<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><CONCLUSION NNC="YES" xmlns:fmx="http://opoce" xmlns:xsi="http://www.w3.org/2001/XMLSchema-instance" xsi:noNamespaceSchemaLocation="http://formex.publications.europa.eu/schema/formex-05.58-20161101.xd"><BIB.CONCLUSION><REF.CASE FILE="n.a."><NO.CASE>C-385/20</NO.CASE></REF.CASE><NO.CELEX>62020CC0385</NO.CELEX><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2021:828">EU:C:2021:828</NO.ECLI><NO.SEQ>0001</NO.SEQ><PAGE.FIRST.ECR>1</PAGE.FIRST.ECR><PAGE.SEQ>1</PAGE.SEQ><PAGE.LAST.ECR>17</PAGE.LAST.ECR><PAGE.TOTAL>17</PAGE.TOTAL></BIB.CONCLUSION><CURR.TITLE><PAGE.HEADER><P><HT TYPE="SC">Generalinio advokato H. Saugmandsgaard Øe išvada – byla C-385/20</HT></P><P><HT TYPE="SC">Caixabank</HT></P></PAGE.HEADER></CURR.TITLE><TITLE><TI><P><HT TYPE="UC">Generalinio advokato</HT></P><P><HT TYPE="UC">Henrik Saugmandsgaard Øe Išvada,</HT></P><P>pateikta <DATE ISO="20211006">2021 m. spalio 6 d.</DATE><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0001"><P>Originalo kalba: prancūzų.</P></NOTE></P></TI><STI><P><HT TYPE="BOLD">Byla C-385/20</HT></P><P>EL,</P><P>TP</P><P>prieš</P><P>Caixabank SA</P><P><HT TYPE="NORMAL">[<HT TYPE="ITALIC">Juzgado de Primera Instancia n<HT TYPE="SUP">o</HT> 49 de Barcelona</HT> (Barselonos pirmosios instancijos teismas Nr. 49, Ispanija)] pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)</HT></P></STI></TITLE><INTERMEDIATE><INDEX IDX.CLOSE="“" SEPARATOR=" – " IDX.OPEN="„"><KEYWORD>Prašymas priimti prejudicinį sprendimą</KEYWORD><KEYWORD>Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais</KEYWORD><KEYWORD>Direktyva 93/13/EEB</KEYWORD><KEYWORD>Paskolos sutartis</KEYWORD><KEYWORD>Teismo procesas, kuriuo siekiama, kad sutarties sąlyga būtų pripažinta nesąžininga</KEYWORD><KEYWORD>Bylinėjimosi išlaidų priteisimas iš verslininko</KEYWORD><KEYWORD>Vartotojui atlygintinų bylinėjimosi išlaidų suma</KEYWORD><KEYWORD>Maksimali riba, taikoma advokato honorarams atsižvelgiant į ginčo vertę</KEYWORD><KEYWORD>Procesinė autonomija</KEYWORD><KEYWORD>Veiksmingumo principas</KEYWORD></INDEX></INTERMEDIATE><CONTENTS.CONCLUSION><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">I.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Įvadas</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0001"><NO.P>1.</NO.P><TXT>Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Juzgado de Primera Instancia n<HT TYPE="SUP">o</HT> 49 de Barcelona</HT> (Barselonos pirmosios instancijos teismas Nr. 49, Ispanija) pateikė Teisingumo Teismui du klausimus dėl Direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0002"><P><DATE ISO="19930405">1993 m. balandžio 5 d.</DATE> Tarybos direktyva (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="095" PAGE.FIRST="29" DATE.PUB="1993">OL L 95, 1993, p. 29</REF.DOC.OJ>; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288).</P></NOTE> išaiškinimo.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0002"><NO.P>2.</NO.P><TXT>Šis prašymas pateiktas nagrinėjant dviejų vartotojų EL, TP ir finansų įstaigos <HT TYPE="ITALIC">Caixabank SA</HT> ginčą dėl advokato honorarų, kuriuos šie vartotojai reikalauja priteisti iš <HT TYPE="ITALIC">Caixabank</HT> vykstant bylinėjimosi išlaidų nustatymo procedūrai. Ši procedūra vyksta priėmus sprendimą dėl esmės, kuriame šių vartotojų prašymu buvo konstatuota, kad šalis siejančios paskolos sutarties sąlygos yra nesąžiningos, nurodyta grąžinti minėtų vartotojų pagal šias sąlygas nepagrįstai sumokėtas sumas ir iš <HT TYPE="ITALIC">Caixabank</HT> priteistos bylinėjimosi išlaidas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0003"><NO.P>3.</NO.P><TXT>Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį, siejamas su veiksmingumo principu, valstybės narės, kiek tai susiję su civilinėmis bylomis dėl nesąžiningų sąlygų, įpareigojamos savo nacionalinėje teisėje numatyti bylą laimėjusių vartotojų<?PAGE NO="2"?> teisę gauti iš pralaimėjusių bylą verslininkų visų savo patirtų teismo išlaidų, įskaitant su jų advokatais nuožiūra sutartus honorarus<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0003"><P>Šioje išvadoje vartosiu terminą <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0001" ID="QS0001"/>teismo išlaidos<QUOT.END REF.START="QS0001" CODE="201C" ID="QE0001"/> plačiąja prasme kaip apimantį advokato honorarus, kuriuos bylos šalys turi padengti vykstant teismo procesui.</P></NOTE>, atlyginimą, o minėtos valstybės šiuo aspektu negali nustatyti jokių apribojimų.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0004"><NO.P>4.</NO.P><TXT>Šioje išvadoje paaiškinsiu, kad įgyvendindamos savo procesinę autonomiją valstybės narės turi plačią diskreciją rengiant civilinėse bylose dėl nesąžiningų sąlygų taikomas teismo išlaidų nustatymo taisykles, įskaitant, kiek tai susiję su laimėjusiosios šalies advokato honorarais, maksimalią ribą atsižvelgiant į ginčo vertę. Manau, kad pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį, siejamas su veiksmingumo principu, reikalaujama tik kad šios taisyklės leistų vartotojams susigrąžinti protingą ir proporcingą sumą, palyginti su išlaidomis, kurių jie turėjo objektyviai patirti, kad inicijuotų tokią bylą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar taip yra pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">II.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Teisinis pagrindas</HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">A.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Direktyva 93/13</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0005"><NO.P>5.</NO.P><TXT>Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0002" ID="QS0002"/>Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui. &lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0002" CODE="201C" ID="QE0002"/></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0006"><NO.P>6.</NO.P><TXT>Šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0003" ID="QS0003"/>Valstybės narės užtikrina, kad vartotojų ir konkurentų naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų sudaromose su vartotojais.<QUOT.END REF.START="QS0003" CODE="201C" ID="QE0003"/></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">B.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Ispanijos teisė</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0007"><NO.P>7.</NO.P><TXT>Ispanijos teisėje bylinėjimosi išlaidų civilinėse bylose klausimą reglamentuojančios taisyklės įtvirtintos <DATE ISO="20000107">2000 m. sausio 7 d.</DATE> <HT TYPE="ITALIC">Ley 1/2000 de Enjuiciamiento Civil</HT> (Įstatymas 1/2000 dėl civilinio proceso kodekso) (BOE, Nr. <DATE ISO="20000107">7</DATE>, <DATE ISO="20000108">2000 m. sausio 8 d.</DATE>, p. 575; toliau – LEC).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0008"><NO.P>8.</NO.P><TXT>LEC 243 straipsnyje nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="243.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0004" ID="QS0004"/>1.</NO.PARAG><ALINEA>Visų rūšių procedūrose ir instancijose bylinėjimosi išlaidas nustato teismo, atitinkamai nagrinėjančio ieškinį arba skundą, kancleris arba prireikus už vykdymą atsakingas teismo kanceliarijos pareigūnas.</ALINEA><ALINEA>&lt;…&gt;</ALINEA><?PAGE NO="3"?><ALINEA>Teismo kanceliarijos pareigūnas sumažina advokatų ir kitų specialistų, kuriems nėra nustatyti išlaidų ar honorarų tarifai, honorarus, kai šie honorarai viršija 394 straipsnio 3 dalyje nustatytą ribą ir kai nebuvo konstatuotas šalies, kuri turi padengti bylinėjimosi išlaidas, neapdairumas.<QUOT.END REF.START="QS0004" CODE="201C" ID="QE0004"/></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0009"><NO.P>9.</NO.P><TXT>LEC 251 straipsnyje numatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><P><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0005" ID="QS0005"/>Ginčo vertė nustatoma atsižvelgiant į su ginču susijusį ekonominį interesą, apskaičiuojamą pagal šias taisykles:</P><PARAG IDENTIFIER="251.001"><NO.PARAG>1.</NO.PARAG><ALINEA>Jei reikalaujama konkrečios pinigų sumos, ginčo vertę sudaro ši suma, o jei suma nėra apibrėžta net ir santykiniu būdu, laikoma, kad ginčo vertė nenustatyta.</ALINEA></PARAG><P>&lt;…&gt;</P><PARAG IDENTIFIER="251.008"><NO.PARAG>8.</NO.PARAG><ALINEA>Per teismo procesus dėl skolinio reikalavimo egzistavimo, galiojimo ar veiksmingumo jo vertė apskaičiuojama pagal bendrą skolos dydį, net jeigu ji turi būti mokama dalimis. Šis vertinimo kriterijus taikomas procesuose, kurių tikslas – sukurti, pakeisti ar panaikinti skolinį reikalavimą ar asmeninę teisę, jeigu netaikoma jokia kita šio straipsnio taisyklė.<QUOT.END REF.START="QS0005" CODE="201C" ID="QE0005"/></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0010"><NO.P>10.</NO.P><TXT>LEC 394 straipsnyje numatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="394.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0006" ID="QS0006"/>1.</NO.PARAG><ALINEA>Nagrinėjant ieškinius dėl pripažinimo, bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidos priteisiamos iš tos šalies, kurios visi reikalavimai buvo atmesti, nebent teismas įvertina ir pagrindžia, kad konkrečiu atveju kyla didelių faktinių ar teisinių abejonių.</ALINEA></PARAG><P>&lt;…&gt;</P><PARAG IDENTIFIER="394.003"><NO.PARAG>3.</NO.PARAG><ALINEA>Tais atvejais, kai taikant šio straipsnio 1 dalies nuostatas bylinėjimosi išlaidas turi padengti bylą pralaimėjusi šalis, jos mokama bendra suma, skirta padengti advokatams ar kitiems specialistams, kuriems netaikomi išlaidų ar honorarų tarifai, sumokėtą sumą, neturi viršyti trečdalio ginčo sumos kiekvienai iš šalių, kurių naudai buvo priimtas toks sprendimas; vien šiuo tikslu neįvertintini reikalavimai įvertinami <FT TYPE="NUMBER">18000</FT> EUR, nebent dėl bylos sudėtingumo teismas nuspręstų kitaip.</ALINEA><ALINEA>Ankstesnės dalies nuostatos netaikomos, jei teismas konstatuoja, kad šalis, iš kurios priteistos bylinėjimosi išlaidos, elgėsi neapdairiai.<QUOT.END REF.START="QS0006" CODE="201C" ID="QE0006"/></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0011"><NO.P>11.</NO.P><TXT>LEC 411 straipsnyje nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0007" ID="QS0007"/>Pradėjus procesą įvykę pasikeitimai, susiję su šalių nuolatine gyvenamąja vieta, ginčo aplinkybėmis ir bylos dalyku nekeičia jurisdikcijos ir kompetencijos, kurios turi būti nustatytos <HT TYPE="ITALIC">lis pendens</HT> pradžioje.<QUOT.END REF.START="QS0007" CODE="201C" ID="QE0007"/></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">III.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Pagrindinė byla, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0012"><NO.P>12.</NO.P><TXT>Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir Teisingumo Teisme pateiktų pastabų matyti, kad <DATE ISO="20080425">2008 m. balandžio 25 d.</DATE> EL ir TP sudarė su <HT TYPE="ITALIC">Caixabank</HT> paskolos sutartį dėl <FT TYPE="NUMBER">159000</FT> EUR sumos. Vis dėlto šioje sutartyje buvo numatytos kelios vadinamosios <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0008" ID="QS0008"/>įvairios valiutos<QUOT.END REF.START="QS0008" CODE="201C" ID="QE0008"/> sąlygos, o paskola buvo išreikšta Japonijos jenomis (JPY).</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="4"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0013"><NO.P>13.</NO.P><TXT><DATE ISO="20161010">2016 m. spalio 10 d.