KOMISIJOS ATASKAITA TARYBAI IR EUROPOS PARLAMENTUI Kaip Jūrų strategijos pagrindų direktyva (2008/56/EB) prisidedama prie valstybių narių arba Europos Sąjungos vykdomų ES ar tarptautinių pareigų, įsipareigojimų ir iniciatyvų jūrų vandenų aplinkos apsaugos srityje /* COM/2012/0662 final */
KOMISIJOS ATASKAITA TARYBAI IR EUROPOS
PARLAMENTUI Kaip Jūrų strategijos pagrindų
direktyva (2008/56/EB) prisidedama prie valstybių narių arba Europos
Sąjungos vykdomų ES ar tarptautinių pareigų,
įsipareigojimų ir iniciatyvų jūrų vandenų
aplinkos apsaugos srityje 1. Įvadas Jūrų strategijos pagrindų
direktyvos (toliau – Jūrų direktyva)[1]
tikslas – užtikrinti, kad iki 2020 m. būtų pasiekta gera ES
jūrų vandenų aplinkos būklė, ir apsaugoti išteklius,
nuo kurių priklauso su jūromis susijusi ekonominė ir socialinė
veikla. Aplinkos būklė bus vertinama pagal 11 kokybinių
deskriptorių[2],
atsižvelgiant į ekologinę būklę, pavojus ir poveikį
jūrų ekosistemoms, o gera būklė turėtų būti
pasiekta kiekvienai valstybei narei parengus ir įgyvendinus savo
jūrų vandenų strategiją, kuri apimtų visus
jūrų aplinkai kylančius pavojus ir daromą poveikį.
Jūrų direktyvoje taip pat daug dėmesio skiriama tvirtesniam to
paties jūrų regiono ar paregionio valstybių bendradarbiavimui. Ši ataskaita pateikiama siekiant įvykdyti
Jūrų direktyvos 20 straipsnio 2 dalies reikalavimus, t. y.
įvertinti, kaip direktyva prisidedama prie valstybių narių arba
ES pareigų, įsipareigojimų ir iniciatyvų jūrų
vandenų aplinkos apsaugos srityje įgyvendinimo. Šioje ataskaitoje
įvairūs įsipareigojimai, pripažįstant, kad kai kurie iš
jų yra tarptautiniuose susitarimuose nustatytos pareigos, bendrai vadinami
įsipareigojimais. Jūrų direktyva labai daug
tarptautinių ir ES įsipareigojimų, susijusių su
jūrų aplinkos apsauga, perkeliama į Sąjungos teisinę
sistemą. Be to, ji svarbi tuo, kad padeda užtikrinti ES ir valstybių
narių veiksmų pagal tarptautinius susitarimus nuoseklumą. Tokie įsipareigojimai išsamiai
išnagrinėti tyrime „Jūrų strategijos pagrindų direktyvos
indėlio vykdant esamus tarptautinius įsipareigojimus vertinimas“[3]. Šioje ataskaitoje
pabrėžiama, kaip Jūrų direktyva padeda įgyvendinti
pagrindinius tarptautiniu mastu nustatytus principus, kai kuriuos svarbiausius
tarptautinius įsipareigojimus (įskaitant regionines jūrų
konvencijas) ir pagrindinių ES sričių politiką. 2. Bendrieji aplinkos ir jūrų
politikos principai Jūrų direktyvoje prireikus
atsižvelgiama į tam tikrus tarptautiniu mastu sutartus bendruosius
aplinkos apsaugos principus, kaip antai principus, išdėstytus Rio
deklaracijoje[4].
Šie principai dar kartą patvirtinti „Rio+20“ konferencijos baigiamajame
dokumente „Ateitis, kurios norime“[5]. 2.1. Ekosisteminis metodas –
Jūrų strategijos pagrindų direktyvos pagrindas Ekosisteminis jūrų aplinkos valdymo
metodas – esminis Jūrų direktyvos požymis. Vienos tarptautiniu mastu
sutartos metodo apibrėžties nėra, tačiau apskritai juo siekiama
užtikrinti, kad bendras žmogaus veiklos poveikis neviršytų lygio, kai
galėtų būti pakenkta ekosistemų pajėgumui reaguoti
į žmonių sukeltus pasikeitimus. Pavyzdžiui, Jungtinių Tautų
biologinės įvairovės konvencijos šalių konferencijoje
priimtuose sprendimuose (ŠK sprendimai V/6 ir VII/5) ir Johanesburgo
įgyvendinimo plane aiškiai išdėstyti reikalavimai (dar kartą
patvirtinti „Rio+20“ konferencijoje) priimti ekosisteminį žmogaus veiklos,
darančios poveikį jūrų aplinkai, valdymo metodą ar
tokiu metodu vadovautis. Jūrų direktyvoje ekosisteminis
jūrų aplinkos valdymo metodas ne tik aiškiai nurodomas kaip
pagrindinis principas (8 ir 44 konstatuojamosios dalys), bet ir nustatytas
reikalavimas taikyti jį jūrų strategijose (1 ir 3 straipsniai).
