Anot ieškovo, Tarybos sprendimas palikti jo pavardę įtrauktą į sąrašą nemotyvuotas. Konkrečiai kalbant, kaip „motyvų pareiškimai“ pateikta informacija nepaaiškina nei konkrečių ir specialių priežasčių, nei teisinių ar faktinių aplinkybių, lėmusių ginčijamų aktų priėmimą, ir todėl neatitinka jurisprudencijoje nustatytų motyvų nurodymo ir teisės į gynybą paisymo reikalavimų. Be to, tai, kad Taryba nepranešė minėtų motyvų nei nustatydama ribojamąsias priemones, nei kuo greičiau po jų nustatymo, laikytina Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnio pažeidimu.

Be to, ieškovas nurodo, kad ginčijamų aktų motyvuose pateikta neteisinga informacija, kad jo atžvilgiu „vykdo[mas] baudžiam[asis] proces[as]“, nes jo atžvilgiu vykdomo baudžiamojo proceso stadija yra tik pirminė. Be to, ieškovui pateiktas kaltinimas pasisavinus lėšas nepagrįstas. Iš tikrųjų, iš dokumentų, kuriais rėmėsi Taryba, nematyti, kad juose nurodytos veikos pripažintinos lėšų pasisavinimu.

Be to, dublike ieškovas, be kita ko, priekaištauja Tarybai, kad ši tik pakartojo dokumentuose Ukrainos valdžios institucijų nurodytą informaciją, savarankiškai jos neįvertinusi.

Taryba ginčija ieškovo argumentus.

Pagal SESV 296 straipsnio antrą pastraipą „[t]eisės aktuose nurodomi juos priimti paskatinę motyvai <…>“.

Chartijos, kuri, remiantis ESS 6 straipsnio 1 dalimi, turi tokią pačią teisinę galią kaip ir Sutartys, 41 straipsnio 2 dalies c punkte nurodyta, kad teisė į gerą administravimą, be kita ko, apima „administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus“.

Pagal suformuotą jurisprudenciją SESV 296 straipsnyje ir Chartijos 41 straipsnio 2 dalies c punkte reikalaujamas motyvavimas turi būti pritaikytas prie nagrinėjamo akto pobūdžio ir jo priėmimo aplinkybių. Iš jo turi būti matomas aiškus ir nedviprasmiškas aktą priėmusios institucijos pagrindimas, kad suinteresuotasis asmuo galėtų susipažinti su nustatytos priemonės motyvais, o jurisdikciją turintis teismas – vykdyti kontrolę. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes (žr. 2016 m. balandžio 14 d. Sprendimo Ben Ali / Taryba, T‑200/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:216, 94 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

Nereikalaujama motyvuojant aktą tiksliai nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes vertinant, ar akto motyvai atitinka SESV 296 straipsnio ir Chartijos 41 straipsnio 2 dalies c punkto reikalavimus, reikia atsižvelgti ne tik į jo tekstą, bet ir į kontekstą bei visas atitinkamą sritį reglamentuojančias teisės normas. Taigi asmens nenaudai priimtas aktas yra pakankamai motyvuotas, jeigu jis priimtas suinteresuotajam asmeniui žinomomis aplinkybėmis, leidžiančiomis jam suprasti dėl jo nustatytos priemonės reikšmę. Be to, akto motyvų tikslumo laipsnis turi būti proporcingas faktinėms galimybėms ir techninėms ar su terminu susijusioms sąlygoms, kuriomis jis turi būti priimtas (žr. 2016 m. balandžio 14 d. Sprendimo Ben Ali / Taryba, T‑200/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:216, 95 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

Konkrečiai tariant, lėšų įšaldymo priemonės motyvai iš principo negali būti suformuluoti kaip bendri ir stereotipiniai. Atsižvelgiant į šio sprendimo 40 punkte nurodytas išlygas, tokioje priemonėje, atvirkščiai, reikia nurodyti specialias ir konkrečias priežastis, dėl kurių Taryba mano, kad atitinkami teisės aktai taikytini suinteresuotajam asmeniui (žr. 2016 m. balandžio 14 d. Sprendimo Ben Ali / Taryba, T‑200/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:216, 96 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

Galiausiai, reikia priminti, kad pareiga motyvuoti aktą yra esminis procedūrinis reikalavimas, kurį reikia atskirti nuo klausimo dėl motyvų pagrįstumo, susijusio su ginčijamo akto teisėtumu iš esmės. Iš tikrųjų akto motyvuojamojoje dalyje formaliai atskleidžiami motyvai, kuriais pagrįstas šis aktas. Jeigu šiuose motyvuose yra klaidų, jos lemia šio akto turinio neteisėtumą, bet ne jo motyvavimo trūkumą, nes motyvavimo gali pakakti net jei pateikiami klaidingi motyvai (žr. 2001 m. kovo 22 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑17/99, EU:C:2001:178, 35 punktą ir 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Taryba / Bamba, C‑417/11 P, EU:C:2012:718, 60 ir 61 punktus).

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad ginčijamais aktais iš dalies pakeisti (žr. šio sprendimo 17 punktą) ieškovo pavardės įtraukimo į sąrašą motyvai yra specialūs ir konkretūs, ir juose išdėstytos aplinkybės, sudarančios ieškovo pavardės palikimo sąraše pagrindą, t. y. aplinkybė, kad jo atžvilgiu Ukrainos valdžios institucijos pradėjo baudžiamąjį procesą dėl valstybės lėšų ar turto pasisavinimo.

Be to, ieškovui taikomos priemonės paliktos galioti jam žinomomis aplinkybėmis, kai keisdamasis su Taryba raštais jis sužinojo apie 2014 m. spalio 10 d. raštą, kuriuo pastaroji pagrindė jam taikomų priemonių palikimą galioti (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Taryba / Bamba, C‑417/11 P, EU:C:2012:718, 53 ir 54 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją, taip pat 2013 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba, T‑35/10 ir T‑7/11, EU:T:2013:397, 88 punktą). Šiame rašte nurodyta [konfidencialu]. Be to, minėtas kontekstas apima ir ieškovo keitimąsi su Taryba raštais, susijusiais su byla, kurioje buvo priimtas 2016 m. sausio 28 d. Sprendimas Azarov / Taryba (T‑331/14, EU:T:2016:49).

Atsižvelgiant į visa, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ginčijamuose aktuose teisiškai nurodyta pakankamai teisinių ir faktinių aplinkybių, kurios, tų aktų rengėjo nuomone, sudaro jų pagrindą.

Ieškovo argumentai negali paneigti šios išvados.

Pirma, kalbant apie tariamai stereotipinius įtraukimo motyvus, pažymėtina, kad, nors šiuose motyvuose nurodyti argumentai yra tokie patys kaip ir tie, kuriais remiantis ribojamosios priemonės nustatytos kitiems sąraše nurodytiems fiziniams asmenims, jais siekiama apibūdinti konkrečią ieškovo, dėl kurio taip pat kaip ir dėl kitų asmenų, anot Tarybos, pradėtas teismo procesas, susijęs su tyrimais dėl valstybės lėšų pasisavinimo Ukrainoje, situaciją (šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Ezz ir kt. / Taryba, T‑256/11, EU:T:2014:93, 115 punktą).

