Laikina versija

TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2026 m. spalio 15 d.(*)

„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Mokėjimo paslaugos vidaus rinkoje – Direktyva (ES) 2015/2366 – Nesankcionuotos mokėjimo operacijos – 73 straipsnis – Mokėjimo paslaugų teikėjo atsakomybė – 74 straipsnis – Mokėtojo atsakomybė – Mokėjimo paslaugų teikėjo pareiga nedelsiant grąžinti lėšas – Apimtis – Mokėjimo paslaugų teikėjo ir mokėtojo atsakomybės padalijimas – 69 straipsnis – Mokėjimo paslaugų naudotojo pareigos – Didelis nerūpestingumas – Mokėjimo paslaugų teikėjo atsisakymas nedelsiant grąžinti mokėtojui neautorizuotos operacijos sumą, motyvuojant tuo, kad mokėtojas dėl didelio neatsargumo sudarė sąlygas įvykdyti šią operaciją “

Byloje C‑70/25 (Tukowiecka)(i)

dėl Sąd Rejonowy w Koszalinie (Košalino apylinkės teismas, Lenkija) 2025 m. sausio 23 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2025 m. vasario 3 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

N.O.

prieš

PKO BP S.A.

TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas F. Biltgen, teisėjai S. Gervasoni, A. Kumin, I. Ziemele ir M. Bošnjak (pranešėjas),

generalinis advokatas A. Rantos,

kancleris V. Di Bucci,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        PKO BP S.A., atstovaujamos radcowie prawni M. Trepka ir M. Wurm ir adwokaci Ł. Hejmej ir A. Szczęśniak,

–        Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–        Čekijos vyriausybės, atstovaujamos J. Očková ir M. Smolek ir J. Vláčil,

–        Italijos vyriausybės, atstovaujamos S. Fiorentino, padedamas avvocato dello Stato G. Iappelli,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos G. Goddin ir J. Szczodrowski,

susipažinęs su 2026 m. kovo 5 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2366 dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2002/65/EB, 2009/110/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 ir panaikinama Direktyva 2007/64/EB (OL L 337, 2015, p. 35; klaidų ištaisymas OL L 102, 2018, p. 97) (toliau – Direktyva 2015/2366), 73 straipsnio 1 dalies ir 74 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant fizinio asmens N.O. ir banko PKO BP S.A. ginčą dėl pastarojo atsisakymo grąžinti N.O. neautorizuotos mokėjimo operacijos sumą.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

 Direktyva 2007/64/EB

3        2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/64/EB dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, iš dalies keičiančios direktyvas 97/7/EB, 2002/65/EB, 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančios Direktyvą 97/5/EB (OL L 319, 2007, p. 1), 60 straipsnio „Mokėjimo paslaugų teikėjo atsakomybė už nesankcionuotas mokėjimo operacijas“ 1 dalyje buvo numatyta:

„Valstybės narės turi užtikrinti, kad, nedarant poveikio 58 straipsniui, nesankcionuotos mokėjimo operacijos atveju mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas nedelsdamas mokėtojui sugrąžintų nesankcionuotos mokėjimo operacijos sumą ir atitinkamais atvejais atstatytų mokėjimo sąskaitos, iš kurios ta suma nurašyta, likutį, kuris būtų, jeigu nesankcionuota mokėjimo operacija nebūtų buvusi atlikta.“

 Direktyva 2015/2366

4        Direktyvos 2015/2366 6 ir 71 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

„(6)      siekiant panaikinti reglamentavimo spragas reikėtų nustatyti naujas taisykles, o kartu numatyti daugiau teisinio aiškumo ir užtikrinti nuoseklų teisės aktų sistemos taikymą visoje [Europos] Sąjungoje. Esamiems ir naujiems rinkos dalyviams reikėtų garantuoti lygiavertes veiklos sąlygas ir taip sudaryti sąlygas naujoms mokėjimo priemonėms patekti į didesnę rinką ir užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą naudojantis tomis mokėjimo paslaugomis visoje Sąjungoje. Dėl to turėtų padidėti veiksmingumas visoje mokėjimo sistemoje ir išaugti mokėjimo paslaugų pasirinkimas ir skaidrumas, taip pat kartu padidėti vartotojų pasitikėjimas suderinta mokėjimų rinka;

