<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><CONCLUSION NNC="YES" xmlns:fmx="http://opoce" xmlns:xsi="http://www.w3.org/2001/XMLSchema-instance" xsi:noNamespaceSchemaLocation="http://formex.publications.europa.eu/schema/formex-05.55-20141201.xd"><BIB.CONCLUSION><REF.CASE FILE="n.a."><NO.CASE>C‑72/14</NO.CASE><NO.CASE>C‑197/14</NO.CASE></REF.CASE><NO.CELEX>62014CC0072</NO.CELEX><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:319">EU:C:2015:319</NO.ECLI><NO.SEQ>0001</NO.SEQ><PAGE.FIRST.ECR>1</PAGE.FIRST.ECR><PAGE.SEQ>1</PAGE.SEQ><PAGE.LAST.ECR>14</PAGE.LAST.ECR><PAGE.TOTAL>14</PAGE.TOTAL></BIB.CONCLUSION><CURR.TITLE><PAGE.HEADER><P>GENERALINIO ADVOKATO N. WAHL IŠVADA – SUJUNGTOS BYLOS C‑72/14 IR C‑197/14</P><P>X IR VAN DIJK</P></PAGE.HEADER></CURR.TITLE><TITLE><TI><P><HT TYPE="UC">Generalinio advokato</HT></P><P><HT TYPE="UC">Nils Wahl Išvada,</HT></P><P>pateikta <DATE ISO="20150513">2015 m. gegužės 13 d.</DATE><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0001"><P>Originalo kalba: anglų.</P></NOTE></P></TI><STI><P><HT TYPE="BOLD">Sujungtos bylos C‑72/14 ir C‑197/14</HT></P><P><HT TYPE="BOLD">X (C‑72/14)</HT></P><P><HT TYPE="BOLD">(Gerechtshof te ’s‑Hertogenbosch (Nyderlandai) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)</HT></P><P><HT TYPE="BOLD">ir</HT></P><P><HT TYPE="BOLD">T. A. van Dijk (C‑197/14)</HT></P><P><HT TYPE="NORMAL">(Hoge Raad (Nyderlandai) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)</HT></P></STI></TITLE><INDEX><KEYWORD>Darbuotojų migrantų socialinė apsauga</KEYWORD><KEYWORD>Taikytini teisės aktai</KEYWORD><KEYWORD>Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71</KEYWORD><KEYWORD>6 ir 7 straipsniai</KEYWORD><KEYWORD>Reino upeiviai</KEYWORD><KEYWORD>E 101 formos pažyma</KEYWORD><KEYWORD>Abipusis pripažinimas</KEYWORD><KEYWORD>SESV 267 straipsnio 3 dalis</KEYWORD><KEYWORD>Acte clair doktrina</KEYWORD></INDEX><CONTENTS.CONCLUSION><NP><NO.P>1.</NO.P><TXT>Prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra taikoma jau daugiau nei pusę amžiaus, bet ji vis dar glumina. Kaip matyti iš nagrinėjamų bylų, su ta procedūra susiję klausimai dažnai papildo esminius ES teisės klausimus.</TXT></NP><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Esminis klausimas šiose sujungtose bylose, kuriose kalbama apie Reglamento (EEB) Nr. 1408/71<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0002"><P><DATE ISO="19710614">1971 m. birželio 14 d.</DATE> Tarybos reglamentas dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (OL, specialusis leidinys anglų kalba 1971(II), p. 416, su pakeitimais; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 35).</P></NOTE> aiškinimą, iš esmės yra tas pats: ar Reino sutartys<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0003"><P><DATE ISO="19500727">1950 m. liepos 27 d.</DATE> sutartis dėl Reino upeivių socialinės apsaugos, persvarstyta <DATE ISO="19610213">1961 m. vasario 13 d.</DATE>, pakartotinai persvarstyta <DATE ISO="19791130">1979 m. lapkričio 30 d.</DATE></P></NOTE> pagrindinėje byloje taikytinos <HT TYPE="ITALIC">dėl ES teisės</HT>, ar <HT TYPE="ITALIC">nepriklausomai nuo jos</HT>? Šis klausimas kilo Nyderlandų institucijoms atsisakius pripažinti tam tikras socialinės apsaugos E 101 formos pažymas, kurias pagal Reglamentą Nr. 1408/71 galimai klaidingai išdavė Liuksemburgo institucijos. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai nesutaria, ar Nyderlandų institucijos gali taip pasielgti.</TXT></NP><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">3.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Gerechtshof te 's-Hertogenbosch</HT> nusprendė prašyti Teisingumo Teismo šiuo klausimu priimti prejudicinį sprendimą. Toks sprendimas paskatino <HT TYPE="ITALIC">Hoge Raad</HT> padaryti tą patį. Vis dėlto <HT TYPE="ITALIC">Hoge Raad</HT> pamėgino vienu šūviu nušauti du zuikius ir paklausti Teisingumo Teismo dėl jam kylančių pareigų apimties pagal SESV 267 straipsnio 3 dalį. Šis teismas konkrečiai nori sužinoti, ar ta aplinkybė, kad žemesnės instancijos teismas pagal savo jurisdikciją su juo nesutinka, neleidžia jam manyti, kad atsakymas į jo nagrinėjamoje byloje kilusį klausimą yra toks akivaizdus, kad nebelieka vietos pagrįstai abejonei. Todėl Teisingumo Teismo dar kartą prašoma paaiškinti savo garsiąją <HT TYPE="ITALIC">acte clair</HT> doktriną.</TXT></NP><NP><NO.P>4.</NO.P><TXT>Iš esmės dėl toliau nurodytų priežasčių nemanau, kad E 101 formos pažymos, išduotos per klaidą esant Reino sutartyse aptartai situacijai, yra privalomos. O dėl procedūrinių klausimų pažymėtina, kad tos pačios valstybės narės paskutinės instancijos ir žemesnės instancijos teismų skirtingos nuomonės, mano manymu, neturėtų užkirsti kelio pasinaudoti <HT TYPE="ITALIC">acte clair</HT> doktrina.</TXT></NP><?PAGE NO="2"?><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P>I –</NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Teisinis pagrindas</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>5.</NO.P><TXT>Reglamento Nr. 1408/71 6 straipsnyje (<QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0001" ID="QS0001"/>Socialinės apsaugos konvencijos, kurias pakeičia šis reglamentas<QUOT.END REF.START="QS0001" CODE="201C" ID="QE0001"/>) teigiama:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><P><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0002" ID="QS0002"/>Laikantis šio reglamento 7, 8 straipsnių ir 46 straipsnio 4 dalies nuostatų asmenims ir dalykams, kuriuos jis apima, pastarasis pakeičia bet kurios Socialinės apsaugos konvencijos nuostatas, kurių privalo laikytis:</P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>a)</NO.P><TXT>tiktai dvi ar daugiau valstybės narės arba</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT>bent dvi valstybės narės ir viena ar daugiau kitų valstybių, kai tvarkant atitinkamus dalykus nedalyvauja vienos iš pastarųjų valstybių įstaiga.<QUOT.END REF.START="QS0002" CODE="201C" ID="QE0002"/></TXT></NP></ITEM></LIST></ALINEA></QUOT.S></P></NP><NP><NO.P>6.</NO.P><TXT>Vis dėlto, nepaisant Reglamento Nr. 1408/71 6 straipsnio, <DATE ISO="19500727">1950 m. liepos 27 d.</DATE> ir <DATE ISO="19791130">1979 m. lapkričio 30 d.</DATE> sutarčių dėl Reino upeivių socialinės apsaugos nuostatos turi būti taikomos ir toliau, remiantis šio reglamento 7 straipsnio (<QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0003" ID="QS0003"/>Tarptautinės nuostatos, kurioms nedaro poveikio šis reglamentas<QUOT.END REF.START="QS0003" CODE="201C" ID="QE0003"/>) 2 dalies a punktu.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P>II –</NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Faktinės aplinkybės, procesai ir prejudiciniai klausimai</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>7.</NO.P><TXT>2006 m. ir dalį 2007 m. Nyderlandų piliečiai ir nuolatiniai gyventojai X ir T. A. van Dijk dirbo laivuose, kurie Reino upėje vykdė komercinę veiklą (nors ir ne išimtinai šioje upėje).</TXT></NP><NP><NO.P>8.</NO.P><TXT>Byloje C‑72/14 dėl X atveju laivas buvo registruotas Nyderlanduose kaip Reino laivybos laivas, priklausantis Nyderlanduose įsteigtai bendrovei. Pirminėje registracijoje antraštė <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0004" ID="QS0004"/>veiklos vykdytojas<QUOT.END REF.START="QS0004" CODE="201C" ID="QE0004"/> buvo neužpildyta. 2006 m. Liuksemburgo institucijos išdavė Liuksemburge įsteigtai bendrovei AAAA, kurioje dirbo ir X, veiklos pažymėjimą. 2007 m. ši bendrovė buvo nurodyta kaip Nyderlanduose registruoto laivo naudotojas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0004"><P>Nutartyje priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑72/14 kalbama ir apie subjektą AAA, ir apie AAAA; tai tiesiog paprasta klaida.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>9.</NO.P><TXT>T. A. van Dijk nuo <DATE ISO="20070101">2007 m. sausio 1 d.</DATE> iki birželio 30 d. dirbo Liuksemburge įsteigtoje laivybos įmonėje.</TXT></NP><NP><NO.P>10.</NO.P><TXT>Abiem atvejais kompetentinga Liuksemburgo institucija išdavė E 101 formos pažymas, pagal kurias atitinkamai X ir T. A. van Dijk buvo taikomi Liuksemburgo socialinės apsaugos teisės aktai. Vis dėlto Nyderlandų institucijos tų pažymų nepripažino; jų manymu, X ir T. A. van Dijk buvo taikomi Nyderlandų socialinės apsaugos teisės aktai ir jie privalėjo mokėti Nyderlanduose nustatytas socialinės apsaugos įmokas, nes manyta, kad jie abu buvo Reino upeiviai. Nyderlandų institucijos abiem asmenims pateikė mokesčių apskaičiavimus, kuriuos jie vėliau užginčijo.</TXT></NP><NP><NO.P>11.</NO.P><TXT>Byloje C‑72/14 X pareiškė ieškinį <HT TYPE="ITALIC">Rechtbank Breda</HT>, o vėliau pateikė apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Gerechtshof te ’s‑Hertogenbosch</HT>. Abejodamas, kaip teisingai reikėtų aiškinti Reglamentą Nr. 1408/71, šis teismas <DATE ISO="20140207">2014 m. vasario 7 d.</DATE> nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><LIST TYPE="ARAB"><ITEM><NP><NO.P><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0005" ID="QS0005"/>1.</NO.P><TXT>[Sprendime <HT TYPE="ITALIC">FTS</HT>, C‑202/97, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2000:75">EU:C:2000:75</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>] Teisingumo Teismas nusprendė, kad valstybės narės kompetentingos institucijos išduota E 101 formos pažyma yra privaloma kitų valstybių narių socialinės apsaugos institucijoms, net jei tos pažymos turinys yra klaidingas. Ar tas sprendimas taip pat taikomas ir nagrinėjamu atveju, kai netaikomos [Reglamento Nr. 1408/71] priskyrimo taisyklės?</TXT></NP></ITEM><?PAGE NO="3"?><ITEM><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Ar atsakant į nurodytą klausimą svarbu tai, kad kompetentinga institucija E 101 formos pažymos neketino išduoti, tačiau dėl vidaus motyvų sąmoningai ir apgalvotai panaudojo dokumentus, kurių forma ir turinys sudarė įspūdį, kad tai yra E 101 formos pažymos, o suinteresuotoji šalis manė ir pagrįstai galėjo manyti, jog gavo tokią pažymą?<QUOT.END REF.START="QS0005" CODE="201C" ID="QE0005"/></TXT></NP></ITEM></LIST></QUOT.S></P></NP><NP><NO.P>12.