Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
RIMVYDO NORKAUS IŠVADA,
pateikta 2026 m. vasario 12 d.(1)
Byla C‑67/25
Staatsanwaltschaft Saarbrücken
baudžiamoji byla
prieš
R,
N,
K
(Landgericht Saarbrücken (Sarbriukeno apygardos teismas, Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Bendra užsienio ir saugumo politika – Ribojamosios priemonės atsižvelgiant į Rusijos veiksmus, kuriais destabilizuojama padėtis Ukrainoje – Reglamentas (ES) Nr. 833/2014 – 2f straipsnio 1 dalis – Draudimas transliuoti tam tikrų juridinių asmenų, subjektų ar organizacijų teikiamą turinį – Fizinių asmenų vykdomas šio turinio transliavimas interneto svetainėje, kurią valdant pajamos gaunamos tik iš savanoriškų įnašų “
I. Įvadas
1. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, kurį pagal SESV 267 straipsnį pateikė Landgericht Saarbrücken (Sarbriukeno apygardos teismas, Vokietija), susijęs su 2014 m. liepos 31 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 833/2014 dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į Rusijos veiksmus, kuriais destabilizuojama padėtis Ukrainoje(2), iš dalies pakeisto 2022 m. kovo 1 d. Tarybos reglamentu (ES) 2022/350(3) (toliau – Reglamentas Nr. 833/2014), 2f straipsnio 1 dalies išaiškinimu. Šioje nuostatoje nustatytas draudimas visiems ūkio subjektams transliuoti, sudaryti galimybes ar palankesnes sąlygas transliuoti subjektų ir organizacijų, įtrauktų į šio reglamento XV priede išdėstytą sąrašą, teikiamą turinį arba kitaip prisidėti prie tokios transliacijos, be kita ko, tokiomis priemonėmis, kaip kabelinis, palydovinis ryšys, IP-TV, per interneto prieigos paslaugų teikėjus ar dalijimosi vaizdo medžiaga internetu platformas arba taikomąsias programas.
2. Prašymas pateiktas nagrinėjant baudžiamąją bylą, iškeltą keliems asmenims, įtariamiems nusikalstamo susivienijimo sukūrimu ir įvairaus turinio, įskaitant vaizdo įrašus iš žiniasklaidos kanalo, kuriam taikomas šis draudimas, platinimu viešajame tinklaraštyje. Nors prieiga prie svetainės buvo nemokama, jos valdytojai prašė aukoti ir iš viso surinko daugiau kaip 60 000 eurų aukų. Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl minėtoje nuostatoje vartojamos sąvokos „ūkio subjektas“ taikymo srities, o konkrečiau – ar ši sąvoka taip pat apima fizinius asmenis, kurie valdo interneto svetainę ir iš to gauna tik savanoriškus įnašus.
3. Svarbiausia užduotis bus nustatyti sąvokos „ūkio subjektas“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 833/2014 2f straipsnio 1 dalį, taikymo sritį tokiomis aplinkybėmis, kai būtina stiprinti Sąjungos priemonių, skirtų kovoti su dezinformacija(4) ir propaganda iš valstybinių šaltinių, veiksmingumą. Teisingumo Teismas turės išaiškinti, ar ši sąvoka gali būti taikoma fiziniams asmenims, kurie valdo interneto svetainę, nevykdydami ekonominės veiklos, bet transliuodami draudžiamą turinį, ir taip apibrėžti interneto rinkos dalyvių atsakomybės ribas įgyvendinant Europos Sąjungos sankcijas. Taip bus siekiama užtikrinti nuoseklų ir veiksmingą ribojamųjų priemonių taikymą skaitmeninėje erdvėje, o kartu ir teisinės valstybės ir teisinio saugumo principų laikymąsi, kad būtų išvengta pernelyg siauro ar nenuspėjamo aiškinimo, kuris pakenktų jų veiksmingumui.
II. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
1. Reglamentas Nr. 833/2014
4. Reglamento Nr. 833/2014 2f straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Draudžiama ūkio subjektams transliuoti arba sudaryti galimybes transliuoti, sudaryti palankesnes sąlygas transliuoti juridinių asmenų, subjektų ir organizacijų, įtrauktų į XV priede išdėstytą sąrašą, teikiamą turinį arba kitaip prisidėti prie tokios transliacijos, be kita ko, jį perduodant ar platinant bet kokiomis priemonėmis, pavyzdžiui, kabeliniu, palydoviniu ryšiu, IP-TV, interneto paslaugų teikėjams, dalijimosi vaizdo medžiaga internetu platformomis ar taikomosiomis programomis, nesvarbu, ar jos yra naujos, ar iš anksto įdiegtos.“
5. Šio reglamento 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta:
„Valstybės narės nustato taisykles dėl sankcijų, įskaitant atitinkamas baudžiamąsias sankcijas, taikytinų už šio reglamento nuostatų pažeidimus, ir imasi visų būtinų priemonių, kad būtų užtikrintas jų įgyvendinimas.<...>“
6. Minėto reglamento 12 straipsnyje nustatyta:
„Draudžiama sąmoningai ir apgalvotai dalyvauti veikloje, kurios tikslas arba poveikis yra šiame reglamente nurodytų draudimų apėjimas <...>“
7. To paties reglamento XV priede „2f straipsnyje nurodytų asmenų, subjektų ir organizacijų sąrašas“ nurodytas, be kita ko, pavadinimas „RT – Russia Today Germany“.
2. Reglamentas 2022/350
8. Reglamento 2022/350 4–10 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„(4) 2022 m. vasario 24 d. išvadose Europos Vadovų Taryba kuo griežčiausiai pasmerkė neišprovokuotą ir nemotyvuotą Rusijos Federacijos karinę agresiją prieš Ukrainą. <...> Europos Vadovų Taryba paragino Rusiją ir Rusijos remiamus ginkluotus darinius nutraukti jų vykdomą dezinformacijos kampaniją;
(5) 2021 m. gegužės 10 d. išvadose [Europos Sąjungos] Taryba pabrėžė, kad reikia toliau stiprinti Sąjungos ir valstybių narių atsparumą, taip pat jų gebėjimą atremti hibridines grėsmes, įskaitant dezinformaciją, užtikrinant koordinuotą ir integruotą esamų ir galimų naujų kovos su hibridinėmis grėsmėmis priemonių naudojimą Sąjungos ir valstybių narių lygmenimis ir galimus atsakomuosius veiksmus hibridinių grėsmių srityje, įskaitant, inter alia, užsienio kišimąsi ir įtakos operacijas, kurios gali apimti prevencines priemones ir išlaidų nustatymą priešiškiems valstybiniams ir nevalstybiniams subjektams[;]
(6) Rusijos Federacija vykdė sistemingą tarptautinę manipuliavimo žiniasklaida ir faktų iškraipymo kampaniją, siekdama sustiprinti kaimyninių šalių ir Sąjungos bei jos valstybių narių destabilizavimo strategiją. Visų pirma propaganda ne kartą ir nuolat buvo nukreipta prieš Europos politines partijas, ypač rinkimų laikotarpiais, pilietinę visuomenę, prieglobsčio prašytojus, Rusijos etnines mažumas[,] seksualines mažumas ir prieš Sąjungos ir jos valstybių narių demokratinių institucijų veikimą;
(7) siekdama pateisinti ir paremti savo agresiją Ukrainoje, Rusijos Federacija vykdė nuolatinius ir suderintus propagandos veiksmus, nukreiptus prieš pilietinę visuomenę Sąjungoje ir kaimyninėse šalyse, smarkiai iškraipydama faktus ir jais manipuliuodama;
(8) tie propagandos veiksmai buvo vykdomi per įvairias žiniasklaidos priemones, kurias tiesiogiai arba netiesiogiai nuolat kontroliuoja Rusijos Federacijos vadovybė. Tokie veiksmai kelia didelę tiesioginę grėsmę Sąjungos viešajai tvarkai ir saugumui;
(9) tų žiniasklaidos priemonių vaidmuo skatinant ir remiant agresiją prieš Ukrainą ir destabilizuojant jos kaimynines šalis yra esminis ir labai svarbus;
(10) atsižvelgiant į padėties sunkumą ir reaguojant į Rusijos veiksmus, kuriais destabilizuojama padėtis Ukrainoje, būtina laikantis Pagrindinių teisių chartijoje pripažintų pagrindinių teisių ir laisvių, visų pirma saviraiškos ir informacijos laisvės, pripažintos jos 11 straipsnyje, nustatyti papildomas ribojamąsias priemones siekiant skubiai sustabdyti tokių žiniasklaidos priemonių transliavimo veiklą Sąjungoje ir nukreiptą prieš Sąjungą. Šios priemonės turėtų būti taikomos, kol nebus nutraukta agresija prieš Ukrainą ir kol Rusijos Federacija ir su ja susijusios žiniasklaidos priemonės nenutrauks propagandinių veiksmų prieš Sąjungą ir jos valstybes nares“.
B. Vokietijos teisė
9. Pagal pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos redakcijos 2013 m. birželio 6 d. Außenwirtschaftsgesetz (Užsienio prekybos įstatymas)(5) 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktį tas, kas nesilaikė transliavimo, perdavimo, platinimo ar paslaugų draudimo, nustatyto Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje arba Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbtame tiesiogiai taikomame Europos Bendrijų arba Europos Sąjungos teisės akte, kuriuo siekiama įgyvendinti bendros užsienio ir saugumo politikos srityje Tarybos nustatytą ekonominę sankciją, baudžiamas laisvės atėmimo nuo trijų mėnesių iki penkerių metų bausme.