<...>

(71)      neautorizuotos mokėjimo operacijos atveju mokėjimo paslaugų teikėjas turėtų nedelsdamas grąžinti mokėtojui tos operacijos sumą. Tačiau kai yra stiprus įtarimas, kad dėl mokėjimo paslaugų vartotojo nesąžiningo elgesio yra atlikta neautorizuota operacija, ir kai tas įtarimas grindžiamas objektyviomis priežastimis, apie kurias pranešama atitinkamai nacionalinei institucijai, mokėjimo paslaugų teikėjas prieš grąžindamas lėšas mokėtojui turėtų turėti galimybę per pagrįstą laikotarpį atlikti tyrimą. Kad mokėtojas būtų apsaugotas nuo bet kokių nepatogumų, grąžintos sumos įskaitymo į sąskaitą data turėtų būti ne vėlesnė nei data, kada suma nurašyta nuo sąskaitos. Siekiant paskatinti mokėjimo paslaugų vartotoją nepagrįstai nedelsiant pranešti mokėjimo paslaugų teikėjui apie mokėjimo priemonės vagystę arba praradimą ir taip sumažinti neautorizuotų mokėjimo operacijų riziką, vartotojas turėtų būti atsakingas tik už labai ribotą sumą, išskyrus mokėjimo paslaugų vartotojo sukčiavimo ar didelio neatsargumo atvejus. Šiuo atveju tinkama suma siekiant užtikrinti suderintą ir aukšto lygio vartotojų apsaugą Sąjungoje yra 50 EUR. Atsakomybės neturėtų būti, kai mokėtojas nežino apie mokėjimo priemonės praradimą, vagystę ar neteisėtą pasisavinimą. Be to, kai vartotojai praneša mokėjimo paslaugų teikėjui, kad jų mokėjimo priemonei galėjo kilti pavojus, nebeturėtų būti reikalaujama, kad mokėjimo paslaugų vartotojai padengtų vėliau atsiradusius nuostolius, susijusius su neautorizuotu tos priemonės panaudojimu. Ši direktyva neturėtų turėti įtakos paslaugų teikėjo atsakomybei už techninį savo produktų saugumą.“

5        Šios direktyvos 1 straipsnio „Dalykas“ 2 dalies b punkte numatyta:

„Šioje direktyvoje taip pat nustatomos taisyklės dėl:

<...>

b)      atitinkamų mokėjimo paslaugų vartotojų ir mokėjimo paslaugų teikėjų teisių ir pareigų, susijusių su mokėjimo paslaugų teikimu kaip reguliariu užsiėmimu arba verslo veikla.“

6        Šios direktyvos 69 straipsnyje „Mokėjimo paslaugų vartotojo pareigos, susijusios su mokėjimo priemonėmis ir personalizuotais saugumo požymiais“ nustatyta:

„1.      Mokėjimo paslaugų vartotojas, turintis teisę naudoti mokėjimo priemonę:

a)      naudojasi mokėjimo priemone, laikydamasis mokėjimo priemonės išleidimą ir naudojimą reglamentuojančių sąlygų, kurios turi būti objektyvios, nediskriminacinės ir proporcingos;

b)      sužinojęs apie mokėjimo priemonės praradimą, vagystę, neteisėtą pasisavinimą ar neautorizuotą naudojimą, nepagrįstai nedelsdamas praneša apie tai mokėjimo paslaugų teikėjui arba pastarojo nurodytam subjektui.

2.      1 dalies a punkte nurodytais tikslais mokėjimo paslaugų vartotojas iš karto, gavęs mokėjimo priemonę, visų pirma imasi visų pagrįstų veiksmų, kad apsaugotų savo personalizuotus saugumo požymius.“

7        Tos pačios direktyvos 71 straipsnio „Pranešimas apie neautorizuotas ar netinkamai įvykdytas mokėjimo operacijas ir jų ištaisymas“ 1 dalyje įtvirtinta:

„Mokėjimo paslaugų teikėjas neautorizuotų ar netinkamai įvykdytų mokėjimo operacijų ištaisymą mokėjimo paslaugų vartotojui atlieka tik tuo atveju, jei mokėjimo paslaugų vartotojas, sužinojęs apie visas tokias mokėjimo operacijas, dėl kurių gali būti pateikiami reikalavimai, įskaitant 89 straipsnyje nurodytus reikalavimus, praneša mokėjimo paslaugų teikėjui nepagrįstai nedelsdamas ir ne vėliau kaip per 13 mėnesių nuo nurašymo iš sąskaitos datos[.]

