1.

Šiuo apeliaciniu skundu (buvęs) ( 2 ) Tarybos Generalinio sekretoriato pareigūnas prašo panaikinti 2024 m. balandžio 10 d. Bendrojo Teismo sprendimą AL / Komisija ( 3 ).

2.

Skundžiamu sprendimu buvo patvirtintas Europos Komisijos sprendimas ( 4 ), kuriuo nurodyta susigrąžinti tam tikras sumas, apeliantui išmokėtas kaip išmokas šeimai.

3.

Teisingumo Teismas yra suformavęs jurisprudenciją, pagal kurią asmeniui nepalankaus akto, dėl kurio pareikštas ieškinys dėl panaikinimo, teisėtumas iš esmės turi būti vertinamas atsižvelgiant į jo priėmimo momentu egzistavusias faktines ir teisines aplinkybes.

4.

Nagrinėjamu atveju reikia nustatyti, ar Bendrasis Teismas neiškraipė faktinių aplinkybių, nes neatsižvelgė į tai, kad galutinis nacionalinis sprendimas, tinkamai pateiktas bylos medžiagoje ir priimtas po AL nepalankaus teisės akto priėmimo, tačiau prieš tai, kai ieškinys dėl panaikinimo baigtas nagrinėti rašytinio proceso tvarka, galioja atgaline data.

I.

Teisinis pagrindas. Pareigūnų tarnybos nuostatai ( 5 )

5.

85 straipsnyje nurodyta:

II.

Bylos aplinkybės

6.

Bylos aplinkybės išsamiai išdėstytos skundžiamo sprendimo 2–13 punktuose. Nurodysiu tik tas aplinkybes, kurios yra reikšmingos šiai išvadai.

7.

2007 m. gruodžio 1 d. AL buvo paskirtas pareigūnu į Tarybos Generalinį sekretoriatą Belgijoje.

8.

2010 m. liepos 28 d. Rumunijos kompetentinga institucija perdavė du nepilnamečius globoti AL šeimoje ( 6 ). Jiems buvo leista persikelti į Belgiją gyventi su AL ir jo žmona.

9.

Pagal Tarnybos nuostatų VII priedo 2 straipsnį AL pateikė prašymą skirti išmoką vaikui išlaikyti; ji buvo paskirta ir mokama 2010 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. liepos 31 d. ( 7 ). Savo prašymui pagrįsti AL pateikė konsulinius dokumentus, prilygstančius tėvų sutikimui.

10.

2013 m. sausio 30 d., gavusi bendrą AL ir vaikų tėvų prašymą, pateiktą 2012 m. spalio 16 d., Vaikų apsaugos komisija priėmė du sprendimus, kuriais globos šeimoje tvarka buvo nutraukta ( 8 ).

11.

Iš bylos medžiagos matyti, kad apie šiuos du 2013 m. sausio 30 d. nacionalinius sprendimus, priimtus nedalyvaujant pareiškėjams, AL niekada nebuvo pranešta ( 9 ).

12.

2021 m. kovo 22 d., remdamasi 2016 m. Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) pradėto tyrimo išvadomis, Komisija, taikydama Sprendimą (ES) 2019/792 ( 10 ), pagal Tarnybos nuostatų 85 straipsnį nurodė ( 11 ) susigrąžinti (be kitų išmokų) 2010 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. liepos 31 d. nepagrįstai AL išmokėtas išmokas už du vaikus.

13.

Reaguodamas į tai AL savo teises gynė dviem būdais:

–

2021 m. kovo 16 d. jis pats ir vaikų tėvai pateikė Tribunalul Bucureşti (Bukarešto apygardos teismas, Rumunija) skundą dėl 2013 m. sausio 30 d. nacionalinių sprendimų panaikinimo ( 12 ). Jie nurodė, kad šie sprendimai prieštarauja geriausiems vaikų interesams, kad apie juos nebuvo pranešta ir kad yra kitų formos trūkumų,

–

pateikė skundą dėl 2021 m. kovo 22 d. sprendimo pagal Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį.

14.

Pasinaudojus šiais dviem teisių gynimo būdais buvo pasiektas toks rezultatas:

–

užginčijus 2013 m. sausio 30 d. nacionalinius sprendimus, Tribunalul Bucureşti (Bukarešto apygardos teismas) 2022 m. gegužės 16 d. teismo sprendimu ( 13 ) pripažino juos absoliučiai negaliojančiais atgaline data. Sprendimas įsiteisėjo 2022 m. rugpjūčio 16 d. ( 14 ),

–

pateikus skundą Komisijai, Paskyrimų tarnyba 2021 m. spalio 22 d. jį iš dalies patenkino: a) atnaujino išmokų mokėjimą už laikotarpį, apimantį 2010 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. sausio 29 d.; b) nurodė susigrąžinti išmokas, kurios priėmus 2013 m. sausio 30 d. nacionalinius sprendimus šešis mėnesius nepagrįstai buvo mokamos už vieną vaiką ir du mėnesius – už kitą vaiką ( 15 ). Nors Komisijos paskyrimų tarnyba buvo tinkamai informuota apie Tribunalul Bucureşti (Bukarešto apygardos teismas) nagrinėjamą bylą, ji neatsižvelgė į tai, kad ši byla svarbi siekiant priimti sprendimą dėl skundo ( 16 ).

III.

Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas

15.

2022 m. sausio 21 d. AL Bendrajame Teisme pareiškė ieškinį dėl 2021 m. spalio 22 d. sprendimo panaikinimo.

16.

