Laikina versija
TEISINGUMO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS
2026 m. spalio 15 d.(*)
„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 2010/13/ES – Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos – 1 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktis – Sąvoka „audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos“ – 6 straipsnio 1 dalis – Žmogaus orumo apsauga – Nacionalinės teisės aktai, draudžiantys transliuoti geros moralės principams prieštaraujančias laidas – Paslaugų teikėjo atsakomybė – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – 11 straipsnis – Saviraiškos laisvė – 52 straipsnio 1 dalis – Pagrindinių teisių chartijos pripažintų teisių ir laisvių apribojimas “
Byloje C‑591/24
dėl Administrativen sad Sofia-grad (Sofijos miesto administracinis teismas, Bulgarija) 2024 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2024 m. rugsėjo 11 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
„Golf Bulgaria“ EOOD
prieš
Savet za elektronni medii
TEISINGUMO TEISMAS (penktoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkė M. L. Arastey Sahún (pranešėja), teisėjai B. Smulders, E. Regan, J. Passer ir D. Gratsias,
generalinė advokatė T. Ćapeta,
kancleris V. Di Bucci,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Bulgarijos vyriausybės, atstovaujamos T. Mitova ir R. Stoyanov,
– Europos Komisijos, atstovaujamos O. Gariazzo, C. Georgieva, P.‑J. Loewenthal ir G. Meeßen,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinės advokatės nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva) (OL L 95, 2010, p. 1), iš dalies pakeistos 2018 m. lapkričio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2018/1808 (OL L 303, 2018, p. 69) (toliau – Direktyva 2010/13), ir dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 11 straipsnio išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant pagal Bulgarijos teisę įsteigtos bendrovės Golf Bulgaria EOOD ir Savet za elektronni medii (Elektroninės žiniasklaidos taryba, Bulgarija; toliau – SEM) ginčą dėl pastarosios sprendimo, kuriuo šiai bendrovei buvo skirta administracinė bauda už tai, kad ji išplatino geros moralės principams prieštaraujantį vaizdo įrašą (toliau – ginčijamas sprendimas), teisėtumo.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
Chartija
3 Chartijos 11 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo įsitikinimus, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijoms nekliudant ir nepaisant valstybių sienų.“
4 Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta:
„Bet koks šios Chartijos pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo ir nekeisti šių teisių ir laisvių esmės. Remiantis proporcingumo principu, apribojimai galimi tik tuo atveju, kai jie būtini ir tikrai atitinka [Europos] Sąjungos pripažintus bendrus interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti.“
Direktyva 2010/13
5 Direktyvos 2010/13 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta:
„Šioje direktyvoje vartojamos šios sąvokų apibrėžtys:
a) audiovizualinės žiniasklaidos paslauga –
i) paslauga, kaip apibrėžta [SESV] 56 ir 57 straipsniuose, kai pagrindinis paslaugos arba nuo jos atsiejamos dalies tikslas yra, žiniasklaidos paslaugų teikėjui prisiimant redakcinę atsakomybę, informavimo, pramogų ar švietimo tikslais teikti programas plačiajai visuomenei elektroninių ryšių tinklais, kaip apibrėžta [2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų direktyva) (OL L 108, 2002, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 349)] 2 straipsnio a punkte; tokia audiovizualinės žiniasklaidos paslauga – tai televizijos programų transliavimas, kaip apibrėžta šios dalies e punkte, arba užsakomoji audiovizualinės žiniasklaidos paslauga, kaip apibrėžta šios dalies g punkte;
ii) komercinis audiovizualinis pranešimas;
<...>
b) programa – judesį perteikiančių vaizdų, lydimų arba nelydimų garso, visuma, sudaranti atskirą vienetą, nepriklausomai nuo jo trukmės, žiniasklaidos paslaugų teikėjo nustatytame tvarkaraštyje arba kataloge, įskaitant pilnametražius vaidybinius filmus, vaizdo klipus, sporto renginius, situacijų komedijas, dokumentinius filmus, vaikams skirtas programas ir originalius dramos kūrinius;
c) „redakcinė atsakomybė“ – veiksminga kontrolė tiek atrenkant programas, tiek ir jas išdėstant chronologine tvarka televizijos programų transliavimo atveju, ar pateikiant kataloge užsakomųjų audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimo atveju. Redakcinė atsakomybė nebūtinai reiškia pagal nacionalinę teisę numatomą teisinę atsakomybę už teikiamų paslaugų turinį;
d) „žiniasklaidos paslaugų teikėjas“ – fizinis ar juridinis asmuo, kuris prisiima redakcinę atsakomybę už audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos turinio parinkimą ir sprendžia, kokia tvarka jis organizuojamas;
<...>
e) „televizijos programų transliavimas“ arba „televizijos programos“ (t. y. linijinė audiovizualinės žiniasklaidos paslauga) – audiovizualinės žiniasklaidos paslauga, kurią teikia žiniasklaidos paslaugų teikėjas, skirta vienu metu žiūrėti programas pagal programų tvarkaraštį;
<...>
g) „užsakomoji audiovizualinės žiniasklaidos paslauga“ (t. y. nelinijinė audiovizualinės žiniasklaidos paslauga) – audiovizualinės žiniasklaidos paslauga, kurią teikia žiniasklaidos paslaugų teikėjas, skirta žiūrėti programas naudotojo pasirinktu laiku ir jo individualiu prašymu pagal žiniasklaidos paslaugų teikėjo siūlomą programų katalogą;
<...>“
6 Direktyvos 2010/13 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Valstybės narės turi teisę reikalauti, kad jų jurisdikcijai priklausantys žiniasklaidos paslaugų teikėjai laikytųsi išsamesnių ar griežtesnių taisyklių šia direktyva koordinuojamose srityse su sąlyga, kad tokios taisyklės atitinka Sąjungos teisę.“
7 Šios direktyvos 6 straipsnis išdėstytas taip:
„1. Nedarant poveikio valstybių narių pareigai gerbti ir apsaugoti žmogaus orumą, valstybės narės atitinkamomis priemonėmis užtikrina, kad jų jurisdikcijai priklausančių žiniasklaidos paslaugų teikėjų teikiamose audiovizualinės žiniasklaidos paslaugose nebūtų jokio turinio, kuriuo:
a) kurstomas smurtas ar neapykanta tam tikros asmenų grupės ar šios grupės nario atžvilgiu remiantis kuriuo nors iš Chartijos 21 straipsnyje nurodytų pagrindų;
b) viešai kurstoma įvykdyti teroristinį nusikaltimą, kaip nustatyta [2017 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2017/541 dėl kovos su terorizmu, pakeičiančios Tarybos pamatinį sprendimą 2002/475/TVR ir iš dalies keičiančios Tarybos sprendimą 2005/671/TVR (OL L 88, 2017, p. 6),] 5 straipsnyje.
