<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><CONCLUSION NNC="YES" xmlns:xsi="http://www.w3.org/2001/XMLSchema-instance" xsi:noNamespaceSchemaLocation="http://formex.publications.europa.eu/schema/formex-05.00-20081231.xd"><BIB.CONCLUSION><REF.CASE FILE="ECRCJ2006LTA.0300264701.case.xml"><NO.CASE>C-408/03</NO.CASE></REF.CASE><NO.CELEX>62003C0408</NO.CELEX><NO.SEQ>0016.0001</NO.SEQ><PAGE.FIRST.ECR>2650</PAGE.FIRST.ECR><PAGE.SEQ>1</PAGE.SEQ><PAGE.LAST.ECR>2662</PAGE.LAST.ECR><PAGE.TOTAL>13</PAGE.TOTAL></BIB.CONCLUSION><CURR.TITLE><LEFT>GENERALINIO ADVOKATO D. RUIZJARABO IŠVADA — BYLA C-408/03</LEFT><RIGHT>KOMISIJA / BELGIJA</RIGHT></CURR.TITLE><CONTENTS.CONCLUSION><TITLE><TI><P><HT TYPE="UC">Generalinio advokato</HT></P><P><HT TYPE="UC">Dámaso Ruiz-Jarabo Colomer išvada,</HT></P><P>pateikta <DATE ISO="20051025">2005 m. spalio 25 d.</DATE><NOTE NOTE.ID="E0001" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Originalo kalba: ispanų.</P></NOTE></P></TI></TITLE><NP><NO.P>1.</NO.P><TXT>Šiame ieškinyje, pateiktame pagal EB 226 straipsnio antrąją pastraipą, Europos Bendrijų Komisija teigia, kad Belgijos Karalystė:</TXT><P><LIST TYPE="ARAB"><ITEM><NP><NO.P>1)</NO.P><TXT>pažeidė EB 18 straipsnį ir Direktyvą 90/364/EEB dėl teisės apsigyventi<NOTE NOTE.ID="E0002" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><DATE ISO="19900628">1990 m. birželio 28 d.</DATE> Tarybos direktyva (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="180" DATE.PUB="1990" PAGE.FIRST="26">OL L 180, p. 26</REF.DOC.OJ>).</P></NOTE></TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>2)</NO.P><TXT>pažeidė:</TXT><P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>a)</NO.P><TXT>Tarybos direktyvos 68/360/EEB<NOTE NOTE.ID="E0003" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><DATE ISO="19681015">1968 m. spalio 15 d.</DATE> Direktyva (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="257" DATE.PUB="1968" PAGE.FIRST="13">OL L 257, p. 13</REF.DOC.OJ>; Specialusis leidimas lietuvių kalba, 5 skyrius, 1 tomas, p. 27).</P></NOTE> dėl valstybių narių darbuotojų bei jų šeimų judėjimo ir teisės apsigyventi Bendrijoje apribojimų panaikinimo 4 straipsnį ir Tarybos direktyvos 73/148/EEB<NOTE NOTE.ID="E0004" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><DATE ISO="19730521">1973 m. gegužės 21 d.</DATE> Direktyva (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="172" DATE.PUB="1973" PAGE.FIRST="14">OL L 172, 1973, p. 14</REF.DOC.OJ>: Specialusis leidimas lietuvių kalba, 5 skyrius, 1 tomas, p. 67).</P></NOTE> dėl valstybių narių piliečių judėjimo ir gyvenimo Bendrijoje apribojimų, susijusių su įsisteigimu ir paslaugų teikimu, panaikinimo 4 straipsnį; ir</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT>Tarybos direktyvos 93/96/EB<NOTE NOTE.ID="E0005" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><DATE ISO="19931029">1993 m. spalio 29 d.</DATE> Direktyva (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="317" DATE.PUB="1993" PAGE.FIRST="59">OL L 317, p. 59</REF.DOC.OJ>).</P></NOTE> dėl studentų teisės apsigyventi 2 straipsnį ir Tarybos direktyvos 90/365/EEB<NOTE NOTE.ID="E0006" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><DATE ISO="19900628">1990 m. birželio 28 d.</DATE> Direktyva (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="180" DATE.PUB="1990" PAGE.FIRST="28">OL L 180, p. 28</REF.DOC.OJ>).</P></NOTE> dėl pagal darbo sutartį ir savarankiškai dirbančių asmenų, kurie nutraukė savo profesinę veiklą, teisės apsigyventi 2 straipsnį.</TXT></NP></ITEM></LIST></P></NP></ITEM></LIST></P></NP><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Pirmasis kaltinimas įsipareigojimų neįvykdymu susijęs su tuo, kad iš Belgijoje norinčių įsisteigti kitų valstybių narių piliečių yra reikalaujama turėti pakankamai <QUOT.START ID="QS0001" REF.END="QE0001" CODE="201E"/>asmeninių<QUOT.END ID="QE0001" REF.START="QS0001" CODE="201C"/> lėšų. Antrasis kaltinimas yra susijęs su įsakymų dėl Europos Sąjungos piliečių, per nustatytą terminą nepateikusių dokumentų, reikalingų leidimui apsigyventi gauti, išsiuntimo automatinio priėmimo praktika.</TXT></NP><?PAGE NO="I-2651"?><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P>I —</NO.P><TXT>Teisinis pagrindas</TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>A —</NO.P><TXT>Bendrijos teisė</TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>1.</NO.P><TXT>Pirminė teisė</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>3.</NO.P><TXT>EB 18 straipsnio 1 dalis numato, kad kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę <QUOT.START ID="QS0002" REF.END="QE0002" CODE="201E"/>laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje laikydamasis šioje Sutartyje ir jai įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų<QUOT.END ID="QE0002" REF.START="QS0002" CODE="201C"/>.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Antrinė teisė</TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P>a)</NO.P><TXT>Reikalavimas turėti pakankamai lėšų</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>4.</NO.P><TXT>Direktyvos 90/634 1 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><P><QUOT.START ID="QS0003" REF.END="QE0003" CODE="201E"/>Valstybės narės suteikia teisę jose apsigyventi kitų valstybių narių piliečiams, kurie neturi šios teisės pagal kitus Bendrijos teisės aktus, ir jų šeimos nariams, kaip apibrėžta šio straipsnio 2 dalyje, jeigu priimančiojoje valstybėje narėje jiems bei jų šeimos nariams taikomas ligos draudimas bet kurios rizikos atžvilgiu ir jeigu savo gyvenimo atitinkamoje valstybėje narėje laikotarpiu jie turi pakankamai lėšų, kad netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai.<QUOT.END ID="QE0003" REF.START="QS0003" CODE="201C"/></P></QUOT.S></P></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT>Leidimai apsigyventi</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>5.