Grįsdamas savo ieškinį jis nurodė penkis panaikinimo pagrindus. Ketvirtasis pagrindas buvo susijęs su Tarnybos nuostatų 85 straipsnio pažeidimu ir vertinimo klaida dėl išmokos už du vaikus skyrimo nuo 2013 m. sausio 30 d. nacionalinių sprendimų priėmimo iki laikotarpio, už kurį išmoka buvo paskirta, pabaigos (2013 m. vasario 1 d. – 2013 m. liepos 31 d.).

17.

Šiame panaikinimo pagrinde AL:

–

pakartojo, kad nežinojo apie 2013 m. sausio 30 d. nacionalinius sprendimus, todėl neturėjo tikslo sąmoningai klaidinti administraciją dėl globos šeimoje laikotarpio pabaigos datos ( 17 ),

–

pabrėžė, kad Tribunalul Bucureşti (Bukarešto apygardos teismas) dar nebaigė nagrinėti skundo ( 18 ),

–

pažymėjo, kad 2013 m. sausio 30 d. nacionaliniai sprendimai neturėjo įtakos konsulinių dokumentų, kuriais, jo nuomone, galima pagrįsti išmokos vaikui išlaikyti skyrimą, galiojimui.

18.

Vėlesniame dublike, pateiktame 2022 m. rugpjūčio 30 d., AL informavo Bendrąjį Teismą apie proceso Tribunalul Bucureşti (Bukarešto apygardos teismas) rezultatus ir perdavė jam 2022 m. gegužės 16 d. teismo sprendimo kopiją.

19.

Savo triplike Komisija pažymėjo, kad 2022 m. gegužės 16 d. teismo sprendimas negalėjo turėti įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui, nes ginčijamas sprendimas turėjo būti vertinamas atsižvelgiant tik į jį priimant egzistavusias aplinkybes ( 19 ).

20.

Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas:

–

atsakydamas į ketvirtąjį panaikinimo pagrindą konstatavo, kad administracija teisingai galėjo nuspręsti, jog AL sąmoningai ją suklaidino nepranešdamas apie globos šeimoje pabaigą nuo 2013 m. vasario 1 d. ( 20 ),

–

nurodė, kad „aplinkybė, jog Rumunijos teismuose [buvo] nagrinėjamas skundas dėl sprendimo nutraukti globą šeimoje, neturi reikšmės taikant Tarnybos nuostatų 85 straipsnį, nes šis sprendimas teisinių pasekmių faktiškai sukėlė nuo 2013 m. sausio mėn.“ ( 21 ),

–

konstatavo, kad Paskyrimų tarnyba nepadarė vertinimo klaidos reikalaudama grąžinti išmokas, kurios buvo sumokėtos priėmus 2013 m. sausio 30 d. nacionalinius sprendimus. Nors šios išmokos buvo paskirtos ir mokamos remiantis konsuliniais dokumentais, iš kurių matyti, kad vaikai gyvens kartu su apeliantu, šių išmokų skyrimą pateisino būtent jų išlaikymo išlaidos ( 22 ).

21.

Taigi Bendrasis Teismas ieškinio dėl panaikinimo ketvirtąjį pagrindą atmetė kaip nepagrįstą.

IV.

Procesas Teisingumo Teisme

22.

Savo apeliaciniame skunde, pateiktame 2024 m. gruodžio 19 d., AL Teisingumo Teismo prašo:

–

panaikinti skundžiamą sprendimą,

–

panaikinti 2021 m. spalio 22 d. sprendimą tiek, kiek juo atmestas skundas dėl 2021 m. kovo 22 d. sprendimo,

–

leisti AL pateikti naujus susijusius pagrindus, jeigu paaiškėtų naujų faktinių ar teisinių aplinkybių,

–

savo iniciatyva įvertinti bet kurį kitą viešojo intereso pagrindą, kurį laikytų tinkamu,

–

nurodyti Komisijai padengti savo ir apelianto bylinėjimosi išlaidas.

23.

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

–

atmesti apeliacinį skundą,

–

priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas.

V.

Antrasis apeliacinio skundo pagrindas

24.

Savo apeliaciniame skunde AL pateikia tris skundžiamo sprendimo panaikinimo pagrindus, iš kurių, kaip minėjau, nagrinėsiu tik antrąjį. Šį apeliacinio skundo pagrindą sudaro trys dalys.

A.

AL ir Komisijos argumentai

25.

Apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirmoje dalyje AL teigia, kad Bendrasis Teismas iškraipė faktines aplinkybes, nes konstatavo (skundžiamo sprendimo 100 punktas), kad Rumunijos teismuose „nagrinėjamas skundas“ dėl 2013 m. sausio 30 d. nacionalinių sprendimų, nors iš tikrųjų šis skundas buvo baigtas nagrinėti priėmus 2022 m. gegužės 16 d. teismo sprendimą, kuris teismo procese buvo pateiktas kaip dubliko dalis.

26.

Apeliacinio skundo antrojo pagrindo antroje dalyje AL tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą dėl 2022 m. gegužės 16 d. teismo sprendimo, nes nurodė (skundžiamo sprendimo 100 punktas), kad 2013 m. sausio 30 d. nacionaliniai sprendimai teisinių pasekmių sukėlė nuo 2013 m. sausio mėn.

27.

Apeliacinio skundo antrojo pagrindo trečioje dalyje AL pažymi, kad Bendrasis Teismas nesilaikė formos nuoseklumo taisyklės, nes konstatavo (skundžiamo sprendimo 101 punktas), kad Paskyrimų tarnyba nepadarė vertinimo klaidos, kai remdamasi 2013 m. sausio 30 d. nacionaliniais sprendimais nurodė grąžinti sumokėtas išmokas.