10. Remiantis šio įstatymo 18 straipsnio 7 dalies 2 punkto pirmuoju atveju, tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais veikė komerciniais tikslais, baudžiamas ne trumpesne kaip vienų metų laisvės atėmimo bausme.
III. Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės, procesas pagrindinėje byloje ir prejudicinis klausimas
11. Pagrindinė byla yra susijusi su ikiteisminiu tyrimu, pradėtu prieš tris fizinius asmenis – R, N ir K, kurie 2023 m. per interneto svetainėje www.traugott-ickeroth.com (toliau – interneto svetainė „traugott-ickeroth“) viešai prieinamą tinklaraštį „Live-Ticker“ keturis kartus transliavo kanalo „RT Deutschland“ vaizdo įrašus. Kadangi šio kanalo transliacijos yra draudžiamos pagal Reglamento Nr. 833/2014 2f straipsnio 1 dalį, pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus jų viešas skelbimas yra pažeidimas, už kurį gresia baudžiamoji atsakomybė.
12. R, kuris slapyvardžiu Traugott Ickeroth publikuoja knygas, parduodamas per internetinę prekybos platformą „Amazon“, ikiteisminio tyrimo metu pripažino, kad buvo atsakingas už interneto svetainės „traugott-ickeroth“ redakcinę koncepciją.
13. Šioje interneto svetainėje skelbiamas turinys buvo laisvai prieinamas. Vis dėlto vartotojai buvo raginami finansiškai paremti minėtos svetainės veiklą, prašant aukoti. Nuo 2022 m. balandžio 1 d. iki 2023 m. rugpjūčio 3 d. kaltinamieji R ir N į savo sąskaitas iš į tokį prašymą sureagavusių vartotojų gavo daugybę įmokų – daugiausia vienaženklėmis, dviženklėmis ir triženklėmis sumomis, iš viso 60 038,65 eurų.
14. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad Reglamento Nr. 833/2014 2f straipsnio 1 dalies aiškinimas priklauso išimtinei Teisingumo Teismo jurisdikcijai ir kad Teisingumo Teismas šiuo klausimu dar nėra priėmęs sprendimo. Jis priduria, kad sąvokos „ūkio subjektas“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, aiškinimas nėra toks akivaizdus, kad būtų galima išsklaidyti visas pagrįstas abejones.
15. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi Komisijos tarnybų parengtu dokumentu „Consolidated FAQs on the implementation of Council Regulation No 833/2014 and Council Regulation No 269/2014“ (Dažnai užduodamų klausimų dėl Tarybos reglamento Nr. 833/2014 ir Tarybos reglamento Nr. 269/2014 suvestinė) (toliau – Komisijos gairės), pagal kurį sąvoka „ūkio subjektas“ reiškia bet kurį fizinį ar juridinį asmenį arba bet kurį subjektą, kurio komercinė ar profesinė veikla yra transliuoti, sudaryti galimybes ar palankesnes sąlygas transliuoti draudžiamą turinį ar bet kaip kitaip prisidėti prie jo transliavimo.
16. Šis teismas laikosi nuomonės, kad privačių asmenų paaukotų lėšų, kurios pagal civilinę teisę yra dovanos, rinkimas taip pat gali būti laikomas „profesine veikla“, jeigu, kaip šiuo atveju, ji vykdoma taip, kad surenkamos nemažos pinigų sumos, leidžiančios gavėjams bent iš dalies finansuoti savo pragyvenimo išlaidas. Tokį aiškinimą patvirtina tai, kad prašymas aukoti buvo skirtas gauti finansiniams ištekliams, reikalingiems tolesniam interneto svetainės „traugott-ickeroth“ veikimui, ir taip turėti nuolatinį pajamų šaltinį, būdingą profesinei veiklai.
17. Vis dėlto minėtas teismas pažymi, kad, pirma, prieiga prie šios interneto svetainės iš esmės buvo nemokama, t. y. jos naudotojams nereikėjo mokėti piniginio atlygio, ir, antra, jos veikla nebuvo finansuojama iš šaltinių, nepriklausomų nuo naudotojų savanoriškų įnašų, pavyzdžiui, reklamos pajamų, kurios yra įprastos šioje srityje. Taigi kaltinamojo R veikla taip pat galėtų būti laikoma išimtinai privačia.
18. Šiomis aplinkybėmis Landgericht Saarbrücken (Sarbriukeno apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar [Reglamento Nr. 833/2014] 2f straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad sąvoka „ūkio subjektas“ pagal šią nuostatą taip pat apima fizinius asmenis, kurie iš savo valdomos interneto svetainės gauna tik pajamų iš trečiųjų asmenų savanoriškų įnašų (aukų ar dovanų)?“
IV. Procesas Teisingumo Teisme
19. 2025 m. sausio 31 d. Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2024 m. gruodžio 20 d. nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą.
20. K ir R, kaip kaltinamieji pagrindinėje byloje, Staatsanwaltschaft Saarbrücken (Sarbriukeno prokuratūra, Vokietija), Prancūzijos, Estijos ir Latvijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija per Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nurodytą terminą pateikė rašytines pastabas.
21. Remdamasis Procedūros reglamento 76 straipsnio 2 dalimi, Teisingumo Teismas nusprendė nerengti posėdžio.
V. Teisinė analizė
A. Pirminės pastabos
22. Europos Sąjunga, kuri grindžiama ESS 2 straipsnyje įtvirtintomis vertybėmis, visų pirma laisve, demokratija ir pliuralizmu, teikia didelę svarbą saviraiškos ir informacijos laisvei. Sąjungos teisėje ši sąvoka įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 11 straipsnyje, pripažįstant šių laisvių apsaugą kaip pagrindinį Sąjungos teisinės sistemos elementą. Vis dėlto atviros ir demokratinės visuomenės išlieka pažeidžiamos dezinformacijos skleidimo požiūriu, ypač kai ji sąmoningai naudojama siekiant manipuliuoti viešąja nuomone ir daryti įtaką demokratiniam procesui(6).
23. Dėl Rusijos Federacijos vykdomo agresijos karo prieš Ukrainą, kuriuo pažeidžiama tarptautinė teisė, Sąjungai kilo precedento neturinčių iššūkių(7). Siekdama padidinti Rusijos veiksmų, kuriais kenkiama Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei, sąnaudas ir remti taikų krizės sprendimą(8) Sąjunga priėmė kelias ribojamąsias priemones, taikomas tam tikriems fiziniams ir juridiniams asmenims(9). Ji taip pat įgyvendino priemones, skirtas atsparumui hibridinėms grėsmėms stiprinti, įskaitant dezinformacijos ir manipuliavimo informacija kampanijas, kurias organizuoja Rusijos Federacija.
24. Šios priemonės apima, be kita ko, Reglamente Nr. 833/2014 numatytas priemones, kuriomis sustabdomos tam tikrų žiniasklaidos priemonių (tarp jų yra ir kanalas „RT Deutschland“), veikiančių Rusijos Federacijos vardu ir per dezinformacijos kampanijas vykdančių Sąjungos ir jos valstybių narių destabilizavimo strategiją, transliacijos(10). Šios priemonės, kuriomis ribojama visų pirma teisė į saviraiškos ir informacijos laisvę, pateisinamos tuo, kad tokia propaganda kelia didelę ir tiesioginę grėsmę viešajai tvarkai ir Sąjungos saugumui(11). Tokios ribojamosios priemonės leidžiamos pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį(12).
25. Ši byla yra platesnio Sąjungos kovos su dezinformacijos kampanijomis, susijusiomis su Rusijos ir Ukrainos konfliktu, konteksto dalis, nes Teisingumo Teismas turi nuspręsti, ar Reglamento Nr. 833/2014 2f straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad sąvoka „ūkio subjektas“ pagal šią nuostatą taip pat apima fizinius asmenis, kurie iš savo valdomos interneto svetainės gauna pajamų tik iš trečiųjų asmenų savanoriškų įnašų (aukų ar dovanų).
26. Kaip jau pažymėjau įvade(13), ribojamųjų priemonių veiksmingumui, kaip ir pagrindiniams teisinės valstybės principams, tenka atlaikyti išbandymą, kai, atsižvelgiant į principą nullum crimen, nulla poena sine lege certa, reikia tiksliai apibrėžti elgesį, už kurį gali kilti baudžiamoji atsakomybė. Pagal šį Chartijos 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą principą reikalaujama, kad įstatymų leidėjas pakankamai tiksliai apibrėžtų nusikalstamą veiką sudarančius veiksmus ir už ją taikomas bausmes, siekiant užtikrinti, kad nusikalstamų veikų nustatymas priklausytų įstatymų leidžiamajai valdžiai, tačiau neatmetant teismo galimybės pateikti išaiškinimą, su sąlyga, kad šis išlieka nuspėjamas ir griežtai apibrėžtas teisės akte(14).
