Opinion of the Advocate-General
1. Ar priemonėje, kuri yra Šengeno acquis nuostatų, kurias įgyvendinant kai kurios valstybės narės nedalyvauja, plėtojimas, gali būti numatytas tam tikras bendradarbiavimas su tokiomis valstybėmis narėmis ir, jeigu gali, kokiomis sąlygomis?
2. Iš esmės tai pagrindinis klausimas, keliamas šioje byloje, kurioje Ispanijos Karalystė prašo Teisingumo Teismo panaikinti 2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1052/2013, kuriuo sukuriama Europos sienų stebėjimo sistema (EUROSUR)(2), 19 straipsnį.
I – Teisinis pagrindas
A – Šengeno protokolas
3. Pagal Šengeno protokolo(3) 4 straipsnį:
„Airija ir Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė gali bet kada paprašyti dalyvauti taikant kai kurias arba visas Šengeno acquis nuostatas.
Taryba vieningu 1 straipsnyje minimų narių bei atitinkamos valstybės vyriausybės atstovo pritarimu priima sprendimą dėl prašymo.“
4. Šiai bylai svarbiose Šengeno protokolo 5 straipsnio nuostatose numatyta:
„1. Šengeno acquis grindžiamiems pasiūlymams ir iniciatyvoms taikomos atitinkamos Sutarčių nuostatos.
Todėl tuo atveju, kai Airija ar Jungtinė Karalystė per atitinkamą laikotarpį raštu nepraneša Tarybai, jog pageidauja dalyvauti priimant teisės aktą, laikoma, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 329 straipsnyje nurodyti įgaliojimai yra suteikti 1 straipsnyje nurodytoms valstybėms narėms ir Airijai ar Jungtinei Karalystei, kai kuri nors iš jų pageidauja dalyvauti vykdant bendradarbiavimą atitinkamoje srityje.
2. Kai laikoma, kad Airija ar Jungtinė Karalystė pateikė pranešimą laikydamasi sprendimo pagal 4 straipsnį, nepaisant to ji gali per 3 mėnesius raštu pranešti Tarybai, kad nepageidauja dalyvauti įgyvendinant tokį pasiūlymą ar iniciatyvą. Tuo atveju Airija ar Jungtinė Karalystė nedalyvauja jį priimant. < ... >
< ... > “
B – Reglamentas Nr. 1052/2013
5. Pagal Reglamento Nr. 1052/2013 1 konstatuojamąją dalį sukurti Europos sienų stebėjimo sistemą (toliau – EUROSUR) būtina „siekiant stiprinti valstybių narių nacionalinių valdžios institucijų keitimąsi informacija ir operatyvų bendradarbiavimą tarpusavyje, taip pat su < ... > Europos operatyvaus bendradarbiavimo prie Europos Sąjungos valstybių narių išorės sienų valdymo agentūra (toliau – Agentūra). EUROSUR suteiks toms valdžios institucijoms ir Agentūrai infrastruktūrą ir priemones, kurių reikia, kad būtų pagerintas jų informuotumas apie padėtį ir reagavimo pajėgumai prie Sąjungos valstybių narių išorės sienų < ... > siekiant nustatyti neteisėtos imigracijos ir tarpvalstybinio nusikalstamumo atvejus, užkirsti jiems kelią ir su jais kovoti ir prisidėti prie migrantų gyvybių apsaugos ir išsaugojimo užtikrinimo“.
6. 15 konstatuojamojoje dalyje paaiškinta, kad šis reglamentas „apima bendradarbiavimo su kaimyninėmis trečiosiomis šalimis nuostatas, nes geros struktūros ir nuolatinis keitimasis informacija ir bendradarbiavimas su tomis šalimis, ypač Viduržemio jūros regione, yra itin svarbūs veiksniai siekiant EUROSUR tikslų“.
7. O 16 konstatuojamojoje dalyje paaiškinta, kad į šį reglamentą „įtrauktos nuostatos dėl galimybės glaudžiai bendradarbiauti su Airija ir Jungtine Karalyste; tai gali padėti geriau pasiekti EUROSUR tikslus“.
8. 20 ir 21 konstatuojamosiose dalyse nurodyta, kad reglamentas yra Šengeno acquis nuostatų, kurias įgyvendinant Jungtinė Karalystė ir Airija nedalyvauja atitinkamai pagal Tarybos sprendimą 2000/365/EB(4) ir Tarybos sprendimą 2002/192/EB(5), plėtojimas. Todėl Jungtinė Karalystė ir Airija nedalyvauja priimant šį reglamentą, ir jis joms nėra privalomas ar taikomas.
9. 19 straipsnyje („Bendradarbiavimas su Airija ir Jungtine Karalyste“) numatyta:
„1. Šio reglamento tikslais keitimasis informacija ir bendradarbiavimas su Airija ir Jungtine Karalyste gali būti vykdomas remiantis dvišaliais ar daugiašaliais atitinkamai Airijos ar Jungtinės Karalystės ir vienos ar kelių kaimyninių valstybių narių susitarimais arba per tais susitarimais grindžiamus regioninius tinklus. Valstybių narių nacionaliniai koordinavimo centrai veikia kaip ryšių palaikymo centrai keičiantis informacija su atitinkamomis Airijos ir Jungtinės Karalystės valdžios institucijomis EUROSUR. Sudarius tuos susitarimus apie juos pranešama Komisijai.
