1.

Ginčas pagrindinėje byloje kilo dėl Lenkijos teismo tarptautinės jurisdikcijos spręsti bendrovės, kuriai asmuo, nukentėjęs per Lenkijoje įvykusį eismo įvykį, perleido savo teises, ir Danijoje įsteigtos draudimo įmonės, apdraudusios eismo įvykį sukėlusio asmens riziką, ginčą.

2.

Prašyme priimti prejudicinį sprendimą Lenkijos teismas Teisingumo Teismo prašo išaiškinti draudimo bylose taikomas specialiosios jurisdikcijos taisykles, įtvirtintas Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 ( 2 ) II skyriaus 3 skirsnyje, siejamas su šio reglamento 7 straipsnio 2 ir 5 punktais. Pagal tuos punktus jurisdikciją turi vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, teismai (2 punktas) ir pagrindinės įmonės filialo, atstovybės arba kitokio padalinio buvimo vietos teismai, kai ieškiniai pareikšti pagrindinei įmonei ir yra susiję su veikla, kurioje dalyvauja šios įmonės filialas, atstovybė ar padalinys (5 punktas).

3.

Priimame sprendime (jis papildys jau priimtus sprendimus dėl draudimo srityje kilusių klausimų) ( 3 ) Teisingumo Teismas taip pat galės išnagrinėti reglamento 7 straipsnio 5 punkto ir Direktyvos 2009/138/EB tarpusavio ryšį ( 4 ).

I.

Teisinis pagrindas

A.

Reglamentas Nr. 1215/2012 ( 5 )

4.

16 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

5.

4 straipsnio 1 dalyje numatyta:

6.

5 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

7.

7 straipsnyje įtvirtinta:

8.

Jurisdikcijos taisyklės draudimo bylose, kurioms skirtas reglamento II skyriaus 3 skirsnis, nustatytos 10–16 straipsniuose.

9.

10 straipsnyje įtvirtinta:

B.

Direktyva 2009/138

10.

145 straipsnyje „Filialų steigimo sąlygos“ numatyta:

11.

151 straipsnyje „Pretenzijas pateikusių asmenų nediskriminavimas“ nustatyta:

12.

152 straipsnyje „Atstovas“ įtvirtinta:

II.

Faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai

13.

CNP spółka z ograniczoną odpowiedzialnością (toliau – CNP) yra ribotos atsakomybės bendrovė, turinti buveinę Lenkijoje.

14.

Gefion Insurance A/S (toliau – Gefion) yra draudimo įmonė, turinti buveinę Danijoje.

15.

Crawford Polska sp. z o.o. (toliau – Crawford Polska), kurios buveinė Lenkijoje, yra įmonė, Gefion įgaliota ( 6 ) „visapusiškai nagrinėti reikalavimus“, taip pat „atstovauti Gefion visose bylose <...> teismuose ir kitose valstybės institucijose“.

16.

Polins spółka z ograniczoną odpowiedzialnością (toliau – Polins), antroji įmonė, turinti buveinę Žychline (Lenkija), taip pat atstovauja Gefion Lenkijoje ( 7 ).

17.

2018 m. vasario 28 d. Lenkijoje įvyko eismo įvykis, kuriame dalyvavo nukentėjusiojo ir kaltininko transporto priemonės. Tuo metu kaltininkas buvo sudaręs motorinės transporto priemonės savininko civilinės atsakomybės draudimo sutartį su Gefion.

18.

2018 m. kovo 1 d., remontuojant transporto priemonę, nukentėjusysis su remonto bendrove sudarė mokamos pakaitinės transporto priemonės nuomos sutartį.

19.

Atsiskaitydamas už nuomos paslaugą, nukentėjusysis perleido remonto bendrovei reikalavimą Gefion. Pasibaigus nuomos sutarčiai, remonto bendrovė išrašė PVM sąskaitą faktūrą už suteiktą paslaugą.

20.

2018 m. birželio 25 d. CNP, sudariusi sutartį dėl reikalavimo perleidimo, įsigijo iš remonto bendrovės teisę išsireikalauti iš Gefion mokėtinas sumas, susijusias su pakaitinės transporto priemonės nuomos išlaidų kompensavimu.

21.

Tą pačią dieną CNP kreipėsi į Gefion su reikalavimu sumokėti nuomos sumą pagal sąskaitą faktūrą. Reikalavimas sumokėti buvo išsiųstas Polins adresu.

22.

Žalos sureguliavimo bylą perėmė Gefion pavedimu veikianti Crawford Polska. Veikdama Gefion vardu ir jos naudai, Crawford Polska patvirtino dalį sąskaitos faktūros ir pripažino dalį reikalaujamos atlyginti sumos.

23.

Tame pačiame su šiais klausimais susijusiame dokumente Crawford Polska nurodė, kad reikalavimą galima pateikti jai, kaip draudimo įmonės įgaliotam subjektui. Jame ji taip pat informavo apie galimybę pareikšti ieškinį Gefion arba pagal bendrosios jurisdikcijos taisykles, arba teisme, turinčiame jurisdikciją pagal draudiko, apdraustojo, naudos gavėjo ar turinčio teisę pagal draudimo sutartį asmens gyvenamąją ar buveinės vietą.

24.

2018 m. rugpjūčio 20 d. CNP pareiškė Gefion ieškinį Sąd Rejonowy w Białymstoku (Balstogės apylinkės teismas, Lenkija). Grįsdama tarptautinę teismo jurisdikciją CNP rėmėsi Gefion viešai paskelbta informacija, kad pagrindinis jos atstovas Lenkijoje yra Polins. Ji paprašė Gefion skirtą korespondenciją siųsti Polins adresu.