</DATE> EL ir TP <HT TYPE="ITALIC">Juzgado de Primera Instancia</HT> n<HT TYPE="SUP">o</HT> 49 <HT TYPE="ITALIC">de Barcelona</HT> (Barselonos pirmosios instancijos teismas Nr. 49) pareiškė <HT TYPE="ITALIC">Caixabank</HT> ieškinį, jame, pirma, prašė pripažinti niekinėmis šias <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0009" ID="QS0009"/>įvairios valiutos<QUOT.END REF.START="QS0009" CODE="201C" ID="QE0009"/> sąlygas, motyvuodami tuo, kad jos nesąžiningos, antra, iš naujo apskaičiuoti paskolos likutį (sutartį perskaičiuojant eurais) ir, trečia, priteisti iš banko grąžinti sumas, kurias jie, remdamiesi minėtomis sąlygomis, sumokėjo nuo sutarties pasirašymo momento per dideles ir nepagrįstai.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0014"><NO.P>14.</NO.P><TXT>Savo ieškinyje ieškovai pagrindinėje byloje nurodė, kad ginčo vertė yra neapibrėžta. Šiuo klausimu jie iš esmės nurodė, kad nors paskolos likutis ieškinio pareiškimo dieną buvo <FT TYPE="DECIMAL">127269,15</FT> EUR, panaikinus <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0010" ID="QS0010"/>įvairios valiutos<QUOT.END REF.START="QS0010" CODE="201C" ID="QE0010"/> sąlygas jis turėtų būti peržiūrėtas ir patikslintas, kai bus žinomos visos dėl šių sąlygų patirtos išlaidos ir komisiniai mokesčiai. Vėliau tokia vertė buvo užfiksuota sprendime priimti nagrinėti ieškinį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0015"><NO.P>15.</NO.P><TXT><DATE ISO="20181129">2018 m. lapkričio 29 d.</DATE> sprendimu <HT TYPE="ITALIC">Juzgado de Primera Instancia n<HT TYPE="SUP">o</HT> 49 de Barcelona</HT> (Barselonos pirmosios instancijos teismas Nr. 49) patenkino EL ir TP ieškinį. Šis teismas pripažino niekinėmis ginčijamas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0011" ID="QS0011"/>įvairios valiutos<QUOT.END REF.START="QS0011" CODE="201C" ID="QE0011"/> sąlygas ir priteisė iš <HT TYPE="ITALIC">Caixabank</HT> grąžinti vartotojams pervestas sumas, kurios galbūt viršija tai, ką jie būtų turėję mokėti, jei paskola nuo pat pradžių būtų buvusi išreikšta eurais, taip pat sumokėti teisės aktuose nustatytas palūkanas. Be to, minėtas teismas priteisė iš <HT TYPE="ITALIC">Caixabank</HT> bylinėjimosi išlaidas. Vėliau šis sprendimas įsiteisėjo.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0016"><NO.P>16.</NO.P><TXT>Atitinkamai per papildomą bylinėjimosi išlaidų nustatymo procedūrą EL ir TP advokatas pateikė kompetentingam teismo kanceliarijos pareigūnui prašymą atlyginti <FT TYPE="DECIMAL">25188,91</FT> EUR su procesu susijusių išlaidų, įskaitant sąskaitoje nurodytus <FT TYPE="DECIMAL">19007,89</FT> EUR advokato honorarų. Apskaičiuojant aptariamus honorarus prašyme kaip ginčo vertė buvo nurodyta <FT TYPE="DECIMAL">127269,15</FT> EUR suma, t. y. paskolos likutis ieškinio pareiškimo dieną<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0004"><P>Šios informacijos nėra sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą. Ji išplaukia iš EL ir TP, taip pat <HT TYPE="ITALIC">Caixabank</HT> pateiktų pastabų (šiuo klausimu žr. šios išvados 23 punktą).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0017"><NO.P>17.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Caixabank</HT> nesutiko su pareikalautomis padengti išlaidomis, teigdamas, kad jos yra per didelės. <DATE ISO="20191001">2019 m. spalio 1 d.</DATE> sprendimu teismo kanceliarijos pareigūnas šį prieštaravimą patenkino. Jis, be kita ko, nusprendė, kad pagal LEC 251 ir 411 straipsnius, kaip juos aiškina Ispanijos teismai, ieškinio pareiškimo momentu užfiksuota ginčo vertė nebegali būti keičiama nei vėlesnėje proceso stadijoje, nei <HT TYPE="ITALIC">a fortiori</HT> nustatant bylinėjimosi išlaidas. Šiuo atveju, kadangi, kaip nurodyta ieškinyje, sprendime priimti nagrinėti ieškinį buvo užfiksuota, kad ginčo vertė neapibrėžta, ji turi būti laikoma neapibrėžta ir nustatant bylinėjimosi išlaidas. Todėl, siekiant nustatyti atlygintiną advokato honorarų dydį, pagal Barselonos advokatūros išlaidų nustatymo gairėse patvirtintus kriterijus ši vertė turėjo būti įvertinta <FT TYPE="NUMBER">30000</FT> EUR. Be to, pagal LEC 394 straipsnio 3 dalį <HT TYPE="ITALIC">Caixabank</HT> gali būti įpareigotas atlyginti ieškovams pagrindinėje byloje tik advokato honorarus, neviršijančius trečdalio šios sumos.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0018"><NO.P>18.</NO.P><TXT>Tada ieškovai pagrindinėje byloje pateikė skundą dėl šio sprendimo peržiūros. Šiomis aplinkybėmis <HT TYPE="ITALIC">Juzgado de Primera Instancia n<HT TYPE="SUP">o</HT> 49</HT> <HT TYPE="ITALIC">de Barcelona</HT> (Barselonos pirmosios instancijos teismas Nr. 49), abejodamas dėl LEC 251 straipsnio, 394 straipsnio 3 dalies ir 411 straipsnio ir jų aiškinimo Ispanijos teismuose atitikties Direktyvai 93/13, nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="251.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0012" ID="QS0012"/>1.</NO.PARAG><ALINEA>Ar <DATE ISO="20191001">2019 m. spalio 1 d.</DATE> teismo sprendime pateikiamas [LEC] 251 straipsnio, 394 straipsnio 3 dalies ir 411 straipsnio aiškinimas, pagal kurį ginčo vertė prilyginama ginčo ekonominiam interesui ir dėl to honorarų, kuriuos vartotojas sumokėjo savo advokatui, suma sumažinama, pagrindu laikant fiksuotą sumą (<FT TYPE="NUMBER">18000</FT> EUR), įtvirtintą įstatyme<?PAGE NO="5"?> tik tam atvejui, kai ginčo sumos negalima įvertinti, o ne tuomet, kai ši vertė yra neapibrėžta, prieštarauja Direktyvos [93/13] 6 straipsnio 1 daliai ir 7 straipsnio 1 daliai dėl to, kad neįmanoma atkurti faktinės ir teisinės situacijos, kurioje būtų vartotojas, jei minėtos sąlygos neegzistuotų – nepaisant to, kad ši sąlyga jo naudai teismine tvarka buvo pripažinta nesąžininga, ir dėl to, kad su išlaidų apribojimu susijęs nepagrįstas procesinis reikalavimas nebuvo panaikintas, nors toks panaikinimas būtų užtikrinęs vartotojui tinkamiausias ir veiksmingiausias jo teisių įgyvendinimo nepažeidžiant teisės aktų priemones?</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="251.002"><NO.PARAG>2.</NO.PARAG><ALINEA>Ar LEC 394 straipsnio 3 dalis savaime prieštarauja Direktyvos [93/13] 6 straipsnio 1 daliai ir 7 straipsnio 1 daliai ir dėl jos tampa neįmanoma arba pernelyg sudėtinga teisme naudotis pagal šią direktyvą vartotojams suteikiamomis teisėmis dėl to, kad toje nuostatoje vartotojui nustatytas apribojimas, pagal kurį jis turi padengti dalį savo bylinėjimosi išlaidų, o jo teisinės ir faktinės situacijos negalima atkurti iki tokios, kurioje jis būtų, jei minėtos sąlygos neegzistuotų – nepaisant to, kad ši sąlyga jo naudai teismine tvarka buvo pripažinta nesąžininga, ir dėl to, kad su išlaidų apribojimu susijęs nepagrįstas procesinis reikalavimas nebuvo panaikintas, nors toks panaikinimas būtų užtikrinęs vartotojui tinkamiausias ir veiksmingiausias jo teisių įgyvendinimo nepažeidžiant teisės aktų priemones?<QUOT.END REF.START="QS0012" CODE="201C" ID="QE0012"/></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0019"><NO.P>19.</NO.P><TXT><DATE ISO="20200707">2020 m. liepos 7 d.</DATE> prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teisme buvo gautas tų pačių metų rugpjūčio 12 d. EL, TP, <HT TYPE="ITALIC">Caixabank</HT>, Ispanijos ir Lenkijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija pateikė Teisingumo Teismui rašytines pastabas. Tos pačios šalys ir suinteresuotieji asmenys, išskyrus Lenkijos vyriausybę, taip pat raštu atsakė į Teisingumo Teismo <DATE ISO="20210511">2021 m. gegužės 11 d.</DATE> pateiktus klausimus.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">IV.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Analizė</HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">A.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Dėl jurisdikcijos</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0020"><NO.P>20.</NO.P><TXT>Pirmiausia Ispanijos vyriausybė ir <HT TYPE="ITALIC">Caixabank</HT> iš esmės teigia, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti šių prejudicinių klausimų.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0021"><NO.P>21.</NO.P><TXT>Manau, kad šis prieštaravimas turi būti atmestas. Nors patys klausimai dėl bylinėjimosi išlaidų nustatymo civilinėse bylose iš tikrųjų nepatenka į Direktyvos 93/13 taikymo sritį, primenu, kad ginčas pagrindinėje byloje kilo dėl kelių sutarties sąlygų nesąžiningumo, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą. Taigi šie procesiniai klausimai keliami byloje, susijusioje su vartotojų teisėmis, kylančiomis iš minėtos direktyvos. Šiomis aplinkybėmis reikia išsiaiškinti, ar pagal tos pačios direktyvos 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį, siejamas su veiksmingumo principu, draudžiamos Ispanijos taisyklės dėl bylinėjimosi išlaidų. Vadinasi, situacija patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, o pateikti klausimai yra susiję su šios teisės aiškinimu. Taigi akivaizdu, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją juos nagrinėti<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0005"><P>Pagal analogiją žr. <DATE ISO="20200716">2020 m. liepos 16 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Caixabank ir Banco Bilbao Vizcaya Argentaria</HT> (C-224/19 ir C-259/19, toliau – <HT TYPE="ITALIC">Sprendimas Caixabank ir Banco Bilbao Vizcaya Argentaria</HT>, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2020:578">EU:C:2020:578</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0045">45</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>). Nors <DATE ISO="20140327">2014 m. kovo 27 d.</DATE> Sprendime <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Torralbo Marcos</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C-265/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2014:187">EU:C:2014:187</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20161208">2016 m. gruodžio 8 d.</DATE> Sprendime <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Eurosaneamientos ir kt</HT>.</NAME.CASE> (<NO.CASE>C-532/15 ir C-538/15</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:932">EU:C:2016:932</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>), kuriais remiasi <HT TYPE="ITALIC">Caixabank</HT> ir Ispanijos vyriausybė, Teisingumo Teismas pareiškė neturintis jurisdikcijos atsakyti į klausimus dėl nacionalinių procesinių taisyklių atitikties Sąjungos teisei, jis taip pasielgė dėl to, kad šie klausimai buvo pateikti nagrinėjant ginčus, kurie nebuvo susiję su iš Sąjungos teisės kylančiomis teisėmis.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><?PAGE NO="6"?><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">B.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Dėl priimtinumo</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0022"><NO.P>22.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Caixabank</HT> ir Ispanijos vyriausybė taip pat tvirtina, kad prejudiciniai klausimai nepriimtini. Jų teigimu, <HT TYPE="ITALIC">pirma</HT>, sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą neišdėstytos faktinės ir teisinės aplinkybės, reikalingos tam, kad Teisingumo Teismas naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0023"><NO.P>23.</NO.P><TXT>Ieškovų pagrindinėje byloje advokato per bylinėjimosi išlaidų nustatymo procedūrą reikalaujamų sumokėti honorarų suma iš tiesų nenurodyta sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, kuriame taip pat nepaminėta, ar ši suma viršija LEC 394 straipsnio 3 dalyje numatytą maksimalią ribą. Vis dėlto, be to, kad ši informacija pateikta šalių pagrindinėje byloje pastabose, tame sprendime pateikto faktinių aplinkybių aprašymo, kad ir kokio glausto, manau, pakanka, kad būtų galima suprasti prielaidas, kuriomis grindžiami prejudiciniai klausimai, ir kad Teisingumo Teismas galėtų į juos naudingai atsakyti.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0024"><NO.P>24.