28.

Komisija ginčija šį apeliacinio skundo pagrindą ir pakartoja, kad norėdamas įvertinti AL nepalankaus akto teisėtumą Bendrasis Teismas turi atsižvelgti į momentą, kada Paskyrimų tarnyba priėmė ginčijamą aktą, t. y. 2021 m. spalio 22 d. Tą dieną procesas Tribunalul Bucureşti (Bukarešto apygardos teismas) dar nebuvo baigtas.

29.

Be to, Komisija pabrėžia, kad 2021 m. spalio 22 d. dar nebuvo paskelbta apie 2013 m. sausio 30 d. nacionalinių sprendimų panaikinimą ex tunc.

30.

Galiausiai Komisija atmeta apeliacinio skundo antrojo pagrindo trečią dalį kaip neaiškią ir netinkamai pagrįstą.

B.

Vertinimas

1.

Pirminės pastabos

31.

Apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirma ir antra dalys yra glaudžiai susijusios. Nors jose nurodyti skirtingi aspektai, abiejose Bendrasis Teismas kritikuojamas dėl to, kad neatsižvelgė į: a) Tribunalul Bucureşti (Bukarešto apygardos teismas) pradėto proceso dėl panaikinimo pabaigą ir b) pasekmes, kurias 2022 m. gegužės 16 d. teismo sprendimas sukėlė 2013 m. sausio 30 d. nacionalinių sprendimų teisinėms pasekmėms.

32.

Pirmiausia priminsiu, kad 2022 m. gegužės 16 d. (galutiniu) teismo sprendimu 2013 m. sausio 30 d. nacionaliniai sprendimai buvo pripažinti negaliojančiais ab origine. Taigi jie niekada nesukėlė jokių teisinių pasekmių. Visų pirma tais sprendimais teisiškai nebuvo nutrauktas 2013 m. galiojusios globos šeimoje priemonės taikymas.

33.

AL išmoką vaikui išlaikyti gavo iki 2013 m. liepos 31 d. Taigi laikotarpiu, kuriuo ši išmoka jam buvo mokama, 2010 m. liepos 28 d. sprendimu nustatyta globos šeimoje priemonė turėjo būti laikoma galiojančia ir veiksminga: vaikai galėjo būti prilyginti išlaikomiems vaikams pagal Tarnybos nuostatų VII priedo 2 straipsnio 2 dalį.

34.

Taikant Tarnybos nuostatų 85 straipsnį, nebuvo nei „nepagrįstai išmokėtų sumų“, susijusių su išmoka vaikui išlaikyti ( 23 ), nei akivaizdaus ketinimo „sąmoningai suklaidinti administraciją“ dėl globos šeimoje priemonės galiojimo pabaigos datos.

35.

Tokiomis aplinkybėmis skundžiamo sprendimo 100 punktą AL kritikuoja dėl dviejų aspektų:

–

kalbėdamas apie išvadą, kad skundas dėl 2013 m. sausio 30 d. nacionalinių sprendimų panaikinimo dar buvo nagrinėjamas, AL aiškiai teigia, jog „iš esmės iškraipytos faktinės aplinkybės“ ( 24 ),

–

kalbėdamas apie 2013 m. sausio 30 d. nacionalinių sprendimų pasekmes nuo jų įsiteisėjimo dienos, AL kritikuoja Bendrojo Teismo pateiktą sprendimo, kuriuo tie nacionaliniai sprendimai buvo panaikinti, aiškinimą.

2.

Apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirma dalis

36.

Kaip minėjau, AL tvirtina, kad Bendrasis Teismas iškraipė faktines aplinkybes, nes nurodė, jog Rumunijos teisme pateiktas skundas dėl 2013 m. sausio 30 d. nacionalinių sprendimų panaikinimo dar nagrinėjamas, nors iš tiesų jis jau buvo baigtas nagrinėti. Be to, AL teigia, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į 2022 m. gegužės 16 d. (galutinį) teismo sprendimą, priimtą baigus nagrinėti šį skundą dėl panaikinimo.

37.

Faktinių aplinkybių iškraipymas, kaip „išskirtinis“ ( 25 ) apeliacinio skundo pagrindas, turi būti aiškinamas siaurai. Tam, kad būtų galima jį vertinti, turi būti įvykdytos šios sąlygos:

–

apeliantas turi „tiksliai nurodyt[i], kokius įrodymus iškraipė Bendrasis Teismas, ir įrodyt[i] nagrinėjimo klaidas, dėl kurių, jo nuomone, minėtas teismas iškraipė įrodymus“ ( 26 ),

–

dėl Bendrojo Teismo padarytos klaidos jo išvados turi iš esmės ir akivaizdžiai neatitikti pateiktų bylos dokumentų, ir nebūtina iš naujo atlikti faktinių aplinkybių vertinimo ( 27 ),

–

faktinių aplinkybių iškraipymas, jeigu jis būtų nustatytas, turi turėti poveikį skundžiamo sprendimo pagrįstumui ( 28 ).

38.

Dėl pirmosios sąlygos manau, kad AL įvykdė pareigą pagrįsti ir įrodyti savo teiginį: jis tiksliai nustatė tariamai iškraipytą faktinę aplinkybę ir dėl jos iškraipymo padarytą analizės klaidą ( 29 ).

39.