2. Pagal 1 dalyje nurodytus susitarimus valstybės narės nacionalinis koordinavimo centras ir Airijos ar Jungtinės Karalystės atitinkama valdžios institucija keičiasi tik tokio pobūdžio informacija:
a) valstybės narės nacionalinėje padėties vaizdo sistemoje esančia informacija tiek, kiek jos perduodama Agentūrai Europos padėties vaizdo sistemos ir bendros pasienio žvalgybos vaizdo sistemos tikslais;
b) Airijos ir Jungtinės Karalystės gauta informacija, kuri svarbi Europos padėties vaizdo sistemos ir bendros pasienio žvalgybos vaizdo sistemos tikslais;
c) informacija, nurodyta 9 straipsnio 9 dalyje.
3. Prieš dalijantis Agentūros ar valstybės narės, kuri nėra kurio nors iš 1 dalyje nurodytų susitarimų susitariančioji šalis, EUROSUR kontekste suteikta informacija su Airija ar Jungtine Karalyste, būtina gauti išankstinį Agentūros ar tos valstybės narės sutikimą. Valstybės narės ir Agentūra privalo vykdyti atsisakymą dalytis ta informacija su Airija ar Jungtine Karalyste.
4. Draudžiama informaciją, kuria buvo pasikeista pagal šį straipsnį, toliau perduoti ar kitaip suteikti trečiosioms šalims ar tretiesiems subjektams.
5. Į 1 dalyje nurodytus susitarimus įtraukiamos nuostatos dėl finansinių išlaidų, susijusių su Airijos ir Jungtinės Karalystės dalyvavimu įgyvendinant tuos susitarimus.“
II – Procesas ir šalių reikalavimai
10. Ieškiniu Ispanijos Karalystė Teisingumo Teismo prašo:
– panaikinti Reglamento Nr. 1052/2013 19 straipsnį,
– priteisti iš Europos Parlamento ir Tarybos bylinėjimosi išlaidas.
11. Europos Parlamentas ir Taryba Teisingumo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš Ispanijos Karalystės bylinėjimosi išlaidas.
12. 2014 m. gegužės 19 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Airijai, Jungtinei Karalystei ir Komisijai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Europos Parlamento ir Tarybos reikalavimų.
III – Analizė
A – Pagrindiniai šalių argumentai
13. Pirmiausia gali būti naudinga pažymėti, kad Reglamentas Nr. 1052/2013 priimtas remiantis SESV 77 straipsnio 2 dalies d punktu (priemonės, būtinos laipsniškai sukurti integruotą išorės sienų valdymo sistemą). Nė viena šios bylos šalis neginčija, kad reikia remtis šiuo teisiniu pagrindu. Taip pat šalys neginčija to, kad sienų kontrolė yra Šengeno acquis elementas, kurį įgyvendinant Airija ir Jungtinė Karalystė nedalyvauja. Todėl Airija ir Jungtinė Karalystė nedalyvavo priimant Reglamentą Nr. 1052/2013.
14. Šioje byloje Ispanijos Karalystė nurodo vienintelį šio reglamento 19 straipsnio negaliojimo pagrindą. Iš esmės Ispanijos Karalystė teigia, kad šia nuostata pažeisti Šengeno protokolo 4 ir 5 straipsniai. Šiam teiginiui pagrįsti pateikti keli argumentai. Juos apibendrinsiu ir išnagrinėsiu tokia tvarka, kuri man atrodo logiškiausia.
15. Visų pirma, Ispanijos vyriausybė teigia, kad Reglamento Nr. 1052/2013 19 straipsniu pažeista Šengeno protokolo 5 straipsnio 1 dalis, nes juo Airijai ir Jungtinei Karalystei leidžiama dalyvauti plėtojant Šengeno acquis sritį, kurios nuostatų laikytis jos nėra įsipareigojusios. Iš tiesų Teisingumo Teismas yra aiškiai nurodęs, kad Šengeno protokolo 5 straipsnio 1 dalis taikytina tik pasiūlymams ir iniciatyvoms, grindžiamiems Šengeno acquis , kurį taikant valstybei narei buvo leista dalyvauti pagal to paties protokolo 4 straipsnį(6) .
16. Antra, Ispanijos vyriausybė pažymi, kad Šengeno protokolo 4 straipsnyje numatyta speciali Airijos ir Jungtinės Karalystės dalyvavimo įgyvendinant Šengeno acquis nuostatas, kurios yra išankstinė jų dalyvavimo plėtojant šį acquis sąlyga, procedūra. Tačiau, jos manymu, Reglamento Nr. 1052/2013 19 straipsniu panaikintas šios nuostatos effet utile , nes sukurta Airijos ir Jungtinės Karalystės dalyvavimo plėtojant Šengeno acquis , kurį įgyvendinant jos nedalyvauja, ad hoc procedūra. Kitaip tariant, apeinama 4 straipsnyje numatyta procedūra.
