis buvo aptartos individualiai. Tas pats taikytina ir tuo atveju, jeigu tarp šalių kyla ginčai dėl to, ar jos individualiai aptarė sutartį su vartotoju sudariusios sutarties šalies vienašališkai nustatytas sutarties sąlygas.</TXT></NP><NP><NO.P>12.</NO.P><TXT>Pagal CK 205/A straipsnio 3 dalį pripažįstant sutarčių bendrąsias sąlygas neturi reikšmės sutarčių sąlygų apimtis ir forma, taip pat jų įtraukimo į sutartį būdas bei aplinkybė, ar jos išdėstytos pačioje sutartyje, ar prie jos pridėtame dokumente.</TXT></NP><NP><NO.P>13.</NO.P><TXT>Pagal CK 205/B straipsnio 1 dalį sutarčių bendrosios sąlygos pripažįstamos sudėtine sutarčių dalimi, jeigu jas taikantis asmuo kitai šaliai buvo suteikęs galimybę susipažinti<?PAGE NO="I-10853"?> su jų turiniu, o ši šalis su jomis aiškiai sutiko arba išreiškė savo sutikimą konkliudentiniais veiksmais.</TXT></NP><NP><NO.P>14.</NO.P><TXT>Pagal CK 205/B straipsnio 2 dalį kita šalis turi būti aiškiai informuojama apie iš esmės nuo įprastos sutarčių praktikos ar teisės aktų sutarčių srityje besiskiriančias arba su anksčiau sutarčių šalių taikytomis sąlygomis nesutampančias sutarčių bendrąsias sąlygas. Šios sąlygos gali būti pripažįstamos sudėtine sutarčių dalimi, tik jeigu kita šalis aiškiai su jomis sutinka, šiuo tikslu ją apie tai informavus specialiu įspėjimu.</TXT></NP><NP><NO.P>15.</NO.P><TXT>Pagal CK 205/C straipsnį, jeigu skiriasi sutarčių bendrosios sąlygos ir kitos sutarties sąlygos, būtent pastarosios pripažįstamos sudėtine sutarties dalimi.</TXT></NP><NP><NO.P>16.</NO.P><TXT>Pagal CK 209 straipsnio 1 dalį individualiai neaptartos sutarčių bendrosios sąlygos, kaip ir su vartotojais sudarytų sutarčių sąlygos, yra nesąžiningos, jeigu jomis, pažeidžiant geros valios ir sąžiningumo reikalavimus, iš sutarties išplaukiančios teisės ir pareigos įtvirtinamos vienašališkai ir nepagrįstai, pažeidžiant šias sąlygas rengiant nedalyvavusios sutarties šalies interesus.</TXT></NP><NP><NO.P>17.</NO.P><TXT>Pagal CK 209 straipsnio 2 dalį nustatant, ar sąlyga yra nesąžininga, reikia išnagrinėti visas sutarties sudarymo momentu buvusias aplinkybes, turėjusias įtakos ją sudarant, paslaugos, dėl kurios susitarta, pobūdį bei nagrinėjamos sąlygos ryšį su kitomis sutarties sąlygomis ar kitomis sutartimis.</TXT></NP><NP><NO.P>18.</NO.P><TXT>Pagal CK 209 straipsnio 5 dalį sutarties sąlyga nelaikoma nesąžininga, jeigu ji yra įtvirtinta teisės normoje arba buvo suformuluota laikantis šioje teisės normoje nustatytų reikalavimų.</TXT></NP><NP><NO.P>19.</NO.P><TXT>Pagal CK 209/A straipsnio 1 dalį žalą patyręs asmuo gali ginčyti į sutartį įtrauktas nesąžiningas sutarčių bendrąsias sąlygas.</TXT></NP><NP><NO.P>20.</NO.P><TXT>Pagal šio straipsnio 2 dalį sutarčių su vartotojais atveju sutartį su vartotoju sudariusios sutarties šalies vienašališkai ir be individualaus aptarimo kaip bendroji sutarties sąlyga nustatyta nesąžininga sąlyga negalioja. Negaliojimu gali remtis tik vartotojas.</TXT></NP><NP><NO.P>21.</NO.P><TXT>Kiek tai susiję su prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra, Vengrijos teisės aktų leidėjas 2003 m. Įstatymu XXX pakeitė Civilinio proceso kodeksą. Po šio pakeitimo pagal<?PAGE NO="I-10854"?> Civilinio proceso kodekso 155/A straipsnio 2 dalį išsiųsdami Europos Bendrijų Teisingumo Teismui sprendimus dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Vengrijos teismai informaciniais tikslais turi juos nusiųsti ir teisingumo ministrui.</TXT></NP></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">III —</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Faktinės aplinkybės, pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>22.</NO.P><TXT>Pagrindinė byla buvo pradėta kilus ginčui dėl paskolos, kurią atsakovas pagrindinėje byloje paėmė ketindamas įsigyti motorinę transporto priemonę, grąžinimo. Ieškovė paskolos sutartį sudarė vykdydama savo ekonominę veiklą, o atsakovas <DATE ISO="20060414">2006 m. balandžio 14 d.</DATE> tai padarė būdamas vartotoju. Kai atsakovas liovėsi vykdyti piniginius įsipareigojimus pagal paskolos sutartį, ieškovė ją nutraukė ir pareikalavo likusią sumą grąžinti.</TXT></NP><NP><NO.P>23.</NO.P><TXT>Ieškovė pagrindinėje byloje paprašė teismo priimti mokėjimo įsakymą, tačiau šį prašymą pateikė ne <HT TYPE="ITALIC">Ráckevei Városi Bíróság</HT> (Ráckeve miesto teismas), kuris šiuo atveju yra jurisdikciją atsakovo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje turintis teismas. Vietoj to ji pasirėmė sutarties sąlyga, pagal kurią šios sutarties pagrindu kilusių ginčų nagrinėjimas priskiriamas išimtinei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo jurisdikcijai. Ieškovės buveinė nėra teritorijoje, kurioje taikoma prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo jurisdikcija, nors tiek geografiniu, tiek susisiekimo požiūriu ji yra labai arti.</TXT></NP><NP><NO.P>24.</NO.P><TXT>Teismas priėmė mokėjimo įsakymą, o atsakovas dėl jo pareiškė prieštaravimą, užginčydamas ieškovės reikalavimą. Tačiau atsakovas nesirėmė jokiais esminiais gynybos pagrindais ir savo prieštaravime taip pat nenurodė, kiek ir remdamasis kokiais pagrindais jis mano, jog ieškovės reikalavimas yra nepagrįstas.</TXT></NP><NP><NO.P>25.</NO.P><TXT>Prieš paskirdamas posėdžio datą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nustatė, kad atsakovo gyvenamoji vieta nėra teritorijoje, kurioje taikoma jo jurisdikcija, o pareiškimas dėl įpareigojimo grąžinti sumą buvo pareikštas netoli nuo ieškovės pagrindinėje byloje gyvenamosios vietos esančiame teisme, remiantis nagrinėjamos sutarties bendrosiomis sąlygomis, kurių formuluotė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui sukėlė abejonių.</TXT></NP><?PAGE NO="I-10855"?><NP><NO.P>26.</NO.P><TXT>Todėl jis sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><LIST TYPE="ARAB"><ITEM><NP><NO.P><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0005" REF.END="QE0005"/>1.</NO.P><TXT>Ar pagal prie Europos Sąjungos sutarties, Europos bendrijos steigimo sutarties ir Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties pridėto Protokolo dėl Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį nacionalinis teismas negali <HT TYPE="ITALIC">ex officio</HT> informuoti savo valstybės narės teisingumo ministro apie prejudicinio sprendimo priėmimo procesą tuo pačiu metu, kai jis inicijuojamas?</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Ar pagal EB 234 straipsnį Teisingumo Teismas turi kompetenciją aiškinti <DATE ISO="19930405">1993 m. balandžio 5 d.</DATE> Tarybos direktyvos 93/13/EEB 3 straipsnio 1 dalyje pavartotą sąvoką <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0006" REF.END="QE0006"/>nesąžiningos sąlygos<QUOT.END REF.START="QS0006" CODE="201C" ID="QE0006"/> bei šios direktyvos priede išvardytas sąlygas?</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>3.</NO.P><TXT>Jei atsakymas yra teigiamas, ar dėl tokio išaiškinimo pateiktu prašymu priimti prejudicinį sprendimą gali būti prašoma paaiškinti (siekiant užtikrinti Direktyva 93/13 garantuojamą vienodą vartotojų teisių apsaugos lygį visose valstybėse narėse), į kuriuos aspektus nacionalinis teismas gali arba turi atsižvelgti konkrečiai atskirajai sąlygai taikydamas šioje direktyvoje įtvirtintus bendruosius kriterijus?</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>4.</NO.P><TXT>Jei nacionalinis teismas be atitinkamo bylos šalių prašymo pats pastebi galimą nesąžiningą sutarties sąlygą, ar jis gali savo iniciatyva nustatyti tokiai išvadai padaryti reikalingas faktines ir teisines aplinkybes, jei pagal nacionalinę proceso teisę tokį patikrinimą leidžiama atlikti tik bylos šalių prašymu?<QUOT.END REF.START="QS0005" CODE="201C" ID="QE0005"/></TXT></NP></ITEM></LIST></QUOT.S></P></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">IV —</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Procesas Teisingumo Teisme</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>27.</NO.P><TXT><DATE ISO="20080327">2008 m. kovo 27 d.</DATE> sprendimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarija gavo <DATE ISO="20080407">2008 m. balandžio 7 d.</DATE> Joje pateikiami trys pradiniai prejudiciniai klausimai.</TXT></NP><NP><NO.P>28.</NO.P><TXT><DATE ISO="20080915">2008 m. rugsėjo 15 d.</DATE> sprendimu, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo <DATE ISO="20080922">2008 m. rugsėjo 22 d.</DATE>, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas papildė savo prašymą priimti prejudicinį sprendimą ketvirtuoju klausimu. Tačiau <DATE ISO="20090129">2009 m. sausio 29 d.</DATE> sprendimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas jį vėl atsiėmė.</TXT></NP><?PAGE NO="I-10856"?><NP><NO.P>29.</NO.P><TXT><DATE ISO="20090702">2009 m. liepos 2 d.</DATE> sprendimu, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo <DATE ISO="20090703">2009 m. liepos 3 d.</DATE>, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismui pranešė, kad, atsižvelgiant į Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Pannon GSM</HT>, į jo <DATE ISO="20080327">2008 m. kovo 27 d.</DATE> sprendimu užduotus pirmąjį ir antrąjį prejudicinius klausimus atsakyti nebereikia. Tačiau bylą nagrinėjantis teismas paprašė atsakyti į trečiąjį pateiktą klausimą. Šį prašymą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas papildė dar trimis klausimais.</TXT></NP><NP><NO.P>30.</NO.P><TXT>Galutinės prejudicinių klausimų formuluotės pateiktos ankstesniame punkte.</TXT></NP><NP><NO.P>31.</NO.P><TXT>Vengrijos Respublikos, Airijos Respublikos, Nyderlandų Karalystės ir Jungtinės Karalystės vyriausybės bei Komisija savo rašytines pastabas pateikė per Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje numatytą terminą.</TXT></NP><NP><NO.P>32.</NO.P><TXT>Kadangi nė viena šalis neprašė pradėti žodinės proceso dalies, išvada šioje byloje gali būti parengta po <DATE ISO="20100309">2010 m. kovo 9 d.</DATE> Teisingumo Teismo bendrojo susirinkimo.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">V —</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Esminiai šalių argumentai</HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>A —</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Dėl pirmojo prejudicinio klausimo</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>33.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Vengrijos vyriausybė</HT> pažymi, kad šioje byloje nagrinėjamos nacionalinės procesinės normos problemų keltų tik tuomet, jei ribotų EB 234 straipsnyje reglamentuojamą prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą.</TXT></NP><NP><NO.P>34.</NO.P><TXT>Ji pabrėžia, kad dėl to, jog nacionalinių teismų prašymai priimti prejudicinį sprendimą gali turėti įtakos ir Vengrijos teisės taikymui, ir Bendrijos teisės vertinimui, ji yra iš esmės suinteresuota kuo greičiau gauti žinių apie kiekvieną prejudicinį klausimą ir jo dalyką. Nors bendrosiose Bendrijos teisės nuostatose, reglamentuojančiose prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą, šiuo atžvilgiu nieko nenumatyta, remiantis tuo negalima daryti išvados, kad valstybei narei draudžiama numatyti mechanizmą, leidžiantį jai kiek įmanoma greičiau susipažinti su sprendimu dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, juolab kad jį ir šiaip gausianti iš Teisingumo Teismo kanclerio.</TXT></NP><NP><NO.P>35.</NO.P><TXT>Vengrijos vyriausybė daro išvadą, kad tai, jog valstybė narė apie prašymą priimti<?PAGE NO="I-10857"?> prejudicinį sprendimą informuojama anksčiau nei kiti suinteresuoti proceso dalyviai, nėra nesuderinama su Bendrijos teise.</TXT></NP><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">36.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Komisija</HT> pažymi, kad Teisingumo Teismo statuto 23 straipsniu atitinkamam nacionaliniam teismui nedraudžiama apie prašymą priimti prejudicinį sprendimą informuoti kitų institucijų, pavyzdžiui, už teisingumą atsakingos ministerijos. Kad tai nedraudžiama, liudija ir kita nuostata, pagal kurią Teisingumo Teismas apie šį nacionalinio teismo sprendimą praneša valstybėms narėms.</TXT></NP><NP><NO.P>37.</NO.P><TXT>Komisijos teigimu, tai, kad sprendimas dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą (kuriuo pradedama prejudicinė procedūra pagal EB 234 straipsnį) persiunčiama teisingumo ministerijai, nei visiškai neleidžia, nei pernelyg trukdo naudotis Bendrijos teisės aktuose įtvirtintomis teisėmis. Prejudicinio sprendimo priėmimo procedūroje netaikomas nė vienas teisės principas, kuris draustų informuoti vieną iš potencialių proceso dalyvių apie teismo procesą ar to proceso etapą.</TXT></NP><NP><NO.P>38.</NO.P><TXT>Komisija laikosi nuomonės, kad rizika, jog bus bandoma paveikti nacionalinį teismą, gali kilti tik tuomet, jei šiam pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą būtų leidžiama tik prieš tai informavus nacionalines institucijas. Tačiau, kalbant apie pagrindinę bylą, nacionalinės teisės aktuose numatyta pareiga, palyginti su Bendrijos teisės aktais, neturi jokių papildomų elementų, kurie galėtų daryti įtaką nacionalinio teismo sprendimui, todėl teisė pradėti prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą nėra ribojama.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>B –</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Dėl antrojo prejudicinio klausimo</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>39.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Vengrijos vyriausybė</HT> tvirtina, kad siekiant nustatyti, ar sutarties sąlyga tikrai yra nesąžininga, būtina atsižvelgti į visas ypatingas aplinkybes, susijusias su sutarties dalyku ir jos sudarymu. Nacionalinis teismas turi išnagrinėti atitinkamą sutarties sąlygą ir nustatyti, ar ši sąlyga turi požymių, būdingų nesąžiningai sąlygai Direktyvos 91/13 3 straipsnio 1 dalies prasme.</TXT></NP><NP><NO.P>40.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Komisija</HT> laikosi nuomonės, kad Teisingumo Teismo turima kompetencija aiškinti taip pat apima Direktyvoje 93/13 numatytos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0007" REF.END="QE0007"/>nesąžiningos sąlygos<QUOT.END REF.START="QS0007" CODE="201C" ID="QE0007"/> sąvokos aiškinimą. Tačiau Teisingumo Teismas negali nustatyti, ar tam tikra sutarties sąlyga konkrečiu atveju gali būti vertinama kaip nesąžininga, ar ne, nes tai yra pagrindinę bylą nagrinėjančio nacionalinio teismo prerogatyva.</TXT></NP></GR.SEQ><?PAGE NO="I-10858"?><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>C –</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Dėl trečiojo prejudicinio klausimo</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">41.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Vengrijos vyriausybės</HT> nuomone, Teisingumo Teismas, aiškindamas nesąžiningos sąlygos sąvoką bei Direktyvos 93/13 priede išvardytas sąlygas, gali padėti nacionaliniam teismui pateikdamas jam tam tikrus kriterijus, kuriais vadovaudamasis nacionalinis teismas galėtų įvertinti, ar konkreti sutarties sąlyga yra nesąžininga, ar ne.</TXT></NP><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">42.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Komisija</HT> mano, kad Teisingumo Teismo nacionaliniams teismams pateikiamos Bendrijos teisės taikymo gairės yra labai svarbi Bendrijos teisės nuostatų aiškinimo sudėtinė dalis. Todėl Teisingumo Teismas gali pateikti minėtas gaires ir tuomet, kai tai susiję su Direktyvos 93/13 taikymo klausimais.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>D —</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Dėl ketvirtojo prejudicinio klausimo</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>43.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Airijos vyriausybė</HT> laikosi nuomonės, kad jei Teisingumo Teismas Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Pannon</HT> būtų norėjęs nacionalinius teismus griežtai įpareigoti <HT TYPE="ITALIC">ex officio</HT> išnagrinėti, ar sutarties sąlyga yra nesąžininga, šią pareigą jis būtų nustatęs nedviprasmiška formuluote. Tačiau Teisingumo Teismas išaiškino, kad Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Pannon</HT> 32 ir 35 punktuose apibrėžta nacionalinio teismo pareiga taikoma tuomet, kai <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0008" REF.END="QE0008"/>tik jam tampa žinomos šiuo atžvilgiu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės<QUOT.END REF.START="QS0008" CODE="201C" ID="QE0008"/>. Todėl Airijos vyriausybė mano, kad Teisingumo Teismas Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Pannon</HT> atkūrė pusiausvyrą tarp vartotojų apsaugos interesų ir pagarbos pagrindiniams principams, kuriais grindžiamos nacionalinės teisės sistemos.</TXT></NP><NP><NO.P>44.</NO.P><TXT>Airijos vyriausybė mano, kad jei į šį prejudicinį klausimą būtų atsakyta teigiamai, tai reikštų, kad nacionaliniai teismai yra įpareigojami <HT TYPE="ITALIC">ex officio</HT> išsiaiškinti teisines ir faktines aplinkybes, kad galėtų įvertinti, ar sutarties sąlyga galbūt yra nesąžininga. Tokiu atveju nacionaliniai teismai privalėtų atlikti tyrimą ir tuomet, kai tai prieštarautų nacionalinėms procesinėms normoms. Airijos vyriausybė pažymi, kad Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Pannon</HT> atsižvelgiama į civilines bylas nagrinėjančių nacionalinių teismų <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0009" REF.END="QE0009"/>pasyvų vaidmenį<QUOT.END REF.START="QS0009" CODE="201C" ID="QE0009"/> bylose tarp privačių asmenų.