</NO.P><TXT>Byloje C‑197/14 T. A. van Dijk iš pradžių pareiškė ieškinį <HT TYPE="ITALIC">Rechtbank te ’s‑Gravenhage</HT>, o vėliau <HT TYPE="ITALIC">Gerechtshof te ’s‑Gravenhage</HT> buvo pareikštas apeliacinis skundas. Tuomet jis pareiškė kasacinį skundą <HT TYPE="ITALIC">Hoge Raad</HT> dėl <HT TYPE="ITALIC">Gerechtshof</HT> sprendimo, dėl kurio priešpriešinį kasacinį skundą pateikė ir <HT TYPE="ITALIC">Staatssecretaris van Financiën</HT> (Valstybės finansų sekretorius). Priėmus sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo byloje C‑72/14, <DATE ISO="20140328">2014 m. kovo 28 d.</DATE> <HT TYPE="ITALIC">Hoge Raad</HT> nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><LIST TYPE="ARAB"><ITEM><NP><NO.P><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0006" ID="QS0006"/>1.</NO.P><TXT>Ar <HT TYPE="ITALIC">Hoge Raad</HT>, kaip aukščiausiasis nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į žemesnės instancijos nacionalinio teismo pateiktą prejudicinį klausimą, turi Teisingumo Teismui pateikti prejudicinį klausimą, ar jis turi laukti atsakymo į žemesnės instancijos teismo pateiktą klausimą, net jei mano, kad tinkamas Europos Sąjungos teisės taikymas klausimu, kurį jis privalo išspręsti, yra toks akivaizdus, kad dėl to negali kilti pagrįstų abejonių, kaip turi būti atsakyta į šį klausimą?</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai: ar Nyderlandų socialinės apsaugos institucijoms yra privaloma kitos valstybės narės institucijos išduota E 101 formos pažyma, net jei mokesčių mokėtojas yra Reino upeivis, todėl taisyklės dėl taikytinos teisės, nustatytos Reglamente Nr. 1408/71, su kuriuo susijusi ši pažyma, pagal šio reglamento 7 straipsnio 2 dalies a punktą nėra taikomos?<QUOT.END REF.START="QS0006" CODE="201C" ID="QE0006"/></TXT></NP></ITEM></LIST></QUOT.S></P></NP><NP><NO.P>13.</NO.P><TXT>Byloje C‑72/14 pastabas raštu pateikė X, Nyderlandų ir Čekijos vyriausybės bei Komisija. Byloje C‑197/14 pastabas raštu pateikė T. A. van Dijk, Nyderlandų, Vokietijos ir Graikijos vyriausybės bei Komisija.</TXT></NP><NP><NO.P>14.</NO.P><TXT>Bylos C‑72/14 ir C‑197/14 buvo sujungtos <DATE ISO="20140224">2014 m. vasario 24 d.</DATE> Tą pačią dieną Teisingumo Teismas, vadovaudamasis Procedūros reglamento 76 straipsnio 2 dalimi, nusprendė nerengti posėdžio.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P>III –</NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Analizė</HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>A –</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Įvadinės pastabos</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>15.</NO.P><TXT>Nagrinėjamose bylose keliami du visiškai skirtingi klausimai. Todėl mano vertinimas bus dviejų dalių. Pirma, aptarsiu esminį klausimą dėl E 101 formos pažymų abipusio pripažinimo ir privalomojo pobūdžio. Tik tada pereisiu prie pirmo <HT TYPE="ITALIC">Hoge Raad</HT> klausimo dėl <HT TYPE="ITALIC">acte clair</HT> doktrinos apimties.</TXT></NP><NP><NO.P>16.</NO.P><TXT>Pripažįstu, kad <HT TYPE="ITALIC">Hoge Raad</HT> antrąjį klausimą dėl abipusio E 101 formos pažymų pripažinimo pateikė tik tuo atveju, jei Teisingumo Teismas į pirmąjį jo klausimą atsakytų, kad <HT TYPE="ITALIC">Hoge Raad</HT> privalėjo šį klausimą perduoti Teisingumo Teismui pagal SESV 267 straipsnio 3 dalį. Vis dėlto atsakymas tik į pirmąjį H<HT TYPE="ITALIC">oge Raad</HT> klausimą nepadės <HT TYPE="ITALIC">Gerechtshof te 's‑Hertogenbosch</HT> išspręsti jam perduotą ginčą, ir tas teismas turi teisę pateikti klausimą prejudiciniam sprendimui priimti, nepaisant aukštesnės instancijos teismo praktikos<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0005"><P>Tuo klausimu žr. Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Elchinov</HT>, C‑173/09, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2010:581">EU:C:2010:581</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 27 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką.</P></NOTE>. Todėl manau, kad bet kuriuo atveju reikia atsakyti į esminį socialinės apsaugos klausimą.</TXT></NP></GR.SEQ><?PAGE NO="4"?><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>B –</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Pirmasis klausimas: abipusis E 101 formos pažymų pripažinimas</HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>1.</NO.P><TXT>Išankstinės pastabos</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>17.</NO.P><TXT>1 ir 2 klausimais byloje C‑72/14 ir 2 klausimu byloje C‑197/14, kuriuos aptarsiu kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai iš esmės nori sužinoti, ar darant prielaidą, kad vienos valstybės narės institucijos per klaidą išdavė E 101 formos pažymą apdraustajam, pagal kurią tos valstybės narės socialinės apsaugos teisės aktai taikytini tam asmeniui, kitos valstybės narės institucijos privalo pripažinti tą pažymą, nors tam apdraustajam taikytinus socialinės apsaugos teisės aktus nustato tarptautinės teisės dokumentai, nurodyti Reglamento Nr. 1408/71 7 straipsnyje, <HT TYPE="ITALIC">šiuo atveju</HT> – Reino sutartys. Iš bylos C‑72/14 2 klausimo matyti, kad atsakymas galėtų priklausyti nuo to, ar E 101 formos pažyma per klaidą buvo išduota atsitiktinai, ar tyčia.</TXT></NP><NP><NO.P>18.</NO.P><TXT>X ir T. A. van Dijk, Čekijos vyriausybė ir Komisija mano, kad tomis aplinkybėmis valstybės narės išduota E 101 formos pažyma yra privaloma kitos valstybės narės institucijoms. Nesutinka tik Nyderlandų vyriausybė (Vokietijos ir Graikijos vyriausybės šio pirmojo klausimo neaptaria).</TXT></NP><NP><NO.P>19.</NO.P><TXT>Kaip nurodyta mano įžangoje, pirmojo pagrindinio klausimo, susijusio su socialine apsauga, esmė – tai, ar leidžianti nukrypti nuostata, leidžiama pagal Reglamento Nr. 1408/71 7 straipsnį, <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0007" ID="QS0007"/>koordinuoja<QUOT.END REF.START="QS0007" CODE="201C" ID="QE0007"/> socialinės apsaugos teisės aktus, taikytinus apdraustiems asmenims pagal tam tikras tarptautinės teisės nuostatas. Pirmiausia Komisija mano, kad taip ir yra. Todėl Komisija padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į tai, jog, jos manymu, klausimas patenka į reglamento taikymo sritį, taikomas ir abipusio pripažinimo principas.</TXT></NP><NP><NO.P>20.</NO.P><TXT>Aš su tuo tikrai nesutinku.</TXT></NP><NP><NO.P>21.</NO.P><TXT>Akivaizdu, kad E 101 formos pažymų pripažinimas priklauso nuo to, ar buvo galima jas teisėtai išduoti, o tai savo ruožtu priklauso nuo to, ar buvo taikytinas Reglamentas Nr. 1408/71. Vis dėlto prieš imantis šio analitinio tyrimo svarbu išsiaiškinti, dėl ko Teisingumo Teismo <HT TYPE="ITALIC">nebuvo</HT> prašyta priimti sprendimo.</TXT></NP><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">22.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Pirma</HT>, Teisingumo Teismo nebuvo prašyta spręsti dėl to, kokie socialinės apsaugos teisės aktai faktiškai taikytini X ir T. A. van Dijk, tai yra atsakyti į klausimą, ar šiems asmenims taikytina Liuksemburgo, ar Nyderlandų teisė. Tai logiška, nes Reino sutartys (jeigu jos taikomos), pirmiausia jų 11 straipsnio 2 dalis, nėra ES institucijų aktai, kuriuos Teisingumo Teismas turi jurisdikciją aiškinti<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0006"><P>Žr., <HT TYPE="ITALIC">inter alia</HT>, Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Torrekens</HT>, 28/68, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1969:17">EU:C:1969:17</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 6 punktą; plg. Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Brusse</HT>, 101/83, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1984:187">EU:C:1984:187</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 11 punktą. Vis dėlto Komisija teigia, kad X ir T. A. van Dijk taikomi Liuksemburgo teisės aktai, neatsižvelgiant į tai, ar mokesčiai apskaičiuoti remiantis Reino sutartimis, ar Reglamentu Nr. 1408/71.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">23.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Antra</HT>, tuo pačiu pagrindu ir atsižvelgiant į nusistovėjusią teismo praktiką, pagal kurią nacionaliniai teismai privalo rinkti ir vertinti visas svarbias faktines aplinkybes ir jiems taikyti įstatymus, Teisingumo Teismas negali nurodyti, ar X ir T. A. van Dijk iš tiesų yra Reino upeiviai. Todėl jo atsakymas paprasčiausiai turės būti pagrįstas prielaida, kad jie yra Reino upeiviai, su sąlyga, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai tai patikrins<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0007"><P><HT TYPE="ITALIC">Gerechtshof te ’s‑Hertogenbosch</HT> mano, kad X yra Reino upeivis. <HT TYPE="ITALIC">Hoge Raad</HT> savo nuomonės dėl T. A. van Dijk nepareiškė.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>24.</NO.P><TXT>Atsižvelgiant į tai, mano manymu, atsakymas į esminį socialinės apsaugos klausimą paaiškėja tinkamai skaitant Reglamento Nr. 1408/71 6 ir 7 straipsnius kartu su Teisingumo Teismo praktika.</TXT></NP></GR.SEQ><?PAGE NO="5"?><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Vertinimas</TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P>a)</NO.P><TXT>Reglamento Nr. 1408/71 taikymas</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>25.</NO.P><TXT>Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, kalbant apie asmenis ir dalykus, su tam tikromis išlygomis patenkančius į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį, jo 6 straipsnis pakeičia bet kokios dviem ar daugiau valstybių narių (ar dviem ar daugiau valstybių narių ir vienai ar daugiau trečiųjų valstybių dėl valstybių narių tarpusavio vidaus padėties) privalomos socialinės apsaugos konvencijos nuostatas. Šis pakeitimas yra privalomojo pobūdžio ir nenumatoma išimčių, išskyrus reglamente numatytus atvejus<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0008"><P>Žr. Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Balazs ir Casa Judeţeană de Pensii Cluj</HT>, C‑401/13 ir C‑432/13, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:26">EU:C:2015:26</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 34 punktą ir nurodytą teismo praktiką.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>26.