<...>“

8        Direktyvos 2015/2366 72 straipsnyje „Mokėjimo operacijų autentiškumo patvirtinimo ir įvykdymo įrodymas“ 2 dalyje nustatyta:

„Jei mokėjimo paslaugų vartotojas neigia autorizavęs įvykdytą mokėjimo operaciją, mokėjimo paslaugų teikėjo, įskaitant atitinkamais atvejais mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėją, užregistruotas mokėjimo priemonės naudojimas pats savaime nebūtinai yra pakankamas įrodymas, kad mokėtojas autorizavo mokėjimo operaciją ar kad mokėtojas veikė nesąžiningai arba tyčia ar dėl didelio neatsargumo neįvykdė vienos ar kelių savo pareigų pagal 69 straipsnį. Mokėjimo paslaugų teikėjas, o atitinkamais atvejais ir mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėjas pateikia įrodymų, patvirtinančių mokėjimo paslaugų vartotojo sukčiavimą arba didelį neatsargumą.“

9        Šios direktyvos 73 straipsnio „Mokėjimo paslaugų teikėjo atsakomybė už neautorizuotas mokėjimo operacijas“ 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad, nedarant poveikio 71 straipsniui, neautorizuotos mokėjimo operacijos atveju mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas nedelsdamas ir bet kuriuo atveju ne vėliau kaip iki kitos darbo dienos pabaigos po to, kai sužino arba būna informuotas apie operaciją, mokėtojui sugrąžintų neautorizuotos mokėjimo operacijos sumą, išskyrus atvejus, kai mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas turi pagrįstų priežasčių įtarti sukčiavimą ir tas priežastis raštu pateikia atitinkamai nacionalinei institucijai. Kai taikytina, mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas atstato mokėjimo sąskaitos, iš kurios ta suma nurašyta, likutį, kuris būtų buvęs, jeigu neautorizuota mokėjimo operacija nebūtų buvusi įvykdyta. Tokiu būdu taip pat užtikrinama, kad sumos įskaitymo į mokėtojo mokėjimo sąskaitą data būtų ne vėlesnė nei data, kai ta suma nurašyta nuo sąskaitos.“

10      Minėtos direktyvos 74 straipsnio „Mokėtojo atsakomybė už neautorizuotas mokėjimo operacijas“ 1 dalyje nurodyta:

„Nukrypstant nuo 73 straipsnio, mokėtojui gali tekti 50 EUR maksimalios sumos neviršijantys su neautorizuotomis mokėjimo operacijomis susiję nuostoliai, patirti dėl prarastos ar pavogtos mokėjimo priemonės panaudojimo arba dėl neteisėto jos pasisavinimo.

Pirma pastraipa netaikoma, jei:

a)      mokėtojas negalėjo pastebėti mokėjimo priemonės praradimo, vagystės arba neteisėto pasisavinimo iki mokėjimo įvykdymo, išskyrus atvejus, kai mokėtojas veikė nesąžiningai; arba

b)      nuostolis patirtas dėl mokėjimo paslaugų teikėjo ar išorės subjektų, kuriems perduodamas veiklos vykdymas, darbuotojo, tarpininko, filialo veiksmų ar neveikimo.

Mokėtojui tenka visi su neautorizuotomis mokėjimo operacijomis susiję nuotoliai, jei mokėtojas juos patyrė veikdamas nesąžiningai arba tyčia ar dėl didelio neatsargumo neįvykdo vienos ar kelių pareigų, nustatytų 69 straipsnyje. Tokiais atvejais pirmoje pastraipoje nustatyta maksimali suma netaikoma.

Kai mokėtojas nei veikė nesąžiningai, nei tyčia, bet neįvykdė savo įsipareigojimų pagal 69 straipsnį, valstybės narės gali sumažinti šioje dalyje nurodytą atsakomybę, atsižvelgdamos visų pirma į personalizuotų saugumo požymių pobūdį ir konkrečias aplinkybes, kuriomis mokėjimo priemonė buvo prarasta, pavogta ar neteisėtai pasisavinta.“

11      Tos pačios direktyvos 102 straipsnio „AGS procedūros“ 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad būtų nustatytos tinkamos, nepriklausomos, nešališkos, skaidrios ir veiksmingos AGS procedūros, skirtos mokėjimo paslaugų vartotojų ir mokėjimo paslaugų teikėjų ginčams dėl pagal šios direktyvos III ir IV antraštines dalis kylančių teisių ir pareigų spręsti, pagal atitinkamą nacionalinę ir Sąjungos teisę, <...> atitinkamais atvejais pasitelkiant esamas kompetentingas įstaigas. Valstybės narės užtikrina, kad AGS procedūros būtų taikomos mokėjimo paslaugų teikėjams.“

12      Direktyvos 2015/2366 107 straipsnio „Visiškas suderinimas“ 1 dalyje nustatyta:

„1.      Nedarant poveikio 2 straipsniui, 8 straipsnio 3 daliai, 32 straipsniui, 38 straipsnio 2 daliai, 42 straipsnio 2 daliai, 55 straipsnio 6 daliai, 57 straipsnio 3 daliai, 58 straipsnio 3 daliai, 61 straipsnio 2 ir 3 dalims, 62 straipsnio 5 daliai, 63 straipsnio 2 ir 3 dalims, 74 straipsnio 1 dalies ketvirtai pastraipai ir 86 straipsniui, kai šioje direktyvoje numatytos suderintos nuostatos, valstybės narės negali toliau taikyti arba nustatyti kitų nuostatų, nei nustatytos šioje direktyvoje.“