Dėl trečiosios sąlygos laikausi nuomonės, kad 2022 m. gegužės 16 d. teismo sprendimo, kuriuo 2013 m. sausio 30 d. nacionaliniai sprendimai buvo pripažinti negaliojančiais ab origine, poveikis yra neginčijamas. Kaip minėjau, Rumunijos teismas mano, kad šie nacionaliniai sprendimai niekada nesukėlė jokių teisinių pasekmių, o tai visiškai paneigia skundžiamo sprendimo „pagrįstumą“.

40.

Vis dėlto, vertinant antrąją sąlygą, kyla daugiau sunkumų dėl 2022 m. gegužės 16 d. teismo sprendimo priėmimo momento. Šis sprendimas buvo priimtas po ginčijamo sprendimo priėmimo, tačiau prieš tai, kai ieškinys dėl panaikinimo Bendrajame Teisme baigtas nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

41.

Šiuo tikslu norėčiau pabrėžti du svarbius aspektus.

42.

Visų pirma neginčijama, kad AL Bendrajam Teismui pateikė 2022 m. gegužės 16 d. teismo sprendimą, pridėtą prie dubliko kartu su vertimu į proceso kalbą.

43.

Taip pat neginčijama, kad Bendrasis Teismas neįvertino 2022 m. gegužės 16 d. teismo sprendimo egzistavimo ir teisinių pasekmių 2013 m. sausio 30 d. nacionaliniams sprendimams.

44.

Sutinku su generalinio advokato P. Mengozzi nuomone, kad faktinių aplinkybių iškraipymas gali atsirasti „[tiek dėl] akivaizdžiai netiksl[aus] įrodymų, į kuriuos buvo atsižvelgta, turinio konstatavim[o], [tiek dėl] <…> įrodymų nepaisym[o] arba atrinkim[o], lemian[čio] tai, kad sukuriamas akivaizdžiai apgaulingas ar klaidingas tikrovės įspūdis“ ( 30 ).

45.

Taigi faktinės aplinkybės iškraipomos, kai nepagrįstai ar savavališkai nepaisoma įrodymų arba jie nepagrįstai ar savavališkai atrenkami.

46.

Komisija teigia, kad nagrinėjamu atveju nepaisyti įrodymų buvo ne tik pateisinama, bet ir privaloma pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, susijusią su momentu, kada turi būti vertinamas ginčijamo akto teisėtumas, atsižvelgiant į jį priimant egzistavusias faktines ir teisines aplinkybes ( 31 ).

47.

Dėl toliau nurodytų priežasčių manau, kad nagrinėjamu atveju negalima pritarti tokiam argumentui.

a)

Priimant ginčijamą sprendimą „egzistavusios“ aplinkybės

48.

Ar Bendrasis Teismas savo vertinimą turėjo grįsti tik aplinkybėmis, egzistavusiomis 2021 m. spalio 22 d. ( 32 ), kai administracija priėmė ginčijamą sprendimą?

49.

Mano nuomone, tiek Komisija (atsiliepime į ieškinį), tiek Bendrasis Teismas (skundžiamame sprendime) laikėsi klaidingo požiūrio nustatydami faktines ir teisines aplinkybes, „egzistavusias“ tuo momentu. Ir Komisija, ir Bendrasis Teismas rėmėsi vien materialiniu požiūriu į reikšmingus veiksnius, pagal kurį:

–

2021 m. spalio 22 d. de facto „egzistavo“ (t. y. buvo priimti) 2013 m. sausio 30 d. nacionaliniai sprendimai, turėję (akivaizdžių) teisinių pasekmių – buvo nutrauktas globos šeimoje priemonės taikymas,

–

priešingai, 2022 m. gegužės 16 d. teismo sprendimas 2021 m. spalio 22 d. dar „neegzistavo“. Dėl to teisinga teigti, kad skundas dėl panaikinimo Tribunalul Bucureşti (Bukarešto apygardos teismas) dar buvo nagrinėjamas.

50.

Vis dėlto taikant tokį požiūrį neatsižvelgiama į esminę nagrinėjamoje byloje iškeltą problemą, t. y. argumentą, kad res judicata galią turintis 2022 m. gegužės 16 d. teismo sprendimas galioja atgaline data ir yra tik deklaratyvaus pobūdžio.

51.

Remdamasis 2022 m. gegužės 16 d. teismo sprendimu Bendrasis Teismas negalėjo pripažinti, kad de jure negaliojantys 2013 m. sausio 30 d. nacionaliniai sprendimai galioja siekiant nustatyti faktines ir teisines aplinkybes.

52.

Neatsižvelgdamas į šį aspektą (t. y. nepripažindamas, kad 2013 m. sausio 30 d. nacionaliniai sprendimai 2021 m. spalio 22 d. negalėjo būti pripažinti galiojančiais), Bendrasis Teismas nepaisė aplinkybės, kad 2022 m. gegužės 16 d. teismo sprendimas galioja atgaline data ( 33 ). Taip jis iškraipė esminę bylos faktinę aplinkybę, susijusią su vaikų padėtimi AL atžvilgiu, ir ratione temporis faktinėms aplinkybėms taikomos Rumunijos teisės sampratą.

53.

Konstatuojant faktinių aplinkybių iškraipymą nėra svarbu, kad 2013 m. sausio 30 d. nacionaliniai sprendimai tapo negaliojančiais paskelbus galutinį teismo sprendimą, priimtą po ginčijamo sprendimo priėmimo, jeigu – kaip yra nagrinėjamu atveju – iš to galutinio sprendimo teksto matyti, kad jo teisinės pasekmės atgaline data taikomos ankstesniam momentui.

54.