Taigi, remiantis Jūrų direktyva, ekosisteminis metodas tampa
teisiškai privalomu jūrų aplinkos valdymo principu. 2.2. Aplinkosaugos klausimų
integravimas į kitas politikos kryptis ir integruotas tarpsektorinis
jūrų vandenų valdymas Tarptautiniuose dokumentuose dažnai
pabrėžiamas poreikis aplinkos apsaugos tikslus įtraukti į
socialinę ir ekonominę veiklą ir kitas politikos kryptis, taip
pat būtinybė jūrų aplinką ir pakrantės rajonus
valdyti integruotai. Šie reikalavimai visų pirma įtraukti į
„Darbotvarkėje 21“[6]
išdėstytus įsipareigojimus, Biologinės įvairovės
konvencijos šalių priimtus sprendimus ir patvirtinti „Rio+20“
konferencijos baigiamajame dokumente. Tai pagrindinis ES aplinkos politikos
principas, nurodytas Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo[7]. Jūrų direktyvoje
toks požiūris aiškiai įvardijamas kaip vienas iš direktyvos
tikslų (1 straipsnio 4 dalis). Konkrečios integruoto tarpsektorinio
jūrų vandenų valdymo priemonės kuriamos tarptautiniu mastu.
Integruoto pakrančių zonų valdymo (IPZV) metodas sukurtas kaip
pakrančių zonoms skirta valdymo priemonė. Reikalavimas priimti
ir įgyvendinti IPZV aiškiai nurodytas „Darbotvarkėje 21“ ir
Barselonos konvencijos protokole dėl IPZV. Jūrų erdvės
planavimas (JEP) – dar viena papildoma priemonė konkuruojančios
veiklos jūroje problemoms spręsti kartu užtikrinant aplinkos
apsaugą; ši priemonė sukurta ir propaguojama tarptautiniu mastu
palyginti neseniai (numatyta Biologinės įvairovės konvencijos
šalių konferencijos sprendime X/29) ir plėtojama vykdant ES
integruotą jūrų politiką (IJP). Jūrų direktyvoje atsižvelgiama
į bendrą poveikį, o ne atskirai reglamentuojami konkretūs
naudojimosi jūra būdai, todėl ja prisidedama prie integruoto
jūrų vandenų valdymo įgyvendinimo. Pagal šią
direktyvą reikalaujama, kad valstybės narės į savo
priemonių programas įtrauktų pasiskirstymo laiko ir erdvės
atžvilgiu kontrolės priemones (VI priedas), kaip antai IPZV ir JEP. 2.3. Atsargumo principas ir
principas „teršėjas moka“ jūrų aplinkoje Atsargumo principas ir principas
„teršėjas moka“ – du pagrindiniai Sutartyje dėl Europos Sąjungos
veikimo įtvirtinti aplinkos apsaugos principai[8]. Abu principai įtraukti
į keletą tarptautinių dokumentų, susijusių su aplinkos
klausimais, o priėmus „Darbotvarkę 21“ (žr. 17.22 punktą) ir
Biologinės įvairovės konvenciją (žr. ŠK sprendimus IV/5 ir
VIII/24) šie principai nurodomi kaip konkretūs būdai saugoti
jūrų aplinką. Atsižvelgiant į šias nuostatas, abu
principai įtraukti į Jūrų direktyvą kaip pagrindiniai
direktyvos įgyvendinimo principai (27 ir 44 konstatuojamosios dalys).
Visų pirma jais grindžiamos priemonių programos, kurias
valstybės narės turi parengti, kad būtų pasiekta gera
jų jūrų vandenų aplinkos būklė. 2.4. Žiniomis grindžiamas
pritaikomasis valdymas, visuomenės informavimas ir dalyvavimas Žiniomis grindžiamo pritaikomojo valdymo
poreikis taip pat yra svarbus principas, įtrauktas į daugelį
tarptautinių įsipareigojimų[9].
Tai ypač svarbu jūrų aplinkos apsaugos srityje, kurioje vis dar
esama daug neapibrėžtumo. Nustačius pradinio įvertinimo (8
straipsnis) ir stebėsenos programų (11 straipsnis) reikalavimus,
Jūrų direktyva prisidedama prie visuotinės jūrų
aplinkos būklės peržiūros. Be to, direktyvoje nustačius
reikalavimą, kad aplinkos apsaugos tikslai (10 straipsnis) būtų
nustatomi ir priemonių programos (13 straipsnis) rengiamos remiantis
pradiniu įvertinimu, užtikrinama, kad tolesnės valdymo priemonės
būtų pagrįstos taip gautomis žiniomis. Taip suformuojama
pritaikomojo valdymo samprata, nurodyta Jūrų direktyvoje (3
straipsnio 5 dalis), pagal kurią jūrų strategijas reikalaujama
atnaujinti kas šešerius metus. Šis metodas visiškai atitinka
įsipareigojimą nustatyti Jungtinių Tautų reguliarų
ataskaitų apie jūros aplinkos būklę teikimo ir šios būklės
vertinimo pasaulio mastu procesą, kuriuo prisidedama prie tokio žiniomis
grindžiamo pritaikomojo valdymo. Kiti tarptautiniais įsipareigojimais
aplinkosaugos srityje įtvirtinti bendrieji principai – teisė gauti
informaciją, viešos konsultacijos ir švietimas. Būtent Orhuso
konvencija[10]
yra tarptautinis susitarimas, kuriuo įgyvendinamas šis Rio deklaracijos
principas. Jūrų direktyvoje numatyti konkretūs ir aiškūs
reikalavimai (19 straipsnis ir VI priedo 8 punktas), kuriais prisidedama prie
šių įsipareigojimų įgyvendinimo. 3. Pagrindinės tarptautinės
sutartys ir daugiašaliai aplinkosaugos susitarimai Be šių bendrųjų aplinkos
apsaugos principų, Jūrų direktyva į ES teisinę
jūrų vandenų sistemą įtraukiama daug konkretesnių
daugiašaliuose aplinkosaugos susitarimuose ir kituose tarptautiniuose
susitarimuose nustatytų įsipareigojimų. 3.1. Jungtinių Tautų
jūrų teisės konvencija ir Tarptautinė jūrų
organizacija Jungtinių Tautų jūrų
teisės konvencijoje (UNCLOS) nustatytos su jūromis ir vandenynais
susijusios valstybių teisės ir atsakomybė, taip pat tam tikros
pareigos, susijusios su jūrų aplinkos saugojimu ir išsaugojimu. Tai,
pavyzdžiui, nuostatos, susijusios su jūrų aplinkos būklės
stebėjimu ir vertinimu, taršos jūroje prevencija, ir reikalavimai
bendradarbiauti pasauliniu bei regionų lygmeniu. Jūrų
direktyvoje pripažįstami įsipareigojimai pagal UNCLOS ir visapusiškai
į juos atsižvelgiama[11].
