TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija) SPRENDIMAS

2026 m. liepos 16 d.(*)

„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Europos Sąjungos finansinių interesų apsauga – SESV 325 straipsnio 1 dalis – Veiksminga teisminė gynyba Sąjungos teisei priklausančiose srityse – ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa – Procesas dėl atsakomybės už viešųjų lėšų apskaitos tvarkymą – Valstybės narės dalies teritorijos nepriklausomybės siekimas – Nacionalinis veiksmų, dėl kurių kyla atsakomybė už viešųjų lėšų apskaitos tvarkymą, amnestijos įstatymas – Atsakomybės panaikinimas ne vėliau kaip per du mėnesius, neįvertinus kaltę paneigiančių pagrindų ir įrodymų ir neišklausius visų proceso šalių – Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnio pirma pastraipa – Pagrindinės bylos nagrinėjimo sustabdymas nacionaliniame teisme, kuris kreipiasi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą pagal SESV 267 straipsnį “

Byloje C‑523/24

dėl Tribunal de Cuentas (Audito Rūmai, Ispanija) 2024 m. liepos 29 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2024 m. liepos 30 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Sociedad Civil Catalana, Asociación Cívica y Cultural (SCC),

Ministerio Fiscal

prieš

RAS,

AAT,

IGA,

ARMG,

ANMG,

NMF,

ARM,

LBC ir kt.,

JTN,

JNB,

TPR,

OJV ir kt.,

MAB,

JMSI,

LPG,

CPO,

CPC,

ACO,

AMC,

ACJ,

FGS

TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas K. Lenaerts, pirmininko pavaduotojas T. von Danwitz (pranešėjas), kolegijų pirmininkai F. Biltgen, K. Jürimäe, C. Lycourgos, M. Condinanzi ir F. Schalin, teisėjai S. Rodin, E. Regan, N. Piçarra, A. Kumin, M. Gavalec, S. Gervasoni, N. Fenger ir R. Frendo,

generalinis advokatas D. Spielmann,

posėdžio sekretorė L. Carrasco Marco, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2025 m. liepos 15 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Sociedad Civil Catalana, Asociación Cívica y Cultural (SCC), atstovaujamų abogados J. R. Chapapría García de Otazo ir M. de Diego Martínez,

–        MinisterioFiscal, atstovaujamos M. Martín-Granizo Santamaría,

–        RAS, AAT, IGA, ARMG, ANMG, NMF ir ARM, atstovaujamų procurador E. Centeno Ruiz ir abogado F. Homs Molist,

–        LBC ir kt. ir JTN, atstovaujamų procurador E. Centeno Ruiz ir abogada M. Barnola Sarri,

–        OJV ir kt., atstovaujamų procurador R. Blanco ir abogado M. Marsal Ferret,

–        MAB, atstovaujamo abogado J. Cabré Trias,

–        JMSI, atstovaujamo abogada I. Elbal Sánchez,

–        LPG, CPC ir ACO, atstovaujamų abogado G. Boyé Tuset,

–        AMC, atstovaujamo abogado J. Tornos Mas,

–        ACJ, atstovaujamos abogados M. Campa Escudero ir C. Monguilod Agustí,

–        Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos A. Gavela Llopis,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos C. Valero, C. Urraca Caviedes ir M. Wasmeier,

susipažinęs su 2025 m. lapkričio 13 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl, pirma, 1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 2988/95 dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos (OL L 312, 1995, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 1 t., p. 340), antra, SESV 267 ir 325 straipsnių ir ESS 2 straipsnio, 4 straipsnio 3 dalies ir 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos, trečia, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnio pirmos pastraipos, ketvirta, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 20, 21 ir 47 straipsnių, penkta, teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų ir, šešta, 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant bylą dėl viešųjų lėšų išieškojimo iš asmenų, atsakingų už šių lėšų tvarkymą, nustačius nepagrįstą jų trūkumą (toliau – byla dėl viešųjų lėšų išieškojimo), kurią prieš RAS, AAT, IGA, ARMG, ANMG, NMF, ARM, LBC ir kt., JTN, JNB, TPR, OJV ir kt., MAB, JMSI, LPG, CPO, CPC, ACO, AMC, ACJ ir FGS, 35 buvusius Generalitat de Cataluña (Katalonijos regioninė vyriausybė, Ispanija) (toliau – Generalitat) valdymo organų narius pradėjo Sociedad Civil Catalana, Asociación Cívica y Cultural (SCC) ir Ministerio Fiscal (prokuratūra, Ispanija) dėl to, kaip jie 2011–2017 m. administravo viešąsias lėšas, vykstant Katalonijos nepriklausomybės judėjimui.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

 ES sutartis

3        ESS 2 straipsnyje nustatyta:

„[Europos] Sąjunga yra grindžiama šiomis vertybėmis: pagarba žmogaus orumui, laisve, demokratija, lygybe, teisine valstybe ir pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises. Šios vertybės yra bendros valstybėms narėms, gyvenančioms visuomenėje, kurioje vyrauja pliuralizmas, nediskriminavimas, tolerancija, teisingumas, solidarumas ir moterų bei vyrų lygybė.“

4        ESS 4 straipsnio 3 dalyje numatyta:

„Vadovaudamosi lojalaus bendradarbiavimo principu, Sąjunga ir valstybės narės gerbia viena kitą ir viena kitai padeda vykdydamos iš Sutarčių kylančias užduotis.

Kad užtikrintų pagal Sutartis ar Sąjungos institucijų aktus atsirandančių pareigų vykdymą, valstybės narės imasi bet kurių reikiamų bendrų ar specialių priemonių.

Valstybės narės padeda Sąjungai įgyvendinti jos užduotis ir nesiima jokių priemonių, kurios gali trukdyti siekti Sąjungos tikslų.“

5        ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa suformuluota taip:

„Valstybės narės numato teisių gynimo priemones, būtinas užtikrinant veiksmingą teisminę apsaugą Sąjungos teisei priklausančiose srityse.“

 ESV sutartis

6        SESV 267 straipsnyje nustatyta:

„Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso priimti prejudicinį sprendimą dėl:

a)      Sutarčių išaiškinimo;

b)      Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo.

Tokiam klausimui iškilus valstybės narės teisme, tas teismas, manydamas, kad sprendimui priimti reikia nutarimo šiuo klausimu, gali prašyti Teismą priimti dėl jo prejudicinį sprendimą.

<…>“

7        SESV 325 straipsnyje numatyta:

„1.      Sąjunga ir valstybės narės Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiam sukčiavimui ir kitoms neteisėtoms veikoms priešinasi taikydamos pagal šį straipsnį nustatytinas priemones, kurių paskirtis yra atgrasinti ir užtikrinti veiksmingą apsaugą valstybėse narėse ir Sąjungos institucijose, įstaigose ir organuose.

<…>“

 Chartija

8        Chartijos VI antraštinės dalies „Teisingumas“ 47 straipsnis „Teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą“ išdėstytas taip:

„Kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis.

Kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kiek įmanoma trumpesnį laiką viešai ir teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. <…>

<…>“

 Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statutas

9        Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnio pirmoje pastraipoje įtvirtinta:

„Bylose, kurioms taikomas [SESV] 267 straipsnis, valstybės narės teismas Teisingumo Teismui praneša apie sprendimą, kuriuo bylos nagrinėjimas sustabdomas, o byla perduodama Teisingumo Teismui. Po to Teismo kancleris apie tokį sprendimą praneša bylos šalims, valstybėms narėms, Europos Parlamentui, [Europos Sąjungos] Tarybai, [Europos] Komisijai ir Europos Centriniam Bankui, taip pat Sąjungos institucijai, įstaigai, organui ar agentūrai, priėmusiems teisės aktą, dėl kurio galiojimo ar aiškinimo kyla klausimų.“

 Reglamentas Nr. 2988/95

10      Reglamento Nr. 2988/95 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Pažeidimas“ – tai bet kuris Bendrijos teisės aktų nuostatų pažeidimas, susijęs su ekonominės veiklos vykdytojo veiksm[ais] ar neveikim[u], dėl kurio [kuriais] Bendrijų bendrajam biudžetui ar jų valdomiems biudžetams padaroma [arba gali būti padaryta] žala sumažinant ar iš viso prarandant pajamas, gaunamas iš tiesiogiai Bendrijų vardu surinktų nuosavų lėšų, arba darant nepagrįstas išlaidas.“

 Ispanijos teisė

 Konstitucija

11      Constitución española (Ispanijos Konstitucija; toliau – Konstitucija) 136 straipsnyje nustatyta:

„1.      Tribunal de Cuentas [(Audito Rūmai)] yra aukščiausia institucija, atsakinga už valstybės ir viešojo sektoriaus finansinių ataskaitų bei ekonominio valdymo kontrolę.

Jie yra tiesiogiai pavaldūs Cortes Generales [(Ispanijos parlamentas)] ir jo pavedimu atlieka savo funkcijas, susijusias su valstybės biudžeto vykdymo ataskaitų nagrinėjimu ir tikrinimu.

2.      Valstybės ir viešojo sektoriaus finansinės ataskaitos pateikiamos Tribunal de Cuentas [(Audito Rūmai)] kontrolei.

<…>

3.      Tribunal de Cuentas [(Audito Rūmai)] nariai yra tokie pat nepriklausomi ir neatšaukiami kaip ir teisėjai, be to, jiems taikomi tokie patys draudimo eiti kitas pareigas ir užsiimti kita veikla reikalavimai kaip ir teisėjams.

4.      Tribunal de Cuentas [(Audito Rūmai)] sudėtį, struktūrą ir funkcijas reglamentuoja pagrindinis įstatymas.“

 LOTCU

12      1982 m. gegužės 12 d. Ley Orgánica 2/1982 del Tribunal de Cuentas (Audito Rūmų pagrindinis įstatymas Nr. 2/1982) (BOE, Nr. 121, 1982 m. gegužės 21 d., p. 13290; toliau – LOTCU) 5 straipsnyje nustatyta, kad „[Tribunal de Cuentas (Audito Rūmai)] savo funkcijas vykdo visiškai nepriklausomai ir laikydamiesi teisinės sistemos“.

13      LOTCU 15 straipsnyje numatyta:

„1.      Teisminis procesas dėl viešųjų lėšų apskaitos tvarkymo, priklausantis [Tribunal de Cuentas (Audito Rūmai)] jurisdikcijai, vykdomas dėl ataskaitų, kurias turi pateikti asmenys, gaunantys, kontroliuojantys, valdantys, saugantys arba naudojantys viešąjį turtą ar lėšas.

2.      Jurisdikcija dėl viešųjų lėšų apskaitos tvarkymo apima viešąsias lėšas ar turtą, taip pat papildomas pareigas, kurios tenka kaip jų valdymo garantija.“

14      Taikytinos redakcijos LOTCU 30 straipsnio 2 dalis suformuluota taip:

„Tribunal de Cuentas [(Audito Rūmai)] auditoriai yra nepriklausomi ir negali būti atleisti iš pareigų.“

15      LOTCU 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta:

„Tribunal de Cuentas [(Audito Rūmai)] nariams taikomos tos pačios teisėjų nedarbingumo, nesuderinamumo ir draudimų sąlygos, nustatytos Ley orgánica del Poder Judicial [(Pagrindinis teismų sistemos įstatymas)].“

16      LOTCU 36 straipsnyje įtvirtinta:

„Tribunal de Cuentas [(Audito Rūmai)] pirmininkas ir auditoriai gali būti atleisti tik pasibaigus jų kadencijai, atsistatydinimą patvirtinus Ispanijos parlamentui, įgijus neveiksnumą, nesuderinamumo atveju arba įvykdžius šiurkštų pareigų pažeidimą.“

 LFTCU

17      1988 m. balandžio 5 d. Ley 7/1988 de Funcionamiento del Tribunal de Cuentas (Įstatymas Nr. 7/1988 dėl Audito Rūmų veikimo) (BOE, Nr. 84, 1988 m. balandžio 7 d., p. 10459; toliau – LFTCU) 24 straipsnyje nustatyta:

„Tribunal de Cuentas [(Audito Rūmai)] nariai savo pareigas vykdo laikydamiesi jiems taikomų nešališkumo ir orumo principų, prižiūri, kad jiems patikėtos bylos būtų nagrinėjamos kruopščiai ir veiksmingai, dalyvauja visuose plenariniuose posėdžiuose ir komitetų posėdžiuose, į kuriuos sušaukiami, ir negali būti traukiami atsakomybėn dėl einant pareigas pareikštos nuomonės.