Antra, kalbant apie ginčijamuose ir 2014 m. kovo mėn. aktuose nurodytus skirtingus motyvus, konstatuotina, kad, kaip tai pabrėžė ir Taryba, ginčijamų aktų motyvų pakanka, todėl aplinkybė, kad kituose aktuose nurodyti šiek tiek skirtingi motyvai, negali būti pagrindas pripažinti ginčijamus aktus neteisėtais.

Trečia, kalbant apie ieškovo teiginį, kad ginčijamuose aktuose nurodyti motyvai gerokai skyrėsi nuo informacijos, pateiktos 2014 m. spalio 10 d. rašte, konstatuotina, kad šiame rašte daroma nuoroda į [konfidencialu]. Aplinkybė, kad šiame rašte taip pat daroma nuoroda į [konfidencialu], nesvarbi, atsižvelgiant į tariamą pareigos motyvuoti pažeidimą.

Galiausiai, kalbant apie ieškovo argumentus, susijusius su motyvų patikimumu, konstatuotina, kad jie susiję su motyvų pagrįstumu, todėl, remiantis šio sprendimo 42 punkte nurodyta jurisprudencija, bus nagrinėjami toliau aptariant ieškinio penktąjį pagrindą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškinio pirmąjį pagrindą reikia atmesti.

Šį ieškinio pagrindą sudaro keturios dalys, susijusios atitinkamai su nuosavybės teisės pažeidimu, teisės užsiimti ekonomine veikla pažeidimu, aptariamų ribojamųjų priemonių neproporcingumu ir teisės į gynybą pažeidimu.

Pirma reikia išnagrinėti ketvirtą dalį, susijusią su teisės į gynybą pažeidimu, paskui reikia iš eilės nagrinėti dalis, susijusias su nuosavybės teisės pažeidimu, teisės užsiimti ekonomine veikla pažeidimu ir aptariamų ribojamųjų priemonių neproporcingumu.

Ieškovas nurodo, kad Taryba nustatė ieškovui taikomas ribojamąsias priemones neturėdama įrodymų dėl aplinkybių, nurodytų motyvų pareiškime siekiant pagrįsti jo pavardės palikimą sąraše. Anot jo, turi būti pripažįstama, kad įgaliojimais piktnaudžiaujama net tada, kai siekiama teisėto tikslo, tačiau akto rezultatas nepadeda to tikslo pasiekti. Įšaldžius turtą nebūtų galima pasiekti tikslo remti teisinę valstybę ir pagarbą žmogaus teisėms Ukrainoje nei apskritai, nei konkrečiai, kiek tai būtų susiję su ieškovu, nes ginčijamų aktų priėmimo dieną jis nebevykdė politinių pareigų. Be to, net praėjus keliems mėnesiams po minėtų priemonių nustatymo, Ukrainos valdžios institucijos nepateikė įrodymų, pateisinančių ieškovo pavardės įtraukimą į sąrašą. Galiausiai, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, aptariamos priemonės nepadėtų Ukrainos valdžios institucijoms sugrąžinti iššvaistytų valstybės lėšų.

Taryba ginčija ieškovo argumentus.

Pirmiausia reikia priminti, kad pagal suformuluotą jurisprudenciją, teisės aktas tik tada laikomas priimtu piktnaudžiaujant įgaliojimais, jei, remiantis objektyviais, reikšmingais ir suderinamais duomenimis, paaiškėja, kad jis buvo priimtas tik ar bent jau iš esmės siekiant kitų tikslų, nei nurodyti, arba siekiant išvengti numatytos konkrečiomis aplinkybėmis taikytinos procedūros (žr. 2009 m. spalio 14 d. Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba 50 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

Nagrinėjamu atveju reikia priminti, kad, siekiant remti teisinę valstybę Ukrainoje 2014 m. kovo mėn. aktuose, tiek pirminės redakcijos, tiek iš dalies pakeistuose 2015 m. sausio mėn. ir ginčijamais aktais, ribojamosios priemonės buvo numatytos asmenims, pripažintiems atsakingais už Ukrainos valstybės lėšų pasisavinimą.

Taigi, kaip jau buvo nurodyta šio sprendimo 83 punkte, reikia konstatuoti, kad, pirma, Sprendimu 2014/119 siekiamas tikslas atitinka vieną iš tikslų, įtvirtintų ESS 21 straipsnio 2 dalies b punkte, kuriame numatyta, kad Sąjunga nustato ir įgyvendina bendrą politiką ir veiksmus bei siekia aukšto lygio bendradarbiavimo visose tarptautinių santykių srityse, kad įtvirtintų ir remtų demokratiją, teisinę valstybę, žmogaus teises ir tarptautinės teisės principus, ir, antra, toks tikslas gali būti pasiektas ginčijamomis priemonėmis.

Konkrečiai kalbant, tokį tikslą galima pasiekti įšaldant lėšas, kai ši priemonė, kaip šiuo atveju, taikoma tik pripažintiems atsakingais už Ukrainos valstybės lėšų pasisavinimą asmenims ir su jais susijusiems asmenims, t. y. asmenims, kurių veiksmai, kaip įtariama, galėjo kelti grėsmę valdžios institucijų ir su jomis susijusių įstaigų tinkamai veiklai (šiuo klausimu žr. 2013 m. gegužės 28 d. Sprendimo Trabelsi ir kt. / Taryba, T‑187/11, EU:T:2013:273, 92 punktą, 2013 m. gegužės 28 d. Sprendimo Chiboub / Taryba, T‑188/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:274, 53 punktą ir 2014 m. balandžio 2 d. Sprendimo Ben Ali / Taryba, T‑133/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:176, 70 punktą).

Be kita ko, ieškovas neįrodė, kad priimdama ginčijamus aktus ar 2014 m. kovo mėn. aktus, iš dalies pakeistus 2015 m. sausio mėn. aktais, Taryba iš principo siekė kito tikslo, nei įtvirtinti ir remti teisinę valstybę Ukrainoje.

Iš tikrųjų, pirma, reikia, kaip ir Tarybai, konstatuoti, kad tariamas konkrečių įrodymų, pateisinančių ieškovo pavardės palikimą sąraše, nebuvimas nereikšmingas, nes klausimas, ar ribojamosios priemonės pagrįstos pakankamai svariomis faktinėmis aplinkybėmis, neturi jokios reikšmės klausimui, ar Taryba veikė vadovaudamasi kitais, nei nurodyta, tikslais ir ar ji pabandė išvengti numatytos ribojamųjų priemonių priėmimo procedūros.