</NO.P><TXT>Direktyvos 90/364 2 straipsnio 1 dalis numato:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><P><QUOT.START ID="QS0004" REF.END="QE0004" CODE="201E"/>Teisę apsigyventi kitoje valstybėje narėje patvirtina išduodamas dokumentas - <QUOT.START ID="QS0005" REF.END="QE0005" CODE="201E"/>EEB valstybės narės piliečio leidimas apsigyventi<QUOT.END ID="QE0005" REF.START="QS0005" CODE="201C"/> &lt;...&gt;</P><P>Išduodant leidimą apsigyventi šalyje arba dokumentą, leidžiantį ten apsigyventi, valstybė narė gali pareikalauti, kad paraišką pateikęs asmuo pateiktų galiojantį asmens liudijimą arba pasą ir įrodymus, kad jis ar ji atitinka 1 straipsnyje nustatytas sąlygas.<QUOT.END ID="QE0004" REF.START="QS0004" CODE="201C"/></P></QUOT.S></P></NP><?PAGE NO="I-2652"?><NP><NO.P>6.</NO.P><TXT>Direktyvos 68/360 4 straipsnis numato:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><NP><NO.P><QUOT.START ID="QS0006" REF.END="QE0006" CODE="201E"/>1.</NO.P><TXT>Valstybės narės suteikia teisę apsigyventi savo teritorijoje asmenims, išvardytiems 1 straipsnyje, galintiems pateikti šio straipsnio 3 dalyje nurodytus dokumentus.</TXT></NP><P>&lt;...&gt;</P><NP><NO.P>3.</NO.P><TXT>Kad EEB valstybės narės piliečiui būtų išduotas leidimas apsigyventi, valstybės narės gali reikalauti pateikti tik tokius dokumentus:</TXT><P>&lt;...&gt;<QUOT.END ID="QE0006" REF.START="QS0006" CODE="201C"/></P></NP></QUOT.S></P></NP><NP><NO.P>7.</NO.P><TXT>Direktyvos 73/148 4 straipsnio 1 dalis numato:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><P><QUOT.START ID="QS0007" REF.END="QE0007" CODE="201E"/>Kiekviena valstybė narė kitų valstybių narių piliečiams, norintiems įsisteigti jos teritorijoje, kad galėtų verstis savarankiškai dirbančių asmenų veikla, suteikia teisę nuolat gyventi, kai remiantis Sutartimi panaikinami tokios veiklos apribojimai.</P><P>Teisei apsigyventi įrodyti išduodamas <QUOT.START ID="QS0008" REF.END="QE0008" CODE="201E"/>Europos Bendrijų valstybės narės piliečio leidimas gyventi<QUOT.END ID="QE0008" REF.START="QS0008" CODE="201C"/>. &lt;...&gt;<QUOT.END ID="QE0007" REF.START="QS0007" CODE="201C"/></P></QUOT.S></P></NP><NP><NO.P>8.</NO.P><TXT>Direktyvos 93/96, susijusios su studentais, 2 straipsnio 1 dalis numato, kad:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><P><QUOT.START ID="QS0009" REF.END="QE0009" CODE="201E"/>&lt;...&gt; Teisę apsigyventi liudija išduotas dokumentas, vadinamas <QUOT.START ID="QS0010" REF.END="QE0010" CODE="201E"/>Bendrijos valstybės narės piliečio leidimu gyventi šalyje<QUOT.END ID="QE0010" REF.START="QS0010" CODE="201C"/> &lt;...&gt;</P><P>Norėdama išduoti leidimą gyventi šalyje ar atitinkamą dokumentą, valstybė narė gali paprašyti, kad paraiškos davėjas pateiktų tik galiojantį asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą ar pasą ir įrodytų, kad jis arba ji laikosi 1 straipsnyje nustatytų sąlygų.<QUOT.END ID="QE0009" REF.START="QS0009" CODE="201C"/></P></QUOT.S></P></NP><NP><NO.P>9.</NO.P><TXT>Galiausiai Direktyvos 90/365, susijusios su į pensiją išėjusiais asmenims, 2 straipsnio 1 dalis numato:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><P><QUOT.START ID="QS0011" REF.END="QE0011" CODE="201E"/>Teisę apsigyventi patvirtina išduodamas dokumentas - <QUOT.START ID="QS0012" REF.END="QE0012" CODE="201E"/>EEB valstybės narės piliečio leidimas apsigyventi šalyje<QUOT.END ID="QE0012" REF.START="QS0012" CODE="201C"/> &lt;...&gt;</P><?PAGE NO="I-2653"?><P>Išduodant leidimą apsigyventi šalyje ar atitinkamą dokumentą, valstybė narė gali paprašyti, kad paraišką pateikęs asmuo pateiktų tik galiojantį asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą arba pasą ir įrodymus, kad jis arba ji atitinka 1 straipsnyje nustatytas sąlygas.<QUOT.END ID="QE0011" REF.START="QS0011" CODE="201C"/><NOTE NOTE.ID="E0007" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><DATE ISO="20040429">2004 m. balandžio 29 d.</DATE> ľuropos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje (OI. 1. 158, p. 77), kuri iš dalies pakeitė pirmiau nurodytas direktyvas ir Įsigaliojo <DATE ISO="20010430">2001 m. balandžio 30 d.</DATE> (U straipsnis), išsaugojo pagrindinius pirmiau apibūdintos teisinės aplinkos elementus. 7 straipsnyje įtvirtinta nuoroda į prašymą pateikusių asmenų turimus <QUOT.START ID="QS0013" REF.END="QE0013" CODE="201E"/>pakankamus išteklius<QUOT.END ID="QE0013" REF.START="QS0013" CODE="201C"/> sau ir savo šeimos nariams, o 8 straipsnis pakeičia leidimus apsigyventi arba korteles įtraukimu į registrą, kai išduodant registracijos sertifikatą patvirtinami atitinkamo asmens vardas, pavarde, adresas ir registracijos data.</P></NOTE></P></QUOT.S></P></NP></GR.SEQ></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>B —</NO.P><TXT>Belgijos teisės aktai</TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>1.</NO.P><TXT>Pakankamų lėšų turėjimas</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>10.</NO.P><TXT>1981 m. spalio<NOTE NOTE.ID="E0008" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Moniteur Belge. Nr. 206 priedas, <DATE ISO="19811027">1981 m. spalio 27 d.</DATE>, p. 1. Šiuo metu galiojanti 53 straipsnio 1 dalies redakcija pagrįsta <DATE ISO="19921222">1992 m. gruodžio 22 d.</DATE> Karaliaus dekretu, Moniteur Belge Nr. 14, <DATE ISO="19930123">1993 m. sausio 23 d.</DATE> p. 1053.</P></NOTE> d. Karaliaus dekreto dėl užsieniečių patekimo į teritoriją, apsigyvenimo, įsisteigimo ir išsiuntimo 8 53 straipsnio 1 dalis numato, kad Bendrijos piliečiai turi teisę gyventi Karalystėje, jei jie turi <QUOT.START ID="QS0014" REF.END="QE0014" CODE="201E"/>pakankamai lėšų<QUOT.END ID="QE0014" REF.START="QS0014" CODE="201C"/>, kad netaptų našta valdžios institucijoms.