17. Trečia, Ispanijos vyriausybė teigia, kad jeigu Šengeno protokolo 4 ir 5 straipsniai būtų aiškinami kitaip, neliktų Reglamentu Nr. 1052/2013 numatytos sistemos nuoseklumo. Ji teigia, kad jeigu pagal šio reglamento 19 straipsnį būtų sudaromi įvairūs susitarimai, EUROSUR taptų vis fragmentiškesnė ir, siekiant užtikrinti jos nuoseklumą, tektų numatyti specialias pritaikomąsias priemones. Tačiau Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad „Šengeno teisyno darna ir būsimas jo plėtojimas neatsiejamas nuo to, kad valstybės, bendradarbiavimo pagal šį teisyną dalyvės, [jį] keisdamos < ... >, neprivalo numatyti specialių pritaikomųjų priemonių kitoms valstybėms narėms, kurios ankstesniais šios raidos etapais nedalyvavo priimant atitinkamas priemones“(7) .
18. Europos Parlamentas ir Taryba, palaikomi Airijos, Jungtinės Karalystės ir Komisijos, ginčija šiuos argumentus. Šios šalys pabrėžia, kad Reglamento Nr. 1052/2013 19 straipsnyje numatyta galimybė užmegzti ribotą vienos arba daugiau valstybių narių, kurios dalyvauja kuriant EUROSUR, ir Airijos arba Jungtinės Karalystės bendradarbiavimą. Jų manymu, tokio bendradarbiavimo negalima prilyginti visaverčiam dalyvavimui EUROSUR. Jos taip pat pažymi, kad Reglamente Nr. 1052/2013 numatyta galimybė užmegzti tam tikrą bendradarbiavimą su kaimyninėmis trečiosiomis šalimis(8) . Jos priduria, kad būtų keista, jeigu Airija ir Jungtinė Karalystė atsidurtų blogesnėje padėtyje nei kaimyninės trečiosios šalys. Šių šalių nuomone, dar svarbiau yra tai, kad jeigu būtų uždraustas bet koks bendradarbiavimas su Airija ir Jungtine Karalyste, tai prieštarautų EUROSUR sistemą sudarančių valstybių narių interesams, nes pagal Reglamento Nr. 1052/2013 19 straipsnį leidžiamas keitimasis informacija galiausiai galėtų būti naudingas visai sistemai.
B – Argumentų vertinimas
19. Iš esmės pagrindinis šioje byloje keliamas klausimas susijęs su tuo, ar priemone, kuri yra Šengeno acquis nuostatų, kurias įgyvendinant kai kurios valstybės narės nedalyvauja, plėtojimas (toliau – Šengeno susitarimu grindžiama priemonė), gali būti veiksmingai nustatytas tam tikras bendradarbiavimas su tokiomis valstybėmis narėmis ir, jeigu gali, kokiomis sąlygomis.
20. Šį klausimą nagrinėsiu kartu aiškindamas priežastis, dėl kurių, mano manymu, reikėtų atmesti įvairius Ispanijos vyriausybės nurodytus argumentus, kuriais ji grindžia savo ieškinį.
1. Ar 19 straipsnyje numatytas Airijos ir Jungtinės Karalystės „dalyvavimas“ EUROSUR sistemoje?
21. Pirmasis Ispanijos vyriausybės nurodytas argumentas iš esmės susijęs su tuo, kad Reglamento Nr. 1052/2013 19 straipsnyje numatytas Airijos ir Jungtinės Karalystės „dalyvavimas“ EUR OSUR ir taip pažeista Šengeno protokolo 5 straipsnio 1 dalis.
22. Iš pradžių reikėtų prisiminti, kad Šengeno protokole, visų pirma jo 3, 4 ir 5 straipsniuose, „dalyvavimo“ sąvoka vartojama dviem reikšmėmis: kaip dalyvavimas sprendžiant su Šengeno susitarimu grindžiama priemone susijusius procedūrinius klausimus (priimant priemonę) ir kaip dalyvavimas sprendžiant materialinio pobūdžio su Šengeno susitarimu grindžiama priemone susijusius klausimus (taikant priemonę).
23. Sprendime Jungtinė Karalystė / Taryba Teisingumo Teismas jau yra nurodęs, kad valstybė narė gali dalyvauti priimant Šengeno susitarimu grindžiamą priemonę, tik jeigu ši valstybė narė anksčiau yra įsipareigojusi laikytis Šengeno acquis , į kurį patenka priemonė arba kurio plėtojimas ji yra(9) . Sprendime Teisingumo Teismas specialiai darė nuorodą į priemonės priėmimą , nes ieškovė teigė, kad, nesuteikusi galimybės jai dalyvauti Reglamento Nr. 2007/2004 priėmimo procedūroje, Taryba pažeidė Šengeno protokolo 5 straipsnį(10) .
24. Tačiau man aišku, kad Teisingumo Teismo išvados taip pat taikytinos kalbant apie valstybės narės dalyvavimą sprendžiant su Šengeno susitarimu grindžiama priemone susijusius materialinius klausimus . Kitaip tariant, valstybė narė, kuri nėra įsipareigojusi laikytis Šengeno acquis dalies, negali kartu ir vienodai su kitomis valstybėmis narėmis dalyvauti taikant Šengeno susitarimu grindžiamą priemonę, kurios pagrindą sudaro toks acquis . Toks Šengeno protokolo aiškinimas išplaukia ir iš Reglamento Nr. 1052/2013 preambulės: 20 ir 21 konstatuojamosiose dalyse numatyta, kad Airija ir Jungtinė Karalystė „nedalyvauja priimant šį reglamentą“ ir „jis nėra joms privalomas ar taikomas“. Neatrodo, kad kuri nors šios bylos šalis ginčytų tokį Šengeno protokolo aiškinimą.