2. Priemonės, kurių imamasi šio straipsnio tikslais, turi būti būtinos bei proporcingos ir jomis turi būti paisoma Chartijoje nustatytų teisių ir principų.“
8 Direktyvos 2010/13 28a ir 28b straipsniuose įtvirtintos dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslaugoms taikomos nuostatos.
Direktyva (ES) 2018/1972
9 2018 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2018/1972, kuria nustatomas Europos elektroninių ryšių kodeksas (OL L 321, 2018, p. 36), 2 straipsnio 1 punkte, kuris pakeitė Direktyvos 2002/21 2 straipsnio a punktą, nustatyta:
„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:
1) elektroninių ryšių tinklas – perdavimo sistemos, tiek grindžiamos, tiek negrindžiamos nuolatine infrastruktūra arba centralizuoto valdymo pajėgumais, ir atitinkamais atvejais komutavimo ar maršruto parinkimo įranga bei kiti ištekliai, įskaitant neaktyvius tinklo elementus, kurie leidžia perduoti signalus laidais, radijo, optinėmis ar kitomis elektromagnetinėmis priemonėmis, įskaitant palydovinius tinklus, fiksuoto (linijų ir paketų komutavimo, įskaitant internetą) ir judriojo ryšio tinklus, elektros perdavimo kabelines sistemas, tokiu mastu, kokiu jos yra naudojamos signalams perduoti, radijo ir televizijos programų transliavimui naudojami tinklai ir kabelinės televizijos tinklai, neatsižvelgiant į perduodamos informacijos pobūdį.“
Bulgarijos teisė
10 Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 1998 m. rugsėjo 23 d. Zakon za radioto i televisiata (Radijo ir televizijos įstatymas; toliau – ZRT) (DV, Nr. 138, 1998 m. lapkričio 24 d.) 10 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Žiniasklaidos paslaugų teikėjai, vykdydami savo veiklą, vadovaujasi toliau nurodytais principais:
1. užtikrinama teisė į saviraiškos laisvę;
2. užtikrinama teisė į informaciją;
3. paisoma informacijos šaltinių konfidencialumo;
4. saugomas privatus piliečių gyvenimas;
5. netransliuojamos laidos, kuriomis kurstomas piliečių tarpusavio nepakantumas;
6. netransliuojamos laidos, kurios prieštarauja gerai moralei, visų pirma, jei jose yra pornografijos, šlovinamas ar pateisinamas žiaurumas arba smurtas, kurstoma neapykanta dėl rasės, lyties, religijos ar tautybės;
7. užtikrinama teisė programų metu pateikti atsakymą;
8. užtikrinamos laidų ir programų autorių teisės ir gretutinės teisės;
9. saugomas bulgarų kalbos grynumas.“
11 Šio įstatymo 17 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:
„1. Žiniasklaidos paslaugų teikėjai atsako už žiniasklaidos paslaugų turinį.
2. Žiniasklaidos paslaugų teikėjai privalo neleisti kurti ar teikti platinti 10 straipsnyje nustatytus principus pažeidžiančių laidų, taip pat laidų, kuriose kurstomas tautinis, politinis, etninis, religinis ar rasinis nepakantumas, šlovinamas ar pateisinamas žiaurumas arba smurtas.“
12 Minėto įstatymo 20 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:
„1. [SEM] yra nepriklausoma specializuota institucija, kuri reguliuoja žiniasklaidos ir dalijimosi vaizdo medžiaga platformų paslaugas šiame įstatyme numatytais atvejais ir tvarka.
2. Vykdydama savo veiklą [SEM] savo įgaliojimus įgyvendina nešališkai, skaidriai ir laikydamasi [Direktyvos 2010/13] tikslų, vadovaujasi viešuoju interesu, užtikrina saviraiškos laisvę, žiniasklaidos paslaugų teikėjų nepriklausomumą, žiniasklaidos pliuralizmą, kultūrų ir kalbų įvairovę, vartotojų apsaugą, prieinamumą, nediskriminavimą, tinkamą vidaus rinkos veikimą, taip pat skatina sąžiningą konkurenciją.“
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
13 2023 m. balandžio 5 d. Golf Bulgaria, tuo metu registruota SEM viešajame registre kaip nelinijinių žiniasklaidos paslaugų teikėja, internete paskelbė straipsnį „Emily Trotinetkata tyčiojasi iš specialiųjų ugdymo poreikių turinčio berniuko“ su vaizdo įrašu iš socialinio tinklo Facebook. Šiame prekybos centre nufilmuotame vaizdo įraše buvo matyti, kaip specialiųjų ugdymo poreikių turintis berniukas, vaizduodamas šunį, eina keturiomis, o jį už pavadėlio laiko asmuo, pristatytas kaip Emily; tiek šis asmuo, tiek ir kiti grupės, kuriai jis priklausė, nariai liepdavo berniukui „atsisėsti“, „paduoti leteną“ arba „atnešti“ jų numestą kartoninį puodelį ir, berniukui įvykdžius duotas komandas, pasakydavo jam „geras šuo“ ir paglostydavo galvą.