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Leidimų apsigyventi išdavimas</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>11.</NO.P><TXT>53 straipsnio 2-6 dalys, kaip numatyta <DATE ISO="19980612">1998 m. birželio 12 d.</DATE> Karaliaus dekrete<NOTE NOTE.ID="E0009" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Moniteur Helge. Nr. 160. <DATE ISO="19980821">1998 m. rugpjūčio 21 d.</DATE>, p. 26854.</P></NOTE>, reglamentuoja leidimų apsigyventi išdavimą.</TXT></NP><NP><NO.P>12.</NO.P><TXT>Bendrijos pilietis, pateikęs įvažiavimui į Belgiją būtinus dokumentus, registruojamas užsieniečių registre ir jam išduodamas penkis mėnesius nuo jo išdavimo dienos galiojantis liudijimas. Nuo tada pilietis turi pateikti prašymą leisti jam apsigyventi (53 straipsnio 2 dalies pirmoji ir antroji pastraipos).</TXT></NP><NP><NO.P>13.</NO.P><TXT>Per šį terminą atitinkamas asmuo turi pateikti įrodymų, patvirtinančių, kad jis atitinka 53 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas (53 straipsnio 2 dalies trečioji pastraipa). Jei jis šių sąlygų netenkina arba nepateikia reikalingų įrodymų, jam atsisakoma suteikti teisę apsigyventi, ir tai reiškia, kad jis turi išvykti iš Belgijos teritorijos (53 straipsnio 4 dalis).</TXT></NP><NP><NO.P>14.</NO.P><TXT>Tačiau jei šiam penkių mėnesių terminui nepasibaigus prašymą pateikusiam asmeniui yra išduodamas pirmiau paminėtas registracijos liudijimas, prašymą pateikusio asmens prašoma iki šio termino pabaigos pateikti reikalingus dokumentus, o jo apsigyvenimo laikotarpis yra pratęsiamas vienam mėnesiui (53 straipsnio 5 dalis).</TXT></NP><?PAGE NO="I-2654"?><NP><NO.P>15.</NO.P><TXT>Tais atvejais, kai šiems terminams pasibaigus prašymas atmetamas, kartu priimamas įsakymas išvykti iš Belgijos teritorijos, kuris tampa vykdytinas per 15 dienų (53 straipsnio 6 dalis)<NOTE NOTE.ID="E0010" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><DATE ISO="19980714">1998 m. liepos 14 d.</DATE> Vidaus reikalų ministerijos cirkuliaras dėl užsieniečių EB valstybių piliečių ir jų šeimos narių bei užsieniečių Belgijos piliečių šeimos narių apsigyvenimo sąlygų (Moniteur Belge, Nr. 160, <DATE ISO="19980821">1998 m. rugpjūčio 21 d.</DATE>, p. 27032) patvirtina šią sampratą III skirsnio A dalies 3 straipsnio b punkto 1 papunktyje.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>16.</NO.P><TXT>45<NOTE NOTE.ID="E0011" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>45 straipsnio 6 dalis leidžia užsieniečiui prieš jį išsiunčiant pateikti anksčiau jo nepateiktus dokumentus, suteikiant naują penkis mėnesius galiojantį registracijos liudijimą.</P></NOTE>, 55 ir 51 straipsniai numato tokias pačias nuostatas pagal darbo sutartį dirbantiems ir savarankiškai dirbantiems asmenims, studentams<NOTE NOTE.ID="E0012" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Šiuo atveju į užsieniečių registrą įtraukiama trijų mėnesių laikotarpiui (55 straipsnio 2 dalis).</P></NOTE> ir į pensiją išėjusiems asmenims iš kitų valstybių narių.</TXT></NP></GR.SEQ></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P>II —</NO.P><TXT>Ikiteisminė procedūra</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>17.</NO.P><TXT>Komisija gavo įvairių skundų dėl Belgijos teisės aktų ir praktikos, susijusių su leidimų apsigyventi Bendrijos piliečiams išdavimu ir įsakymų dėl jų išsiuntimo priėmimu.</TXT></NP><NP><NO.P>18.</NO.P><TXT>Komisiją ypač sudomino Portugalijos pilietės Mamade De Figueiredo, kuri 1999 m. rugpjūčio mėn. kartu su trimis savo vaikais atvyko gyventi pas savo ilgalaikį partnerį, Belgijos pilietį, situacija. Vaterlo savivaldybė paprašė jos pateikti jos vyro leidimą jai apsigyventi šioje valstybėje, nes jie dar nebuvo išsiskyrę Portugalijoje, kur buvo jų gyvenamoji vieta. Atrodo, kad toks leidimas niekada nebuvo pateiktas.</TXT></NP><NP><NO.P>19.</NO.P><TXT>Nors ji ir užpildė įvažiavimo į šalį deklaraciją, prie kurios buvo pridėtas dokumentas, kuriuo jos partneris įsipareigojo išlaikyti ją ir jos vaikus, <DATE ISO="19991216">1999 m. gruodžio 16 d.</DATE> valdžios institucijos ją informavo apie jos prašymo atmetimą ir išdavė įsakymą dėl išsiuntimo.</TXT></NP><NP><NO.P>20.</NO.P><TXT><DATE ISO="20000107">2000 m. sausio 7 d.</DATE> Komisija informavo atsakove esančios valstybės narės valdžios institucijas apie savo abejones tuo, kad jos nustatyti leidimų apsigyventi išdavimo reikalavimai yra nesuderinami su Bendrijos teise, o dėl Mamade De Figueiredo atvejo pabrėžė, kad nėra jokių kliūčių išduoti jai leidimą apsigyventi, nes ji pateikė įrodymų, kad jos partneris įsipareigojo ją išlaikyti. <DATE ISO="20000308">2000 m. kovo 8 d.</DATE> Belgijos valdžios institucijos atsakė, jog toks dokumentas nėra laikytinas įrodymu, kad pareiškėja pragyvenimui turi pakankamai lėšų.</TXT></NP><NP><NO.P>21.</NO.P><TXT>esutikdama su Belgijos Karalystės pozicija, <DATE ISO="20010508">2001 m. gegužės 8 d.</DATE> Komisija, kurios padaliniai gavo keletą kitų skundų, pateikė šiai valstybei oficialų pranešimą dviem pagrindais. Visų pirma, Komisijos nuomone, Direktyva 90/364 neleidžia leidimo apsigyventi<?PAGE NO="I-2655"?> išdavimo sieti su sąlyga, kad prašymą pateikusio asmens lėšos būtų asmeninės, ir, antra, automatinis įsakymo dėl išsiuntimo priėmimas tuo atveju, jei nėra pateikiami atitinkami patvirtinantys dokumentai, prieštarauja proporcingumo principui.</TXT></NP><NP><NO.P>22.</NO.P><TXT><DATE ISO="20010706">2001 m. liepos 6 d.</DATE> Belgija dar kartą patvirtino, kad jos teritorijoje norinčių gyventi asmenų pajamos turi būti jų asmeninės pajamos, ir pridūrė, kad galima nurodyti Sąjungos piliečiui išvykti, jei praėjus trims mėnesiams nuo jo atvykimo šis asmuo vis dar yra šalyje ir nepradėjo administracinės procedūros dėl leidimo apsigyventi ar nepateikė reikalingų dokumentų.</TXT></NP><NP><NO.P>23.