Be to, direktyva į jos geografinę taikymo sritį perkeliamas
UNCLOS nustatytas reikalavimas valstybėms stebėti ir vertinti
jūrų aplinkos taršos riziką ar poveikį[12]. Ja taip pat nustatoma
įvairių kitų pareigų valstybėms imtis priemonių,
kad išvengtų jūros aplinkos teršimo iš sausumos šaltinių,
jį sumažintų ir kontroliuotų, išvengtų jūros dugno ir
jo gelmių taršos jūroje, taip pat išvengtų nevietinių
rūšių introdukcijos. Jūrų direktyva taip pat perkeliamos
UNCLOS nuostatos, susijusios su tausia žuvininkyste ir akvakultūra,
inovacijomis ir investicijomis į mokslinius tyrimus. Galiausiai, ja sudaromos
palankesnės sąlygos vykdyti UNCLOS numatytą valstybių
pareigą bendradarbiauti siekiant apsaugoti jūrų aplinką, ir
labiausiai akcentuojamas regioninis bendradarbiavimas[13]. Kai kurios UNCLOS nuostatos, visų pirma
dėl taršos mažinimo teršalų susidarymo vietoje ir poveikio aplinkai
vertinimų, įtrauktos ne tik į Jūrų direktyvą, bet
ir į kitus teisės aktus, kaip antai Taršos integruotos prevencijos ir
kontrolės direktyvą[14]
ir Poveikio aplinkai vertinimo ir Strateginio poveikio aplinkai vertinimo
direktyvas[15]. Iš esmės tą patį galima
pasakyti ir apie Tarptautinės jūrų organizacijos (TJO)
taisykles, pavyzdžiui, nustatytas MARPOL konvencijoje[16] su pakeitimais, padarytais 1987 m.
protokolu, arba OPRC konvencijoje ir jos OPRC-HNS protokole[17], taip pat apie Susitarimą
dėl bendradarbiavimo sprendžiant Šiaurės jūros taršos nafta ir
kitomis kenksmingomis medžiagomis klausimus (nors jis ir priimtas ne TJO)[18]. Kai kuriuose ES teisės
aktuose, kurie papildo Jūrų direktyvą, numatyta praktinių
sprendimų ir mechanizmų, kurie padeda siekti Jūrų
direktyvos tikslų, pavyzdžiui, Direktyvoje dėl uosto valstybės
kontrolės[19],
Direktyvoje dėl atliekų priėmimo įrenginių ES uostuose[20] ar Tarybos sprendime,
nustatančiame Bendrijos civilinės saugos mechanizmą[21]. 3.2. Jūrų direktyva –
pagrindinis aktas, kuriuo prisidedama prie vykdomų tarptautinių
įsipareigojimų jūrų biologinės įvairovės
srityje Jūrų direktyva – pirmoji ES
teisinė priemonė, konkrečiai susijusi su visos jūrų
biologinės įvairovės apsauga. Kaip svarbiausias veiksnys, kad
būtų pasiekta gera vandenynų ir jūrų aplinkos
būklė, joje nustatytas konkretus reglamentavimo tikslas – iki 2020 m.