14 2023 m. birželio 29 d. aktu SEM nustatė, kad paskelbdama šį vaizdo įrašą Golf Bulgaria padarė administracinį nusižengimą, t. y. pažeidė ZRT 17 straipsnio 2 dalį, siejamą su 10 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nes paskelbė geros moralės principams prieštaraujantį vaizdo įrašą.
15 2023 m. liepos 27 d. priimtu sprendimu, kuris yra ginčijamas, SEM skyrė Golf Bulgaria 3 000 Bulgarijos levų (BGN) (apie 1 534 EUR) administracinę baudą. Kai skundą dėl to sprendimo išnagrinėjęs Sofiyski rayonen sad (Sofijos apylinkės teismas, Bulgarija) paliko jį galioti, Golf Bulgaria pateikė kasacinį skundą Administrativen sad Sofia-grad (Sofijos miesto administracinis teismas, Bulgarija), t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.
16 Šiame skunde Golf Bulgaria teigia, pirma, kad Sofiyski rayonen sad (Sofijos apylinkės teismas) sprendimas yra neteisėtas ir klaidingas, nes buvo priimtas pažeidžiant materialinę teisę ir esminius procedūrinius reikalavimus, antra, kad priimdama sprendimą, kuriuo konstatuotas administracinis nusižengimas dėl geros moralės principams prieštaraujančio vaizdo įrašo platinimo, SEM viršijo savo įgaliojimus turinio kontrolės srityje, nes sąvoka „audiovizualinės žiniasklaidos paslauga“ neapima pagrindinėje byloje nagrinėjamo vaizdo įrašo platinimo, ir, trečia, kad pripažinimas, jog šis vaizdo įrašas pažeidžia „geros moralės“ principus, nebuvo pakankamai motyvuotas, nes tame vaizdo įraše buvo užfiksuotas viešoje vietoje nufilmuotas įvykis, kuris jau buvo išplatintas per socialinius tinklus.
17 Savo ruožtu SEM remiasi nacionaline teismų praktika dėl sąvokos „geros moralės“ principai, taip pat, be kita ko, Konstitutsionen sad (Konstitucinis Teismas, Bulgarija) sprendimu, kuriame konstatuota, kad gera visuomenės moralė daugiausia priklauso nuo nacionalinių tradicijų ir kultūros, kad draudimas pažeisti geros moralės principus neapsiriboja tik tuo, jog svarbu paisyti konkrečios visuomenės tradicijose įtvirtintų jai priimtino elgesio reikalavimų, kad, pavyzdžiui, viešąjį interesą atitinka tai, kad paaugliai būtų ugdomi vadovaujantis geros moralės principais, ir kad todėl nereikalaujama, jog visais atvejais iš tiesų būtų padarytas pažeidimas. Iš to sprendimo matyti, kad su geros moralės principų laikymusi susijusius argumentus galima laikyti visuomenėje nusistovėjusiais jai priimtino elgesio kriterijais, kuriais siekiama ją apsaugoti, nes šiuo atžvilgiu svarbiausia – užtikrinti visuomenės darną. Be to, SEM teigia, kad šiuo atveju specialiųjų ugdymo poreikių turintis asmuo buvo neabejotinai pažemintas, o jo žmogiškasis orumas pažeistas. Teisė į saviraiškos laisvę nėra neribota, o naudojimasis ja neturėtų lemti turinio, kuriuo „pažeidžiama garbė ir orumas“ ir „ciniškai ir grubiai elgiamasi su pažeidžiamu asmeniu“, platinimo. Be to, SEM pabrėžia, kad žiniasklaidos paslaugų teikėjai iš esmės prisideda prie viešosios nuomonės formavimo, todėl audiovizualinė medžiaga, prieštaraujanti geros moralės principams, nacionalinėms tradicijoms ir kultūrai, kaip antai, pagrindinėje byloje nagrinėjamas vaizdo įrašas, negali būti priimtina.
18 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal nacionalinę teismų praktiką „geros moralės“ sąvoka yra bendrasis principas, kuris pats savaime yra elgesio taisyklė; tam, kad ji taptų taikoma taisykle, ją reikia įtvirtinti specialioje teisės normoje, kuria reglamentuojami socialiniai santykiai. Šiomis aplinkybėmis Varhoven kasatsionen sad (Aukščiausiasis Kasacinis Teismas, Bulgarija) konstatavo, kad „sąvokos „gera moralė“ turinį reikėtų apibrėžti per objektyvias moralės kategorijas, kurios yra visuomenėje pripažįstamos, tačiau dėl savo socialinio ir etinio pobūdžio nėra įtvirtintos įstatymu ir iš esmės susijusios su draudimu pakenkti kitam asmeniui, pasinaudojant jo nepalankia padėtimi dėl amžiaus, [socialinės padėties], sveikatos ar turtinės padėties“.
19 Šiomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į tai, kad prašyme priimti prejudicinį sprendimą minima Direktyvos 2010/13 4 straipsnio 1 dalis, reikia pripažinti, kad nacionaliniam teismui kyla klausimas, ar galima manyti, kad atitinkamuose nacionalinės teisės aktuose įtvirtintas draudimas platinti geros moralės principams prieštaraujančias laidas gali būti laikomas išsamesne ar griežtesne priemone, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, palyginti su kitomis šioje direktyvoje numatytomis priemonėmis.
20 Tas teismas taip pat siekia išsiaiškinti, ar rėmimasis geros moralės principu, kaip pagrindu skirti sankciją už jo pažeidimą, riboja Chartijos 11 straipsnyje įtvirtintą saviraiškos laisvę.
