Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
NICHOLAS EMILIOU IŠVADA,
pateikta 2026 m. balandžio 23 d.(1)
Byla C‑799/24
Babcock Montajes S.A.
prieš
Kanadevia Inova Steinmüller GmbH
(Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimas ir vykdymas – Reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 – Sąvoka „teismo sprendimas“ – Valstybės narės teismo tarpinis sprendimas, kuriuo patvirtinama tarptautinė jurisdikcija nagrinėti ieškinį ir priimti sprendimą – Išimtinis susitarimas dėl teismingumo, kuriame nurodytas kitas teismas “
I. Įvadas
1. Šis Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija; toliau – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą suteikia Teisingumo Teismui galimybę išaiškinti sąvokos „teismo sprendimas“ taikymo sritį, kaip ji suprantama Reglamente (ES) Nr. 1215/2012(2). Ši sąvoka yra viena iš pagrindinių sąvokų, kuriomis grindžiamas tas reglamentas. Iš tiesų tame reglamente nustatytos pripažinimo ir vykdymo taisyklės gali būti taikomos tik sprendimams, kurie gali būti laikomi „teismo sprendimais“. Kalbant konkrečiai, kyla klausimas, ar sąvoka „teismo sprendimas“ apima tarpinį sprendimą, kurį priėmė vienos valstybės narės (šiuo atveju Ispanijos) teismai, į kuriuos kreiptasi pirmiausia, ir kuriame jie paskelbė turintys tarptautinę jurisdikciją nagrinėti ieškinį ir priimti sprendimą (tačiau to dar nepadarė), kai kitos valstybės narės (šiuo atveju Vokietijos) teismai, į kuriuos kreiptasi vėliau, mano, kad tas sprendimas pažeidžia susitarimą dėl teismingumo, kuriuo jiems suteikiama išimtinė jurisdikcija.
2. Šis klausimas kilo nagrinėjant Ispanijoje įsteigtos bendrovės Babcock Montajes (toliau – Babcock) ir Vokietijoje įsteigtos bendrovės Kanadevia Inova Steinmüller (toliau – Kanadevia) ginčą dėl atliekų tvarkymo įrenginio statybos San Sebastiane (Ispanija) sutarties vykdymo. Dėl šio ginčo Kanadevia pareikalavo išmokėti garantiją, kurią Babcock buvo pateikusi kaip savo sutarties dalies įvykdymo užtikrinimą.
3. Reaguodama į tai Babcock pareiškė ieškinį Kanadevia dėl garantijos sumos ir nuostolių atlyginimo. Nors sutartyje buvo numatyta išimtinė Kelno (Vokietija) teismų jurisdikcija (toliau – susitarimas dėl teismingumo), Babcock pareiškė ieškinį Ispanijos teismuose. Kanadevia po kelių dienų pareiškė ieškinį Babcock Kelne (Vokietija)(3).
4. Pirmiausia sprendimą priėmė Ispanijos teismai. Jie tarpiniu sprendimu paskelbė, kad turi tarptautinę jurisdikciją nagrinėti Babcock ieškinį ir priimti dėl jo sprendimą (sąvoka „tarpinis“ čia reiškia tai, kad tuo sprendimu nenustatytos šalių teisės ir pareigos) (toliau – Ispanijos teismų sprendimas arba ginčijamas tarpinis sprendimas). Vėliau Landgericht Köln (Kelno apygardos teismas, Vokietija) atmetė Kanadevia ieškinį, motyvuodamas jurisdikcijos neturėjimu. Šis teismas nusprendė, kad, nors Ispanijos teismai nepaisė susitarimo dėl teismingumo (taip pat konkrečios lis pendens taisyklės, numatytos Reglamento Nr. 1215/2012 31 straipsnio 2 dalyje)(4), sprendimas turėjo būti pripažintas pagal Reglamento Nr. 1215/2012 36 straipsnio 1 dalį(5) (todėl Vokietijos teismai negalėjo naudotis jurisdikcija, suteikta pagal susitarimą dėl teismingumo).
5. Landgericht Köln (Kelno apygardos teismas) sprendimas buvo panaikintas apeliacine tvarka. Apeliacinę bylą nagrinėjęs teismas savo išvadose lemiamu veiksniu laikė tai, kad buvo galiojantis susitarimas dėl teismingumo Vokietijos teismų naudai, ir tai, kad Ispanijos teismų sprendimas buvo tik tarpinis. Taigi teismas nusprendė, kad Landgericht Köln (Kelno apygardos teismas) turi tarptautinę jurisdikciją, ir grąžino bylą jam.
6. Babcock užginčijo šį antrosios instancijos teismo sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme; šis abejoja, ar nagrinėjamas tarpinis sprendimas turi būti laikomas „teismo sprendimu“, kaip tai suprantama Reglamente Nr. 1215/2012, ir ar dėl to šis sprendimas turi būti pripažintas Vokietijos teismų (todėl Vokietijos teismai negalėtų nagrinėti Kanadevia ieškinio ir priimti sprendimo).
7. Reikėtų priminti, jog Teisingumo Teismas savo Sprendime Gjensidige jau išaiškino(6), kad valstybės narės teismas negali atsisakyti pripažinti teismo sprendimo, remdamasis tuo, kad kilmės valstybės teismas paskelbė turįs jurisdikciją nepaisydamas susitarimo dėl teismingumo. Vis dėlto toje byloje pripažinimo klausimas buvo susijęs su sprendimu dėl ieškinio esmės. Šioje byloje dar reikia išsiaiškinti, ar tą pačią išvadą galima padaryti dėl tarpinio sprendimo, kuriuo tiesiog konstatuojama, kad kilmės valstybės teismas turi tarptautinę jurisdikciją nagrinėti ieškinį ir priimti sprendimą, tariamai nepaisydamas susitarimo dėl teismingumo.
8. Šio atvejo ypatumas yra tas, kad, skirtingai nei situacijoje, nagrinėtoje Sprendime Gjensidige, kol kas nebuvo priimta jokio sprendimo dėl šalių teisių ir pareigų esmės. Manoma, kad tai reiškia, jog vis dar įmanoma, kad procesas vyktų remiantis jurisdikcija, o tai, kaip teigiama (ir kaip mano prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), yra teisingas kelias (t. y. leidžiantis teismams, nurodytiems susitarime dėl teismingumo, nagrinėti ieškinį ir priimti sprendimą pagrindinėje byloje). Vis dėlto tai reiškia, kad Vokietijos teismai nėra įpareigoti pripažinti Ispanijos teismų sprendimo. Taigi dėl šio bylos aspekto kyla subtilus klausimas dėl pusiausvyros tarp, viena vertus, Reglamente Nr. 1215/2012 nustatytų jurisdikcijos taisyklių (įskaitant taisykles, susijusias su lis pendens) ir, kita vertus, tame pačiame reglamente nustatytų teismo sprendimų pripažinimo taisyklių.
II. Teisinis pagrindas
9. Reglamento Nr. 1215/2012 3, 4, 6, 21, 22 ir 26 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„(3) Sąjunga yra nustačiusi sau tikslą prižiūrėti ir vystyti laisvės, saugumo ir teisingumo sritį, be kita ko, palengvinant galimybes kreiptis į teismą, visų pirma taikant teismo ir neteisminių sprendimų civilinėse bylose abipusio pripažinimo principą. Siekdama palaipsniui kurti tokią erdvę, Sąjunga turi patvirtinti priemones, susijusias su teisminiu bendradarbiavimu tarpvalstybinio pobūdžio civilinėse bylose, visų pirma tais atvejais, kai tai būtina tinkamam vidaus rinkos veikimui;
(4) tam tikri skirtumai tarp jurisdikciją ir teismo sprendimų pripažinimą reglamentuojančių nacionalinių taisyklių trukdo patikimai veikti vidaus rinkai. Nuostatos dėl jurisdikcijos kolizinių normų civilinėse ir komercinėse bylose suvienodinimo, siekiant užtikrinti greitą ir paprastą valstybėse narėse priimtų teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą, yra labai svarbios;
<...>
(6) siekiant užtikrinti laisvą civilinėse ir komercinėse bylose priimtų sprendimų judėjimą, reikia ir dera numatyti, kad jurisdikciją ir teismo sprendimų pripažinimą bei vykdymą reguliuojančias taisykles reglamentuotų privalomas ir tiesiogiai taikomas Sąjungos teisinis dokumentas;
<...>
(21) siekiant darnaus teisingumo vykdymo, reikia sumažinti vienu metu vykstančių procesų galimybę ir užtikrinti, kad skirtingose valstybėse narėse nebūtų priimami nesuderinami sprendimai. Turėtų būti nustatytas aiškus ir efektyvus lis pendens atvejų ir susijusių ieškinių išnagrinėjimo mechanizmas, kuris taip pat padėtų išvengti dėl nacionalinių skirtumų atsirandančių problemų, kai reikia nustatyti momentą, kada byla yra laikytina esančia teismo žinioje. Šiame reglamente minėtas momentas turėtų būti apibrėžtas autonomiškai;
(22) tačiau, siekiant gerinti susitarimų dėl išimtinės jurisdikcijos veiksmingumą ir išvengti piktnaudžiavimo bylinėjimosi taktika, būtina numatyti bendros lis pendens taisyklės išimtį, kad būtų tinkamai išspręsti konkretūs atvejai, kai teismo procesai gali vykti vienu metu. Tai atvejai, kai siekiant pradėti procesą buvo kreiptasi į teismą, kuris nebuvo nurodytas susitarime dėl išimtinės jurisdikcijos, o vėliau buvo kreiptasi į susitarime nurodytą teismą siekiant pradėti procesą byloje tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Tokiu atveju, kai tik buvo kreiptasi į susitarime nurodytą teismą, teismas, į kurį kreiptasi pirmiausia, turėtų sustabdyti bylos nagrinėjimą tol, kol susitarime nurodytas teismas paskelbs, kad jis neturi jurisdikcijos pagal susitarimą dėl išimtinės jurisdikcijos. Taip siekiama užtikrinti, kad susiklosčius tokioms aplinkybėms susitarime nurodytam teismui būtų teikiama pirmenybė sprendžiant dėl susitarimo galiojimo ir dėl susitarimo taikymo teismo nagrinėjamam ginčui masto. Susitarime nurodytam teismui turėtų būti suteikta galimybė nagrinėti bylą neatsižvelgiant į tai, ar susitarime nenurodytas teismas jau nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą, ar ne.
<...>
(26) abipusis pasitikėjimas teisingumo vykdymu Sąjungoje pateisina principą, kad valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas turėtų būti pripažintas visose valstybėse narėse netaikant jokios specialios procedūros. Be to, siekis sumažinti tarptautinio bylinėjimosi laiko sąnaudas ir išlaidas pateisina teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu, prieš pradedant jį vykdyti valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, panaikinimą. Todėl vienos valstybės narės teismo sprendimas turėtų būti traktuojamas taip, tarsi jis būtų priimtas valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi.“
10. Reglamento Nr. 1215/2012 2 straipsnio a punkte „teismo sprendimas“ apibrėžiamas kaip „bet koks valstybių narių teismo sprendimas, neatsižvelgiant į tai, kaip tas sprendimas gali būti įvardijamas, įskaitant nutartį, įsakymą, nutarimą ar vykdomąjį raštą, taip pat teismo pareigūno sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų nustatymo“, ir priduriama, kad „III skyriuje [dėl pripažinimo ir vykdymo] [jis] apima teismo, kuris pagal šį reglamentą turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, paskirtas laikinąsias priemones, įskaitant apsaugos priemones. Ši sąvoka neapima laikinosios priemonės, įskaitant apsaugos priemonę, kurią toks teismas paskiria neįteikdamas atsakovui šaukimo į teismą, išskyrus atvejus, kai sprendimas, nustatantis atitinkamą priemonę, prieš jį vykdant buvo įteiktas atsakovui.“
11. Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnio, kuriame reglamentuojamas susitarimas dėl jurisdikcijos, 1 dalyje numatyta: „[j]eigu šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš konkrečių teisinių santykių, tas teismas (tie teismai) turi jurisdikciją, išskyrus atvejus, kai pagal tos valstybės narės teisę susitarimas yra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nesusitarė kitaip. <…>“
12. Reglamento Nr. 1215/2012 29 straipsnio dėl lis pendens ir „susijusių ieškinių“, 1 ir 3 dalyse nurodyta:
„1. Nedarant poveikio 31 straipsnio 2 dalies nuostatoms, jeigu skirtingų valstybių narių teismuose pradedamas procesas bylose tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, bet kuris teismas, į kurį kreiptasi vėliau, savo iniciatyva sustabdo bylos nagrinėjimą, kol bus nustatyta teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija.