išsaugoti biologinę įvairovę. Taigi Jūrų direktyva,
kartu su Buveinių ir Paukščių direktyvomis[22], nustatoma tvirta politikos ir
teisės sistema siekiant laikytis su jūrų biologinės
įvairovės apsauga susijusių tarptautinių
įsipareigojimų, pavyzdžiui, nustatytų Biologinės
įvairovės konvencijoje (nurodyta Jūrų direktyvos 18
konstatuojamojoje dalyje) arba Nykstančių rūšių prekybos
konvencijoje. Be to, kad Jūrų direktyva
įdiegtas Biologinės įvairovės konvencijoje numatytas
ekosisteminis metodas ir pritaikomojo valdymo principas, joje numatyti ir kai
kurie konkretesni Biologinės įvairovės konvencijos reikalavimai
(pavyzdžiui, nustatyti saugomas jūrų teritorijas, kurias valstybės
narės turi įtraukti į savo jūrų strategijas), kuriais
prisidedama prie bendro siekio saugoti jūrų aplinką. Dar
daugiau, saugomos jūrų teritorijos, nustatytos vykdant įvairius
kitus ES ar tarptautinius įsipareigojimus, šia direktyva bus sujungtos
į vieną sistemą – nuoseklų ir tipinį saugomų
jūrų teritorijų tinklą (žr. 5 punktą). 3.3. Ryšys su tarptautiniais
klimato kaitos įsipareigojimais Jūrų direktyva siekiama spręsti
klimato kaitos poveikio vandenynams klausimus, todėl ja netiesiogiai
prisidedama prie Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos
konvencijos ir kitų šios srities dokumentų įgyvendinimo. Jūrų direktyva siekiama gilinti
žinias apie klimato kaitos poveikį jūrų aplinkai. Joje
reikalaujama, kad atlikdamos pradinį įvertinimą valstybės
narės atsižvelgtų į įvairius su klimatu susijusius
veiksnius, pavyzdžiui, jūrų temperatūros pokyčius, ledo
dangą, vandenynų rūgštėjimą. Pagal Jūrų direktyvą
valstybių narių rengiamose jūrų strategijose taip pat
galėtų būti sprendžiami prisitaikymo prie klimato kaitos
klausimai. Kadangi pavojai ir poveikis gali skirtis atsižvelgiant į
skirtingus žmogaus veiklos modelius ir į klimato kaitos poveikį,
geros aplinkos būklės įvertinimą laikui bėgant gali
tekti tikslinti[23]. Galiausiai, sveiki vandenynai prisideda prie
klimato kaitos švelninimo kaip anglies dioksido absorbentai. Jūrų
teritorija gali būti naudojama atsinaujinančiųjų
išteklių energijos gamybos ir anglies dioksido surinkimo ir saugojimo
tikslais. Būtent tokios žmogaus veiklos keliami pavojai ir daromas poveikis
turi būti valdomi pagal direktyvą. 4. Pagrindinis regioninių
jūrų konvencijų vaidmuo Jūrų vandenims, kuriems taikoma
Jūrų direktyva, taikomos dar keturios regioninės jūrų
konvencijos: Šiaurės Rytų Atlanto jūros aplinkos apsaugos
konvencija (OSPAR), Konvencija dėl Baltijos jūros baseino jūros
aplinkos apsaugos (HELCOM), Viduržemio jūros aplinkos ir
pakrančių zonos apsaugos konvencija (Barselonos konvencija) ir
Juodosios jūros apsaugos nuo taršos konvencija (Bukarešto konvencija)[24]. Jos turi reikšmingų
skirtumų, visų pirma susijusių su ES nepriklausančių
valstybių vaidmeniu (pvz., Baltijos jūros regione 9 iš 10 šalių
yra ES valstybės narės, o Viduržemio jūros regione – 7 iš 22). Regioninių jūrų konvencijų
tikslas – gerinti regioninį jūrų regionų valdymą ir
stiprinti jūrų aplinkos apsaugą. Jūrų direktyvoje
išdėstyta daug nuostatų, kuriomis siekiama užtikrinti, kad ją
įgyvendinant ne tik būtų prisidedama prie veiklos, vykdomos
pagal ES jūrų regionuose ar paregioniuose taikomas konvencijas, bet
ir būtų remiamasi tokia veikla. Pagal 6 straipsnio 1 dalį aiškiai
reikalaujama, kad siekdamos užtikrinti koordinavimą valstybės
narės turi naudotis esamomis regioninio institucinio bendradarbiavimo
struktūromis, taip pat struktūromis, įsteigtomis pagal
regionines jūrų konvencijas. Keliose regioninėse jūrų
konvencijose prisiimtas įsipareigojimas palengvinti Jūrų
direktyvos įgyvendinimą regioniniu mastu. Pagal 6 straipsnio 2
dalį valstybės narės, siekdamos nustatyti ir įgyvendinti
jūrų strategijas, turi kuo labiau stengtis, panaudodamos atitinkamus
tarptautinius forumus, įskaitant regioninių jūrų
konvencijų mechanizmus ir struktūras, savo veiksmus koordinuoti su
trečiosiomis šalimis ir prireikus į koordinavimo ir bendradarbiavimo
veiklą įtraukti visas valstybes nares, įskaitant sausumos
valstybes. Jūrų direktyva užtikrinama, kad
į regionines jūrų konvencijas ir kitus tarptautinius susitarimus
būtų atsižvelgiama visais jūrų strategijų rengimo
etapais, siekiant užtikrinti, kad jūrų regionuose ar paregioniuose
taikomi metodai būtų suderinti ir kad būtų atsižvelgiama
