<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><CONCLUSION NNC="YES" xmlns:fmx="http://opoce" xmlns:xsi="http://www.w3.org/2001/XMLSchema-instance" xsi:noNamespaceSchemaLocation="http://formex.publications.europa.eu/schema/formex-05.55-20141201.xd"><BIB.CONCLUSION><REF.CASE FILE="n.a."><NO.CASE>C‑242/13</NO.CASE></REF.CASE><NO.CELEX>62013CC0242</NO.CELEX><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2014:308">EU:C:2014:308</NO.ECLI><NO.SEQ>0001</NO.SEQ><PAGE.FIRST.ECR>1</PAGE.FIRST.ECR><PAGE.SEQ>1</PAGE.SEQ><PAGE.LAST.ECR>13</PAGE.LAST.ECR><PAGE.TOTAL>13</PAGE.TOTAL></BIB.CONCLUSION><CURR.TITLE><PAGE.HEADER><P>GENERALINIO ADVOKATO M. WATHELET IŠVADA – BYLA C-242/13</P><P>COMMERZ NEDERLAND</P></PAGE.HEADER></CURR.TITLE><TITLE><TI><P><HT TYPE="UC">Generalinio advokato</HT></P><P><HT TYPE="UC">Melchior Wathelet Išvada,</HT></P><P>pateikta <DATE ISO="20140508">2014 m. gegužės 8 d.</DATE><NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0001"><P>Originalo kalba: prancūzų.</P></NOTE></P></TI><STI><P><HT TYPE="BOLD">Byla C‑242/13</HT></P><P><HT TYPE="BOLD">Commerz Nederland NV</HT></P><P><HT TYPE="BOLD">prieš</HT></P><P><HT TYPE="BOLD">Havenbedrijf Rotterdam NV</HT></P><P><HT TYPE="NORMAL">(Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandai) pateiktas prašymas</HT> priimti prejudicinį sprendimą)</P></STI></TITLE><INDEX><KEYWORD>Valstybių suteikta pagalba</KEYWORD><KEYWORD>Sąvoka</KEYWORD><KEYWORD>Valstybės įmonės kaip garantija bankui suteikta pagalba</KEYWORD><KEYWORD>Valstybės įmonės vadovo priimtas sprendimas</KEYWORD><KEYWORD>Valstybės įmonės įstatų nuostatų nesilaikymas</KEYWORD></INDEX><CONTENTS.CONCLUSION><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P>I –</NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Įvadas</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>1.</NO.P><TXT>Ši byla susijusi su garantijų, kurias bankui suteikė valstybės įmonė, pažeisdama jos veiklą reglamentuojančias vidaus taisykles, priskirtinumu valstybei ir galimybe šias garantijas laikyti valstybės pagalba pagal SESV 107 ir 108 straipsnius. Nagrinėjamu atveju šias garantijas W. K. Scholten, vienintelis Roterdamo (Nyderlandai) uosto įmonės <HT TYPE="ITALIC">Havenbedrijf Rotterdam NV</HT> (toliau – <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT>) vadovas, suteikė Nyderlandų RDM grupės (toliau – RDM grupė) įmonėms. Nustatyta, kad suteikdamas šias garantijas W. K. Scholten veikė savavališkai, tyčia nuslėpė šių garantijų suteikimo faktą ir nesilaikė valstybės įmonės įstatų, nes iš anksto nepaprašė jos stebėtojų tarybos pritarimo.</TXT></NP><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Nihil sub sole novum</HT><NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0002"><P><HT TYPE="ITALIC">Liber Ecclesiastes</HT>, 1 skyrius, 10 eilutė.</P></NOTE>, tačiau stebina tai, kad atitinkama valstybė narė gina teiginį, jog nagrinėjamos priemonės priskirtinos jai ir pagal ESV sutartį yra valstybės pagalba, nors garantijų gavėjas, kuris akivaizdžiai siekia, kad jam būtų sumokėta, mano, kad garantijos nepriskirtinos valstybei, nes jos buvo suteiktos <HT TYPE="ITALIC">ultra vires</HT>.</TXT></NP><NP><NO.P>3.</NO.P><TXT>Labai panaši garantija, apimanti tuos pačius partnerius (išskyrus kreditorių), buvo nagrinėjama Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Residex Capital IV</HT><NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0003"><P>C‑275/10, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2011:814">EU:C:2011:814</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>.</P></NOTE>. Kaip savo išvados toje byloje<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0004"><P>C‑275/10, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2011:354">EU:C:2011:354</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>.</P></NOTE> 2 punkte nurodė generalinė advokatė J. Kokott, šią garantiją <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0001" REF.END="QE0001"/>neaiškiomis aplinkybėmis<QUOT.END REF.START="QS0001" CODE="201C" ID="QE0001"/> Nyderlandų savivaldybės įstaiga (toliau – savivaldybė), <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> pirmtakė <HT TYPE="ITALIC">Gemeentelijk Havenbedrijf Rotterdam</HT> (Roterdamo uosto savivaldybės įmonė, toliau – GHR), suteikė įmonei, taip pat priklausiusiai Nyderlandų RDM grupei. Kadangi toje byloje nebuvo keliamas priskirtinumo klausimas, Teisingumo Teismas nagrinėjo tik tai, ar pagal SESV 108 straipsnio 3 dalies trečią pastraipą nacionalinis teismas privalo laikyti niekine savivaldybės garantiją, apie kurią nepranešta Europos Komisijai ir kuriai ši nepritarė.</TXT></NP></GR.SEQ><?PAGE NO="2"?><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P>II –</NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Teisinis pagrindas</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>4.</NO.P><TXT>Pagrindinėje byloje keliami SESV 107 ir 108 straipsnių bei Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Prancūzija / Komisija</HT><NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0005"><P>C‑482/99, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2002:294">EU:C:2002:294</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>.</P></NOTE> 50–58 punktų aiškinimo klausimai, susiję su pagalbos priemonės priskyrimu valstybei pagal šiuos straipsnius.</TXT></NP><NP><NO.P>5.</NO.P><TXT>Trumpai tariant, Teisingumo Teismas minėtame sprendime nusprendė, kad apie pagalbos priemonės priskirtinumą valstybei negalima spręsti <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0002" REF.END="QE0002"/>vien iš tos aplinkybės, kad tokios priemonės ėmėsi valstybės įmonė<QUOT.END REF.START="QS0002" CODE="201C" ID="QE0002"/> (51 punktas), nes ši įmonė <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0003" REF.END="QE0003"/>gali veikti daugiau ar mažiau nepriklausomai, pagal valstybės jai suteiktą autonomijos laipsnį<QUOT.END REF.START="QS0003" CODE="201C" ID="QE0003"/> (52 punktas). Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0004" REF.END="QE0004"/>vienintelė aplinkybė, kad valstybės įmonė buvo įsteigta kaip kapitalo bendrovė pagal bendrąją teisę, atsižvelgiant į autonomiją, kuri jai gali būti suteikta dėl šios teisinės formos, negali būti laikoma pakankama siekiant atmesti galimybę pagalbos priemonę, kurios ėmėsi tokia bendrovė, priskirti valstybei<QUOT.END REF.START="QS0004" CODE="201C" ID="QE0004"/> (57 punktas).</TXT></NP><NP><NO.P>6.</NO.P><TXT>To paties sprendimo 52 punkte Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad norint priskirti pagalbos priemonę valstybei <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0005" REF.END="QE0005"/>taip pat reikia patikrinti, ar valdžios institucijos [turėjo] būti laikomos vienaip ar kitaip dalyvavusiomis imantis šių priemonių<QUOT.END REF.START="QS0005" CODE="201C" ID="QE0005"/>.</TXT></NP><NP><NO.P>7.</NO.P><TXT>Tačiau minėtame Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Prancūzija / Komisija</HT> (<REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2002:294">EU:C:2002:294</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) Teisingumo Teismas pareiškė nuomonę, kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0006" REF.END="QE0006"/>negali būti reikalaujama atlikus išsamų tyrimą įrodyti, kad konkrečiu atveju valdžios institucijos skatino valstybės įmonę imtis nagrinėjamų pagalbos priemonių<QUOT.END REF.START="QS0006" CODE="201C" ID="QE0006"/> (53 punktas), nes tretiesiems asmenims būtų <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0007" REF.END="QE0007"/>labai sunku<QUOT.END REF.START="QS0007" CODE="201C" ID="QE0007"/> tai įrodyti (54 punktas). Dėl šios priežasties jis pripažino, kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0008" REF.END="QE0008"/>valstybinės įmonės taikoma priemonė gali būti priskiriama valstybei atsižvelgiant į rodiklių, atsiradusių šio atvejo aplinkybėmis ir šios priemonės taikymo sąlygomis, visumą<QUOT.END REF.START="QS0008" CODE="201C" ID="QE0008"/> (55 punktas).</TXT></NP><NP><NO.P>8.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu Teisingumo Teismas priminė, kad jis <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0009" REF.END="QE0009"/>jau atsižvelgė į tai, kad nagrinėjama organizacija negalėjo priimti ginčijamo sprendimo, neatsižvelgusi į valdžios institucijų reikalavimus &lt;…&gt; ar į tai, kad, be natūralių veiksnių, siejančių valstybės įmones su valstybe, šios įmonės, per kurias buvo suteikta pagalba, turėjo atsižvelgti į [valstybės] pateiktus nurodymus<QUOT.END REF.START="QS0009" CODE="201C" ID="QE0009"/> (Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Prancūzija / Komisija</HT>, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2002:294">EU:C:2002:294</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 55 punktas).</TXT></NP><NP><NO.P>9.