</NO.P><TXT>Nesutikdama su nacionalinių valdžios institucijų požiūriu <DATE ISO="20020403">2002 m. balandžio 3 d.</DATE> Komisija priėmė pagrįstą nuomonę, kurioje nurodė, kad Belgija nevykdo šios išvados 1 punkte numatytų įsipareigojimų, ir suteikė jai du mėnesius Bendrijos teisės reikalavimams įvykdyti. Valstybė narė pakartojo savo argumentus <DATE ISO="20020710">2002 m. liepos 10 d.</DATE> dokumente.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P>III —</NO.P><TXT>Salių reikalavimai ir procesas Teisingumo Teisme</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>24.</NO.P><TXT><DATE ISO="20031001">2003 m. spalio 1 d.</DATE> Komisija pareiškė šį ieškinį pagal EB 226 straipsnio antrąją pastraipą, siekdama, kad būtų pripažinta, jog Belgija neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 18 straipsnį ir Direktyvą 90/364, Direktyvos 68/360 4 straipsnį, Direktyvos 73/148 4 straipsnį, Direktyvos 93/96 2 straipsnį ir Direktyvos 90/365 2 straipsnį, o valstybė narė gynė savo veiksmus, ją palaikant Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei<NOTE NOTE.ID="E0013" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Kaip pastebi Komisija, lungtinės Karalystės pastabos nera svarbios, nes jos nėra susijusios su ginčo dalyku (pajamų pakankamumas ir pareiga tai įrodyti) ir jose nera nagrinėjamas tikrasis diskusiių klausimas (ar pajamos turi būti pareiškėjo asmenines pajamos bei įrodymų nepateikimo pasekmės).</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>25.</NO.P><TXT><DATE ISO="20050920">2005 m. rugsėjo 20 d.</DATE> Teisingumo Teismo posėdyje šalių atstovai patvirtino, kad laikosi savo pozicijų.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P>IV —</NO.P><TXT>Nurodomų pažeidimų analizė</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>26.</NO.P><TXT>Ieškinyje yra keliami du labai konkretūs klausimai: Belgijoje norinčio įsisteigti Bendrijos piliečio finansinių lėšų šaltinis (pirmasis klausimas) ir ar galima jį išsiųsti, jei jis per nustatytą terminą nepateikia leidimui apsigyventi gauti būtinų dokumentų (antrasis klausimas).</TXT></NP><?PAGE NO="I-2656"?><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>A —</NO.P><TXT>Lėšų šaltinis</TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>1.</NO.P><TXT>Klausimų apibrėžimas: vieno pažeidimo pripažinimas</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>27.</NO.P><TXT>Visi procese dalyvaujantys asmenys pripažįsta, kad Belgijos valdžios institucijos reikalauja iš kitų. valstybių narių piliečių, norinčių pagal Direktyvą 90/364 gauti leidimą apsigyventi, turėti pakankamai <QUOT.START ID="QS0015" REF.END="QE0015" CODE="201E"/>asmeninių<QUOT.END ID="QE0015" REF.START="QS0015" CODE="201C"/> pajamų<NOTE NOTE.ID="E0014" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Žodinio proceso etapo metu Jungtinė Karalystė klaidingai pagrindinį dėmesį vėl skyrė lėšų pakankamumo klausimui, toliau patvirtindama, kad lėšos turi būti pareiškėjo asmeninės pajamos, neatkreipdama dėmesio į tai, kad ginčas kilo dėl pastarojo klausimo.</P></NOTE>. Tą gerai iliustruoja Mamade De Figueiredo atvejis.</TXT></NP><NP><NO.P>28.</NO.P><TXT>Tačiau diskusijų per administracinę procedūrą ir procesą Teisingumo Teisme metu Belgijos Karalystė užėmė ne tokią griežtą poziciją, nurodydama, kad šios direktyvos 1 straipsnis tiesiogiai nereikalauja, jog Sąjungos pilietis asmeniškai turėtų atitinkamų finansinių lėšų tam, kad netaptų našta priimančiosios valstybės iždui, ir kad šios lėšos gali būti gaunamos iš asmens, susijusio su pareiškėju ryšiais, įpareigojančiais jį išlaikyti pastarąjį, pavyzdžiui, sutuoktinių, vaikų ar net sutartiniais ryšiais susaistytos trečiosios šalies, jei egzistuoja įpareigojantys teisiniai santykiai (atsiliepimo į ieškinį 3-12 punktai ir tripliko 2-4 punktai).</TXT></NP><NP><NO.P>29.</NO.P><TXT>Toks strategijos proceso metu pasikeitimas reiškia netiesioginį nurodomo pažeidimo pripažinimą, nes Mamade De Figueiredo prie savo prašymo pridėjo dokumentą, kuriuo jos partneris įsipareigojo ją <QUOT.START ID="QS0016" REF.END="QE0016" CODE="201E"/>išlaikyti<QUOT.END ID="QE0016" REF.START="QS0016" CODE="201C"/>, ir nei nacionalinės valdžios institucijos, nei Teisingumo Teismas negali įvertinti jo poveikio, nes teisę tai padaryti turi Belgijos, kurios teisinė sistemoje yra įtvirtinta sutarčių sudarymo laisvė, teismai<NOTE NOTE.ID="E0015" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Sutarčių sudarymo laisvės principas yra įtvirtintas Belgijos civilinio kodekso 1126 ir paskesniuose straipsniuose.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>30.</NO.P><TXT>Tuo diskusiją būtų galima užbaigti. Tačiau, atsižvelgiant ginčo sąlygas, reikėtų išnagrinėti laisvo judėjimo Europos Sąjungoje sampratą, kad būtų galima išsiaiškinti Direktyvos 90/364 1 straipsnyje įtvirtinto reikalavimo pareiškėjui turėti pakankamai pajamų reikšmę.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Sąjungos piliečių judėjimo laisvė</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>31.</NO.P><TXT>Sąjungos pilietybė, kuri pagal savo pobūdį yra antrinė<NOTE NOTE.ID="E0016" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>EB 17 straipsnio 1 dalis numato, kad Europos Sąjungos pilietybė įgyjama gaunant valstybės narės pilietybę, kurią ji papildo, bet nepakeičia. R. Kovar apibūdino ją kaip <QUOT.START ID="QS0017" REF.END="QE0017" CODE="201E"/>priklausomą<QUOT.END ID="QE0017" REF.START="QS0017" CODE="201C"/> savo darbe <QUOT.START ID="QS0018" REF.END="QE0018" CODE="201E"/>L'émergence et l'affirmation du concept de citoyenneté européenne dans le processus d'intégration européenne<QUOT.END ID="QE0018" REF.START="QS0018" CODE="201C"/>, La citoyenneté européenne, Monrealio universitetas, 2000, p. 81-94, ypač p. 85-87.</P></NOTE>, yra Bendrijos piliečio<?PAGE NO="I-2657"?