</TXT></NP><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">45.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Vengrijos vyriausybė</HT> teigia, kad Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis – tai imperatyvi viešosios tvarkos (<HT TYPE="ITALIC">ordre public</HT>) norma. Tai reiškia, kad nacionalinis teismas, vertindamas, ar sutarčių sąlygos kartais nėra nesąžiningos, pagal Bendrijos teisės lygiavertiškumo principą turi taikyti tokias pačias procesines normas kaip ir viešosios tvarkos normų atveju. Jei nacionalinėje teisėje, taikant<?PAGE NO="I-10859"?> viešosios tvarkos normas, yra numatyta teisė arba pareiga atlikti tyrimą <HT TYPE="ITALIC">ex officio</HT>, tas pats turi galioti ir vertinant, ar sąlygos sutartyse su vartotojais yra nesąžiningos.</TXT></NP><NP><NO.P>46.</NO.P><TXT>Direktyva 93/13 nacionaliniai teismai nėra įpareigojami nustatyti bylos aplinkybių, t. y. jie neprivalo kaskart <HT TYPE="ITALIC">ex officio</HT> įvertinti, ar sutarčių sąlygos yra nesąžiningos. Pagal valstybių narių procesinės autonomijos principą pareigos atlikti tyrimą <HT TYPE="ITALIC">ex officio</HT> apimtis nustatoma būtent nacionalinėmis normomis.</TXT></NP><NP><NO.P>47.</NO.P><TXT>Be to, jei pagal nacionalinę teisę sutarčių teisės srityje yra numatyta pareiga atlikti tyrimą <HT TYPE="ITALIC">ex officio</HT>, šią procedūrą turi būti galima taikyti ir nesąžiningos sąlygos atveju Direktyvos 93/13 prasme. Tačiau jei nacionalinėje teisėje pirmenybė teikiama šalių teisėms, nacionaliniam teismui leidžiant atlikti tyrimą tik šalių prašymu, ši norma turi būti taikoma ir pagal direktyvą vertinant, ar sutarties nuostata yra nesąžininga. Jei nacionalinis teismas padarytų išvadą, kad, vertinant sutarties sąlygą, reikia papildomų įrodymų, jis privalėtų informuoti šalis apie faktines aplinkybes, kurias reikia ištirti, kad jos galėtų tinkamai pareikšti savo nuomonę.</TXT></NP><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">48.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Nyderlandų vyriausybė</HT> pažymi, kad ketvirtajame klausime minimas atvejis, kai atsakovas neatvyko į teismą, o nacionalinis teismas priėmė sprendimą nedalyvaujant šaliai. Ji mano, kad priimant sprendimą nedalyvaujant šaliai teismo pareiga <HT TYPE="ITALIC">ex officio</HT> ir kiekvienu atveju išnagrinėti, ar sutarčių sąlygos kartais nėra nesąžiningos, būtų jam ir visai nacionalinei teismų sistemai neproporcinga našta. Tam nacionalinis teismas turėtų pamėginti gauti sutarčių sąlygas ir visą sutartį, įskaitant bendrąsias sutarčių sąlygas, ir <HT TYPE="ITALIC">ex officio</HT> bei išsamiai jas išnagrinėti, taip pat ir tuomet, kai vartotojas to visiškai neprašo. Atsižvelgiant į tai, kad sąlyga, o gal ir visa sutartis galėtų būti paskelbta negaliojančia, kitai šaliai turėtų būti suteikta galimybė pareikšti savo nuomonę.</TXT></NP><NP><NO.P>49.</NO.P><TXT>Tai, kad nacionalinėje proceso teisėje ribojama nacionalinio teismo galimybė pradėti tyrimą <HT TYPE="ITALIC">ex officio</HT>, nereiškia, kad toks tyrimas jokiomis aplinkybėmis negali būti atliktas. Jei jurisdikciją nustatanti sąlyga būtų nesąžininga, nacionalinis teismas turėtų ją įvertinti, kad būtų užtikrinta veiksminga vartotojo teisminė apsauga.</TXT></NP><NP><NO.P>50.</NO.P><TXT>Nacionalinis teismas turi nuolat <HT TYPE="ITALIC">ex officio</HT> tikrinti, ar jurisdikciją nustatanti sutarties sąlyga kartais nėra nesąžininga sąlyga Direktyvos 93/13 6 straipsnio prasme, taip pat<?PAGE NO="I-10860"?> ir priimant sprendimą šaliai nedalyvaujant. Jurisdikciją nustatanti sąlyga, neleidžianti ar trukdanti vartotojui užginčyti reikalavimą, sumenkintų direktyva siekiamą teisminės apsaugos veiksmingumą. Todėl nacionalinis teismas turėtų nuolat <HT TYPE="ITALIC">ex officio</HT> vertinti abejonių keliančią sutarties sąlygą.</TXT></NP><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">51.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Jungtinės Karalystės vyriausybės</HT> manymu, aiškinant Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Pannon</HT> 35 punktą taip, kad egzistuoja bendro pobūdžio nacionalinio teismo pareiga atlikti tyrimą, tai sukeltų sunkių pasekmių ir netgi abejonių dėl valstybių narių teisės sistemų procesinės autonomijos. Tais atvejais, kai teisėjui nebūtų pateikiamos teisinės ir faktinės aplinkybės, reikalingos vertinant, ar sutarties sąlyga yra nesąžininga, arba kai vartotojas nuspręstų neskųsti nesąžiningos sutarties sąlygos, bendro pobūdžio nacionalinio teismo pareiga atlikti tyrimą nederėtų su teisių gynimo priemonių ir procedūrų sistema, įvesta Direktyva 93/13.</TXT></NP><NP><NO.P>52.</NO.P><TXT>Jungtinės Karalystės vyriausybė mano, kad jei viena iš šalių ar teismas sutarties sąlygą laiko nesąžininga (ar potencialiai nesąžininga) ir jeigu ji, taikoma kartu su nacionalinės proceso teisės norma, neleidžia vartotojui tęsti bylos, nacionalinis teismas privalo šios sąlygos netaikyti, pavyzdžiui, iškeldamas šį klausimą <HT TYPE="ITALIC">ex officio</HT> dar prieš pasireiškiant atgrasančiam poveikiui. Bendro pobūdžio pareiga atlikti tyrimą apsunkina vartotojų galimybes pasinaudoti teise kreiptis į teismą, nes padidina teismo išlaidas ir užkerta kelią paprastoms, nebrangioms ir greitoms vykdymo priemonėms.</TXT></NP><NP><NO.P>53.</NO.P><TXT>Jungtinės Karalystės vyriausybės nuomone, sunku įsivaizduoti, kad pagal valstybių narių teismų sistemas visi ieškiniai dėl skolų grąžinimo būtų nagrinėjami taip, tarsi kalbama apie užginčytus reikalavimus. Tokiu atveju reikėtų paskirti vieną teisėją išnagrinėti sutarties dokumentus ir kiekviename ieškinyje nurodytas teisines bei faktines aplinkybes. Be to, abiejų šalių reikėtų paprašyti pateikti sutarties tekstą ir visus susijusius dokumentus, kad nacionalinis teismas galėtų įvertinti visas su sutarties sudarymu susijusias faktines aplinkybes.</TXT></NP><NP><NO.P>54.</NO.P><TXT>Jei Teisingumo Teismas padarytų išvadą, kad nacionaliniai teismai turi imtis visų priemonių užtikrinti, kad būtų žinomos teisinės ir faktinės aplinkybės, reikalingos vertinant, ar sutarties sąlyga yra nesąžininga, tai galėtų pažeisti <DATE ISO="20061212">2006 m. gruodžio 12 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1896/2006, nustatančio Europos mokėjimo įsakymo procedūrą<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0006"><P><REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="399" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="2006">OL L 399, p. 1</REF.DOC.OJ>.</P></NOTE>, nuostatas.</TXT></NP><?PAGE NO="I-10861"?><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">55.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Komisija</HT> teigia, kad Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalies nuostata taikoma situacijai, kai tam tikra sutarties sąlyga yra nesąžininga ir ja nustatomi teisiniai padariniai, t. y. kad sąlyga yra teisiškai neprivaloma. Tiesa, prejudicinis klausimas susijęs ne su nesąžininga sutarties sąlyga, o veikiau su situacija, kai nacionalinis teismas tik įtaria, kad sutarties sąlyga gali būti nesąžininga, bet negali to nustatyti. Tačiau Direktyvoje 93/13 nėra jokių tokią situaciją reglamentuojančių nuostatų.</TXT></NP><NP><NO.P>56.</NO.P><TXT>Teisingumo Teismas dar nėra pareiškęs nuomonės, ar nacionalinis teismas privalo <HT TYPE="ITALIC">ex officio</HT> įvertinti, ar sutarties sąlyga yra nesąžininga, jeigu jam nežinomos tokiam įvertinimui atlikti reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės. Iš tiesų Bendrijos teisėje nėra nė vienos nuostatos, kuria nacionaliniam teismui būtų suteikta teisė <HT TYPE="ITALIC">ex officio</HT> išsiaiškinti teisines ir faktines aplinkybes, kurios jam galbūt leistų nustatyti, ar sutarties sąlyga yra nesąžininga, jei šios aplinkybės jam nėra žinomos.</TXT></NP><NP><NO.P>57.</NO.P><TXT>Komisijos manymu, jei nacionalinis teismas Bendrijos teisės aktais būtų įpareigotas <HT TYPE="ITALIC">ex officio</HT> atlikti tyrimą, kai tik jam kiltų įtarimų, kad sutarties sąlyga gal būti nesąžininga, jis turėtų atlikti funkcijas, panašias į ikiteisminių tyrimų teisėjo. Toks įsikišimas reikštų, kad nacionalinės proceso teisės nuostatos turi būti išsamiai detalizuotos. Pavyzdžiui, turėtų būti aiškiai nustatyta, kokiais atvejais arba kokio rimtumo įtarimui esant nacionalinis teismas privalo tokį tyrimą atlikti. Taip pat turėtų būti reglamentuotos procedūrinės priemonės, kuriomis jis prireikus galėtų naudotis. Dėl tokio nacionalinių teismų kompetencijos išplėtimo gerokai pasikeistų valstybių narių teismų sistemų pobūdis.</TXT></NP><NP><NO.P>58.</NO.P><TXT>Tačiau, kaip teigia Komisija, nacionalinis teismas ir toliau privalo, vertindamas savo paties kompetenciją, <HT TYPE="ITALIC">ex officio</HT> nagrinėti sutarties sąlygos nesąžiningumo klausimą, jeigu jam žinomos tam būtinos teisinės ir faktinės aplinkybės, ir netaikyti nesąžiningos sąlygos, išskyrus kai vartotojas tam prieštarauja.</TXT></NP></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">VI —</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Teisinis įvertinimas</HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>A —</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Preliminarios pastabos</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>59.</NO.P><TXT>Ši byla Teisingumo Teismui vėl suteikia progą toliau plėtoti savo praktiką, susijusią su Direktyvoje 93/13 apibrėžiamomis nesąžiningomis sąlygomis sutartyse su vartotojais. Visų<?PAGE NO="I-10862"?> pirma reikia pastebėti, kad šį kartą kalbama ne apie tokios sąlygos vertinimą arba jos požymių nustatymą, bet veikiau apie atskirų, su kompetencija susijusių ir institucinių Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų kompleksiško bendradarbiavimo, kuriam vartotojų apsaugos srityje būdingas ypač griežtas kompetencijos pasidalijimas<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0007"><P>Žr. <DATE ISO="19811216">1981 m. gruodžio 16 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Foglia prieš Novello</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="244/80" PAGE.ECR="3045" YEAR="1981">244/80, Rink. p. 3045</REF.DOC.ECR>, 14 punktas). Jame Teisingumo Teismas konstatavo, kad, siekiant užtikrinti Bendrijos teisės tinkamą taikymą ir vienodą aiškinimą visose valstybėse narėse, EB 234 straipsniu nustatomas bendradarbiavimas, grindžiamas nacionalinio teismo ir Teisingumo Teismo kompetencijų pasidalijimu. Žr. taip pat U. Everling <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0010" REF.END="QE0010"/>Das Vorabentscheidungsverfahren vor dem Gerichtshof der Europäischen Gemeinschaften<QUOT.END REF.START="QS0010" CODE="201C" ID="QE0010"/>, Baden Badenas, 1986, p. 21 bei B. Wägenbaur <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0011" REF.END="QE0011"/>Kommentar zur Satzung und Verfahrensordnungen EuGH/EuG<QUOT.END REF.START="QS0011" CODE="201C" ID="QE0011"/>, Miunchenas, 2008, ESTT statuto 23 straipsnis, 2 punktas, p. 27.</P></NOTE>, aspektų išaiškinimą. Pirmiausia turėtų būti patikslinta, kokius įgaliojimus turi nacionalinis teismas, kuriam, kaip Bendrijos teismo funkcijas atliekančiam teismui, tenka užduotis pagrindinėje byloje vadovaujantis Teisingumo Teismo nustatytomis gairėmis taikyti Bendrijos teisę.</TXT></NP><NP><NO.P>60.</NO.P><TXT>Pirmieji trys prejudiciniai klausimai iš esmės susiję su EB 234 straipsnyje, o įsigaliojus Lisabonos sutarčiai – SESV 267 straipsnyje<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0008"><P>Lisabonos sutarties įsigaliojimas neturėjo jokio poveikio šios bylos teisiniam vertinimui. Atsižvelgiant į tai, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą buvo pateiktas iki <DATE ISO="20091201">2009 m. gruodžio 1 d.</DATE>, toliau naudojama senoji numeracija pagal Nicos sutartį.</P></NOTE> reglamentuojama prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra, įskaitant ją sukonkretinančias Teisingumo Teismo statuto nuostatas, o didžiausias dėmesys juose skiriamas Direktyvoje 93/13 numatytam sutarčių sąlygų įvertinimui dėl galimo nesąžiningo jų pobūdžio. Ketvirtasis prejudicinis klausimas susijęs su kita tema – nacionalinio teismo įgaliojimais. Kad būtų aiškiau, prejudiciniai klausimai bus nagrinėjami šia tvarka.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>B —</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Dėl pirmojo prejudicinio klausimo</HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>1.</NO.P><TXT>Bendros pastabos</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>61.</NO.P><TXT>Pagrindinės nuostatos, reglamentuojančios Sąjungos jurisdikciją, išdėstytos EB bei EAEB sutartyse ir iš dalies ES sutartyje. Pridedame Protokole dėl Teisingumo Teismo statuto reglamentuojama tik bendra tvarka, o proceso organizavimo priemones Sąjungos teismai turi nustatyti patys. Teisingumo Teismo statutas, kurį išaiškinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo<?PAGE NO="I-10863"?> pirmajame prejudiciniame klausime, pagal EB 245 ir 311 straipsnį yra pirminės teisės dalis. Todėl kompetenciją aiškinti Statuto nuostatas, tarp jų ir 23 straipsnį, Teisingumo Teismas gali kildinti tiesiogiai iš EB 234 straipsnio 1 pastraipos a punkto<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0009"><P>Šiuo klausimu K. Lenaerts, A. Arts, I. Maselis <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0012" REF.END="QE0012"/>Procedural Law of the European Union6<QUOT.END REF.START="QS0012" CODE="201C" ID="QE0012"/>, 2-asis leidimas, p. 188, 6-003 punktas, p. 175, pažymima, kad prie sutarčių pridedami priedai ir protokolai sukelia tokius pačius teisinius padarinius kaip ir pačios sutartys.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>62.</NO.P><TXT>Kalbant apie tokios nuostatos, kaip antai Vengrijos Civilinio proceso kodekso 155/A straipsnio 2 dalis, suderinamumą su Statuto 23 straipsniu, pažymėtina, kad, kaip ir bet kurios Bendrijos teisės normos atveju, kilus Statuto ir valstybių narių teisės santykio klausimui, viršenybę turi Bendrijos teisė, todėl nacionalinė procesinė norma, pagal kurią nacionaliniai teismai, siųsdami prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismui, privalo jį nusiųsti ir teisingumo ministrui susipažinti, gali būti laikoma neprieštaraujančia Bendrijos teisei tik tuomet, jeigu joje nėra reikalavimų, kurie būtų nesuderinami su Statuto 23 straipsniu arba kitomis Bendrijos teisės nuostatomis.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Bendrijos teisės ribos</TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P>a)</NO.P><TXT>Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnis</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>63.</NO.P><TXT>Tiesa, Statuto 23 straipsnyje tiesiogiai nėra numatytas tokių teisės normų draudimas. Nei šios nuostatos tekstas, nei prasmė ir tikslas – nusiunčiant prašymą priimti prejudicinį sprendimą valstybių narių vyriausybėms ir kitoms suinteresuotoms šalims ir suteikiant joms galimybę pareikšti pastabas dėl prejudicinių klausimų<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0010"><P>Žr. <DATE ISO="20090908">2009 m. rugsėjo 8 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Liga Portuguesa de Futebol Profissional</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-42/07" PAGE.ECR="I-7633" YEAR="2009">C-42/07, Rink. p. I-7633</REF.DOC.ECR>, 40 punktas). Jame Teisingumo Teismas konstatavo, kad informacija, kuri turi būti jam pateikta bylose dėl prejudicinio sprendimo, ne tik turi padėti jam pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui naudingus atsakymus, tačiau taip pat suteikti valstybių narių vyriausybėms bei kitoms suinteresuotosioms šalims galimybę išsakyti savo pastabas pagal Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį.</P></NOTE> – nedraudžia tiesiogiai nusiųsti prašymą priimti prejudicinį sprendimą atitinkamos valstybės narės vyriausybei, nes abi nuostatos, nors ir nėra visiškai tapačios, turi tą patį tikslą – informuoti valstybę narę. Taigi jos atlieka tą pačią procesinę funkciją.</TXT></NP><NP><NO.P>64.</NO.P><TXT>Tačiau kyla klausimas, ar yra kitų nuostatų, su kuriomis šios teisės normos būtų nesuderinamos.</TXT></NP></GR.SEQ><?PAGE NO="I-10864"?><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT>Lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>65.</NO.P><TXT>Tam pirmiausia reikėtų priminti, kad valstybių narių proceso teisė iš esmės yra nesuderinta. Šioje srityje Bendrija neturi jokios bendros teisės aktų leidimo kompetencijos. Atitinkamai Bendrijos teisėje yra pripažįstama nacionalinės proceso teisės autonomija<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0011"><P><DATE ISO="20090903">2009 m. rugsėjo 3 d.</DATE> Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Fallimento Olimpiclub</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-2/08" PAGE.ECR="I-0000" YEAR="2009">C-2/08, Rink. p. I-7501</REF.DOC.ECR>, 24 punktas). Teisingumo Teismas savo praktikoje kartais vartoja terminą <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0013" REF.END="QE0013"/>procesinės autonomijos principas<QUOT.END REF.START="QS0013" CODE="201C" ID="QE0013"/>.</P></NOTE>. Tai taikoma ir prejudicinėje procedūroje pagal EB 234 straipsnį: pavyzdžiui, tik nacionalinis teismas gali nuspręsti prireikus sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Teisingumo Teismą. EB 234 straipsniu nacionaliniam teismui suteikiama teisė įvertinti, ar jam reikalingas su Bendrijos teisės klausimu susijęs sprendimas. Atitinkamai ir Teisingumo Teismas tęsia prejudicinę procedūrą, kol nacionalinis teismas neatsiima savo prašymo arba jis nėra panaikinamas<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0012"><P><DATE ISO="19740130">1974 m. sausio 30 d.