Laikina versija
TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2026 m. spalio 15 d.(*)
„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Europos Sąjungos privilegijos ir imunitetai – SESV 343 straipsnis – Protokolas (Nr. 7) dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų – Sąjungos pareigūnai ir kiti tarnautojai – 12 straipsnis – Neapmokestinimas nacionaliniais mokesčiais – Dovanojimo mokesčiai – 13 straipsnio pirma pastraipa – Apmokestinimas šiais mokesčiais pareigūno gyvenamosios vietos valstybėje narėje, kuri nėra nei kilmės valstybė, nei valstybė, kurioje pareigūnas eina pareigas – Sąjungos pareigūnų ir kitų tarnautojų nuolatinė gyvenamoji vieta mokesčių mokėjimo tikslais “
Byloje C‑275/25 (Kolwager)(i)
dėl Bundesfinanzhof (Federalinis finansų teismas, Vokietija) 2024 m. lapkričio 20 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2025 m. balandžio 9 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Finanzamt B
prieš
A
TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas F. Biltgen, teisėjai S. Gervasoni (pranešėjas), A. Kumin, I. Ziemele ir M. Bošnjak,
generalinis advokatas N. Emiliou,
kancleris V. Di Bucci,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– A, atstovaujamo Rechtsanwalt D. Salm,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller ir P.‑L. Krüger,
– Europos Komisijos, atstovaujamos M. Heller ir L. Hohenecker,
susipažinęs su 2026 m. balandžio 23 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Protokolo (Nr. 7) dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų (OL C 326, 2012, p. 266) (toliau – Protokolas Nr. 7) 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmo sakinio išaiškinimo.
2 Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant Europos investicijų banko (EIB) darbuotojo A ir Finanzamt B (mokesčių administratorius, Vokietija) ginčą dėl dovanojimo mokesčio mokėjimo Vokietijoje.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
SESV
3 SESV 343 straipsnyje nurodyta:
„Valstybių narių teritorijose [Europos] Sąjunga 1965 m. balandžio 8 d. Protokole dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų nustatytomis sąlygomis naudojasi privilegijomis ir imunitetais, kurie yra būtini jos uždaviniams atlikti. Tas pats taikoma Europos centriniam bankui ir Europos investicijų bankui.“
Protokolas Nr. 7
4 Protokole Nr. 7 yra vienintelė konstatuojamoji dalis, kuri suformuluota taip:
„Atsižvelgdamos į tai, kad pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 343 straipsnį ir Europos atominės bendrijos steigimo sutarties (EAEB) 191 straipsnį Europos Sąjunga ir EAEB valstybių narių teritorijose naudojasi privilegijomis ir imunitetais, kurie yra būtini jų uždaviniams atlikti[.]“
5 Šio protokolo 12 straipsnyje įtvirtinta:
„Remiantis Europos Parlamento ir [Europos Sąjungos] Tarybos pagal įprastą teisėkūros procedūrą priimtais reglamentais nustatytomis sąlygomis ir tvarka bei pasikonsultavus su atitinkamomis institucijomis Sąjungos pareigūnai ir kiti tarnautojai moka Sąjungai mokesčius nuo iš Sąjungos gaunamos algos, darbo užmokesčio ir kito atlyginimo.
Iš Sąjungos gaunamai algai, darbo užmokesčiui ir kitam atlyginimui netaikomi nacionaliniai mokesčiai.“
6 Minėto protokolo 13 straipsnyje nustatyta:
„Pajamų mokesčio, turto mokesčio ir palikimo mokesčio taikymo tikslais bei tarp Sąjungos valstybių narių pasirašytų sutarčių dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo taikymo tikslais Sąjungos pareigūnai ir kiti tarnautojai, kurie vien tik todėl, kad eina pareigas Sąjungos tarnyboje, įgyja gyvenamąją vietą kitos valstybės narės nei šalies, kur prieš pradedant eiti pareigas buvo jų nuolatinė gyvenamoji vieta mokesčių mokėjimo tikslais, teritorijoje, yra laikomi, tiek šalyje, kurioje faktiškai gyvena, tiek toje, kurioje yra jų nuolatinė gyvenamoji vieta, mokesčių mokėjimo tikslais išlaikiusiais nuolatinę gyvenamąją vietą pastarojoje, jei ji yra Sąjungos narė. Ši nuostata taikoma ir sutuoktiniui, jei šis atskirai neužsiima apmokama veikla, bei vaikams, kuriuos išlaiko ir kuriais rūpinasi šiame straipsnyje minimi asmenys.
Pirmesnėje pastraipoje minimiems asmenims priklausantis jų buvimo šalyje esantis kilnojamasis turtas yra atleidžiamas nuo toje šalyje galiojančio palikimo mokesčio; apskaičiuojant palikimo mokestį, tokia nuosavybė yra laikoma esančia nuolatinės gyvenamosios vietos mokesčių mokėjimo tikslais šalyje, atsižvelgiant į trečiųjų šalių teises ir į galimą tarptautinių sutarčių dėl dvigubo apmokestinimo nuostatų taikymą.
Taikant šio straipsnio nuostatas, neatsižvelgiama į nuolatinę gyvenamąją vietą, kurią minėti asmenys įsigijo eidami pareigas kitose tarptautinėse organizacijose.“
7 To paties protokolo 17 straipsnyje įtvirtinta:
„Privilegijos, imunitetai ir lengvatos Sąjungos pareigūnams ir kitiems tarnautojams yra taikomos tiktai Sąjungos labui.