25.

Gefion, kaip atsakovė, prieštaravo tam, kad ieškinys būtų pripažintas priimtinu, motyvuodama tuo, kad Lenkijos teismas neturi jurisdikcijos. Kaip taikytiną jurisdikcijai nuostatą ji nurodė reglamento 5 straipsnio 1 dalį. Atsakovė teigė, kad CNP yra profesinę veiklą vykdantis subjektas, superkantis skolinius reikalavimus pagal draudimo sutartis, ir neturi draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo statuso, todėl negali pareikšti ieškinio kitos valstybės narės nei ta, kurioje yra draudiko buveinė, teisme.

26.

CNP atsakė, kad atsakovė yra įtraukta į Lenkijoje patvirtintą ES ir ELPA valstybių narių draudimo įmonių, prižiūrimų Komisja Nadzoru Finansowego (Lenkijos finansų priežiūros tarnyba, Lenkija), sąrašą; kad atsakovė parduoda draudimo polisus Lenkijoje ir yra nepriimtina, kad subjektas, perėmęs iš nukentėjusio asmens reikalavimą, negalėtų reikalauti remonto išlaidų atlyginimo žalą sukėlusio įvykio vietos ir remonto paslaugų suteikimo vietos teisme.

27.

Šiomis aplinkybėmis Sąd Rejonowy w Białymstoku (Balstogės apylinkės teismas) pateikė Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

III.

Procesas

28.

Teisingumo Teismas prašymą priimti prejudicinį sprendimą gavo 2019 m. gruodžio 13 d.

29.

Rašytines pastabas pateikė CNP, Gefion, Lenkijos Respublikos vyriausybė ir Europos Komisija. Buvo nuspręsta, kad teismo posėdžio rengti nebūtina.

IV.

Analizė

30.

Teisingumo Teismo nurodymu nuomonę pateiksiu tik dėl antrojo prejudicinio klausimo. Kaip nurodyta, šiame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti, ką tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos šioje byloje, reiškia reglamento 7 straipsnio 5 punkte pateikta sąvoka „filialas, atstovybė arba kitoks padalinys“.

31.

Laikausi nuomonės, kad atsakant į šį klausimą galima remtis su ta nuostata susijusia Teisingumo Teismo jurisprudencija (nuo tada, kai nuostata įtraukta į 1968 m. Briuselio konvenciją ( 8 ), kaip paaiškinsiu toliau).

32.

Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir kai kurie procese dėl prejudicinio sprendimo priėmimo dalyvavę subjektai papildomai siūlo išplėsti ginčą, kad jis apimtų kitas draudimo srities nuostatas (direktyvą „Mokumas II“), taip pat remsiuosi šiomis nuostatomis.

A.

Pirminės pastabos

33.

Reglamento 7 straipsnio 5 punkto tiesioginis pirmtakas yra Reglamento (EB) Nr. 44/2001 ( 9 ) 5 straipsnio 5 punktas, o šio punkto – 1968 m. Briuselio konvencijos 5 straipsnio 5 punktas. Nuostatos turinys liko nepakeistas.

34.

Teisingumo Teismas visas tris nuostatas išaiškino sprendimuose, kurie sudaro suformuotą jurisprudenciją ( 10 ); logiška, kad į šią jurisprudenciją turėtų būti atsižvelgiama atsakant į prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktą klausimą. Taip užtikrinamas reglamento ir jo pirmtakų aiškinimo tęstinumas pagal reglamento 34 konstatuojamąją dalį.

35.

Reglamento 7 straipsnio 5 punktas yra II skyriaus 2 skirsnyje „Specialioji jurisdikcija“. Be to, jis taikomas draudimo byloms (arba tiksliau – byloms, patenkančioms į to paties skyriaus 3 skirsnio „Jurisdikcija dėl bylų, susijusių su draudimu“ taikymo sritį), kai šios bylos atitinka reikalaujamas sąlygas ( 11 ). Tokia išvada darytina atsižvelgiant į reglamento 10 straipsnyje numatytą išimtį ( 12 ).

36.

Reglamento 7 straipsnio 5 punkto aiškinimo kriterijai (juos nurodysiu toliau) nekinta pagal tai, kad viena ginčo šalis yra „silpnesnė“, palyginti su kita šalimi: ši aplinkybė neturi įtakos tam, kaip turi būti suprantama arba taikoma ta nuostata ( 13 ).

37.

Taigi mano pozicija bus tokia pati ir tuo atveju, jeigu Teisingumo Teismas į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakys teigiamai, ir tuo atveju, jeigu jo išvada bus priešinga ir jis nuspręs, kad pagrindinei bylai taikytinas reglamento II skyriaus 3 skirsnis. Šiuo antruoju atveju reglamento 7 straipsnio 5 punkte teismo, kuriame ieškovas gali pareikšti ieškinį, vieta numatyta remiantis atitinkama nuoroda, pateikta to paties teisės akto 10 straipsnyje.

B.

Reglamento 7 straipsnio 5 punktas

1.

Teisingumo Teismo jurisprudencija

38.

Reglamento 7 straipsnio 5 punkte įtvirtinta specialiosios jurisdikcijos taisyklė – principo, pagal kurį tarptautinę jurisdikciją visų pirma turi atsakovo gyvenamosios vietos teismai, išimtis.

