2025 m. lapkričio 27 d. sprendimas – Byla C‑356/24
Kärntner Landesregierung (Tarnautojo paaukštinimas)

TEISINGUMO TEISMO (dešimtoji kolegija) SPRENDIMAS

2025 m. lapkričio 27 d. ( * )

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvas darbuotojų judėjimas – SESV 45 straipsnis – Reglamentas (ES) Nr. 492/2011 – 7 straipsnio 1 dalis – Socialinė politika – Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje – Direktyva 2000/78/EB – Diskriminacijos dėl amžiaus draudimas – Tarnautojų darbo užmokesčio sistema – Nacionalinės teisės normos, pagal kurias neįskaitomi kitoje valstybėje narėje išdirbti ankstesni lygiavertės veiklos laikotarpiai – Neįskaitymas dėl administracijai pasinaudojus diskrecija priimto sprendimo paaukštinti tarnautoją – Paaukštinimas, priklausantis nuo tam tikro tarnybos metų skaičiaus – Nacionalinės teisės normos, pagal kurias neįskaitomi atitinkamoje valstybėje narėje išdirbti ankstesni lygiavertės veiklos laikotarpiai“

Byloje C‑356/24,

dėl Landesverwaltungsgericht Kärnten (Karintijos žemės administracinis teismas, Austrija) 2024 m. gegužės 16 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2024 m. gegužės 16 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

A. B.

prieš

Kärntner Landesregierung

TEISINGUMO TEISMAS (dešimtoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas J. Passer, penktosios kolegijos pirmininkė M. L. Arastey Sahún (pranešėja), teisėjas D. Gratsias,

generalinis advokatas R. Norkus,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–

Austrijos vyriausybės, atstovaujamos A. Posch ir J. Schmoll,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos S. Delaude ir B.‑R. Killmann,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 45 straipsnio, 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 492/2011 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Sąjungoje (OL L 141, 2011, p. 1) 7 straipsnio 1 dalies, 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (OL L 303, 2000, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 79), 1, 2 ir 6 straipsnių ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 20 ir 21 straipsnių išaiškinimo.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant A.B. ir Kärntner Landesregierung (Karintijos žemės vyriausybė, Austrija) ginčą dėl to, kad, nustatant A. B. darbo stažą pagal tarnautojų darbo užmokesčio skalę, nebuvo atsižvelgta į tam tikrus ankstesnius profesinės veiklos laikotarpius, išdirbtus Austrijoje ir užsienyje.

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisė

Direktyva 2000/78

3

Direktyvos 2000/78 1 straipsnyje „Tikslas“ nurodyta:

„Šios direktyvos tikslas – nustatyti kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos užimtumo ir profesinėje srityje bendrus pagrindus siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą.“

4

Šios direktyvos 2 straipsnis „Diskriminacijos sąvoka“ suformuluotas taip:

„1. Šioje direktyvoje „vienodo požiūrio principas“ reiškia, kad dėl kurios nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos.

2. Šio straipsnio 1 dalyje:

a) tiesioginė diskriminacija yra akivaizdi tada, kai dėl bet kurios iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių su vienu asmeniu elgiamasi mažiau palankiai nei panašioje situacijoje yra, buvo ar galėjo [galėtų] būti elgiamasi su kitu asmeniu;

b) netiesioginė diskriminacija yra akivaizdi tada, kai dėl akivaizdžiai neutralių sąlygų, kriterijų ar taikomos praktikos tam tikrą religiją ar įsitikinimus išpažįstantys, tam tikrą negalią turintys, tam tikro amžiaus ar tam tikros seksualinės orientacijos asmenys gali patekti tam tikru atžvilgiu į prastesnę padėtį nei kiti asmenys, nebent:

i) tas sąlygas, kriterijus ar taikomą praktiką objektyviai pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama atitinkamomis [tinkamomis] ir būtinomis priemonėmis <…>

5

Minėtos direktyvos 3 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalies c punkte numatyta:

„1. Neviršijant Bendrijai suteiktų įgaliojimų, ši direktyva taikoma visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas:

<…>

c) įdarbinimui ir darbo sąlygoms, įskaitant atleidimą iš darbo ir atlyginimą.“

6

Tos pačios direktyvos 6 straipsnio „Skirtingo požiūrio dėl amžiaus pateisinimas“ 1 dalyje nustatyta:

„1. Nepaisydamos 2 straipsnio 2 dalies, valstybės narės gali numatyti, kad skirtingas požiūris dėl amžiaus nėra diskriminacija, jei pagal nacionalinę teisę jį objektyviai ir tinkamai pateisina teisėtas tikslas, įskaitant teisėtos užimtumo politikos, darbo rinkos ir profesinio mokymo tikslus, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis.

<…>

2. Nepaisydamos 2 straipsnio 2 dalies, valstybės narės gali numatyti, kad amžiaus, kurio sulaukus suteikiama arba įgyjama teisė gauti senatvės ar pensiją dėl negalios, nustatymas pagal profesinės socialinės apsaugos sistemas, įskaitant pagal šias sistemas nustatomą skirtingą darbuotojų amžių arba sudaromas darbuotojų grupes arba nustatomas darbuotojų kategorijas, ir pagal tokias sistemas aktuariniams apskaičiavimams taikomi su amžiumi susiję kriterijai nelaikomi diskriminacija dėl amžiaus, jei dėl to nepradedama diskriminuoti dėl lyties.“

Reglamentas Nr. 492/2011

7

Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Darbuotojui, jei jis yra valstybės narės pilietis, negali būti sudarytos skirtingos įdarbinimo ir darbo sąlygos nei tos valstybės narės, kurioje jis dirba, piliečiams dėl jo pilietybės, ypač nustatant darbo užmokestį ir atleidžiant iš darbo, o jam tampant [tapus] bedarbiu – jį grąžinant arba vėl priimant į darbą.“

Austrijos teisė

8

1994 m. Kärntner Dienstrechtsgesetz (Karintijos žemės tarnautojų įstatymas) (LGBl. Nr. 71/1994) redakcija, su pakeitimais padarytais 2021 m. spalio 21 d. Karintijos žemės įstatymu Nr. 81 (LGBl. Nr. 81/2021) (toliau – K-DRG), 143 straipsnyje „Perkėlimas į aukštesnę pakopą“ nustatyta:

„1. Perkėlimą į aukštesnę pakopą lemia atskaitos data. Jeigu toliau nenurodyta kitaip, perkeliant į III tarnybos kategorijos antrą darbo užmokesčio pakopą reikalingas penkerių metų laikotarpis, kitais atvejais – dvejų metų laikotarpis.

2. Pasibaigus dvejų arba penkerių metų laikotarpiui (perkėlimo į aukštesnę pakopą terminas) į aukštesnę pakopą perkeliama sausio 1 d. arba liepos 1 d., jei iki tos dienos perkėlimas į aukštesnę pakopą nebuvo atidėtas arba sustabdytas. Dvejų arba penkerių metų laikotarpis taip pat laikomas pasibaigusiu perkėlimo į aukštesnę pakopą atskaitos datą, kai jis baigiasi iki kovo 31 d. arba rugsėjo 30 d. po perkėlimo į aukštesnę pakopą atskaitos datos. <…>“

9

K-DRG 145 straipsnyje „Perkėlimo į aukštesnę pakopą atskaitos data“ numatyta:

„1. Perkėlimo į aukštesnę pakopą atskaitos data, laikantis 4–8 dalyse nustatytų apribojimų, nustatoma nuo įdarbinimo dienos pridedant toliau nurodytus laikotarpius po birželio 30 d. tų metų, kuriais po priėmimo į pirmąją mokymosi mokykloje pakopą buvo ar būtų buvę mokytasi devynerius metus. Šie laikotarpiai yra:

1) visi 2 dalyje nurodyti laikotarpiai;

2) kiti laikotarpiai;

a) įskaitoma bendra tų laikotarpių trukmė, jeigu jie atitinka 3 dalies reikalavimus;

b) kurie neatitinka 3 dalies reikalavimų:

aa) įskaitoma bendra tų laikotarpių trukmė, jeigu ji neviršija trejų metų; ir

bb) įskaitoma pusė trukmės už papildomus trejus metus.