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Antra</HT>, <HT TYPE="ITALIC">Caixabank</HT> pažymi, kad pirmojo klausimo formuluotė prieštarauja sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą turiniui. Iš tiesų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiame klausime suponuoja, kad LEC 394 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos antrame sakinyje nurodyta <FT TYPE="NUMBER">18000</FT> EUR suma buvo laikoma pagrindu apskaičiuojant EL ir TP atlygintinus advokato honorarus, nors tame sprendime nurodyta, kad iš tikrųjų teismo kanceliarijos pareigūnas rėmėsi <FT TYPE="NUMBER">30000</FT> EUR suma, numatyta Barselonos advokatūros bylinėjimosi išlaidų nustatymo gairėse.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0025"><NO.P>25.</NO.P><TXT>Manau, kad šiuo klausimu sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą yra prieštaravimų. Beje, tame sprendime taip pat nepaaiškinama, kodėl minėta <FT TYPE="NUMBER">30000</FT> EUR suma buvo remiamasi vietoje sumos, nurodytos minėtoje 394 straipsnio 3 dalyje. Mano nuomone, šio prieštaravimo nepakanka, kad pateikti klausimai būtų pripažinti nepriimtinais. Iš tiesų Teisingumo Teismas turės pateikti bendrą atsakymą dėl nacionalinės bylinėjimosi išlaidų nustatymo tvarkos, pagal kurią numatyta maksimali atlygintinų advokato honorarų riba atsižvelgiant į ginčo vertę, suderinamumo, nesvarbu, kokia verte buvo faktiškai remiamasi pagrindinėje byloje. Taigi ši suma neturi lemiamos reikšmės prašomam pateikti išaiškinimui.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0026"><NO.P>26.</NO.P><TXT>Trečia, <HT TYPE="ITALIC">Caixabank</HT> ir Ispanijos vyriausybė tvirtina, kad sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikti nepagrįsti ar net klaidingi teiginiai. Konkrečiai kalbant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas jame leidžia suprasti, kad ieškovai pagrindinėje byloje sumokėjo arba bent jau turės sumokėti visas jų advokato per procedūrą dėl bylinėjimosi išlaidų nustatymo reikalaujamus honorarus, tačiau šio teiginio nepagrindžia, nors iš bylos medžiagos matyti, kad taip nėra. Dėl tos pačios priežasties pateikti klausimai yra hipotetiniai. Nekyla jokių abejonių dėl to, kad pagal Ispanijos teisės normas dėl bylinėjimosi išlaidų <HT TYPE="ITALIC">Caixabank</HT> atlygins ieškovams pagrindinėje byloje visas jų patirtas teismo išlaidas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0006"><P>Iš tiesų ieškovų pagrindinėje byloje ir jų advokato sudarytame susitarime dėl honorarų nurodyta, kad jie susitarė dėl fiksuotų honorarų ir kintamų honorarų, taikomų palankaus sprendimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš banko atveju. Minėti ieškovai turėjo sumokėti tik fiksuotą dalį, kurios dydis yra <FT TYPE="NUMBER">1200</FT> EUR (be mokesčių). O kintamus honorarus advokatas turėjo tiesiogiai išskaičiuoti iš gautų bylinėjimosi išlaidų sumos. Vis dėlto <FT TYPE="NUMBER">1200</FT> EUR suma yra mažesnė už LEC 394 straipsnio 3 dalyje numatytą ribą ir sudaro mažą dalį sumos, kurią <HT TYPE="ITALIC">Caixabank</HT> sutiko padengti kaip bylinėjimosi išlaidas.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0027"><NO.P>27.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu pakanka priminti, kad pagal SESV 267 straipsnyje numatytą procedūrą bet koks nagrinėjamo atvejo faktinių aplinkybių vertinimas priskiriamas nacionalinio teismo jurisdikcijai. Teisingumo Teismas įgaliotas priimti sprendimą dėl Sąjungos teisės akto išaiškinimo tik remdamasis šio teismo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0007"><P>Žr., be kita ko, <DATE ISO="20210429">2021 m. balandžio 29 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Bank BPH</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C-19/20</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2021:341">EU:C:2021:341</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0037">37</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir jame nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>. Taigi <HT TYPE="ITALIC">Caixabank</HT> ir Ispanijos<?PAGE NO="7"?> vyriausybė Teisingumo Teisme negali ginčyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateiktuose klausimuose išreikštos faktinės prielaidos, kad ieškovai pagrindinėje byloje padengė jų advokato reikalaujamus honorarus arba bent jau turės tai padaryti, jei šie honorarai negalės būti priteisti iš atsakovo pagrindinėje byloje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0028"><NO.P>28.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Galiausiai</HT> Ispanijos vyriausybė ginčija konkrečiai pirmojo klausimo priimtinumą tiek, kiek jis susijęs su LEC 411 straipsnyje įtvirtintu <HT TYPE="ITALIC">perpetuatio jurisdictionis</HT> principu, ir nurodo kelias aplinkybes, kurios, manau, yra susijusios su šio klausimo esme<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0008"><P>Dėl šių aplinkybių žr. išvados 76 ir 77 punktus.</P></NOTE>. Todėl, nors į šias aplinkybes būtų galima atsižvelgti atsakant į minėtą klausimą, jos, mano nuomone, neturi reikšmės, kai reikia vertinti jų priimtinumą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0009"><P>Pagal analogiją žr. <DATE ISO="19911004">1991 m. spalio 4 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Society for the Protection of Unborn Children Ireland</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C-159/90</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1991:378">EU:C:1991:378</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0015">15</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">C.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Dėl esmės</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0029"><NO.P>29.</NO.P><TXT>Šios bylos esmė yra susijusi su Teisingumo Teismui gerai žinomais klausimais<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0010"><P>Žr., be kita ko, <DATE ISO="20140430">2014 m. balandžio 30 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Kásler ir Káslerné Rábai</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C-26/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2014:282">EU:C:2014:282</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>); <DATE ISO="20170920">2017 m. rugsėjo 20 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Andriciuc ir kt</HT>.</NAME.CASE> (<NO.CASE>C-186/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:703">EU:C:2017:703</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20210610">2021 m. birželio 10 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">BNP Paribas Personal Finance</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C-609/19</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2021:469">EU:C:2021:469</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>).</P></NOTE> dėl paskolų užsienio valiuta sutarčių, kurias vartotojai sudaro visų pirma Ispanijos banko įstaigose.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0030"><NO.P>30.</NO.P><TXT>Nagrinėjamu atveju EL ir TP sudarė su <HT TYPE="ITALIC">Caixabank</HT> tokią paskolos sutartį, išreikštą Japonijos jenomis (JPY). Vis dėlto šie vartotojai pareiškė ieškinį dėl šios paskolos sutarties <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0013" ID="QS0013"/>įvairios valiutos<QUOT.END REF.START="QS0013" CODE="201C" ID="QE0013"/> sąlygų, dėl kurių mėnesinių įmokų mokėjimas buvo indeksuojamas atsižvelgiant į šios valiutos kursą, pripažinimo nesąžiningomis.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0031"><NO.P>31.</NO.P><TXT>Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikti prejudiciniai klausimai nėra susiję su ginčijamų sąlygų suderinamumu su Sąjungos teise. Jų nesąžiningas pobūdis, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalį, jau buvo konstatuotas įsiteisėjusiame šio teismo sprendime dėl esmės<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0011"><P>Sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepaaiškinama, kodėl ginčijamos sąlygos buvo pripažintos nesąžiningomis. Vis dėlto iš Ispanijos vyriausybės pastabų matyti, kad Ispanijos teismai griežtai kontroliuoja tokias <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0014" ID="QS0014"/>įvairios valiutos<QUOT.END REF.START="QS0014" CODE="201C" ID="QE0014"/> sąlygas ir paprastai laiko, kad jos yra nepakankamai skaidrios vartotojo atžvilgiu. Dėl Teisingumo Teismo jurisprudencijos, susijusios su analogiškoms sąlygoms taikomų skaidrumo reikalavimų, žr. <DATE ISO="20210610">2021 m. birželio 10 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">BNP Paribas Personal Finance</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C-609/19</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2021:469">EU:C:2021:469</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0040">40</REF.NP.ECR>–<REF.NP.ECR REF="NP0057">57</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR> ir juose nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>. Šiuo klausimu minėtas teismas, vadovaudamasis šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalimi, neleido taikyti šių sąlygų (pripažinęs, kad pagal Ispanijos teisę jos yra absoliučiai niekinės) ir paliko galioti likusią paskolos sutarties dalį, o euras tapo vienintele paskolos valiuta<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0012"><P>Dėl tokio sutarties palikimo galioti sąlygų žr., be kita ko, <DATE ISO="20190314">2019 m. kovo 14 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Dunai</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C-118/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:207">EU:C:2019:207</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0040">40</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Tas pats teismas priteisė iš <HT TYPE="ITALIC">Caixabank</HT>, pirma, atlyginti ieškovams pagrindinėje byloje sumas, kurias jie galbūt nepagrįstai sumokėjo, remdamiesi minėtomis sąlygomis, todėl turėjo būti perskaičiuotos mėnesinės įmokos, kurias jie būtų mokėję, jei paskola nuo pat pradžių būtų buvusi išreikšta eurais, ir, antra, nustatyti išlaidų ir komisinių sumą, išrašytą šio banko sąskaitose taikant <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0015" ID="QS0015"/>įvairios valiutos<QUOT.END REF.START="QS0015" CODE="201C" ID="QE0015"/> sistemą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0032"><NO.P>32.</NO.P><TXT>Vis dėlto šie prejudiciniai klausimai yra susiję su klausimu dėl tikslios bylinėjimosi išlaidų sumos, konkrečiau kalbant, su advokato honorarais, kuriuos ieškovai pagrindinėje byloje pagal Ispanijos teisę turi teisę atgauti iš <HT TYPE="ITALIC">Caixabank</HT> baigus nagrinėti šį ieškinį.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="8"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0033"><NO.P>33.</NO.P><TXT>Šiuo atžvilgiu Ispanijos teisės aktuose iš esmės numatyta, kad iš principo civilinėse bylose pralaimėjusi šalis turi padengti teismo išlaidas, kurių patyrė laimėjusi šalis, įskaitant pastarosios advokato honorarus<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0013"><P>Žr. LEC 394 straipsnio 1 dalį.</P></NOTE>. Nagrinėjamu atveju iš <HT TYPE="ITALIC">Caixabank</HT> buvo priteista atlyginti EL ir TP jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0034"><NO.P>34.</NO.P><TXT>Kai nepalankus teismo sprendimas įsiteisėja, ieškinį nagrinėjusio teismo kanceliarijos pareigūnas, turintis kompetenciją šioje srityje<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0014"><P>Žr. LEC 243 straipsnį.</P></NOTE>, per bylinėjimosi išlaidų nustatymo procedūrą nustato ir patikslina tikslią išlaidų, atlygintinų laimėjusiai šaliai, sumą, atsižvelgdamas į advokatų, procesinių atstovų ar kitų pasitelktų ekspertų pateiktas honorarų sąskaitas, kartu turėdamas omenyje bylos aplinkybes, ypač <HT TYPE="ITALIC">ginčo vertę</HT>, taip pat šių specialistų faktiškai atliktą darbą, bylai skirtą laiką ir jos sudėtingumą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0035"><NO.P>35.