Antra, kalbant apie argumentą, pagal kurį ginčijamais aktais siekiamas tikslas, būtent įtvirtinti ir remti teisinę valstybę Ukrainoje, negali būti pasiektas, kiek tai susiję su ieškovu, nes jis nebevykdo politinių funkcijų šioje šalyje, reikia priminti, kad minėtas tikslas taip pat apima aplinkybę padėti Ukrainos valdžios institucijoms susigrąžinti pasisavintas valstybės lėšas, o ginčijamais aktais prisidedama prie šio tikslo siekimo (žr. šio sprendimo 86 punktą), neatsižvelgiant į tai, ar ieškovas dar tebevykdo politines funkcijas Ukrainos vyriausybėje.

Todėl ieškinio trečiąjį pagrindą reikia atmesti.

Ieškovas teigia, kad ginčijamais aktais keliais aspektais pažeistas gero administravimo principas, įtvirtintas Chartijos 41 straipsnyje. Jo teigimu, šis principas apima pirmiausia teisę būti išklausytam, o tai reiškia suinteresuotojo asmens teisę būti informuotam apie pradėtą procedūrą ir jos tikslą, taip pat galimybę pateikti pastabas dėl faktinių ir teisinių aplinkybių. Anot jo, tai reiškia, kad kompetentinga institucija turėtų atsižvelgti į šias pastabas priimdama savo sprendimą, o bet kokios šios taisyklės išimtys aiškintinos siaurai. Jo nuomone, teisė būti išklausytam taip pat apima teisę, kad su juo būtų elgiamasi nešališkai, dėl to Tarybai būtų užkirstas kelias nustatyti ribojamąsias priemones remiantis vienašališkai surinktais duomenimis.

Be to, anot ieškovo, nagrinėjamu atveju buvo pažeista teisė į teisingą elgesį, kuri, jo nuomone, išplaukia iš gero administravimo principo, nes motyvas, nurodytas siekiant pateisinti jo pavardės palikimą sąraše, nebuvo pagrįstas aplinkybėmis. Vadinasi, procedūra nebuvo nešališka, nes Taryba, neatlikusi tyrimų, į bylos medžiagą įtraukė iš trečiosios valstybės gautus raštus.

Galiausiai, ieškovas teigia, kad, vadovaujantis gero administravimo principu, reikalaujama aplinkybes ištirti rimtai ir kruopščiai, o nagrinėjamu atveju tai nebuvo atlikta. Aplinkybė, kad Taryba nepatikrino faktų ir Ukrainos teisės, pirmiausia atsižvelgiant į ieškovo nurodytas aplinkybes, jo teigimu, rodo, be kita ko, jos šališkumą, taip pat neteisingą elgesį su ieškovu.

Taryba ginčija ieškovo argumentus.

Reikia pažymėti, kad nagrinėjamu atveju ieškovas remiasi gero administravimo principo pažeidimu, darydamas nuorodą į keletą teisių, kaip antai į teisę būti išklausytam, apimančią teisę būti informuotam apie procedūros pradžią ir dalyką, taip pat pateikti pastabas apie faktines ir teisines aplinkybes, ir į tam tikras pareigas, kaip antai administracijos pareigą nurodyti aktų motyvus, rūpestingai nustatyti faktus ir nešališkumo ir teisingo elgesio pareigą.

Tačiau tariamu didžiosios dalies šių teisių pažeidimu ieškovas jau rėmėsi ieškinio pirmajame ir antrajame pagrinduose. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas nepateikia specifinių argumentų, šių kaltinimų nereikia iš naujo nagrinėti šiame ieškinio pagrinde.

Konkrečiau kalbant apie kaltinimą tariamai pažeidus nešališkumo ir teisingo elgesio pareigą, kiek ieškovas šį kaltinimą pagrindžia teiginiu, kad ribojamąsias priemones pagrindžiantis motyvas „neparemtas reikalingais faktais“, reikia patikslinti, kad jis iš esmės bus nagrinėjamas aptariant ieškinio penktąjį pagrindą. Kadangi ieškovas šį kaltinimą pagrindžia aplinkybe, kad Taryba, „neatlikusi tyrimų, į bylos medžiagą įtraukė iš trečiosios valstybės gautus raštus“, reikia priminti, kad ginčijamų aktų priėmimo metu Taryba turėjo 2014 m. spalio 10 d. raštą ir ieškovo pastabas, ir kad sprendimą palikti ieškovo pavardę sąraše ji priėmė į juos atsižvelgusi. Vadinasi, Taryba nepadarė klaidos, kai tuo pasirėmusi priėmė sprendimą palikti ieškovo pavardę sąraše. Be to, iš jurisprudencijos matyti, kad Taryba, papildomai siekdama tikslesnės informacijos, nėra įpareigota nuosekliai atlikti savo tyrimus arba tikrinimus, kai priimdama iš trečiosios šalies kilusiems asmenims, dėl kurių jose vyksta teismo procesai, taikomas ribojamąsias priemones, remiasi tos trečiosios šalies valdžios institucijų nurodytomis aplinkybėmis (šiuo klausimu žr. 2016 m. balandžio 14 d. Sprendimo Ben Ali / Taryba, T‑200/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:216, 175 punktą).

Galiausiai, kalbant apie tariamą pareigos rūpestingai išsiaiškinti faktus pažeidimą, reikia pažymėti, kad ieškovas neįrodė savo argumentų. Kiek šį kaltinimą reikia suprasti kaip priekaištą Tarybai, kad ši neatliko išsamesnių tyrimų, o tik rėmėsi 2014 m. spalio 10 d. raštu, jis susijęs su ieškinio penktuoju pagrindu, pagrįstu akivaizdžia vertinimo klaida, taigi bus nagrinėjamas aptariant šį pagrindą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškinio ketvirtąjį pagrindą reikia atmesti.

Ieškovas teigia, kad Taryba padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai, pasirėmusi 2014 m. spalio 10 d. raštu, nusprendė pratęsti aptariamų ribojamųjų priemonių galiojimą, nes šis raštas buvo tik nepavykęs bandymas naudojantis visais dokumentais sufabrikuoti jam kaltinimą padarius nusikaltimą.

Jo teigimu, ginčijamuose aktuose nurodyti tik neaiškūs ir trumpi motyvai. Taryba, užuot rėmusis tik sąraše nurodytais motyvų pareiškimais, turėjo papildomai pateikti konkretesnės informacijos.

Be to, ieškovas nurodo kelias aplinkybes, kuriomis siekia įrodyti, kad jis negalėjo pasisavinti valstybės lėšų iš Ukrainos valstybės biudžeto [konfidencialu].

Pirma, vadinasi, sprendimas [konfidencialu] buvo teisėtas. Antra, ieškovas, kaip Ministras Pirmininkas, neturėjo įgaliojimų įvykdyti nusikaltimą, kurio padarymu jį įtaria Ukrainos valdžios institucijos. Bet kuriuo atveju iš įsiteisėjusio nepriklausomo Ukrainos teismo nuosprendžio matyti, kad buvo teisėta valstybės lėšas panaudoti [konfidencialu]. Trečia, Kijevo apygardos administracinis teismas anksčiau sprendime buvo konstatavęs, kad [konfidencialu]. Vadinasi, nebuvo pasisavinta jokių valstybės išteklių. Be to, jo teigimu, biudžeto lėšų naudojimą pagal jų paskirtį patvirtino pačios susijusios įmonės. Ketvirta, slaptų susitarimų sudaryta nebuvo. Penkta, Taryba nesilaikė pareigos rūpestingai patikrinti, ar pagal susijusius Ukrainos teisės aktus užtikrinama jo teisės į gynybą apsauga ir teisė į veiksmingą teisminę gynybą ir ar jo pavardė į sąrašą įtraukta remiantis pakankamai svariomis faktinėmis aplinkybėmis.