</NO.P><TXT>Jo teigimu, <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0010" REF.END="QE0010"/>kiti rodikliai tam tikromis aplinkybėmis gali būti reikšmingi išvadai, kad pagalbos priemonė, kurios ėmėsi valstybės įmonė, priskirtina valstybei, pavyzdžiui, valstybės įmonės integravimas į viešojo administravimo struktūras, jos veiklos pobūdis ir vykdymas rinkoje, įprastomis sąlygomis konkuruojant su privačiaisiais veiklos vykdytojais, įmonės teisinis statusas (ar jai taikoma viešoji teisė, ar bendroji įmonių teisė), valdžios institucijų atliekamos įmonės valdymo priežiūros intensyvumas ar bet kuris kitas rodiklis, konkrečiu atveju rodantis valdžios institucijų dalyvavimą ar tikimybės, kad jos nedalyvavo priimant priemonę, nebuvimą, taip pat atsižvelgiant į priemonės mastą, turinį ar joje numatytas sąlygas<QUOT.END REF.START="QS0010" CODE="201C" ID="QE0010"/> (Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Prancūzija / Komisija</HT>, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2002:294">EU:C:2002:294</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 56 punktas).</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P>III –</NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>10.</NO.P><TXT>Roterdamo uostą valdo akcinė bendrovė <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT>, kurios akcijos priklauso savivaldybei (maždaug 70 %) ir Nyderlandų valstybei (maždaug 30 %). Bylos faktinių aplinkybių laikotarpiu savivaldybė buvo vienintelė <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> akcininkė, o Nyderlandų valstybė savo akcijų dalį įgijo 2006 m.</TXT></NP><NP><NO.P>11.</NO.P><TXT>Praeityje Roterdamo uostą valdė <HT TYPE="ITALIC">Havenbedrijf der Gemeente Rotterdam</HT> (Roterdamo savivaldybės uosto įmonė), 1932 m. įsteigta juridinio asmens statuso neturinti savivaldybės tarnyba, kuri devintajame dešimtmetyje tapo GHR. <DATE ISO="20040101">2004 m. sausio 1 d.</DATE> vietoj GHR įsteigta <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT>.</TXT></NP><?PAGE NO="3"?><NP><NO.P>12.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> valdymas patikėtas valdybai, kurios priežiūrą vykdo stebėtojų taryba. 1992 m. W. K. Scholten buvo paskirtas vieninteliu GHR/<HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> vadovu. Tuo metu, kai suteiktos nagrinėjamos garantijos, už uostą atsakingas savivaldybės tarybos narys buvo stebėtojų tarybos pirmininkas.</TXT></NP><NP><NO.P>13.</NO.P><TXT>RDM grupę sudarė įmonės, priklausiusios J. van den Nieuwenhuyzen. Ši grupė gamino ir tiekė karinę įrangą. Ji bankrutavo, o kita įmonė jos veiklos neperėmė. RDM grupė nebuvo niekaip susijusi su <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT>.</TXT></NP><NP><NO.P>14.</NO.P><TXT><DATE ISO="20021228">2002 m. gruodžio 28 d.</DATE> <HT TYPE="ITALIC">RDM Holding NV</HT> (toliau – <HT TYPE="ITALIC">RDM Holding</HT>) sutartimi (toliau – sutartis dėl povandeninių laivų) įsipareigojo GHR neteikti Taivanui jokios informacijos ar medžiagos, kuri būtų aktuali povandeninių laivų statybai ar naudojimui. Už tai GHR įsipareigojo <HT TYPE="ITALIC">RDM Holding</HT> ir (arba) jos patronuojamųjų bendrovių kreditoriams ne ilgesniu kaip trejų metų laikotarpiu suteikti garantiją visoms sumoms, viršijančioms <FT TYPE="NUMBER">100000000</FT> EUR.</TXT></NP><NP><NO.P>15.</NO.P><TXT>GHR ir <HT TYPE="ITALIC">RDM Holding</HT> taip pat įsipareigojo neatskleisti tretiesiems asmenims sutarties dėl povandeninių laivų buvimo fakto ir šios sutarties turinio.</TXT></NP><NP><NO.P>16.</NO.P><TXT>Tos sutarties preambulėje GHR ir <HT TYPE="ITALIC">RDM Holding</HT> nurodė, kad, pirma, <HT TYPE="ITALIC">RDM Holding</HT>, bendradarbiaudama su Jungtinių Amerikos Valstijų institucijomis, išnagrinėjo galimybę povandeninių laivų statybos technologiją Taivanui perduoti per kitas RDM grupės įmones, antra, GHR žino apie <HT TYPE="ITALIC">RDM Holding</HT> advokatų ir Nyderlandų valstybės derybas šiuo klausimu, trečia, Kinijos Liaudies Respublika pranešė, kad jeigu <HT TYPE="ITALIC">RDM Holding</HT> perduotų šią technologiją Taivanui, ji Nyderlandams taikytų sankcijas, įskaitant savo jūrų transporto perkėlimą iš Roterdamo į kitą uostą, ketvirta, GHR nori padaryti viską, kad išvengtų šios galimybės, ir, penkta, <HT TYPE="ITALIC">RDM Holding</HT> pasirengusi atsisakyti perduoti Taivanui šią technologiją sutartyje nustatytomis sąlygomis.</TXT></NP><NP><NO.P>17.</NO.P><TXT><DATE ISO="20031105">2003 m. lapkričio 5 d.</DATE> sutartimi <HT TYPE="ITALIC">Commerz Nederland NV</HT> (toliau – <HT TYPE="ITALIC">Commerz</HT>) suteikė <HT TYPE="ITALIC">RDM Vehicles BV</HT> (toliau – <HT TYPE="ITALIC">RDM Vehicles</HT>) 25 mln. EUR kredito liniją (toliau – <HT TYPE="ITALIC">Vehicles</HT> kreditas), skirtą šarvuočio gamybai finansuoti. Tą pačią dieną W. K. Scholten pasirašė garantiją, kuria GHR bankui <HT TYPE="ITALIC">Commerz</HT> garantavo, kad <HT TYPE="ITALIC">RDM Vehicles</HT> laikysis jai pagal <HT TYPE="ITALIC">Vehicles</HT> kreditą tenkančių įsipareigojimų.</TXT></NP><NP><NO.P>18.</NO.P><TXT><DATE ISO="20040101">2004 m. sausio 1 d.</DATE> <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> tapo GHR teisių perėmėja, o W. K. Scholten <DATE ISO="20040604">2004 m. birželio 4 d.</DATE> bankui <HT TYPE="ITALIC">Commerz</HT> suteikė tokią pačią garantiją dėl <HT TYPE="ITALIC">Vehicles</HT> kredito, šį kartą – <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> vardu, o už tai <HT TYPE="ITALIC">Commerz</HT> atsisakė teisių, jai tenkančių pagal GHR suteiktą garantiją. <DATE ISO="20040622">2004 m. birželio 22 d.</DATE> šiai garantijai pritarė <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> stebėtojų taryba.</TXT></NP><NP><NO.P>19.</NO.P><TXT>Advokatų kontora <HT TYPE="ITALIC">Spigthoff</HT> pateikė <HT TYPE="ITALIC">Commerz</HT> <DATE ISO="20031110">2003 m. lapkričio 10 d.</DATE> ir <DATE ISO="20040604">2004 m. birželio 4 d.</DATE> teisines išvadas, pagal kurias GHR ir <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> vardu pasirašytos garantijos dėl <HT TYPE="ITALIC">Vehicles</HT> kredito reiškia garanto <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0011" REF.END="QE0011"/>galiojančius, privalomus ir įgyvendinamus įsipareigojimus<QUOT.END REF.START="QS0011" CODE="201C" ID="QE0011"/>. <DATE ISO="20130417">2013 m. balandžio 17 d.</DATE> sprendimu <HT TYPE="ITALIC">Gerechtshof te ’s‑Gravenhage</HT> (Nyderlandai) nusprendė, kad šios teisinės išvados sąmoningai surašytos neteisingai.</TXT></NP><NP><NO.P>20.</NO.P><TXT><DATE ISO="20040227">2004 m. vasario 27 d.</DATE> sutartimis <HT TYPE="ITALIC">Commerz</HT> įmonėms <HT TYPE="ITALIC">RDM Finance I BV</HT> (toliau – RDM I) ir <HT TYPE="ITALIC">RDM Finance II BV</HT> (toliau – RDM II) suteikė atitinkamai 7,2 mln. EUR ir 6,4 mln. EUR kredito linijas (toliau atitinkamai – kreditas RDM I ir kreditas RDM II). Šie kreditai buvo skirti įmonei <HT TYPE="ITALIC">RDM Technology BV</HT> pateiktiems karinės įrangos užsakymams finansuoti.</TXT></NP><NP><NO.P>21.</NO.P><TXT><DATE ISO="20040302">2004 m. kovo 2 d.</DATE> W. K. Scholten pasirašė garantijas, kuriomis <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> garantavo bankui <HT TYPE="ITALIC">Commerz</HT>, kad bus laikomasi RDM I ir RDM II įsipareigojimų, prisiimtų pagal šiuos kreditus. <DATE ISO="20040303">2004 m. kovo 3 d.</DATE> <HT TYPE="ITALIC">Spigthoff</HT> pateikė <HT TYPE="ITALIC">Commerz</HT> teisinę išvadą, panašią į šios išvados 19 punkte nurodytas išvadas.</TXT></NP><?PAGE NO="4"?><NP><NO.P>22.</NO.P><TXT><DATE ISO="20101015">2010 m. spalio 15 d.</DATE> sprendimu<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0006"><P>ECLI:NL:RBROT:2010:BO0530.</P></NOTE> <HT TYPE="ITALIC">Rechtbank Rotterdam</HT> nusprendė, kad W. K. Scholten iš RDM grupės savininko ir generalinio direktoriaus J. van den Nieuwenhuyzen priėmė dovanas, kuriomis šis siekė, kad W. K. Scholten palankiai vertintų jo įmones. Tuo pačiu sprendimu <HT TYPE="ITALIC">Rechtbank Rotterdam</HT> nusprendė, kad W. K. Scholten tyčia parengė tikrovės neatitinkančias pažymas, kuriomis patvirtino, kad garantijoms nereikalingas stebėtojų tarybos pritarimas, ir tyčia neįtraukė nagrinėjamų garantijų į <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> 2002 ir 2003 m. apskaitą. Galiausiai <HT TYPE="ITALIC">Rechtbank Rotterdam</HT> nusprendė, kad W. K. Scholten tyčia nuslėpė suteiktas garantijas, nes žinojo, kad jeigu stebėtojų tarybai būtų pranešta apie šias garantijas, ji joms nebūtų pritarusi. <HT TYPE="ITALIC">Rechtbank Rotterdam</HT> skyrė W. K. Scholten dvylikos mėnesių laisvės atėmimo bausmę už pasyviąją korupciją, <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> dokumentų klastojimą ir sukčiavimą.</TXT></NP><NP><NO.P>23.</NO.P><TXT><DATE ISO="20040820">2004 m. rugpjūčio 20 d.</DATE> raštu <HT TYPE="ITALIC">Commerz</HT> nutraukė <HT TYPE="ITALIC">Vehicles</HT> kredito sutartį ir pareikalavo sumokėti likusią pinigų sumą. Kadangi nebuvo sumokėta, <HT TYPE="ITALIC">Commerz</HT> kreipėsi į <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT>, kaip šio kredito garantą, ir pareikalavo sumokėti 19 843°541,80 EUR bei papildomą skolą. <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> neįvykdė šio reikalavimo.