39.

Tokia specialiosios jurisdikcijos taisyklė turi būti aiškinama siaurai, į jos taikymo sritį neįtraukiant daugiau atvejų, nei aiškiai numatyta reglamente ( 14 ).

40.

Be to, nuostata turi būti aiškinama savarankiškai ( 15 ).

41.

Kaip ir visos reglamento 7 straipsnyje numatytos specialiosios jurisdikcijos taisyklės, šio straipsnio 5 punkte įtvirtinta taisyklė grindžiama itin glaudžiu ginčo ir teismų, kurių gali būti prašoma jį nagrinėti, ryšiu. Toks glaudus ryšys pateisina jurisdikcijos suteikimą remiantis gero teisingumo vykdymo ir tinkamo proceso organizavimo pagrindais ( 16 ).

42.

Nustatant, ar ieškinys dėl valstybėje narėje buveinę turinčios įmonės filialo, atstovybės arba kitokio padalinio veiklos yra pakankamai susijęs su kita valstybe ( 17 ), pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją reikalingi du aspektai: a) vienas iš jų susijęs su ginče dalyvaujančiais subjektais (jį vadinsiu „subjektyviuoju aspektu“); b) kitas – su veikla, dėl kurios kilo ginčas (jį vadinsiu „objektyviuoju aspektu“).

43.

Siekiant patikrinti filialo, atstovybės arba kitokio padalinio buvimą (kaip jie suprantami pagal reglamento 7 straipsnio 5 punktą), reikia konkrečiai įvertinti faktines aplinkybes ( 18 ), taip pat būtina įvertinti, ar ginčas pakankamai susijęs su filialo, atstovybės arba padalinio veikla.

44.

Ši pareiga nustatyti faktines aplinkybes, kai atliekamas vertinimas ad casum, tenka ne Teisingumo Teismui, o nacionaliniam teismui.

a)

Subjektyvusis aspektas

45.

Sąvokos „filialas“, „atstovybė“ arba „kitoks padalinys“ ( 19 ) reiškia, kad yra veiklos centras arba „veiklos padalinys“, kuris sukuria įspūdį, jog nuolat tęsia pagrindinės įmonės veiklą ( 20 ).

46.

Šis veiklos centras privalo turėti vadovybę ir materialinių išteklių, kad galėtų derėtis su trečiaisiais asmenimis, ir šie asmenys, „net ir žinodami, kad galbūt užmezgami teisiniai santykiai su pagrindine įmone, neprivalo kreiptis į ją tiesiogiai“ ( 21 ).

47.

Galima išskirti dvi subjekto, veikiančio kaip pagrindinės įmonės „filialas“, „atstovybė“ arba „kitoks padalinys“, veiklos sritis – vidinę ir išorinę.

48.

Teisingumo Teismas, pripažįstantis abiejų sričių reikšmę ( 22 ), labai svarbiu laiko abiejų subjektų savo veiksmais sukuriamą įvaizdį, kaip veiksnį, galintį nulemti glaudų paskesnių ginčų ir juos nagrinėjančio teismo ryšį ( 23 ).

49.

Pagal šį kriterijų, aiškinant reglamento 7 straipsnio 5 punktą:

–

filialu, atstovybe arba padaliniu nelaikomas „nepriklausomas prekybos agentas (tarpininkas), <...> galintis savo nuožiūra organizuoti pagrindinę veiklą ir nustatyti darbo laiką, skiriamą įmonei, kurios atstovu jis sutinka būti, ir [ši įmonė] negali sutrukdyti jam kartu atstovauti įvairioms tame pačiame sektoriuje konkuruojančioms įmonėms <...>; be to, toks prekybos agentas tik pateikia užsakymus pagrindinei įmonei, nedalyvauja derybose ir jų nevykdo“ ( 24 ),

–

priešingai, 7 straipsnio 5 punktas taikomas valstybėje narėje esančiai įmonei, kuri, „nesinaudodama nesavarankišku filialu, atstovybe ar padaliniu kitoje valstybėje, vykdo [joje] veiklą tarpininkaujant nepriklausomai bendrovei, turinčiai tą patį pavadinimą ir vadovybę, veikiančiai ir sudarančiai sandorius jos vardu, o įmonė bendrove naudojasi lyg ši tęstų jos veiklą“ ( 25 ).

b)

Objektyvusis aspektas

50.

Pagal reglamento 7 straipsnio 5 punktą ginčas turi būti susijęs su teisiniais veiksmais, kurie susiję su pagrindinės įmonės filialo, atstovybės ar kitokio padalinio veikla arba su jų prisiimtais įsipareigojimais pagrindinės įmonės vardu ( 26 ).

51.

Teisingumo Teismas teigia, kad taip būna tuo atveju, kai ginčas kyla dėl filialo, atstovybės ar padalinio veiklos. Priešingai, reglamento 7 straipsnio 5 punktas netaikomas, kai nėra įrodymų, kad šie subjektai dalyvauja palaikant pagrindinės bylos šalių teisinius santykius ( 27 ).

52.

Konkrečiai kalbant, Teisingumo Teismas patikslino, kad ginčas deliktinės atsakomybės srityje ( 28 ) gali kilti dėl filialo veiklos, jeigu šis filialas „iš tikrųjų dalyvau[ja] atliekant kai kuriuos iš civilinės teisės pažeidimą sudarančių veiksmų“ ( 29 ).

2.

