Laikina versija
GENERALINĖS ADVOKATĖS
JULIANE KOKOTT IŠVADA,
pateikta 2026 m. vasario 12 d.(1)
Sujungtos bylos C‑722/24 ir C‑756/24
SIA „Elektro bizness“,
dalyvaujant
Sabiedrisko pakalpojumu regulēšanas komisija (C‑722/24)
ir
Sabiedrisko pakalpojumu regulēšanas komisija,
dalyvaujant:
SIA „Jelgavas autobusu parks“ (C‑756/24)
(Augstākā tiesa (Senāts) (Aukščiausiasis Teismas, Latvija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Elektros energijos vidaus rinka – Direktyva (ES) 2019/944 – 2 straipsnio 41 punktas – Sąvoka „tiesioginė linija“ – Vartotojo pasirinkimo teisė – Visiškas atsijungimas nuo sistemos – Vartotojo prijungimas prie esamos linijos – Kelių vartotojų prijungimas “
I. Įvadas
1. Ar tiesioginė linija, kuria gamintojas tiekia elektros energiją vartotojui nenaudodamas sistemos (ir todėl nemokėdamas su tuo susijusių mokesčių), yra skirta tik tiems vartotojams, kurie dėl techninių ar ekonominių priežasčių negali būti prijungti prie sistemos? O galbūt valstybės narės turi tam tikrą veiksmų laisvę nustatyti tiesioginių linijų naudojimo atvejus ir kitomis aplinkybėmis (pavyzdžiui, siekiant skatinti pramonės plėtrą arba decentralizuotą „ekologiškos“ energijos gamybą ir tiekimą)?
2. Iš esmės toks klausimas yra pateiktas šiuose Augstākā tiesa (Senāts) (Aukščiausiasis Teismas, Latvija) prašymuose priimti prejudicinį sprendimą.
3. Tiesioginė linija jau nuo Direktyvos 96/92/EB(2) priėmimo yra pripažinta vidaus elektros energijos rinkos dalis. Dabar galiojančioje Elektros energijos vidaus rinkos direktyvoje (toliau – Direktyva 2019/944)(3) nustatyta, kad turi būti užtikrintas visų vartotojų aprūpinimo elektros energija saugumas ir tinkamas skirstomųjų sistemų sąnaudų paskirstymas, taip pat pramonės skatinimas ir energijos gamybos diversifikavimas.
4. Abu prašymai priimti prejudicinį sprendimą, kuriuos pateikė Augstākā tiesa (Senāts) (Aukščiausiasis Teismas), suteikia Teisingumo Teismui galimybę sukonkretinti tokios pusiausvyros sąlygas.
5. Pagrindinėse bylose linijos skirtos jėgainei ir vartotojui sujungti. Vis dėlto abi siūlomos linijos turi kelis ypatumus: byloje C‑722/24 nagrinėjama linija skirta vartotojui prijungti prie esamos linijos, kuri yra prijungta prie sistemos ir jau tiekia energiją kitiems vartotojams. Byloje C‑756/24 vartotojas jau yra prijungtas prie sistemos ir nori ateityje išlaikyti šią jungtį kaip rezervinę jungtį prie nagrinėjamos linijos.
II. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
6. Direktyvos 2019/944 2 straipsnio („Terminų apibrėžtys“) 41 punkte pateikta termino „tiesioginė linija“ apibrėžtis. Šio termino reikšmė direktyvoje yra tokia:
„tiesioginė linija – elektros energijos linija, jungianti atskirą gamybos vietą su atskiru vartotoju, arba elektros energijos linija, jungianti gamintoją ir elektros energijos tiekimo įmonę, siekiant tiesiogiai aprūpinti savo patalpas, pavaldžiąsias įmones ir vartotojus.“
7. Direktyvos 2019/944 7 straipsnyje („Tiesioginės linijos“) numatyta:
„1. Valstybės narės imasi būtinų priemonių, kad:
a) visi jų teritorijoje įsisteigę gamintojai ir elektros energijos tiekimo įmonės[(4)] tiesiogine linija galėtų aprūpinti savo pačių patalpas, pavaldžiąsias įmones ir vartotojus, nenustatant jiems neproporcingų administracinių procedūrų arba išlaidų;
b) visi jų teritorijoje esantys vartotojai, atskirai arba kartu, iš gamintojų ir elektros energijos tiekimo įmonių elektros energiją gautų tiesiogine linija.
2. Valstybės narės nustato leidimų statyti tiesiogines linijas jų teritorijoje išdavimo kriterijus. Tie kriterijai turi būti objektyvūs ir nediskriminaciniai.
3. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta galimybė tiekti elektros energiją tiesiogine linija nedraudžia sudaryti elektros energijos tiekimo sutarčių pagal 6 straipsnį.
4. Valstybės narės gali išduoti leidimus statyti tiesioginę liniją, jeigu atitinkamai atsisakoma suteikti prieigą prie sistemos remiantis 6 straipsniu arba pradedama ginčo sprendimo procedūra pagal 60 straipsnį.
5. Valstybės narės gali atsisakyti išduoti leidimą statyti tiesioginę liniją, jei suteikus tokį leidimą būtų trukdoma taikyti nuostatas dėl viešųjų paslaugų įpareigojimų pagal 9 straipsnį. Turi būti pateikiamos tinkamai pagrįstos tokio atsisakymo priežastys.“
B. Latvijos teisė
8. 2005 m. gegužės 5 d. Elektroenerģijas tirgus likums (toliau – Elektros energijos rinkos įstatymas) 1 straipsnio 29 punkte tiesioginė linija apibrėžiama taip:
„tiesioginė linija – elektros energijos linija, jungianti atskirą elektros energijos gamybos vietą su atskiru vartotoju, arba elektros energijos linija, jungianti atskirą elektros energijos gamintoją ir įmonę, tiekiančią elektros energiją tiesiogiai jai priklausančioms ar turimoms patalpoms, pavaldžiosioms įmonėms ir vartotojams.“
9. Elektros energijos rinkos įstatymo 25 straipsnio („Linijų įrengimas“) 2 dalyje ir 3 dalies 1 punkte nustatyta:
„2. Skirstymo sistemos operatorius turi teisę įrengti skirstomąją liniją teritorijoje, kuriai taikoma licencija.
3. Asmuo, kuris nėra skirstymo sistemos operatorius, turi teisę įrengti skirstomąją liniją teritorijoje, kuriai taikoma skirstymo sistemos operatoriaus licencija, jeigu tiesiama linija yra:
1) tiesioginė linija; <...>“
10. Elektros energijos rinkos įstatymo 26 straipsnyje („Tiesioginė linija“) nurodyta:
„1. Gamintojas turi teisę tiekti elektros energiją vartotojams arba savo patalpoms, naudodamasis tiesioginės linijos jungtimi.
2. Leidimą įrengti tiesioginės linijos jungtį išduoda reguliavimo institucija. Reguliavimo institucija nustato objektyvius ir vienodus kriterijus, pagal kuriuos išduodamas leidimas įrengti tiesioginės linijos jungtį.“
III. Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
A. Byla Elektro bizness (C‑722/24)
11. Elektro bizness eksploatuoja kogeneracinę jėgainę. Jai priklauso ne tik ši jėgainė, bet ir prie jos prijungta 7,6 km ilgio 20 kilovoltų požeminė kabelinė elektros energijos linija (toliau – nagrinėjama linija). Nagrinėjama kabelinė linija priklausė Elektro bizness dar iki 2005 m., kai įsigaliojo Elektros energijos rinkos įstatymas. Šia linija Elektro bizness elektros energiją tiekia į bendrovės Sadales tīkls skirstymo sistemos infrastruktūrą. Be to, ji nagrinėjama kabeline linija tiesiogiai, t. y. nesinaudodama Sadales tīkls sistema, elektros energiją tiekia šešiems pramoniniams vartotojams.
