Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
MANUEL CAMPOS SÁNCHEZ-BORDONA IŠVADA,
pateikta 2026 m. rugsėjo 17 d.(1)
Byla C‑407/25 (Tersten)(i)
Belgische Staat – Administratie Douane en Accijnzen
Baudžiamoji byla
prieš
NV SI,
LM Kft,
LC,
BÜ Kft,
JS,
BZ,
QJF Kft,
LS,
SH Kft,
ZJ,
JZ,
XH,
HS,
3H H & LS GmbH
(Hof van beroep te Brussel (Briuselio apeliacinis teismas, Belgija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„ Procesas dėl prejudicinio sprendimo priėmimo – Europos prokuratūra – Reglamentas (ES) 2017/1939 – 24 straipsnio 2 dalis – Informacijos perdavimas Europos prokuratūrai – ESS 4 straipsnio 3 dalis – Lojalaus bendradarbiavimo principas – 27 straipsnis – Bylos išsireikalavimo teisė – Nacionalinių tyrimo institucijų kompetencija – Tyrimo stadijoje Europos prokuratūros išsireikalauta byla – Baigus baudžiamąjį persekiojimą Europos prokuratūros išsireikalauta byla – Valstybių narių procesinės autonomijos principas “
1. Pagal Reglamentą (ES) 2017/1939(2), jei valstybės narės teisminė arba teisėsaugos institucija pradeda nusikalstamos veikos, kurios atžvilgiu Europos prokuratūra galėtų būti kompetentinga, tyrimą, ji nepagrįstai nedelsdama turi apie tai informuoti Europos prokuratūrą, kad prokuratūra galėtų nuspręsti, ar pasinaudoti bylos išsireikalavimo teise.
2. Baudžiamoji byla, dėl kurios pateiktas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, yra susijusi su nusikalstamomis veikomis, patenkančiomis į Europos prokuratūros kompetencijos sritį. Belgijos muitinė pradėjo šių nusikalstamų veikų tyrimą, kai Reglamentas 2017/1939 jau galiojo(3), tačiau Europos prokuratūra dar nebuvo pradėjusi vykdyti tyrimo ir baudžiamojo persekiojimo užduočių (2021 m. birželio 1 d.)(4).
3. Kadangi Belgijos institucijos tuo metu nepranešė Europos prokuratūrai apie savo tyrimus, o baudžiamoji byla buvo išnagrinėta pirmojoje instancijoje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori išsiaiškinti, kokios pasekmės toje byloje, dabar nagrinėjamoje apeliacinėje stadijoje, kyla dėl informacijos nepateikimo.
I. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
1. Reglamentas 2017/1939
4. 4 straipsnyje („Užduotys“) numatyta:
„Europos prokuratūra atsako už Sąjungos finansiniams interesams kenkiančių nusikalstamų veikų, numatytų Direktyvoje (ES) 2017/1371(5) ir nustatytų šiame reglamente, tyrimą, šių nusikalstamų veikų vykdytojų ir jų bendrininkų baudžiamąjį persekiojimą ir perdavimą teismui. Tuo atžvilgiu Europos prokuratūra vykdo tyrimus, atlieka baudžiamojo persekiojimo veiksmus ir vykdo prokuroro funkcijas kompetentinguose valstybių narių teismuose, kol byloje priimamas galutinis sprendimas.“
5. 22 straipsnio („Europos prokuratūros dalykinė kompetencija“) 1 dalyje nurodyta:
„Europos prokuratūra yra kompetentinga Sąjungos finansiniams interesams kenkiančių nusikalstamų veikų, numatytų Direktyvoje (ES) 2017/1371, kuri įgyvendinama nacionalinėje teisėje, atžvilgiu, nepriklausomai nuo to, ar tie patys nusikalstami veiksmai pagal nacionalinę teisę galėtų būti klasifikuojami kaip kitos rūšies nusikalstama veika. <...>“
6. 24 straipsnyje („Informacijos pranešimas, registravimas ir tikrinimas“) nustatyta:
„1. Sąjungos institucijos, įstaigos, organai bei agentūros ir pagal taikytiną nacionalinę teisę kompetentingos valstybių narių valdžios institucijos nepagrįstai nedelsdamos praneša Europos prokuratūrai apie visus nusikalstamus veiksmus, kurių atžvilgiu ji galėtų naudotis savo kompetencija pagal 22 straipsnį bei 25 straipsnio 2 ir 3 dalis.
2. Jei valstybės narės teisminė arba teisėsaugos institucija pradeda nusikalstamos veikos, kurios atžvilgiu Europos prokuratūra galėtų pasinaudoti savo kompetencija pagal 22 straipsnį bei 25 straipsnio 2 ir 3 dalis, tyrimą arba jei bet kuriuo metu pradėjus tyrimą valstybės narės kompetentinga teisminė arba teisėsaugos institucija išsiaiškina, kad tyrimas yra susijęs su tokia nusikalstama veika, ta institucija nepagrįstai nedelsdama apie tai informuoja Europos prokuratūrą, kad pastaroji galėtų nuspręsti, ar pasinaudoti bylos išsireikalavimo teise pagal 27 straipsnį.
<...>“
7. 25 straipsnio („Europos prokuratūros naudojimasis kompetencija“) 1 dalyje numatyta:
„Europos prokuratūra naudojasi savo kompetencija pradėdama tyrimą pagal 26 straipsnį arba nuspręsdama pasinaudoti bylos išsireikalavimo teise pagal 27 straipsnį. Jei Europos prokuratūra nusprendžia naudotis savo kompetencija, nacionalinės kompetentingos institucijos nesinaudoja savo kompetencija tų pačių nusikalstamų veiksmų atžvilgiu.“
8. 27 straipsnyje („Bylos išsireikalavimo teisė“) nurodyta:
„1. Gavusi visą susijusią informaciją pagal 24 straipsnio 2 dalį, Europos prokuratūra kuo greičiau, tačiau ne vėliau kaip per penkias dienas po informacijos iš nacionalinių institucijų gavimo dienos, priima sprendimą dėl to, ar pasinaudoti bylos išsireikalavimo teise, ir apie tą sprendimą informuoja nacionalines institucijas. Europos vyriausiasis prokuroras gali konkrečios bylos atveju priimti pagrįstą sprendimą pratęsti tą terminą ne daugiau kaip penkioms dienoms ir apie tai atitinkamai informuoja nacionalines institucijas.
2. Per 1 dalyje nurodytus terminus nacionalinės institucijos nepriima jokio sprendimo pagal nacionalinę teisę, dėl kurio Europos prokuratūra negalėtų pasinaudoti bylos išsireikalavimo teise.
Nacionalinės institucijos pagal nacionalinę teisę skubiai imasi priemonių, būtinų veiksmingam tyrimui ir baudžiamajam persekiojimui užtikrinti.
3. Jei Europos prokuratūra kitais būdais nei iš pagal 24 straipsnio 2 dalį pateiktos informacijos sužino, kad valstybės narės kompetentingos institucijos jau pradėjo nusikalstamos veikos, kurios atžvilgiu Europos prokuratūra galėtų būti kompetentinga, tyrimą, ji apie tai nedelsdama informuoja tas institucijas. Po to, kai Europos prokuratūra buvo deramai informuota pagal 24 straipsnio 2 dalį, ji priima sprendimą dėl to, ar pasinaudoti bylos išsireikalavimo teise. Sprendimas priimamas per šio straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus.
<…>
5. Jei Europos prokuratūra pasinaudoja bylos išsireikalavimo teise, valstybių narių kompetentingos institucijos perduoda bylą Europos prokuratūrai ir nebevykdo tolesnių tyrimo veiksmų tos pačios nusikalstamos veikos atžvilgiu.
<…>
7. Jei Europos prokuratūra nesinaudoja savo kompetencija, ji apie tai nedelsdama informuoja nacionalines kompetentingas institucijas. Nacionalinės kompetentingos institucijos bet kuriuo proceso metu informuoja Europos prokuratūrą apie visas naujas faktines aplinkybes, dėl kurių Europos prokuratūra galėtų nuspręsti persvarstyti savo sprendimą nesinaudoti kompetencija.
Gavusi tokios informacijos, Europos prokuratūra gali pasinaudoti bylos išsireikalavimo teise, jei nacionalinis tyrimas dar nėra užbaigtas ir jei kaltinimas dar nėra pateiktas teismui. Sprendimas priimamas per 1 dalyje nustatytą terminą.
<...>“
9. 35 straipsnyje („Tyrimo nutraukimas“) numatyta:
„1. Kai bylą tiriantis Europos deleguotasis prokuroras mano, kad tyrimas yra užbaigtas, jis prižiūrinčiam Europos prokurorui pateikia ataskaitą, kurioje išdėstoma bylos santrauka ir sprendimo dėl to, ar pradėti baudžiamąjį persekiojimą nacionaliniame teisme, ar svarstyti galimybę bylą nukreipti, nutraukti ar taikyti supaprastintą baudžiamojo persekiojimo procedūrą pagal 34, 39 ar 40 straipsnį, projektas. Prižiūrintis Europos prokuroras perduoda tuos dokumentus kompetentingai nuolatinei kolegijai kartu, jei jis mano, kad tai būtina, pridėdamas savo vertinimą. Jei nuolatinė kolegija pagal 10 straipsnio 3 dalį priima Europos deleguotojo prokuroro pasiūlytą sprendimą, jis imasi atitinkamų veiksmų.
2. Jei, remdamasi gautomis ataskaitomis, nuolatinė kolegija mano, kad ji nepriims Europos deleguotojo prokuroro pasiūlyto sprendimo, ji prireikus imasi pati peržiūrėti bylą prieš priimdama galutinį sprendimą arba duodama tolesnius nurodymus Europos deleguotajam prokurorui.