<…>

11. Įskaitomi visi 2 dalyje ir 1 dalies 2 punkte nurodyti laikotarpiai, per kuriuos buvo vykdoma profesinė veikla, lygiavertė pradedant tarnybą vykdytai veiklai ir suteikianti lygiavertę profesinę patirtį, kai šie laikotarpiai buvo išdirbti ne Austrijoje, o:

1) [1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimo (OL L 1, 1994, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 52 t., p. 3)] susitariančiojoje šalyje arba Europos Sąjungos valstybėje narėje; arba

2) valstybėje, kurios piliečiai turi tokias pačias teises užsiimti tam tikra profesija kaip Austrijos piliečiai; arba

3) Europos Sąjungos institucijoje arba kitoje tarpvyriausybinėje organizacijoje, kurios narė yra Austrija.

<…>“

10

K-DRG 181 straipsnis „Paaukštinimas“ suformuluotas taip:

„1. Paaukštinimas yra bendrosios administracijos tarnautojo paskyrimas į aukštesnę tarnybos kategoriją jo pareigų grupėje.

<…>

3. Jeigu darbo užmokestis, atitinkantis žemiausią naujosios pareigybės, numatytos tarnautojo pareigų grupei, pakopą, yra mažesnis už jo ankstesnį darbo užmokestį, tarnautojas gauna darbo užmokestį, atitinkantį ankstesnį darbo užmokestį, o jeigu toks darbo užmokestis nėra numatytas, jis gauna darbo užmokestį, atitinkantį artimiausią aukštesnę pakopą.

4. Po paaukštinimo valstybės tarnautojas perkeliamas į aukštesnę pakopą tuo momentu, kai jis pagal 3 dalį pagal ankstesnę tarnybos kategoriją būtų atitikęs sąlygą, būtiną perkelti į kitą aukštesnę naujos tarnybos kategorijos darbo užmokesčio pakopą, bet ne vėliau kaip po dvejų metų. Įskaitomi ne daugiau kaip ketveri metai laikotarpio, išdirbto pagal tam tikros tarnybos kategorijos aukščiausią darbo užmokesčio pakopą. Nukrypstant nuo pirmesnės nuostatos, tais atvejais, kai norint būti paaukštintam perkeliant į aukštesnę tarnybos kategoriją būtina išdirbti dvejus metus pagal žemiausios tarnybos kategorijos aukščiausią darbo užmokesčio pakopą, ne daugiau kaip ketveri metai laikotarpio, išdirbto pagal šios tarnybos kategorijos aukščiausią darbo užmokesčio pakopą, įskaitomi tiek, kiek jie viršija laikotarpį, kurį būtina išdirbti pagal šią darbo užmokesčio pakopą. 143 ir 144 straipsniai taikomi analogiškai. <…>“

11

K-DRG 305b straipsnyje „Atskirų nuostatų taikymo sritis“ numatyta:

„<…>

2. Nauja perkėlimo į aukštesnę pakopą atskaitos data ir su tuo susijusi pozicija pagal darbo užmokesčio sistemą, remiantis šio įstatymo 143 ir 145 straipsnių redakcija, išplaukiančia iš [2019 m. birželio 13 d. Karintijos žemės įstatymo Nr. 60], turi būti nustatomos ex officio, be nereikalingo delsimo ir tik tais atvejais, kai esamą poziciją pagal darbo užmokesčio sistemą nulemia perkėlimo į aukštesnę pakopą atskaitos data. <…>

<…>

4. <…>

1) 2003 m. gruodžio 31 d. galiojusios šio įstatymo redakcijos 143 ir 145 straipsniai toliau taikomi [asmenims, kuriems nereikia iš naujo nustatyti paaukštinimo atskaitos datos pagal 2 dalį], jeigu jų perkėlimo į aukštesnę pakopą atskaitos data buvo nustatyta pagal 1995 m. rugsėjo 30 d. galiojusios šio įstatymo redakcijos 145 straipsnį, [toliau taikomi šio įstatymo 1995 m. rugsėjo 30 d. galiojusios redakcijos 143 ir 145 straipsniai].

<…>“

12

2011 m. liepos 7 d. Gesetz, mit dem das Kärntner Dienstrechtsgesetz 1994 (20.K-DRG-Novelle), das Kärntner Landesvertragsbedienstetengesetz 1994 (17.Kärntner Landesvertragsbedienstetengesetz-Novelle), das Kärntner Gemeindebedienstetengesetz, das Kärntner Stadtbeamtengesetz 1993 und das Kärntner Gemeindeverragsbedienstetengesetz geändert werden (Įstatymas, kuriuo iš dalies keičiamas 1994 m. Karintijos žemės valstybės tarnautojų įstatymas; 20-oji pataisa, 1994 m. Karintijos žemės sutartinių tarnautojų įstatymas; 17-oji pataisa, Karintijos savivaldybių tarnautojų įstatymas, 1993 m. Karintijos miestų valstybės tarnautojų įstatymas ir Karintijos savivaldybių sutartinių darbuotojų įstatymas) (LGBl. Nr. 82/2011; toliau – „Įstatymas Nr. 82/2011“)VI straipsnio 7 dalyje nustatyta:

„7. Nauja perkėlimo į aukštesnę pakopą atskaitos data ir iš to kylanti pozicija pagal darbo užmokesčio sistemą arba darbo užmokesčio teisės aktus, remiantis [K-DRG] 143 ir 145 straipsniais, su pakeitimais, padarytais I straipsniu, arba Kärntner Landesvertragsbedienstetengesetz [Karintijos žemės valstybės tarnautojų įstatymas] 41 ir 42 straipsniais, su pakeitimais, padarytais II straipsniu, turi būti nustatoma tik asmens prašymu ir tik tais atvejais, kai esamą poziciją pagal darbo užmokesčio sistemą nulemia perkėlimo į aukštesnę pakopą atskaitos data. <…>“

13

2021 m. spalio 21 d. Gesetz, mit dem das Kärntner Dienstrechtsgesetz 1994 (39.K-DRG-Novelle), das Kärntner Landesvertragsbedienstetengesetz 1994 (32.K-LVBG-Novelle), das Kärntner Gemeindebedienstetengesetz, das Kärntner Gemeindevertragsbedienstetengesetz, das Kärntner Stadtbeamtengesetz 1993, das Kärntner Pensionsgesetz 2010 und das Kärntner Landes-Personalvertretungsgesetz geändert werden (Įstatymas, kuriuo iš dalies keičiami 1994 m. Karintijos žemės valstybės tarnautojų įstatymas (39-oji pataisa), 1994 m. Karintijos žemės sutartinių tarnautojų įstatymas (32-oji pataisa), Karintijos savivaldybių tarnautojų įstatymas, Karintijos savivaldybių sutartinių tarnautojų įstatymas, 1993 m. Karintijos miestų valstybės tarnautojų įstatymas, 2010 m. Karintijos pensijų įstatymas ir Karintijos žemės personalo atstovavimo įstatymas) (LGBl. Nro 81/2021; toliau – Įstatymas 81/2021) VIII straipsnio 3 dalis suformuluota taip:

„Jeigu žemės arba savivaldybės tarnautojas turi ankstesnių veiklos laikotarpių, kaip tai apibrėžta [K-DRG] 145 straipsnio 11 ir 12 dalyse šio įstatymo I straipsniu nustatytoje redakcijoje arba Kärntner Landesvertragsbedienstetengesetz [Karintijos žemės sutartinių tarnautojų įstatymas] 41 straipsnio 12 ir 13 dalyse šio įstatymo II straipsniu nustatytoje redakcijoje, kurie dar nebuvo visiškai įskaityti nustatant perkėlimo į aukštesnę pakopą atskaitos datą pagal kitą nuostatą ir kurie dabar pagal šį įstatymą turi būti įskaityti visiškai, tuomet, tarnautojui pateikus prašymą, perkėlimo į aukštesnę pakopą atskaitos data turi būti atitinkamai pakoreguota jo naudai.“

14

1998 m. spalio 20 d. Beschluss der Kärntner zur Festlegung von Richtlinien für die Vorrückung, Zeitvorrückung und Beförderung der Beamten des Landes Kärnten (Karintijos žemės vyriausybės sprendimas dėl Karintijos žemės valstybės tarnautojų perkėlimo į aukštesnę pakopą, perkėlimo į aukštesnę pakopą dėl ištarnauto laiko ir paaukštinimo taisyklių) (LAD-PW-22/1-98), be kita ko, numatyta:

„Diskreciją paaukštinti žemės valstybės tarnautojus turi žemės vyriausybė.

Gali būti paaukštinti tik tie valstybės tarnautojai, kurie atitinka toliau nurodytas sąlygas ir kurių tarnybiniai pasiekimai ir gebėjimai, taip pat elgesys tarnybos ir ne tarnybos metu pateisina paaukštinimą; paaukštinant tarnautoją turi būti atsižvelgiama į atitinkamą pareigybių sąrašą ir pareigybių klasifikavimo planą.

Su tarnybos trukme susijusios sąlygos:

Pareigų grupė

V tarnybos kategorija

VI tarnybos kategorija

VII tarnybos kategorija

VIII tarnybos kategorija

A

9 metai

13 metai

19 metai

30 metai

B

19 metai

25 metai

31 metai

C

29 metai

Šie metai turi būti skaičiuojami nuo perkėlimo į aukštesnę pakopą atskaitos datos.

<…>“

Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

15

1968 m. gimęs Austrijos pilietis A. B. pradėjo darbą Karintijos žemės (toliau – Land) tarnyboje kaip sutartininkas 2005 m. spalio 3 d. Nuo 1987 m. spalio 1 d. iki 2003 m. balandžio 4 d. jis dirbo pas privačius darbdavius Austrijoje ir užsienyje, kol buvo įdarbintas Land tarnyboje pagal pareigų pažymą („Dienstzettel“) laikotarpiui nuo 2003 m. spalio 13 d. iki 2005 m. spalio 2 d.

16

Įsidarbinant sutartininku Land A. B. perkėlimo į aukštesnę pakopą atskaitos data buvo 2001 m. rugsėjo 8 d. Pagal jam pradedant tarnybą galiojusią 1994 m. Kärntner Landesvertragsbedienstetengesetz (Karintijos žemės sutartinių tarnautojų įstatymas) (LGBl. Nr. 73/1994) 41 straipsnio redakciją šiuo tikslu buvo įskaitytas ketverių metų ir 25 dienų laikotarpis, atitinkantis A. B. tarnybos arba karinės tarnybos laikotarpį, taip pat jo veiklos laikotarpį Land tarnyboje pagal minėtą pareigų pažymą, prie kurio buvo pridėtas vienų metų ir šešių mėnesių laikotarpis. Pastarasis laikotarpis atitinka maksimalų laikotarpį, kurį pagal Austrijos teisę buvo leidžiama įskaityti už privačiame sektoriuje išdirbtus laikotarpius, kurie nebuvo reikšmingi paskyrimui į Land tarnybą ir kurių įskaitymas nebuvo pateisinamas viešuoju interesu.

17

Vėliau, nuo 2010 m. sausio 1 d., A. B. buvo suteiktas valstybės tarnautojo statusas, jis paskirtas į pareigas, priskirtas prie B pareigų grupės III tarnybos kategorijos 7-os darbo užmokesčio pakopos ir nuo to laiko jo padėtis, susijusi su darbo užmokesčio sistema, yra reglamentuojama K-DRG. Perkėlimo į aukštesnę pakopą atskaitos data, nustatyta pagal šio paskyrimo dieną galiojusios redakcijos K-DRG 145 straipsnį, taip pat yra 2001 m. rugsėjo 8 d.

18

2011 m. liepos 1 d. A. B. buvo perkeltas į aukštesnę darbo užmokesčio pakopą, vėlesniais metais jis buvo perkeliamas vis į aukštesnę pakopą. 2016 m. sausio 1 d., o vėliau – 2022 m. sausio 1 d., A. B. paaukštinant buvo perkeltas į aukštesnę tarnybos kategoriją, atitinkamai – į V, o vėliau – į VI.

19

2022 m. lapkričio 14 d. A. B., remdamasis Įstatymu Nr. 81/2021, paprašė atsižvelgti į ankstesnius jo veiklos, lygiavertės darbui valstybės tarnyboje, laikotarpius, kuriuos jis išdirbo Austrijoje ir užsienyje, taip pat atitinkamai a posteriori sumokėti jam darbo užmokesčio skirtumą, į kurį, kaip manė, jis turėjo teisę.

20

2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Karintijos žemės vyriausybė atmetė šį prašymą, remdamasi Įstatymo Nr. 82/2011 VI straipsnio 7 dalimi, motyvuodama tuo, kad A. B. paskyrimas į VI tarnybos kategoriją buvo paaukštinimo pasekmė, todėl jo padėtis darbo užmokesčio sistemoje nebebuvo nustatoma pagal perkėlimo į aukštesnę pakopą atskaitos datą.

21

A. B. šį sprendimą apskundė Landesverwaltungsgericht Kärnten (Karintijos žemės administracinis teismas, Austrija), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

22

Šis teismas nurodė, kad pagal K-DRG, iš dalies pakeisto Įstatymu Nr. 81/2021, 145 straipsnio 11 dalį nustatant perkėlimo į aukštesnę pakopą atskaitos datą reikia atsižvelgti į ankstesnius užsienyje išdirbtus lygiavertės veiklos laikotarpius.

23

Vis dėlto K-DRG 305b straipsnio 2 dalis, kaip ir Įstatymo Nr. 82/2011 VI straipsnio 7 dalis, neleidžia valstybės tarnautojams prašyti peržiūrėti jų perkėlimo į aukštesnę pakopą atskaitos datą, jeigu jie buvo paaukštinti, nes dėl to jiems taikoma kita darbo užmokesčio ir perkėlimo į aukštesnę pakopą sistema.

24

Šiuo klausimu minėtas teismas mano, pirma, kad pagal SESV 45 straipsnį ir Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 1 dalį draudžiamos tokios nacionalines teisės nuostatos, jeigu, siekiant nustatyti darbo stažą, ankstesni lygiavertės veiklos užsienyje laikotarpiai, į kuriuos pirma nebuvo atsižvelgta, nebegali būti įskaityti paaukštinimo atveju ir dėl to darbo stažas pagal darbo užmokesčio lentelę negali būti iš naujo įvertintas, nors pagal kitą visuotinai taikomą K-DRG nuostatą toks įskaitymas iš principo turi būti atliekamas.

25

Antra, kadangi paaukštinimas siejamas su tam tikru tarnybos metų skaičiumi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš to daro išvadą, kad toks paaukštinimas daugiausia susijęs su vyresniais tarnautojais ir atitinkamai su iš jo išplaukiančiomis pasekmėmis, t. y. negalėjimu reikalauti, kad nustatant perkėlimo į aukštesnę pakopą atskaitos datą būtų atsižvelgta į ankstesnius lygiavertės veiklos laikotarpius. Todėl jis mano, kad nagrinėjamos Austrijos teisės normos gali įtvirtinti netiesioginę diskriminaciją dėl amžiaus.