12. 2021 m. Elektro bizness kreipėsi į Sabiedrisko pakalpojumu regulēšanas komisija (Viešųjų paslaugų reguliavimo komisija; toliau – reguliavimo institucija) su prašymu išduoti leidimą įrengti tiesioginę liniją. Siūloma maždaug 400 metrų ilgio elektros energijos linija turėjo sujungti nagrinėjamą liniją su vartotojo įrenginiu, kad Elektro bizness galėtų tiekti šiems vartotojams elektros energiją nesinaudodama Sadales tīkls sistema.
13. 2021 m. birželio 10 d. Sprendimu Nr. 65 reguliavimo institucija atsisakė išduoti Elektro bizness leidimą įrengti tiesioginę liniją. Reguliavimo institucija sprendimą grindė tuo, kad siūloma linija nebūtų tiesioginė linija. Kadangi nagrinėjama linija negali būti laikoma „elektros energijos gamybos vietos“ dalimi, ji nesujungtų vartotojo su atskira gamybos vieta.
14. Elektro bizness nesutiko su šiuo sprendimu ir jį apskundė Administratīvā apgabaltiesa (Apygardos administracinis teismas, Latvija); teismas skundą atmetė. Teismas sutiko su reguliavimo institucijos nuomone, kad nagrinėjama linija negali būti laikoma gamybos vietos dalimi, nes naudojama pagamintai elektros energijai perduoti, o ne elektros energijai gaminti. Todėl vartotojas nebūtų tiesiogiai sujungtas su jėgaine.
15. Elektro bizness dėl šio sprendimo pateikė kasacinį skundą Augstākā tiesa (Senāts) (Aukščiausiasis Teismas) ir nurodė, kad nagrinėjama linija yra neatskiriama kogeneracinės jėgainės veiklos dalis, todėl turėtų būti laikoma gamybos vietos dalimi. Be to, tiesioginės linijos paskirtis – suteikti elektros energijos gamintojui galimybę pagamintą elektros energiją vartotojui tiekti tiesiogiai, t. y. nesinaudojant sistema.
16. Atsižvelgdamas į tai, Augstākā tiesa (Senāts) (Aukščiausiasis Teismas) sustabdė bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikė šiuos prejudicinius klausimus:
„Ar taikant [Direktyvos 2019/944] 2 straipsnio 41 punktą:
1) šioje nuostatoje vartojama sąvoka „atskira gamybos vieta“ turi būti suprantama taip, kad ji apima ir gamintojui priklausančią elektros energijos liniją, prijungtą prie gamybos įrenginio, skirtą pagamintai elektrai perduoti, ir besitęsiančią už teritorijos, kurioje yra gamybos įrenginio vieta (turinčios savo pašto adresą), ribų;
2) šioje nuostatoje pateikta tiesioginės linijos apibrėžtis apima elektros energijos liniją, jungiančią vartotoją su elektros gamybos vieta (kogeneracine jėgaine) per įrengtą jungtį su jau nutiesta elektros energijos linija, priklausančia gamintojui ir skirta elektros energijai perduoti, jeigu dėl to elektros energijos tiekimas iš gamintojo vartotojui užtikrinamas nesinaudojant skirstymo sistemos operatoriaus sistema? Ar atsakymui į šį klausimą turi įtakos tai, kad jau nutiesta, gamintojui priklausanti ir elektros energijai perduoti skirta elektros energijos linija, su kuria būtų sujungta siūloma linija siekiant perduoti elektros energiją naujam vartotojui, jau yra naudojama elektros energijai tiekti kitiems vartotojams?“
B. Byla Jelgavas autobusu parks (C‑756/240
17. Jelgavas autobusu parks teikia miesto ir priemiestinio keleivinio transporto paslaugas. Bendrovė ketino naudoti vandeniliu varomus miesto autobusus ir šiuo tikslu eksploatuoti vandenilio jėgainę.
18. 2021 m. kovo mėn. Jelgavas autobusu parks kreipėsi į reguliavimo instituciją su prašymu išduoti leidimą įrengti 6,5 km ilgio tiesioginės linijos jungtį tarp vandenilio gamybos įrenginio ir SIA Gren Latvija biomasės kogeneracinės jėgainės. Jelgavas autobusu parks nori tiesiogiai pirkti elektros energiją iš Gren Latvija, kad galėtų sumažinti jungties, kuri būtina norint padidinti vartotojo prijungimo galią, statybos sąnaudas. Jelgavas autobusu parks šiuo metu egzistuojančią jungtį su Sadales tīkls sistema planuoja išlaikyti tik kaip rezervinę jungtį po siūlomos linijos statybos. Kol elektros energija bus perkama iš tiesioginės linijos, elektros energija iš sistemos nebus gaunama.
19. 2021 m. lapkričio 4 d. Sprendimu Nr. 123 reguliavimo institucija atsisakė išduoti leidimą. Sprendime nurodyta, kad leidimas statyti „tiesioginę liniją“ negali būti išduotas, nes bendrovė Jelgavas autobusu parks negali būti laikoma „atskira vartotoja“. Skirstymo sistemos operatorius pareiškė galintis užtikrinti Jelgavas autobusu parks reikiamą pajėgumų padidinimą už pagrįstą kainą. Tiesioginė linija yra leistina, jeigu egzistuoja techninis ir ekonominis pagrindimas. Jelgavas autobusu parks nesutiko su reguliavimo institucijos sprendimu ir jį apskundė Administratīvā apgabaltiesa (Apygardos administracinis teismas).
20. Administratīvā apgabaltiesa (Apygardos administracinis teismas) patenkino ieškinį. Iš teisinio pagrindo nematyti, kad tiesioginių linijų įrengimo tikslas yra užtikrinti elektros energijos tiekimą tik tiems vartotojams, kurie neturi galimybės arba turi ribotas galimybes gauti reikiamą elektros energiją iš sistemos. Tiesa, tiesioginė linija reikalauja atsijungimo nuo sistemos. Jelgavas autobusu parks patvirtino, kad bus užtikrintas vartotojos atsijungimas nuo Sadales tīkls sistemos tuo metu, kai ji naudosis tiesioginės linijos jungtimi. Todėl atjungimas yra pakankamas.
21. Reguliavimo institucija dėl šio sprendimo pateikė kasacinį skundą Augstākā tiesa (Senāts) (Aukščiausiasis Teismas). Šis sustabdė bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikė šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [Direktyvos 2019/944] 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad „tiesioginė linija“ – tai alternatyvus elektros energijos tiekimo būdas, jeigu vartotojas tokio tiekimo pageidauja, ar tiesioginė linija yra leistina tik išimtiniais atvejais?
2. Ar [Direktyvos 2019/944] 2 straipsnio 41 punktas turi būti aiškinamas taip, kad „tiesioginė linija“ gali būti suprantama kaip elektros energijos linija, kuria prie skirstymo sistemos prijungtą elektros energijos gamintoją planuojama sujungti su prie skirstymo sistemos prijungtu elektros energijos vartotoju, jeigu, pastačius planuojamą elektros energijos liniją, šis vartotojas išlaikys jungtį su skirstymo sistema kaip rezervinę, tačiau bus atjungtas nuo skirstymo sistemos tol, kol elektros energijos gamintojo elektros energija jam bus tiekiama šia tiesiogine linija?