25. Todėl iš esmės sutinku su Ispanijos vyriausybe, kad ES teisės aktų leidėjas negali priimti Šengeno susitarimu grindžiamos priemonės, pagal kurią valstybės narės, kurios nedalyvauja sprendžiant su Šengeno acquis susijusius klausimus, atsiduria iš esmės arba labai panašioje padėtyje kaip ir valstybės narės, kurios dalyvauja sprendžiant su tokiu acquis susijusius klausimus. Kitaip tariant, Šengeno susitarimu grindžiamoje priemonėje negali būti numatyta situacija, kurią iš esmės galima laikyti užslėptu valstybių narių, kurios nėra įsipareigojusios laikytis atitinkamo acquis , dalyvavimu. Manau, tokia priemone būtų pažeisti Šengeno protokolo 4 ir 5 straipsniai, nes būtų iš esmės apeinamos juose numatytos dalyvavimo procedūros ir sąlygos(11) .
26. Atsižvelgdamas į tai, privalau pažymėti, kad nemanau, jog pagal Reglamento Nr. 1052/2013 19 straipsnį Airijai ir Jungtinei Karalystei užtikrinama padėtis, kuri yra iš esmės panaši arba labai panaši į tą reglamentą priėmusių valstybių narių padėtį. Taigi nesu įsitikinęs, kad šia nuostata numatytas tam tikras Airijos ir Jungtinės Karalystės dalyvavimas taikant EUROSUR. Tokiai išvadai prieštarauja kelios aplinkybės.
27. Pirma, kaip yra nurodžiusios Airijos ir JK vyriausybės, Airija ir Jungtinė Karalystė nedalyvauja siekiant pagrindinio Reglamento Nr. 1052/2013 tikslo –sukurti „bendrą sistemą“, skirtą valstybėms narėms ir Agentūrai keistis informacija ir bendradarbiauti tarpusavyje, kad būtų gerinamas informuotumas apie padėtį prie Sąjungos valstybių narių išorės sienų(12) . Šiuo tikslu EUROSUR dalyvaujančioms valstybėms narėms suteikta galimybė susipažinti su visa „ryšių tinkle“ (13) esančia informacija, visų pirma su Europos padėties vaizdo sistema ir su bendra pasienio žvalgybos vaizdo sistema(14) .
28. Ši padėtis labai skiriasi nuo Reglamente Nr. 1052/2013 numatytos Airijos ir Jungtinės Karalystės padėties. Iš tiesų pagal ginčijamą nuostatą vienai arba daugiau valstybių narių ir Airijai arba Jungtinei Karalystei leidžiama tik tam tikromis sąlygomis ribotai tarpusavyje keistis informacija.
29. Dvišaliuose arba daugiašaliuose susitarimuose su Airija ir Jungtine Karalyste dalyvaujančios valstybės narės gali su jomis keistis tik Reglamento Nr. 1052/2013 19 straipsnio 2 dalies a ir c punktuose nurodyta informacija. Ši informacija daugiausia susijusi su duomenimis, svarbiais norint įvertinti padėtį prie tų dviejų valstybių sienos arba prie jų sienos su kaimyninėmis valstybėmis(15) . Be to, EUROSUR dalyvaujančioms valstybėms narėms leidžiama suteikti tik savo pačių informaciją. O keistis kitos valstybės narės arba Agentūros pagal EUROSUR suteikta informacija su Airija arba Jungtine Karalyste galima tik gavus išankstinį tos valstybės narės arba Agentūros sutikimą(16) .
30. Antra, kaip pabrėžia Taryba ir Europos Parlamentas, Airijai ir Jungtinei Karalystei netaikomos ir kitos pagrindinės EUROSUR sudedamosios dalys, įtvirtintos Reglamento Nr. 1052/2013 4–7 straipsniuose. Pavyzdžiui, šios valstybės narės neprivalo įsteigti nacionalinių koordinavimo centrų, atitinkančių to reglamento 5 straipsnio reikalavimus. Airija ir Jungtinė Karalystė taip pat neprivalo imtis priemonių, numatytų to reglamento 14–16 straipsniuose, kad pagerintų savo reagavimo pajėgumus.
31. Trečia, pagal nagrinėjamą nuostatą leidžiamas tik vienos arba daugiau valstybių narių ir Airijos arba Jungtinės Karalystės bendradarbiavimas. Nenumatyta jokio pastarųjų valstybių ir Agentūros bendradarbiavimo arba kitų bendros veiklos formų, susijusių su EUROSUR(17) . Tai nėra nereikšminga aplinkybė, nes Agentūros darbas labai svarbus EUROSUR kasdieniam valdymui ir veikimui(18) .
32. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, nemanau, jog gali būti laikoma, kad nagrinėjamos nuostatos numatytas tam tikras Airijos ir Jungtinės Karalystės dalyvavimas taikant EUROSUR. Todėl, manau, Reglamento Nr. 1052/2013 19 straipsniu nepažeista Šengeno protokolo 5 straipsnio 1 dalis.