> <QUOT.START ID="QS0019" REF.END="QE0019" CODE="201E"/>pagrindinis statusas<QUOT.END ID="QE0019" REF.START="QS0019" CODE="201C"/>. Šis požiūris, pirmą kartą pateiktas Teisingumo Teismo sprendime <HT TYPE="ITALIC">Grzelczyk</HT> (31 punktas)<NOTE NOTE.ID="E0017" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Sprendimas C-184/99, Rink. p. I-6193.</P></NOTE>, nusistovėjo Bendrijos teismų praktikoje<NOTE NOTE.ID="E0018" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Teisingumo Teismas šiuo klausimu taip pat yra, be kitų, priėmęs šiuos sprendimus: <DATE ISO="20020917">2002 m. rugsėjo 17 d.</DATE> Sprendimą Baumbast ir R (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-413/99" YEAR="2002" PAGE.ECR="I-7091">C-413/99, Rink. p. I-7091, 82 punktas</REF.DOC.ECR>); <DATE ISO="20031002">2003 m. spalio 2 d.</DATE> Sprendimą Gania Avelio (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-148/02" YEAR="2003" PAGE.ECR="I-11613">C-148/02, Rink. p. I-11613, 22 punktas</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20041019">2004 m. spalio 19 d.</DATE> Sprendimą Zhu ir Chen (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-200/02" YEAR="2004" PAGE.ECR="I-9925">C-200/02, Rink. p. I-9925, 25 punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>32.</NO.P><TXT>EB 17 straipsnio 2 dalis numato, kad Sąjungos pilietybė apima visas teises ir pareigas, įtvirtintas Sutartyje, visų pirma EB 18-21 straipsniuose.</TXT></NP><NP><NO.P>33.</NO.P><TXT>EB 18 straipsnio 1 dalis, nustatydama teisę apsigyventi valstybių narių teritorijoje, sukuria privilegijuotą teisinį statusą, kuriam būdingi keturi požymiai. Pirma, tai yra asmeninė garantija, kuri sudaro Sąjungos koegzistavimo sistemos pagrindą<NOTE NOTE.ID="E0019" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Sprendimų Grzelczyk 33 punkte ir García Avello 24 punkte ši laisvė yra apibūdinama kaip pagrindinė. Teisingumo Teismas neseniai šiuo klausimu taip pat priėmė <DATE ISO="20050315">2005 m. kovo 15 d.</DATE> Sprendimą Bidar (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-209/03" YEAR="2005" PAGE.ECR="I-2119">C-209/03, Rink. p. I-2119, 33 punktas</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20050712">2005 m. liepos 12 d.</DATE> Sprendimą Schempp (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-403/03" YEAR="2005" PAGE.ECR="I-6421">C-403/03, Rink. 2005, p. I-6421, 18 punktas</REF.DOC.ECR>). Europos Sąjungos pagrindinių laisvių chartijoje (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="364" DATE.PUB="2000" PAGE.FIRST="1">OL C 364, 2000, p. 1</REF.DOC.OJ>) ši teisė yra įtvirtinta 45 straipsnyje, ji taip pat yra numatyta Sutarties dėl Konstitucijos Europai (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="310" DATE.PUB="2004" PAGE.FIRST="1">OL C 310, 2004, p. 1</REF.DOC.OJ>) II-105 straipsnyje. Savo išvadoje byloje Trojani (<DATE ISO="20040907">2004 m. rugsėjo 7 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-456/02" YEAR="2004" PAGE.ECR="I-7573">C-456/02, Rink. p. I-7573</REF.DOC.ECR>) generalinis advokatas L. A. Geelhoed nurodė, kad teisė apsigyventi yra kiekvieno Europos piliečio pagrindinė teisė (12 punktas). Generalinis advokatas A. Tizzano taip pat nurodo savo išvadoje byloje Zhu ir Chen (73 punktas).</P></NOTE>. Be to, pagal savo struktūrą ji veikia tiesiogiai, todėl yra automatiškai taikoma ir ja gali remtis jos turėtojai<NOTE NOTE.ID="E0020" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Sprendimų Baumbast ir R 84 punktas; Trojani 31 punktas ir Zhu ir Chen 26 punktas.</P></NOTE>. Trečia, ji nėra besąlyginė, nes neegzistuoja toks dalykas kaip besąlyginė teisė. EB 18 straipsnio 1 dalis pati numato, kad jos įgyvendinimas priklauso nuo Sutartyje ir jai įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų, kaip Teisingumo Teismas ne kartą nurodė savo praktikoje<NOTE NOTE.ID="E0021" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Pavyzdžiui, sprendimų Baumbast ir R 86 punktas; Trojani 32 punktas ir Zhu ir Chen 26 punktas.</P></NOTE>. Galiausiai kaip pagrindinė teisė ji gali būti plačiai aiškinama, ir tai reiškia itin ribojantį bet kokių papildomų sąlygų aiškinimą, laikantis proporcingumo principo<NOTE NOTE.ID="E0022" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Savo <DATE ISO="20030710">2003 m. liepos 10 d.</DATE> Išvadoje byloje Collins (<DATE ISO="20040323">2004 m. kovo 23 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-138/02" YEAR="2004" PAGE.ECR="I-2703">C-138/02, Rink. p. I-2703</REF.DOC.ECR>) dar kartą nurodžiau, kaip proporcingumo principas veikia šioje srityje (70 punktas).</P></NOTE> leidžiant taikyti šias sąlygas tik tokiais atvejais, kai yra būtina apsaugoti bet kokias kolektyvines vertybes, kurios gali apriboti laisvę, kartu nepakenkiant šios laisvės taikymo sričiai<NOTE NOTE.ID="E0023" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Teisingumo Teismas <DATE ISO="20040429">2004 m. balandžio 29 d.</DATE> Sprendime Orfanopoulos ir Oliveri (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-482/01+C-493/01" YEAR="2004" PAGE.ECR="I-5257">C-482/01 ir C-493/01, Rink. p. I-5257</REF.DOC.ECR>) nusprendė, kad Sąjungos piliečio statusas reikalauja ribotai aiškinti nuo šios laisvės nukrypti leidžiančias nuostatas (65 punktas). Sprendime Trojani Teisingumo Teismas papildomai nurodė, kad taikomi šios teisės apribojimai turi atitikti bendruosius Bendrijos teisės principus, visų pirma proporcingumo principą (46 punktas).</P></NOTE>.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>3.</NO.P><TXT><QUOT.START ID="QS0020" REF.END="QE0020" CODE="201E"/>Pakankamos lėšos<QUOT.END ID="QE0020" REF.START="QS0020" CODE="201C"/> kaip reikalavimas norint naudotis teise apsigyventi</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>34.