Dublike ieškovas pirmiausia nurodė, kad net jeigu [konfidencialu] – nors, beje, Taryba neturi to įrodymų – būtų buvęs atliktas, to neužtektų, kad būtų įvykdyti reikalavimai rimtai ištirti faktus. Be kita ko, užsiminusi apie galimybę ieškovui per baudžiamąjį procesą Ukrainoje ginčyti įtarimų jam teisingumą, Taryba paneigė galimybę taikyti nekaltumo prezumpcijos principą, įtvirtintą Chartijos 48 straipsnyje.

Be to, ieškovas tvirtina, kad, nors nuo proceso pradžios praėjo ilgas laikotarpis, Ukrainos valdžios institucijos vis dar nepateikė nusikaltimo, dėl kurio jam pareikštas įtarimas, įrodymų.

Toliau ieškovas teigia, kad Ukrainoje jis negalėjo pateikti savo pastabų, kaip tai patvirtina daugybė prieduose pateiktų teismų sprendimų.

Galiausiai jis patikslina, pirma, kad, priešingai, nei teigia Taryba, nesvarbu, jog teismo sprendimas priimtas administraciniame, o ne baudžiamajame procese, nes šie sprendimai reiškia, kad juose pateiktas teisinis atsakymas į pradinius baudžiamajame procese kylančius klausimus, ir, antra, pagal Ukrainos teisę antrosios instancijos teismo sprendimai įgyja įsiteisėjusio teismo sprendimo galią.

Taryba ginčija ieškovo argumentus.

Pirmiausia pažymėtina, kad nuo 2015 m. kovo 7 d. ieškovui taikomos naujos ribojamosios priemonės, nustatytos ginčijamais aktais remiantis įtraukimo į sąrašą kriterijumi, kuris numatytas Sprendimo 2014/119 1 straipsnio 1 dalyje ir patikslintas Sprendimu 2015/143 (žr. šio sprendimo 12 punktą). Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Sprendimas 2015/364 – savarankiškas sprendimas, kurį priėmė Taryba, atlikusi Sprendimo 2014/119 5 straipsnio trečioje pastraipoje numatytą periodinę peržiūrą.

Taip pat reikia priminti, kad, pirma, pagal šį kriterijų nustatyta, kad ribojamosios priemonės taikomos asmenims, „pripažint[iems] atsakingais“ už valstybės lėšų pasisavinimą – tai apima ir asmenį, „kurio atžvilgiu atliekamas tyrimas Ukrainoje“ dėl Ukrainos valstybės lėšų pasisavinimo, ir, antra, jį reikia aiškinti taip, kad jis taikomas ne apskritai bet kokiems valstybės lėšų pasisavinimo veiksmams, o tik tiems, kurie gali sutrukdyti laikytis teisinės valstybės principo Ukrainoje (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Klyuyev / Taryba, T‑340/14, EU:T:2016:496, 91 punktą).

Ginčijamais aktais ieškovo pavardė sąraše palikta motyvuojant tuo, kad jis buvo „[a]smuo, kurio atžvilgiu Ukrainos valdžios institucijos vykdo baudžiamąjį procesą dėl viešųjų lėšų ar turto pasisavinimo“ (žr. šio sprendimo 17 punktą).

Tuo remiantis reikia patikrinti, ar Taryba ginčijamus aktus, kuriais nuspręsta palikti ieškovo pavardę sąraše, priėmė nešališkai ir teisingai, atsižvelgusi į turimų įrodymų, sprendimą palikti sąraše pagrindžiančio motyvo ir minėto įtraukimo į sąrašą kriterijaus vertinimą.

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, nors Taryba turi didelę diskreciją vertinti bendruosius kriterijus, į kuriuos reikia atsižvelgti siekiant taikyti ribojamąsias priemones, remiantis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje garantuojama veiksminga teismine kontrole reikalaujama, kad atlikdamas motyvų, kuriais pagrįstas sprendimas įtraukti konkretaus asmens pavardę į asmenų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąrašą arba palikti ją šiame sąraše, teisėtumo kontrolę Sąjungos teismas įsitikintų, kad šis sprendimas, kuris konkrečiai susijęs su šiuo asmeniu, būtų pagrįstas pakankamai svariomis faktinėmis aplinkybėmis. Tai reiškia, kad turi būti tikrinami dėstant motyvus, kuriais pagrįstas šis sprendimas, nurodyti faktai, todėl teisminė kontrolė yra ne apribota nurodytų motyvų abstrakčios tikimybės vertinimu, bet susijusi su klausimu, ar šie motyvai arba bent vienas iš jų, vertinamas kaip pakankamas pats savaime paremti šį sprendimą, yra pakankamai konkrečiai ir aiškiai įrodyti (žr. 2015 m. balandžio 21 d. Sprendimo Anbouba / Taryba, C‑605/13 P, EU:C:2015:248, 41 ir 45 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

Taip pat pagal jurisprudenciją dėl sprendimų palikti asmens pavardę ar pavadinimą įtrauktą į asmenų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąrašą, jeigu atitinkamas asmuo ar subjektas pateikia pastabas dėl motyvų santraukos, kompetentinga Sąjungos institucija privalo atidžiai ir nešališkai išnagrinėti nurodytų motyvų pagrįstumą, atsižvelgdama į šias pastabas ir galimus kartu su jomis pateiktus kaltę paneigiančius įrodymus (žr. 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Kadi, C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 114 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2015 m. balandžio 30 d. Sprendimo Al‑Chihabi / Taryba, T‑593/11, EU:T:2015:249, 51 punktą).

Iš jurisprudencijos taip pat matyti, kad vertinant įrodymų, kurių iš Tarybos gali būti pareikalauta pateikti, pobūdį, būdą ir apimtį, reikia atsižvelgti į ribojamųjų priemonių pobūdį ir specifinę taikymo sritį bei jų tikslą (žr. 2016 m. birželio 30 d. Sprendimo Al Matri / Taryba, T‑545/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:376, 59 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

Kaip matyti iš Sprendimo 2014/119 1 ir 2 konstatuojamųjų dalių, jis priimtas bendrame Sąjungos politikos remti Ukrainos valdžios institucijas, siekiant, kad stabilizuotųsi Ukrainos politinė padėtis, kontekste. Taigi juo siekiama BUSP tikslų, konkrečiai nustatytų ESS 21 straipsnio 2 dalies b punkte, pagal kurį Sąjunga įgyvendina tarptautinį bendradarbiavimą siekdama įtvirtinti ir remti demokratiją, teisinę valstybę, žmogaus teises ir tarptautinės teisės principus (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2016 m. birželio 30 d. Sprendimo Al Matri / Taryba, T‑545/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:376, 60 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

Šiame kontekste aptariamomis ribojamosiomis priemonėmis numatytas būtent asmenų, „pripažintų atsakingais už Ukrainos valstybės lėšų pasisavinimą, lėšų ir ekonominių išteklių įšaldym[as]“. Iš tikrųjų parama susigrąžinant šias lėšas leidžia įtvirtinti ir remti teisinę valstybę Ukrainoje.