 Lenkijos teisė

13      2011 m. rugpjūčio 19 d. Ustawa o usługach płatniczych (Mokėjimo paslaugų įstatymas) (Dz. U., Nr. 199, 1175 pozicija) su pakeitimais (Dz. U., 2024 m., 30 pozicija), kuriuo į Lenkijos teisės sistemą perkeliami Direktyvos 2015/2366 73 ir 74 straipsniai, 46 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatyta:

„1.      Pagal 44 straipsnio 2 dalį neautorizuotos mokėjimo operacijos atveju mokėtojo paslaugų teikėjas nedelsdamas, tačiau bet kuriuo atveju ne vėliau kaip iki darbo dienos, einančios po dienos, kurią buvo nustatyta, kad neautorizuotos operacijos suma buvo nurašyta nuo mokėtojo sąskaitos, pabaigos arba po atitinkamo pranešimo gavimo dienos, grąžina mokėtojui neautorizuotos mokėjimo operacijos sumą, išskyrus atvejus, kai mokėtojo paslaugų teikėjas turi pagrįstų ir tinkamai dokumentais patvirtintų priežasčių įtarti sukčiavimą ir apie tai raštu praneša baudžiamojo persekiojimo institucijoms. Kai mokėtojas naudojasi mokėjimo sąskaita, mokėtojo paslaugų teikėjas atkuria mokėjimo sąskaitos, iš kurios ta suma nurašyta, likutį, kuris būtų buvęs, jeigu neautorizuota mokėjimo operacija nebūtų buvusi įvykdyta. Sumos įskaitymo į mokėtojo mokėjimo sąskaitą data turi būti ne vėlesnė nei data, kai ta suma buvo nurašyta nuo sąskaitos. <...>

3.      Mokėtojas visiškai atsako už neautorizuotas mokėjimo operacijas jeigu jų atlikimą lėmė jo tyčiniai veiksmai arba jis dėl tyčinio ar didelio neatsargumo pažeidė vieną ar daugiau 42 straipsnyje nurodytų pareigų.“

 Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

14      Ieškovė pagrindinėje byloje sudarė einamosios sąskaitos tvarkymo sutartį su Lenkijoje įsteigtu banku PKO BP.

15      Ji nukentėjo nuo sukčiavimo, nes nenustatytas asmuo ją apgavo; apsimetęs, kad yra suinteresuotas pirkti internetiniame aukcionų portale jos parduodamą daiktą, jis nusiuntė jai nuorodą, kuri turėjo sudaryti įspūdį, kad ji yra iš aukcionų portalo ir skirta pardavimui patvirtinti. Dėl to ieškovė apsilankė interneto svetainėje, klaidinančiai panašioje į jos banko interneto svetainę, ir įvedė savo elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenis. Taip gauti duomenys leido tam asmeniui iš ieškovės sąskaitos į jo turimą sąskaitą pervesti 3 000 Lenkijos zlotų (PLN) (apie 705 EUR). Šis asmuo autorizavo mokėjimo operaciją, naudodamas apgaulės būdu gautą iš ieškovės gautą SMS kodą.

16      Kitą dieną ieškovė pagrindinėje byloje sužinojo apie sukčiavimą ir nedelsdama pranešė PKO BP ir policijai apie neautorizuotą mokėjimo operaciją. Sukčiavusio asmens tapatybė nebuvo nustatyta.

17      PKO BP atsisakė grąžinti ieškovei pagrindinėje byloje neautorizuotos mokėjimo operacijos sumą, motyvuodamas, be kita ko, tuo, kad jos patirta žala atsirado, nes dėl didelio neatsargumo ji neįvykdė pareigos rūpestingai saugoti nagrinėjamą mokėjimo priemonę ir neleisti ja naudotis leidimo neturintiems asmenims.

18      Vėliau ieškovė pagrindinėje byloje kreipėsi į Sąd Rejonowy w Koszalinie (Košalino apylinkės teismas, Lenkija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, su prašymu priteisti iš PKO BP 3 000 PLN (apie 705 EUR) sumą.

19      Grįsdama savo prašymą ieškovė pagrindinėje byloje teigia, kad PKO BP, kaip mokėjimo paslaugų teikėjas, privalėjo nedelsiant grąžinti jai neautorizuotos mokėjimo operacijos sumą, nebent yra pagrįstų priežasčių įtarti, kad mokėtojas sukčiavo.