<...>
3. Jeigu nustatoma teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija, bet kuris kitas teismas nei teismas, į kurį buvo kreiptasi pirmiausia, atsisako jurisdikcijos to teismo naudai.“
13. Reglamento Nr. 1215/2012 31 straipsnyje, kuris yra tame pačiame skirsnyje, nustatyta:
„<...>
2. Nedarant poveikio 26 straipsnio nuostatoms, kai kreipiamasi į valstybės narės teismą, kuriam pagal 25 straipsnyje nurodytą susitarimą suteikiama išimtinė jurisdikcija, bet kuris kitos valstybės narės teismas sustabdo bylos nagrinėjimą, kol teismas, į kurį kreiptasi remiantis susitarimu, paskelbia, kad jis neturi jurisdikcijos pagal susitarimą.
3. Tais atvejais, kai susitarime nurodytas teismas nustato savo jurisdikciją pagal susitarimą, bet kuris kitos valstybės narės teismas atsisako savo jurisdikcijos to teismo naudai.
<…>“
14. Reglamento Nr. 1215/2012 36 straipsnio, susijusio su teismo sprendimų pripažinimu, 1 dalyje numatyta, kad „[v]alstybėje narėje priimtas teismo sprendimas pripažįstamas kitose valstybėse narėje netaikant jokių specialių procedūrų“.
15. Remiantis Reglamento Nr. 1215/2012 38 straipsniu, „[t]eismas arba institucija, į kuriuos kreipiamasi dėl kitoje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo pripažinimo, gali visiškai arba iš dalies sustabdyti bylos nagrinėjimą, jei:
a) teismo sprendimas apskundžiamas kilmės valstybėje narėje; arba
<…>“
16. Reglamento Nr. 1215/2012 45 straipsnyje, susijusiame su atsisakymu pripažinti teismo sprendimus, nustatyta:
„1. Bet kurios suinteresuotosios šalies prašymu teismo sprendimas nepripažįstamas, jei:
a) toks pripažinimas aiškiai prieštarauja valstybės narės, į kurią kreipiamasi, viešajai tvarkai (ordre public);
b) teismo sprendimas buvo priimtas, jei atsakovui, kuris neatvyko į teismą, laiku ir tinkamu būdu nebuvo įteiktas bylos iškėlimo arba lygiavertis dokumentas, kad jis galėtų pasirengti savo gynybai, išskyrus atvejus, kai atsakovas neužginčijo teismo sprendimo, nors turėjo galimybę tai padaryti;
c) teismo sprendimas nesuderinamas su valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, priimtu teismo sprendimu byloje tarp tų pačių šalių;
d) teismo sprendimas nesuderinamas su anksčiau kitoje valstybėje narėje arba trečiojoje valstybėje priimtu teismo sprendimu byloje tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu su sąlyga, kad ankstesnis teismo sprendimas atitinka būtinas sprendimų pripažinimo sąlygas valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi;
e) teismo sprendimas prieštarauja:
i) II skyriaus 3, 4 arba 5 skirsniams, jeigu atsakovas buvo draudėjas, apdraustasis, draudimo sutarties naudos gavėjas, žalą patyrusi šalis, vartotojas arba darbuotojas; arba
ii) II skyriaus 6 skirsniui.
<...>
3. Nedarant poveikio 1 dalies e punktui, kilmės teismo jurisdikcija negali būti peržiūrima. 1 dalies a punkte nurodytas viešosios tvarkos kriterijus negali būti taikomas jurisdikcijos taisyklėms.
<…>“
III. Faktinės aplinkybės, procesas nacionaliniame teisme ir pateikti klausimai
17. Ieškovė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme Babcock ir atsakovė Kanadevia 2017 m. rugsėjo 18 d. sudarė sutartį (toliau – pirminė sutartis) dėl atliekų tvarkymo įrenginio statybos San Sebastiane (Ispanija). Pagal tą sutartį kaip atliekų tvarkymo įrenginio dalį Babcock turėjo įrengti du deginimo katilus. Be to, Babcock pateikė bendrovei Kanadevia banko garantiją kaip sutarties vykdymo užtikrinimą. Pagal tą sutartį išimtinę jurisdikciją nagrinėti ir spręsti iš jos kylančius ginčus turėjo turėti Kelno (Vokietija) teismai.
18. Dėl darbų vėlavimo 2018 m. rugpjūčio 8 d. šalys sudarė susitarimą dėl sutarties pakeitimo (toliau – sutarties pakeitimas), pagal jį Babcock nebereikėjo atlikti dalies numatytų darbų. Vėliau Kanadevia pareikalavo iš Babcock padengti papildomas išlaidas, susijusias su darbais, kurias pastaroji bendrovė turėjo atlikti. Babcock ne kartą pareiškė, kad nemato pagrindo tokiems reikalavimams, o Kanadevia pareikalavo išmokėti banko garantiją. Bankas išmokėjo bendrovei Kanadevia visą banko garantijos sumą.
19. Babcock, reaguodama į tai, 2019 m. liepos 30 d. Juzgado de primera instancia de Madrid (Madrido pirmosios instancijos teismas, Ispanija) pareiškė ieškinį bendrovei Kanadevia ir pareikalavo grąžinti banko garantijos sumą (kurią Babcock tuo metu jau buvo grąžinusi bankui) ir atlyginti nuostolius.
20. 2019 m. rugpjūčio 8 d. Kanadevia pareiškė ieškinį Landgericht Köln (Kelno apygardos teismas) ir paprašė konstatuoti, kad Babcock privalo atlyginti visas papildomas išlaidas ir (arba) žalą, atsiradusią dėl to, kad po sutarties pakeitimo Babcock neatliko dalies darbų, kuriuos iš pradžių turėjo atlikti pagal pirminę sutartį.
21. 2020 m. birželio 16 d. nutartimi Juzgado de primera instancia de Madrid (Madrido pirmosios instancijos teismas) nusprendė, kad Ispanijos teismai turi tarptautinę jurisdikciją spręsti ginčą, tačiau atsisakė teritorinės jurisdikcijos ir perdavė bylą Juzgado de primera instancia de San Sebastián (San Sebastiano pirmosios instancijos teismas, Ispanija).
22. Kanadevia neginčijo tos nutarties(7). Vis dėlto ji pateikė prašymą iš naujo išnagrinėti tarptautinės jurisdikcijos klausimą. Juzgado de primera instancia de San Sebastián (San Sebastiano pirmosios instancijos teismas) 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartimi atmetė šį prašymą. Ši nutartis buvo patvirtinta to paties teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartimi.
23. 2021 m. gegužės 11 d. sprendimu Landgericht Köln (Kelno apygardos teismas) atmetė Kanadevia ieškinį (pareikštą 2019 m. rugpjūčio 8 d.) kaip nepriimtiną, motyvuodamas tuo, kad Vokietijos teismai neturi tarptautinės jurisdikcijos. Šis teismas nusprendė, kad, nors pagal susitarimą dėl teismingumo iš esmės pirmenybė turėjo būti teikiama jo paties jurisdikcijai ir Ispanijos teismai turėjo sustabdyti bylos nagrinėjimą pagal Reglamento Nr. 1215/2012 31 straipsnio 2 dalį, jų sprendimas turėjo būti pripažintas pagal to reglamento 36 straipsnio 1 dalį.
24. Kanadevia pateikė apeliacinį skundą Oberlandesgericht Köln (Kelno aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija); šis panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą. Jis nustatė, kad Landgericht Köln (Kelno apygardos teismas) turi tarptautinę jurisdikciją, ir grąžino jam bylą nagrinėti iš naujo. Iš esmės jis nusprendė, kad Vokietijos teismų tarptautinė jurisdikcija buvo nustatyta remiantis galiojančiu susitarimu dėl teismingumo, kaip tai suprantama Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnio 1 dalyje. Ispanijos teismų sprendimu ta jurisdikcija nebuvo atmesta, nes tuo sprendimu neužbaigtas bylos nagrinėjimas, taigi jo nereikėjo pripažinti pagal Reglamento Nr. 1215/2012 36 straipsnio 1 dalį. Apeliacinio teismo nuomone, nė vienas Ispanijos teismų priimtas sprendimas nebuvo „teismo sprendimas“, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1215/2021 36 straipsnio 1 dalį, nes šie sprendimai sukėlė vien vidaus pasekmes Ispanijoje (vykstantiems) procesams. Be to, apeliacinis teismas laikėsi nuomonės, kad bylos nagrinėjimas Vokietijos teismuose neturėjo būti sustabdytas. Jo nuomone, tai, kad Ispanijos teismai nesustabdė bylos nagrinėjimo pagal Reglamento Nr. 1215/2012 31 straipsnio 2 dalį, nekliudė tęsti bylos nagrinėjimo Vokietijoje, atsižvelgiant į išimtinę jurisdikciją, suteiktą Landgericht Köln (Kelno apygardos teismas).
25. Babcock pateikė kasacinį skundą dėl Oberlandesgericht Köln (Kelno aukštesnysis apygardos teismas) sprendimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Suabejojęs, kaip tinkamai aiškinti tam tikras Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatas, pastarasis teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:
„1. Ar sąvoka „teismo sprendimas“, vartojama [Reglamento Nr. 1215/2012] 36 straipsnio 1 dalyje, turi būti aiškinama taip, kad pagal [Reglamento Nr. 1215/2012] 25 straipsnyje nurodytą susitarimą išimtinę jurisdikciją turintis teismas (Reglamento Nr. 1215/2012 31 straipsnio 2 dalis) turi pripažinti teismo sprendimą, kuriuo susitarime nenurodytas valstybės narės teismas nustato tos valstybės narės teismų tarptautinę jurisdikciją ir kuris nėra galutinis sprendimas (tarpinis sprendimas)?
2. Jei į pirmąjį klausimą iš esmės būtų atsakyta teigiamai:
Ar, kalbant apie tarpinio sprendimo pripažinimą, svarbu dar ir tai, ar tarpinio sprendimo, kuriuo patvirtinama valstybės narės teismų tarptautinė jurisdikcija, yra saistomas ir pats susitarime nenurodytas teismas ir (arba) ar tarptautinės jurisdikcijos patvirtinimą galima iš dalies pakeisti apeliacinėje instancijoje?“
26. Rašytines pastabas pateikė Babcock, Kanadevia, Čekijos, Ispanijos ir Kipro vyriausybės, taip pat Europos Komisija. 2026 m. kovo 4 d. vykusiame posėdyje buvo išklausytos Babcock, Kanadevia, Vokietijos ir Ispanijos vyriausybės bei Komisija.
IV. Vertinimas
27. Dviem prejudiciniais klausimais, kuriuos tikslinga nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo išaiškinti, ar valstybės narės teismo priimtas tarpinis sprendimas, kuriuo tas teismas (tik) paskelbia, kad turi tarptautinę jurisdikciją, bet kuriuo ieškinys dar nėra išnagrinėtas iš esmės, patenka į sąvoką „teismo sprendimas“, kaip tai suprantama Reglamento Nr. 1215/2012 36 straipsnio 1 dalyje, todėl turi būti pripažintas pagal tą nuostatą, net jei tariamai prieštarauja susitarimui dėl išimtinio teismingumo, kuriame nurodyti kitos valstybės narės teismai. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat klausia, ar tokio sprendimo pripažinimas priklauso nuo to, ar jį dar galima pakeisti toje byloje, kurioje jis buvo priimtas.