2. Ar 19 straipsniu panaikintas Šengeno protokolo 4 straipsnio effet utile ?
33. Nagrinėjant antrąjį Ispanijos vyriausybės argumentą reikia išanalizuoti, ar Reglamento Nr. 1052/2013 19 straipsniu iš esmės panaikintas Šengeno protokolo 4 straipsnio nurodytas effet utile , nes numatyta dalyvavimo plėtojant Šengeno acquis , kurį įgyvendinant Airija ir Jungtinė Karalystė nedalyvauja, ad hoc procedūra. Tokiu atveju būtų sunku pasiekti 4 straipsnio tikslą – kuo labiau didinti valstybių narių dalyvavimą įgyvendinant Šengeno acquis .
34. Šį argumentą reikėtų atidžiai išnagrinėti.
35. Suprantu būtinybę neleisti valstybėms narėms, nedalyvaujančioms įgyvendinant tam tikrą Šengeno acquis , išsirinkti tas susijusių Šengeno susitarimu grindžiamų priemonių dalis, kurios joms atrodo naudingos, o kitų nepaisyti. Nevaržomas à la carte (selektyvus) požiūris ne tik nesiderintų su valstybių narių solidarumo ir valstybių narių lygybės prieš Sutartis principais, kurie sudaro Europos integracijos projekto esmę(19) (net ir šioje ES teisės srityje, kurioje tam tikra diferenciacija leidžiama), bet ir neatitiktų Šengeno protokolo 4 straipsniu siekiamo tikslo, kuris, kaip yra nurodęs Teisingumo Teismas, yra siekti užtikrinti maksimalų visų valstybių narių dalyvavimą Šengeno acquis (20) .
36. Vis dėlto šioje byloje nemanau, kad ES teisės aktų leidėjas dėl bendradarbiavimo su Airija ir Jungtine Karalyste EUROSUR laikėsi à la carte požiūrio, kuris trukdytų pasiekti Šengeno protokolo 4 straipsnio tikslą.
37. Visų pirma, kaip paaiškinta šios išvados 26–31 punktuose, pagrindiniai EUROSUR elementai Airijai ir Jungtinei Karalystei netaikomi. Pagal Reglamento Nr. 1052/2013 19 straipsnį leidžiama užmegzti tik ribotą bendradarbiavimą EUROSUR taikymo srityje.
38. Antra, manau, kad rizika, jog gali būti trukdoma pasiekti Šengeno protokolo 4 straipsnio tikslą, iš esmės kiltų, jeigu pagal Šengeno susitarimu grindžiamą priemonę būtų numatyta speciali arba ypatinga įgyvendinant acquis nedalyvaujančių valstybių narių padėtis, o tuo visų pirma nesuinteresuotos valstybės narės, dalyvaujančios įgyvendinant tą priemonę. Iš tiesų bet koks bendradarbiavimas su valstybėmis narėmis, nedalyvaujančiomis įgyvendinant Šengeno susitarimu grindžiamą priemonę, neturėtų būti vertinamas atsižvelgiant tik į tų valstybių narių nacionalinius interesus. Manau, klausimas, ar toks bendradarbiavimas tinkamas ir, jeigu taip, kokia forma, iš esmės yra politinis ir jį turėtų spręsti ES teisės aktų leidėjas, teismų kontroliuojamas tik tais atvejais, kai yra akivaizdi vertinimo klaida(21) .
39. Dėl Reglamento Nr. 1052/2013 visiškai sutinku su šalimis, teigiančiomis, kad galimybe tam tikra forma keistis su Airija ir Jungtine Karalyste informacija apie padėtį prie sienų suinteresuotos ir valstybės narės, dalyvaujančios EUROSUR (ir, vertinant plačiau, visa Sąjunga). Dėl bendradarbiavimo su šiomis valstybėmis faktiškai padidėtų stebima geografinė teritorija ir būtų apsikeičiama didesniu informacijos kiekiu, ypač atsižvelgiant į tai, kad Airijos ir Jungtinės Karalystės sienos yra Sąjungos išorės sienų dalis.
40. Be to, kaip per teismo posėdį nurodė JK vyriausybė, gali būti taip, kad su informacija, kurią susitarimus su Airija arba Jungtine Karalyste sudariusios valstybės narės gauna iš šių valstybių, per jų nacionalinės padėties vaizdo sistemas galiausiai susipažįsta ir kitos EUROSUR dalyvės. Todėl kitos valstybės narės taip pat gali gauti naudos (net jeigu ir tik iš dalies arba netiesiogiai) iš susitarimų pagal Reglamento Nr. 1052/2013 19 straipsnį.
41. Trečia, Ispanijos pateiktas argumentas iš esmės prilygsta tvirtinimui, kad Šengeno protokolo 4 ir 5 straipsniais Šengeno susitarimu grindžiamų priemonių taikymo srityje draudžiamas bet kokio pobūdžio bendradarbiavimas su valstybėmis narėmis, nedalyvaujančiomis įgyvendinant tą priemonę.
42. Manau, toks argumentas akivaizdžiai turi trūkumų. Kaip vartodama vaizdingą metaforą nurodė Komisija, jeigu būtų pritarta šiam argumentui, tai reikštų, kad Airija ir Jungtinė Karalystė tampa tam tikromis „atstumtosiomis“, su kuriomis tam tikrose srityse negalima užmegzti jokių santykių. Tokia pasekmė atrodo neproporcinga, nes ja Airija ir Jungtinė Karalystė baudžiamos daugiau, nei būtina, siekiant skatinti jas dalyvauti įgyvendinant ir plėtojant Šengeno acquis . Iš tiesų dėl to galėtų kilti su ESS 4 straipsnio 3 dalimi susijusių klausimų. Kaip per teismo posėdį pabrėžė Komisija, lojalaus bendradarbiavimo principas taikomas abipusiškai: valstybės narės, nedalyvaujančios įgyvendinant Šengeno acquis , turėtų susilaikyti nuo visų priemonių, kurios galėtų kelti grėsmę tokio acquis plėtojimui, tačiau valstybės narės, kurios dalyvauja įgyvendinant tokį acquis , turėtų gerbti valstybes nares, nusprendusias likti nuošalyje, ir joms padėti.