</NO.P><TXT>Vis dėlto, <HT TYPE="ITALIC">pirma</HT>, LEC 394 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos pirmame sakinyje numatyta maksimali riba, taikoma, be kita ko, bylą laimėjusios šalies advokatų honorarams. Kalbant konkrečiai, šalis, iš kurios priteistos bylinėjimosi išlaidos<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0015"><P>Šiuo klausimu žr. išvados 67 punktą.</P></NOTE>, iš principo gali būti įpareigota sumokėti daugiausia tokią bendrą honorarų sumą, kuri <HT TYPE="ITALIC">neviršija trečdalio ginčo vertės</HT>. Jei advokato reikalaujami honorarai viršija šią maksimalią ribą, paprastai teismo kanceliarijos pareigūnas turi <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0016" ID="QS0016"/>sumažinti<QUOT.END REF.START="QS0016" CODE="201C" ID="QE0016"/> honorarus<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0016"><P>Žr. LEC 243 straipsnį.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0036"><NO.P>36.</NO.P><TXT>Šiomis aplinkybėmis, <HT TYPE="ITALIC">antra</HT>, pagal LEC 251 straipsnį ginčo vertė ieškinyje turi būti patikslinta atsižvelgiant į ieškovo ekonominį interesą ieškinyje. Šiuo klausimu šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu reikalaujama sumokėti konkrečią sumą, ginčo vertė atitinka šią sumą, o neapibrėžus ginčo vertės net santykiniu būdu, laikoma, kad ji yra neapibrėžta.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0037"><NO.P>37.</NO.P><TXT>Nagrinėjamu atveju EL ir TP ieškinyje iš pradžių nurodė ginčo vertę kaip neapibrėžtą. Šiuo klausimu jie iš esmės paaiškino, kad nors jų ekonominis interesas ieškinyje atitinka jo pareiškimo dieną buvusį paskolos likutį (apie <FT TYPE="NUMBER">120000</FT> EUR), panaikinus ginčijamas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0017" ID="QS0017"/>įvairios valiutos<QUOT.END REF.START="QS0017" CODE="201C" ID="QE0017"/> sąlygas šis likutis turėtų būti peržiūrėtas. Todėl buvo būtina palaukti, kol bus priimtas sprendimas dėl esmės, kad būtų galima tiksliai sužinoti minėtą vertę. Vėliau, nustatant bylinėjimosi išlaidas, ieškovai pagrindinėje byloje nustatė, kad, kiek tai susiję su atlygintinų advokato honorarų apskaičiavimu, ši vertė lygi paskolos likučiui.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0038"><NO.P>38.</NO.P><TXT>Vis dėlto pagal <HT TYPE="ITALIC">Tribunal Supremo</HT> (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) suformuotą jurisprudenciją taikant LEC 411 straipsnyje įtvirtintą procesinį <HT TYPE="ITALIC">perpetuatio jurisdictionis</HT> principą ginčo vertė, nustačius ją sprendime priimti nagrinėti ieškinį ir remiantis ieškinyje pateikta informacija, nebegali būti keičiama nei vėlesniame proceso etape, nei <HT TYPE="ITALIC">a fortiori</HT> procesui pasibaigus, kai nustatomos bylinėjimosi išlaidos. Teismo kanceliarijos pareigūnas rėmėsi šia jurisprudencija. Jis nusprendė, kad nagrinėjamu atveju, taip pat nustatant bylinėjimosi išlaidas, ginčo vertė turi būti laikoma neapibrėžta<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0017"><P>Žr. šios išvados 16 ir 17 punktus.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0039"><NO.P>39.</NO.P><TXT>Dėl tokio aiškinimo apribojama advokatų honorarų suma, kurią ieškovai pagrindinėje byloje gali reikalauti išieškoti iš <HT TYPE="ITALIC">Caixabank</HT>. Iš tiesų pagal Ispanijos jurisprudenciją (bent pagal dalį jos)<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0018"><P>EL ir TP šį klausimą ginčijo (žr. šios išvados 74 punktą).</P></NOTE> ginčai, kurių vertė yra <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0018" ID="QS0018"/>neapibrėžta<QUOT.END REF.START="QS0018" CODE="201C" ID="QE0018"/>, visais atvejais turi būti tapatinami su ginčais, kurių vertė negali būti <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0019" ID="QS0019"/>įvertinta<QUOT.END REF.START="QS0019" CODE="201C" ID="QE0019"/>, kaip tai suprantama pagal LEC 394 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos<?PAGE NO="9"?> antrą sakinį. Šioje nuostatoje numatyta, kad paprastai<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0019"><P>Nebent dėl bylos sudėtingumo teismas nuspręstų kitaip.</P></NOTE> vien dėl bylinėjimosi išlaidų nustatymo tokie ginčai įvertinami <FT TYPE="NUMBER">18000</FT> EUR. Taigi, taikant LEC 394 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos pirmame sakinyje numatytą maksimalią ribą, bylą pralaimėjusi šalis gali būti įpareigota atlyginti tik trečdalį šios advokato honorarų sumos, t. y. <FT TYPE="NUMBER">6000</FT> EUR.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0040"><NO.P>40.</NO.P><TXT>Vis dėlto primenu, kad nagrinėjamu atveju orientacinė <FT TYPE="NUMBER">18000</FT> EUR suma, atrodo, nebuvo taikoma. Užuot tai padarius, buvo atsižvelgta į <FT TYPE="NUMBER">30000</FT> EUR sumą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0020"><P>Žr. šios išvados 24 ir 25 punktus.</P></NOTE>. Taigi, taikant maksimalią ribą, ieškovai pagrindinėje byloje galėjo reikalauti iš <HT TYPE="ITALIC">Caixabank</HT> atlyginti iki <FT TYPE="NUMBER">10000</FT> EUR advokato honorarų. Bet kuriuo atveju problema lieka ta pati. Jeigu, kaip pagrindinėje byloje, vartotojas ir jo advokatas susitaria dėl minėtą maksimalią ribą viršijančios honorarų sumos (nagrinėjamu atveju apie <FT TYPE="NUMBER">26000</FT> EUR), skirtumą turės padengti pirmasis.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0041"><NO.P>41.</NO.P><TXT>Bet EL ir TP, kuriuos Teisingumo Teisme palaiko Komisija, mano, kad toks rezultatas prieštarauja Sąjungos teisei. Jei vartotojas turėtų padengti visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas įgyvendinant teisme iš Direktyvos 93/13 kylančias teises, arba jų dalį, įskaitant su advokatu suderėtus honorarus, net ir laimėjus bylą dėl esmės (bylą nagrinėjančiam teismui konstatavus, kad ginčijama sąlyga nesąžininga, ir priteisus iš verslininko atlyginti jos pagrindu sumokėtas sumas), būtų neįmanoma atkurti faktinės ir teisinės šio vartotojo situacijos, kurioje jis būtų, jei minėtos sąlygos neegzistuotų, kaip reikalaujama pagal šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį, kaip jos išaiškintos Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Gutiérrez Naranjo ir kt</HT>.<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0021"><P><DATE ISO="20161221">2016 m. gruodžio 21 d.</DATE> Sprendimas (C-154/15, C-307/15 ir C-308/15, toliau – Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Gutiérrez Naranjo</HT></NAME.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:980">EU:C:2016:980</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0061">61</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0062">62</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Dėl to vartotojams taip pat būtų sudaromos kliūtys pasinaudoti minėtoje direktyvoje įtvirtintomis teisėmis.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0042"><NO.P>42.</NO.P><TXT>Šiomis aplinkybėmis, <HT TYPE="ITALIC">viena vertus</HT>, antruoju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimu, kurį reikia nagrinėti pirmiausia, iš esmės siekiama išsiaiškinti, ar pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį, siejamas su veiksmingumo principu, draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip antai LEC 394 straipsnio 3 dalis, kurioje numatyta, kad, nustatant bylinėjimosi išlaidas, kurių patyrė bylos dėl sutarties sąlygos nesąžiningo pobūdžio šalys, atsižvelgiant į ginčo vertę taikoma advokatų honorarų, kuriuos bylą laimėjęs vartotojas gali reikalauti priteisti iš jas padengti turinčio verslininko, maksimali riba. 1 skirsnyje paaiškinsiu, kodėl, mano manymu, iš principo taip nėra šiuo atveju.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0043"><NO.P>43.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Kita vertus</HT>, pirmuoju klausimu, kurį reikia nagrinėti vėliau, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar LEC 251 straipsnio, 394 straipsnio 3 dalies ir 411 straipsnio aiškinimas teismuose, pagal kurį vartotojui savo ieškinyje nurodžius, kad ginčo vertė neapibrėžta, jis nebegali šios informacijos pakeisti per bylinėjimosi išlaidų nustatymo procedūrą, ir pagal kurį ginčai, kurių vertė neapibrėžta, siekiant apskaičiuoti atlygintinų advokato honorarų dydį įvertinami <FT TYPE="NUMBER">18000</FT> EUR (arba net <FT TYPE="NUMBER">30000</FT> EUR, kaip nagrinėjamu atveju), prieštarauja Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 daliai ir 7 straipsnio 1 daliai. 2 skirsnyje nurodysiu priežastis, dėl kurių (su sąlyga, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atliks tam tikrus patikrinimus) taip nemanau.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="10"?><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">1.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Dėl aplinkybės, kad pagal Sąjungos teisę iš principo nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose nustatyta vartotojui atlygintinų bylinėjimosi išlaidų maksimali riba (antrasis klausimas)</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0044"><NO.P>44.</NO.P><TXT>Kaip pabrėžia Lenkijos vyriausybė, antrasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas, performuluotas šios išvados 42 punkte, iš esmės susijęs su tuo, ar pagal Direktyvą 93/13 valstybės narės įpareigojamos numatyti vartotojo, laimėjusio ieškinį dėl sąlygos pripažinimo nesąžininga, teisę reikalauti, kad atitinkamas verslininkas atlygintų visas teismo išlaidas, kurių vartotojas patyrė nagrinėjant šį ieškinį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0045"><NO.P>45.</NO.P><TXT>Priešingai nei EL ir TP, kaip ir Ispanijos bei Lenkijos vyriausybės nepritariu šiai nuomonei.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0046"><NO.P>46.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Pirma</HT>, nemanau, kad Teisingumo Teismo Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Gutiérrez Naranjo</HT> pateiktas Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalies išaiškinimas savaime atsako į šį klausimą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0047"><NO.P>47.</NO.P><TXT>Šiuo atžvilgiu priminsiu, jog minėtoje 6 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas tikslas, pagal kurį nesąžiningos sąlygos, naudojamos sutartyse, kurias verslininkas sudaro su vartotojais, neturi būti <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0020" ID="QS0020"/>privalomos<QUOT.END REF.START="QS0020" CODE="201C" ID="QE0020"/> vartotojams. Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Gutiérrez Naranjo</HT> Teisingumo Teismas pažymėjo, kad pagal šią nuostatą nesąžininga sąlyga <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0021" ID="QS0021"/>iš esmės turi būti laikoma niekada neegzistavusia, todėl ji negali daryti poveikio vartotojui<QUOT.END REF.START="QS0021" CODE="201C" ID="QE0021"/>. Vadinasi, teismo konstatavimas, kad tokia sąlyga yra nesąžininga, <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0022" ID="QS0022"/>iš principo turi lemti vartotojo teisinės ir faktinės situacijos, kurioje jis būtų, jeigu nebūtų minėtos sąlygos, atkūrimą<QUOT.END REF.START="QS0022" CODE="201C" ID="QE0022"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0022"><P>Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Gutiérrez Naranjo</HT> 61 punktas.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0048"><NO.P>48.