27. Kaip priminė Teisingumo Teismas, principas nullum crimen, nulla poena sine lege, pagal kurį reikalaujama, kad baudžiamosios teisės normos būtų aiškios ir nuspėjamos, draudžia baudžiamąjį persekiojimą dėl elgesio, kurio baudžiamumas aiškiai ir nedviprasmiškai neišplaukia iš įstatymo(15). Šiuo principu taip pat siekiama užtikrinti nuspėjamumą ir piliečių teisinį saugumą, suteikiant jiems galimybę veiksmų atlikimo metu žinoti galimas savo elgesio baudžiamąsias pasekmes. Tai ypač svarbu tokiomis aplinkybėmis, kaip šioje byloje, kai Reglamento Nr. 833/2014 8 straipsnyje valstybės narės įpareigojamos nustatyti taisykles dėl sankcijų, įskaitant atitinkamas baudžiamąsias sankcijas, taikytinų už šio reglamento nuostatų pažeidimus. Šia išvada siekiama išaiškinti minėto reglamento 2f straipsnio 1 dalies taikymo sritį.
28. Šį klausimą nagrinėsiu po to, kai aptarsiu Staatsanwaltschaft Saarbrücken (Sarbriukeno prokuratūra) išreikštas abejones dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo.
B. Dėl priimtinumo
29. Nors Sarbriukeno prokuratūra formaliai neprašė pripažinti prejudicinio klausimo nepriimtinu, ji ginčija jo būtinumą. Pirma, ji teigia, kad sprendimas pradėti bylos nagrinėjimą kompetentingoje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo kolegijoje dar gali būti apskųstas nacionaliniame teisme, todėl jis nėra galutinis. Antra, ji laikosi nuomonės, kad nėra būtina pateikti Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą dėl sąvokos „ūkio subjektas“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 833/2014 2f straipsnio 1 dalį, išaiškinimo, nes, kaip ji mano, taikant įprastinius Sąjungos teisės aiškinimo metodus galima nustatyti šio termino reikšmę, kuri, beje, yra akivaizdi.
30. Šiuo klausimu reikia, pirma, priminti, kad per prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo ir nacionalinio teismo funkcijų pasidalijimą, Teisingumo Teismui nepriklauso tikrinti, ar sprendimas dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą buvo priimtas pagal nacionalines teismo veiklos organizavimo ir proceso taisykles. Teisingumo Teismas privalo laikytis valstybės narės teismo pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą, jeigu tas sprendimas nepanaikintas pasinaudojant teisių gynimo priemonėmis, kurios gali būti numatytos nacionalinėje teisėje(16).
31. Teisingumo Teismui pateiktoje bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, leidžiančių manyti, kad šiuo atveju sprendimas dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą buvo panaikintas.
32. Antra, jeigu Sarbriukeno prokuratūra ketino teigti, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą gali būti pateiktas tik išnaudojus nacionalines teisių gynimo priemones, toks teiginys negalėtų būti pripažintas pagrįstu. Iš tiesų galimybė ginčyti nacionalinius sprendimus pagal nacionalinės teisės normas negali riboti nacionalinio teismo kompetencijos kreiptis į Teisingumo Teismą su prejudiciniu klausimu, jeigu jis mano, kad jo nagrinėjamoje byloje kyla Sąjungos teisės aiškinimo klausimų, dėl kurių reikia priimti Teisingumo Teismo sprendimą(17). Atsižvelgiant į tai, kaip veikia SESV 267 straipsnyje įtvirtinta Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo sistema, priešingai, reikia pripažinti nacionalinio teismo teisę bet kuriuo tinkamu bylos nagrinėjimo momentu pateikti Teisingumo Teismui bet kurį prejudicinį klausimą, kuris, kaip jis mano, yra būtinas jo nagrinėjamam ginčui išspręsti(18).
33. Šiomis aplinkybėmis svarbu pabrėžti, kad ši teisė priklauso nacionaliniam teismui, neatsižvelgiant į šalių nuomonę dėl tokio veiksmo tinkamumo. Darytina išvada, kad nacionaliniam teismui nedraudžiama Teisingumo Teismui pateikti prejudicinį klausimą, į kurį atsakymas, vienos iš pagrindinės bylos šalių nuomone, nekelia jokių pagrįstų abejonių. Net jei dėl tokio klausimo aiškinimo nekiltų aiškinimo sunkumų, jis vis tiek negalėtų būti pripažintas nepriimtinu(19).
34. Trečia, reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją, kai nacionalinio teismo pateiktas prejudicinis klausimas yra susijęs su Sąjungos teisės aiškinimu, Teisingumo Teismas iš principo privalo į jį atsakyti. Jis gali atsisakyti priimti sprendimą dėl tokio klausimo tik jeigu prašomas Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimas arba jos galiojimo įvertinimas visiškai nesusijęs su ginčo pagrindinėje byloje aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktą klausimą(20).
35. Vis dėlto šiuo atveju taip nėra, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pakankamai išdėstė prejudicinio klausimo svarbą vertinant kaltinamųjų baudžiamąją atsakomybę.
36. Kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, jį pateikęs teismas nurodo nesantis tikras dėl klausimo, ar kaltinamieji gali būti laikomi „ūkio subjektais“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 833/2014 2f straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į tai, kad Komisijos gairėse numatyta, kad turi būti vykdoma „komercinė ar profesinė veikla“, šio teismo nuomone, nėra akivaizdu, kad į šį klausimą reikia atsakyti teigiamai. Pirma, interneto svetaine galima naudotis iš esmės nemokamai; antra, jos veikla finansuojama savanoriškais įnašais. Nors minėtas teismas linkęs manyti, kad kaltinamųjų elgesys patenka į šios nuostatos materialinę taikymo sritį, jis kreipėsi į Teisingumo Teismą, kad būtų pateiktas galutinis išaiškinimas.
37. Taigi, mano nuomone, prašymą priimti prejudicinį sprendimą reikia laikyti priimtinu.
C. Dėl esmės
1. Dėl sąvokos „ūkio subjektas“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 833/2014 2f straipsnio 1 dalį, aiškinimo
38. Vieninteliu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo nustatyti Reglamento Nr. 833/2014 2f straipsnio 1 dalyje vartojamo termino „ūkio subjektas“ taikymo sritį. Pirmiausia reikia pažymėti, kad šis terminas nėra apibrėžtas nei šiame reglamente, nei darant nuorodą į kitas apibrėžtis, kurių gali būti valstybių narių teisėse aktuose. Be to, iki šiol minėtas terminas nebuvo aiškinamas Teisingumo Teismo jurisprudencijoje.
39. Pagal suformuotą jurisprudenciją iš vienodo Sąjungos teisės taikymo ir lygybės principo reikalavimų matyti, kad Sąjungos teisės nuostatos, kurioje tam, kad būtų nustatyta jos prasmė ir apimtis, nėra aiškios nuorodos į valstybių narių teisę, formuluotė visoje Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama autonomiškai ir vienodai. Tokio aiškinimo turi būti siekiama atsižvelgiant ne tik į šios nuostatos tekstą, bet ir į jos kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslą(21). Taigi toliau šioje išvadoje aiškindamas terminą „ūkio subjektas“ remsiuosi Teisingumo Teismo jurisprudencijoje pripažintais aiškinimo metodais.
a) Pažodinis aiškinimas
40. Kiek tai susiję su pažodinio aiškinimo metodu, reikia priminti, kad sąvokų, kurių apibrėžtis Sąjungos teisėje nepateikiama, reikšmė ir taikymo sritis turi būti nustatoma remiantis jų įprasta reikšme bendrinėje kalboje, kartu atsižvelgiant į kontekstą, kuriam esant jos vartojamos, ir teisės aktų, kuriuose jos įtvirtintos, tikslus(22).
41. Terminas „ūkio subjektas“ įprastai reiškia bet kurį fizinį ar juridinį asmenį, kuris eksploatuoja, valdo ar užtikrina tam tikros paslaugos ar veiklos veikimą, kai atliekama tam tikra funkcinė kontrolė arba aktyviai dalyvaujama ją atliekant. Taikant šį terminą turinio perdavimo ir transliavimo srityje, jis reiškia bet kurį subjektą, tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvaujantį teikiant ar perduodant šį turinį visuomenei. Kaip savo rašytinėse pastabose pažymėjo kelios suinteresuotosios šalys, šis terminas yra visų pirma techninio ir funkcinio pobūdžio. Atliekant šią analizę nagrinėtuose šaltiniuose labiau linkstama į tai, kad šis terminas yra suprantamas funkciniu, o ne griežtai teisiniu požiūriu, ir jis apima visus subjektus, kurie savo technine (pavyzdžiui, įrangos eksploatavimu) arba organizacine veikla materialiai sudaro sąlygas transliuoti turinį, nepriklausomai nuo jų statuso, struktūros ar veiklos tikslo(23).
42. Remiantis šiuo aiškinimu, atrodo, kad šis terminas nėra susijęs nei su ekonomine veikla, nei a fortiori su pelno siekimu, bet veikiau reiškia transliavimo proceso kontrolės, vadovavimo jam ar jo valdymo funkcijos vykdymą. Mano nuomone, šį aiškinimą patvirtina tai, kad Reglamento Nr. 833/2014 2f straipsnio 1 dalyje terminas „ūkio subjektas“ vartojamas transliavimo veiklos kontekste be būdvardžio „ekonominis“(24). Toks terminijos pasirinkimas rodo, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo, kad šios sąvokos taikymo sritis būtų platesnė ir į ją patektų ne tik ekonominio tikslo siekiantys subjektai, bet ir fiziniai asmenys ar subjektai, kurie faktiškai dalyvauja transliuojant turinį, neatsižvelgiant į tai, ar jų veikla yra komercinė, ar ne.