Darytina išvada, kad aptariamomis ribojamosiomis priemonėmis siekiama ne nubausti už nurodytų asmenų nusikalstamus veiksmus ar taikant tokius suvaržymus atgrasyti nuo tokių veiksmų. Šiomis priemonėmis vien siekiama padėti Ukrainos valdžios institucijoms konstatuoti valstybės lėšų pasisavinimą ir užtikrinti galimybę šioms institucijoms lengviau susigrąžinti pajamas iš tokio pasisavinimo. Vadinasi, pagal savo pobūdį tai yra apsaugos priemonės (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2016 m. birželio 30 d. Sprendimo Al Matri / Taryba, T‑545/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:376, 62 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

Taigi aptariamos ribojamosios priemonės, Tarybos priimtos remiantis jai ESS 21 ir 29 straipsniais suteiktais įgaliojimais, nėra baudžiamojo pobūdžio. Vadinasi, jų negalima prilyginti baudžiamojoje byloje laikantis baudžiamojo proceso garantijų priimtam valstybės narės nacionalinės teisminės institucijos sprendimui apriboti nuosavybės teises į turtą. Todėl reikalavimai, keliami Tarybai įrodinėjant asmens pavardės įtraukimo į asmenų, kurių turtas įšaldomas, sąrašą pagrįstumą, negali būti visiškai tokie patys kaip nacionalinei teisminei institucijai minėtu atveju keliami reikalavimai (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2016 m. birželio 30 d. Sprendimo Al Matri / Taryba, T‑545/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:376, 64 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

Taip pat reikia priminti, kad Taryba, papildomai siekdama tikslesnės informacijos, neprivalo nuosekliai atlikti savo tyrimų arba tikrinimų, kai priimdama iš trečiosios šalies kilusiems asmenims, dėl kurių joje vyksta teismo procesai, taikomas ribojamąsias priemones remiasi tos trečiosios šalies valdžios institucijų nurodytomis aplinkybėmis (2016 m. birželio 30 d. Sprendimo Al Matri / Taryba, T‑545/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:376, 57 punktas).

Nagrinėjamu atveju Tarybai svarbu patikrinti, pirma, ar dokumentai [konfidencialu], kuriais ji siekia remtis, leidžia nustatyti, kad, kaip nurodyta ieškovo pavardės įtraukimo į aptariamą sąrašą motyvų pareiškime, nurodytame šio sprendimo 134 punkte, jis yra asmuo, kurio atžvilgiu Ukrainos valdžios institucijos vykdo baudžiamąjį procesą dėl veikų, galinčių būti pripažintomis valstybės lėšų pasisavinimu, ir, antra, ar dėl šio proceso ieškovo veiksmai gali būti kvalifikuojami pagal nurodytą reikšmingą kriterijų (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2016 m. birželio 30 d. Sprendimo Al Matri / Taryba, T‑545/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:376, 65 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

Beje, vykstant ginčijamų aktų reglamentuojamam bendradarbiavimui (žr. šio sprendimo 139 punktą), Tarybai iš principo nepriklauso pačiai nagrinėti ir vertinti aplinkybių, kuriomis remdamosi Ukrainos valdžios institucijos ieškovo atžvilgiu vykdo baudžiamąjį procesą dėl veikų, kvalifikuotinų kaip valstybės lėšų pasisavinimas. Iš tiesų, kaip išdėstyta šio sprendimo 141 punkte, priimdama ginčijamus aktus Taryba siekia ne pati nubausti už Ukrainos valdžios institucijų tiriamą valstybės lėšų pasisavinimą, bet užtikrinti galimybę šioms valdžios institucijoms pripažinti, kad minėtas lėšų pasisavinimas buvo įvykdytas, ir susigrąžinti dėl to gautas pajamas. Taigi šios valdžios institucijos, vykdydamos minėtą baudžiamąjį procesą, turi patikrinti aplinkybes, kuriomis remiasi, ir prireikus nustatyti dėl jų kylančias pasekmes, susijusias su šio proceso užbaigimu (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2016 m. birželio 30 d. Sprendimo Al Matri / Taryba, T‑545/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:376, 66 punktą).

Tokį aiškinimą patvirtina jurisprudencija, iš kurios matyti, kad Taryba įpareigota patikrinti ne ieškovo atžvilgiu vykdomo tyrimo pagrįstumą, o tik sprendimo įšaldyti lėšas atsižvelgiant į šiuos tyrimus pagrįstumą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2015 m. kovo 5 d. Sprendimo Ezz ir kt. / Taryba, C‑220/14 P, EU:C:2015:147, 77 punktą).

Žinoma, Taryba negali bet kokiomis aplinkybėmis patvirtinti Ukrainos valdžios institucijų sprendimų [konfidencialu]. Toks elgesys neatitiktų nei gero administravimo principo, nei apskritai Sąjungos institucijų pareigos taikant Sąjungos teisę užtikrinti pagrindines teises pagal ESS 6 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą, kartu taikomą su Chartijos 51 straipsnio 1 dalimi (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2016 m. birželio 30 d. Sprendimo Al Matri / Taryba, T‑545/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:376, 67 punktą).

Vis dėlto Taryba, atsižvelgusi į bylos aplinkybes, turi įvertinti būtinybę atlikti papildomus tyrimus, konkrečiai kalbant, būtinybę kreiptis į Ukrainos valdžios institucijas su prašymu pateikti papildomų įrodymų, jei paaiškėja, kad anksčiau pateiktų nepakanka arba jie nesusiję. Iš tikrųjų negalima atmesti galimybės, kad Tarybai žinomos aplinkybės, apie kurias jai pranešė pačios Ukrainos valdžios institucijos arba apie kurias ji sužinojo kitu būdu, neleistų šiai institucijai abejoti šių institucijų pateiktų įrodymų pakankamumu. Beje, kalbant apie asmenims, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, suteiktiną teisę pateikti pastabas dėl motyvų, kuriais remdamasi Taryba nori palikti jų pavardes įtrauktas į aptariamą sąrašą, reikia pasakyti, kad šie asmenys gali nurodyti tokias aplinkybes, kurios galbūt net paneigtų jų kaltę; dėl jų Tarybai reikėtų atlikti papildomus patikrinimus. Konkrečiai kalbant, nors Taryba neturi pakeisti Ukrainos teisminių institucijų baudžiamojo proceso [konfidencialu] pagrįstumo vertinimo savo vertinimu, negalima atmesti to, kad, atsižvelgus būtent į ieškovo pastabas, šiai institucijai gali tekti kreiptis į Ukrainos valdžios institucijas su prašymu paaiškinti aplinkybes, kurių pagrindu buvo pradėtas procesas (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2016 m. birželio 30 d. Sprendimo Al Matri / Taryba, T‑545/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:376, 68 punktą).

Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad Taryba ribojamųjų priemonių taikymą ieškovui iš esmės grindžia 2014 m. spalio 10 d. raštu [konfidencialu]. Šiame rašte taip pat nurodyta [konfidencialu]. Šiai bylai reikšminga tik viena iš dviejų bylų, pažymėta numeriu [konfidencialu], nes ji susijusi su valstybės lėšų pasisavinimu, o tai atitinka motyvą, pateisinantį ieškovo pavardės palikimą ginčijamuose aktuose. Šioje byloje, be kita ko, Ukrainos valdžios institucijos nurodė, kad šis procesas vyksta dėl veikų, kurios teisiškai kvalifikuotinos kaip lėšų pasisavinimas [konfidencialu]. Iš minėto rašto matyti, kad tvirtinama, jog ieškovas pasisavino lėšas [konfidencialu].

Darytina išvada, kad sprendimas toliau taikyti ribojamąsias priemones ieškovui buvo pagrįstas įrodymais, kuriais remdamasi Taryba galėjo vienareikšmiškai konstatuoti, jog Ukrainos teisminėse institucijose ieškovui iškelta byla dėl nusikaltimo, kvalifikuotino kaip valstybės lėšų pasisavinimas.

Iš tikrųjų reikia pažymėti, kad 2014 m. spalio 10 d. rašte patvirtinama, kad [konfidencialu], todėl nelieka abejonių dėl ieškovo veiksmų, tuo labiau kad nusikaltimą apibūdinančios faktinės aplinkybės išdėstytos nuosekliai, logiškai ir Ukrainos valdžios institucijų teisiškai kvalifikuotos kaip valstybės lėšų pasisavinimas, o tai atitinka minėtą reikšmingą kriterijų.

Be to, šie Tarybai pateikti įrodymai nurodyti [konfidencialu] (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Klyuyev / Taryba, T‑340/14, EU:T:2016:496, 41 ir 93 punktus). Šiuo klausimu negalima priekaištauti Tarybai, kad informaciją [konfidencialu] ji laikė teisinga ir pagrįsta.

Be to, konstatuotina, kad laiške nurodoma, jog ieškovas įtariamas padaręs tam tikrų ekonominio pobūdžio nusikaltimų [konfidencialu].

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad aptariamomis ribojamosiomis priemonėmis prisidedama prie Ukrainos valdžios institucijų pastangų susigrąžinti pasisavintas valstybės lėšas ir taip joms padedama; tai daroma siekiant tikslo stiprinti teisinę valstybę, kaip nurodyta šio sprendimo 140 ir 141 punktuose.

Galiausiai, pirma, dar reikia pažymėti, kad persekiojimas už ekonominius nusikaltimus, kaip antai valstybės lėšų pasisavinimą, yra svarbi kovos su korupcija priemonė, o kova su korupcija, kalbant apie Sąjungos išorės veiksmus, yra principas, kurį aprėpia teisinės valstybės sąvoka. Antra, reikia pažymėti, kad nusikaltimai, kuriais kaltinamas ieškovas, vertintini atsižvelgiant į platesnį kontekstą, t. y. į tai, kad nemaža dalis buvusios Ukrainos valdžios atstovų įtariami padarę sunkius valstybės lėšų valdymo nusikaltimus, kurie kelia didelę grėsmę instituciniams ir teisiniams šalies pagrindams ir, be kita ko, pažeidžia teisėtumo, savavališko naudojimosi vykdomosios valdžios galiomis draudimo, veiksmingos teisminės kontrolės ir lygybės prieš įstatymą principus (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Klyuyev / Taryba, T‑340/14, EU:T:2016:496, 117 punktą). Darytina išvada, kad vertinant apskritai ir atsižvelgiant į ieškovo pareigas buvusioje Ukrainos valdžioje, aptariamos ribojamosios priemonės padeda veiksmingai persekioti už nusikaltimus, susijusius su valstybės lėšų pasisavinimu, kuriais padaryta žala Ukrainos institucijoms, ir leidžia Ukrainos institucijoms lengviau pasiekti, kad būtų grąžintos tokios pasisavintos lėšos. Tai leidžia teismams, jeigu baudžiamasis persekiojimas pasirodo esąs pagrįstas, lengviau nubausti už korupcinius veiksmus, kuriuos tariamai įvykdė buvusios valdžios atstovai, ir taip padeda remti teisinę valstybę toje šalyje (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Klyuyev / Taryba, T‑340/14, EU:T:2016:496, 118 punktą).

Taigi Taryba nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai priėmė ginčijamus aktus, kiek jie susiję su ieškovu.

Šios išvados negali paneigti kiti ieškovo argumentai.

Pirma, reikia atmesti ieškovo argumentą, kad dėl jo Ukrainoje pradėtas tyrimas negali baigtis sprendimu, kuriame būtų pripažinta, kad jis padarė kokį nors nusikaltimą, atsižvelgiant į [konfidencialu], taip pat Ukrainos šią sritį reglamentuojančių įstatymų nuostatas ir jo turėtus ribotus įgaliojimus priimti sprendimus.

Iš tikrųjų, ieškovas neginčija 2014 m. spalio 10 d. rašto tikrumo. Taigi, turi būti pripažinta, kad Taryba pateikė ieškovo atžvilgiu Ukrainoje vykdomo baudžiamojo proceso įrodymą. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad vienintelėmis ieškovo Tarybai iki ginčijamų aktų priėmimo nurodytomis aplinkybėmis iš esmės buvo siekiama tik ginčyti tyrimo pagrįstumą ir jos buvo susijusios su Ministrui Pirmininkui pagal Ukrainos teisės sistemą suteiktais įgaliojimais ir Ukrainos biudžetą reglamentuojančiomis nuostatomis. Remiantis šiomis aplinkybėmis nebuvo galima ginčyti dėl tyrimo priimto sprendimo įšaldyti lėšas pagrįstumo.

Bet kuriuo atveju ieškovo argumentai, susiję su jam pareikštų kaltinimų teisingumo neigimu, kuriais siekiama ginčyti Ukrainoje jam inkriminuojamo nusikaltimo požymius, nereikšmingi, nes, kaip matyti iš šio sprendimo 141, 143, 145 ir 146 punktuose nurodytos jurisprudencijos, iš principo Tarybai nereikėjo nagrinėti ir vertinti aplinkybių, kuriomis remdamosi Ukrainos valdžios institucijos vykdo nusikalstamų veikų tyrimą dėl ieškovo, tikslumo ir reikšmės; būtent šioms institucijoms tiriant nusikalstamas veikas reikia patikrinti aplinkybes, kuriomis jos remiasi, ir prireikus nustatyti dėl jų kylančias pasekmes, susijusias su šio tyrimo rezultatais (žr. 2016 m. balandžio 14 d. Sprendimo Ben Ali / Taryba, T‑200/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:216, 158 punktą).