28. Šių klausimų vertinimą pradėsiu nuo Kanadevia prieštaravimo dėl prejudicinių klausimų priimtinumo (A dalis). Tada priminsiu, kad pagal Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatas, kaip jos aiškinamos visų pirma Sprendime Gjensidige, „teismo sprendimas“ (kaip tai suprantama Reglamento Nr. 1215/2012 2 straipsnio a punkte ir 36 straipsnio 1 dalyje), kurį priėmė valstybės narės teismas, turi būti pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse, net jei kilmės teismas paskelbė turįs tarptautinę jurisdikciją, nepaisydamas susitarimo dėl teismingumo (B dalis).
29. Pagrindinėje byloje tai reiškia, kad ginčijamas tarpinis sprendimas turėtų būti pripažintas Vokietijoje. Taip nebūtų tik tuo atveju, jeigu tas sprendimas nebūtų laikomas „teismo sprendimu“. Vis dėlto manau, kad tokia išvada nėra pagrįsta minėtu reglamentu, nepaisant apsaugos, kurią Sąjungos teisės aktų leidėjas suteikia susitarimams dėl teismingumo. Tai leis man daryti išvadą, kad sprendimas, kuriuo susitarime nenurodytas teismas, tariamai nepaisydamas susitarimo dėl teismingumo, nustato, kad turi tarptautinę jurisdikciją, turi būti pripažintas. Taip pat paaiškinsiu, kad, nors pareiga pripažinti vien jurisdikcinio pobūdžio sprendimą kyla nepriklausomai nuo to, ar tas sprendimas yra galutinis, siekiant praktiškai išspręsti lis pendens situaciją, kaip antai susiklosčiusią prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, svarbesnis yra klausimas, ar teismas, į kurį kreiptasi pirmiau ir kuris priėmė sprendimą nepaisydamas susitarimo dėl teismingumo, nustatė jurisdikciją, kaip tai suprantama Reglamento Nr. 1215/2012 29 straipsnio 3 dalyje (C dalis).
A. Priimtinumas
30. Kanadevia iš esmės tvirtina, jog prašymas priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinas, nes pateikti klausimai nėra nei svarbūs, nei būtini ginčui išspręsti todėl, kad Ispanijos ir Vokietijos teismuose nagrinėjamos bylos nėra susijusios su „tuo pačiu dalyku“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 29 straipsnio 1 dalį. Taigi, kaip suprantu, šiuo argumentu teigiama, kad toje nuostatoje įtvirtintos lis pendens taisyklės netaikomos, todėl Vokietijos teismai gali toliau nagrinėti Kanadevia pareikštą ieškinį, net jei turėtų pripažinti ginčijamą tarpinį sprendimą.
31. Konkrečiau tariant, ši šalis teigia, kad, viena vertus, Ispanijos teismuose pareikštu ieškiniu Babcock siekia, kad Kanadevia atlygintų banko garantiją, kurią Babcock suteikė pagal pirminę sutartį. Kita vertus, Vokietijos teismuose nagrinėjamu ieškiniu Kanadevia siekia, kad Babcock atlygintų žalą dėl tariamo sutarties pažeidimo. Atsižvelgdama į tai Kanadevia teigia, kad Ispanijos teismai gali priimti sprendimą dėl Babcock reikalavimo nesvarstydami, ar Kanadevia turi teisę į kompensaciją už sutarties pažeidimą. Todėl Kanadevia siūlo pateikti Teisingumo Teismui papildomą klausimą, siekiant išaiškinti sąvoką „tas pats dalykas“, kaip ji suprantama Reglamento Nr. 1215/2012 29 straipsnio 1 dalyje.
32. Pirmiausia reikia pažymėti, kad iš nutarties dėl prašymo pateikti prejudicinį klausimą išplaukia, jog šį prašymą pateikęs teismas mano, kad bylos Ispanijos ir Vokietijos teismuose susijusios su tuo pačiu dalyku, kaip tai suprantama minėtoje nuostatoje. Nors iš bylos medžiagos matyti, kad ankstesniuose pagrindinės bylos etapuose nacionaliniai teismai šiuo klausimu laikėsi šiek tiek skirtingų pozicijų(8), dabar šis klausimas, atrodo, yra išspręstas ir nei prejudiciniai klausimai, nei nutartis dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nerodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuo atžvilgiu turėtų kokių nors abejonių.
33. Tai, mano nuomone, paneigia Kanadevia argumentą, kad prejudiciniai klausimai yra nereikšmingi, nes šis teiginys grindžiamas prielaida, kad abiejų nagrinėjamų bylų dalykas nėra tas pats. Taigi vien dėl išsamumo primenu, kad, antra, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, turi įvertinti, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pagal SESV 267 straipsnyje reglamentuojamą procedūrą pateikiamų klausimų svarbą(9). Vadinasi, su Sąjungos teise susijusiems klausimams taikoma svarbos prezumpcija ir Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl pateikto klausimo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus(10).
34. Pažymėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti sąvoką „teismo sprendimas“, kaip ji suprantama Reglamente Nr. 1215/2012, siekdamas nustatyti, ar Ispanijos teismų sprendimas gali būti priskirtas prie šios kategorijos ir ar dėl to jis turi būti pripažintas Vokietijoje. Šis teismas nurodo, kad, jeigu taip yra, Oberlandesgericht Köln (Kelno aukštesnysis apygardos teismas) sprendimas, priimtas išnagrinėjus pagrindinę bylą apeliacinėje instancijoje, turėtų būti panaikintas ir paliktas galioti Landgericht Köln (Kelno apygardos teismas) sprendimas.
35. Tokiomis aplinkybėmis prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas yra akivaizdžiai svarbus pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo išsprendimui.
36. Trečia, dėl Kanadevia pasiūlymo pateikti papildomą klausimą, siekiant išaiškinti sąvoką „tas pats dalykas“, kaip ji suprantama Reglamento Nr. 1215/2012 29 straipsnio 1 dalyje, abiejų nagrinėjamų bylų kontekste, iš pirma pateiktų bendrųjų pastabų išplaukia, kad pagal SESV 267 straipsnyje reglamentuojamą procedūrą būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nurodyti klausimų, kuriuos turi išnagrinėti Teisingumo Teismas, dalyką. Taigi Teisingumo Teismas negali jo keisti(11). Teisingumo Teismas, žinoma, gali performuluoti pateiktus klausimus, kad gautas atsakymas būtų naudingas. Visgi dėl pirma išdėstytų priežasčių nematau būtinybės taikyti tokį požiūrį.
37. Atsižvelgdamas į tai, manau, kad Kanadevia prieštaravimas dėl pateiktų klausimų priimtinumo turėtų būti atmestas.
B. Susitarimo dėl teismingumo pažeidimas negali būti pagrindas atsisakyti pripažinti teismo sprendimą
38. Reglamento Nr. 1215/2012 36 ir 39 straipsniuose(12) įtvirtintas principas, kad valstybių narių teismų priimti „teismo sprendimai“ civilinėse ir komercinėse bylose turi būti pripažįstami ir laikomi vykdytinais visose kitose valstybėse narėse. Savo ruožtu ši abipusio pripažinimo pareiga grindžiama abipusiu pasitikėjimu, kurį valstybės narės privalo rodyti viena kitos teismams(13). Ši pareiga iš esmės leidžia siekti vieno iš pagrindinių Reglamento Nr. 1215/2012 tikslų, būtent laisvo teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose, kurie turi būti pripažįstami ir vykdomi toje valstybėje narėje, kur prašoma tokio pripažinimo ir vykdymo (valstybė narė, į kurią kreipiamasi), judėjimo, netaikant jokios specialios procedūros, tarsi tie sprendimai būtų priimti valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi(14).
39. Tas pats abipusio pasitikėjimo principas išreiškiamas draudimu, kad valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismas peržiūrėtų ne tik kitoje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo esmę(15), bet ir, visų pirma, sprendimą priėmusio teismo jurisdikciją(16).
40. Dėl jurisdikcijos pažymėtina, kad Reglamento Nr. 1215/2012 sistema grindžiama supratimu, kad valstybės, į kurią kreipiamasi, teismas niekada nėra geresnėje pozicijoje nei kilmės valstybės teismas, kad priimtų sprendimą dėl pastarojo kompetencijos. Ši prielaida savo ruožtu atspindi ryšį tarp bendrųjų pripažinimo taisyklių ir bendrųjų jurisdikcijos taisyklių, kuriomis tiesiogiai nustatoma, kuris teismas turi nagrinėti ir išspręsti konkretų ieškinį. Taikydami šias taisykles valstybių narių teismai veikia lygiateisiškai. Tai paaiškina, kodėl teismai turi labai pasitikėti vieni kitais(17), ir, konkrečiau kalbant, kodėl valstybės narės teismas iš principo negali peržiūrėti kilmės valstybės teismo jurisdikcijos(18).
41. Šiai taisyklei taikomos kelios išimtys, kurios išsamiai išvardytos šiek tiek platesniame (tačiau taip pat išsamiame) pagrindų, kuriais remiantis išimtiniais atvejais gali būti atsisakyta pripažinti teismo sprendimą, sąraše, kaip nustatyta Reglamento Nr. 1215/2012 45 straipsnio 1 dalyje.
42. Vis dėlto atsižvelgdamas į išsamų šių pagrindų pobūdį Teisingumo Teismas Sprendime Gjensidige, visų pirma ir kaip jau užsiminta, nusprendė, jog nė vienas iš šių pagrindų neapima situacijos, kai kilmės valstybės teismas paskelbė, kad turi jurisdikciją, pažeisdamas susitarimą dėl teismingumo, kuriuo jurisdikcija suteikiama kitos valstybės narės teismams. Tai reiškia, kad šiuo pagrindu negalima atsisakyti pripažinti sprendimo(19).
43. Prieidamas šią išvadą, Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad tokia situacija negalėtų būti prilyginta 45 straipsnio 1 dalies e punkte numatytam atsisakymo pripažinti pagrindui, susijusiam su kilmės valstybės teismo padarytu tam tikrų Reglamente Nr. 1215/2012 nustatytų jurisdikcijos taisyklių pažeidimu(20).
44. Šiuo klausimu primenu, kad pagal Reglamento Nr. 1215/2012 45 straipsnio e punkto i papunktį gali būti atsisakyta pripažinti sprendimą, jeigu priimdamas sprendimą, kurį prašoma pripažinti, teismas pažeidė jurisdikcijos taisykles, saugančias atsakovus, laikomus silpnesne šalimi, būtent vartotojus, darbuotojus ir asmenis, kuriems gali būti aktualios draudimo sutartys (draudėją, apdraustąjį, naudos gavėją ar nukentėjusįjį)(21).
45. Be to, pagal Reglamento Nr. 1215/2012 45 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunktį taip pat gali būti atsisakyta pripažinti sprendimą, jei pažeidžiamos tam tikros išimtinės jurisdikcijos taisyklės. Tos išimtinės jurisdikcijos atvejai susiję su įvairiomis situacijomis(22), tačiau nėra susiję su išimtine jurisdikcija, kuri kyla būtent iš susitarimo dėl teismingumo(23). Anksčiau jau esu paaiškinęs, kad nuo Reglamento Nr. 1215/2012 45 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunktyje nurodytų išimtinės jurisdikcijos taisyklių negalima nukrypti susitarimu (kaip matyti iš Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnio 4 dalies) ir kad jų pagrindas buvo pateisintas nuoroda į konkretų ryšį tarp sričių, su kuriomis jos yra susijusios, ir konkrečios valstybės narės(24).
