<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><CONCLUSION NNC="YES" xmlns:fmx="http://opoce" xmlns:xsi="http://www.w3.org/2001/XMLSchema-instance" xsi:noNamespaceSchemaLocation="http://formex.publications.europa.eu/schema/formex-05.58-20161101.xd"><BIB.CONCLUSION><REF.CASE FILE="n.a."><NO.CASE>C-122/17</NO.CASE></REF.CASE><NO.CELEX>62017CC0122</NO.CELEX><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:223">EU:C:2018:223</NO.ECLI><NO.SEQ>0001</NO.SEQ><PAGE.FIRST.ECR>1</PAGE.FIRST.ECR><PAGE.SEQ>1</PAGE.SEQ><PAGE.LAST.ECR>13</PAGE.LAST.ECR><PAGE.TOTAL>13</PAGE.TOTAL></BIB.CONCLUSION><CURR.TITLE><PAGE.HEADER><P><HT TYPE="SC">Generalinio advokato M. Bot išvada – Byla C-122/17</HT></P><P><HT TYPE="SC">Smith</HT></P></PAGE.HEADER></CURR.TITLE><TITLE><TI><P><HT TYPE="UC">Generalinio advokato</HT></P><P><HT TYPE="UC">Yves Bot Išvada</HT>,</P><P>pateikta <DATE ISO="20180410">2018 m. balandžio 10 d.</DATE><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0001"><P>Originalo kalba: prancūzų.</P></NOTE></P></TI><STI><P><HT TYPE="BOLD">Byla C‑122/17</HT></P><P>David Smith</P><P>prieš</P><P>Patrick Meade,</P><P>Philip Meade,</P><P>FBD Insurance plc,</P><P>Ireland,</P><P>Attorney General</P><P><HT TYPE="NORMAL">(<HT TYPE="ITALIC">Court of appeal</HT> (Apeliacinis teismas, Airija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)</HT></P></STI></TITLE><INTERMEDIATE><INDEX IDX.CLOSE="“" SEPARATOR=" – " IDX.OPEN="„"><KEYWORD>Prašymas priimti prejudicinį sprendimą</KEYWORD><KEYWORD>Teisės aktų derinimas</KEYWORD><KEYWORD>Motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas</KEYWORD><KEYWORD>Trečioji direktyva 90/232/EEB</KEYWORD><KEYWORD>1 straipsnis</KEYWORD><KEYWORD>Atsakomybė, kai visiems keleiviams, išskyrus vairuotoją, padaryti kūno sužalojimai</KEYWORD><KEYWORD>Privalomasis draudimas</KEYWORD><KEYWORD>Tiesioginis direktyvų veikimas</KEYWORD><KEYWORD>Pareiga netaikyti direktyvai prieštaraujančios nacionalinės teisės akto nuostatos</KEYWORD><KEYWORD>Galimybė valstybei remtis direktyva privataus asmens atžvilgiu</KEYWORD></INDEX></INTERMEDIATE><CONTENTS.CONCLUSION><GR.SEQ LEVEL="1"><NP.ECR IDENTIFIER="NP0001"><NO.P>1.</NO.P><TXT>Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su <DATE ISO="19900514">1990 m. gegužės 14 d.</DATE> Trečiosios Tarybos [d]irektyvos 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0002"><P><REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="129" PAGE.FIRST="33" DATE.PUB="1990">OL L 129, 1990, p. 33</REF.DOC.OJ>; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 249, toliau – Trečioji direktyva.</P></NOTE> išaiškinimu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0002"><NO.P>2.</NO.P><TXT>Šis prašymas pateiktas nagrinėjant bylą dėl žalos atlyginimo, kurios pradinės šalys buvo, pirma, David Smith ir, antra, Patrick ir Philip Meade, <HT TYPE="ITALIC">FBD Insurance plc</HT> (toliau – FBD), Airija ir <HT TYPE="ITALIC">Attorney General</HT>; D. Smith patyrė žalą dėl eismo įvykio, susijusio su Patrick Meade vairuota transporto priemone, kurios savininkas buvo Philip Meade.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0003"><NO.P>3.</NO.P><TXT><DATE ISO="20070419">2007 m. balandžio 19 d.</DATE> Sprendime <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Farrell</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑356/05</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2007:229">EU:C:2007:229</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) Teisingumo Teismas nusprendė, kad Trečiosios direktyvos 1 straipsnis aiškintinas kaip draudžiantis nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas neapima atsakomybės už asmenų, keliaujančių motorinės transporto priemonės dalyje, kuri neskirta keleiviams ir kurioje jiems nėra įrengta sėdimų vietų, sužalojimą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0003"><P><DATE ISO="20070419">2007 m. balandžio 19 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Farrell</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑356/05</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2007:229">EU:C:2007:229</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0036">36</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad Trečiosios direktyvos 1 straipsnis atitinka visas tiesioginio veikimo sąlygas ir todėl suteikia privatiems asmenims teisių, kuriomis jie gali tiesiogiai remtis nacionaliniuose teismuose<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0004"><P><DATE ISO="20070419">2007 m. balandžio 19 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Farrell</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑356/05</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2007:229">EU:C:2007:229</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0044">44</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="2"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0004"><NO.P>4.</NO.P><TXT>Teisingumo Teismo prašoma patikslinti, kokios išvados turi būti padarytos, remiantis jo <DATE ISO="20070419">2007 m. balandžio 19 d.</DATE> Sprendimu <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Farrell</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑356/05</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2007:229">EU:C:2007:229</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>), tokioje situacijoje: pradinės ginčo šalys buvo, pirma, D. Smith ir, antra, P. ir P. Meade, prie kurių kaip atsakovai prisijungė FBD, Airija ir <HT TYPE="ITALIC">Attorney General</HT>, o toje proceso stadijoje, kai pateiktas šis prejudicinis klausimas, ginčo šalys yra FBD, kuri perėmė D. Smith teises, ir Airijos valstybė. Šiomis aplinkybėmis pastaroji gindamasi nurodo, jog pagal Trečiąją direktyvą šiam draudikui gali būti nustatyta pareiga atlyginti žalą D. Smith. Taigi keliama bendro pobūdžio problema, kuri iš tiesų nėra nauja, bet kuri iškilo ypatingoje procesinėje situacijoje, – ar direktyva gali būti nustatytos pareigos privačiam asmeniui tuo atveju, kai valstybė netinkamai perkėlė šią direktyvą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0005"><NO.P>5.</NO.P><TXT>Šioje išvadoje iš pradžių išdėstysiu priežastis, dėl kurių manau, kad nagrinėdamas bylą, kurios šalys – draudimo bendrovė, perėmusi nukentėjusiojo asmens, kuriam ji išmokėjo žalos atlyginimą, teises, ir valstybė, nacionalinis teismas turi netaikyti savo nacionalinės teisės nuostatų, pagal kurias transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas neapima atsakomybės už asmenų, keliaujančių motorinės transporto priemonės dalyje, kuri neskirta keleiviams ir kurioje jiems nėra įrengta sėdimų vietų, sužalojimą ir kurios prieštarauja Trečiosios direktyvos 1 straipsniui, kaip matyti iš <DATE ISO="20070419">2007 m. balandžio 19 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Farrell</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑356/05</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2007:229">EU:C:2007:229</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0006"><NO.P>6.</NO.P><TXT>Paskui paaiškinsiu, kodėl manau, kad tokio nacionalinės teisės nuostatų, prieštaraujančių Trečiosios direktyvos 1 straipsniui, netaikymo pasekmė negali būti draudiko, kuris laikėsi tokių nuostatų, įpareigojimas nukentėjusiajam asmeniui atlyginti žalą, kurios neapima patvirtintas draudimo liudijimas.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">I.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Teisinis pagrindas</HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">A.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Sąjungos teisė</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0007"><NO.P>7.</NO.P><TXT><DATE ISO="20090916">2009 m. rugsėjo 16 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0005"><P><REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="263" PAGE.FIRST="11" DATE.PUB="2009">OL L 263, 2009, p. 11</REF.DOC.OJ>.</P></NOTE> buvo panaikintos <DATE ISO="19720424">1972 m. balandžio 24 d.</DATE> Tarybos [d]irektyva 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0006"><P><REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="103" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="1972">OL L 103, 1972, p. 1</REF.DOC.OJ>; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 10, toliau – Pirmoji direktyva.</P></NOTE>, <DATE ISO="19831230">1983 m. gruodžio 30 d.</DATE> Antroji Tarybos direktyva 84/5/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0007"><P><REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="008" PAGE.FIRST="17" DATE.PUB="1984">OL L 8, 1984, p. 17</REF.DOC.OJ>; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 3, toliau – Antroji direktyva.</P></NOTE> ir Trečioji direktyva. Vis dėlto, turint omenyje pagrindinės bylos faktinių aplinkybių susiklostymo datą, reikia atsižvelgti į panaikintas direktyvas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0008"><NO.P>8.</NO.P><TXT>Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0001" REF.END="QE0001"/>Kiekviena valstybė narė &lt;…&gt; imasi visų būtinų priemonių užtikrinti, kad transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra jos teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė būtų apdrausta. Apdraustosios atsakomybės apimtis, draudimo nuostatos ir sąlygos yra nustatomos remiantis šiomis priemonėmis.