į tarpvalstybinį poveikį. Kita vertus, Jūrų direktyva
prisidedama prie ES ir valstybių narių vykdomų pareigų ir
svarbių įsipareigojimų pagal regionines jūrų
konvencijas. Tai apima, pavyzdžiui, įsipareigojimus
imtis visų galimų veiksmų siekiant išvengti teršimo iš
jūros ir sausumos šaltinių ir pašalinti taršą, įskaitant
teršalų išleidimo iš sutelktųjų taršos šaltinių
poveikį jūrų aplinkai. Regioninėse jūrų
konvencijose taip pat aiškiai nustatyti įpareigojimai priimti ar taikyti
ekosisteminį jūrų vandenų valdymo metodą ir išsaugoti
jūrų išteklius, įskaitant įpareigojimus imtis
priemonių, skirtų ekosistemoms ir biologinei įvairovei apsaugoti
ir išsaugoti, pavyzdžiui, nustatant reikalavimus reguliuoti invazinių rūšių
introdukciją. Visi šie aspektai įtraukiami į Jūrų
direktyvą kaip pagrindiniai geros aplinkos būklės pasiekimo
požymiai. Be to, regioninėse jūrų
konvencijose numatytos nuostatos, susijusios su teise gauti informaciją
apie jūrų aplinkos būklę, valstybių pareiga vykdyti
stebėsenos ir mokslinių tyrimų programas ir paskesniais
ataskaitų teikimo įpareigojimais, įtrauktos į
Jūrų direktyvą (žr. 2.4 punktą). 5. Jūrų direktyva ir kitos
susijusios ES politikos kryptys Jūrų aplinkai poveikį daro
daugelio sričių ES politika, visų pirma susijusi su žuvininkyste,
transportu, pramone, žemės ūkiu, regionine plėtra, moksliniais
tyrimais, energetika, išorės santykiais, taip pat tokiais svarbiais
aplinkos politikos klausimais, kaip vanduo. Tačiau šiomis politikos
kryptimis nėra konkrečiai siekiama koordinuotos jūrų
aplinkos apsaugos. Todėl žmogaus veikla, daranti poveikį
jūrų aplinkai, reglamentuojama pagal atskirus sektorius. Kad būtų pasiektas pagrindinis
tikslas, Jūrų direktyva siekiama užtikrinti priemonių,
kurių imamasi pagal įvairius kitus ES teisės aktus,
nuoseklumą, darną ir integravimą. Taigi, kaip nurodyta 20
straipsnyje, vertinant, kaip Jūrų direktyva prisidedama prie
tarptautinių pareigų ir įsipareigojimų, būtina
atsižvelgti į kituose ES teisės aktuose Bendrijos lygmeniu nustatytas
pareigas ir numatytas priemones. Su Jūrų direktyva glaudžiai susijusi
Vandens pagrindų direktyva[25].
Joje nustatytas tikslas iki 2015 m. pasiekti gerą visų ES
požeminio ir paviršinio vandens, įskaitant pakrančių vandenis,
būklę – jis papildo Jūrų direktyvos tikslą pasiekti gerą
aplinkos būklę. Veiksmais, kurių imamasi pagal Vandens
pagrindų direktyvą, bus sumažinta jūrų tarša ir
maistingųjų medžiagų patekimas iš sausumos šaltinių ir
apsaugotos ekosistemos pakrančių ir tarpiniuose vandenyse, kurie yra
ypač svarbi daugelio jūrų žuvų veislių
nerštavietė. Direktyvoje 2011/92/ES nustatytas reikalavimas
atlikti sausumoje ir jūroje ES vykdomų projektų ir veiklos
poveikio aplinkai vertinimą; panašūs įpareigojimai rengiant
planus ir programas numatyti pagal Strateginio poveikio aplinkai vertinimo
direktyvą 2001/42/EB. Jūrų direktyvoje tikslaus reikalavimo
planų ir programų, darančių poveikį jūrų
aplinkai, atveju atlikti strateginį poveikio aplinkai vertinimą
nėra. Tačiau strateginis poveikio aplinkai vertinimas atliekamas bet
kokiu atveju, kaip patvirtino Teisingumo Teismas[26], jeigu įvykdomos
nustatytos sąlygos, visų pirma kai atitinkamame plane numatomi
tolesnio projektų vystymo pagrindai. Atsižvelgiant į jų
turinį, jūrų strategijų strateginį poveikio aplinkai
vertinimą gali reikėti atlikti. Tikėtina, kad priemonių
programų strateginį poveikio aplinkai vertinimą reikės
atlikti, nes Jūrų direktyvos VII priede numatyta, kad jose gali
būti nustatyti būsimų projektų ir veiklos pagrindai. Be to, Buveinių direktyvoje[27] (6 straipsnis) nustatytas
reikalavimas, kad turi būti atliekamas atitinkamas bet kokių
planų ar projektų, galinčių reikšmingai paveikti pagal
šią direktyvą nustatytas specialias saugomas teritorijas arba pagal
Paukščių direktyvą nustatytas specialias apsaugos teritorijas,
poveikio vertinimas. Kadangi šiomis specialiomis saugomomis teritorijomis
prisidedama prie saugomų jūrų teritorijų, nustatytų
pagal Jūrų direktyvą, paprastai reikia atlikti ir jūrų
strategijų bei priemonių programų vertinimą, numatytą
Buveinių direktyvos 6 straipsnyje. Šis vertinimas gali būti
atliekamas kartu su strateginiu poveikio aplinkai vertinimu. ES laikosi keleto aukšto lygio politinių
įsipareigojimų biologinės įvairovės apsaugos srityje.