</NO.P><TXT>Nuo Mastrichto sutarties, kuria buvo įtraukti straipsniai dėl Sąjungos pilietybės<NOTE NOTE.ID="E0024" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Ši sutartis, įsigaliojusi <DATE ISO="19931101">1993 m. lapkričio 1 d.</DATE>, įtvirtino Sąjungos pilietybės sąvoką G straipsnyje (vėliau - EB sutarties 8-8 E straipsniai), kuri, po Amsterdamo sutartimi padarytų pakeitimų, šiuo metu sudaro EB sutarties antrąją dalį (EB 17-22 straipsniai).</P></NOTE>,<?PAGE NO="I-2658"?> įsigaliojimo valstybių narių piliečiai, vien tik naudodamiesi Sąjungos piliečio statusu, pagal EB 18 straipsnio 1 dalį turi teisę apsigyventi kitoje valstybėje narėje, ir ši teisė negali priklausyti nuo ekonominės veiklos vykdymo<NOTE NOTE.ID="E0025" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Sprendime Trojam (46 punktas) Teisingumo Teismas, perfrazuodamas sprendimą Baumbast ir R (46 punktas), nurodė, kad Sąjungos pilietis, neturintis teisės apsigyventi valstybėje narėje pagal EB 39, 43 ar 49 straipsnius, gali įgyvendinti šią laisvę paprasčiausiai kaip Sąjungos pilietis remdamasis EB 18 straipsnio 1 dalimi.</P></NOTE>. Vienintelė sąlyga yra įtvirtinta Direktyvos 90/364 1 straipsnio 1 dalyje, ir ji numato, kad atitinkamas asmuo ir jo šeimos nariai turėtų ligos draudimą bei pajamų, leidžiančių jiems gyventi nepriklausant nuo priimančios valstybės socialinės paramos sistemos.</TXT></NP><NP><NO.P>35.</NO.P><TXT>Direktyvoje nėra jokių nuostatų, patvirtinančių Belgijos Karalystės argumentus, pateiktus ikiteisminės procedūros metu. Tą patvirtina ir sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Zhu ir Chen,</HT> kuriame Teisingumo Teismas nurodė, kad jokioje atitinkamoje Direktyvos 90/364 nuostatoje nėra numatyta reikalavimų dėl finansinių lėšų kilmės (30 punktas), nes bet koks tokio pobūdžio reikalavimas neproporcingai trukdytų naudotis šia pagrindine teise (33 punktas).</TXT></NP><NP><NO.P>36.</NO.P><TXT>Su 1 straipsnio 1 dalimi nėra suderinama ir galutinė pozicija, kurios laikosi valstybė narė atsakovė. Šios nuostatos tikslas yra užtikrinti, kad teisė laisvai apsigyventi nebūtų papildoma našta priimančiajai valstybei narei, o tai reiškia, jog Bendrijos pilietis, norintis įsisteigti kitoje valstybėje narėje nei ta, kurios pilietis jis yra, turi įrodyti, kad jis turi pakankamai lėšų, ir neturi reikšmės, ar šios lėšos yra jo asmeninės, ar trečiosios šalies, ir tai ar pastaruoju atveju ši trečioji šalis turi teisinę pareigą teikti lėšas, ar teikia lėšas vien tik dėl savo dosnumo<NOTE NOTE.ID="E0026" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Akivaizdu, kad nėra svarbu, jog lėšos gali būti gaunamos iš Sąjungos piliečio sutuoktinio ar vaiko, kuris nėra Bendrijos pilietis, ir kad tokios trečiosios šalys negali teisėtai apsigyventi Bendrijoje, nes nagrinėjamas ne jų teisės apsigyventi klausimas. Šeimos narių likimas priklauso nuo <QUOT.START ID="QS0021" REF.END="QE0021" CODE="201E"/>pagrindinio<QUOT.END ID="QE0021" REF.START="QS0021" CODE="201C"/> šeimos nario situacijos: jei jis gyvena valstybėje narėje, Kurios pilietis jis yra, niekas negali sutrukdyti jiems apsigyventi kartu su juo. Panaši situacija susidaro ir tokiam asmeniui persikėlus gyventi į kitą Sąjungos valstybe narę. Toks rezultatas nėra nepagrįstas. Tačiau priešingas sprendimas, pagal kurį laisvės apsigyventi veiksmingumas priklausytų nuo trečiosios šalies teises ir kuri, be to, priklausytų nuo šios laisvės, būtų nepagrįstas.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>37.</NO.P><TXT>Leidimus apsigyventi išduodanti administracinė valdžios institucija, atlikdama atitinkamus patikrinimus ir vertindama pareiškėjų pateiktus įrodymus, turi įsitikinti, kad yra vykdomos sąlygos, būtinos tam, kad egzistuojanti teisė veiktų<NOTE NOTE.ID="E0027" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><DATE ISO="20050217">2005 m. vasario 17 d.</DATE> Sprendime Olitene (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-215/03" YEAR="2005" PAGE.ECR="I-1215">C-215/03, Rink. p. I-1215</REF.DOC.ECR>) Teisingumo Teismas pabrėžė, kad leidimo gyventi valstybes narės piliečiui išdavimas turi būti laikomas ne teises suteikiančiu aktu, bet valstybės narės aktu, skirtu nustatyti konkrečią kitos valstybės narės piliečio padėtį Bendrijos teisės nuostatų atžvilgiu (18 punktas).</P></NOTE>. Tuomet ji turi apsiriboti tik patikrinimu, kad pareiškėjas turi pakankamai lėšų<NOTE NOTE.ID="E0028" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Tačiau valdžios institucijos neturi visiškos laisvės ir šiuo atžvilgiu, nes Bendrijos teisė (Direktyvų 90/364 ir 90/365 1 straipsnio 1 dalių pirmosios ir antrosios pastraipos) bei normos, kuriomis jos buvo perkeltos į nacionalinę teisę (<DATE ISO="19811008">1981 m. spalio 8 d.</DATE> Karaliaus dekreto 53 straipsnio 1 dalies antroji pastraipa), nustato tam tikrus kriterijus.</P></NOTE>, nenagrinėdama jų kilmės ar pobūdžio, nors ir gali nustatyti<?PAGE NO="I-2659"?> galimus sukčiavimo atvejus. Kadangi tai yra pagrindinė teisė, jos įgyvendinimui negali būti keliama jokių teisės akto leidėjo nenumatytų kliūčių, taip pat negali būti numatomi jokie papildomi apribojimai, neatsižvelgiant į tai, ar jie yra tiesiogiai susiję su pajamų šaltiniu, ar netiesiogiai riboja lėšas ir jų pakankamumą patvirtinančias priemones<NOTE NOTE.ID="E0029" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><DATE ISO="20000525">2000 m. gegužės 25d</DATE> Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Komisija prieš Italiją</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-424/98" YEAR="2000" PAGE.ECR="I-4001">C-424/98, Rink. p. I-4001</REF.DOC.ECR>) (<DATE ISO="19991119">1999 m. lapkričio 19 d.</DATE> pateikiau savo išvada šioje byloje) Teisingumo Teismas nusprendė, kad šiuo atžvilgiu valstybes narės neturi teisės riboti įrodinėjimo priemonių (34-37 punktai).