<QUOT.END REF.START="QS0001" CODE="201C" ID="QE0001"/></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0009"><NO.P>9.</NO.P><TXT>Antrosios direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0002" REF.END="QE0002"/>[Pirmosios direktyvos] 3 straipsnio 1 dalyje minimas draudimas privalomai apima draudiminę apsaugą ir turtui padarytos žalos, ir žalos asmeniui atveju.<QUOT.END REF.START="QS0002" CODE="201C" ID="QE0002"/></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR><?PAGE NO="3"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0010"><NO.P>10.</NO.P><TXT>Šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje buvo nurodyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><P><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0003" REF.END="QE0003"/>Kiekviena valstybė narė imasi visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad visos teisės aktų nuostatos ar bet kokios sutarties sąlygos, įtrauktos į draudimo liudijimą, išduotą pagal [Pirmosios direktyvos] 3 straipsnio 1 dalies reikalavimus, pagal kurias draudiminė apsauga nesuteikiama transporto priemonėms, kuriomis naudojasi arba jas vairuoja:</P><LIST TYPE="NDASH"><ITEM><P>&lt;…&gt;</P></ITEM><ITEM><P>asmenys, kurie nesilaiko teisės aktuose numatytų techninių reikalavimų dėl atitinkamos transporto priemonės būklės ar saugos reikalavimų,</P></ITEM></LIST><P>taikant [Pirmosios direktyvos] 3 straipsnio 1 dalį, yra laikomos niekinėmis &lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0003" CODE="201C" ID="QE0003"/></P></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0011"><NO.P>11.</NO.P><TXT>Trečiosios direktyvos 1 straipsnio pirmoje pastraipoje buvo numatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0004" REF.END="QE0004"/>&lt;…&gt; [Pirmosios direktyvos] 3 straipsnio 1 dalyje minimas draudimas apima atsakomybę dėl visiems keleiviams, išskyrus vairuotoją, padarytos žalos dėl transporto priemonės naudojimo.<QUOT.END REF.START="QS0004" CODE="201C" ID="QE0004"/></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">B.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Airijos teisė</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0012"><NO.P>12.</NO.P><TXT>Klostantis pagrindinėje byloje nagrinėjamoms aplinkybėms galiojusios redakcijos <HT TYPE="ITALIC">Road Traffic Act 1961</HT> (1961 m. Kelių eismo įstatymas, toliau – 1961 m. įstatymas) 56 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad transporto priemonės valdytojas negali vairuoti savaeigės transporto priemonės viešajame kelyje neturėdamas patvirtinto ir galiojančio draudimo poliso, apimančio atsakomybę už neatsargų transporto priemonės naudojimą, dėl kurio kyla pareiga atlyginti žalą bet kuriam asmeniui, išskyrus asmenį, kuriam taikoma išimtis.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0013"><NO.P>13.</NO.P><TXT>1961 m. įstatymo 56 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad transporto priemonės naudojimas nesilaikant 56 straipsnio 1 dalyje numatyto draudimo laikomas nusikalstama veika.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0014"><NO.P>14.</NO.P><TXT>Minėto įstatymo 65 straipsnio 1 dalies a punkte buvo nurodyta, kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0005" REF.END="QE0005"/>asmeniu, kuriam taikoma išimtis<QUOT.END REF.START="QS0005" CODE="201C" ID="QE0005"/>, kaip tai suprantama pagal to paties įstatymo 56 straipsnio 1 dalį, laikomas:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><P><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0006" REF.END="QE0006"/>Bet kuris asmuo, prašantis atlyginti žalą, atsiradusią dėl kūno sužalojimų, patirtų jam būnant savaeigėje transporto priemonėje (arba jos velkamoje transporto priemonėje), su kuria susijęs nagrinėjamas dokumentas, išskyrus ministro potvarkiais šiai daliai nustatytos klasės savaeiges transporto priemones arba velkamas transporto priemones, arba transporto priemones, sudarančias transporto priemonių junginį, jeigu tokiuose potvarkiuose nenumatyta privalomojo draudimo, susijusio su civiline atsakomybe keleiviams, esantiems:</P><LIST TYPE="roman"><ITEM><NP><NO.P>i)</NO.P><TXT>bet kurioje savaeigės transporto priemonės dalyje, išskyrus dideles viešosios paskirties transporto priemones, nebent ši transporto priemonės dalis yra skirta keleiviams ir joje yra jiems įrengtos sėdimosios vietos, arba</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>ii)</NO.P><TXT>sėdintiems priekabiniame namelyje, prijungtame prie savaeigės transporto priemonės, kai toks transporto priemonių junginys juda viešoje vietoje.<QUOT.END REF.START="QS0006" CODE="201C" ID="QE0006"/></TXT></NP></ITEM></LIST></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR><?PAGE NO="4"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0015"><NO.P>15.</NO.P><TXT>Klostantis pagrindinėje byloje nagrinėjamoms aplinkybėms galiojusios redakcijos <HT TYPE="ITALIC">Road Traffic (Compulsory Insurance) Regulations 1962</HT> (Ministro potvarkis dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo, toliau – 1962 m. potvarkis) 6 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><P><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0007" REF.END="QE0007"/>Dėl [1961 m. įstatymo 65 straipsnio 1 dalies a punkto] taikymo nurodomos šios transporto priemonės:</P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>a)</NO.P><TXT>visos transporto priemonės, išskyrus motociklus, kuriose numatytos ir įrengtos keleiviams skirtos sėdimosios vietos.<QUOT.END REF.START="QS0007" CODE="201C" ID="QE0007"/></TXT></NP></ITEM></LIST></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">II.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės ir prejudicinis klausimas</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0016"><NO.P>16.</NO.P><TXT><DATE ISO="19990619">1999 m. birželio 19 d.</DATE> D. Smith buvo labai sunkiai sužalotas, kai furgonas, kurio galinėje dalyje jis važiavo kaip keleivis, susidūrė su kita transporto priemone, taip pat važiavusia viešuoju keliu netoli Tullyallen gyvenvietės (Airija). Įvykio metu furgoną vairavo Patrick Meade, o furgono savininkas buvo Philip Meade. Furgone nebuvo įrengta stacionarių sėdimų vietų keleiviams, vežamiems šios transporto priemonės galinėje dalyje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0017"><NO.P>17.</NO.P><TXT>Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo, kuriuo Philip Meade buvo apsidraudęs bendrovėje FBD, liudijimas įvykio metu galiojo ir buvo patvirtintas pagal taikytinus Airijos teisės aktus. Šiame liudijime buvo nuostata dėl draudimo netaikymo transporto priemonės galinėje dalyje vežamiems keleiviams, pagal kurią buvo numatyta, kad keleivių draudimas taikomas tik keleiviui, važiuojančiam stacionarioje sėdimoje vietoje transporto priemonės priekinėje dalyje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0018"><NO.P>18.</NO.P><TXT>D. Smith pareiškė ieškinį P. ir P. Meade dėl jų neatsargumo ir kaltės padarytos žalos.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0019"><NO.P>19.</NO.P><TXT>Gavusi pranešimą apie D. Smith prašymą atlyginti žalą, <DATE ISO="20010813">2001 m. rugpjūčio 13 d.</DATE> raštu FBD atsisakė pervesti Philip Meade draudimo išmoką, susijusią su D. Smith patirtu sužalojimu. Ši draudimo bendrovė rėmėsi draudimo liudijimo nuostata dėl draudimo netaikymo ir teigė, kad šis liudijimas neapima atsakomybės už asmenų, keliaujančių transporto priemonės dalyje, kuri neskirta keleiviams ir kurioje jiems nėra įrengta sėdimų vietų, sužalojimą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0020"><NO.P>20.</NO.P><TXT><DATE ISO="20070419">2007 m. balandžio 19 d.</DATE> Teisingumo Teismas priėmė Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Farrell</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑356/05</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2007:229">EU:C:2007:229</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>), kuriame dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų Airijos teisės aktų nuostatų iš esmės nusprendė, kad Trečiosios direktyvos 1 straipsnis aiškintinas kaip draudžiantis nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas neapima atsakomybės už asmenų, keliaujančių motorinės transporto priemonės dalyje, kuri neskirta keleiviams ir kurioje jiems nėra įrengta sėdimų vietų, sužalojimą, ir kad ši nuostata atitinka visas tiesioginio veikimo sąlygas, todėl suteikia privatiems asmenims teisių, kuriomis jie gali tiesiogiai remtis nacionaliniuose teismuose. Tačiau Teisingumo Teismas manė, kad nacionalinis teismas turi patikrinti, ar šia nuostata galima remtis prieš tokią instituciją, apie kurią buvo kalbama byloje, kurioje buvo priimtas šis sprendimas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0021"><NO.P>21.</NO.P><TXT>Kaip pirmoji instancija nagrinėdamas bylą tarp, pirma, D. Smith ir, antra, P. ir P. Meade, FBD, Airijos ir <HT TYPE="ITALIC">Attorney General</HT>, <DATE ISO="20090205">2009 m. vasario 5 d.