</TXT></NP><NP><NO.P>24.</NO.P><TXT><DATE ISO="20040429">2004 m. balandžio 29 d.</DATE> raštais <HT TYPE="ITALIC">Commerz</HT> nutraukė kreditų RDM I ir RDM II sutartis ir pareikalavo sumokėti likusias pinigų sumas. Negavęs mokėjimo, <HT TYPE="ITALIC">Commerz</HT> kreipėsi į <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT>, kaip šių kreditų garantą, ir pareikalavo sumokėti atitinkamai 4°869,00 EUR ir 14°538,24 EUR bei papildomą skolą. <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> neįvykdė ir šio reikalavimo.</TXT></NP><NP><NO.P>25.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> atsisakius vykdyti įsipareigojimus pagal garantijas, <HT TYPE="ITALIC">Commerz</HT> pareiškė <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> ieškinį <HT TYPE="ITALIC">Rechtbank Rotterdam</HT>, reikalaudamas grąžinti mokėtiną sumą pagal <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> garantiją, suteiktą už <HT TYPE="ITALIC">Vehicles</HT> kreditą. Šis teismas atmetė tokį prašymą nusprendęs, kad minėtoji garantija yra pagalbos priemonė pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį ir apie ją pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį turėjo būti pranešta Komisijai, tačiau to nebuvo padaryta, todėl, remiantis Nyderlandų civilinio kodekso 3:40 straipsnio 2 dalimi, minėtoji garantija yra niekinė.</TXT></NP><NP><NO.P>26.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Commerz</HT> apskundė šį teismo sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Gerechtshof te°</HT>’<HT TYPE="ITALIC">s‑Gravenhage</HT>, reikalaudamas taip pat įpareigoti <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> sumokėti sumas, mokėtinas pagal jos suteiktas kreditų RDM I ir RDM II garantijas. <HT TYPE="ITALIC">Gerechtshof te ’s‑Gravenhage</HT> patvirtino <HT TYPE="ITALIC">Rechtbank Rotterdam</HT> sprendimą ir atmetė <HT TYPE="ITALIC">Commerz</HT> reikalavimus.</TXT></NP><NP><NO.P>27.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Gerechtshof te ’s‑Gravenhage</HT> teigimu, pagal Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Prancūzija / Komisija</HT> (<REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2002:294">EU:C:2002:294</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) nustatytus kriterijus išnagrinėjus faktines aplinkybes darytina išvada, kad nagrinėjamų garantijų suteikimą reikia priskirti Nyderlandams.</TXT></NP><NP><NO.P>28.</NO.P><TXT>Kad padarytų šią išvadą, <HT TYPE="ITALIC">Gerechtshof te ’s‑Gravenhage</HT> rėmėsi tokiomis aplinkybėmis: pirma, savivaldybei priklauso visos <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> akcijos; antra, valdybos ir stebėtojų tarybos narius skyrė visuotinis akcininkų susirinkimas, taigi savivaldybė; trečia, už uostą atsakingas savivaldybės tarybos narys buvo stebėtojų tarybos pirmininkas; ketvirta, pagal <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> įstatus siekiant suteikti tokias garantijas, kurios nagrinėjamos byloje, reikalaujama stebėtojų tarybos sutikimo; ir, penkta, <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> įstatuose numatyti jos veiklos tikslai nepanašūs į paprastos komercinės įmonės veiklos tikslus, atsižvelgiant į reikšmingą bendrajam interesui tenkantį vaidmenį valdant tokį uostą, koks yra Roterdamo uostas.</TXT></NP><NP><NO.P>29.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Commerz</HT> apskundė šį sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Hoge Raad der Nederlanden</HT>; šis kelia klausimą dėl nagrinėjamų garantijų priskirtinumo Nyderlandų valstybei.</TXT></NP><NP><NO.P>30.</NO.P><TXT>Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė, kad nors W. K. Scholten veikė visiškai savavališkai ir viršijo savo, kaip vienintelio <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> vadovo, įgaliojimus, tyčia nuslėpęs sutarties dėl povandeninių laivų buvimo faktą ir garantijas ir nepaprašęs stebėtojų tarybos pritarimo prieš suteikdamas minėtas garantijas, vis dėlto garantijos, suteiktos pažeidžiant <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> įstatus, šiai įmonei yra privalomos pagal Nyderlandų privatinę teisę.</TXT></NP><?PAGE NO="5"?><NP><NO.P>31.</NO.P><TXT>Tokiomis faktinėmis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar, siekiant padaryti išvadą dėl nagrinėjamų garantijų priskyrimo Nyderlandų valstybei, reikia laikytis realaus ir faktinio požiūrio, ar, atvirkščiai, teisinio požiūrio. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, vadovaujantis pirmuoju požiūriu manytina, kad valstybė net nežinojo apie garantijų buvimą ir juo labiau nepatvirtino jų suteikimo. O jeigu būtų vadovaujamasi antruoju požiūriu, minėto teismo teigimu, pakaktų įrodyti, kad valstybė apskritai lemia sprendimų priėmimo procesą, kuris turi būti vykdomas valstybės įmonėje imantis tokių priemonių kaip garantijų suteikimas, arba ji bent jau daro didelę ir lemiamą įtaką šiam procesui.</TXT></NP><NP><NO.P>32.</NO.P><TXT>Pareiškęs nuomonę, kad šiuo atveju kyla Sąjungos teisės klausimas, <HT TYPE="ITALIC">Hoge Raad der Nederlanden</HT> nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti tokius prejudicinius klausimus:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><LIST TYPE="OTHER"><ITEM><NP><NO.P><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0012" REF.END="QE0012"/>1.</NO.P><TXT>Ar valstybės įmonės suteiktą garantiją priskirti valdžios institucijoms – to reikia siekiant ją kvalifikuoti kaip valstybės pagalbą pagal SESV 107 ir 108 straipsnius – būtinai kliudo tai, kad garantiją, kaip yra nagrinėjamu atveju, suteikė (vienintelis) valstybės įmonės vadovas, kuris, nors pagal civilinės teisės normas ir turėjo tam įgaliojimus, veikė savavališkai, sąmoningai slėpė informaciją apie garantijos suteikimą, nesilaikė valstybės įmonės įstatų, nes nepaprašė stebėtojų tarybos pritarimo, ir, be to, manytina, kad atitinkama viešoji institucija (šiuo atveju – savivaldybė) nenorėjo suteikti garantijos?</TXT></NP></ITEM></LIST><LIST TYPE="ARAB"><ITEM><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Ar šios aplinkybės, jeigu jos nebūtinai yra kliūtis priskirti valdžios institucijoms, neturi reikšmės atsakant į klausimą, ar garantijos suteikimas gali būti priskirtas valdžios institucijoms, ar teismas turi atlikti vertinimą atsižvelgdamas į kitus įrodymus, patvirtinančius priskyrimą viešosioms institucijoms arba jį paneigiančius?<QUOT.END REF.START="QS0012" CODE="201C" ID="QE0012"/></TXT></NP></ITEM></LIST></QUOT.S></P></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P>IV –</NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Procesas Teisingumo Teisme</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>33.</NO.P><TXT><DATE ISO="20130429">2013 m. balandžio 29 d.</DATE> Teisingumo Teismui buvo pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą. Rašytines pastabas pateikė <HT TYPE="ITALIC">Commerz</HT>, <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT>, Nyderlandų vyriausybė ir Komisija.</TXT></NP><NP><NO.P>34.</NO.P><TXT><DATE ISO="20140120">2014 m. sausio 20 d.</DATE> pagal Procedūros reglamento 61 straipsnio 1 dalį Teisingumo Teismas pateikė šalims kelis klausimus, į juos jos turėjo atsakyti per teismo posėdį, tačiau, nepaisant šių klausimų aktualumo ir svarbos (siekiant pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui teisingą ir naudingą atsakymą), Nyderlandų vyriausybė nusprendė nedalyvauti <DATE ISO="20140313">2014 m. kovo 13 d.</DATE> teismo posėdyje.</TXT></NP><NP><NO.P>35.</NO.P><TXT>Šis bendradarbiavimas, atsakant į Teisingumo Teismo klausimus byloje, kurioje yra daugybė stebinančių aspektų, būtų buvęs ypač vertingas. Apgailestauju, kad Nyderlandų vyriausybė su Teisingumo Teismu nebendradarbiavo. Taigi teismo posėdyje dalyvavo tik <HT TYPE="ITALIC">Commerz</HT>, <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> ir Komisija.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P>V –</NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Analizė</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>36.</NO.P><TXT>Savo klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar dėl nagrinėjamų garantijų suteikimo <HT TYPE="ITALIC">ultra vires</HT> ir visų pirma aplinkybės, kad W. K. Scholten jas suteikė nesilaikydamas savo įmonės įstatų ir net neinformavęs stebėtojų tarybos, šių garantijų negalima priskirti Nyderlandų valstybei, o tuo atveju, jeigu tai galima padaryti, ar priimant sprendimą dėl garantijų priskyrimo valstybei galima atsižvelgti į jų suteikimo aplinkybes.</TXT></NP><?PAGE NO="6"?><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>A –</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Teisingumo Teismui pateikti argumentai</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>37.