26

Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad nors pagal K-DRG 145 straipsnį reikalaujama visiškai įskaityti ankstesnius lygiavertės veiklos ne Austrijoje laikotarpius, taip nėra, kiek tai susiję su ankstesniais lygiavertės veiklos laikotarpiais, išdirbtais privačiame sektoriuje ir Austrijos teritorijoje. Toks neįskaitymas nesuderinamas su Chartijos 20 straipsniu, kuriame įtvirtintas vienodo požiūrio principas, taip pat su SESV 45 straipsniu ir Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 1 dalimi, kuriuose užtikrinama darbuotojų judėjimo laisvė.

27

Šiomis aplinkybėmis Landesverwaltungsgericht Kärnten (Karintijos žemės administracinis teismas, Austrija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1. Ar Sąjungos teisė, visų pirma SESV 45 straipsnis ir Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 1 dalis, turi būti aiškinama taip, kad su ja nesuderinamos nacionalinės teisės normos, pagal kurias, nustatant perkėlimo į aukštesnę pakopą atskaitos datą, kitose Sąjungos valstybėse narėse išdirbti atitinkamos tarnybos laikotarpiai nebeįskaitomi, kai esama tarnautojo pozicija pagal darbo užmokesčio sistemą buvo pasiekta dėl darbdavio diskrecinio sprendimo (paaukštinti), o ne dėl perkėlimo į aukštesnę pakopą dėl ištarnauto laiko, ir šiose nacionalinės teisės normose numatyta, kad nauja perkėlimo į aukštesnę pakopą atskaitos data turi būti nustatyta tik tuomet, kai esama pozicija pagal darbo užmokesčio sistemą nustatoma atsižvelgiant į perkėlimo į aukštesnę pakopą atskaitos datą?

2. Ar Sąjungos teisė, visų pirma Direktyvos 2000/78 1, 2 ir 6 straipsniai, siejami su Chartijos 21 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad su ja nesuderinamos nacionalinės teisės normos, pagal kurias, nustatant perkėlimo į aukštesnę pakopą atskaitos datą, kitose Sąjungos valstybėse narėse išdirbti atitinkamos tarnybos laikotarpiai nebeįskaitomi, kai esama tarnautojo pozicija pagal darbo užmokesčio sistemą buvo pasiekta dėl darbdavio diskrecinio sprendimo (paaukštinti), o ne dėl perkėlimo į aukštesnę pakopą dėl ištarnauto laiko, ir šiose nacionalinės teisės normose numatyta, kad nauja perkėlimo į aukštesnę pakopą atskaitos data turi būti nustatyta tik tuomet, kai esama pozicija pagal darbo užmokesčio sistemą nustatoma atsižvelgiant į perkėlimo į aukštesnę pakopą atskaitos datą, o pagal atitinkamas darbdavio taisykles toks paaukštinimas iš esmės galimas tik po 19 ir 25 metų (šie metai turi būti skaičiuojami nuo perkėlimo į aukštesnę pakopą atskaitos datos), todėl tai susiję su vyresnio amžiaus tarnautojais?

3. Ar pagal SESV 45 straipsnyje ir Chartijos 20 straipsnyje įtvirtintą laisvo darbuotojų judėjimo principą draudžiamos nacionalinės teisės normos, pagal kurias, nustatant perkėlimo į aukštesnę pakopą atskaitos datą, įskaitomi visi lygiavertės profesinės veiklos laikotarpiai, jei ta profesinė veikla buvo vykdyta ne Austrijoje ([Europos ekonominės erdvės susitarimo] susitariančioje šalyje arba Sąjungos valstybėje narėje, valstybėje, kurios piliečiai turi tokias pačias kaip Austrijos piliečiai teises užsiimti tam tikra profesija, arba Sąjungos institucijoje ar kitoje tarptautinėje organizacijoje, kurios narė yra Austrija), bet neturi būti įskaitoma lygiavertė profesinė veikla, vykdyta privačiajame sektoriuje nacionalinėje teritorijoje?“

Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo ir Teisingumo Teismo jurisdikcijos

28

Austrijos vyriausybė ginčija prašymo dėl prejudicinio sprendimo priimtinumą.

29

Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo argumentai ir paaiškinimai dėl pirmojo ir antrojo klausimų susiję su 1994 m. K-DRG 305b straipsniu, kuris vis dėlto netaikomas pagrindinės bylos aplinkybėms. Todėl atsakymas į šiuos du klausimus nėra būtinas sprendimui šioje byloje priimti. Antra, pirmasis ir trečiasis klausimai neturi reikšmės sprendžiant ginčą pagrindinėje byloje, nes jie susiję su Sąjungos teisės nuostatų, taikomų laisvam darbuotojų judėjimui, aiškinimu. Konkrečiai dėl pirmojo klausimo Austrijos vyriausybė tvirtina, kad pareiškėjo pagrindinėje byloje darbo ne Austrijoje laikotarpiai buvo išdirbti, kai jis buvo komandiruotas jo Austrijos darbdavio, todėl šie veiklos laikotarpiai patenka į nuostatų dėl laisvo paslaugų teikimo taikymo sritį. Dėl trečiojo klausimo Austrijos vyriausybė mano, kad jis susijęs tik su vidaus situacija.

30

Šiuo klausimu reikia priminti, kad nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytus teisinius pagrindus ir faktines aplinkybes, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atmesti nacionalinio teismo pateiktą prašymą, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su ginčo pagrindinėje byloje aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (2023 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Keolis Agen, C‑271/22–C‑275/22, EU:C:2023:834, 38 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

31

Iš šios jurisprudencijos matyti, kad Teisingumo Teismas negali kvestionuoti nei nacionalinės teisės aiškinimo, kuriuo rėmėsi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nei šio teismo atsakomybe apibrėžtų faktinių aplinkybių, kaip iš esmės to siekia Austrijos vyriausybė savo argumentais, apibendrintais šio sprendimo 29 punkte.

32

Taigi pirmasis ir antrasis klausimai yra priimtini.

33

Dėl argumento, kad nuostatos dėl laisvo darbuotojų judėjimo netaikytinos trečiajame klausime aptariamai situacijai, nes ji yra visiškai vidaus pobūdžio, reikia priminti, kad jeigu Sąjungos teisės nuostatos, su kuriomis susijęs prejudicinis klausimas, netaikytinos pagrindinėje byloje nagrinėjamam ginčui, jos neturi reikšmės sprendžiant šį ginčą ir prašomas prejudicinis sprendimas nėra būtinas tam, kad prašymą jį priimti pateikęs teismas galėtų priimti savo sprendimą, todėl šis klausimas turi būti pripažintas nepriimtinu (šiuo klausimu žr. 2024 m. spalio 22 d. Sprendimo Kolin Inşaat Turizm Sanayi ve Ticaret, C‑652/22, EU:C:2024:910, 38 punktą).

34

Be to, pagal suformuotą jurisprudenciją, kai teisinė situacija nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos priimti dėl jos sprendimo, ir Chartijos nuostatos, kuriomis galbūt remiamasi, per se negali pagrįsti šios jurisdikcijos (2025 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Gnattai, C‑543/23, EU:C:2025:653, 56 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

35

Šiuo atveju reikėtų pažymėti, kad SESV 45 straipsnio 1 dalis, kuria iš esmės draudžiama bet koks darbuotojų judėjimo laisvės ribojimas, taikoma tarpvalstybinėms situacijoms Sąjungoje, o ne išimtinai nacionaliniame kontekste.

36

Tas pats pasakytina ir apie diskriminacijos draudimą, numatytą SESV 45 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnyje.

