Laikina versija

GENERALINĖS ADVOKATĖS

LAILA MEDINA IŠVADA,

pateikta 2026 m. birželio 4 d.(1)

Byla C‑229/25

GQ,

IF

prieš

MVCI Management, S.L.,

MVCI Holidays, S.L.,

MVCI Playa Andaluza Holidays, S.L.

(Juzgado de Primera Instancia No 2 de Marbella (Marbeljos pirmosios instancijos teismas Nr. 2, Ispanija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Pakaitinio naudojimosi nekilnojamuoju turtu teisės įgijimas – Direktyva 94/47/EB – Pakaitinio naudojimosi nekilnojamuoju turtu sutartys – Direktyva 2008/122/EB – Ieškinys dėl pakaitinio naudojimosi arba panašių sutarčių panaikinimo – Ieškinys dėl sumų, sumokėtų pagal niekine pripažintą sutartį, grąžinimo – Ieškinys dėl sutarties kainos dalies, sumokėtos kaip baudos už išankstinių mokėjimų draudimo pažeidimą, grąžinimo – Veiksmingumo principas – Senaties terminas – Senaties termino pradžia “






I.      Įvadas

1.        Pagal Direktyvą 2008/122/EB(2) pakaitinio naudojimosi sutartis apibrėžiama kaip sutartis, galiojanti ilgiau nei vienus metus, pagal kurią vartotojas už atlygį įgyja teisę naudotis vienu ar keliais nakvynei skirtais gyvenamaisiais būstais daugiau nei vienam apsilankymui. Pakaitinio naudojimosi sutartys iš esmės yra sudaromos dėl apgyvendinimo per atostogas(3). Iš pradžių jos buvo reglamentuojamos Direktyvoje 94/47/EB(4), kuri buvo panaikinta Direktyva 2008/122 (toliau kartu – pakaitinio naudojimosi direktyvos). Pastarojoje direktyvoje vartotojų apsauga buvo išplėsta ir yra taikoma atostogų produktams, panašiems į pakaitinio naudojimosi sutartis.

2.        Pakaitinio naudojimosi direktyvomis siekiama sustiprinti vartotojų apsaugą pakaitinio naudojimosi (arba panašių) sutarčių, kurioms, remiantis Europos Komisijos ataskaita dėl Direktyvos 2008/122 vertinimo, būdingi ilgalaikiai įsipareigojimai arba didelė finansinė rizika vartotojams, srityje(5). Tai užtikrinama taisyklėmis, susijusiomis su ikisutartine ir sutartine informacija, su teise atsisakyti sutarties ir draudimu gauti išankstinius mokėjimus.

3.        Ši byla susijusi su galimais nacionalinės teisės normų dėl senaties termino, kuris taikomas nacionalinėje teisėje numatytoms teisių gynimo priemonėms, kai pažeidžiamas pakaitinio naudojimosi direktyvose nustatytos taisyklės dėl informacijos ir draudimo gauti išankstinius mokėjimus, ribojimais, atsirandančiais taikant veiksmingumo principą. Ji suteikia Teisingumo Teismui galimybę pirmą kartą išnagrinėti Sąjungos vartotojų apsaugos taisykles pakaitinio naudojimosi srityje atsižvelgiant į procesinės autonomijos principą, kurį riboja veiksmingumo principas.

II.    Teisinis pagrindas

A.      Sąjungos teisė

1.      Direktyva 94/47

4.        Direktyvos 94/47 3 straipsnyje nustatyta:

„1.      Valstybės narės į savo teisės aktus įtraukia nuostatas dėl priemonių, būtinų užtikrinti, kad pardavėjai privalo pateikti bet kokiam informacijos apie nekilnojamąjį daiktą prašiusiam asmeniui dokumentą, kuriame, be bendro daikto ar daiktų aprašymo, būtų pateikta trumpa ir aiški informacija apie duomenis, minimus priedo a–g, i ir l punktuose, ir būdai tolesnei informacijai gauti.

2.      Valstybės narės į savo teisės aktus įtraukia nuostatas, užtikrinančias, kad šio straipsnio 1 dalyje minima informacija, kuri turi būti pateikta šio straipsnio 1 dalyje minimame dokumente, yra sudėtinė sutarties dalis.

<…>“

5.        Direktyvos 94/47 4 straipsnyje numatyta:

„Valstybės narės į savo teisės aktus įtraukia nuostatas, užtikrinančias, kad:

–        sutartis, sudaroma raštu, apimtų pagrindines Direktyvos priede pateiktas sąlygas,

<…>“

6.        Direktyvos 94/47 6 straipsnyje nurodyta:

„Valstybės narės į savo teisės aktus įtraukia nuostatas, draudžiančias bet kokius išankstinius pirkėjo mokėjimus, nesibaigus laikotarpiui, per kurį jis gali pasinaudoti teise atsisakyti sutarties.“

2.      Direktyva 2008/122

7.        Direktyvos 2008/122 4 straipsnio „Prieš sudarant sutartį pateikiama informacija“ 1 dalies a punkte nustatyta:

„1.      Likus pakankamai laiko iki tol, kol vartotojas įsipareigoja pagal kokią nors sutartį ar pasiūlymą, prekybininkas vartotojui aiškiai ir suprantamai pateikia tokią tikslią ir išsamią informaciją:

a)      pakaitinio naudojimosi sutarties atveju – I priede nustatytą standartinės formos informaciją ir informaciją, kaip reikalaujama tos formos 3 dalyje.“

8.        Direktyvos 2008/122 5 straipsnio „Pakaitinio naudojimosi, ilgalaikio atostogų produkto, perpardavimo arba keitimosi sutartis“ 2 dalyje numatyta:

„4 straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija yra sutarties sudedamoji dalis ir yra nekeičiama, jei šalys aiškiai nesusitaria kitaip <...>.“

9.        Direktyvos 9 straipsnio „Išankstinis mokėjimas“ 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad pakaitinio naudojimosi, ilgalaikio atostogų produkto ir keitimosi sutarčių atvejais būtų draudžiami bet kokie vartotojo atliekami išankstiniai mokėjimai, garantijos suteikimas, pinigų rezervavimas sąskaitose, aiškus skolos pripažinimas ar bet koks kitas atlygis prekybininkui ar kitai trečiajai šaliai iki laikotarpio, kuriuo vartotojas gali pasinaudoti teise atsisakyti sutarties pagal 6 straipsnį, pabaigos.“

B.      Ispanijos teisė

1.      Įstatymas Nr. 42/1998

10.      1998 m. gruodžio 15 d. Ley 42/1998 sobre derechos de aprovechamiento por turno de uso turístico y tributarias (Įstatymas Nr. 42/1998 dėl pakaitinio naudojimosi ir tos srities mokesčių teisės aktų) (BOE, Nr. 300, 1998 m. gruodžio 16 d., p. 42076) 1 straipsnio 7 dalyje numatyta:

„Sutartis, pagal kurią ilgiau kaip trejiems metams sukuriama ar perleidžiama bet kokia kita daiktinė ar asmeninė teisė ir kuri susijusi su vieno ar kelių nekilnojamojo turto objektų naudojimu pažeidžiant šį įstatymą per nustatytą ar nustatytiną tam tikrų metų laikotarpį, yra niekinė, o visos gautos pajamos ar atlygis turi būti grąžinti pirkėjui ar perėmėjui, taip pat turi būti atlyginta patirta žala.“

11.      To įstatymo 11 straipsnyje nustatyta:

„1.      Pirkėjui draudžiama bet kokį išankstinį mokėjimą perleidėjui atlikti nepasibaigus laikotarpiui, per kurį jis gali pasinaudoti pirmesnėje dalyje nurodyta teise atsisakyti sutarties, arba tol, kol jis turi pirmesniame straipsnyje numatytą teisę atsisakyti sutarties. <…>

2.      Jeigu pirkėjas perleidėjui atliko kokį nors išankstinį mokėjimą, jis turi teisę bet kada pareikalauti grąžinti dvigubai didesnę sumą ir gali pasirinkti, ar atsisakyti sutarties per tris mėnesius nuo jos sudarymo, ar reikalauti, kad sutartis būtų visiškai įvykdyta.“

2.      Įstatymas Nr. 4/2012

12.      Įstatymas Nr. 42/1998 buvo pakeistas 2012 m. liepos 6 d. Ley 4/2012 de contratos de aprovechamiento por turno de bienes de uso turístico, de adquisición de productos vacacionales de larga duración, de reventa y de intercambio y normas tributarias (Įstatymas Nr. 4/2012 dėl pakaitinio naudojimosi, ilgalaikių atostogų produktų, perpardavimo arba keitimosi sutarčių ir tos srities mokesčių teisės aktų) (BOE, Nr. 162, 2012 m. liepos 7 d., p. 49192).