Šios jurisprudencijos taikymas bylai

a)

Atitinkamas subjektas atsižvelgiant į reglamento 7 straipsnio 5 punktą

53.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Lenkijoje Gefion atstovauja dvi bendrovės: Polins ir Crawford Polska.

54.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad dėl šios aplinkybės kyla sunkumų siekiant nustatyti, kuris būtent subjektas turi būti atsakingas už žalos sureguliavimą ir kiek tai susiję su ieškiniu draudimo įmonei ( 30 ).

55.

Net jeigu šis susirūpinimas yra teisėtas, jo nereikia nagrinėti pateikiant nuomonę, kurios prašoma ir kuri turi apsiriboti reglamento 7 straipsnio 5 punkto aiškinimu ( 31 ).

56.

Vis dėlto reikia tiksliai žinoti, kuriam subjektui, Lenkijoje atstovaujančiam draudimo įmonei, priskiriama veikla, dėl kurios kilo ginčas. Veiksniai, kuriais remiantis apibrėžiamas reglamento 7 straipsnio 5 punkte numatytas filialas, atstovybė ar kitoks padalinys, turi būti tikrinami atsižvelgiant į tą subjektą.

57.

Šiuo klausimu nutartis dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra tokia aiški, kaip norėtųsi. Vis dėlto esu linkęs manyti, kad tas subjektas yra įmonė Crawford Polska. Tokią išvadą galima daryti remiantis nutartimi; be to, šioje nutartyje nurodyta, kad ginčas kilo dėl žalos sureguliavimo, vykdomo būtent Crawford Polska ( 32 ).

58.

Taigi kaip prielaida remsiuosi tuo, kad Crawford Polska yra tinkamas subjektas reglamento 7 straipsnio 5 punkto taikymo tikslais; tai galiausiai turės patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

b)

„Crawford Polska“ kvalifikavimas ir jos veiksmų vertinimas

59.

Norint atsakyti į antrąjį prejudicinį klausimą reikia išsiaiškinti, pirma, ar Crawford Polska atitinka sąlygas, kad ją būtų galima kvalifikuoti kaip filialą, atstovybę arba kitokį padalinį pagal reglamento 7 straipsnio 5 dalį, ir, antra, kokiu mastu ji aktyviai dalyvavo įvykiuose, dėl kurių pradėta pagrindinė byla.

60.

Abu šie aspektai akivaizdžiai susiję su faktinėmis aplinkybėmis, kurias tinkamai patikrinti gali tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nes yra glaudžiai su jomis susijęs. Taigi pateiksiu tik tam tikrų patikslinimų.

61.

Pirmoji pastaba – dėl Gefion prieštaravimo, kad Crawford Polska laikytina filialu, atstovybe arba kitokiu padaliniu, motyvuojant tuo, kad ji savarankiškas subjektas ir yra atsakinga už žalos sureguliavimą daugelio draudikų ir kitų subjektų naudai ( 33 ).

62.

Laikausi nuomonės, kad nė vienas iš šių dviejų veiksnių (savarankiškumas ir neišimtinis pobūdis) nėra priežastis netaikyti reglamento 7 straipsnio 5 punkto, jeigu kiti veiksniai visi kartu rodo, jog pagal tą nuostatą subjektas yra filialas, atstovybė arba kitoks padalinys, taip pat antraeilis subjektas, aprūpintas materialiniais ištekliais, kad galėtų derėtis su trečiaisiais asmenimis.

63.

Taigi pritariu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo ir Komisijos vertinimui ( 34 ), remdamasis tokiais su Crawford Polska statusu ir veikla susijusiais duomenimis:

–

tai ribotos atsakomybės bendrovė, todėl pagal Lenkijos teisę ji turi valdybą (taigi ir vadovybę),

–

ji atstovauja Gefion interesams Lenkijoje ir susirašinėdama pabrėžia, kad veikia Gefion vardu ir yra jos įgaliotoji atstovė,

–

pagal 2016 m. suteiktus įgaliojimus ji turi visapusišką kompetenciją vykdyti žalos sureguliavimo veiklą, sukeliančią teisinių pasekmių draudimo įmonei, todėl tretiesiems asmenims nereikia kreiptis tiesiogiai į Gefion su ta veikla susijusiais klausimais.

64.

Be to, logiška daryti prielaidą, kad Crawford Polska turi materialinių išteklių, kurių reikia šiai veiklai vykdyti. Tai yra būtina siekiant laikyti ją „veiklos centru, kuris sukuria įspūdį, kad nuolat tęsia pagrindinės įmonės veiklą“ reglamento 7 straipsnio 5 punkto taikymo tikslais. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi suformuluoti savo išvadas šiuo klausimu ir prireikus paprašyti tinkamos informacijos, kaip nurodyta Lenkijos teisėje.

65.

Antroji mano pastaba susijusi su Crawford Polska dalyvavimu veikloje, dėl kurios kilo ginčas, t. y. dalyvavimu sureguliuojant žalą, taip pat priimant sprendimą atlyginti tik dalį reikalaujamos sumos.

66.

Pagal prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytas faktines aplinkybes sprendimą, iš esmės lėmusį tokį ginčą, priėmė Crawford Polska (o ne Gefion) ( 35 ). Jeigu ši aplinkybė būtų patvirtinta, tai reikštų, kad Crawford Polska ne tik buvo tarpininkė, vien perduodanti informaciją, bet ir aktyviai prisidėjo prie teisinės situacijos, dėl kurios kilo ginčas, susidarymo.

67.