43. Be to, reikia pažymėti, kad draudimas transliuoti aiškiai taikomas dalijimosi vaizdo medžiaga internetu platformoms ir taikomosioms programoms, t. y. šiuolaikinėms transliavimo priemonėms, kurias dažnai naudoja privatūs asmenys, vykdantys ne visada atlygintiną veiklą, įskaitant internetinio turinio kūrėjus, pavyzdžiui, vaizdo įrašų kūrėjus ar nuomonės formuotojus. Mano nuomone, toks taikymo apimties išplėtimas patvirtina Sąjungos teisės aktų leidėjo norą vadovautis tiek funkciniu, tiek technologiškai neutraliu požiūriais į terminą „ūkio subjektas“.
44. Taigi, pažodžiui aiškinant Reglamento Nr. 833/2014 2f straipsnio 1 dalį, reikia manyti, kad sąvoka „ūkio subjektas“ turi būti suprantama kaip apimanti ir fizinį asmenį, transliuojantį šioje nuostatoje nurodytą turinį vykdant neatlygintiną veiklą, pavyzdžiui, valdantį interneto svetainę, finansuojamą trečiųjų asmenų savanoriškais įnašais.
45. Šio vertinimo negali paneigti tai, kad Komisijos gairės, kuriomis savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą remiasi jį pateikęs teismas(25), regis, rodo priešingai. Gairėse iš tiesų nurodyta, kad „draudimas taikomas bet kuriam fiziniam ar juridiniam asmeniui arba bet kuriai organizacijai, vykdantiems komercinę ar profesinę veiklą“ (išskirta mano), o tai galėtų leisti manyti, kad jose įtvirtintas reikalavimas, kurio nėra minėtos nuostatos formuluotėje ir kuriuo nepagrįstai ribojama jos taikymo sritis ratione personae.
46. Vis dėlto, pirma, šias gaires nustatė ne Taryba, kuri priėmė Reglamentą Nr. 833/2014 ir yra vienintelė kompetentinga institucija, galinti priimti ribojamąsias priemones pagal SESV 215 straipsnio 2 dalyje numatytą teisinį pagrindą(26), ir, antra, kaip matyti iš jų turinio, jos yra tik Komisijos tarnybų parengtas „darbo dokumentas“, kurio tikslas – nacionalinėms institucijoms, Sąjungos ūkio subjektams ir piliečiams pateikti gaires dėl šio reglamento įgyvendinimo ir aiškinimo.
47. Beje, Komisija jose aiškiai pripažįsta, kad tik Teisingumo Teismas yra kompetentingas aiškinti Sąjungos teisę(27). Galiausiai reikia pažymėti, kaip savo rašytinėse pastabose tai padarė Komisija, kad tose gairėse taip pat pabrėžiama, kad minėtu reglamentu nustatomas platus ir visapusis draudimas, t. y. draudžiama transliuoti (lato sensu), kartu uždraudžiant ūkio subjektams sudaryti galimybes arba palankesnes sąlygas transliuoti arba kitaip prisidėti prie tokio transliavimo(28).
48. Taigi šiomis Komisijos gairėmis negali būti pakeista Reglamente Nr. 833/2014 numatytų ribojamųjų priemonių norminė reikšmė ir jos negali turėti lemiamos reikšmės šioje byloje nagrinėjamam aiškinimui.
b) Kontekstinis aiškinimas
49. Nagrinėjamu atveju pasirinktą termino „ūkio subjektas“ aiškinimą taip pat patvirtina kontekstinis aiškinimas. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 833/2014 2f straipsnio 1 dalyje ūkio subjektams draudžiama tam tikra elgsena, t. y. draudžiama sudaryti galimybes arba palankesnes sąlygas transliuoti tam tikrą turinį arba bet kaip kitaip prisidėti prie tokio transliavimo, be kita ko, jį perduodant ar platinant įvairiomis konkrečiai nurodytomis ryšio priemonėmis. Taigi šios nuostatos tekste nurodyta techninio ar organizacinio pobūdžio veikla.
50. Kita vertus, šiame straipsnyje nereikalaujama nei to, kad šia veikla būtų siekiama pelno, nei to, kad ūkio subjektas atitinkamą turinį transliuotų vykdydamas profesinę veiklą viešosios komunikacijos srityje. Darytina išvada, kad sąvoka „ūkio subjektas“ taip pat gali apimti fizinius asmenis, kurie informaciją transliuoja vykdydami laisvalaikio veiklą arba dėl ideologinių priežasčių ar įsitikinimų siekia prisidėti prie viešosios nuomonės formavimo.
51. Svarbu pažymėti, kad šios nuostatos materialinė taikymo sritis ypač plati, nes, kaip jau buvo nurodyta, ja draudžiamos įvairios atitinkamo turinio transliavimo formos, neatsižvelgiant į tai, ar jį transliuoja pats ūkio subjektas, ar tai daroma per trečiuosius asmenis. Tai, kad jos tekstas yra tikslus, taip pat tai, kad vartojami keli veiksmažodžiai, skirti draudžiamam elgesiui apibūdinti, rodo, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė užkirsti kelią transliuoti minėtą turinį ar turėti prie jo prieigą Sąjungos teritorijoje. Taigi ši nuostata turi būti suprantama kaip draudimą įtvirtinanti visuotinai taikoma norma, kurios pobūdis yra prevencinis tam, kad būtų užkirstas kelias bet kokiai transliavimo formai, nesvarbu, ar tai daroma techninėmis priemonėmis, ar per trečiuosius asmenis.
52. Taigi ji taptų ne tokia veiksminga, jeigu būtų pripažinta, kad jos taikymo sritį galima apriboti papildomomis sąlygomis, kurios nėra aiškiai numatytos Reglamente Nr. 833/2014, pavyzdžiui, nustatant reikalavimą, kad turinys būtų transliuojamas siekiant pelno ar vykdant profesinę veiklą. Iš tiesų iš minėtos nuostatos nematyti ekonominio ar profesinio aspekto, nes joje nustatytas draudimas yra susijęs tik su transliavimo funkcija, neatsižvelgiant į atitinkamo asmens teisinį ar ekonominį statusą. Taigi sąvoka „ūkio subjektas“ turi būti aiškinama funkciniu būdu ir technologiškai neutraliai, atsižvelgiant į nuostatos tikslą. Kitaip tariant, pateiktas kvalifikavimas priklauso tik nuo atitinkamo asmens funkcijos transliavimo procese, o šis aiškinimas turi būti taikomas vienodai, neatsižvelgiant į naudojamas technines priemones ar finansavimo būdą.
53. Be to, reikėtų pažymėti, kad Reglamento Nr. 833/2014 2f straipsnio 1 dalis skiriasi nuo kitų šio reglamento nuostatų, kuriose, nustatant ribojamąsias priemones, aiškiai nurodoma ekonominio pobūdžio veikla ar net tiesiogiai ekonominės veiklos vykdytojai. Tai visų pirma pasakytina apie to reglamento 3r straipsnio 4 dalį(29), kurioje, kiek tai susiję su nacionalinių išsamaus patikrinimo taisyklių dėl draudimo perkrauti rusiškos kilmės arba iš Rusijos eksportuojamas suskystintas gamtines dujas nustatymu, minima dalyvaujančių ekonominės veiklos vykdytojų registracijos valstybė(30). Šis formuluočių skirtumas rodo, kad, kai Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė, kad ribojamoji priemonė būtų taikoma tam tikroje ekonominės veiklos srityje, jis tai padarė aiškiai. Vis dėlto akivaizdu, kad taip nėra kalbant apie to paties reglamento 2f straipsnio 1 dalį, kurios visuotinis taikymas rodo norą vadovautis funkciniu ir technologiškai neutraliu požiūriu į terminą „ūkio subjektas“, nepriklausomai nuo jokių ekonominių ar profesinių aplinkybių.
54. Toks aiškinimas atitinka Sąjungos teisės sistemą ir jos vidinį nuoseklumą. Iš tiesų kituose Sąjungos teisės aktuose teisės aktų leidėjas, nustatydamas analogiškų sąvokų taikymo sritį, taiko funkcinį, o ne ekonominį ar institucinį požiūrį. Tai, be kita ko, pasakytina apie Direktyvą 2010/13/ES dėl audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų(31), kurios 1 straipsnio 1 dalies d punkte „žiniasklaidos paslaugų teikėjas“ apibrėžiamas kaip „fizinis ar juridinis asmuo, kuris prisiima redakcinę atsakomybę už audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos turinio parinkimą ir sprendžia, kokia tvarka jis organizuojamas“. Šioje apibrėžtyje nedaroma jokio skirtumo pagal teisinį statusą ar ekonominį atitinkamo asmens veiklos tikslą, bet remiamasi tik faktine turinio atrankos ir transliavimo kontrole.
55. Sisteminiu požiūriu šis palyginimas su Direktyva 2010/13 grindžiamas tuo, kad šie du teisės aktai turi tą patį funkcinį tikslą, t. y. jais siekiama reguliuoti subjektus, kurie kontroliuoja turinio transliavimą visuomenei. Direktyvoje 2010/13 nustatyta „žiniasklaidos paslaugų teikėjų“ redakcinė atsakomybė, o Reglamento Nr. 833/2014 2f straipsnyje nurodomi „ūkio subjektai“, kurių transliavimo veikla gali būti ribojama, jeigu ji vykdoma propagandos tikslais, prieštaraujančiais Sąjungos saugumui ir viešajai tvarkai. Abiem atvejais lemiamą reikšmę turintis kriterijus yra ne ekonominis veiklos pobūdis, o faktinė transliavimo proceso kontrolė(32).