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Commerz</HT> laikosi pozicijos, kad nors nagrinėjamos garantijos pagal privatinę teisę yra privalomos <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT>, jos nepriskirtinos valstybei. Savo teiginiui pagrįsti jis remiasi Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Prancūzija / Komisija</HT> (<REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2002:294">EU:C:2002:294</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) 50–58 punktų aiškinimu, kurį teismui <HT TYPE="ITALIC">Hoge Raad der Nederland</HT> generalinis advokatas L. A. D. Keus pateikė savo <DATE ISO="20121207">2012 m. gruodžio 7 d.</DATE> išvadoje.</TXT></NP><NP><NO.P>38.</NO.P><TXT>Šio generalinio advokato teigimu, pagalbos priemonės priskyrimas valstybei suponuoja realų ir faktinį valstybės institucijų dalyvavimą atitinkamose priemonėse. Iš to sprendimo matyti, kad norint valstybei priskirti priemonę, kurios ėmėsi valstybės įmonė, būtina, kad valstybė <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0013" REF.END="QE0013"/>konkrečiu atveju<QUOT.END REF.START="QS0013" CODE="201C" ID="QE0013"/> būtų dalyvavusi <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0014" REF.END="QE0014"/>priimant [šią] priemonę<QUOT.END REF.START="QS0014" CODE="201C" ID="QE0014"/> ir kad ji iš tikrųjų ją būtų kontroliavusi (52 punktas). Kadangi Teisingumo Teismas minėto sprendimo 55–57 punktuose patikslino, kad apie priemonės, kurios ėmėsi valstybės įmonė, priskirtinumą valstybei galima spręsti iš <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0015" REF.END="QE0015"/>visų įrodymų<QUOT.END REF.START="QS0015" CODE="201C" ID="QE0015"/> pagal bylos aplinkybes ir šios priemonės taikymo aplinkybes, generalinis advokatas L. A. D. Keus pažymėjo, kad nors Teisingumo Teismas ir nustatė įrodinėjimo ribą ir įrodymų pateikimo būdą, jis nepakeitė įrodinėjimo objekto, t. y. valdžios institucijų konkretaus dalyvavimo nagrinėjamoje priemonėje.</TXT></NP><NP><NO.P>39.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Commerz</HT> mano, kad Nyderlandų teismai, pavyzdžiui, <HT TYPE="ITALIC">Gerechtshof te ’s‑Gravenhage</HT>, negalėjo remtis visais įrodymais, susijusiais su bendromis garantijų suteikimo aplinkybėmis, ir taip neatsižvelgti į konkrečias bylos aplinkybes. Kadangi W. K. Scholten veikė savarankiškai, savavališkai ir slaptai, prieštaraudamas savivaldybės valiai ir nepaisydamas jos nustatytų reikalavimų, <HT TYPE="ITALIC">Commerz</HT> mano, kad savivaldybė nedalyvavo suteikiant ginčijamas garantijas. Todėl <HT TYPE="ITALIC">Commerz</HT> mano, kad garantijų negalima priskirti nei savivaldybei, nei valstybei ir dėl to jos nėra pagalbos priemonės pagal SESV 107 ir 108 straipsnius, todėl apie jas nereikėjo pranešti Komisijai.</TXT></NP><NP><NO.P>40.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> ir Nyderlandų vyriausybė nesutinka su tokiu Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Prancūzija / Komisija</HT> (<REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2002:294">EU:C:2002:294</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) aiškinimu.</TXT></NP><NP><NO.P>41.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> mano, kad pagalbos priemonės priskirtinumas valstybei turi būti grindžiamas objektyviais kriterijais, o ne tariama valstybės valia. Taigi, <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> teigimu, reikėtų nustatyti, ar valstybė dalyvavo arba turėjo dalyvauti, o ne ar ji norėjo arba būtų norėjusi dalyvauti.</TXT></NP><NP><NO.P>42.</NO.P><TXT>Kaip pabrėžia <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT>, kadangi nagrinėjamos garantijos jai yra privalomos (nepaisant to, kad jos suteiktos <HT TYPE="ITALIC">ultra vires</HT>), savivaldybė dalyvavo jas suteikiant, nes jos negalėjo būti suteiktos be savivaldybės įsikišimo savo ar ne savo noru. Dėl šių priežasčių <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> mano, kad nagrinėjamos garantijos priskirtinos valstybei, todėl jos yra pagalbos priemonės pagal SESV 107 ir 108 straipsnius ir apie jas turėjo būti pranešta Komisijai.</TXT></NP><NP><NO.P>43.</NO.P><TXT>Nyderlandų vyriausybės teigimu, tai, kad garantijos buvo suteiktos <HT TYPE="ITALIC">ultra vires</HT>, nekliudo priskirti jų valstybei. Šiuo klausimu ji pritaria šios išvados 28 punkte apibendrintai <HT TYPE="ITALIC">Gerechtshof te ’s‑Gravenhage</HT> pozicijai, kad nagrinėjamų garantijų priskyrimas Nyderlandų valstybei grindžiamas savivaldybės dominavimu įmonėje.</TXT></NP><NP><NO.P>44.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> ir Nyderlandų vyriausybė taip pat mano, kad valstybės pagalbos taisyklių veiksmingumui galėtų būti nepriimtinai pakenkta, jeigu šių taisyklių taikymo būtų atsisakyta remiantis tuo, kad pagal įstatus paskirtas valstybės įmonės vadovas, imdamasis priemonės, nesilaikė šios įmonės įstatų. Iš tikrųjų praktiškai ne visuomet įmanoma patikrinti, ar nagrinėjamos priemonės imtasi prieš valstybės įmonės valią, todėl valstybė narė gali prisidengti įmonės vadovo <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0016" REF.END="QE0016"/>klaidomis<QUOT.END REF.START="QS0016" CODE="201C" ID="QE0016"/>, kad išvengtų priemonės priskyrimo jai.</TXT></NP><NP><NO.P>45.</NO.P><TXT>Komisija taip pat nepritaria <HT TYPE="ITALIC">Commerz</HT> ir generalinio advokato L. A. D. Keus pateiktam Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Prancūzija / Komisija</HT> (<REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2002:294">EU:C:2002:294</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) aiškinimui. Remdamasi šio sprendimo 55 ir 56 punktais, ji mano, kad norint pagalbos priemonę priskirti valstybei pakanka, kad valstybė tikrai lemtų valstybės įmonės sprendimų priėmimo procesą arba tikrai darytų didelę ir lemiamą įtaką šiam procesui.</TXT></NP><?PAGE NO="7"?><NP><NO.P>46.</NO.P><TXT>Taigi Komisija mano, kad nebūtina įrodyti konkretaus nurodymo siekiant padaryti išvadą dėl konkretaus valstybės dalyvavimo priimant nagrinėjamą pagalbos priemonę. Ji primena, kad jeigu taip būtų, priskirtinumo sąlyga būtų tenkinama tik labai išimtiniais atvejais, kai pagalbos priemonę suteikia valstybės įmonė.</TXT></NP><NP><NO.P>47.</NO.P><TXT>Komisija daro išvadą, kad nacionalinis teismas turi apibendrinti Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Prancūzija / Komisija</HT> (<REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2002:294">EU:C:2002:294</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) 55–57 punktuose pateiktus įrodymus, ir pritaria <HT TYPE="ITALIC">Gerechtshof te ’s‑Gravenhage</HT> analizei, kurią apibendrinau šios išvados 28 punkte.</TXT></NP><NP><NO.P>48.</NO.P><TXT>Dėl konkrečių aplinkybių, susijusių su pagrindinėje byloje nagrinėjamu garantijų suteikimu, Komisija mano, kad jos neturi jokios įtakos garantijų priskirtinumui savivaldybei, nes, pirma, pati savivaldybė sukūrė situaciją, kai <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> suteikė nagrinėjamas garantijas, ir, antra, jų suteikimas nesusijęs su įprasta <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> komercine veikla, o veikiau atrodo nulemtas bendrojo intereso motyvų, nurodytų sutarties dėl povandeninių laivų preambulėje.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>B –</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Vertinimas</HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>1.</NO.P><TXT>Ar tai yra pagalbos priemonės, ar iš esmės komerciniai sprendimai?</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>49.</NO.P><TXT>Prieš nagrinėjant šiuos argumentus man atrodo būtina nustatyti, ar nagrinėjamos garantijos yra pagalbos priemonės. Iš tiesų garantija gali būti pagalba, tik jeigu ja suteikiama nauda įmonei<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0007"><P>Žr. Komisijos pranešimą dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo garantijomis suteikiamai valstybės pagalbai (<REF.DOC.OJ COLL="C" NO.OJ="155" PAGE.FIRST="10" DATE.PUB="2008">OL C 155, 2008, p. 10</REF.DOC.OJ>, 3.1 punktas).</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>50.</NO.P><TXT>Savo išvados byloje <HT TYPE="ITALIC">Residex Capital IV</HT> (C‑275/10, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2011:354">EU:C:2011:354</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) 17 punkte generalinė advokatė J. Kokott konstatavo pagalbos suteikimą <HT TYPE="ITALIC">RDM Aerospace NV</HT>, kuri, primenu, priklausė tai pačiai grupei kaip ir įmonės, kurioms šioje byloje buvo suteiktos garantijos, nes <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0017" REF.END="QE0017"/>be šios garantijos<QUOT.END REF.START="QS0017" CODE="201C" ID="QE0017"/> įmonė, <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0018" REF.END="QE0018"/>prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo duomenimis, nebūtų galėjusi gauti tokios paskolos<QUOT.END REF.START="QS0018" CODE="201C" ID="QE0018"/>.</TXT></NP><NP><NO.P>51.</NO.P><TXT>Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šioje byloje tokio klausimo nekelia, yra visos priežastys manyti, kad dėl nagrinėjamų garantijų RDM grupės įmonėms buvo suteikta nauda, nes be šių garantijų jos nebūtų galėjusios gauti <HT TYPE="ITALIC">Vehicles</HT> kreditų ir kreditų RDM I bei RDM II.