<...>“
8 Protokolo Nr. 7 21 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta:
„Šis Protokolas taip pat taikomas Europos investicijų bankui, jo organų nariams, personalui ir valstybių narių atstovams, dalyvaujantiems Banko veikloje, <...>“
Vokietijos teisė
Paveldimo turto mokesčio ir dovanojimo mokesčio įstatymas
9 Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos Erbschaft- und Schenkungsteuergesetz (Paveldimo turto mokesčio ir dovanojimo mokesčio įstatymas), paskelbto 1997 m. vasario 27 d. (BGBl I, 1997, p. 378), 1 straipsnyje „Apmokestinamieji įvykiai“ nustatyta:
„1. Paveldimo turto mokesčiu (dovanojimo mokesčiu) apmokestinama:
1) įgijimas mirties atveju;
2) dovanojimas inter vivos;
<...>
2. Jei nenustatyta kitaip, šio įstatymo nuostatos dėl įgijimo mirties atveju taip pat taikomos dovanojimo sandoriams ir tiksliniams turto perleidimo sandoriams <...>“
10 Šio įstatymo 2 straipsnyje „Asmens mokestinė prievolė“ nustatyta:
„1. Mokestinė prievolė atsiranda:
1) 1 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose numatytais atvejais už visą įgyjamą turtą, kai palikėjas mirties dieną, dovanotojas dovanojimo sandorio įvykdymo momentu arba įgijėjas mokesčio atsiradimo momentu (9 straipsnis) yra Vokietijos rezidentas (Inländer) (neribota mokestinė prievolė). Rezidentais laikomi:
a) fiziniai asmenys, turintys nuolatinę ar įprastinę gyvenamąją vietą nacionalinėje teritorijoje <...>“
11 Minėto įstatymo 7 straipsnyje „Dovanojimo sandoriai inter vivos“ nustatyta:
„1. Dovanojimo sandoriais inter vivos laikomas:
1) bet koks neatlygintinas turto perleidimas inter vivos, jei gaunantysis dėl to praturtėja perleidžiančiojo sąskaita;
<...>“
12 To paties įstatymo 9 straipsnyje „Prievolės mokėti mokestį atsiradimas“ įtvirtinta:
„1. Prievolės mokėti mokestį atsiradimo momentas yra:
1) kai turtas įgyjamas mirties atveju – palikėjo mirtis, <...>
2) kai vykdomi dovanojimo sandoriai tarp gyvųjų – turto perleidimo momentas <...>“
Mokesčių kodeksas
13 Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos Abgabenordnung (Mokesčių kodeksas), paskelbto 2002 m. spalio 1 d. (BGBl I, 2002, p. 3866; klaidų ištaisymas: BGBl I, 2003, p. 61), 8 straipsnyje „Nuolatinė gyvenamoji vieta“ nustatyta:
„Asmuo turi nuolatinę gyvenamąją vietą ten, kur užima būstą tokiomis sąlygomis, kurios leidžia daryti išvadą, kad jis šį būstą toliau išlaikys ir naudos.“
14 Šio kodekso 9 straipsnyje „Įprastinė gyvenamoji vieta“ įtvirtinta:
„Asmens įprastinė gyvenamoji vieta yra ten, kur jis gyvena tokiomis sąlygomis, kurios rodo, kad jis šioje vietoje ar regione gyvena ne tik laikinai. Gyvenamoji vieta, kurioje asmuo ištisai gyvena ilgiau kaip šešis mėnesius, pagal šį įstatymą visuomet ir nuo pat pradžių laikytina įprastine gyvenamąja vieta; į trumpalaikes pertraukas neatsižvelgiama. Antras sakinys netaikomas, jeigu asmuo toje gyvenamojoje vietoje gyvena tik kaip svečias, poilsio, gydymosi arba kitais privačiais tikslais ir ne ilgiau kaip vienus metus.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
15 A yra EIB darbuotojas nuo 1995 m., kai tam, kad pradėtų eiti pareigas šioje įstaigoje, persikėlė gyventi iš Austrijos į Liuksemburgą. 2010 m. sudaręs santuoką, jis dar kartą persikraustė, kad galėtų gyventi su savo sutuoktine Vokietijoje. Tuo pat metu jis ir toliau naudojosi savo butu Liuksemburge.
16 2013 m. iš Austrijoje gyvenančio brolio jis gavo 300 000 EUR dovaną.
17 2017 m. balandžio 13 d. sprendimu Vokietijos mokesčių administratorius nustatė, kad A už šią dovaną turi sumokėti 56 000 EUR mokestį.
18 Dėl šio sprendimo A pateikė skundą, kuriame rėmėsi Protokolo Nr. 7 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmu sakiniu ir teigė, kad turi būti laikoma, jog jo nuolatinė gyvenamoji vieta mokesčių mokėjimo tikslais yra išimtinai Austrijoje; 2019 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu tas skundas buvo atmestas. Minėtas administratorius laikėsi nuomonės, kad A, be savo nuolatinės gyvenamosios vietos mokesčių mokėjimo tikslais Austrijoje, buvo įgijęs dar vieną nuolatinę gyvenamąją vietą mokesčių mokėjimo tikslais Vokietijoje ir kad pirmoji iš paminėtų nuolatinių gyvenamųjų vietų buvo fiktyvi, todėl Vokietijoje A buvo taikomas neribotas apmokestinimas dovanojimo mokesčiu.
19 2021 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Finanzgericht Rheinland-Pfalz (Reino krašto-Pfalco finansų teismas, Vokietija) patenkino A pateiktą skundą: jis motyvavo tuo, kad Protokolo Nr. 7 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmame sakinyje nustatytas kriterijus, susijęs su gyvenamosios vietos įgijimu kitoje valstybėje nei ta, kurioje yra nuolatinė gyvenamoji vieta mokesčių mokėjimo tikslais, turėjo būti vertinamas tą dieną, kai A pradėjo eiti pareigas Sąjungos tarnyboje. Šio teismo teigimu, vėlesni pokyčiai, konkrečiai – persikraustymas dėl asmeninių priežasčių, neturi reikšmės tol, kol tarnautojas dirba Sąjungos tarnyboje ir jo faktinė gyvenamoji vieta yra geografiškai susijusi su vieta, kurioje jis eina pareigas.
20 Vokietijos mokesčių administratorius Bundesfinanzhof (Federalinis finansų teismas, Vokietija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, pateikė kasacinį skundą, nurodydamas, kad buvo pažeistas Protokolo Nr. 7 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmas sakinys. Tas administratorius teigia, kad ši nuostata netaikoma dovanojimo mokesčiui ir bet kuriuo atveju nėra reikšminga tokiu atveju, kaip nagrinėjamas šioje byloje, kai Sąjungos tarnautojas po to, kai pradeda eiti pareigas, dėl asmeninių priežasčių įgyja dar vieną gyvenamąją vietą kitoje valstybėje narėje.