Kartoju, 2022 m. gegužės 16 d. teismo sprendimu buvo pakeista 2013 m. sausio mėn. „egzistavusi“ situacija, nedviprasmiškai paskelbus, kad 2013 m. sausio 30 d. nacionaliniai sprendimai yra absoliučiai negaliojantys atgaline data. Šie sprendimai buvo visiškai (ex tunc) pašalinti iš Rumunijos teisės.

55.

Be to, 2022 m. gegužės 16 d. teismo sprendimas neturėjo savarankiško kuriamojo poveikio: jame tik „konstatuotas“ trūkumas, kuris turėjo įtakos 2013 m. sausio 30 d. nacionaliniams sprendimams nuo jų priėmimo momento ( 34 ). Panaikindamas šiuos nacionalinius sprendimus Rumunijos teismas atkūrė ankstesnę teisinę situaciją, buvusią iki jo sprendimo priėmimo (2010 m. liepos 28 d. sprendimu apibrėžtą situaciją) ( 35 ).

56.

Galiausiai 2022 m. gegužės 16 d. teismo sprendimu buvo pateiktas galutinis (ir įsiteisėjęs) Rumunijos teismo atsakymas į skundą, kuriuo užginčytas nacionalinės teisės akto galiojimas (Bendrasis Teismas neturi jurisdikcijos šio teisės akto atžvilgiu). Bendrasis Teismas turėjo pripažinti Rumunijos teismo vertinimus ir to sprendimo res judicata galią ( 36 ).

57.

Kartoju, atsižvelgiant į 2022 m. gegužės 16 d. teismo sprendimo turinį, 2021 m. spalio 22 d. egzistavusią situaciją reikėjo vertinti taip: 2021 m. spalio 22 d. egzistavusi globa šeimoje 2013 m. sausio 30 d. nacionaliniais sprendimais de jure nebuvo pakeista.

58.

Tam, kad būtų pasiekta faktinių aplinkybių iškraipymo riba, Bendrasis Teismas turėjo „akivaizdžiai virš[yti] protingo [byloje pateiktų] įrodymų vertinimo ribas“ ( 37 ). Šalies siūlomas aiškinimas, kuriuo ji remiasi, turi būti vienintelis galimas bylos dokumentų aiškinimas. Kitoks Bendrojo Teismo pateiktas šių dokumentų vertinimas turi reikšti, kad jų turinys buvo iškraipytas „akivaizdžiai priešingai jų formuluotei“ ( 38 ).

59.

Manau, kad nagrinėjamoje byloje taip ir yra.

60.

Remiantis 2022 m. gegužės 16 d. teismo sprendimo turiniu negalima pateikti kitokio aiškinimo, kaip tik tą, kuris pagrįstas 2013 m. sausio 30 d. nacionalinių sprendimų negaliojimu ab origine ir ex tunc ( 39 ). Atsižvelgiant į šį sprendimą skundžiamo sprendimo 100 punkte atkurtų faktinių aplinkybių patvirtinti negalima.

61.

Pirma išdėstytų argumentų pakanka nuspręsti, kad Bendrasis Teismas iškraipė faktines aplinkybes, susijusias su Tribunalul Bucureşti (Bukarešto apygardos teismas) gauto skundo statusu ir 2022 m. gegužės 16 d. teismo sprendimo, kaip pagrindinio veiksnio siekiant taikyti Tarnybos nuostatų 85 straipsnį, reikšme.

62.

Logiška, kad priimdama ginčijamą sprendimą (2021 m. spalio 22 d.) administracija nežinojo apie 2022 m. gegužės 16 d. teismo sprendimo egzistavimą ir absoliutų 2013 m. sausio 30 d. nacionalinių sprendimų negaliojimą. Vis dėlto šis nežinojimas neturi poveikio pateiktiems argumentams, kaip paaiškinsiu toliau.

b)

Reikalavimas, kad administracija iš anksto žinotų apie priimant ginčijamą sprendimą „egzistavusias“ aplinkybes

63.

Apskritai galima teigti, kad aplinkybės, kuriomis remiantis vertinamas ginčijamo sprendimo teisėtumas, turi ne tik „egzistuoti“ priimant šį sprendimą, bet ir būti „žinomos“ teisės aktą priėmusiai administracijai ( 40 ).

64.

Vis dėlto manau, kad išankstinis administracijos žinojimas nėra būtina sąlyga. Su teisėtumo kontrole susijusioje jurisprudencijoje (joje pripažinta, kad Bendrojo Teismo atžvilgiu administracija turi teisę savarankiškai priimti sprendimus) ( 41 ) tam tikrais atvejais leidžiama sušvelninti išankstinio žinojimo reikalavimą.

65.

Reikalavimas, kad administracija būtų iš anksto ir savarankiškai išsiaiškinusi ir įvertinusi faktines bei teisines aplinkybes, kuriomis remiantis atliekama asmeniui nepalankaus akto teisėtumo kontrolė, yra nebūtinas ( 42 ) arba, priešingai, būtinas ( 43 ) vykdant šią kontrolę, nelygu atvejis.

66.

Reikalavimas dėl (administracijos) išankstinio žinojimo vertinamas skirtingai atsižvelgiant į: a) administracinės procedūros struktūrą ir tikslus, kurių siekiama įvairiose Sąjungos teisės srityse, ir b) skirtingą šių tikslų ir nepalankaus akto adresato, turinčio teisę į veiksmingą teisinę gynybą, (prieštaringų) interesų pusiausvyrą ( 44 ).

67.