21 Šiomis aplinkybėmis Administrativen sad Sofia-grad (Sofijos miesto administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar pagal Sąjungos teisę leistina nacionalinės teisės nuostata, kuria į nacionalinę teisę įtraukiamas bendrasis teisės principas dėl „geros moralės“ ir taip valstybei narei suteikiama galimybė nustatyti papildomas priemones, be kita ko, „gera morale“ pagrįsti atsakomybę už konkrečią informacinės visuomenės paslaugą, kaip tai suprantama pagal [Direktyvą 2010/13], ir jei į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai, kiek šio abstraktaus principo taikymas grindžiant atsakomybės už pažeidimus atsiradimą neriboja saviraiškos laisvės pagal [Chartijos] 11 straipsnį?“
Procesas Teisingumo Teisme
22 2024 m. lapkričio 14 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu šios bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas, kol bus priimtas sprendimas bylose C‑555/23 ir C‑556/23.
23 Paskelbus 2025 m. birželio 26 d. Sprendimą Makeleio ir Zougla (C‑555/23 ir C‑556/23, EU:C:2025:484), 2025 m. liepos 1 d. Teisingumo Teismo pirmininkas pranešė apie jį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui ir paprašė nurodyti, ar, atsižvelgdamas į minėtą sprendimą, šis nenorėtų atsiimti savo prašymo priimti prejudicinį sprendimą.
24 2025 m. liepos 30 d. raštu tas teismas nurodė nenorintis to padaryti. Šiuo klausimu jis pažymėjo, kad, skirtingai nei byloje, kurioje priimtas tas sprendimas, pagrindinės bylos dalykas susijęs su galimybe įgyvendinti Direktyvą 2010/13, į nacionalinę teisę įtraukiant vieną iš bendrųjų teisės principų – „geros moralės“ principą, taip pat su klausimu, kiek dėl tokio abstraktaus principo, kaip atsakomybės už jo pažeidimą pagrindo, taikymo ribojama Chartijos 11 straipsnyje numatyta saviraiškos laisvė.
Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo
25 Bulgarijos vyriausybė tvirtina, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas; ji remiasi tuo, kad Teisingumo Teismui pateiktas klausimas nesusijęs su pagrindinės bylos dalyku, taip pat tuo, kad prašyme nenurodytos konkrečios Sąjungos teisės nuostatos, kurias reikia išaiškinti siekiant išspręsti šią bylą.
26 Konkrečiai dėl nurodyto ryšio nebuvimo ši vyriausybė teigia, kad iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvų matyti, jog jis susijęs su dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslaugų teikėjais. Dėstydamas teisinį pagrindą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė Direktyvos 2010/13 28a ir 28b straipsnių, taikomų dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslaugoms, tekstą, nors šie straipsniai ir neturi reikšmės sprendžiant ginčą pagrindinėje byloje. Be to, Teisingumo Teismui pateiktas klausimas, kaip jį suformulavo tas teismas, susijęs su „informacinės visuomenės paslaugos, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2010/13“, teikėju ir su galimybe jį patraukti atsakomybėn už valstybės narės nacionalinėje teisėje nustatytų reikalavimų pažeidimą. Vis dėlto informacinės visuomenės paslaugas reglamentuoja ne ši direktyva, o 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva) (OL L 178, 2000, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 13 sk., 25 t., p. 399) ir 2022 m. spalio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2022/2065 dėl bendrosios skaitmeninių paslaugų rinkos, kuriuo iš dalies keičiama Direktyva 2000/31/EB (Skaitmeninių paslaugų aktas) (OL L 277, 2022, p. 1). Be to, kaip matyti iš prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodytų faktinių aplinkybių, Golf Bulgaria yra nelinijinių žiniasklaidos paslaugų teikėja, o tai yra kita sąvoka nei „informacinės visuomenės paslaugų teikėjas“.
27 Pagal suformuotą jurisprudenciją nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės aiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytus teisinius pagrindus ir faktines aplinkybes, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atmesti nacionalinio teismo pateiktą prašymą tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (2026 m. balandžio 30 d. Sprendimo Nekilnojamojo turto valdymas, C‑544/24, EU:C:2026:356, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
28 Šiuo atveju prašyme priimti prejudicinį sprendimą išsamiai aprašomos pagrindinės bylos aplinkybės, taip pat nurodomas nacionalinės teisės nuostatų, kurias nacionalinis teismas laiko taikytinomis toje byloje, turinys ir, to teismo manymu, reikšminga nacionalinė teismų praktika. Be to, iš prašyme pateiktų motyvų matyti, kad nacionaliniam teismui kyla abejonių dėl ZRT atitikties Direktyvai 2010/13 ir Chartijos 11 straipsniui; taip yra todėl, kad ZRT 17 straipsnio 2 dalis – kuria remiantis Golf Bulgaria buvo skirta sankcija už šio sprendimo 13 punkte aprašyto vaizdo įrašo platinimą – yra grindžiama bendruoju nacionalinės teisės principu, būtent „geros moralės“ principu. Be to, iš minėtame prašyme pateiktos informacijos matyti pakankamas Direktyvos 2010/13 ir Chartijos 11 straipsnio ryšys su pagrindinėje byloje taikytinomis ZRT nuostatomis.
29 Kaip pažymėjo Bulgarijos vyriausybė, prašyme priimti prejudicinį sprendimą nacionalinis teismas nurodo tiek audiovizualinės žiniasklaidos paslaugas, tiek dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslaugas; jis taip pat nurodo Direktyvos 2010/13 nuostatas tiek dėl audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikėjų, tiek dėl tokių platformų paslaugų teikėjų. Be to, tas teismas prejudiciniame klausime nurodo informacinės visuomenės paslaugą, taip pat bendrai mini Direktyvą 2010/13, tačiau nenurodo konkrečių jos nuostatų, kurias reikia išaiškinti.