37

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo trečiajame klausime apibūdintas atvejis, t. y. neatsižvelgimas į lygiaverčio darbo laikotarpius, išdirbtus privačiame sektoriuje Austrijoje, siekiant nustatyti tarnautojo situaciją pagal darbo užmokesčio sistemą, susijęs tik su nacionaliniu kontekstu.

38

Darytina išvada, kad SESV 45 straipsnio 1 ir 2 dalys ir Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnis tokiam atvejui netaikytini.

39

Taigi šiuo atveju nėra sąsajos pagal Chartijos 51 straipsnį, kuris pateisintų nagrinėjamos situacijos vertinimą pagal jos 20 straipsnį.

40

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad tiek, kiek trečiasis klausimas susijęs su Chartijos 20 straipsnio išaiškinimu, Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos priimti sprendimo, ir kad šis klausimas, kiek jis susijęs su SESV 45 straipsniu, yra nepriimtinas.

Dėl prejudicinių klausimų

Dėl pirmojo klausimo

41

Pirmiausia reikia konstatuoti, kad pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma siekia išsiaiškinti, ar pagal SESV 45 straipsnį draudžiamos valstybės narės teisės normos, pagal kurias tam tikromis aplinkybėmis neatsižvelgiama į lygiavertės veiklos laikotarpius, kuriuos asmuo išdirbo kitoje Europos ekonominės erdvės (EEE) valstybėje prieš pradėdamas tarnybą kaip tarnautojas šioje valstybėje narėje.

42

Norint atsakyti į šį klausimą, pirmiausia reikia pažymėti, kad ankstesni lygiavertės veiklos laikotarpiai, kuriuos vienos valstybės narės darbuotojas išdirbo kitoje EEE valstybėje, siekiant atlyginti už jo anksčiau įgytą profesinę patirtį, turi būti įskaityti taip, kad būtų užkirstas kelias, pirma, bet kokiai diskriminacijai dėl pilietybės pagal SESV 45 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnį ir, antra, bet kokiai SESV 45 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai judėjimo laisvei (šiuo klausimu žr. 2019 m. spalio 10 d. Sprendimo Krah, C‑703/17, EU:C:2019:850, 21 ir 54 punktus).

43

Taigi reikia manyti, kad pirmąjį klausimą sudaro dvi dalys.

Dėl pirmojo klausimo pirmos dalies

44

Siekiant išnagrinėti pirmojo klausimo pirmą dalį reikia pažymėti, kad, remiantis šio sprendimo 26 punkte apibendrinta prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo informacija, pagal K-DRG 145 punktą reikalaujama visiškai įskaityti ankstesnius lygiavertės veiklos ne Austrijoje laikotarpius, nors toks įskaitymas nenumatytas už ankstesnius lygiavertės veiklos privačiame sektoriuje ir nacionalinėje teritorijoje laikotarpius.

45

Šiomis aplinkybėmis reikia manyti, kad pirmojo klausimo pirma dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar SESV 45 straipsnio 2 dalis ir Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamos valstybės narės teisės normos, pagal kurias asmens kitoje EEE valstybėje prieš jam pradedant tarnybą kaip tarnautojui pirmojoje valstybėje narėje išdirbti lygiavertės veiklos laikotarpiai, į kuriuos nebuvo atsižvelgta nustatant jo darbo užmokesčio kategoriją, įskaitomi atgaline data, kai šio tarnautojo situacija, atsižvelgiant į darbo užmokesčio sistemą, yra susijusi ne su pareigų paaukštinimu dėl administracijai pasinaudojus diskrecija priimto sprendimo, o su darbo stažu grindžiamu perkėlimu į aukštesnę pakopą, kai nenumatyta įskaityti ankstesnių lygiavertės veiklos laikotarpių, išdirbtų privačiame sektoriuje ir nacionalinėje teritorijoje.

46

Pagal SESV 45 straipsnio 2 dalį draudžiama bet kokia valstybių narių darbuotojų diskriminacija dėl pilietybės, kiek tai susiję su įdarbinimu, darbo užmokesčiu ir kitomis darbo sąlygomis. Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 1 dalis yra tik konkreti minėto 45 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nediskriminavimo principo išraiška specifinėse darbo sąlygų ir darbo srityse, todėl ją reikia aiškinti taip pat, kaip ir tą straipsnį (2019 m. spalio 10 d. Sprendimo Krah, C‑703/17, EU:C:2019:850, 21 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

47

Tokios valstybės narės teisės normos, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, nustatančios tvarką, pagal kurią, siekiant nustatyti darbo užmokesčio kategoriją, įskaitomi darbuotojo lygiavertės veiklos laikotarpiai, išdirbti EEE valstybėje prieš jam pradedant tarnybą kaip tarnautojui šioje valstybėje narėje, neginčijamai patenka į įdarbinimo ir darbo sąlygų sritis. Taigi minėtos teisės normos patenka į ankstesniame punkte nurodytų nuostatų taikymo sritį (pagal analogiją žr. 2019 m. spalio 10 d. Sprendimo Krah, C‑703/17, EU:C:2019:850, 22 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

48

Vadovaujantis suformuota jurisprudencija, pagal SESV 45 straipsnyje įtvirtintą vienodo požiūrio principą draudžiama ne tik tiesioginė diskriminacija dėl pilietybės, bet ir visos netiesioginės diskriminacijos formos, kurios, pritaikius kitus atskyrimo kriterijus, faktiškai lemia tokį patį rezultatą (2023 m. birželio 15 d. Sprendimo Ministero dell'Istruzione, dell'Università e della Ricerca (Specialūs reitingai), C‑132/22, EU:C:2023:489, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

49

Pirma, kalbant apie tiesioginės diskriminacijos dėl pilietybės buvimą, reikia pažymėti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos nacionalinės teisės normos, kiek jos vienodai taikomos visiems Land tarnautojams, neatsižvelgiant į pilietybę, negali būti laikomos įtvirtinančiomis tokią diskriminaciją.

50

Antra, nors nacionalinės teisės nuostata taikoma neatsižvelgiant į pilietybę, ji laikoma netiesiogiai diskriminuojančia, jeigu dėl savo pobūdžio gali labiau paveikti kitos valstybės narės darbuotojus nei nacionalinius darbuotojus, o dėl to pirmieji gali patekti į nepalankią padėtį, nebent ji yra objektyviai pateisinama ir proporcinga siekiamam tikslui (2019 m. spalio 10 d. Sprendimo Krah, C‑703/17, EU:C:2019:850, 24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

51

Nagrinėjamu atveju iš tiesų dėl to, kad atgaline data visiškai neįskaitomi lygiavertės veiklos laikotarpiai, išdirbti kitoje EEE valstybėje prieš pradedant tarnybą, į kuriuos nebuvo atsižvelgta nustatant tarnautojo, paaukštinto pagal administracijai pasinaudojus diskrecija priimtą sprendimą, darbo užmokesčio kategoriją, šis tarnautojas gali patekti į nepalankią padėtį, palyginti su tarnautoju, kurio padėtis lygiavertė, bet kuris nebuvo paaukštintas.

52

Vis dėlto tam, kad toks skirtingas požiūris į darbuotojus būtų laikomas netiesiogiai diskriminuojančiu, kaip tai suprantama pagal SESV 45 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 1 dalį, būtina, kad toks požiūris dėl paties savo pobūdžio galėtų labiau paveikti kitų valstybių narių pilietybę turinčius nei vietos darbuotojus (pagal analogiją žr. 2019 m. spalio 10 d. Sprendimo Krah, C‑703/17, EU:C:2019:850, 31 punktą).