46. Trumpai tariant, nors Reglamento Nr. 1215/2012 45 straipsnio 1 dalies e punkto i ir ii papunkčių nuostatose nurodyti keli riboti atvejai, kai išimtinai galima atsisakyti pripažinti teismo sprendimą dėl to, kad jis prieštarauja tam tikroms jurisdikcijos taisyklėms, tos išimtys negali turėti įtakos pagrindinei taisyklei, pagal kurią Reglamente Nr. 1215/2012 nustatytų jurisdikcijos taisyklių pažeidimas negali būti priežastis atsisakyti pripažinti sprendimą, nes, kaip minėta, kilmės valstybės teismo jurisdikcija iš principo negali būti peržiūrima.
47. Šios išvados nekeičia ir tai, kad priimdamas Reglamentą Nr. 1215/2012 Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė padidinti susitarimų dėl teismingumo veiksmingumą, įtraukdamas į reglamento 31 straipsnio 2 dalį specialią lis pendens taisyklę(25).
48. Šioje vietoje norėčiau priminti, kad Reglamento Nr. 1215/2012 29 straipsnyje numatytos lis pendens taisyklės yra skirtos spręsti (nepageidaujamai) situacijai, kai ginčas, kuriame dalyvauja tos pačios šalys ir kurio dalykas yra tas pats, vienu metu nagrinėjamas dviejuose skirtinguose teismuose. Pagal šias taisykles tokia situacija sprendžiama remiantis paprasta ieškinių pareiškimo chronologija ir teikiant pirmenybę teismui, kuriame byla buvo iškelta pirmiau. Konkrečiau tariant, kai toks ginčas jau nagrinėjamas valstybės narės A teismuose, teismas, į kurį kreiptasi vėliau valstybėje narėje B, turi sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus nustatyta pirmojo teismo jurisdikcija. Nustačius pirmojo teismo jurisdikciją, antrasis teismas privalo atsisakyti jurisdikcijos.
49. Šios bendrosios taisyklės galiojo jau pagal Reglamentą Nr. 44/2001 ir jo teisinį pirmtaką – 1968 m. Briuselio konvenciją(26). Priimdamas Reglamentą Nr. 1215/2012 Sąjungos teisės aktų leidėjas išlaikė šias taisykles, tačiau pridėjo specialią lis pendens taisyklę, taikytiną tais atvejais, kai yra sudarytas susitarimas dėl teismingumo.
50. Pagal tą konkrečią taisyklę, kai šalių susitarimu išimtinė jurisdikcija nagrinėti jų ginčą suteikiama tam tikros valstybės narės teismui, tam susitarime nurodytam teismui turi būti suteikta pirmenybė nustatyti, ar jis turi jurisdikciją nagrinėti ieškinį ir priimti sprendimą, net jei byla pirmiausia buvo iškelta ne tame teisme (atvirkštinė pirmenybė). Tai išplaukia iš Reglamento Nr. 1215/2012 31 straipsnio 2 dalies, pagal kurią, kai byla iškeliama tokiame susitarime nurodytame teisme, „bet kuris kitos valstybės narės teismas sustabdo bylos nagrinėjimą, kol teismas, į kurį kreiptasi remiantis susitarimu, paskelbia, kad neturi jurisdikcijos pagal susitarimą“. Be to, pagal Reglamento Nr. 1215/2012 31 straipsnio 3 dalį, jeigu susitarime nurodytas teismas nustatė savo jurisdikciją pagal susitarimą, kiti teismai „atsisako“ savo jurisdikcijos.
51. Primenu, kad ši konkreti taisyklė buvo nustatyta „siekiant gerinti susitarimų dėl išimtinės jurisdikcijos veiksmingumą ir išvengti piktnaudžiavimo bylinėjimosi taktika“(27). Šios sąlygos susijusios su atveju, dažnai vadinamu „torpediniu ieškiniu“, kai kilus nesutarimui šalis, suinteresuota bylinėtis ne susitarime nurodytame teisme, greitai pareiškia savo ieškinį (dažnai dėl atsakomybės nepripažinimo) susitarime nenurodytame teisme, ypač tais atvejais, kai žinoma, kad bylos nagrinėjimas yra lėtas.
52. Pagal bendrąją lis pendens taisyklę toks požiūris trukdė susitarime nurodytam teismui (kuriame byla iškelta vėliau) imtis veiksmų, nes jis turėjo sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus priimtas pirmojo teismo sprendimas, o kai tas teismas nustatė savo jurisdikciją (remdamasis kitu Reglamente Nr. 1215/2012 nustatytu jurisdikcijos pagrindu), turėjo atsisakyti savo jurisdikcijos, nepaisydamas susitarimo dėl teismingumo. Taigi griežtai taikant šias taisykles susitarimai dėl teismingumo galėjo netekti veiksmingumo(28). Kaip jau pažymėta, speciali lis pendens taisyklė, nustatyta Reglamento Nr. 1215/2012 31 straipsnio 2 dalyje, skirta šiam prieštaravimui išspręsti.
53. Vis dėlto, kaip Sprendime Gjensidige nurodė Teisingumo Teismas, o šioje byloje – Babcock, Ispanijos vyriausybė ir Komisija, nustatydamas šią konkrečią taisyklę Sąjungos teisės aktų leidėjas nekeitė Reglamento Nr. 1215/2012 45 straipsnio 1 dalyje numatytų atsisakymo pagrindų(29). Tai atspindi Sąjungos teisės aktų leidėjo pasirinkimą neišplėsti (tuo metu naujos) apsaugos, suteiktos susitarimams dėl teismingumo, apimant pripažinimo etapą, o vietoj to šiame etape teikti pirmenybę abipusio pripažinimo principui, kaip nurodo Komisija(30).
54. Vokietijos vyriausybė, priešingai, pareiškė nuomonę, jog tai, kad Reglamento Nr. 1215/2012 31 straipsnio 2 dalies pažeidimas nėra įtrauktas į Reglamento Nr. 1215/2012 45 straipsnio 1 dalyje išvardytus atsisakymo pagrindus, yra ne tyčinis Sąjungos teisės aktų leidėjo neveikimas, o veikiau reguliavimo spraga. Vokietijos vyriausybės nuomone, ši spraga atsirado dėl to, kad nustatydamas naująją lis pendens taisyklę Sąjungos teisės aktų leidėjas rėmėsi prielaida, jog šios taisyklės bus laikomasi. Todėl Vokietijos vyriausybė laikosi nuomonės, kad to trūkumo buvimas nėra lemiamas veiksnys sprendžiant, ar galima atsisakyti pripažinti sprendimą šiuo atveju aptariamomis aplinkybėmis.
55. Tokia pozicija manęs neįtikina. Pirma, Teisingumo Teismas Sprendime Gjensidige aiškiai atmetė Vokietijos vyriausybės teiginį, iš kurio išplaukia, kad minėtas neveikimas yra būtent lemiamas. Antra, man atrodo, kad ta „prielaida, jog taisyklės bus laikomasi,“ tikrai buvo daroma, kai teisės aktų leidėjas nustatė jurisdikcijos taisykles, kurios, priešingai nei šiuo atveju ginčijama taisyklė, atspindėtos atitinkamose Reglamento Nr. 1215/2012 45 straipsnio 1 dalies nuostatose kaip atsisakymo pripažinti pagrindai. Palyginus, viena vertus, Reglamente Nr. 1215/2012 nustatytas jurisdikcijos taisykles, ir, kita vertus, atsisakymo pripažinti pagrindų sąrašą, matyti, kad įstatymų leidėjas nepamiršo, jog praktikoje gali pasitaikyti klaidų, tačiau išskyrė tik kai kurias iš jų kaip galinčias lemti atsisakymą pripažinti.
56. Iš tiesų, išskyrus Vokietijos vyriausybės nuomonę, dėl to ginčo, atrodo, nėra. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas svarsto kitą Reglamente Nr. 1215/2012 reglamentuojamos pripažinimo tvarkos aspektą; jį dabar ir aptarsiu.
C. Ar tarpinis sprendimas, kuriuo valstybės narės teismas, pažeisdamas susitarimą dėl teismingumo, paskelbia, kad turi jurisdikciją, yra „teismo sprendimas“?
57. Reglamente Nr. 1215/2012 numatytų „teismo sprendimų“ pripažinimo ir vykdymo taisyklių taikymas, aprašytas šios išvados ankstesnėje dalyje, grindžiamas prielaida, kad atitinkamas sprendimas atitinka šios sąvokos apibrėžtį. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai iš esmės susiję su ta pagrindine sąlyga.
58. Iš tiesų, jeigu būtų padaryta išvada, kad Ispanijos teismų sprendimas, kuriuo konstatuojama, kad šie teismai turi tarptautinę jurisdikciją, tačiau kuriame, skirtingai nei byloje, dėl kurios buvo priimtas Sprendimas Gjensidige, dar nenustatomos šalių teisės ir pareigos, nėra „teismo sprendimas“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatas, teismams, kuriuose byla iškelta vėliau (šiuo atveju Vokietijos teismams), nekiltų pareigos jį pripažinti. Kitaip tariant ir kaip aš suprantu šį argumentą, jie nebūtų įpareigoti pripažinti, kad yra saistomi teismų, į kuriuos kreiptasi pirmiausia (šiuo atveju Ispanijos teismų), priimto sprendimo dėl jurisdikcijos, todėl nebūtų įpareigoti atsisakyti savo jurisdikcijos ir, remdamiesi ginčijamu susitarimu dėl teismingumo, galėtų tęsti Kanadevia ieškinio nagrinėjimą ir priimti sprendimą.
59. Pažymėtina, kad šioje byloje šalys ir kiti suinteresuotieji asmenys gali būti suskirstyti į dvi grupes, atsižvelgiant į jų siūlomą atsakymą į ką tik apibendrintą klausimą. Viena vertus, Babcock, Ispanijos ir Čekijos vyriausybės bei Komisija mano, kad toks sprendimas, kaip ginčijamas tarpinis sprendimas, yra „teismo sprendimas“, kaip tai suprantama Reglamento Nr. 1215/2012 2 straipsnio a punkte (todėl turi būti pripažįstamas visoje Europos Sąjungoje pagal ankstesnėje šios išvados dalyje aprašytas taisykles). Kita vertus, Kanadevia ir Kipro vyriausybė laikosi priešingos nuomonės, kuri, atrodo, yra priimtinesnė ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.
60. Iš esmės sutinku su pirmąja iš šių dviejų pozicijų.
61. Norėdamas paaiškinti priežastis, dėl kurių priėjau prie šios išvados, pateiksiu kelias preliminarias pastabas dėl sąvokos „teismo sprendimas“ (1 skirsnis), o tada pereisiu prie šios autonominės Sąjungos teisės sąvokos aiškinimo, atsižvelgdamas į atitinkamą tekstą ir kontekstą (2 skirsnis) bei atitinkamus tikslus (3 skirsnis).
1. Preliminarios pastabos dėl sąvokos „teismo sprendimas“
62. Reikia pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl sąvokos „teismo sprendimas“, vartojamos Reglamento Nr. 1215/2012 36 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią „[v]alstybėje narėje priimtas teismo sprendimas pripažįstamas kitose valstybėse narėse netaikant jokių specialių procedūrų“.
63. Ši sąvoka apibrėžta Reglamento Nr. 1215/2012 2 straipsnio a punkte kaip „bet koks valstybių narių teismo sprendimas, neatsižvelgiant į tai, kaip tas sprendimas gali būti įvardijamas, įskaitant nutartį, įsakymą, nutarimą ar vykdomąjį raštą, taip pat teismo pareigūno sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų nustatymo“. Šioje nuostatoje taip pat nustatyta, kad „III skyriuje [dėl pripažinimo ir vykdymo] „teismo sprendimas“ apima teismo, kuris pagal šį reglamentą turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, paskirtas laikinąsias priemones, įskaitant apsaugos priemones“. Vienintelis apribojimas, kuris šiuo atžvilgiu nustatytas Reglamento Nr. 1215/2012 2 straipsnio a punkte, yra paskutinio sakinio paaiškinimas, kad sąvoka „teismo sprendimas“ „neapima laikinosios priemonės, įskaitant apsaugos priemonę, kurią toks teismas paskiria neįteikdamas atsakovui šaukimo į teismą, išskyrus atvejus, kai sprendimas, nustatantis atitinkamą priemonę, prieš jį vykdant buvo įteiktas atsakovui“.