</DATE> sprendime <HT TYPE="ITALIC">High Court</HT> (Aukštasis teismas, Airija) padarė išvadą, kad 1961 m. įstatymo 65 straipsnio 1 dalies a punktas ir 1962 m. potvarkio 6 straipsnis gali būti aiškinami taip, kad atitiktų Trečiąją direktyvą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0022"><NO.P>22.</NO.P><TXT><DATE ISO="20090210">2009 m. vasario 10 d.</DATE> <HT TYPE="ITALIC">High Court</HT> (Aukštasis teismas) oficialiai patvirtino taikos sutartį, kurią FBD ir D. Smith sudarė, kai buvo priimtas <DATE ISO="20090205">2009 m. vasario 5 d.</DATE> sprendimas. Pagal šią sutartį FBD išmokėjo D. Smith 3 mln. EUR sumą ir atlygino dėl Philip Meade veiksmų patirtą žalą. Vėliau teismas paskyrė globą D. Smith. Išmokėjusi šią sumą FBD perėmė D. Smith teises.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="5"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0023"><NO.P>23.</NO.P><TXT>Bylos dėl P. ir P. Meade, Airijos ir <HT TYPE="ITALIC">Attorney General</HT> nagrinėjimas buvo atidėtas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0024"><NO.P>24.</NO.P><TXT>FBD apskundė <HT TYPE="ITALIC">High Court</HT> (Aukštasis teismas) sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Court of appeal</HT> (Apeliacinis teismas, Airija) – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui – ir nurodė, kad pirmasis teismas klaidingai taikė <DATE ISO="19901113">1990 m. lapkričio 13 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Marleasing</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑106/89</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1990:395">EU:C:1990:395</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>), aiškindamas nacionalinės teisės aktus <HT TYPE="ITALIC">contra legem</HT>, ir kad dėl šio teismo sprendimo pripažįstamas tam tikras tiesioginis horizontalus Trečiosios direktyvos veikimas atgaline data FBD atžvilgiu, nes ji yra privati draudimo bendrovė. Be to, FBD patikslino, kad jei jos apeliacinis skundas būtų patenkintas, ji siektų susigrąžinti iš valstybės D. Smith išmokėtą sumą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0025"><NO.P>25.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Court of appeal</HT> (Apeliacinis teismas) pažymi, kad tuo metu, kai klostėsi pagrindinės bylos faktinės aplinkybės, furgone vežami asmenys, kuriems neįrengtos stacionarios sėdimos vietos, buvo <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0008" REF.END="QE0008"/>asmenys, kuriems taikoma išimtis<QUOT.END REF.START="QS0008" CODE="201C" ID="QE0008"/>, kaip tai suprantama tiek pagal 1961 m. įstatymo (su pakeitimais) 65 straipsnio 1 dalies a punktą, tiek pagal 1962 m. potvarkį, ir pagal Airijos teisę nebuvo teisinės pareigos juos apdrausti. Be to, šis teismas patikslina, kad transporto priemonių valdytojai, kurie turėjo patvirtintą draudimo liudijimą, nepadarė nusikalstamos veikos, vairuodami transporto priemonę, neapdraudę ne stacionariose vietose vežamų asmenų. Galiausiai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad 1961 m. įstatymo (su pakeitimais) 65 straipsnio 1 dalies a punktas buvo suformuluotas taip, kad net jeigu kompetentingas ministras būtų norėjęs priimti potvarkį, kuriuo išplėstų privalomojo draudimo taikymą ir tokiems asmenims, jis būtų viršijęs savo įgaliojimus.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0026"><NO.P>26.</NO.P><TXT>Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad jam pateiktu apeliaciniu skundu keliamas klausimas dėl <DATE ISO="20070419">2007 m. balandžio 19 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Farrell</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑356/05</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2007:229">EU:C:2007:229</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) pasekmių. Dėl to jis pabrėžia, kad byloje, kurioje buvo priimtas tas sprendimas, vairuotojas nebuvo apsidraudęs, todėl pareigą užtikrinti žalos atlyginimą turėjo <HT TYPE="ITALIC">Motor Insurers Bureau of Ireland</HT> (toliau – MIBI). Šioje byloje, atvirkščiai, FBD – tai privati įstaiga, kuri negali būti laikoma valstybės vardu veikiančiu subjektu. Be to, kitaip nei byloje, kurioje buvo priimtas <DATE ISO="20070419">2007 m. balandžio 19 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Farrell</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑356/05</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2007:229">EU:C:2007:229</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>), transporto priemonės savininkas Philip Meade buvo apsidraudęs, nors draudimo liudijime buvo aiškiai nurodyta, kad draudimas netaikomas keleiviams, kaip antai D. Smith, kurie vežami ne stacionarioje vietoje transporto priemonės galinėje dalyje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0027"><NO.P>27.</NO.P><TXT>Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi prielaida, kad nagrinėjami nacionalinės teisės aktai negali būti aiškinami taip, kad atitiktų Trečiosios direktyvos 1 straipsnio pirmą pastraipą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0028"><NO.P>28.</NO.P><TXT>Taigi, <HT TYPE="ITALIC">Court of appeal</HT> (Apeliacinis teismas), kitaip nei <HT TYPE="ITALIC">High Court</HT> (Aukštasis teismas), nusprendė, kad abi nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos yra <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0009" REF.END="QE0009"/>visiškai aiškios ir nedviprasmiškos<QUOT.END REF.START="QS0009" CODE="201C" ID="QE0009"/> ir kad abiejose nuostatose <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0010" REF.END="QE0010"/>aiškiai nurodyta, jog draudimo apsauga netaikoma tokiais atvejais kaip šis, kai keleivis važiuoja savaeigės transporto priemonės dalyje, kurioje neįrengtos stacionarios sėdimosios vietos<QUOT.END REF.START="QS0010" CODE="201C" ID="QE0010"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0008"><P>Žr. sprendimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą (32 punktas).</P></NOTE>. <HT TYPE="ITALIC">Court of appeal</HT> (Apeliacinis teismas) teigimu, tai yra teisėkūros politikos pasirinkimas, todėl jis nesutiko su <HT TYPE="ITALIC">High Court</HT> (Aukštasis teismas) požiūriu į šį aiškinimo klausimą, teigdamas, kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0011" REF.END="QE0011"/>neįmanoma šių nuostatų aiškinti taip, kad jos būtų suderinamos su Trečiosios direktyvos reikalavimais, nes priešingu atveju taikomas aiškinimas būtų <HT TYPE="ITALIC">contra legem</HT> ir taip būtų iškraipytas tikrasis abiejų nuostatų tekstas<QUOT.END REF.START="QS0011" CODE="201C" ID="QE0011"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0009"><P>Žr. sprendimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą (34 punktas).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0029"><NO.P>29.</NO.P><TXT>Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, kaip nacionalinis teismas turėtų elgtis privačių asmenų byloje, jeigu taikytini nacionalinės teisės aktai akivaizdžiai prieštarauja direktyvos reikalavimams ir jų neįmanoma aiškinti taip, kad jie atitiktų tokius reikalavimus.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="6"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0030"><NO.P>30.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu <HT TYPE="ITALIC">Court of appeal</HT> (Apeliacinis teismas) mano, jog iš <DATE ISO="20160419">2016 m. balandžio 19 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">DI</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑441/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:278">EU:C:2016:278</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) matyti, kad, jeigu direktyvą atitinkančio aiškinimo taikyti neįmanoma, nacionalinis teismas kiek įmanoma privalo netaikyti nacionalinės teisės nuostatų net bylose tarp privačių šalių.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0031"><NO.P>31.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į tai, <HT TYPE="ITALIC">Court of appeal</HT> (Apeliacinis teismas) daro išvadą, kad 1961 m. įstatymo 65 straipsnio 1 dalies a punktas ir 1962 m. potvarkio 6 straipsnis turi būti netaikomi tiek, kiek pagal šias nuostatas numatyta, jog draudimo apsauga netaikoma keleiviams, kurie važiuoja sėdėdami ne stacionariose sėdimose vietose.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0032"><NO.P>32.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu <HT TYPE="ITALIC">Court of appeal</HT> (Apeliacinis teismas) mano, kad, jei būtų netaikoma 1962 m. potvarkio 6 straipsnyje esanti frazė <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0012" REF.END="QE0012"/>kuriose numatytos ir įrengtos keleiviams skirtos sėdimosios vietos<QUOT.END REF.START="QS0012" CODE="201C" ID="QE0012"/>, visos transporto priemonės, išskyrus motociklus, patektų į 1961 m. įstatymo 65 straipsnio 1 dalies a punkto taikymo sritį ir kiltų teisinė pareiga apdrausti visas transporto priemones. Kalbant apie pastarąją nuostatą, reikia pasakyti, kad turėtų būti netaikomas šio įstatymo 65 straipsnio 1 dalies a punkto i papunkčio tekstas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0033"><NO.P>33.