3. Kai taikytina, Europos deleguotojo prokuroro ataskaitoje taip pat pateikiama pakankamai motyvų perduoti bylą nagrinėti valstybės narės, kurioje jis yra įsikūręs, teismui arba, kaip nustatyta 26 straipsnio 4 dalyje, kitos valstybės narės, kurios jurisdikcijai priklauso byla, teismui.
<...>“
10. 120 straipsnyje („Įsigaliojimas“) nustatyta:
„1. Šis reglamentas įsigalioja dvidešimtą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.
2. Europos prokuratūra naudojasi savo kompetencija visų jos kompetencijai priklausančių nusikalstamų veikų, įvykdytų po šio reglamento įsigaliojimo dienos, atžvilgiu.
Kai tik Europos prokuratūra bus įsteigta, ji šiuo reglamentu jai priskirtas tyrimo ir baudžiamojo persekiojimo užduotis prisiima tą dieną, kuri Europos vyriausiojo prokuroro siūlymu turi būti nustatyta Komisijos sprendimu. [Europos] Komisijos sprendimas skelbiamas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.
Data, kurią turi nustatyti Komisija, negali būti ankstesnė nei treji metai po šio reglamento įsigaliojimo.
<...>“
B. Belgijos teisė
11. Reglamentas 2017/1939 į Belgijos teisę buvo perkeltas Wet van 17 februari 2021 houdende diverse bepalingen inzake justitie(6), įsigaliojusiu 2021 m. vasario 24 d.; juo Algemene wet inzake douane en accijnzen van 18 juli 1977(7) buvo papildytas XXVbis skyriumi.
12. AWDA 285/2 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Algemene Administratie van de Douane en Accijnzen (Centrinė muitų ir akcizų administracija, Belgija) generalinis direktorius paskiria bent vieną Centrinės <...> administracijos pareigūną, kuris bendradarbiauja su Gerechtelijk Wetboek (Teismų kodeksas) 309/2 straipsnyje nurodytais Europos deleguotaisiais prokurorais dėl 281 ir 282 straipsniuose nurodytų pažeidimų, sukčiavimo ar nusikalstamų veikų, kurių atžvilgiu Europos prokuratūra naudojasi savo kompetencija pagal [Reglamento 2017/1939] 22, 25, 26 ir 27 straipsnius.“
13. AWDA 285/4 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„285/2 straipsnio 1 dalyje nurodytam pareigūnui suteikiami įgaliojimai iškelti bylą ir vykdyti baudžiamąjį persekiojimą, kaip tai suprantama pagal 281 straipsnio 2 dalį, už 281 straipsnyje numatytus pažeidimus, sukčiavimą ir nusikalstamas veikas, kurių atžvilgiu Europos prokuratūra naudojasi savo kompetencija pagal [Reglamento 2017/1939] 22, 25, 26 ir 27 straipsnius.“
II. Faktinės aplinkybės, byla ir prejudiciniai klausimai
14. 2019 ir 2020 m. Belgijos muitinė pradėjo tyrimą, per kurį nustatė, kad 2018 ir 2019 m. dvidešimt šeši fiziniai ir juridiniai asmenys padarė keletą muitų teisės aktų pažeidimų iš Kinijos importuodami prekes, kurių muitinis įforminimas atliktas Briuselyje ir kurių gavėjai buvo Vokietijoje, Ispanijoje ir Vengrijoje.
15. Protokolai Nr. 19/D/000565, Nr. 19/D/000724 ir Nr. 20/D/000058 dėl muitų ir akcizų buvo parengti atitinkamai 2019 m. lapkričio 27 d., 2020 m. balandžio 1 d. ir 2020 m. balandžio 15 d.; jie pažeidėjams išsiųsti registruotu laišku.
16. Centrinės muitų ir akcizų administracijos tiesioginiai šaukimai pažeidėjams buvo įteikti 2021 m. liepos ir rugpjūčio mėn., po to, kai 2021 m. birželio 1 d. Europos prokuratūra pradėjo vykdyti tyrimo ir baudžiamojo persekiojimo užduotis.
17. 2022 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu Nederlandstalige rechtbank van eerste aanleg Brussel (Briuselio pirmosios instancijos teismas, bylas nagrinėjantis nyderlandų kalba, Belgija), dėl kelių kaltinamųjų surengęs rungimosi principu pagrįstą procedūrą, o dėl kitų kaltinamųjų bylą išnagrinėjęs už akių: a) pagal baudžiamąją teisę kaltinamuosius išteisino ir b) pagal civilinę teisę iš kai kurių kaltinamųjų priteisė sumokėti Belgijos valstybei 143 951 EUR importo muitų.
18. 2023 m. sausio 6 d. Belgijos valstybė dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pateikė apeliacinį skundą Hof van beroep te Brussel (Briuselio apeliacinis teismas, Belgija).
19. 2024 m. gruodžio 5 d. tarpiniu sprendimu Hof van beroep te Brussel (Briuselio apeliacinis teismas) apeliacinį skundą pripažino priimtinu tiek, kiek jis susijęs su tam tikrais kaltinamaisiais baudžiamosios teisės aspektu, o civilinės teisės aspektu – šių kaltinamųjų skola muitinei.
20. Prieš nuspręsdamas dėl Belgijos valstybės apeliacinio skundo, Hof van beroep te Brussel (Briuselio apeliacinis teismas) konstatuoja, kad:
– vienas iš kaltinamųjų tvirtina, jog pagal baudžiamąją ir civilinę teisę pareikšti reikalavimai yra nepriimtini, nes Belgijos valstybė neįrodė, kad pranešė Europos prokuratūrai apie nagrinėjamas nusikalstamas veikas, taip pat Europos prokuratūra nenusprendė, kad nėra pagrindo pasinaudoti bylos išsireikalavimo teise pagal Reglamento 2017/1939 24 straipsnį,
– Belgijos valstybės teigimu, tyrimas buvo baigtas išsiuntus protokolus pažeidėjams dar prieš Europos prokuratūrai pradedant veikti. Taigi Europos prokuratūra neturėjo galimybės pasinaudoti bylos išsireikalavimo teise ir nacionalinėms institucijoms nebuvo kliūčių vykdyti baudžiamąjį persekiojimą,
– 2021 m. birželio 1 d. pradėjus veikti Europos prokuratūrai, bylos tyrimo stadija dar nebuvo baigta,
– Belgijos valstybė nepateikė jokių dokumentų, iš kurių būtų matyti, kad kompetentingos institucijos Reglamento 2017/1939 24 straipsnyje numatytu būdu informavo Europos prokuratūrą po to, kai buvo pradėti atitinkamų nusikalstamų veikų tyrimai, kad Europos prokuratūra galėtų pasinaudoti bylos išsireikalavimo teise.
21. Tokiomis aplinkybėmis Hof van beroep te Brussel (Briuselio apeliacinis teismas) Teisingumo Teismui pateikė šiuos prejudicinius klausimus:
„Ar [Reglamento 2017/1939] 24, 25, 27 ir 35 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad nagrinėjamomis aplinkybėmis pagal juos nacionalinei muitinės administracijai ir nacionalinei prokuratūrai draudžiama toliau naudotis savo kompetencija vykdyti baudžiamąjį persekiojimą?
Jei baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas nustato, kad Europos prokuratūrai nebuvo pranešta apie bylą, ar jis turi grąžinti bylą kompetentingoms nacionalinėms institucijoms, kad jos dar galėtų informuoti Europos prokuratūrą apie tyrimus ir ji prireikus galėtų pasinaudoti bylos išsireikalavimo teise?“
III. Procesas Teisingumo Teisme
22. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gavo 2025 m. birželio 19 d.
23. Rašytines pastabas pateikė Austrijos, Belgijos, Italijos ir Lenkijos vyriausybės, taip pat Komisija.
24. Taikydamas Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnio antrą pastraipą, Teisingumo Teismas paprašė Europos prokuratūros raštu pateikti turimą reikšmingą informaciją, susijusią su prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalyku.
25. 2026 m. balandžio 24 d. Europos prokuratūra šią informaciją Teisingumo Teismui pateikė; 2026 m. gegužės 19 d. vykusiame teismo posėdyje dalyvavusios Belgijos ir Lenkijos vyriausybės, taip pat Komisija buvo išklausytos dėl šios informacijos.
IV. Vertinimas
26. Kaip minėjau, Reglamentas 2017/1939 įsigaliojo 2017 m. lapkričio 20 d., tačiau Europos prokuratūra tyrimo ir baudžiamojo persekiojimo užduotis pradėjo vykdyti tik 2021 m. birželio 1 d. Nėra abejonių, kad šioje byloje inkriminuojamos nusikalstamos veikos patenka į Europos prokuratūros dalykinės kompetencijos sritį.
27. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laiko įrodyta aplinkybę, kad 2021 m. birželio 1 d. baudžiamasis tyrimas nebuvo baigtas, todėl nacionalinė institucija turėjo informuoti Europos prokuratūrą, kad ši galėtų pasinaudoti bylos išsireikalavimo teise. Nacionalinis teismas priduria, kad atsižvelgiant į tai, jog informacija jai nebuvo pateikta, „kyla klausimas, kokios pasekmės atsiranda nepranešus Europos prokuratūrai apie tyrimą“(8). Siekdamas į jį atsakyti, jis Teisingumo Teismui pateikė du pirmiau nurodytus prejudicinius klausimus..