20      PKO BP savo ruožtu teigia, kad mokėtojo pareigų nevykdymas dėl didelio neatsargumo taip pat yra priežastis, dėl kurios mokėjimo paslaugų teikėjas atleidžiamas nuo pareigos grąžinti neautorizuotos mokėjimo operacijos sumą. Šiuo klausimu jis tvirtina, kad gali savarankiškai įvertinti visas savo atsakomybės už tokią operaciją sąlygas ir kad yra atleidžiamas nuo šios pareigos grąžinti, jei įrodo tokį mokėtojo neatsargumą.

21      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Direktyvoje 2015/2366 ir nacionalinėse nuostatose, kuriomis ji perkeliama į Lenkijos teisės sistemą, įtvirtintas bendrasis principas, pagal kurį mokėjimo paslaugų teikėjas prisiima visą riziką, susijusią su neautorizuotomis mokėjimo operacijomis. Jo teigimu, šis paslaugų teikėjas, kaip verslininkas, turi užtikrinti operacijų saugumą nuo sukčiavimo rizikos ir jam patikėtų lėšų apsaugą.

22      Be to, šis teismas pažymi, kad tiek pagal šią direktyvą, tiek pagal nacionalines nuostatas mokėtojui suteikiama teisė į neautorizuotų operacijų sumos grąžinimą, o tai reiškia teisę nedelsiant susigrąžinti taip prarastas lėšas. Ši teisė gali būti apribota tik tuo atveju, jei yra pagrįstų įtarimų, kad mokėtojas sukčiavo, ir apie tokį sukčiavimą pranešama kompetentingoms nacionalinėms institucijoms.

23      Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Lenkijos teismuose bankai nebuvo pareiškę ieškinių, kuriais siekiama, kad iš vartotojo būtų priteista grąžinti neautorizuotų mokėjimo operacijų sumą, motyvuojant tuo, kad jis elgėsi labai neatsargiai. Tačiau juose pareikšta daug vartotojų ieškinių bankams dėl to, kad šie atsisakė grąžinti tokių operacijų sumą.

24      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, tokia situacija įrodo, kad tai, jog mokėjimo paslaugų teikėjai taiko teisės į grąžinimą išimtis, neautorizuotų mokėjimo operacijų atveju tapo taisykle. Paprastai jie negrąžina tokių operacijų sumos, todėl būtent mokėtojai, visų pirma vartotojai, turi ginti savo teisę į grąžinimą nacionaliniuose teismuose.

25      Šiomis aplinkybėmis tas teismas mano, kad PKO BP siūlomas Direktyvos 2015/2366 aiškinimas neleistų pasiekti mokėtojo apsaugos tikslo, kurio siekiama šios direktyvos nuostatose įtvirtinta pareiga nedelsiant grąžinti neautorizuotos mokėjimo operacijos sumą. Todėl jis teigia, kad šios nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiama mokėjimo paslaugų teikėjui atsisakyti nedelsiant grąžinti neautorizuotos mokėjimo operacijos sumą, motyvuojant tuo, kad dėl šios operacijos mokėtojo patirta žala atsirado dėl jo didelio neatsargumo.

26      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad dėl tokio aiškinimo mokėjimo paslaugų teikėjui, kuris yra verslininkas, o ne mokėtojui, kuris dažnai yra vartotojas, tektų našta, susijusi su jo atsakomybės ginčijimu, be kita ko, kiek tai susiję su bylos iškėlimu, teismo mokesčiais, įrodymų rinkimu ir procesinių dokumentų rengimu.

27      Tokiomis aplinkybėmis Sąd Rejonowy w Koszalinie (Košalino apylinkės teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [Direktyvos 2015/2366] 73 straipsnio 1 dalies, siejamos su 74 straipsnio 1 dalimi, nuostatos turi būti suprantamos taip, kad mokėjimo paslaugų teikėjas gali atsisakyti nedelsiant grąžinti mokėtojui neautorizuotos mokėjimo operacijos sumą, jeigu mokėtojas patyrė nuostolių, susijusių su neautorizuota mokėjimo operacija, dėl didelio neatsargumo vykdant 69 straipsnyje nustatytas pareigas?“

 Dėl prejudicinio klausimo

28      Vieninteliu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2015/2366 73 straipsnio 1 dalis ir 74 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad mokėjimo paslaugų teikėjas gali atsisakyti nedelsdamas grąžinti mokėtojui neautorizuotos mokėjimo operacijos sumą dėl to, kad šis mokėtojas dėl didelio neatsargumo sudarė sąlygas šiai operacijai įvykti, pažeisdamas jam pagal šios direktyvos 69 straipsnį tenkančias pareigas.