Pirmininkas ir nariai turi nusišalinti bylose, susijusiose su subjektais, kuriuose jie dalyvavo valdymo, konsultavimo ar administravimo srityje arba kuriais jie patys ar jų šeimos nariai iki antrojo laipsnio buvo suinteresuoti.“

18      LFTCU 60 straipsnyje įtvirtinta:

„1.      Rūmai priima sprendimą atsižvelgdami į šalių pateiktus reikalavimus ir argumentus.

2.      Vis dėlto, jei priimdamas sprendimą šių rūmų organas mano, kad jam pateiktas klausimas galbūt nebuvo tinkamai įvertintas šalių dėl to, kad galėjo būti kitų motyvų, kuriais remiantis galima pagrįsti arba paneigti ieškinį dėl atsakomybės už viešųjų lėšų apskaitos tvarkymą, jis apie tai informuoja suinteresuotąsias šalis nutartimi, kurioje, įspėdamas, kad tai neapriboja galutinio sprendimo, išdėsto savo nuomonę ir suteikia minėtoms šalims bendrą ne ilgesnį kaip dešimties dienų terminą pateikti savo argumentus, prireikus sustabdydamas sprendimo priėmimo terminą.“

 LOA

19      2024 m. birželio 10 d. Ley Orgánica 1/2024 de amnistía para la normalización institucional, política y social en Cataluña (Pagrindinis įstatymas Nr. 1/2024 dėl amnestijos siekiant institucinės, politinės ir socialinės normalizacijos Katalonijoje) (BOE, Nr. 141, 2024 m. birželio 11 d., p. 67764; toliau – LOA) preambulėje nustatyta:

„I

<…>

Europos Sąjungos teisės požiūriu amnestijos institutas yra visiškai pripažįstamas. <…>

Todėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo [2021 m. balandžio 29 d. Sprendime X (Europos arešto orderis – „Ne bis in idem“) (C‑665/20 PPU, EU:C:2021:339)] ne tik pripažino amnestijos galimybę, bet ir nurodė, kad ja siekiama, kad nurodytos veikos prarastų savo nusikalstamąjį pobūdį, todėl dėl nusikalstamos veikos nebegali būti vykdomas baudžiamasis persekiojimas, o jeigu jau priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jo vykdymas bus nutrauktas, ir tai iš esmės reiškia, kad skirta sankcija nebegali būti vykdoma. Neseniai [2021 m. gruodžio 16 d. Sprendime AB ir kt. (Amnestijos atšaukimas) (C‑203/20, EU:C:2021:1016)] tas pats teismas nustatė galimybę nutraukti baudžiamąjį procesą ir bausmių vykdymą, remiantis teismo sprendimais, priimtais pagal amnestiją, kuri buvo suteikta per teisėkūros procedūrą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat pripažino amnestijos teisėtumą ir politinį tikslingumą, nustatydamas ribą – sunkius žmogaus teisių pažeidimus, motyvuodamas tuo, kad tai yra veikos, kurių atžvilgiu valstybės negali būti atleistos nuo pareigos už jas persekioti ir bausti (be kita ko, 2014 m. gegužės 27 d. EŽTT sprendimas Marguš prieš Kroatiją, CE:ECHR:2014:0527JUD000445510).

Savo ruožtu Europos Taryba ir Europos komisija „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisija) taip pat paaiškino tokių priemonių, kaip amnestija, galiojimą ir jų suderinamumą su teismo sprendimais tiek Rekomendacijoje CM/Rec (2010) 12, tiek Nuomonėje Nr. 710/2012 [CDL-AD(2013)009], priimtose per 2013 m. kovo 8–9 d. plenarinį posėdį.

<…>

V

<…>

Be to, išimtinio įstatymo, kuris, siekiant visuomenės interesų, konkrečiomis aplinkybėmis įvykusius įvykius išskiria iš galiojančių taisyklių taikymo srities, pobūdis turi lemti, kad teismai, kurie šio įstatymo priėmimo metu nagrinėja su juo susijusią bylą, nedelsdami panaikintų bet kokias teisių ribojimo priemones, kurios buvo priimtos, net ir tuo atveju, jei ta byla gali būti laikinai sustabdyta. Iš tiesų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas visada turi atitikti [EŽTK], [Chartija] ir Konstitucija nustatytus reikalavimus, siekiant užtikrinti, kad teisių ir laisvių apribojimai būtų pagrįsti tvirtu teisiniu pagrindu.

Tai atitinka tvarką, nustatytą Konstitucijos 163 straipsnyje įtvirtintam prioritetiniam konstitucingumo klausimui ir [SESV] 267 straipsnyje numatytam prejudiciniam klausimui. Be to, reikia priminti, kad galimas šiomis nuostatomis reglamentuojamų mechanizmų įgyvendinimas neturi įtakos įstatymų galiojimui ar veiksmingumui.

<…>

Taigi šiuo įstatymu siekiama užtikrinti teisinį saugumą, teisėtumo principo laikymąsi ir nešališkos pagrindinių teisių apsaugos teisinį pagrindą, atsižvelgiant į 2013 m. nuomonėje Venecijos komisijos pateiktas rekomendacijas, kuriose pabrėžiama, kad įgyvendinant amnestiją svarbu išlaikyti aiškų skirtumą tarp įstatymų leidžiamosios ir teisminės valdžios, užtikrinant pagarbą teismų autonomijai ir demokratijos principams.

VI

<…>

Kaip nurodė [Venecijos komisija] savo 2013 m. kovo 11 d. nuomonėje, priimtoje 94-ojoje plenarinėje sesijoje, šis požiūris neišvengiamas ir, beje, abstraktus, nes jokiu būdu nereiškia faktinių aplinkybių, galinčių patekti į kiekvieną iš šių išimčių, vertinimo. Todėl teisės aktų leidėjas turi nustatyti kriterijus, pagal kuriuos būtų galima pasinaudoti amnestija, o teismai – nustatyti konkrečius asmenis, patenkančius į teisės aktų leidėjo apibrėžtą taikymo sritį.

<…>

Vadovaujantis Venecijos komisijos gairėmis, siekiant užtikrinti teisinį tikrumą ir lygybę prieš įstatymą, buvo tiksliai ir išsamiai apibrėžtos veikos, kurioms gali būti taikoma amnestija. Šis patikslinimas ypač svarbus, kai kalbama apie valstybės lėšų pasisavinimą, ir leidžia aiškiai atskirti veikas, kurioms gali būti taikoma amnestija, nuo korupcinių veikų, kurioms tokia priemonė netaikoma.

<…>“

20      LOA 1 straipsnyje „Objektyvioji taikymo sritis“ nustatyta:

„1.      Toliau nurodytoms veikoms, užtraukiančioms baudžiamąją, administracinę atsakomybę arba atsakomybę už viešųjų lėšų apskaitos tvarkymą, atliktoms nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2023 m. lapkričio 13 d. dėl 2014 m. lapkričio 9 d. ir 2017 m. spalio 1 d. Katalonijoje vykusių referendumų, pasirengimo jiems ar jų pasekmių, taip pat toliau nurodytos veikos, atliktos tuo laikotarpiu per vadinamąjį Katalonijos nepriklausomybės procesą, net jeigu jos nesusijusios su šiais referendumais arba buvo atliktos po jų, taikoma amnestija:

a)      veika, atlikta siekiant reikalauti Katalonijos atsiskyrimo arba nepriklausomybės, tai skatinti ar propaguoti, taip pat veika, kuria buvo prisidėta prie tokių tikslų įgyvendinimo.

<…>

Tai apima ir asmeninę ar institucinę veiką, atliktą siekiant skleisti nepriklausomybės projektą, rinkti informaciją ir įgyti žinių apie panašią patirtį arba gauti kitų viešųjų ar privačių subjektų paramą siekiant Katalonijos nepriklausomybės.

Be to, tai apima veiką, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusią su vadinamuoju Katalonijos nepriklausomybės procesu arba su jo vadovais, vykdomą asmenų, kurie akivaizdžiai ar, kaip įrodyta, bendradarbiavo, atstovavo teikė pagalbą ir bet kokio pobūdžio patarimus, taip pat apsaugą ar saugumą asmenims, atsakingiems už šio punkto pirmoje pastraipoje nurodytą veiką, arba kurie gavo su tuo susijusią informaciją;

b)      veika, atlikta asmenų, siekusių sušaukti, skatinti ar užtikrinti 2014 m. lapkričio 9 d. ir 2017 m. spalio 1 d. Katalonijoje vykusius referendumus arba konsultacijas, kurių sušaukimas ar surengimas buvo pripažintas neteisėtu, nors jie neturėjo įgaliojimų to daryti, taip pat veika, kuria galėjo būti prisidėta prie šių referendumų ir konsultacijų surengimo;

<…>

c)      nepaklusnumo veiksmai, nepriklausomai nuo jų pobūdžio, viešosios tvarkos pažeidimai, išpuoliai prieš valdžios institucijas, jų atstovus ir valstybės pareigūnus arba pasipriešinimas, vykdomi siekiant sudaryti sąlygas surengti šios straipsnio dalies b punkte nurodytus referendumus, arba jų pasekmės, taip pat bet kurie kiti veiksmai, priskiriami prie nusikalstamos veikos, vykdomi siekiant to paties tikslo.

Bet kuriuo atveju tai apima <…> bet kokią kitą veiką, kurią sudaro valstybės institucijų ar pareigūnų įstatymų, įsakymų ar nutarimų priėmimas arba įgyvendinimas, atliktą siekiant leisti, sudaryti palankias sąlygas ar padėti surengti šios straipsnio dalies b punkte nurodytus referendumus.

<…>

2.      Pagal šio straipsnio 1 dalį amnestija taikoma baudžiamąją, administracinę atsakomybę arba atsakomybę už viešųjų lėšų apskaitos tvarkymą užtraukiančiai veikai, neatsižvelgiant į jos atlikimo etapą, įskaitant parengiamuosius veiksmus ir nepriklausomai nuo to, ar atitinkamas asmuo inicijuoja veiką, ar dalyvauja ją atliekant.

<…>“

21      LOA 2 straipsnio „Išimtys“ e punkte numatyta:

„Bet kuriuo atveju 1 straipsnyje numatyta amnestija netaikoma:

<…>

e)      veiksmams, laikomiems nusikalstama veika, kenkiančia Europos Sąjungos finansiniams interesams.“

22      LOA 3 straipsnyje įtvirtinta:

„Pagal šį įstatymą paskelbta amnestija lemia baudžiamosios, administracinės ar atsakomybės išnykimą šioje antraštinėje dalyje nustatytomis sąlygomis.“

23      LOA 8 straipsnio „Poveikis civilinei atsakomybei ir atsakomybei už viešųjų lėšų apskaitos tvarkymą“ 3 dalyje nurodyta:

„<…> laikinosios apsaugos priemonės, nustatytos per ikiteisminę procedūrą arba pirmojoje instancijoje, panaikinamos.“

24      LOA 10 straipsnis „Pirmenybė ir nagrinėjimas skubos tvarka“ suformuluotas taip:

„Amnestijos taikymas kiekvienu atveju priklauso šiame įstatyme nurodytų teisminių institucijų, administracinių ar viešųjų lėšų apskaitos tvarkymo bylų teismų, kurie pirmumo ir skubos tvarka priima atitinkamus sprendimus pagal šį įstatymą, kompetencijai, neatsižvelgiant į atitinkamo proceso teisminėje institucijoje, administraciniame teisme ar viešųjų lėšų apskaitos tvarkymo bylų teisme stadiją.