56. Net atsižvelgiant į norminį kontekstą, kuriam esant buvo priimtas Reglamentas Nr. 833/2014, akivaizdu, kad sprendžiant, ar asmuo gali būti laikomas „ūkio subjektu“, negalima atsižvelgti į tai, ar jis vykdo ekonominę arba profesinę veiklą, ar ne. Kaip savo rašytinėse pastabose teisingai pažymėjo Estijos vyriausybė, šio reglamento tikslas nėra reguliuoti vidaus rinką, t. y. ekonominės veiklos vykdytojų ir vartotojų santykius, o tai galėtų pateisinti draudimą verslininkams transliuoti tam tikrų propagandinių kanalų turinį. Priešingai, kaip jau nurodžiau savo pirminėse pastabose, Reglamente Nr. 833/2014 nustatyta viena iš SESV 215 straipsniu grindžiamų ribojamųjų priemonių, o jos tikslas – dėl viešosios tvarkos ir saugumo priežasčių nedelsiant nutraukti žiniasklaidos priemonių, kurios yra nuolat, tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojamos Rusijos Federacijos vadovų, transliavimo veiklą(33).
c) Teleologinis aiškinimas
57. Taigi pereisiu prie aiškinimo atsižvelgiant į Sąjungos teisės aktų leidėjo siekiamus tikslus. Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad Reglamento Nr. 833/2014 2f straipsnio 1 dalis 2022 m. kovo 1 d. priimtu Reglamentu 2022/350 buvo įtraukta nedelsiant reaguojant į Rusijos Federacijos savaite anksčiau pradėtą neišprovokuotą ir nemotyvuotą karinę agresiją prieš Ukrainą. Siekdama įtvirtinti šioje nuostatoje numatytą draudimą Taryba rėmėsi 2022 m. vasario 24 d. Europos Vadovų Tarybos raginimu Rusijai nutraukti dezinformacijos kampaniją, taip pat savo 2021 m. gegužės 10 d. išvadomis, kad būtina stiprinti Sąjungos ir valstybių narių atsparumą, taip pat jų gebėjimus kovoti su hibridinėmis grėsmėmis, įskaitant dezinformaciją, ir stiprinti galimus atsakus hibridinių grėsmių srityje, be kita ko, reaguojant į užsienio kišimąsi ir įtakos operacijas.
58. Visuotinai taikomas draudimas, nustatytas Reglamento Nr. 833/2014 2f straipsnio 1 dalyje, atspindi Sąjungos teisės aktų leidėjo norą nutraukti Rusijos vykdomą dezinformacijos kampaniją, uždraudžiant tam tikro turinio transliavimą Sąjungos teritorijoje. Vis dėlto siekiant veiksmingai apsaugoti viešąją tvarką ir saugumą nereikia apsiriboti valstybės kontroliuojamomis žiniasklaidos priemonėmis, taip pat būtina atsižvelgti į vadinamąsias „alternatyvias“ žiniasklaidos priemones, kurių valdytojai sąmoningai ar nesąmoningai tampa šios dezinformacijos kampanijos vykdytojais. Jeigu būtų nepaisoma šio aspekto, tai reikštų, kad draudžiamo turinio transliavimas palaipsniui galėtų persikelti į šiuos alternatyvius kanalus, galiausiai išvengiant bet kokios valstybės kontrolės ar priežiūros(34).
59. Be to, reikėtų pažymėti, kad tai, jog Reglamento Nr. 833/2014 2f straipsnio 1 dalis taikoma interneto paslaugų teikėjams, taip pat dalijimosi vaizdo medžiaga internetu platformoms ir taikomosioms programoms, rodo, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nori atsižvelgti į vis didesnę skaitmeninės žiniasklaidos svarbą platinant informaciją ir naujienas. Vis dėlto naudojantis šia žiniasklaida kyla pavojus, kad vartotojų nuomonė bus paveikta, neturint priemonių kritiškai įvertinti jiems pateikiamos informacijos teisingumą. Tam tikros asmenų grupės, pavyzdžiui, paaugliai(35) ar pagyvenę žmonės, šiuo atžvilgiu atrodo ypač pažeidžiamos vykdant manipuliacijas. Dėl tokio pavojaus, kurio visą mastą reikia įvertinti, manytina, kad interneto svetainė, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, patenka į šios nuostatos taikymo sritį.
60. Nors siekiant pripažinti asmenį „ūkio subjektu“ nėra būtina, kad būtų vykdoma ekonominė veikla arba gaunama pajamų, reikia pateikti kelias pastabas dėl prašymo aukoti, leidžiančio surinkti tokias sumas. Tai, kad kai kurios interneto svetainės finansuojamos iš aukų, o ne iš registruotos komercinės veiklos, pateisina didesnį budrumą dėl jų galimo panaudojimo propagandos tikslais, ypač kai tai susiję su valstybės vykdomomis dezinformacijos kampanijomis. Šis finansavimo būdas iš tiesų pasižymi tuo, kad nėra aiškiai apibrėžta teisinė ar institucinė sistema, nes jam netaikomi finansinio skaidrumo reikalavimai ar kontrolės mechanizmai, kurie būtų panašūs į taikomus profesionaliems žiniasklaidos priemonių valdytojams. Dėl šio neaiškumo sunkiau nustatyti finansinius srautus ir atitinkamai subjektus, galinčius daryti įtaką redakcinei politikai ar platinamam turiniui. Tai sudaro palankias sąlygas kištis išorės interesų grupėms, įskaitant trečiąsias valstybes, kurios gali tiesiogiai ar netiesiogiai daryti įtaką turinio kūrimui ar transliavimui.
61. Be to, dėl to, kad šios platformos pristatomos kaip „nepriklausomos“ ar „alternatyvios“, jas, kaip patikimas, labiau vertina tam tikra visuomenės dalis, kuri dažnai nepasitiki tradicinėmis žiniasklaidos priemonėmis ar viešosiomis institucijomis. Dėl šio tariamo autentiškumo jų platinama informacija tampa įtikinamesnė, todėl dar sunkiau paneigiama, kai joje perteikiamas iš dalies manipuliatyvus ir klaidinantis naratyvas(36). Paradoksalu, kad šiuo požiūriu tariamas nepriklausomumas, o jis tikrai nėra neutralumo garantas, gali tapti veiksminga priemone įgyvendinti dezinformacijos strategijas.
62. Šiomis aplinkybėmis nekomercinis finansavimo pobūdis negali būti laikomas tiesiog neutraliu veiksniu, bet turi būti pripažintas lemiamu veiksniu vertinant manipuliavimo informacija riziką(37). Tai yra struktūrinio pažeidžiamumo požymis, kuris, nesant priežiūros ir siekiant „alternatyvaus“ legitimumo, sudaro palankias sąlygas transliuoti turinį, atitinkantį užsienio propagandos tikslus. Tokia struktūra visų pirma leidžia apeiti ribojamąsias priemones, taikomas valstybės kontroliuojamai žiniasklaidai, naudojant kanalus, kurie pristatomi kaip nepriklausomi, bet funkciniu požiūriu yra integruoti į dezinformacijos strategiją.
63. Aiškinimo būdu nustačius reikalavimą siekti ekonominio tikslo ar net pelno, kiltų grėsmė reikšmingai sumažinti Reglamento Nr. 833/2014 2f straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Toks reikalavimas, kurio nėra Sąjungos teisės aktų leidėjo pasirinktoje formuluotėje ir funkcinėje logikoje, lemtų tai, kad į priemonės taikymo sritį nepatektų didelė dalis internetinės žiniasklaidos priemonių, kurios, nors ir neturi ekonominio tikslo, aktyviai dalyvauja platinant atitinkamą turinį. Be to, tai sukeltų apėjimo riziką, nes kai kurie ūkio subjektai galėtų pasinaudoti tuo, kad neturi ekonominio tikslo, kad toliau galėtų skleisti dezinformaciją. Toks aiškinimas pakenktų nuostatos, kuria siekiama užkirsti kelią propagandinio turinio transliavimui Sąjungos teritorijoje, nepriklausomai nuo jo transliuotojų ekonominio statuso ar finansavimo būdo, veiksmingumui ir prevenciniam tikslui.
64. Kriterijus, grindžiamas ekonominio tikslo siekimu, bet kuriuo atveju būtų neaiškus ir nenuspėjamas, todėl jį būtų sunku suderinti su teisinio saugumo reikalavimais. Praktikoje būtų ypač sudėtinga nustatyti finansinę ribą, nuo kurios transliavimo veikla galėtų būti laikoma „ekonomine“. Iš tiesų internetinės žiniasklaidos finansavimo formos yra įvairios ir dažnai mišrios, nes kai kurios platformos grindžiamos išskirtinai privačių asmenų paaukotomis lėšomis, o kitos derina reklamos pajamas, prenumeratas, atsitiktinius partnerystės susitarimus ar sutelktinio finansavimo kampanijas(38). Šiomis aplinkybėmis „ekonominės“ ir „neekonominės“ veiklos atskyrimas taptų neišvengiamai savavališkas ir priklausomas nuo aiškinimo.