</NO.P><TXT>Čia Reglamento Nr. 1408/71 7 straipsnis atskleidžia tam tikras minėtas išimtis. Konkrečiai kalbant, 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, nepaisant 6 straipsnio, tam tikros sutartys (tarp jų – Reino sutartys) <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0008" ID="QS0008"/>toliau galioja<QUOT.END REF.START="QS0008" CODE="201C" ID="QE0008"/>. Pažymėtina, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad jei tarptautinės sutarties nuostata atitinka 7 straipsnio reikalavimus, ji <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0009" ID="QS0009"/>ir toliau taikoma vis[os] apimti[es], nepaisant Reglamento Nr. 1408/71 priėmimo ir &lt;…&gt; toliau taikoma visais joje numatytais atvejais<QUOT.END REF.START="QS0009" CODE="201C" ID="QE0009"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0009"><P>Žr. Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Hoorn</HT>, C‑305/92, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1994:175">EU:C:1994:175</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 10 punktą.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>27.</NO.P><TXT>Teisingumo Teismas iki šiol nėra išaiškinęs Reglamento Nr. 1408/71 straipsnio 2 dalies a punkto. Be to, visoje teismo praktikoje, skirtoje reglamento 7 straipsnio 2 daliai ir konkrečiai bendram 6 straipsnio ir 7 straipsnio 2 dalies c punkto<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0010"><P>Reglamento Nr. 1408/71 7 straipsnio 2 dalies c punkte teigiama, kad, nepaisant 6 straipsnio, toliau taikytinos <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0010" ID="QS0010"/>kai kurios socialinės apsaugos konvencijų, priimtų valstybėse narėse prieš pradedant taikyti šį reglamentą, nuostatos, jeigu jos yra palankesnės išmokų gavėjams arba jei jos atsirado dėl konkrečių istorinių aplinkybių ir galioja nustatytą laikotarpį, ir jei jos yra išvardytos III priede<QUOT.END REF.START="QS0010" CODE="201C" ID="QE0010"/>.</P></NOTE> poveikiui dvišalėms valstybių narių tarpusavio konvencijoms<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0011"><P>Žr., <HT TYPE="ITALIC">inter alia</HT>, Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Walder</HT>, 82/72, EU:C:1973:62; Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Rönfeldt</HT>, C‑227/89, EU:C:1991:52; Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Hoorn</HT>, C‑305/92, EU:C:1994:175; Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Thévenon</HT>, C‑475/93, EU:C:1995:371; Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Naranjo Arjona ir kt</HT>., C‑31/96 to C‑33/96, EU:C:1997:475; Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Gómez Rodríguez</HT>, C‑113/96, EU:C:1998:203; Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Thelen</HT>, C‑75/99, EU:C:2000:608; Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Kaske</HT>, C‑277/99, EU:C:2002:74; Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Martínez Domínguez ir kt</HT>., C‑471/99, EU:C:2002:523; Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Habelt</HT> <HT TYPE="ITALIC">ir kt</HT>., C‑396/05, C‑419/05 ir C‑450/05, EU:C:2007:810; Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Landtová</HT>, C‑399/09, EU:C:2011:415; Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Wencel</HT>, C‑589/10, EU:C:2013:303; ir Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Balazs ir Casa Judeţeană de Pensii Cluj</HT>, C‑401/13 ir C‑432/13, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:26">EU:C:2015:26</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>.</P></NOTE>, nėra laikoma svarbu tai, kad Reglamente Nr. 1408/71 yra <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0011" ID="QS0011"/>taikytinos teisės pasirinkimo<QUOT.END REF.START="QS0011" CODE="201C" ID="QE0011"/> straipsnių – dėl to klausimo tiesiog nekilo ginčų. Vis dėlto šiuo klausimu išskirtini du sprendimai.</TXT></NP><NP><NO.P>28.</NO.P><TXT>Byloje <HT TYPE="ITALIC">Grana‑Novoa</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0012"><P>C‑23/92, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1993:339">EU:C:1993:339</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 23–25 punktai.</P></NOTE> Teisingumo Teismas nusprendė, kad vienos valstybės narės su viena ar daugiau trečiųjų valstybių sudarytos socialinės apsaugos konvencijos nepatenka į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį. Būtų klaidinga manyti, kad tas sprendimas <HT TYPE="ITALIC">a contrario</HT> reiškia, kad ne mažiau kaip tarp dviejų valstybių narių (ir galbūt tarp vienos ar daugiau valstybių narių esant jų tarpusavio santykiams) sudarytos konvencijos <HT TYPE="ITALIC">visuomet</HT> patenka į jo taikymo sritį. Iš tiesų tame sprendime Teisingumo Teismas papildomai nurodė, kad reglamente <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0012" ID="QS0012"/>tiesiogiai pateikiamos <HT TYPE="ITALIC">tam tikros išlygos dėl jo taikymo</HT> dviejų ar daugiau valstybių narių sudarytoms konvencijoms<QUOT.END REF.START="QS0012" CODE="201C" ID="QE0012"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0013"><P>Ten pat, 25 punktas (išskirta mano). Taip pat žr. Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Walder</HT>, 82/72, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1973:62">EU:C:1973:62</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 6 ir 9 punktus.</P></NOTE>. Jei tokia išlyga pareiškiama, man sunku įžvelgti minėtų konvencijos tipų skirtumą.</TXT></NP><NP><NO.P>29.</NO.P><TXT>Be to, byloje <HT TYPE="ITALIC">Callemeyn</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0014"><P>187/73, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1974:57">EU:C:1974:57</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>.</P></NOTE> buvo aptariama speciali situacija, susijusi, <HT TYPE="ITALIC">inter alia</HT>, su Reglamento Nr. 1408/71 7 straipsnio 1 dalies b punktu. Toje nuostatoje teigiama, kad reglamentas neturi poveikio įsipareigojimams, kylantiems iš Europos socialinės apsaugos laikinųjų susitarimų, kuriuos <DATE ISO="19531211">1953 m. gruodžio 11 d.</DATE> sudarė Europos Tarybos valstybės narės. Kadangi toje daugiašalėje sutartyje buvo įtvirtintos nukrypti leidžiančios nuostatos, jei tai buvo palankiau teisių turintiems asmenims, Teisingumo Teismas nusprendė, kad Reglamento Nr. 1408/71 taikymas neprieštaravo to reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punktui tiek, kiek tai buvo tiesa<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0015"><P>Ten pat, 18–21 punktai, patvirtinta Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Frascogna</HT>, 157/84, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1985:243">EU:C:1985:243</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 13 punkte.</P></NOTE>. Todėl geriausiu atveju Europos tarpinės socialinės apsaugos sutartys lėmė reglamento taikymą, o ne atvirkščiai.</TXT></NP><?PAGE NO="6"?><NP><NO.P>30.</NO.P><TXT>Vis dėlto savo nuomonei pagrįsti Komisija cituoja Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Torrekens</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0016"><P>28/68, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1969:17">EU:C:1969:17</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>.</P></NOTE> . Jame Teisingumo Teismas pareiškė, kad Reglamento Nr. 1408/71 pirmtakas, konkrečiai Reglamentas Nr. 3<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0017"><P><DATE ISO="19580925">1958 m. rugsėjo 25 d.</DATE> Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 3 dėl darbuotojų migrantų socialinės apsaugos (Oficialusis leidinys, 1964, p. 561).</P></NOTE>, <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0013" ID="QS0013"/>taikomas toliau tiek, kiek jo taikyti netrukdo šios konvencijos<QUOT.END REF.START="QS0013" CODE="201C" ID="QE0013"/>. Remdamasi tuo Komisija daro išvadą, kad Teisingumo Teismas galimai patvirtino Reglamento Nr. 1408/71 ir taikytinų tarptautinių sutarčių taisyklių taikymo bendrąjį principą.</TXT></NP><NP><NO.P>31.</NO.P><TXT>Vis dėlto net darant prielaidą, kad Teisingumo Teismo motyvai byloje <HT TYPE="ITALIC">Torrekens</HT> (o ji buvo susijusi su, reikia pripažinti, panašia Reglamento Nr. 3 nuostata) taikytini Reglamento Nr. 1408/71 6 ir 7 straipsniams, abejoju, ar tai turėtų sukelti Komisijos siūlomas pasekmes. Jei pagal Reglamentą Nr. 1408/71 išduotoje E 101 formos pažymoje būtų nustatyti skirtingi teisės aktai, nei taikytini pagal Reino sutartis, tos sutartys neabejotinai trukdytų taikyti Reglamentą Nr. 1408/71. Priešingai, nesuprantu, kaip tai pakenktų Reglamento Nr. 1408/71 <HT TYPE="ITALIC">effet utile</HT>, jei valstybės narės turėtų teisę nepripažinti E 101 formos pažymų, išduotų tokiomis aplinkybėmis, kurioms taikoma speciali socialinės apsaugos konvencija, kuriai tas reglamentas neturi įtakos.</TXT></NP><NP><NO.P>32.</NO.P><TXT>Manęs neįtikina ir Komisijos argumentas, kad Reino sutartys vis dar taikomos tik remiantis Reglamento Nr. 1408/71 7 straipsnio 2 dalies a punktu. Nors tai neabejotinai teisinga formaliai, kalbant metaforomis, prilygsta įėjimui per duris, norint iš karto išeiti per langą. Mano manymu, tai labiausiai susiję su teisėkūros technika, todėl neturėtų vaidinti lemiamo vaidmens.</TXT></NP><NP><NO.P>33.</NO.P><TXT>Paskutiniam dalykui parodyti pateiksiu pavyzdį. Jei manoma, kad tarpvalstybinėje komercinėje byloje konvencija dėl teisės pasirinkimo, pavyzdžiui, Romos konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0018"><P>Pateikta pasirašyti <DATE ISO="19800619">1980 m. birželio 19 d.</DATE> Romoje (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="266" DATE.PUB="1980">OL L 266</REF.DOC.OJ>, 1980, p. 1).</P></NOTE>, turi nustatyti taikytinus teisės aktus, tai nereiškia, kad, nustačius atitinkamus nacionalinės teisės aktus, pagrindinio ginčo esminiam sprendimui toliau taikomi bendrieji tarptautinės teisės principai. Toliau vadovaujantis šiuo pavyzdžiu, tik šį kartą pasitelkus Reglamentą Nr. 593/2008<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0019"><P><DATE ISO="20080617">2008 m. birželio 17 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (<QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0014" ID="QS0014"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0014" CODE="201C" ID="QE0014"/>) (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="177" DATE.PUB="2008">OL L 177</REF.DOC.OJ>, 2008, p. 6).</P></NOTE>, ta pati logika reikalauja, kad, šiuo reglamentu nustačius nacionalinę teisę, tai savaime neįpareigoja pagrindiniam ginčui toliau taikyti bendruosius ES teisės principus. Atitinkamai ta aplinkybė, kad teisės pasirinkimui taikomas reglamentas, iš tiesų nėra svarbi.</TXT></NP><NP><NO.P>34.