Sprendimai priimami ne vėliau kaip per du mėnesius, nedarant įtakos paskesniems skundams, kurie neturi stabdomojo poveikio.“

25      LOA 13 straipsnio „Procesas dėl viešųjų lėšų apskaitos tvarkymo“ 3 dalyje nustatyta:

„Jeigu Tribunal de Cuentas [(Audito Rūmai)] pradėtas atsakomybės už viešųjų lėšų apskaitos tvarkymą nustatymo procesas yra pirmosios instancijos arba apeliacinio skundo stadijoje, to teismo kompetentingos institucijos, išklausiusios prokuratūrą ir viešuosius subjektus, nukentėjusius dėl viešųjų lėšų praradimo, susijusio su veiksmais, kuriems taikoma amnestija, priima sprendimą, kuriuo konstatuoja, kad atsakovui fiziniam ar juridiniam asmeniui nekyla atsakomybės už viešųjų lėšų apskaitos tvarkymą, jei nukentėję viešieji subjektai tam neprieštarauja.“

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

26      2022 m. vasario 17 d. ir 2022 m. balandžio 13 d. SCC ir prokuratūra pateikė ieškinius Tribunal de Cuentas (Audito Rūmai), t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, siekdami, kad nagrinėjant bylą dėl viešųjų lėšų išieškojimo būtų konstatuota žala Generalitat viešajam turtui ir pripažinta, kad ši žala priskirtina tiesioginei atsakovų pagrindinėje byloje atsakomybei už viešųjų lėšų apskaitos tvarkymą. Šiuo klausimu SCC ir prokuratūra prašo įpareigoti atsakovus pagrindinėje byloje grąžinti į Generalitat valstybės iždą konkrečias jų ieškiniuose nurodytas sumas, apskaičiuotas pagal jų dalyvavimą jai padarytos žalos atsiradimo momentu.

27      SCC ir prokuratūra šią žalą įvertino atitinkamai 5 309 807,02 ir 3 429 342,43 EUR.

28      Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad, SCC ir prokuratūros teigimu, šią žalą lėmė tam tikros išlaidos, kurias galima suskirstyti į dvi kategorijas, t. y. pirma, išlaidos, patirtos 2017 m. spalio 1 d. surengus neteisėtą referendumą dėl Katalonijos nepriklausomybės, ir, antra, išlaidos, patirtos plėtojant Generalitat „išorės veiksmus“ 2011–2017 m., t. y. siekiant skatinti Katalonijos tarptautinę nepriklausomybę šiuo laikotarpiu.

29      Konkrečiai kalbant, išlaidos, patirtos rengiant referendumą, iš esmės apima toliau nurodytas išlaidas: pirma, programinės įrangos ir kompiuterinių programų, skirtų savanorių dalyvavimui organizuojant referendumą skatinti, įsigijimo išlaidos; antra, reklamos išlaidos; trečia, užsienyje įsikūrusių rinkėjų registro įsteigimo išlaidos; ketvirta, lėšos, susijusios su referendumo kampanijos viešinimu; penkta, referendumui surengti reikalingų priemonių įsigijimo išlaidos (balsavimo biuleteniai, rinkėjų sąrašai, rinkimų komisijų narių šaukimas); šešta, išlaidos, susijusios su viešųjų patalpų naudojimu dėl referendumo; septinta, kampanijų, susijusių su Generalitat įvaizdžiu užsienyje, išlaidos; aštunta, išlaidos, susijusios su Europos Parlamento narių kvietimu apsilankyti Katalonijoje likus kelioms dienoms iki referendumo ir, devinta, su tarptautinių ekspertų ir stebėtojų įtraukimu susijusios išlaidos.

30      Išlaidos, patirtos siekiant plėtoti Generalitat „išorės veiksmus“ 2011–2017 m., iš esmės apima tokias išlaidas: pirma, Secretaría d’Acció Exterior i Unió Europea (Generalitat išorės veiksmų ir Europos Sąjungos sekretoriatas, Ispanija) patirtas išlaidas, siekiant užsakyti ataskaitas apie tarptautines sutartis, kurių šalis yra Ispanijos Karalystė, antra, įvairių Generalitat delegacijų užsienyje patirtas išlaidas ir, trečia, Consejo de Diplomacia Pública de Cataluña (Katalonijos viešoji diplomatijos taryba, Ispanija) patirtas išlaidas siekiant skatinti nepriklausomybės procesą.

31      Bylos dėl viešųjų lėšų išieškojimo tyrimo etape buvo imtasi laikinųjų apsaugos priemonių, t. y. nurodyta sumokėti 4 146 274,97 EUR užstatą dėl faktinių aplinkybių, susijusių su išlaidomis, patirtomis rengiant neteisėtą referendumą, ir pateikti 5 422 411,10 EUR banko garantiją dėl atsakomybės už veikas, susijusias su Generalitat plėtojant „išorės veiksmus“ patirtomis išlaidomis.

32      2024 m. gegužės 29 d. nutartimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paskelbė, kad bylos nagrinėjimas baigtas ir byla perduota teisėjų pasitarimams.

33      2024 m. birželio 11 d. įsigaliojo LOA, jos 3 straipsnyje numatyta, kad dėl pagal jį paskelbtos amnestijos išnyksta baudžiamoji, administracinė ar su viešosiomis lėšomis susijusi atsakomybė jame nustatytomis sąlygomis.

34      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad jis turi išnagrinėti, ar įvykdytos LOA numatytos sąlygos, kiek tai susiję su pagrindinėje byloje nagrinėjamomis veikomis. Vis dėlto šiam teismui kyla abejonių dėl šio įstatymo suderinamumo su Sąjungos teise.

35      Pirma, jis pažymi, jog tai, kad į LOA taikymo sritį pagal jo 2 straipsnio e punktą nepatenka „veiksmai, laikomi nusikalstama veika, kenkiančia Europos Sąjungos finansiniams interesams“, reiškia, kad amnestija gali apimti veiksmus, kurie nėra nusikalstami, bet daro poveikį Sąjungos finansiniams interesams, kaip antai veiksmai, dėl kurių kyla atsakomybė už viešųjų lėšų apskaitos tvarkymą, reglamentuojami LOA 1 straipsnio 1 dalies a–c punktuose, siejamuose, be kita ko, su šio 1 straipsnio 2 dalimi. Tokia amnestija galėtų būti nesuderinama su Teisingumo Teismo pateiktu plačiu sąvokos „Sąjungos finansinių interesų apsauga“ aiškinimu.

36      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad LOA 1 straipsnio 1 dalies a–c punktų nuostatos, siejamos, be kita ko, su šio 1 straipsnio 2 dalimi ir šio įstatymo 2 straipsnio e punktu, taip pat gali pažeisti ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo principą, nes jie galėtų lemti atsakomybės išnykimą, todėl – imunitetą viešųjų lėšų atžvilgiu, susijusį su neteisėtu Generalitat viešojo turto valdymu. Kadangi vienas iš pagrindinių Sąjungos teisės tikslų yra užkirsti kelią nebaudžiamumui už sukčiavimą ir korupciją, šiam teismui sunku suderinti šio tikslo veiksmingumą su nagrinėjamomis LOA nuostatomis.

37      Antra, LOA 10 straipsnyje nustatytas prioritetinis ir supaprastintas procesas ir imperatyvus dviejų mėnesių terminas sprendimui priimti, nes dėl sprendimo gali būti pateiktas tik stabdomojo poveikio neturintis skundas. Minėto teismo teigimu, tokia nuostata galėtų būti pažeistas Chartijos 47 straipsnis, nes šis terminas nebūtinai yra pakankamas imtis tyrimo priemonių siekiant nustatyti, ar įvykdytos LOA numatytos sąlygos.

38      Trečia, LOA 13 straipsnio 3 dalyje in fine numatyta, kad galutinį sprendimą dėl atsakomybės už viešųjų lėšų apskaitos tvarkymą išnykimo galima priimti neprieštaraujant nukentėjusiems viešojo sektoriaus subjektams, tačiau nenumatyta mechanizmo, taikomo tuo atveju, kai šalys, pradėjusios bylą dėl viešųjų lėšų išieškojimo, pareiškia savo prieštaravimą. Tam pačiam teismui kyla klausimas, ar ši taisyklė suderinama su veiksmingos ir atgrasančios kovos su sukčiavimu ir kitomis neteisėtomis veikomis, kenkiančiomis Sąjungos finansiniams interesams, principu.

39      Ketvirta, LOA 1 straipsnio 1 dalies a–c punktų nuostatos, siejamos su šio įstatymo 1 straipsnio 2–4 dalių ir 2 straipsnio e punkto nuostatomis, gali pažeisti teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus, nes minėto įstatymo taikymo sritis yra neaiški.

40      Penkta, dėl tokio teisinio saugumo principo pažeidimo gali būti pažeisti Chartijos 20 ir 21 straipsniuose ir ESS 2 straipsnyje įtvirtinti lygybės ir nediskriminavimo principai.

41      Šešta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar LOA 8 straipsnio 3 dalis, kurioje numatytas nacionalinėje teisėje numatytų apsaugos priemonių, skirtų Sąjungos finansiniams interesams apsaugoti, privalomas panaikinimas, yra suderinama su teise į teisingą bylos nagrinėjimą ir veiksmingos teisminės gynybos principu.

42      Septinta, šio įstatymo 13 straipsnio 3 dalis, kurioje numatytas atleidimas nuo atsakomybės už viešųjų lėšų apskaitos tvarkymą per procesą pirmojoje instancijoje, neišklausius visų proceso šalių, gali apriboti visų šalių teisę į teisingą bylos nagrinėjimą ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo vykdomą teisminę funkciją.

43      Aštunta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar LOA 8 straipsnio 3 dalies, 10 straipsnio ir 13 straipsnio 3 dalies nuostatos, siejamos su šio įstatymo preambule, nekenkia prašymo priimti prejudicinį sprendimą pagal SESV 267 straipsnį ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnio pirmą pastraipą veiksmingumui.

44      Šiomis aplinkybėmis Tribunal de Cuentas (Audito Rūmai) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„1.      Ar [Reglamentas Nr. 2988/95] ir SESV 325 straipsnis (veiksmingos ir atgrasančios sukčiavimo ir bet kokios kitos neteisėtos veikos, pažeidžiančios Europos Sąjungos finansinius interesus, prevencijos principas) kartu su ESS 4 straipsnio 3 dalimi (lojalaus bendradarbiavimo principas) turi būti aiškinami taip, kad su jais yra nesuderinamas atsakomybės už viešųjų lėšų apskaitos tvarkymą panaikinimas, įtvirtintas [LOA] 1 straipsnio 1 dalies a[–]c punktuose bei 2[–]4 dalyse ir 2 straipsnio e punkte, atsižvelgiant į tai, kad tariama atsakomybė už viešųjų lėšų apskaitos tvarkymą, nagrinėjama [byloje dėl viešųjų lėšų išieškojimo], yra susijusi su „poveikiu Sąjungos finansiniams interesams“ abiem atvejais: i) jei Teisingumo Teismas „siaurai aiškintų“ sąvoką „Sąjungos finansinių interesų apsauga“ (kuri apimtų tik neteisėtą valdymo veiklą, vykdomą naudojant viešąsias Sąjungos lėšas); ir ii) jei Teisingumo Teismas „aiškintų plačiai“ šią sąvoką (kuri taip pat apimtų neteisėtą valdymo veiklą, vykdomą naudojant valstybės lėšas, tačiau dėl kurios Sąjungos biudžetas patirtų faktinių ar galimų nuostolių)?