65. Toks neapibrėžtumas pakenktų vienodam nuostatos taikymui ir sudarytų sąlygas dažniems ginčams, nes kiekvienas ūkio subjektas galėtų remtis savo lėšų atsitiktiniu, nežymiu ar nereguliariu pobūdžiu, kad išvengtų draudimo. Nustačius kiekybinę ar proporcingą ribą, grindžiamą, pavyzdžiui, bendra aukų suma arba pajamų ir veiklos sąnaudų santykiu, taip pat nebūtų užtikrinamas teisinis saugumas, nes ūkio subjektų ekonominė padėtis skiriasi priklausomai nuo jų dydžio, struktūros ir tikslinės auditorijos.
66. Be to, nustačius tokį kriterijų kiltų akivaizdi apėjimo rizika. Atitinkami ūkio subjektai galėtų pakoreguoti savo finansavimo modelį, kad neviršytų nustatytos ribos, arba naudotis netiesioginio finansavimo mechanizmais, be kita ko, pasitelkdami trečiuosius asmenis ar užsienio platformas. Dėl tokių pasikeitimų priemonė netektų prasmės ir būtų pakenkta jos prevenciniam veiksmingumui, nes būtų sudarytos sąlygos toliau transliuoti atitinkamą turinį, prisidengiant tuo, kad tariamai nėra ekonominio tikslo. Taigi tokio neaiškaus kriterijaus, kuriuo lengva manipuliuoti, nustatymas prieštarautų Reglamentu Nr. 833/2014 siekiamam nuoseklumo, skaidrumo ir veiksmingumo tikslui.
67. Reikia konstatuoti, kad interneto svetainių, kuriose platinamas draudžiamas turinys, valdytojai patenka į Reglamento Nr. 833/2014 2f straipsnio 1 dalies taikymo sritį, įskaitant atvejus, kai jų veikla finansuojama išimtinai arba daugiausia savanoriškais įnašais. Toks finansavimas gali turėti lemiamą įtaką siekiant, kad šios svetainės išliktų ir veiktų, taigi ir tam, kad būtų pakenkta Rusijos propagandinei žiniasklaidai nustatytų ribojamųjų priemonių veiksmingumui.
68. Taip pat svarbu užkirsti kelią rizikai, kad tikslinėmis dezinformacijos kampanijomis sąžiningi piliečiai būtų skatinami prisidėti tokiais įnašais, dėl ko jie to nežinodami taptų atsakingi už Sąjungos sankcijų sistemos pažeidimus, taigi galbūt pažeistų ir nacionalinę teisę. Galiausiai dėl to, kad prašymais aukoti privačias lėšas sąmoningai naudojamasi skleidžiant propagandinį naratyvą, grindžiamą aukos pozicija, būtų ne tik faktiškai neutralizuojamos Sąjungos priimtos ribojamosios priemonės, bet ir sustiprintas Rusijos valstybinės žiniasklaidos dezinformacijos poveikis ir patikimumas, pasinaudojant piliečių parama kaip informacinės įtakos priemone.
69. Nors man atrodo, kad ekonominio tikslo siekimas nėra Reglamento Nr. 833/2014 2f straipsnio 1 dalies taikymo sąlyga, manau, kad į ūkio subjekto gautų aukų sumą vis dėlto gali būti atsižvelgiama konkrečiai vertinant jo veiklą. Iš tiesų didelė suma – kaip šiuo atveju, kai per metus buvo surinkta daugiau kaip 60 000 eurų – gali rodyti, kad organizacija turi struktūrą ir vykdo reguliarią transliavimo veiklą, kuri peržengia paprastos individualios ar savanoriškos saviraiškos ribas.
70. Toks finansavimo lygis taip pat gali rodyti ekonominę priklausomybę nuo auditorijos ar tam tikrų rėmėjų, taip darant įtaką transliuojamam turiniui arba didinant žiniasklaidos priemonės jautrumą išorės spaudimui. Nekeliant abejonių dėl funkcinio kriterijaus neutralumo, galima teigti, kad šis veiksnys gali būti laikomas reikšmingu kontekstiniu požymiu vertinant vykdomos veiklos mastą ir prireikus riziką, kad bus manipuliuojama informacija ar apeinamos valstybės kontroliuojamoms žiniasklaidos priemonėms taikomos ribojamosios priemonės.
71. Pirma šioje išvadoje nurodyti veiksniai gali būti ypač svarbūs nagrinėjant galimą Reglamento Nr. 833/2014 12 straipsnio, draudžiančio bet kokią veiklą, kurios tikslas ar pasekmė yra apeiti Sąjungos priimtas ribojamąsias priemones, taikymą. Finansinio skaidrumo stoka, priklausomybė nuo sutelktinio finansavimo šaltinių ar tariamas redakcinis nepriklausomumas šiame kontekste gali būti svarbūs požymiai vertinant, ar nagrinėjamu elgesiu objektyviai gali būti panaikintas šio reglamento 2f straipsnyje numatytų priemonių poveikis ir ar toks elgesys, vertinant subjektyviai, atitinka žiniasklaidai, veikiančiai Rusijos Federacijos vardu, taikomų sankcijų apėjimo logiką.
72. Kita vertus, atrodo sunku pritarti kaltinamojo R pasiūlytam aiškinimui, kad sąvoka „ūkio subjektas“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 833/2014 2f straipsnį, turėtų būti siejama su vykdomos veiklos trukme, apimtimi ar intensyvumu. Iš tiesų šio reglamento tekste nėra jokios nuorodos į tokius kriterijus, todėl negalima daryti jokio skirtumo tarp fizinių ir juridinių asmenų, vykdančių reguliarią veiklą, ir tų, kurie transliavimu užsiima tik retkarčiais. Priešingai, šios sąvokos aiškinimas turi būti grindžiamas išimtinai funkciniu kriterijumi, susijusiu su faktiškai atliekamu vaidmeniu atitinkamo turinio transliavimo ar teikimo procese.
73. Tokį požiūrį pateisina Sąjungos teisės aktų leidėjo siekiamas tikslas. Reglamento Nr. 833/2014 2f straipsniu siekiama užkirsti kelią bet kokiai atitinkamo turinio transliavimo formai ir ją uždrausti, neatsižvelgiant į ūkio subjekto veiklos mastą ar dažnumą. Esant dabartiniam skaitmeniniam kontekstui, paviene ar nedidelio masto transliavimo veikla galima pasiekti plačią auditoriją ir ji gali turėti tokį patį poveikį kaip ir reguliari veikla. Jeigu priemonės taikymas priklausytų nuo tam tikro intensyvumo laipsnio, draudimas prarastų veiksmingumą ir būtų sudarytos sąlygos nebaudžiamumui, kuriuo pasinaudojus būtų galima apeiti taisykles.
74. Galiausiai tokio kiekybinio kriterijaus įtvirtinimas prieštarautų teisinio saugumo principui, nes būtų sukurtas neapibrėžtumas dėl priemonės taikymo srities ir pakenkta jos vienodam taikymui visoje Sąjungoje. Be to, toks požiūris galėtų paskatinti imtis veiksmų, kuriais transliavimo veikla būtų slepiama arba dirbtinai skaidoma, o tai būtų nesuderinama su Reglamento Nr. 833/2014 prevenciniu tikslu ir siekiamu veiksmingumu. Taigi „ūkio subjektu“ reikėtų laikyti bet kurį fizinį ar juridinį asmenį, kuris, net ir retkarčiais, dalyvauja transliuojant, perduodant ar teikiant atitinkamą turinį, neatsižvelgiant į naudojamas technines priemones ir veiklos mastą. Šiam kvalifikavimui nėra svarbu, ar toks asmuo kokia nors forma gauna pajamų iš šios veiklos.
75. Taigi man atrodo, kad teleologinis Reglamento Nr. 833/2014 2f straipsnio aiškinimas taip pat patvirtina, kad jame numatytą draudimą reikėtų aiškinti plačiai.
D. Papildomos pastabos dėl Reglamento Nr. 833/2014 2f straipsnio 1 dalyje nurodyto draudimo norminės reikšmės
76. Įvertinus pirma šioje išvadoje pateiktą analizę, atliktą atsižvelgiant į Reglamento Nr. 833/2014 2f straipsnio formuluotę(39), kontekstą(40) ir juo siekiamus tikslus(41), galima daryti išvadą, kad telekomunikacijų srityje sąvoka „ūkio subjektas“ turi būti aiškinama plačiai. Ji apima bet kurį fizinį ar juridinį asmenį, kuris užtikrina techninį ir operacinį ryšio tinklų ar paslaugų valdymą arba vykdo faktinę jų veikimo ar teikimo kontrolę.
77. Be to, „ūkio subjekto“ statusas pagal šią nuostatą negali būti siejamas nei su ekonominio tikslo siekimu, nei su profesinės veiklos vykdymu, nei su jos trukme. Ji taip pat apima fizinius asmenis, kurie valdo interneto svetainę arba užtikrina turinio platinimą internete, neatsižvelgiant į tai, ar pajamos gaunamos tik iš savanoriškų įnašų, pavyzdžiui, aukų ar dovanų.