</NO.P><TXT>Galiausiai mano siūlomas aiškinimas grindžiamas palyginimu su režimu, nustatytu Reglamente Nr. 883/2004<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0020"><P><DATE ISO="20040429">2004 m. balandžio 29 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="166" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="2004">OL L 166, 2004, p. 1</REF.DOC.OJ>; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 72; klaidų ištaisymas <REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="200" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="2004">OL L 200, 2004, p. 1</REF.DOC.OJ>; <REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="188" PAGE.FIRST="10" DATE.PUB="20130709">OL L 188, <DATE ISO="20130709">2013 7 9</DATE>, p. 10</REF.DOC.OJ>). Tuo reglamentu buvo panaikintas ir pakeistas Reglamentas Nr. 1408/71 nuo Reglamento Nr. 883/2004 taikymo datos (<DATE ISO="20100501">2010 m. gegužės 1 d.</DATE>).</P></NOTE> (nors tas reglamentas netaikomas <HT TYPE="ITALIC">ratione temporis</HT>). To reglamento 8 straipsnis (<QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0015" ID="QS0015"/>Ryšys tarp šio reglamento ir kitų koordinavimo dokumentų<QUOT.END REF.START="QS0015" CODE="201C" ID="QE0015"/>) susiejo Reglamento Nr. 1408/71 6 ir 7 straipsnius, tačiau su svarbiu skirtumu: nebeliko daugiašalių konvencijų, išvardytų Reglamento Nr. 1408/71 7 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies a ir b punktuose. Vietoj to Reglamento Nr. 883/2004 16 straipsnio 1 dalyje (<QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0016" ID="QS0016"/>11–15 straipsnių nuostatų išimtys<QUOT.END REF.START="QS0016" CODE="201C" ID="QE0016"/>) teigiama, kad dvi ar daugiau valstybių narių, šių valstybių narių kompetentingos valdžios institucijos arba šių institucijų paskirtos įstaigos bendru susitarimu gali nustatyti 11–15 straipsnių nuostatų išimtis tam tikriems asmenims ar asmenų grupėms. Kaip pažymima Komisijos pastabose, valstybės narės, kurios kartu yra Reino sutarčių susitariančios šalys, tokią sutartį yra sudariusios<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0021"><P><DATE ISO="20101223">2010 m. gruodžio 23 d.</DATE> išlyga dėl Reino upeiviams taikytinų teisės aktų, priimta pagal Reglamento Nr. 883/2004 16 straipsnio 1 dalį.</P></NOTE>. Ši teisėkūros raida rodo, kad <HT TYPE="ITALIC">nuo šiol</HT> Reino sutarčių koordinavimas gali patekti į Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinės dalies taikymo sritį (<QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0017" ID="QS0017"/>Taikytinų teisės aktų nustatymas<QUOT.END REF.START="QS0017" CODE="201C" ID="QE0017"/>).</TXT></NP><?PAGE NO="7"?><NP><NO.P>35.</NO.P><TXT>Vis dėlto Komisija teigia, kad rezultatas pagal Reglamentą Nr. 883/2004 būtų buvęs toks pats kaip ir pagal Reglamentą Nr. 1408/71. Nors galima kelti pagrįstą klausimą, ar Reglamente Nr. 883/2004 išlaikoma <HT TYPE="ITALIC">status quo</HT>, ar keičiamas ankstesnis šiuo klausimu nustatytas režimas, manau, daug sako tai, kad minėtos valstybės narės anksčiau nesivadovavo Reglamento Nr. 1408/71 17 straipsniu, kuris skamba beveik identiškai kaip Reglamento Nr. 883/2004 16 straipsnis. Kita vertus, jei Teisingumo Teismas manytų, kad Reglamentu Nr. 883/2004 nustatytas režimas tik patvirtina <HT TYPE="ITALIC">status quo</HT>, į nagrinėjamas bylas, remiantis toliau nurodytais argumentais, reikėtų žiūrėti taip pat, kaip ir į bylas, patenkančias į Reglamento Nr. 1408/71<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0022"><P>Byloje <HT TYPE="ITALIC">Brusse</HT>, 101/83, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1984:187">EU:C:1984:187</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, Teisingumo Teismas nusprendė, kad darbuotojas Reglamente Nr. 1408/71 numatytas teises įgijo pagal dvišalę sutartį, sudarytą pagal to reglamento 17 straipsnį.</P></NOTE> II antraštinės dalies taikymo sritį. Tai leistų taikyti Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">FTS</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0023"><P>C‑202/97, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2000:75">EU:C:2000:75</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>.</P></NOTE> principus ir tokiomis aplinkybėmis atsakymas į pateiktus klausimus (kaip iš naujo suformuluota) turėtų būti teigiamas.</TXT></NP><NP><NO.P>36.</NO.P><TXT>Vis dėlto iš esmės manau, kad, darant prielaidą, jog X ir T. A. van Dijk yra Reino upeiviai, jie nepatenka į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT>Pasekmės E 101 formos pažymoms</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>37.</NO.P><TXT>Dėl savo nuomonės dėl Reglamento Nr. 1408/71 taikymo srities siūlau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiems teismams atsakyti, kad Liuksemburgo institucijų išduotos E 101 formos pažymos, kuriose nustatoma, kad X ir T. A. van Dijk taikytini Liuksemburgo socialinės apsaugos teisės aktai, neturi teisinės galios.</TXT></NP><NP><NO.P>38.</NO.P><TXT>Ši Sąjunga iš tiesų pagrįsta teisės viršenybe. Galių suteikimo principas, Europos Sąjungos konstitucinės sąrangos dalis, yra itin svarbus. Jei ES institucija ar agentūra neturi teisinės kompetencijos, jos priimti <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0018" ID="QS0018"/>aktai<QUOT.END REF.START="QS0018" CODE="201C" ID="QE0018"/> toje srityje nėra privalomi. Tas pats taikoma ir tuomet, kai valstybių narių institucijos privalo užtikrinti praktinį ES politikos administravimą ir kai jos imasi priemonių pagal ES taisykles. Taip yra ir šiuo atveju, nes šiose bylose nagrinėjamas pažymas išdavė kompetentingos Liuksemburgo institucijos pagal reglamentus Nr. 1408/71 ir Nr. 574/72<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0024"><P><DATE ISO="19720321">1972 m. kovo 21 d.</DATE> Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 574/72, nustatantis Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, įgyvendinimo tvarką (OL, specialusis leidimas anglų kalba 1972(I), p. 159, su pakeitimais; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 83).</P></NOTE>, kad būtų nustatyti taikytini socialinės apsaugos teisės aktai.</TXT></NP><NP><NO.P>39.</NO.P><TXT>Vadovaujantis tuo pačiu motyvu ir atsakant į bylos C‑72/14 2 klausimą man atrodo visiškai nesvarbu, ar institucija išdavė E 101 formos pažymą dėl patogumo, ar kitais pagrindais.</TXT></NP><NP><NO.P>40.</NO.P><TXT>Todėl sutinku su Nyderlandų vyriausybe, kad E 101 formos pažymos, išduotos nagrinėjamose bylose nurodytomis aplinkybėmis, nėra privalomos. To nekeičia ir Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">FTS</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0025"><P>C‑202/97, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2000:75">EU:C:2000:75</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>.</P></NOTE>, kuriame taip pat buvo nagrinėjamas vienos iš valstybių narių kompetentingos institucijos atsisakymas pripažinti kitos valstybės narės institucijų išduotą E 101 formos pažymą. Tuo atveju buvo nesutariama tik dėl to, kurioje Reglamento Nr. 1408/71 II antraštinės dalies nuostatoje buvo tinkamai nustatyti atitinkamiems darbuotojams taikytini socialinės apsaugos teisės aktai, tai yra, šiame reglamente numatyto koordinavimo <HT TYPE="ITALIC">taikymo srityje</HT>.</TXT></NP><?PAGE NO="8"?><NP><NO.P>41.</NO.P><TXT>Tuo pagrindu siūlau Teisingumo Teismui į bylos C‑72/14 1 ir 2 klausimus ir bylos C‑197/14 2 klausimą atsakyti taip, kad jei vienos valstybės narės institucijos apdraustam asmeniui išduoda E 101 formos pažymą, kurioje nustatoma, kad tam asmeniui taikytini tos valstybės narės socialinės apsaugos teises aktai, tačiau taikytinus socialinės apsaugos teisės aktus iš tiesų turi koordinuoti Reino sutartys (tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai), Reglamento Nr. 1408/71 7 straipsnio 2 dalies a punktas aiškintinas taip, kad pagal jį nereikalaujama kitos valstybės narės institucijų pripažinti tą pažymą.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P>c)</NO.P><TXT>Svarstymai priešingu atveju</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>42.</NO.P><TXT>Jei Teisingumo Teismas nesutinka su mano nuomone dėl Reglamento Nr. 1408/71 taikymo srities, pateiksiu dar kelias papildomas pastabas.</TXT></NP><NP><NO.P>43.</NO.P><TXT>Net jei Reglamento Nr. 1408/71 6 ir 7 straipsniai aiškintini kaip reiškiantys tai, kad Reino sutarčių pirmenybė (arba taikymas) kyla iš paties reglamento, todėl taikytinas ir reglamentas, kyla klausimas, koks gi iš tiesų skirtumas. 7 straipsnyje iš tikrųjų numatyta, kad Reino sutartys turi būti taikomos ir toliau. Šia prasme abejotina, ar Sprendime <HT TYPE="ITALIC">FTS</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0026"><P>C‑202/97, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2000:75">EU:C:2000:75</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>.</P></NOTE> įtvirtintas abipusio E 101 formos pažymų pripažinimo principas tai pakeičia.</TXT></NP><NP><NO.P>44.</NO.P><TXT>Žinoma, negalima daryti prielaidos, kad neteisingai remiantis Reglamento Nr. 1408/71 II antraštine dalimi išduota pažyma turėtų būti pripažįstama automatiškai, kai šį klausimą tinkamai reglamentuoja to reglamento I antraštinė dalis (Bendrosios nuostatos). Teismo praktikoje po Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">FTS</HT> tokia situacija nebuvo kilusi<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0027"><P>Žr. Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Banks ir kt</HT>., C‑178/97, EU:C:2000:169; Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Herbosch Kiere</HT>, C‑2/05, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2006:69">EU:C:2006:69</NO.ECLI></REF.DOC.ECR> ir Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Format Urządzenia i Montaże Przemysłowe</HT>, C‑115/11, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2012:606">EU:C:2012:606</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>.</P></NOTE>. Tačiau Teisingumo Teismas <HT TYPE="ITALIC">aiškiai nurodė</HT> Reglamento Nr. 1408/71 II antraštinės dalies <HT TYPE="ITALIC">numatytąjį pobūdį</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0028"><P>Tuo klausimu žr. Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Bouman</HT>, C‑114/13, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:81">EU:C:2015:81</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 35 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką.</P></NOTE>. Reikia pripažinti, kad E 101 formos pažyma, kiek joje įtvirtinama prielaida dėl jos turinio teisingumo, yra privaloma priimančiosios valstybės narės kompetentingai institucijai<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0029"><P>Žr. <HT TYPE="ITALIC">inter alia</HT>, Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">FTS</HT>, C‑202/97, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2000:75">EU:C:2000:75</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 53 punktą.</P></NOTE>. Vis dėlto Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad prezumpcija, siejama su valstybės narės kompetentingos institucijos išduota patvirtinta pažyma, nebūtinai taikoma klausimams, nepatenkantiems į reglamento II antraštinės dalies taikymo sritį (nors reikia pripažinti, kad E 101 formos pažyma paprastai tuo tikslu nėra naudojama)<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0030"><P>Tuo klausimu žr. Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Bouman</HT>, C‑114/13, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:81">EU:C:2015:81</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 25–27 punktus. Tuo atveju Komisija taip pat nesėkmingai bandė įrodyti, kad nagrinėjamas dokumentas buvo privalomas; žr. generalinio advokato M. Szpunar išvados <HT TYPE="ITALIC">Bouman</HT>, C‑114/13, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2014:123">EU:C:2014:123</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 28 punktą. Taip pat žr. Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Adanez-Vega</HT>, C‑372/02, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2004:705">EU:C:2004:705</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 48 punktą; plg. 36 punktą.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>45.</NO.P><TXT>Nagrinėjamose bylose E 101 formos pažymas išdavė Liuksemburgo kompetentingos institucijos; jose buvo nustatyta, kad X ir T. A. van Dijk taikytina Liuksemburgo socialinė apsauga. Kompetentingos Nyderlandų institucijos su tuo nesutinka. Komisija nurodo, kad, sprendžiant iš turimos informacijos, Reino sutarčių susitariančios šalys dėl praktinių motyvų išduoda E 101 formos pažymas, kuriose nustatomi taikytini socialinės apsaugos teisės aktai, nes nėra kitos tam skirtos formos<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0031"><P>Akivaizdu, kad šio teiginio Teisingumo Teismas negali patikrinti. Vis dėlto atkreipiu dėmesį, kad Administracinis Reino upeivių socialinės apsaugos centras yra išleidęs tam tikras standartines formas pagal Reino sutartyse įtvirtintą režimą. Tos formos, <HT TYPE="ITALIC">inter alia</HT>, pridedamos prie <DATE ISO="19890302">1989 m. kovo 2 d.</DATE> Nutarimo Nr. 2; <DATE ISO="19891013">1989 m. spalio 13 d.</DATE> Nutarimo Nr. 3 ir <DATE ISO="19900327">1990 m. kovo 27 d.</DATE> Nutarimo Nr. 5 (pakeisto <DATE ISO="20070626">2007 m. birželio 26 d.</DATE> Nutarimu Nr. 7). Visas šias formas ir nutarimus galima parsisiųsti iš Laivybos Reino upe centrinės komisijos interneto svetainės (http://www.ccr-zkr.org).</P></NOTE>. Vis dėlto, kadangi Teisingumo Teismas privalo pagrįsti savo atsakymą prielaidomis, kad abu asmenys <HT TYPE="ITALIC">yra</HT> Reino upeiviai (to neginčija ir Komisija) ir kad jis nėra kompetentingas spręsti susitariančiųjų šalių tarpusavio ginčų dėl teisingo Reino sutarčių aiškinimo (žr. minėtus 22 ir 23 punktus), toje byloje galima daryti prielaidą, kad Reglamento Nr. 1408/71 II antraštinė dalis<?PAGE NO="9"?> netaikoma. Todėl Liuksemburge išduotoms pažymoms nereikėtų suteikti daugiau svarbos, nei kitiems valstybės narės kompetentingos institucijos patvirtintiems teiginiams, susijusiems su dalykais, nepatenkančiais į reglamento II antraštinės dalies taikymo sritį. Tai, kad toks pareiškimas dėl praktinių motyvų gali būti apvilktas E 101 formos pažymos drabužiais, neturėtų užgožti to aspekto.</TXT></NP><NP><NO.P>46.</NO.P><TXT>Jei Teisingumo Teismas nuspręs, kad šis klausimas patenka į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį, laikausi minėtame 41 punkte pasiūlyto atsakymo.</TXT></NP></GR.SEQ></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>C –</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Antrasis klausimas:</HT> <HT TYPE="ITALIC"><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0019" ID="QS0019"/>acte clair</HT><HT TYPE="ITALIC"><QUOT.END REF.START="QS0019" CODE="201C" ID="QE0019"/> doktrinos ribos</HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>1.</NO.P><TXT>Išankstinės pastabos</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>47.</NO.P><TXT>Bylos C‑197/14 1 klausimas yra glaudžiai susijęs su <HT TYPE="ITALIC">acte clair</HT> doktrina. Kadangi šia tema jau daug parašyta, tos doktrinos papildomai pristatyti nereikia. Teisingumo Teismo paprašyta konkrečiai išaiškinti reikalavimą, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0020" ID="QS0020"/>nacionalinis teismas turi būti įsitikinęs, kad klausimas yra vienodai akivaizdus kitų valstybių narių teismams ir Teisingumo Teismui<QUOT.END REF.START="QS0020" CODE="201C" ID="QE0020"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0032"><P>Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Cilfit ir kt</HT>., 283/81, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1982:335">EU:C:1982:335</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 16 punktas.</P></NOTE>. Pagrindinis <HT TYPE="ITALIC">Hoge Raad</HT> keliamas klausimas: ar paskutinės instancijos teismas gali ar ne pasinaudoti <HT TYPE="ITALIC">acte clair</HT> doktrina, kai tos pačios valstybės narės žemesnės instancijos teismas dėl tapataus ar panašaus ES teisės klausimo jau kreipėsi į Teisingumo Teismą?</TXT></NP><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">48.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Hoge Raad</HT> nuogąstauja, kad teigiamas atsakymas į bylos C‑197/14 1 klausimą reikštų, kad valstybės narės aukščiausiosios instancijos teismas, norintis panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą, nes jis aiškina ES teisę kitaip nei žemesnės instancijos teismas, turėtų kiekvieną kartą šiuo klausimu kreiptis į Teisingumo Teismą nuomonės.</TXT></NP><NP><NO.P>49.</NO.P><TXT>T. A. van Dijk teigia, kad pagrindinėje byloje nesilaikoma <HT TYPE="ITALIC">acte clair</HT> doktrinos reikalavimų. Vis dėlto, jo manymu, paskutinės instancijos teismui pakanka palaukti Teisingumo Teismo atsakymo į žemesnės instancijos teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Graikijos vyriausybė ir Komisija iš esmės tam pritaria.</TXT></NP><NP><NO.P>50.</NO.P><TXT>Nyderlandų vyriausybė teigia, kad vien ta aplinkybė, kad valstybės narės teismas galėtų prašyti Teisingumo Teismo nurodymų, savaime nereiškia, kad esama <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0021" ID="QS0021"/>pagrįstos abejonės<QUOT.END REF.START="QS0021" CODE="201C" ID="QE0021"/> teismo praktikos prasme. Iš esmės sutikdama Vokietijos vyriausybė taip pat teigia, kad derėtų atsižvelgti į žemesnės instancijos teismo aiškinimo kokybę ir kad būtų nepriimtina, jei dėl akivaizdžiai klaidingos žemesnės instancijos teismo pozicijos nepavyktų pasinaudoti <HT TYPE="ITALIC">acte clair</HT> doktrinos nulemtu veiksmingu procesu.</TXT></NP><NP><NO.P>51.</NO.P><TXT>Pirmiausia norėčiau priminti, kad specialus SESV 267 straipsnio 3 dalies tikslas – neleisti susiformuoti nacionalinei teismo praktikai, prieštaraujančiai ES teisės normoms bet kurioje valstybėje narėje<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0033"><P>Žr., <HT TYPE="ITALIC">inter alia</HT>, Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Hoffmann‑Laroche</HT>, 107/76, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1977:89">EU:C:1977:89</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 5 punktą ir Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Pedro IV Servicios</HT>, C‑260/07, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2009:215">EU:C:2009:215</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 32 punktą.</P></NOTE>. Tai nurodo SESV 267 straipsnio 3 dalies tekstas, kuris nepalieka daug laisvės nacionaliniams paskutinės instancijos teismams.</TXT></NP><NP><NO.P>52.</NO.P><TXT>Vis dėlto Sprendimu <HT TYPE="ITALIC">Cilfit ir kt</HT>.<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0034"><P>283/81, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1982:335">EU:C:1982:335</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>.</P></NOTE> nacionaliniams paskutinės instancijos teismams (aukščiausios instancijos teismams, atsakingiems už decentralizuotą ES teisės taikymą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0035"><P>Tuo klausimu žr. Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Parfums Christian Dior</HT>, C‑337/95, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1997:517">EU:C:1997:517</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 25 punktą ir Nuomonės 1/09, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2011:123">EU:C:2011:123</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 84 ir 85 punktus.</P></NOTE>) buvo suteikta galimybė esant tam tikroms aplinkybėms prisiimti atsakomybę už ES teisės klausimo sprendimą.</TXT></NP><?PAGE NO="10"?><NP><NO.P>53.</NO.P><TXT>Iš pirmo žvilgsnio <HT TYPE="ITALIC">acte clair</HT> doktrinos sąlygos yra griežtos. Pagrindinis reikalavimas, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0022" ID="QS0022"/>teisingas [ES] teisės taikymas [būtų] toks aiškus, kad neliktų pagrįstų abejonių dėl iškilusio klausimo sprendimo<QUOT.END REF.START="QS0022" CODE="201C" ID="QE0022"/>, nėra suformuluotas apytiksliai. Be to, tam reikalavimui keliamos dvi sąlygos. Pirma, nacionalinis paskutinės instancijos teismas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0023" ID="QS0023"/>turi būti įsitikinęs, kad klausimas yra vienodai akivaizdus kitų valstybių narių teismams ir Teisingumo Teismui<QUOT.END REF.START="QS0023" CODE="201C" ID="QE0023"/>. Antra, būtina atsižvelgti į būdingus ES teisės požymius<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0036"><P>Pasak Teisingumo Teismo, tai yra: kalbinė teisinių tekstų įvairovė, specialiosios terminijos vartojimas ir ypatingi aiškinimo metodai; žr. Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Cilfit ir kt</HT>., 283/81, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1982:335">EU:C:1982:335</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 16–20 punktus.