2.      Jei Teisingumo Teismas „siaurai aiškintų“ sąvoką „Sąjungos finansinių interesų apsauga“, ar ESS 2 straipsnis ir 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa bei [Chartijos] 47 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad su jais nesuderinamas [LOA] 10 straipsnis, nes jame nustatytas privalomas dviejų mėnesių terminas sprendimui priimti prieštarautų kiekvieno asmens teisei į teisingą bylos išnagrinėjimą per „protingą terminą“ ir sudarytų „išorinį spaudimą“ teismui tuo atveju, kai prieš priimant sprendimą dėl [LOA] taikymo šiame procese dėl nepagrįstai trūkstamų lėšų išieškojimo būtų būtina atlikti tam tikrą galutinę įrodinėjimo procedūrą, siekiant įrodyti viešųjų lėšų, panaudotų ieškovų ieškiniuose nurodytoms išlaidoms padengti, kilmę (nacionalinis arba Sąjungos biudžetas) arba tikslą (skatinti Katalonijos nepriklausomybę už Ispanijos ribų 2011–2017 finansiniais metais)?

3.      Ar SESV 325 straipsnis ir Reglamentas Nr. 2988/95 kartu su [Chartijos] 47 straipsniu ir Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsniu turi būti aiškinami taip, kad jie nesuderinami su [LOA] 13 straipsnio 3 dalies in fine nuostatomis, turint omenyje, kad šioje normoje nenumatyta jokios nuostatos (procedūros, teisinių veiksmų ir kt.), kuria remdamosi šalys, nurodžiusios atsakomybę už viešųjų lėšų apskaitos tvarkymą (šioje byloje dėl viešųjų lėšų išieškojimo – SCC ir prokuratūra), galėtų prieštarauti atsakomybės už viešųjų lėšų apskaitos tvarkymą panaikinimui nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o tik reikalaujama, kad nukentėję viešojo sektoriaus subjektai (šioje byloje – [Generalitat], kuri, atrodo, net nepareiškė ieškinio dėl atsakomybės už viešųjų lėšų apskaitos tvarkymą, todėl buvo laikoma atsiėmusi ieškinį) neprieštarautų išteisinimui?

4.      Ar teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių principus, siejamus su SESV 325 straipsniu ir Reglamentu Nr. 2988/95, reikia aiškinti taip, kad su jais yra nesuderinami [LOA] 1 straipsnio 1 dalies a[–]c punktai, siejami su to straipsnio 2[–]4 dalių nuostatomis, atsižvelgiant į tai, kad [LOA] objektyvios, subjektyvios ir laiko atžvilgiu taikymo srities apibrėžtis nėra aiški ir tiksli, dėl to [procese dėl nepagrįstai trūkstamų lėšų išieškojimo] teismas galėtų teigti, kad jokios atsakomybės už viešųjų lėšų apskaitos tvarkymą nekyla dėl veiksmų, kenkiančių Sąjungos finansiniams interesams, kurie iš tikrųjų nebuvo įtraukti į [LOA] apimtį?

5.      Ar Chartijos 20 ir 21 straipsnius reikia aiškinti taip, kad su jais nesuderinami [LOA] 1 straipsnio 1 dalies a[–]c punktai, siejami su šio straipsnio 2[–]4 dalių nuostatomis ir [LOA] preambule, atsižvelgiant į tai, kad dėl minėto nepakankamo aiškumo ir tikslumo apibrėžiant [LOA] taikymo sritį galėtų būti nepagrįstai nuspręsta, kad nėra atsakomybės už viešųjų lėšų apskaitos tvarkymą, ir dėl šios aplinkybės taip pat galėtų atsirasti diskriminacija ir nelygybė asmenų, kurie buvo nuteisti dėl atsakomybės už viešųjų lėšų apskaitos tvarkymą kitose viešųjų lėšų išieškojimo bylose, susijusiose su įvykiais toje pačioje teritorijoje (Katalonijos autonominėje srityje) ir laikotarpiu, kuris patenka į [LOA] taikymo sritį, atžvilgiu?

6.      Ar ESS 2 straipsnis ir 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa bei Chartijos 47 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad su jais nesuderinama [LOA] 8 straipsnio 3 dalis, kurioje numatytas vienašališkas, privalomas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimas, nepaliekant teismui jokios diskrecijos, skirtingai nuo procedūros, taikomos visose kitose viešųjų lėšų išieškojimo bylose, kuriose, remiantis [LFTCU], yra taikomos bendrosios taisyklės dėl laikinųjų apsaugos priemonių, numatytos Ley 1/2000 de Enjuiciamiento Civil [(Įstatymas Nr. 1/2000 dėl Civilinio proceso kodekso), 2000 m. sausio 7 d. (BOE, Nr. 7, 2000 m. sausio 8 d., p. 575)]?

7.      Ar ESS 2 straipsnis ir 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, Chartijos 47 straipsnis ir EŽTK 6 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad su jais nesuderinama LOA 13 straipsnio 3 dalis (atsakomybės už viešųjų lėšų apskaitos tvarkymą nebuvimas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme), nes šioje nuostatoje nenumatyta, kad viešasis subjektas turi būti iš anksto išklausytas (nors jis turi teisę ex lege pareikšti ieškinį byloje dėl viešųjų lėšų) ir nepaliekama teismui galimybės priimti sprendimą dėl atvejų, kai atsakovas teigia, kad nedalyvavo atliekant veiksmus, dėl kurių jis kaltinamas, atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje dėl viešųjų lėšų išieškojimo dalyvavo viešasis subjektas, kaip bendraieškis, ir kai kurie atsakovai teigė, kad nedalyvavo šiuose įvykiuose?

8.      Ar ESS 2 straipsnis ir 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, taip pat Chartijos 47 straipsnis, ypač kartu su SESV 267 straipsniu ir <…> Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnio pirma pastraipa <…>, turi būti aiškinami taip, kad prašymo priimti prejudicinį sprendimą stabdomasis poveikis ir galutinis Teisingumo Teismo sprendimo veiksmingumas yra nesuderinami su [LOA] 8 straipsnio 3 dalimi, 10 straipsniu ir 13 straipsnio 3 dalimi, siejant su [LOA] preambule (žr. V skirsnio dešimtą ir vienuoliktą pastraipas), pagal kurias susiklostytų situacija, kai [LOA] galiotų absoliučiai, dėl ko prejudicinio klausimo sprendimas netektų veiksmingumo ir būtų pažeisti Sąjungos teisės viršenybės ir tiesioginio veikimo principai?“

 Dėl Teisingumo Teismo kompetencijos

45      Savo rašytinėse pastabose prokuratūra ir RAS, JTN, ANMG, AAT, NMF, IGA, ARM ir ARMG iš esmės teigė, kad amnestija nereglamentuojama Sąjungos teisės, todėl Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos priimti nutartyje dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktų klausimų.

46      Šiuo aspektu reikia konstatuoti, kad, nors amnestijos priėmimas ir atšaukimas priklauso valstybių narių kompetencijai (šiuo klausimu žr. 2021 m. gruodžio 16 d. Sprendimo AB ir kt. (Amnestijos atšaukimas), C‑203/20, EU:C:2021:1016, 40 punktą), valstybės narės, įgyvendindamos šią kompetenciją, privalo laikytis iš Sąjungos teisės kylančių pareigų (šiuo klausimu žr. 2023 m. liepos 24 d. Sprendimo Lin, C‑107/23 PPU, EU:C:2023:606, 82 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2025 m. vasario 25 d. Sprendimo Sąd Rejonowy w Białymstoku ir Adoreikė, C‑146/23 ir C‑374/23, EU:C:2025:109, 33 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

47      Kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, prejudiciniai klausimai pateikti dėl Sąjungos teisės nuostatų, kuriomis valstybėms narėms nustatomos pareigos, t. y. pirma, SESV 267 ir 325 straipsnių, ESS 2 straipsnio, 4 straipsnio 3 dalies ir 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos ir, antra, Reglamento Nr. 2988/95 išaiškinimo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų įvertinti LOA atitiktį šioms Sąjungos teisės nuostatoms.

48      Taigi, nedarant poveikio prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo nagrinėjimui, Teisingumo Teismas iš esmės turi jurisdikciją aiškinti minėtas nuostatas, kai pateikiamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą pagal SESV 267 straipsnį.

49      Konkrečiai dėl ESS 19 straipsnio atsakovai pagrindinėje byloje ir Ispanijos vyriausybė vis dėlto teigia, kad klausimai, susiję su šiuo 19 straipsniu, nesusiję su situacija, patenkančia į Sąjungos teisės taikymo sritį.

50      Šiuo klausimu reikia priminti, kad ESS 19 straipsnio, kuriame patikslinama ESS 2 straipsnyje įtvirtinta teisinės valstybės vertybė (2018 m. vasario 27 d. Sprendimo Associação Sindical dos Juízes Portugueses, C‑64/16, EU:C:2018:117, 32 punktas ir 2023 m. birželio 5 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Teisėjų nepriklausomumas ir privatus gyvenimas), C‑204/21, EU:C:2023:442, 69 punktas), 1 dalies antroje pastraipoje nustatyta, kad valstybės narės nustato teisių gynimo priemones, kad užtikrintų teisės subjektams jų teisės į veiksmingą teisminę gynybą Sąjungos teisei priklausančiose srityse paisymą. Taigi valstybės narės turi numatyti teisių gynimo priemonių ir procedūrų sistemą, pagal kurią minėtose srityse būtų užtikrinama veiksminga teisminė kontrolė (2018 m. vasario 27 d. Sprendimo Associação Sindical dos Juízes Portugueses, C‑64/16, EU:C:2018:117, 34 punktas; 2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny, C‑558/18 ir C‑563/18, EU:C:2020:234, 32 punktas ir 2024 m. liepos 11 d. Sprendimo Hann-Invest ir kt., C‑554/21, C‑622/21 ir C‑727/21, EU:C:2024:59, 34 punktas).

51      Reikia pridurti, kad ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa taikoma „Sąjungos teisei priklausančiose srityse“, neatsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis valstybės narės įgyvendina šią teisę (2018 m. vasario 27 d. Sprendimo Associação Sindical dos Juízes Portugueses, C‑64/16, EU:C:2018:117, 29 punktas; 2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny, C‑558/18 ir C‑563/18, EU:C:2020:234, 33 punktas ir 2024 m. liepos 11 d. Sprendimo Hann-Invest ir kt., C‑554/21, C‑622/21 ir C‑727/21, EU:C:2024:59, 35 punktas).

52      Taigi ši nuostata materialiuoju požiūriu taikoma bet kuriam nacionaliniam teisėjui ar teismui, kuris gali priimti sprendimą dėl klausimų, susijusių su Sąjungos teisės aiškinimu ar taikymu, vadinasi, patenkančių į Sąjungos teisei priklausančias sritis, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą (2025 m. vasario 25 d. Sprendimo Sąd Rejonowy w Białymstoku ir Adoreikė, C‑146/23 ir C‑374/23, EU:C:2025:109, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

53      Nagrinėjamu atveju, pirma, kaip matyti iš šio sprendimo 35 punkto, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad pagal LOA nuostatas veikoms, kurios nėra nusikalstamos, bet daro poveikį Sąjungos finansiniams interesams, gali būti taikoma amnestija. Remiantis šia prielaida, jam kyla klausimas, ar toks aiškinimas suderinamas su Teisingumo Teismo jurisprudencijoje įtvirtinta plačia Sąjungos finansinių interesų apsaugos sąvokos reikšme.

54      Kita vertus, siekdamas galimai taikyti amnestiją pagal LOA 1 straipsnį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pagal šio įstatymo 2 straipsnio e punktą turi patikrinti, ar nagrinėjami veiksmai turi būti laikomi Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiais nusikaltimais, kaip tai suprantama pagal SESV 325 straipsnį.

55      Darytina išvada, kad Tribunal de Cuentas (Audito Rūmai) iš tikrųjų gali, laikydamiesi LOA apibrėžto proceso, priimti sprendimą dėl klausimų, susijusių su SESV 325 straipsnio aiškinimu ar taikymu, o tai reiškia, kad ši procesinė sistema turi atitikti ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą.