78. Žinoma, šioje analizėje pateiktas platus Reglamento Nr. 833/2014 2f straipsnio aiškinimas neabejotinai reiškia, kad kišamasi į saviraiškos ir informacijos laisvės, garantuojamos Chartijos 11 straipsnyje, įgyvendinimą(42). Iš tiesų dėl to atsirandančiu draudimu transliuoti turinį iš dalies ribojama atitinkamų ūkio subjektų galimybė platinti informaciją ir visuomenės galimybė ją gauti. Šiuo klausimu reikia pripažinti, kad dviejų kaltinamųjų prieštaravimai dėl tokio draudimo taikymo srities yra reikšmingi.
79. Vis dėlto reikia priminti, kad pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį toks kišimasis gali būti leidžiamas, jeigu atitinka šioje nuostatoje nustatytas sąlygas, t. y. jeigu jis yra numatytas įstatymu, nekeičiama atitinkamos teisės esmė ir jis atitinka Sąjungos pripažintus bendrus interesus, laikantis proporcingumo principo. Šiuo atveju kišimąsi tiesiogiai lemia Reglamentas Nr. 833/2014, priimtas remiantis SESV 215 straipsniu, siekiant įgyvendinti Sprendimą 2014/512/BUSP(43). Taigi jis „nustatytas įstatymu“, kaip tai suprantama pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį, ir grindžiamas aiškiu, prieinamu ir nuspėjamu teisiniu pagrindu(44).
80. Siekiamas tikslas yra teisėtas ir susijęs su bendruoju interesu, nes užtikrinama viešoji tvarka ir Sąjungos saugumas kovojant su dezinformacijos kampanijomis, kuriomis siekiama destabilizuoti Europos Sąjungos institucijas ir valstybes nares manipuliuojant informacija(45). Galiausiai nagrinėjama priemonė atitinka proporcingumo principą(46), nes ja nustatomas tik laikinas draudimas transliuoti turinį, kuris yra konkrečiai įvardytas kaip propaganda ir dezinformacija, neribojant laisvo kitos informacijos ar nuomonių skleidimo(47). Taigi ja nekeičiama Chartijos 11 straipsniu garantuojamos teisės esmė, o siekiama tik užkirsti kelią didelei ir tiesioginei grėsmei Sąjungos saugumui ir viešajai tvarkai(48).
81. Taigi reikia pritarti Prancūzijos vyriausybės pozicijai, kad nagrinėjamu atveju taikomas platus aiškinimas atitinka Sąjungos teisėje nustatytas ribas. Iš tiesų toks aiškinimas atitinka reikalavimus, kylančius tiek iš paties Reglamento Nr. 833/2014, tiek iš bendrųjų Sąjungos teisės principų, visų pirma teisėtumo, teisinio saugumo ir proporcingumo principų. Be to, juo užtikrinama tinkama pusiausvyra tarp, pirma, būtinybės išsaugoti viešąją tvarką ir Sąjungos saugumą, atsižvelgiant į Rusijos Federacijos organizuojamas dezinformacijos kampanijas, ir, antra, Chartijos 11 straipsnyje įtvirtintos saviraiškos ir informacijos laisvės apsaugos.
VI. Išvada
82. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Landgericht Saarbrücken (Sarbriukeno apygardos teismas, Vokietija) pateiktą prejudicinį klausimą:
2014 m. liepos 31 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 833/2014 dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į Rusijos veiksmus, kuriais destabilizuojama padėtis Ukrainoje, iš dalies pakeisto 2022 m. kovo 1 d. Tarybos reglamentu (ES) 2022/350, 2f straipsnio 1 dalis
turi būti aiškinama taip:
sąvoka „ūkio subjektai“ pagal šią nuostatą taip pat apima interneto svetainę valdančius fizinius asmenis. Šiam kvalifikavimui nėra svarbu, ar ją valdydami tokie asmenys kokia nors forma gauna pajamų.
1 Originalo kalba: prancūzų.
2 OL L 229, 2014, p. 1.
3 OL L 65, 2022, p. 1.
4 Žodis „dezinformacija“ yra rusų kalbos žodžio „дезинформация“ („dezinformatsiya“), kurį XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje sukūrė sovietų žvalgybos tarnybos, vertinys. Manoma, kad šio termino autorius yra Josifas Stalinas, kuris sąmoningai parinko prancūzišką skambesį, kad suteiktų jam vakarietišką kilmę ir taip sustiprintų jo patikimumą. Jis reiškė strateginę propagandos taktiką, kurią KGB ir kitos sovietų agentūros naudojo siekdamos skleisti melagingą ar klaidinančią informaciją, kad manipuliuotų viešąja nuomone. Skirtingai nuo paprasto melo, dezinformacijoje dažnai persipina tiesa ir melas, siekiant sukelti sumaištį, pakenkti pasitikėjimui ir destabilizuoti priešininkus (Barela, S. ir Duberry J., „Understanding Disinformation Operations in the Twenty-First Century“, Defending Democracies: Combating Foreign Election Interference in a Digital Age, Oxford, 2021, p. 41).
5 BGBl., 2013 I, p. 1482.
6 Kaip Bendrasis Teismas pažymėjo 2022 m. liepos 27 d. Sprendime RT France / Taryba (T‑125/22, EU:T:2022:483, 56 punktas) ir 2025 m. kovo 26 d. Sprendime A2B Connect ir kt. / Taryba (T‑307/22, EU:T:2025:331, 53 punktas), propaganda ir dezinformacijos kampanijos gali pakirsti demokratinių visuomenių pagrindus ir yra sudedamoji šiuolaikinio karo arsenalo dalis.
7 Žr. 2022 m. liepos 27 d. Sprendimą RT France / Taryba (T‑125/22, EU:T:2022:483, 86 ir paskesni punktai).
8 Žr. Reglamento Nr. 833/2014 2 konstatuojamąją dalį. Taip pat žr. 2017 m. kovo 28 d. Sprendimą Rosneft (C‑72/15, EU:C:2017:236, 123 punktas).
9 Žr. mano išvadą byloje Čiekuri-Shishki (C‑480/24, EU:C:2025:672, 26 ir paskesni punktai).
10 Reglamentu 2022/350, priimtu remiantis SESV 215 straipsniu, siekta įgyvendinti 2022 m. kovo 1 d. Tarybos sprendimą (BUSP) 2022/351, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2014/512/BUSP dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į Rusijos veiksmus, kuriais destabilizuojama padėtis Ukrainoje (OL L 65, 2022, p. 5), priimtą remiantis ESS 29 straipsniu.
11 Žr. Reglamento 2022/350 8, 10 ir 11 konstatuojamąsias dalis.
12 Žr. 2022 m. liepos 27 d. Sprendimą RT France / Taryba (T‑125/22, EU:T:2022:483, 161 ir paskesni punktai) ir 2025 m. kovo 26 d. Sprendimą A2B Connect ir kt. / Taryba (T‑307/22, EU:T:2025:331, 140 punktas).
13 Žr. šios išvados 3 punktą.
14 Wabnitz, H.‑B., Janovsky, T. ir Schmitt, L., Handbuch des Wirtschafts- und Steuerstrafrechts, Munich 2025, 2 skyrius, 288 punktas.
15 Žr. 1996 m. gruodžio 12 d. Sprendimą X (C‑74/95 ir C‑129/95, EU:C:1996:491, 25 punktas) ir 2025 m. birželio 26 d. Sprendimą Makeleio ir Zougla (C‑555/23 ir C‑556/23, EU:C:2025:484, 89 punktas).
16 2024 m. lapkričio 7 d. Sprendimas Prezes Urzędu Ochrony Konkurencji i Konsumentów (C‑326/23, EU:C:2024:940, 22 punktas) ir 2025 m. liepos 10 d. Sprendimas Farmacija (C‑715/23, EU:C:2025:548, 39 punktas).
17 Šiuo klausimu žr. 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimą Cartesio (C‑210/06, EU:C:2008:723, 93 punktas).
18 Šiuo klausimu žr. 2020 m. liepos 16 d. Sprendimą Adusbef ir kt. (C‑686/18, EU:C:2020:567, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
19 Žr. 2022 m. vasario 24 d. Sprendimą Viva Telecom Bulgaria (C‑257/20, EU:C:2022:125, 42 punktas) ir 2022 m. gruodžio 22 d. Sprendimą Inspectoratul General pentru Imigrări (Darbuotojo akinių įsigijimas) (C‑392/21, EU:C:2022:1020, 26 punktas).
20 Žr. 2021 m. spalio 14 d. Sprendimą Viesgo Infraestructuras Energéticas (C‑683/19, EU:C:2021:847, 23 punktas) ir 2024 m. gegužės 14 d. Sprendimą Stachev (C‑15/24 PPU, EU:C:2024:399, 82 punktas).
21 Žr. 2014 m. balandžio 30 d. Sprendimą Kásler ir Káslerné Rábai (C‑26/13, EU:C:2014:282, 37 punktas) ir 2025 m. kovo 13 d. Sprendimą APS Beta Bulgaria ir Agentsia za kontrol na prosrocheni zadalzhenia (C‑337/23, EU:C:2025:183, 49 punktas).
22 Žr. 2021 m. balandžio 22 d. Sprendimą Austrian Airlines (C‑826/19, EU:C:2021:318, 22 punktas) ir 2023 m. vasario 16 d. Sprendimą Zamestnik izpalnitelen direktor na Darzhaven fond „Zemedelie“ (C‑343/21, EU:C:2023:111, 35 punktas).