</DATE> Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">BRT-I</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="127/73" PAGE.ECR="51" YEAR="1974">127/73, Rink. p. 51, 7</REF.DOC.ECR>–9 punktai).</P></NOTE>. Tik nacionalinės teisės aktais gali būti reglamentuojama, ar, kiek ir kokiomis sąlygomis nacionalinio teismo sprendimas pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą gali būti apskųstas<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0013"><P><DATE ISO="19700616">1970 m. birželio 16 d.</DATE> Nutartis <HT TYPE="ITALIC">Chanel prieš Cepeha</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="31/68" PAGE.ECR="404" YEAR="1970">31/68, Rink. p. 404</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Taigi galiausiai nacionalinis teismas yra kompetentingas nagrinėti visas faktines ir teisines toje šalyje iškeltos bylos aplinkybes. Jis turi nuspręsti, ar sprendimas dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą atitinka nacionalinės teisės nuostatas, reglamentuojančias teismo organizavimą ir procesą<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0014"><P>Žr. <DATE ISO="19820114">1982 m. sausio 14 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Reina</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="65/81" PAGE.ECR="33" YEAR="1982">65/81, Rink. p. 33</REF.DOC.ECR>, 7 punktas), <DATE ISO="19931020">1993 m. spalio 20 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Balocchi</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-10/92" PAGE.ECR="I-5105" YEAR="1993">C-10/92, Rink. p. I-5105</REF.DOC.ECR>, 16 punktas), <DATE ISO="19960711">1996 m. liepos 11 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">SFEI ir kt.</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-39/94" PAGE.ECR="I-3547" YEAR="1996">C-39/94, Rink. p. I-3547</REF.DOC.ECR>, 248 punktas) ir <DATE ISO="20011108">2001 m. lapkričio 8 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Adria-Wien Pipeline GmbH ir Wietersdorfer &amp; Peggauer Zementwerke</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-143/99" PAGE.ECR="I-8365" YEAR="2001">C-143/99, Rink. p. I-8365</REF.DOC.ECR>, 19 punktas).</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>66.</NO.P><TXT>Tik kai kuriuose Europos Sąjungos rašytinės proceso teisės aktuose ir teismo praktikoje<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0015"><P>Žr. Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Liga Portuguesa de Futebol Profissional</HT> (minėtas 10 išnašoje, 40 punktas). Jame Teisingumo Teismas padarė nuorodą į savo nusistovėjusią praktiką, iš kurios matyti, jog būtina, pirma, kad nacionalinis teismas apibrėžtų faktines ir teisines aplinkybes, kuriomis pateikiami klausimai, arba bent paaiškintų faktines prielaidas, kuriomis šie klausimai paremti. Antra, sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą turi būti nurodytos tikslios priežastys, dėl kurių nacionalinis teismas kelia Bendrijos teisės aiškinimo klausimus ir mano esant būtina Teisingumo Teismui juos pateikti. Atsižvelgiant į tai, būtina, kad nacionalinis teismas pateiktų minimalius paaiškinimus dėl prašomų išaiškinti Bendrijos teisės nuostatų pasirinkimo priežasčių ir ryšio, kuris, jo manymu, egzistuoja tarp šių nuostatų ir pagrindinėje byloje taikomų nacionalinės teisės aktų.</P></NOTE> galima rasti specifinių nurodymų, kokiomis sąlygomis ir kokia forma pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą.</TXT></NP><NP><NO.P>67.</NO.P><TXT>Svarbus valstybių narių administravimo laisvės principo apribojimas pirmiausia išplaukia iš bendrųjų Bendrijos teisės principų, pavyzdžiui, susijusių su Bendrijos teisės sistema suteiktų subjektyvių teisių įgyvendinimu. Teisingumo Teismas yra daug kartų pabrėžęs, kad, nesant atitinkamą sritį reglamentuojančių Bendrijos teisės aktų, iš esmės kiekviena valstybė narė savo nacionalinės teisės sistemoje turi nustatyti išsamias ieškinių, skirtų užtikrinti iš Bendrijos teisės asmenims<?PAGE NO="I-10865"?> kylančių teisių apsaugą, pareiškimo procesines normas. Vis dėlto jos neturi būti mažiau palankios nei tos, kurios taikomos panašiems ieškiniams šalies viduje (lygiavertiškumo principas), ir dėl jų Bendrijos teisės sistema suteiktų teisių įgyvendinimas neturi tapti praktiškai neįmanomas ar pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas)<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0016"><P>Šiuo klausimu žr. <DATE ISO="19951214">1995 m. gruodžio 14 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">van Schijndel ir van Veen</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-430/93+C-431/93" PAGE.ECR="I-4705" YEAR="1995">C-430/93 ir C-431/93, Rink. p. I-4705</REF.DOC.ECR>, 17 punktas), <DATE ISO="19980915">1998 m. rugsėjo 15 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Ansaldo Energia ir kt.</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-279/96+C-280/96+C-281/96" PAGE.ECR="I-5025" YEAR="1998">C-279/96–C-281/96, Rink. p. I-5025, 16</REF.DOC.ECR> ir 27 punktai), <DATE ISO="19981201">1998 m. gruodžio 1 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Levez</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-326/96" PAGE.ECR="I-7835" YEAR="1998">C-326/96, Rink. p. I-7835</REF.DOC.ECR>, 18 punktas), <DATE ISO="20000516">2000 m. gegužės 16 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Preston ir kt.</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-78/98" PAGE.ECR="I-3201" YEAR="2000">C-78/98, Rink. p. I-3201</REF.DOC.ECR>, 31 punktas), <DATE ISO="20011206">2001 m. gruodžio 6 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Clean Car Autoservice</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-472/99" PAGE.ECR="I-9687" YEAR="2001">C-472/99, Rink. p. I-9687</REF.DOC.ECR>, 28 punktas), <DATE ISO="20031209">2003 m. gruodžio 9 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Komisija prieš Italiją</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-129/00" PAGE.ECR="I-14637" YEAR="2003">C-129/00, Rink. p. I-14637</REF.DOC.ECR>, 25 punktas), <DATE ISO="20060919">2006 m. rugsėjo 19 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">i-21 Germany ir Arcor</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-392/04+C-422/04" PAGE.ECR="I-8559" YEAR="2006">C-392/04 ir C-422/04, Rink. p. I-8559</REF.DOC.ECR>, 57 punktas), <DATE ISO="20061026">2006 m. spalio 26 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Mostaza Claro</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-168/05" PAGE.ECR="I-10421" YEAR="2006">C-168/05, Rink. p. I-10421</REF.DOC.ECR>, 24 punktas), <DATE ISO="20070607">2007 m. birželio 7 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">van der Weerd ir kt.</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-222/05+C-223/05+C-224/05+C-225/05" PAGE.ECR="I-4233" YEAR="2007">C-222/05–C-225/05, Rink. p. I-4233</REF.DOC.ECR>, 28 punktas) ir <DATE ISO="20091006">2009 m. spalio 6 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Asturcom</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-40/08" PAGE.ECR="I-9579" YEAR="2009">C-40/08, Rink. p. I-9579</REF.DOC.ECR>, 38 punktas).</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>68.</NO.P><TXT>Gana neišsamios prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pastabos apie priežastis, dėl kurių jis pateikė šį prejudicinį klausimą, neleidžia nustatyti, kiek tokia nuostata, kaip antai Vengrijos Civilinio proceso kodekso 155/A straipsnio 2 dalis, galėtų būti nesuderinama su Statuto 23 straipsniu. Visiškai neįmanoma įžvelgti, kiek ši nuostata galėtų daryti neigiamą poveikį prejudicinio sprendimo priėmimo procedūros funkcijai užtikrinti individualią teisminę apsaugą<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0017"><P>Čia reikia atsižvelgti į tai, kad prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra ne tik atlieka objektyvią funkciją – užtikrinti vienodą Bendrijos teisės taikymą valstybėse narėse, – bet yra taip pat svarbi užtikrinant individualią teisminę apsaugą. Juk fiziniai ir juridiniai asmenys, kuriems EB 230 straipsnio 4 dalimi suteikiama tik ribota teisė pareikšti ieškinį dėl Bendrijos teisės akto, būdami šalimis valstybės narės teismo procese turi galimybę nacionaliniame teisme užginčyti su byla susijusio Bendrijos teisės akto galiojimą arba pasinaudoti prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra Teisingumo Teisme ir pasiekti sau palankų Bendrijos teisės akto aiškinimą (šiuo klausimu žr. J. Schwarze nuomonę leidinyje <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0014" REF.END="QE0014"/>EU-Kommentar<QUOT.END REF.START="QS0014" CODE="201C" ID="QE0014"/> (J. Schwarze (leid.)), 2-asis leidimas, Baden Badenas, 2009, EB 234 straipsnis, 4 punktas, p. 1810).</P></NOTE>. Tačiau akivaizdu, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neatmeta tokios galimybės. Atsižvelgiant į būtinybę pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui naudingą atsakymą į jo prejudicinius klausimus<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0018"><P><DATE ISO="19790712">1979 m. liepos 12 d.</DATE> Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Union Laitière Normande</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="244/78" PAGE.ECR="2663" YEAR="1979">244/78, Rink. p 2663</REF.DOC.ECR>, 5 punktas) Teisingumo Teismas išaiškino, kad nors pagal EB 234 straipsnį jis neturi teisės vertinti prašymo priimti prejudicinį sprendimą pagrindų, tačiau dėl būtinybės pateikti naudingą Bendrijos teisės aktų išaiškinimą gali prireikti pakeisti teisinį pagrindą, dėl kurio prašoma pateikti išaiškinimą. K. Lenaerts, A. Arts, I. Maselis (minėti 9 išnašoje, p. 188, 6-021 punktas) manymu, niekas netrukdo Teisingumo Teismui išdėstyti savo pagrindinės bylos aplinkybių ir kai kurių nacionalinės teisės aspektų vertinimo ir jo pagrindu pateikti naudingą taikomų Bendrijos teisės nuostatų ir principų išaiškinimą.</P></NOTE>, reikia įvertinti, ar ši norma suderinama su minėtais principais.</TXT></NP><NP><NO.P>69.</NO.P><TXT>Vengrijos vyriausybės teigimu<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0019"><P>Žr. Vengrijos vyriausybės pareiškimo 55 punktą.</P></NOTE>, čia nagrinėjama nuostata yra procesinė norma, kuria nustatoma prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pareiga informuoti. Ji šią normą grindžia būtinybe kiek įmanoma anksčiau sužinoti apie nacionalinių teismų pateikiamus prašymus priimti prejudicinį sprendimą, juolab kad šie prašymai gali turėti tiesioginių padarinių ir šių teismų<?PAGE NO="I-10866"?> taikomai nacionalinei teisei, ir Bendrijos teisės vertinimui. Vengrijos vyriausybės manymu, Vengrijos Respublika teisine prasme <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0015" REF.END="QE0015"/>labiausiai suinteresuota<QUOT.END REF.START="QS0015" CODE="201C" ID="QE0015"/> kuo anksčiau gauti šią informaciją. Turint omenyje tai, kad Statuto 23 straipsnio pirmosios pastraipos antruoju sakiniu, skaitomu kartu su Procedūros reglamento 104 straipsnio 1 dalimi, jau yra numatyta Teisingumo Teismo kanclerio pareiga apie nacionalinio teismo sprendimą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą informuoti ir valstybes nares, tarp jų ir valstybę narę, kurioje yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, objektyviai vertinant ši norma atitinkamos valstybės narės vyriausybei privalumų suteikia tik laiko atžvilgiu: ji, planuodama dalyvavimą rašytinėje Teisingumo Teismo proceso dalyje, gali anksčiau pradėti rengti pareiškimus ir rašytines pastabas Statuto 23 straipsnio antros pastraipos prasme.</TXT></NP><NP><NO.P>70.</NO.P><TXT>Nors nėra jokių duomenų apie egzistuojančias panašias normas panašiose nacionalinėse procedūrose (tai apsunkina teisinį įvertinimą pagal lygiavertiškumo principą), mano manymu, kyla klausimas, kiek tokia norma, pavyzdžiui, hipotetinio Bendrijos teisėje įtvirtintų subjektyvių teisių turėtojo, norinčio dėl jų įgyvendinimo kreiptis į teismą, požiūriu, gali būti laikoma <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0016" REF.END="QE0016"/>mažiau palankia<QUOT.END REF.START="QS0016" CODE="201C" ID="QE0016"/>. Jei, vertinant atitiktį lygiavertiškumo reikalavimui, nenorima apsiriboti formaliu požiūriu, prasminga išnagrinėti konkretų šios nacionalinės normos poveikį.</TXT></NP><NP><NO.P>71.</NO.P><TXT>Kalbant apie nagrinėjamos normos suderinamumą su veiksmingumo principu, galima konstatuoti, kad bet kuriuo atveju dėl šios normos nėra nei praktiškai neįmanoma, nei pernelyg sudėtinga kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, juolab kad, kaip jau minėta, šia norma tik nustatoma pareiga informuoti ir nieko daugiau. Taigi jos laikymasis jokiu būdu neturi būti suprastas kaip sąlyga, tik kurią įvykdžius Teisingumo Teismui galima pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Šia nuostata taip pat nenustatyti galimo šios pareigos informuoti pažeidimo teisiniai padariniai. Kadangi ši pareiga, bent jau hipotetinio Bendrijos teisėje įtvirtintų subjektyvių teisių turėtojo požiūriu, nesukelia jam jokių padarinių, o yra susijusi tik su nacionalinio teismo ir vyriausybės santykiais, laikytina, kad ji neprieštarauja veiksmingumo principui.</TXT></NP><NP><NO.P>72.</NO.P><TXT>Taigi nagrinėjama norma neprieštarauja lygiavertiškumo ir veiksmingumo principams.</TXT></NP></GR.SEQ><?PAGE NO="I-10867"?><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P>c)</NO.P><TXT>EB 10 straipsnyje nustatytas lojalumo Bendrijai principas</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>73.</NO.P><TXT>Taip pat reikėtų įvertinti, ar nepažeidžiamas EB 10 straipsnyje nustatytas lojalumo Bendrijai principas. Šiuo principu nustatomos tam tikros nacionalinių teismų pareigos bendradarbiauti su Sąjunga, tarp jų ir pareiga teikti teisinę pagalbą ir palaikyti teisinį dialogą su Teisingumo Teismu<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0020"><P>Šiuo klausimu plg. W. Kahl leidinyje <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0017" REF.END="QE0017"/>EUV/EGV-Kommentar<QUOT.END REF.START="QS0017" CODE="201C" ID="QE0017"/> (Chr. Calliess, M. Ruffert (leid.), 3-asis leidimas, Miunchenas, 2007, 10 straipsnis, 47 punktas, p. 450).</P></NOTE>. Tai ypač taikytina per prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą, kurią Teisingumo Teismas laiko teismų bendradarbiavimo priemone. Todėl Teisingumo Teismo praktikoje yra pripažinta, kad jei paskutinės instancijos nacionaliniai teismai pažeistų EB 234 straipsnio 3 pastraipoje įtvirtintą pareigą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo, taip būtų pažeistą Bendrijos teisė<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0021"><P>Plg. <DATE ISO="20030930">2003 m. rugsėjo 30 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Köbler</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-224/01" PAGE.ECR="I-10239" YEAR="2003">C-224/01, Rink. p. I-10239</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Objektyviai sąmoningai nesikreipiant į Teisingumo Teismą pažeidžiamas EB 10 straipsnis, skaitomas kartu su EB 234 straipsniu; sankcijų už tai galima susilaukti Komisijai ir kitoms valstybėms narėms pagal EB 226 straipsnį arba SESV 258 straipsnį pradėjus procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0022"><P>Žr. Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Komisija prieš Italiją</HT> (minėtas 16 išnašoje, 33 ir paskesni punktai). Tačiau jame nepateikiama nuorodos į EB 10 straipsnį.</P></NOTE> arba fiziniam asmeniui kreipusis į nacionalines instancijas ir pareiškus ieškinį dėl valstybės atsakomybės pagal Bendrijos teisę<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0023"><P>Žr. Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Köbler</HT> (minėtas 21 išnašoje). Dėl galimybės pradėti procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo bei pareikšti ieškinį dėl valstybės atsakomybės žr. K. Lenaerts, D. Art, I. Maselis (minėti 9 išnašoje, 2-053 ir paskesni punktai, p. 77–78).</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>74.</NO.P><TXT>Jei pareigos kreiptis dėl prejudicinio sprendimo nėra, o tokia prielaida, nesant priešingų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo tvirtinimų, darytina pagrindinėje byloje, apie EB 10 straipsnio, skaitomo kartu su EB 234 straipsniu, pažeidimą, mano manymu, galima būtų kalbėti tuomet, jei tam tikri nacionalinės proceso teisės reikalavimai turėtų nacionalinių teismų sprendimams tokią įtaką, kad šie, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, nuspręstų nesinaudoti teise kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Tai būtų laikytina pažeidimu, nes taip būtų sutrikdytas Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimas ir pakenkta vienodam Bendrijos teisės aiškinimui bei<?PAGE NO="I-10868"?