</P></NOTE>. Todėl vienas komentatorius netrukus po <HT TYPE="ITALIC">acte clair</HT> doktrinos gimimo pareiškė, kad tai buvo <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0024" ID="QS0024"/>taktinis žingsnis<QUOT.END REF.START="QS0024" CODE="201C" ID="QE0024"/> ir <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0025" ID="QS0025"/>išimtinai siaura<QUOT.END REF.START="QS0025" CODE="201C" ID="QE0025"/> priemonė <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0026" ID="QS0026"/>[Teisingumo Teismo] kontrolei padidinti ir sustiprinti<QUOT.END REF.START="QS0026" CODE="201C" ID="QE0026"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0037"><P>Žr. H. Rasmussen <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0027" ID="QS0027"/>The European Court’s <HT TYPE="ITALIC">Acte Clair</HT> Strategy in C.I.L.F.I.T. Or: <HT TYPE="ITALIC">Acte Clair</HT>, of Course! But What does it Mean?’<QUOT.END REF.START="QS0027" CODE="201C" ID="QE0027"/>, 9 <HT TYPE="ITALIC">EL Rev</HT>. (1984), p. 242 ir 243.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>54.</NO.P><TXT>Net ir pats Teisingumo Teismas Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Cilfit ir kt</HT>.<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0038"><P>283/81, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1982:335">EU:C:1982:335</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>.</P></NOTE> formuluotes apibūdino kaip <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0028" ID="QS0028"/>miglotas<QUOT.END REF.START="QS0028" CODE="201C" ID="QE0028"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0039"><P>Žr. generalinės advokatės C. Stix-Hackl išvados <HT TYPE="ITALIC">Intermodal Transports</HT>, C‑495/03, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2005:215">EU:C:2005:215</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 84 punktą. Buvęs teisėjas D. Edward pavartojo žodį <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0029" ID="QS0029"/>neidealus<QUOT.END REF.START="QS0029" CODE="201C" ID="QE0029"/>; žr. D. Edward <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0030" ID="QS0030"/><HT TYPE="ITALIC">CILFIT</HT> and <HT TYPE="ITALIC">Foto-Frost</HT> in their Historical and Procedural Context<QUOT.END REF.START="QS0030" CODE="201C" ID="QE0030"/>, leidinyje M. Maduro ir L. Azoulai (red.): <HT TYPE="ITALIC">The Past and Future of EU Law. The Classics of EU Law Revisited on the 50<HT TYPE="SUP">th</HT> Anniversary of the Rome Treaty 2010</HT>, Hart, 2010, p. 179.</P></NOTE>. Tačiau dar smarkiau kritikuota pati pareiga kreiptis į Teisingumo Teismą, nes ji apibrėžia <HT TYPE="ITALIC">acte clair</HT> doktriną ir nuo jos priklauso šios doktrinos supratimas. Pavyzdžiui, generalinis advokatas F. Jacobs kartą pateikė garsų pasiūlymą byloje, kurioje klausimas kilo dėl to, ar tam tikrus moteriškus drabužius reikėtų muitinės tikslais priskirti prie pižamų, iš pagrindų reformuoti pareigą kreiptis į Teisingumo Teismą, pastarajam labiau save apribojant<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0040"><P>Žr. generalinio advokato F. Jacobs išvadą <HT TYPE="ITALIC">Wiener SI</HT>, C‑338/95, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1997:352">EU:C:1997:352</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, pirmiausia 18–21 punktus.</P></NOTE>. Generalinis advokatas D. Ruiz‑Jarabo Colomer net palygino pareigą kreiptis į Teisingumo Teismą su legenda apie Sizifą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0041"><P>Žr. generalinio advokato D. Ruiz‑Jarabo Colomer išvados <HT TYPE="ITALIC">Gaston Schul Douane-expediteur</HT>, C‑461/03, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2005:415">EU:C:2005:415</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 2–4 punktus.</P></NOTE>. Priešingai, nors generalinis advokatas A. Tizzano ir pripažino, kad <HT TYPE="ITALIC">acte clair</HT> kriterijai nebuvo neginčijami, jis vis dėlto buvo už tos doktrinos išlaikymą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0042"><P>Žr. generalinio advokato A. Tizzano išvados <HT TYPE="ITALIC">Lyckeskog</HT>, C‑99/00, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2002:108">EU:C:2002:108</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 60–78 punktus, pirmiausia 65 punktą.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>55.</NO.P><TXT>Žvelgiant iš platesnės perspektyvos, laimei, su laiku buvo panaikinta daugelis būgštavimų dėl įstatyme įtvirtintos pareigos kreiptis į Teisingumo Teismą. Laikantis chronologinės sekos, dar gerokai prieš Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Cilfit ir kt</HT>.<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0043"><P>283/81, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1982:335">EU:C:1982:335</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>.</P></NOTE> Teisingumo Teismas netruko išaiškinti, kad egzistavo SESV 267 straipsnio 3 dalies ribos. Byloje <HT TYPE="ITALIC">Da Costa ir kt</HT>. pirmiausia kalbėdamas apie situacijas, <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0031" ID="QS0031"/>iš esmės identiškas klausimui, dėl kurio jau buvo priimtas prejudicinis sprendimas panašioje byloje<QUOT.END REF.START="QS0031" CODE="201C" ID="QE0031"/>, Teisingumo Teismas nusprendė, kad jo autoritetingi sprendimai <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0032" ID="QS0032"/>gali pašalinti pareigos [kreiptis į Teisingumo Teismą] tikslą, taigi padaryti ją beprasmę<QUOT.END REF.START="QS0032" CODE="201C" ID="QE0032"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0044"><P>28/62–30/62, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1963:6">EU:C:1963:6</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, p. 38.</P></NOTE>, ir pripažino teisinę precedento vertę. Vis dėlto tai nevienintelis sprendimas iki Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Cilfit ir kt</HT>., kuriame protingai suprantama ta pareiga<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0045"><P>Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Hoffmann‑Laroche</HT>, 107/76, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1977:89">EU:C:1977:89</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 5 ir 6 punktuose Teisingumo Teismas patvirtino, kad pareiga teikti prašymą dėl prejudicinio sprendimo netaikoma paskutinės instancijos teismui vykstant procedūrai dėl laikinųjų apsaugos priemonių, jei tik šalys gali išspręsti ginčą nagrinėjant bylą iš esmės, kai galima kreiptis į Teisingumo Teismą. Taip pat žr. Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Morson ir Jhanjan</HT>, 35/82 ir 36/82, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1982:368">EU:C:1982:368</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 9 ir 10 punktus.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>56.</NO.P><TXT>Be to, kaip mums žinoma, kai po kelerių metų generalinis advokatas F. Capotorti įspėjo Teisingumo Teismą dėl susilpnėjusios pareigos kreiptis dėl prejudicinio sprendimo, pripažįstant <HT TYPE="ITALIC">acte clair</HT> doktriną<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0046"><P>Žr. generalinio advokato F. Capotorti išvadą <HT TYPE="ITALIC">Cilfit ir kt</HT>., 283/81, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1982:267">EU:C:1982:267</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, pirmiausia 4 punktą.</P></NOTE> ES teisės dalimi, Teisingumo Teismas su tuo nesutiko.</TXT></NP><?PAGE NO="11"?><NP><NO.P>57.</NO.P><TXT>Viena iš paskutinių bylų<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0047"><P>Vis dėlto derėtų paminėti Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Parfums Christian Dior</HT>, C‑337/95, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1997:517">EU:C:1997:517</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 30 punktą. Toje byloje Teisingumo Teismas nusprendė, kad nacionalinis paskutinės instancijos teismas, kuris pagal tarptautinę teisę privalo dėl teisinio aiškinimo kreiptis į tam įsteigtą teismą (nagrinėjamoje byloje – Beniliukso teismą), yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti Teisingumo Teismui prašymą dėl prejudicinio sprendimo pagal SESV 267 straipsnio 3 dalį, jei tik pats tarptautinis teismas privalo kreiptis į Teisingumo Teismą pagal tą nuostatą ir faktiškai taip pasielgia.</P></NOTE> taip pat liudija, kad pareiga kreiptis į Teisingumo Teismą ilgainiui susilpnėjo, pasak kitų – apnyko. Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Intermodal Transports</HT> Teisingumo Teismas patvirtino, kad ta aplinkybė, jog administravimo institucijos gali laikytis skirtingos nuomonės dėl tinkamo požiūrio paskutinės instancijos teisme, neužkerta kelio galimybei vadovautis <HT TYPE="ITALIC">acte clair</HT> doktrina<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0048"><P>C‑495/03, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2005:552">EU:C:2005:552</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 35 punktas.</P></NOTE> .</TXT></NP><NP><NO.P>58.</NO.P><TXT>Vis dėlto reikia pripažinti, kad Teisingumo Teismas nesielgė taip lanksčiai, kontroliuodamas ES institucijų priimtų aktų <HT TYPE="ITALIC">galiojimą</HT>. Nepaisydamas tvirtos savo generalinio advokato pozicijos, Teisingumo Teismas byloje <HT TYPE="ITALIC">Gaston Schul</HT> nusprendė, kad motyvai, dėl kurių galima atleisti nacionalinį paskutinės instancijos teismą nuo jam SESV 267 straipsnio 3 dalyje numatytos pareigos, netaikomi klausimams dėl ES aktų galiojimo<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0049"><P>Žr. Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Gaston Schul Douane‑expediteur</HT>, C‑461/03, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2005:742">EU:C:2005:742</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 19 punktą.</P></NOTE>. Taip nuspręsta, nors Teisingumo Teismas ankstesnėje byloje pripažino analogiškas panašaus ES teisės akto nuostatas negaliojančiomis.</TXT></NP><NP><NO.P>59.</NO.P><TXT>Padaręs tokią įžangą, dabar aptarsiu Teisingumo Teismui <HT TYPE="ITALIC">Hoge Raad</HT> pateiktą klausimą.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Vertinimas</TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P>a)</NO.P><TXT>Ar <HT TYPE="ITALIC">acte clair</HT> netaikytina, kai tos pačios valstybės narės žemesnės instancijos teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti sprendimą panašiu klausimu?