3. Ar [Direktyvos 2019/944] 2 straipsnio 41 punkte vartojama sąvoka „atskiras vartotojas“ turi būti suprantama taip, kad ji reiškia tik vartotoją, kuris nėra prijungtas prie skirstymo sistemos ir kuriam skirstymo sistemos operatorius negali užtikrinti reikiamų pajėgumų, pastačius jungtį už pagrįstą kainą?“
22. 2024 m. gruodžio 6 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu bylos Elektro bizness (C‑722/24) ir Jelgavas autobusu parks (C‑756/24) buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas galutinis sprendimas.
23. Reguliavimo institucija ir Europos Komisija pateikė rašytines pastabas dėl abiejų bylų. Italijos vyriausybė pateikė rašytines pastabas dėl bylos Elektro bizness (C‑722/24), o Austrijos vyriausybė – dėl bylos Jelgavas autobusu parks (C‑756/24). Teisingumo Teismas, remdamasis Procedūros reglamento 76 straipsnio 2 dalimi, nutarė nerengti teismo posėdžio.
IV. Teisinis vertinimas
24. Penki prejudiciniai klausimai iš esmės yra susiję su dviem klausimų grupėmis, kurias nagrinėjant reikia išsiaiškinti sąvoką „tiesioginė linija“.
25. Visų pirma reikia išsiaiškinti, ar tiesioginės linijos yra alternatyvus elektros energijos tiekimo būdas, ar tiesioginė linija gali būti įrengta tik tuo atveju, jei dėl techninių ar ekonominių priežasčių vartotojas negali būti prijungtas prie sistemos (A dalis) (antrasis prejudicinis klausimas byloje C‑722/24 ir pirmasis bei trečiasis prejudiciniai klausimai byloje C‑756/24). Jeigu būtų taikomas pastarasis atvejis, nereikėtų atsakyti į kitą klausimą, ar rezervinė jungtis su sistema gali būti išlaikyta kartu su tiesiogine linija (B dalis) (antrasis prejudicinis klausimas byloje C‑756/24).
26. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar per tiesioginę liniją galima prijungti tik vieną vartotoją, ar kelis vartotojus, ir kaip reikia suprasti sąvoką „atskira gamybos vieta“ (pirmasis ir antrasis prejudiciniai klausimai byloje C‑722/24 ir trečiasis prejudicinis klausimas byloje C‑756/24) (C–E dalys).
A. Tiesioginė linija kaip alternatyvus elektros energijos tiekimo būdas? (Antrasis prejudicinis klausimas byloje C‑722/24 ir pirmasis bei trečiasis prejudiciniai klausimai byloje C‑756/24)
27. Antrojo prejudicinio klausimo byloje C‑722/24 pirmąja dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar tiesioginės linijos, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2019/944 2 straipsnio 41 punktą, pagrindinis požymis yra tai, kad elektros energijos tiekimas iš gamintojo vartotojui užtikrinamas tiesiogiai, t. y. nesinaudojant skirstymo sistemos operatoriaus sistemomis. Tokia tiesioginės linijos samprata būtų grindžiama faktine tiekimo situacija ir nepriklausytų nuo to, ar yra arba gali būti jungtis su skirstymo sistema.
28. Siekiant nustatyti, ar tiekimas tiesioginėmis linijomis yra alternatyvus elektros energijos tiekimo būdas, ar jis taikomas tik išimtiniais atvejais, kai kitas tiekimo būdas techniniu ar ekonominiu požiūriu neįmanomas (pirmasis ir trečiasis prejudiciniai klausimai byloje C‑756/24), taip pat būtina atsakyti į šį klausimą. Jei būtų atsižvelgiama į tai, kad nėra galimybės prisijungti, esami vartotojai, kurie jau yra prisijungę prie sistemos, arba nauji vartotojai, kurie turi tokią galimybę, negalėtų pasirinkti tiekimo tiesiogine linija.
29. Direktyvos 2019/944 2 straipsnio 41 punkte apibrėžti du tiesioginių linijų atvejai. Tai yra „elektros energijos linija, jungianti atskirą gamybos vietą su atskiru vartotoju“ (pirmas atvejis) arba „elektros energijos linija, jungianti gamintoją ir elektros energijos tiekimo įmonę, siekiant tiesiogiai aprūpinti savo patalpas, pavaldžiąsias įmones ir vartotojus“ (antras atvejis).
30. Pirmiausia paaiškinsiu, kaip šiuos du atvejus galima atskirti vieną nuo kito ir kodėl antrasis atvejis yra aktualus nagrinėjamoms linijoms (1 skirsnis). Šioje analizėje jau numatyta, kad tiesioginė linija yra sukurta kaip alternatyvus elektros energijos tiekimo per sistemą būdas (2 skirsnis).
1. Dėl Direktyvos 2019/944 2 straipsnio 41 punkto atskyrimo pirmuoju ir antruoju atvejais
31. Pagal pateiktų prejudicinių klausimų formuluotę susidaro įspūdis, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori išsiaiškinti, ar nagrinėjamos linijos atitinka pirmojo atvejo sąlygas, t. y. ar jos gali būti laikomos linijomis, „jungiančiomis atskirą gamybos vietą su atskiru vartotoju“(5).
32. Vis dėlto, kaip teigia Austrija byloje C‑756/24, pagrindinės bylos faktinės aplinkybės kelia klausimą, ar nagrinėjamos linijos nėra labiau priskirtinos antrajam atvejui, t. y. ar jos turėtų būti laikomos linijomis, „jungiančiomis gamintoją, siekiant <...> tiesiogiai aprūpinti savo vartotojus“, ar ne. Taigi byloje C‑722/24 nagrinėjama Elektro bizness linija turėtų sujungti naują vartotoją su esama linija, kuria ji jau tiekia elektros energiją šešiems kitiems vartotojams tiesiogiai, t. y. nesinaudodama sistema. Byloje C‑756/24 nagrinėjama linija turėtų sujungti bendrovę Jelgavas autobusu parks, nors ji jau yra prijungta prie sistemos, su Gren Latvija biomasės jėgaine siekiant užtikrinti tiesioginį elektros energijos tiekimą.
33. Austrija šiuo klausimu laikosi nuomonės, kad Direktyvos 2019/944 2 straipsnio 41 punkto pirmoje dalyje numatytas atvejis („linija, jungianti atskirą gamybos vietą su atskiru vartotoju“) apima tik vadinamąsias izoliuotas vietas. Šiuo atveju prie sistemos neprijungta gamybos vieta yra sujungta su taip pat prie sistemos neprijungtu vartotoju per „tiesioginę liniją“, todėl abi vietos yra izoliuotos nuo kitų linijų ir sistemos jungčių. Antrasis atvejis, priešingai, turi būti suprantamas plačiau ir apima visus atvejus, kai linija jungia gamintoją ir elektros energijos tiekimo įmonę, siekiant tiesiogiai aprūpinti savo patalpas, pavaldžiąsias įmones ir vartotojus. 2 straipsnio 41 punkte nurodytu antruoju atveju du kartus vartojamas jungtukas „ir“ turi būti suprantamas kaip „arba“.
34. Tokia nuomonė yra įtikinama.
35. Antrojo atvejo formuluotė „jungianti gamintoją ir elektros energijos tiekimo įmonę, siekiant tiesiogiai aprūpinti savo patalpas, pavaldžiąsias įmones ir vartotojus“(6) yra dviprasmiška. Iš pirmo žvilgsnio ši beveik visose kalbinėse versijose vartojama(7) formuluotė leidžia daryti išvadą, kad gamintojas ir elektros energijos tiekimo įmonė turi būti sujungti tiesiogine linija, o elektros energijos tiekimo įmonė savo patalpas, pavaldžiąsias įmones ir vartotojus prijungia kita linija. Tokį įspūdį sukelia jungtuko „ir“ vartojimas vietoj jungtuko „arba“.