43. Be to, jeigu Šengeno protokolas būtų aiškinamas taip, kitos valstybės narės ir visa ES, kaip nurodyta šios išvados 39 ir 40 punktuose, būtų baudžiamos už bendradarbiavimą su valstybėmis narėmis, kurios nedalyvauja įgyvendinant tam tikrą Šengeno acquis , o toks bendradarbiavimas gali būti labai naudingas ir pageidautinas siekiant padidinti susijusių Šengeno priemonių veiksmingumą. Galiausiai man sunku pripažinti, kad Šengeno susitarimu grindžiama priemonė galėtų būti teisėtas akstinas pradėti bendradarbiauti su kaimyninėmis trečiosiomis šalimis(22), bet ne su ES valstybėmis narėmis, kurios nedalyvauja ją įgyvendinant. Sutinku su šalimis, kurios teigia, kad tokių ES valstybių narių padėtis negali būti nepalankesnė nei ES nepriklausančių valstybių padėtis(23) . Kadangi Reglamento Nr. 1052/2013 19 ir 20 straipsniai iš esmės panašūs, beveik nebūtina nurodyti, kad Ispanijos pateiktas argumentas reiškia, jog pastarąja nuostata numatyta dalyvavimo ad hoc procedūra kaimyninių trečiųjų šalių naudai. Tai iš tiesų būtų keista išvada.
44. Dėl šių priežasčių manau, kad Reglamento Nr. 1052/2013 19 straipsniu nepanaikintas Šengeno protokolo 4 straipsnio effet utile .
3. Ar 19 straipsniu ardomas EUROSUR nuoseklumas?
45. Galiausiai lieka išnagrinėti paskutinį Ispanijos vyriausybės pateiktą argumentą, susijusį su galimu EUROSUR nuoseklumo mažinimu. Teigiama, kad dėl vienu metu galiojančių skirtingų susitarimų su Airija ir Jungtine Karalyste didėtų šios sistemos fragmentiškumas ir dėl jų Sąjunga būtų priversta priimti specialių finansinio ir administracinio pobūdžio pritaikomųjų priemonių.
46. Visų pirma reikėtų pasakyti, kad šis argumentas neatrodo visiškai aiškus. Kaip suprantu, jis reiškia, kad, Ispanijos vyriausybės manymu, dėl sudarytų skirtingų susitarimų su Airija ir Jungtine Karalyste EUROSUR veikimas galėtų tapti ne toks veiksmingas ir sklandus.
47. Šiuo požiūriu neabejočiau, kad bet kuri Šengeno susitarimu grindžiamos priemonės nuostata, kuria įgyvendinant tokią priemonę nedalyvaujančiai valstybei narei suteikiama galimybė savo elgesiu daryti poveikį tokios priemonės taikymui arba įgyvendinimui, turėtų būti vertinama kaip nesuderinama su Šengeno protokolo 4 ir 5 straipsniais.
48. Vis dėlto nesuprantu, o ir Ispanijos vyriausybė nepaaiškino, kodėl taip būtų galima teigti kalbant apie Airiją ir Jungtinę Karalystę pagal Reglamentą Nr. 1052/2013. Nesu įsitikinęs, kad skirtingų susitarimų sudarymas pagal šio reglamento 19 straipsnį galėtų kelti grėsmę tinkamam ir veiksmingam EUROSUR veikimui.
49. Tiesa, gali būti taip, jog susitarimus su Airija ir Jungtine Karalyste sudariusios valstybės narės negali dalytis visa pagal tuos susitarimus gauta informacija per EUROSUR ryšių tinklą. Tačiau neatrodo, kad, nors tokia papildoma informacija gali būti daugiau arba mažiau naudinga ją gaunančioms valstybėms narėms, ji turi įtakos tokių valstybių narių pajėgumui arba motyvacijai vykdyti įsipareigojimus pagal EUROSUR. Todėl jokiu būdu neatsirastų neigiamo poveikio valstybių narių, dalyvaujančių EUROSUR ir nesudariusių susitarimų su Airija arba Jungtine Karalyste, padėčiai. Greičiau atvirkščiai – kaip jau paaiškinta, tikėtina, kad jos iš to gali gauti naudos(24) .
50. Be to, pačiame Reglamento Nr. 1052/2013 19 straipsnyje numatytos dvi su tuo susijusios apsaugos sąlygos. Jo 1 dalyje nurodyta, kad apie susitarimus, sudarytus pagal šią nuostatą, pranešama Komisijai. Akivaizdu, kad šios taisyklės tikslas – išvengti galimų problemų, kylančių dėl tokių susitarimų sudarymo. Jeigu kiltų kurio nors tokio susitarimo suderinamumo su Reglamente Nr. 1052/2013 numatyta sistema klausimų, Komisija turėtų teisę pradėti prieš atsakingą valstybę narę procedūrą dėl įsipareigojimų nevykdymo.