</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>38.</NO.P><TXT>Akivaizdu, kad kyla tam tikrų pavojų, nes pakankamų pajamų šaltinis gali baigtis, nors tai gali įvykti ne tik tais atvejais, kai pajamos yra pareiškėjo asmeninės pajamos, bet taip pat ir tais atvejais, kai šios pajamos yra gaunamos iš kito asmens. Tačiau niekas negali drausti apsigyventi Bendrijos piliečiui dėl tos priežasties, kad jis negali garantuoti, jog jo pajamos, nurodytos prašymo pateikimo metu, bus gaunamos viso jo gyvenimo priimančiojoje šalyje metu. Dėl to, kaip nurodo Komisija, direktyvoje yra įtvirtinta garantijų sistema: 3 straipsnyje yra numatyta galimybė atimti teisę apsigyventi, jei baigiasi ja suteikti leidusios aplinkybės; taip pat 2 straipsnio 1 dalis leidžia numatyti reikalavimą atnaujinti leidimą ir atitikti tam tikras jame numatytas sąlygas pirmųjų dvejų gyvenimo šalyje metų pabaigoje.</TXT></NP><NP><NO.P>39.</NO.P><TXT>Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau išdėstyta, akivaizdu, kad Belgijos Karalystė nesilaiko proporcingumo principo, nes, siekiant apsaugoti priimančiosios valstybės narės viešuosius finansus<NOTE NOTE.ID="E0030" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Tai yra numatyta Direktyvos 90/364 ketvirtoje konstatuojamojoje dalyje ir 1 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje, kaip Teisingumo Teismas patvirtino sprendime Zhy ir Chen (33 punktas).</P></NOTE>, niekaip negalima pateisinti atsisakymo pripažinti trečiųjų šalių teikiamas lėšas dėl to, kad lėšų galima netekti ir tuo atveju, jei jos būtų gaunamos iš asmens asmeninių pajamų, o direktyva numato atitinkamą mechanizmą tokiai situacijai išvengti.</TXT></NP><NP><NO.P>40.</NO.P><TXT>Trumpai tariant, EB 18 straipsnio 1 dalimi Bendrijos piliečiams suteiktos ir Direktyvos 90/365 1 straipsniu reglamentuojamos teisės pobūdis leidžia taikyti tik tiesiogiai numatytus apribojimus bei reikalauja, kad būtų panaikintos tokios valstybės narės atsakovės taikomos taisyklės, kuriomis bendrai ir nuo pat pradžių siekiama teisę taikyti siauriau, nei tai numatė Bendrijos teisės aktų leidėjas, nesutinkant su tuo, kad direktyvoje numatytos pakankamos lėšos gali būti gaunamos iš kito nei pareiškėjas asmens.</TXT></NP><NP><NO.P>41.</NO.P><TXT>Mamade De Figueiredo prašymas buvo atmestas remiantis šiuo pagrindu, todėl reikia pripažinti, kad valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų.</TXT></NP></GR.SEQ></GR.SEQ><?PAGE NO="I-2660"?><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>B —</NO.P><TXT>Automatinis įsakymo dėl išsiuntimo priėmimas</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>42.</NO.P><TXT>Komisija atkreipia dėmesį į tai, kad Belgijoje norintys įsisteigti Sąjungos piliečiai yra išsiunčiami iš šalies, jei pasibaigus atvykimo registracijos liudijime nurodytam terminui neįteisino savo padėties<NOTE NOTE.ID="E0031" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><DATE ISO="19970220">1997 m. vasario 20 d.</DATE> Sprendime Komisija prieš Belgija (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-344/95" YEAR="1997" PAGE.ECR="I-1035">C-344/95, Rink. p. I-1035</REF.DOC.ECR>) Teisingumo Teismas nusprendė, kad atitinkama valstybė narė, reikalaudama, jog jos teritorijoje bandę dirbti kitų valstybių narių piliečiai automatiškai išvyktų praėjus trims mėnesiams, neįsitikinusi, ar jie toliau ieškojo darbo ir ar jie turėjo realių galimybių įsidarbinti, pažeidė įsipareigojimus pagal Bendrijos teisę (17-18 punktai).</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>43.</NO.P><TXT>Asmenį galima išsiųsti iš šalies keturiais atvejais. Pirmas atvejis - kai atitinkamas asmuo administracine tvarka nepateikė prašymo išduoti jam leidimą apsigyventi; antras - kai nustatoma, kad asmuo neatitinka tokiam leidimui gauti keliamų reikalavimų; trečias - kai nagrinėjant prašymą atitinkamas asmuo nepateikia atitinkamų įrodymų ir buvo įrodyta, jog jis neturi teisės gauti leidimo; ketvirtas - kai pareiškėjo paprašius pateikti atitinkamus dokumentus jis to nepadaro ir todėl nėra žinoma, ar jis turi teisę gauti leidimą. Komisijos antrasis kaltinimas yra susijęs su ketvirtąja situacija.</TXT></NP><NP><NO.P>44.</NO.P><TXT>Šis ginčas yra susijęs su pačia laisvės apsigyventi esme ir jo sprendimą galima rasti Bendrijos teismų praktikoje.</TXT></NP><NP><NO.P>45.</NO.P><TXT><DATE ISO="19760408">1976 m. balandžio 8 d.</DATE> Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Royer<NOTE NOTE.ID="E0032" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="48/75" YEAR="1976" PAGE.ECR="497">48/75, Rink. p. 497</REF.DOC.ECR>.</P></NOTE>,</HT> kuriame buvo aiškinama Direktyva 68/360, Teisingumo Teismas nurodė, kad valstybės narės piliečio padarytas paprastas užsieniečių atvykimo, judėjimo ar apsigyvenimo kitoje valstybėje narėje teisinių formalumų pažeidimas nepateisina jų išsiuntimo (38 punktas), kuris, kaip Teisingumo Teismas nurodė <DATE ISO="19800703">1980 m. liepos 3 d.</DATE> Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Pieck<NOTE NOTE.ID="E0033" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="157/79" YEAR="1980" PAGE.ECR="2171">157/79, Rink. p. 2171</REF.DOC.ECR>.</P></NOTE>,</HT> yra su Sutartimi nesuderinama priemonė, nes ji reiškia Sutarties suteikiamos ir ja saugomos teisės paneigimą (18 punktas).</TXT></NP><NP><NO.P>46.</NO.P><TXT>Tokį požiūrį patvirtina EB 18 straipsnis, kuris, kaip jau buvo minėta, numato pagrindinę Sąjungos piliečių teisę ir suteikė Teisingumo Teismui galimybę vienareikšmiškai patvirtinti, kad ginčijamas sprendimas, kiek jis kelia grėsmę pačiai teisės apsigyventi esmei, yra akivaizdžiai neproporcingas pažeidimo sunkumui<NOTE NOTE.ID="E0034" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><DATE ISO="20020725">2002 m. liepos 25 d.