</NO.P><TXT>Šių tekstų netaikymas turėtų poveikį atgaline data. Tai reikštų, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas draudimo liudijimas nebeturėtų būti laikomas <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0013" REF.END="QE0013"/>patvirtintu liudijimu<QUOT.END REF.START="QS0013" CODE="201C" ID="QE0013"/>, kaip tai suprantama pagal 1961 m. įstatymo 62 straipsnio 1 dalies a punktą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, pagrindinėje byloje nurodytos transporto priemonės vairuotojas ir savininkas šiomis sąlygomis būtų teoriškai padarę nusikalstamą veiką, pirmasis – dėl šios transporto priemonės vairavimo viešajame kelyje neturint patvirtinto draudimo liudijimo, o antrasis – dėl to, kad leido taip vairuoti minėtą transporto priemonę.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0034"><NO.P>34.</NO.P><TXT>Vis dėlto, anot <HT TYPE="ITALIC">Court of appeal</HT> (Apeliacinis teismas), jei pati nuostata dėl draudimo apsaugos netaikymo keleiviams, kurie važiuoja sėdėdami ne stacionarioje sėdimoje vietoje, būtų išbraukta iš pagrindinėje byloje nagrinėjamo draudimo liudijimo tuo pagrindu, kad ji nesuderinama su Sąjungos teise, šis liudijimas automatiškai vėl būtų laikomas patvirtintu liudijimu, kaip tai suprantama pagal 1961 m. įstatymo 62 straipsnio 1 dalies a punktą, ir neliktų P. ir P. Meade baudžiamosios atsakomybės klausimo.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0035"><NO.P>35.</NO.P><TXT>Šio teismo teigimu, atitinkamai kyla klausimas, ar pripažinus, kad nuostata netaikytina, gali kilti arba turėtų kilti tokio masto pasekmių ir ar toks pripažinimas iš esmės nereikštų tam tikro tiesioginio horizontalaus Trečiosios direktyvos veikimo privataus draudiko, FBD, atžvilgiu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0036"><NO.P>36.</NO.P><TXT>Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad šioje byloje kyla sudėtingų ir iki šiol neišspręstų klausimų dėl to, kokiu mastu direktyvos dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo gali turėti tiesioginį poveikį visiškai privačiai šaliai, kaip antai FBD, kai, atsižvelgiant į <DATE ISO="20070419">2007 m. balandžio 19 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Farrell</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑356/05</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2007:229">EU:C:2007:229</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>), neišvengiamai turėtų būti nebetaikomos atitinkamos 1961 m. įstatymo 65 straipsnio 1 dalies a punkto ir 1962 m. potvarkio 6 straipsnio nuostatos.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0037"><NO.P>37.</NO.P><TXT>Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad jei jis privalo netaikyti draudimo liudijimo nuostatos dėl draudimo apsaugos netaikymo, tai reiškia, kad D. Smith pagrįstai pareiškė ieškinį P. ir P. Meade ir kad FBD savo ruožtu privalo atlyginti šių atsakovų patirtus nuostolius. Ir, atvirkščiai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad, jei jis neprivalo netaikyti draudimo liudijimo nuostatos dėl draudimo apsaugos netaikymo, FBD gali pasinaudoti atitinkamomis teisinėmis priemonėmis, tarp kurių galėtų būti Sprendimu <HT TYPE="ITALIC">Francovich ir kt</HT>.<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0010"><P><DATE ISO="19911119">1991 m. lapkričio 19 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Francovich ir kt</HT>.</NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑6/90 ir C‑9/90</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1991:428">EU:C:1991:428</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>).</P></NOTE> grindžiamas ieškinys dėl žalos atlyginimo, ir reikalauti, kad valstybė atlygintų 3 mln. EUR sumą, kurią FBD išmokėjo D. Smith pagal taikos sutartį.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="7"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0038"><NO.P>38.</NO.P><TXT>Šiomis aplinkybėmis <HT TYPE="ITALIC">Court of appeal</HT> (Apeliacinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:</TXT><QUOT.S LEVEL="1"><P><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0014" REF.END="QE0014"/>Ar tuo atveju, kai:</P><P><LIST TYPE="roman"><ITEM><NP><NO.P>i)</NO.P><TXT>atitinkamose nacionalinės teisės nuostatose numatyta, kad privalomojo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo apsauga netaikoma asmenims, kuriems savaeigėje transporto priemonėje neįrengtos stacionarios sėdimosios vietos,</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>ii)</NO.P><TXT>atitinkamame draudimo liudijime numatyta, kad draudimo apsauga taikoma tik keleiviams, kurie keliauja sėdėdami stacionariose sėdimose vietose, ir eismo įvykio metu šis liudijimas pagal tas nacionalinės teisės nuostatas faktiškai buvo patvirtintas draudimo liudijimas,</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>iii)</NO.P><TXT>ankstesniu Teisingumo Teismo sprendimu (<DATE ISO="20070419">2007 m. balandžio 19 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Farrell</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑356/05</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2007:229">EU:C:2007:229</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) jau pripažinta, kad aptariamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatyta, jog nagrinėjamais atvejais draudimo apsauga netaikoma, prieštarauja ES teisei, todėl jos neturi būti taikomos, ir</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>iv)</NO.P><TXT>atsižvelgiant į nacionalinės teisės nuostatų tekstą, jų negalima aiškinti taip, kad jos atitiktų ES teisės reikalavimus,</TXT></NP></ITEM></LIST></P><P>byloje tarp privačių šalių ir privačios draudimo bendrovės dėl 1999 m. įvykusio eismo įvykio, per kurį buvo sunkiai sužalotas keleivis, kuris keliavo sėdėdamas ne stacionarioje sėdimoje vietoje, jeigu šalių sutikimu nacionalinis teismas įtraukė privačią draudimo bendrovę ir valstybę į šią bylą kaip atsakoves, nacionalinis teismas, kai netaiko aptariamų nacionalinės teisės nuostatų, taip pat privalo netaikyti nuostatos dėl draudimo apsaugos netaikymo arba kitaip užkirsti kelią draudikui remtis nuostata dėl draudimo apsaugos netaikymo, numatyta tuo metu galiojusiame transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo liudijime, kad sužalotas nukentėjusysis pagal tą liudijimą būtų galėjęs gauti žalos atlyginimą tiesiogiai iš draudimo bendrovės? Arba subsidiariai – ar toks rezultatas iš esmės reikštų tam tikrą direktyvos tiesioginį horizontalų poveikį privačiai šaliai, kuris draudžiamas pagal ES teisę?<QUOT.END REF.START="QS0014" CODE="201C" ID="QE0014"/></P></QUOT.S></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">III.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Analizė</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0039"><NO.P>39.</NO.P><TXT>Prejudiciniu klausimu, kurį, mano nuomone, reikia performuluoti siekiant pritaikyti jį pagrindinės bylos aplinkybėms ir dalykui, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, pirma, ar nagrinėdamas bylą, kurios šalys – draudimo bendrovė, perėmusi nukentėjusiojo asmens, kuriam ji išmokėjo žalos atlyginimą, teises, ir valstybė, jis turi netaikyti savo nacionalinės teisės nuostatų, pagal kurias transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas neapima atsakomybės už asmenų, keliaujančių motorinės transporto priemonės dalyje, kuri neskirta keleiviams ir kurioje jiems nėra įrengta sėdimų vietų, sužalojimą ir kurios prieštarauja Trečiosios direktyvos 1 straipsniui, kaip matyti iš <DATE ISO="20070419">2007 m. balandžio 19 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Farrell</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑356/05</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2007:229">EU:C:2007:229</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0040"><NO.P>40.</NO.P><TXT>Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo nurodyti, ar dėl tokio nacionalinės teisės nuostatų netaikymo taip pat turėtų būti netaikoma atitinkamoje draudimo sutartyje esanti nuostata dėl draudimo apsaugos netaikymo ir todėl draudikas būtų įpareigotas atlyginti žalą nukentėjusiajam asmeniui.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0041"><NO.P>41.</NO.P><TXT>Siekiant aiškiai apibrėžti procesinę situaciją, kuriai esant buvo pateiktas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, reikia patikslinti, kaip tai buvo patvirtinta per posėdį, jog toje proceso stadijoje, kai buvo pateiktas šis prašymas, pagrindinės bylos šalys buvo FBD ir Airijos valstybė. Taigi, tai yra vertikalaus pobūdžio ginčas.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="8"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0042"><NO.P>42.