64. Be to, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, pradedant jo sprendimais dėl 1968 m. Briuselio konvencijos, matyti, kad ši Sąjungos teisės sąvoka turi būti aiškinama plačiai(31). Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad ji „reiškia bet kokį valstybės narės teismo sprendimą, nedarant skirtumo dėl nagrinėjamo sprendimo turinio, nesvarbu, ar dėl jo kilmės valstybėje narėje vadovaujantis įvairia tvarka vyko arba galėjo vykti rungimosi principu grindžiamas tyrimas“(32).
65. Visų pirma Sprendime Maersk Teisingumo Teismas taikė sąvoką „teismo sprendimas“ laikinosioms priemonėms ir apsaugos priemonėms (pavyzdžiui, sprendimui, kuriuo laikinai nustatoma suma, kuria būtų ribojama laivo savininko atsakomybė)(33). Sprendime Gothaer Teisingumo Teismas nusprendė, kad ši sąvoka apima sprendimą, kuriuo valstybės narės teismas atsisakė jurisdikcijos, remdamasis jurisdikcijos išlyga (šiuo atveju suteikiančia išimtinę jurisdikciją Islandijos teismams)(34).
66. Priminęs šiuos bendruosius klausimus, dabar pereisiu prie konkretesnio klausimo, ar sąvoka „teismo sprendimas“ apima tarpinį sprendimą, kuriuo valstybės narės teismas paskelbia, kad turi jurisdikciją, bet dar nenustato šalių teisių ir pareigų (pažeisdamas susitarimą dėl teismingumo).
2. Teksto ir konteksto aiškinimas
67. Pirma, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1215/2012 2 straipsnio a punkte nustatytą sąvokos „teismo sprendimas“ apibrėžtį, jos plačioje formuluotėje, kaip pripažino prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nėra nieko, kas leistų iš jos taikymo srities išskirti tokį tarpinį sprendimą, kaip ginčijamasis. Taip pat neatrodo ginčytina, kad dėl to sprendimo „kilmės valstybėje narėje vadovaujantis įvairia tvarka vyko arba galėjo vykti rungimosi principu grindžiamas tyrimas“, kaip tai suprantama šios išvados 65 punkte nurodytoje jurisprudencijoje.
68. Pirma minėti sprendimai Maersk ir Gothaer atrodo ypač aktualūs šioje byloje, nes juose laikomasi plataus sąvokos „teismo sprendimas“ aiškinimo, kuris išplaukia iš pačios sąvokos, ir dėl to Babcock jais rėmėsi, siekdama pagrįsti argumentą, kad procesiniai sprendimai (kuriais nesprendžiama dėl ieškinio esmės) nėra išskirti iš sąvokos „teismo sprendimas“.
69. Aš, be abejo, sutinku su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiu teismu, kad abu minėti sprendimai nėra tiesiogiai susiję su tokiu sprendimu, kaip ginčijamas tarpinis sprendimas. Viena vertus, laikinąja priemone (kaip ginčijama Sprendime Maersk), skirtingai nei šiuo atveju nagrinėjamu sprendimu, nustatomos šalių teisės ir pareigos (nors tik laikinai). Kita vertus, sprendimu, kuriuo atsisakoma jurisdikcijos kito (trečiosios šalies) teismo naudai, remiantis susitarimu dėl teismingumo (ginčijamas Sprendime Gothaer), priešingai nei ginčijamu tarpiniu sprendimu (kuriuo patvirtinama jį priėmusio teismo jurisdikcija nagrinėti ieškinį ir priimti sprendimą), nutraukiamas procesas.
70. Vis dėlto tai, kad pagrindinėje byloje ginčijamas sprendimas vienaip ar kitaip skiriasi nuo sprendimų, nagrinėtų Teisingumo Teismo sprendimuose Maersk ir Gothaer, automatiškai nereiškia, kad jis negali atitikti „teismo sprendimo“ apibrėžties. Iš tiesų, atvirkščiai, atsižvelgiant į plačią šios sąvokos formuluotę, nematyti, kaip sprendimas, kuriuo „tik“ nustatoma jurisdikcija (galbūt pažeidžiant susitarimą dėl teismingumo), priešingai nei sprendimas, kuriuo taip pat nustatomos šalių teisės ir pareigos, galėtų būti išskirtas kaip nepatenkantis į šią sąvoką. Šiai išvadai neturi įtakos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo ir Vokietijos vyriausybės pastaba, jog tokia išimtis yra pateisinama tuo, kad ginčijamo tarpinio sprendimo pasekmės yra „vien vidinės“ (vis dar nagrinėjamoje) byloje.
71. Žinoma, nesunku suprasti, kuo sprendimas, susijęs tik su jurisdikcija, skiriasi nuo sprendimo, kuriuo nustatomos šalių teisės ir pareigos (arba taip pat nuo sprendimo, kuriuo išreiškiama pozicija tiek dėl jurisdikcijos, tiek dėl bylos esmės). Taip pat lengvai pripažįstu, kad nacionalinėse teisinėse sistemose egzistuoja daug konkrečių teismo sprendimų kategorijų, kurios pagal nacionalinę teisę gali sukelti įvairių teisinių pasekmių.
72. Vis dėlto Teisingumo Teismas ne kartą yra nurodęs, kad Reglamente Nr. 1215/2012 vartojamos sąvokos turi būti aiškinamos autonomiškai, o tai, kaip jau pažymėjau, taikytina ir nagrinėjamai sąvokai.
73. Reikia pripažinti, jog paprastai šalis siekia, kad teismo sprendimas būtų pripažintas, kad galėtų įgyvendinti jai suteiktą materialinę teisę arba teisę, kurios buvimas buvo pripažintas, ir pan. Visgi sąvokos „teismo sprendimas“ apibrėžtyje nėra nieko, kas rodytų, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo apriboti pripažintinų teismo sprendimų kategoriją tik tais sprendimais, kurie turi konkretų turinį (pavyzdžiui, nustatančiais teises ir pareigas, o ne susijusiais tik su jurisdikcija). Priešingai, kaip jau pažymėta šios išvados 65 punkte, Teisingumo Teismas atmetė galimybę, kad teismo sprendimo priskyrimas prie „teismo sprendimo“ kategorijos priklausytų būtent nuo jo turinio. Šiuo klausimu primenu, kad Sprendime Gothaer Teisingumo Teismas į šią sąvoką įtraukė neigiamą jurisdikcijos nustatymą, nepaisydamas panašių abejonių, kurias toje byloje iškėlė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nurodydamas nacionalinės doktrinos sprendimų dėl jurisdikcijos atsisakymo klasifikacijos ypatumus(35).
74. Pereidamas prie konteksto, kuriam esant vartojama sąvoka „teismo sprendimas“, laikausi nuomonės, kad yra svarbu sprendimus, pavyzdžiui, tokius, kaip ginčijamas tarpinis sprendimas, įtraukti į sąvoką „teismo sprendimas“, visų pirma, lis pendens atvejais.
75. Reikėtų pažymėti, kad pagal bendrąsias lis pendens taisykles, nustatytas Reglamento Nr. 1215/2012 29 straipsnio 1 ir 3 dalyse, tuomet, kai teismas, kuriame byla iškelta pirmiausia, nustato savo jurisdikciją, bet kuriam kitam teismui, kuriam pateiktas ieškinys dėl to paties reikalavimo, susijusio su tomis pačiomis šalimis, atsiranda pareiga atsisakyti jurisdikcijos. Ši pareiga mutatis mutandis taikoma susitarime nenurodytam teismui pagal atvirkštinės chronologijos taisyklę, numatytą konkrečioje lis pendens taisyklėje, įtvirtintoje Reglamento Nr. 1215/2012 31 straipsnio 2 ir 3 dalyse, kai jurisdikciją nustato teismas, nurodytas susitarime dėl išimtinio teismingumo.
76. Šiuo aspektu neaišku, kaip būtų galima užtikrinti tinkamą tų pareigų (atsisakyti jurisdikcijos) vykdymą, jeigu būtų nustatyta, kad teismo sprendimas, kuriame pateikiama „tik“ išvada dėl jurisdikcijos, nepatenka į sąvoką „teismo sprendimas“, kuris gali (ir turi) būti pripažintas.
77. Iš tiesų, jeigu būtų laikomasi nuomonės, kad „atskiri“ jurisdikcijos nustatymo sprendimai negali būti laikomi „teismo sprendimais“, kuriuos reikia pripažinti, teismas, neturintis pirmenybės nustatyti, ar turi jurisdikciją pagal atitinkamą lis pendens taisyklę, neturėtų pareigos atsisakyti jurisdikcijos, kai „pirmenybę turinčio“ teismo jurisdikcija buvo nustatyta (tarpiniame sprendime). Tai savo ruožtu kelia pavojų, kad Reglamente Nr. 1215/2012 numatytos lis pendens taisyklės neteks praktinio poveikio (neatsižvelgiant į tai, ar situacija patenka į bendrąją, ar į specialiąją lis pendens taisyklę).
78. Žinoma, galima teigti, kad lis pendens taisyklės taikymas nepriklauso nuo to, ar taikoma Reglamento Nr. 1215/2012 36 straipsnio 1 dalyje numatyta pripažinimo sąvoka. Iš tiesų galima teigti, kad sprendimas, kuriame pateikiama tik išvada dėl jurisdikcijos, neturi jokio „vykdytino“ turinio (kiek tai susiję su materialinėmis teisėmis ir atitinkamomis pareigomis), kuriam, atrodo, iš pradžių ir buvo skirtos pripažinimo bei vykdymo taisyklės(36). Taigi galima toliau teigti, kad pareiga visų pirma atsisakyti jurisdikcijos, kai nustatyta „pirmenybę“ turinčio teismo jurisdikcija, kyla iš konkrečių pareigų, nustatytų Reglamento Nr. 1215/2012 29 straipsnio 3 dalyje ir 31 straipsnio 3 dalyje. Tęsiant šią argumentaciją, galima daryti išvadą, jog tam, kad atsirastų ši pareiga, nebūtinas „teismo sprendimas“, kaip tai suprantama to reglamento 2 straipsnio a punkte.
79. Vis dėlto iš Sprendimo Gothaer išplaukia, kad sprendimai, kuriuose pateikiami tik jurisdikcijos nustatymo motyvai, yra „teismo sprendimai“, kuriuos galima pripažinti. Priešingos pozicijos įtvirtinimas šioje byloje prieštarautų Teisingumo Teismo jurisprudencijai, nebent jis norėtų persvarstyti šią išvadą(37). Iš tiesų nematau, kuo situacija, susidariusi dėl sprendimo atsisakyti jurisdikcijos (nagrinėjamo Sprendime Gothaer), skirtųsi nuo situacijos, kylančios dėl sprendimo patvirtinti jurisdikciją (ginčijamo šioje byloje), kai abi situacijos vertinamos konkrečiai atsižvelgiant į nagrinėjamų sprendimų turinį.
80. Šiuo aspektu man atrodo, jog sprendimo, pavyzdžiui, ginčijamo tarpinio sprendimo, įtraukimas į sąvoką „teismo sprendimas“, kurį galima pripažinti, leidžia išvengti rizikos, kad pareigos atsisakyti jurisdikcijos pagal lis pendens taisykles nebus laikomasi remiantis tuo, kad sprendimas, kuriuo tik patvirtinama jurisdikcija nagrinėti ieškinį ir priimti sprendimą, neturi jokio vykdytino turinio, todėl jam negali būti taikomas abipusio pripažinimo principas.