21 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad dovanojimo mokestis galėtų patekti į Protokolo Nr. 7 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmo sakinio taikymo sritį, tačiau šiuo klausimu jam kyla abejonių.
22 Kaip nurodo tas teismas, jeigu ši nuostata būtų taikoma dovanojimo mokesčiui, būtų galima teigti, kad, kiek tai susiję su šiuo mokesčiu, A Vokietijoje neturi nuolatinės gyvenamosios vietos mokesčių mokėjimo tikslais. Taip būtų tuo atveju, jei šią nuostatą reikėtų aiškinti taip, kad, be nuolatinės gyvenamosios vietos mokesčių mokėjimo tikslais kilmės valstybėje narėje (šiuo atveju – Austrijoje), Sąjungos pareigūnas ar kitas tarnautojas negali turėti jokios kitos nuolatinės gyvenamosios vietos mokesčių mokėjimo tikslais. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar taikyti tokį aiškinimą, kai Sąjungos pareigūnas ar kitas tarnautojas besitęsiant tarnybai įgyja gyvenamąją vietą kitoje valstybėje narėje (šiuo atveju – Vokietijoje) nei ta, kurioje eina pareigas (šiuo atveju – Liuksemburge), kartu pastarojoje išlaikydamas faktinę nuolatinę gyvenamąją vietą.
23 Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad, pirma, reikia išsiaiškinti, ar Protokolo Nr. 7 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmas sakinys taikomas dovanojimo mokesčiui.
24 Šis teismas pažymi, kad, priešingai nei pajamų, turto ir paveldimo turto mokesčiai, dovanojimo mokestis nėra aiškiai paminėtas šioje nuostatoje. Jis taip pat pažymi, kad pagal Vokietijos teisę dovanojimo mokestis laikomas savarankiška mokesčių rūšimi, kuri skiriasi nuo pajamų, turto ir paveldimo turto mokesčių, o šiais skirtumais galima pagrįsti dovanojimo mokesčio neįtraukimą į Protokolo Nr. 7 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmo sakinio materialinę taikymo sritį.
25 Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pripažįsta, kad dovanojimo mokestis galėtų būti prilygintas pajamų mokesčiui, nurodytam Protokolo Nr. 7 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmame sakinyje, nes juo apmokestinamas apdovanotojo įgytas turtas. Šio teismo teigimu, kai kurios valstybės narės, kaip antai Danijos Karalystė, Estijos Respublika, Lietuvos Respublika ir Čekijos Respublika, dovanojimo sandorius apmokestina pajamų mokesčiu.
26 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad dovanojimo mokestis taip pat gali būti prilygintas paveldimo turto mokesčiui, kaip jis suprantamas pagal Protokolo Nr. 7 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmą sakinį. Iš tiesų dovanojimo mokestis yra būtinas paveldimo turto mokesčio papildymas, nes pastarąjį lengva apeiti turtą dovanojant. Pagal Vokietijos teisę, remiantis „išankstinio paveldėjimo“ idėja, dovanojimo mokestis iš esmės taikomas vadovaujantis tomis pačiomis teisės normomis kaip ir paveldimo turto mokesčio atveju. Taip pat daroma ir kitose valstybėse narėse, kaip antai Ispanijos Karalystėje, Prancūzijos Respublikoje, Italijos Respublikoje ir Lenkijos Respublikoje.
27 Antra, jeigu Protokolo Nr. 7 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmas sakinys būtų taikomas dovanojimo mokesčiui, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar pagal šią nuostatą draudžiama, kad Sąjungos pareigūnas, kuris vien todėl, kad eina pareigas Sąjungos tarnyboje, įgyja gyvenamąją vietą kitos valstybės narės nei jo kilmės valstybė narė teritorijoje, galėtų kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje eina pareigas, turėti nuolatinę gyvenamąją vietą mokesčių mokėjimo tikslais, kiek tai susiję su apmokestinimu dovanojimo mokesčiu.
28 Šiomis aplinkybėmis Bundesfinanzhof (Federalinis finansų teismas, Vokietija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar Protokolo [Nr. 7] 13 straipsnio pirmos dalies pirmas sakinys taikomas dovanojimo mokesčio rinkimui?
2. Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai: ar pagal tą nuostatą neįmanoma, kad Sąjungos pareigūnas ar kitas tarnautojas, kuris vien todėl, kad eina pareigas Sąjungos tarnyboje, įgyja gyvenamąją vietą kitos valstybės narės nei kilmės valstybė narė teritorijoje, įgytų dar vieną nuolatinę gyvenamąją vietą mokesčių mokėjimo tikslais kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje eina pareigas, kai jis tuo pat metu išlaiko faktinę nuolatinę gyvenamąją vietą valstybėje, kurioje eina pareigas?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo
29 Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Protokolo Nr. 7 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmas sakinys turi būti aiškinamas taip, kad jis taikomas dovanojimo mokesčiui.
30 Iš pradžių reikia priminti, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti į jos tekstą, kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (1983 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Merck, 292/82, EU:C:1983:335, 12 punktas ir 2025 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimo Alace ir Canpelli, C‑758/24 ir C‑759/24, EU:C:2025:591, 91 punktas).
31 Pirma, pagal Protokolo Nr. 7 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmą sakinį „[p]ajamų mokesčio, turto mokesčio ir palikimo mokesčio taikymo tikslais bei tarp Sąjungos valstybių narių pasirašytų sutarčių dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo taikymo tikslais Sąjungos pareigūnai ir kiti tarnautojai, kurie vien tik todėl, kad eina pareigas Sąjungos tarnyboje, įgyja gyvenamąją vietą kitos valstybės narės nei šalies, kur prieš pradedant eiti pareigas buvo jų nuolatinė gyvenamoji vieta mokesčių mokėjimo tikslais, teritorijoje, yra laikomi, tiek šalyje, kurioje faktiškai gyvena, tiek toje, kurioje yra jų nuolatinė gyvenamoji vieta, mokesčių mokėjimo tikslais išlaikiusiais nuolatinę gyvenamąją vietą pastarojoje, jei ji yra Sąjungos narė“.