</DATE> Sprendimas MRAX (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-459/99" YEAR="2002" PAGE.ECR="I-6591">C-459/99, Rink. p. I-6591, 78 punktas</REF.DOC.ECR>) ir minėto sprendimo Oulane 40 punktas.</P></NOTE>. Taigi išsiuntimas yra pernelyg griežta bausmė.</TXT></NP><?PAGE NO="I-2661"?><NP><NO.P>47.</NO.P><TXT>Todėl manau, kad Belgijos teisė ir administracinė praktika, pagal kurią kitų valstybių narių piliečiai yra išsiunčiami vien todėl, kad per nustatytą terminą neatliko formalių procedūrų, reikalingų leidimui apsigyventi išduoti, yra nesuderinama su Bendrijos teise ir atsakovė valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų, kaip nurodo Komisija<NOTE NOTE.ID="E0035" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Posėdyje Belgijos vyriausybės atstovas, atsakydamas j mano klausimą, nurodė, kad toks automatinis išsiuntimas nėra numatytas, tačiau įo teiginį paneigia <DATE ISO="19980612">1998 m. birželio 12 d.</DATE> Karaliaus dekreto 45 straipsnio 3 dalis, 51 straipsnio 4 dalis, 53 straipsnio 4 dalis ir 55 straipsnio 3 dalis.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>48.</NO.P><TXT>Aš sutinku su tuo, kad šios išvados pradžioje cituotos direktyvų dalys įpareigoja pareiškėjus pateikti atitinkamus dokumentus ir įrodyti, kad jie atitinka leidimui gauti keliamus reikalavimus<NOTE NOTE.ID="E0036" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Minėtame sprendime Komisiįa prieš Italiją Teisingumo Teismas nurodė, kad direktyvos nenumato, kaip pareiškėjai turi įrodyti, jog jie atitinka šiuos reikalavimus (34 punktas).</P></NOTE>. Tačiau, kaip savo praktikoje yra nurodę Bendrijos teismai, formalių reikalavimų neįvykdymo siejimas su judėjimo laisvės atėmimu, mano nuomone, yra neproporcingas<NOTE NOTE.ID="E0037" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Posėdyje jungtinė Karalystė pateikė tokia pačią nuomonę.</P></NOTE>, nes ši laisvė jau egzistuoja (EB 18 straipsnis)<NOTE NOTE.ID="E0038" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Arba todel, kad atitinkamas asmuo priimančioje valstybėje narėje dirbo pagal darbo sutartį arba kaip savarankiškai dirbantis asmuo, arba jei jis nustojo dirbti ar vykdyti tokia veikla (Direktyvos 68/360, 73/148 ir 90/365). arba todėl, kad jis studiļuoja (Direklwa 93/96), arba todėl, kad jis yra kitos valstybės narės pilietis (Direktyva 90/364). Vienintelės išimtys yra grindžiamos viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos sumetimais (Direktyvų 90/364 ir 90/365 2 straipsnio 2 dalies trečioji pastraipa).</P></NOTE> ir šiame procese užtenka įrodyti, kad jos galiojimo sąlygos yra vykdomos, ir tai lemia deklaracinį procedūros pobūdį. Jau esu minėjęs, kad leidimo apsigyventi klausimas tik patvirtina ankstesnę teisę<NOTE NOTE.ID="E0039" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Kaip nurodyta sprendimo Oulane 18 punkte.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>49.</NO.P><TXT>Priimtiniau būtų tokį prašymą vertinti kaip nustojusį galios, laikant teisę neišnagrinėta, ir nurodyti atitinkamam asmeniui per trumpą terminą pašalinti trūkumus, įspėjant, kad jei jis neįvykdys reikalavimų, bus laikoma, kad jis atsiėmė savo prašymą<NOTE NOTE.ID="E0040" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Šioje rekomendacijoje atsižvelgiama į įrodinėjimo pareigą. nes nėra reikalaujama, kad valstybė narė įrodytų lesų trūkumą.</P></NOTE>. Taip būtų pasiekta pusiausvyra, atitinkanti asmens teisių ir viešojo intereso poreikius, išvengiant situacijos, kai asmenys, neturintys teisės apsigyventi priimančiojoje valstybėje narėje dėl tos priežasties, kad jie neatitinka reikalavimų, galėtų joje apsigyventi nieko nedarydami. Belgijos valstybė ginčija šį argumentą savo tripliko 5 punkte.</TXT></NP></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P>V —</NO.P><TXT>Išlaidos</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>50.</NO.P><TXT>Patenkinus ieškovės reikalavimus, atsakovei pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį turi būti nurodyta padengti išlaidas, jei to prašo Komisija.</TXT></NP></GR.SEQ><?PAGE NO="I-2662"?><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P>VI —</NO.P><TXT>Išvada</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>51.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į tai, kas pirmiau išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui:</TXT><P><LIST TYPE="ARAB"><ITEM><NP><NO.P>1.</NO.P><TXT>Pripažinti, kad Belgijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal:</TXT><P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>a)</NO.P><TXT>EB 18 straipsnį ir Direktyvą 90/364/EEB dėl teisės apsigyventi, reikalaudama, kad jos teritorijoje norintys apsigyventi Bendrijos piliečiai turėtų pakankamai <QUOT.START ID="QS0022" REF.END="QE0022" CODE="201E"/>asmeninių<QUOT.END ID="QE0022" REF.START="QS0022" CODE="201C"/> lėšų;</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT>Tarybos direktyvos 68/360/EEB dėl valstybių narių darbuotojų bei jų šeimų judėjimo ir teisės apsigyventi Bendrijoje apribojimų panaikinimo 4 straipsnį, Tarybos direktyvos 73/148/EEB dėl valstybių narių piliečių judėjimo ir gyvenimo Bendrijoje apribojimų, susijusių su įsisteigimu ir paslaugų teikimu, panaikinimo 4 straipsnį, Tarybos direktyvos 93/96/EB dėl studentų teisės apsigyventi 2 straipsnį ir Tarybos direktyvos 90/365/EEB dėl pagal darbo sutartį ir savarankiškai dirbančių asmenų, kurie nutraukė savo profesinę veiklą, teisės apsigyventi 2 straipsnį, leisdama išduoti įsakymus dėl Bendrijos piliečių, per nustatytą terminą nepateikusių leidimui apsigyventi gauti reikalingų dokumentų, išsiuntimo.</TXT></NP></ITEM></LIST></P></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Priteisti iš Belgijos Karalystės bylinėjimosi išlaidas.</TXT></NP></ITEM></LIST></P></NP></GR.SEQ></CONTENTS.CONCLUSION></CONCLUSION>