29      Remiantis suformuota jurisprudencija, aiškinant Sąjungos teisės nuostatas svarbu atsižvelgti ne tik į šių nuostatų tekstą, bet ir į jų kontekstą bei teisės aktų, kuriuose jos įtvirtintos, tikslus (šiuo klausimu žr. 1983 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Merck, 292/82, EU:C:1983:335, 12 punktą ir 2025 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimo Veracash, C‑665/23, EU:C:2025:598, 34 punktą). Sąjungos teisės nuostatos genezė taip pat gali atskleisti svarbių jos aiškinimo aplinkybių (2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo CRCAM, C‑337/20, EU:C:2021:671, 31 punktas).

30      Dėl pažodinio aiškinimo reikia pažymėti, kad Direktyvos 2015/2366 73 ir 74 straipsniuose atitinkamai reglamentuojama mokėjimo paslaugų teikėjo ir mokėtojo atsakomybė už neautorizuotas mokėjimo operacijas.

31      Taigi, pirma, iš šios direktyvos 73 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, kad mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas iš esmės mokėtojui grąžina neautorizuotos mokėjimo operacijos sumą iš karto po to, kai sužino apie operaciją arba yra apie ją informuotas, ir bet kuriuo atveju ne vėliau kaip iki kitos darbo dienos pabaigos.

32      Ši grąžinimo pareiga taikoma „nedarant poveikio minėtos direktyvos 71 straipsniui“, kurio 1 dalyje numatyta, kad mokėjimo paslaugų teikėjas ištaiso neautorizuotą ar netinkamai įvykdytą mokėjimo operaciją tik tuo atveju, jei mokėjimo paslaugų vartotojas nepagrįstai nedelsdamas apie tai jam praneša.

33      Be to, svarbu pažymėti, kad tos pačios direktyvos 73 straipsnio 1 dalies formuluotėje numatyta tik viena pareigos nedelsiant grąžinti lėšas išimtis, t. y. prielaida, kad mokėjimo paslaugų teikėjas turi pagrįstų priežasčių įtarti sukčiavimą ir jei apie šias priežastis raštu praneša atitinkamai nacionalinei institucijai.

34      Darytina išvada, kad Direktyvos 2015/2366 73 straipsnio 1 dalyje nenumatyta jokios pareigos nedelsiant grąžinti lėšas išimties, kai įtariama, kad mokėtojas dėl didelio neatsargumo sudarė galimybę atlikti neautorizuotą mokėjimo operaciją, pažeisdamas savo pareigas pagal šios direktyvos 69 straipsnį.

35      Kiek tai susiję su Direktyvos 2015/2366 74 straipsnio 1 dalimi, pažymėtina, kad pagal jos pirmas dvi pastraipas valstybėms narėms leidžiama, nukrypstant nuo šios nuostatos, įpareigoti mokėtoją iki 50 EUR padengti nuostolius, susijusius su neautorizuotomis operacijomis, atsiradusiomis dėl mokėjimo priemonės praradimo, vagystės ar neteisėto naudojimo, išskyrus atvejus, kai mokėtojas negalėjo nustatyti tokių veiksmų iki mokėjimo. Jos trečioje pastraipoje numatyta, kad mokėtojui tenka visi su neautorizuotomis mokėjimo operacijomis susiję nuotoliai, jei mokėtojas jų patyrė veikdamas nesąžiningai ar tyčia arba dėl didelio neatsargumo neįvykdė vienos ar kelių pareigų, nustatytų tos pačios direktyvos 69 straipsnyje. Tarp šių pareigų, be kita ko, yra šio 69 straipsnio 2 dalyje nurodyta pareiga imtis visų pagrįstų priemonių, kad būtų užtikrintas jo individualių saugumo duomenų konfidencialumas.

36      Be to, pagal Direktyvos 2015/2366 74 straipsnio 1 dalies ketvirtą pastraipą valstybėms narėms leidžiama apriboti mokėtojo atsakomybę, kai mokėtojas neveikė nesąžiningai ir tyčia nepažeidė jam pagal šios direktyvos 69 straipsnį jam tenkančių pareigų. Vis dėlto nei nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nei Teisingumo Teismui pateiktose pastabose negalima konstatuoti, kad Lenkijos Respublika pasinaudojo šia galimybe.

37      Taigi, apibrėžiant atitinkamas mokėjimo paslaugų teikėjo ir mokėtojo teises ir pareigas, pagal minėtos direktyvos 73 ir 74 straipsnius rizika paskirstoma tarp jų.