</TXT></NP><NP><NO.P>52.</NO.P><TXT>Tačiau taip pat reikia išnagrinėti klausimą, ar suteikdama šias garantijas <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> neveikė vadovaudamasi iš esmės komerciniais sumetimais, kaip tai būtų daręs privatus investuotojas, – tuomet RDM grupei priklausančių įmonių gauta nauda būtų atlygis už abipusiškumo pagrindu <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> suteiktą naudą<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0008"><P>Šis klausimas Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Residex Capital IV</HT> (<REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2011:814">EU:C:2011:814</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) nebuvo nagrinėjamas, kaip ir įmonei <HT TYPE="ITALIC">RDM Aerospace NV</HT> suteiktų garantijų priskirtinumo valstybei klausimas, todėl šios garantijos kvalifikuotos kaip valstybės pagalba.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>53.</NO.P><TXT>Tik neigiamai atsakius į šį klausimą reikės išnagrinėti, ar įmonės <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> suteiktoms garantijoms sutelkti viešieji ištekliai ir ar jos priskirtinos valstybei. Kaip generalinis advokatas F. G. Jacobs nurodė savo išvados byloje <HT TYPE="ITALIC">Prancūzija / Komisija</HT> (C‑482/99, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2001:685">EU:C:2001:685</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) 55 punkte, <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0019" REF.END="QE0019"/>valstybei priklausančios alaus daryklos komerciniai sprendimai, priimti be jokio valdžios institucijų įsikišimo, turėtų būti laikomi nepatenkančiais į valstybės pagalbos taisyklių taikymo sritį<QUOT.END REF.START="QS0019" CODE="201C" ID="QE0019"/>.</TXT></NP><NP><NO.P>54.</NO.P><TXT>Tas pats principas nurodytas generalinio advokato G. Slynn išvados byloje <HT TYPE="ITALIC">Kwekerij van der Kooy ir kt. / Komisija</HT> (67/85, 68/85 ir 70/85, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1987:177">EU:C:1987:177</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) 250 puslapyje; šis generalinis advokatas dėl toje byloje nagrinėtos pagalbos priemonės, t. y. lengvatinio tarifo nustatymo, kėlė klausimą, „ar lengvatinio tarifo nustatymas, net jei valstybė tam darė įtaką ir dėl to patyrė nuostolių, buvo būtinas dėl komercinių motyvų, neleidžiančių jo laikyti <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0020" REF.END="QE0020"/>pagalba<QUOT.END REF.START="QS0020" CODE="201C" ID="QE0020"/>.</TXT></NP><?PAGE NO="8"?><NP><NO.P>55.</NO.P><TXT>Komisija mano, kad nagrinėjamu atveju garantijų suteikimas yra priemonė, kurią lėmė su bendruoju interesu susiję reikalavimai, o ne komerciniai motyvai. Ji savo išvadą grindžia <HT TYPE="ITALIC">Gerechtshof te ’s‑Gravenhage</HT> nustatytais įrodymais, skirtais pagrįsti jo išvadą, kad <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> yra realiai kontroliuojama Nyderlandų valstybės<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0009"><P>Žr. šios išvados 28 punktą.</P></NOTE>, ir bendrojo intereso tikslais, kuriais grindžiami <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> veiksmai, visų pirma susiję su pagalba vykdant miestų plėtrą, miesto uostų plėtra ir Roterdamo miesto bei regiono miesto struktūros gerinimu.</TXT></NP><NP><NO.P>56.</NO.P><TXT>Jeigu šie įrodymai atitinka tikrovę, man atrodo, kad jais gali būti remiamasi tik aptariant garantijų priskirtinumą valstybei, kaip, beje, tai daro <HT TYPE="ITALIC">Gerechtshof te ’s‑Gravenhage</HT>, o ne atsakant į klausimą, ar konkrečiu nagrinėjamų garantijų atveju jų suteikimą lėmė komercinio pobūdžio motyvai, kaip tai daro Komisija.</TXT></NP><NP><NO.P>57.</NO.P><TXT>Jeigu tai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, esu linkęs pateikti teigiamą atsakymą.</TXT></NP><NP><NO.P>58.</NO.P><TXT>Kaip minėjau šios išvados 14–16 punktuose, iš sutarties dėl povandeninių laivų preambulės matyti, kad RDM grupė, bendradarbiaudama su Jungtinių Amerikos Valstijų institucijomis, nagrinėjo galimybę perduoti povandeninių laivų technologiją Taivanui. Preambulės A punkte kalbama apie <HT TYPE="ITALIC">RDM Holding</HT> advokatų ir Nyderlandų valstybės derybas šiuo klausimu.</TXT></NP><NP><NO.P>59.</NO.P><TXT>Preambulės B punkte nurodyta, kad Kinijos Liaudies Respublika grasina taikyti sankcijas Nyderlandams, įskaitant jos jūrų transporto nukreipimą į kitą uostą nei Roterdamo uostas, jeigu Taivanui būtų perduota su povandeniniais laivais susijusi technologija, taip pat tai, kad GHR nori padaryti viską, kad tokios galimybės būtų išvengta.</TXT></NP><NP><NO.P>60.</NO.P><TXT>Tiesa, minėtos sutarties galiojimas ir autentiškumas buvo užginčytas. Kaip <HT TYPE="ITALIC">Commerz</HT> per posėdį informavo Teisingumo Teismą, <HT TYPE="ITALIC">Rechtbank Rotterdam</HT> nuteisė W. K. Scholten už pasyviąją korupciją, priėmus dovanas iš J. van den Nieuwenhuyzen. Tačiau tas pats <HT TYPE="ITALIC">Rechtbank Rotterdam</HT> nusprendė, kad dokumentų klastojimas nebuvo teisiškai ir įtikinamai įrodytas (<QUOT.START CODE="201E" ID="QS0021" REF.END="QE0021"/>niet wettig en overtuigend<QUOT.END REF.START="QS0021" CODE="201C" ID="QE0021"/>), o prokuratūra apskundė šią teismo sprendimo dalį. Per teismo posėdį <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> nurodė, kad šį apeliacinį skundą dabar nagrinėja Nyderlandų teismai.</TXT></NP><NP><NO.P>61.</NO.P><TXT>Būtent dėl šios priežasties Teisingumo Teismas iškėlė klausimą šia tema<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0010"><P>Visų pirma jis klausė, ar <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0022" REF.END="QE0022"/>iš rašytinių <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> pastabų matyti, pirma, kad jos veiklos tikslas visų pirma yra stiprinti <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0023" REF.END="QE0023"/>Roterdamo pramonės kompleksą<QUOT.END REF.START="QS0023" CODE="201C" ID="QE0023"/> ir <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0024" REF.END="QE0024"/>plėtoti, statyti, valdyti ir eksploatuoti Roterdamo uostą ir pramonės zoną plačiausia šios sąvokos prasme<QUOT.END REF.START="QS0024" CODE="201C" ID="QE0024"/>. Antra, minėtų pastabų 17 punkte nurodyta, jog pagrindinėje byloje buvo teigiama, kad garantijų suteikimas pateisinamas tiek tikslu užtikrinti užimtumą svarbioje uosto gamybos pramonės šakoje, tiek <DATE ISO="20021228">2002 m. gruodžio 28 d.</DATE> sutartimi dėl RDM grupės susilaikymo nuo povandeninių laivų technologijos perdavimo Taivanui, kuri taip pat nurodyta prašymo priimti prejudicinį sprendimą 3.3 punkto II papunktyje bei 3.4 punkte. <HT TYPE="ITALIC">Commerz</HT> , <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> ir Nyderlandų vyriausybės prašoma per teismo posėdį patikslinti, ar dėl minėtų arba kitų aplinkybių yra įrodymų, kad ginčijamos garantijos buvo suteiktos <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> ir (arba) [savivaldybės] ir (arba) Nyderlandų valstybės interesais. Visų pirma jų prašoma pateikti pastabas dėl minėtos sutarties A–C konstatuojamosiose dalyse nurodytų aplinkybių teisingumo<QUOT.END REF.START="QS0022" CODE="201C" ID="QE0022"/>.</P></NOTE> – jis manė, kad, be <HT TYPE="ITALIC">Commerz</HT> ir <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT>, Nyderlandų vyriausybė tikrai gali pateikti pastabas dėl sutarties dėl povandeninių laivų preambulėje nurodytų su faktais susijusių teiginių patikimumo. Kaip nurodžiau, Nyderlandų vyriausybė nedalyvavo teismo posėdyje, ir tai jai leido ginčyti, kad nagrinėjamos garantijos buvo suteiktos komerciniais sumetimais, minimais sutarties dėl povandeninių laivų preambulėje. Tai patvirtina mano nuomonę, kad garantijų suteikimą iš esmės lėmė komercinio pobūdžio motyvai.</TXT></NP><?PAGE NO="9"?><NP><NO.P>62.</NO.P><TXT>Tokiomis aplinkybėmis, jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikrins šios sutarties autentiškumą (kurį ginčija <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT>) ir galimą disproporciją tarp suteiktų garantijų bei komercinės rizikos, atsirandančios dėl galimo Kinijos Liaudies Respublikos kilmės transporto nukreipimo, arba kitus savo turimus faktinius įrodymus, manau, kad suteikdamas nagrinėjamas garantijas, nors ir <HT TYPE="ITALIC">ultra vires</HT>, W. K. Scholten siekė komercinio tikslo GHR/<HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> naudai, t. y. tikslo išvengti Kinijos Liaudies Respublikos embargo Roterdamo uostui padarinių, o tam už garantijas reikėjo gauti RDM grupės įsipareigojimą neperduoti povandeninių laivų technologijos Taivanui.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Jeigu nagrinėjamos garantijos kvalifikuojamos kaip nauda arba pagalbos priemonės, ar jos tokios yra pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį?</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>63.</NO.P><TXT>Jeigu naudojantis iš nagrinėjamų garantijų gaunama nauda nesiekiama iš esmės komercinio tikslo, valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį ši nauda tampa tik tuomet, jeigu yra <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0025" REF.END="QE0025"/>suteikta tiesiogiai ar netiesiogiai iš valstybinių išteklių<QUOT.END REF.START="QS0025" CODE="201C" ID="QE0025"/> ir yra <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0026" REF.END="QE0026"/>priskirta valstybei<QUOT.END REF.START="QS0026" CODE="201C" ID="QE0026"/><NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0011"><P>Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Prancūzija / Komisija</HT> (<REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2002:294">EU:C:2002:294</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 24 punktas) ir Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Association</HT> <HT TYPE="ITALIC">Vent De Colère ir kt</HT>. (C‑262/12, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:851">EU:C:2013:851</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 17 punktas).</P></NOTE>.</TXT></NP><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P>a)</NO.P><TXT>Valstybiniai ištekliai</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>64.</NO.P><TXT>Neginčijama, kad jeigu garantijos bus naudojamos, teks sutelkti valstybinius išteklius, nes <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> (bylos faktinių aplinkybių laikotarpiu šios įmonės 100 % akcijų priklausė savivaldybei) savo lėšomis turės įvykdyti finansinius įsipareigojimus bankui <HT TYPE="ITALIC">Commerz</HT>, kuriuos šio banko atžvilgiu prisiėmė RDM grupės įmonės.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT>Priskirtinumas valstybei</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>65.</NO.P><TXT>Priskirtinumo klausimas nekyla, kai valstybės priemonę suteikia valstybės įstaiga, nepaisant šios įstaigos padėties valstybės struktūroje ir to, ar ji priklauso centrinei administracijai, ar decentralizuotam arba dekoncentruotam valstybės subjektui. Taip buvo Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Residex Capital IV</HT> (<REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2011:814">EU:C:2011:814</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) atveju – šis sprendimas susijęs su tais pačiais subjektais GHR ir RDM grupe, to paties tipo garantija, kurią suteikė tas pats asmuo (W. K. Scholten), taip pat veikdamas <HT TYPE="ITALIC">ultra vires</HT>, ir jame net nebuvo keliamas priskirtinumo klausimas, nes garantijas suteikė savivaldybės administracinė tarnyba.</TXT></NP><NP><NO.P>66.</NO.P><TXT>Tuo atveju, jeigu pagalbos priemonės imasi subjektas, kuris pagal pirmesnį punktą nėra valstybės įstaiga, Teisingumo Teismas Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Prancūzija / Komisija</HT> (<REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2002:294">EU:C:2002:294</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) 51 punkte labai aiškiai nusprendė, kad apie pagalbos priemonės priskirtinumą valstybei negalima savaime spręsti <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0027" REF.END="QE0027"/>vien iš aplinkybės, kad minėtosios priemonės ėmėsi valstybės įmonė<QUOT.END REF.START="QS0027" CODE="201C" ID="QE0027"/>.</TXT></NP><NP><NO.P>67.</NO.P><TXT>Taip yra nagrinėjamoje byloje, nes net iš pat pradžių garantijas <HT TYPE="ITALIC">Vehicles</HT> kreditui suteikė savivaldybės administracinė tarnyba GHR, ir <DATE ISO="20040604">2004 m. birželio 4 d.</DATE> jos neteko galios. <DATE ISO="20040101">2004 m. sausio 1 d.</DATE> GHR teises perėmė akcinė bendrovė <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT>, kurios visas kapitalas priklauso savivaldybei ir kuri tą pačią <DATE ISO="20040604">2004 m. birželio 4 d.</DATE> bankui <HT TYPE="ITALIC">Commerz</HT> suteikė tas pačias garantijas. Garantijas, susijusias su kreditais RDM I ir RDM II, nuo pat pradžių teikė valstybės įmonė <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT>.</TXT></NP><NP><NO.P>68.</NO.P><TXT>Tokiu atveju reikia patikrinti, ar nagrinėjamos pagalbos priemonės vis dėlto priskirtinos valstybei, nes jos buvo suteiktos taip, kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0028" REF.END="QE0028"/>valdžios institucijas reikia laikyti vienaip ar kitaip dalyvavusiomis imantis šių priemonių<QUOT.END REF.START="QS0028" CODE="201C" ID="QE0028"/><NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0012"><P>Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Prancūzija / Komisija</HT> (<REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2002:294">EU:C:2002:294</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 52 punktas).</P></NOTE>.</TXT></NP><?PAGE NO="10"?><NP><NO.P>69.</NO.P><TXT>Toks valstybės dalyvavimas yra įrodytas, jeigu nagrinėjamas pagalbos priemones įgyvendina subjektas, įgaliotas vykdyti viešosios valdžios funkcijas, arba subjektas, kuris veikia iš tikrųjų kontroliuojamas valstybės.</TXT></NP><NP><NO.P>70.</NO.P><TXT>Aptardama viešosios valdžios funkcijų vykdymo kriterijų Komisija per teismo posėdį teigė, kad <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> nėra paprasta privati įmonė. Komisijos teigimu, pagal įstatus šiai įmonei pavesta stiprinti Roterdamo uosto ir pramonės komplekso pozicijas, skatinti laivybos saugumą, užtikrinti laivybos ir jūrų tvarką bei saugumą ir vykdyti uosto valdžios funkcijas. Tuo remdamasi Komisija pažymėjo, kad nagrinėjamos garantijos gali būti priskiriamos Nyderlandų valstybei.</TXT></NP><NP><NO.P>71.</NO.P><TXT>Nesutinku su tokia Komisijos pozicija. Mano nuomone, pagalbos priemonė, kurią suteikė subjektas, įgaliotas vykdyti viešosios valdžios funkcijas, gali būti priskiriama valstybei, tik jeigu šiuo atveju minėtos priemonės imtasi vykdant tokias funkcijas. Nagrinėjamu atveju nei pats garantijų suteikimas, nei priežastis, dėl kurios garantijos buvo suteiktos, nesusiję su <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> viešosios valdžios funkcijų vykdymu.</TXT></NP><NP><NO.P>72.</NO.P><TXT>Taigi reikia patikrinti, ar nagrinėjamas garantijas Nyderlandų valstybei galima priskirti remiantis tuo, kad ji iš tikrųjų kontroliuoja <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT>.</TXT></NP><NP><NO.P>73.</NO.P><TXT>Kaip Teisingumo Teismas nusprendė Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Prancūzija / Komisija</HT> (<REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2002:294">EU:C:2002:294</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) 52 punkte, <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0029" REF.END="QE0029"/>net jei valstybė gali kontroliuoti valstybinę įmonę ir daryti lemiamą įtaką jos sandoriams, reali kontrolė konkrečiu atveju negali būti preziumuojama automatiškai. Valstybinė įmonė gali veikti daugiau ar mažiau nepriklausomai, nelygu, koks yra jai valstybės suteiktas autonomijos laipsnis<QUOT.END REF.START="QS0029" CODE="201C" ID="QE0029"/>.</TXT></NP><NP><NO.P>74.</NO.P><TXT>Prieš nagrinėdamas, ar dėl to, kad nagrinėjamos garantijos suteiktos <HT TYPE="ITALIC">ultra vires</HT>, jų negalima priskirti valstybei, ir primindamas, jog motyvuoju darydamas prielaidą, kad sprendimas suteikti garantijas nebuvo daugiausia nulemtas komercinių motyvų, manau (kaip ir <HT TYPE="ITALIC">Gerechtshof te ’s‑Gravenhage</HT>), kad šioje byloje pakanka įrodymų, kaip tai suprantama pagal Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Prancūzija / Komisija</HT> (<REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2002:294">EU:C:2002:294</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>), kad sprendimą suteikti garantijas būtų galima priskirti valstybei; be to, to neginčija nei <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT>, nei Nyderlandų vyriausybė.</TXT></NP><NP><NO.P>75.</NO.P><TXT>Norint pagalbos priemonę valstybei priskirti remiantis realia kontrole neturi būti reikalaujama <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0030" REF.END="QE0030"/>atlikus išsamų tyrimą įrodyti, kad konkrečiu atveju valdžios institucijos skatino valstybės įmonę imtis nagrinėjamų pagalbos priemonių<QUOT.END REF.START="QS0030" CODE="201C" ID="QE0030"/><NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0013"><P>Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Prancūzija / Komisija</HT> (<REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2002:294">EU:C:2002:294</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 53 punktas).</P></NOTE>. Kaip Teisingumo Teismas pripažino Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Prancūzija / Komisija</HT> (<REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2002:294">EU:C:2002:294</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) 54 punkte, <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0031" REF.END="QE0031"/>dėl privilegijuotų valstybės ir valstybės įmonės tarpusavio santykių trečiajam asmeniui būtų labai sunku tai įrodyti<QUOT.END REF.START="QS0031" CODE="201C" ID="QE0031"/>.