</NO.P><TXT>Todėl šiuo aspektu dabar nagrinėjama byla skiriasi nuo bylos, kurioje buvo priimtas <DATE ISO="20160419">2016 m. balandžio 19 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">DI</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑441/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:278">EU:C:2016:278</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>), kurį kelis kartus nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Pridursiu, kad tas sprendimas buvo susijęs su galimybe remtis bendrojo Sąjungos teisės principo, t. y. nediskriminavimo dėl amžiaus principo, netaikymu byloje tarp privačių asmenų, o dabar nagrinėjamoje byloje siekiama apibrėžti direktyvos veikimą. Atsižvelgdamas į Sąjungos antrinės teisės akto ypatumus, kuriuos daug kartų yra pabrėžęs Teisingumo Teismas, kad ir kaip būtų, nemanau, jog išvados, darytinos iš <DATE ISO="20160419">2016 m. balandžio 19 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">DI</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑441/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:278">EU:C:2016:278</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>), gali būti automatiškai taikomos byloje, kurioje kyla klausimas dėl atskiros direktyvos veikimo.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0043"><NO.P>43.</NO.P><TXT>Pagrindinėje byloje nagrinėjant vertikalaus pobūdžio ginčą iš esmės keliamas klausimas, ar direktyva gali būti tiesiogiai nustatyta tam tikra pareiga privačiam asmeniui, šiuo atveju – FBD. Šis klausimas kilo todėl, kad tai yra Airijos valstybės gynybos pagrindas, nurodytas siekiant, kad jai nebūtų pripažinta pareiga atlyginti žalą D. Smith.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0044"><NO.P>44.</NO.P><TXT>Tačiau per posėdį buvo patvirtinta, kad, kiek tai susiję su <HT TYPE="ITALIC">Court of appeal</HT> (Apeliacinis teismas) nagrinėjamu apeliaciniu skundu byloje tarp FBD ir Airijos valstybės, nėra pareikšta jokio reikalavimo, kuriuo būtų prašoma pripažinti šios valstybės atsakomybę už Sąjungos teisės pažeidimą remiantis <DATE ISO="19911119">1991 m. lapkričio 19 d.</DATE> Sprendime <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Francovich ir kt</HT>.</NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑6/90 ir C‑9/90</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1991:428">EU:C:1991:428</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) suformuota jurisprudencija. Tai patvirtina prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta informacija, kad per šį teismo posėdį FBD advokatas patikslino, kad, jeigu jo klientės apeliacinis skundas būtų patenkintas, ji siektų atitinkamomis teisinėmis priemonėmis, tarp kurių galėtų būti Sprendimu <HT TYPE="ITALIC">Francovich ir kt</HT>.<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0011"><P><DATE ISO="19911119">1991 m. lapkričio 19 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Francovich ir kt</HT>.</NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑6/90 ir C‑9/90</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1991:428">EU:C:1991:428</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>).</P></NOTE> grindžiamas ieškinys dėl žalos atlyginimo, susigrąžinti iš valstybės D. Smith išmokėtą sumą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0012"><P>Žr. sprendimą dėl prašymo priimti prejdicinį sprendimą (9 punktas).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0045"><NO.P>45.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, darau išvadą, kad nuo atsakymo, kuris bus pateiktas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą, priklausys tai, ar FBD vėliau pareikš ieškinį, siekdama atgauti iš valstybės sumą, kurią šis draudikas išmokėjo D. Smith.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0046"><NO.P>46.</NO.P><TXT>Taigi, vadovaudamosi šia bylinėjimosi strategija, pagrindinės bylos šalys iš pradžių siekia nustatyti – būtent tai atspindi prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas Teisingumo Teismui, – kokių pareigų pagal Sąjungos teisę kyla atitinkamai FBD ir Airijos valstybei tokioje situacijoje, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0047"><NO.P>47.</NO.P><TXT>Aišku, kad Teisingumo Teismui nusprendus, jog, nepaisant Airijos valstybės netinkamai perkelto Trečiosios direktyvos 1 straipsnio, pareiga atlyginti D. Smith patirtą žalą tenka būtent FBD, šis draudikas galėtų nuspręsti nepareikšti ieškinio, kuriuo būtų siekiama susigrąžinti D. Smith išmokėtą sumą iš šios valstybės, nesvarbu, ar tai būtų daroma reikalaujant minėtos valstybės atsakomybės pagal ieškinį dėl žalos atlyginimo, grindžiamą Sprendimu <HT TYPE="ITALIC">Francovich ir kt</HT>.<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0013"><P><DATE ISO="19911119">1991 m. lapkričio 19 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Francovich ir kt</HT>.</NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑6/90 ir C‑9/90</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1991:428">EU:C:1991:428</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, ar prireikus pasinaudojant kitomis procesinėmis priemonėmis, kurios leidžiamos pagal Airijos teisę.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0048"><NO.P>48.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Court of appeal</HT> (Apeliacinis teismas) nagrinėjant apeliacinį skundą, FBD yra perėmusi nukentėjusiojo asmens, D. Smith, teises<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0014"><P>Žr. sprendimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą (8 ir 25 punktai).</P></NOTE>. Šioje proceso stadijoje keliamas klausimas, kam – draudikui ar valstybei, pagal Sąjungos teisę tenka pareiga atlyginti žalą nukentėjusiajam asmeniui. Siekiant nustatyti subjektą, atsakingą už šį žalos atlyginimą, turi būti patikrinta, ar pagrįstas <HT TYPE="ITALIC">High Court</HT> (Aukštasis teismas) samprotavimas, t. y. kad 1961 m. įstatymo 65 straipsnio 1 dalies a punktas ir 1962 m. potvarkio 6 straipsnis gali būti aiškinami taip, kad atitiktų Trečiąją direktyvą, ir todėl draudimo sutartyje esanti nuostata dėl draudimo apsaugos netaikymo turėtų būti pripažinta niekine.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="9"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0049"><NO.P>49.</NO.P><TXT>Kaip nurodžiau pirmiau, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nesutiko su šia prielaida. Todėl jo nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dabar susijęs su Trečiosios direktyvos tiesioginiu veikimu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0050"><NO.P>50.</NO.P><TXT>Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją kiekvienas nacionalinis teismas, nagrinėdamas jo jurisdikcijai priklausančią bylą, privalo visapusiškai taikyti Sąjungos teisę ir apsaugoti teises, kurias ji suteikia privatiems asmenims, atitinkamai netaikydamas jokios nacionalinės teisės nuostatos, galinčios prieštarauti Sąjungos teisei<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0015"><P><DATE ISO="19780309">1978 m. kovo 9 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Simmenthal</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>106/77</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1978:49">EU:C:1978:49</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0021">21</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0051"><NO.P>51.</NO.P><TXT>Primenu, kad pagal Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0015" REF.END="QE0015"/>[k]iekviena valstybė narė &lt;…&gt; imasi visų būtinų priemonių užtikrinti, kad transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra jos teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė būtų apdrausta<QUOT.END REF.START="QS0015" CODE="201C" ID="QE0015"/>. Be to, Trečiosios direktyvos 1 straipsnio pirmoje pastraipoje patikslinta, kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0016" REF.END="QE0016"/>[Pirmosios direktyvos] 3 straipsnio 1 dalyje minimas draudimas apima atsakomybę dėl visiems keleiviams, išskyrus vairuotoją, padarytos žalos dėl transporto priemonės naudojimo<QUOT.END REF.START="QS0016" CODE="201C" ID="QE0016"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0052"><NO.P>52.</NO.P><TXT><DATE ISO="20070419">2007 m. balandžio 19 d.</DATE> Sprendime <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Farrell</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑356/05</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2007:229">EU:C:2007:229</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Trečiosios direktyvos 1 straipsnis aiškintinas kaip draudžiantis nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas neapima atsakomybės už asmenų, keliaujančių motorinės transporto priemonės dalyje, kuri neskirta keleiviams ir kurioje jiems nėra įrengta sėdimų vietų, sužalojimą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0016"><P><DATE ISO="20070419">2007 m. balandžio 19 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Farrell</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑356/05</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2007:229">EU:C:2007:229</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0036">36</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0053"><NO.P>53.</NO.P><TXT>Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad Trečiosios direktyvos 1 straipsnis atitinka visas tiesioginio veikimo sąlygas ir todėl suteikia privatiems asmenims teisių, kuriomis jie gali tiesiogiai remtis nacionaliniuose teismuose<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0017"><P><DATE ISO="20070419">2007 m. balandžio 19 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Farrell</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑356/05</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2007:229">EU:C:2007:229</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0044">44</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0054"><NO.P>54.