</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>60.</NO.P><TXT>Atsižvelgiant į pirma primintos ilgainiui padarytą pareigos kreiptis į Teisingumo Teismą pagal SESV 267 straipsnio 3 dalį peržiūrą, man įdomu, ar dabar Teisingumo Teismui nederėtų, taip sakant, aiškiau išdėstyti <HT TYPE="ITALIC">acte clair</HT> doktrinos.</TXT></NP><NP><NO.P>61.</NO.P><TXT>Asmeniškai esu įsitikinęs, kad nacionaliniam paskutinės instancijos teismui niekas netrukdo remtis <HT TYPE="ITALIC">acte clair</HT> doktrina vien dėl tos priežasties, kad tos pačios valstybės narės žemesnės instancijos teismas identišku ar panašiu klausimu jau kreipėsi į Teisingumo Teismą. Tam yra trys pagrindiniai motyvai.</TXT></NP><NP><NO.P>62.</NO.P><TXT>Pirma, <HT TYPE="ITALIC">kalbant konstruktyviai</HT>, padėtis nuo Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Cilfit ir kt</HT>. priėmimo iš esmės pasikeitė. 1982 m. Europos ekonominę bendriją sudarė 10 valstybių narių su 7 oficialiosiomis darbo kalbomis. Kita vertus, 2015 m. ES yra gerokai sudėtingesnė sąjunga su daugiau nei 28 teisės sistemomis, 24 oficialiosiomis darbo kalbomis, gerokai platesne kompetencija ir (aiški Lisabonos sutarties naujovė) gerokai didesniu nacionalinių (aukščiausių) teismų vaidmeniu pagal ES sutarties 19 straipsnio 2 dalį. Jei teismo praktiką reikėtų suprasti griežtai, susidurti su <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0033" ID="QS0033"/>tikra<QUOT.END REF.START="QS0033" CODE="201C" ID="QE0033"/> <HT TYPE="ITALIC">acte clair</HT> padėtimi galimybių būtų tiek pat, kiek sutikti vienaragį.</TXT></NP><?PAGE NO="12"?><NP><NO.P>63.</NO.P><TXT>Antra, pasikeitė ir <HT TYPE="ITALIC">stabdžių ir atsvarų</HT> sistema, susijusi su SESV 267 straipsnio 3 dalimi. Komisija pripažįsta pareigą prižiūrėti, kaip nacionaliniai paskutinės instancijos teismai naudojasi <HT TYPE="ITALIC">acte clair</HT> doktrina<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0050"><P>Žr. K. Lenaerts, I. Maselis ir K. Gutman (red. J. Nowak): <HT TYPE="ITALIC">EU Procedural Law</HT>, 1-asis leidimas, Oksfordas, 2014, p. 102, kurioje cituojamas Komisijos pirmininko G. Thorn <DATE ISO="19830725">1983 m. liepos 25 d.</DATE> atsakymas į Parlamente pateiktą klausimą (<REF.DOC.OJ COLL="C" NO.OJ="268" PAGE.FIRST="25" DATE.PUB="1983">OL C 268, 1983, p. 25</REF.DOC.OJ>) ir gerai žinomas ieškinys dėl pažeidimo, kurį Komisija pareiškė Švedijos Karalystei dėl ginčytino <HT TYPE="ITALIC">Högsta Domstolen</HT> (Švedijos Aukščiausiasis Teismas) SESV 267 straipsnio 3 dalies nesilaikymo (<DATE ISO="20041013">2004 m. spalio 13 d.</DATE> argumentuota Nuomonė 2003/2161, C(2004) 3899). Tuo klausimu taip pat žr. generalinio advokato A. Tizzano išvados <HT TYPE="ITALIC">Lyckeskog</HT>, C‑99/00, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2002:108">EU:C:2002:108</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 65 punktą.</P></NOTE>. Be to, Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Cilfit ir kt</HT>. buvo priimtas beveik dvidešimčia metų anksčiau nei Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Francovich ir kt</HT>.<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0051"><P>C‑6/90 ir C‑9/90, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1991:428">EU:C:1991:428</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>.</P></NOTE> Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Köbler</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0052"><P>C‑224/01, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2003:513">EU:C:2003:513</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>. Tame sprendime tiesiogiai kalbama apie pareigą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priėmimo pagal SESV 267 straipsnio 3 dalį; žr. 55 punktą.</P></NOTE> irgi dar reikėjo laukti gerus dvidešimt metų. Šiandien Teisingumo Teismas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0053"><P>Žr. netiesiogiai Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Komisija / Ispanija</HT>, C‑154/08, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2009:695">EU:C:2009:695</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 64–66 punktus (taip pat žr. 126 punktą) ir tuo klausimu Nuomonės 1/09, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2011:123">EU:C:2011:123</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 84–87 punktus. Dėl šio pavyzdžio žr. bylą <HT TYPE="ITALIC">Ferreira da Silva e Brito ir kt</HT>., C‑160/14, kuri dar nėra išnagrinėta.</P></NOTE> ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT)<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0054"><P>EŽTT yra ne kartą nurodęs, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0034" ID="QS0034"/>nacionaliniai teismai, kurių sprendimai pagal nacionalinę teisę neskundžiami, ir atsisakę kreiptis į Teisingumo Teismą su jiems kilusiu preliminariu klausimu dėl ES teisės aiškinimo, privalo nurodyti to atsisakymo motyvus, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktikoje numatytas išimtis. Todėl jie privalo nurodyti motyvus, kodėl klausimas pripažintas nereikšmingu, kad Teisingumo Teismas jau yra išaiškinęs konkrečią ES tesiės nuostatą ar kad teisingas ES teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad nebelieka jokių pagrįstų abejonių<QUOT.END REF.START="QS0034" CODE="201C" ID="QE0034"/>; žr., <HT TYPE="ITALIC">inter alia</HT>, Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Vergauwen ir kt. / Belgija</HT> (dec.), Nr. 4832/04, 90 punktą, <DATE ISO="20120410">2012 m. balandžio 10 d.</DATE>, ir nurodytą teismo praktiką (neoficialus vertimas).</P></NOTE> nuolat nagrinėja bylas dėl galimo pareigos kreiptis į Teisingumo Teismą pagal SESV 267 straipsnio 3 dalį nevykdymo.</TXT></NP><NP><NO.P>64.</NO.P><TXT>Trečia, akivaizdu, kad nacionaliniai paskutinės instancijos teismai praktiškai neatsisako naudotis <HT TYPE="ITALIC">acte clair</HT> doktrina (tiesiogiai ar netiesiogiai), net jei skundžiamuose sprendimuose – ar atskirąją nuomonę pareiškusio teisėjo – reiškiama nuomonė skiriasi<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0055"><P>Žr., <HT TYPE="ITALIC">inter alia</HT>, Lordų Rūmų (Jungtinė Karalystė) sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Regina</HT> / <HT TYPE="ITALIC">Londono transporto komitetas</HT> [1992] 1 CMLR 5, visų pirma [45] punktą; Apeliacinio teismo (Anglija ir Velsas) (Jungtinė Karalystė) sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Mighell</HT> / <HT TYPE="ITALIC">Reading ir kt</HT>. [1998] EWCA Civ 1465, [35] punktą; Lordų Rūmų sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Three Rivers DV</HT> / <HT TYPE="ITALIC">Anglijos Bankas (Nr. 3)</HT> [2000] 3 CMLR 205; <HT TYPE="ITALIC">Högsta Domstolen</HT> (Aukščiausiasis Teismas) (Švedija) sprendimą NJA [2004] 735; <HT TYPE="ITALIC">Vestre Landsret</HT> (Vakarų aukštojo teismo) (Danija), paskutinės instancijos teismo, sprendimą <HT TYPE="ITALIC">UfR</HT> [2007] 54 (kurį ypatingąja tvarka panaikino <HT TYPE="ITALIC">Højesteret</HT> (Aukščiausiasis Teismas) (Danija) <HT TYPE="ITALIC">UfR</HT> [2011] 539, po sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Mickelsson ir Roos</HT>, C‑142/05, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2009:336">EU:C:2009:336</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>); Aukščiausiojo Teismo (Jungtinė Karalystė) sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Sąžiningos prekybos biuras</HT> / <HT TYPE="ITALIC">National plc ir kt</HT>. [2009] UKSC 6, visų pirma [49] punktą; ir Portugalijos sprendimus, kuriais pagrįsta dar neišnagrinėta byla <HT TYPE="ITALIC">Ferreira da Silva e Brito ir kt</HT>., C‑160/14.</P></NOTE>. Atsižvelgdamas į tai, manau, kad Teisingumo Teismui nebūtų išmintinga laikytis siauriausio tos doktrinos sąlygų aiškinimo. Tai neatitiktų tikrovės ir bendradarbiavimo dvasios, būdingos Teisingumo Teismo ir nacionalinių (aukščiausių) teismų santykiams.</TXT></NP><NP><NO.P>65.</NO.P><TXT>Grįžkime prie nagrinėjamo klausimo. Teisingumo Teismo nebuvo prašyta paaiškinti <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0035" ID="QS0035"/>abejonės<QUOT.END REF.START="QS0035" CODE="201C" ID="QE0035"/> (ką jau kalbėti apie <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0036" ID="QS0036"/>pagrįstą abejonę<QUOT.END REF.START="QS0036" CODE="201C" ID="QE0036"/>) ar <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0037" ID="QS0037"/>akivaizdumo<QUOT.END REF.START="QS0037" CODE="201C" ID="QE0037"/> sampratų. Iš nutarties dėl prejudicinio sprendimo priėmimo tono byloje C‑197/14 aiškiai matyti, kad <HT TYPE="ITALIC">Hoge Raad</HT> nekyla jokių abejonių dėl to, kaip reikėtų elgtis nagrinėjamoje byloje<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0056"><P><HT TYPE="ITALIC">Hoge Raad</HT> nurodo savo teismo praktiką, konkrečiai <DATE ISO="20131011">2013 m. spalio 11 d.</DATE> Sprendimą Nr. 12/04012, ECLI:NL:HR:2013:CA0827, kur buvo nuspręsta, kad E 101 pažyma, išduota Reino upeiviui, nėra svarbi. T. A. van Dijk taip pat pamini <DATE ISO="20111209">2011 m. gruodžio 9 d.</DATE> <HT TYPE="ITALIC">Hoge Raad</HT> sprendimą Nr. 10/03927, ECLI:NL:HR:2011:BQ2938, kur pasiektas panašus rezultatas dėl E 106 pažymos.</P></NOTE>. Teisingumo Teismo tiesiog paprašyta paaiškinti, ar tai, kad žemesnės instancijos teismas reiškia abejonę, iš tiesų reikia suprasti taip, kad paskutinės instancijos teismas taip pat privalo suabejoti. Dėl žemesnės instancijos teismo abejonių paskutinės instancijos teismas mažiausiai nebegalėtų prisiimti atsakomybės už savarankišką ES teisės klausimo sprendimą.</TXT></NP><NP><NO.P>66.</NO.P><TXT>Kita vertus, kaip yra anksčiau pareiškusi generalinė advokatė C. Stix‑Hackl, akivaizdžiai tinkamam aiškinimui paprastai neprieštarauja galimybė dvejopai suprasti tam tikrą nuostatą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0057"><P>Žr. generalinės advokatės C. Stix‑Hackl išvados <HT TYPE="ITALIC">Intermodal Transports</HT>, C‑495/03, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2005:215">EU:C:2005:215</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 110 punktą.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>67.