32 Iš šios nuostatos teksto matyti, kad ja atskiriama, viena vertus, Sąjungos pareigūnų ir kitų tarnautojų nuolatinė gyvenamoji vieta mokesčių mokėjimo tikslais, kurią jie laikomi išlaikiusiais valstybėje narėje, kurioje buvo jų nuolatinė gyvenamoji vieta prieš pradedant eiti pareigas Sąjungos tarnyboje (toliau – kilmės valstybė), ir, kita vertus, šių pareigūnų ir kitų tarnautojų faktinė gyvenamoji vieta kitos valstybės narės nei jų kilmės valstybė (toliau – gyvenamosios vietos valstybė) teritorijoje, kurią jie įgijo vien tik todėl, kad eina pareigas Sąjungos tarnyboje.
33 Taigi minėtoje nuostatoje numatyta, kad, nepaisant to, jog gyvena kitoje valstybėje narėje nei jų kilmės valstybė, Sąjungos pareigūnai ir kiti tarnautojai, kurie tos kitos valstybės narės teritorijoje įsikūrė vien tik todėl, kad eina pareigas Sąjungos tarnyboje, išlaiko savo nuolatinę gyvenamąją vietą mokesčių mokėjimo tikslais savo kilmės valstybėje, kiek tai susiję su pajamų, turto ir paveldimo turto mokesčių taikymu.
34 Reikia konstatuoti, kad Protokolo Nr. 7 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmame sakinyje dovanojimo mokestis nepaminėtas; jame aiškiai nurodytos tik trys mokesčių kategorijos, t. y. pajamų, turto ir paveldimo turto mokesčiai, nepateikiant jų apibrėžčių.
35 Šiuo klausimu Vokietijos vyriausybė teigia, kad pajamų, turto ir paveldimo turto mokesčių sąvokos turi būti apibrėžtos remiantis nacionaline teise.
36 Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad pajamų mokestis, mokėtinas pareigūno kilmės valstybėje pagal gyvenamosios vietos valstybėje jam priklausančio būsto nuomos vertę, turi būti nustatomas remiantis kilmės valstybės nacionalinėje teisėje įtvirtintais kriterijais (šiuo klausimu žr. 1993 m. gegužės 25 d. Sprendimo Kristoffersen, C‑263/91, EU:C:1993:207, 11–13 punktus). Vis dėlto tai, kad Protokolo Nr. 7 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmame sakinyje įtvirtinta taisyklė, pagal kurią, kiek tai susiję su nacionalinių mokesčių taikymu, nustatoma Sąjungos pareigūnų ir kitų tarnautojų nuolatinė gyvenamoji vieta mokesčių mokėjimo tikslais, nereiškia, kad mokesčių rūšys, kurioms ši taisyklė taikoma, atitinka valstybių narių teisės aktuose pateiktas apibrėžtis.
37 Iš tiesų toks aiškinimas būtų nesuderinamas su būtinybe užtikrinti vienodą Sąjungos pareigūnų ir kitų tarnautojų apmokestinimo sistemos, nustatytos Protokole Nr. 7, taikymą (šiuo klausimu žr. 1993 m. birželio 17 d. Sprendimo X, C‑88/92, EU:C:1993:246, 14 punktą).
38 Pirmiausia tai reikštų, kad Protokolo Nr. 7 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmo sakinio taikymo sritis taptų priklausoma nuo nacionalinėje teisėje įtvirtintų konkrečių skirtingų mokesčių rūšių apibrėžčių. Priklausomai nuo to, ar pajamų, turto ir paveldimo turto mokesčių sąvokos pagal nacionalinę teisę apimtų dovanojimo mokestį, Sąjungos pareigūnų ir kitų tarnautojų nuolatinę gyvenamąją vietą mokesčių mokėjimo tikslais, kiek tai susiję su dovanojimo mokesčio taikymu, lemtų jau ne minėta Protokolo Nr. 7 nuostata, o valstybių narių pasirinkimas.
39 Be to, dėl tokio aiškinimo, taikant Protokolo Nr. 7 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmą sakinį, iškiltų neaiškumų, galinčių sukelti nesutarimų dėl kompetencijos mokesčių srityje, nes liktų neatsakytas klausimas, ar pajamų, turto ir paveldimo turto mokesčių sąvokos turi būti aiškinamos pagal kilmės valstybės ar gyvenamosios vietos valstybės nacionalinę teisę. Kaip pažymėta generalinio advokato išvados 32 punkte, jeigu vienos iš tų dviejų valstybių teisės sistemoje dovanojimo mokestis būtų apibrėžtas kaip pajamų mokesčio rūšis, o kitos valstybės teisės sistemoje jis būtų laikomas visiškai atskiru nuo Protokolo Nr. 7 13 straipsnio pirmos dalies pirmame sakinyje nurodytų mokesčių rūšių, paminėtos nuostatos taikymas ar netaikymas priklausytų nuo atitinkamos nacionalinės teisės.
40 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pajamų, turto ir paveldimo turto mokesčių sąvokos, kaip jos suprantamos pagal Protokolo Nr. 7 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmą sakinį, yra autonominės Sąjungos teisės sąvokos, kurias reikia aiškinti vienodai, neatsižvelgiant į valstybėse narėse taikomas klasifikacijas (žr. pagal analogiją 2021 m. sausio 20 d. Sprendimo Finanzamt Saarbrücken, C‑288/19, EU:C:2021:32, 39 punktą).
41 Kaip jau buvo pažymėta šio sprendimo 34 punkte, Protokolo Nr. 7 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmo sakinio tekste nepateikta jokių šių sąvokų apibrėžčių. Vis dėlto iš šios nuostatos struktūros matyti, kad, kaip išvados 44 ir 45 punktuose iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, dovanojimo mokestis pasižymi tam tikrais esminiais požymiais, kurie būdingi tiek paveldimo turto, tiek pajamų mokesčiams, aiškiai nurodytiems toje nuostatoje, t. y. dovanojimo mokesčiu apmokestinamas neatlygintinas turto perleidimas arba dėl tokio perleidimo atsirandantis praturtėjimas. Atsižvelgiant į šiuos bendrus požymius, dovanojimas daugelyje valstybių narių teisės sistemų apmokestinamas arba paveldimo turto mokesčiu, arba pajamų mokesčiu.