Viešosios tarnybos sričiai būdinga pusiausvyra reiškia, kad remiantis įrodymais vertinami du skirtingi veiksniai:

–

pirma, viešosios tarnybos srityje numatyto skundo tikslai, visų pirma su Tarnybos nuostatų 85 straipsnio taikymu susijusiais atvejais,

–

antra, siauro aiškinimo pasekmės: dėl tokio aiškinimo gali būti pažeista apelianto teisė į veiksmingą teisminę gynybą (konkrečiai kalbant, jo teisė į gynybą).

68.

Dėl pirmojo veiksnio Teisingumo Teismas pabrėžė, kad „suformuotoje jurisprudencijoje nurodytas principas, jog Tarnybos nuostatų 91 straipsniu siekiama sudaryti sąlygas ir skatinti taikiai spręsti pareigūnų ir administracijos ginčus. Tam, kad šis reikalavimas būtų įvykdytas, administracija turi turėti galimybę pakankamai tiksliai išsiaiškinti suinteresuotojo asmens nusiskundimus ar pageidavimus“ jau skundo pateikimo stadijoje ( 45 ).

69.

Konkrečiai dėl Tarnybos nuostatų 85 straipsnio pažymėtina, kad juo siekiama apsaugoti Sąjungos finansinius interesus ( 46 ): konstatavus būtinas šio straipsnio taikymo sąlygas, administracija privalo susigrąžinti visas nepagrįstai išmokėtas sumas.

70.

Vis dėlto, atsižvelgiant į Tarnybos nuostatų 85 straipsnio kontekstą, skundu veikiau siekiama ne sudaryti tikrą taikų susitarimą, pagrįstą abipusėmis šalių nuolaidomis, o išvengti nereikalingo kreipimosi į teismą.

71.

Šiuo požiūriu skundą pateikusio pareigūno veiksmai suteikia administracijai galimybę išsiaiškinti objektyvias ir subjektyvias Tarnybos nuostatų 85 straipsnio taikymo prielaidas ir prireikus ištaisyti ankstesnį sprendimą atsižvelgiant į gautą naują informaciją.

72.

Reikalaujant vertinti administracijos veiksmų teisėtumą ir tikrinti tik aplinkybes, faktiškai žinotas priimant ginčijamą sprendimą, tam tikromis aplinkybėmis galėtų būti apribota apelianto teisė į gynybą.

73.

Visų pirma ši teisė būtų nepagrįstai apribota, jeigu apeliantas Sąjungos teismui negalėtų nurodyti visų aplinkybių, kurios, net jei ir paaiškėjo vėliau, yra svarbios jo gynybai, nes turi poveikį jam nepalankaus akto teisėtumui.

74.

Apskritai tuo atveju, kai administracinis sprendimas jau yra galutinis, nes pasibaigė skundo ir ieškinio padavimo terminai, Teisingumo Teismas ( 47 ) užtikrina šio tikslo ir apelianto teisės į gynybą pusiausvyrą, leisdamas jam per protingą terminą prašyti administracijos ( 48 ) iš naujo išnagrinėti jo situaciją, jeigu paaiškėja nauja ir „esminė“ aplinkybė ( 49 ). Apeliantas Bendrajame Teisme gali ginčyti sprendimo, priimto išnagrinėjus situaciją iš naujo, teisėtumą.

75.

Tai reiškia, kad užtikrinama ir administracijos teisė savarankiškai priimti sprendimus, ir apelianto teisė į gynybą, todėl ankstesnis sprendimas netampa galutinis.

76.

Jeigu neklystu, Teisingumo Teismas dar neturėjo progos nuspręsti dėl tokio atvejo, koks nagrinėjamas šioje byloje, kai nauja ( 50 ) ir esminė aplinkybė atsiranda ginčijamam sprendimui dar neįsiteisėjus, nes Bendrajame Teisme dėl jo pareikštas ieškinys dar neišnagrinėtas (SESV 270 straipsnis).

77.

Tokiu atveju, jeigu jurisprudencija, pagal kurią asmeniui nepalankaus akto teisėtumas siejamas ne tik su egzistuojančiomis, bet ir administracijai žinomomis aplinkybėmis, būtų aiškinama siaurai:

–

Bendrasis Teismas negalėtų atsižvelgti į faktines aplinkybes, atsiradusias priėmus ginčijamą sprendimą, nors jos buvo laiku pateiktos bylos medžiagoje ir gali būti taikomos atgaline data,

–

apeliantas, norėdamas pasinaudoti savo teise remtis visomis egzistuojančiomis išteisinamosiomis aplinkybėmis, privalėtų dar kartą kreiptis į administraciją siekdamas pateikti naujų ir esminių faktinių aplinkybių, susijusių su jau galutiniais sprendimais.

78.

Atsižvelgiant į bylos aplinkybes, būtų ir nepagrįsta, ir neproporcinga reikalauti, kad AL pateiktų naują skundą administracijai.

79.

Reikalavimas, kad AL kreiptųsi į administraciją su prašymu atlikti naują tyrimą (vien tam, kad administracija prireikus galėtų išvengti teisminio ginčo dėl naujos ir esminės faktinės aplinkybės), nėra pateisinamas, kai ginčas dėl tos pačios faktinės aplinkybės poveikio ginčijamo sprendimo teisėtumui jau buvo nagrinėjamas teisme ( 51 ).

80.

Toks reikalavimas viršytų tai, kas būtina siekiamam tikslui įgyvendinti ir geram teisingumo vykdymui užtikrinti. Be to, jis trukdytų ginčą iš esmės ir greitai išspręsti Sąjungos teisme.

81.