</NO.P><TXT>Remdamasis pastaruoju teiginiu Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad to paties 6 straipsnio 1 dalyje vartotojų naudai yra numatyta <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0023" ID="QS0023"/>ištaisymo priemonė<QUOT.END REF.START="QS0023" CODE="201C" ID="QE0023"/> (<HT TYPE="ITALIC">remedy</HT>), t. y. teisė susigrąžinti dėl nesąžiningos sąlygos nepagrįstai sumokėtas sumas tam, kad dėl tokios sąlygos kilusias pasekmes, kurios neatitinka šioje nuostatoje nustatyto tikslo, būtų galima, kiek tai įmanoma, pašalinti atgaline data<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0023"><P>Žr. Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Gutiérrez Naranjo</HT> 62 punktą: <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0024" ID="QS0024"/>[N]acionalinio teismo pareiga netaikyti nesąžiningos sutarties sąlygos, pagal kurią privaloma mokėti sumas, kurios, kaip vėliau paaiškėja, yra nepagrįstos, iš principo reiškia atitinkamą restitucinį poveikį šių sumų atžvilgiu<QUOT.END REF.START="QS0024" CODE="201C" ID="QE0024"/>.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0049"><NO.P>49.</NO.P><TXT>Nagrinėjamu atveju ieškovai pagrindinėje byloje sėkmingai rėmėsi šia teise teisme. Vadovaujantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo įsiteisėjusiu sprendimu, <HT TYPE="ITALIC">Caixabank</HT> privalo atgaline data pašalinti pasekmes, jau atsiradusias dėl ginčijamų <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0025" ID="QS0025"/>įvairios valiutos<QUOT.END REF.START="QS0025" CODE="201C" ID="QE0025"/> sąlygų. Taigi teisiškai vartotojų teisinė ir faktinė situacija buvo atkurta iki tokios, kurioje jie būtų, jei minėtos sąlygos neegzistuotų, kaip tai supranta Teisingumo Teismas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0050"><NO.P>50.</NO.P><TXT>Vis dėlto vartotojams suteikiamos <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0026" ID="QS0026"/>ištaisymo priemonės<QUOT.END REF.START="QS0026" CODE="201C" ID="QE0026"/> klausimo, kiek tai susiję su esme, negalima painioti su jų per teismo procesą patirtų bylinėjimosi išlaidų nustatymo klausimu, kurio Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis nereglamentuoja.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0051"><NO.P>51.</NO.P><TXT>Iš tiesų bylinėjimosi išlaidų nustatymo civilinėse bylose taisyklės yra procesinės taisyklės. Šios normos, taikomos vartotojo inicijuotoje byloje, kurioje prašoma konstatuoti sutarties sąlygos nesąžiningumą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 93/13, atkartojant įtvirtintą formuluotę, yra <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0027" ID="QS0027"/>ieškinių, skirtų iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių apsaugai užtikrinti, pareiškimo procesinių taisyklių<QUOT.END REF.START="QS0027" CODE="201C" ID="QE0027"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0024"><P>Žr., be kita ko, Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Caixabank ir Banco Bilbao Vizcaya Argentaria</HT> (83 ir 95 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE> dalis. Kaip pažymi Ispanijos ir Lenkijos vyriausybės, pagal suformuotą<?PAGE NO="11"?> Teisingumo Teismo jurisprudenciją, nesant suderinimo Sąjungos teisėje, tokios procesinės taisyklės priklauso <HT TYPE="ITALIC">valstybių narių procesinei autonomijai</HT>, su sąlyga, kad laikomasi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0025"><P>Žr., be kita ko, Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Caixabank ir Banco Bilbao Vizcaya Argentaria</HT> (83 ir 95 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0052"><NO.P>52.</NO.P><TXT>Šiomis aplinkybėmis, <HT TYPE="ITALIC">antra</HT>, reikia priminti, kaip tai daro Lenkijos vyriausybė, kad, kalbant apskritai, pagal veiksmingumo principą (tik jis nagrinėjamas šioje byloje<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0026"><P>Teisingumo Teismui nepateiktas klausimas dėl lygiavertiškumo principo. Bet kuriuo atveju jis neturi jokių duomenų, kurie leistų suabejoti dėl LEC 394 straipsnio 3 dalies suderinamumo su minėtu principu. Iš <HT TYPE="ITALIC">Caixabank</HT> ir Ispanijos vyriausybės pateiktos informacijos matyti, kad ši nuostata vienodai taikoma procesams dėl teisių, kylančių iš Sąjungos teisės, ir procesams dėl teisių, kylančių iš nacionalinės teisės. Šiuo klausimu žr. Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Caixabank ir Banco Bilbao Vizcaya Argentaria</HT> 96 punktą.</P></NOTE>) iš principo nedraudžiama, kad vartotojas padengtų tam tikras teismo išlaidas, kai pareiškia ieškinį dėl sutarties sąlygos nesąžiningumo pripažinimo. Vis dėlto proceso sąnaudos neturėtų būti tokios didelės, kad dėl jų vartotojui būtų <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0028" ID="QS0028"/>praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga<QUOT.END REF.START="QS0028" CODE="201C" ID="QE0028"/> naudotis iš Direktyvos 93/13 kylančiomis teisėmis. Kitaip kalbant, pagal šį principą nedraudžiama, kad vartotojui toks ieškinys būtų pernelyg brangus<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0027"><P>Šiuo klausimu žr. <DATE ISO="20131205">2013 m. gruodžio 5 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Asociación de Consumidores Independientes de Castilla y León</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C-413/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:800">EU:C:2013:800</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0041">41</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>); <DATE ISO="20150212">2015 m. vasario 12 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Baczó ir Vizsnyiczai</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C-567/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:88">EU:C:2015:88</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0050">50</REF.NP.ECR>, <REF.NP.ECR REF="NP0052">52</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0053">53</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20190403">2019 m. balandžio 3 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Aqua Med</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C-266/18</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:282">EU:C:2019:282</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0054">54</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>). Taip pat žr. generalinio advokato P. Mengozzi išvadą byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Asociación de Consumidores Independientes de Castilla y León</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C-413/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:532">EU:C:2013:532</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0035">35</REF.NP.ECR>, <REF.NP.ECR REF="NP0036">36</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0056">56</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0053"><NO.P>53.</NO.P><TXT>Taigi tai, kad pareiškus tokį ieškinį reikia advokato pagalbos, kaip, atrodo, yra Ispanijoje, ir kad vartotojas turi padengti bent dalį šio advokato honorarų, savaime neprieštarauja veiksmingumo principui<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0028"><P>Šiuo klausimu žr. <DATE ISO="20150212">2015 m. vasario 12 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Baczó ir Vizsnyiczai</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C-567/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:88">EU:C:2015:88</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0054">54</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0055">55</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Vis dėlto, kadangi paprastai šie honorarai sudaro nemažą per teismo procesą patiriamų išlaidų dalį<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0029"><P>Šiuo klausimu žr. <DATE ISO="20160728">2016 m. liepos 28 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">United Video Properties</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C-57/15</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:611">EU:C:2016:611</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0022">22</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, jei laimėjęs bylą vartotojas turėtų galimybę perkelti verslininkui tik menką minėtų honorarų dalį ar net visai neturėtų tokios galimybės, tai galėtų rimtai atgrasyti jį kreiptis į teismą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0030"><P>Pastabose <HT TYPE="ITALIC">Caixabank</HT> tvirtino, kad per bylinėjimosi išlaidų nustatymo procedūrą advokatų reikalaujami honorarai nebūtinai atitinka sumas, nurodytas jų klientams išrašytose sąskaitose faktūrose, ir dar kartą nurodė, kad nagrinėjamu atveju honorarai, kuriuos ieškovai pagrindinėje byloje turi sumokėti, yra daug mažesni nei jų advokato prašomos sumos (žr. šios išvados 6 išnašą). Prejudiciniais klausimais siekiama apginti ne vartotojų suinteresuotumą nedengti teismo išlaidų, o jų advokatų suinteresuotumą reikalauti didesnių honorarų. Vis dėlto manau, kad šie du aspektai yra aiškiai susiję.</P></NOTE>. Taigi daugeliu atveju, priklausomai nuo taikomų įkainių ir palyginti su vartotojo iš ieškinio gaunama nauda, jo patiriamos išlaidos advokatui galėtų tapti pernelyg didelės, todėl jam būtų labai sunku naudotis teisme teisėmis, kylančiomis iš Direktyvos 93/13<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0031"><P>Šiuo klausimu žr. <DATE ISO="20180913">2018 m. rugsėjo 13 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Profi Credit Polska</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C-176/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:711">EU:C:2018:711</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0068">68</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) ir pagal analogiją generalinio advokato M. Campos Sánchez-Bordona išvadą byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">United Video Properties</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C-57/15</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:201">EU:C:2016:201</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0068">68</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>). Beje, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad [g]inčuose, kurių vertė yra ribota, advokatų honorarai gali būti didesni nei suma, dėl kurios bylinėjamasi, o tai vartotoją gali atgrasyti nuo tokių nesąžiningų sąlygų taikymo užginčijimo“ (žr., be kita ko, <DATE ISO="20000627">2000 m. birželio 27 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C-240/98–C-244/98</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2000:346">EU:C:2000:346</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0026">26</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>)).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0054"><NO.P>54.</NO.P><TXT>Tokiomis aplinkybėmis, mano nuomone, darytina išvada, kad, nustatant bylinėjimosi išlaidas, bylą teisme laimėjęs vartotojas turi turėti galimybę reikalauti priteisti iš bylą pralaimėjusio verslininko ne visus su savo advokatu sutartus honorarus, bet <HT TYPE="ITALIC">protingą ir proporcingą sumą</HT>, palyginti su išlaidomis, kurių jis objektyviai turėjo patirti, kad galėtų pareikšti tokį ieškinį, t. y. sumą, kurios pakaktų galimam šių honorarų brangumui kompensuoti. Priešingu atveju, kaip paaiškino <HT TYPE="ITALIC">Caixabank</HT>, vykstant tokiai nustatymo procedūrai vartotojai galėtų reikalauti atlyginti su advokatu laisvai sutartus honorarus, gerokai viršijančius tai, kas objektyviai būtina<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0032"><P>Šiuo klausimu žr. generalinio advokato M. Campos Sánchez-Bordona išvadą byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">United Video Properties</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C-57/15</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:201">EU:C:2016:201</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0053">53</REF.NP.ECR>, <REF.NP.ECR REF="NP0065">65</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0066">66</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="12"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0055"><NO.P>55.