30 Vis dėlto pirmiausia reikia atsižvelgti į tai, kad, pirma, iš prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodytų faktinių aplinkybių matyti, jog Golf Bulgaria buvo įregistruota viešame SEM registre kaip nelinijinių žiniasklaidos paslaugų teikėja. Antra, kaip matyti iš ZRT 10 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 17 straipsnio, kuriais remdamasi SEM konstatavo Golf Bulgaria padarius pažeidimą, už kurį ginčijamu sprendimu buvo skirta sankcija, teksto, tos nuostatos susijusios su žiniasklaidos paslaugų teikėjais. Trečia, iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvų matyti, kad jį pateikęs teismas nusprendė Teisingumo Teismui pateikti tik pirmąjį iš penkių Golf Bulgaria jam pasiūlytų klausimų, nes jis yra tiesiogiai susijęs su „nelinijinių audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikėjais“.
31 Taigi šios aplinkybės leidžia manyti, kad, nepaisant to, jog prejudiciniame klausime vartojamas terminas „informacinės visuomenės paslauga“, o prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodomos „dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslaugos“, šis klausimas susijęs su „audiovizualinės žiniasklaidos paslauga“, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2010/13.
32 Be to, tai, kad Teisingumo Teismui pateiktuose klausimuose nėra nurodytos konkrečios Sąjungos teisės nuostatos, nereiškia, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas, jeigu jame pateikta informacija leidžia Teisingumo Teismui nustatyti Sąjungos teisės nuostatas, kurias išaiškinti būtina tam, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų išspręsti ginčą pagrindinėje byloje. Taip yra nagrinėjamu atveju, nes, kaip bus nurodyta šio sprendimo 50–54 punktuose, šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvai leidžia Teisingumo Teismui nustatyti, kokias Direktyvos 2010/13 nuostatas šiuo tikslu reikia išaiškinti.
33 Galiausiai aplinkybė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, dėstydamas teisinį pagrindą, kuris, jo nuomone, turėtų būti taikomas, nurodo Sąjungos teisės nuostatas, kurios nėra svarbios ginčui pagrindinėje byloje išspręsti, neturi įtakos prašymo priimtinumui.
34 Vadinasi, prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.
Dėl prejudicinio klausimo
Pirminės pastabos
Dėl to, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamo vaizdo įrašo platinimą galima pripažinti „audiovizualinės žiniasklaidos paslauga“, o kasatorę pagrindinėje byloje – „žiniasklaidos paslaugų teikėja“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2010/13
35 Kaip matyti iš šio sprendimo 30 ir 31 punktų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą reikėtų suprasti kaip susijusį su „audiovizualinės žiniasklaidos paslauga“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2010/13, taigi grindžiamą prielaida, kad vaizdo įrašo platinimas, už kurį ginčijamu sprendimu skirta sankcija, patenka į šią sąvoką.
36 Kaip pažymėta šio sprendimo 16 punkte, kasaciniame skunde, dėl kurio kilo ši byla, Golf Bulgaria teigė, kad sąvoka neapima vaizdo įrašo platinimo.
37 Reikia priminti, kad, kalbant apie Sąjungos teismų ir nacionalinių teismų kompetencijos atskyrimą, iš esmės nacionalinis teismas turi patikrinti, ar jo nagrinėjamoje byloje įvykdytos Sąjungos teisės normos taikymo faktinės sąlygos, o Teisingumo Teismas, priimdamas prejudicinį sprendimą, prireikus gali pateikti paaiškinimų, kurie nacionaliniam teismui padėtų atlikti savąjį aiškinimą (2025 m. birželio 26 d. Sprendimo Makeleio ir Zougla, C‑555/23 ir C‑556/23, EU:C:2025:484, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
38 Taigi Teisingumo Teismas turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti būtiną sąvokos „audiovizualinės žiniasklaidos paslauga“, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą, išaiškinimą, kad šis patikrintų, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamo vaizdo įrašo platinimas iš tikrųjų patenka į šią sąvoką ir ar, kiek tai susiję su tokiu platinimu, Golf Bulgaria laikytina „žiniasklaidos paslaugų teikėja“, kaip tai suprantama pagal minėtą direktyvą.
39 Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2010/13 1 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje pateiktą apibrėžtį sąvoka „audiovizualinės žiniasklaidos paslauga“ apima paslaugą, apibrėžtą SESV 56 ir 57 straipsniuose, kai pagrindinis paslaugos arba nuo jos atsiejamos dalies tikslas yra, žiniasklaidos paslaugų teikėjui prisiimant redakcinę atsakomybę, informavimo, pramogų ar švietimo tikslais teikti programas plačiajai visuomenei elektroninių ryšių tinklais, kaip apibrėžta Direktyvos 2002/21 2 straipsnio a punkte.
40 Kaip matyti iš Direktyvos 2010/13 1 straipsnio 1 dalies b punkto, sąvoka „programa“, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą, yra „judesį perteikiančių vaizdų <...> visuma, sudaranti atskirą vienetą, nepriklausomai nuo jo trukmės, žiniasklaidos paslaugų teikėjo nustatytame tvarkaraštyje arba kataloge, įskaitant pilnametražius vaidybinius filmus, vaizdo klipus, sporto renginius, situacijų komedijas, dokumentinius filmus, vaikams skirtas programas ir originalius dramos kūrinius“.
41 Be to, pagal šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies d punktą šioje direktyvoje „žiniasklaidos paslaugų teikėjas“ – tai fizinis ar juridinis asmuo, kuris prisiima redakcinę atsakomybę už audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos turinio parinkimą ir sprendžia, kaip jis organizuojamas.
42 Šiuo atveju iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas vaizdo įrašas buvo paskelbtas interneto svetainėje, kurioje viešai skelbiami tiek straipsniai, tiek audiovizualinis turinys.
43 Taigi visų pirma matyti, kad šis vaizdo įrašas buvo išplatintas elektroninių ryšių tinklais, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2018/1972 2 straipsnio 1 punktą, kuris pakeitė Direktyvos 2002/21 2 straipsnio a punktą (tačiau tai turi patvirtinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas).