Antra, kalbant apie Ukrainos administracinių teismų sprendimus, kurie, ieškovo teigimu, iš esmės įrodo, kad veikos, dėl kurių pradėtas tyrimas jo atžvilgiu, nepripažintinos valstybės lėšų pasisavinimu, reikia pažymėti, kad neatsižvelgiant į tai, ar jie reikšmingi nagrinėjamai bylai, ieškovas neįrodė, kad Taryba apie juos žinojo iki ginčijamų aktų priėmimo. Darytina išvada, kad jai negalima priekaištauti, kad ji padarė akivaizdžią šio klausimo vertinimo klaidą.

Be to, reikia priminti, kad sprendimas dėl turto įšaldymo turi būti įvertintas remiantis informacija, kurią Taryba galėjo turėti sprendimo priėmimo metu (žr. 2013 m. gegužės 28 d. Sprendimo Trabelsi ir kt. / Taryba, T‑187/11, EU:T:2013:273, 115 punktą). Iš tiesų pagal suformuluotą jurisprudenciją Sąjungos teisės akto teisėtumas vertinamas atsižvelgiant į jo priėmimo metu buvusias faktines ir teisines aplinkybes (žr. 2012 m. spalio 26 d. Sprendimo Oil Turbo Compressor / Taryba, T‑63/12, EU:T:2012:579, 19 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

Trečia, kalbant apie tariamą nekaltumo prezumpcijos principo, kuris Sąjungos teisės sistemoje įtvirtintas Chartijos 48 straipsnio 1 dalyje, pažeidimą, reikia, kaip ir Tarybai, konstatuoti, kad ginčijamuose aktuose visiškai neteigiama, kad ieškovas buvo pripažintas kaltu dėl veikų, kurios baudžiamos pagal Ukrainos baudžiamąją teisę arba pagal Sąjungos valstybės narės teisę, padarymo, ir nepateikiama išankstinio kompetentingų Ukrainos valdžios institucijų ir teismų faktų vertinimo. Be to, priimdama šiuos aktus Taryba nesuformavo viešosios nuomonės, kad ieškovas kaltas. Iš tikrųjų minėtuose aktuose ji tik konstatavo, kad Ukrainoje pradėtas ieškovo baudžiamasis persekiojimas dėl valstybės lėšų pasisavinimo (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Ezz ir kt. / Taryba, T‑256/11, EU:T:2014:93 82–84 punktus).

Ketvirta, kalbant apie 2014 m. spalio 10 d. rašto nepatikimumą, reikia pažymėti, kad, pirma, Ukraina nuo 1995 m. yra Europos Tarybos narė ir ratifikavo EŽTK, ir, antra, naująją Ukrainos valdžią legitimia pripažino Sąjunga ir tarptautinė bendrija. Todėl Taryba nepadarė klaidos, kai rėmėsi įrodymais [konfidencialu] ir kai neginčijo Ukrainos valdžios ir teismų sistemos teisėtumo ir legitimumo. Bet kuriuo atveju tiek, kiek nagrinėdamas ieškovo argumentus Bendrasis Teismas turėtų priimti sprendimą dėl Ukrainos valdžios pasikeitimo pagrįstumo, reikia konstatuoti, kad toks nagrinėjimas nepatenka į Bendrojo Teismo atliekamos aktų, sudarančių šios bylos dalyką, kontrolės sritį (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2013 m. balandžio 25 d. Sprendimo Gbagbo / Taryba, T‑119/11, EU:T:2013:216, 75 punktą).

Penkta, kalbant apie teiginius, kad aktuose tariamai nurodyta nepakankamai motyvų, reikia remtis nagrinėjant pirmąjį ieškinio pagrindą, pagrįstą pareigos nurodyti motyvus pažeidimu, atliktu įvertinimu.

Galiausiai, Bendrajam Teismui pateiktuose savo raštuose ir per posėdį ieškovas, remdamasis, pirma, 2014 m. spalio 16 d. Sprendimu LTTE / Taryba (T‑208/11 ir T‑508/11, dėl kurio pateiktas apeliacinis skundas Teisingumo Teismui, EU:T:2014:885) ir, antra, generalinės advokatės E. Sharpston išvada byloje Taryba / LTTE (C‑599/14 P, EU:C:2016:723), nurodė, kad prieš remdamasi trečiosios valstybės institucijos sprendimu Taryba privalo kruopščiai patikrinti, ar reikšminguose šios valstybės teisės aktuose užtikrinama teisė į gynybą ir teisė į veiksmingą teisminę gynybą, prilygstančios Sąjungoje užtikrinamoms teisėms. Ieškovo teigimu, niekuo remiantis negalima teigti, kad Ukrainoje garantuojamų pagrindinių teisių apsaugos lygis prilysta tokiam lygiui Sąjungoje. Todėl Taryba privalo patikrinti, ar tokia apsauga garantuojama pagal Ukrainos teisės sistemą.

Šis argumentas paremtas klaidingomis prielaidomis. Iš tikrųjų byloje, kurioje buvo priimtas 2014 m. spalio 16 d. Sprendimas LTTE / Taryba (T‑208/11 ir T‑508/11, EU:T:2014:885), Bendrojo Teismo padaryta išvada netaikytina nagrinėjamu atveju.

Konkrečiai kalbant, toje byloje 2001 m. gruodžio 27 d. Tarybos bendrojoje pozicijoje 2001/931/BUSP dėl konkrečių priemonių taikymo kovojant su terorizmu (OL L 344, 2001, p. 93; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 18 sk., 1 t., p. 217), kuria nustatytas mechanizmas, leidžiantis Tarybai įtraukti asmenį į lėšų įšaldymo sąrašą, remiantis nacionalinės institucijos (įskaitant ir trečiosios valstybės institucijos) priimtu sprendimu, numatytas asmenų, kuriems taikomos Tarybos nustatytos ribojamosios priemonės, įtraukimo į sąrašą kriterijus buvo suformuluotas taip: „Sąrašas <...> yra sudaromas remiantis tikslia informacija ar atitinkamos bylos medžiaga, kurios rodo, kad kompetentinga institucija dėl atitinkamų asmenų, grupių ir organizacijų yra priėmusi sprendimą, nepaisant to, ar jis susijęs su pavedimu, remiantis rimtais ir patikimais įrodymais ar įkalčiais, pradėti tyrimus ar baudžiamąjį persekiojimą dėl teroristinio akto, pasikėsinimo padaryti, dalyvauti ar padėti darant tokią veiką, ar su tokių veiksmų pasmerkimu. Į tą sąrašą gali būti įtraukiami asmenys, grupės ir organizacijos, kuriuos Jungtinių Tautų Saugumo Taryba yra nustačiusi kaip susijusius su terorizmu ir kuriems yra nusprendusi taikyti sankcijas.“

Nagrinėjamu atveju Ukrainos valdžios institucijų priimtas sprendimas nėra vienas iš kriterijų, nustatytų Sprendimo 2014/119, iš dalies pakeisto Sprendimu 2015/143, 1 straipsnio 1 dalyje, į kurį atsižvelgiant nustatomos aptariamos ribojamosios priemonės, nes minėtų institucijų vykdomi teismo procesai yra tik faktinis šių priemonių pagrindas. Iš tikrųjų reikšmingame kriterijuje kalbama tik apie asmenis, „pripažint[us] atsakingais už Ukrainos valstybės lėšų pasisavinimą“.