38      Dėl atitinkamai Direktyvos 2015/2366 73 ir 74 straipsniuose numatytų pareigų sąsajos reikia konstatuoti, kad iš šios direktyvos 74 straipsnio 1 dalies formuluotės negalima vienareikšmiškai nustatyti joje numatytos išimties apimties. Remiantis pirmuoju aiškinimu, ji taikoma šios direktyvos 73 straipsnio 1 dalyje numatytai pareigai nedelsiant grąžinti sumą tuo atveju, kai mokėtojas dėl didelio neatsargumo neįvykdė pareigų, numatytų šios direktyvos 69 straipsnyje. Remiantis antruoju aiškinimu, ši išimtis susijusi tik su grąžinimo galutiniu pobūdžiu, nes mokėjimo paslaugų teikėjas privalo pirmiausia nedelsdamas atlikti šį grąžinimą, o tik tada, jei reikia, antruoju etapu reikalauti iš mokėtojo atlyginti nuostolius, susijusius su neautorizuotomis operacijomis, pasinaudodamas šiam tikslui numatytomis teisinėmis priemonėmis.

39      Dėl Direktyvos 2015/2366 73 ir 74 straipsnių konteksto reikia, pirma, pabrėžti, kad jos 71 konstatuojamojoje dalyje kalbama apie atvejį, kai mokėjimo paslaugų teikėjas turi pagrįstų priežasčių įtarti, kad mokėjimo paslaugų vartotojas sukčiavo, ir raštu praneša kompetentingai nacionalinei institucijai objektyvias priežastis, kuriomis grindžiami šie įtarimai. Atrodo, kad ši 71 konstatuojamoji dalis patvirtina aiškinimą, jog vienintelė pareigos nedelsiant grąžinti išimtis yra aiškiai numatyta šios direktyvos 73 straipsnio 1 dalyje.

40      Kita vertus, reikia priminti, kad, paskirstant įrodinėjimo pareigą, pagal minėtos direktyvos 72 straipsnio 2 dalį mokėjimo paslaugų teikėjui tenka pareiga įrodyti didelį mokėtojo neatsargumą. Šis įrodinėjimo pareigos paskirstymas atspindi bendrą tos pačios  73 ir 74 straipsniuose nustatytos tvarkos struktūrą, kuria siekiama sustiprinti mokėtojui suteikiamą apsaugą neautorizuotų mokėjimo operacijų atveju.

41      Iš tiesų tokia taisyklė patvirtina, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė užtikrinti Direktyvos 2015/2366 73 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos ir procedūrinių taisyklių, skirtų veiksmingam jos įgyvendinimui užtikrinti, nuoseklumą.

42      Taigi iš to, kas išdėstyta šio sprendimo 39–41 punktuose, matyti, kad šios direktyvos 73 ir 74 straipsnių konteksto analizė patvirtina aiškinimą, pagal kurį šie 73 ir 74 straipsniai reglamentuoja skirtingus neautorizuotų mokėjimo operacijų sumos grąžinimo procedūros aspektus taip, kad 73 straipsnyje mokėjimo paslaugų teikėjui nustatyta pareiga nedelsiant grąžinti šią sumą, o 74 straipsnyje reglamentuojamas atsakomybės paskirstymas tarp šio teikėjo ir mokėtojo vėlesniame etape, kaip matyti iš šio sprendimo 38 punkte aprašyto mechanizmo.

43      Dėl Direktyva 2015/2366 siekiamų tikslų reikia priminti, kad, kaip matyti iš jos 1 straipsnio 2 dalies b punkto, ja, be kita ko, nustatomos atitinkamos mokėjimo paslaugų vartotojų ir mokėjimo paslaugų teikėjų teisės ir pareigos teikiant tokias paslaugas vykdant įprastą ar profesinę veiklą.

44      Taigi šia direktyva, kaip nurodyta jos 6 konstatuojamojoje dalyje, siekiama užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį (šiuo klausimužr. 2020 m. lapkričio 11 d. Sprendimo DenizBank, C‑287/19, EU:C:2020:897, 102 punktą ir 2024 m. liepos 11 d. Sprendimo Eurobank Bulgaria, C‑409/22, EU:C:2024:600, 79 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

45      Jeigu Direktyvos 2015/2366 74 straipsnio 1 dalis būtų aiškinama taip, kad pagal ją mokėjimo paslaugų teikėjas atleidžiamas nuo pareigos nedelsiant grąžinti sumą, kaip numatyta šios direktyvos 73 straipsnio 1 dalyje, kai mokėtojas dėl didelio neatsargumo neįvykdė jam pagal šios direktyvos 69 straipsnį tenkančių pareigų, ne tik mokėtojo pareiga nedelsiant grąžinti sumą taptų neveiksminga, bet ir šis vartotojas būtų priverstas prireikus ginti savo teises kompetentinguose teismuose ir patirti dėl to atsiradusius nepatogumus, ir, be kita ko, galimas procesines išlaidas. Toks atsakomybės ir rizikos paskirstymas mokėtojo nenaudai atrodo sunkiai suderinamas su tikslu užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį, kaip priminta šio sprendimo 44 punkte.