51. Kita apsaugos sąlyga numatyta 19 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią „draudžiama informaciją, kuria buvo pasikeista pagal [19 straipsnį], toliau perduoti ar kitaip suteikti trečiosioms šalims ar tretiesiems subjektams“. Atrodo, kad šia nuostata užtikrinamas su Airija ir Jungtine Karalyste pasidalytos informacijos konfidencialumas.
52. Todėl, manau, EUROSUR fragmentiškumas atsirastų ne dėl susitarimų, sudarytų pagal Reglamento Nr. 1052/2013 19 straipsnį, o greičiau jis būtų ES pirminėje teisėje numatytų su Šengeno susitarimu susijusių nuostatų neišvengiama pasekmė. Galima netgi teigti, kad 19 straipsnyje numatytos kelios specialios ir skaidrios dvišalių ir daugiašalių susitarimų, kurie nepatenka į EUROSUR taikymo sritį, sudarymo sąlygos ir jomis siekiama apriboti ir racionalizuoti tokį fragmentiškumą. Iš tiesų, jeigu nebūtų 19 straipsnio arba panašios nuostatos, valstybės narės turėtų daugiau galimybių savo nuožiūra sudaryti tarptautinius susitarimus dėl dalijimosi informacija, susijusia su sienų stebėjimu.
53. Atsižvelgdamas į tai, pažymiu, kad Ispanijos vyriausybė taip pat nepaaiškino, kokio pobūdžio specialias pritaikomąsias priemones Europos Sąjunga turėtų priimti, kad užtikrintų EUROSUR nuoseklumą, jeigu būtų sudaryti Reglamento Nr. 1052/2013 19 straipsnyje numatyti susitarimai.
54. Akivaizdu, kad Europos Sąjunga neturėtų imtis jokių specialių pritaikomųjų priemonių, susijusių su išlaidomis, atsirandančiomis dėl Reglamento Nr. 1052/2013 19 straipsnyje numatytų susitarimų. Šio straipsnio 5 dalyje iš tiesų nurodyta, kad į tokius susitarimus „įtraukiamos nuostatos dėl finansinių išlaidų, susijusių su Airijos ir Jungtinės Karalystės dalyvavimu įgyvendinant tuos susitarimus“.
55. Bet kuriuo atveju manau, kad šiuo klausimu Ispanijos vyriausybės daroma nuoroda į Teisingumo Teismo praktiką grindžiama klaidingu šios praktikos aiškinimu. Iš tiesų Sprendime Jungtinė Karalystė / Taryba Teisingumo Teismas nurodė, kad valstybės narės, kurios priima Šengeno susitarimu grindžiamas priemones, neprivalo numatyti specialių pritaikomųjų priemonių kitoms valstybėms narėms, kurios nedalyvauja priimant atitinkamas priemones arba su jomis susijusį acquis (25) . Tačiau tai nereiškia, kad joms neleidžiama to daryti tais atvejais, kai numatyti tam tikras pritaikomąsias priemones galėtų būti tinkama arba naudinga siekiant plėtoti Šengeno acquis .
56. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad trečiasis Ispanijos Karalystės pateiktas argumentas, kuriuo grindžiamas jos ieškinys, taip pat neišvengiamai turi būti atmestas.
C – Baigiamosios pastabos
57. Norėčiau apibendrinti padarytas išvadas ir pateikti bendresnio pobūdžio išvadą.
58. Nesu įsitikinęs, kad Šengeno susitarimu grindžiamoje priemonėje, kurią įgyvendinant kai kurios valstybės narės nedalyvauja, negali būti numatytas tam tikras bendradarbiavimas su tomis valstybėmis narėmis. Priešingai, tam tikras bendradarbiavimas su jomis gali būti pageidaujamas, jeigu dėl jo galėtų padidėti taip sukurtos sistemos veiksmingumas.
59. Tačiau yra tam tikrų sąlygų, į kurias turi būti atsižvelgiama, kad toks bendradarbiavimas būtų suderinamas su Šengeno protokole numatytomis taisyklėmis. Manau, ypač svarbios toliau nurodytos sąlygos, tačiau nesiekiu pateikti išsamaus jų sąrašo.
60. Pirma, numatytas bendradarbiavimas negali būti paslėptas dalyvavimas taikant priemonę, dėl kurio būtų apeinamos Šengeno protokolo 4 ir 5 straipsniuose numatytos sąlygos ir procedūros. Nustatyti aiškų kriterijų, pagal kurį būtų galima atskirti dalyvavimą ir bendradarbiavimą, sunku. Vis dėlto šiuo požiūriu ypač svarbu tai, ar valstybių narių, kurios nedalyvauja įgyvendinant Šengeno susitarimu grindžiamą priemonę, padėtis yra panaši iš esmės arba labai panaši į įgyvendinant tokią priemonę dalyvaujančių valstybių narių padėtį.
61. Antra, toks bendradarbiavimas neturėtų būti grindžiamas à la carte požiūriu, dėl kurio būtų atmestas šių nuostatų tikslas: skatinti kuo aktyvesnį visų valstybių narių dalyvavimą įgyvendinant ir plėtojant Šengeno acquis . Bet koks bendradarbiavimas su valstybėmis narėmis, nedalyvaujančiomis įgyvendinant Šengeno susitarimu grindžiamą priemonę, turėtų būti vertinamas visų pirma atsižvelgiant į įgyvendinant tokią priemonę dalyvaujančių valstybių narių interesus.