A. Pirmasis prejudicinis klausimas
28. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar pagal Reglamento 2017/1939 24 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 1 dalį ir 27 straipsnį nacionalinėms institucijoms (Centrinei muitų ir akcizų administracijai ir Belgijos prokuratūrai) draudžiama toliau naudotis savo kompetencija vykdyti baudžiamąjį persekiojimą pirma aprašytomis aplinkybėmis.
29. Pagal Reglamento 2017/1939 25 straipsnio 1 dalį Europos prokuratūra gali veikti dviem būdais: a) pradėti tiesioginį galimai jos kompetencijai priklausančių nusikalstamų veikų tyrimą arba b) pasinaudoti bylos išsireikalavimo teise, kai nacionalinės institucijos jau yra pradėjusios tyrimus.
30. Europos prokuratūra pagal Reglamento 2017/1939 26 straipsnį(9)tiesioginius tyrimus pradeda tada, kai gauna reikšmingos informacijos apie nusikalstamą veiką, kurios atveju ji galėtų turėti kompetenciją ir dėl kurios nė viena valstybės narės teisminė ar teisėsaugos institucija nėra pradėjusi tyrimo(10). Šio Europos prokuratūros veikimo būdo plačiau neaptarsiu, nes jis nesusijęs su dabar nagrinėjamomis faktinėmis aplinkybėmis.
31. Europos prokuratūra savo kompetencija taip pat gali pasinaudoti įgyvendindama bylos išsireikalavimo teisę, kai valstybės narės institucija pradėjo „nusikalstamos veikos, kurios atžvilgiu Europos prokuratūra galėtų pasinaudoti savo kompetencija <...>, tyrimą“ ir ta institucija ją informavo apie savo tyrimo eigą (Reglamento 2017/1939 24 straipsnio 2 dalis).
32. Siekiant atsakyti į pirmąjį prejudicinį klausimą, reikia remtis įprastais aiškinimo būdais (pažodiniu, sisteminiu ir teleologiniu)(11), leidžiančiais išaiškinti Reglamento 2017/1939 24, 25 ir 27 straipsnių prasmę.
1. Pažodinis aiškinimas
33. Reglamento 2017/1939 24 straipsnio 2 dalyje(12) numatyti atvejai, kai:
– valstybės narės teisminė arba teisėsaugos institucija pradeda nusikalstamos veikos, kurios atžvilgiu Europos prokuratūra galėtų pasinaudoti savo kompetencija, tyrimą,
– arba bet kuriuo metu pradėjus tyrimą ta institucija išsiaiškina, kad tyrimas yra susijęs su tokia nusikalstama veika(13).
34. Abiem atvejais nacionalinė institucija turi informuoti Europos prokuratūrą, kad ši galėtų nuspręsti, ar pasinaudoti bylos išsireikalavimo teise.
35. Reglamento 2017/1939 27 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad Europos prokuratūra bylos išsireikalavimo teise gali pasinaudoti, kai informaciją apie vykstantį tyrimą gavo iš kitų šaltinių. Ši nuostata reiškia, kad Reglamente 2017/1939 netiesiogiai numatyta galimybė, kad tos nacionalinės institucijos galėjo neinformuoti Europos prokuratūros.
36. Nacionalinės institucijos turi „nepagrįstai nedelsdamos“ pranešti Europos prokuratūrai apie visus nusikalstamus veiksmus, kurių atžvilgiu ji galėtų naudotis savo kompetencija (Reglamento 2017/1939 24 straipsnio 1 dalis). Manau, kad šią informaciją jos turi perduoti sužinojusios apie nusikalstamus veiksmus (notitia criminis), nesvarbu, ar oficialiai yra pradėjusios tyrimą. Bet kuriuo atveju yra svarbu, kad jos informuotų Europos prokuratūrą kuo greičiau, vos tik sužinojusios (arba tik įtarusios), kad faktinės aplinkybės susijusios su jos kompetencijai priklausančiomis nusikalstamomis veikomis.
37. Pateikus informaciją ir prieš Europos prokuratūrai priimant sprendimą dėl bylos išsireikalavimo, nacionalinė institucija „nepriima jokio sprendimo <...>, dėl kurio Europos prokuratūra negalėtų pasinaudoti bylos išsireikalavimo teise“ (Reglamento 2017/1939 27 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa)(14).
38. Jeigu Europos prokuratūra pasinaudoja bylos išsireikalavimo teise, ji perima nacionalinės institucijos jau pradėtą tyrimą, taigi valstybių narių kompetentingos institucijos jai perduoda bylą ir nebevykdo tolesnių tyrimo veiksmų tos pačios nusikalstamos veikos atžvilgiu(15). Europos prokuratūra tęsia procesą nuo to momento, kai informuoja nacionalines institucijas apie bylos išsireikalavimą.
39. Europos prokuratūrai išsireikalavus bylą, nacionalinės institucijos netenka kompetencijos. A sensu contrario, nacionalinės institucijos turi teisę tirti nusikalstamą veiką, priklausančią Europos prokuratūros kompetencijai, kol ši nepasinaudoja bylos išsireikalavimo teise.
40. Taigi remiantis pažodiniu Reglamento 2017/1939 25 straipsnio 1 dalies ir 27 straipsnio 5 dalies aiškinimu galima teigti, kad nacionalinės institucijos gali tęsti veiksmus, įskaitant baudžiamojo persekiojimo vykdymą, kol Europos prokuratūra priima sprendimą išsireikalauti bylą (ir praneša apie jį).
41. Reglamento 2017/1939 24 straipsnio 2 dalyje nenurodyta, kokios konkrečios pasekmės kyla dėl to, kad nacionalinės institucijos neįvykdė pareigos informuoti. Konkrečiai kalbant, pagal šią nuostatą nacionalinėms institucijoms nedraudžiama tęsti tyrimų ir vykdyti baudžiamojo persekiojimo iki to momento, kol Europos prokuratūra išsireikalauja bylą.
42. Taigi pagal Reglamento 2017/1939 24 straipsnio 2 dalies, 25 straipsnio 1 dalies ir 27 straipsnio nuostatas nedraudžiama, kad nacionalinės institucijos, pradėjusios tyrimą dėl nusikalstamų veikų, kurių atžvilgiu kompetenciją turi Europos prokuratūra, išliktų kompetentingos tęsti tyrimą ir prireikus vykdyti baudžiamąjį persekiojimą tol, kol Europos prokuratūra nuspręs pasinaudoti bylos išsireikalavimo teise.
2. Sisteminis aiškinimas
43. Tokią pačią išvadą galima padaryti remiantis sisteminiu Reglamento 2017/1939 24 straipsnio 2 dalies ir 25 bei 27 straipsnių aiškinimu.
44. Reglamente 2017/1939 nustatyta sudėtinga Europos prokuratūros ir nacionalinių institucijų pasidalijamosios kompetencijos kovojant su Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiais nusikaltimais sistema.
45. Pagal šią sistemą Europos prokuratūra turi teisę išsireikalauti bylą, t. y. jai suteikta pirmenybė vykdyti baudžiamąjį persekiojimą už nusikalstamas veikas, kenkiančias Sąjungos finansiniams interesams(16). Tokia pirmenybė pagrįsta tuo, kad Europos prokuratūra gali geriau užtikrinti nuoseklumą ir vadovavimą tyrimams bei baudžiamajam persekiojimui Sąjungos lygmeniu, atsižvelgiant į nusikalstamumo formas, kurioms dažnai būdingas tarptautinis aspektas.
46. Vis dėlto Europos prokuratūros pasidalijamosios kompetencijos ir pirmenybės, įgyvendinamos pasinaudojant bylos išsireikalavimo teise, derinys nereiškia, kad nacionalinės institucijos neturi kompetencijos vykdyti baudžiamąjį persekiojimą už Sąjungos finansiniams interesams kenkiančias nusikalstamas veikas. Reglamente 2017/1939 Europos prokuratūrai nėra suteikta išimtinė kompetencija šioje srityje(17).
47. Iš tiesų, nors Reglamente 2017/1939 kaip bendroji taisyklė nustatyta, kad Europos prokuratūrai suteikiama pirmenybė įgyvendinti kompetenciją, nacionalinės institucijos išlaiko subsidiariąją kompetenciją vykdyti baudžiamąjį persekiojimą už tokio pobūdžio nusikalstamas veikas.
48. Nacionalinės institucijos bet kuriuo atveju turi subsidiariąją kompetenciją persekioti už Sąjungos finansiniams interesams kenkiančias nusikalstamas veikas, kai Europos prokuratūra (pažeidimo, dėl kurio jau vyksta tyrimas, atveju) nusprendžia nepasinaudoti Reglamento 2017/1939 27 straipsnyje jai suteikta bylos išsireikalavimo teise.
49. Apskritai Europos prokuratūros veikla grindžiama dvejopu kriterijumi:
– kai ji pati atlieka tiesioginį tyrimą, taikomas teisėtumo principas, ir Europos prokuratūra privalo tirti pažeidimus, o prireikus ir vykdyti baudžiamąjį persekiojimą,
– kai tyrimus atlieka nacionalinės institucijos (neatsižvelgiant į tai, ar apie juos pranešta Europos prokuratūrai, ar ji apie juos sužino kitais būdais), Europos prokuratūra neprivalo pasinaudoti bylos išsireikalavimo teise, nors gali tai padaryti.
50. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir į visą sistemą, galima teigti, kad nacionalinės institucijos išlaiko savo kompetenciją vykdyti baudžiamąjį persekiojimą už pažeidimus, jeigu Europos prokuratūra nepasinaudoja bylos išsireikalavimo mechanizmu.
51. Taigi pagal Reglamento 2017/1939 24 straipsnio 2 dalį nacionalinės institucijos baudžiamąjį persekiojimą už nusikalstamą veiką, kuri priklauso Europos prokuratūros kompetencijai, gali vykdyti net ir tuo atveju, kai atlieka tyrimus, apie kuriuos Europos prokuratūrai nepranešta, kol Europos prokuratūra išsireikalauja bylą.