Crawford Polska taip pat atitiko sąlygas, leidžiančias tarptautinę jurisdikciją suteikti valstybės, kurioje ji įsteigta, teismams, kad jie nagrinėtų apdraustojo (arba jo teisių perėmėjų) ieškinį Gefion.

68.

To, kas išdėstyta, užtenka siekiant atsakyti į antrąjį prejudicinį klausimą (tokį, kaip suformuluotas). Nereikia pateikti papildomų pastabų dėl direktyvos „Mokumas II“ poveikio; šį klausimą nagrinėsiu tik išsamumo sumetimais, kad šioje byloje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą rašytines pastabas pateikę subjektai gautų atsakymą.

C.

Direktyvos „Mokumas II“ poveikis aiškinant reglamento 7 straipsnio 5 punktą

69.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas (kaip papildomą pastabą), Gefión ir Komisija nurodo, kad direktyvos „Mokumas II“ 145 ir 152 straipsniai yra nuostatos, galinčios turėti poveikį ginčo sprendimui.

70.

Gefión ir Komisijos pastabose pažymima, kad šios nuostatos susijusios su reglamento 7 straipsnio 5 punktu. Konkrečiai kalbant:

–

atrodo, kad remiantis Komisijos argumentais darytina išvada ( 36 ), jog ji mano, kad draudimo įmonei vykdant ekonominę veiklą kitoje valstybėje, kai ta įmonė joje turi „nuolatinę įstaigą“, kaip tai suprantama pagal direktyvos „Mokumas II“ 145 straipsnį ( 37 ), egzistuoja filialas, atstovybė arba padalinys pagal reglamento 7 straipsnio 5 punktą ( 38 ),

–

Gefion tvirtina, kad pagal direktyvos „Mokumas II“ 152 straipsnį paskyrus atstovą nesuteikiama galimybė pareikšti ieškinio draudimo įmonei remiantis reglamento 7 straipsnio 5 punktu. Ji nurodo, kad paties 152 straipsnio 3 dalyje atstovas nelaikomas „filialu“, kaip tai suprantama pagal direktyvos „Mokumas II“ 145 straipsnį ( 39 ).

71.

Savo ruožtu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad vertinant subjektą pagal direktyvą „Mokumas II“ galima daryti išvadą, jog „Crawford Polska <...> turėtų būti vertinama kaip atsakovės [Gefion] „kitoks padalinys“, kaip tai suprantama pagal reglamento 7 straipsnio 5 punktą“ ( 40 ).

72.

Šiuos argumentus nagrinėsiu toliau; vis dėlto primenu, kad jau pateikiau išvadą dėl reglamento 7 straipsnio 5 punkto aiškinimo: jis turi būti savarankiškas atsižvelgiant į šio punkto sistemą ir tikslus.

1.

Direktyvoje „Mokumas II“ nurodyta „nuolatinė įstaiga“ ir „atstovas“

73.

Remiantis direktyva „Mokumas II“, valstybėje narėje įsteigtos įmonės draudimo veiklai, kurią ji siekia vykdyti kitoje valstybėje narėje, taikoma tam tikra kontrolė ( 41 ); ši kontrolė skiriasi pagal tai, kokį veiklos modelį pasirinko ta įmonė.

74.

Draudimo įmonė, norinti plėsti veiklą naudodamasi įsisteigimo laisve, turi pranešti buveinės valstybės narės priežiūros institucijoms, kad ketina steigtis kitoje valstybėje, ir pateikti joms direktyvos 145 straipsnyje reikalaujamą informaciją ( 42 ).

75.

Tuo remdamosi buveinės valstybės priežiūros institucijos nagrinėja, ar padalinio projektas yra gyvybingas. Jeigu vertinimas teigiamas, jos pateikia atitinkamą informaciją, kaip aprašyta direktyvos 146 straipsnio 1 dalyje ( 43 ). Tada draudimo įmonė gali pradėti tarpvalstybinę veiklą priimančiojoje valstybėje, naudodamasi filialu ar panašia nuolat toje valstybėje esančia įstaiga.

76.

Jeigu draudimo įmonė, naudodamasi laisve teikti paslaugas, pasirenka veiklą vykdyti už buveinės valstybės ribų, ji apie savo ketinimą taip pat turi pranešti tos valstybės priežiūros institucijoms ( 44 ).

77.

Kalbant apie konkretų motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sektorių, direktyvoje taip pat reikalaujama, kad draudimo įmonė paskirtų „savo atstovą, kuris nuolatos būtų [priimančiosios valstybės narės] teritorijoje arba būtų joje įsisteigęs, kad rinktų visą reikalingą informaciją, susijusią su pretenzijomis, ir turėtų pakankamus įgaliojimus atstovauti įmonei visais klausimais, susijusiais su nukentėjusiais asmenimis, galinčiais pateikti pretenzijų, įskaitant įgaliojimus atlyginti žalą pagal tokias pretenzijas, taip pat atstovauti draudimo įmonei arba prireikus pasirūpinti, kad jai būtų atstovaujama tos valstybės narės teismuose ir valdžios institucijose su tomis pretenzijomis susijusiais klausimais“ (152 straipsnis).

78.

Vadinasi asmenys, pateikiantys pretenziją dėl priimančiosios valstybės narės teritorijoje įvykusių draudžiamųjų įvykių, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, neatsiduria mažiau palankioje padėtyje taikant draudimo įmonės pasirinktą veiklos modelį.

79.