</NO.P><TXT>Naudodamosi savo procesine autonomija valstybės narės turi plačią diskreciją šiuo klausimu. Iš principo jos gali užtikrinti ankstesniame punkte nurodyto reikalavimo laikymąsi savo nacionalinėse taisyklėse dėl bylinėjimosi išlaidų nustatymo; šios taisyklės, kaip savo pastabose naudingai pažymėjo Lenkijos vyriausybė, turi skirtumų, nes ši sritis nėra suderinta Europos Sąjungos lygiu: kai kuriose taisyklėse numatyta, kad bylą pralaimėjusi šalis turi atlyginti visus laimėjusiosios šalies advokato honorarus, kitose, prie kurių priskiriamos Ispanijos taisyklės, numatyta, kad bylą laimėjusi šalis gali susigrąžinti tik dalį šių honorarų<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0033"><P>Dėl valstybių narių skirtingų taisyklių dėl bylinėjimosi išlaidų analizės žr. https://e-justice.europa.eu/37/FR/costs?init=true</P></NOTE>. Šios skirtingos taisyklės atitinka veiksmingumo principą tiek, kiek, primenu, leidžia vartotojui kaip advokato honorarus reikalauti išieškoti iš verslininko protingą ir proporcingą sumą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0056"><NO.P>56.</NO.P><TXT>Priešingai nei EL ir TP, pritariu <HT TYPE="ITALIC">Caixabank</HT> ir Ispanijos vyriausybėms, kad Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Caixabank ir Banco Bilbao Vizcaya Argentaria</HT> nepaneigia šio aiškinimo.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0057"><NO.P>57.</NO.P><TXT>Tame sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 daliai ir 7 straipsnio 1 daliai, siejamoms su veiksmingumo principu, prieštarauja <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0029" ID="QS0029"/>sistema, pagal kurią dalis bylinėjimosi išlaidų gali tekti vartotojui, atsižvelgiant į nepagrįstai sumokėtų sumų, kurios jam grąžintos konstatavus, kad sutarties sąlyga yra niekinė dėl nesąžiningumo, dydį<QUOT.END REF.START="QS0029" CODE="201C" ID="QE0029"/>. Anot Teisingumo Teismo, tokia bylinėjimosi išlaidų nustatymo tvarka sukuria esminę kliūtį, galinčią atgrasyti vartotojus kreiptis į teismą dėl sutarties sąlygos nesąžiningumo pripažinimo<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0034"><P>Žr. Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Caixabank ir Banco Bilbao Vizcaya Argentaria</HT> 96, 98 ir 99 punktus.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0058"><NO.P>58.</NO.P><TXT>Kalbant konkrečiau, byla, kurioje priimtas minėtas sprendimas, buvo susijusi su LEC 394 straipsnio 1 ir 2 dalimis. Priminsiu, kad pirmojoje dalyje numatyta, jog pralaimėjusi šalis turi padengti bylą laimėjusios šalies patirtas bylinėjimosi išlaidas, o antroje dalyje nurodyta, kad jeigu vienos iš šalių atitinkami reikalavimai iš dalies tenkinami arba atmetami, kiekviena iš šalių turi apmokėti savo bylinėjimosi išlaidas ir padengti pusę bendrų išlaidų. Šiose nuostatose numatyta, kad jei tame pačiame ieškinyje vartotojas pateikia prašymą pripažinti sąlygą niekine ir prašymą grąžinti remiantis sąlyga nepagrįstai sumokėtas sumas ir jei pirmasis prašymas pagrįstas, o antrajame prašyme reikalaujama suma neatitinka sumų, į kurias šis vartotojas iš tiesų turi teisę, iš principo iš verslininko nepriteisiamos visos bylinėjimosi išlaidos<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0035"><P>Žr. Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Caixabank ir Banco Bilbao Vizcaya Argentaria</HT> 94 punktą.</P></NOTE>. Būtent šią bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę Teisingumo Teismas pripažino prieštaraujančia Sąjungos teisei.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0059"><NO.P>59.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Viena vertus</HT>, turiu abejonių dėl tokio aiškinimo. Manau, kad taisyklė, pagal kurią kiekviena šalis turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas, kai vieni prašymai patenkinami, o kiti – atmetami, yra valstybių narių teisėje (ir Teisingumo Teismo procedūros reglamente<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0036"><P>Šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo reglamento 138 straipsnio 2 dalį.</P></NOTE>) dažnai sutinkama teisingumo taisyklė, ir dėl šios taisyklės vartotojams nėra <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0030" ID="QS0030"/>praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga<QUOT.END REF.START="QS0030" CODE="201C" ID="QE0030"/> naudotis iš Direktyvos 93/13 kylančiomis teisėmis. Jei dalis vartotojo reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, nors teismas teisingai taikė Sąjungos teisę, prireikus <HT TYPE="ITALIC">ex officio</HT> keldamas klausimą dėl ginčijamų sąlygų nesąžiningumo, nematau kliūčių paskirstyti bylinėjimosi išlaidas tarp šalių.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0060"><NO.P>60.</NO.P><TXT>Bet kuriuo atveju, <HT TYPE="ITALIC">kita vertus</HT>, jei Teisingumo Teismas nepritartų mano nuomonei, atkreipiu dėmesį į tai, kad Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Caixabank ir Banco Bilbao Vizcaya Argentaria</HT> susijęs su <HT TYPE="ITALIC">bylinėjimosi išlaidų paskirstymo</HT> tarp šalių taisykle. Teisingumo Teismas nepateikė nuomonės dėl nagrinėjamoje byloje aptariamo <HT TYPE="ITALIC">tikslios išlaidų</HT> (visų pirma advokato honorarų) <HT TYPE="ITALIC">sumos</HT>, kurią bylą<?PAGE NO="13"?> laimėjusi šalis gali perkelti verslininkui, iš kurio priteistos bylinėjimosi išlaidos, klausimo. Taigi tuo remiantis negalima pagrįstai daryti išvados, kad nustatant bylinėjimosi išlaidas vartotojas turėtų galėti reikalauti išieškoti visus su savo advokatu sutartus honorarus.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0061"><NO.P>61.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad tokia nacionalinės teisės nuostata, kaip LEC 394 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos pirmas sakinys, pagal kurią advokato honorarai, bylą laimėjusio vartotojo galimi perkelti verslininkui, iš kurio priteistos bylinėjimosi išlaidos, iš principo atitinka veiksmingumo principą. Pati tokia sistema neperžengia diskrecijos, kurią valstybės narės turi įgyvendindamos savo procesinę autonomiją.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0062"><NO.P>62.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Pirma</HT>, kaip teigia Ispanijos vyriausybė, tokia maksimali riba leidžia kažkiek standartizuoti atlygintinų išlaidų sumą, kuri yra pagrįsta ir proporcinga atsižvelgiant į ginčų vertę ir (arba) rūšį, ir neleidžia atlyginti neįprastai didelių advokato honorarų<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0037"><P>Pagal analogiją žr. <DATE ISO="20160728">2016 m. liepos 28 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">United Video Properties</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C-57/15</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:611">EU:C:2016:611</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0025">25</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>). Dėl klausimo, kokių išlaidų turi patirti vartotojas, kad galėtų veiksmingai naudotis savo teisėmis ar teisių gynimo priemonėmis, pritariu Lenkijos vyriausybei, kad iš principo nacionalinės valdžios institucijos, susitarusios su teisės srities specialistais ir kitais atitinkamais asmenimis, gali geriau nustatyti tam tikrų rūšių arba tam tikros vertės bylinėjimosi kainą (pagal analogiją žr. generalinio advokato M. Campos Sánchez-Bordona išvadą byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">United Video Properties</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C-57/15</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:201">EU:C:2016:201</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0073">73</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0075">75</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>)).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0063"><NO.P>63.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Antra</HT>, priminsiu, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją norint taikyti lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus kiekvienas atvejis, kai kyla klausimas, ar dėl nacionalinės procesinės nuostatos taikyti Sąjungos teisę tampa neįmanoma arba pernelyg sudėtinga, turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į šios nuostatos reikšmę visame procese, proceso eigą ir ypatumus įvairiose nacionalinėse instancijose. Taigi prireikus reikia atsižvelgti į principus, kuriais grindžiama nacionalinė teismų sistema, pavyzdžiui, į teisinio saugumo principą ar teisės į gynybą paisymą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0038"><P>Žr., be kita ko, <DATE ISO="20210610">2021 m. birželio 10 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">BNP Paribas Personal Finance</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C-776/19–C-782/19</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2021:470">EU:C:2021:470</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0028">28</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir jame nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0064"><NO.P>64.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Pirmiausia</HT> pažymėtina, kad pastarasis principas nedraudžia maksimalios ribos, kaip antai numatytos CPK 394 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos pirmame sakinyje. Iš tiesų taisyklės dėl bylinėjimosi išlaidų, kiek tai įmanoma, turi būti paprastos, o jų pasekmės numatomos<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0039"><P>Šiuo klausimu žr. <DATE ISO="20151006">2015 m. spalio 6 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Orizzonte Salute</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C-61/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:655">EU:C:2015:655</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0061">61</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>), taip pat pagal analogiją žr. <DATE ISO="20140213">2014 m. vasario 13 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Komisija / Jungtinė Karalystė</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C-530/11</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2014:67">EU:C:2014:67</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0054">54</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0058">58</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20181017">2018 m. spalio 17 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Klohn</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C-167/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:833">EU:C:2018:833</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0070">70</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Kaip teigia Ispanijos vyriausybė, ši maksimali riba ir padeda numatyti bylinėjimosi išlaidas, kurias bylos šalys galbūt turės padengti.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0065"><NO.P>65.