52. Europos prokuratūros vidaus darbo tvarkos taisyklių(18) 40 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad siekdama įvertinti, ar reikia išsireikalauti bylą, Europos prokuratūra, be visam tyrimui svarbios informacijos(19), atsižvelgia ir į kitus veiksnius(20).
53. Remdamasi Reglamento 2017/1939 9 straipsnio 2 dalimi(21), Europos prokuratūros kolegija priėmė Veiklos gaires dėl tyrimo, bylų išsireikalavimo politikos ir bylų nukreipimo(22). Šių gairių 2 priede konkrečiai nurodytos išsireikalautos bylos, kurias nacionalinės institucijos tyrė pereinamuoju laikotarpiu nuo Reglamento 2017/1939 įsigaliojimo (2017 m. lapkričio 20 d.) iki dienos, kai Europos prokuratūra pradėjo vykdyti tyrimo ir baudžiamojo persekiojimo užduotis. Būtent tokia byla dabar yra nagrinėjama.
54. Veiklos gairių 2 priede dėl tų bylų nurodyta, kad, „[v]adovaudamasi proporcingumo ir būtinumo principais, Europos prokuratūra turėtų [pasinaudoti bylos išsireikalavimo teise] tik <...> kai naudojimasis jos kompetencija suteiktų papildomos naudos tęsiant tyrimą“.
55. Nagrinėjant bylos išsireikalavimo klausimą svarbu nepamiršti, kad Reglamento 2017/1939 25 straipsnio 2 ir 3 dalyse nacionalinėms institucijoms yra suteikta kompetencija vykdyti baudžiamąjį persekiojimą už tam tikras nusikalstamas veikas, kenkiančias Sąjungos finansiniams interesams.
56. Pagal Reglamento 2017/1939 25 straipsnio 2 dalį, kai dėl padarytų nusikalstamų veikų, kurios patenka į 22 straipsnio taikymo sritį, buvo arba gali būti padaryta mažesnės kaip 10 000 EUR vertės žala Sąjungos finansiniams interesams, Europos prokuratūra gali imtis veiksmų tik tam tikromis aplinkybėmis(23). Taigi Sąjungos finansiniams interesams kenkiantys pažeidimai, kurių vertė nedidelė, priklauso nacionalinių institucijų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai Europos prokuratūra išsireikalauja su jais susijusias bylas, o tai ji gali padaryti tik tuomet, jei įvykdyta viena iš to reglamento 25 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų.
57. Panašiai Reglamento 2017/1939 25 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad Europos prokuratūra nesinaudoja savo kompetencija nusikalstamų veikų, kurios patenka į 22 straipsnio taikymo sritį, atžvilgiu, jeigu yra tam tikrų aplinkybių(24). Susiklosčius toms aplinkybėms, Europos prokuratūra, pasikonsultavusi su nacionalinėmis kompetentingomis institucijomis, nukreipia joms bylą nepagrįstai nedelsdama.
58. Nacionalinių institucijų kompetencija nagrinėti nusikalstamas veikas, kai susiklosto Reglamento 2017/1939 25 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytos aplinkybės, yra papildomas sisteminis argumentas, kad šios institucijos išlaiko savo kompetenciją (bent jau laikinai), kol Europos prokuratūra nusprendžia išsireikalauti bylą.
59. Pagal Reglamento 2017/1939 nuostatas dėl nacionalinių institucijų ir Europos prokuratūros kompetencijos (kurios nėra itin aiškios), nacionalinėms institucijoms jau pradėjus tyrimus, sisteminiu požiūriu svarbiausias yra momentas, kai Europos prokuratūra priima sprendimą dėl to, ar pasinaudoti bylos išsireikalavimo teise.
60. Mano nuomone, šiuo tikslu aplinkybė, kad Europos prokuratūra negalėjo priimti sprendimo išsireikalauti bylos, nes nacionalinės institucijos neįvykdė Reglamento 2017/1939 24 straipsnio 2 dalyje joms nustatytos pareigos, neturi lemiamos reikšmės.
61. Žinoma, informacija, kurią turi pateikti nacionalinės institucijos, yra būtina tam, kad Europos prokuratūra galėtų pasinaudoti bylos išsireikalavimo teise(25), jeigu ji neturi kitų šaltinių, iš kurių galėtų gauti notitia criminis. Pareiga perduoti šią informaciją yra lojalaus bendradarbiavimo principo, numatyto Reglamento 2017/1939 5 straipsnio 6 dalyje, išraiška(26).
62. Be to, 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta informavimo pareiga yra susijusi su kitomis panašiomis nacionalinių institucijų pareigomis (to paties straipsnio 3 ir 5 dalys), taip pat grindžiamomis lojalaus bendradarbiavimo principu(27). Šios informavimo pareigos papildo Reglamento 2017/1939 24 straipsnio 2 dalyje numatytą pareigą, tačiau taikomos tais atvejais, kai nacionalinės institucijos turi pirmenybę įgyvendinti kompetenciją vykdyti baudžiamąjį persekiojimą už Sąjungos finansiniams interesams kenkiančias nusikalstamas veikas.
63. Dar kartą priminsiu, kad bet kuriuo atveju svarbiausias veiksnys siekiant, kad nacionalinės institucijos netektų savo kompetencijos, yra tas, kad Europos prokuratūra pasinaudojo bylos išsireikalavimo teise. Atsižvelgiant į Reglamento 2017/1939 24, 25 ir 27 straipsnius, iki tol šios institucijos išlaiko savo kompetenciją.
3. Teleologinis aiškinimas
64. Iš Reglamento 2017/1939 12 ir 14 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Europos prokuratūros įsteigimo tikslas – veiksmingiau kovoti su Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiomis nusikalstamomis veikomis(28).
65. Europos prokuratūra yra vienas subjektas ir, nors turi decentralizuotą struktūrą, yra nedaloma Europos Sąjungos įstaiga(29), įgaliota tirti Sąjungos finansiniams interesams kenkiančias nusikalstamas veikas(30). Vis dėlto ji veikia, Europos lygmeniu nesant bendros materialinės ar procesinės baudžiamosios teisės. Reglamente 2017/1939 pateikta nedaug nuostatų, o visais kitais klausimais jame daroma nuoroda į nacionalinę teisę(31).
66. Mano nuomone, siekiant veiksmingiau kovoti su Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiomis nusikalstamomis veikomis, Reglamento 2017/1939 24 straipsnio 2 dalis turėtų būti aiškinama taip, kad nacionalinės institucijos gali tęsti vykstantį baudžiamąjį procesą, per kurį jos neįvykdė pareigos informuoti Europos prokuratūros (atsižvelgiant į aspektus, kuriuos nurodysiu nagrinėdamas antrąjį prejudicinį klausimą).
67. Jeigu būtų nuspręsta priešingai (kad šios pareigos neįvykdymas savaime reiškia, jog nacionalinės institucijos neturi kompetencijos atlikti baudžiamojo persekiojimo už Sąjungos finansiniams interesams kenkiančias nusikalstamas veikas), tai, mano nuomone, būtų neproporcinga ir nesuderinama su Reglamento 2017/1939 tikslu.
68. Juo labiau taip būtų, jeigu dėl Reglamento 2017/1939 24 straipsnio 2 dalies pažeidimo iki tol nacionalinių institucijų atlikti tyrimai būtų pripažinti negaliojančiais ir nebūtų galima priimti nacionalinių institucijų surinktų įrodymų.
69. Bet kuriuo atveju, jeigu valstybės narės nacionalinės institucijos pakartotinai nevykdytų pareigos informuoti Europos prokuratūrą, kaip numatyta Reglamento 2017/1939 24 straipsnio 2 dalyje, Komisija tai valstybei narei galėtų pareikšti ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo. Taip būtų užtikrinta, kad Europos prokuratūra tinkamai vykdytų savo užduotis, susijusias su Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiomis nusikalstamomis veikomis, kurias pradėjo tirti nacionalinės institucijos.
70. Taigi manau, kad pagal Reglamento 2017/1939 24 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 1 dalį ir 27 straipsnį nacionalinėms institucijoms nedraudžiama vykdyti baudžiamojo persekiojimo valstybės narės teismuose, net jei Europos prokuratūrai nebuvo pranešta, kad jos pradėjo ir tęsia nusikalstamos veikos, kurios atžvilgiu Europos prokuratūra galėtų būti kompetentinga, tyrimą.
B. Antrasis prejudicinis klausimas
71. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar tuo atveju, jei „baudžiamasis teismas nustato, kad Europos prokuratūrai nebuvo pranešta apie bylą“, jis turi grąžinti bylą kompetentingoms nacionalinėms institucijoms, kad jos informuotų Europos prokuratūrą ir ji prireikus galėtų pasinaudoti bylos išsireikalavimo teise.
72. Byloje, kurioje pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, pirmosios instancijos teismas yra priėmęs sprendimą ir byla nagrinėjama apeliacinėje instancijoje. Ar būtent šiame proceso etape Europos prokuratūra dar galėtų pasinaudoti bylos išsireikalavimo teise?
73. Mano nuomone, šis klausimas grindžiamas prielaida, kad Reglamento 2017/1939 24 straipsnio 2 dalyje numatytos informavimo pareigos neįvykdymas yra procedūrinis pažeidimas, kurį galima ištaisyti prieš priimant sprendimą dėl bylos esmės. Ištaisymas būtent ir reikštų, kad Europos prokuratūra galėtų pasinaudoti bylos išsireikalavimo teise.