Taigi šiuo konkrečiu atveju nesvarbu, kad draudimo įmonė veikia teikdama paslaugas arba naudodamasi padaliniu (filialu ar panašia nuolatine įstaiga) priimančiojoje valstybėje narėje, kurioje padaryta žalos ( 45 ).

80.

Direktyvoje „Mokumas II“ nepakankamai paaiškinta, ką reiškia „nuolatinė įstaiga“, taip pat išsamiai nereglamentuota draudimo įmonės atstovui taikoma teisinė sistema ( 46 ), tik nurodyta, kad jis turi turėti pakankamus įgaliojimus ir atstovauti įmonei visais klausimais, susijusiais su nukentėjusiais asmenimis, pateikusiais pretenzijų, taip pat atstovauti jai teismuose ir kitose institucijose su tomis pretenzijomis susijusiais klausimais.

81.

Vis dėlto netiesiogiai tos direktyvos 145 straipsnyje (dėl nuolatinės įstaigos) ir 152 straipsnyje (dėl atstovo) pateikiama tam tikros informacijos, padedančios apibrėžti sąvoką „nuolatinė įstaiga“:

–

ši įstaiga nebūtinai turi būti filialas. Ji gali būti jam prilyginama, kai yra biuras, kuriam vadovauja draudimo įmonės personalas arba nepriklausomas asmuo, turintis, kaip ir atstovybė, ilgalaikius įgaliojimus atstovauti įmonei. Abiem atvejais ji turi turėti pakankamus įgaliojimus, kad galėtų prisiimti įsipareigojimus tretiesiems asmenims draudimo įmonės vardu,

–

vien dėl atstovo funkcijų negalima jo prilyginti filialui: pagal direktyvos „Mokumas II“ 152 straipsnio 3 dalį „atstovo paskyrimas savaime nereiškia, kad atidaromas filialas 145 straipsnio tikslu“ ( 47 ).

82.

Šią informaciją papildo pateikiama Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, suformuotoje nagrinėjant prašymus priimti prejudicinius sprendimus. Pastarąją informaciją nurodysiu toliau, nes ja remdamasis esu tikras, kad direktyvoje pateiktos sąvokos skiriasi nuo numatytų reglamento 7 straipsnio 5 punkte.

2.

Filialo ar jam prilyginamos nuolatinės įstaigos ir atstovo ryšys su reglamento 7 straipsnio 5 punktu

a)

„Nuolatinė įstaiga“ kaip „filialas, atstovybė ar kitas padalinys“

83.

Reglamento 7 straipsnio 5 punkto taikymo tikslais filialas, atstovybė ar padalinys yra veiklos centras, turintis vadovybę, aprūpintas materialiniais ištekliais, kad galėtų derėtis su trečiaisiais asmenimis, susietas su pagrindine įmone ir sukuriantis įspūdį, kad nuolat tęsia pagrindinės įmonės veiklą.

84.

Įrodyti, kad šios sąlygos tenkinamos, gali būti paprasčiau, jeigu draudimo įmonė, siekdama išplėsti veiklą valstybėse narėse, kurios nėra buveinės valstybė, veikia naudodamasi įsisteigimo laisve, atlikusi tinkamas procedūras, ir įsteigia filialą ar juo laikomą nuolatinę įstaigą, kaip tai suprantama pagal direktyvos „Mokumas II“ 145 straipsnį.

85.

Tuo atveju, kai veikloje, dėl kurios pareikštas ieškinys valstybėje narėje įsteigtai draudimo įmonei, šios įmonės vardu ir jos naudai dalyvavo kitoje valstybėje esantis filialas, atitinkantis direktyvos „Mokumas II“ 145 straipsnyje numatytas sąlygas, taip pat bus galima teigti, kad iš esmės egzistuoja „filialas“, „atstovybė“ arba „padalinys“, kaip jie suprantami pagal reglamento 7 straipsnio 5 punktą ( 48 ).

86.

Atsižvelgiant į direktyvos „Mokumas II“ 145 straipsnį, taip pat bus tuo atveju, kai draudimo įmonė kaip būdą naudotis įsisteigimo laisve pasirenka nuolatinę įstaigą ir ši įstaiga dėl savo ypatybių laikoma filialu ( 49 ).

87.

Jeigu nuolatinė įstaiga yra „tik biuras, kuriam vadovauja draudimo įmonės personalas arba nepriklausomas asmuo, turintis, kaip ir atstovybė, ilgalaikius įgaliojimus atstovauti draudimo įmonei“ (direktyvos „Mokumas II“ 145 straipsnio 1 dalis), nėra pernelyg sunku nuspręsti, kad ji taip pat atitinka reglamento 7 straipsnio 5 punkte numatytą sąlygą:

–

Teisingumo Teismo jurisprudencijoje dėl „nuolatinės įstaigos“, įsteigtos naudojantis SESV 43 straipsnyje pripažįstama įsisteigimo laisve, reikalaujama, kad jos buvimą būtų galima patvirtinti „remiantis objektyviais ir patikrintinais įrodymais, susijusiais, be kita ko, su atitinkamu fiziniu patalpų, personalo ir įrangos egzistavimo laipsniu“ ( 50 ),

–

direktyvos „Mokumas II“ 145 straipsnio 2 dalyje reikalaujama, kad draudimo įmonė, norinti įsisteigti kitoje valstybėje narėje, buveinės valstybės priežiūros institucijoms pateiktų asmens, kuriam suteikti įgaliojimai filiale arba nuolatinėje įstaigoje tos įmonės vardu prisiimti įsipareigojimus tretiesiems asmenims, vardą ir pavardę.