Mano nuomone, jeigu ši aplinkybė būtų kvalifikuojama kaip „nauja ir esminė“, Bendrasis Teismas galėjo ją įvertinti tiesiogiai ir savarankiškai, tinkamai ją pateikus bylos medžiagoje ir šalims apsvarsčius per rungimosi principu pagrįstą procesą. Taigi jis galėjo padaryti savo išvadas dėl atitinkamu momentu šios aplinkybės turėto poveikio administracinio akto teisėtumui.

82.

Be to, manau, kad mano siūlomas sprendimas atitinka Teisingumo Teismo jurisprudenciją, susijusią su skundo ir ieškinio atitiktimi.

83.

Iš esmės taikant atitikties taisyklę, kaip ir taisyklę dėl teisėtumo kontrolės, ribojama galimybė teisminio nagrinėjimo stadijoje tiesiogiai pateikti teismui informaciją ir pagrindus, kurie nebuvo nurodyti ir aptarti ankstesniame administraciniame skunde.

84.

Teisingumo Teismas konstatavo, kad šiuo skundu, nors jis ir privalomas, „nesiekiama griežtai ir galutinai apriboti galimo teisminio nagrinėjimo etapo, jeigu teisme pareikštu ieškiniu nekeičiamas nei skundo pagrindas, nei jo dalykas“ ( 52 ). „Atsižvelgiant tiek į išankstinės administracinės procedūros, tiek į teismo proceso bendrą struktūrą negalima pateikti tokio 91 straipsnio 2 dalies aiškinimo, pagal kurį, vertinant pažodžiui, būtų tik be reikalo užtęstas procesas“ ( 53 ).

85.

Šiuos argumentus galima taikyti jurisprudencijoje nustatytam apribojimui, susijusiam su teisėtumo kontrole. Bendrojo Teismo diskrecija neturėtų būti susiaurinta tiek, kad sumažėtų galimybė atsižvelgti į ieškovo pateiktus įrodymus, kurie, nepakeitus ginčo dalyko ar apimties, yra susiję su jau nurodytais pagrindais ir kuriais siekiama patvirtinti atitinkamu momentu faktiškai egzistavusias aplinkybes.

86.

Iš Tarnybos nuostatų 85 straipsnio konteksto matyti, kad administracija iš tiesų neturi diskrecijos. Jos funkcija yra tik patikrinti, ar įvykdytos objektyvios sąlygos (nepagrįsto mokėjimo buvimas) ir subjektyvios sąlygos (žinojimas apie mokėjimo neteisėtumą arba tokio neteisėtumo įrodymai), kuriomis pateisinamas tos nuostatos taikymas.

87.

Taigi, jeigu Bendrasis Teismas nustato, kad minėtos objektyvios ar subjektyvios sąlygos neįvykdytos, nėra pavojaus, jog pagrindai bus pakeisti (to siekiama išvengti taikant jurisprudenciją, susijusią su teisėtumo kontrole) ( 54 ).

88.

Remdamasis šiais argumentais galiu patvirtinti, kad tai, jog administracija iš anksto nežinojo apie 2013 m. sausio 30 d. nacionalinių sprendimų negaliojimą, netrukdė Bendrajam Teismui patikrinti ginčijamo sprendimo teisėtumo.

89.

Siekdamas nustatyti, kokios aplinkybės teisiniu požiūriu „egzistavo“ priimant ginčijamą sprendimą, Bendrasis Teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad 2022 m. gegužės 16 d. teismo sprendimas galioja atgaline data. To nepadaręs, jis iškraipė faktines aplinkybes.

90.

Mano siūlomas sprendimas atitinka konkrečias bylos aplinkybes. Nemanau, kad šis apeliacinis skundas yra tinkama proga išspręsti klausimą dėl akivaizdaus Teisingumo Teismo sprendimų, susijusių su teisėtumo kontrolės ribomis, nesutapimo ( 55 ). Jeigu reikėtų pasirinkti vieną jurisprudencijos kryptį ir nepaisyti kitų, manau, kad visuotinai turėtų būti taikoma Sprendime Galp Energía España įtvirtinta kryptis.

91.

Taigi apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirmą dalį reikia pripažinti pagrįsta. Jeigu Teisingumo Teismas tam pritartų, likusių apeliacinio skundo antrojo pagrindo dalių nagrinėti nereikėtų. Bet kuriuo atveju jas išnagrinėsiu papildomai.

3.

Apeliacinio skundo antrojo pagrindo antra dalis

92.

AL teigia, kad Bendrasis Teismas suklydo nusprendęs, jog 2013 m. sausio 30 d. nacionaliniai sprendimai teisinių pasekmių sukėlė nuo 2013 m. sausio mėn. Jo nuomone, priimant skundžiamą sprendimą jau buvo nustatyta, kad šie sprendimai yra absoliučiai negaliojantys, todėl niekada nesukėlė jokių teisinių pasekmių.

93.

AL kritikuoja Bendrojo Teismo pateiktą taikomos Rumunijos teisės aiškinimą, susijusį ne tik su 2013 m. sausio 30 d. nacionalinių sprendimų galiojimu, bet ir netiesiogiai su globos šeimoje priemonės poveikiu laiko atžvilgiu ( 56 ).

94.

Nors šioje apeliacinio skundo antrojo pagrindo dalyje AL Rumunijos teisės iškraipymo nenurodė (bent jau aiškiai), manau, kad toks teiginys yra netiesioginis ir visiškai logiškai kyla iš pirmosios apeliacinio skundo pagrindo dalies.

95.

„Faktinė aplinkybė“, kuri, kaip nurodo AL, yra iškraipyta (2022 m. gegužės 16 d. teismo sprendimo buvimas), ir taikoma „teisė“ (šio sprendimo teisinės pasekmės 2013 m. sausio 30 d. nacionaliniams sprendimams) yra glaudžiai susijusios ( 57 ).