36. Vis dėlto tokiam supratimui prieštarauja gramatikos taisyklės. Dėl daugiskaitos („savo patalpas“, „[savo] pavaldžiąsias įmones“, „[savo] vartotojus“)(8) yra aišku, kad kalbama apie gamintojo ir elektros energijos tiekimo įmonės patalpas, pavaldžiąsias įmones ir vartotojus. Atitinkamai atrodo logiška, kad tame pačiame sakinyje tiek pirmasis „ir“ („gamintojas ir elektros energijos tiekimo įmonė“), tiek antrasis „ir“ („savo patalpas, pavaldžiąsias įmones ir vartotojus“) turėtų būti suprantami kaip „arba“. Akivaizdu, kad pastaruoju atveju jungtukas „ir“ turi būti suprantamas kaip „arba“ („savo patalpas, pavaldžiąsias įmones [arba] vartotojus“), nes ne visi gamintojai ar elektros energijos tiekimo įmonės būtinai turi (kitas) patalpas, pavaldžiąsias įmones ir vartotojus(9).
37. Šią nuomonę taip pat patvirtina loginiai samprotavimai. Direktyvos 2019/944 7 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatoma teisė įrengti tiesioginę liniją, a punkte nurodyta, jog valstybės narės imasi būtinų priemonių, kad „visi <...> gamintojai ir elektros energijos tiekimo įmonės tiesiogine linija galėtų aprūpinti savo pačių patalpas, pavaldžiąsias įmones ir vartotojus <...>“. Šiuo atveju taip pat akivaizdu, kad tiek gamintojai, tiek elektros energijos tiekimo įmonės turi turėti teisę (atitinkamai) tiesiogine linija tiekti elektros energiją savo patalpoms, pavaldžiosioms įmonėms ir (kuris reiškia „arba“) vartotojams.
38. Galiausiai ir teleologiniai samprotavimai patvirtina, jog Direktyvos 2019/944 2 straipsnio 41 punkte numatytą antrąjį atvejį reikia aiškinti taip, kad tiek gamintojai, tiek elektros energijos tiekimo įmonės turi turėti galimybę tiesiogine linija tiekti elektros energiją savo patalpoms, pavaldžiosioms įmonėms ir, svarbiausia, vartotojams. Kaip paaiškinsiu šios išvados 61 ir paskesniuose punktuose, tiesioginė linija, kaip priemonė, turi prisidėti prie elektros energijos vidaus rinkos liberalizavimo ir, atsižvelgiant į elektros energijos rinkos ekologinę transformaciją, užtikrinti lankstumą, kaip alternatyvą paprastam tiekimui per sistemą. Todėl šią priemonę gali naudoti ne tik gamintojas kartu su elektros energijos tiekimo įmone, bet ir pati elektros energijos tiekimo įmonė.
39. Linija, jungianti atskirą gamybos vietą su atskiru vartotoju (pirmasis atvejis), visada yra linija, jungianti gamintoją su vartotoju (viena iš antrojo atvejo situacijų). Taigi tiesioginė linija pagal pirmąjį atvejį būtinai yra tiesioginė linija pagal antrąjį atvejį, t. y. pirmasis atvejis yra antrojo atvejo dalinis atvejis.
40. Palyginti su antruoju atveju, pirmuoju atveju keliami aukštesni reikalavimai, nes atsižvelgiama į gamintojo „atskirą gamybos vietą“ ir „atskirą vartotoją“. Vis dėlto tai turi įtakos gamintojų, elektros energijos tiekimo įmonių ir vartotojų teisėms, garantuojamoms Direktyvos 2019/944 7 straipsnyje, kaip matyti, tik netiesiogiai pagal 7 straipsnio 4 dalį, pagal kurią valstybės narės gali išduoti leidimus statyti tiesioginę liniją, jeigu atitinkamai atsisakoma suteikti prieigą prie sistemos.
41. Siekdama prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti tinkamus atsakymus į abiejų pagrindinių bylų klausimus, tiek Elektro bizness siūlomą liniją (byla C‑722/24), tiek siūlomą liniją, kuria bus prijungta bendrovė Jelgavas autobusu parks (byla C‑756/24), vertinsiu pagal toliau aptariamo antrojo atvejo kriterijus, nustatytus Direktyvos 2019/944 2 straipsnio 41 punkte.
2. Tiesioginės linijos koncepcija, pateikta Direktyvos 2019/944 2 straipsnio 41 punkte numatytu antruoju atveju, kaip alternatyva sistemai
42. Ar tiesioginė linija, kaip ji suprantama antruoju atveju, t. y. kaip „linija, jungianti gamintoją ir [kuris reiškia „arba“] elektros energijos tiekimo įmonę, siekiant tiesiogiai aprūpinti savo patalpas, pavaldžiąsias įmones ir [kuris reiškia „arba“] vartotojus“, yra suvokiama kaip alternatyva sistemai? Atsakymas į šį klausimą paaiškėja iš Direktyvos 2019/944 formuluotės (a poskirsnis), atsiradimo istorijos (b poskirsnis), konteksto (c poskirsnis), struktūros (d poskirsnis) ir tikslų (e poskirsnis).
a) 2 straipsnio 41 punkto antrojo atvejo formuluotė
43. Iš sąvokos „tiesioginė linija“ apibrėžties, suformuluotos Direktyvos 2019/944 2 straipsnio 41 punkte numatytu antruoju atveju, galima daryti išvadą, kad vartotojas turi būti aprūpinamas elektros energija nenaudojant sistemos. Tiesioginė linija yra linija, skirta „tiesiogiai aprūpinti <...>“. Pagal bendrą žodžio reikšmę tiesioginis aprūpinimas yra „tiesioginis“, „be apylankų“ aprūpinimas. Todėl logiška, kad „tiesioginis aprūpinimas“ reiškia tokį aprūpinimą nenaudojant sistemos.
44. Kita vertus, iš formuluotės negalima daryti išvados, kad sąvoka yra apibrėžta siaurai, t. y. kad esamas arba galimas prisijungimas prie sistemos neleidžia naudoti tiesioginės linijos. Šiai sąvokos apibrėžčiai nėra svarbu, ar prisijungimas prie sistemos egzistuoja, ar yra įmanomas.
45. Tai, kad įstatymų leidėjas sąvokos apibrėžčiai naudojo ne prijungimo, o aprūpinimo situaciją, taip pat rodo, kad lemiamas tiesioginės linijos požymis yra tik aprūpinimo būdas.
b) 2 straipsnio 41 punkto atsiradimo istorija
46. Jei Sąjungos teisės akto senoji ir naujoji redakcijos skiriasi savo reikšme, galima daryti prielaidą, kad naujojo teisės akto leidėjai norėjo nukrypti nuo ankstesnio standarto(10). Ankstesnėje Direktyvoje 96/92 2 straipsnio 12 punkte tiesioginė linija apibrėžta kaip „elektros linija, papildanti jungtinę sistemą“. Taigi pagrindinis tiesioginės linijos požymis buvo jos papildanti sistemos funkcija. Vis dėlto tai gali reikšti ir kad tiesioginė linija paprastai egzistuoja papildomai prie sistemos (aprūpinti izoliuotoms vietoms, kur vartotojai nėra prijungti prie sistemos), ir kad tam tikro vartotojo atvejais tiesioginė linija egzistuoja papildomai prie jo jungties su sistema.
47. Direktyvos 2003/54(11), panaikinančios Direktyvą 96/92/EB, 2 straipsnio 15 punkte buvo nustatyta nauja sąvokos „tiesioginė linija“ apibrėžtis, kuri iš esmės atitinka dabartinę Direktyvos 2019/944(12) redakciją.