</TXT></NP><NP><NO.P>76.</NO.P><TXT>Šiuo atveju <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> ir Nyderlandų vyriausybė pripažįsta, kad <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> yra iš tikrųjų kontroliuojama Nyderlandų vyriausybės. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad Nyderlandų vyriausybė teismo posėdyje nedalyvavo, taigi neatsakė į būtent su šiuo aspektu susijusius klausimus, tokios kontrolės buvimą naudinga nustatyti neatsižvelgiant į tai, kad Nyderlandų vyriausybė savo rašytinėse pastabose paprasčiausiai tai nurodė.</TXT></NP><NP><NO.P>77.</NO.P><TXT>Kaip Teisingumo Teismas nurodė Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Prancūzija / Komisija</HT> (<REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2002:294">EU:C:2002:294</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) 56 punkte, reikia atsižvelgti į kelis įrodymus, kaip antai <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0032" REF.END="QE0032"/>[subjekto, kuris ėmėsi nagrinėjamos priemonės,] integravimą į viešojo valdymo struktūras, jo veiklos pobūdį ir jos vykdymą rinkoje, įprastomis sąlygomis konkuruojant su privačiaisiais veiklos vykdytojais, įmonės teisinį statusą (t. y. ar jai taikoma viešoji teisė, ar bendroji įmonių teisė), valdžios institucijų atliekamos įmonės valdymo priežiūros intensyvumą ar bet kurį kitą rodiklį, konkrečiu atveju rodantį valdžios institucijų dalyvavimą ar tikimybės, kad jos nedalyvavo priimant priemonę, nebuvimą, taip pat atsižvelgiant į priemonės mastą, turinį ar joje numatytas sąlygas<QUOT.END REF.START="QS0032" CODE="201C" ID="QE0032"/>.</TXT></NP><?PAGE NO="11"?><NP><NO.P>78.</NO.P><TXT>Pirmiausia remiuosi esminio pobūdžio dalykais. <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> teisiniai pirmtakai priklausė savivaldybės administracijai ir jau buvo suteikę tokios pačios rūšies (jeigu ne tapačias!) garantijas tos pačios RDM grupės įmonei<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0014"><P>Šios garantijos nagrinėjamos konkrečiame sprendime, būtent Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Residex Capital IV</HT> (<REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2011:814">EU:C:2011:814</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Faktinių aplinkybių laikotarpiu savivaldybei priklausė visos <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> akcijos. Valdybos ir stebėtojų tarybos narius skyrė visuotinis akcininkų susirinkimas, taigi savivaldybė. Už uostą atsakingas savivaldybės tarybos narys buvo stebėtojų tarybos primininkas. Pagal <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> įstatus buvo galima (nors tam reikėjo stebėtojų tarybos pritarimo) suteikti tokias garantijas, kaip nagrinėjamosios šioje byloje. Šie požymiai rodo, kad <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> turėjo ribotą nepriklausomumą nuo savivaldybės, kaip vienintelės jos akcininkės.</TXT></NP><NP><NO.P>79.</NO.P><TXT>Atsižvelgiant į šiuos glaudžius <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> ir savivaldybės ryšius, sunku patikėti <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0033" REF.END="QE0033"/>tikimybės, kad [valstybė] nedalyvavo [suteikiant nagrinėjamas garantijas], nebuvimu<QUOT.END REF.START="QS0033" CODE="201C" ID="QE0033"/><NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0015"><P>Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Prancūzija / Komisija</HT> (<REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2002:294">EU:C:2002:294</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 56 punktas).</P></NOTE>, juolab kad šiuo atveju garantijos suteiktos grupei, veikiančiai ginkluotės srityje, ką jau kalbėti apie diplomatinius ir politinius sunkumus, nurodytus sutarties dėl povandeninių laivų preambulėje, galėjusius nulemti šių garantijų suteikimą.</TXT></NP><NP><NO.P>80.</NO.P><TXT>Telieka išnagrinėti klausimą, ar dėl to, kad nagrinėjamos garantijos suteiktos <HT TYPE="ITALIC">ultra vires</HT>, jų negalima priskirti valstybei.</TXT></NP></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>3.</NO.P><TXT>Ar dėl to, kad garantijos suteiktos <HT TYPE="ITALIC">ultra vires</HT>, jų negalima priskirti valstybei?</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>81.</NO.P><TXT>Visų pirma iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą aiškiai matyti, kad nors nagrinėjamos garantijos suteiktos <HT TYPE="ITALIC">ultra vires</HT>, <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> jos yra privalomos. Taigi kyla klausimas, ar tai, kad W. K. Scholten suteikė jas <HT TYPE="ITALIC">ultra vires</HT>, neleidžia jų priskirti Nyderlandų valstybei.</TXT></NP><NP><NO.P>82.</NO.P><TXT>Grįsdamas savo poziciją, kad šių garantijų negalima priskirti valstybei, <HT TYPE="ITALIC">Commerz</HT> nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateiktą generalinio advokato L. A. D. Keus išvadą, kad, šio generalinio advokato nuomone, Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Prancūzija / Komisija</HT> (<REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2002:294">EU:C:2002:294</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) Teisingumo Teismas turbūt turėjo omenyje realų ir faktinį valstybės dalyvavimą imantis atitinkamų priemonių. Remdamasis tokiu minėto sprendimo aiškinimu, <HT TYPE="ITALIC">Commerz</HT> teigia, kad toks realus ir faktinis valstybės dalyvavimas suteikiant nagrinėjamas garantijas yra neįmanomas, nes jos suteiktos <HT TYPE="ITALIC">ultra vires</HT>. Kitaip tariant, kaipgi būtų galima teigti, kad šiuo atveju <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0034" REF.END="QE0034"/>nagrinėjama įstaiga negalėjo imtis ginčijamos [priemonės], neatsižvelgusi į valdžios institucijų reikalavimus<QUOT.END REF.START="QS0034" CODE="201C" ID="QE0034"/><NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0016"><P>Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Prancūzija / Komisija</HT> (<REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2002:294">EU:C:2002:294</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 55 punktas).</P></NOTE>, kai nustatyta, kad valdžios institucijos net nežinojo apie nagrinėjamų garantijų suteikimą?</TXT></NP><NP><NO.P>83.</NO.P><TXT>Nors manau (kaip ir generalinis advokatas L. A. D. Keus), kad valstybės dalyvavimas turi būti konkretus, t. y. susijęs su nagrinėjama pagalbos priemone<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0017"><P>Šiuo klausimu žr. Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Association</HT> <HT TYPE="ITALIC">Vent De Colère ir kt</HT>. (<REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:851">EU:C:2013:851</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 17 punktas).</P></NOTE>, o ne su valstybės įmonės veikla apskritai, mano nuomone, ši išvada nėra naudinga atsakymui į klausimą dėl priemonių, kurių ėmėsi valstybės įmonės vadovas, nesilaikydamas įmonės įstatuose nustatytų taisyklių, priskirtinumo.</TXT></NP><NP><NO.P>84.</NO.P><TXT>Iš tiesų, kaip nurodė generalinis advokatas L. A. D. Keus, Teisingumo Teismo sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Prancūzija / Komisija</HT> (EU: C:2002:294) 55–57 punktuose nurodyti požymiai labiau susiję su realios kontrolės įrodinėjimo ribomis, t. y. požymių, kuriais remiantis galima spręsti apie valstybės dalyvavimą, nustatymu, o ne su pačiu įrodinėjimo dalyku, t. y. valstybės dalyvavimu imantis nagrinėjamų priemonių. Tai aiškiai matyti iš minėto sprendimo 53 punkto, kuriame Teisingumo Teismas pripažino, jog nereikalaujama <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0035" REF.END="QE0035"/>atlikus išsamų tyrimą įrodyti, kad konkrečiu atveju valdžios institucijos skatino valstybės įmonę imtis nagrinėjamų pagalbos priemonių<QUOT.END REF.START="QS0035" CODE="201C" ID="QE0035"/>.</TXT></NP><?PAGE NO="12"?><NP><NO.P>85.</NO.P><TXT>Galiausiai gali būti naudinga remtis tarptautinės viešosios teisės principais, susijusiais su tarptautinės teisės pažeidimų priskyrimu valstybei, tiksliau – Tarptautinės teisės komisijos (<HT TYPE="ITALIC">International Law Commission</HT>) valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus straipsnių (toliau – Valstybių atsakomybės straipsniai)<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0018"><P>UNGA A/CN.4/L.602/Rev.1. Priimti Valstybių atsakomybės straipsnius valstybėms rekomendavo Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) Generalinė Asamblėja. Žr. UNGA A/RES/56/83; UNGA A/RES/59/35 ir UNGA A/RES/62/61.</P></NOTE> 7 straipsniu <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0036" REF.END="QE0036"/>Įgaliojimų viršijimas arba nurodymams prieštaraujantis elgesys<QUOT.END REF.START="QS0036" CODE="201C" ID="QE0036"/>.</TXT></NP><NP><NO.P>86.