96.

Pripažinti apeliacinio skundo antrojo pagrindo antrą dalį nepriimtina vien dėl to, kad AL, formuluodamas šį pagrindą, nevartojo sąvokos „iškraipymas“, būtų pernelyg formalu. Siekiant įvertinti, ar toks Rumunijos teisės iškraipymas buvo, pakanka patikrinti, ar įvykdytos pirmesniuose šios išvados punktuose aprašytos sąlygos ( 58 ).

97.

Teisingumo Teismo teigimu, teisė iškraipoma tuo atveju, kai „Bendrasis Teismas pateikė šių teisės aktų nuostatų turiniui akivaizdžiai prieštaraujančius vertinimus arba <…> šioms nuostatoms suteikė apimtį, kurios akivaizdžiai neturi“ ( 59 ).

98.

Konkrečiai kalbant apie apeliacinį skundą pažymėtina, kad „Teisingumo Teismas kompetentingas nagrinėti, pirmiausia, ar Bendrasis Teismas, remdamasis jam pateiktais dokumentais ir kitais įrodymais, neiškraipė nagrinėjamų nacionalinės teisės nuostatų, su jomis susijusios nacionalinių teismų praktikos arba teisinės literatūros, antra, ar dėl šių įrodymų Bendrasis Teismas nepadarė jų turiniui aiškiai prieštaraujančių išvadų ir, galiausiai, ar nagrinėdamas įrodymų visumą, kad nustatytų nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų turinį, Bendrasis Teismas kuriam nors iš jų nesuteikė neproporcingos reikšmės, palyginti su kitais įrodymais, jei tai akivaizdžiai matyti iš bylos medžiagos“ ( 60 ).

99.

Taigi Bendrasis Teismas privalo „[išnagrinėti įrodymų visumą“, kad kiekvienam iš jų suteiktų proporcingą reikšmę, „palyginti su kitais įrodymais“.

100.

Nagrinėjamoje byloje Bendrasis Teismas, „remdamasis jam pateiktais dokumentais ir kitais įrodymais“, turėjo nustatyti tikslią globos šeimoje priemonės taikymo sritį laiko atžvilgiu. Siekdamas tai padaryti teisingai, jis būtinai turėjo įvertinti visus šiuo klausimu priimtus Rumunijos sprendimus, įskaitant 2022 m. gegužės 16 d. teismo sprendimą, ir jų tarpusavio ryšį.

101.

Dėl mano jau nurodytų priežasčių Bendrasis Teismas, pripažindamas, kad 2013 m. sausio 30 d. nacionaliniai sprendimai teisinių pasekmių sukėlė nuo 2013 m. sausio mėn., jiems suteikė neproporcingą reikšmę, atsižvelgiant į teisę, kuria remiantis jie priimti.

102.

Taigi globos šeimoje priemonės taikymo sritis laiko atžvilgiu pagal Rumunijos teisę buvo įvertinta akivaizdžiai klaidingai. Toks vertinimas turėjo ir tiesioginį, ir klaidingą poveikį Tarnybos nuostatų 85 straipsnio taikymui ( 61 ).

103.

Dėl to manau, kad apeliacinio skundo antrojo pagrindo antra dalis taip pat turi būti patenkinta.

4.

Apeliacinio skundo antrojo pagrindo trečia dalis

104.

Atsižvelgiant į mano siūlomą sprendimą dėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirmos ir antros dalių, nuspręsti dėl trečios dalies nereikia. Vis dėlto pateiksiu sprendimą, jeigu Teisingumo Teismas laikytųsi kitokios nuomonės.

105.

Šioje apeliacinio skundo antrojo pagrindo dalyje AL beveik pažodžiui pakartoja Bendrajame Teisme nurodytus pagrindus ( 62 ), tačiau nepateikia argumentų, kuriais būtų konkrečiai siekiama nustatyti skundžiamame sprendime padarytą teisės klaidą.

106.

Tokiomis aplinkybėmis apeliacinio skundo antrojo pagrindo trečia dalis neatitinka Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmoje pastraipoje ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 168 straipsnio 1 dalies d punkte bei 169 straipsnyje nustatytų reikalavimų, todėl turi būti pripažinta nepriimtina.

107.

Taigi siūlau Teisingumo Teismui patenkinti apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirmą ir antrą dalis ir panaikinti atitinkamus Bendrojo Teismo sprendimo punktus.

VI.

Dėl ieškinio Bendrajame Teisme

108.

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą tuo atveju, jeigu Bendrojo Teismo sprendimas panaikinamas, Teisingumo Teismas gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui.

109.

Kadangi nagrinėjau tik dalį apeliacinio skundo, t. y. tik jo antrąjį pagrindą, negaliu siūlyti Teisingumo Teismui paskelbti galutinio sprendimo.

110.

Vis dėlto galėčiau tai daryti, jeigu jis nagrinėtų tik šį apeliacinio skundo pagrindą, užuot grąžinęs bylą Bendrajam Teismui, nes atsižvelgiant į pirma pateiktus argumentus ginčijamas sprendimas neabejotinai turi būti panaikintas.

VII.

Bylinėjimosi išlaidos

111.

Dėl tų pačių priežasčių neturiu priimti sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

VIII.

Išvada

112.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui patenkinti apeliacinio skundo dėl 2024 m. balandžio 10 d. Bendrojo Teismo sprendimo AL / Komisija (T‑50/22, EU:T:2024:220) antrąjį pagrindą ir panaikinti su juo susijusią šio sprendimo dalį.