48. Tai, kad dabartinėje sąvokos apibrėžtyje atsisakyta sistemos ir tiesioginės linijos papildančios funkcijos, galima vertinti kaip požymį, kad teisės aktų leidėjas siekė siauresnės sąvokos apibrėžties, pagal kurią tiesioginė linija tam tikram vartotojui galėtų būti tik sistemos pakaitalas, o ne papildymas.
49. Vis dėlto tokia išvada nėra įtikinama. Direktyvoje 2003/54 buvo pateikta gerokai išsamesnė tiesioginės linijos apibrėžtis. Teisės aktų leidėjas siekė atsižvelgti į įvairias situacijas, kuriose gali būti naudojamos tiesioginės linijos. Taigi iš šio teisės akto atsiradimo istorijos negalima daryti išvados, kad tiesioginės linijos samprata apima tik tas situacijas, kai nėra prieigos prie sistemos.
c) Palyginimas su Dujų vidaus rinkos direktyva
50. Siauras sąvokos aiškinimas negali būti grindžiamas ir palyginimu su Direktyva (ES) 2024/1788 (toliau – Dujų vidaus rinkos direktyva)(13), kurioje pateikta tiesioginio vamzdyno apibrėžtis. Ši apibrėžtis panaši į pateiktąją Direktyvoje 96/92/EB, tiesioginis vamzdynas apibrėžiamas kaip „gamtinių dujų vamzdynas, papildantis jungtinę sistemą“.
51. Vis dėlto tai nereiškia, kad teisės aktų leidėjas elektros energijos vidaus rinkoje siekė kitokios, t. y. siauresnės, tiesioginės linijos apibrėžties nei tiesioginio vamzdyno apibrėžtis. Kaip matyti iš Direktyvos 2019/944 18 konstatuojamosios dalies, abiejų direktyvų reguliavimo principai labai skiriasi dėl įvairių elektros energijos ir dujų tiekimo skirtumų, pavyzdžiui, produktų saugojimo galimybių, infrastruktūros, gamybos struktūrų ir veiksnių, turinčių įtakos sistemos stabilumui, todėl iš skirtingų formuluočių negalima daryti jokių išvadų.
d) Direktyvos 2019/944 struktūra
52. Komisijos nuomone, loginiai samprotavimai leidžia daryti išvadą, kad vartotojas, turėdamas esamą arba už priimtiną kainą galimą prisijungimą prie sistemos, neturi pasirinkimo teisės rinktis tiesioginę liniją. Tiesioginė linija yra tik pirmenybinio aprūpinimo per sistemas išimtis. Dėl šio išimtinio pobūdžio tiesioginėmis linijomis gali būti laikomos tik tos linijos, kurių negalima prijungti prie sistemos.
53. Vis dėlto nuomonė, kad tiesioginės linijos yra Direktyvos 2019/944 struktūros išimtis, nėra įtikinama.
54. Atsižvelgiant į sąvokos apibrėžtį 2 straipsnio 41 punkte ir kitas šios direktyvos nuostatas, susidaro priešinga nuomonė. 7 straipsnio 1 dalyje valstybės narės įpareigojamos imtis „būtinų priemonių“, kad „visi jų teritorijoje įsisteigę gamintojai ir elektros energijos tiekimo įmonės tiesiogine linija galėtų aprūpinti <...> vartotojus“(14). Be to, 4 straipsnyje užtikrinama, kad „visi vartotojai galėtų pirkti elektros energiją iš jų pasirinkto gamintojo“(15). Taigi šios nuostatos nesuteikia pagrindo manyti, kad aprūpinimas elektros energija turi būti ribojamas tik tiekimu per sistemą.
55. Mano nuomone, šiuo atveju reikia atskirti sąlygas, kuriomis linija gali būti laikoma tiesiogine linija, ir sąlygas, kuriomis tokiai linijai gali būti suteiktas leidimas. Šis skirtumas taip pat numatytas Direktyvos 2019/944 7 straipsnyje.
56. 7 straipsnio 1 dalyje, viena vertus, įtvirtinta vartotojų pagrindinė teisė į aprūpinimą elektros energija tiesiogine linija ir, kita vertus, gamintojų ir energijos tiekimo įmonės teisė aprūpinti savo vartotojus elektros energija tiesiogine linija. Kita vertus, kitose 7 straipsnio dalyse numatyta, kad valstybės narės nustato leidimų statyti tiesiogines linijas išdavimo kriterijus, kurie turi būti objektyvūs ir nediskriminaciniai. Vis dėlto, jeigu tiesioginėmis linijomis būtų galima laikyti tik tas linijas, kuriomis neįmanoma aprūpinti elektros energija kitaip nei tiesiogine linija, tuomet 7 straipsnio 2–5 dalys būtų taikomos tik labai ribotai. Valstybės narės iš esmės galėtų nustatyti kriterijus tik tais atvejais, kai vartotojai negali būti prijungti nei per tiesioginę liniją, nei per sistemą.
57. Jeigu tiesioginė linija būtų aiškinama siaurai, 7 straipsnio 4 dalis neturėtų jokios taikymo srities. Pagal šią nuostatą valstybės narės gali išduoti leidimus statyti tiesioginę liniją, jeigu atitinkamai atsisakoma suteikti prieigą prie sistemos remiantis 6 straipsnio 2 dalimi, nes skirstymo sistemos operatoriui trūksta reikiamų pajėgumų, arba kai dėl to pradedama ginčo sprendimo procedūra.
58. Tas pats taikoma ir 7 straipsnio 5 dalies atveju. Pagal ją valstybės narės gali atsisakyti išduoti leidimą statyti tiesioginę liniją, jei suteikus tokį leidimą būtų trukdoma taikyti nuostatas dėl viešųjų paslaugų įpareigojimų pagal 9 straipsnį. Ši nuostata visų pirma taikoma tais atvejais, kai tiesioginė linija nepagrįstai sudarytų sąlygas ūkio subjektui išvengti sistemos mokesčių mokėjimo. Šį teiginį patvirtina ir tai, kad pagal 9 straipsnio 5 dalį valstybės narės gali nuspręsti netaikyti 7 straipsnio, jeigu jo taikymas teisiškai ar faktiškai trukdytų vykdyti elektros energijos tiekimo įmonėms nustatytus įpareigojimus vadovaujantis visuotinės ekonominės svarbos interesais.
59. Išvadai, kad tiesioginė linija yra aprūpinimo per sistemą alternatyva, taip pat neprieštarauja Sprendimas ENGIE Deutschland. Toje byloje Teisingumo Teismas pabrėžė sistemos operatoriams pagal Direktyvą 2019/944 priskirtą esminį vaidmenį užbaigiant nacionalinių rinkų integraciją(16). Vis dėlto tas sprendimas buvo susijęs su atveju, kai nacionalinis įstatymų leidėjas sukūrė naują, direktyvoje nenumatytą kategoriją, kuri galėjo pakenkti jos struktūrai(17). Nagrinėjamu atveju tiesioginė linija yra kategorija, numatyta pačioje direktyvoje.
60. Taigi, mano nuomone, remiantis loginiais samprotavimais, sąvoką „tiesioginė linija“ reikėtų aiškinti plačiai – taip, kad pagal ją svarbu tik tai, kad nesinaudojama sistema.
e) Direktyvos tikslas
61. Tokia išvada darytina ir iš Direktyvos 2019/944 tikslų bendro vertinimo(18).
1) Elektros energijos vidaus rinkos liberalizavimas
62. Visų pirma platų sąvokos „tiesioginė linija“ supratimą patvirtina tai, kad Direktyva 2019/944 siekiama visiško elektros energijos vidaus rinkos liberalizavimo(19).