Pagrindinis tikslas – iki 2020 m. sustabdyti ES biologinės
įvairovės nykimą bei ekosistemų funkcijų
blogėjimą ir jas kuo labiau atkurti. Šie politiniai tikslai
įtvirtinti ES biologinės įvairovės strategijoje iki 2020 m.[28] ir išreikšti konkrečiais
tikslais ir veiksmais, kuriais prisidedama siekiant Jūrų direktyvoje
ir kituose ES teisės aktuose, susijusiuose su nykstančių
rūšių apsauga ir tausiu žuvų išteklių naudojimu,
nustatytų tikslų. Pagal Buveinių ir Paukščių
direktyvas valstybės narės turi užtikrinti palankią daugelio
jūrų buveinių ir rūšių apsaugos būklę ir
tinkamo dydžio visų laukinėje gamtoje gyvenančių
jūrinių rūšių, įskaitant migruojančių
paukščių rūšis, populiaciją. Pagal šias direktyvas
didelė dalis ES pakrančių ir jūrų teritorijų jau
yra arba bus įtrauktos į „Natura 2000“ tinklą. Jūrų
direktyvoje pripažįstama, kad nustačius saugomas jūrų
teritorijas, įskaitant „Natura 2000“ teritorijas, kurios yra ar bus
nustatytos pagal Buveinių ir Paukščių direktyvas, būtų
svariai prisidedama siekiant geros aplinkos būklės, ir reikalaujama,
kad saugomų jūrų teritorijų tinklai būtų
įtraukti į jūrų strategijų priemonių programas (13
straipsnio 4 dalis). Be to, pagal Jūrų direktyvos 13 straipsnio 4
dalį reikalaujama, kad saugomų jūrų teritorijų tinklai
būtų nuoseklūs ir tipiniai, tinkamai apimantys
sudėtinių ekosistemų įvairovę, ir numatoma, kad tokie
tinklai turi aprėpti ne tik „Natura 2000“ teritorijas, bet ir pagal
regionines jūrų konvencijas nustatytas saugomas jūrų
teritorijas. 13 straipsnio 5 dalimi siekiama užtikrinti sąsają tarp
saugomų jūrų teritorijų nustatymo ir galimų bendros
žuvininkystės politikos (BŽP) priemonių. Taigi šiuo atveju
Jūrų direktyva yra pagrindas, kuriuo remiantis esamos priemonės
gali būti integruotos ir papildytos naujomis iniciatyvomis. Siekiant reglamentuoti žuvininkystės ir
akvakultūros veiklą, BŽP numatytas bendradarbiavimu paremtas
požiūris į ES bendrų žuvininkystės išteklių
valdymą. Pagal 2011 m. BŽP reformos pasiūlymą[29] reikalaujama užtikrinti tokius
visų išteklių dydžius, kad būtų galima taikyti didžiausio
galimo tausios žvejybos laimikio principą, ir atsižvelgti į žvejybos
poveikį aplinkai. Aiškiai reikalaujama į BŽP įtraukti
Jūrų direktyvos tikslus. Taigi Jūrų direktyva papildo BŽP,
ja užtikrinama sąsaja tarp žuvininkystės politikos ir kitų esminių
aplinkos apsaugos aspektų (pavyzdžiui, biologinės įvairovės
išsaugojimo, buveinių ir susijusių rūšių apsaugos). Jūrų aplinkos taršos lygiui
įtakos turi įvairūs kiti ES teisės aktai, kaip antai
Nitratų direktyva[30],
Direktyva dėl prioritetinių medžiagų[31] ir Atliekų pagrindų
direktyva[32].
Jūrų direktyva papildo šiuos konkrečius ES teisės aktus. Jūrų direktyva taip pat glaudžiai
susijusi su ES civilinės saugos politika, kuria nustatoma bendradarbiavimo
ES mastu sistema, skirta įvairių rūšių nelaimėms
valdyti visais nelaimių valdymo ciklo etapais, įskaitant prevenciją,
parengtį, reagavimą ir padarinių šalinimą[33]. Be to, Jūrų direktyva yra
integruotos jūrų politikos aplinkosaugos ramstis. Jos vaidmuo
pabrėžiamas įvairiose integruotos jūrų politikos srityse,
įskaitant jūrų erdvės planavimą, jūrų
pažinimą ir regionines strategijas. Taigi Jūrų direktyvoje pateikiamos
gairės ir ja prisidedama prie kelių pareigų,
įsipareigojimų ir iniciatyvų įgyvendinimo ES mastu,
užtikrinant jų tvarumą ir padedant siekti didesnio nuoseklumo, kaip
numatyta direktyvos 1 straipsnio 4 dalyje. 6. Žvilgsnis į ateitį:
Jūrų direktyva ir „Rio+20“ konferencijos baigiamojo dokumento
įgyvendinimas „Rio+20“ konferencijos baigiamajame dokumente
„Ateitis, kurios norime“ aptariami kai kurie Jūrų direktyvoje
numatyti klausimai. Jame numatyta pareiga apsaugoti ir atkurti vandenynų
ir jūrų ekosistemų sveikatą, produktyvumą bei
atsparumą ir išsaugoti jų biologinę įvairovę,
užtikrinant jų išsaugojimą ir tausų naudojimą
dabartinėms ir būsimoms kartoms. Jame pabrėžiamas poreikis, kad
veiklos, darančios poveikį jūrų aplinkai, valdymas