> taikymui visose Europos Sąjungos valstybėse narėse<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0024"><P>Teisingumo Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad EB 234 straipsnyje numatyta sistema yra skirta vienodam Bendrijos teisės aiškinimui valstybėse narėse užtikrinti ir numato tiesioginį Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimą, kuris nepriklauso nuo šalių valios (žr. <DATE ISO="20080212">2008 m. vasario 12 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Kempter</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-2/06" PAGE.ECR="I-411" YEAR="2008">C-2/06, Rink. p. I-411</REF.DOC.ECR>, 41 punktas) ir <DATE ISO="20081216">2008 m. gruodžio 16 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Cartesio</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-210/06" PAGE.ECR="I-9641" YEAR="2008">C-210/06, Rink. p. I-9641</REF.DOC.ECR>, 90 punktas). U. Everling (minėtas 7 išnašoje, p. 16) aiškina, jog visiškai akivaizdu, kad jei nebūtų rūpinamasi vienodu Bendrijos teisės aiškinimu, įvairių valstybių narių institucijos ir teismai priimtų visiškai skirtingus sprendimus. Šią užduotį, taikydamas prejudicinę procedūrą, atlieka Teisingumo Teismas. Teisingumo Teismas nuo pat pradžių pabrėždavo, kad vienodas Bendrijos teisės aiškinimas ir taikymas yra vienas iš pagrindinių Bendrijos teisės principų ir kad į jį kėsintis negalima jokiu nacionalinės teisės aktu. Taip teigdamas Teisingumo Teismas daro nuorodą į Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Rheinmühlen</HT>.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>75.</NO.P><TXT>Bet kurios valstybės narės žemesnės grandies teismo teisė tiesiogiai bendradarbiauti su Teisingumo Teismu yra gyvybiškai svarbi vienodai aiškinant Bendrijos teisę ir veiksmingai ją taikant. Būtent naudodami šią priemonę nacionaliniai teismai taiko Bendrijos teisę. Pateikdami prašymą priimti prejudicinį sprendimą nacionaliniai teismai dalyvauja dialoge dėl Bendrijos teisės veikdami savarankiškai nuo kitų nacionalinės valdžios ar teisminių institucijų. Todėl reikia pritarti generalinio advokato P. Maduro nuomonei, kurią jis pareiškė savo išvadoje byloje <HT TYPE="ITALIC">Cartesio</HT> (C-210/06), kad pagal Bendrijos teisę bet kuriam valstybės narės teismui suteikiama teisė kreiptis į Teisingumo Teismą pateikiant prašymą priimti prejudicinį sprendimą ir kad tokios teisės nacionalinė teisė negali riboti<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0025"><P>Žr. generalinio advokato P. Maduro <DATE ISO="20080522">2008 m. gegužės 22 d.</DATE> išvadą byloje <HT TYPE="ITALIC">Cartesio</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-210/06" PAGE.ECR="I-9641" YEAR="2008">C-210/06, Rink. p. I-9641</REF.DOC.ECR>, 21 punktas). Taip pat žr. C. D. Classen <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0018" REF.END="QE0018"/>Europarecht<QUOT.END REF.START="QS0018" CODE="201C" ID="QE0018"/> (R. Schulze, M. Zuleeg (leid.), 76 punktas, p. 204), kur teigiama, kad teisė pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą negali būti ribojama nacionaline proceso teise.</P></NOTE>. Todėl Teisingumo Teismas dar Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Rheinmühlen</HT><NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0026"><P>Žr. <DATE ISO="19740116">1974 m. sausio 16 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Rheinmühlen</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="166/73" PAGE.ECR="33" YEAR="1974">166/73, Rink. p. 33, 2</REF.DOC.ECR> ir 3 punktai) bei Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">van Schijndel ir van Veen</HT> (minėtas 16 išnašoje, 18 punktas).</P></NOTE> teisingai nusprendė, kad nacionalinės teisės norma, trukdantį įgyvendinti EB 234 straipsnyje numatytą procedūrą, negali būti taikoma.</TXT></NP><NP><NO.P>76.</NO.P><TXT>Iš tiesų nagrinėjama nacionalinė norma, kaip jau minėta<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0027"><P>Žr. šios išvados 71 punktą.</P></NOTE>, jokiu būdu nėra kreipimosi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą sąlyga, o tik įtvirtina nacionalinių teismų pareigą informuoti kompetentingą valdžios instituciją. Tokia procesine norma taip pat nenustatoma, kad nacionaliniai teismai, prieš priimdami sprendimą kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, privalo gauti vykdomosios valdžios leidimą. Taigi nematyti, kokią neigiamą įtaką pareiga laikytis šios procedūros gali daryti nacionalinių teismų pasiryžimui kreiptis į Teisingumo Teismą.</TXT></NP><NP><NO.P>77.</NO.P><TXT>Kadangi nagrinėjama norma nacionalinių teismų teisė kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą neribojama, EB 10 straipsnyje nustatytas lojalumo Bendrijai principas ja nepažeidžiamas.</TXT></NP></GR.SEQ><?PAGE NO="I-10869"?><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P>d)</NO.P><TXT>Procesinio lygiateisiškumo principas</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>78.</NO.P><TXT>Taip pat reikėtų patikrinti, ar tokia nacionalinė norma, kokia nagrinėjama, suderinama su procesinio lygiateisiškumo principu, juolab kad Vengrijos vyriausybė, iš anksto informuota apie nacionalinio teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą, procesine prasme atsiduria geresnėje padėtyje negu kiti proceso dalyviai, nes turi daugiau laiko parengti pareiškimus ar rašytines pastabas Statuto 23 straipsnio antros pastraipos prasme.</TXT></NP><NP><NO.P>79.</NO.P><TXT>Procesinio lygiateisiškumo principas Teisingumo Teismo praktikoje yra pripažintas procesine garantija<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0028"><P>Žr. <DATE ISO="20000615">2000 m. birželio 15 d.</DATE> Teisingumo Teismo sprendimą <HT TYPE="ITALIC">TEAM prieš Komisiją</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-13/99" PAGE.ECR="I-4671" YEAR="2000">C-13/99, Rink. p. I-4671, 35</REF.DOC.ECR> ir paskesni punktai) bei <DATE ISO="19990909">1999 m. rugsėjo 9 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Petrides</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-64/98 P" PAGE.ECR="I-5187" YEAR="1999">C-64/98 P, Rink. p. I-5187</REF.DOC.ECR>, 31 punktas). Žr. <DATE ISO="19950629">1995 m. birželio 29 d.</DATE> Pirmosios instancijos teismo sprendimą <HT TYPE="ITALIC">ICI prieš Komisiją</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="T-36/91" PAGE.ECR="II-1847" YEAR="1995">T-36/91, Rink. p. II-1847</REF.DOC.ECR>, 93 punktas).</P></NOTE>. Dogmatiniu požiūriu jis kilęs iš bendrojo teisės į teisingą bylos nagrinėjimą principo<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0029"><P>Šiuo klausimu žr. B. Sachs <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0019" REF.END="QE0019"/>Die Ex-Officio-Prüfung durch die Gemeinschaftsgerichte<QUOT.END REF.START="QS0019" CODE="201C" ID="QE0019"/>, Tiubingenas, 2008, p. 208. Kad Sąjungos teismai privalo laikytis bendrojo teisės į teisingą procesą principo, Teisingumo Teismas pirmą kartą aiškiai pripažino <DATE ISO="19981217">1998 m. gruodžio 17 d.</DATE> Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Baustahlgewerbe prieš Komisiją</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-185/95 P" PAGE.ECR="I-8417" YEAR="1998">C-185/95 P, Rink. p. I-8417</REF.DOC.ECR>, 21 punktas).</P></NOTE>, kuriuo Sąjungos teismai privalo vadovautis, ir savo ruožtu yra ir teisinės valstybės principo, ir bendrojo lygybės principo išraiška. Juo užtikrinama formali proceso šalių teisinės padėties lygybė bei – teisėjo įgyvendinamas – materialinis lygiavertiškumas, t. y. lygios teisės ir galimybės proceso metu. Šiuo proceso principu šalims pirmiausia suteikiama teisė pateikti visus nagrinėjant bylą reikšmingus argumentus ir savarankiškai imtis visų procesinių gynybos priemonių, reikalingų apsiginti nuo kitos šalies reikalavimų.</TXT></NP><NP><NO.P>80.</NO.P><TXT>Tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad šis principas glaudžiai susijęs su <HT TYPE="ITALIC">rungimosi principu</HT><NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0030"><P>Šiuo klausimu žr. B. Sachs (minėtas 29 išnašoje). Žr. Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Petrides</HT> (minėtas 28 išnašoje, 31 punktas).</P></NOTE>. Pastarasis grindžiamas tuo, kad šalys siekia priešingų tikslų, ir būtina užtikrinti, kad jos turėtų lygias teises ir pareigas bei lygias procesinių veiksmų galimybes. Rungimosi principu grindžiamiems procesams, kaip antai procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo arba ieškinio dėl neveikimo ar ieškinio dėl panaikinimo pagrindu pradėtas procesas, būdinga tai, kad ieškovas pareiškia Bendrijos teise grindžiamą ieškinį prieš atsakovą, kuris savo ruožtu ginasi nuo jam pareikštų kaltinimų. Ieškovas ir atsakovas yra bylos <HT TYPE="ITALIC">šalys</HT>. O procesai, kuriuose rungimosi principas netaikomas, atlieka objektyvią teisminės apsaugos ir kontrolės funkciją. Juose nėra šalių, o tik <HT TYPE="ITALIC">proceso dalyviai</HT><NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0031"><P>Žr. C. Koenig, M. Pechstein, C. Sander, <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0020" REF.END="QE0020"/>EU-/EG-Prozessrecht<QUOT.END REF.START="QS0020" CODE="201C" ID="QE0020"/>, 2-asis leidimas, Tiubingenas, 2002, p. 65, 123 punktas.</P></NOTE>. Svarbiausias proceso, kuriame rungimosi principas netaikomas, pavyzdys yra prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra pagal EB 234 straipsnį, kurios<?PAGE NO="I-10870"?> tikslas – užtikrinti vienodą Bendrijos teisės taikymą<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0032"><P>Šiuo klausimu žr. C. Koenig, M. Pechstein, C. Sander (minėti 31 išnašoje, p. 65), B. Wägenbaur (minėtas 7 išnašoje, ESTT statuto 23 straipsnis, 2 punktas, p. 27) ir U. Everling (minėtas 7 išnašoje, p. 56). Teisingumo Teismas savo praktikoje prejudicinę procedūrą vadina <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0021" REF.END="QE0021"/>ne ginčo procesu<QUOT.END REF.START="QS0021" CODE="201C" ID="QE0021"/>, kuris yra tarpinės bylos, susijusios su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjama byla, pobūdžio ir kuriame šalys neturi jokios iniciatyvos, o tik galimybę pareikšti pastabas neperžengiant šio teismo nustatytų teisinių ribų (žr. <DATE ISO="20011024">2001 m. spalio 24 d.</DATE> Teisingumo Teismo pirmininko nutartį <HT TYPE="ITALIC">Dory</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-186/01 R" PAGE.ECR="I-7823" YEAR="2001">C-186/01 R, Rink. p. I-7823</REF.DOC.ECR>, 9 punktas ir jame nurodyta teismo praktika). Teisingumo Teismas skiria prejudicinę procedūrą nuo tikrojo <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0022" REF.END="QE0022"/>rungimosi principu grindžiamo proceso<QUOT.END REF.START="QS0022" CODE="201C" ID="QE0022"/>, vykstančio prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame nacionaliniame teisme. Pavyzdžiui, dėl esminio skirtumo tarp rungimosi principu grindžiamo proceso ir EB 234 straipsnyje numatyto tarpinio proceso jis atsisako taikyti nuostatas, numatytas vien rungimosi principu grindžiamam procesui.</P></NOTE>. Tačiau, kitaip nei minėtų tiesioginių ieškinių ir nuomonės pateikimo procedūros pagal EB 300 straipsnio 6 dalį arba SESV 218 straipsnio 11 dalį atveju, ji yra ne savarankiškas, o tik <HT TYPE="ITALIC">tarpinis procesas</HT>, susijęs su valstybės narės teismo nagrinėjama byla. Šios procedūros metu sprendimai priimami tik dėl atskirų, nagrinėjant pagrindinę bylą svarbių Bendrijos teisės aiškinimo ar galiojimo klausimų. Todėl argumentai, procedūroje dalyvaujančių šalių narių pateikiami pareiškimuose ar rašytinėse pastabose, vykstant rašytinei Teisingumo Teismo proceso daliai negali būti laikomi šalių pateikiamais įrodymais. Veikiau, kaip teisingai pastebi Komisija, juos galima prilyginti <HT TYPE="ITALIC">amicus curiae</HT> teisiniams argumentams, nes jais siekiama tik padėti Teisingumo Teismui priimti sprendimą<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0033"><P>Tai aiškiai matyti iš generalinio advokato L. A. Geelhoed nuomonės <DATE ISO="20021128">2002 m. lapkričio 28 d.</DATE> išvadoje byloje <HT TYPE="ITALIC">Komisija prieš Vokietiją</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-20/01+C-28/01" PAGE.ECR="I-3609" YEAR="2002">C-20/01 ir C-28/01, Rink. p. I-3609</REF.DOC.ECR>, 42 punktas), priešingo aiškinimo. Generalinis advokatas tvirtina, kad į bylą įstojusios šalies tikslas nėra kaip <HT TYPE="ITALIC">amicus curiae</HT> pateikti pareiškimus arba rašytines ar žodines pastabas ir taip padėti Bendrijos teismui, kaip tai nustatyta Statuto 20 straipsnio antroje pastraipoje ir Procedūros reglamento 104 straipsnio 4 dalyje. Į Procedūros reglamento 104 straipsnio 4 dalį daroma nuoroda leidžia manyti, kad proceso dalyvis, vykstant prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrai pateikiantis pareiškimus ar pastabas, veikia kaip <HT TYPE="ITALIC">amicus curiae</HT>. Šiuo klausimu žr. U. Everling (minėtas 7 išnašoje, p. 57), kuris atkreipia dėmesį į tai, kad Komisija turi padėti bylą nagrinėjančiam Teisingumo Teismui. Taip pat jis pažymi, kad valstybės narės galimybe pateikti savo pastabas naudojasi pirmiausia tuomet, kai konkrečiu atveju paliečiami jų interesai, pavyzdžiui, nacionalinės teisės normų galiojimas ar jų piliečių interesai, arba kai tai būna susiję su valstybių narių padėtimi Bendrijos sistemoje.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>81.</NO.P><TXT>Šie paaiškinimai leidžia geriau suprasti Statuto 23 straipsnio antros pastraipos prasmę ir tikslą. Nustatant dviejų mėnesių terminą siekiama užtikrinti ne tiek procesinį lygiateisiškumą, kiek veiksmingą teisingumo vykdymą. Viena vertus, šis terminas suteikia proceso dalyviams pakankamai laiko pareiškimams parengti ir pateikti. Kita vertus, taip užtikrinama, kad procesas nebus vilkinamas.</TXT></NP><NP><NO.P>82.</NO.P><TXT>Šiomis aplinkybėmis procesinio lygiateisiškumo principas nagrinėjamu atveju negali būti taikomas. Todėl nė vienas proceso dalyvis negali tvirtinti atsiduriantis ne tokioje palankioje procesinėje padėtyje kaip Vengrijos<?PAGE NO="I-10871"?> vyriausybė vien dėl to, kad šioji pagal nacionalinę teisės normą apie savo teismo prašymą priimti prejudicinį sprendimą informuojama anksčiau.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P>e)</NO.P><TXT>Sisteminis palyginimas su sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūros nuostatomis</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>83.</NO.P><TXT>Kaip matyti iš prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą reglamentuojančių nuostatų, dėl svarbių priežasčių tam tikra valstybė narė netgi privalo būti informuota anksčiau. Pavyzdžiui, Procedūros reglamento 104b straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teismo kancleris pasirūpina, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą, kuriame pateikiamas vienas ar keli klausimai, susiję su Europos Sąjungos sutarties VI antraštinėje dalyje ar EB sutarties trečiosios dalies IV antraštinėje dalyje nurodytomis sritimis, tuo atveju, kai nacionalinis teismas prašė taikyti sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą arba kai Teisingumo Teismo pirmininkas paprašė paskirtos kolegijos įvertinti būtinybę nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagal šią procedūrą, būtų nedelsiant perduotas valstybei narei, kurios teismas pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0034"><P>Pasak B. Wägenbaur (minėtas 7 išnašoje, ESTT procedūros reglamento 104b straipsnis, 9 punktas, p. 245), toks prašymas priimti prejudicinį sprendimą laikantis skubos tvarkos pirmiausia nusiunčiamas bylos šalims, tik paskui visiems kitiems Statuto 23 straipsnyje išvardytiems dalyviams, t. y. dar prieš Teisingumo Teismui nusprendžiant, ar šiam prašymui taikytina sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūra. Tas pats galioja ir nusprendžiant, ar prašymui priimti prejudicinį sprendimą sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūra bus taikoma, ar ne.</P></NOTE>. Šiame etape kitoms Statuto 23 straipsnyje minimiems proceso dalyviams prašymas priimti prejudicinį sprendimą proceso eigos pagreitinimo sumetimais, atsižvelgiant į tai, kad reikia išversti procesinius dokumentus, dar neperduodamas. Ši nuostata aiškintina taip, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas netiesiogiai pripažįsta, jog atitinkama valstybė narė turi pirmenybę gauti informaciją. Atsižvelgiant į šį Bendrijos teisės aktų leidėjo vertinimą, Vengrijos Respublika negali būti kaltinama priėmusi savo normas, kuriomis turi būti užtikrinta, kad jos vyriausybė apie vieno iš Vengrijos teismų pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą būtų informuota kiek įmanoma anksčiau.</TXT></NP></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>3.</NO.P><TXT>Išvada</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>84.</NO.P><TXT>Taigi nei Statuto 23 straipsnyje, nei kituose Bendrijos teisės aktuose nenumatyti reikalavimai, su kuriais būtų nesuderinama nacionalinė procesinė norma, pagal kurią nacionaliniai teismai, išsiųsdami prašymus priimti prejudicinį sprendimą Europos Bendrijų Teisingumo Teismui, įpareigojami informaciniais tikslais juos nusiųsti ir teisingumo ministrui.</TXT></NP></GR.SEQ></GR.SEQ><?PAGE NO="I-10872"?><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>C —</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Dėl antrojo ir trečiojo prejudicinio klausimo</HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>1.</NO.P><TXT>Bendros pastabos</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>85.