13.      Įstatymo Nr. 4/2012 13 straipsnyje nustatyta:

„1.      Pakaitinio naudojimosi, ilgalaikio atostogų produkto ir keitimosi sutarčių atvejais draudžiami bet kokie vartotojo atliekami išankstiniai mokėjimai, garantijos suteikimas, pinigų rezervavimas sąskaitose, aiškus skolos pripažinimas ar bet koks kitas atlygis verslininkui ar kitai trečiajai šaliai iki laikotarpio, kuriuo vartotojas gali pasinaudoti teise atsisakyti sutarties, pabaigos.

<…>

3.      Veiksmai, padaryti pažeidžiant šį draudimą, yra niekiniai, o vartotojas gali reikalauti dvigubos šiuo pagrindu sumokėtos ar garantuotos sumos.“

14.      Įstatymo Nr. 4/2012 23 straipsnio 7 dalyje numatyta:

„Sutartis, pagal kurią ilgiau kaip vieniems metams sukuriama ar perleidžiama bet kokia kita daiktinė ar asmeninė teisė ir kuri susijusi su vieno ar kelių nekilnojamojo turto objektų naudojimu pažeidžiant šią antraštinę dalį, išskyrus paskesnės dalies nuostatas, per nustatytą ar nustatytiną tam tikrų metų laikotarpį, yra niekinė, o visos gautos pajamos ar atlygis turi būti grąžinti pirkėjui ar perėmėjui, taip pat turi būti atlyginta patirta žala.“

3.      Civilinis kodeksas

15.      Código Civil (Civilinis kodeksas) 1964 straipsnio 2 dalyje buvo numatytas 15 metų senaties terminas ieškiniams dėl prievolės įvykdymo, kuriems pareikšti nenustatytas specialus senaties terminas. Iš dalies pakeitus tą straipsnį(6), jo formuluotė yra tokia:

„Ieškiniams dėl prievolės įvykdymo, kuriems pareikšti nenustatytas specialus senaties terminas, taikomas penkerių metų senaties terminas, skaičiuojamas nuo tos dienos, kai prievolė tampa vykdytina.“

16.      Civilinio kodekso 1969 straipsnyje taip pat nustatyta, kad, jei nėra specialios nuostatos, kurioje būtų numatyta kitaip, visų rūšių ieškinių senaties terminai skaičiuojami nuo tos dienos, kurią juos buvo galima pareikšti.

III. Faktinės aplinkybės, procesas nacionaliniame teisme ir prejudiciniai klausimai

17.      Du vartotojai – GQ ir IF – sudarė su MVCI Management S.L., MVCI Holidays S.L. ir MVCI Playa Andaluza Holidays S.L. (toliau – MVCI Holidays) dvi pakaitinio naudojimosi arba panašias sutartis: pirmoji sutartis sudaryta 2007 m. gegužės 23 d., antroji – 2016 m. kovo 21 d.

18.      GQ ir IF kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą su prašymu panaikinti šias sutartis dėl jų trukmės ir dėl to, kad nebuvo aiškiai nurodytas jų dalykas. Jie taip pat reikalavo sumokėti tam tikrą sumą, grąžinant kiekvienos sutarties kainos dalį, atskaičius sumas už pasinaudojimą (toliau – ieškinys dėl restitucijos), ir grąžinti sutarties kainos dalį, sumokėtą kaip bauda už išankstinių mokėjimų draudimo pažeidimą (toliau – ieškinys dėl išankstinių mokėjimų grąžinimo).

19.      MVCI Holidays tvirtina, kad pagrindo panaikinti sutartis nėra ir kad nebuvo jokių išankstinių mokėjimų. Be to, ji teigia, kad pagal Civilinio kodekso 1964 straipsnio 2 dalį ieškinio dėl restitucijos ir ieškinio dėl išankstinių mokėjimų grąžinimo senaties terminai yra pasibaigę.

20.      Dėl ieškinio dėl restitucijos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad jam taikomos bendrosios civilinės teisės normos. Pagal nacionalinės teisės aktus ir jurisprudenciją ieškiniui dėl sutarties panaikinimo negali būti taikomas senaties terminas, o ieškiniui dėl sumų, sumokėtų pagal negaliojančią sutartį, grąžinimo taikomos ieškinių dėl prievolės įvykdymo senaties termino taisyklės.

21.      Kiek tai susiję su ieškiniu dėl išankstinių mokėjimų grąžinimo, Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) yra nusprendęs, kad pakaitinio naudojimosi ar panašūs išankstiniai mokėjimai yra niekiniai, kad verslininko sumokėta dvigubai didesnė sutarties kainos dalis yra civilinio pobūdžio sankcija, o reikalavimas ją sumokėti yra savarankiškas ir nepriklauso nuo to, ar iš anksto atsisakyta sutarties, ar ji nutraukta.

22.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad nei Teisingumo Teismas, nei Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nėra priėmę sprendimo konkrečiai dėl ieškinio dėl restitucijos arba ieškinio dėl išankstinių mokėjimų grąžinimo senaties termino pradžios (dies a quo).

23.      Vis dėlto žemesnės instancijos nacionaliniai teismai vadovavosi Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl ieškinių dėl restitucijos senaties termino, kai sąlygos pripažįstamos nesąžiningomis pagal Direktyvą 93/13/EEB(7). Pagal šią jurisprudenciją ieškinio dėl sumų, sumokėtų pagal nesąžininga pripažintą sutarties sąlygą, grąžinimo senaties termino skaičiavimas nuo sutarties sudarymo dienos gali prieštarauti veiksmingumo principui(8). Priešingai, senaties terminas, pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai sprendimas, kuriuo sutarties sąlyga pripažinta nesąžininga, tampa galutinis, yra suderinamas su veiksmingumo principu.

24.      Remdamiesi ta jurisprudencija, nacionaliniai teismai nusprendė, kad ieškinio dėl restitucijos ir ieškinio dėl išankstinių mokėjimų grąžinimo senaties termino pradžia turėtų būti nustatyta kaip momentas, kai pakaitinio naudojimosi pirkimo arba panaši sutartis pripažįstama niekine.

25.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, toks senaties taisyklių aiškinimas nėra teisingas atsižvelgiant į esminius skirtumus tarp, pirma, ieškinio dėl restitucijos ir ieškinio dėl išankstinių mokėjimų grąžinimo panaikinus pakaitinio naudojimosi (arba panašią) sutartį, ir, antra, ieškinio dėl sumų, sumokėtų pagal nesąžiningą sąlygą, grąžinimo. Iš tiesų, kai sutarties sąlyga pripažįstama nesąžininga, toks pripažinimas priklauso nuo to, ar teismas, vadovaudamasis nesąžiningumo ir skaidrumo kriterijumi, nusprendžia, kad buvo pažeistos vartotojų sutartis reglamentuojančios normos. Tačiau jeigu sutartis pripažįstama niekine dėl to, kad buvo sudaryta „ne pagal teisės aktus“, arba kai buvo sumokėti draudžiami išankstiniai mokėjimai, teisinių reikalavimų pažeidimą galima tiesiogiai nustatyti nuo sutarties sudarymo ar išankstinių mokėjimų atlikimo momento.

26.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškina, kad šis požiūris taikomas, kai, kaip šioje byloje, pakaitinio naudojimosi arba panašios sutarties trukmė viršija pagal teisės aktus leidžiamą didžiausią trukmę arba kai teigiama, kad tokioje sutartyje nenurodytas nekilnojamojo turto registracijos numeris ir pakaitinio naudojimosi laikotarpis, su kuriuo susijusi įgyta teisė. Tokie atvejai atitinka aplinkybes, kurias sutarties šalys gali nustatyti tiesiogiai ir kurių teismas neprivalo pripažinti iš anksto. Tas pats pasakytina ir tais atvejais, kai buvo atlikti draudžiami išankstiniai mokėjimai.

27.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad tokiais atvejais ieškinio dėl restitucijos dies a quo gali būti nustatoma nuo sutarties sudarymo momento, o ieškinio dėl grąžinimo dies a quo – nuo momento, kai buvo atlikti draudžiami išankstiniai mokėjimai.

28.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, toks aiškinimas suderinamas su veiksmingumo principu dėl toliau nurodytų priežasčių. Pirma, Ispanijos teisės sistemoje ieškiniams dėl restitucijos taikomas labai ilgas senaties terminas, t. y. 15 metų pagal iki 2015 m. taikytą Civilinio kodekso redakciją ir 5 metai po tos datos. Antra, tam, kad senaties termino skaičiavimas būtų sustabdytas, pakanka neteismine tvarka pareikšti paprastą reikalavimą. Trečia, nėra jokios rizikos, kad senaties terminas pasibaigs anksčiau, nei vartotojas sužinos, kad sudaryta sutartis ar atliktas mokėjimas yra niekiniai, nes galimo sutarties panaikinimo pagrindą galima nustatyti nuo sutarties sudarymo ar atlikto mokėjimo momento.