53

Tačiau taip nėra kalbant apie valstybės narės teisės normas, kurios, kaip ir nurodytosios pirmojo klausimo pirmoje dalyje, neleidžia atsižvelgti į bet kokią šios valstybės narės privačiame sektoriuje įgytą profesinę patirtį, kartu numatant, kad atsižvelgiama į kitoje EEE valstybėje išdirbtus lygiavertės veiklos laikotarpius, su sąlyga, kad atitinkamas tarnautojas nebuvo paaukštintas remiantis administracijos diskrecijai priklausančiu sprendimu. Iš tiesų, nors EEE valstybių, kitų nei atitinkama valstybę narė, piliečiai, palyginti su tos valstybės narės piliečiais, gali būti įgiję profesinės patirties kitoje EEE valstybėje, labiau tikėtina, kad prieš įsidarbindami jie įgijo profesinės patirties privačiame sektoriuje šioje valstybėje narėje, todėl negalima teigti, kad dėl tokio teisės normų pobūdžio kitų valstybių narių piliečiai gali atsidurti nepalankioje padėtyje.

54

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad valstybės narės teisės normos, kaip antai nurodytos pirmojo klausimo pirmoje dalyje, negali būti laikomos netiesiogiai diskriminuojančiomis darbuotojus, kurie yra kitos nei minėta valstybė narė EEE valstybės piliečiai, ir atitinkamai prieštaraujančiomis SESV 45 straipsnio 2 daliai ir Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 1 daliai.

55

Šiomis aplinkybėmis į pirmojo klausimo pirmą dalį reikia atsakyti kad SESV 45 straipsnio 2 dalis ir Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 1ºdalis turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas nedraudžiamos valstybės narės teisės normos, pagal kurias asmens kitoje EEE valstybėje prieš jam pradedant tarnybą kaip tarnautojui pirmojoje valstybėje narėje išdirbti lygiavertės veiklos laikotarpiai, į kuriuos nebuvo atsižvelgta nustatant jo darbo užmokesčio kategoriją, įskaitomi atgaline data, kai šio tarnautojo situacija, atsižvelgiant į darbo užmokesčio sistemą, priklauso ne nuo jo paaukštinimo dėl administracijai pasinaudojus diskrecija priimto sprendimo, o nuo darbo stažu grindžiamo perkėlimo į aukštesnę pakopą, kai nenumatyta įskaityti ankstesnių lygiavertės veiklos laikotarpių, išdirbtų privačiame sektoriuje ir nacionalinėje teritorijoje.

Dėl pirmojo klausimo antros dalies

56

Pirmojo klausimo antra dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar SESV 45 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos valstybės narės teisės normos, pagal kurias asmens kitoje EEE valstybėje prieš jam pradedant tarnybą kaip tarnautojui pirmojoje valstybėje narėje išdirbti lygiavertės veiklos laikotarpiai, į kuriuos nebuvo atsižvelgta nustatant jo darbo užmokesčio kategoriją, turi būti įskaitomi atgaline data, kai šio tarnautojo situacija, atsižvelgiant į darbo užmokesčio sistemą, priklauso ne nuo jo paaukštinimo dėl administracijai pasinaudojus diskrecija priimto sprendimo, o nuo darbo stažu grindžiamo perkėlimo į aukštesnę pakopą.

57

Šiuo klausimu reikia priminti, kad SESV 45 straipsnio 1 dalis iš esmės draudžia bet kokias laisvo darbuotojų judėjimo Sąjungoje kliūtis ir kad visos SESV nuostatos, susijusios su laisvu asmenų judėjimu, skirtos palengvinti valstybių narių piliečiams vykdyti bet kokią profesinę veiklą Sąjungos teritorijoje ir jomis draudžiamos priemonės, dėl kurių šie piliečiai galėtų patekti į nepalankią padėtį, kai jie kitos valstybės narės teritorijoje nori dirbti pagal darbo sutartis (šiuo klausimu žr. 2019 m. spalio 10 d. Sprendimo Krah, C‑703/17, EU:C:2019:850, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

58

Valstybių narių piliečiai turi tiesiogiai iš Sutarties kylančią teisę išvykti iš kilmės valstybės narės, kad atvyktų į kitos valstybės narės teritoriją ir joje apsigyventų, siekdami vykdyti veiklą šioje valstybėje. Todėl pagal SESV 45 straipsnį draudžiamos visos nacionalinės priemonės, kurios gali kliudyti Sąjungos piliečiams naudotis šiame straipsnyje garantuojama pagrindine laisve ar dėl kurių naudojimasis ja gali būti mažiau patrauklus (2019 m. spalio 10 d. Sprendimo Krah, C‑703/17, EU:C:2019:850, 41 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

59

Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad dėl nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurią neatsižvelgiama į visą ankstesnio lygiaverčio darbo stažą, įgytą kitoje EEE valstybėje nei šio darbuotojo migranto kilmės valstybė, laisvas darbuotojų judėjimas gali tapti mažiau patrauklus ir bus pažeista SESV 45 straipsnio 1 dalis (2020 m. balandžio 23 d. Sprendimo Land Niedersachsen (Tinkamos ankstesnės darbo veiklos stažas), C‑710/18, EU:C:2020:299, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

60

Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad valstybės narės teisės normos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, gali turėti tokį poveikį, kad nustatant darbuotojo darbo užmokesčio kategoriją nebus atsižvelgiama į tam tikrus ankstesnius lygiavertės veiklos laikotarpius, priklausomai nuo EEE valstybės, kurioje buvo įgyta profesinė patirtis.

61

Šios išvados nepaneigia tai, kad, kai tarnautojas paaukštinamas, jo perkėlimas į aukštesnę pakopą naujoje tarnybos kategorijoje iš esmės yra susijęs su tarnybos metų, dirbtų toje kategorijoje, skaičiumi. Iš tiesų, negalima atmesti galimybės, kad net esant tokiai situacijai šio tarnautojo profesinė patirtis, kurią jis įgijo prieš pradėdamas tarnybą, gali turėti įtakos jo darbo užmokesčio kategorijai. Nagrinėjamu atveju, kaip Komisija nurodė savo pastabose, iš K-DRG 181 straipsnio 3 dalies matyti, kad tai, kad atgaline data atsižvelgiama į profesinę patirtį, kurią pareigūnas įgijo prieš pradėdamas tarnybą, gali pakeisti jo darbo užmokesčio kategoriją prieš jo paaukštinimą ir atitinkamai paveikti šio tarnautojo priskyrimą prie pakopos jo kategorijoje po to paaukštinimo.

62

Taigi dėl nacionalinės teisės normų, kaip antai nurodytų šio sprendimo 60 punkte, darbuotojai atgrasomi nuo išvykimo iš savo kilmės valstybės narės į kitos EEE valstybės teritoriją, kad joje verstųsi profesine veikla, lygiaverte tai, kuria jie galėtų verstis dirbdami savo darbdaviui, nes grįžus į tos valstybės narės teritoriją, nepaisant to, kad veikla, kurią jie būtų vykdę kitoje EEE valstybėje, būtų lygiavertė, visa jų profesinė patirtis, įgyta minėtoje EEE valstybėje, nebūtų įskaityta nustatant jų darbo užmokesčio kategoriją pas tą darbdavį (šiuo klausimu žr. 2020 m. balandžio 23 d. Sprendimo Land Niedersachsen (Tinkamos ankstesnės darbo veiklos stažas), C‑710/18, EU:C:2020:299, 29 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

63

Tuo remiantis darytina išvada, kad dėl tokių nacionalinės teisės normų laisvas darbuotojų judėjimas tampa mažiau patrauklus, o tai pažeidžia SESV 45 straipsnio 1 dalį, todėl laikytina naudojimosi šia laisve kliūtimi.