</NO.P><TXT>Antrasis prejudicinis klausimas susijęs su EB 234 straipsnio aiškinimu. Juo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar Teisingumo Teismas turi kompetenciją aiškinti Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalyje pavartotą sąvoką <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0023" REF.END="QE0023"/>nesąžiningos sąlygos<QUOT.END REF.START="QS0023" CODE="201C" ID="QE0023"/> bei šios direktyvos priede išvardytas sąlygas. Trečiasis prejudicinis klausimas, susijęs su Teisingumo Teismo galėjimu pateikti aiškinimo gaires, užduodamas tik tuo atveju, jei į antrąjį prejudicinį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ir glaudžiai susijęs su juo. Todėl galima atsakyti į abu prejudicinius klausimus kartu.</TXT></NP><NP><NO.P>86.</NO.P><TXT>Prejudicinių klausimų formuluotė leidžia spėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nėra visiškai tikras dėl Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų vaidmens aiškinant ir taikant Direktyvą 93/13. Atsižvelgdama į tai, manau esant reikalinga, siekiant geriau suprasti prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrai būdingo bendradarbiavimo sąvoką, pirmiausia trumpai apibūdinti bendrąją Teisingumo Teismo kompetenciją aiškinti, paskui išnagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iškeltus teisinius klausimus.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Teisingumo Teismo kompetencijos aiškinti apimtis</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>87.</NO.P><TXT>Kalbant apie pirmąjį aspektą, pažymėtina, kad prašyti išaiškinti galima iš esmės visus Bendrijos teisės principus. Tai patvirtinama ir EB 220 straipsnio 1 dalyje, kuria Teisingumo Teismas įpareigojamas pagal savo jurisdikciją užtikrinti, kad aiškinant Sutartį būtų laikomasi <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0024" REF.END="QE0024"/>teisės<QUOT.END REF.START="QS0024" CODE="201C" ID="QE0024"/>. EB 234 straipsnio 1 pastraipos b punkte paaiškinama, kad Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso, be kita ko, aiškinti <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0025" REF.END="QE0025"/>Bendrijos institucijų aktus<QUOT.END REF.START="QS0025" CODE="201C" ID="QE0025"/>, t. y. visus antrinės teisės aktus, įskaitant nurodytuosius EB 249 straipsnyje. Taigi Teisingumo Teismas yra kompetentingas aiškinti tokį teisės aktą, kaip antai Direktyva 93/13. Ši teisė apima ir šiuose aktuose minimas teisės sąvokas, kurias pagal teismo praktiką reikia aiškinti kaip savarankiškas Bendrijos teisės sąvokas, jei nėra nuorodos į valstybių narių nacionalinę teisę<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0035"><P>Be kita ko, žr. <DATE ISO="19840118">1984 m. sausio 18 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Ekro</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="327/82" PAGE.ECR="107" YEAR="1984">327/82, Rink. p. 107</REF.DOC.ECR>, 11 punktas), <DATE ISO="20000919">2000 m. rugsėjo 19 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Linster</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-287/98" PAGE.ECR="I-6917" YEAR="2000">C-287/98, Rink. p. I-6917</REF.DOC.ECR>, 43 punktas), <DATE ISO="20001109">2000 m. lapkričio 9 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Yiadom</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-357/98" PAGE.ECR="I-9265" YEAR="2000">C-357/98, Rink. p. I-9265</REF.DOC.ECR>, 26 punktas), <DATE ISO="20030206">2003 m. vasario 6 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">SENA</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-245/00" PAGE.ECR="I-1251" YEAR="2003">C-245/00, Rink. p. I-1251</REF.DOC.ECR>, 23 punktas), <DATE ISO="20041012">2004 m. spalio 12 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Komisija prieš Portugaliją</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-55/02" PAGE.ECR="I-9387" YEAR="2004">C-55/02, Rink. p. I-9387</REF.DOC.ECR>, 45 punktas), <DATE ISO="20050127">2005 m. sausio 27 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Junk</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-188/03" PAGE.ECR="I-885" YEAR="2005">C-188/03, Rink. p. I-885, 27</REF.DOC.ECR>-30 punktai) ir <DATE ISO="20061207">2006 m. gruodžio 7 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">SGAE</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-306/05" PAGE.ECR="I-11519" YEAR="2006">C-306/05, Rink. p. I-11519</REF.DOC.ECR>, 31 punktas).</P></NOTE>.</TXT></NP><?PAGE NO="I-10873"?><NP><NO.P>88.</NO.P><TXT>Kalbant apie <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0026" REF.END="QE0026"/>nesąžiningą sąlygą<QUOT.END REF.START="QS0026" CODE="201C" ID="QE0026"/> direktyvos 3 straipsnio prasme, Direktyva 93/13 neturi jokio ryšio su valstybės narės teisės kategorijomis. Tačiau, kaip teisingai konstatavo Teisingumo Teismas, pateikiant nuorodas į sąžiningumą ir ryškų neatitikimą tarp šalių teisių ir pareigų, šia nuostata <HT TYPE="ITALIC">tik abstrakčiai</HT> apibrėžiamos aplinkybės, dėl kurių sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra nesąžininga<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0036"><P>Žr. <DATE ISO="20020507">2002 m. gegužės 7 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Komisija prieš Švediją</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-478/99" PAGE.ECR="I-4147" YEAR="2002">C-478/99, Rink. p. I-4147</REF.DOC.ECR>, 17 punktas) ir <DATE ISO="20020401">2002 m. balandžio 1 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Freiburger Kommunalbauten</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-237/02" PAGE.ECR="I-3403" YEAR="2002">C-237/02, Rink. p. I-3403</REF.DOC.ECR>, 20 punktas).</P></NOTE>. Nepaisant Bendrijos teisės aktų leidėjo bandymo jas sukonkretinti 3 straipsnio 3 dalyje darant nuorodą į direktyvos priede išvardytas sąlygas, akivaizdu, kad nesąžiningumo požymiai suformuluoti <HT TYPE="ITALIC">labai bendrai</HT><NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0037"><P>Šiuo klausimu žr. T. Pfeiffer (E. Grabitz, M. Hilf (leid.) <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0027" REF.END="QE0027"/>Das Recht der Europäischen Union<QUOT.END REF.START="QS0027" CODE="201C" ID="QE0027"/>, IV tomas, Direktyvos 93/13 komentaras, preliminarios pastabos, A5, 28 punktas, p. 14) ir J. Basedow <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0028" REF.END="QE0028"/>Der Europäische Gerichtshof und die Klauselrichtlinie 93/13: Der verweigerte Dialog<QUOT.END REF.START="QS0028" CODE="201C" ID="QE0028"/>, <HT TYPE="ITALIC">Festschrift für Günter Hirsch zum 65. Geburtstag</HT>, 2008, p. 58.</P></NOTE>. Todėl <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0029" REF.END="QE0029"/>nesąžiningos sąlygos<QUOT.END REF.START="QS0029" CODE="201C" ID="QE0029"/> sąvoka yra nepakankamai apibrėžta ir jos turinys dar turi būti sukonkretintas.</TXT></NP><NP><NO.P>89.</NO.P><TXT>Tačiau tai, kad teisinė sąvoka dar turi būti sukonkretinta, automatiškai nereiškia, kad ji nėra savarankiška Bendrijos teisės sąvoka, kuri visose valstybėse narėse turi būti aiškinama vienodai. Tai Sprendime <HT TYPE="ITALIC">SENA</HT><NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0038"><P>Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">SENA</HT> (minėtas 35 išnašoje).</P></NOTE>, nagrinėdamas <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0030" REF.END="QE0030"/>teisingo atlyginimo<QUOT.END REF.START="QS0030" CODE="201C" ID="QE0030"/> sąvoką, apibrėžiamą Direktyvos 92/100 8 straipsnio 2 dalyje, patvirtino Teisingumo Teismas<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0039"><P>Byloje <HT TYPE="ITALIC">SENA</HT> Teisingumo Teismo buvo paprašyta išaiškinti <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0031" REF.END="QE0031"/>teisingo atlyginimo<QUOT.END REF.START="QS0031" CODE="201C" ID="QE0031"/> sąvoką, vartojamą Direktyvos 92/100 dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="346" PAGE.FIRST="61" DATE.PUB="2002">OL L 346, p. 61</REF.DOC.OJ>; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 120) 8 straipsnio 2 dalyje. Teisingumo Teismas pirmiausia padarė nuorodą į minėtą praktiką, susijusią su savarankišku Bendrijos teisės sąvokų aiškinimu, paskui atkreipė dėmesį, kad Direktyvoje 92/100 nepateiktas šios sąvokos apibrėžimas. Teisingumo Teismas rėmėsi prielaida, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas sąmoningai nenustatė detalaus ir privalomo šio atlyginimo apskaičiavimo metodo. Taip jis aiškiai pripažino valstybių narių teisę pačioms reglamentuoti tokio <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0032" REF.END="QE0032"/>teisingo atlyginimo<QUOT.END REF.START="QS0032" CODE="201C" ID="QE0032"/> nustatymą, apibrėžiant <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0033" REF.END="QE0033"/>tinkamiausius kriterijus, skirtus užtikrinti, kad direktyvos bus laikomasi Bendrijos teisėje, ypač neperžengiant atitinkamoje direktyvoje nustatytų ribų<QUOT.END REF.START="QS0033" CODE="201C" ID="QE0033"/>, ir apsiribojo valstybių narių raginimu vadovautis Direktyvos 92/100 tikslais, išvardytais konstatuojamosiose dalyse, ir <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0034" REF.END="QE0034"/>teisingo atlyginimo<QUOT.END REF.START="QS0034" CODE="201C" ID="QE0034"/> sąvoką Bendrijoje naudoti kiek įmanoma vienodai. Svarbu pabrėžti, kad tai, jog šią sąvoką reikėjo sukonkretinti kriterijus nustatant nacionalinės teisės aktais, nesutrukdė Teisingumo Teismui paaiškinti, kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0035" REF.END="QE0035"/>teisingo atlyginimo<QUOT.END REF.START="QS0035" CODE="201C" ID="QE0035"/> sąvoka Direktyvos 92/100 8 straipsnio 2 dalies prasme visose valstybėse narėse turi būti aiškinama vienodai ir visos valstybės narės turi ją perkelti į nacionalinę teisę. Teisingumo Teismas netgi ypatingomis šios bylos aplinkybėmis patvirtino, kad ši sąvoka yra Bendrijos teisės sąvoka ir turi būti aiškinama savarankiškai.</P></NOTE>; tai išsamiai nagrinėjama ir mano <DATE ISO="20100511">2010 m. gegužės 11 d.</DATE> išvadoje šiuo metu nagrinėjamoje byloje C-467/08 (<HT TYPE="ITALIC">SGAE</HT>), kaip pavyzdį pasitelkiant Direktyvos 2001/29<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0040"><P><DATE ISO="20010522">2001 m. gegužės 22 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="167" PAGE.FIRST="10" DATE.PUB="2001">OL L 167, p. 10</REF.DOC.OJ>; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 230).</P></NOTE> 5 straipsnio 2 dalies b punkte vartojamą teisinę sąvoką <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0036" REF.END="QE0036"/>teisinga kompensacija<QUOT.END REF.START="QS0036" CODE="201C" ID="QE0036"/> už asmenines kopijas. Veikiau reikėtų atsižvelgti į tam tikros nuostatos, atspindinčios Bendrijos teisės aktų leidėjo ketinimus, prasmę ir tikslą. Šiomis aplinkybėmis paminėtinas teisės aktų derinimo tikslas, kurio siekiama ir Direktyva 93/13<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0041"><P>Žr. teisinį pagrindą EB 95 straipsnyje bei, be kita ko, pirmą, antrą, trečią ir dešimtą Direktyvos 93/13 konstatuojamąsias dalis.</P></NOTE> ir kurį pasiekti įmanoma tik išplėtojus savarankiškas Bendrijos teisės koncepcijas, įskaitant<?PAGE NO="I-10874"?> ir vienodą terminiją. Sukonkretinti Bendrijos teisėje vartojamą <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0037" REF.END="QE0037"/>nesąžiningos sąlygos<QUOT.END REF.START="QS0037" CODE="201C" ID="QE0037"/> sąvoką išaiškinimu, kuriuo turėtų vadovautis visi Europos Sąjungos teismai, priklauso Teisingumo Teismo, kuris šiuo atžvilgiu turi kompetenciją priimti galutinį sprendimą, jurisdikcijai<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0042"><P>Šiuo klausimu žr. A. Röthel <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0038" REF.END="QE0038"/>Missbrauchlichkeitskontrolle nach der Klauselrichtlinie: Aufgabenteilung im supranationalen Konkretisierungskatalog<QUOT.END REF.START="QS0038" CODE="201C" ID="QE0038"/>, <HT TYPE="ITALIC">Zeitschrift für Europäisches Privatrecht</HT>, 2005, p. 422, kuriame pažymima, kad šiuo metu teisinėje literatūroje daugiausia laikomasi nuomonės, jog bendro pobūdžio sąlygų ir normų turinio atžvilgiu nekonkrečių sąvokų sukonkretinimas patenka į Teisingumo Teismo, kuris turi kompetenciją priimti galutinį sprendimą, jurisdikciją. Teisingumo Teismas turi teisę ir prerogatyvą minėtas sąlygas ir sąvokas galutinai sukonkretinti, ir jo sprendimai yra visiems privalomi. Autorė argumentuodama nurodo prejudicinio sprendimo priėmimo procedūros tikslą ir teisės aktų derinimo tikslą, antraip, jos manymu, Bendrijos teisės aktų leidėjui nepavyks įgyvendinti siekiamo teisės aktų suderinimo. S. Leible (minėtas 44 išnašoje, p. 426) taip pat pažymi, kad dauguma autorių teisinėje literatūroje mano, jog Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalyje minimą nesąžiningumo sąvoką reikia aiškinti kaip savarankišką Europos Sąjungos teisės sąvoką. Manyti kitaip reikštų neįvertinti antrinės teisės <HT TYPE="ITALIC">effet utile</HT> ir direktyvomis siekiamo veiksmingo teisės aktų suderinimo. Šiuo klausimu taip pat žr. P.-C. Müller-Graff <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0039" REF.END="QE0039"/>Gemeinsames Privatrecht in der Europäischen Gemeinschaft<QUOT.END REF.START="QS0039" CODE="201C" ID="QE0039"/>, <HT TYPE="ITALIC">Gemeinsames Privatrecht in der Europäischen Gemeinschaft</HT>, 2-asis leidimas, Baden Badenas, 1999, p. 56–57, kurio manymu, Teisingumo Teismas, aiškindamas privatinės teisės direktyvas, atlieka civilinio teismo funkcijas. Jas atlikdamas Teisingumo Teismas paprastai susiduria su iššūkiu sukonkretinti ir plėtoti Bendrijos teisę, remiantis neapibrėžtomis ir aiškintinomis teisinėmis sąvokomis ir atsižvelgiant į atitinkamą direktyvos nuostatos tikslą. Kaip pavyzdį autorius nurodo nesąžiningumo sąvoką, minimą Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalyje.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>90.</NO.P><TXT>Kalbant apie kitą klausimą, ar Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso taip pat aiškinti šios direktyvos priede išvardytas sąlygas, į jį, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, neabejotinai reikia atsakyti teigiamai. Kad ši nuomonė teisinga, patvirtina ir Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Océano Grupo</HT><NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0043"><P><DATE ISO="20000627">2000 m. birželio 27 d.</DATE> Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-240/98" PAGE.ECR="I-4941" YEAR="2000">C-240/98, Rink. p. I-4941</REF.DOC.ECR>, toliau – Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Océano Grupo</HT>).</P></NOTE>, kuriame Teisingumo Teismas, aiškindamas direktyvos 3 straipsnį, pasitelkė priedo 1 punkto q papunktyje pateiktą sąlygą<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0044"><P>Žr. Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Océano Grupo</HT> (minėtas 43 išnašoje, 22 punktas). Dėl Teisingumo Teismo kompetencijos aiškinti plg. ir S. Leible <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0040" REF.END="QE0040"/>Gerichtsstandsklauseln und EG-Klauselrichtlinie<QUOT.END REF.START="QS0040" CODE="201C" ID="QE0040"/>, <HT TYPE="ITALIC">Recht der Internationalen Wirtschaft</HT> Nr. 6, 2001, p. 425.</P></NOTE>. Tai matyti ir iš Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Pannon</HT><NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0045"><P>Žr. Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Pannon</HT> (minėtas 4 išnašoje, 42 punktas).</P></NOTE>, kuriame Teisingumo Teismas aiškiai pabrėžė, kad naudodamasis EB 234 straipsnyje įtvirtinta kompetencija jis išaiškino <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0041" REF.END="QE0041"/>bendrus kriterijus<QUOT.END REF.START="QS0041" CODE="201C" ID="QE0041"/>, kuriuos Bendrijos teisės aktų leidėjas naudoja tam, kad apibrėžtų nesąžiningos sąlygos sąvoką – t. y. tokio pobūdžio sąlygas, kaip antai priedo 1 punkto q papunktyje.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>3.</NO.P><TXT>Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų kompetencijos atribojimas tikrinant nesąžiningas sąlygas</TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P>a)</NO.P><TXT>Skirtumas tarp Bendrijos teisės aiškinimo ir taikymo</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>91.</NO.P><TXT>Tai rodo, kad reikia aptarti dar vieną šio klausimo aspektą. Suprantant antrąjį<?PAGE NO="I-10875"?