56      Taigi reikia konstatuoti, kad šio sprendimo 47 punkte nurodytų nuostatų aiškinimas priklauso Teisingumo Teismo jurisdikcijai pagal SESV 267 straipsnį.

 Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo

57      Atsakovai pagrindinėje byloje ginčijo viso prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą, motyvuodami tuo, kad Tribunal de Cuentas (Audito Rūmai) nėra „teismas“, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį, nes nevykdo teisminių funkcijų ir nėra nepriklausomi ar nešališki.

58      Šiuo aspektu iš suformuotos jurisprudencijos matyti, jog tam, kad atsakytų tik į su Sąjungos teise susijusį klausimą, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusi institucija yra „teismas“, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį, Teisingumo Teismas atsižvelgia į aplinkybių visumą, t. y. į tai, ar institucija įsteigta įstatymų pagrindu, ar ji nuolatinė, ar jos jurisdikcija yra privaloma, ar jos procesas grindžiamas rungimosi principu, ar ji taiko teisės normas ir ar yra nepriklausoma (žr. 1966 m. birželio 30 d. Sprendimą Vaassen-Göbbels, 61/65, EU:C:1966:39, p. 395; 2020 m. sausio 21 d. Sprendimo Banco de Santander, C‑274/14, EU:C:2020:17, 51 punktą ir 2024 m. gegužės 7 d. Sprendimo NADA ir kt., C‑115/22, EU:C:2024:384, 35 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

59      Tam, kad nacionalinis teismas turėtų teisę kreiptis į Teisingumo Teismą, taip pat reikia, kad šis teismas nagrinėtų ginčą ir priimtų sprendimą pagal teisminio pobūdžio sprendimui priimti skirtą procedūrą (1986 m. kovo 5 d. Nutarties Greis Unterweger, 318/85, EU:C:1986:106, 4 punktas ir 2018 m. balandžio 25 d. Nutarties Secretaria Regional de Saúde dos Açores, C‑102/17, EU:C:2018:294, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija; taip pat 2022 m. gegužės 3 d. Sprendimo CityRail, C‑453/20, EU:C:2022:341, 42 punktas).

60      Nagrinėjamu atveju atsakovai pagrindinėje byloje teigia, pirma, kad Tribunal de Cuentas (Audito Rūmai) nepriklauso teisminei valdžiai ir kad jo nariai iš esmės vykdo ekonominės ir finansinės veiklos apskaitos kontrolės, o ne teismines funkcijas.

61      Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad tai, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusi institucija vykdo tokias apskaitos kontrolės funkcijas, netrukdo jos laikyti teismu, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį, kai tokiomis aplinkybėmis, dėl kurių pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, ji vykdo teisminę funkciją (šiuo klausimu žr. 2023 m. liepos 13 d. Sprendimo Achilleion, C‑313/22, EU:C:2023:574, 36 punktą).

62      Siekiant nustatyti, ar nacionalinė institucija, kuriai pagal įstatymą pavesta vykdyti skirtingas funkcijas, laikytina teismu pagal SESV 267 straipsnį, būtina patikrinti, kokio pobūdžio yra konkrečios jos teisminės arba administracinės funkcijos, vykdomos konkrečiomis teisinėmis aplinkybėmis, kuriomis ji turi kreiptis į Teisingumo Teismą, kad būtų patikrinta, ar ginčas nagrinėjamas tokioje institucijoje ir ar ši turi priimti sprendimą per procesą, kuris privalo baigtis teisminio pobūdžio sprendimu (2017 m. vasario 16 d. Sprendimo Margarit Panicello, C‑503/15, EU:C:2017:126, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

63      Nagrinėjamu atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir Ispanijos vyriausybės rašytinių pastabų matyti, kad Tribunal de Cuentas (Audito Rūmai) pagal LOTCU 15 straipsnį vykdo teismines funkcijas bylose dėl viešųjų lėšų išieškojimo.

64      Atsakovai pagrindinėje byloje abejoja, ar Tribunal de Cuentas (Audito Rūmai) laikomasi nepriklausomumo ir nešališkumo reikalavimų.

65      Visų pirma jie tvirtina, kad auditorių skyrimo sistema Ispanijos parlamente nepakankamai užtikrina nepriklausomumą ir nešališkumą. Antra, auditorė, kuri pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą, esą yra artima politinei partijai, prieštaraujančiai LOA. Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuose ji buvo šališka ir pakreipė pagrindinės bylos eigą taip, kad galėtų palaukti, kol bus priimtas LOA, ir jį ginčyti šiame procese dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, lygiagrečiai su šios politinės partijos Tribunal Constitucional (Konstitucinis Teismas, Ispanija) pateiktu konstituciniu skundu. Be to, ši auditorė neturi jokios garantijos, kad jos statusas nebus pakeistas nei skyriuje, kuriam ji priskirta, nei kaip ginčų skyriaus narės. Galiausiai atsakovai pagrindinėje byloje teigia, kad Tribunal de Cuentas (Audito Rūmai) nepriklausomumui kyla pavojus dėl to, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai byloje dėl viešųjų lėšų išieškojimo paskiriami iš provincijoje, kurioje buvo atlikti nagrinėjami veiksmai, dirbančių valstybės tarnautojų arba iš Tribunal de Cuentas (Audito Rūmai) pareigūnų.

66      Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad teismų nepriklausomumo reikalavimas, kuris neatsiejamas nuo teismo paskirties, sudaro pagrindinės teisės į veiksmingą teisminę gynybą ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą esmę, nes šios teisės yra ypač svarbios kaip visų teisių, kurias teisės subjektai turi pagal Sąjungos teisę, apsaugos ir valstybių narių bendrų vertybių, nurodytų ESS 2 straipsnyje, tarp jų teisinės valstybės vertybės, išsaugojimo garantai (2024 m. liepos 11 d. Sprendimo Hann-Invest ir kt., C‑554/21, C‑622/21 ir C‑727/21, EU:C:2024:594, 49 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

67      Šis nepriklausomumo reikalavimas apima du aspektus. Pagal pirmąjį, išorinį, aspektą reikalaujama, kad atitinkama institucija savo funkcijas vykdytų visiškai autonomiškai, jos nesaistytų jokie hierarchijos ar pavaldumo ryšiai, ji negautų jokių nurodymų ar įpareigojimų, taigi būtų apsaugota nuo išorinio poveikio ar spaudimo, kurie gali kelti grėsmę jos narių nepriklausomam sprendimų priėmimui ir turėti įtakos jų sprendimams (2024 m. liepos 11 d. Sprendimo Hann-Invest ir kt., C‑554/21, C‑622/21 ir C‑727/21, EU:C:2024:594, 50 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

68      Šiuo klausimu primintina, kad atitinkamos institucijos narių nepašalinamumas yra su teisėjų nepriklausomumu susijusi garantija, nes ja siekiama apsaugoti asmenį, kuriam pavesta užduotis vykdyti teisingumą (2024 m. gegužės 7 d. Sprendimo NADA ir kt., C‑115/22, EU:C:2024:384, 42 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

69      Konkrečiai kalbant, pagal nepašalinamumo principą, kurio ypatingą svarbą reikia pabrėžti, be kita ko, reikalaujama, kad teisėjai galėtų eiti savo pareigas, kol sulauks privalomo pensinio amžiaus arba kol baigsis jų įgaliojimai, jeigu nustatyta šių įgaliojimų trukmė. Nors šis principas nėra absoliutus, jo išimtys gali būti taikomos tik kai tai pateisinama teisėtais ir privalomaisiais pagrindais, laikantis proporcingumo principo. Visuotinai pripažįstama, kad teisėjai gali būti atšaukti iš pareigų laikantis atitinkamos tvarkos, jeigu jie nebetinkami pareigoms dėl nedarbingumo arba šiurkštaus pažeidimo (2024 m. gegužės 7 d. Sprendimo NADA ir kt., C‑115/22, EU:C:2024:384, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

70      Teismo narių nepašalinamumo garantija reikalauja, kad atitinkamos institucijos narių atšaukimo atvejai būtų nustatyti specialių teisės aktų aiškiose nuostatose, suteikiančiose garantijas, kurios yra didesnės, nei numatytosios bendrose administracinės teisės ar darbo teisės nuostatose, taikomose atšaukimo piktnaudžiaujant atveju (2024 m. gegužės 7 d. Sprendimo NADA ir kt., C‑115/22, EU:C:2024:384, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

71      Antrasis, vidinis, nepriklausomumo reikalavimo aspektas susijęs su sąvoka „nešališkumas“ ir reikalauja vienodo nešališkumo bylos šalių ir jų atitinkamų interesų, susijusių su šios bylos dalyku, atžvilgiu. Pagal šį aspektą reikalaujama objektyvumo ir kad nebūtų jokio suinteresuotumo bylos baigtimi, išskyrus siekį, kad ginčas būtų išspręstas griežtai laikantis teisės normų (2024 m. liepos 11 d. Sprendimo Hann-Invest ir kt., C‑554/21, C‑622/21 ir C‑727/21, EU:C:2024:594, 51 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

72      Atsižvelgiant į atsakovų pagrindinėje byloje suformuluotus argumentus, visų pirma reikia priminti, kad vien dėl to, jog įstatymų leidžiamoji valdžia dalyvauja teisėjo skyrimo procedūroje, šis teisėjas netampa priklausomas nuo jos ir negali kilti abejonių dėl jo nešališkumo, jeigu paskirtas suinteresuotasis asmuo nepatiria jokio spaudimo ir negauna nurodymų, eidamas savo pareigas (šiuo klausimu žr. 2020 m. liepos 9 d. Sprendimo Land Hessen, C‑272/19, EU:C:2020:535, 54 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

73      Dėl Tribunal de Cuentas (Audito Rūmai) pažymėtina, kad Konstitucijos 136 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad šio teismo nariai yra taip pat nepriklausomi ir nepašalinami kaip teisėjai. LOTCU 30 ir 36 straipsniuose nustatytos šiems nariams taikomos nepriklausomumo ir nepašalinamumo garantijos. Iš tiesų pirmajame nustatyta, kad šio teismo auditoriai yra nepriklausomi ir nepašalinami, o antrajame – kad to paties teismo pirmininkas ir auditoriai gali būti atleisti tik pasibaigus jų kadencijai, atsistatydinimą patvirtinus Ispanijos parlamentui, įgijus neveiksnumą, nesuderinamumo atveju arba įvykdžius šiurkštų pareigų pažeidimą.

74      Be to, iš LFTCU 24 straipsnio matyti, kad Tribunal de Cuentas (Audito Rūmai) nariai savo pareigas vykdo laikydamiesi nešališkumo ir orumo principų, kurie jiems būdingi ir jie negali būti traukiami atsakomybėn dėl einant pareigas pareikštos nuomonės.

75      Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą taip pat patikslinta, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusi auditorė savo teismines funkcijas vykdo nepriklausomai ir turi pareigų stabilumo garantiją visą devynerių metų kadenciją, ir jos nesaisto jokie hierarchiniai ar pavaldumo ryšiai su trečiaisiais asmenimis, todėl ji yra apsaugota nuo bet kokio pobūdžio kišimosi ar spaudimo iš išorės.

76      Taigi reikia konstatuoti, kad, atsižvelgiant į šio sprendimo 73–75 punktuose primintas nepriklausomumo ir nešališkumo garantijas, kuriomis naudojasi Tribunal de Cuentas (Audito Rūmai) nariai, teisės aktų leidėjo įsikišimas juos skiriant, kurį kritikuoja atsakovai pagrindinėje byloje, negali lemti jų priklausomybės nuo šios valdžios ar kelti abejonių dėl jų nešališkumo (pagal analogiją žr. 2021 m. balandžio 20 d. Sprendimo Repubblika, C‑896/19, EU:C:2021:311, 54–56 punktus).

77      To, kad Tribunal de Cuentas (Audito Rūmai) yra teismas, taip pat nepaneigia atsakovų pagrindinėje byloje išreikštos abejonės dėl visų pirma šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusios auditorės nešališkumo.