64

Vis dėlto tokios nacionalinės teisės normos gali būti leistinos, jeigu jomis siekiama vieno iš SESV nurodytų teisėtų tikslų arba jos pateisinamos privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais. Tokiu atveju dar reikėtų, kad šių normų taikymas būtų tinkamas nagrinėjamam tikslui pasiekti ir neviršytų to, kas būtina norint jį pasiekti (šiuo klausimu žr. 2020 m. balandžio 23 d. Sprendimo Land Niedersachsen (Tinkamos ankstesnės darbo veiklos stažas), C‑710/18, EU:C:2020:299, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

65

Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad Teisingumo Teismui pateiktose pastabose Austrijos vyriausybė neteigė, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamais teisės aktais siekiama SESV nurodyto teisėto tikslo arba kad jie pateisinami privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais.

66

Bet kuriuo atveju reikia priminti, pirma, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją atlygis už atitinkamoje srityje įgytą patirtį, kuri leidžia darbuotojui geriau atlikti užduotis, yra teisėtas darbo užmokesčio politikos tikslas (2019 m. gegužės 8 d. Sprendimo Österreichischer Gewerkschaftsbund, C‑24/17, EU:C:2019:373, 86 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

67

Vis dėlto nacionalinės teisės normos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias nustatant darbuotojo darbo užmokesčio kategoriją ir apskaičiuojant jo darbo užmokestį neatsižvelgiama į ankstesnius jo išdirbtus lygiavertės veiklos laikotarpius, negali būti laikomos tokiomis, kuriomis siekiama įvertinti visą jo taip įgytą patirtį, todėl nėra tinkamos šio tikslo įgyvendinimui užtikrinti (2019 m. gegužės 8 d. Sprendimo Österreichischer Gewerkschaftsbund, C‑24/17, EU:C:2019:373, 88 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

68

Antra, net darant prielaidą, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamomis teisės normomis iš tiesų siekiama skatinti darbuotojų lojalumą savo darbdaviams ir kad toks tikslas gali būti privalomasis bendrojo intereso pagrindas (2019 m. gegužės 8 d. Sprendimo Österreichischer Gewerkschaftsbund, C‑24/17, EU:C:2019:373, 89 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), reikia konstatuoti, kad, atsižvelgiant į minėtų teisės normų ypatumus, jų sudaromos kliūtys neatrodo tinkamos užtikrinti šio tikslo įgyvendinimą.

69

Iš tiesų pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamas teisės normas asmens kitoje EEE valstybėje nei Austrijos Respublika prieš jam pradedant tarnybą kaip tarnautojui pastarojoje valstybėje narėje išdirbti lygiavertės veiklos laikotarpiai, į kuriuos nebuvo atsižvelgta nustatant jo darbo užmokesčio kategoriją, nebegali būti įskaityti atgaline data, kai šis tarnautojas buvo paaukštintas administracijai pasinaudojus diskrecija priimtu sprendimu, nors į tuos laikotarpius privaloma atsižvelgti, kai tarnautojo situacija darbo užmokesčio sistemoje priklauso tik nuo darbo stažu grindžiamo perkėlimo į aukštesnę pakopą.

70

Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad toks apribojimas nėra pateisinamas privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, kaip antai nurodytais šio sprendimo 66 ir 68 punktuose.

71

Galiausiai negalima pritarti, kad administracinės procedūros supaprastinimo tikslas, kuriuo siekiama tik palengvinti viešosios valdžios administracijai tenkančių užduočių vykdymą, visų pirma supaprastinant skaičiavimus, kuriuos ji turi atlikti, yra privalomasis bendrojo intereso pagrindas, kuriuo galima pateisinti tokios pagrindinės laisvės, kaip pagal SESV 45 straipsnį garantuojama darbuotojų judėjimo laisvė, apribojimą (2013 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Zentralbetriebsrat der gemeinnützigen Salzburger Landeskliniken, C‑514/12, EU:C:2013:799, 42 punktas).

72

Bet kuriuo atveju argumentas, kad toks supaprastinimas leidžia sumažinti administracines išlaidas, yra visiškai ekonominio pobūdžio, todėl pagal suformuotą jurisprudenciją jis negali būti privalomasis bendrojo intereso pagrindas (2013 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Zentralbetriebsrat der gemeinnützigen Salzburger Landeskliniken, C‑514/12, EU:C:2013:799, 43 punktas).

73

Tuo remiantis darytina išvada, kad pagal SESV 45 straipsnio 1 dalį draudžiamos tokios nacionalines teisės normos, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje.

74

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmojo klausimo antrą dalį reikia atsakyti, kad SESV 45 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos valstybės narės teisės normos, pagal kurias asmens kitoje EEE valstybėje prieš jam pradedant tarnybą kaip tarnautojui pirmojoje valstybėje narėje išdirbti lygiavertės veiklos laikotarpiai, į kuriuos nebuvo atsižvelgta nustatant jo darbo užmokesčio kategoriją, turi būti įskaitomi atgaline data, kai šio tarnautojo situacija darbo užmokesčio sistemoje, priklauso ne nuo paaukštinimo dėl administracijai pasinaudojus diskrecija priimto sprendimo, o nuo darbo stažu grindžiamo perkėlimo į aukštesnę pakopą.

Dėl antrojo klausimo

75

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2000/78 1, 2 ir 6 straipsniai, siejami su Chartijos 21 straipsniu, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos valstybės narės teisės normos, pagal kurias, pirma, perkeliant į aukštesnę pakopą negalima atsižvelgti į asmens kitoje valstybėje narėje prieš jam pradedant tarnybą kaip tarnautojui pirmojoje valstybėje narėje išdirbtus lygiavertės veiklos laikotarpius, jeigu šis tarnautojas buvo paaukštintas dėl administracijai pasinaudojus diskrecija priimto sprendimo, ir, antra, taip paaukštinti iš esmės galima tik po kelerių tarnybos metų, skaičiuojant nuo perkėlimo į aukštesnę pakopą atskaitos datos.

76

Pirmiausia reikia priminti kad bet kokios diskriminacijos, įskaitant dėl amžiaus, draudimas yra įtrauktas į Chartijos 21 straipsnį ir jis užimtumo ir profesinėje srityje sukonkretintas Direktyvoje 2000/78 (2023 m. balandžio 20 d. Sprendimo Landespolizeidirektion Niederösterreich ir Finanzamt Österreich, C‑650/21, EU:C:2023:300, 45 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

77

Taigi pirmiausia reikia patikrinti, ar teisės normos, kaip antai nurodytos antrajame klausime, patenka į Direktyvos 2000/78 taikymo sritį.

78

Šiuo klausimu iš šio sprendimo 47 punkto matyti, kad tokios teisės normos neginčijamai priklauso įdarbinimo ir darbo sąlygų sričiai. Taigi, jos patenka į šios direktyvos taikymo sritį (pagal analogiją žr. 2019 m. spalio 10 d. Sprendimo Krah, C‑703/17, EU:C:2019:850, 22 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

79

Kalbant apie klausimą, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamomis teisės normomis įtvirtinamas skirtingas požiūris dėl amžiaus, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 1 dalį, reikia priminti, jog pagal šią nuostatą „vienodo požiūrio principas“ reiškia, kad nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos dėl kurios nors iš šios direktyvos 1 straipsnyje nurodytų priežasčių.

80

Šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punkte paaiškinta, kad pagal šio straipsnio 1 dalį tiesioginė diskriminacija yra tada, kai dėl bet kurių šios direktyvos 1 straipsnyje nurodytų priežasčių su vienu asmeniu elgiamasi mažiau palankiai, nei panašioje situacijoje elgiamasi su kitu asmeniu. Be to, iš Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punkto matyti, kad pagal šią direktyvą netiesioginė diskriminacija dėl amžiaus yra tada, kai dėl akivaizdžiai neutralios nuostatos, kriterijaus ar taikomos praktikos tam tikro amžiaus asmenys gali patekti į tam tikru atžvilgiu mažiau palankią padėtį nei kiti asmenys, nebent tą nuostatą, kriterijų ar taikomą praktiką objektyviai pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis.