74. Antruoju prejudiciniu klausimu netiesiogiai siekiama išsiaiškinti, ar pagal Reglamento 2017/1939 24 straipsnio 2 dalį ir 27 straipsnį nacionaliniam teismui draudžiama priimti sprendimą dėl bylos esmės, kol Europos prokuratūra neturėjo galimybės nuspręsti, ar pasinaudoti bylos išsireikalavimo teise.
75. Mano siūlomas atsakymas vėlgi grindžiamas Reglamento 2017/1939 nuostatų analize, taikant įprastus aiškinimo būdus.
1. Pažodinis aiškinimas
76. Pažodžiui aiškinant Reglamento 2017/1939 24 straipsnio 2 dalį, joje nenustatytas tikslus terminas, per kurį nacionalinės institucijos privalo informuoti Europos prokuratūrą.
77. Dėl šios pareigos galimos dvi skirtingos išeitys: arba pareiga galėtų būti įvykdyta tik tyrimo stadijoje, arba – išimtiniais atvejais – ir pasibaigus tyrimo stadijai, kai tos institucijos jau pradėjo baudžiamąjį persekiojimą (ir galbūt teismai nagrinėja bylą).
78. Siekiant nurodyti, kada nacionalinė institucija turi informuoti Europos prokuratūrą, Reglamento 2017/1939 24 straipsnio 2 dalyje vartojama frazė „bet kuriuo metu pradėjus tyrimą“. Kaip pažymi Komisija, šioje nuostatoje nenumatyta, kad apie nacionalinius veiksmus gali būti pranešta tik faktinių aplinkybių tyrimo laikotarpiu. Taigi galima sutikti, kad, aiškinant pažodžiui, nėra jokių kliūčių perduoti informaciją po to, kai buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas.
79. Tiesa, pagal bendrąją taisyklę nacionalinės institucijos informaciją Europos prokuratūrai turi perduodi būtent tyrimo stadijoje. 24 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad informacija turi būti perduota „nepagrįstai nedels[iant]“, o nusikalstamų veikų, turinčių poveikį Sąjungos finansiniams interesams, tyrimai dėl Europos prokuratūros veiksmų šioje pradinėje stadijoje gali tapti veiksmingesni.
80. Vis dėlto nematau šios nuostatos formuluotė sudarytų kliūčių tam, kad informacija išimtiniais atvejais būtų perduota pradėjus baudžiamąjį persekiojimą, kai byla nagrinėjama nacionaliniuose teismuose.
81. Be to, bendrosios taisyklės išimtį juo labiau turėtų būti leidžiama taikyti tuo atveju, jei nacionalinės institucijos tyrimus atliko „pereinamuoju laikotarpiu“ (kai Europos prokuratūra dar nebuvo pradėjusi vykdyti savo užduočių).
82. Reglamento 2017/1939 27 straipsnio 1 dalyje taip pat nenustatytas tikslus terminas, per kurį Europos prokuratūra turi išsireikalauti bylą. Sprendimą ji turi priimti „kuo greičiau“, kai tik gauna atitinkamą informaciją(32).
83. Laiko požiūriu ši tvarka yra lanksti – tai matyti iš to, kad Europos prokuratūra savo kompetencija gali pasinaudoti ir tuo atveju, kai iš pradžių neišsireikalavo bylos, tačiau procese paaiškėjo naujų faktinių aplinkybių, kurios gali būti pagrindas persvarstyti šį sprendimą. Nacionalinės institucijos turi informuoti Europos prokuratūrą apie šias aplinkybes, o ji gali pasinaudoti bylos išsireikalavimo teise, „jei nacionalinis tyrimas dar nėra užbaigtas ir jei kaltinimas dar nėra pateiktas teismui“ (Reglamento 2017/1939 27 straipsnio 7 dalies antra pastraipa).
84. Šis apribojimas laiko atžvilgiu, taikomas siekiant pasinaudoti bylos išsireikalavimo teise, yra susijęs tik su naujų faktinių aplinkybių atsiradimu po to, kai Europos prokuratūra atsisakė pasinaudoti ta teise. Tokiu atveju būtina, kad nacionalinis tyrimas nebūtų baigtas. Priešingai nei savo rašytinėse pastabose ir teismo posėdyje nurodė Belgijos vyriausybė, nematau priežasčių šią taisyklę pagal analogiją taikyti bet kuriai kitai situacijai, siekiant pasinaudoti bylos išsireikalavimo teise. Toks apribojimas laiko atžvilgiu taikomas tik tada, kai Europos prokuratūrai buvo pateikta informacija, bet ji nepasinaudojo bylos išsireikalavimo teise. Šiomis aplinkybėmis, jeigu atsiranda naujų faktinių aplinkybių, Europos prokuratūra gali pakeisti savo sprendimą ir išsireikalauti bylą, kol tyrimo stadija nėra baigta.
85. Dar kartą primenu, kad Reglamento 2017/1939 27 straipsnio 7 dalies antroje pastraipoje nustatytas apribojimas laiko atžvilgiu negali būti taikomas plačiau – jis galioja tik konkrečiai situacijai, dėl kurios yra numatytas. Nemanau, kad logiška jį taikyti vėlyvo informavimo atvejais (bylą jau nagrinėjant teisme ir baigus tyrimą), kai Europos prokuratūra anksčiau neturėjo progos nuspręsti dėl galimybės išsireikalauti bylą.
2. Sisteminis aiškinimas
86. Mano nuomone, remiantis sistemine Reglamento 2017/1939 nuostatų analize galima patvirtinti iki šiol išdėstytus argumentus. Šiuo požiūriu yra keletas priežasčių, dėl kurių jiems galima pritarti.
87. Pirma, iš Reglamento 2017/1939 4 straipsnio matyti, kad Europos prokuratūros veikla apima ne tik nusikalstamų veikų tyrimo etapą, bet ir baudžiamojo persekiojimo vykdymą nacionaliniuose teismuose(33).
88. Informavimas apie nacionalinių institucijų atliekamus tyrimus ir Europos prokuratūros teisė išsireikalauti bylą yra pagrindinės priemonės, leidžiančios šiai prokuratūrai vykdyti savo užduotis. Taigi ir viena, ir kita priemonė (informavimas ir bylos išsireikalavimo teisė) gali būti taikomos ne tik tyrimo stadijoje, bet ir teismo procese, kol byla bus galutinai išspręsta.
89. Savaime suprantama, kad Europos prokuratūra, išsireikalaudama bylą tuo metu, kai ji nagrinėjama teisme, atsižvelgia į savo veiksmų procesines pasekmes ir į tai, ar tie veiksmai yra tinkami siekiant veiksmingiau nubausti už nusikalstamą veiką.
90. Europos prokuratūros veiksmai, kuriuos ji atlieka vietoj nacionalinių institucijų, bylos nagrinėjimo teisme stadijoje skiriasi nuo paprasto proceso dalyvių pasikeitimo. Gali būti svarbu, ar kaltinimą pareiškia Europos prokuratūra, ar nacionalinės institucijos. Jeigu Europos prokuratūra pasinaudoja bylos išsireikalavimo teise, jai nekyla jokių kliūčių toje byloje atlikti tarpvalstybinius veiksmus(34) ir pateikti vienokių ar kitokių įrodymų, kurie pagal nacionalinę teisę gali turėti įtakos bylai.
91. Antra, Reglamento (ES) 2017/1939 13 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nustatyta, kad „Europos deleguotieji prokurorai yra atsakingi už savo pradėtus, jiems priskirtus arba, naudojantis bylos išsireikalavimo teise, jų perimtus tyrimus ir baudžiamąjį persekiojimą“(35). Iš šios nuostatos matyti, kad tie prokurorai gali išsireikalauti bylas, kurias nacionalinės institucijos nagrinėjo tyrimo stadijoje ir atlikus baudžiamąjį persekiojimą, kol jose dar nepriimtas sprendimas nacionaliniuose teismuose.
92. Trečia, Reglamento 2017/1939 27 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad „[j]ei Europos prokuratūra pasinaudoja bylos išsireikalavimo teise, valstybių narių kompetentingos institucijos perduoda bylą Europos prokuratūrai(36) ir nebevykdo tolesnių tyrimo veiksmų tos pačios nusikalstamos veikos atžvilgiu“. Tokiomis aplinkybėmis byla gali apimti tyrimo veiksmus ir vėlesnius procesinius veiksmus. Bylos perdavimas reiškia, kad bylą išsireikalavusi Europos prokuratūra gali naudoti nacionalinių institucijų surinktus įrodymus.
93. Ketvirta, Reglamento 2017/1939 25 straipsnio 6 dalyje nustatytos taisyklės, kaip spręsti Europos prokuratūros ir nacionalinių institucijų kompetencijos kolizijos klausimus. Dėl kompetencijos kolizijos – tiek teigiamos, tiek neigiamos – sprendžia nacionalinis teismas(37), tačiau šiuo klausimu pagal tą sistemą terminų nenustatyta.
94. Galiausiai pagal Reglamento 2017/1939 35 straipsnio 1 dalį Europos deleguotiesiems prokurorams suteikti įgaliojimai(38) nereiškia (priešingai nei, atrodo, teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), kad Europos prokuratūra gali vykdyti baudžiamąjį persekiojimą tik tuo atveju, jeigu prieš tai pati atliko tyrimą.