63. Daugelyje valstybių narių iki liberalizavimo elektros energijos tiekimo įmonės turėjo monopolį. Priėmus Direktyvą 96/92(20), buvo pradėtos įgyvendinti vidaus rinkos direktyvos ir jomis palaipsniui kuriama bendra elektros energijos tiekimo rinka. Taip siekiama ne tik užtikrinti konkurencingas kainas ir aukštesnio lygio elektros energijos tiekimo bei sistemos stabilumo standartus, bet ir įgyvendinti tvarumo tikslus. Tai numatyta dabar galiojančios Direktyvos 2019/944 2 konstatuojamojoje dalyje(21).
64. Tiesioginės linijos yra visiškai atviros vidaus elektros energijos rinkos dalis. Jei reikalavimai linijoms, kurios laikomos tiesioginėmis linijomis, yra mažesni, tiekimu per tiesiogines linijas gali pasinaudoti daugiau vartotojų. Platesnis sąvokos „tiesioginė linija“ aiškinimas skatina tolesnę šios rinkos liberalizaciją ir integraciją.
65. Pagal Direktyvos 96/92 35 konstatuojamąją dalį „turėtų būti priimta nuostata, leidžianti statyti ir naudoti tiesiogines linijas“. Kita vertus, šiuo metu galiojančioje direktyvos redakcijoje konstatuojamosiose dalyse nebėra tokios aiškios nuorodos į tiesioginių linijų svarbą siekiant visiško liberalizavimo tikslo.
66. Tiesioginės linijos reikšmingas vaidmuo aprūpinant elektros energija aiškiai numatytas Direktyvos 2019/944 7 straipsnio 1 dalyje, nors tai ir nėra aiškiai paminėta konstatuojamosiose dalyse. Pagal šią nuostatą valstybės narės imasi būtinų priemonių, kad visi gamintojai ir elektros energijos tiekimo įmonės tiesiogine linija galėtų aprūpinti savo pačių patalpas, pavaldžiąsias įmones ir vartotojus. 7 straipsnio paskesnėse dalyse valstybėms narėms suteikiama teisė nustatyti leidimų statyti tiesiogines linijas išdavimo kriterijus ypatingomis aplinkybėmis. Vis dėlto tai patvirtina, kad 2 straipsnio 41 punkte pateikta sąvoka „tiesioginė linija“ turi būti aiškinama plačiai ir kad valstybės narės gali riboti tiesioginių linijų statybą tik išimtiniais atvejais.
2) Ekologinės transformacijos tikslas
67. Pagal Direktyvos 2019/944 1 straipsnio antrą pastraipą šia direktyva, išnaudojant integruotos rinkos privalumus, taip pat siekiama užtikrinti sklandų perėjimą prie tvarios mažo anglies dioksido kiekio energetikos sistemos. 2 konstatuojamojoje dalyje tvarumas taip pat nurodytas kaip vienas iš šia direktyva siekiamų tikslų.
68. Tiesioginės linijos nėra ribojamos atsinaujinančiųjų išteklių tiekimu, tačiau jos gali prisidėti prie tvarumo tikslo įgyvendinimo.
69. Tiesioginės linijos suteikia vartotojams galimybę naudoti tik „ekologišką“ elektros energiją, nesinaudojant viešąja sistema, kurioje elektros energija dar nėra visiškai gaunama iš atsinaujinančiųjų išteklių. Puikus pavyzdys yra bendrovė Jelgavas autobusu parks (byla C‑756/24), kuri, naudodamasi tiesiogine linija, siekia gauti elektros energiją iš biomasės jėgainės.
3) Prieštaravimas tikslui užtikrinti elektros energijos tiekimo įperkamumą
70. Pagal Direktyvos 2019/944 1 straipsnio antrą pastraipą šia direktyva, išnaudojant integruotos rinkos privalumus, taip pat siekiama užtikrinti vartotojams įperkamas, skaidrias energijos kainas ir išlaidas, aukštą tiekimo saugumo lygį.
71. Komisijos nuomone, sąvoka „tiesioginė linija“ turi būti aiškinama siaurai, nes už tiesioginėmis linijomis tiekiamą elektros energiją nemokama jokia dalis bendrų elektros energijos sistemos sąnaudų, o per sistemą aprūpinami vartotojai turi mokėti bendruosius sistemos mokesčius. Komisija taip išreiškia pagrįstą susirūpinimą, kad elektros energijos kainos, visų pirma namų ūkiams ir mažoms įmonėms, padidėtų, jeigu vartotojai (visų pirma dideli pramonės vartotojai) galėtų būti aprūpinti elektros energija tiesioginėmis linijomis, net jeigu yra jungtis su sistema arba galimybė ją įrengti. Namų ūkio vartotojai ir mažos įmonės suvartoja mažiau elektros energijos, todėl gamintojams ir elektros energijos tiekimo įmonėms tiesioginė linija šiems vartotojams aprūpinti nebūtų pelninga. Be to, padidėtų sistemos techninės priežiūros ir eksploatavimo sąnaudos likusiems sistemoms vartotojams, jeigu dideli elektros energijos vartotojai atsijungtų nuo sistemos ir būtų aprūpinami elektros energija tiesioginėmis linijomis, nemokėdami sistemos mokesčių.
72. Nors pritariu Komisijos susirūpinimui, nematau pagrindo manyti, kad teisės aktų leidėjas norėjo išspręsti šią problemą, sąvoką „tiesioginė linija“ aiškindamas siaurai.
73. Kaip jau minėjau 55 ir paskesniuose punktuose, tai, kad linija priskiriama prie tiesioginės linijos, dar nereiškia, jog šiai linijai būtinai bus išduotas leidimas. Atvirkščiai, pagal Direktyvos 2019/944 7 straipsnio 2–5 dalis valstybėms narėms suteikiama galimybė atsisakyti išduoti leidimą statyti tiesioginę liniją, jeigu jos remiasi objektyviais ir nediskriminaciniais kriterijais ir atsižvelgia į 7 straipsnio 1 dalyje nurodytus reikalavimus. Valstybės narės, naudodamosi savo diskrecijos teise, priimdamos sprendimus dėl leidimų išdavimo gali atsižvelgti į galimą neigiamą poveikį energijos kainoms namų ūkiams ir kitiems smulkiesiems galutiniams vartotojams (žr. 58 punkte nurodytą 7 straipsnio 5 dalį ir 9 straipsnio 5 dalį)(22). Taip pat pagal Direktyvos 2019/944 58 konstatuojamąją dalį valstybės narės turi imtis būtinų priemonių, kuriomis elektros energijos vidaus rinkoje būtų apsaugoti pažeidžiami ir energijos nepriteklių patiriantys vartotojai.
74. Ar atsisakymas išduoti leidimus nagrinėjamų linijų statybai šiuo atveju yra pagrįstas konkrečių neigiamų padarinių tikimybėmis ir objektyviais ir nediskriminaciniais kriterijais, turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas(23).
3. Tarpinė išvada
75. Remdamasi išdėstytais samprotavimais, darau išvadą, kad sąvokos „tiesioginė linija“ aiškinimui nėra svarbu, ar yra jungtis su sistema, ar tokia jungtis techniškai įmanoma arba ekonomiškai pagrįsta. Aiškinant sąvoką „tiesioginė linija“ svarbu tik tai, ar gamintojas(24) tiekia elektros energiją vartotojui nenaudodamas sistemos.
B. Dėl visiško atsijungimo nuo tinklo (antrasis prejudicinis klausimas byloje C‑756/24)
76. Antruoju prejudiciniu klausimu (byloje C‑756/24) prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar anksčiau prie sistemos prijungtas vartotojas gali būti prijungtas prie gamintojo tiesiogine linija, jeigu po siūlomos linijos statybos vartotojas nori išlaikyti esamą jungtį su sistema kaip rezervinę jungtį.