23 Larousse žodyne terminas „opérateur“ („ūkio subjektas“) apibrėžiamas kaip „įmonė, kuri valdo telekomunikacijų tinklą“. Taip pat ir Duden žodyne žodis „Betreiber“ apibrėžiamas kaip „įmonė, kuri valdo techninius įrenginius, ekonomines įmones ar vykdo kitą panašią veiklą“. Diccionario panhispánico del español jurídico žodyne nurodyta, kad žodis „operador“ reiškia „fizinį ar juridinį asmenį, kuris valdo viešuosius telekomunikacijų tinklus arba teikia viešai prieinamas telekomunikacijų paslaugas“. Cambridge Dictionary žodis „operator“ apibrėžiamas kaip „asmuo, kurio darbas yra naudoti ir valdyti mašiną ar transporto priemonę“. Galiausiai Treccani žodyne žodis „operatóre“ apibrėžiamas kaip „asmuo, kuris atlieka tam tikrus veiksmus ar operacijas, dažniausiai įprastu būdu. Profesijų klasifikacijoje tai paprastai yra asmuo, atsakingas už tam tikrų tipų mašinų, prietaisų ar įrenginių veikimą ir valdymą, pavyzdžiui, radijo operatorius, televizijos operatorius ar telefono tinklų operatorius“.
24 Reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 833/2014 2f straipsnio 1 dalies versijoje lietuvių kalba vartojamas terminas „ūkio subjektas“, kuris reiškia subjektą arba asmenį, užsiimantį ekonomine veikla. Vis dėlto tokios reikšmės nepatvirtina kitos kalbinės versijos. Šio reglamento versijoje lenkų kalba visiškai nenurodyta, kam taikomas šioje nuostatoje nustatytas draudimas, nes nenaudojama jokio papildinio: „Zakazuje się nadawania lub umożliwiania, ułatwiania lub w inny sposób przyczyniania się do nadawania jakichkolwiek treści przez osoby prawne, podmioty lub organy wymienione w załączniku XV <...>“ („Draudžiama transliuoti arba sudaryti galimybes transliuoti, sudaryti palankesnes sąlygas transliuoti bet kokį juridinių asmenų, subjektų ir organizacijų, įtrauktų į XV priede išdėstytą sąrašą, turinį arba kitaip prisidėti prie tokios transliacijos“), o tai reiškia bendrą draudimą, nepriklausomai nuo jo adresato.
25 Žr. šios išvados 15 punktą.
26 Žr. 2025 m. kovo 26 d. Sprendimą A2B Connect ir kt. / Taryba (T‑307/22, EU:T:2025:331, 61 ir 62 punktai).
27 Šią aplinkybę taip pat nurodė generalinė advokatė L. Medina savo išvadoje byloje Jemerak (C‑109/23, EU:C:2024:307, 69 punktas).
28 Žr. atsakymą į šeštąjį klausimą, pateiktą skirsnyje „G. Sector-specific questions – 1. Media“, gairių 311 puslapyje.
29 Ši nuostata buvo įtvirtinta 2024 m. birželio 24 d. Reglamentu (ES) Nr. 2024/1745, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 833/2014 dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į Rusijos veiksmus, kuriais destabilizuojama padėtis Ukrainoje (OL L, 2024/1745).
30 Pažymėtina, kad šis argumentas grindžiamas pažodiniu aiškinimu, kurį nuosekliai patvirtina tam tikros, tačiau ne visos Sąjungos teisės kalbinės versijos.
31 2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva) (OL L 95, 2010, p. 1).
32 Žinoma, pagal Direktyvos 2010/13 21 konstatuojamąją dalį ši direktyva taikoma ekonominio pobūdžio veiklai, kaip tai suprantama pagal SESV 56 ir 57 straipsnius. Vis dėlto joje pateikta „žiniasklaidos paslaugų teikėjo“ apibrėžtis grindžiama funkciniu kriterijumi – redakcine atsakomybe ir faktine transliavimo kontrole – kuris, taikant analogiją, išlieka aktualus aiškinant Reglamento Nr. 833/2014 2f straipsnyje vartojamą terminą „ūkio subjektas“.
33 Ferreau, F. , „Das EU-Verbot russischer Staatsmedien aus der Perspektive des Medienrechts“, Verfassungsblog (2022 m. kovo 10 d.), pabrėžia, kad audiovizualinių žiniasklaidos paslaugų teikimas iš tiesų gali būti ekonominė veikla. Vis dėlto autorius teisingai pažymi, kad minėtos priemonės, priešingai, nei neseniai priimtos ekonominės ir finansinės sankcijos, nėra skirtos Rusijai drausminti. Atvirkščiai, jų tikrasis tikslas yra „vidinis“: jomis siekiama užkirsti kelią Sąjungos destabilizavimui, skleidžiant dezinformaciją.
34 Spahn, S. , „Russia’s Narratives and Disinformation in the War on Ukraine“, Russia’s War of Aggression against Ukraine, Baden-Baden, 2023, p. 40, paaiškina, kad, nepaisant sankcijų, taikomų Rusijos propagandos žiniasklaidos priemonėms, jos vis dar yra prieinamos internete. RT Deutschland sukūrė įvairių interneto svetainių su naujais domenų vardais, kuriose televizijos laidas taip pat galima žiūrėti tiesiogiai per virtualųjį privatųjį tinklą (VPN). Be to, RT vaizdo įrašai prieinami keliose interneto platformose.
35 Garner, I., „Putin’s youth and the TikTok war – Creating the militarized self in Russian adolescents“, The Russian-Ukrainian Conflict and War Crimes, 6 skyrius, Londonas 2024, p. 99, paaiškina, kaip Rusijos valdžios institucijos siekia militarizuoti visuomenę, rengdamos jaunimą karui, ypač per socializacijos mechanizmus, aprašytus jo analizėje apie patriotiškus jaunus „Tik Tok“ turinio kūrėjus.
36 Boberg, S., Quandt, T., Schatto-Eckrodt, T. ir Frischlich, L., „Pandemic Populism: Facebook Pages of Alternative News Media and the Corona Crisis“, New Media & Society, vol. 23, Nr. 11, 2021, p. 2945.
37 Wright, K., Scott, M. ir Bunce, M., „Foundation-funded Journalism, Philanthrocapitalism and Tainted Donors“, Journalism Studies, vol. 20, Nr. 5, 2019, p. 690, nagrinėja fondų teikiamą finansavimą ne pelno žiniasklaidos priemonėms ir atkreipia dėmesį į keletą grėsmių etikos požiūriu, įskaitant priklausomybę nuo finansuotojų ir tai, kad žiniasklaidos priemonių redakciniai prioritetai gali sutapti su fondų darbotvarkėmis.
38 Vara-Miguel, A., Sánchez-Blanco, C., Sádaba Chalezquer, C. ir Negredo, S., „Funding Sustainable Online News: Sources of Revenue in Digital-Native and Traditional Media in Spain“, Sustainability, Nr. 20, 2021, p. 2, paaiškina įvairias dabartines internetinės žiniasklaidos finansavimo formas.
39 Žr. šios išvados 40 ir paskesnius punktus.
40 Žr. šios išvados 49 ir paskesnius punktus.
41 Žr. šios išvados 57 ir paskesnius punktus.
42 Žr. 2022 m. liepos 27 d. Sprendimą RT France / Taryba (T‑125/22, EU:T:2022:483, 143 punktas) ir 2025 m. kovo 26 d. Sprendimą A2B Connect ir kt. / Taryba (T‑307/22, EU:T:2025:331, 111 punktas).
43 2014 m. liepos 31 d. Tarybos sprendimas dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į Rusijos veiksmus, kuriais destabilizuojama padėtis Ukrainoje (OL L 229, 2014, p. 13).
44 Žr. 2022 m. liepos 27 d. Sprendimą RT France / Taryba (T‑125/22, EU:T:2022:483, 152 punktas) ir 2025 m. kovo 26 d. Sprendimą A2B Connect ir kt. / Taryba (T‑307/22, EU:T:2025:331, 112 punktas).
45 Žr. 2022 m. liepos 27 d. Sprendimą RT France / Taryba (T‑125/22, EU:T:2022:483, 162 punktas) ir 2025 m. kovo 26 d. Sprendimą A2B Connect ir kt. / Taryba (T‑307/22, EU:T:2025:331, 52 ir 53 punktai).
46 Žr. 2022 m. liepos 27 d. Sprendimą RT France / Taryba (T‑125/22, EU:T:2022:483, 213 punktas) ir 2025 m. kovo 26 d. Sprendimą A2B Connect ir kt. / Taryba (T‑307/22, EU:T:2025:331, 135 ir 140 punktai).
47 Šiuo klausimu žr. Baade, B., „The EU’s „Ban“ of RT and Sputnik: A Lawful Measure Against Propaganda for War“, Verfassungsblog (2022 m. kovo 8 d.), kuriame pabrėžiama, kad pagal Reglamentą 2022/350 nedraudžiama valdyti interneto svetainių, jeigu jose neplatinamas draudžiamas turinys ir nesudaromos galimybės, palankesnės sąlygos jį transliuoti ar kitaip neprisidedama prie jo transliavimo.
48 Žr. 2022 m. liepos 27 d. Sprendimą RT France / Taryba (T‑125/22, EU:T:2022:483, 159 punktas) ir 2025 m. kovo 26 d. Sprendimą A2B Connect ir kt. / Taryba (T‑307/22, EU:T:2025:331, 121 punktas).