29.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, toks aiškinimas taip pat prisideda prie teisinio saugumo. Jeigu būtų nustatyta, kad senaties termino dies a quo yra sutarties pripažinimo niekine teismo sprendimu diena arba diena, kai teismo sprendimu nustatyta, kad buvo sumokėti draudžiami išankstiniai mokėjimai, atitinkamai reikalavimui dėl restitucijos arba dėl išankstinių mokėjimo grąžinimo iš esmės nebūtų taikomas senaties terminas.

30.      Galiausiai kitoks aiškinimas prieštarautų teisinio saugumo principui. Atitinkami teisiniai santykiai gali trukti dešimtmečius. Kyla pavojus, kad potencialūs ieškovai gali būti skatinami elgtis strategiškai – jie bandytų savo reikalavimus teikti vėliau, siekdami dėl to gauti ekonominės naudos, nes delspinigiai skaičiuojami nuo sutarties sudarymo dienos arba nuo dienos, kurią atlikti išankstiniai mokėjimai.

31.      Šiomis aplinkybėmis Juzgado de Primera Instancia No 2 de Marbella (Marbeljos pirmosios instancijos teismas Nr. 2, Ispanija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1)      Ar direktyvos [94/47] ir [2008/122], taip pat [Teisingumo Teismo] jurisprudencija dėl Sąjungos teisės veiksmingumo principo turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas nedraudžiama nacionalinės teisės norma ar nacionalinė jurisprudencija, kurioje įtvirtinta, kad ieškinio dėl restitucijos senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo pakaitinio naudojimosi arba panašios sutarties sudarymo tais atvejais, kai sutartis iš esmės yra niekinė dėl aplinkybių, kurias galima tiesiogiai nustatyti nuo jos sudarymo momento, pavyzdžiui, pernelyg ilgos sutarties trukmės arba neapibrėžto jos dalyko?

2)      Ar direktyvos [94/47] ir [2008/122], taip pat [Teisingumo Teismo] jurisprudencija dėl Sąjungos teisės veiksmingumo principo turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas nedraudžiama nacionalinės teisės norma ar nacionalinė jurisprudencija, kurioje įtvirtinta, kad ieškinio, kuriuo reikalaujama grąžinti sutarties kainos dalį dėl to, kad buvo gauti išankstiniai mokėjimai, senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai pagal pakaitinio naudojimosi arba panašią sutartį buvo atlikti draudžiami mokėjimai?“

32.      GQ ir IF, MVCI Holidays, Ispanijos vyriausybė ir Komisija pateikė rašytines pastabas.

IV.    Vertinimas

A.      Dėl pirmojo klausimo

33.      Pirmiausia reikia priminti, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, vykstant SESV 267 straipsnyje įtvirtintai nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo procedūrai, pastarasis nacionaliniam teismui turi pateikti naudingą atsakymą, kuris leistų išnagrinėti jam pateiktą bylą. To siekiant, Teisingumo Teismui gali tekti performuluoti jam pateiktus klausimus. Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į bylos dalyką, turi iš visos nacionalinio teismo pateiktos informacijos, ypač iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamosios dalies, atrinkti aiškintinus Sąjungos teisės klausimus(9).

34.      Pagrindinė byla susijusi su dviem pakaitinio naudojimosi arba panašiomis sutartimis. 2007 m. gegužės 23 d. sudaryta sutartis laiko atžvilgiu patenka į Direktyvos 94/47 taikymo sritį, o 2016 m. kovo 21 d. sudaryta sutartis – į Direktyvos 2008/122 taikymo sritį.

35.      Iš nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos matyti, kad ieškinyje dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų pakaitinio naudojimosi (arba panašių) sutarčių panaikinimo vartotojai remiasi teisinių reikalavimų pažeidimu, nes nagrinėjamų sutarčių trukmė viršijo pagal Ispanijos teisę leidžiamą ilgiausią trukmę. Jie taip pat teigia, kad sutartyse nenurodytas atitinkamo buto registracijos numeris ir pakaitinio naudojimosi laikotarpis, su kuriuo susijusi įgyta teisė, taigi jose aiškiai nenurodytas sutarties dalykas.

36.      Pagal Direktyvos 94/47 3 straipsnio 1 dalį ir Direktyvos 2008/122 4 straipsnį verslininkas privalo pateikti vartotojui tam tikrą informaciją prieš sudarydamas sutartį(10). Iš Direktyvos 94/47 3 straipsnio 2 dalies ir 4 straipsnio ir Direktyvos 2008/122 5 straipsnio 2 dalies matyti, kad ta informacija turi būti įtraukta į sutartį ir sudaryti jos neatskiriamą dalį(11).

37.      Taigi pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 94/47 3 ir 4 straipsniai ir Direktyvos 2008/122 4 ir 5 straipsniai, siejami su veiksmingumo principu, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos ar jurisprudencija, pagal kurias ieškinio dėl sumų, kurias vartotojas sumokėjo pagal negaliojančią pakaitinio naudojimosi (arba panašią) sutartį, grąžinimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo sutarties sudarymo dienos, tuo atveju, kai tos sutarties negaliojimas gali būti preziumuojamas dėl aplinkybių, kurios gali būti tiesiogiai nustatytos jos sudarymo momentu, kaip antai pernelyg ilga trukmė arba nenurodytas jos dalykas.

1.      Dėl priimtinumo

38.      Komisija ir Ispanijos vyriausybė abejoja dėl pirmojo klausimo priimtinumo. Konkrečiau, abi suinteresuotosios šalys teigia, kad pakaitinio naudojimosi direktyvose nėra normų dėl ilgiausios pakaitinio naudojimosi (arba panašios) sutarties trukmės ir galimo sutarties negaliojimo, jei ši trukmė yra viršyta. Todėl norma dėl ilgiausios trukmės nepatenka į šių direktyvų taikymo sritį. Komisijos teigimu, tas pats pasakytina apie nuosavybės identifikavimą (Ispanijos) žemės registre. Ispanijos vyriausybė tvirtina, kad, nors tikslus sutarties dalyko aprašymas tose direktyvose iš dalies reglamentuojamas, nėra numatyta jokių konkrečių pasekmių tais atvejais, kai verslininkas nepateikia tokio aprašymo.

39.      Reikia turėti omenyje, kad pagal suformuotą jurisprudenciją, vykstant Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimui, numatytam SESV 267 straipsnyje, tik pagrindinę bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į tam tikros bylos aplinkybes, turi įvertinti, ar reikia pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai nacionalinio teismo pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu. Tuo remiantis reikia daryti išvadą, kad klausimams dėl Sąjungos teisės taikoma svarbos prezumpcija(12).

40.      Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prašymo tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba jeigu Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus(13).

41.      Dėl pirmojo prejudicinio klausimo šioje byloje reikia patikslinti ikisutartinės ir sutartinės informacijos, kurią verslininkas turi pateikti vartotojui, apimtį. Klausimas taip pat susijęs su pasekmėmis, kurias valstybės narės numato tuo atveju, kai verslininkas nesilaiko nacionalinių nuostatų, priimtų įgyvendinant pakaitinio naudojimosi direktyvas, ir su taikytinų nacionalinių normų dėl senaties termino vertinimu atsižvelgiant į veiksmingumo principą.

42.      Šiomis aplinkybėmis manau, kad pirmasis prejudicinis klausimas yra priimtinas.

2.      Dėl esmės

43.      Norint atsakyti į pirmąjį prejudicinį klausimą, pirmiausia reikia patikrinti, ar nacionalinės teisės nuostatos, kurios, GQ ir IF teigimu, buvo pažeistos šioje byloje, patenka į pakaitinio naudojimosi direktyvų taikymo sritį. Tik tuo atveju, jei ši sąlyga tenkinama, nacionalinės normos, reglamentuojančios ieškinio dėl restitucijos, grindžiamo pakaitinio naudojimosi (arba panašios) sutarties negaliojimu, senaties terminą, turėtų atitikti minėtų direktyvų reikalavimus(14).

a)      Informacijai taikomi reikalavimai ir pakaitinio naudojimosi direktyvų taikymo sritis

44.      Pirma, kalbant apie nacionalinį reikalavimą dėl pakaitinio naudojimosi (arba panašios) sutarties maksimalios trukmės(15), reikia, kaip tai daro Ispanijos vyriausybė ir Komisija, pažymėti, kad pakaitinio naudojimosi direktyvose tokio reikalavimo nėra. Pakaitinio naudojimosi direktyvose nustatyta ne maksimali, o minimali pakaitinio naudojimosi (arba panašios) sutarties trukmė(16).

45.      Direktyva 94/47 yra minimalaus suderinimo direktyva(17). Todėl valstybės narės išliko kompetentingos nustatyti vartotojams palankesnį sutarties maksimalios trukmės reikalavimą.

46.      Direktyvoje 2008/122 laikomasi minimalaus suderinimo požiūrio. Kaip matyti iš jos 3 konstatuojamosios dalies, valstybės narės negali toliau taikyti arba priimti savo nacionalinės teisės aktų nuostatų, besiskiriančių nuo nustatytų šioje direktyvoje. Visgi, kaip matyti iš tos konstatuojamosios dalies, kai tokių suderintų nuostatų nėra, valstybėms narėms „turėtų būti leidžiama toliau taikyti arba priimti [Sąjungos] teisę atitinkančius nacionalinės teisės aktus“.