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu Teisingumo Teismas priminė savo suformuotą jurisprudenciją, pagal kurią direktyvos nuostata yra tiesioginio veikimo, kai ji savo turiniu yra besąlygiška ir pakankamai tiksli<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0018"><P><DATE ISO="20070419">2007 m. balandžio 19 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Farrell</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑356/05</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2007:229">EU:C:2007:229</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0037">37</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0055"><NO.P>55.</NO.P><TXT>Teisingumo Teismas konstatavo, kad Trečiosios direktyvos 1 straipsnis atitinka šiuos kriterijus, ir pažymėjo, kad šis straipsnis leidžia nustatyti tiek valstybės narės, tiek naudos gavėjų pareigą, o šių nuostatų turinys yra besąlyginis ir tikslus<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0019"><P><DATE ISO="20070419">2007 m. balandžio 19 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Farrell</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑356/05</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2007:229">EU:C:2007:229</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0038">38</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Todėl, Teisingumo Teismo teigimu, Trečiosios direktyvos 1 straipsniu gali būti remiamasi siekiant netaikyti nacionalinės teisės nuostatų, pagal kurias privalomojo draudimo apsauga neapima asmenų, keliaujančių bet kurioje transporto priemonės dalyje, kuri nėra skirta keleiviams ir kurioje nėra įrengta sėdimų vietų<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0020"><P><DATE ISO="20070419">2007 m. balandžio 19 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Farrell</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑356/05</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2007:229">EU:C:2007:229</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0038">38</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0056"><NO.P>56.</NO.P><TXT>Pradinis atsakymas į klausimą, ar šia nuostata gali būti remiamasi prieš Antrosios direktyvos 1 straipsnio 4 dalyje numatytą žalos atlyginimą garantuojančią instituciją, buvo pateiktas <DATE ISO="20070419">2007 m. balandžio 19 d.</DATE> Sprendime <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Farrell</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑356/05</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2007:229">EU:C:2007:229</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>), paskui jis papildytas <DATE ISO="20171010">2017 m. spalio 10 d.</DATE> Sprendime <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Farrell</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑413/15</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:745">EU:C:2017:745</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>).</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="10"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0057"><NO.P>57.</NO.P><TXT>Pastarajame sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, kad direktyvos nuostatomis, kurios gali būti laikomos tiesiogiai veikiančiomis, gali būti remiamasi prieš privatinės teisės reglamentuojamą instituciją, kuriai valstybė narė patikėjo su viešuoju interesu susijusį uždavinį, kaip antai tą, kuris yra neatsiejamas nuo valstybėms narėms Antrosios direktyvos 1 straipsnio 4 dalyje nustatyto įpareigojimo, ir kuri pagal įstatymą šiuo tikslu turi specialius įgaliojimus, kaip antai teisę įpareigoti draudikus, vykdančius transporto priemonių draudimo veiklą atitinkamos valstybės narės teritorijoje, tapti jos nariais ir ją finansuoti<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0021"><P><DATE ISO="20171010">2017 m. spalio 10 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Farrell</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑413/15</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:745">EU:C:2017:745</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0042">42</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0058"><NO.P>58.</NO.P><TXT>Kitaip nei bylose, kuriose buvo priimti abu minėti sprendimai <HT TYPE="ITALIC">Farrell</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0022"><P><DATE ISO="20070419">2007 m. balandžio 19 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Farrell</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑356/05</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2007:229">EU:C:2007:229</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20171010">2017 m. spalio 10 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Farrell</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑413/15</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:745">EU:C:2017:745</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, dabar nagrinėjamoje pagrindinėje byloje nedalyvauja žalos atlyginimą garantuojanti Airijos institucija, t. y. MIBI. Šio nedalyvavimo priežastis – tai, kad, skirtingai nei transporto priemonės, kurioje važiavo Elaine Farrell, savininkas, transporto priemonės, kurioje keliavo D. Smith, savininkas (Philip Meade) turėjo transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo liudijimą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0059"><NO.P>59.</NO.P><TXT>Kaip nurodžiau pirmiau, toje proceso stadijoje, kai buvo pateiktas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, pagrindinės bylos šalys yra FBD ir Airijos valstybė.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0060"><NO.P>60.</NO.P><TXT>Taigi, pripažinus Trečiosios direktyvos 1 straipsnio tiesioginį veikimą, negali būti jokios abejonės dėl FBD galimybės remtis šia nuostata prieš Airijos valstybę siekiant, kad būtų netaikomos Trečiajai direktyvai prieštaraujančios nacionalinės nuostatos. Jei tam tikra aplinkybe galima remtis prieš tokį valstybės vardu veikiantį subjektą kaip MIBI, <HT TYPE="ITALIC">a fortiori</HT> ja galima remtis ir prieš valstybę kaip viešosios valdžios instituciją. Taip siekiama, kad valstybė negautų naudos dėl Sąjungos teisės nesilaikymo<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0023"><P><DATE ISO="20171010">2017 m. spalio 10 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Farrell</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑413/15</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:745">EU:C:2017:745</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0032">32</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0061"><NO.P>61.</NO.P><TXT>Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje FBD gali pagrįstai remtis Trečiosios direktyvos 1 straipsniu siekdama išvengti 1961 m. įstatymo 65 straipsnio 1 dalies a punkto ir 1962 m. potvarkio 6 straipsnio taikymo.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0062"><NO.P>62.</NO.P><TXT>Jei pagal Airijos sistemą žalos atlyginimą garantuojančios institucijos subsidiarus įsikišimas numatytas tik tuo atveju, jei transporto priemonės savininkas turi draudimo liudijimą ir šis liudijimas neapima konkrečios draudimo rizikos<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0024"><P>Kaip Teisingumo Teismas yra nusprendęs <DATE ISO="20130711">2013 m. liepos 11 d.</DATE> Sprendime <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Csonka ir kt</HT>.</NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑409/11</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:512">EU:C:2013:512</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>), <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0017" REF.END="QE0017"/>tokios institucijos įsikišimas buvo sukurtas kaip galutinė priemonė, numatyta tik tais atvejais, kai žalą sukėlė nenustatyta transporto priemonė arba transporto priemonė, kurios atžvilgiu nesilaikyta pareigos apdrausti, kaip numatyta Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje<QUOT.END REF.START="QS0017" CODE="201C" ID="QE0017"/> (30 punktas ir nurodyta jurisprudencija). Pastarasis atvejis, Teisingumo Teismo teigimu, susijęs su <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0018" REF.END="QE0018"/>transporto priemone, dėl kurios nesudaryta draudimo sutartis<QUOT.END REF.START="QS0018" CODE="201C" ID="QE0018"/> (31 punktas).</P></NOTE>, kuri vis dėlto turėtų būti padengta, jei valstybė būtų tinkamai perkėlusi Trečiosios direktyvos 1 straipsnį, būtent ši valstybė turi prisiimti tokios situacijos finansines pasekmes.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0063"><NO.P>63.</NO.P><TXT>Priešingai, nei prašo pripažinti Airijos vyriausybė, Trečiosios direktyvos 1 straipsniui prieštaraujančių nacionalinių nuostatų netaikymas automatiškai nereiškia, kad draudikui pereina pareiga atlyginti žalą D. Smith. Pažymiu, kad nagrinėjamoje draudimo sutartyje esančia nuostata dėl draudimo apsaugos netaikymo yra įgyvendinamos nacionalinio įstatymų leidėjo nustatytos taisyklės dėl patvirtinto draudimo liudijimo rengimo. Pagrindinės bylos aplinkybėmis Airijos vyriausybė negali remtis Trečiosios direktyvos 1 straipsniu siekdama, kad būtų netaikoma ši sutarties sąlyga ir kad šiuo pagrindu būtų pripažinta draudiko pareiga prisiimti D. Smith žalos atlyginimą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0064"><NO.P>64.