44 Todėl – su sąlyga, kad tai patikrins tas teismas, – galima laikyti, kad minėtas vaizdo įrašas yra įtrauktas į pagrindinėje byloje aptariamoje interneto svetainėje siūlomų audiovizualinių paslaugų tvarkaraštį ar katalogą, dėl to yra „programa“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2010/13 1 straipsnio 1 dalies b punktą (pagal analogiją žr. 2025 m. birželio 26 d. Sprendimo Makeleio ir Zougla, C‑555/23 ir C‑556/23, EU:C:2025:484, 48 punktą), ir ši audiovizualinė paslauga teikiama informavimo ar pramogų tikslais.
45 Be to, remiantis Teisingumo Teismo turima bylos medžiaga nėra jokio pagrindo teigti, kad vaizdo medžiagos teikimo paslaugos, siūlomos pagrindinėje byloje aptariamoje interneto svetainėje, turinys ir funkcija nėra savarankiški, palyginti su kitų toje svetainėje taip pat galimai siūlomų paslaugų turiniu ir funkcija. Taigi, su sąlyga, kad tai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, reikia konstatuoti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamo vaizdo įrašo platinimas yra paslaugos, kurios visos arba nuo jos atsiejamos dalies pagrindinis tikslas yra programų teikimas plačiajai visuomenei, dalis.
46 Galiausiai, kaip matyti iš Direktyvos 2010/13 1 straipsnio 1 dalies a punkto i papunkčio, taip pat c ir d punktų, tai, kad Golf Bulgaria pagrindinėje byloje nagrinėjamą vaizdo medžiagą skelbia pagrindinėje byloje aptariamoje interneto svetainėje, į sąvoką „audiovizualinės žiniasklaidos paslauga“ gali patekti tik tuo atveju, jei ši bendrovė prisiima „redakcinę atsakomybę“, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, už šioje interneto svetainėje skelbiamo audiovizualinio turinio pasirinkimą.
47 Taip, be kita ko, būtų tuo atveju, jei Golf Bulgaria turėtų nuspręsti, be kita ko, dėl aptariamoje interneto svetainėje siūlomų vaizdo įrašų įkėlimo ir pašalinimo, vaizdo įrašų transliavimo šioje interneto svetainėje tvarkaraščio ir rodymo laiko, laikotarpio, kuriuo jie bus prieinami interneto vartotojams, minėtos interneto svetainės struktūros, vaizdo įrašų pateikimo ir pasirinkimo būdo, vaizdo įrašų paieškos sistemos ir interneto svetainės turinio atnaujinimo (pagal analogiją žr. 2025 m. birželio 26 d. Sprendimo Makeleio ir Zougla, C‑555/23 ir C‑556/23, EU:C:2025:484, 53 punktą).
48 Kadangi prašyme priimti prejudicinį sprendimą šiuo klausimu nėra jokios informacijos, jį pateikęs teismas, atsižvelgdamas, be kita ko, į naudotojų perduotų vaizdo įrašų paskelbimo pagrindinėje byloje aptariamoje interneto svetainėje sąlygas, turės įvertinti, ar Golf Bulgaria iš tikrųjų pasilieka teisę nuspręsti, kuriuos vaizdo įrašus skelbti šioje interneto svetainėje, o kurių – ne. Nors iš šio vertinimo matyti, kad galutinį sprendimą dėl tokio paskelbimo turi priimti ši bendrovė, redakcinė atsakomybė už minėtoje interneto svetainėje viešai prieinamo audiovizualinio turinio, įskaitant pagrindinėje byloje nagrinėjamą vaizdo medžiagą, pasirinkimą tenka minėtai bendrovei, net jeigu internete paskelbtus vaizdo įrašus vartotojai sukuria ir atsiunčia tam, kad jie būtų paskelbti šioje interneto svetainėje.
49 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir su sąlyga, kad tai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, į šio teismo pateiktą klausimą reikia atsakyti remiantis šiomis prielaidomis: pirma, vaizdo įrašo platinimas, už kurį ginčijamu sprendimu skirta sankcija, yra „audiovizualinės žiniasklaidos paslauga“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2010/13, ir, antra, Golf Bulgaria yra „žiniasklaidos paslaugų teikėjas“, kaip ši sąvoka suprantama pagal šią direktyvą.
Dėl Direktyvos 2010/13 nuostatos, reikšmingos sprendžiant ginčą pagrindinėje byloje
50 Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamame vaizdo įraše buvo matyti, kaip žmonių grupė žemina specialiųjų ugdymo poreikių turintį asmenį. Dėl šios aplinkybės, be kita ko, SEM pripažino šį vaizdo įrašą prieštaraujančiu „geros moralės“ principams, kaip tai suprantama pagal nacionalinę teisę, todėl tai bendrovei buvo skirta bauda už geros moralės principams prieštaraujančios laidos transliavimą; prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme SEM pažymėjo, kad taip buvo pažeistas to asmens orumas.
51 Svarbu priminti, kad Direktyvos 2010/13 6 straipsnio 1 dalyje numatyta valstybių narių pareiga ne tik gerbti, bet ir saugoti žmogaus orumą; ji visų pirma reiškia, kad šios valstybės privalo imtis būtinų priemonių užtikrinti, kad jų jurisdikcijai priklausančių audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikėjų teikiamų audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų turinys nepažeistų žmogaus orumo (šiuo klausimu žr. 2025 m. birželio 26 d. Sprendimo Makeleio ir Zougla, C‑555/23 ir C‑556/23, EU:C:2025:484, 67 punktą).
52 Vadinasi, pareiga gerbti žmogaus orumą ir draudimas platinti jį pažeidžiantį turinį patenka į šios nuostatos taikymo sritį (2025 m. birželio 26 d. Sprendimo Makeleio ir Zougla, C‑555/23 ir C‑556/23, EU:C:2025:484, 73 punktas).