42 Antra, kalbant apie šios nuostatos kontekstą ir Protokolu Nr. 7 siekiamus tikslus, iš SESV 343 straipsnio, priminto šio protokolo vienintelėje konstatuojamojoje dalyje, matyti, kad minėtu protokolu Sąjungai suteikiamos „privilegijos ir imunitetai, kurie yra būtini jos uždaviniams atlikti“.
43 Darytina išvada, kad Sąjungos pareigūnų ir kitų tarnautojų privilegijos, imunitetai ir lengvatos turi būti aiškinami taip, kaip yra palankiausia Sąjungai atliekant savo uždavinius.
44 Sąjunga suinteresuota, kad, siekiant, jog tarnyba joje būtų patraukli pareigūnams ir kitiems tarnautojams, aiškios taisyklės leistų pašalinti su judumu tarp valstybių narių susijusias administracines kliūtis, kurių dažniausiai kyla įsidarbinant Sąjungos institucijose. Atsižvelgiant į tai, ankstesnės nuolatinės gyvenamosios vietos mokesčių mokėjimo tikslais išlaikymas pagal Protokolo Nr. 7 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmą sakinį Sąjungos pareigūnams ir kitiems tarnautojams leidžia išvengti neaiškumų ir procedūrų, kurias, nesant šios taisyklės, reikėtų atlikti nuolatinę gyvenamąją vietą mokesčių mokėjimo tikslais perkeliant į kitą valstybę narę.
45 Jei dovanojimo mokestis nepatektų į Protokolo Nr. 7 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmo sakinio taikymo sritį, Sąjungos pareigūnai ir kiti tarnautojai, kurie išvyko iš savo kilmės valstybės, kad pradėtų eiti pareigas Sąjungos tarnyboje, turėtų dvi nuolatines gyvenamąsias vietas mokesčių mokėjimo tikslais: pirmoji būtų toje kilmės valstybėje (joje būtų taikomi pajamų, turto ir paveldimo turto mokesčiai), o antroji – valstybėje narėje, kurioje Sąjungos pareigūnas ar kitas tarnautojas faktiškai gyvena (joje būtų taikomas tik dovanojimo mokestis).
46 Be to, nustatyti antrąją nuolatinę gyvenamąją vietą mokesčių mokėjimo tikslais gali būti sudėtingiau. Iš tiesų pagal Protokolo Nr. 7 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmą sakinį Sąjungos pareigūno ar kito tarnautojo nuolatinės gyvenamosios vietos mokesčių mokėjimo tikslais išlaikymas jo kilmės valstybėje numatytas ne tik dėl šiame straipsnyje nurodytų mokesčių taikymo, bet ir „tarp Sąjungos valstybių narių pasirašytų sutarčių dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo taikymo tikslais“. Todėl tuo atveju, jei dvišalė sutartis dėl mokesčių, sudaryta tarp kilmės valstybės ir gyvenamosios vietos valstybės, būtų aiškinama kaip taikytina dovanojimo sandorių apmokestinimui, kiltų klausimas, ar nuolatinė gyvenamoji vieta mokesčių mokėjimo tikslais, kiek tai susiję su dovanojimo mokesčio taikymu, būtų nustatoma pagal Protokolo Nr. 7 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmą sakinį ir atitinkamai išlaikoma kilmės valstybėje.
47 Toks sudėtingas ir neaiškus Protokolo Nr. 7 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmo sakinio aiškinimas, kuris, be to, neatitinka šios nuostatos struktūros, prieštarautų tikslui, kurio Sąjungos labui siekiama ta nuostata, t. y. kiek tai susiję su mokesčiais, kuriems ji taikoma, sudaryti galimybę paprastai ir nuspėjamai nustatyti Sąjungos pareigūnų ir kitų tarnautojų mokestinę padėtį, kad būtų padidintas Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų patrauklumas.
48 Be to, Protokolo Nr. 7 17 straipsnyje nurodyta, kad „[p]rivilegijos, imunitetai ir lengvatos Sąjungos pareigūnams ir kitiems tarnautojams yra taikomos tiktai Sąjungos labui“.
49 Iš šio straipsnio matyti, kad šiame protokole numatytos privilegijos, imunitetai ir lengvatos nėra suteikiami Sąjungos pareigūnų ir kitų tarnautojų ar valstybių narių labui ir turi būti aiškinami taip, kad jie yra neutralūs tiek vienų, tiek kitų atžvilgiu.
50 Taigi, kaip iš esmės pažymėta generalinio advokato išvados 40 ir 41 punktuose, Protokolo Nr. 7 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmame sakinyje įtvirtinta taisyklė nesuteikia mokestinio pranašumo nei Sąjungos pareigūnams ir kitiems tarnautojams, nei valstybėms narėms, kuriose jie įsikuria, kad galėtų eiti pareigas, nes, kiek tai susiję su šioje nuostatoje nurodytų mokesčių taikymu, tie pareigūnai ir kiti tarnautojai išlaiko savo nuolatinę gyvenamąją vietą mokesčių mokėjimo tikslais savo kilmės valstybėje. Ta taisykle, priešingai, užtikrinama, kad iš kilmės valstybės nebūtų nepagrįstai atimta teisė apmokestinti asmenis, kurie kitu atveju joje būtų turėję nuolatinę gyvenamąją vietą mokesčių mokėjimo tikslais.
51 Vis dėlto Protokolo Nr. 7 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmo sakinio aiškinimas, pagal kurį mokesčių rūšys, kurių atžvilgiu šiame straipsnyje numatytas nuolatinės gyvenamosios vietos mokesčių mokėjimo tikslais išlaikymas kilmės valstybėje, neapima dovanojimo mokesčio, prieštarautų šio sprendimo 49 punkte nurodytam neutralumo tikslui.
52 Iš tiesų nuolatinės gyvenamosios vietos mokesčių mokėjimo tikslais perkėlimas, kiek tai susiję su dovanojimo mokesčio taikymu, į gyvenamosios vietos valstybę mokesčių požiūriu vieniems Sąjungos pareigūnams ir kitiems tarnautojams būtų palankus, o kitiems – nepalankus, priklausomai nuo kilmės valstybėje ir gyvenamosios vietos valstybėje taikomų dovanojimo sandorių apmokestinimo sistemų. Be to, šis perkėlimas mokesčių požiūriu suteiktų pranašumą valstybėms narėms, kuriose įsikūrusios Sąjungos institucijų būstinės ir kuriose dėl to paprastai yra Sąjungos pareigūnų ir kitų tarnautojų darbo vietos, o kitos valstybės narės atsidurtų mažiau palankioje padėtyje.