88.

Vis dar nesutariama dėl to, ar siekiant nuolatinę įstaigą laikyti „padaliniu“, kaip tai suprantama pagal direktyvą „Mokumas II“, ši įstaiga turi įrodyti, kad atitinka kitas sąlygas, kaip ir dėl to, ar draudimo įmonė turi jai vadovauti ir ją kontroliuoti, taip pat, ar ta įstaiga turi vykdyti veiklą, išimtiniais ar akivaizdžiai dominuojančiais ryšiais susijusią su draudimo įmone ( 51 ).

89.

Kiek tai aktualu nagrinėjamu atveju, manau, kad šio ginčo spręsti nereikia: tie du aspektai nėra lemiami nagrinėjant klausimą dėl reglamento 7 straipsnio 5 punkto taikymo.

90.

Priešingai, lemiamą reikšmę turi tai, kad filialu laikoma nuolatinė įstaiga turi išteklių (vadovybę, patalpas, personalą, įrangą) veiklai vykdyti ir kad ji dalyvavo palaikant teisinius santykius, dėl kurių kilo ginčas, kaip numatyta pirma nurodytoje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje ( 52 ).

91.

Kaip minėjau, toje pačioje jurisprudencijoje pažymima, kad glaudus ginčo ir teismo, kurio prašoma jį išnagrinėti, ryšys vertinamas ne tik pagal esamus teisinius subjektų, įsteigtų įvairiose valstybėse narėse, santykius, bet ir pagal tai, kaip šie subjektai elgiasi, palaikydami verslo santykius, ir kaip komercinių santykių srityje prisistato tretiesiems asmenims.

92.

Taigi konkrečiu atveju nustatyti, ar yra glaudus ginčo ir teismo, kurio prašoma jį išnagrinėti, ryšys, galima atsižvelgiant į abu šiuos veiksnius (o ne į tai, kokio intensyvumo kontrolę, susijusią su priimančiojoje valstybėje esančiu subjektu, vykdo draudimo įmonė, ar į tai, kokio masto išimtiniai ryšiai sieja tuos subjektus ir draudimo įmonę).

b)

Direktyvos „Mokumas II“ 151 ir 152 straipsniuose numatytas „atstovas“

93.

Kai draudimo įmonė, naudodamasi laisve teikti paslaugas, išplečia profesinę veiklą į kitą valstybę narę, gali ( 53 ) nebūti materialinių požymių, leidžiančių pripažinti, kad egzistuoja filialas, atstovybė ar kitoks padalinys, kaip jie suprantami pagal reglamento 7 straipsnio 5 punktą.

94.

Konkrečioje motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo srityje dėl atstovo, kurį draudimo įmonė turi paskirti priimančiojoje valstybėje, sunkiai galėtų kilti ginčas, „susij[ęs] su filialo, atstovybės arba kitokio padalinio veikla“, kaip tai suprantama pagal reglamento 7 straipsnio 5 punktą, jeigu jis vykdo tik direktyvos „Mokumas II“ 152 straipsnyje išvardytas funkcijas.

95.

Direktyvos „Mokumas II“ 152 straipsnio 4 dalyje valstybėms narėms leidžiama ( 54 ) vienam atstovui pavesti funkcijas, susijusias su pačiame straipsnyje numatytu žalų sureguliavimu, ir Direktyvos 2009/103/EB ( 55 ) 21 straipsnyje reglamentuojamas funkcijas. Taip joje netiesiogiai pripažįstama, kad vieno ir kito atstovo funkcijos yra susijusios; tokį ryšį taip pat patvirtino Teisingumo Teismas ( 56 ).

96.

Šių dviejų rūšių atstovų sutapatinimas reiškia, kad direktyvos „Mokumas II“ 152 straipsnyje numatytas atstovas paprastai tik gauna ir perduoda informaciją, kad būtų galima lengviau sureguliuoti žalą ir sumokėti draudimo įmonės skirtą kompensaciją ( 57 ). Be to, vykdant tokias procedūras jo funkcija yra vien pasyvi.

97.

Teisingumo Teismas dėl atstovo, numatyto Direktyvos 2000/26 4 straipsnyje (atitinkančiame Direktyvos 2009/103 21 straipsnį), pripažino, kad jis atlieka vien tarpininko vaidmenį: pasiūlymus dėl žalos atlyginimo teikia tik draudimo įmonė ( 58 ).

98.

Šis funkcijų atribojimas atitinka Direktyvos 2009/103 21 straipsnio 6 dalį, pagal kurią atstovas žalos sureguliavimo reikalams „nelaikomas <...> įstaiga, kaip apibrėžta Reglamente (EB) Nr. 44/2001“.

99.

Primenu, kad direktyvos „Mokumas II“ 152 straipsnyje numatytas atstovas pagal reikalavimą, taikomą „siek[iant] 151 straipsnyje nurodytų tikslų“, skiriamas dėl to, kad draudimo įmonė privalo sudaryti vienodas sąlygas pretenziją pateikusiems subjektams, ir priimančioji valstybė narė turi užtikrinti, kad ši pareiga būtų įvykdyta. Pretenziją pateikę subjektai negali atsidurti mažiau palankioje padėtyje dėl to, kad įmonė riziką draudžia teikdama paslaugas, o ne naudodamasi padaliniu.

100.