53 Taigi tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, kai nacionalinės teisės aktais, kuriais draudžiama platinti geros moralės principams prieštaraujantį turinį, buvo grindžiamas sprendimas, kuriuo siekiama nubausti už žmogaus orumo pažeidimą, šie nacionalinės teisės aktai gali patekti į Direktyvos 2010/13 6 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Vis dėlto tokie teisės aktai, kuriais tik įgyvendinama pareiga gerbti žmogaus orumą ir to 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimo pažeisti žmogaus orumą pagrindas, negali būti laikomi nustatančiais „išsamesnes“ ar „griežtesnes“ taisykles, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalį, dėl to jie nepatenka į pastarosios nuostatos taikymo sritį (šiuo klausimu žr. 2025 m. birželio 26 d. Sprendimo Makeleio ir Zougla, C‑555/23 ir C‑556/23, EU:C:2025:484, 78 punktą).
54 Taigi, atsižvelgiant į konkrečias pagrindinės bylos aplinkybes, į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą reikia atsakyti remiantis būtent Direktyvos 2010/13 6 straipsnio 1 dalimi.
Dėl klausimo
55 Atsižvelgiant į pirmines pastabas, reikia manyti, kad savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2010/13 6 straipsnio 1 dalis, siejama su Chartijos 11 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad jai prieštarauja tai, jog valstybė narė pagal nacionalinės teisės aktus, kuriais, remiantis bendruoju šios valstybės teisės principu, draudžiamos geros moralės principams prieštaraujančios laidos, gali bausti žiniasklaidos paslaugų teikėją už žmogaus orumą pažeidžiančio vaizdo įrašo platinimą.
56 Siekiant atsakyti į šį klausimą, pirmiausia reikia priminti, kad pagal SESV 288 straipsnio trečią pastraipą valstybės narės gali pasirinkti direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus, kurie geriausiai leistų garantuoti šiomis direktyvomis siekiamą rezultatą, beje, iš šios nuostatos matyti, kad perkeliant direktyvą į vidaus teisę nereikalaujama būtinai imtis įstatymų leidybos veiksmų kiekvienoje valstybėje narėje (2012 m. vasario 14 d. Sprendimo Flachglas Torgau, C‑204/09, EU:C:2012:71, 60 punktas).
57 Konkrečiai kalbant, pagal suformuotą jurisprudenciją, kai yra bendrųjų principų ar taisyklių, perkėlimas konkrečiais papildomais įstatymais ir kitais teisės aktais gali tapti perteklinis, tačiau su sąlyga, kad šie principai realiai užtikrina visišką šios direktyvos taikymą ir tuo atveju, jeigu atitinkama direktyvos nuostata siekiama privatiems asmenims sukurti teisių, iš šių principų išplaukianti teisinė situacija yra pakankamai apibrėžta ir aiški, o šias teises turintys asmenys gali žinoti visas savo teises ir prireikus remtis jomis nacionaliniuose teismuose (2021 m. birželio 10 d. Sprendimo Ultimo Portfolio Investment (Luxembourg), C‑303/20, EU:C:2021:479, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
58 Atsižvelgiant į šią jurisprudenciją, gali būti laikoma, kad nors, kaip pažymėta šio sprendimo 51 ir 52 punktuose, pagal Direktyvos 2010/13 6 straipsnio 1 dalį valstybės narės audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų srityje įpareigojamos saugoti vertybę – žmogaus orumą, užtikrinant jam kenkiančio turinio draudimą, iš esmės neatmetama galimybė, kad ši nuostata į valstybės narės teisę gali būti perkelta remiantis nacionalinės teisės aktais, kuriais, vadovaujantis bendru tos valstybės teisės principu, draudžiamos geros moralės principams prieštaraujančios laidos, su sąlyga, kad dėl šių teisės aktų susidariusi teisinė padėtis yra pakankamai tiksli ir aiški, kad žiniasklaidos paslaugų teikėjai galėtų žinoti, jog geros moralės principams prieštaraujančios laidos sąvoka apima žmogaus orumą pažeidžiančios vaizdo medžiagos platinimą.
59 Taip pat reikia priminti, kad pagal teisinio saugumo principą reikalaujama, kad teisės normos būtų aiškios ir tikslios, o jų taikymas – nuspėjamas teisės subjektams, ypač kai jos gali turėti jiems neigiamų pasekmių. Pagal minėtą principą visų pirma reikalaujama, kad teisės norma leistų suinteresuotiesiems asmenims tiksliai žinoti ja nustatytų pareigų apimtį, kad jie galėtų aiškiai žinoti savo teises ir pareigas bei imtis atitinkamų veiksmų (2026 m. gegužės 21 d. Sprendimo Across Fiduciaria ir kt., C‑684/24 ir C‑685/24, EU:C:2026:410, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
60 Be to, šis teisinio saugumo reikalavimas ypač griežtai taikomas, kai teisės aktas gali turėti finansinių pasekmių. Kalbant konkrečiai, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad sankcija, net ir nebaudžiamoji, gali būti paskirta tik tada, jeigu ji paremta aiškiu ir nedviprasmišku teisiniu pagrindu (šiuo klausimu žr. 2006 m. spalio 26 d. Sprendimo Koninklijke Coöperatie Cosun, C‑248/04, EU:C:2006:666, 79 ir 80 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).
61 Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad, kiek tai susiję su Chartijos 49 straipsnio 1 dalyje, kuri taikoma baudžiamosios teisės srityje (šiuo klausimu žr. 2025 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimo BAJI Trans, C‑544/23, EU:C:2025:614, 62 punktą), įtvirtintu principu nullum crimen, nulla poena sine lege, šis principas, kuris yra konkreti bendrojo teisinio saugumo principo išraiška, pirmiausia reiškia, kad įstatyme turi būti aiškiai apibrėžtos nusikalstamos veikos ir bausmės už jas, siekiant užtikrinti nusikalstamos veikos apibrėžties ir bausmės nustatymo nuspėjamumą. Ši sąlyga įvykdoma, kai teisės subjektas iš atitinkamos nuostatos teksto ir prireikus atitinkamų nacionalinių teismų taikyto šios nuostatos aiškinimo gali žinoti, dėl kokių veiksmų ar neveikimo kyla jo baudžiamoji atsakomybė (2025 m. birželio 26 d. Sprendimo Makeleio ir Zougla, C‑555/23 ir C‑556/23, EU:C:2025:484, 88 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Bet kuriuo atveju negali būti kitaip, kai kalbama apie nebaudžiamojo pobūdžio sankcijas.