47.      Kaip minėta, Direktyvoje 2008/122 nėra suderintas pakaitinio naudojimosi sutarties maksimalios trukmės aspektas. Todėl valstybė narė išlieka kompetentinga toliau taikyti arba nustatyti tokį reikalavimą, jeigu tai neturi įtakos kitoms tos direktyvos suderintoms nuostatoms. Taigi nacionalinės teisės normas, reglamentuojančias šio reikalavimo pažeidimo pasekmes ir senaties terminą, per kurį galima pareikšti ieškinį dėl restitucijos, nustato valstybės narės. Tokiomis aplinkybėmis tų nacionalinės teisės normų nereikia vertinti atsižvelgiant į veiksmingumo principą(18).

48.      Antra, kiek tai susiję su reikalavimu patikslinti sutarties dalyką, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konkrečiai nurodė reikalavimą informuoti vartotoją apie nekilnojamojo turto identifikavimą žemės registre ir pakaitinio naudojimosi, su kuriuo susijusi įsigyta teisė, laikotarpį(19).

49.      Reikia pažymėti, jog pakaitinio naudojimosi direktyvose reikalaujama, kad sutartyje būtų pateiktas tikslus ir išsamus turto ir jo vietos aprašymas(20). Šiose direktyvose nėra kitų nuorodų dėl konkrečių šį reikalavimą atitinkančių elementų. Šiuo klausimu reikėtų priminti, jog iš SESV 288 straipsnio matyti, kad perkeldamos direktyvą valstybės narės privalo užtikrinti jos veiksmingumą, tačiau turi plačią diskreciją pasirinkti būdus ir priemones, skirtus jos įgyvendinimui užtikrinti(21).

50.      Tikslaus ir išsamaus aprašymo reikalavimo pagal pakaitinio naudojimosi direktyvas įgyvendinimas paliktas valstybių narių kompetencijai. Todėl valstybė narė gali nustatyti, kad nekilnojamojo turto identifikavimas žemės registre yra konkreti priemonė siekiant užtikrinti, kad toks reikalavimas būtų įvykdytas. Taigi informacija apie nekilnojamojo turto identifikavimą turi būti laikoma patenkančia į pakaitinio naudojimosi direktyvų taikymo sritį.

51.      Kalbant apie pakaitinio naudojimosi laikotarpį, su kuriuo susijusi teisė, pažymėtina, kad šis laikotarpis yra informacijos, kuri turi būti pateikta vartotojui, dalis(22).

52.      Taigi nacionalinės teisės reikalavimas aiškiai nurodyti sutarties dalyką, bent jau kiek tai susiję su pakaitinio naudojimosi teisės trukmės nustatymu(23), turi būti laikomas patenkančiu į Direktyvos 94/47 ir Direktyvos 2008/122 taikymo sritį.

b)      Dėl ieškinio dėl restitucijos senaties termino

53.      Pirmiausia reikėtų priminti, kad kai atitinkama informacija vartotojui nebuvo pateikta prieš sudarant pakaitinio naudojimosi (arba panašią) sutartį, jam suteikiamas ilgesnis sutarties atsisakymo laikotarpis(24). Pakaitinio naudojimosi direktyvose nenumatyta jokių konkrečių sankcijų, visų pirma tuo atveju, jei pasibaigus atsisakymo laikotarpiui verslininkas nesilaiko tose direktyvose numatytų informacijos pateikimo reikalavimų. Tokiu atveju, be teisės atsisakyti sutarties, valstybės narės turi nustatyti tinkamas sankcijas(25). Kaip nustatyta Direktyvos 2008/122 15 straipsnio 2 dalyje, tos sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.

54.      Kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, pagal Ispanijos teisę pareigos pateikti ikisutartinę ir sutartinę informaciją nevykdymas lemia sutarties negaliojimą ir suteikia teisę į bet kokio sumokėto atlygio grąžinimą(26). Nacionalinėje jurisprudencijoje ši teisė į restituciją buvo aiškinama kaip susijusi su pinigų sumomis, sumokėtomis proporcingai likusiam sutarties laikotarpiui, kad būtų atsižvelgta į turto naudojimą(27).

55.      Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą taip pat matyti, kad ieškinio dėl pakaitinio naudojimosi (arba panašios) sutarties panaikinimo ir ieškinio dėl restitucijos senaties terminai reglamentuojami bendrosios civilinės teisės normose dėl senaties. Pagal šias bendrąsias normas ieškiniui dėl sutarties panaikinimo netaikomas joks senaties terminas. Vis dėlto ieškiniui dėl mokėjimų, atliktų pagal negaliojančią sutartį, grąžinimo taikomas bendrasis ieškinių dėl prievolės įvykdymo senaties terminas. Nesant konkrečios priešingos nuostatos, ieškinio dėl restitucijos pradžia (dies a quo) yra momentas, kai galima teisėtai pareikšti ieškinį(28). Pakaitinio naudojimosi (arba panašių) sutarčių atveju tuo momentu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, turėtų būti laikomas sutarties sudarymas.

56.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių, ar, kiek tai susiję su pakaitinio naudojimosi (arba panašiomis) sutartimis, kurios pripažintos niekinėmis, taikomos bendrosios senaties taisyklės, ar jis pakaitinio naudojimosi (arba panašioms) sutartims turi taikyti Teisingumo Teismo jurisprudenciją dėl nesąžiningų sąlygų(29). Jei būtų taikoma ši jurisprudencija, senaties terminas turėtų prasidėti nuo galutinio teismo sprendimo, kuriuo sutartis panaikinama, priėmimo momento.

57.      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pakaitinio naudojimosi direktyvose nenumatyta konkrečių taisyklių dėl senaties termino, taikomo nacionalinėms teisių gynimo priemonėms, kai verslininkas nesilaiko informacijos pateikimo reikalavimų.

58.      Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad jei nėra konkrečią sritį reglamentuojančių Sąjungos nuostatų, pagal procesinės autonomijos principą kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistemoje turi būti reglamentuotos ieškinių ir skundų, skirtų teisės subjektų iš Sąjungos teisės kildinamoms teisėms užtikrinti, procesinės taisyklės su sąlyga, kad jos nėra mažiau palankios nei taisyklės, reglamentuojančios panašias situacijas, kurioms taikoma vidaus teisė (lygiavertiškumo principas), ir kad dėl jų netampa praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisės suteiktomis teisėmis (veiksmingumo principas)(30).

59.      Veiksmingumo principu taip pat grindžiamas Direktyvos 2008/122 13 straipsnis, kuriame pateikiama bendroji nuostata dėl teisminių ir administracinių teisių gynimo priemonių, pagal kurią valstybės narės turi užtikrinti, kad, siekiant apginti vartotojų interesus, egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užtikrinančios, kad verslininkai laikytųsi šios direktyvos.

60.      Kalbant apie tą principą, kuris yra vienintelis šioje byloje nagrinėjamas principas, reikėtų pažymėti, kad kiekviena byla, kurioje iškeliamas klausimas, ar nacionalinė procesinė norma padaro Sąjungos teisės taikymą neįmanomą ar pernelyg sudėtingą, turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į šios normos svarbą procesui, į proceso eigą ir jo ypatumus, kaip tai daroma įvairiose nacionalinėse institucijose. Turint tai omenyje, atitinkamai reikia atsižvelgti į pagrindinius nacionalinės teisės sistemos principus, kaip antai teisės į gynybą apsaugą, teisinio saugumo principą ir tinkamą proceso eigą(31).

61.      Kalbant apie pagrindinėje byloje nagrinėjamo senaties termino požymių analizę, pažymėtina, kad ji turi būti susijusi su senaties termino trukme ir jo taikymo tvarka, įskaitant mechanizmą, pagal kurį pradedamas skaičiuoti terminas(32).

62.      Pirma, kiek tai susiję su ieškinio dėl restitucijos pagal pakaitinio naudojimosi (arba panašią) sutartį, kuri pripažinta niekine, senaties termino trukme, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad dėl teisinio saugumo sumetimais nustatytų protingų naikinamųjų ieškinio pareiškimo terminų Sąjungos teisės sistemoje suteiktų teisių įgyvendinimas netampa praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas, jeigu tokių terminų praktiškai pakanka, kad vartotojas galėtų parengti ir pareikšti veiksmingą ieškinį(33).

63.      Iš tiesų Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad vartotojų apsauga nėra absoliuti ir kad, siekiant užtikrinti teisinį saugumą, pagrįstų terminų ieškiniui pareikšti nustatymas yra suderinamas su Sąjungos teise(34).