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Paskui</HT>, kaip teigia Ispanijos ir Lenkijos vyriausybės, siekiant užtikrinti teisės į gynybą laikymąsi, atlygintinų išlaidų maksimali riba užtikrina pusiausvyrą tarp galimos šalių gaunamos naudos iš teismo proceso ir rizikos, kurią jos prisiima dalyvaudamos teismo procese. Pagal tokį požiūrį tokia riba užtikrina vartotojų apsaugą. Iš tiesų, jei vartotojui tektų nesant tokios maksimalios ribos<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0040"><P>Aišku, dėl vartotojo apsaugos negalima reikalauti, kad atlygintinų bylinėjimosi išlaidų maksimali riba nebūtų taikoma, kai bylą laimi vartotojas, bet būtų taikoma, kai laimi verslininkas. Toks aiškinimas prieštarautų šalių lygiateisiškumo (arba procesinės lygybės) principui, todėl būtų nesuderinamas su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu. Dėl šio principo žr., be kita ko, <DATE ISO="20160630">2016 m. birželio 30 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Toma ir Biroul Executorului Judecătoresc Horaţiu-Vasile Cruduleci</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C-205/15</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:499">EU:C:2016:499</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0036">36</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0047">47</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE> tenkanti rizika padengti visus verslininko advokato honorarus (kurie galėtų būti labai dideli) pastarajam laimėjus bylą, tai galėtų gerokai atgrasyti jį kreiptis į teismą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0041"><P>Pagal analogiją žr. generalinio advokato M. Campos Sánchez-Bordona išvadą byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">United Video Properties</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C-57/15</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:201">EU:C:2016:201</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0067">67</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0068">68</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Pagal tokį požiūrį tokia nuostata, kaip LEC 394 straipsnio 3 dalis, siekiama ne atgrasyti, o atvirkščiai – paskatinti vartotojus naudotis savo teisėmis teisme.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="14"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0066"><NO.P>66.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Galiausiai</HT>, kaip teigia <HT TYPE="ITALIC">Caixabank</HT>, reikia atsižvelgti į nacionalinės teisės nuostatose numatytus mechanizmus, kuriais siekiama sumažinti galimus vartotojo finansinius sunkumus, pavyzdžiui, teisinės pagalbos suteikimą, kuris leistų kompensuoti advokato honorarus, kurių našta, nustačius bylinėjimosi išlaidas, tam tikrais atvejais tenka vartotojui<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0042"><P>Žr., be kita ko, <DATE ISO="20131205">2013 m. gruodžio 5 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Asociación de Consumidores Independientes de Castilla y León</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C-413/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:800">EU:C:2013:800</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0042">42</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20150212">2015 m. vasario 12 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Baczó ir Vizsnyiczai</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C-567/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:88">EU:C:2015:88</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0055">55</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0067"><NO.P>67.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Be to</HT>, kaip teigia Ispanijos vyriausybė, nagrinėjamu atveju LEC 394 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos pirmame sakinyje numatyta maksimali riba nėra absoliuti. Jos galima nepaisyti bent tada, kai teismas konstatuoja, kad šalis, iš kurios priteistos bylinėjimosi išlaidos, elgėsi neapdairiai<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0043"><P>Kaip numatyta LEC 394 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje. Ispanijos vyriausybė teigia, kad pagal suformuotą Ispanijos teismų jurisprudenciją ginčijamos ribos galima nepaisyti, jei teismo kanceliarijos pareigūnas arba teisėjas konstatuoja, kad byla ypač sudėtinga. Šį klausimą ginčija Komisija, kurios nuomone, į bylos sudėtingumą galima atsižvelgti tik apsiribojant šia maksimalia riba. Kad ir kaip būtų, manau, kad šis klausimas nėra lemiamas atsakant į pateiktus klausimus.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0068"><NO.P>68.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Patikslinus šiuos aspektus</HT> ir atsižvelgiant į tai, ką paaiškinau šios išvados 54 punkte, reikia pažymėti, kad pagal veiksmingumo principą draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose, kiek tai susiję su bylą laimėjusiai šaliai atlygintinomis išlaidomis, nustatyta tokia maža maksimali riba, kad paprastai vartotojams negali būti atlygintos pagrįsto ir proporcingo dydžio išlaidos, palyginti su išlaidomis, kurių jie objektyviai turi patirti, kad galėtų teisme pareikšti ieškinį<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0044"><P>Pagal analogiją žr. <DATE ISO="20160728">2016 m. liepos 28 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">United Video Properties</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C-57/15</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:611">EU:C:2016:611</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0026">26</REF.NP.ECR>, <REF.NP.ECR REF="NP0029">29</REF.NP.ECR>, <REF.NP.ECR REF="NP0030">30</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0032">32</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0069"><NO.P>69.</NO.P><TXT>Iš tiesų tokia maksimali riba galėtų gerokai atgrasyti vartotojus naudotis savo teisėmis; taip pat manau, kad jeigu išnagrinėjus tokį ieškinį verslininkas turėtų padengti tik nedidelę dalį vartotojui tenkančių advokato honorarų, atgrasomasis pobūdis, kurį Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalimi, siejama su šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalimi, siekiama priskirti sutarties sąlygos nesąžiningumo konstatavimui, būtų gerokai sušvelnintas, kaip teisingai teigia EL, TP ir Komisija<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0045"><P>Pagal analogiją žr. Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Gutiérrez Naranjo</HT> 63 punktą ir <DATE ISO="20160728">2016 m. liepos 28 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">United Video Properties</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C-57/15</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:611">EU:C:2016:611</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0027">27</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0070"><NO.P>70.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į antrąjį klausimą: pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį, siejamas su veiksmingumo principu, nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatyta, kad nustatant šalių bylinėjimosi išlaidas, susijusias su ieškiniu dėl sutarties sąlygos nesąžiningumo, advokato honorarams, kuriuos bylą laimėjęs vartotojas gali reikalauti priteisti iš verslininko, iš kurio priteistos bylinėjimosi išlaidos, taikoma maksimali riba, jei ši maksimali riba leidžia vartotojui susigrąžinti protingą ir proporcingą sumą, palyginti su išlaidomis, kurių jis objektyviai turėjo patirti, kad pareikštų tokį ieškinį.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">2.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Dėl ginčo vertės nustatymo tvarkos, siekiant apskaičiuoti vartotojui atlygintinas išlaidas (pirmasis klausimas)</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0071"><NO.P>71.</NO.P><TXT>Primenu, kad pirmasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas, glaustai išdėstytas šios išvados 43 punkte, susijęs su Ispanijos proceso teisėje numatytomis ginčų vertės nustatymo taisyklėmis. Iš karto pažymėsiu, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją nagrinėti tokias taisykles, ypač technines, tik tiek, kiek minėta vertė yra pagrindas apskaičiuojant bylinėjimosi išlaidas, kurios vartotojui gali būti atlygintos laimėjus bylą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0046"><P>Kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ginčo vertė yra informacija, turinti įtakos kitiems procesiniams klausimams, pavyzdžiui, proceso pobūdžiui ir turimoms teisių gynimo priemonėms.</P></NOTE> (atsižvelgiant visų pirma<?PAGE NO="15"?> į LEC 394 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos pirmame sakinyje nustatytą maksimalią ribą), ir kiek ta pati vertė turi įtakos išlaidoms, kurių jis gali patirti, kad pasinaudotų teisme iš Direktyvos kylančiomis teisėmis.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0072"><NO.P>72.</NO.P><TXT>Taigi šioje byloje Teisingumo Teismas turės stengtis neįsivelti, kaip jo prašo šalys pagrindinėje byloje, į ginčo vertės apskaičiavimo pagal Ispanijos teisę subtilybes, ar net spręsti klausimus, patenkančius tik į šios teisės taikymo sritį. Atvirkščiai, jis turės išnagrinėti šias taisykles atsižvelgdamas tik į veiksmingumo principą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0047"><P>Priminsiu, kad Teisingumo Teismui nepateikiamas klausimas dėl lygiavertiškumo principo. Vis dėlto EL ir TP teigia, kad, kiek tai susiję su ginčų vertės nustatymu, palankesnės taisyklės taikomos hipoteka užtikrinto turto areštavimo procedūroms, kuriose nustatomą ginčo vertę paprastai sudaro atitinkamos paskolos likutis. <HT TYPE="ITALIC">Caixabank</HT> ir Komisija mano, kad šios rūšies procedūros negalima lyginti su pagrindinėje byloje nagrinėjama procedūra, o aš šiai nuomonei pritariu. Bet kuriuo atveju tik nacionalinis teismas, tiesiogiai žinantis taikytinas procesines taisykles, turi patikrinti atitinkamų ieškinių panašumą (žr., be kita ko, <DATE ISO="20200709">2020 m. liepos 9 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Raiffeisen Bank ir BRD Groupe Société Générale</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C-698/18 ir C-699/18</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2020:537">EU:C:2020:537</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0077">77</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir jame nurodyta jurisprudencija)).</P></NOTE> ir vadovaudamasis gairėmis dėl vartotojų patirtų bylinėjimosi išlaidų, kurias nurodžiau atsakydamas į ankstesnį klausimą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0073"><NO.P>73.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Pirma</HT>, dėl aplinkybės, kad pagal LEC 253 ir 411 straipsnius, kaip juos aiškina Ispanijos teismai, ginčo vertė turi būti nustatyta proceso pradžioje, atsižvelgiant į vartotojo ieškinyje pateiktą informaciją, ir nebegali būti keičiama nei vėlesniame proceso etape, nei <HT TYPE="ITALIC">a fortiori</HT> nustatant bylinėjimosi išlaidas, pažymėsiu tai, kas nurodyta toliau.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0074"><NO.P>74.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Visų pirma</HT>, nors EL ir TP tvirtina, kad egzistuoja kitokia nacionalinė jurisprudencija, pagal kurią Ispanijos teisėje susigrąžintinos bylinėjimosi išlaidos faktiškai visada turėtų būti apskaičiuojamos remiantis vartotojo realiu ekonominiu interesu ieškinyje ir neatsižvelgiant į nagrinėjant bylą iš esmės užfiksuotą ginčo vertę, pabrėžiu, kad Teisingumo Teismas neturi nagrinėti nacionalinės jurisprudencijos neatitikimų. Teisingumo Teismas į pateiktą klausimą turi atsakyti atsižvelgdamas į paaiškinimus, kurie šiuo klausimu pateikti sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0048"><P>Šiuo klausimu žr. <DATE ISO="20210429">2021 m. balandžio 29 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Bank BPH</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C-19/20</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2021:341">EU:C:2021:341</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0037">37</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0075"><NO.P>75.