53 Dar daugiau, jeigu Protokolo Nr. 7 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmas sakinys būtų aiškinamas taip, kad jis netaikomas dovanojimo mokesčiui, būtų iš dalies pakenkta šios nuostatos veiksmingumui. Iš tiesų pagal šį aiškinimą Sąjungos pareigūnai ir kiti tarnautojai, kurie tam, kad galėtų eiti pareigas, įdarbinimo dieną perkėlė savo gyvenamąją vietą į kitą valstybę narę, taikant atitinkamai paveldimo turto mokestį ir dovanojimo mokestį nuolatines gyvenamąsias vietas mokesčių mokėjimo tikslais turėtų skirtingose valstybėse narėse, todėl šiems dviem mokesčiams būtų taikomos skirtingos nacionalinės mokesčių sistemos.
54 Tokiomis aplinkybėmis kiltų pavojus, kad tuo atveju, jeigu gyvenamosios vietos valstybėje dovanojimui taikomi mokesčiai būtų palankesni už kilmės valstybėje taikomus paveldimo turto mokesčius, paveldimo turto mokestis galėtų būtų apeinamas dovanojant turtą.
55 Tokia galimybė pakenktų Protokolo Nr. 7 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmo sakinio veiksmingumui, nes pagal šią nuostatą nuolatinė gyvenamoji vieta mokesčių mokėjimo tikslais, kiek tai susiję su paveldimo turto mokesčio taikymu, išlieka kilmės valstybėje.
56 Kaip iš esmės pažymėta generalinio advokato išvados 45 punkte, Protokolo Nr. 7 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmą sakinį aiškinant taip, kad pagal jį Sąjungos pareigūnų ir kitų tarnautojų nuolatinė gyvenamoji vieta mokesčių mokėjimo tikslais, kiek tai susiję su dovanojimo mokesčio taikymu, taip pat išlieka kilmės valstybėje, atvirkščiai, sudaroma galimybė tiek šių pareigūnų ir kiti tarnautojų dovanojimo sandoriams, tiek jų paveldėjimui taikyti nuoseklią apmokestinimo tvarką, atsižvelgiant į šių dviejų turto perleidimo rūšių panašumus, kaip paprastai daroma pagal valstybių narių mokesčių teisę.
57 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Protokolo Nr. 7 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmas sakinys turi būti aiškinamas taip, kad jis taikomas dovanojimo mokesčiui.
Dėl antrojo klausimo
58 Į pirmąjį klausimą atsakius teigiamai, antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar pagal Protokolo Nr. 7 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmą sakinį neįmanoma, „kad Sąjungos pareigūnas ar kitas tarnautojas, kuris vien todėl, kad eina pareigas Sąjungos tarnyboje, įgyja gyvenamąją vietą kitos valstybės narės nei kilmės valstybė narė teritorijoje, įgytų dar vieną nuolatinę gyvenamąją vietą mokesčių mokėjimo tikslais kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje eina pareigas, kai jis tuo pat metu išlaiko faktinę nuolatinę gyvenamąją vietą valstybėje, kurioje eina pareigas“.
59 Pagal suformuotą jurisprudenciją, vykdant SESV 267 straipsnyje įtvirtintą nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo procedūrą, pastarasis teismas nacionaliniam teismui turi pateikti naudingą atsakymą, kuris leistų išspręsti jo nagrinėjamą bylą. Tokiu atveju Teisingumo Teismui gali tekti performuluoti jam pateiktus klausimus (2026 m. liepos 16 d. Sprendimo AEDT ir Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, C‑158/25, EU:C:2026:591, 21 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
60 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas antrajame klausime iškelia galimybę, jog Sąjungos pareigūnas ar kitas tarnautojas, patenkantis į Protokolo Nr. 7 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmo sakinio taikymo sritį, galėtų turėti, be savo nuolatinės gyvenamosios vietos mokesčių mokėjimo tikslais kilmės valstybėje, taip pat ir „kitą nuolatinę gyvenamąją vietą mokesčių mokėjimo tikslais“ kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje jis eina pareigas.
61 Vis dėlto, kaip matyti iš Protokolo Nr. 7 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmo sakinio teksto, kuriame vartojamas nuolatinės gyvenamosios vietos mokesčių mokėjimo tikslais terminas, Sąjungos pareigūnai ir kiti tarnautojai, kurie dėl einamų pareigų išvyksta iš savo kilmės valstybės ir įgyja gyvenamąją vietą kitos valstybės narės teritorijoje, laikomi išlaikiusiais tik vieną nuolatinę gyvenamąją vietą mokesčių mokėjimo tikslais, esančią jų kilmės valstybėje. Tokį aiškinimą patvirtina šio sprendimo 47 punkte primintas šios nuostatos tikslas sudaryti galimybę paprastai ir nuspėjamai nustatyti Sąjungos pareigūnų ir kitų tarnautojų mokestinę padėtį, kiek tai susiję su mokesčiais, kuriems ta nuostata taikoma.
62 Vadinasi, vadovaujantis Protokolo Nr. 7 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmu sakiniu, negalima teigti, kad A, be nuolatinės gyvenamosios vietos mokesčių mokėjimo tikslais savo kilmės valstybėje, turi dar vieną nuolatinę gyvenamąją vietą mokesčių mokėjimo tikslais gyvenamosios vietos valstybėje, šiuo atveju Vokietijoje.
63 Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal Protokolo Nr. 7 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmą sakinį šios nuostatos taikymas Sąjungos pareigūnui ar kitam tarnautojui siejamas su sąlyga, kad jis gyvenamąją vietą kitos valstybės narės nei jo kilmės valstybė teritorijoje būtų įgijęs „vien tik todėl, kad eina pareigas Sąjungos tarnyboje“. Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar ši sąlyga įvykdyta, nes A – EIB darbuotojas, paskirtas dirbti šio organo buveinėje Liuksemburge – savo gyvenamąją vietą į Vokietiją perkėlė dėl asmeninių priežasčių, nors ir išlaikė naudojamą būstą Liuksemburge ir todėl ten turi faktinę nuolatinę gyvenamąją vietą.