64.      Šioje byloje ieškinio dėl restitucijos senaties terminas iš pradžių buvo 15 metų, vėliau jis sutrumpintas iki 5 metų. Jei šie terminai yra nustatyti ir žinomi iš anksto, jų iš esmės pakanka, kad atitinkamas vartotojas galėtų parengti ir pareikšti veiksmingą ieškinį(35). Taip juo labiau yra todėl, kad, kaip paaiškino prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pagal nacionalinės teisės normas senaties termino skaičiavimą galima sustabdyti neteismine tvarka pareiškus paprastą reikalavimą(36).

65.      Antra, dėl senaties termino pradžios Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į Direktyvą 93/13, yra nusprendęs, kad pati sutarties, kurioje yra nesąžininga sąlyga, sudarymo diena negali būti senaties termino pradžia(37).

66.      Ši Teisingumo Teismo išvada grindžiama keliais svarbiais argumentais, iš esmės susijusiais su silpnesne vartotojo padėtimi pardavėjo ar tiekėjo atžvilgiu, vartotojų nežinojimu apie nesąžiningas sąlygas arba jų teisių apimties nesuvokimu, o tam tikrais atvejais – su ilgalaikiu sutarties, kurioje yra nesąžininga sąlyga, galiojimu(38).

67.      Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog senaties termino, kuris pradedamas skaičiuoti nuo sutarties sudarymo dienos, taikymas reiškia, kad vartotojas gali prašyti sugrąžinti sumas, sumokėtas vykdant nesąžininga pripažintą sutarties sąlygą, tik per tam tikrą laikotarpį nuo šios sutarties pasirašymo, neatsižvelgiant į tai, ar jis žinojo arba galėjo pagrįstai žinoti apie šios sąlygos nesąžiningumą, o tai gali lemti, kad šiam vartotojui bus pernelyg sudėtinga naudotis Direktyvos 93/13 suteikiamomis teisėmis ir atitinkamai bus pažeistas veiksmingumo principas, siejamas su teisinio saugumo principu(39).

68.      Vis dėlto tą dieną, kai sprendimas, kuriuo atitinkama sutarties sąlyga pripažinta nesąžininga ir dėl to – negaliojančia, tapo galutinis, vartotojas tikrai turėjo žinoti, kad ši sąlyga buvo neteisėta. Taigi iš principo nuo šios datos šis vartotojas gali veiksmingai pasinaudoti teisėmis, kurias jam suteikia Direktyva 93/13(40).

69.      Kita vertus, Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, jog pagal Direktyvą 93/13 nedraudžiama, kad pardavėjas arba tiekėjas turėtų teisę įrodyti, jog vartotojas žinojo arba galėjo pagrįstai žinoti apie sąlygos nesąžiningumą prieš sprendimo, kuriuo ši sąlyga pripažįstama negaliojančia, priėmimą(41).

70.      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kaip ir kitose Sąjungos direktyvose vartotojų apsaugos srityje, pakaitinio naudojimosi direktyvomis nustatyta apsaugos sistema pagrįsta idėja, kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei verslininko tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl turimos informacijos, todėl jis priverstas sutikti su verslininko iš anksto nustatytomis sąlygomis ir negali daryti įtakos jų turiniui(42).

71.      Pakaitinio naudojimosi (arba panašios) sutartys dažnai yra tarpvalstybinio pobūdžio, sudaromos ne vartotojo buveinės šalyje, o atitinkamas nekilnojamasis turtas yra užsienio valstybėje(43). Be to, kaip jau pažymėta, šios sutartys yra ilgalaikės ir joms būdingi ilgalaikiai įsipareigojimai bei didelė finansinė rizika vartotojams(44).

72.      Vartotojui ypač svarbu prieš sudarant pakaitinio naudojimosi (arba panašią) sutartį ir tuo metu, kai ji sudaroma, būti informuotam apie sutarties sąlygas ir jos sudarymo pasekmes. Būtent remdamasis šia informacija vartotojas visų pirma nusprendžia, ar nori būti saistomas verslininko iš anksto suformuluotų sąlygų(45).

73.      Reikalavimas pateikti informaciją yra būtinas tam, kad vartotojas galėtų žinoti savo teises ir pareigas. Kalbant konkrečiau, reikia, kad vartotojas žinotų ir gerai suprastų informaciją, kuri privalomai turi būti pateikta pakaitinio naudojimosi (arba panašioje) sutartyje, kad ši sutartis būtų tinkamai vykdoma, visų pirma kad vartotojas galėtų pasinaudoti savo teisėmis(46).

74.      Atsižvelgiant į didelę pareigos pateikti informaciją svarbą ir vartotojo žinojimą apie savo teises, svarbu išnagrinėti, ar kyla rizika, kad teisė reikalauti restitucijos pagal negaliojančią pakaitinio naudojimosi (arba panašią) sutartį pasibaigs dar prieš vartotojui įsitikinus, kad jam nebuvo pateikta informacija.

75.      Kalbant apie tam tikrą labiau aprašomojo pobūdžio informaciją, kaip antai verslininko tapatybę, nekilnojamojo turto aprašymą arba informaciją, susijusią su ištekliais ir paslaugomis, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad vidutinis, pakankamai informuotas ir protingai pastabus bei nuovokus vartotojas gali suprasti, kad tokios informacijos trūksta, kai tik susipažįsta su nekilnojamuoju turtu.

76.      Vis dėlto galutinis vertinimas, ar vartotojas turi realią galimybę sužinoti svarbią trūkstamą informaciją, priklauso nuo tikslios sutarties formuluotės ir aplinkybių. Nors atrodo, kad informacijos apie nekilnojamąjį turtą trūkumą lengviau nustatyti, kai pakaitinio naudojimosi teisės susijusios su konkrečiu nekilnojamojo turto objektu, taip gali nebūti tuo atveju, kai tokios teisės susijusios su skirtingais galimais apgyvendinimo objektais(47).

77.      Nežinojimo rizika yra didesnė, kai informacija yra susijusi su teisių pagal pakaitinio naudojimosi (arba panašią) sutartį įgyvendinimu. Tai, be kita ko, yra informacija, turinti įtakos ilgalaikiam vartotojo finansiniam įsipareigojimui, apie kurios nebuvimą vartotojas gali sužinoti tik ilgą laiką vykdant sutartį.

78.      Tai visų pirma pasakytina apie informaciją apie išlaidas, teisę nutraukti sutartį ir teisę perleisti sutartines teises(48). Vartotojui tikriausiai nebus suteikta informacija apie galimą išlaidų ir priežiūros mokesčių padidėjimo apskaičiavimo metodą tuo momentu, kai verslininkas sieks perkelti šias išlaidas vartotojui. Tas pats pasakytina, pavyzdžiui, apie informaciją, susijusią su sutarties nutraukimu arba galimybe prisijungti prie sutartinių teisių perleidimo sistemos. Vartotojas veikiausiai nežinos apie galimus apribojimus ir išlaidas, susijusias su teise nutraukti sutartį ar perleisti sutartines teises, kol jis faktiškai nepabandys pasinaudoti tomis teisėmis(49).

79.      Taip pat reikėtų nepamiršti, jog Direktyvos 2008/122 4 straipsnio 1 dalyje aiškiai nustatyta, kad turi būti „aiškiai ir suprantamai [pateikta tiksli ir išsami informacija]“. Neaiški ar neišsami informacija gali turėti įtakos vartotojo galimybei įvertinti savo teisių ir pareigų mastą ir atimti iš jo galimybę pasinaudoti savo teisėmis(50).

80.      Visais šiais atvejais, jei vartotojas turėtų teisę reikalauti grąžinti pagal negaliojančią sutartį atliktus mokėjimus tik per pirmuosius penkerius metus (pagal šiuo metu taikomą civilinėje teisėje nustatytą senaties terminą) po pakaitinio naudojimosi (arba panašios) sutarties pasirašymo, kiltų rizika, kad senaties terminas pasibaigtų iki pakaitinio naudojimosi sutarties galiojimo pabaigos, net jei nepateiktos informacijos svarba paaiškėtų tik vėlesniame sutarties vykdymo etape.

81.      Tokia senaties termino taikymo tvarka gali sistemingai atimti iš vartotojų galimybę reikalauti grąžinti atliktus mokėjimus, kai pagal nacionalinę teisę sutartis pripažįstama negaliojančia dėl pareigos pateikti informaciją pažeidimo.

82.      Ji taip pat gali turėti neigiamą poveikį sutarties negaliojimo dėl pareigos pateikti informaciją pažeidimo veiksmingumui ir atgrasančiam pobūdžiui. Jei vartotojai turėtų teisę reikalauti panaikinti sutartį, tačiau negalėtų reikalauti sumokėtų sumų grąžinimo, kiltų grėsmė, kad viena šalis gautų nepagrįstos naudos kitos šalies sąskaita. Kaip nurodė GQ ir IF, iš esmės verslininkas, įgijęs teisę visapusiškai naudotis nekilnojamuoju turtu, galėtų jį vėl pateikti pakaitinio naudojimosi (arba nuomos ar nekilnojamojo turto) rinkai, o vartotojas prarastų galimybę naudotis nekilnojamuoju turtu ateityje ir už tokį naudojimąsi jau sumokėtas sumas.