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Paskui</HT> primintina, kad, kaip nurodyta šios išvados 63 punkte, kiekvieną atvejį, kai kyla klausimas, ar nacionalinė procesinė nuostata prieštarauja veiksmingumo principui, reikia nagrinėti atsižvelgiant į šios nuostatos reikšmę visame procese, proceso eigą ir ypatumus įvairiose nacionalinėse instancijose, taip pat į principus, kuriais grindžiama nacionalinė teismų sistema.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0076"><NO.P>76.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu <HT TYPE="ITALIC">Caixabank</HT> ir Ispanijos vyriausybė nurodė, kad LEC 411 straipsnyje įtvirtintą <HT TYPE="ITALIC">perpetuatio jurisdictionis</HT> principą pateisina, be kita ko, samprotavimai dėl teisinio saugumo. Šis saugumas reikštų, kad šalys, įskaitant verslininką, nuo proceso pradžios turėtų galėti žinoti galimą bylinėjimosi kainą ir su juo susijusią numanomą finansinę naštą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0049"><P>Žr. generalinio advokato M. Campos Sánchez-Bordona išvadą byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">United Video Properties</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C-57/15</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:201">EU:C:2016:201</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0063">63</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0074">74</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Atitinkamai teisės subjektai galėtų pakoreguoti savo elgesį, visų pirma savo procesinę strategiją. Šie samprotavimai atitinka argumentus, kuriuos išdėsčiau šios išvados 64 punkte. Taigi man atrodo protinga, kad ginčo vertė būtų nustatoma procedūros pradžioje ir nebegalėtų būti keičiama nustatant bylinėjimosi išlaidas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0077"><NO.P>77.</NO.P><TXT>Tokiomis aplinkybėmis <HT TYPE="ITALIC">Caixabank</HT> ir Ispanijos vyriausybė <HT TYPE="ITALIC">galiausiai</HT> nurodė, kad pagal Ispanijos teisę teisėjas, nagrinėdamas bylą iš esmės ir prireikus <HT TYPE="ITALIC">ex officio</HT>, turi teisę patikrinti ieškovo nurodytą ginčo vertę. Manau, kad šis aspektas svarbus. Mano nuomone, kadangi vartotojas ne visada supranta savo teises, nacionalinio teismo teisėjas turi imtis Teisingumo<?PAGE NO="16"?> Teismo jurisprudencijoje ne kartą minėtų <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0031" ID="QS0031"/>pozityvių veiksmų<QUOT.END REF.START="QS0031" CODE="201C" ID="QE0031"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0050"><P>Žr., be kita ko, <DATE ISO="20000627">2000 m. birželio 27 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C-240/98–C-244/98</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2000:346">EU:C:2000:346</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0027">27</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>), <DATE ISO="20091006">2009 m. spalio 6 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Asturcom Telecomunicaciones</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C-40/08</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2009:615">EU:C:2009:615</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0031">31</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>), <DATE ISO="20160414">2016 m. balandžio 14 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Sales Sinués ir Drame Ba</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C-381/14 ir C-385/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:252">EU:C:2016:252</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0023">23</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE> ir prireikus <HT TYPE="ITALIC">ex officio</HT> patikrinti, ar vartotojo ieškinyje nurodyta vertė atitinka ekonominį interesą, kurį jis realiai turi šioje byloje. Tuo atveju, jei vartotojas nurodytų per mažą sumą, teisėjas turėtų informuoti jį apie galimas pasekmes nustatant bylinėjimosi išlaidas ir leisti ištaisyti šią sumą nepažeidžiant teisės į gynybą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0078"><NO.P>78.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Antra</HT>, kiek tai susiję su tuo, kad tokio ginčo, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, vertė, užfiksuota kaip <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0032" ID="QS0032"/>neapibrėžta<QUOT.END REF.START="QS0032" CODE="201C" ID="QE0032"/> proceso pradžioje, laikytina <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0033" ID="QS0033"/>neįvertintina<QUOT.END REF.START="QS0033" CODE="201C" ID="QE0033"/>, kaip tai suprantama pagal LEC 394 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos antrą sakinį, todėl nustatant bylinėjimosi išlaidas taikoma <FT TYPE="NUMBER">18000</FT> EUR (arba nagrinėjamu atveju – <FT TYPE="NUMBER">30000</FT> EUR) orientacinė vertė, manau, atsakymas yra paprastas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0079"><NO.P>79.</NO.P><TXT>Iš tiesų, kai kurie Teisingumo Teisme nuodugniai gvildenti aspektai galiausiai iš tikrųjų neturi reikšmės atsakymui, kurį jis turi pateikti. Šiuo klausimu atkeiptinas dėmesys į tai, kad šalys pagrindinėje byloje <HT TYPE="ITALIC">pirmiausia</HT> nesutaria dėl nacionalinės jurisprudencijos, susijusios su minėta LEC 394 straipsnio 3 dalimi, būklės. Iš tiesų EL ir TP nurodo, kad pagal <HT TYPE="ITALIC">Tribunal Supremo</HT> (Aukščiausiasis Teismas) jurisprudenciją negalima <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0034" ID="QS0034"/>įvertinti<QUOT.END REF.START="QS0034" CODE="201C" ID="QE0034"/> vertės tik tokių ginčų, kurie neturi jokios turtinės vertės, pavyzdžiui, ieškiniuose dėl rinkimų procedūros panaikinimo. O ginčai, turintys tokios turtinės vertės, kurios paprasčiausia neįmanoma tiksliai nustatyti nuo pat pradžių, negali būti laikomi tokiais, todėl jiems ši nuostata netaikoma, ir <HT TYPE="ITALIC">Caixabank</HT> su tuo nesutinka. <HT TYPE="ITALIC">Tada</HT> šalys pagrindinėje byloje nesutaria dėl ginčo vertės nustatymo tokioje byloje, kaip pagrindinė, metodikos. Anot EL ir TP, remiantis LEC 251 straipsnio 8 dalimi šiuo klausimu reikia pagrindinį dėmesį skirti paskolos likučiui, nes sutarties galiojimas ginčijamas, nors ir iš dalies. <HT TYPE="ITALIC">Caixabank</HT> nuomone, kadangi paskolos likutis yra banko skolinis reikalavimas, į jį negalima atsižvelgti nustatant paskolą gavusio vartotojo inicijuoto ginčo vertę. Vietoj to, kaip numatyta šio įstatymo 251 straipsnio 1 dalyje, reikia remtis vartotojų nepagrįstai per didelėmis sumokėtomis sumomis, kurias jie prašo grąžinti. <HT TYPE="ITALIC">Galiausiai</HT> šalys nesutaria dėl to, ar EL ir TP savo ieškinyje turėjo teisę kaip ginčo vertę nurodyti konkrečią sumą, išreikštą nors ir santykiniu būdu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0080"><NO.P>80.</NO.P><TXT>Kaip minėjau šios išvados 74 punkte, Teisingumo Teismas neturi nagrinėti jurisprudencijos neatitikimų, susijusių su nacionalinės teisės aiškinimu, ir, be abejo, neturi priimti sprendimo dėl klausimo, kokia turėtų būti tokio ginčo, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, vertė pagal Ispanijos procesines taisykles. Jis juo labiau neturi nustatyti, ar savo ieškinyje EL ir TP iš tikrųjų galėjo nurodyti konkrečią vertę.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0081"><NO.P>81.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į tai manau, jog, kad ir kokia būtų nacionalinė jurisprudencija ir ginčo vertės nustatymo metodika pagal Ispanijos taisykles dėl bylinėjimosi išlaidų nustatymo, pagal veiksmingumo principą paprasčiausiai reikalaujama, kaip nurodžiau atsakydamas į antrąjį klausimą, kad pagal šias taisykles vartotojas iš verslininko kaip advokatų išlaidų atlyginimą galėtų gauti protingą ir proporcingą sumą, palyginti su išlaidomis, kurių jis objektyviai turėjo patirti, kad galėtų pareikšti ieškinį. Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės patikrinti, ar konstatavimas, kad ginčo vertė yra <FT TYPE="NUMBER">30000</FT> EUR, ir tai, kad atitinkamai taikant LEC 394 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos pirmame sakinyje numatytą maksimalią ribą ieškovai pagrindinėje byloje galės iš <HT TYPE="ITALIC">Caixabank</HT> reikalauti priteisti tik <FT TYPE="NUMBER">10000</FT> EUR advokato honorarų, atitinka šį reikalavimą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0051"><P>Šiuo klausimu pažymėsiu, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepaaiškino, kodėl daugiau kaip <FT TYPE="NUMBER">25000</FT> EUR suma, pareikalauta ieškovų pagrindinėje byloje advokato, yra protinga ir proporcinga. Atvirkščiai, iš <HT TYPE="ITALIC">Caixabank</HT> pastabų matyti, kad Barselonos advokatūra pateikė nuomonę, kurioje teigiama, kad prašoma suma per didelė.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="17"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0082"><NO.P>82.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į pirmąjį klausimą: pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį, siejamas su veiksmingumo principu, nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias ginčo vertė, kuri yra pagrindas apskaičiuojant bylą laimėjusio vartotojui atlygintinas išlaidas, turi būti apibrėžta ieškinyje, o vėliau šios informacijos negalima keisti, ir kuriose numatyta, kad tam tikrose bylose ši vertė fiksuojama kaip orientacinė suma, jei dėl šių taisyklių vartotojui netampa neįmanoma ar pernelyg sunku naudotis iš šios direktyvos kylančiomis teisėmis. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi prireikus <HT TYPE="ITALIC">ex officio</HT> patikrinti, ar vartotojo ieškinyje nurodyta vertė atitinka jo tikrąjį ekonominį interesą šioje byloje.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">V.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Išvada</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0083"><NO.P>83.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į <HT TYPE="ITALIC">Juzgado de Primera Instancia n<HT TYPE="SUP">o</HT> 49 de Barcelona</HT> (Barselonos pirmosios instancijos teismas Nr. 49, Ispanija) pateiktus prejudicinius klausimus:</TXT><P><LIST TYPE="ARAB"><ITEM><NP><NO.P>1.</NO.P><TXT><DATE ISO="19930405">1993 m. balandžio 5 d.</DATE> Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, siejamos su veiksmingumo principu, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta, kad nustatant šalių bylinėjimosi išlaidas, susijusias su ieškiniu dėl sutarties sąlygos nesąžiningumo, advokato honorarams, kuriuos laimėjęs bylą vartotojas gali reikalauti priteisti iš verslininko, iš kurio priteistos bylinėjimosi išlaidos, taikoma maksimali riba, jei ši maksimali riba leidžia vartotojui susigrąžinti protingą ir proporcingą sumą, palyginti su išlaidomis, kurių jis objektyviai turėjo patirti, kad pareikštų tokį ieškinį.</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, siejamos su veiksmingumo principu, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias ginčo vertė, kuri yra pagrindas apskaičiuojant bylą laimėjusio vartotojui atlygintinas išlaidas, turi būti apibrėžta ieškinyje, o vėliau šios informacijos negalima keisti, ir kuriose numatyta, kad tam tikrose bylose ši vertė fiksuojama kaip orientacinė suma, jei dėl šių taisyklių vartotojui netampa neįmanoma ar pernelyg sunku naudotis iš šios direktyvos kylančiomis teisėmis. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi prireikus <HT TYPE="ITALIC">ex officio</HT> patikrinti, ar vartotojo ieškinyje nurodyta vertė atitinka jo tikrąjį ekonominį interesą šioje byloje.</TXT></NP></ITEM></LIST></P></NP.ECR></GR.SEQ></CONTENTS.CONCLUSION></CONCLUSION>