</NO.P><TXT>Jei būtų pripažintas toks atsakomybės už netinkamą direktyvos perkėlimą perėjimas, tai prieštarautų suformuotai Teisingumo Teismo jurisprudencijai, pagal kurią Sąjungos antrinės teisės aktu, kaip antai direktyva, atsižvelgiant į jos pobūdį ir savybes, negali būti tiesiogiai nustatytos pareigos privatiems asmenims.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="11"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0065"><NO.P>65.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu primintina, kad pagal SESV 288 straipsnio trečią pastraipą direktyva, kurios privalomumu grindžiama galimybė ja remtis, privaloma tik <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0019" REF.END="QE0019"/>kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta<QUOT.END REF.START="QS0019" CODE="201C" ID="QE0019"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0025"><P>Žr. <DATE ISO="20131212">2013 m. gruodžio 12 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Portgás</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑425/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:829">EU:C:2013:829</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0022">22</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Remiantis jurisprudencija, darytina išvada, kad pačia direktyva savaime negali būti sukuriamos pareigos privatiems asmenims, taigi negalima ir remtis pačia direktyva prieš tokius asmenis nacionaliniuose teismuose<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0026"><P>Be kita ko, žr. <DATE ISO="20171010">2017 m. spalio 10 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Farrell</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑413/15</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:745">EU:C:2017:745</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0031">31</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir nurodyta jurisprudencija). Kaip Teisingumo Teismas yra nusprendęs <DATE ISO="19871008">1987 m. spalio 8 d.</DATE> Sprendime <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Kolpinghuis Nijmegen</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>80/86</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1987:431">EU:C:1987:431</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>), <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0020" REF.END="QE0020"/>nacionalinė institucija negali privataus asmens atžvilgiu remtis direktyvos nuostata, kurios privalomas perkėlimas į nacionalinę teisę dar nėra įvykdytas<QUOT.END REF.START="QS0020" CODE="201C" ID="QE0020"/> (10 punktas). Taip pat žr. <DATE ISO="20140227">2014 m. vasario 27 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">OSA</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑351/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2014:110">EU:C:2014:110</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0047">47</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>. Teisingumo Teismo teigimu, išplėsti galimybę remtis neperkeltomis direktyvomis į santykių tarp privačių asmenų sritį reikštų pripažinti, kad Sąjunga turi teisę nustatyti privatiems asmenims nedelsiant įsigaliosiančius įpareigojimus, nors tokią kompetenciją ji turi tik tais atvejais, kai yra įgaliota priimti reglamentus<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0027"><P>Be kita ko, žr. <DATE ISO="20171010">2017 m. spalio 10 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Farrell</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑413/15</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:745">EU:C:2017:745</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0031">31</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>. Iš šios jurisprudencijos matyti, kad, net jei asmuo patenka į šios direktyvos <HT TYPE="ITALIC">ratione personae</HT> taikymo sritį, nacionaliniuose teismuose prieš jį negali būti savaime remiamasi jos nuostatomis<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0028"><P>Žr. <DATE ISO="20131212">2013 m. gruodžio 12 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Portgás</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C-425/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:829">EU:C:2013:829</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0025">25</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Todėl negali būti pripažintas direktyvos nuostatų tiesioginis vertikalus veikimas <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0021" REF.END="QE0021"/>žemyn<QUOT.END REF.START="QS0021" CODE="201C" ID="QE0021"/>, nes valstybė negali privačių asmenų atžvilgiu remtis netinkamu savo pačios pareigų įvykdymu<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0029"><P>Šiuo klausimu žr. Simon, D., <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0022" REF.END="QE0022"/>Le Système juridique communautaire<QUOT.END REF.START="QS0022" CODE="201C" ID="QE0022"/>, 3<HT TYPE="SUP">e</HT> édition, Presses universitaires de France, Paris, 2001, § 317, ypač p. 396 ir 397.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0066"><NO.P>66.</NO.P><TXT>Be to, priešingai, nei teigė Airijos vyriausybė vykstant šiai procedūrai dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, FBD pareiga prisiimti D. Smith žalos atlyginimą negali kilti pagal analogiją remiantis jurisprudencijos tendencija, išplaukiančia iš <DATE ISO="19960430">1996 m. balandžio 30 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">CIA Security International</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑194/94</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1996:172">EU:C:1996:172</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20000926">2000 m. rugsėjo 26 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Unilever</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑443/98</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2000:496">EU:C:2000:496</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>), kurie abu buvo susiję su <DATE ISO="19830328">1983 m. kovo 28 d.</DATE> Tarybos direktyvos, nustatančios informacijos apie techninius standartus ir reglamentus teikimo tvarką<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0030"><P><REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="109" PAGE.FIRST="8" DATE.PUB="1983">OL L 109, 1983, p. 8</REF.DOC.OJ>.</P></NOTE>, išaiškinimu. Kaip nurodė Teisingumo Teismas pastarojo sprendimo 51 punkte, šiai jurisprudencijos tendencijai būdingas konstatavimas, kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0023" REF.END="QE0023"/>Direktyva 83/189 visiškai nėra nustatomas materialus teisės normos, kuria remdamasis nacionalinis teismas turi priimti sprendimą savo nagrinėjamoje byloje, turinys. Ja privatiems asmenims nesukuriama nei teisių, nei pareigų<QUOT.END REF.START="QS0023" CODE="201C" ID="QE0023"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0067"><NO.P>67.</NO.P><TXT>Be to, <DATE ISO="19960328">1996 m. kovo 28 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Ruiz Bernáldez</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑129/94</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1996:143">EU:C:1996:143</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>), mano nuomone, negali būti aiškinamas taip, kad pagal jį valstybei leidžiama remtis Trečiosios direktyvos 1 straipsniu prieš FBD, kad ši prisiimtų pareigą atlyginti žalą, nes šiame sprendime Teisingumo Teismas nenagrinėjo konkrečiai problematikos, susijusios su galimybe remtis direktyva prieš privatų asmenį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0068"><NO.P>68.</NO.P><TXT>Galiausiai, pabrėžiu, kad jei tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, būtų pripažinta FBD pareiga atlyginti D. Smith žalą, tai būtų neteisinga ir prieštarautų teisinio saugumo principui. Iš tiesų, kaip teisingai pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, akivaizdu, kad privatus subjektas, kaip antai FBD, rėmėsi šiomis nacionalinėmis nuostatomis dėl draudimo apsaugos netaikymo, kad išduotų patvirtintą draudimo liudijimą. FBD negalėjo veikti vadovaudamasi sutarties laisvės principu ir šio liudijimo išdavimas buvo ne savarankiškų draudiko veiksmų, o elgesio, kurio reikalaujama pagal nacionalinės teisės aktus, rezultatas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0069"><NO.P>69.</NO.P><TXT>Be to, kaip teisingai pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0024" REF.END="QE0024"/>beveik nekyla abejonių, kad šioje byloje nagrinėjamo FBD išduoto draudimo liudijimo kaina atspindėjo jo teisėtai suprantamas draudimo rizikos ribas ir tokia rizika neapėmė keleivių, vežamų furgonais, kuriuose neįrengtos stacionarios sėdimosios vietos<QUOT.END REF.START="QS0024" CODE="201C" ID="QE0024"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0031"><P>Žr. sprendimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą (33 punktas).