62 Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės patikrinti, ar žiniasklaidos paslaugų teikėjas, atsižvelgdamas į ZRT tekstą ir prireikus į Konstitutsionen sad (Konstitucinis Teismas) ir Varhoven kasatsionen sad (Aukščiausiasis Kasacinis Teismas) pateiktą jo išaiškinimą, gali žinoti, kad šiuose nacionalinės teisės aktuose nustatytas draudimas transliuoti geros moralės principus pažeidžiančias laidas taip pat taikomas žmogaus orumą pažeidžiančio vaizdo įrašo platinimui.
63 Antra, atsakant į klausimą, ar nacionalinės teisės aktai, pasižymintys šio sprendimo 55 punkte nurodytais požymiais ir atitinkantys aiškumo ir tikslumo reikalavimus, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 57–61 punktuose nurodytą jurisprudenciją, pažeidžia Chartijos 11 straipsnyje įtvirtintą teisę į saviraiškos laisvę, reikia priminti, kad šiame 11 straipsnyje įtvirtintos teisės ir laisvės nėra absoliučios ir turi būti vertinamos atsižvelgiant į jų visuomeninę funkciją. Vis dėlto pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį bet koks šios chartijos pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo, nekeisti šių teisių ir laisvių esmės ir, remiantis proporcingumo principu, turi būti būtinas ir faktiškai atitikti Sąjungos pripažintus bendrojo intereso tikslus arba būti reikalingas kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (2026 m. vasario 26 d. Sprendimo Komisija / Vengrija (Teisė teikti žiniasklaidos paslaugas radijo dažniu), C‑92/23, EU:C:2026:108, 365 ir 367 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).
64 Pagal Chartijos 1 straipsnį žmogaus orumas yra neliečiamas. Jį reikia gerbti ir saugoti.
65 Iš su Pagrindinių teisių chartija susijusių išaiškinimų (OL C 303, 2007, p. 17) matyti, kad žmogaus orumas, kaip jis suprantamas pagal šį 1 straipsnį, savaime yra ne tik pagrindinė teisė, bet ir tikrasis pagrindinių teisių pagrindas. Šiuo klausimu tuose išaiškinimuose pateikiama nuoroda, be kita ko, į 1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtą Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją; jos preambulėje įtvirtintas žmogaus orumas, nurodant, kad „visų žmonių giminės narių prigimtinio orumo ir lygių bei neatimamų teisių pripažinimas yra laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas“. Pagal minėtus išaiškinimus tai reiškia, kad nė viena iš Chartijoje nustatytų teisių negali būti naudojama kito žmogaus orumui pažeisti, o žmogaus orumas yra į Chartiją įtrauktų teisių esminė dalis. Todėl jį būtina gerbti, net kai teisė yra apribota (2026 m. balandžio 21 d. Sprendimo Komisija / Vengrija (Sąjungos vertybės), C‑769/22, EU:C:2026:326, 486 punktas).
66 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pareiga paisyti geros moralės principų, kiek ją sudaro priemonė, leidžianti apsaugoti žmogaus orumą, uždraudžiant platinti šią vertybę pažeidžiantį turinį, kaip to reikalaujama pagal Direktyvos 2010/13 6 straipsnio 1 dalį, atitinka teisėtą saviraiškos laisvės apribojimo pagrindą ir, atsižvelgiant į iš to išplaukiantį šios laisvės apribojimą, neišvengiamai yra proporcinga priemonė, kaip tai suprantama pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį.
67 Taigi tokiu mastu nacionalinės teisės aktai, pasižymintys šio sprendimo 55 punkte nurodytais požymiais ir atitinkantys aiškumo ir tikslumo reikalavimus, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 57–61 punktuose nurodytą jurisprudenciją, nepažeidžia Chartijos 11 straipsnyje įtvirtintos teisės į saviraiškos laisvę.
68 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2010/13 6 straipsnio 1 dalis, siejama su Chartijos 11 straipsniu, turi būti aiškinama taip: jai neprieštarauja tai, jog valstybė narė pagal nacionalinės teisės aktus, kuriais, remiantis bendruoju šios valstybės teisės principu, draudžiamos geros moralės principams prieštaraujančios laidos, gali bausti žiniasklaidos paslaugų teikėją už žmogaus orumą pažeidžiančio vaizdo įrašo platinimą, jeigu šių paslaugų teikėjai, atsižvelgdami į nacionalinės teisės aktų tekstą ir, prireikus, remdamiesi nacionalinių teismų pateiktu jo išaiškinimu, gali žinoti, kad toks draudimas apima šią vertybę pažeidžiančių laidų transliavimą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
69 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:
2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva), iš dalies pakeistos 2018 m. lapkričio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2018/1808, 6 straipsnio 1 dalis, siejama su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 11 straipsniu,
turi būti aiškinama taip:
jai neprieštarauja tai, jog valstybė narė pagal nacionalinės teisės aktus, kuriais, remiantis bendruoju šios valstybės teisės principu, draudžiamos geros moralės principams prieštaraujančios laidos, gali bausti žiniasklaidos paslaugų teikėją už žmogaus orumą pažeidžiančio vaizdo įrašo platinimą, jeigu šių paslaugų teikėjai, atsižvelgdami į nacionalinės teisės aktų tekstą ir, prireikus, remdamiesi nacionalinių teismų pateiktu jo išaiškinimu, gali žinoti, kad toks draudimas apima šią vertybę pažeidžiančių laidų transliavimą.
Parašai.
* Proceso kalba: bulgarų.