83.      Taigi, kiek tai susiję su pagrindinėje byloje nagrinėjamo senaties termino eigos pradžia, yra didelė rizika, kad, atsižvelgiant į tai, kaip šis terminas nustatomas, vartotojui bus praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga pasinaudoti savo teisėmis, kai pažeidžiama pareiga informuoti.

84.      Vis dėlto tuo momentu, kai priimamas galutinis sprendimas pripažinti sutartį negaliojančia, vartotojas iš esmės bus išsamiai susipažinęs su savo teisėmis ir galės pradėti procesą dėl restitucijos.

85.      Galiausiai, kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar senaties termino pradžios nustatymas po sutarties sudarymo galėtų prieštarauti teisinio saugumo principui ir skatinti vartotojus apskųsti sutarties galiojimą strateginiais sumetimais, reikia pažymėti, kad verslininkas, nepateikdamas privalomos informacijos iki sutarties sudarymo ar ją sudarant ir nepateikdamas tokios informacijos bet kuriame vėlesniame sutarties vykdymo etape, pats sukuria situaciją, kuri draudžiama pagal pakaitinio naudojimosi direktyvas(51). Be to, kaip paaiškino nacionalinis teismas, ieškinys dėl restitucijos nėra susijęs su visomis sumokėtomis sumomis, nes neįskaitomas laikotarpis, kuriuo turtas buvo naudojamas (arba bent jau galėjo būti naudojamas).

86.      Vis dėlto pagal veiksmingumo principą nedraudžiama, kad verslininkas turėtų teisę įrodyti, jog vartotojas iki sprendimo pripažinti sutartį niekine priėmimo žinojo arba pagrįstai galėjo žinoti apie informacijos pateikimo reikalavimų pažeidimą dar prieš priimant sprendimą, kuriuo sutartis pripažinta niekine (dėl minėto pažeidimo). Tokiu atveju senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai vartotojas apie tai sužinojo(52).

87.      Atsižvelgdama į tai, laikausi nuomonės, kad Direktyvos 94/47 3 ir 4 straipsniai ir Direktyvos 2008/122 4 ir 5 straipsniai, siejami su veiksmingumo principu, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos ar jurisprudencija, pagal kurias ieškinio dėl sumų, kurias vartotojas sumokėjo pagal negaliojančią pakaitinio naudojimosi (arba panašią) sutartį, grąžinimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo sutarties sudarymo dienos, nepriklausomai nuo to, ar vartotojas žinojo arba galėjo sužinoti informaciją, kurios verslininkas nepateikė arba pateikė neaiškiai. Vartotojui iš esmės yra žinomos jo teisės tuo momentu, kai priimamas galutinis sprendimas, kuriuo sutartis pripažįstama niekine. Vis dėlto pagal veiksmingumo principą nedraudžiama, kad verslininkas turėtų teisę įrodyti, jog vartotojas iki šios datos žinojo arba pagrįstai galėjo žinoti apie sutarties negaliojimą lemiančius aspektus.

B.      Dėl antrojo klausimo

88.      Pagal Direktyvos 94/47 6 straipsnį ir Direktyvos 2008/122 9 straipsnį vartotojui draudžiama atlikti išankstinius mokėjimus iki laikotarpio, per kurį jis gali pasinaudoti teise atsisakyti sutarties, pabaigos.

89.      Antruoju klausimu, atsižvelgdamas į šios išvados 33 punkte nurodytą jurisprudenciją, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 94/47 6 straipsnis ir Direktyvos 2008/122 9 straipsnis, siejami su veiksmingumo principu, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos ar jurisprudencija, pagal kurias ieškinio dėl (sutarties kainos dalies už gautus) išankstinius mokėjimus grąžinimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai pagal pakaitinio naudojimosi arba panašią sutartį buvo atlikti tie mokėjimai.

90.      Iš Direktyvos 94/47 11 ir 12 konstatuojamųjų dalių ir Direktyvos 2008/122 11 konstatuojamosios dalies matyti, kad išankstinių mokėjimų draudimu siekiama sustiprinti vartotojų apsaugą, kurią suteikia teisė atsisakyti sutarties. Teisė atsisakyti sutarties nustatoma siekiant suteikti vartotojams galimybę aiškiai suprasti savo teises ir pareigas pagal sutartį. Jei verslininkas galėtų reikalauti atlikti išankstinius mokėjimus laikotarpiu, per kurį galima pasinaudoti teise atsisakyti sutarties, tai galėtų atgrasyti vartotoją nuo pasinaudojimo šia teise.

91.      Be to, iš Direktyvos 94/47 10 straipsnio ir Direktyvos 2008/122 15 straipsnio išplaukia, kad valstybės narės turi nustatyti baudų už išankstinių mokėjimų draudimo pažeidimą sistemą.

92.      Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal Ispanijos teisę išankstiniai mokėjai yra draudžiami, o verslininkas, pažeidęs šį draudimą, turi grąžinti sumą, kuri yra dvigubai didesnė už gautų išankstinių mokėjimų sumą.

93.      Kyla klausimas, ar pagal veiksmingumo principą(53) draudžiama ieškinio dėl išankstinių mokėjimų grąžinimo senaties termino pradžią nustatyti kaip tą dieną, kai buvo atlikti tie mokėjimai (pagal bendrąsias civilinės teisės normas). Kaip ir pirmojo klausimo atveju, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui visų pirma kyla abejonių, ar pakaitinio naudojimosi direktyvoms turi būti taikoma Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl nesąžiningų sąlygų.

94.      Šiuo klausimu, kaip jau pažymėta(54), reikia turėti omenyje, kad Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl nacionalinės teisės normų, susijusių su senaties terminu dėl sumų, sumokėtų pagal nesąžiningas sąlygas, grąžinimo, grindžiama tam tikrais argumentais, be kita ko, silpnesne vartotojo padėtimi ir tuo, kad vartotojai gali nežinoti apie į sutartį įtrauktos sąlygos nesąžiningumą arba nesuvokti savo teisių.

95.      Kaip jau minėta(55), pakaitinio naudojimosi sutarčių atveju vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei verslininko. Būtent dėl šios priežasties ES teisės aktų leidėjas draudžia išankstinius mokėjimus, kad vartotojas nebūtų atgrasomas pasinaudoti teise atsisakyti sutarties.

96.      Vis dėlto, kitaip nei Direktyvoje 93/13 numatytų nesąžiningų sąlygų ir pakaitinio naudojimosi direktyvose numatytos pareigos suteikti informaciją atveju, tikimybė, kad senaties terminas pasibaigs vartotojams nespėjus suvokti savo teisių, nėra tokia pati, kai kalbama apie išankstinių mokėjimų draudimą.

97.      Kai sudaromos ilgalaikės sutartys, vartotojas apie sąlygos nesąžiningumą gali sužinoti vėliau, kai ta sąlyga turi poveikį jo sutartiniam įsipareigojimui arba ja siekiama pasinaudoti prieš jį. Be to, dėl jau nurodytų priežasčių(56) šis vartotojas gali sužinoti, kad jam buvo pateikta ne visa arba neaiški informacija (kuri gali turėti įtakos jo gebėjimui įvertinti savo teises), tik vėlesniame pakaitinio naudojimosi (arba panašios) sutarties vykdymo etape. Verslininko pareigų pažeidimo pasekmės gali pasireikšti tik sutartinių santykių metu. Kol verslininkas nepateikia informacijos, atitinkamų teisinių reikalavimų pažeidimas yra tęstinis.

98.      Visgi draudimas atlikti išankstinius mokėjimus susijęs tik su vienu pažeidimu, kurio pasekmės gali pasireikšti sutartinių santykių ankstesniame etape. Nėra realios grėsmės, kad vartotojas apie draudimą sužinos tik praėjus keleriems metams nuo sumokėjimo, pavyzdžiui, kai turės sumokėti mokestį arba kai norės pasinaudoti tam tikromis teisėmis.

99.      Taip pat reikėtų pažymėti, kad išankstinių mokėjimų draudimu siekiama apsaugoti vartotojus sutartinių santykių pradžioje. Draudimas nustatytas tam, kad vartotojas nebūtų atgrasomas nuo sutarties nutraukimo. Vis dėlto vykdant sutartį šis draudimas praranda savo aktualumą. Juo labiau taip yra tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kai praėjus devyneriems metams po pirmosios sutarties sudarymo vartotojas ne tik neatsisakė sutarties, bet sudarė naują pakaitinio naudojimosi (arba panašią) sutartį.

100. Be to, kaip iš esmės teigia Komisija, vartotojo reali galimybė ginti savo teises nesąžiningos sąlygos atveju skiriasi nuo jo galimybės tą daryti tuomet, kai išankstiniai mokėjimai yra draudžiami pagal teisės aktus. Nors laikoma, kad nesąžininga sąlyga niekada neegzistavo, norint pripažinti, kad ji yra nesąžininga, iš esmės reikalingas teismo vertinimas, kurio negali atlikti vartotojas. Klausimui dėl pareigos pateikti informaciją įvykdymo pagal pakaitinio naudojimosi direktyvas taip pat gali reikėti teismo aiškinimo.