95. Mano nuomone, Reglamento 2017/1939 35 straipsnio 1 dalyje yra reglamentuojamas tyrimo stadijos užbaigimas tais atvejais, kai tyrimą atliko Europos prokuratūra, o tokį tyrimą ji visada atlieka, jeigu vykdomas tiesioginis tyrimas ir informacija pateikiama bei bylos išsireikalaujama prieš pradedant baudžiamąjį persekiojimą. Vis dėlto šioje nuostatoje nenumatytas nei terminas, per kurį turi būti informuota Europos prokuratūra, nei terminas, per kurį ji gali pasinaudoti bylos išsireikalavimo teise (išimtiniais) atvejais, kai byla jau perduota kompetentingam nacionaliniam teismui, kad jis joje priimtų sprendimą.
3. Teleologinis aiškinimas
96. Kaip minėjau, Europos prokuratūros įsteigimo tikslas – veiksmingiau kovoti su Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiomis nusikalstamomis veikomis.
97. Šį tikslą geriau atitinka toks taikytinų Reglamento 2017/1939 nuostatų aiškinimas, kad, kai tyrimo stadija yra pasibaigusi ir byla nagrinėjama nacionaliniuose teismuose, Europos prokuratūrai turi būti leidžiama imtis veiksmų išimtiniais atvejais (prieš tai gavus nacionalinių institucijų informaciją).
98. Žinoma, rekomenduotina, kad Europos prokuratūra veiksmų dėl jos kompetencijai priklausančių nusikalstamų veikų imtųsi kuo anksčiau, dar tyrimo stadijoje, kai nacionalinės institucijos iš faktinių aplinkybių supranta, kad gali būti padarytos Sąjungos finansiniams interesams kenkiančios nusikalstamos veikos.
99. Vis dėlto, baigus baudžiamąjį persekiojimą, informacijos perdavimas Europos prokuratūrai taip pat gali padėti įgyvendinti Reglamento 2017/1939 tikslą(39).
100. Iš tiesų, gavusi informaciją teisminio nagrinėjimo stadijoje, Europos prokuratūra turi greitai (per penkias dienas) nuspręsti, ar pasinaudoti bylos išsireikalavimo teise, kaip numatyta Reglamento 2017/1939 27 straipsnio 1 dalyje (terminas gali būti pratęstas dar penkioms dienoms). Ši galimybė neturi neigiamo poveikio teismo proceso spartai ir, priešingai, galėtų prisidėti prie geresnio teisingumo vykdymo, jeigu Europos prokuratūra teisminio nagrinėjimo stadijoje pateiktų papildomos informacijos, atsižvelgdama į turimas ekspertines žinias apie tarptautinį organizuotą nusikalstamumą, kenkiantį Sąjungos finansiniams interesams.
101. Žinau, kad nesant suderintų valstybių narių baudžiamojo proceso teisės aktų jie gali skirtis. Taip pat nemenkinu sunkumų, kurių kiltų, jeigu teisminio nagrinėjimo stadijoje Europos prokuratūra imtųsi veiksmų vietoj nacionalinių institucijų, ypač apeliacinės ar kasacinės instancijos teismuose. Šie sunkumai gali būti itin dideli tiek sprendžiant dėl įrodymų priimtinumo, tiek dėl to, ar gali būti toliau tęsiamas iki tol kompetentingos nacionalinės institucijos vykdytas baudžiamasis persekiojimas.
102. Europos prokuratūra turėtų atsižvelgti į šiuos sunkumus spręsdama, ar pasinaudoti bylos išsireikalavimo teise, ir pareikšti kaltinimą tik tuo atveju, jei nėra procesinių kliūčių, trukdančių sėkmingai įgyvendinti jos reikalavimus. Jeigu pagal nacionalinę proceso teisę dėl to, kad Europos prokuratūra imtųsi veiksmų vietoj nacionalinių institucijų, kiltų neišsprendžiamų vidinių teisinių problemų arba būtų labai pakenkta pačiam baudžiamojo persekiojimo vykdymui(40), Europos prokuratūra turėtų apsvarstyti, ar tikslinga pasinaudoti bylos išsireikalavimo teise.
4. Istorinis aiškinimas
103. Vykstant teisėkūros procedūrai dėl Reglamentą 2017/1939 priėmimo, Taryba Komisijos pasiūlymą papildė šia fraze(41): „Europos prokuratūra bylos išsireikalavimo teise gali pasinaudoti bet kuriuo tyrimo stadijos momentu.“
104. Po intensyvių diskusijų šis apribojimas laiko atžvilgiu buvo panaikintas(42). Esu linkęs manyti, kad šis panaikinimas reiškia, jog teisės aktų leidėjas siekė leisti Europos prokuratūrai bylos išsireikalavimo teise pasinaudoti netaikant apribojimų laiko atžvilgiu, t. y. ir pasibaigus tyrimo stadijai. Tokį aiškinimą Komisija grindžia derybų, po kurių buvo priimtas Reglamentas 2017/1939. eiga (tai ji nurodė per teismo posėdį).
105. Manau, kad nelogiška manyti, jog apribojimo laiko atžvilgiu panaikinimą galima aiškinti kaip siekį palikti šį klausimą neišspręstą arba kad toks panaikinimas buvo grindžiamas prielaida, jog tą patį apribojimą lengvai galima taikyti pagal kitas Reglamento 2017/1939 nuostatas.
5. Europos prokuratūros veiksmų koordinavimas atlikus baudžiamąjį persekiojimą ir sankcija už nacionalinėms institucijoms tenkančios informavimo pareigos neįvykdymą
106. Jeigu būtų pritarta mano siūlomam sprendimui (t. y. kad nacionalinė institucija išimtiniais atvejais gali perduoti savo informaciją Europos prokuratūrai, o prokuratūra bylos išsireikalavimo teise gali pasinaudoti ir tada, kai nacionalinis tyrimas jau baigtas), kitas žingsnis – nustatyti, kaip tai įgyvendinti praktiškai.
107. Reglamente 2017/1939 nenurodytos procesinės priemonės, pagal kurias Europos prokuratūra būtų informuojama ir nuspręstų, ar pasinaudoti bylos išsireikalavimo teise užbaigus tyrimo stadiją ir pradėjus teisminio nagrinėjimo stadiją. Jame taip pat neapibrėžtos pasekmės, kylančios dėl nacionalinių institucijų pareigos informuoti Europos prokuratūrą pažeidimo (neįvykdymo).
108. Neįvykdžius šios pareigos, pažeidžiama Europos prokuratūros kompetencija imtis veiksmų procesuose, susijusiuose su Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiomis nusikalstamomis veikomis. Žinoma, toks neįvykdymas turi poveikį Europos prokuratūros kompetencijai, tačiau taip pat gali turėti įtakos asmenų, kaltinamų padarius tas nusikalstamas veikas, teisėms.
109. Šiomis aplinkybėmis pritariu Europos prokuratūros pozicijai, išdėstytai jos 2026 m. balandžio 24 d. rašte, kuris Teisingumo Teismui pateiktas atsakant į jo prašymą.
110. Tame dokumente Europos prokuratūra iš esmės teigia, kad, nesant aiškių Sąjungos teisės nuostatų dėl Reglamento 2017/1939 24 straipsnio pažeidimo pasekmių ir atsižvelgiant į teisės aktų leidėjo nustatytą pasidalijamosios kompetencijos sistemą, skirtą Sąjungos finansiniams interesams apsaugoti:
– nacionalinių institucijų vykdomas baudžiamasis persekiojimas savaime neturėtų tapti neteisėtas dėl to, kad informacija apie bylą nepateikta Europos prokuratūrai,
– procesinė sankcija už pareigos informuoti Europos prokuratūrą apie jos kompetencijai priklausančią bylą neįvykdymą turi būti nustatyta pagal taikomą nacionalinę teisę, laikantis valstybių narių procesinės autonomijos principo(43) ir Reglamento 2017/1939 5 straipsnio 3 dalies(44),
– informacijos pateikimas Europos prokuratūrai, net ir pavėluotas, galėtų būti veiksminga priemonė Reglamento 2017/1939 24 straipsnio 2 dalies pažeidimui ištaisyti. Komisija turi imtis visų reikiamų priemonių, jeigu nacionalinėje teisėje nenumatyta pakankamų mechanizmų siekiant užtikrinti, kad informacija Europos prokuratūrai būtų pateikta laiku.
111. Iš tiesų reikia remtis nacionaline teise norint nustatyti, pagal kokį mechanizmą būtų galima informuoti Europos prokuratūrą(45) tuo atveju, kai nacionalinėms institucijoms atlikus baudžiamąjį persekiojimą baudžiamasis procesas jau yra pasiekęs teisminio nagrinėjimo stadiją. Remiantis ta pačia nacionaline teise (aiškinama taip, kad kuo labiau atitiktų Reglamentą 2017/1939), turi būti nustatytas būdas, leidžiantis Europos prokuratūrai prireikus pasinaudoti bylos išsireikalavimo teise ir tęsti teisminį nagrinėjimą vietoj nacionalinių institucijų.
112. Jeigu Europos prokuratūra informuojama ir nusprendžia nepasinaudoti bylos išsireikalavimo teise, baudžiamąjį procesą tęsia nacionalinė institucija, kuri palaikė kaltinimą. Priešingai, jeigu Europos prokuratūra pasinaudoja bylos išsireikalavimo teise, nacionalinės institucijos pakeitimas turėtų būti organizuojamas nacionalinėje teisėje numatyta tvarka.
113. Šiuo klausimu pagal Reglamento 2017/1939 veiksmingo taikymo principą turi būti užtikrinta, kad dėl pakeitimo nebūtų trukdoma baudžiamajam persekiojimui už Sąjungos finansiniams interesams kenkiančias nusikalstamas veikas ir tas persekiojimas nebūtų vilkinamas: Reglamento 2017/1939 tikslas būtent ir yra padaryti baudžiamąjį persekiojimą už tas veikas veiksmingesnį.