būtų veiksmingai pagrįstas ekosisteminiu principu ir atsargumo
principu. Dokumente taip pat numatyti konkretūs įpareigojimai, be
kita ko, poreikis taršą mažinti koordinuotomis strategijomis, imtis
veiksmų, kad iki 2025 m. būtų smarkiai sumažintas
jūrą teršiančių šiukšlių kiekis, ar imtis
veiksmų, susijusių su invazinėmis rūšimis. Jūrų
direktyva bus viena iš pagrindinių ES politikos priemonių ES
įgyvendinti „Rio+20“ įsipareigojimus jūrų aplinkos srityje. Rio de Žaneire taip pat buvo priimtas svarbus
sprendimas skubiai spręsti jūrų biologinės
įvairovės apsaugos ir tausaus naudojimo nacionalinei jurisdikcijai
nepriklausančiose teritorijose klausimą, be kita ko, priimant
sprendimą sukurti tarptautinę priemonę pagal UNCLOS. Kad šis
tikslas būtų pasiektas, reikėtų atsižvelgti į
poreikį išsaugoti jūrų biologinę įvairovę, kaip
susitarta Rio de Žaneire ir kaip nustatyta Jūrų direktyvoje, ir kartu
imtis sektorinių veiksmų, dėl kurių susitarta Rio de
Žaneire, visų pirma žuvininkystės srityje. Vienas iš jų –
poreikis kuo skubiau dėti daugiau pastangų, kad iki 2015 m.
būtų išlaikyti ar atkurti išteklių dydžiai, kuriais
būtų užtikrintas didžiausias galimas tausios žvejybos laimikis[34], taip pat imtis
ryžtingesnių veiksmų siekiant sumažinti priegaudą, išmetimą
į jūrą ir kitokį su žuvininkyste susijusį
neigiamą poveikį ekosistemomis, be kita ko, uždraudžiant žalingas
žvejybos praktikas. Be to, Jūrų direktyvoje, kaip ir
Biologinės įvairovės konvencijoje, apsaugos ir tausaus naudojimo
klausimai sprendžiami kartu, o siekiant kurti „žaliąją“
ekonomiką ją įgyvendinti būtina. Remdamasi „Rio+20“
konferencijos baigiamuoju dokumentu, ES toliau rems „mėlynąją“
ekonomiką, pagal kurią „žaliosios“ ekonomikos principai, be kita ko,
taikomi jūrų išteklių apsaugos ir tausaus naudojimo srityje. 7. Išvada Jūrų direktyva – pagrindų
direktyva, kuria skatinama laikytis integruoto ir pritaikomojo žmogaus veiklos,
darančios poveikį jūrų aplinkai, valdymo metodo. Tai lanksti politikos priemonė, kuria
tarptautiniai įsipareigojimai perkeliami į ES politiką ir
taikomi ES vandenims. Ateityje
dėl tokio lankstumo, įskaitant numatytą reguliarų
jūrų strategijų atnaujinimą kas šešerius metus, joje bus
galima atsižvelgti į naujus įsipareigojimus, pavyzdžiui, pagal „Rio+20“
ir tolesnius veiksmus. Atsižvelgiant į geografinę
Jūrų direktyvos taikymo sritį (direktyva netaikoma atviroje
jūroje), direktyva apima ne visus tarptautinius įsipareigojimus
jūrų aplinkos srityje. Tam
tikrais atvejais konkrečių sektorių tarptautinius
įsipareigojimus labiau tinka įgyvendinti kitomis ES teisinėmis
priemonėmis. Džiugina vis didesnė tų priemonių sąveika
su Jūrų direktyvos mechanizmais; be to, jomis prisidedama prie
direktyvos tikslų įgyvendinimo. Dabar prasideda ypatingai svarbus
Jūrų direktyvos įgyvendinimo etapas, t. y. atliekami
pradiniai įvertinimai, nustatoma, kas yra gera aplinkos būklė,
ir valstybės narės nustato aplinkos apsaugos tikslus, o Europos
Komisija analizuos jų tinkamumą ir nuoseklumą. Kokiu mastu valstybės
narės įgyvendins daugumą Jūrų direktyvoje
numatytų tarptautinių įsipareigojimų, smarkiai priklauso
nuo to, kaip bus apibrėžta gera aplinkos būklė, ir nuo paskesnio
visiško direktyvos nuostatų įgyvendinimo nacionaliniu lygmeniu. Tokiomis aplinkybėmis regioninės
jūrų konvencijos ir toliau bus labai svarbios. Veikla pagal
regionines jūrų konvencijas bus glaudžiai siejama su tolesniais
Jūrų direktyvos įgyvendinimo veiksmais, kad būtų
užtikrinta didesnė nacionalinių strategijų darna atitinkame regione. [1] 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos
direktyva 2008/56/EB, nustatanti Bendrijos veiksmų jūrų aplinkos
politikos srityje pagrindus (Jūrų strategijos pagrindų
direktyva), OL L 164, 2008 6 25. [2] 11 deskriptorių: 1) biologinė
įvairovė yra išsaugota; 2) nevietinės rūšys neigiamai
nekeičia ekosistemų pobūdžio; 3) komercinių žuvų
rūšių populiacijos yra geros būklės; 4) mitybos tinklų
elementai užtikrina ilgalaikę gausą ir reprodukciją; 5)