77. Jeigu, kaip nurodyta pirma, tiesioginės linijos pagrindinis požymis yra tai, kad gamintojas tiekia elektros energiją vartotojui nenaudodamas sistemos, nėra svarbu, ar yra išlaikoma rezervinė jungtis su sistema ir ar ši jungtis prireikus naudojama lygiagrečiai su tiesiogine linija.
78. Šią nuomonę patvirtina Direktyvos 2019/944 4 straipsnis, kuriame vartotojams užtikrinama teisė laisvai rinktis elektros energijos tiekimo įmonę. Pagal šį straipsnį valstybės narės turi užtikrinti, kad visi vartotojai galėtų laisvai vienu metu turėti elektros energijos tiekimo sutartis su daugiau nei vienu tiekėju. 7 straipsnio 3 dalyje taip pat aiškiai nurodyta, kad tai gali būti ir tiesioginė linija, ir prijungimas prie sistemos.
79. Kaip pabrėžia Austrija, (kontroliuojama) galimybė keistis elektros energija tarp tiesioginės linijos ir sistemos yra svarbi, visų pirma atsižvelgiant į numatytą aktyvų vartotojų, kaip decentralizuotų subjektų, vaidmenį naudojant atsinaujinančiųjų išteklių energiją, kuri dažnai papildo sistemos tiekimą(25).
80. Taigi visiškai atjungti vartotoją nuo sistemos arba atskirti(26), kad jis galėtų būti aprūpinamas per tiesioginę liniją, nėra būtina.
C. Dėl kelių vartotojų prijungimo prie tos pačios linijos (antrasis prejudicinis klausimas byloje C‑722/24)
81. Antrojo prejudicinio klausimo (byloje C‑722/24) antrąja dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar prie tos pačios tiesioginės linijos gali būti prijungti keli vartotojai, o gal tiesioginė linija gali būti naudojama tik vienam vartotojui aprūpinti.
82. Manau, kad linija, prie kurios prijungti keli vartotojai, taip pat gali būti laikoma tiesiogine linija. Kitaip nei Direktyvos 2019/944 2 straipsnio 41 punkte nurodytu pirmuoju atveju, antruoju atveju įstatymų leidėjas nenustatė apribojimų atskiriems vartotojams. Kalbinis šių dviejų atvejų skirtumas aiškiai leidžia suprasti, kad antruoju atveju vartotojams netaikoma jokių papildomų reikalavimų.
83. Aiškinimą, pagal kurį tiesiogine linija elektros energija gali būti aprūpinami keli vartotojai, taip pat patvirtina 79 punkte minėtas Direktyvos 2019/944 tikslas – suteikti vartotojams decentralizuotą ir papildomą vaidmenį vykdant elektros energijos rinkos ekologinę transformaciją.
84. Faktas, kad prie esamos linijos, prie kurios Electro bizness nori prijungti savo vartotoją, yra prijungti kiti vartotojai, o elektros energija per ją tiekiama ir į sistemą, netrukdo Electro bizness ir atitinkamo vartotojo linijos laikyti tiesiogine linija. Šiuo atveju pakanka, kad Elektro bizness (taip pat) tiesiogiai (t. y. nenaudodama sistemos) tiekia elektros energiją šiam vartotojui ir kad techninės priemonės neleidžia elektros energijai nekontroliuojamai patekti iš sistemos į šio vartotojo įrenginį.
D. Dėl sąvokos „gamybos vieta“ (pirmasis prejudicinis klausimas byloje C‑722/24)
85. Be to, pirmuoju prejudiciniu klausimu byloje C‑722/24 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar gamintojui priklausanti linija, prijungta prie jėgainės, skirta pagamintai elektros energijai perduoti ir besitęsianti už jėgainės teritorijos(27), atitinka atskiros gamybos vietos sąvoką, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2019/944 2 straipsnio 41 punkte nurodytą pirmąjį atvejį. Reikia pažymėti, kad, priešingai, nei atrodo iš prejudicinio klausimo, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, vartodamas formuluotę „skirtą pagamintai elektrai perduoti“, neapsiriboja elektros „perdavimu“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio 34 punktą, bet, nevartodamas techninių terminų, turi omenyje visas elektros perdavimo formas.
86. Be to, galima neatsižvelgti į tai, ar linija priklauso atskirai gamybos vietai (pirmasis atvejis), ar gamintojo vietai (antrasis atvejis). Kaip jau nurodžiau 39 punkte, šiuo atveju nėra svarbu, kaip yra atskirti 2 straipsnio 41 punkte numatyti abu atvejai.
87. Iš esmės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti ne tai, prie kurio iš dviprasmiškai suformuluotame 2 straipsnio 41 punkte numatytų atvejų turėtų būti priskirta byloje C‑722/24 nagrinėjama linija. Veikiau jis siekia gauti atsakymą į bendrą klausimą, ar linija, kuri jungia vartotoją ne su gamintojo vieta, o su esama linija, jungiančia su ta vieta, gali būti laikoma tiesiogine linija.
88. Mano nuomone, šiuo atveju reikėtų atsižvelgti ne į gamintojo vietos teritorinį atskyrimą, o į vartotojo ir gamintojo funkcinę jungtį per tiesioginę liniją. Kitaip tariant, linija yra tiesioginė linija, jeigu ji skirta gamintojo pagamintai elektros energijai tiesiogiai tiekti vartotojui, nesvarbu, ar ji jungia vartotoją su gamintojo vieta, ar su šia vieta susijusia linija, jei bendra skirstymo sistema nėra jungties dalis.
E. Dėl atskiro vartotojo ir atskiros gamybos vietos kriterijaus (pirmasis ir antrasis prejudiciniai klausimai byloje C‑722/24 ir trečiasis prejudicinis klausimas byloje C‑756/24)
89. Kaip nurodžiau 39 punkte, abi linijos, dėl kurių leidimo išdavimo ginčijamasi abiejose pagrindinėse bylose, bet kuriuo atveju patenka į Direktyvos 2019/944 2 straipsnio 41 punkte nurodyto antrojo atvejo taikymo sritį.
90. Vis dėlto nagrinėjamos linijos nepatenka į šios nuostatos pirmąjį atvejį, nes abiejose pagrindinėse bylose yra jungtys su sistema.
91. Direktyvos 2019/944 kalbinėse versijose, nors jos ir nėra visiškai identiškos, atsižvelgiant į gamybos vietą ir vartotojo vietą, kaip nurodyta 2 straipsnio 41 punkte numatytu pirmuoju atveju, didžiąja dalimi yra nurodytas atskiras, izoliuotas tokių vietų pobūdis. Kai kuriose kalbinėse versijose, visų pirma latvių, anglų ir prancūzų(28), vartojant terminus „izolēts lietotājs“, „isolated customer“ arba „client isolé“ pabrėžiama izoliuota, atskirta arba atskira vartotojo arba gamybos vietos padėtis. Kitose kalbinėse versijose, pavyzdžiui, estų, suomių ir lenkų, vartojama analogiška sąvoka atskiras („eraldiasetseva tarbijaga“, „erilliseen asiakkaaseen“ ir „wydzielonym odbiorcą“). Kalbinėse versijose vokiečių ir švedų kalbomis vartojamos sąvokos „einzelner Kunde“ ir „enskild kund“ taip pat gali būti suprantamos kaip atskiras arba izoliuotas.
92. Apibendrinant galima daryti išvadą, kad Direktyvos 2019/944 2 straipsnio 41 punkte nurodytas pirmasis atvejis, kaip teigia Austrija, apima vadinamųjų izoliuotų vietų, kurios nėra prijungtos prie sistemos, situaciją. Atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atliktą patikrinimą, pagrindinėje byloje nagrinėjamos linijos dėl esamų jungčių su sistema nepatenka į šio atvejo taikymo sritį.