114. Be to, jeigu Europos prokuratūra pasinaudoja bylos išsireikalavimo teise, ji turi tai padaryti nepažeisdama vykstančio proceso dalyvių teisių(46). Taigi ji turi įvertinti, kokiu mastu jos veiksmai šioje proceso stadijoje turi poveikį kaltinamųjų teisei į gynybą, kurios Europos prokuratūra turi laikytis pagal nacionalinės proceso teisės normas: kai bylos išsireikalavimo teise pasinaudojama teisminio nagrinėjimo stadijoje, dėl Europos prokuratūros sprendimų, susijusių su įrodymais, veikų kvalifikavimu, bausmių dydžiu ir kitais baudžiamojo persekiojimo elementais, negali būti pažeistos teisės, kurios kaltinamiesiems suteiktos pagal nacionalinę teisę.
115. Jeigu nacionalinei institucijai tęsiant baudžiamąjį persekiojimą būtų užtikrintas didesnis veiksmingumas nei tuo atveju, jei veiksmų vietoj jos imtųsi Europos prokuratūra, prokuratūra turėtų apsvarstyti, ar turi nepasinaudoti bylos išsireikalavimo teise. Manau, kad, kai vykdomas baudžiamasis persekiojimas ir byla nagrinėjama nacionaliniuose teismuose, bylos išsireikalavimo teise turėtų būti naudojamasi išimtiniais atvejais.
116. Taigi Reglamento 2017/1939 24 straipsnio 2 dalis ir 27 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad nacionalinės institucijos turi informuoti Europos prokuratūrą apie vykstančius teismo procesus, susijusius su nusikalstamomis veikomis, kurių atžvilgiu Europos prokuratūra gali pasinaudoti savo kompetencija, jeigu anksčiau tos nacionalinės institucijos nebuvo informavusios Europos prokuratūros apie savo tyrimus. Tokiomis aplinkybėmis Europos prokuratūra dar gali pasinaudoti bylos išsireikalavimo teise.
V. Išvada
117. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau taip atsakyti Hof van beroep te Brussel (Briuselio apeliacinis teismas, Belgija):
2017 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (ES) 2017/1939, kuriuo įgyvendinamas tvirtesnis bendradarbiavimas Europos prokuratūros įsteigimo srityje, 24 straipsnio 2 dalis, 25 straipsnio 1 dalis ir 27 straipsnis
turi būti aiškinami taip:
– pagal juos nacionalinėms institucijoms nedraudžiama vykdyti baudžiamojo persekiojimo valstybės narės teismuose, net jei Europos prokuratūrai nebuvo pranešta, kad jos pradėjo ir tęsia nusikalstamos veikos, kurios atžvilgiu Europos prokuratūra galėtų būti kompetentinga, tyrimą,
– nacionalinės institucijos turi informuoti Europos prokuratūrą apie vykstančius teismo procesus, susijusius su nusikalstamomis veikomis, kurių atžvilgiu Europos prokuratūra gali pasinaudoti savo kompetencija, jeigu anksčiau tos nacionalinės institucijos nebuvo informavusios Europos prokuratūros apie savo tyrimus. Tokiomis aplinkybėmis Europos prokuratūra dar gali pasinaudoti bylos išsireikalavimo teise.
1 Originalo kalba: ispanų.
i Šios bylos pavadinimas yra išgalvotas. Jis neatitinka jokios bylos šalies tikrojo vardo, pavardės ar pavadinimo.
2 2017 m. spalio 12 d. Tarybos reglamentas, kuriuo įgyvendinamas tvirtesnis bendradarbiavimas Europos prokuratūros įsteigimo srityje (OL L 283, 2017, p. 1).
3 Reglamentas 2017/1939 įsigaliojo 2017 m. lapkričio 20 d.
4 Pagal 2021 m. gegužės 26 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimo (ES) 2021/856, kuriuo nustatoma diena, kurią Europos prokuratūra prisiima tyrimo ir baudžiamojo persekiojimo užduotis (OL L 188, 2021, p. 100; klaidų ištaisymas OL L 190, 2021, p. 101), 1 straipsnį.
5 2017 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl kovos su Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu baudžiamosios teisės priemonėmis (OL L 198, 2017, p. 29).
6 2021 m. vasario 17 d. Įstatymas dėl įvairių nuostatų teisingumo srityje (Belgisch Staatsblad, 2021 m. vasario 24 d., p. 16822).
7 1977 m. liepos 18 d. Bendrasis muitų ir akcizų įstatymas (Belgisch Staatsblad, 1977 m. rugsėjo 21 d., p. 11476) (toliau – AWDA).
8 Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 4 dalies, 5.3 punktas.
9 Reglamento 2017/1939 26 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Europos prokuratūra tyrimą pradeda tada, kai „yra pagrįstų priežasčių manyti, kad yra vykdoma ar buvo įvykdyta <...> nusikalstama veika“.
10 Reglamento 2017/1939 24 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Sąjungos institucijos, įstaigos, organai bei agentūros ir pagal taikytiną nacionalinę teisę kompetentingos valstybių narių valdžios institucijos nepagrįstai nedelsdamos praneša Europos prokuratūrai apie visus nusikalstamus veiksmus, kurių atžvilgiu ji galėtų naudotis savo kompetencija pagal 22 straipsnį bei 25 straipsnio 2 ir 3 dalis.
11 Pagal suformuotą jurisprudenciją tiek iš vienodo Sąjungos teisės taikymo, tiek iš lygybės principo reikalavimų matyti, kad tuo atveju, kai Sąjungos teisės nuostatoje aiškiai nedaroma nuorodos į valstybių narių teisę, norint nustatyti šios nuostatos prasmę ir apimtį, jos reikšmė visoje Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai, atsižvelgiant ne tik į šios nuostatos turinį, bet ir į jos kontekstą bei teisės aktu, kuriame ji įtvirtinta, siekiamus tikslus (1983 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Merck (292/82, EU:C:1983:335) 12 punktas, 2024 m. balandžio 30 d. Sprendimo M. N. (EncroChat) (C‑670/22, EU:C:2024:372) 109 punktas ir 2025 m. balandžio 8 d. Sprendimo Europos prokuratūra (Procesinių aktų teisminė kontrolė) (C‑292/23, EU:C:2025:255) 51 punktas).
12 Remiantis Reglamento 2017/1939 51 ir 52 konstatuojamosiomis dalimis galima suprasti, kokia yra šios nuostatos taikymo sritis.
13 Reglamento 2017/1939 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta abipusė Europos prokuratūros pareiga pranešti informaciją pateikusiai institucijai apie savo sprendimą atlikti tyrimą.
14 Pareiga nepriimti sprendimo netrukdo nacionalinei institucijai „skubiai im[tis] priemonių, būtinų veiksmingam tyrimui ir baudžiamajam persekiojimui užtikrinti“ (Reglamento 2017/1939 27 straipsnio 2 dalies antra pastraipa).
15 Reglamento 2017/1939 27 straipsnio 5 dalis.
16 Kaip nurodyta Reglamento 2017/1939 58 konstatuojamojoje dalyje, „Europos prokuratūros kompetencija, susijusi su Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiomis nusikalstamomis veikomis, paprastai turėtų būti viršesnė už nacionalinius reikalavimus dėl kompetencijos“.
17 Į galutinį Reglamento 2017/1939 tekstą nebuvo įtraukta Komisijos iniciatyva suteikti Europos prokuratūrai išimtinę kompetenciją vykdyti persekiojimą už Sąjungos finansiniams interesams kenkiančias nusikalstamas veikas. Žr. 2023 m. liepos 17 d. pasiūlymą dėl Tarybos reglamento dėl Europos prokuratūros įsteigimo (COM (2013) 534 final); jo 11 straipsnio 4 dalyje buvo nurodyta: „Europos prokuratūra turi išimtinę kompetenciją tirti ir vykdyti baudžiamąjį persekiojimą už nusikaltimus Sąjungos finansiniams interesams“.
18 Vidaus darbo tvarkos taisyklės priimtos 2020 m. spalio 12 d. Europos prokuratūros kolegijos (EPPO) sprendimu Nr. 3/2020 ir iš dalies pakeistos bei išplėstos 2021 m. rugpjūčio 11 d. Europos prokuratūros kolegijos sprendimu Nr. 85/2021 ir 2022 m. birželio 29 d. Europos prokuratūros kolegijos sprendimu Nr. 26/2022 (OL C 181, 2023, p. 1).
19 Europos prokuratūros vidaus darbo tvarkos taisyklių 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, „[k]ai informacija tikrinama siekiant pradėti tyrimą, įvertinama, ar: a) veiksmas, apie kurį pranešta, yra nusikalstama veika, patenkanti į dalykinę, teritorinę, asmeninę ir su laiku susijusią Europos prokuratūros kompetenciją; b) ar pagal taikytiną nacionalinę teisę yra pagrįstų priežasčių manyti, kad daroma arba padaryta nusikalstama veika; c) ar esama akivaizdžių teisinių priežasčių, kurios trukdo baudžiamajam persekiojimui; d) jei taikoma, ar įvykdytos Reglamento 25 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nustatytos sąlygos“.
20 Europos prokuratūros vidaus darbo tvarkos taisyklių 40 straipsnio 2 dalyje kaip tokie veiksniai nurodyti: tyrimo pažanga; tyrimo svarba Europos prokuratūros tyrimų ir baudžiamojo persekiojimo politikos darnumo užtikrinimo atžvilgiu; tarpvalstybiniai tyrimo aspektai; tai, ar yra kokių nors kitų konkrečių priežasčių, iš kurių būtų matyti, kad Europos prokuratūra turi geresnes galimybes tęsti tyrimą.