> prejudicinį klausimą ne tik pažodžiui, bet ir kaip Teisingumo Teismui skirtą prašymą išaiškinti uždavinių pasidalijimą tarp jo ir nacionalinių teismų tikrinant nesąžiningas sąlygas, visų pirma reikėtų atkreipti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo dėmesį į bendrąją taisyklę<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0046"><P>Žr. <DATE ISO="19630327">1963 m. kovo 27 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Da Costa</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="28/62+29/62+30/62" PAGE.ECR="60" YEAR="1963">28/62–30/62, Rink. p. 60</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="19980212">1998 m. vasario 12 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Cordelle</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-366/96" PAGE.ECR="I-583" YEAR="1998">C-366/96, Rink. p. I-583</REF.DOC.ECR>, 9 punktas). Šiuo klausimu taip pat žr. P. Craig, G. De Búrca <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0042" REF.END="QE0042"/>EU Law<QUOT.END REF.START="QS0042" CODE="201C" ID="QE0042"/>, 4-asis leidimas, Oksfordas, 2008, p. 493, kurių nuomone, EB 234 straipsniu Teisingumo Teismui suteikiama teisė aiškinti Sutartį, tačiau aiškiai nesuteikiama teisė taikyti Sutarties pagrindinėje byloje. Aiškinimo ir taikymo atskyrimas atspindi kompetencijos tarp Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų pasidalijimą. Pagal jį Teisingumo Teismas aiškina Sutartį, o nacionaliniai teismai taiko šį aiškinimą konkrečiose bylose. Remiantis B. Schima (H. Mayer (leid.) <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0043" REF.END="QE0043"/>Kommentar zu EU- und EG-Vertrag<QUOT.END REF.START="QS0043" CODE="201C" ID="QE0043"/>, 12-asis leidimas, Viena, 2003, EB 234 straipsnis, 40 punktas, p. 12), nacionaliniai teismai turi taikyti Bendrijos teisės normas konkrečioje byloje. Tačiau autorius pripažįsta, jog ne visada paprasta atskirti normos taikymą nuo aiškinimo. H. Aubry, E. Poillot, N. Sauphanor-Brouillard <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0044" REF.END="QE0044"/>Panorama Droit de la consommation<QUOT.END REF.START="QS0044" CODE="201C" ID="QE0044"/>, <HT TYPE="ITALIC">Recueil Dalloz</HT> Nr. 13, 2010, p. 798 tam pritariama ir primenama, kad į Teisingumo Teismo kompetenciją nagrinėjant prašymus priimti prejudicinį sprendimą pagal SESV 267 straipsnį patenka tik aiškinimas, tačiau ne taikymas; tiesa, praktiškai ne visuomet paprasta šios taisyklės laikytis.</P></NOTE>, pagal kurią vykstant procedūrai pagal EB 234 straipsnį egzistuoja kompetencijos pasidalijimas tarp Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų, pagal kurį pirmajam priklauso aiškinti, o antriesiems – taikyti Bendrijos teisę. Todėl Teisingumo Teismas neturi teisės taikyti Bendrijos teisės normų atskiroje byloje ir kompetencijos kvalifikuoti į šią normą patenkančių nacionalinės teisės nuostatų. Tačiau jis gali nacionaliniam teismui pateikti visą informaciją, reikalingą aiškinant Bendrijos teisę ir kurios jam gali prireikti vertinant šių nuostatų galiojimą.</TXT></NP><NP><NO.P>92.</NO.P><TXT><DATE ISO="20091029">2009 m. spalio 29 d.</DATE> išvadoje šiuo metu nagrinėjamoje byloje C-484/08 (<HT TYPE="ITALIC">Caja Madrid</HT>) esu paaiškinusi, kad šis procedūrai pagal EB 234 straipsnį būdingas kompetencijos pasidalijimas tikrinant nesąžiningas sąlygas sutartyse su vartotojais, mano manymu, reiškia, kad Teisingumo Teismas negali tiesiogiai pareikšti nuomonės dėl sąlygos patikrinimo galimybės<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0047"><P>Taip pat žr. W. Nassall <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0045" REF.END="QE0045"/>Die Anwendung der EU-Richtlinie über missbräuchliche Klauseln in Verbraucherverträgen<QUOT.END REF.START="QS0045" CODE="201C" ID="QE0045"/>, <HT TYPE="ITALIC">Juristenzeitung</HT> Nr. 14, 1995, p. 690.</P></NOTE> ir juo labiau dėl jos atitikties Direktyvai 93/13; jis tik gali nuspręsti, kaip ši direktyva turi būti aiškinama, atsižvelgiant į atitinkamą sutarties sąlygą<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0048"><P>Žr. mano <DATE ISO="20091029">2009 m. spalio 29 d.</DATE> išvados byloje <HT TYPE="ITALIC">Caja de Ahorros y Monte de Piedad de Madrid</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-484/08" PAGE.ECR="I-4785" YEAR="2010">C-484/08, <DATE ISO="20100602">2010 m. birželio 2 d.</DATE> Sprendimas, I-4785</REF.DOC.ECR>) 69 punktą. Šiuo klausimu žr. P. Schlosser (leidinyje <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0046" REF.END="QE0046"/>J. von Staudingers Kommentar zum Bürgerlichen Gesetzbuch<QUOT.END REF.START="QS0046" CODE="201C" ID="QE0046"/>, 13-asis leidimas, Berlynas, 1998, <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0047" REF.END="QE0047"/>Einleitung zum AGBG<QUOT.END REF.START="QS0047" CODE="201C" ID="QE0047"/>, 33 punktas, p. 18), anot kurio, Teisingumo Teismui teikiami prejudiciniai klausimai dėl to, ar tam tikros nuostatos konkrečiai aptariamose sutartyse yra nesąžiningos, nepriimtini. Panašios nuomonės, nurodant į Teisingumo Teismo praktiką, visų pirma į sprendimus <HT TYPE="ITALIC">Freiburger Kommunalbauten</HT> ir <HT TYPE="ITALIC">Pannon</HT>, laikomasi ir S. Whittaker <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0048" REF.END="QE0048"/>Clauses abusives et garanties des consommateurs: la proposition de directive relative aux droits des consommateurs et la portée de l’harmonisation complète<QUOT.END REF.START="QS0048" CODE="201C" ID="QE0048"/>, <HT TYPE="ITALIC">Recueil Dalloz</HT> Nr. 17, 2009, p. 1153.</P></NOTE>. O nacionalinis teismas, vadovaudamasis Direktyva 93/13 ir atitinkamomis nacionalinėmis direktyvą perkeliančiomis nuostatomis, atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo pateiktas aiškinimo gaires, turi įvertinti, ar nagrinėjama sąlyga gali<?PAGE NO="I-10876"?> būti kvalifikuota kaip nesąžininga direktyvos 3 straipsnio 1 dalies prasme.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT>Teismo praktika po Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Freiburger Kommunalbauten</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>93.</NO.P><TXT>Kaip rodo bendroji kompetencijų taisyklė dėl Bendrijos teisės aiškinimo ir taikymo, šiam kompetencijų pasidalijimui būdingi esminiai bruožai jau seniai nustatyti Teisingumo Teismo praktikoje. Tačiau, kalbant apie Direktyvoje 93/13 reglamentuojamų nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais tikrinimą, tik nuo Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Freiburger Kommunalbauten</HT><NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0049"><P>Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Freiburger Kommunalbauten</HT> (minėtas 36 išnašoje).</P></NOTE> jie gali būti laikomi įtvirtintais<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0050"><P>A. Röthel (minėta 42 išnašoje, p. 424) laikosi nuomonės, kad Teisingumo Teismas, priimdamas Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Freiburger Kommunalbauten</HT>, aiškiai pasuko kita kryptimi ir nuo šiol remiasi pragmatišku savo ir nacionalinių teismų kompetencijų pasidalijimu kovojant su nesąžiningomis sąlygomis sutartyse su vartotojais. T. Pfeiffer (<QUOT.START CODE="201E" ID="QS0049" REF.END="QE0049"/>Prüfung missbräuchlicher Klauseln von Amts wegen (Gerichtsstand) – Günstigkeitsprinzip nach Wahl des Verbrauchers<QUOT.END REF.START="QS0049" CODE="201C" ID="QE0049"/>, <HT TYPE="ITALIC">Neue Juristische Wochenschrift</HT> Nr. 32, 2009, p. 2369) teigiama, kad Teisingumo Teismas Sprendimu <HT TYPE="ITALIC">Freiburger Kommunalbauten</HT> siekė stabilizuoti savo svyruojančią praktiką, susijusią su kompetencijos pasidalijimu, su nacionaliniais teismais tikrinant sutarčių sąlygas. H. Aubry, E. Poillot, N. Sauphanor-Brouillard (minėti 46 išnašoje, p. 798) Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Freiburger Kommunalbauten</HT> įžvelgia minėto kompetencijų pasidalijimo aiškinant ir taikant Bendrijos teisę patvirtinimą.</P></NOTE>. Todėl vertėtų trumpai apžvelgti šiame sprendime nubrėžtas gaires.</TXT></NP><NP><NO.P>94.</NO.P><TXT>Šiame sprendime Teisingumo Teismas konstatavo, kad naudodamasis jam EB 234 straipsniu suteikta kompetencija aiškinti Bendrijos teisę jis gali aiškinti Bendrijos teisės aktų leidėjo naudojamus bendruosius kriterijus, skirtus apibrėžti nesąžiningų sąlygų sąvoką, tačiau negali priimti sprendimo dėl šių bendrųjų kriterijų taikymo tam tikrai sąlygai, nes ši turi būti tikrinama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0051"><P>Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Freiburger Kommunalbauten</HT> (minėtas 36 išnašoje).</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>95.</NO.P><TXT>Teisingumo Teismas pabrėžė ypatingą nacionalinių teismų vaidmenį kovojant su nesąžiningomis sąlygomis ir todėl pavedė jiems kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar sutarties sąlyga atitinka reikalaujamus kriterijus, kad galėtų būti laikoma nesąžininga direktyvos 3 straipsnio 1 dalies prasme<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0052"><P>Ten pat, 25 punktas.</P></NOTE>. Teisingumo Teismo, šiuo atžvilgiu nurodžiusio į Direktyvos 93/13 4 straipsnį, nuomone, prie konkrečios bylos aplinkybių, į kurias nacionaliniai teismai turi atsižvelgti tikrindami sąlygas, priklauso prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdis ir visos sutarties sudarymo aplinkybės. Taip pat reikia<?PAGE NO="I-10877"?> įvertinti ir padarinius, kuriuos atitinkama sąlyga gali turėti taikant sutarčiai taikytiną teisę, o tai reiškia, kad turi būti įvertinta ir nacionalinės teisės sistema<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0053"><P>Ten pat, 21 punktas.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>96.</NO.P><TXT>Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas pasirėmė generalinio advokato L. A. Geelhoed išvada, kurioje šis iš esmės pasiūlė decentralizuotą nesąžiningų sąlygų tikrinimą valstybių narių lygmeniu, Teisingumo Teismui išsaugant išimtinę teisę aiškinti. Savo išvadoje generalinis advokatas, viena vertus, pažymėjo <HT TYPE="ITALIC">aiškaus kompetencijos</HT> tarp Bendrijos ir valstybių narių <HT TYPE="ITALIC">atribojimo būtinybę</HT> vartotojų apsaugos srityje; kita vertus, jis pažymėjo <HT TYPE="ITALIC">teisinių gynybos priemonių ekonomiškumą</HT>, netiesiogiai įspėdamas, kad jei konkrečių galimų nesąžiningų sutarties sąlygų vertinimas priklausys Teisingumo Teismo jurisdikcijai, iškils pavojus, kad atsiras pernelyg daug norinčių pasinaudoti EB 234 straipsnyje reglamentuojama procedūra. Turėdamas omenyje tai, kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0050" REF.END="QE0050"/>nesąžiningos sąlygos<QUOT.END REF.START="QS0050" CODE="201C" ID="QE0050"/> sąvoka yra bendro pobūdžio ir kad tokių sąlygų, pasitaikančių sutartyse su vartotojais, formos ir turinio spektras yra labai platus, generalinis advokatas nerimavo, kad atsiras vis daugiau pretekstų kreiptis į Teisingumo Teismą su prejudiciniais klausimais. Šiems argumentams reikia pritarti, nes Teisingumo Teismo kompetencijai negali priklausyti kiekvienos jam pateiktos sutarties sąlygos vertinimas, ar ji yra nesąžininga. Turint omenyje gausybę faktinių ir nacionalinių teisės sistemų aspektų, į kuriuos reikia atsižvelgti konkrečiu atveju<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0054"><P>Kol nėra vieningos Europos civilinės teisės, Teisingumo Teismas, aiškindamas Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalyje paminėtą nesąžiningumo sąvoką taip, kad ją būtų galima pritaikyti prie konkrečios sutarties sąlygos, turi pasikliauti nacionalinių teismų informacija apie nacionalinės teisės aspektus, susijusius su konkrečia pagrindine byla. Tiesa, iš esmės Teisingumo Teismui, siekiančiam civilinėse bylose priimti tinkamus sprendimus, būtų įmanoma papildomai pasiremti ir Europos akademikų sukurtais kodifikavimo modeliais, pavyzdžiui, <HT TYPE="ITALIC">Draft Common Frame of Reference</HT> (DCFR). Šiuo klausimu žr. J. Heinig (<QUOT.START CODE="201E" ID="QS0051" REF.END="QE0051"/>Die AGB-Kontrolle von Gerichtsstandsklauseln – zum Urteil Pannon des EuGH<QUOT.END REF.START="QS0051" CODE="201C" ID="QE0051"/>, <HT TYPE="ITALIC">Europäische Zeitschrift für Wirtschaftsrecht</HT> Nr. 24, 2009, p. 886–887), kuriame atkreipiamas dėmesys į Europos privatinės teisės plėtrą bei į bendrų Europos sutarčių teisės taisyklių suformulavimą DCFR arba būsimoje bendroje principų sistemoje, kuri ateityje galėtų tapti pagrindu, kuriuo remdamasis Teisingumo Teismas galėtų intensyviau tikrinti sutarčių sąlygas Europos lygmeniu. Tačiau pagal skeptišką R. Freitag nuomonę <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0052" REF.END="QE0052"/>Anmerkung zum Urteil Freiburger Kommunalbauten<QUOT.END REF.START="QS0052" CODE="201C" ID="QE0052"/>, <HT TYPE="ITALIC">Entscheidungen zum Wirtschaftsrecht</HT>, 2004, p. 398, iš esmės įmanoma, kad Teisingumo Teismas kartkartėmis, pasiremdamas civilinės teisės <HT TYPE="ITALIC">acquis communautaire</HT> ir lygindamas valstybių narių teisės sistemas, gali sukurti savarankišką Bendrijos teisės <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0053" REF.END="QE0053"/>common European legal denominator<QUOT.END REF.START="QS0053" CODE="201C" ID="QE0053"/>. Tačiau, jo teigimu, kadangi Direktyva 93/13 iš esmės apima visas civilinės teisės sritis, Teisingumo Teismas tokiu atveju būtų priverstas atlikti pakaitinio civilinės teisės aktų leidėjo vaidmenį, o tai sukeltų problemų horizontalaus kompetencijų pasidalijimo Bendrijoje bei teisinės apsaugos atžvilgiu.</P></NOTE>, objektyvi <HT TYPE="ITALIC">iudex a quo</HT> sąsaja su pagrindinės bylos dalyku yra privalumas, kuriuo<?PAGE NO="I-10878"?> Europos Sąjungos teismai turi pasinaudoti gindami vartotojus<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0055"><P>J. Basedow (minėtas 37 išnašoje, p. 61) teisingai pažymi, kad apie politiką teisingumo srityje reikia kalbėti atvirai. Autorius mano, kad Teisingumo Teismas ne visose bylose gali pareikšti nuomonę dėl sutarčių sąlygų nesąžiningumo. Kita vertus, jis turi turėti galimybę priimti orientacinius sprendimus ir dėl bendrosios sąlygos, numatytos Direktyvos 93/13 3 straipsnyje, aiškinimo. J. Heinig (minėtas 54 išnašoje, p. 886) nuomone, ar sąlyga nesąžininga, gali priklausyti nuo daugelio atskirų aplinkybių, todėl, siekiant veiksmingumo ir esant dabartinei situacijai Europos privatinėje teisėje, tai įvertinti gali būti pavesta nacionaliniams teismams. R. Freitag (minėtas 54 išnašoje, p. 398) pažymi, kad vertinti, ar iš anksto suformuluotos sutarties sąlygos yra nesąžiningos, galima tik turint teisinį lyginimo pagrindą. Kol nėra vieningos Europos civilinės teisės kodifikacijos, šios teisinės gairės kuriamos kiekvienoje nacionalinėje teisėje atskirai, bet Teisingumo Teismas jų vertinti negali. S. Whittaker (minėtas 48 išnašoje, p. 1154) mano, kad nacionalinis teismas gali nustatyti, jog sutarties sąlyga yra nesąžininga, nes jis geriau supranta nacionalinį kontekstą, kuriam esant tokios sąlygos taikomos.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>97.</NO.P><TXT>Kaip dar vieną argumentą generalinis advokatas paminėjo <HT TYPE="ITALIC">nacionalinės teisės svarbą</HT> kovojant su nesąžiningomis sąlygomis. Jo teigimu, tokios pasitaiko pirmiausia privatinės teisės reglamentuojamuose santykiuose, kuriems vis dar didelę įtaką daro nacionalinė teisė, todėl netgi gali nutikti taip, kad tokios pačios sąlygos skirtingose teisės sistemose gali turėti skirtingų teisinių padarinių. Turint omenyje tai, kad įvertinimas <HT TYPE="ITALIC">in concreto</HT>, ar sutarties sąlyga yra nesąžininga, pirmiausia vyksta pagal nacionalinę teisę<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0056"><P>Šiuo klausimu žr. E. Bernadskaya <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0054" REF.END="QE0054"/>L’office du juge et les clauses abusives: faculté ou obligation?<QUOT.END REF.START="QS0054" CODE="201C" ID="QE0054"/>, <HT TYPE="ITALIC">Revue Lamy droit d’affaires</HT>, Nr. 42, 2009, p. 71, kuriame pažymima, kad sutarčių su vartotojais sąlygas <HT TYPE="ITALIC">in concreto</HT> vertina nacionalinis teismas, vadovaudamasis nacionalinės teisės nuostatomis.</P></NOTE> ir kad nacionalinės teisės aiškinimas bei taikymas yra išimtinai nacionalinio teismo prerogatyva, šiam argumentui telieka pritarti.</TXT></NP><NP><NO.P>98.</NO.P><TXT>Šie principai buvo patvirtinti Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Mostaza Claro</HT><NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0057"><P>Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Mostaza Claro</HT> (minėtas 16 išnašoje, 22 ir 23 punktai).</P></NOTE> bei neseniai paskelbtame Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Pannon</HT><NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0058"><P>Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Pannon</HT> (minėtas 4 išnašoje, 42 punktas).</P></NOTE>; pastarajame pateikiamas patikslinimas, kad nacionaliniai teismai turi įvertinti, ar sutarties sąlygą galima pripažinti nesąžininga, atsižvelgdami į sprendime pateiktus abstrakčius Teisingumo Teismo samprotavimus<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0059"><P>Ten pat, 43 punktas.</P></NOTE>. Tačiau tai reiškia ne ką kita kaip tai, kad tikrindamas nacionalinis teismas turi atsižvelgti į Bendrijos teismo pateiktas aiškinimo gaires<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0060"><P>Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas įgyja <HT TYPE="ITALIC">res judicata</HT> galią ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui bei visiems nacionaliniams pagrindinę bylą nagrinėjusiems teismams bei tolesnėms instancijoms tampa privalomas. Žr. <DATE ISO="19690624">1969 m. birželio 24 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Milchkontor</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="29/68" PAGE.ECR="165" YEAR="1969">29/68, Rink. p. 165</REF.DOC.ECR>, 3 punktas). Šiuo klausimu žr. J. Schwarze (minėtas 17 išnašoje) 63 punktą, p. 1826.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>99.</NO.P><TXT>Tačiau reikia pabrėžti, kad šiuose sprendimuose pateiktos gairės jokiu būdu negali būti laikomos išsamiomis. Veikiau tai tik keli iš teismo praktikoje numatytų <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0055" REF.END="QE0055"/>bendrųjų kriterijų<QUOT.END REF.START="QS0055" CODE="201C" ID="QE0055"/>, kuriuos Teisingumo Teismas, turintis išimtinę teisę aiškinti Bendrijos teisę, gali pateikti nacionaliniam teismui. Taigi nesąžiningumo požymių pagal direktyvos 3 straipsnio<?PAGE NO="I-10879"?