</NO.P><TXT>Kaip suprantu, pasakymas, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0038" ID="QS0038"/>nacionalinis teismas turi būti įsitikinęs, kad klausimas yra vienodai akivaizdus kitų valstybių narių teismams ir Teisingumo Teismui<QUOT.END REF.START="QS0038" CODE="201C" ID="QE0038"/>, vertintinas kartu su kitais Teisingumo Teismo Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Cilfit ir kt</HT>. išvardytais kvalifikuojamaisiais veiksniais (žr. minėtą 53 punktą). Todėl reikalavimo negalima vertinti kaip absoliutaus. Veikiau jį reikėtų suprasti taip, kad galutinės instancijos teismo teisėjai, priimantys sprendimą byloje, turi būti <HT TYPE="ITALIC">patys</HT> įsitikinę, kad su jais<?PAGE NO="13"?> sutiks kiti teisėjai. Mano manymu, aplinkybės, minėtos Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Cilfit ir kt</HT>. 16–20 punktuose, yra <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0039" ID="QS0039"/>priemonių rinkinys<QUOT.END REF.START="QS0039" CODE="201C" ID="QE0039"/>, kuriuo nustatomas pagrįstos abejonės buvimas. Tai labiau įspėjamieji ženklai, o ne griežti kriterijai ir, atvirai, viso labo yra sveiko proto balsas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0058"><P>Su tuo sutinka ir D. Edward, <HT TYPE="ITALIC">op. cit</HT>., p. 178.</P></NOTE>. Taigi man, kitaip nei kitiems komentatoriams<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0059"><P>Visų pirma žr. M. Broberg ir N. Fenger, <HT TYPE="ITALIC">Preliminary References to the European Court of Justice</HT>, 2-asia leidimas, 2014, Oksfordas, p. 240–246.</P></NOTE>, neatrodo, kad Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Cilfit ir kt</HT>. teigiama, kad pagrįstą abejonę galima objektyviai išmatuoti vien pagal skirtingą teisėjų aiškinimą. Iš tiesų byla <HT TYPE="ITALIC">Cilfit ir kt</HT>. buvo susijusi su padėtimi, kai nacionalinės paskutinės instancijos teismas paklausė teismo, ar gali būti taip, kad nebūtų pareigos kreiptis į Teisingumo Teismą dėl neišspręsto ES teisės klausimo. Teisingumo Teismas iš esmės į tą klausimą atsakė teigiamai ir pamėgino sudaryti su tuo susijusias sąlygas taip, kad nekiltų teismų nesutarimų. Kita vertus Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Cilfit ir kt</HT>. nieko neužsimenama apie darytinas išvadas, jei teismų nesutarimas iš tiesų iškyla, kaip yra nagrinėjamose bylose.</TXT></NP><NP><NO.P>68.</NO.P><TXT>Šia prasme man atrodo ne taip svarbu, ar galimai nesutinka kitos valstybės narės, ar tos pačios valstybės narės teisėjas. Galiausiai Teisingumo Teismas yra pabrėžęs <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0040" ID="QS0040"/>skirtingų teismo sprendimų priėmimo <HT TYPE="ITALIC">Bendrijoje</HT> pavojų<QUOT.END REF.START="QS0040" CODE="201C" ID="QE0040"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0060"><P>Žr. Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Intermodal Transports</HT>, C‑495/03, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2005:552">EU:C:2005:552</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 33 punktą. Išskirta mano.</P></NOTE>, o tai, atsižvelgiant į specialų SESV 267 straipsnio 3 dalies tikslą – neleisti susiformuoti nacionalinei teismo praktikai, prieštaraujančiai ES teisės normoms, <HT TYPE="ITALIC">bet kurioje</HT> valstybėje narėje <HT TYPE="ITALIC">a priori</HT> apimtų valstybių tarpusavio scenarijų. Kitokia nuomonė iš tiesų būtų menkai pritaikoma valstybėms narėms, kurių sudėtinėse dalyse taikomos skirtingos teisės sistemos, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje. Be to, nors, reikia pripažinti, požiūris į juos skiriasi SESV 267 straipsnio aplinkybėmis, pageidautina nuosekliai vertinti nacionalinių žemesnės instancijos ir paskutinės instancijos teismų santykius: jei žemesnės instancijos teismui nėra privalomas nacionalinio paskutinės instancijos teismo sprendimas, kuris, pirmojo teismo nuomone, prieštarauja ES teisei<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0061"><P>Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Elchinov</HT>, C‑173/09, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2010:581">EU:C:2010:581</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 27 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.</P></NOTE>, kodėl pastarajam teismui turėtų būti privaloma skirtinga žemesnės instancijos teismo išreikšta nuomonė?</TXT></NP><NP><NO.P>69.</NO.P><TXT>Taigi iš esmės mano nuomonė trumpai būtų tokia: jei nacionalinis paskutinės instancijos teismas yra pakankamai tikras dėl savo išaiškinimo, todėl gali prisiimti atsakomybę (ir galimą kaltę) už ES teisės klausimo sprendimą be Teisingumo Teismo pagalbos, jis turėtų turėti teisę pagal įstatymą taip pasielgti. Tačiau šiuo atveju yra ir šaukštas deguto, t. y. galimybė, kad paskutinės instancijos teismo valstybei narei bus pareikštas ieškinys dėl to, kad jis nesikreipė į Teisingumo Teismą ir (arba) netinkamai taikė ES teisę. Tą riziką privalo prisiimti išimtinai tas teismas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0062"><P>Tuo klausimu žr. Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Intermodal Transports</HT>, C‑495/03, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2005:552">EU:C:2005:552</NO.ECLI></REF.DOC.ECR> 37 punktą. Naujausi nacionalinių sprendimų pavyzdžiai, kai paskutinės instancijos teismas atsisako kreiptis į Teisingumo Teismą: <DATE ISO="20140103">2014 m. sausio 3 d.</DATE> <HT TYPE="ITALIC">Sofiysky gradski sad</HT> (Sofijos miesto teismas) (Bulgarija) sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Pretsiz 2 EOOD / Bulgarijos valstybė</HT>, bylos Nr. 1782/2013; <DATE ISO="20131121">2013 m. lapkričio 21 d.</DATE> <HT TYPE="ITALIC">Ustavno sodišče Republike Slovenije</HT> (Konstitucinis Teismas) (Slovėnija) sprendimas ECLI:SI:USRS:2013:Up.1056.11; <DATE ISO="20140519">2014 m. gegužės 19 d.</DATE> <HT TYPE="ITALIC">Alkotmánybíróság</HT> (Konstitucinio Teismo) (Vengrija) sprendimas, bylos Nr. 3165/2014 ir <DATE ISO="20140828">2014 m. rugpjūčio 28 d.</DATE> <HT TYPE="ITALIC">Bundesverfassungsgericht</HT> (Konstitucinis Teismas) (Vokietija) nutartis, byla Nr. 2 <HT TYPE="ITALIC">BvR</HT> 2639/09.</P></NOTE>.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT>Ar reikia laukti žemesnės instancijos teismo prašymo priimti prejuducinį sprendimą baigties?</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>70.</NO.P><TXT>Nors nemanau, kad tos pačios valstybės narės žemesnės instancijos teismo reiškiama abejonė užkerta kelią <HT TYPE="ITALIC">acte clair</HT> doktrinai, <HT TYPE="ITALIC">Hoge Raad</HT> 1 klausime, kaip jis suformuluotas, užsimenama apie galimybę, kad jis pats privalėtų kreiptis į Teisingumo Teismą ar kad turėtų laukti žemesnės instancijos teismo prašymo, kuris (daryčiau prielaidą) būtų susijęs iš esmės su tuo pačiu ES teisės klausimu, jau sukeltos savarankiškos prejudicinio sprendimo priėmimo procedūros baigties.</TXT></NP><NP><NO.P>71.</NO.P><TXT>Tokia padėtis turi tam tikrų ypatybių. Be abejonės, paskutinės instancijos teismas vis dėlto galėtų laikytis nuomonės, nepaisydamas žemesnės instancijos teismo pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą, kad nėra pagrįstų abejonių dėl teisingo požiūrio ir nebūtina kantriai laukti Teisingumo Teismo sprendimo tuo klausimu, nes tam gali prireikti daug laiko. Suprantu tokią nuomonę.</TXT></NP><?PAGE NO="14"?><NP><NO.P>72.</NO.P><TXT>Vis dėlto kyla klausimas, ar tokiomis aplinkybėmis nacionalinių paskutinės instancijos teismų pareiga sąžiningai bendradarbiauti su Teisingumo Teismu, įtvirtinta ES sutarties 4 straipsnio 3 dalyje, vis dėlto įpareigotų paskutinės instancijos teismą laukti Teisingumo Teismo sprendimo. Nes net jei retai pasitaikytų, kad Liuksemburge būtų skirtingai vertinamas protingas <HT TYPE="ITALIC">acte clair</HT> doktrinos taikymas, tas pavojus vis dėlto išliktų.</TXT></NP><NP><NO.P>73.</NO.P><TXT>Tačiau pareiga sąžiningai bendradarbiauti nesuteikia aiškaus teisinio pagrindo, kad galėčiau kildinti tokią pareigą laukti Teisingumo Teismo nagrinėjamos bylos rezultato. Galiausiai žemesnės instancijos teismo pateiktas klausimas gali nepatekti į Teisingumo Teismo jurisdikciją ar būti pripažintas aiškiai nepriimtinu, pavyzdžiui, kaip neatitinantis būtinųjų Procedūros reglamente įtvirtintų reikalavimų. Ginčas taip pat gali būti baigtas taikos sutartimi Teisingumo Teisme. Todėl paskutinės instancijos teismui keliamas reikalavimas sustabdyti bylos nagrinėjimą reikštų aiškų pavojų veiksmingam procesui ir sklandžiam teisingumo vykdymui. Vis dėlto atsižvelgdamas į tai ir į Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Köbler</HT> negalėčiau atmesti ir galimybės, kad kartais būtų protingiau palaukti Teisingumo Teismo sprendimo.</TXT></NP></GR.SEQ></GR.SEQ></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P>IV –</NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Išvada</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>74.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į <HT TYPE="ITALIC">Gerechtshof te ’s‑Hertogenbosch</HT> ir <HT TYPE="ITALIC">Hoge Raad</HT> (Nyderlandai) pateiktus klausimus:</TXT><P><LIST TYPE="DASH"><ITEM><P>Jei valstybės narės institucijos išdavė apdraustam asmeniui E 101 formos pažymą, kurioje nustatoma, kad šiam asmeniui taikytini tos valstybės narės socialinės apsaugos teisės aktai, tačiau atitinkamus socialinės apsaugos teisės aktus iš tiesų turi koordinuoti Sutartis dėl Reino upeivių socialinės apsaugos, pasirašyta <DATE ISO="19500727">1950 m. liepos 27 d.</DATE>, persvarstyta <DATE ISO="19610213">1961 m. vasario 13 d.</DATE> ir dar kartą persvarstyta <DATE ISO="19791130">1979 m. lapkričio 30 d.</DATE> (šį klausimą turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai), <DATE ISO="19710614">1971 m. birželio 14 d.</DATE> Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, 7 straipsnio 2 dalies a punktas aiškintinas taip, kad pagal jį nereikalaujama kitos valstybės narės institucijų pripažinti šią pažymą.</P></ITEM><ITEM><P>Nacionalinis paskutinės instancijos teismas, manantis, kad teisingas ES teisės taikymas byloje nagrinėjamam klausimui yra toks akivaizdus, kad nebelieka pagrįstų abejonių pagal SESV 267 straipsnio 3 dalį, neprivalo kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo vien dėl to, kad tos pačios valstybės narės žemesnės instancijos teismas tuo pačiu ES teisės klausimu kreipėsi dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.</P></ITEM></LIST></P></NP></GR.SEQ></CONTENTS.CONCLUSION></CONCLUSION>