81. Vis dėlto poziciją, kad tarpinį sprendimą, kuriuo tik patvirtinama teismo jurisdikcija nagrinėti ieškinį ir priimti sprendimą, apima sąvoka „teismo sprendimas“, kaip ji suprantama Reglamento Nr. 1215/2012 2 straipsnio a punkte ir 36 straipsnio 1 dalyje, dar reikia patikrinti atsižvelgiant į atitinkamus to reglamento tikslus.
3. Atitinkamų tikslų įvertinimas
82. Akivaizdu, kad išvada, jog toks tarpinis sprendimas, kaip ginčijamas šioje byloje, yra „teismo sprendimas“, kaip tai suprantama Reglamento Nr. 1215/2012 2 straipsnio a punkte ir 36 straipsnio 1 dalyje, atitinka abipusio pasitikėjimo principą ir tikslą užtikrinti laisvą teismo sprendimų judėjimą. Visgi dar reikia išsiaiškinti, ar šią poziciją reikėtų keisti atsižvelgiant į konkretų tikslą – užtikrinti susitarimų dėl teismingumo praktinį poveikį, kurio, kaip jau paaiškinta, siekiama Reglamentu Nr. 1215/2012, taikant jo 31 straipsnio 2 dalyje numatytą lis pendens taisyklę (kaip pripažįstama to reglamento 22 konstatuojamojoje dalyje).
83. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad šie susitarimai netektų praktinio poveikio, jeigu būtų nustatyta, kad ginčijamas tarpinis sprendimas yra „teismo sprendimas“, kuris turi būti pripažintas. Be to, nurodyto tarpinio sprendimo pripažinimas, nepaisant to, kad jį priimdami Ispanijos teismai neatsižvelgė į Reglamento Nr. 1215/2012 31 straipsnio 2 dalį, iš esmės lemtų tokį rezultatą, koks būtų buvęs prieš priimant konkrečią lis pendens taisyklę ir kurio ta taisykle būtent siekiama išvengti (šios išvados 49–51 punktai), kaip iš esmės teigė Kanadevia.
84. Kaip jau užsiminta šios išvados įvadinėje dalyje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad, skirtingai nuo situacijos, dėl kurios buvo priimtas Sprendimas Gjensidige, byla dar nebuvo išnagrinėta iš esmės, todėl dar nevėlu nustatyti tinkamą jurisdikciją, atsižvelgiant į tai, kad teismai, kuriuose byla iškelta pirmiausia (šiuo atveju Ispanijos teismai), vis dar gali laikytis taisyklės, kylančios iš Reglamento Nr. 2015/2012 31 straipsnio 2 dalies, sustabdydami bylos nagrinėjimą ir perduodami ją nagrinėti susitarime nurodytam teismui. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad taip yra neatsižvelgiant į galimus res judicata padarinius, kurie gali būti susiję su Ispanijos teismų pagal Ispanijos teisę priimtu sprendimu dėl jurisdikcijos, nes turėtų būti taikomas Sąjungos teisės viršenybės principas.
85. Vokietijos ir Kipro vyriausybės mano, kad sąvoka „teismo sprendimas“ turėtų būti aiškinama siaurai (išimties tvarka nukrypstant nuo požiūrio, kurio Teisingumo Teismas nuosekliai laikėsi savo jurisprudencijoje dėl šios sąvokos). Vokietijos vyriausybė pripažįsta, kad toks siauras aiškinimas apribotų abipusio pripažinimo pareigą ir turėtų įtakos abipusio pasitikėjimo principui. Vis dėlto ji įsitikinusi, kad tas poveikis būtų minimalus dėl minėtų ginčijamo tarpinio sprendimo „vidaus pasekmių“. Vokietijos vyriausybės nuomone, poveikis abipusio pasitikėjimo principui iš tiesų būtų daug didesnis, jeigu sprendimas, priimtas pažeidžiant Reglamento Nr. 2015/2015 31 straipsnio 2 dalį, būtų pripažintas.
86. Nors pripažįstu, kad susitarimų dėl teismingumo praktinių padarinių apsauga yra pagrįstas susirūpinimą keliantis klausimas, manau, kad šiems susitarimams pagal Reglamento Nr. 1215/2012 31 straipsnio 2 dalyje nustatytą konkrečią lis pendens taisyklę suteikta apsauga nepateisina sprendimų, kuriuose pateikiamos išvados tik dėl jurisdikcijos nustatymo, neįtraukimo į sąvoką „teismo sprendimas“, kaip ji suprantama Reglamente Nr. 1215/2012.
87. Pirma, primenu, kad tas reglamentas grindžiamas prielaida, jog valstybių narių teismai yra iš esmės lygūs jurisdikcijos taisyklių taikymo atžvilgiu. Ši prielaida grindžiama abipusio pasitikėjimo principu, kuriuo grindžiamas Reglamentas Nr. 1215/2012 ir kuris konkrečiai išreikštas išsamiame pagrindų, kuriais remiantis galima atsisakyti pripažinti sprendimą, sąraše (susitarimo dėl teismingumo pažeidimas ar lis pendens taisyklių pažeidimas į šį sąrašą neįtraukti). Taigi, numatant tik ribotą skaičių priežasčių, dėl kurių gali būti atsisakyta pripažinti sprendimą, pagal to reglamento sistemą reikalaujama, kad, jeigu atsakovas nori užginčyti kilmės valstybės jurisdikciją, jis turi tai daryti pasinaudodamas tos valstybės narės teisių gynimo priemonių sistema(38).
88. Vis dėlto, priešingai, nei numatyta Reglamente Nr. 1215/2012, išvada, kad sprendimas, kuriuo tik nustatoma jurisdikcija (pažeidžiant susitarimą dėl teismingumo), nėra „teismo sprendimas“, kaip tai suprantama Reglamente Nr. 1215/2012, prilygtų naujos teismo išvadų, kurioms netaikoma abipusio pripažinimo pareiga, kategorijos nustatymui, ir taip iš esmės sukurtų šio principo išimtį, kuri nėra numatyta(39).
89. Antra, priešinga pozicija iš esmės reikštų, kad teismas, reikalaujantis išimtinės jurisdikcijos pagal susitarimą dėl teismingumo, kurio nebuvo paisoma, galėtų nagrinėti ieškinį ir priimti sprendimą, taip lemdamas du lygiagrečius tos pačios bylos procesus ir sukeldamas prieštaringų sprendimų riziką. Tačiau būtent to Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė išvengti, nustatydamas konkrečią lis pendens taisyklę Reglamento Nr. 1205/2015 31 straipsnio 2 ir 3 dalyse (taip pat bendrąją lis pendens taisyklę pagal to reglamento 29 straipsnio 1 ir 3 dalis)(40). Šiuo klausimu man atrodo, kad tais atvejais, kai lygiagrečiai vykstančių procesų koordinavimo negalima užtikrinti taikant Reglamento Nr. 1215/2012 31 straipsnio 2 dalyje numatytą specialią lis pendens taisyklę, nes jos nebuvo laikomasi, reikalavimas laikytis susitarimo dėl teismingumo (leisti jame nurodytiems teismams nagrinėti ieškinį ir priimti sprendimą) prieštarautų pačiam tikslui išvengti lygiagrečių procesų ir prieštaringų sprendimų. Dėl šios priežasties man atrodo, kad sprendimas, kuriuo geriausiai prisidedama prie šio tikslo įgyvendinimo (ir kuris, plačiąja prasme, skatina teisingumo vykdymo tikslą), yra nustatytas Reglamento Nr. 1215/2012 29 straipsnio 3 dalyje(41).
90. Toks sprendimas reikštų, kad tuomet, kai teismas, kuris nėra nurodytas susitarime dėl teismingumo, priima sprendimą pirmas (tarpinį sprendimą, kuriuo jis paskelbia turįs jurisdikciją, pažeisdamas susitarimą dėl teismingumo ir Reglamento Nr. 1215/2012 31 straipsnio 2 dalyje nustatytą lis pendens taisyklę), tame susitarime nurodytas teismas turėtų atsisakyti jurisdikcijos, remdamasis to reglamento 29 straipsnio 3 dalyje nustatyta bendrąja lis pendens taisykle. Iš tiesų man atrodo, kad, kai paaiškėja, jog lygiagrečių tos pačios bylos procesų negalima išvengti pasinaudojant Reglamento Nr. 1215/2012 31 straipsnio 2 dalyje numatytu mechanizmu, o teismas, kuris nėra nurodytas susitarime dėl teismingumo, priima sprendimą pirmas (paskelbdamas, kad turi jurisdikciją), tiems lygiagretiems procesams taikoma bendroji lis pendens taisyklė, numatyta Reglamento Nr. 1215/2012 29 straipsnyje.
91. Dėl pastarojo aspekto ir siekdamas atsakyti į konkretų klausimą, kurį iškėlė tiek prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, tiek Kanadevia, nemanau, kad tokia išvada lemtų neigiamą jurisdikcijos koliziją (kai dėl jurisdikcijos taisyklių taikymo nė vienas teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškinį ir priimti sprendimą). Visų pirma prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad tokia situacija galėtų susidaryti, jeigu Vokietijos teismai atsisakytų jurisdikcijos, nepaisydami susitarimo dėl teismingumo, o Ispanijos teismai pakeistų savo sprendimą, kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laiko prieštaraujančiu Reglamento Nr. 1215/2012 31 straipsnio 2 daliai (o tai, jeigu teisingai suprantu argumentą, dar labiau padidina tokio sprendimo pakeitimo tikimybę).
92. Šis klausimas iš tiesų yra svarbus. Paaiškinant reikia pažymėti, kad Reglamente Nr. 1215/2012 nustatytų lis pendens taisyklių paskirtis pirmiausia yra išvengti teigiamų jurisdikcijos kolizijų (ir iš to kylančios galimų prieštaringų sprendimų problemos). Visgi akivaizdu, jog šis reglamentas turi būti aiškinamas taip, kad būtų užtikrinta pagarba teisei į veiksmingą teisminę apsaugą, garantuojamai pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį.
93. Šiuo aspektu iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra visiškai aišku, ar pagal Ispanijos teisę Ispanijos teismų sprendimas yra galutinis, ar ne. Vis dėlto Ispanijos vyriausybė teismo posėdyje paaiškino, kad jis yra galutinis (tai reiškia, kad Ispanijos teismų jurisdikcija nebegali būti ginčijama).
94. Viena vertus, šis aspektas galėtų būti prima facie atmestas kaip nereikšmingas, nes, kaip teigė Babcock, Čekijos vyriausybė ir Komisija, sprendimo pripažinimas nepriklauso nuo to, ar jis yra galutinis. Iš tiesų Reglamento Nr. 1215/2012 38 straipsnio a punkte numatyta, kad „[t]eismas arba institucija, į kuriuos kreipiamasi dėl kitoje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo pripažinimo, gali visiškai arba iš dalies sustabdyti bylos nagrinėjimą, jei: a) teismo sprendimas apskundžiamas kilmės valstybėje narėje“(42). Iš to, taikant a contrario argumentaciją, išplaukia, kad sprendimą pripažinti yra įmanoma net ir tuo atveju, jis pagal kilmės valstybės teisę nesukelia res judicata poveikio.