81

Vis dėlto antrasis klausimas nesusijęs su nacionalinės teisės normomis, pagal kurias tarnautojo pareigų paaukštinimas aiškiai priklauso nuo jo amžiaus. Reikia pažymėti, kad nagrinėjamu atveju tai, kad atgaline data neįskaityti visi ankstesni lygiavertės A. B. profesinės veiklos laikotarpiai, priklauso nuo Land pasinaudojus diskrecija priimto sprendimo paaukštinti šį pareigūną, susijusio ne su tarnautojo amžiumi, bet su jo įgytos profesinės patirties trukme.

82

Taigi reikia konstatuoti, pirma, kad nacionalinės teisės normos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, nelemia skirtingo požiūrio dėl amžiaus (šiuo klausimu žr. 2012 m. birželio 7 d. Sprendimo Tyrolean Airways Tiroler Luftfahrt Gesellschaft, C‑132/11, EU:C:2012:329, 29 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

83

Antra, dėl to, ar tokios teisės normos yra netiesioginė diskriminacija dėl amžiaus, reikia pažymėti, kad tai reiškia, jog šios normos, nors ir suformuluotos neutraliai, gali lemti tai, kad konkrečios amžiaus grupės asmenys gali atsidurti nepalankioje padėtyje. Taip būtų tuo atveju, jei pagal šias teisės normas tarnautojo paaukštinimas priklausytų tik nuo ilgos tarnybos trukmės, todėl tik vyresnio amžiaus pareigūnai galėtų būti paaukštinti.

84

Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad pagal pagrindinėje byloje aptariamas teisės normas A pareigų grupei priklausantys tarnautojai gali būti paaukštinti į V kategoriją ne anksčiau kaip po 9 metų tarnybos, skaičiuojant nuo perkėlimo į aukštesnę pakopą atskaitos datos, nors tam, kad C pareigų grupei priklausantys tarnautojai būtų paaukštinti į tą pačią kategoriją, jie turi būti išdirbę 29 metus. Todėl, atsižvelgiant į didelį šių dviejų tarnybos laikotarpių skirtumą, negalima teigti, kad pareigūno galimybė būti paaukštintam yra susijusi su jo priklausymu tam tikrai amžiaus grupei.

85

Be to, pagal šias nacionalinės teisės normas šis paaukštinimas yra ne automatinis, bet priklauso nuo atitinkamos Land vyriausybės diskrecijos. Galiausiai galimybė pareigūnui būti paaukštintam priklauso nuo jo su tarnyba susijusios patirties, gebėjimų ir elgesio tarnyboje bei už jos ribų.

86

Taigi šie kriterijai akivaizdžiai nesusiję su atsižvelgimu į atitinkamų valstybės tarnautojų amžių.

87

Vadinasi, reikia konstatuoti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamose nacionalinės teisės normose įtvirtinta sistema grindžiama kriterijumi, kuris nėra nei neatskiriamai, nei netiesiogiai susijęs su tarnautojų amžiumi. Tuo remiantis darytina išvada, kad valstybės narės teisės normos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias perkeliant į aukštesnę pakopą negalima atsižvelgti į asmens kitoje valstybėje narėje prieš jam pradedant tarnybą kaip tarnautojui pirmojoje valstybėje narėje išdirbtus lygiavertės veiklos laikotarpius, jeigu šis tarnautojas buvo paaukštintas dėl administracijai pasinaudojus diskrecija priimto sprendimo, nelemia skirtingo požiūrio, netiesiogiai susijusio su amžiumi.

88

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2000/78 1, 2 ir 6 straipsniai, siejami su Chartijos 21 straipsniu, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiamos valstybės narės teisės normos, pagal kurias, pirma, perkeliant į aukštesnę pakopą negalima atsižvelgti į asmens kitoje valstybėje narėje prieš jam pradedant tarnybą kaip tarnautojui pirmojoje valstybėje narėje išdirbtus lygiavertės veiklos laikotarpius, jeigu šis tarnautojas buvo paaukštintas dėl administracijai pasinaudojus diskrecija priimto sprendimo, ir, antra, taip paaukštinti iš esmės galima tik po kelerių tarnybos metų, skaičiuojant nuo perkėlimo į aukštesnę pakopą atskaitos datos, su sąlyga, kad, pirma, tarnybos metų, kuriuos reikia išdirbti, kad tarnautojas galėtų būti paaukštintas, skaičius nėra toks, kad būtų galima paaukštinti tik vyresnio amžiaus tarnautojus, ir, antra, paaukštinimas taip pat priklauso nuo kitų kriterijų, visiškai nesusijusių su amžiumi.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

89

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (dešimtoji kolegija) nusprendžia:

1.

SESV 45 straipsnio 2 dalis ir 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 492/2011 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Sąjungoje 7 straipsnio 1 dalis

turi būti aiškinamos taip:

pagal jas nedraudžiamos valstybės narės teisės normos, pagal kurias asmens kitoje Europos ekonominės erdvės valstybėje prieš jam pradedant tarnybą kaip tarnautojui pirmojoje valstybėje narėje išdirbti lygiavertės veiklos laikotarpiai, į kuriuos nebuvo atsižvelgta nustatant jo darbo užmokesčio kategoriją, įskaitomi atgaline data, kai šio tarnautojo situacija, atsižvelgiant į darbo užmokesčio sistemą, priklauso ne nuo paaukštinimo dėl administracijai pasinaudojus diskrecija priimto sprendimo, o nuo darbo stažu grindžiamo perkėlimo į aukštesnę pakopą, kai nenumatyta įskaityti ankstesnių lygiavertės veiklos laikotarpių, išdirbtų privačiame sektoriuje ir nacionalinėje teritorijoje.

2.

SESV 45 straipsnio 1 dalis

turi būti aiškinama taip:

pagal ją draudžiamos valstybės narės teisės normos, pagal kurias asmens kitoje Europos ekonominės erdvės valstybėje prieš jam pradedant tarnybą kaip tarnautojui pirmojoje valstybėje narėje išdirbti lygiavertės veiklos laikotarpiai, į kuriuos nebuvo atsižvelgta nustatant jo darbo užmokesčio kategoriją, turi būti įskaitomi atgaline data, kai šio tarnautojo situacija, atsižvelgiant į darbo užmokesčio sistemą, priklauso ne nuo jo paaukštinimo dėl administracijai pasinaudojus diskrecija priimto sprendimo, o nuo darbo stažu grindžiamo perkėlimo į aukštesnę pakopą.

3.

2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, 1, 2 ir 6 straipsniai, siejami su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 21 straipsniu,

turi būti aiškinami taip:

pagal juos nedraudžiamos valstybės narės teisės normos, pagal kurias, pirma, perkeliant į aukštesnę pakopą negalima atsižvelgti į asmens kitoje valstybėje narėje prieš jam pradedant tarnybą kaip tarnautojui pirmojoje valstybėje narėje išdirbtus lygiavertės veiklos laikotarpius, jeigu šis tarnautojas buvo paaukštintas dėl administracijai pasinaudojus diskrecija priimto sprendimo, ir, antra, taip paaukštinti iš esmės galima tik po kelerių tarnybos metų, skaičiuojant nuo perkėlimo į aukštesnę pakopą atskaitos datos, su sąlyga, kad, pirma, tarnybos metų, kuriuos reikia išdirbti, kad tarnautojas galėtų būti paaukštintas, skaičius nėra toks, kad būtų galima paaukštinti tik vyresnio amžiaus tarnautojus, ir, antra, paaukštinimas taip pat priklauso nuo kitų kriterijų, visiškai nesusijusių su amžiumi.

Parašai.

( * ) Proceso kalba: vokiečių.