</P></NOTE>. Jei būtų pripažintas Trečiosios direktyvos 1 straipsnio nuostatų tiesioginis vertikalus veikimas <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0025" REF.END="QE0025"/>žemyn<QUOT.END REF.START="QS0025" CODE="201C" ID="QE0025"/>, draudikas turėtų prisiimti pareigą išmokėti kompensaciją, kurios nebuvo numatyta sutartyje.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="12"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0070"><NO.P>70.</NO.P><TXT>Šiomis aplinkybėmis negalima sutikti, jog dėl to, kad pagal Trečiosios direktyvos 1 straipsnį jam prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos bus netaikomos byloje tarp FBD ir Airijos valstybės, šiam draudikui tiesiogiai atgaline data būtų nustatyta šiame straipsnyje numatyta pareiga dėl <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0026" REF.END="QE0026"/>visiems keleiviams, išskyrus vairuotoją, padarytos žalos dėl transporto priemonės naudojimo<QUOT.END REF.START="QS0026" CODE="201C" ID="QE0026"/> atlyginimo.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0071"><NO.P>71.</NO.P><TXT>Net jei būtų laikoma, kad draudikui tenkanti pareiga kyla ne iš Trečiosios direktyvos 1 straipsnio, o iš nacionalinės teisės nuostatų, iš kurių išbrauktos šiam straipsniui prieštaraujančios dalys, tai nekeičia mano pozicijos, grindžiamos taisykle, kad valstybė negali vienaip arba kitaip gauti kokios nors naudos dėl netinkamo direktyvos perkėlimo, siekdama nustatyti draudikams pareigą apdrausti riziką, dėl kurios pati valstybė narė aiškiai nurodė, kad šiai rizikai draudimo apsauga netaikoma.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0072"><NO.P>72.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu primintina, jog iš Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies ir Trečiosios direktyvos 1 straipsnio pirmos pastraipos aiškiai matyti, kad būtent kiekviena valstybė narė turi imtis visų būtinų priemonių, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas apimtų atsakomybę už transporto priemonių keleiviams, kaip antai D. Smith, padarytus kūno sužalojimus. Jei valstybė narė nesiėmė tokių priemonių ir net, kaip šioje byloje, patvirtino priemones, dėl kurių į draudimo sutartis neįtraukiamas šios rūšies žalos atlyginimas, manau, ji turėtų prisiimti savo veiksmų finansines pasekmes.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0073"><NO.P>73.</NO.P><TXT>Apskritai, draudikas nepažeidė nei Trečiosios direktyvos 1 straipsnio pirmoje pastraipoje numatytos taisyklės, nei savo nacionalinės teisės nuostatų, kuriomis buvo perkeltas šis straipsnis. Būtent valstybė pažeidė minėtą straipsnį netinkamai jį perkeldama. Ji negali gauti naudos iš šios situacijos, susiklosčiusios dėl netinkamo perkėlimo.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0074"><NO.P>74.</NO.P><TXT>Jurisprudencijos, iš kurios išplaukia tiesioginis direktyvų veikimas, logiką atitinka tai, kad privatus subjektas, kaip antai FBD, dėl kurio primintina, kad jis perėmė nukentėjusiojo asmens teises, galėtų byloje prieš valstybę reikalauti, kad pastaroji laikytųsi savo pareigų. Šiuo klausimu primintina, kad tiesioginio veikimo koncepcija grindžiama argumentu dėl <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0027" REF.END="QE0027"/>asmenų, siekiančių apsaugoti savo teises, budrumo<QUOT.END REF.START="QS0027" CODE="201C" ID="QE0027"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0032"><P><DATE ISO="19630205">1963 m. vasario 5 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Van Gend &amp; Loos</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>26/62</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1963:1">EU:C:1963:1</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, p. 25). Taip pat nurodau generalinio advokato N. Wahl išvadą byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Portgás</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑425/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:623">EU:C:2013:623</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>), kurioje remdamasis <DATE ISO="19860226">1986 m. vasario 26 d.</DATE> Sprendimu <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Marshall</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>152/84</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1986:84">EU:C:1986:84</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0047">47</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) šis generalinis advokatas priminė, kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0028" REF.END="QE0028"/>tiesioginio direktyvų veikimo pripažinimas iš esmės yra pagrįstas dviem vienas kitą papildančiais tikslais: būtinybe veiksmingai užtikrinti iš šių teisės aktų kylančias privačių asmenų teises ir siekiu pritaikyti sankcijas nacionalinėms institucijoms, kurios nesilaiko privalomumo reikalavimo ir neužtikrina jų veiksmingo taikymo<QUOT.END REF.START="QS0028" CODE="201C" ID="QE0028"/> (30 punktas).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0075"><NO.P>75.</NO.P><TXT>Pateikęs savo argumentus, galiu taip apibendrinti pagrindinėje byloje nagrinėjamą situaciją: priėmus <DATE ISO="20090205">2009 m. vasario 5 d.</DATE> <HT TYPE="ITALIC">High Court</HT> (Aukštasis teismas) sprendimą sutikusi sudaryti taikos sutartį su D. Smith dėl pastarajam padarytos žalos atlyginimo, FBD iš tikrųjų prisiėmė pareigą, kurią turėjo įvykdyti Airijos valstybė. Tokia pareiga teisiškai negalėtų pereiti FBD, nes tai reikštų Trečiosios direktyvos 1 straipsnio pirmos pastraipos tiesioginį veikimą šio draudiko atžvilgiu, įpareigojant jį padengti riziką, į kurią jis neatsižvelgė apskaičiuodamas draudimo įmoką.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0076"><NO.P>76.</NO.P><TXT>Taigi, pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija prilygintina Airijos valstybės nepagrįstam praturtėjimui ir turi būti išnagrinėta taip, kad atitiktų Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį ir Trečiosios direktyvos 1 straipsnio pirmą pastraipą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0077"><NO.P>77.</NO.P><TXT>Iš išdėstytų argumentų matyti, kad nagrinėdamas bylą, kurios šalys – draudimo bendrovė, perėmusi nukentėjusiojo asmens, kuriam ji išmokėjo žalos atlyginimą, teises, ir valstybė, nacionalinis teismas turi netaikyti savo nacionalinės teisės nuostatų, pagal kurias transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas neapima atsakomybės už asmenų, keliaujančių motorinės transporto priemonės dalyje, kuri neskirta keleiviams ir kurioje jiems nėra įrengta sėdimų vietų, sužalojimą ir kurios prieštarauja Trečiosios direktyvos 1 straipsniui, kaip matyti iš <DATE ISO="20070419">2007 m. balandžio 19 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Farrell</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑356/05</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2007:229">EU:C:2007:229</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>).</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="13"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0078"><NO.P>78.</NO.P><TXT>Tokio nacionalinės teisės nuostatų, prieštaraujančių Trečiosios direktyvos 1 straipsniui, netaikymo pasekmė negali būti tai, kad draudikas, kuris laikėsi tokių nuostatų, būtų įpareigotas nukentėjusiajam asmeniui atlyginti žalą, kurios neapima patvirtintas draudimo liudijimas.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">IV.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Išvada</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0079"><NO.P>79.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į <HT TYPE="ITALIC">Court of appeal</HT> (Apeliacinis teismas, Airija) pateiktą prejudicinį klausimą atsakyti taip:</TXT><P><LIST TYPE="ARAB"><ITEM><NP><NO.P>1.</NO.P><TXT>Nagrinėdamas bylą, kurios šalys – draudimo bendrovė, perėmusi nukentėjusiojo asmens, kuriam ji išmokėjo žalos atlyginimą, teises, ir valstybė, nacionalinis teismas turi netaikyti savo nacionalinės teisės nuostatų, pagal kurias transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas neapima atsakomybės už asmenų, keliaujančių motorinės transporto priemonės dalyje, kuri neskirta keleiviams ir kurioje jiems nėra įrengta sėdimų vietų, sužalojimą ir kurios prieštarauja <DATE ISO="19900514">1990 m. gegužės 14 d.</DATE> Trečiosios Tarybos [d]irektyvos 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo 1 straipsniui, kaip matyti iš <DATE ISO="20070419">2007 m. balandžio 19 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Farrell</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑356/05</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2007:229">EU:C:2007:229</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>).</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Tokio nacionalinės teisės nuostatų, prieštaraujančių Trečiosios direktyvos 90/232 1 straipsniui, netaikymo pasekmė negali būti tai, kad draudikas, kuris laikėsi tokių nuostatų, būtų įpareigotas nukentėjusiajam asmeniui atlyginti žalą, kurios neapima patvirtintas draudimo liudijimas.</TXT></NP></ITEM></LIST></P></NP.ECR></GR.SEQ></CONTENTS.CONCLUSION></CONCLUSION>