Šiuo klausimu dar reikia pažymėti, kad šio reikšmingo kriterijaus formuluotė panašesnė į kriterijaus, kuris buvo nagrinėtas byloje, kurioje priimtas 2014 m. vasario 27 d. Sprendimas Ezz ir kt. / Taryba (T‑256/11, EU:T:2014:93), formuluotę. Konkrečiai kalbant, 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Ezz ir kt. / Taryba (T‑256/11, EU:T:2014:93) 66 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad šis kriterijus apėmė asmenis, kurių baudžiamasis persekiojimas vyksta dėl „valstybės lėšų pasisavinimo“, ir nenagrinėjo klausimo, ar atitinkamos šalies (nagrinėtu atveju – Egipto) teisinė sistema užtikrino panašią į Sąjungoje garantuojamą teisinę apsaugą.

Bet kuriuo atveju, kaip tai pažymėjo Taryba per teismo posėdį, reikia pažymėti, kad ribojamosios priemonės, kaip antai nagrinėtos su kova su terorizmu susijusioje byloje, kurioje priimtas 2014 m. spalio 16 d. Sprendimas LTTE / Taryba (T‑208/11 ir T‑508/11, EU:T:2014:885), gerokai skiriasi nuo šioje byloje nagrinėjamų ribojamųjų priemonių, nustatytų dėl Sąjungos bendradarbiavimo su naujomis trečiosios valstybės (nagrinėjamu atveju – Ukrainos) valdžios institucijomis.

Iš tikrųjų kova su terorizmu, prie kurios Taryba prisideda nustatydama tam tikriems asmenims ar subjektams taikomas ribojamąsias priemones, nebūtinai vykdoma bendradarbiaujant su naujomis trečiosios valstybės valdžios institucijomis, kurias Taryba nusprendė remti. Atvirkščiai, būtent taip yra šioje byloje nagrinėjamų priemonių atveju, kaip, beje, ir priemonių, nagrinėtų byloje, kurioje priimtas 2014 m. vasario 27 d. Sprendimas Ezz ir kt. / Taryba (T‑256/11, EU:T:2014:93), kuris išnagrinėjus dėl jo pateiktą apeliacinį skundą paliktas nepakeistas 2015 m. kovo 5 d. Sprendimu Ezz ir kt. / Taryba (C‑220/14 P, EU:C:2015:147).

Vadinasi, nors Tarybos iš esmės politinis sprendimas bendradarbiauti su naujosiomis Ukrainos valdžios institucijos, kuriomis, jos nuomone, verta pasitikėti, ir, „siekiant įtvirtinti ir remti teisinę valstybę“ Ukrainoje, padėti joms susigrąžinti valstybės lėšas, kurios, galimas dalykas, buvo pasisavintos, buvo priimtas su sąlyga, kad Ukrainos valstybė, kaip Europos Tarybos narė ir EŽTK ratifikavusi valstybė, iškart pasikeitus valdžios institucijoms garantuoja pagrindinių teisių apsaugos lygį, lygiavertį Sąjungoje ir jos valstybėse narėse užtikrinamam pagrindinių teisių apsaugos lygiui, būtų pažeista iš esmės didelė Tarybos diskrecija nustatyti bendrus kriterijus, jeigu būtų apribotas asmenų, kuriems, siekiant paremti šias naujas valdžios institucijas, gali būti taikomos ribojamosios priemonės, skaičius (žr. šio sprendimo 136 punktą).

Naudodamasi šia plačia diskrecija Taryba savo nuožiūra nusprendžia, kad, pasikeitus valdžios sistemai, Ukrainos valdžios institucijoms verta teikti paramą, nes, palyginti su ankstesne šioje šalyje buvusia situacija, jos stiprina demokratiją ir teisinę valstybę Ukrainoje, o viena iš galimybių įtvirtinti ir remti teisinę valstybę yra įšaldyti asmenų, kurie nustatyti atsakingi už Ukrainos valstybės lėšų pasisavinimą (priėmus 2015 m. sausio mėn. aktus, ši sąvoka apima ir asmenis, dėl kurių Ukrainos valdžios institucijos atlieka tyrimus dėl valstybės lėšų pasisavinimo arba dėl bendrininkavimo jas pasisavinant, arba dėl piktnaudžiavimo įgaliojimais, arba dėl bendrininkavimo piktnaudžiaujant įgaliojimais), lėšas.

Todėl tik jeigu paaiškėtų, kad Tarybos politinis sprendimas remti naują Ukrainos valdžios sistemą, taigi ir bendradarbiauti su ja nustatant aptariamas ribojamąsias priemones, yra akivaizdžiai klaidingas, be kita ko, todėl, kad pagrindinės teisės būtų nuolat pažeidžiamos šioje šalyje po valdžios sistemos pasikeitimo, galimas pagrindinių teisių apsaugos Ukrainoje ir pagrindinių teisių apsaugos Sąjungoje neatitikimas galėtų turėti įtakos sprendimo palikti galioti šias priemones ieškovui teisėtumui.

Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad ieškovo nurodytos aplinkybės negali paneigti jam pateiktų kaltinimų dėl valstybės lėšų pasisavinimo įtikimumo, kaip tai išnagrinėta pirmiau, ir nebuvo pakankamos siekiant įrodyti, kad konkrečiai ieškovo padėčiai turėjo įtakos jo nurodomos su Ukrainos teismų sistema susijusios problemos, kurių kilo vykstant su juo susijusioms procedūroms, kuriomis pagrįstas jam ribojamųjų priemonių taikymas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad Taryba įvykdė jai tenkančią įrodinėjimo pareigą ir nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai konstatavo, kad 2014 m. spalio 10 d. raštas pagrįstas pakankamai svariomis aplinkybėmis, įrodančiomis, jog ginčijamų aktų priėmimo dieną ieškovo atžvilgiu buvo vykdomi baudžiamieji procesai, susiję su valstybės lėšų pasisavinimu [konfidencialu], ir tuo remdamasi nusprendė palikti ieškovo pavardę sąraše.

Tokiomis aplinkybėmis ieškinio penktąjį pagrindą reikia atmesti.

Todėl reikia atmesti visą ieškinį ir nebereikia nagrinėti nei prašymo taikyti proceso organizavimo priemones, nei Tarybos papildomai pateikto prašymo palikti galioti Sprendimo 2015/364 pasekmes.