78      Iš tiesų teiginiai, kad šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusi auditorė išreiškė asmeninį išankstinį nusistatymą dėl LOA, be kita ko, dėl jos tariamo artumo šiam įstatymui prieštaraujančiai politinei partijai, yra neaiškūs, be to, visiškai nepagrįsti.

79      Galiausiai, kalbant apie aplinkybę, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, atliekantys šį tyrimą bylose dėl viešųjų lėšų išieškojimo, skiriami iš provincijoje, kurioje buvo atlikti nagrinėjami veiksmai, dirbančių valstybės tarnautojų arba iš Tribunal de Cuentas (Audito Rūmai) pareigūnų, reikia pažymėti, kad ši aplinkybė nepaneigia jų nepriklausomumo ir jų narių autonomijos, jeigu šie pareigūnai nedalyvauja pačioje teisminėje veikloje, t. y. pasitarimuose. Šiuo atveju taip nėra.

80      Iš tiesų, kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, ikiteisminio tyrimo stadija baigiasi, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnas atlieka preliminarų žalos įvertinimą, užfiksuotą protokole, kuris jokiu būdu neįpareigoja Tribunal de Cuentas (Audito Rūmai) ginčų skyriaus nei dėl tariamos žalos dydžio, nei dėl atsakingų asmenų nustatymo, todėl teismo etapas byloje dėl viešųjų lėšų išieškojimo gali būti pradėtas tik šalių, turinčių teisę dėl to kreiptis, prašymu.

81      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad Tribunal de Cuentas (Audito Rūmai) yra „teismas“, kaip jis suprantamas pagal SESV 267 straipsnį. Darytina išvada, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

 Dėl prejudicinių klausimų

 Dėl pirmojo klausimo

 Dėl priimtinumo

82      Prokuratūra, atsakovai pagrindinėje byloje ir Ispanijos vyriausybė ginčija pirmojo klausimo priimtinumą, motyvuodami tuo, kad jis visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktinėmis aplinkybėmis ir dalyku, nes judėjimo už Katalonijos nepriklausomybę finansavimas neturi jokios įtakos Sąjungos biudžeto pajamoms. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas nėra būtinas siekiant išspręsti šį ginčą.

83      Šiuo klausimu svarbu priminti, kad, vykstant SESV 267 straipsnyje numatytam procesui, tik pagrindinę bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į tam tikros bylos aplinkybes, turi įvertinti, ar reikia pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu. Tuo remiantis, reikia daryti išvadą, kad klausimams dėl Sąjungos teisės taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prašymo tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (2000 m. liepos 13 d. Sprendimo Idéal tourisme, C‑36/99, EU:C:2000:405, 20 punktas ir 2025 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Stichting Right to Consumer Justice ir Stichting App Stores Claims, C‑34/24, EU:C:2025:936, 39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

84      Nagrinėjamu atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nagrinėja bylą dėl viešųjų lėšų išieškojimo, kurioje teigiama, kad atsakovams pagrindinėje byloje dėl tam tikrų išlaidų, patirtų dėl judėjimo už Katalonijos nepriklausomybę, buvo padaryta žala Generalitat viešajam turtui.

85      Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, be kita ko, kyla klausimas, ar, net nesant konkretaus finansinio poveikio Sąjungos biudžetui, reikia konstatuoti žalą Sąjungos finansiniams interesams, kaip ji suprantama pagal SESV 325 straipsnio 1 dalį, esant neteisėtiems valstybės turto valdymo veiksmams, dėl kurių kilo pavojus arba gali būti padaryta žala Sąjungos biudžetui, nes Katalonijos nepriklausomybės atveju jie būtų galėję daryti poveikį Sąjungos biudžeto pajamoms, kurios iš dalies finansuojamos valstybių narių įnašais.

86      Pakanka konstatuoti, kad vertinimas, kas yra žala Sąjungos finansiniams interesams, susijęs su pateikto klausimo esme, o ne su jo priimtinumu (šiuo klausimu žr. 2024 m. sausio 18 d. Sprendimo Lietuvos notarų rūmai ir kt., C‑128/21, EU:C:2024:49, 43 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

87      Vadinasi, pirmasis klausimas yra priimtinas.

 Dėl esmės

88      Pirmasis klausimas susijęs ne tik su SESV 325 straipsnio 1 dalies, bet ir su ESS 4 straipsnio 3 dalies ir Reglamento Nr. 2988/95 išaiškinimu. Vis dėlto reikia pažymėti, pirma, kad šis 325 straipsnis yra konkreti ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto bendrojo lojalaus bendradarbiavimo principo išraiška (šiuo klausimu žr. 2022 m. kovo 8 d. Sprendimo Komisija / Jungtinė Karalystė (Kova su sukčiavimu nuvertinant prekes), C‑213/19, EU:C:2022:167, 261 punktą).

89      Antra, atrodo, kad Reglamentas Nr. 2988/95 šiuo atveju netaikytinas, nes pagal 1 straipsnio 2 dalį jame numatytos priemonės ir nuobaudos taikomos tik pažeidimams, padarytiems dėl „ekonominės veiklos vykdytojo“ veiksmų ar neveikimo. Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra jokios informacijos apie tai, kad atsakovai pagrindinėje byloje, kaip Generalitat valdymo organų nariai, veikė kaip ekonominės veiklos vykdytojai, vykdydami veiklą, kuri yra dėl jų iškeltos bylos dėl viešųjų lėšų išieškojimo dalykas.

90      Darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju reikia išaiškinti tik SESV 325 straipsnio 1 dalį.

91      Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 325 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias atleidžiama nuo atsakomybės už viešųjų lėšų apskaitos tvarkymą, už veikas, atliktas vykdant politinę veiklą, kuria siekiama valstybės narės teritorijos dalies nepriklausomybės, susijusias su lėšomis, kurios nėra Sąjungos biudžeto lėšos ir nėra jam skirtos, remiantis tuo, kad dėl šios nepriklausomybės galėjo sumažėti Sąjungos nuosavi ištekliai, t. y. šios valstybės narės įnašas, grindžiamas bendrosiomis nacionalinėmis pajamomis (toliau – BNP).

92      Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad, nors pagal LOA 2 straipsnio e punktą į jo taikymo sritį aiškiai nepatenka „veiksmai, laikomi nusikalstama veika, kenkiančia Europos Sąjungos finansiniams interesams“, apribodamas šią išimtį tik baudžiamojo pobūdžio veikomis, nacionalinės teisės aktų leidėjas implicitiškai nusprendė, kad šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies a–c punktuose, siejamuose su to paties straipsnio 2–4 dalimis, reglamentuojamoms veikoms, dėl kurių kyla atsakomybė už viešųjų lėšų apskaitos tvarkymą, gali būti taikoma amnestija, nors jomis taip pat gali būti pažeidžiami šie finansiniai interesai.

93      Taigi nagrinėjamu atveju reikia įvertinti, ar LOA numatytas atsakomybės išnykimas gali pakenkti Sąjungos finansiniams interesams.

94      Reikia pažymėti, kad SESV 325 straipsnio 1 dalimi valstybės narės įpareigojamos su Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu ir kitomis neteisėtomis veikomis kovoti atgrasomomis ir veiksmingomis priemonėmis (2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo euro Box Promotion ir kt., C‑357/19, C‑379/19, C‑547/19, C‑811/19 ir C‑840/19, EU:C:2021:1034, 181 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

95      Dėl Sąjungos „finansinių interesų“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal SESV 325 straipsnio 1 dalį, pažymėtina, kad ji apima ne tik Sąjungos biudžetui skirtas pajamas, bet ir šio biudžeto išlaidas (šiuo klausimu žr. 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo euro Box Promotion ir kt., C‑357/19, C‑379/19, C‑547/19, C‑811/19 ir C‑840/19, EU:C:2021:1034, 183 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

96      Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau nurodė, kad net tikslaus finansinio poveikio neturintys pažeidimai gali labai paveikti Sąjungos finansinius interesus, todėl SESV 325 straipsnio 1 dalis gali apimti ne tik veikas, dėl kurių iš tikrųjų padaroma žala Sąjungos nuosaviems ištekliams, bet ir pasikėsinimą jas atlikti (šiuo klausimu žr. 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo euro Box Promotion ir kt., C‑357/19, C‑379/19, C‑547/19, C‑811/19 ir C‑840/19, EU:C:2021:1034, 187 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taigi ši nuostata apima veikas, kurių poveikio Sąjungos biudžetui negalima atmesti, nes jos susijusios su šio biudžeto arba jam skirtomis lėšomis.

97      Vis dėlto galimas poveikis Sąjungos biudžetui negali atsirasti vien dėl žalos nacionaliniam biudžetui, motyvuojant tuo, kad tai gali turėti įtakos atitinkamos valstybės narės įnašui į Sąjungos biudžetą (šiuo klausimu žr. 2024 m. sausio 9 d. Nutarties Unitatea Administrativ Teritorială Judeţul Braşov, C‑131/23, EU:C:2024:42, 50 punktą).

98      Konkrečiai kalbant, poveikis Sąjungos finansiniams interesams negali būti konstatuotas vien dėl to, kad BNP gali sumažėti atsiskyrus daliai nacionalinės teritorijos.

99      Iš tiesų, net darant prielaidą, kad valstybės narės BNP sumažėjimas atsiskyrus daliai jos teritorijos gali lemti sumažėjusį nacionalinį įnašą į Sąjungos biudžetą, tai būtų pasekmė to, kad aptariamai teritorijai nebetaikomos Sutartys ir ji nebeprisideda prie jų įgyvendinimo, taip pat negauna jose numatytų paramos priemonių. Taigi toks sumažėjimas savaime negali būti laikomas kenkiančiu Sąjungos finansiniams interesams, kaip tai suprantama pagal SESV 325 straipsnio 1 dalį.

100    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: SESV 325 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias atleidžiama nuo atsakomybės, susijusios su viešųjų lėšų apskaitos tvarkymu, už veikas, atliktas vykdant politinę veiklą, kuria siekiama valstybės narės teritorijos dalies nepriklausomybės, susijusias su lėšomis, kurios nėra Sąjungos biudžeto lėšos ir nėra jam skirtos, remiantis tuo, kad dėl šios nepriklausomybės galėjo sumažėti Sąjungos nuosavi ištekliai, t. y. šios valstybės narės įnašas, grindžiamas BNP.

 Dėl antrojo ir septintojo klausimų

 Dėl priimtinumo

101    Kaip iš esmės priminta šio sprendimo 83 punkte, iš pačios SESV 267 straipsnio formuluotės matyti, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą turi būti „reikalingas“, kad jį pateikęs teismas galėtų „priimti sprendimą“ savo nagrinėjamoje byloje (2025 m. kovo 6 d. Sprendimo D. K. (Teisėjo nušalinimas), C‑647/21 ir C‑648/21, EU:C:2025:143, 48 punktas ir 2024 m. liepos 11 d. Sprendimo Hann-Invest ir kt., C‑554/21, C‑622/21 ir C‑727/21, EU:C:2024:594, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

102    Taigi tarp ginčo pagrindinėje byloje ir Sąjungos teisės nuostatų, kurias prašoma išaiškinti, ryšys, kad šis išaiškinimas objektyviai būtų reikalingas siekiant priimti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimą (2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny, C‑558/18 ir C‑563/18, EU:C:2020:234, 48 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

103    Nagrinėjamu atveju, kaip pažymėta šio sprendimo 55 punkte, priimdamas sprendimą dėl atsakomybės už viešųjų lėšų apskaitos tvarkymą panaikinimo pagal LOA prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, laikydamasis šiame įstatyme apibrėžtos procedūros, turi pareikšti nuomonę dėl SESV 325 straipsnio aiškinimo, o tai reiškia, kad ši procesinė sistema turi atitikti ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą.