> 1 dalį konkretinimas Bendrijos lygmeniu yra nuolatinis procesas, kontroliuojamas Teisingumo Teismo. Jis turi laipsniškai tikslinti abstrakčius nesąžiningumo tikrinimo kriterijus ir remdamasis vis augančia patirtimi nubrėžti visoje Bendrijoje galiojančius nesąžiningumo tikrinimo kontūrus. Prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra, kuri yra kompetencijų pasidalijimo tarp Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų išraiška, yra tinkama priemonė gauti racionalius ir proceso ekonomiškumo reikalavimus atitinkančius rezultatus<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0061"><P>Šiuo klausimu žr. 42 išnašoje minėtą A. Röthel, p. 427. Autorės nuomone, Bendrijos civilinės teisės sistema dar tik formuojasi ir ypač priklauso nuo keitimosi informacija ir bendradarbiavimo. Šiuo atžvilgiu prejudicinė procedūra suteikia puikią galimybę kurti viršnacionalinę privatinės teisės sistemą ir skatinti integracijos procesą. Teisingumo Teismo sprendimą byloje <HT TYPE="ITALIC">Freiburger Kommunalbauten</HT> autorė laiko žingsniu teisinga kryptimi. Jame apibrėžtas kompetencijų pasidalijimas tarp Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų gali užtikrinti racionalius ir proceso ekonomijos reikalavimus atitinkančius rezultatus, priimtinus visoms šalims.</P></NOTE>.</TXT></NP></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>4.</NO.P><TXT>Išvada</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>100.</NO.P><TXT>Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad pagal EB 234 straipsnį Teisingumo Teismas turi kompetenciją aiškinti Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalyje pavartotą sąvoką <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0056" REF.END="QE0056"/>nesąžiningos sąlygos<QUOT.END REF.START="QS0056" CODE="201C" ID="QE0056"/> bei šios direktyvos priede išvardytas sąlygas.</TXT></NP><NP><NO.P>101.</NO.P><TXT>Į trečiąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad dėl tokio išaiškinimo pateiktu prašymu priimti prejudicinį sprendimą gali būti prašoma paaiškinti (siekiant užtikrinti Direktyva 93/13 garantuojamą vienodą vartotojų teisių apsaugos lygį visose valstybėse narėse), į kuriuos aspektus nacionalinis teismas gali arba turi atsižvelgti taikydamas šioje direktyvoje įtvirtintus bendruosius kriterijus ypatingai atskirajai sąlygai.</TXT></NP></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>D —</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Dėl ketvirtojo prejudicinio klausimo</HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>1.</NO.P><TXT>Klausimo dalykas</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>102.</NO.P><TXT>Ketvirtuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės prašo paaiškinti Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Pannon</HT><NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0062"><P>Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Pannon</HT> (minėtas 4 išnašoje).</P></NOTE> 34 ir 35 punktus, kuriuose Teisingumo Teismas konstatavo:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><P><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0057" REF.END="QE0057"/>Šiomis aplinkybėmis tarp pardavėjo ar tiekėjo ir vartotojo pagal nacionalinę teisę vykdomo teismo proceso specifinės savybės negali<?PAGE NO="I-10880"?> daryti poveikį teisminei apsaugai, kurią vartotojas turi turėti pagal direktyvos nuostatas.</P><P>Todėl į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad nacionalinis teismas privalo <HT TYPE="ITALIC">ex officio</HT> įvertinti, ar sutarties sąlyga yra nesąžininga, kai tik jam tampa žinomos šiuo atžvilgiu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės. Tokią sąlygą pripažinęs nesąžininga, jis jos netaiko, išskyrus kai vartotojas tam prieštarauja. Nacionalinis teismas taip pat turi šią pareigą atlikdamas savo teritorinės jurisdikcijos patikrinimą.<QUOT.END REF.START="QS0057" CODE="201C" ID="QE0057"/></P></QUOT.S></P></NP><NP><NO.P>103.</NO.P><TXT>Prašyme priimti prejudicinį sprendimą jį pateikęs teismas teigia<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0063"><P>Žr. <DATE ISO="20090702">2009 m. liepos 2 d.</DATE> sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą p. 2.</P></NOTE>, kad iš sprendimo teksto nevisiškai aišku, kokios chronologinės tvarkos reikia laikytis. Arba nacionalinis teismas gali <HT TYPE="ITALIC">ex officio</HT> įvertinti, ar sutarties sąlyga yra nesąžininga, tik tuomet, kai jam jau yra žinomos tam būtinos teisinės ir faktinės aplinkybės, arba vertinimas <HT TYPE="ITALIC">ex officio</HT> reiškia ir tai, kad nagrinėdamas, ar konkreti sutarties sąlyga yra nesąžininga, būtent teismas privalo <HT TYPE="ITALIC">ex officio</HT> nustatyti ir atskleisti tam reikalingas faktines ir teisines aplinkybes.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Aktualios Teisingumo Teismo išvados, padarytos Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Pannon</HT> atsižvelgiant į nusistovėjusią teismo praktiką, susijusią su nacionalinio teismo pareiga atlikti įvertinimą <HT TYPE="ITALIC">ex officio</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>104.</NO.P><TXT>Prieš atsakant į patį prejudicinį klausimą vertėtų, siekiant jį patikslinti, trumpai priminti šioje byloje aktualias Teisingumo Teismo išvadas, padarytas Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Pannon</HT> ir nubrėžti jų santykį su nusistovėjusia teismo praktika.</TXT></NP><NP><NO.P>105.</NO.P><TXT>Pagal Teisingumo Teismo praktiką, nusistovėjusią nuo Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Océano Grupo</HT><NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0064"><P>Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Océano Grupo</HT> (minėtas 43 išnašoje, 28 ir 29 punktai), <DATE ISO="20021121">2002 m. lapkričio 21 d.</DATE> Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Cofidis</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-473/00" PAGE.ECR="I-10875" YEAR="2002">C-473/00, Rink. p. I-10875, 32</REF.DOC.ECR> ir 33 punktai) ir Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Mostaza Claro</HT> (minėtas 16 išnašoje, 27 ir 28 punktai).</P></NOTE>, <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0058" REF.END="QE0058"/>tam, kad būtų užtikrinta direktyvoje garantuota vartotojų apsauga, nacionalinis teismas &lt;...&gt; <HT TYPE="ITALIC">gali</HT> savo iniciatyva vertinti, ar nagrinėjamos sutarties sąlyga nėra nesąžininga<QUOT.END REF.START="QS0058" CODE="201C" ID="QE0058"/>, taip pat ir <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0059" REF.END="QE0059"/>nagrinėdamas jam pateikto ieškinio priimtinumą<QUOT.END REF.START="QS0059" CODE="201C" ID="QE0059"/>. Tačiau šia formuluote neatsakyta į klausimą, ar Teisingumo Teismas, kalbėdamas apie nesąžiningų sąlygų vertinimą <HT TYPE="ITALIC">ex officio</HT>, turėjo omenyje pareigą, ar tik galimybę. Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Pannon</HT> buvo pateikti svarbūs paaiškinimai, nes Teisingumo Teismas jame konstatavo, kad nacionalinio teismo vaidmuo <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0060" REF.END="QE0060"/>neapribojamas tik teise priimti sprendimą dėl galimo sutarties sąlygos nesąžiningumo<QUOT.END REF.START="QS0060" CODE="201C" ID="QE0060"/>, o apima ir <HT TYPE="ITALIC">pareigą</HT><NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0065"><P>Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Pannon</HT> (minėtas 4 išnašoje).</P></NOTE>. Ši<?PAGE NO="I-10881"?> pareiga taikoma visoms nesąžiningoms sąlygoms, taip pat ir nustatančioms jurisdikciją. Apie įvertinimo pareigą Teisingumo Teismas kalbėjo jau Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Cofidis</HT><NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0066"><P>Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Cofidis</HT> (minėtas 64 išnašoje).</P></NOTE>ir dar aiškiau Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Mostaza Claro</HT><NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0067"><P>Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Mostaza Claro</HT> (minėtas 16 išnašoje).</P></NOTE>. Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Pannon</HT> Teisingumo Teismas dar patikslino, kad su pareiga atlikti įvertinimą <HT TYPE="ITALIC">ex officio</HT> tai suderinama tik tuomet, kai sąlyga pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį negalioja <HT TYPE="ITALIC">ipso iure</HT> ir vartotojas neprivalo prašyti pripažinti jos nesąžininga<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0068"><P>Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Pannon</HT> (minėtas 4 išnašoje, 24 punktas).</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>106.</NO.P><TXT>Dar viena naujiena Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Pannon</HT> yra tai, jog buvo paaiškinta, kad nacionalinis teismas gali taikyti nagrinėjamą sąlygą, jei informuoja apie tai vartotoją ir vartotojas neketina remtis tuo, kad sąlyga yra nesąžininga<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0069"><P>Ten pat, 33 punktas.</P></NOTE>. Toks metodas padeda vartotojui išvengti nepageidaujamos apsaugos ir atitinka vartotojų apsaugą juos informuojant idėją<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0070"><P>Šiuo klausimu žr. J. Heinig (minėtas 54 išnašoje), p. 886. A. Osztovits, Z. Nemessányi <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0061" REF.END="QE0061"/>Missbräuchliche Zuständigkeitsklauseln in der Ungarischen Rechtsprechung im Licht der Urteile des EuGH<QUOT.END REF.START="QS0061" CODE="201C" ID="QE0061"/>, <HT TYPE="ITALIC">Zeitschrift für Europarecht, internationales Privatrecht &amp; Rechtsvergleichung</HT>, 2010, p. 25, pažymima, kad Teisingumo Teismas taip atsakė į iki tol neatsakytą teorinį klausimą, ar nacionalinis teismas gali nustatyti, kad sąlyga yra negaliojanti, ir tuomet, kai vartotojas, netgi informuotas, aiškiai patvirtina, kad neketina tos sąlygos atsisakyti. Autoriai mano, kad po šio sprendimo atrodo, jog principas <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0062" REF.END="QE0062"/>pacta sunt servanda<QUOT.END REF.START="QS0062" CODE="201C" ID="QE0062"/> įgijo pirmenybę nesąžiningų sutarčių sąlygų <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0063" REF.END="QE0063"/>neprivalomumo<QUOT.END REF.START="QS0063" CODE="201C" ID="QE0063"/> atžvilgiu, nors direktyvos nuostatos, kaip teigiama Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Mostaza Claro</HT>, priklauso viešosios tvarkos sričiai.</P></NOTE>.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>3.</NO.P><TXT>Teisinis vertinimas</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>107.</NO.P><TXT>Tačiau, kaip teisingai pastebi Komisija, prejudiciniu klausimu klausiama ne apie iš tiesų nesąžiningą sutarties sąlygą, o minima situacija, kai nacionalinis teismas <HT TYPE="ITALIC">suabejoja</HT> sutarties sąlygos sąžiningumu, t. y. jis tik įtaria, kad ji gali būti nesąžiningo pobūdžio, bet negali to neabejotinai nustatyti. Kadangi Direktyvoje 93/13 tokia situacija nereglamentuojama, iš esmės, vadovaujantis valstybių narių procesinės autonomijos principu<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0071"><P>Žr. šios išvados 65 punktą.</P></NOTE>, turėtų būti taikoma nacionalinė proceso teisė.</TXT></NP><NP><NO.P>108.</NO.P><TXT>Kita vertus, valstybių narių procesinės autonomijos principas negali daryti kliūčių vartotojo apsaugai, kuri pagal teismo praktiką<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0072"><P>Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad galimybė teismui savo iniciatyva įvertinti sutarties sąlygos nesąžiningumą yra tinkamas būdas pasiekti direktyvos 6 straipsnio tikslą, t. y. kad atskiram vartotojui nebūtų privaloma nesąžininga sąlyga, bei prisidėti siekiant 7 straipsnio tikslo, nes toks įvertinimas gali turėti atgrasantį poveikį, dėl kurio būtų nustojama naudoti nesąžiningas sąlygas sutartyse tarp vartotojų ir pardavėjų ar tiekėjų (sprendimai <HT TYPE="ITALIC">Océano Grupo</HT> (minėtas 43 išnašoje, 28 punktas), <HT TYPE="ITALIC">Cofidis</HT> (minėtas 64 išnašoje, 32 punktas) ir <HT TYPE="ITALIC">Mostaza Claro</HT> (minėtas 16 išnašoje, 27 punktas)).</P></NOTE> garantuojama Direktyvos 93/13 6 ir 7 straipsniais. Taip reikia suprasti ir Teisingumo Teismo išvadą Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Pannon</HT> 34 punkte, kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0064" REF.END="QE0064"/>tarp pardavėjo ar tiekėjo ir<?PAGE NO="I-10882"?> vartotojo pagal nacionalinę teisę vykdomo teismo proceso specifinės savybės negali daryti poveikį teisminei apsaugai, kurią vartotojas turi turėti pagal direktyvos nuostatas<QUOT.END REF.START="QS0064" CODE="201C" ID="QE0064"/>. Todėl siekiant direktyvos tikslų atskirais konkrečiais atvejais privalu įsikišti į valstybių narių procesinę reglamentavimo autonomiją<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0073"><P>Tai, kad valstybių narių procesinės autonomijos principas nėra neliečiamas ir kad įsikišimus galima pateisinti, įrodo J. Heinig (minėtas 54 išnašoje), p. 885, kurio nuomone, pareiga įvertinti bendrose pardavimo sąlygose esančias jurisdikciją nustatančias sąlygas nėra neleistinas kišimasis į valstybių narių procesinę reglamentavimo autonomiją. Autorius teisingai pastebi, kad su vartotojų teise susijusios Europos Sąjungos galios neapsiriboja viena sritimi, o gali apimti ir procesinius aspektus. Kita vertus, kaip tik jurisdikciją nustatančios sąlygos gali apsunkinti vartotojų materialinių teisių įgyvendinimą; tai parodoma bylose <HT TYPE="ITALIC">Océano Grupo</HT> bei <HT TYPE="ITALIC">Pannon</HT>. Tai, kad Direktyva 93/13 apima ir procesinius aspektus, matyti iš priedo 1 punkto q papunkčio, pagal kurį nesąžiningomis gali būti pripažintos sąlygos, trukdančios įgyvendinti vartotojo teisę pareikšti ieškinį.</P></NOTE>. Tačiau kyla klausimas, ar Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Pannon</HT> yra toks įsikišimas į valstybių narių procesinę reglamentavimo autonomiją, ir, jei atsakymas būtų neigiamas, ar toks įsikišimas turėtų būti.</TXT></NP><NP><NO.P>109.</NO.P><TXT>Tiesa, Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Pannon</HT> 35 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, kad nacionalinis teismas privalo <HT TYPE="ITALIC">ex officio</HT> įvertinti, ar sutarties sąlyga yra nesąžininga, <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0065" REF.END="QE0065"/><HT TYPE="ITALIC">kai</HT> tik jam tampa žinomos šiuo atžvilgiu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės<QUOT.END REF.START="QS0065" CODE="201C" ID="QE0065"/>. Šią formuluotę Teisingumo Teismas paskutinį kartą vėl pasitelkė Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Asturcom</HT><NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0074"><P>Minėtas 16 išnašoje, 53 punktas.</P></NOTE>. Tačiau, mano nuomone, šį sakinį reikia suprasti taip, kad pareiga įvertinti atsiranda tik tuomet, kai šalių argumentai ar kitos aplinkybės suteikia teismui pagrindą manyti, kad sąlyga gali būti nesąžininga<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0075"><P>Palyginus skirtingas kalbines versijas matyti, kad šiuo šalutiniu sakiniu išreiškiama arba chronologinė seka, arba sąlyga. Nepaisant nedidelių skirtumų, visos versijos leidžia teigti, kad nesąžiningumą vertinti galima tik <HT TYPE="ITALIC">sužinojus</HT> tam reikalingas teisines ir faktines aplinkybes. Danų kalba: <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0066" REF.END="QE0066"/>så snart den råder over de oplysninger om de retlige eller faktiske omstændigheder, som denne prøvelse kræver<QUOT.END REF.START="QS0066" CODE="201C" ID="QE0066"/>; vokiečių kalba: <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0067" REF.END="QE0067"/>sobald es über die hierzu erforderlichen rechtlichen und tatsächlichen Grundlagen verfügt<QUOT.END REF.START="QS0067" CODE="201C" ID="QE0067"/>; prancūzų kalba: <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0068" REF.END="QE0068"/>dès qu’il dispose des éléments de droit et de fait nécessaires à cet effet<QUOT.END REF.START="QS0068" CODE="201C" ID="QE0068"/>; anglų kalba: <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0069" REF.END="QE0069"/>where it has available to it the legal and factual elements necessary for that task<QUOT.END REF.START="QS0069" CODE="201C" ID="QE0069"/>; italų kalba: <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0070" REF.END="QE0070"/>a partire dal momentoin cui dispone degli elementi di diritto e di fatto necessari a tal fine<QUOT.END REF.START="QS0070" CODE="201C" ID="QE0070"/>; portugalų kalba: <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0071" REF.END="QE0071"/>desde que disponha dos elementos de direito e de facto necessários para o efeito<QUOT.END REF.START="QS0071" CODE="201C" ID="QE0071"/>; slovėnų kalba: <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0072" REF.END="QE0072"/>če razpolaga s potrebnimi dejanskimi in pravnimi elementi<QUOT.END REF.START="QS0072" CODE="201C" ID="QE0072"/>; ispanų kalba: <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0073" REF.END="QE0073"/>tan pronto como disponga de los elementos de hecho y de Derecho necesarios para ello<QUOT.END REF.START="QS0073" CODE="201C" ID="QE0073"/>; nyderlandų kalba: <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0074" REF.END="QE0074"/>zodra hij over de daartoe noodzakelijke gegevens, feitelijk en rechtens, beschikt<QUOT.END REF.START="QS0074" CODE="201C" ID="QE0074"/>; vengrų kalba: <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0075" REF.END="QE0075"/>amennyiben rendelkezésére állnak az e tekintetben szükséges ténybeli és jogi elemek<QUOT.END REF.START="QS0075" CODE="201C" ID="QE0075"/>.