101. Vis dėlto išankstinio mokėjimo draudimui aiškinimas nereikalingas. Tokie mokėjimai draudžiami ir tai yra aiškiai nurodyta pakaitinio naudojimosi direktyvose ir nacionalinėse įgyvendinimo nuostatose. Vidutinis vartotojas, kuris yra pakankamai informuotas, protingai pastabus ir nuovokus, gali suvokti šį draudimą. Pakanka, kad vartotojas apskaičiuotų, ar išankstiniai mokėjimai buvo atlikti per (pratęstą) sutarties atsisakymo laikotarpį.

102. Nemanau, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos galima daryti kitokią išvadą, pagal kurią nebūtų galima tikėtis, kad vartotojas turėtų atlikti veiksmus, reiškiančius teisines paieškas(57). Ši jurisprudencija susijusi su atveju, kai nebuvo galima daryti prielaidos, kad vartotojas galėjo pagrįstai žinoti, jog jo sutartyje esanti sąlyga yra lygiavertė standartinei sąlygai, kurią valstybės narės aukščiausiasis nacionalinis teismas pripažino nesąžininga. Akivaizdu, kad jis skiriasi nuo atvejo, kai teisės aktų leidėjas nustato draudimą.

103. Kai nustatomas pagrįstas senaties terminas, kuris pradedamas skaičiuoti po to, kai mokėjimai buvo atlikti, taip pat užtikrinamas teisinis saugumas esant aiškiam draudimui. Reikalavimas skirti piniginę baudą už seniai atliktą išankstinį mokėjimą gali sukelti įrodinėjimo problemų priešingai šaliai ir pažeisti jos teisę į gynybą(58). Be to, kaip paaiškino prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kyla grėsmė, kad sankcijos prašanti šalis prašys taikyti šią sankciją kuo vėliau, kad galėtų reikalauti palūkanų nuo grąžintos sumos, nors draudimo aplinkybės sutartinių santykių pradžioje yra aiškios.

104. Pagal bendrąsias civilinės teisės normas pagrindinėje byloje senaties terminas, per kurį vartotojas gali pareikšti ieškinį dėl išankstinių mokėjimų grąžinimo, yra 5 metai (ir 15 metų pagal anksčiau galiojusią Civilinio kodekso redakciją) nuo tada, kai šie mokėjimai buvo atlikti. Šis terminas atrodo pakankamai ilgas, kad vartotojas galėtų reikalauti baudos. Taip yra ir dėl to, kad, kaip pažymėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, šiam terminui nutraukti pakanka neteisminio reikalavimo.

105. Dėl šios priežasties manau, kad pagal veiksmingumo principą nedraudžiama nacionalinė nuostata, pagal kurią ieškiniui dėl sutarties kainos grąžinimo taikomas senaties terminas, nustatytas tuo atveju, kai pažeidžiamas draudimas atlikti išankstinius mokėjimus pagal bendrąją civilinę teisę.

106. Atsižvelgdama į tai, laikausi nuomonės, kad Direktyvos 94/47 6 straipsnis ir Direktyvos 2008/122 9 straipsnis, siejami su veiksmingumo principu, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos ar jurisprudencija, pagal kurias ieškinio dėl sutarties kainos dalies už gautus išankstinius mokėjimus grąžinimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai pagal pakaitinio naudojimosi (arba panašią) sutartį buvo atlikti draudžiami mokėjimai.

V.      Išvada

107. Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Juzgado de Primera Instancia No 2 de Marbella (Marbeljos pirmosios instancijos teismas Nr. 2, Ispanija) pateiktus prejudicinius klausimus:

1)      1994 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/47/EB dėl pirkėjų apsaugos, susijusios su teisės tam tikru laiku naudotis nekilnojamaisiais daiktais pirkimo sutarčių tam tikrais aspektais, 3 ir 4 straipsniai ir 2009 m. sausio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/122/EB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su kai kuriais pakaitinio naudojimosi, ilgalaikio atostogų produkto, perpardavimo ir keitimosi sutarčių aspektais, 4 ir 5 straipsniai, siejami su veiksmingumo principu,

turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos ar jurisprudencija, pagal kurias ieškinio dėl sumų, kurias vartotojas sumokėjo pagal negaliojančią pakaitinio naudojimosi (arba panašią) sutartį, grąžinimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo sutarties sudarymo dienos, nepriklausomai nuo to, ar vartotojas žinojo arba galėjo sužinoti informaciją, kurios verslininkas nepateikė arba pateikė neaiškiai. Vartotojui iš esmės yra žinomos jo teisės tuo momentu, kai priimamas galutinis sprendimas, kuriuo sutartis pripažįstama niekine. Vis dėlto pagal veiksmingumo principą nedraudžiama, kad verslininkas turėtų teisę įrodyti, jog vartotojas iki šios datos žinojo arba pagrįstai galėjo žinoti apie sutarties negaliojimą lemiančius aspektus.

2)      Direktyvos 94/47 6 straipsnis ir Direktyvos 2008/122 9 straipsnis, siejami su veiksmingumo principu,

–        turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos ar jurisprudencija, pagal kurias ieškinio dėl sutarties kainos dalies už gautus išankstinius mokėjimus grąžinimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai pagal pakaitinio naudojimosi (arba panašią) sutartį buvo atlikti draudžiami mokėjimai.


1      Originalo kalba: anglų.


2      2009 m. sausio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/122/EB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su kai kuriais pakaitinio naudojimosi, ilgalaikio atostogų produkto, perpardavimo ir keitimosi sutarčių aspektais (OL L 33, 2009, p. 10).


3      Staudinger, A., „Timeshare Contracts“, Max-Planck Encyclopaedia of European Private Law, Max-EuP,  2012. Dėl pakaitinio naudojimosi sektoriaus ištakų žr. Edmonds, J., International Timesharing, 3rd ed., Longman, London, 1991, p. 1.


4      1994 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl pirkėjų apsaugos, susijusios su teisės tam tikru laiku naudotis nekilnojamaisiais daiktais pirkimo sutarčių tam tikrais aspektais (OL L 280, 1994, p. 83; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 13 t., p. 315).


5      2015 m. gruodžio 16 d. Komisijos ataskaita Europos Parlamentui ir Tarybai „[Direktyvos 2008/122] vertinimo ataskaita“, COM(2015) 644 final (toliau – Komisijos vertinimo ataskaita dėl Direktyvos 2008/122).


6      Šis pakeitimas padarytas 2015 m. spalio 5 d. Ley 42/2015 de reforma de la Ley 1/2000, de 7 de enero, de Enjuiciamiento Civil (Įstatymas Nr. 42/2015 dėl 2000 m. sausio 7 d. Civilinio proceso įstatymo Nr. 1/2000 reformos) (BOE, Nr. 239, 2015 m. spalio 6 d., p. 90240.


7      1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288).


8      2024 m. balandžio 25 d. Sprendimas Banco Santander (Senaties termino pradžia) (C‑561/21, EU:C:2024:362, 34 punktas).


9      2026 m. balandžio 16 d. Sprendimas Nitrogénművek (C‑519/24, EU:C:2026:297, 19 ir 20 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).


10      Ši informacija pateikiama dokumente, kuris Direktyvoje 2008/122 buvo pavadintas „standartine informacijos forma“. Žr. šios išvados 4 ir 7 punktus.


11      Žr. šios išvados 5 ir 8 punktus.


12      2025 m. gruodžio 2 d. Sprendimas Stichting Right to Consumer Justice ir Stichting App Stores Claims (C‑34/24, EU:C:2025:936, 39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


13      Ten pat.


14      Šiuo klausimu žr. 2023 m. kovo 9 d. Sprendimą Sogefinancement (C‑50/22, EU:C:2023:177, 26 punktas).


15      Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nenurodytos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose nustatomas maksimalios trukmės reikalavimas. Vis dėlto iš Ispanijos vyriausybės ir Komisijos pastabų matyti, kad toks reikalavimas yra nustatytas Įstatymo Nr. 42/1998 3 straipsnyje ir Įstatymo Nr. 4/2012 24 straipsnyje.


16      Pagal Direktyvos 94/47 2 straipsnio pirmą įtrauką pakaitinio naudojimosi sutartis sudaroma „ne trumpesniam kaip trejų metų laikotarpiui“. Pagal Direktyvos 2008/122 2 straipsnio 1 dalies a punkte pateiktą pakaitinio naudojimosi sutarties apibrėžtį tas laikotarpis buvo sutrumpintas iki daugiau nei vienų metų.


17      Pagal Direktyvos 94/47 11 straipsnį valstybės narės galėjo patvirtinti arba taikyti pirkėjams palankesnes nuostatas.