eutrofikacija yra sumažinta; 6) jūros dugno vientisumu užtikrinamas
ekosistemos veikimas; 7) negrįžtamas hidrografinių sąlygų
pakitimas neturi neigiamo poveikio ekosistemai; 8) teršalų koncentracijos
lygis neturi jokio poveikio; 9) teršalų kiekis jūros produktuose yra
saugaus lygio; 10) jūrą teršiančios šiukšlės nedaro žalos; 11)
energijos (įskaitant povandeninį triukšmą) patekimas neturi
neigiamo poveikio ekosistemai. [3] http://ec.europa.eu/environment/marine/ [4] 1992 m. Jungtinių Tautų aplinkos ir
plėtros konferencijoje priimta Rio deklaracija apie aplinką ir
plėtrą, kurioje paskelbti 27 pagrindiniai principai, kuriais
vadovaujantis turėtų būti priimami būsimi sprendimai ir
politika, atsižvelgiant į socialinio ir ekonominio vystymosi poveikį
aplinkai. [5] A/CONF.216/L.1. [6] „Darbotvarkė 21“ – tai neprivalomas pasaulinis
tvaraus vystymosi veiksmų planas, priimtas 1992 m. vykusioje
Jungtinių Tautų aplinkos ir plėtros konferencijoje http://www.un.org/esa/dsd/agenda21/. [7] Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 11
straipsnis. [8] Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 191
straipsnis. [9] Į šį metodą atsižvelgta
„Darbotvarkės 21“, Biologinės įvairovės konvencijos, JT
reguliaraus proceso, kuriuo siekiama skatinti pritaikomąjį
valdymą, ir daugumos regioninių jūrų konvencijų
dokumentuose. [10] Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisijos 1998 m.
priimta Konvencija dėl teisės gauti informaciją, visuomenės
dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus
aplinkosaugos klausimais. [11] Žr. Jūrų direktyvos 17 konstatuojamąją
dalį. [12] Žr. Jūrų direktyvos 11 straipsnį ir V
priedą. [13] Žr. Jūrų direktyvos 6 straipsnį. [14] Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės direktyva
2008/1/EB, OL L 24, 2008 1 29, p. 8–29. [15] Direktyvos 2011/92/ES ir 2001/42/EB. [16] Tarptautinė konvencija dėl teršimo iš laivų
prevencijos (MARPOL). [17] Tarptautinė konvencija dėl parengties,
veiksmų ir bendradarbiavimo įvykus taršos nafta incidentams ir
Protokolas dėl parengties, veiksmų ir bendradarbiavimo taršos
pavojingomis ir kenksmingomis medžiagomis atvejais. [18] Susitarimas dėl bendradarbiavimo sprendžiant
Šiaurės jūros taršos nafta ir kitomis kenksmingomis medžiagomis
klausimus. [19] Direktyva 2009/16/EB, OL L 131, 2009 5 28,
p. 57–100. [20] Direktyva 2000/59/EB,
OL L 332, 2000 12 28, p. 81–90, su
paskutiniais pakeitimais, padarytais Reglamentu (EB) Nr. 1137/2008. [21] Tarybos sprendimas 2007/779/EB, Euratomas (nauja
redakcija). [22] Direktyva 92/43/EEB dėl natūralių
buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos ir Paukščių
direktyva 2009/147/EB (kodifikuota redakcija), OL L 20, 2010 1 26,
p. 7–25. [23] Žr. 34 konstatuojamąją dalį. [24] Žr. Jūrų direktyvos 19 konstatuojamąją
dalį. [25] 2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir
Tarybos direktyva 2000/60/EB, nustatanti Bendrijos veiksmų vandens
politikos srityje pagrindus, OL L 327, 2000 12 22. [26] Žr. bylas C-105/09 ir C-295/10. [27] 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyva 92/43/EEB
dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros
apsaugos (OL L 206, 1992 7 22, p. 7). [28] COM(2011) 244 galutinis. Komunikatas „Biologinė
įvairovė – mūsų gyvybės draudimas ir gamtinis turtas. ES
biologinės įvairovės strategija iki 2020 m.“ [29] COM(2011) 425 galutinis. Pasiūlymas dėl
Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl bendros žuvininkystės
politikos. [30] Direktyva 91/676/EEB (OL L 375, 1991 12 31,
p. 1–8) su paskutiniais pakeitimais, padarytais Reglamentu (EB) Nr. 1137/2008
(OL L 311, 2008 11 21, p. 1–54). [31] Direktyva 2008/105/EB, OL L 348, 2008 12 24,
p. 84–97. [32] Direktyva 2008/98/EB, OL L 312, 2008 12 22,
p. 3–30. [33] Tarybos sprendimas 2007/779/EB, Euratomas, nustatantis
Bendrijos civilinės saugos mechanizmą (nauja redakcija). [34] Dėl šio tikslo pirmą kartą susitarta 2002 m.
Johanesburgo vykusiame Pasauliniame aukščiausiojo lygio susitikime darnaus
vystymosi klausimais.