46      Vis dėlto Direktyvos 2015/2366 74 straipsnio 1 dalies aiškinimas, kad pagal ją mokėjimo paslaugų teikėjas neatleidžiamas nuo pareigos atlikti grąžinimą nedelsiant, atitinka tikslą užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį. Pagal ją nedraudžiama mokėjimo paslaugų teikėjui vėliau reikalauti, kad mokėtojas, laikydamasis šios direktyvos 74 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų, atlygintų nuostolius, susijusius su neautorizuotomis mokėjimo operacijomis, kai šie nuostoliai atsirado dėl mokėtojo didelio neatsargumo pažeidžiant mokėtojo pareigas pagal minėtos direktyvos 69 straipsnį.

47      Darytina išvada, kad Direktyva 2015/2366 siekiami tikslai patvirtina aiškinimą, pagal kurį aplinkybė, jog mokėjimo paslaugų teikėjas mano, kad mokėtojas dėl didelio neatsargumo neįvykdė jam pagal šios direktyvos 69 straipsnį tenkančių pareigų, negali atleisti jo nuo minėtos direktyvos 73 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos nedelsiant grąžinti lėšas.

48      Dėl Direktyvos 2015/2366 genezės reikia pažymėti, kad šios direktyvos 73 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka iš esmės skiriasi nuo anksčiau Direktyvoje 2007/64 nustatytos tvarkos, kiek tai susiję su pareigos nedelsiant grąžinti lėšas išimtimis.

49      Iš tiesų Direktyvos 2007/64 60 straipsnyje, kuriame buvo reglamentuojama mokėjimo paslaugų teikėjo atsakomybė už neautorizuotas mokėjimo operacijas, nenumatyta jokios aiškios šios pareigos išimties. Tas pats pasakytina apie Europos Komisijos pasiūlymą, lėmusį teisėkūros procesą, pasibaigusį priėmus Direktyvą 2015/2366 [COM (2013) 547 galutinis]. Tik per šį procesą Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė konkrečią pareigos grąžinti nedelsiant išimtį, kai mokėjimo paslaugų teikėjas turi pagrįstų priežasčių įtarti sukčiavimą, neleisdamas valstybėms narėms palikti galioti ar priimti nuostatų, kurios skirtųsi nuo Direktyvos 2015/2366 nuostatų, kaip matyti iš jos 107 straipsnio 1 dalies.

50      Galiausiai reikia pažymėti, kad, priešingai, nei savo rašytinėse pastabose teigia Čekijos ir Italijos vyriausybės, šio sprendimo 47 punkte pateiktu aiškinimu negalima apeiti Direktyvos 2015/2366 102 straipsnio 1 dalyje nurodyto alternatyvaus ginčų sprendimo mechanizmo.

51      Šiuo aspektu, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 51 punkte, svarbu pabrėžti, kad šis mechanizmas neapsiriboja tik ginčų, susijusių su šios direktyvos 73 straipsnyje numatytu grąžinimu nedelsiant, sprendimu, bet apima visų rūšių ginčus, patenkančius į šios direktyvos III ir IV dalis. Iš to matyti, kad tokio mechanizmo buvimas negali būti vertinamas nei kaip būtinas vienos minėtos direktyvos nuostatos, būtent jos 73 straipsnio, įgyvendinimo papildymas, nei atitinkamai kaip prilygstantis privalomam mechanizmui, skirtam patikrinti, ar laikomasi toje pačioje direktyvoje 69 straipsnyje numatytų pareigų.

52      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į prejudicinį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2015/2366 73 straipsnio 1 dalis ir 74 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad mokėjimo paslaugų teikėjas negali atsisakyti nedelsdamas grąžinti mokėtojui neautorizuotos mokėjimo operacijos sumą dėl to, kad šis mokėtojas dėl didelio neatsargumo sudarė sąlygas šiai operacijai įvykti, pažeisdamas jam pagal šios direktyvos 69 straipsnį tenkančias pareigas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

53      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2366 dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2002/65/EB, 2009/110/EB, 2013/36/ES ir Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 ir panaikinama Direktyva 2007/64/EB, 73 straipsnio 1 dalis ir 74 straipsnio 1 dalis

turi būti aiškinamos taip:

mokėjimo paslaugų teikėjas negali atsisakyti nedelsdamas grąžinti mokėtojui neautorizuotos mokėjimo operacijos sumą dėl to, kad šis mokėtojas dėl didelio neatsargumo sudarė sąlygas šiai operacijai įvykti, pažeisdamas jam pagal Direktyvos 2015/2366 69 straipsnį tenkančias pareigas.

Parašai.


*      Proceso kalba: lenkų.


i      Šios bylos pavadinimas išgalvotas. Jis neatitinka jokios bylos šalies tikrojo vardo, pavardės ar pavadinimo.