64 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia performuluoti antrąjį klausimą, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui būtų pateiktas naudingas atsakymas.
65 Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Protokolo Nr. 7 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmas sakinys turi būti aiškinamas taip, kad Sąjungos pareigūnas ar kitas tarnautojas, kuris tam, kad galėtų eiti savo pareigas, įgijo gyvenamąją vietą kitos valstybės narės nei jo kilmės valstybė teritorijoje, tačiau vėliau dėl asmeninių priežasčių perkėlė savo gyvenamąją vietą į kitą valstybę narę nei ta, kurioje eina pareigas, išlaiko nuolatinę gyvenamąją vietą mokesčių mokėjimo tikslais savo kilmės valstybėje.
66 Pirmiausia reikia pažymėti, kad aiškaus ir vienareikšmio atsakymo į antrąjį klausimą negalima pateikti remiantis vien tik Protokolo Nr. 7 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmo sakinio tekstu. Nors šioje nuostatoje aiškiai numatyta, kad gyvenamosios vietos įgijimas kitoje valstybėje narėje nei kilmės valstybė turi būti motyvuojamas išimtinai tuo, kad einamos pareigos Europos Sąjungos tarnyboje, jos tekstas gali būti aiškinamas dviem skirtingais būdais.
67 Pagal pirmąjį aiškinimą Protokolo Nr. 7 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmas sakinys galėtų būti aiškinamas taip, kad jis taikytinas Sąjungos pareigūnams ir kitiems tarnautojams su sąlyga, kad jie gyvenamąją vietą įgyja tik toje valstybėje narėje, kurioje eina pareigas. Tai, kad nurodoma, jog pareigūnas ar kitas tarnautojas įgyja gyvenamąją vietą kitoje valstybėje narėje nei jų kilmės valstybė „vien tik todėl, kad eina pareigas Sąjungos tarnyboje“, patvirtintų tokį aiškinimą. Šis gyvenamosios vietos įgijimo motyvas galėtų būti patikslintas, kaip tai buvo pasiūlyta generalinio advokato išvados 77 ir 78 punktuose: gyvenamosios vietos įgijimas kitoje valstybėje narėje neprivalėtų būti susijęs vien tik su einamomis pareigomis Sąjungos tarnyboje, bet turėtų būti nulemtas šios aplinkybės. Taip aiškinant Protokolo Nr. 7 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmą sakinį, jis būtų netaikomas, kai pareigūnas ar kitas tarnautojas dėl asmeninių priežasčių įgyja gyvenamąją vietą kitos valstybės narės nei ta, kurioje eina pareigas, teritorijoje.
68 Pagal antrąjį aiškinimą Protokolo Nr. 7 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmame sakinyje nurodytas gyvenamosios vietos įgijimo kitoje valstybėje narėje nei kilmės valstybė motyvas būtų siejamas tik su pareigūno ar kito tarnautojo sprendimu perkelti savo gyvenamąją vietą į kitą valstybę narę nei jo kilmės valstybė tam, kad galėtų eiti pareigas Sąjungos tarnyboje – tokiu atveju nereikalaujama, kad gyvenamosios vietos valstybė būtinai sutaptų su ta, kurioje einamos pareigos. Taip aiškinant šią nuostatą savaime nebūtų atmetama, kad suinteresuotasis asmuo galėtų išlaikyti savo nuolatinę gyvenamąją vietą mokesčių mokėjimo tikslais savo kilmės valstybėje, net jei dėl asmeninių priežasčių jis įsikuria kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje eina pareigas.
69 Kadangi pačioje Protokolo Nr. 7 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmo sakinio formuluotėje nepateikta jokių užuominų, patvirtinančių vieną ar kitą aiškinimą, toliau reikia išnagrinėti šios nuostatos kontekstą.
70 Pirma, iš Protokolo Nr. 7 17 straipsnio matyti, kad jame įtvirtintos taisyklės nustatytos tiktai Sąjungos labui. Antra, Protokolo Nr. 7 12 ir 13 straipsniuose įtvirtintas kompetencijos mokesčių srityje pasidalijimas tarp Sąjungos, valstybės, kurioje pareigūnas turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą mokesčių mokėjimo tikslais prieš pradėdamas eiti pareigas Sąjungos tarnyboje, ir valstybės, kurioje tas pareigūnas įsikūrė dėl to, kad eina pareigas Sąjungos tarnyboje. Remdamasis šiomis nuostatomis, Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad Protokolo Nr. 7 13 straipsnis turi būti aiškinamas taip, jog Sąjungos pareigūno ar kito tarnautojo nuolatinės gyvenamosios vietos mokesčių mokėjimo tikslais nustatymas negali priklausyti nuo suinteresuotojo asmens valios (šiuo klausimu žr. 1993 m. birželio 17 d. Sprendimo X, C‑88/92, EU:C:1993:246, 10, 11 ir 13 punktus).
71 Visgi taip atsitiktų tuo atveju, jei pareigūnas ar kitas tarnautojas dėl asmeninių priežasčių galėtų perkelti savo gyvenamąją vietą į kitą valstybę narę nei ta, kurioje eina pareigas Sąjungos tarnyboje, ir joje įgyti nuolatinę gyvenamąją vietą mokesčių mokėjimo tikslais: taip jis, net ir toliau eidamas tas pareigas, pasirinktų kitą nuolatinę gyvenamąją vietą mokesčių mokėjimo tikslais nei jo kilmės valstybė.
72 Todėl Protokolo Nr. 7 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmo sakinio, kaip jį yra išaiškinęs Teisingumo Teismas, kontekstas leidžia teigti, kad šioje nuostatoje nurodytas gyvenamosios vietos įgijimo kitoje valstybėje narėje nei kilmės valstybė motyvas neturi būti aiškinamas taip, kad ši nuostata pareigūnui ar kitam tarnautojui (kol jis eina pareigas Sąjungos tarnyboje) būtų nebetaikoma, jeigu jis perkeltų savo gyvenamąją vietą į kitą valstybę narę nei ta, kurioje eina pareigas.