104    Šio teismo teigimu, žala Sąjungos biudžetui gali būti nustatyta taikant papildomas tyrimo priemones, kurių jam vis dėlto neleidžiama imtis dėl antrajame ir septintajame klausimuose nurodytų LOA nuostatų.

105    Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad prejudiciniai klausimai, kuriais siekiama leisti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui in limine litis išspręsti tokius procesinius sunkumus, kaip tie, kurie potencialiai trukdo toliau nagrinėti pagrindinę bylą, yra priimtini pagal SESV 267 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2025 m. kovo 6 d. Sprendimo D. K. (Teisėjo nušalinimas), C‑647/21 ir C‑648/21, EU:C:2025:143, 53 punktą ir 2025 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimo Daka ir kt., C‑422/23, C‑455/23, C‑459/23, C‑486/23 ir C‑493/23, EU:C:2025:592, 61 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

106    Tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti numatytų tyrimo priemonių būtinumą, atsižvelgdamas į visas jo nagrinėjamos bylos aplinkybes. Vykstant SESV 267 straipsnyje numatytai procedūrai, pagrįstai aiškiu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo jurisdikcijos atskyrimu, ginčo pagrindinėje byloje faktinių aplinkybių konstatavimas bei vertinimas ir nacionalinės teisės aiškinimas bei taikymas priklauso tik nacionalinio teismo jurisdikcijai (2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo euro Box Promotion ir kt., C‑357/19, C‑379/19, C‑547/19, C‑811/19 ir C‑840/19, EU:C:2021:1034, 134 punktas ir 2023 m. sausio 31 d. Sprendimo Puig Gordi ir kt., C‑158/21, EU:C:2023:57, 61 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

107    Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kiek tai susiję su antruoju klausimu, nurodo, kad LOA numatytas maksimalus dviejų mėnesių terminas taikyti amnestiją nagrinėjamoms veikoms trukdo jam taikyti tyrimo priemones, kurių reikia, kad būtų nustatytas Sąjungos finansinių interesų pažeidimas, kaip tai suprantama pagal SESV 325 straipsnį. Taigi šiuo klausimu pateiktas klausimas dėl ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos išaiškinimo konkrečiai susijęs su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo jurisdikcijos įgyvendinimu (šiuo klausimu žr. 2024 m. lapkričio 14 d. Sprendimo S. (Teismo sudėties pakeitimas), C‑197/23, EU:C:2024:956, 42 punktą).

108    Dėl septintojo klausimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad LOA 13 straipsnio 3 dalyje nenumatyta išklausyti šalių, pareiškusių ieškinį dėl bendrojo intereso, prieš priimant sprendimą dėl atsakomybės panaikinimo pagal šią nuostatą, ir jis įpareigojamas priimti šį sprendimą, nors negali įvertinti kaltę paneigiančių pagrindų ir įrodymų, kad nustatytų, ar atsakovai pagrindinėje byloje atliko veiksmus, dėl kurių jiems kyla atsakomybė už viešųjų lėšų apskaitos tvarkymą.

109    Kadangi šie klausimai dėl LOA nustatytų apribojimų, susijusių su byla dėl viešųjų lėšų išieškojimo inter partes pobūdžiu, suderinamumo su ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa kyla tuo metu, kai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas vykdo savo pareigą pagal SESV 325 straipsnį pašalinti bet kokį Sąjungos finansinių interesų pažeidimą prieš užbaigdamas pagrindinę bylą, jie atitinka objektyvų sprendimo, kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi priimti šioje byloje, poreikį.

110    Šiomis aplinkybėmis šie klausimai dėl ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos išaiškinimo atrodo būtini tam, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų priimti sprendimą pagrindinėje byloje.

111    Darytina išvada, kad antrasis ir septintasis klausimai yra priimtini.

 Dėl esmės

112    Šiais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą draudžiamos amnestijos įstatymo procesinės nuostatos, pagal kurias nacionaliniai teismai įpareigojami per du mėnesius priimti sprendimą dėl atsakomybės panaikinimo, dėl kurio gali būti taikomas SESV 325 straipsnis, neįvertinus kaltę paneigiančių pagrindų ir įrodymų ir neišklausius visų proceso šalių.

113    Pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą kiekviena valstybė narė turi užtikrinti, kad institucijos, priskirtos prie jos teisių gynimo priemonių Sąjungos teisei priklausančiose srityse sistemos kaip „teismai“, kaip tai suprantama pagal Sąjungos teisę, ir turinčios priimti sprendimus dėl šios teisės taikymo ar aiškinimo, atitiktų veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus (2024 m. liepos 11 d. Sprendimo Hann-Invest ir kt., C‑554/21, C‑622/21 ir C‑727/21, EU:C:2024:594, 47 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa suformuluota aiškiai ir tiksliai, nenustatant jokių sąlygų, todėl ji yra tiesiogiai veikianti (2021 m. gegužės 18 d. Sprendimo Asociaţia „Forumul Judecătorilor din România“ ir kt., C‑83/19, C‑127/19, C‑195/19, C‑291/19, C‑355/19 ir C‑397/19, EU:C:2021:393, 250 punktas; 2022 m. vasario 22 d. Sprendimas RS (Konstitucinio Teismo sprendimų padariniai), C‑430/21, EU:C:2022:99, 58 punktas ir 2025 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimas Royal Football Club Seraing, C‑600/23, EU:C:2025:617, 119 punktas).

114    Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad LOA 10 straipsnio antra pastraipa ir 13 straipsnio 3 dalis yra nesuderinamos su ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, nes pagal šias nuostatas jis negali įgyvendinti savo jurisdikcijos, kad, pirma, taikant papildomas tyrimo priemones būtų atmesta galimybė, jog konstatuotų pažeidimų paveiktos lėšos bent jau netiesiogiai buvo gautos iš Sąjungos biudžeto arba jam skirtos, antra, kad būtų galima įvertinti kaltę paneigiančius pagrindus ir įrodymus ir, trečia, išklausyti visas proceso šalis prieš jį užbaigiant.

115    Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad, skirtingai nuo Chartijos 47 straipsnio, kuris gali būti pažeistas bet kokiu teisės į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimu, ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos pažeidimo konstatavimas suponuoja, kad egzistuoja tokios apimties problemos, kad jos yra sisteminio pobūdžio, gali pakenkti tinkamam nacionalinės teismų sistemos veikimui ir kelti pavojų atitinkamos valstybės narės gebėjimui pasiūlyti teisės subjektams pakankamas teisių gynimo priemones Sąjungos teisei priklausančiose srityse.

116    Vertinant, ar tokio sisteminio pobūdžio problemos gali kilti dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų LOA procesinių nuostatų, reikia atsižvelgti į nacionalinio amnestijos įstatymo pobūdį ir valstybių narių kompetenciją priimti ir taikyti tokį įstatymą.

117    Atsižvelgiant į šią kompetenciją, primintą šio sprendimo 46 punkte, valstybės narės iš principo gali nustatyti amnestijos, priimtos dėl bendrojo intereso, įgyvendinimo sąlygas, be kita ko, procesines.

118    Dėl savo pobūdžio šios sąlygos nukrypsta nuo bendrosios teisės normų, nes amnestija paprastai siekiama užkirsti kelią procesui arba jį sustabdyti, o jeigu jau priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nutraukti jo vykdymą (šiuo klausimu žr. 2021 m. balandžio 29 d. Sprendimo X (Europos arešto orderis – „Ne bis in idem“), C‑665/20 PPU, EU:C:2021:339, 93 punktą).

119    Šiomis aplinkybėmis nacionalinių teismų pareiga priimti sprendimą dėl atsakomybės panaikinimo neįvertinus kaltę paneigiančių pagrindų ir įrodymų grindžiama pačiu amnestijos principu. Jeigu nustatoma, kad nagrinėjami veiksmai patenka į amnestijos taikymo sritį, bylą nagrinėjantis teismas turi užbaigti bylą priimdamas sprendimą dėl atsakomybės panaikinimo, prieš tai neįvertinęs šių pagrindų ir įrodymų. Tas pats pasakytina apie pareigą be sankcijų užbaigti bylą ne ilgiau kaip per du mėnesius.

120    Kaip savo išvados 129 punkte iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, nacionalinės teisės aktų leidėjas turi teisę įpareigoti nacionalinius teismus nutraukti jų nagrinėjamas bylas amnestijos įstatyme numatytomis sąlygomis.

121    Iš tiesų, siekiant nustatyti konkrečią amnestijos įstatymo įgyvendinimo tvarką, reikalingi politiniai sprendimai, priskirtini prie pačių valstybių narių atsakomybės, nes tai reiškia, kad nagrinėjami skirtingi interesai turi būti lyginami remiantis įvairiais vertinimais.

122    Nagrinėjamu atveju 2025 m. birželio 26 d. Sprendime 137/2025 (BOE, Nr. 183, 2025 m. liepos 31 d., p. 103781 (ES:TC:2025:137)) Tribunal Constitucional (Konstitucinis Teismas) iš esmės konstatavo, kad pagal LOA priimta amnestija siekiama sumažinti institucinę ir politinę įtampą, kurią lemia tolesnis Katalonijos nepriklausomybės siekimas, ir sudaryti palankesnes sąlygas susitaikymo scenarijui.

123    Atsižvelgiant tiek į amnestijos įstatymo, kaip antai LOA, pobūdį, kuriam būdingi šio sprendimo 118 ir 119 punktuose nurodyti požymiai, tiek į jo dalyką ir taikymo sritį, apsiribojant politinio konflikto, susijusio su Katalonijos nepriklausomybės procesu, sprendimu, negalima teigti, kad dėl atitinkamai LOA 10 straipsnio antroje pastraipoje ir 13 straipsnio 3 dalyje numatytų procesinių taisyklių gali kilti tokios apimties problemų, kad jos būtų sisteminio pobūdžio.

124    Taigi bet kuriuo atveju šios nuostatos negali pakenkti tinkamam nacionalinės teismų sistemos veikimui, kaip keliančios pavojų atitinkamos valstybės narės gebėjimui pasiūlyti teisės subjektams pakankamas teisių gynimo priemones Sąjungos teisei priklausančiose srityse.

125    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį ir septintąjį klausimus reikia atsakyti taip: pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą nedraudžiamos nacionalinio amnestijos įstatymo procesinės nuostatos, pagal kurias atsižvelgdami tik į konkrečiai apibrėžtą šio įstatymo taikymo sritį nacionaliniai teismai įpareigojami priimti sprendimą dėl atsakomybės panaikinimo, dėl kurio gali būti taikomas SESV 325 straipsnis, ne vėliau kaip per du mėnesius, neįvertinus kaltę paneigiančių pagrindų ir įrodymų ir neišklausius visų proceso šalių, nes tokios nuostatos negali sukelti sisteminio pobūdžio problemų, galinčių pakenkti tinkamam nacionalinės teismų sistemos veikimui Sąjungos teisei priklausančiose srityse.

 Dėl šeštojo ir aštuntojo klausimų

 Dėl priimtinumo

126    Savo rašytinėse pastabose Ispanijos vyriausybė teigia, kad šeštasis klausimas, kuris nesusijęs su Sąjungos teise, ir aštuntasis klausimas, kuris hipotetinis, yra nepriimtini.

127    Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar pagal Sąjungos teisę draudžiama jam pagal nacionalinę teisę tenkanti pareiga per du mėnesius priimti sprendimą panaikinti atsakomybę už viešųjų lėšų apskaitos tvarkymą ir laikinąsias apsaugos priemones, nors Teisingumo Teismas, gavęs tokį prašymą priimti prejudicinį sprendimą, dar nėra priėmęs sprendimo. Kadangi šiuo klausimu siekiama užtikrinti prašymo priimti prejudicinį sprendimą, kurį šiuo atveju pateikė minėtas teismas, veiksmingumą, Teisingumo Teismo atliekamas jo nagrinėjimas atitinka objektyvų sprendimo, kurį turi priimti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, priėmimo poreikį.