95. Kita vertus, primenu, kad pagal abi Reglamento Nr. 1215/2012 lis pendens taisykles teismas privalo atsisakyti jurisdikcijos kito teismo naudai, kai „pirmenybę turintis“ teismas nustatė savo jurisdikciją. Atitinkamų taisyklių tekste nepaaiškinama, kaip tą momentą reikėtų nustatyti. Vis dėlto Teisingumo Teismas iš esmės paaiškino, kad teismas, turintis „pirmenybę“, nustato jurisdikciją, jeigu „savo iniciatyva neatsisakė jurisdikcijos ir nė viena šalis jos neužginčijo iki to momento, kai pateikiamos pastabos, kurios pagal nacionalinę proceso teisę laikomos pirmaisiais gynybos argumentais dėl bylos esmės“ (nes nuo to momento šaliai iš esmės neleidžiama ginčyti jurisdikcijos byloje)(43). Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad toks sprendimas nesukelia neigiamų jurisdikcijos kolizijų rizikos, nes iš esmės teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia (pagal bendrąją lis pendens taisyklę), jurisdikcija nebegali būti ginčijama(44).
96. Man atrodo, kad pripažinimas, jog, siekiant taikyti lis pendens taisykles, jurisdikcija nustatoma tuo momentu, kai ji jau negali būti ginčijama, reiškia, kad pareiga atsisakyti jurisdikcijos pagal Reglamento Nr. 1215/2012 29 straipsnio 3 dalį (arba to reglamento 31 straipsnio 3 dalį) gali atsirasti įvairiuose bylos nagrinėjimo etapuose, nelygu, ar atsakovas vis dar gali užginčyti jurisdikciją. Terminas, per kurį galima užginčyti jurisdikciją (dėl res judicata), gali prasidėti po to, kai priimamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, arba net vėlesniame etape – apeliacinio proceso metu (nelygu, ar atsakovas užginčijo jurisdikciją pirmosios instancijos teisme ir apeliacinėje instancijoje, laikantis atitinkamų procesinių taisyklių)(45). Todėl manau, kad tikslai išvengti prieštaringų sprendimų rizikos ir užtikrinti tinkamą teisingumo vykdymą (būdingi ir lis pendens taisyklei) geriausiai pasiekiami, kai jurisdikcija nustatoma atsižvelgiant į tą momentą, o ne tik į sprendimo priėmimą pirmosios instancijos teisme (atsižvelgiant ir į tai, kad toks momentas gali įvykti net prieš priimant bet kokį sprendimą). Taigi teismas, neturintis pirmenybės, atsisakys jurisdikcijos tik tada, kai bus galima pagrįstai manyti, kad teismas, turintis pirmenybę, pradės bylos nagrinėjimą iš esmės. Be to, neigiamos pasekmės, susijusios su lygiagrečių tos pačios bylos procesų tęsimu, kol laukiama galimo apeliacinio skundo, bet kuriuo atveju yra minimalios, nes bylos, nagrinėjimas „pirmenybės neturinčiame“ teisme paprastai bus sustabdytos.
97. Šis rezultatas skiriasi nuo Reglamento Nr. 1215/2012 38 straipsnio a punkte nustatytos taisyklės, pagal kurią tai, kad sprendimas yra užginčytas vienoje valstybėje narėje, netrukdo jo pripažinti kitoje („gali <...> sustabdyti bylos nagrinėjimą, jei <...> teismo sprendimas apskundžiamas“ (išskirta mano)).
98. Dėl šios priežasties man atrodo, kad, nors pareiga pripažinti vien jurisdikcinio turinio sprendimą gali atsirasti nepriklausomai nuo to, ar jis yra galutinis, ar ne (kaip matyti iš Reglamento Nr. 1215/2012 38 straipsnio a punkto), praktiniam lis pendens situacijos, susiklosčiusios prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, sprendimui reikšmingiau yra tai, kad susitarime dėl teismingumo, kurio buvo nepaisyta, nurodyto teismo pareiga atsisakyti jurisdikcijos pagal Reglamento Nr. 2012/2015 29 straipsnio 3 dalį kyla tik tada, kai teismo, į kuri kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija buvo nustatyta pirma aprašytu būdu (kai tos jurisdikcijos jau nebegalima užginčyti).
99. Galiausiai pažymiu, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat laikosi nuomonės (kuri, kaip suprantu, yra alternatyva susirūpinimui dėl neigiamų jurisdikcijos kolizijų rizikos), kad, jeigu Ispanijos teismų sprendimas įgytų res judicata galią (t. y. jo nebebūtų galima užginčyti), tiems teismams negalėtų būti sutrukdyta pakeisti savo veiksmų kryptį ir nuspręsti laikytis Reglamento Nr. 1215/2012 31 straipsnio 2 dalies, kad byla būtų nagrinėjama pagal tinkamą jurisdikciją.
100. Dėl pirma padarytos išvados šis svarstymas yra nereikšmingas. Vis dėlto siekdamas išsamumo turiu pažymėti, jog nemanau, kad galimas res judicata poveikis, susijęs su jurisdikcijos nustatymu pagal susitarime nenurodyto teismo valstybės narės teisę, gali būti lengvai atmestas, tiesiog remiantis Sąjungos teisės viršenybe.
101. Išties Sąjungos teisėje nėra nustatyta „nacionalinio teismo pareiga netaikyti nacionalinės proceso teisės normų, suteikiančių teismo sprendimui res judicata galią, net jeigu tai leistų ištaisyti su Sąjungos teise nesuderinamą vidaus situaciją“(46). Teisingumo Teismas yra ne kartą priminęs res judicata galios principo, kuris, kalbant paprastai, pateisinamas interesu užtikrinti teisės ir teisinių santykių stabilumą, taip pat gerą teisingumo vykdymą, svarbą(47). Nors Teisingumo Teismas, be abejo, nustatė kelias ribotas šios prielaidos išimtis, nė viena iš jų šiuo atveju neatrodo taikytina(48). Bet kuriuo atveju šis klausimas turėtų būti nagrinėjamas atsižvelgiant į lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus, kurie apibrėžia valstybių narių procesinės autonomijos įgyvendinimą laikantis ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos lojalaus bendradarbiavimo pareigos(49). Vis dėlto atsižvelgdamas į savo pirma pateiktą pasiūlymą apsiribosiu šiomis bendromis pastabomis, nes nemanau, kad būtina gilintis į šį bylos aspektą.
102. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, darau išvadą, jog Reglamento Nr. 1215/2012 2 straipsnio a punktas ir 36 straipsnio 1 dalis turėtų būti aiškinami taip, kad sąvoka „teismo sprendimas“ pagal šias nuostatas apima sprendimą, kuriuo valstybės narės teismas, kuriame byla iškelta pirmiausia, pažeisdamas to reglamento 31 straipsnio 2 dalį paskelbia, kad turi jurisdikciją (dar neįvertinęs bylos esmės). Be to, nors pareiga pripažinti tokį sprendimą kyla, nepaisant to, ar jis yra galutinis, ar ne, susitarime dėl teismingumo, kurio buvo nepaisoma, nurodyto teismo, į kurį kreiptasi vėliau, pareiga atsisakyti jurisdikcijos pagal Reglamento Nr. 215/2012 29 straipsnio 3 dalį atsiranda tik tada, kai (susitarime nenurodyto) teismo, kuriame byla buvo iškelta pirmiausia, jurisdikcija yra nustatyta, kaip tai suprantama Reglamento Nr. 1215/2012 29 straipsnio 1 dalyje, t. y. kai tokia jurisdikcija nebegali būti ginčijama vykstančiame procese.
V. Išvada
103. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) pateiktus klausimus:
Reglamento Nr. 1215/2012 2 straipsnio a punktas ir 36 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad sąvoka „teismo sprendimas“ pagal šias nuostatas apima sprendimą, kuriuo valstybės narės teismas, kuriame byla iškelta pirmiausia, pažeisdamas to reglamento 31 straipsnio 2 dalį paskelbia, kad turi jurisdikciją (dar neįvertinęs bylos esmės).
Nors pareiga pripažinti tokį sprendimą kyla, nepaisant to, ar jis yra galutinis, ar ne, susitarime dėl teismingumo, kurio buvo nepaisoma, nurodyto teismo, į kurį kreiptasi vėliau, pareiga atsisakyti jurisdikcijos pagal Reglamento Nr. 1215/2012 29 straipsnio 3 dalį atsiranda tik tada, kai (susitarime nenurodyto) teismo, kuriame byla buvo iškelta pirmiausia, jurisdikcija yra nustatyta pagal Reglamento Nr. 1215/2012 29 straipsnio 3 dalį, t. y. kai tokia jurisdikcija nebegali būti ginčijama vykstančiame procese.
1 Originalo kalba: anglų.
2 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012, p. 1).
3 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad šios bylos nėra dėl „to paties dalyko“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 29 straipsnio 1 dalį; tai bus aptariama toliau.
4 Kaip bus išsamiau paaiškinta toliau, pagal Reglamento Nr. 1215/2012 31 straipsnio 2 dalį, jeigu šalių susitarimu išimtinė jurisdikcija suteikiama tam tikros valstybės narės teismui, tam susitarime nurodytam teismui turi būti suteikta pirmenybė nustatyti, ar jis turi jurisdikciją nagrinėti ieškinį ir priimti sprendimą, net jeigu byla pirmiausia iškelta ne šiame teisme.
5 Reglamento Nr. 1215/2012 36 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „[v]alstybėje narėje priimtas teismo sprendimas pripažįstamas kitose valstybėse narėse netaikant jokių specialių procedūrų“.
6 Žr. 2024 m. kovo 21 d. Sprendimą Gjensidige (C-90/22, EU:C:2024:252; toliau – Sprendimas Gjensidige).
7 Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepateikiama daugiau informacijos apie Kanadevia dalyvavimą toje byloje.
8 Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Oberlandesgericht Köln (Kelno aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) išreiškė abejonių šiuo klausimu.
9 Šiuo klausimu žr. 2021 m. spalio 6 d. Sprendimą Consorzio Italian Management ir Catania Multiservizi (C-561/19, EU:C:2021:799, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
10 Šiuo klausimu žr. 2025 m. balandžio 29 d. Sprendimą Prezydent Miasta Mielca (C-453/23, EU:C:2025:285, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
11 Žr. mano išvadą byloje Procureur de la République (Europos arešto orderio ir ekstradicijos prašymo kolizija) (C-763/22, EU:C:2024:707, 84 punktas ir 33 išnaša). Be to, kiek tai susiję su šiuo aspektu, primenu, jog šalys neturi jokios subjektyvios teisės į tai, kad tam tikras klausimas būtų perduotas nagrinėti pagal SESV 267 straipsnio procedūrą. Žr. 2021 m. spalio 6 d. Sprendimą Consorzio Italian Management ir Catania Multiservizi (C-561/19, EU:C:2021:799, 54 ir 55 punktai) ir mano išvadą byloje Centro Petroli Roma – II (C-386/24, EU:C:2025:775, 49 ir 50 punktai).
12 Remiantis Reglamento Nr. 1215/2012 39 straipsniu, „[v]ienoje valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas, kuris <...> vykdytinas toje valstybėje narėje, yra vykdytinas kitoje valstybėje narėje ir tam nereikia jo skelbti vykdytinu“.
13 Šiuo klausimu žr. Reglamento Nr. 1215/2012 3 ir 26 konstatuojamąsias dalis. Žr., pavyzdžiui, Sprendimo Gjensidige 60 punktą ir mano išvadą byloje Spielerschutz Sigma (C-683/24, 96 punktas), pateikiamą tą pačią dieną kaip ir ši išvada.
14 Visų pirma žr. Reglamento Nr. 1215/2012 4, 6 ir 26 konstatuojamąsias dalis.
15 Reglamento Nr. 1215/2012 52 straipsnyje numatyta, kad „[j]okiomis aplinkybėmis valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, valstybės narės teismo priimtas sprendimas negali būti peržiūrimas iš esmės“.