</P></NOTE>. Tik tokiu atveju jis privalo <HT TYPE="ITALIC">ex officio</HT> įvertinti, ar sąlyga yra galiojanti, nelaukdamas, kol viena iš šalių konkrečiai pareikš, kad ji yra nesąžininga<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0076"><P>Šiuo klausimu žr. C. Mayer <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0076" REF.END="QE0076"/>Missbräuchliche Gerichtsstandsvereinbarungen in Verbraucherverträgen: Anmerkung zu EuGH, Urteil vom 4.6.2009, C-243/08 – Pannon GSM Zrt../Erzsébet Sustikné Györfi<QUOT.END REF.START="QS0076" CODE="201C" ID="QE0076"/>, <HT TYPE="ITALIC">Zeitschrift für Gemeinschaftsprivatrecht</HT>, 2009, p. 221. Panašiai mano ir G. Poissonnier <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0077" REF.END="QE0077"/>La CJCE franchit une nouvelle étape vers une réelle protection du consommateur<QUOT.END REF.START="QS0077" CODE="201C" ID="QE0077"/>, <HT TYPE="ITALIC">Recueil Dalloz</HT> Nr. 34, 2009, p. 2314, kuris rašo, kad Teisingumo Teismas Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Pannon</HT> pareigą <HT TYPE="ITALIC">ex officio</HT> įvertinti, ar sutarties sąlyga yra nesąžininga, susiejo su sąlyga, kad teismui žinomos tam reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės. Nevisiškai aiškus, bet tikriausiai panašus ir H. Aubry, E. Poillot, N. Sauphanor-Brouillard (minėti 46 išnašoje), p. 798, požiūris; jie mano, kad Teisingumo Teismo išvada <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0078" REF.END="QE0078"/>proceso teisės požiūriu<QUOT.END REF.START="QS0078" CODE="201C" ID="QE0078"/> yra <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0079" REF.END="QE0079"/>logiška<QUOT.END REF.START="QS0079" CODE="201C" ID="QE0079"/>.</P></NOTE>. Tačiau iš sprendimo neišplaukia, kad nacionalinis<?PAGE NO="I-10883"?> teismas privalo tai padaryti ir tuomet, kai jam šios aplinkybės nežinomos.</TXT></NP><NP><NO.P>110.</NO.P><TXT>Kitaip tariant, Bendrijos teisėje nėra nuostatos, pagal kurią nacionalinis teismas būtų įpareigotas savo iniciatyva imtis tyrimo, kad sužinotų teisines ir faktines aplinkybes, reikalingas įvertinti, ar sutarties sąlyga yra nesąžiningo pobūdžio, jei minėtos aplinkybės jam nėra žinomos. Nacionalinio teismo įgaliojimai nustatomi nacionalinės proceso teisės aktais. Šiomis aplinkybėmis pažymėtina, kad civiliniam procesui valstybių narių teisės sistemose būdingas <HT TYPE="ITALIC">rungimosi principas</HT>, pagal kurį būtent šalys privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi, o teismas jų pateiktų argumentų ir įrodymų pagrindu priima sprendimą. Tai, ko gera, pasakytina ir apie Vengrijos civilinį procesą, nes bent jau iš ketvirtojo prejudicinio klausimo galima spręsti, kad tyrimas gali būti atliekamas tik šalių prašymu. Taigi pagal Vengrijos Civilinio proceso kodeksą įrodymus turi pateikti bylos šalys<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0077"><P>Šiuo klausimu žr. A. Osztovits, Z. Nemessányi (minėti 70 išnašoje), p. 25, kurie daro nuorodą į Vengrijos Civilinio proceso kodekso 164 straipsnį.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>111.</NO.P><TXT>Šio nacionalinio civilinio proceso specifinio požymio brėžiamas nacionalinio teismo <HT TYPE="ITALIC">ex officio</HT> atliekamo vertinimo ribas Teisingumo Teismas nedviprasmiškai pripažino Sprendime <HT TYPE="ITALIC">van Schijndel ir van Veen</HT><NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0078"><P>Minėtas 16 išnašoje.</P></NOTE>, konstatuodamas, kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0080" REF.END="QE0080"/>pagal Bendrijos teisę nacionaliniai teismai neprivalo <HT TYPE="ITALIC">ex officio</HT> nagrinėti Bendrijos teisės nuostatų pažeidimo klausimo, jei dėl to reikia nesilaikyti iš esmės jiems priskirto pasyvaus vaidmens ir peržengti šalių apibrėžto ginčo ribas bei remtis kitomis faktinėmis aplinkybėmis nei tos, kuriomis savo reikalavimą grindžia šių nuostatų taikymu suinteresuota proceso šalis<QUOT.END REF.START="QS0080" CODE="201C" ID="QE0080"/>. Tai reiškia, kad civiliniame procese nacionalinio teismo kompetencija atlikti tyrimą apribojama rungimosi principu, ir šias ribas Bendrijos teisė turi pripažinti<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0079"><P>Šiuo klausimu žr. G. Poissonnier (minėtas 76 išnašoje), p. 2314, kurio nuomone, rungimosi principu civiliniame procese ribojama nacionalinio teismo pareiga atlikti tyrimą.</P></NOTE>.</TXT></NP><?PAGE NO="I-10884"?><NP><NO.P>112.</NO.P><TXT>Nepaisant to, abejotina vien tai, ar, siekiant Direktyvoje 93/13 nustatyto tikslo kontroliuoti nesąžiningas sutarčių sąlygas, būtinai reikia įpareigoti nacionalinį teismą atlikti išsamų tyrimą. Juk sutarties sąlygą, kuri gali būti kvalifikuojama kaip nesąžininga dėl to, kad ja nustatoma, jog visus su sutartimi susijusius ginčus turi spręsti teismas, kurio teritorinei jurisdikcijai priklauso pardavėjo ar tiekėjo buveinė<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0080"><P>Žr. Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Océano Grupo</HT> (minėtas 43 išnašoje, 21–24 punktai). Jame Teisingumo Teismas išaiškino, kad vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo sudarytos sutarties jurisdikciją nustatanti sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi ir kuria teismui, kurio teritorinei jurisdikcijai priklauso pardavėjo ar tiekėjo buveinė, suteikiama išimtinė jurisdikcija spręsti ginčą, gali būti pripažinta nesąžininga direktyvos 3 straipsnio prasme, nes dėl jos, pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą, atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai. Teismo nuomone, tokia jurisdikciją nustatančia sąlyga vartotojui nustatoma pareiga paklusti teismo, kuris gali būti labai toli nuo jo gyvenamosios vietos, išimtinei jurisdikcijai, o tai gali apsunkinti jo atvykimą į teismą. Tuo atveju, kai ginčas kyla dėl nedidelių pinigų sumų, vartotojo atvykimo į teismą išlaidos gali turėti atgrasantį poveikį ir dėl jų vartotojas gali atsisakyti pareikšti ieškinį teisme ar gynybos. Teisingumo Teismo manymu, tokia sąlyga yra viena iš direktyvos priedo 1 punkto q papunktyje nurodytų sąlygų, kurių tikslas arba rezultatas – panaikinti arba trukdyti vartotojo teisei pareikšti ieškinį. Ir priešingai, tokia sąlyga leidžia pardavėjui ar tiekėjui pateikti visus su jo profesine veikla susijusius ginčus tame teisme, kurio jurisdikcijai priklauso pardavėjo ar tiekėjo įsisteigimo vieta; todėl jam paprasčiau atvykti į teismą, o atvykimo išlaidos yra mažesnės. Tam pritaria ir G. Poissonnier (minėtas 76 išnašoje), p. 2313. Pasak A. Osztovits, Z. Nemessányi (minėti 70 išnašoje), p. 23, ši teismo praktika Vengrijos teismų praktikoje ilgą laiką nesulaukė pritarimo. Veikiau dar ir šiandien įprasta, kad pardavėjas ar tiekėjas į standartines sutarčių sąlygas įtraukia jurisdikciją nustatančią sąlygą, pagal kurią šalys sutaria visus ginčus spręsti teisme, kurio jurisdikcijai priklauso pardavėjo ar tiekėjo įsisteigimo vieta, arba dar dažniau – teisme, kuris yra arčiausiai buveinės.</P></NOTE>, nacionalinis teismas galėtų įvertinti <HT TYPE="ITALIC">ex officio</HT> tikrindamas savo paties jurisdikciją, ir tam jam visiškai nebūtina prašyti šalių pateikti išsamių argumentų ir įrodymų. Tai patvirtina ir procesinė padėtis, susiklosčiusi pagrindinėje byloje. Iš bylos medžiagos matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, prieš paskirdamas teismo posėdžio datą, pastebėjo, kad atsakovo gyvenamoji vieta nepriskiriama jo jurisdikcijai, o ieškovė pareiškimą dėl įpareigojimo grąžinti sumą pareiškė netoli nuo savo buveinės esančiame teisme remdamasi sutarčių bendrosiomis sąlygomis, kurių vienos formuluotė priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui sukėlė abejonių. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas išreiškia prielaidą, kad jurisdikciją nustatanti sąlyga gali būti nesąžininga.</TXT></NP><NP><NO.P>113.</NO.P><TXT>Tačiau ir tais atvejais, kai kalbama ne apie susitarimus dėl jurisdikcijos, o apie materialines sutartines prievoles, paprastai tikėtina, kad nacionaliniam teismui kaip svarbiausias pareikštus reikalavimus grindžiantis įrodymas bus pateiktas bent jau sutarties su vartotoju egzempliorius. Tačiau tai reikštų, kad teismui tampa žinomos Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Pannon</HT> minimos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0081" REF.END="QE0081"/>teisinės ir faktinės aplinkybės<QUOT.END REF.START="QS0081" CODE="201C" ID="QE0081"/>, reikalingos <HT TYPE="ITALIC">ex officio</HT> įvertinti, ar sutarties sąlyga yra nesąžininga. Taigi nacionalinis teismas galėtų atlikti savo pareigą <HT TYPE="ITALIC">ex officio</HT> įvertinti, ar sutarties sąlyga yra nesąžininga.<?PAGE NO="I-10885"?> Todėl daugeliu atvejų nacionalinis teismas nesusidurtų su ypatingais praktiniais sunkumais. Tačiau negalima atmesti galimybės, kad praktikoje gali pasitaikyti sutarčių sąlygų, kurių nesąžiningas pobūdis gali būti atskleistas tik atlikus išsamų tyrimą. Tačiau, kaip jau minėta, kadangi Bendrijos teisėje atitinkama teisinė pareiga nėra nustatyta, tai įmanoma tik vadovaujantis nacionaline proceso teise.</TXT></NP><NP><NO.P>114.</NO.P><TXT>Pagal jau minėtus lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0081"><P>Žr. šios išvados 67 punktą.</P></NOTE> nereikalaujama pripažinti, kad nacionalinis teismas privalo atlikti tyrimą. Kalbant apie lygiavertiškumo principo laikymąsi konkrečiu atveju, panašu, kad nacionalinis teismas, nagrinėdamas nacionaline teise grindžiamus ieškinius, turi ne daugiau teisių nei nagrinėdamas ieškinius, skirtus iš Direktyvos 93/13 kylančių asmenų teisių apsaugai užtikrinti. Šiuo atžvilgiu nematyti, kad lygiavertiškumo principui būtų nusižengta. Taip pat nematyti, kad Direktyva 93/13 suteiktų teisių praktinis įgyvendinimas būtų neįmanomas ar pernelyg sudėtingas. Iš to, kas išdėstyta<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0082"><P>Žr. šios išvados 112 punktą.</P></NOTE>, matyti, kad jei valstybės narės teisėje nenustatyta teismo pareiga atlikti tyrimą, tai automatiškai dar nereiškia, kad nacionalinis teismas, <HT TYPE="ITALIC">ex officio</HT> tikrindamas savo jurisdikciją arba išklausydamas šalių argumentus, negali sužinoti teisinių ir faktinių aplinkybių, reikalingų įvertinti, ar sutarties sąlyga yra nesąžininga. Tai taip pat netrukdo jam organizuojant procesą, jei reikia, su šalimis išsiaiškinti faktines ir teisines bylos dalyko bei ginčo aplinkybes ir užduoti klausimus<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0083"><P>A. Herb <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0082" REF.END="QE0082"/>Europäisches Gemeinschaftsrecht und nationaler Zivilprozess<QUOT.END REF.START="QS0082" CODE="201C" ID="QE0082"/>, Tiubingenas, 2007, p. 232, materialinė pareiga organizuoti procesą laikoma priemone, tinkama atsižvelgti į vartotojo teisminės apsaugos interesus.</P></NOTE>. Jei tokia pareiga organizuoti procesą nacionalinėje teisėje numatyta, nacionalinis teismas turi siekti, kad šalys laiku ir išsamiai paaiškintų visus reikalingus faktus, ypač papildytų trūkstamus duomenis, susijusius su nurodytais faktais, nurodytų įrodymus ir pateiktų tinkamus prašymus<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0084"><P>Kaip teisingai pastebi G. Poissonnier (minėtas 76 išnašoje), p. 2315, civilines bylas nagrinėjantis teismas šiandien nebegali pasitenkinti <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0083" REF.END="QE0083"/>teisėjo, skaičiuojančio smūgius ir leidžiančio šalims valdyti teismo procesą, vaidmeniu<QUOT.END REF.START="QS0083" CODE="201C" ID="QE0083"/>. Kaip valdymo ir reguliavimo institucija civilines bylas nagrinėjantis teismas civiliniame procese atlieka aktyvų vaidmenį. Vartotojų apsaugos teisėje teismas turi tapti atsvara, kurios funkcija – pasirūpinti, kad taisyklių būtų laikomasi. Tai nereiškia, kad jis turi stoti į vienos šalies pusę. Veikiau jis turi tarnauti įstatymui. Dviguba vartotojų apsaugos teisės funkcija yra ginti vartotoją ir skatinti etišką elgesį rinkoje. Dvigubas tikslas šiek tiek pakeitė ir praturtino teismo vaidmenį. Jis turi užtikrinti, kad įstatymu siekiamas tikslas būtų gerbiamas, o jo taikymas – veiksmingas.</P></NOTE>. Taigi konstatuotina, kad tai, jog nėra nustatytos nacionalinio teismo pareigos atlikti tyrimą, negali būti laikoma lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų pažeidimu.</TXT></NP><?PAGE NO="I-10886"?><NP><NO.P>115.</NO.P><TXT>Pagal Bendrijos teisės bendrąjį veiksmingos teisminės apsaugos principą valstybių narių reikalaujama suteikti Sąjungos piliečiams teisines gynybos priemones, kuriomis jie Bendrijos teisės suteiktas teises galėtų apginti teisme. Galimybė dėl pažeistų teisių kreiptis į teismą svarbi teisių turėtojui, nes lemia praktinę jam suteiktų teisių vertę. Tačiau tai nereiškia, kad Bendrijos teisėje reikalaujama civiliniame procese atsisakyti šalių iniciatyvos principo ir pakeisti jį <HT TYPE="ITALIC">oficialaus tyrimo principu</HT>. Toks reikalavimas gerokai pranoktų veiksmingos teisminės apsaugos tikslą ir todėl pažeistų Bendrijos teisėje įtvirtintą proporcingumo principą<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0085"><P>Šiuo klausimu žr. A. Herb (minėtas 83 išnašoje), p. 231–232.</P></NOTE>. Veiksmingos teisminės apsaugos principas tik reikalauja, kad valstybės narės imtųsi tinkamų priemonių apsaugoti atskirus asmenis nuo Bendrijos teisės suteiktų teisių netekimo dėl to, kad jie nežino reikalingų procedūrinių veiksmų ir žingsnių. Valstybės narės turi diskreciją pasirinkti tas priemones. Adekvačios šalių apsaugos priemonės, drauge ne taip smarkiai ribojančios valstybių narių procesinę autonomiją, būtų, pavyzdžiui, galimybė, o dideliuose ir sudėtinguose teismo procesuose pareiga pasitelkti advokatą (kartu kompensuojant bylinėjimosi išlaidas), teisėjų pareiga vykstant procesui informuoti, paklausti ir išaiškinti bei jau minėta teisėjų pareiga organizuoti procesą<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0086"><P>Žr. šios išvados 114 punktą.</P></NOTE>.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>4.</NO.P><TXT>Išvada</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>116.</NO.P><TXT>Taigi į ketvirtąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyva 93/13 aiškintina taip, jog pagal ją nacionalinis teismas, pastebėjęs galimą nesąžiningą sutarties sąlygą, neprivalo savo iniciatyva patikrinti, ar egzistuoja tokiai išvadai padaryti reikalingos faktinės ir teisinės aplinkybės, jei pagal nacionalinę proceso teisę tokį patikrinimą leidžiama atlikti tik bylos šalių prašymu, o šalys tokio prašymo nepateikė.</TXT></NP></GR.SEQ></GR.SEQ></GR.SEQ><?PAGE NO="I-10887"?><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">VII —</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Išvada</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>117.</NO.P><TXT>Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į <HT TYPE="ITALIC">Budapesti II. és III. Kerületi Bíróság</HT> užduotus prejudicinius klausimus atsakyti taip:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><LIST TYPE="ARAB"><ITEM><NP><NO.P><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0084" REF.END="QE0084"/>1.</NO.P><TXT>Nei Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje, nei kituose Bendrijos teisės aktuose nenumatyti reikalavimai, su kuriais būtų nesuderinama nacionalinė procesinė norma, pagal kurią nacionaliniai teismai, prašymus priimti prejudicinį sprendimą išsiųsdami Europos Bendrijų Teisingumo Teismui, įpareigojami informaciniais tikslais juos nusiųsti ir teisingumo ministrui.</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Pagal EB 234 straipsnį Teisingumo Teismas turi kompetenciją aiškinti <DATE ISO="19930405">1993 m. balandžio 5 d.</DATE> Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 3 straipsnio 1 dalyje pavartotą sąvoką <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0085" REF.END="QE0085"/>nesąžiningos sąlygos<QUOT.END REF.START="QS0085" CODE="201C" ID="QE0085"/> bei šios direktyvos priede išvardytas sąlygas.</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>3.</NO.P><TXT>Dėl tokio išaiškinimo pateiktu prašymu priimti prejudicinį sprendimą gali būti prašoma paaiškinti (siekiant užtikrinti Direktyva 93/13 garantuojamą vienodą vartotojų teisių apsaugos lygį visose valstybėse narėse), į kuriuos aspektus nacionalinis teismas gali arba turi atsižvelgti ypatingai atskirajai sąlygai taikydamas šioje direktyvoje įtvirtintus bendruosius kriterijus.</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>4.</NO.P><TXT><QUOT.END REF.START="QS0084" CODE="201C" ID="QE0084"/>Direktyva 93/13 aiškintina taip, jog pagal ją nacionalinis teismas, pastebėjęs galimą nesąžiningą sutarties sąlygą, neprivalo savo iniciatyva patikrinti, ar egzistuoja tokiai išvadai padaryti reikalingos faktinės ir teisinės aplinkybės, jei pagal nacionalinę proceso teisę tokį patikrinimą leidžiama atlikti tik bylos šalių prašymu, o šalys tokio prašymo nepateikė.</TXT></NP></ITEM></LIST></QUOT.S></P></NP></GR.SEQ></CONTENTS.CONCLUSION></CONCLUSION>