Vis dėlto vienodų sąlygų sudarymas nereiškia, kad turi būti pateiktas toks reglamento 7 straipsnio 5 punkto aiškinimas, pagal kurį tas punktas apima tik ieškinius draudimo įmonei, pareikštus valstybėje narėje, kurioje ji neįsteigta, vien dėl to, kad joje turi atstovą žalos sureguliavimo ir atlyginimo klausimais.

101.

Taigi apskritai nėra pakankamo pagrindo reglamento 7 straipsnio 5 punkto taikymą sieti su atstovu, paskirtu pagal direktyvos „Mokumas II“ 152 straipsnį ir vykdančiu tik šioje nuostatoje numatytas funkcijas, susijusias su draudžiamaisiais įvykiais pagal motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą.

102.

Siekiant reglamento 7 straipsnio 5 punktą taikyti tuo atveju, kai draudimo įmonė turi tik atstovą, priimančiojoje valstybėje vykdantį direktyvos „Mokumas II“ 152 straipsnyje numatytas funkcijas, turi būti kitų pagrindų, dėl kurių tarptautinę jurisdikciją galima suteikti ne atsakovo gyvenamosios vietos teismams ( 59 ).

103.

Taip yra tuo atveju, jei atstovas atitinka sąlygas, leidžiančias laikyti jį draudimo įmonės filialu, atstovybe ar kitu padaliniu, ir aktyviai dalyvavo veikloje, dėl kurios trečiasis asmuo pareiškė ieškinį draudimo įmonei.

104.

Be to, negalima paneigti, kad dėl draudimo veiklos vykdymo teikiant paslaugas ne buveinės valstybėje gali būti pareikšta ieškinių draudimo įmonei; tarptautinės jurisdikcijos požiūriu šie ieškiniai pagrįstai turėtų būti nagrinėjami valstybėje, kuri nėra tos įmonės buveinės valstybė.

105.

Jeigu atitinkamų šalių teisių ir tinkamo teisingumo vykdymo pusiausvyra visų pirma užtikrinama taikant taisyklę, pagal kurią ieškinys pareiškiamas atsakovo gyvenamosios vietos teismuose, tai reglamente yra numatyta ieškovui suteikiamų alternatyvų, pavyzdžiui, pareikšti ieškinį vietos, kurioje susiklostė faktinės aplinkybės, teisme ( 60 ).

106.

Be to, reglamente suteikiama apsauga atsakovui, kuris draudimo santykių srityje yra „silpnesnė šalis“ pagal konkrečias tarptautinės jurisdikcijos teisės normas (įtvirtintas II skyriaus 3 skirsnyje), nesusijusias su tuo, kokios rūšies įstaigą draudimo įmonė turi tam tikroje teritorijoje. Tokios pačios sąlygos taikomos nukentėjusiajai šaliai, kuriai leidžiama ieškinį pareikšti tiesiogiai.

c)

Taikymas šioje byloje nagrinėjamam atvejui

107.

Gefion teigia, kad veiklą Lenkijoje vykdo naudodamasi laisve teikti paslaugas ir turi buveinės valstybės bei priimančiosios valstybės priežiūros institucijų leidimą.

108.

Vis dėlto remiantis Komisijos pastabomis darytina išvada, kad iš tiesų Crawford Polska veikla patenka į įsisteigimo laisvės taikymo sritį. Atrodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laikosi tokios pačios nuomonės (ji nenurodyta tiesiogiai).

109.

Kaip bandžiau paaiškinti, taikant reglamento 7 straipsnio 5 punktą pagrindas, kuriuo remdamasi draudimo įmonė vykdo veiklą valstybėje narėje, gali rodyti ir tai, kad iš tiesų įvykdytos sąlygos, kurių reikalaujama tame straipsnyje (paprastai taip būna, kai įmonė veikia naudodamasi įsisteigimo laisve), ir tai, kad taip nėra (apskritai taip būna, kai įmonė veikia naudodamasi laisve teikti paslaugas).

110.

Kartoju, vienaip ar kitaip šis veiklos pagrindas nelemia reglamento 7 straipsnio 5 punkto taikymo; tas punktas taikomas atsižvelgiant į jo aiškinimo kriterijus, įtvirtintus Teisingumo Teismo jurisprudencijoje.

111.

Atsižvelgiant į šiuos kriterijus, dėl Gefion veiklos Lenkijoje, vykdomos tarpininkaujant bendrovei Crawford Polska, Lenkijos teismai pagrįstai gali turėti tarptautinę jurisdikciją, kaip jau nurodžiau, turint omenyje, kad ieškinį Gefion pareiškė tretieji asmenys dėl Crawford Polska sprendimo, kuris yra privalomas tai draudimo įmonei.

112.

Taigi aplinkybė, kad Gefion veikė pagal direktyvos „Mokumas II“ 147 ir paskesnius straipsnius, nėra lemiama.

V.

Išvada

113.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui pateikti tokį atsakymą į antrąjį Sąd Rejonowy w Białymstoku (Balstogės apylinkės teismas, Lenkija) prejudicinį klausimą:

–

ta bendrovė veikia valstybėje narėje ir atlygina turtinę žalą pagal motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą, kai tų transporto priemonių riziką yra apdraudusi draudimo įmonė,

–

ji sudaro įspūdį, kad tęsia draudimo įmonės veiklą, ir

–

turi vadovybę ir materialinių išteklių, leidžiančių jai derėtis su trečiaisiais asmenimis, todėl šie asmenys, net ir žinodami, kad galbūt užmezgami teisiniai santykiai su draudimo įmone, neturi kreiptis į ją tiesiogiai.