18      Šiuo klausimu žr. 2023 m. kovo 9 d. Sprendimą Sogefinancement (C‑50/22, EU:C:2023:177, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


19      Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nenurodytos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose nustatomi tie reikalavimai. Vis dėlto iš Ispanijos vyriausybės ir Komisijos pastabų matyti, kad tokie reikalavimai yra nustatyti Įstatymo Nr. 42/1998 9 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir Įstatymo Nr. 4/2012 30 straipsnio 1 dalies 3 punkte.


20      Žr. Direktyvos 94/47 priedo c punktą ir Direktyvos 2008/122 I priedo 3 dalies 2 punkto pirmą įtrauką.


21      2020 m. birželio 11 d. Sprendimas Prezident Slovenskej republiky (C‑378/19, EU:C:2020:462, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


22      Direktyvos 94/47 priedo b punkte bendresne prasme daroma nuoroda į „sąlygas, reglamentuojančias naudojimąsi“ teise, kuri yra sutarties dalykas. Laikotarpis, per kurį galima pasinaudoti teise, gali būti laikomas šių sąlygų dalimi. Direktyvos 2008/122 I priedo 1 dalyje tarp informacijos, susijusios su pakaitinio naudojimosi sutartimis, nurodytas „[t]ikslus laikotarpis, kuriuo galima naudotis teise, kuri yra sutarties dalykas, ir, prireikus, tos teisės trukmė“.


23      Šią išlygą darau tam atvejui, jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad pareiga nurodyti identifikavimą registre nepatenka į pakaitinio naudojimosi direktyvų taikymo sritį.


24      Tokiu atveju sutarties atsisakymo laikotarpis baigiasi pasibaigus Direktyvos 94/47 5 straipsnio 1 dalies trečioje įtraukoje ir Direktyvos 2008/122 6 straipsnio 3 dalies b punkte nustatytam laikotarpiui.


25      Nacionalinė atsakomybė numatyti sankcijas kyla iš Direktyvos 94/47 10 straipsnio ir Direktyvos 2008/122 15 straipsnio. Pagal Direktyvos 2008/122 6 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą, be teisės atsisakyti sutarties, valstybės narės turi nustatyti tinkamas sankcijas pagal 15 straipsnį, be kita ko, tais atvejais, kai pasibaigus sutarties atsisakymo laikotarpiui verslininkas nėra įvykdęs toje direktyvoje nustatytų informacijos pateikimo reikalavimų.


26      Žr. šios išvados 10 ir 14 punktus. Sutarties negaliojimas yra bet kurio iš atitinkamuose nacionalinės teisės aktuose nustatytų reikalavimų, įskaitant pareigą nurodyti sutarties dalyką, pažeidimo pasekmė.


27      Šiuo klausimu GQ ir IF nurodo 2016 m. kovo 29 d. Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) sprendimą Nr. 192/2016 (ES:TS:2016:1298).


28      Žr. šios išvados 15 ir 16 punktus.


29      Žr. šios išvados 23 punktą.


30      2026 m. kovo 19 d. Sprendimas UniCredit Bank ir Momentum Credit (C‑679/24, EU:C:2026:223, 62 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


31      Ten pat, 63 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija.


32      Pagal analogiją žr. 2021 m. birželio 10 d. Sprendimą BNP Paribas Personal Finance (C‑776/19–C‑782/19, EU:C:2021:470, 30 punktas).


33      2020 m. liepos 9 d. Sprendimas Raiffeisen Bank ir BRD Groupe Societé Générale (C‑698/18 ir C‑699/18, EU:C:2020:537, 62 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


34      2021 m. birželio 10 d. Sprendimas BNP Paribas Personal Finance (C‑776/19–C‑782/19, EU:C:2021:470, 32 punktas).


35      2021 m. birželio 10 d. Sprendimas BNP Paribas Personal Finance (C‑776/19–C‑782/19, EU:C:2021:470, 41 punktas).


36      Žr. šios išvados 28 punktą.


37      2026 m. kovo 19 d. Sprendimas UniCredit Bank ir Momentum Credit (C‑679/24, EU:C:2026:223, 69 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


38      Žr. išsamią Teisingumo Teismo argumentaciją 2026 m. kovo 19 d. Sprendime UniCredit Bank ir Momentum Credit (C‑679/24, EU:C:2026:223, 70 ir 71 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).


39      2024 m. balandžio 25 d. Sprendimas Banco Santander (Senaties termino pradžia) (C‑561/21, EU:C:2024:362, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


40      2024 m. balandžio 25 d. Sprendimas Banco Santander (Senaties termino pradžia) (C‑561/21, EU:C:2024:362, 35 punktas).


41      2024 m. balandžio 25 d. Sprendimas Banco Santander (Senaties termino pradžia) (C‑561/21, EU:C:2024:362, 38 punktas).


42      Pagal analogiją žr. 2023 m. gruodžio 21 d. Sprendimą BMW Bank ir kt. (C‑203/21, C‑47/21 ir C‑232/21, EU:C:2023:1014, 259 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


43      Žr. Direktyvos 94/47 11 konstatuojamąją dalį ir Komisijos vertinimo ataskaitą dėl Direktyvos 2008/122, 5 išnaša, op. cit., p. 2.


44      Žr. šios išvados 2 punktą.


45      Pagal analogiją žr. 2025 m. spalio 30 d. Sprendimą Mercedes-Benz Bank ir Volkswagen Bank (C‑143/23, EU:C:2025:837, 66 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


46      Pagal analogiją žr. 2025 m. spalio 30 d. Sprendimą Mercedes-Benz Bank ir Volkswagen Bank (C‑143/23, EU:C:2025:837, 68 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


47      Pavyzdžiui, kai tokie apgyvendinimo objektai yra tai pačiai grupei priklausančiuose skirtinguose viešbučiuose.


48      Žr. atitinkamą informaciją, nurodytą Direktyvos 94/47 priedo j, k ir l punktuose ir Direktyvos 2008/122 I priedo 3 dalies 4–6 punktuose.


49      Komisijos vertinimo ataskaitoje dėl Direktyvos 2008/122 (op. cit., 5 išnaša, 7 ir paskesni punktai) nurodyta, kad kyla vartotojų apsaugos problemų, be kita ko, susijusių su priežiūros ar aptarnavimo išlaidomis, kai jos padidinamos be objektyvios priežasties, taip pat su sutarties nutraukimo tvarka ir sąlygomis bei keitimusi pakaitinio naudojimosi teisėmis. Taip pat žr. Conway, L., „Timeshares: Common problems faced by UK owners – Research briefing“, House of Commons Library, 2025 m. liepos 25 d., kur tarp dažniausių pakaitinio naudojimosi nuosavybės problemų nurodomas pernelyg didelis metinių mokesčių didinimas, perleidimo problemos, pasitraukimo sunkumai ir neterminuoto galiojimo sąlygos (dėl kurių vartotojui yra ypač sunku nutraukti sutartį).


50      Jeigu sąlyga, kurioje pateikta informacija, yra nesąžininga ir neskaidri, vartotojas galėtų pasinaudoti papildomomis vartotojo apsaugos priemonėmis pagal Direktyvą 93/13. Jei siekiant sudaryti sutartį buvo naudojami spaudimo būdai, vartotojas taip pat gali remtis 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje, iš dalies keičiančia Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 (Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva) (OL L 149, 2005, p. 22). Žr. Komisijos vertinimo ataskaitą dėl Direktyvos 2008/122, 5 išnaša, op. cit., p. 10; Downes, N., „More about timeshare: A revised directive or a regulation? Incidence of other instruments of consumer protection“, European Review of Private Law, 16 t., Nr. 4, 2008, p. 607–625.


51      Pagal analogiją žr. 2024 m. balandžio 25 d. Sprendimą Banco Santander (Senaties termino pradžia) (C‑561/21, EU:C:2024:362, 40 punktas).


52      Taip būtų, pavyzdžiui, jei būtų įrodymų, kad verslininkas ir vartotojas anksčiau bendravo ir verslininkas pateikė vartotojui trūkstamą informaciją. Tokiu atveju senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai vartotojas gauna šią informaciją.


53      Žr. šios išvados 58 punkte nurodytą jurisprudenciją.


54      Žr. šios išvados 66 punktą.


55      Žr. šios išvados 70 punktą.


56      Šios išvados 75 ir 76 punktai.


57      2024 m. balandžio 25 d. Sprendimas Banco Santander (Senaties termino pradžia) (C‑561/21, EU:C:2024:362, 49 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


58      Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šalys nesutaria dėl draudžiamų išankstinių mokėjimų buvimo ar nebuvimo. Tai rodo, kad teismams sunku priimti sprendimą dėl sankcijos skyrimo praėjus daugiau kaip 15 metų nuo tada, kai buvo atlikti šie mokėjimai (kaip yra pagrindinėje byloje nagrinėjamos pirmosios pakaitinio naudojimosi sutarties, sudarytos 2007 m., atveju).