62. Trečia, dėl tokio bendradarbiavimo valstybės narės, nedalyvaujančios įgyvendinant tokią priemonę, neturėtų atsidurti tokioje padėtyje, kurioje būdamos galėtų savo elgesiu daryti poveikį tinkamam ir veiksmingam tokios priemonės numatytos sistemos veikimui.
63. Tačiau man neatrodo, kad Reglamento Nr. 1052/2013 19 straipsniu leidžiama taip bendradarbiauti su valstybėmis narėmis, kurios nedalyvauja EUROSUR, kad kiltų kuris nors iš šių suderinamumo su Šengeno protokolu klausimų.
IV – Bylinėjimosi išlaidos
64. Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Europos Parlamentas ir Taryba prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Ispanijos Karalystės ir ši pralaimėjo bylą, ji turi jas padengti.
65. Pagal Procedūros reglamento 140 straipsnio 1 dalį į bylą įstojusios valstybės narės ir institucijos padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Todėl Airija, Jungtinė Karalystė ir Komisija turėtų padengti savo bylinėjimosi išlaidas.
V – Išvada
66. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismui siūlau:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš Ispanijos Karalystės bylinėjimosi išlaidas ir
– nurodyti Airijai, Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei ir Europos Komisijai padengti savo bylinėjimosi išlaidas.
(1) .
(2) – OL L 295, p. 11.
(3) – Protokolas (Nr. 19) dėl į Europos Sąjungos sistemą integruoto Šengeno acquis , pridėtas prie Sutarčių (OL C 326, 2012, p. 290).
(4) – OL L 131, 2000, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 1 t., p. 178.
(5) – OL L 64, 2002, p. 20; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 211.
(6) – Žr. Sprendimo Jungtinė Karalystė / Taryba , C‑77/05, EU:C:2007:803, 54–71 punktus ir Sprendimo Jungtinė Karalystė / Taryba , C‑137/05, EU:C:2007:805, 49 ir 50 punktus.
(7) – Sprendimo Jungtinė Karalystė / Taryba , C‑482/08, EU:C:2010:631, 49 punktas.
(8) – Reglamento 20 straipsnis.
(9) – Šiuo klausimu žr. Sprendimo Jungtinė Karalystė / Taryba , C‑77/05, EU:C:2007:803, 62 punktą.
(10) – Ten pat, 37 punktas.
(11) – Pavyzdžiui, Šengeno protokolo 4 straipsnyje numatyta, kad Taryba sprendimą dėl Airijos ir Jungtinės Karalystės prašymo dalyvauti taikant kai kurias arba visas Šengeno acquis nuostatas priima vieningu šio protokolo 1 straipsnyje minimų narių ir atitinkamos valstybės vyriausybės atstovo pritarimu. O Šengeno susitarimu grindžiamos priemonės, priimtos remiantis keliomis ESV sutarties nuostatomis (įskaitant, pavyzdžiui, jos 77 straipsnio 2 dalies d punktą), priimamos pagal įprastą teisėkūros procedūrą .
(12) – Žr. Reglamento Nr. 1052/2013 1 konstatuojamąją dalį ir 1 straipsnį.
(13) – Sukurtame pagal Reglamento Nr. 1052/2013 7 straipsnį.
(14) – Žr. atitinkamai Reglamento Nr. 1052/2013 10 ir 11 straipsnius. Taip pat žr. šio reglamento 4 straipsnio 3 dalį.
(15) – Žr. Reglamento Nr. 1052/2013 19 straipsnio 2 dalį.
(16) – Reglamento Nr. 1052/2013 19 straipsnio 3 dalis. Žr., be kita ko, Agentūros pagal to reglamento 12 straipsnio 2 dalį teikiamą informaciją.
(17) – Šiuo klausimu žr. Reglamento Nr. 1052/2013 18 straipsnį.
(18) – Visų pirma žr. reglamento 6, 8 ir 9 konstatuojamąsias dalis.
(19) – Žr. atitinkamai ESS 3 straipsnio 3 dalį ir 4 straipsnio 2 dalį.
(20) – Sprendimo Jungtinė Karalystė / Taryba , C‑77/05, EU:C:2007:803, 66 ir 67 punktai.
(21) – Šiuo klausimu bendrai žr. generalinio advokato F. G. Jacobs išvados, pateiktos sujungtose bylose SAM Schiffahrt ir Stapf , C‑248/95 ir C‑249/95, EU:C:1997:92, 23 ir 24 punktus; į ją daroma nuoroda ir generalinio advokato Y. Bot išvados, pateiktos sujungtose bylose Ispanija / Taryba , C‑274/11 ir C‑295/11, EU:C:2012:782, 27 punkte.
(22) – Žr. Reglamento Nr. 1052/2013 20 straipsnį ir to reglamento 15 konstatuojamąją dalį.
(23) – Išskyrus įsidėmėtinas išimtis, t. y. ES nepriklausančias valstybes, kurios priklauso Šengeno erdvei: Islandiją, Lichtenšteiną, Norvegiją ir Šveicariją. Žr. Reglamento Nr. 1052/2013 22–24 konstatuojamąsias dalis.
(24) – Šios išvados 40 punktas.
(25) – Šios išvados 7 išnaša.