</NO.P><TXT>Tame straipsnyje nurodyta, kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0037" REF.END="QE0037"/>valstybės įstaigos, asmens ar subjekto, įgalioto vykdyti viešosios valdžios funkcijas, elgesys pagal tarptautinę teisę laikomas valstybės veiksmais, <HT TYPE="ITALIC">jeigu ši įstaiga, asmuo ar subjektas veikia turėdamas tokį statusą, nors jis ir viršija savo įgaliojimus ar nepaklūsta nurodymams</HT><QUOT.END REF.START="QS0037" CODE="201C" ID="QE0037"/><NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0019"><P>Išskirta mano.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>87.</NO.P><TXT>Ši taisyklė yra nusistovėjusi tarptautinėje teismų praktikoje<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0020"><P>Žr. Jungtinės Tautos, byla <HT TYPE="ITALIC">Maal</HT>, <HT TYPE="ITALIC">Recueil des sentences arbitrales</HT>, X t. (1903), p. 732 ir 733; <DATE ISO="19161207">1916 m. gruodžio 7 d.</DATE> byla <HT TYPE="ITALIC">La Masica</HT> (Didžioji Britanija, Hondūras), <HT TYPE="ITALIC">Recueil des sentences arbitrales</HT>, XI t. (1916), p. 560; <DATE ISO="19261123">1926 m. lapkričio 23 d.</DATE> <HT TYPE="ITALIC">Thomas H. Youmans (JAV) /</HT> <HT TYPE="ITALIC">Meksikos Jungtinės Valstijos</HT>, <HT TYPE="ITALIC">Recueil des sentences arbitrales</HT>, IV t. (1926), p. 116; <DATE ISO="19270427">1927 m. balandžio 27 d.</DATE> <HT TYPE="ITALIC">Francisco Mallén (Meksikos Jungtinės Valstijos) /</HT> <HT TYPE="ITALIC">JAV</HT>, <HT TYPE="ITALIC">Recueil des sentences arbitrales</HT>, IV t. (1927), p. 177; <DATE ISO="19270717">1927 m. liepos 17 d.</DATE> <HT TYPE="ITALIC">Charles S. Stephens ir Bowman Stephens (JAV) /</HT> <HT TYPE="ITALIC">Meksikos Jungtinės Valstijos</HT>, <HT TYPE="ITALIC">Recueil des sentences arbitrales</HT>, IV t. (1927), p. 267 ir 268; <DATE ISO="19281018">1928 m. spalio 18 d.</DATE> <HT TYPE="ITALIC">William T. Way (JAV) /</HT> <HT TYPE="ITALIC">Meksikos Jungtinės Valstijos</HT>, <HT TYPE="ITALIC">Recueil des sentences arbitrales</HT>, IV t. (1928), p. 400 ir 401; taip pat <DATE ISO="19290607">1929 m. birželio 7 d.</DATE> <HT TYPE="ITALIC">Estate of Jean‑Baptiste Caire /</HT> <HT TYPE="ITALIC">Meksikos Jungtinės Valstijos</HT>, <HT TYPE="ITALIC">Recueil des sentences arbitrales</HT>, V t. (1929), p. 531. Šis principas taip pat yra įtvirtintas Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. <DATE ISO="20040708">2004 m. liepos 8 d.</DATE> EŽTT sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Ilaşcu ir kt. prieš Moldovą ir Rusiją</HT>, <HT TYPE="ITALIC">Recueil des arrêts et décisions</HT> 2004‑VII, p. 90 ir 106), <HT TYPE="ITALIC">Inter‑American Court of Human Rights</HT> praktikoje (žr. CIDH, <DATE ISO="19880729">1988 m. liepos 29 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Velásquez‑Rodríguez / Hondūras</HT>, C serija, Nr. 4 (1989), 169–172 punktai) ir Irano ir Jungtinių Amerikos Valstijų pretenzijų teismo praktikoje (žr. <HT TYPE="ITALIC">Petrolane, Inc. / Irano Islamo Respublika</HT> (1991) 27 Iran‑U.S.C.T.R. 64, p. 92).</P></NOTE> ir pripažinta <HT TYPE="ITALIC">International Law Commission</HT> jos Valstybių atsakomybės straipsnių komentare<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0021"><P>Valstybių atsakomybės straipsnių 7 straipsnio komentaro 4–6 punktai.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>88.</NO.P><TXT>Šiuo atveju, net neatsižvelgiant į tai, kad <DATE ISO="20040622">2004 m. birželio 22 d.</DATE> <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> stebėtojų taryba <HT TYPE="ITALIC">ex post facto</HT> pritarė <HT TYPE="ITALIC">Vehicles</HT> kreditui suteiktai garantijai, aišku, kad W. K. Scholten veikė kaip vienintelis <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> vadovas ir kad nei pagal <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> įstatus, nei pagal veiklos tikslus nebuvo draudžiama teikti tokias garantijas, kaip nagrinėjamosios šioje byloje, ir <HT TYPE="ITALIC">Commerz</HT> galėjo visiškai tikėtis, kad <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> vykdys įsipareigojimus dėl šių garantijų. Juo labiau kad <HT TYPE="ITALIC">Commerz</HT> gavo teisines išvadas, kuriose patvirtintas suteiktų garantijų galiojimas<NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0022"><P>Žr. šios išvados 19 ir 21 punktus.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>89.</NO.P><TXT>Žinoma, <HT TYPE="ITALIC">Gerechtshof te ’s‑Gravenhage</HT> nusprendė, kad šios teisinės išvados buvo tyčia surašytos neteisingai. Nors tuo remiantis buvo daroma prielaida, kad <HT TYPE="ITALIC">Commerz</HT> žinojo ar galėjo žinoti apie garantijų negaliojimą pagal GHR/<HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> įstatus, tai neturėtų turėti jokios įtakos garantijų priskirtinumui valstybei.</TXT></NP><NP><NO.P>90.</NO.P><TXT>Galiausiai manau (kaip <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> ir Nyderlandų vyriausybė), kad valstybės pagalbos taisyklių veiksmingumui galėtų būti pakenkta, jeigu jų taikymą būtų galima atmesti remiantis vien tuo, kad įstatuose numatytas valstybės įmonės vadovas, imdamasis pagalbos priemonės, nesilaikė šios įmonės įstatų arba, kaip šioje byloje, buvo pripažintas kaltu dėl korupcijos.</TXT></NP><NP><NO.P>91.</NO.P><TXT>Iš esmės pagalbos priemonės priskyrimas valstybei yra visiškai objektyvus, kai subjektyvioji jos įstaigų ar atstovų kaltės pusė arba jų motyvai neturi jokios reikšmės. Jeigu būtų kitaip, būtų gerokai susilpnintas su valstybės pagalba susijusios teisės veiksmingas ir vienodas taikymas.</TXT></NP><NP><NO.P>92.</NO.P><TXT>Taigi į prejudicinius klausimus reikėtų atsakyti taip, kad tokios garantijos, kaip nagrinėjamosios šioje byloje, yra priskirtinos valstybei, jeigu jos yra pagalbos priemonės ir jas suteikė vienintelis valstybės įmonės vadovas, net jeigu šis vadovas, vykdydamas savo pareigas, viršijo įgaliojimus ar pažeidė šios įmonės įstatus.</TXT></NP><?PAGE NO="13"?><NP><NO.P>93.</NO.P><TXT>Be šios išvados, grindžiamos paprastais požymiais, nurodytais Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Prancūzija / Komisija</HT> (<REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2002:294">EU:C:2002:294</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>), taip pat norėčiau pridurti, kad labai abejoju, ar <HT TYPE="ITALIC">HbR</HT>, savivaldybė ir Nyderlandų vyriausybė neturėjo nė menkiausio įtarimo apie garantijas, kurias W. K. Scholten suteikė karinės įrangos gamybos ir tiekimo srityje veikiančiai pramonės grupei.</TXT></NP><NP><NO.P>94.</NO.P><TXT>Faktinės šios bylos aplinkybės išties labai ypatingos. Šiuo klausimu pažymiu, kad:</TXT><P><LIST TYPE="DASH"><ITEM><P>labai stebina vyriausybės teiginys, kad nagrinėjama priemonė nepateisinama remiantis daugiausia komerciniais motyvais, todėl yra valstybei priskirtina valstybės pagalba (net jei dėl šio teiginio galima nesilaikyti garantijų),</P></ITEM><ITEM><P>sutarties dėl povandeninių laivų preambulėje minimose faktinėse aplinkybėse nurodyta, kad povandeninių laivų technologiją bandoma perduoti Taivanui, kad Kinijos Liaudies Respublika grasina taikyti Nyderlandams sankcijas, įskaitant jos jūrų transporto nukreipimą į kitą uostą nei Roterdamo uostas, kad RDM grupė bendradarbiauja su Jungtinių Amerikos Valstijų institucijomis siekdama povandeninių laivų technologiją Taivanui perduoti per RDM grupės įmones, kurios nėra įsikūrusios Nyderlanduose, taip pat tai, kad ši grupė ir Nyderlandų vyriausybė veda derybas, susijusias su šiuo perdavimu,</P></ITEM><ITEM><P><HT TYPE="ITALIC">Commerz</HT> gavo teisines išvadas, kuriomis patvirtinamas nagrinėjamų garantijų teisėtumas, tačiau Nyderlandų teismai pareiškė nuomonę, kad jos sąmoningai parengtos neteisingai, ir</P></ITEM><ITEM><P><HT TYPE="ITALIC">HbR</HT> stebėtojų taryba <HT TYPE="ITALIC">ex post facto</HT> pritarė garantijai, susijusiai su <HT TYPE="ITALIC">Vehicles</HT> kreditu.</P></ITEM></LIST></P></NP><NP><NO.P>95.</NO.P><TXT>Šios aplinkybės ypač keistos. Generalinė advokatė J. Kokott pavadino jas <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0038" REF.END="QE0038"/>neaiškiomis<QUOT.END REF.START="QS0038" CODE="201C" ID="QE0038"/><NOTE NUMBERING="ARAB" TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0023"><P>Žr. jos išvadą byloje <HT TYPE="ITALIC">Residex Capital IV</HT> (<REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2011:354">EU:C:2011:354</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 2 punktas).</P></NOTE>.</TXT></NP></GR.SEQ></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P>VI –</NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Išvada</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>96.</NO.P><TXT>Taigi siūlau Teisingumo Teismui į <HT TYPE="ITALIC">Hoge Raad der Nederlanden</HT> pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:</TXT><P>Tokios garantijos, kaip nagrinėjamosios šioje byloje, priskirtinos valstybei, jeigu jos yra pagalbos priemonės ir jas suteikė vienintelis valstybės įmonės vadovas, net jeigu šis vadovas, vykdydamas savo pareigas, viršijo įgaliojimus ar pažeidė šios įmonės įstatus.</P></NP></GR.SEQ></CONTENTS.CONCLUSION></CONCLUSION>