V. Išvada
93. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Augstākā tiesa (Senāts) (Aukščiausiasis Teismas, Latvija) pateiktus prejudicinius klausimus:
2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES, 2 straipsnio 41 punktas, siejamas su 7 straipsniu, turi būti aiškinamas taip, kad:
– linija gali būti laikoma tiesiogine linija, jeigu ji skirta vartotojui tiesiogiai aprūpinti,
– tiesioginės linijos apibrėžčiai svarbu tik tai, ar gamintojas arba elektros energijos tiekimo įmonė aprūpina vartotoją nenaudodama sistemos,
– tiesioginė linija gali būti linija, kuria gamintojas, prijungtas prie sistemos, turi būti sujungtas su prie sistemos prijungtu vartotoju, jeigu gamintojas šia tiesiogine linija tiekia elektros energiją vartotojui tiesiogiai, nenaudodamas sistemos,
– sąvoka „tiesioginė linija“ taip pat gali apimti liniją, kuri naudojama keliems vartotojams elektros energija aprūpinti.
1 Originalo kalba: vokiečių.
2 1996 m. gruodžio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių (OL L 27, 1997, p. 20; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 12 sk., 2 t., p. 3).
3 2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES (OL L 158, 2019, p. 125).
4 Aktualu tik šios nuostatos redakcijai vokiečių k.
5 Byloje C‑722/24 abu prejudiciniai klausimai susiję su sąvokų „atskira gamybos vieta“ ir „gamybos vieta“, kurios vartojamos tik pirmuoju atveju, aiškinimu. Trečiasis prejudicinis klausimas byloje C‑756/24 susijęs su sąvokos „atskiras vartotojas“, kuri taip pat vartojama tik pirmuoju atveju, aiškinimu.
6 Išskirta mano.
7 Pavyzdžiui, versijoje čekų kalba antrojoje vietoje yra „nebo“ (arba).
8 Išskirta mano.
9 Šiuo aspektu Latvijos elektros energijos rinkos įstatymo 1 straipsnio 29 punktas skiriasi nuo direktyvos formuluotės, nes antruoju atveju linija apibrėžiama kaip „jungianti atskirą elektros energijos gamintoją ir įmonę, tiekiančią elektros energiją tiesiogiai jai priklausančioms ar turimoms patalpoms, pavaldžiosioms įmonėms ir vartotojams“. Vis dėlto turėtų būti įmanoma šią nuostatą aiškinti taip, kad ji būtų suderinama su direktyva, t. y. kad gamintojas taip pat gali tiesiogiai aprūpinti elektros energija savo patalpas, pavaldžiąsias įmones ir vartotojus. Tokia išvada daroma visų pirma remiantis Elektros energijos rinkos įstatymo 26 straipsniu, pagal kurį „gamintojas turi teisę tiekti elektros energiją vartotojams arba savo patalpoms, naudodamasis tiesioginės linijos jungtimi“.
10 Taip pat žr. 1961 m. birželio 1 d. Sprendimą Simon / Teisingumo Teismas (15/60, EU:C:1961:11, p. 261). Žr. ir generalinės advokatės V. Trstenjak išvadą byloje Quelle (C‑404/06, EU:C:2007:682, 58 punktas).
11 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinanti Direktyvą 96/92/EB (OL L 176, 2003, p. 37; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 12 sk., 2 t., p. 211).
12 Pagal Direktyvos 2003/54 2 straipsnio penkioliktą punktą tiesioginė linija – „tai elektros energijos linija, jungianti atskirą gamybos vietą su atskiru vartotoju, arba elektros energijos linija, jungianti elektros energijos gamintoją ir elektros energijos tiekimo įmonę, tiesiogiai aprūpinančią elektros energija nuosavas patalpas, dukterines įmones ir reikalavimus atitinkančius vartotojus“.
13 2024 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl dujų iš atsinaujinančiųjų išteklių, gamtinių dujų ir vandenilio vidaus rinkų bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva (ES) 2023/1791 ir panaikinama Direktyva 2009/73/EB (OL L, 2024/1788).
14 Išskirta mano.
15 Išskirta mano.
16 2024 m. lapkričio 28 d. Sprendimas ENGIE Deutschland (C‑293/23, EU:C:2024:992, 77 punktas).
17 Vokietijos įstatymų leidėjas, sukūręs direktyvoje nenumatytą „vartotojo įrenginių“ kategoriją, tuo pačiu metu siauriau apibrėžė sąvoką „skirstymo sistema“, nei buvo numatyta direktyvoje. Vartotojo įrenginių operatoriai nebuvo įtraukti į skirstymo sistemos operatorių pareigas, todėl kilo pagrįstas pavojus, kad bus apeinami direktyvos reikalavimai.
18 Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, kai yra keli galimi Sąjungos teisės nuostatos aiškinimai, pirmenybė turi būti teikiama tam aiškinimui, kuris užtikrina praktinį nuostatos veiksmingumą; žr. 1988 m. rugsėjo 22 d. Sprendimą Saarland ir kt. (187/87, EU:C:1988:439, 19 punktas) ir 2000 m. vasario 24 d. Sprendimą Komisija / Prancūzija (C‑434/97, EU:C:2000:98, 21 punktas).
19 Šiuo klausimu žr. mano išvadą byloje Sabatauskas ir kt. (C‑239/07, EU:C:2008:344, 22 punktas).
20 Tuo metu galiojo jau minėta Direktyva 2003/54 ir 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinanti Direktyvą 2003/54/EB (OL L 211, 2009, p. 55).
21 Pagal ją vidaus elektros energijos rinka turi „visiems Sąjungos galutiniams vartotojams – ir piliečiams, ir verslo subjektams – organizuojant konkurencingas tarpvalstybines elektros energijos rinkas suteikti tikrą pasirinkimo galimybę, sukurti naujų verslo galimybių, užtikrinti konkurencingas kainas, efektyvių signalų investavimui teikimą ir aukštesnio lygio paslaugų standartus bei prisidėti prie tiekimo saugumo ir tvarumo“. Taip pat žr. Direktyvos 96/92 4 konstatuojamąją dalį ir Direktyvos 2009/72 3 ir 5 konstatuojamąsias dalis.
22 Kaip jau nurodžiau savo išvadoje byloje Sabatauskas ir kt. (C‑239/07, EU:C:2008:344, 43 punktas). Taip pat žr. 2008 m. spalio 9 d. Sprendimą Sabatauskas ir kt. (C‑239/07, EU:C:2008:551, 48 punktas) ir generalinio advokato G. Pitruzzella išvadą byloje Elektrorazpredelenie Yug (C‑31/18, EU:C:2019:421, 43 punktas).
23 2008 m. spalio 9 d. Sprendimas Sabatauskas ir kt. (C‑239/07, EU:C:2008:551, 48 punktas); generalinio advokato G. Pitruzzella išvada byloje Elektrorazpredelenie Yug (C‑31/18, EU:C:2019:421, 43 punktas).
24 Tas pats taikoma ir kitoms 2 straipsnio 41 punkte nurodytoms situacijoms.
25 Žr., pavyzdžiui, Direktyvos 2019/944 15 straipsnį („Aktyvieji vartotojai“) arba 16 straipsnį („Piliečių energetikos bendruomenės“) ir 42–47 konstatuojamąsias dalis.
26 Jelgavas autobusu parks pateikė reguliavimo institucijai pareiškimą, kad prijungiant siūlomą tiesioginę liniją bus užtikrintas atjungimas nuo sistemos.
27 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori tai apibrėžti pagal pašto adresą.
28 Taip pat, pavyzdžiui, italų k. – „cliente isolato“, danų k.– „isoleret kunde“ ir portugalų k. – „cliente isolado“.