16 Reglamento Nr. 1215/2012 45 straipsnio 3 dalis. P. Jenard ataskaitoje teigiama, kad „draudimas peržiūrėti sprendimą iš esmės reiškia visišką pasitikėjimą kilmės valstybės teismu; pasitikint, kad sprendimas priimtas pagrįstai, reikia pasitikėti ir tuo, kad šis teismas tinkamai taikė [suderintas] jurisdikcijos taisykles“, P. Jenard ataskaita dėl Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų vykdymo civilinėse ir komercinėse bylose (pasirašytos Briuselyje 1986 m. rugsėjo 27 d.) (OL C 59, 1979, p. 1), p. 46 (toliau – P. Jenard ataskaita). Šią ištrauką Teisingumo Teismas cituoja savo 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendime Gothaer Allgemeine Versicherung ir kt. (C-456/11, EU:C:2012:719, 37 punktas; toliau – Sprendimas Gothaer).
17 Žr., pavyzdžiui, generalinio advokato Y. Bot išvadą byloje Gothaer Allgemeine Versicherung ir kt. (C-456/11, EU:C:2012:554, 72, 73 ir 75 punktai; toliau – išvada byloje Gothaer).
18 Sprendimo Gjensidige 46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija. Dėl Reglamento Nr. 44/2001 žr., pavyzdžiui, Sprendimo Gothaer 35 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją. Dėl 1968 m. Briuselio konvencijos žr. 2000 m. kovo 28 d. Sprendimą Krombach (C-7/98, EU:C:2000:164, 31 punktas) ir 1991 m. birželio 27 d. Sprendimą Overseas Union Insurance ir kt. (C-351/89, EU:C:1991:279, 23 ir 24 punktai). Primenu: „[k]adangi Reglamentu Nr. 1215/2012 buvo panaikintas ir pakeistas Reglamentas (EB) Nr. 44/2001, kuris savo ruožtu pakeitė [1968 m.] Briuselio konvenciją, Teisingumo Teismo pateiktas vieno iš šių teisės aktų nuostatų išaiškinimas taikomas ir kitų teisės aktų nuostatoms, kai šias nuostatas galima laikyti lygiavertėmis“. Žr., pavyzdžiui, Sprendimo Gjensidige 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją.
19 Pažymėtina, kad aplinkybės, kuriomis buvo grindžiamas Sprendimas Gjensidige, buvo reglamentuojamos 1956 m. gegužės 19 d. Ženevoje pasirašytoje Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijoje su pakeitimais, padarytais 1978 m. liepos 5 d. Ženevoje pasirašytu protokolu. Vis dėlto, kadangi toje konvencijoje nėra jokių konkrečių taisyklių dėl pripažinimo, šis aspektas reglamentuojamas Reglamente Nr. 1215/2012 (todėl Teisingumo Teismas jį nagrinėjo atsižvelgdamas į šį reglamentą). Žr. Sprendimo Gjensidige 43–47 punktus.
20 Teisingumo Teismas taip pat išnagrinėjo Reglamento Nr. 1215/2015 45 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytą atsisakymo pagrindą, susijusį su viešąja tvarka, kuris, kaip nurodyta reglamento 45 straipsnio 3 dalies antrame sakinyje, negali būti taikomas jurisdikcijos taisyklėms. Sprendimo Gjensidige 51–53 punktai.
21 Šios apsauginės jurisdikcijos taisyklės išdėstytos Reglamento Nr. 1215/2012 II skyriaus 3–5 skirsniuose.
22 Jie išvardyti Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnyje. Tai yra: i) tam tikri nekilnojamojo turto aspektai; ii) tam tikri įmonių klausimai; iii) įrašų viešuosiuose registruose galiojimas; iv) patentų, prekių ženklų, dizaino ar kitų panašių teisių galiojimas; ir v) teismo sprendimų vykdymas.
23 Primenu, kad pagal Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnio 1 dalį pagal susitarimą dėl teismingumo suteikta jurisdikcija yra išimtinė, išskyrus atvejus, kai šalys susitarė kitaip. Taip pat primenu, kad Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnis yra Reglamento Nr. 1215/2015 II skyriaus 7 skirsnyje. Ši aplinkybė yra svarbi, nes Reglamento Nr. 1215/2015 45 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunktyje numatyta išimtis susijusi su sprendimais, kurie prieštarauja II skyriaus 6 skirsnyje išvardytiems jurisdikcijos pagrindams.
24 Mano išvada byloje Gjensidige (C-90/22, EU:C:2023:994, 86 punktas; toliau – mano išvada byloje Gjensidige).
25 Šiuo klausimu žr. Sprendimo Gjensidige 73 punktą. Taip pat žr. Europos Komisija, „Žalioji knyga dėl Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo peržiūros“, KOM(2009) 175 galutinis, p. 5.
26 Žr. 1968 m. Briuselio konvencijos 21 straipsnį ir Reglamento Nr. 44/2001 27 straipsnį.
27 Žr. Reglamento Nr. 1215/2012 22 konstatuojamąją dalį. Taip pat žr. Law, S., „Article 31“, Requejo Isidro, M. (ed.), Brussels I Bis: A Commentary on Regulation (EU) No 1215/2012, Edward Elgar Publishing (serija „Elgar Commentaries in Private International Law“), 2022, p. 490–499, ypač 495 ir paskesnius puslapius.
28 Žr., visų pirma dėl 1968 m. Briuselio konvencijos, 2003 m. gruodžio 9 d. Sprendimą Gasser (C-116/02, EU:C:2003:657, 41–54 punktai). Taip pat žr. Mankowski, P., „Der Schutz von Gerichtsstandsvereinbarungen vor abredewidrigen Klagen durch Art. 31 Abs. 2 EuGVVO n.F.“, RIW 2015, p. 17–24; Law, S., „Article 31“, Requejo Isidro, M. (ed.), Brussels I Bis: A Commentary on Regulation (EU) No 1215/2012, Edward Elgar Publishing (serija „Elgar Commentaries in Private International Law“), 2022, p. 490–499, visų pirma 494 puslapį.
29 Sprendimo Gjensidige 73 punktas.
30 Šiuo klausimu taip pat žr. mano išvados byloje Gjensidige 91 ir 98 punktus.
31 Žr. Sprendimo Gothaer 25–29 punktus. P. Jenard ataskaita, 16 išnaša, op. cit., visų pirma p. 42; Ataskaita dėl 1978 m. spalio 9 d. Konvencijos dėl Danijos Karalystės, Airijos bei Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prisijungimo prie Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo bei prie protokolo dėl Teisingumo Teismo įgaliojimų ją aiškinti (pasirašyta Liuksemburge 1979 m. spalio 9 d.) (OL C 59, 1979, p. 71), 184 ir 191 punktai.
32 2022 m. birželio 20 d. Sprendimas London Steam-Ship Owners’ Mutual Insurance Association (C-700/20, EU:C:2022:488, 49 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Taip pat žr. 2004 m. spalio 14 d. Sprendimą Mærsk Olie & Gas (C-39/02, EU:C:2004:615, 50 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija; toliau – Sprendimas Mærsk).
33 Sprendimo Mærsk 52 punktas.
34 Be to, Teisingumo Teismas padarė išvadą, jog vienos valstybės narės teismo sprendimas, kad jis neturi jurisdikcijos dėl tokios galiojančios sąlygos, yra privalomas teismui, į kurį kreipiamasi dėl pripažinimo. Sprendimo Gothaer 43 punktas.
35 Žr. Sprendimo Gothaer 20 punktą, kuriame pateikiamas toje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paaiškinimas, iš kurio matyti, kad pagal Vokietijos teisės doktriną sprendimas, kuriuo atsisakoma jurisdikcijos, yra „sprendimas dėl procesinių klausimų“ (vok. Prozessurteil), nes juo ieškinys atmetamas kaip nepriimtinas, dėl to, kad neatitinka reikalavimų, keliamų sprendimui dėl bylos esmės.
36 Šiuo klausimu žr. Mankowski, P., „Der Schutz von Gerichtsstandsvereinbarungen vor abredewidrigen Klagen durch Art. 31 Abs. 2 EuGVVO n.F.“, Recht der internationalen Wirtschaft, 2015, p. 17–24.
37 Šios bylos pasekmių aptarimą žr. Voulgarakis, K. D., „Reflections on the scope of “EU res judicata” in the context of Regulation 1215/2012“, Journal of Private International Law, 2020, 16:3, p. 451–464.
38 Šiuo klausimu taip pat žr. išvados byloje Gothaer 46–48 punktus.
39 2022 m. balandžio 7 d. Sprendimo Gothaer 30 ir 31 punktai ir 2022 m. balandžio 7 d. Sprendimas H Limited (C-568/20, EU:C:2022:264, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
40 Arba remiantis Reglamento Nr. 1215/2012 30 straipsnyje nustatyta susijusių ieškinių taisykle. Tai yra ieškiniai, kurie neatitinka reikalavimų, kad būtų laikomi susijusiais su tuo pačiu dalyku ir tomis pačiomis šalimis (o tai yra būtina sąlyga, kad būtų taikomos lis pendens taisyklės), tačiau kuriuose iškeltų klausimų panašumas vis dėlto gali pateisinti bylos nagrinėjimo sustabdymą ir tam tikromis aplinkybėmis teismo, kuriame byla iškelta vėliau, atsisakymą nagrinėti bylą.
41 Taip pat žr. Mankowski, P., „Der Schutz von Gerichtsstandsvereinbarungen vor abredewidrigen Klagen durch Art. 31 Abs. 2 EuGVVO n.F.“, RIW 2015, p. 17–24.
42 Išskirta mano.
43 2014 m. vasario 27 d. Sprendimas Cartier parfums-lunettes ir Axa Corporate Solutions assurances (C-1/13, EU:C:2014:109, 44 punktas). Teisingumo Teismas padarė šias išvadas, atsižvelgdamas į bendrąją lis pendens taisyklę (nustatytą Reglamente Nr. 44/2001 ir atitinkančią Reglamento Nr. 1215/2012 29 straipsnį), tačiau tas pats turi būti nuspręsta ir dėl konkrečios lis pendens taisyklės (Reglamento Nr. 2015/2012 31 straipsnio 2 dalis), nes momentas, kuriuo „pirmenybės neturintis“ teismas turi atsisakyti savo jurisdikcijos, apibrėžiamas taip pat. Nors tiesa, kad Teisingumo Teismas nusprendė, jog jo sprendimas neapima bylų, kuriose teismas, į kurį kreiptasi vėliau (pagal bendrąją lis pendens taisyklę), turi išimtinę jurisdikciją, vis dėlto aišku, kad Teisingumo Teismas šiuo aspektu rėmėsi išimtinės jurisdikcijos pagrindais, nuo kurių negalima nukrypti susitarimu (ir kurių pažeidimas gali lemti atsisakymą pripažinti pagal Reglamento Nr. 2015/2012 45 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunktį, kaip paaiškinta pirma). Ten pat, 26 punktas.
44 Ten pat, 42 ir 43 punktai.
45 BeckOK ZPO/Eichel, „Brüssel Ia-VO Art. 29“, 60-asis leidimas, 2026 m. kovo 1 d., 47 punktas.
46 Žr., pavyzdžiui, 2024 m. balandžio 9 d. Sprendimą Profi Credit Polska (Įsiteisėjusiu sprendimu užbaigto proceso atnaujinimas) (C-582/21, EU:C:2024:282, 38 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
47 Žr., pavyzdžiui, 2025 m. gruodžio 18 d. Sprendimą Soledil (C-320/24, EU:C:2025:993, 32 punktas) ir 2018 m. spalio 24 d. Sprendimą XC ir kt. (C-234/17, EU:C:2018:853, 52 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
48 Dėl jų apžvalgos žr., pavyzdžiui, mano išvadą byloje Profi Credit Polska (Proceso, užbaigto galutiniu teismo sprendimu, atnaujinimas) (C-582/21, EU:C:2023:674, 42–50 ir 158–169 punktai) arba byloje Società Cattolica di Assicurazione (C-17/25, 57–64 punktai), pateikiamą tą pačią dieną kaip ir ši išvada.
49 Žr., pavyzdžiui, 2025 m. sausio 16 d. Sprendimą BALTIC CONTAINER TERMINAL (C-376/23, EU:C:2025:20, 73 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).