21 Europos prokuratūros kolegija gali priimti „<…> sprendimus strateginiais klausimais [ir bendrais su atskiromis bylomis susijusiais klausimais], visų pirma siekdama užtikrinti Europos prokuratūros baudžiamojo persekiojimo politikos darnumą, veiksmingumą ir nuoseklumą visose valstybėse narėse <…>“.
22 2021 m. balandžio 21 d. Europos prokuratūros kolegijos sprendimas, kuriuo priimamos Veiklos gairės dėl tyrimo, bylų išsireikalavimo politikos ir bylų nukreipimo, iš dalies pakeistas 2022 m. vasario 7 d. Sprendimu Nr. 007/2022 ir 2022 m. birželio 29 d. Europos prokuratūros kolegijos sprendimu Nr. 026/2022. Jį galima rasti šiuo adresu: https://www.eppo.europa.eu/sites/default/files/2022-11/2021.029-2022.026_Amended_Op_Guidelines_on_Investigation_Evocation_Referral_LT.pdf.
23 Kai a) byla turi didelį atgarsį Sąjungos lygmeniu ir dėl to Europos prokuratūra turi atlikti tyrimą arba b) galima įtarti, kad nusikalstamą veiką įvykdė Sąjungos pareigūnai ar kiti tarnautojai arba Sąjungos institucijų nariai.
24 Ši nuostata taikoma, jeigu: „<…> a) nacionalinėje teisėje už nusikalstamą veiką, kuri patenka į 22 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, numatoma didžiausia bausmė yra lygiavertė didžiausiai bausmei, skiriamai už 22 straipsnio 3 dalyje nurodytą neatsiejamai susijusią nusikalstamą veiką, arba švelnesnė nei ji, nebent pastarąja nusikalstama veika buvo sudarytos sąlygos siekiant įvykdyti nusikalstamą veiką, kuri patenka į 22 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, arba b) esama priežasčių manyti, kad žala, kuri buvo ar gali būti padaryta Sąjungos finansiniams interesams dėl 22 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos, neviršija žalos, kuri buvo ar gali būti padaryta kitam nukentėjusiajam <…>“. Vis dėlto 25 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad Europos prokuratūra, gavusi nacionalinių kompetentingų institucijų sutikimą, gali naudotis savo kompetencija, jeigu paaiškėja, kad Europos prokuratūra turi geresnes galimybes tirti bylą arba vykdyti baudžiamąjį persekiojimą.
25 Reglamento 2017/1939 53 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „norint užtikrinti tinkamą Europos prokuratūros veikimą, itin svarbu, kad tos pranešimo pareigos būtų laikomasi; toks laikymasis turėtų būti aiškinamas plačiai, siekiant užtikrinti, kad nacionalinės institucijos praneštų apie atvejus, kai nėra įmanoma iš karto įvertinti kai kuriuos kriterijus (pavyzdžiui, žalos dydį ar taikytiną bausmę) <...>“.
26 Reglamento 2017/1939 14 konstatuojamojoje dalyje taip pat nurodyta, kad tiek Europos prokuratūra, tiek kompetentingos nacionalinės institucijos turėtų remti ir informuoti viena kitą siekdamos veiksmingai kovoti su Europos prokuratūros kompetencijai priklausančiais nusikaltimais.
27 Reglamento 2017/1939 24 straipsnio 5 dalyje nurodyta: „Europos prokuratūra pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalis taip pat informuojama apie atvejus, kai įvertinti, ar tenkinami 25 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, yra neįmanoma.“ Ši nuostata taikoma nusikalstamoms veikoms, kurių atveju padaryta mažesnės kaip 10 000 EUR vertės žala. 24 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nacionalinės institucijos privalo informuoti Europos prokuratūrą, jei pradėjo 22 straipsnyje apibrėžtos nusikalstamos veikos tyrimą ir mano, kad Europos prokuratūra pagal 25 straipsnio 3 dalį negalėtų naudotis savo kompetencija (kai nacionalinėje teisėje numatyta lygiavertė ar griežtesnė sankcija už neatsiejamai susijusią nusikalstamą veiką arba kai kito nukentėjusiojo patirta žala viršija žalą, padarytą Sąjungos finansiniams interesams).
28 2023 m. gruodžio 21 d. Sprendimo G. K. ir kt. (Europos prokuratūra) (C‑281/22, EU:C:2023:1018) 65 punktas.
29 Reglamento 2017/1939 8 straipsnio 1 dalis.
30 SESV 86 straipsnio 2 dalis ir Reglamento 2017/1939 4 straipsnis.
31 Reglamento 2017/1939 5 straipsnio 3 dalis.
32 „<…> tačiau ne vėliau kaip per penkias dienas po informacijos iš nacionalinių institucijų gavimo dienos, <...> ir apie tą sprendimą informuoja nacionalines institucijas“. Tie patys terminai taikomi, kai Europos prokuratūra apie vykstančius nacionalinius tyrimus sužino kitais būdais, t. y. nacionalinėms institucijoms iš anksto nepranešus, kaip numatyta Reglamento 2017/1939 27 straipsnio 3 dalyje.
33 Reglamento 2017/1939 31 konstatuojamojoje dalyje nurodyta: „[P]rokuroro funkcijos kompetentinguose teismuose vykdomos iki proceso pabaigos, t. y. kol galutinai išsprendžiamas klausimas, ar įtariamasis arba kaltinamasis įvykdė nusikalstamą veiką, įskaitant, jei taikytina, bausmės skyrimą ir sprendimą dėl teisinio veiksmo ar teisių gynimo priemonių, kurių galima imtis, kol tas sprendimas netapo galutinis.“
34 Ji gali netgi pasisiūlyti atsisakyti nagrinėti bylą kitos valstybės narės teismų naudai, atsižvelgdama į vietą, kurioje yra nusikalstamos veiklos centras, arba, jei įvykdytos kelios tarpusavyje susijusios nusikalstamos veikos, – į vietą, kurioje buvo įvykdyta daugiausia nusikalstamų veikų, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2017/1939 26 straipsnio 4 dalį.
35 Kursyvu išskirta mano.
36 Kursyvu išskirta mano.
37 Valstybė narė turi paskirti nacionalinį teismą, sprendžiantį ginčus dėl kompetencijos priskyrimo.
38 „Kai bylą tiriantis Europos deleguotasis prokuroras mano, kad tyrimas yra užbaigtas, jis prižiūrinčiam Europos prokurorui pateikia ataskaitą, kurioje išdėstoma bylos santrauka ir sprendimo dėl to, ar pradėti baudžiamąjį persekiojimą nacionaliniame teisme, ar svarstyti galimybę bylą nukreipti, nutraukti ar taikyti supaprastintą baudžiamojo persekiojimo procedūrą pagal 34, 39 ar 40 straipsnį, projektas.“
39 Net jei Europos prokuratūra nuspręstų nepasinaudoti bylos išsireikalavimo teise, nacionalinių institucijų perduota informacija gali turėti teigiamą poveikį baudžiamajam persekiojimui už kitas Sąjungos finansiniams interesams kenkiančias nusikalstamas veikas, kurias tiria Europos prokuratūra.
40 Nelygu atvejis, gali kilti senaties ar ne bis in idem principo taikymo problemų.
41 Pasiūlymo dėl reglamento, pateikto 2014 m. gegužės 14 d. Tarybos dokumente (9478/1/14 REV 1), 19 straipsnio 3 dalies pabaiga; ši nuostata įtraukta į iš dalies pakeisto pasiūlymo dėl reglamento 21a straipsnio 4 dalies pirmą sakinį, pateiktą 2014 m. lapkričio 28 d. Tarybos dokumente (15862/1/14 REV 1).
42 2015 m. gegužės 26 d. Tarybos dokumentas (8316/3/15 REV 3).
43 Remiantis suformuota jurisprudencija, pagal šį principą kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistemoje turi būti nustatytos teisių gynimo priemonių procesinės taisyklės, būtinos siekiant užtikrinti teisės subjektams, kad Sąjungos teisei priklausančiose srityse būtų paisoma jų teisės į veiksmingą teisinę gynybą, tačiau su sąlyga, kad Sąjungos teisės reglamentuojamose situacijose šios taisyklės nebūtų mažiau palankios nei panašiose situacijose, kurioms taikoma vidaus teisė (lygiavertiškumo principas), ir kad dėl jų netaptų praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisės suteiktomis subjektinėmis teisėmis (veiksmingumo principas). 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Randstad Italia (C‑497/20, EU:C:2021:1037) 56 ir 58 punktai ir 2025 m. balandžio 8 d. Sprendimo Europos prokuratūra (Procesinių aktų teisminė kontrolė) (C‑292/23, EU:C:2025:255) 82 punktas.
44 Pagal Reglamento 2017/1939 5 straipsnio 3 dalį „[n]acionalinė teisė taikoma tiek, kiek dalykas nėra reglamentuojamas šiuo reglamentu“.
45 Atrodo, kad pagal Belgijos teisę pareiga informuoti Europos prokuratūrą taikant Reglamento 2017/1939 24 straipsnio 2 dalį tenka Teismų kodekso 156/1 straipsnio 3 dalyje, kuri paminėta Belgijos vyriausybės ir Komisijos pastabose, nurodytiems procureur du Roi, le procureur général ar le procureur fédéral arba Bendrojo muitų ir akcizų įstatymo 285/2 straipsnio 1 dalyje, kurią pacitavo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, numatytam Centrinės muitų ir akcizų administracijos pareigūnui.
46 Pagal Reglamento 2017/1939 5 straipsnio 1 dalį „Europos prokuratūra užtikrina, kad vykdant jos veiklą būtų gerbiamos [Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje] įtvirtintos teisės“.