128    Be to, priešingai, nei teigia Ispanijos vyriausybė, dėl to, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėjo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą ir sustabdyti bylos nagrinėjimą iš esmės, aštuntasis klausimas netampa hipotetinis. Iš tiesų šis klausimas susijęs ne su galimomis kliūtimis pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, bet iš esmės su tuo, ar LOA nuostatos kenkia procedūros dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą veiksmingumui ją pradėjus.

129    Darytina išvada, kad šeštasis ir aštuntasis klausimai yra priimtini.

 Dėl esmės

130    Šeštuoju ir aštuntuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 267 straipsnis ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos nacionalinio amnestijos įstatymo nuostatos, pagal kurias nacionaliniai teismai įpareigojami priimti sprendimą dėl atsakomybės už viešųjų lėšų apskaitos tvarkymą panaikinimo ir panaikinti laikinąsias apsaugos priemones ne vėliau kaip per du mėnesius, net jei Teisingumo Teismas, gavęs prašymą priimti prejudicinį sprendimą, dar nėra priėmęs sprendimo.

131    Remiantis suformuota jurisprudencija, pagal SESV 267 straipsnį įtvirtinamas tiesioginis Teisingumo Teismo ir valstybių narių teismų dialogas, kurio tikslas – užtikrinti vienodą Sąjungos teisės aiškinimą ir taip garantuoti jos nuoseklumą, visišką veiksmingumą, autonomiją ir galiausiai savitą Sutartimis sukurtos teisės pobūdį (2025 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Teisingumo Teismo jurisprudencijos kontrolė „ultra vires“ – Sąjungos teisės viršenybė), C‑448/23, EU:C:2025:975, 111 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Taigi per tokią procedūrą priimtas sprendimas yra privalomas nacionaliniam teismui priimant sprendimą jo nagrinėjamoje byloje, kiek tai susiję su Sąjungos teisės aiškinimu (2022 m. vasario 22 d. Sprendimo RS (Konstitucinio Teismo sprendimų padariniai), C‑430/21, EU:C:2022:99, 73 ir 74 punktai; 2024 m. birželio 6 d. Sprendimas AVVA ir kt. (Bylos nagrinėjimas naudojant vaizdo konferenciją, kai nėra išduotas Europos tyrimo orderis), C‑255/23 ir C‑285/23, EU:C:2024:462, 36 punktas ir 2026 m. vasario 12 d. Sprendimas Petlichev, C‑56/25, EU:C:2026:87, 47 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

132    Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nurodyta, kad bylose, kurias nagrinėjant pateikiamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, nacionalinio teismo nutartimi, kuria jis kreipiasi į Teisingumo Teismą, sustabdomas nacionaliniu lygmeniu vykstantis procesas.

133    Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad pagal SESV 267 straipsnį draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos nacionalinis teismas privalo priimti sprendimą be galimybės pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą arba laukti jo atsakymo (šiuo klausimu žr. 2019 m. vasario 12 d. Nutarties RH, C‑8/19 PPU, EU:C:2019:110, 48 punktą).

134    Dėl pareigos priimti sprendimą dėl atsakomybės panaikinimo, numatytą nacionaliniame amnestijos įstatyme, ne vėliau kaip per du mėnesius be galimybės šio termino sustabdyti pateikus prašymą priimti prejudicinį sprendimą, šį prašymą pateikęs teismas taip pat netektų galimybės laukti Teisingumo Teismo atsakymo, todėl ši procedūra taptų neveiksminga.

135    Dėl LOA 8 straipsnio 3 dalyje numatyto privalomo anksčiau paskirtų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad iš šios nuostatos, siejamos su šio įstatymo preambule, matyti, kad apsaugos priemonės turi būti panaikintos net ir tuo atveju, jei nacionalinis procesas būtų sustabdytas dėl to, kad buvo pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą.

136    Tiesa, Ispanijos vyriausybė savo rašytinėse pastabose pažymėjo, kad laikinosios apsaugos priemonės pagal LOA 8 straipsnio 3 dalį turi būti nedelsiant panaikintos tik tuo atveju, jei teismas mano, kad nagrinėjamos faktinės aplinkybės patenka į šio įstatymo taikymo sritį, todėl tai yra amnestijos automatinio taikymo pasekmė.

137    Vis dėlto susiklosčius tokiai situacijai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai nacionaliniam teismui kyla abejonių dėl nacionalinio amnestijos įstatymo suderinamumo su Sąjungos teise, šio įstatymo taikytinumo konstatavimas nereiškia, kad šis teismas gali būti įpareigotas suteikti amnestiją, nelaukdamas Teisingumo Teismo atsakymo į jam pateiktus prejudicinius klausimus. Kadangi, kol Teisingumo Teismas atsakys į prašymą priimti prejudicinį sprendimą, bylos nagrinėjimas sustabdomas pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį, pareiga panaikinti laikinąsias apsaugos priemones šioje proceso stadijoje pažeistų iš SESV 267 straipsnio kylančius įsipareigojimus.

138    Šiuo klausimu reikia priminti, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, pagal visiško Sąjungos teisės veiksmingumo reikalavimą šios teisės reglamentuojamą ginčą nagrinėjantis teismas turi galėti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kad užtikrintų visišką būsimo teismo sprendimo veiksmingumą. Iš tiesų SESV 267 straipsnyje nustatytos sistemos veiksmingumas susilpnėtų, jeigu nacionalinis teismas, sustabdęs bylos nagrinėjimą, kol Teisingumo Teismas atsakys į jo prejudicinį klausimą, negalėtų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių iki savo sprendimo, kuris būtų priimtas po to, kai Teisingumo Teismas pateiktų atsakymą, priėmimo (2021 m. spalio 6 d. Sprendimo W.Ż. (Aukščiausiojo Teismo išimtinės kontrolės ir viešųjų reikalų kolegija – Skyrimas), C‑487/19, EU:C:2021:798, 142 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

139    Tai reiškia: jei nacionalinis teismas mano, kad tai būtina, jis turi turėti galimybę priimti laikinąsias apsaugos priemones arba prireikus jas taikyti iki sprendimo, kurį priims po to, kai Teisingumo Teismas pateiks atsakymą į jo prašymą priimti prejudicinį sprendimą, priėmimo.

140    Savo rašytinėse pastabose Ispanijos vyriausybė teigė, kad LOA 8 straipsnio 3 dalis, 10 straipsnis ir 13 straipsnio 3 dalis gali būti aiškinami taip, kad jie atitiktų SESV 267 straipsnį, todėl, pateikus prašymą priimti prejudicinį sprendimą, bylos nagrinėjimas gali būti sustabdytas, o apsaugos priemonės taikomos tol, kol jos yra būtinos Teisingumo Teismo atsakymo veiksmingumui užtikrinti.

141    Jeigu toks aiškinimas būtų negalimas, reikia priminti, kad nacionalinės teisės nuostata, neleidžianti taikyti SESV 267 straipsnyje numatytos procedūros, turi būti netaikoma, o atitinkamas teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nacionalinės teisės nuostata bus panaikinta teisėkūros ar kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (2021 m. kovo 2 d. Sprendimo A. B. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo teisėjų skyrimas – Skundas), C‑824/18, EU:C:2021:153, 141 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

142    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į šeštąjį ir aštuntąjį klausimus reikia atsakyti taip: SESV 267 straipsnis ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos nacionalinio amnestijos įstatymo nuostatos, kiek pagal jas nacionaliniai teismai įpareigojami per ne ilgesnį kaip dviejų mėnesių terminą panaikinti atsakomybę už viešųjų lėšų apskaitos tvarkymą ir panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, nustatytas ankstesnėje proceso stadijoje, net jei Teisingumo Teismas, gavęs prašymą priimti prejudicinį sprendimą, dar nėra jo priėmęs.

 Dėl trečiojo–penktojo klausimų

143    Trečiuoju ir ketvirtuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti SESV 325 straipsnį ir Reglamentą Nr. 2988/95, siejamus, pirma, su Chartijos 47 straipsniu ir EŽTK 6 straipsniu ir, antra, su teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principais. Vis dėlto iš atsakymo į pirmąjį, antrąjį ir septintąjį klausimus matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neturi taikyti nei šio 325 straipsnio, nei šio reglamento pagrindinėje byloje nagrinėjamai situacijai, todėl atsakymas į trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus nėra būtinas tam, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų priimti sprendimą, todėl šie klausimai yra nepriimtini.

144    Dėl penktajame klausime nurodytų Chartijos 20 ir 21 straipsnių reikia priminti, kad, vykstant procesui dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, pagal SESV 267 straipsnį Teisingumo Teismas gali Sąjungos teisę aiškinti tik neviršydamas jam suteiktų įgaliojimų (2024 m. liepos 11 d. Sprendimo Hann-Invest ir kt., C‑554/21, C‑622/21 ir C‑727/21, EU:C:2024:594, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

145    Chartijos taikymo sritis, kiek tai susiję su valstybių narių veiksmais, yra apibrėžta jos 51 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią Chartijos nuostatos skirtos valstybėms narėms tik tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę; šioje nuostatoje patvirtinama suformuota jurisprudencija, pagal kurią Sąjungos teisės sistemoje užtikrinamos pagrindinės teisės gali būti taikomos visais atvejais, kuriuos reglamentuoja Sąjungos teisė, tačiau negali peržengti šių atvejų ribų (2024 m. liepos 11 d. Sprendimo Hann-Invest ir kt., C‑554/21, C‑622/21 ir C‑727/21, EU:C:2024:594, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

146    Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš atsakymo į pirmąjį klausimą, ginčas pagrindinėje byloje nesusijęs su Sąjungos teisės nuostatos įgyvendinimu, todėl Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos priimti sprendimo dėl Chartijos 20 ir 21 straipsnių išaiškinimo, kurio prašo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

147    Šiomis aplinkybėmis į trečiąjį–penktąjį klausimus atsakyti nereikia.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

148    Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

1.      SESV 325 straipsnio 1 dalis

turi būti aiškinama taip:

pagal ją nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias atleidžiama nuo atsakomybės, susijusios su viešųjų lėšų apskaitos tvarkymu, dėl veikų, atliktų vykdant politinę veiklą, kuria siekiama valstybės narės teritorijos dalies nepriklausomybės, susijusių su lėšomis, kurios nėra Europos Sąjungos biudžeto lėšos ir nėra jam skirtos, remiantis tuo, kad dėl šios nepriklausomybės galėjo sumažėti Sąjungos nuosavi ištekliai, t. y. šios valstybės narės įnašas, grindžiamas bendrosiomis nacionalinėmis pajamomis.

2.      ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa

turi būti aiškinama taip:

pagal ją nedraudžiamos nacionalinio amnestijos įstatymo procesinės nuostatos, pagal kurias nacionaliniai teismai, atsižvelgdami tik į konkrečiai apibrėžtą šio įstatymo taikymo sritį, įpareigojami priimti sprendimą dėl atsakomybės panaikinimo, dėl kurio gali būti taikomas SESV 325 straipsnis, ne vėliau kaip per du mėnesius, neįvertinus kaltę paneigiančių pagrindų ir įrodymų ir neišklausius visų proceso šalių, nes tokios nuostatos negali sukelti sisteminio pobūdžio problemų, galinčių pakenkti tinkamam nacionalinės teismų sistemos veikimui Sąjungos teisei priklausančiose srityse.

3.      SESV 267 straipsnis ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnio pirma pastraipa

turi būti aiškinami taip:

pagal juos draudžiamos nacionalinio amnestijos įstatymo nuostatos, kiek pagal jas nacionaliniai teismai įpareigojami per ne ilgesnį kaip dviejų mėnesių terminą panaikinti atsakomybę už viešųjų lėšų apskaitos tvarkymą ir laikinąsias apsaugos priemones, nustatytas ankstesnėje proceso stadijoje, net jei Teisingumo Teismas, gavęs prašymą priimti prejudicinį sprendimą, dar nėra jo priėmęs.

Parašai.

*      Proceso kalba: ispanų.