73 Trečia, šį aiškinimą patvirtina šio sprendimo 47 punkte primintas Protokolo Nr. 7 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmo sakinio tikslas sudaryti galimybę, kiek tai susiję su mokesčiais, kuriems jis taikomas, paprastai ir nuspėjamai nustatyti Sąjungos pareigūnų ir kitų tarnautojų mokestinę padėtį, siekiant užtikrinti Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų patrauklumą.
74 Šiam tikslui prieštarautų tai, kad Protokolo Nr. 7 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmame sakinyje nurodytas gyvenamosios vietos įgijimo kitoje valstybėje narėje nei kilmės valstybė motyvas, siejamas su einamomis pareigomis Sąjungos tarnyboje, būtų aiškinamas taip, kad juo remiantis ši nuostata būtų netaikoma Sąjungos pareigūnams ir kitiems tarnautojams, įgijusiems gyvenamąją vietą kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje eina pareigas.
75 Iš tiesų gyvenamosios vietos pasirinkimą paprastai lemia pageidavimų bei ribojančių aplinkybių visumą atspindintys įvairūs veiksniai, kurie yra ne tik profesiniai, bet ir ekonominiai, asmeniniai bei šeiminiai.
76 Nors pareigūnai ar kiti tarnautojai, išvykę iš savo kilmės valstybės tam, kad pradėtų eiti pareigas Sąjungos tarnyboje, dažniausiai gyvena toje valstybėje narėje, kurioje eina pareigas, jie taip pat gali būti priversti arba patys pasirinkti savo šeimos interesų centrą įkurti ar jį perkelti į kitą valstybę narę nei ta, kurioje eina pareigas.
77 Net darant prielaidą, kad Protokolo Nr. 7 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmo sakinio tekstas leidžia šio sprendimo 67 punkte nurodytą patikslinimą, todėl einamos pareigos Sąjungos tarnyboje būtų tik lemiamas, o ne vienintelis gyvenamosios vietos pasirinkimo kriterijus, toks aiškinimas sukeltų neaiškumą dėl šios nuostatos taikymo, nes šis priklausytų nuo subjektyvių motyvų, nulėmusių tokį Sąjungos pareigūnų ir kitų tarnautojų pasirinkimą, vertinimo.
78 Visgi Protokolo Nr. 7 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmo sakinio aiškinimas, pagal kurį ši nuostata taikoma Sąjungos pareigūnams ir kitiems tarnautojams, kurie perkelia savo gyvenamąją vietą į kitą valstybę narę nei jų kilmės valstybė vien tik todėl, kad eina pareigas Sąjungos tarnyboje, įskaitant atvejus, kai jie gyvena kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje eina pareigas (o tai lemia, kad šie Sąjungos pareigūnai ir kiti tarnautojai išlaiko nuolatinę gyvenamąją vietą mokesčių mokėjimo tikslais savo kilmės valstybėje), leidžia aiškiai ir nuspėjamai nustatyti Sąjungos pareigūnų ir kitų tarnautojų nuolatinę gyvenamąją vietą mokesčių mokėjimo tikslais, nesukeliant nuostatos taikymo sunkumų.
79 Pagal šį aiškinimą Sąjungos pareigūnai ir kiti tarnautojai išlaiko savo nuolatinę gyvenamąją vietą mokesčių mokėjimo tikslais savo kilmės valstybėje nepriklausomai nuo jų galimo pasirinkimo įkurti savo gyvenamąją vietą ar vėliau ją perkelti į kitą valstybę narę nei ta, kurioje eina pareigas. Taigi toks pasirinkimas nekeičia nuolatinės gyvenamosios vietos mokesčių mokėjimo tikslais, nustatytos taikant Protokolo Nr. 7 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmą sakinį.
80 Vis dėlto reikia priminti, kad Sąjungos pareigūnų ir kitų tarnautojų gyvenamosios vietos pasirinkimas reglamentuojamas, be kita ko, Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų 20 straipsnyje, pagal kurį Sąjungos pareigūnas „gyvena arba savo vietovėje, kurioje jis dirba, arba ne toliau nuo jos nei tai yra suderinama su tinkamu jo pareigų atlikimu“. Be to, A atžvilgiu taikytinos redakcijos EIB personalo reglamento, kurį 1960 m. balandžio 20 d. priėmė EIB direktorių valdyba, 10 straipsnyje numatyta, kad „[i]šskyrus atvejus, kai išduotas specialus leidimas, darbuotojai privalo gyventi paskyrimo vietoje arba netoli jos“.
81 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti: Protokolo 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmas sakinys turi būti aiškinamas taip, kad Sąjungos pareigūnas ar kitas tarnautojas, kuris tam, kad galėtų eiti savo pareigas, įgijo gyvenamąją vietą kitos valstybės narės nei jo kilmės valstybė teritorijoje, tačiau vėliau dėl asmeninių priežasčių perkėlė savo gyvenamąją vietą į kitą valstybę narę nei ta, kurioje eina pareigas, išlaiko nuolatinę gyvenamąją vietą mokesčių mokėjimo tikslais savo kilmės valstybėje.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
82 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:
1. Protokolo (Nr. 7) dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmas sakinys turi būti aiškinamas taip, kad jis taikomas dovanojimo mokesčiui.
2. Protokolo (Nr. 7) dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų 13 straipsnio pirmos pastraipos pirmas sakinys turi būti aiškinamas taip, kad Europos Sąjungos pareigūnas ar kitas tarnautojas, kuris tam, kad galėtų eiti savo pareigas, įgijo gyvenamąją vietą kitos valstybės narės nei jo kilmės valstybė teritorijoje, tačiau vėliau dėl asmeninių priežasčių perkėlė savo gyvenamąją vietą į kitą valstybę narę nei ta, kurioje eina pareigas, išlaiko nuolatinę gyvenamąją vietą mokesčių mokėjimo tikslais savo kilmės valstybėje.
Parašai.
* Proceso kalba: vokiečių.
i Šios bylos pavadinimas išgalvotas. Jis neatitinka jokios bylos šalies tikrojo vardo, pavardės ar pavadinimo.