<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><CONCLUSION NNC="YES" xmlns:fmx="http://opoce" xmlns:xsi="http://www.w3.org/2001/XMLSchema-instance" xsi:noNamespaceSchemaLocation="http://formex.publications.europa.eu/schema/formex-05.55-20141201.xd"><BIB.CONCLUSION><REF.CASE FILE="n.a."><NO.CASE>C‑115/14</NO.CASE></REF.CASE><NO.CELEX>62014CC0115</NO.CELEX><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:566">EU:C:2015:566</NO.ECLI><NO.SEQ>0001</NO.SEQ><PAGE.FIRST.ECR>1</PAGE.FIRST.ECR><PAGE.SEQ>1</PAGE.SEQ><PAGE.LAST.ECR>14</PAGE.LAST.ECR><PAGE.TOTAL>14</PAGE.TOTAL></BIB.CONCLUSION><CURR.TITLE><PAGE.HEADER><P>GENERALINIO ADVOKATO P. MENGOZZI IŠVADA – BYLA C-115/14</P><P>REGIOPOST</P></PAGE.HEADER></CURR.TITLE><TITLE><TI><P><HT TYPE="UC">Generalinio advokato</HT></P><P><HT TYPE="UC">Paolo Mengozzi Išvada</HT>,</P><P>pateikta <DATE ISO="20150909">2015 m. rugsėjo 9 d.</DATE><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0001"><P>Originalo kalba: prancūzų.</P></NOTE></P></TI><STI><P><HT TYPE="BOLD">Byla C‑115/14</HT></P><P><HT TYPE="BOLD">RegioPost GmbH &amp; Co. KG</HT></P><P><HT TYPE="BOLD">prieš</HT></P><P><HT TYPE="BOLD">Stadt Landau</HT></P><P><HT TYPE="NORMAL">(Oberlandesgericht Koblenz (Vokietija) pateiktas prašymas</HT> priimti prejudicinį sprendimą)</P></STI></TITLE><INDEX><KEYWORD>Išimtinai vidaus situacija</KEYWORD><KEYWORD>Nacionalinis savitumas</KEYWORD><KEYWORD>ES sutarties 4 straipsnio 2 dalis</KEYWORD><KEYWORD>Laisvė teikti paslaugas</KEYWORD><KEYWORD>SESV 56 straipsnis</KEYWORD><KEYWORD>Direktyva 96/71/EB</KEYWORD><KEYWORD>3 straipsnio 1 dalis</KEYWORD><KEYWORD>Direktyva 2004/18/EB</KEYWORD><KEYWORD>26 straipsnis</KEYWORD><KEYWORD>Viešieji pirkimai</KEYWORD><KEYWORD>Pašto paslaugos</KEYWORD><KEYWORD>Nacionalinės teisės aktai, nustatantys reikalavimą viešojo pirkimo procedūros dalyviams ir jų subrangovams įsipareigoti mokėti minimalų darbo užmokestį darbuotojams, teikiantiems viešojo pirkimo sutartyje nurodytas paslaugas</KEYWORD></INDEX><CONTENTS.CONCLUSION><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P>I –</NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Įžanga</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0001"><NO.P>1.</NO.P><TXT>Ar pagal Sąjungos teisės nuostatas vykdydama viešojo pirkimo procedūrą valstybės narės perkančioji organizacija turi teisę reikalauti, kad viešojo pirkimo procedūros dalyviai ir jų subrangovai įsipareigotų mokėti įstatyme numatytą minimalų valandinį darbo užmokestį darbuotojams, kurie teiks minėtoje sutartyje nurodytas paslaugas?</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0002"><NO.P>2.</NO.P><TXT>Iš esmės tai yra <HT TYPE="ITALIC">Oberlandesgericht Koblenz</HT> (Vokietija) pateiktų klausimų, nagrinėjant pašto paslaugų teikėjo <HT TYPE="ITALIC">RegioPost GmbH &amp; Co. KG</HT> (toliau – <HT TYPE="ITALIC">RegioPost</HT>) ir Reino krašto-Pfalco federalinėje žemėje esančios komunos <HT TYPE="ITALIC">Stadt Landau in der Pfalz</HT> ginčą, esmė.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0003"><NO.P>3.</NO.P><TXT>Siekiant išspręsti šią problemą (su ja Teisingumo Teismas jau buvo susidūręs bylose, kuriose priimti sprendimai <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Rüffert</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑346/06</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2008:189">EU:C:2008:189</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) ir <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Bundesdruckerei</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑549/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2014:2235">EU:C:2014:2235</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>)) teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, kurios vis dėlto skiriasi, iš esmės reikia išaiškinti <DATE ISO="20040331">2004 m. kovo 31 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0002"><P><REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="134" PAGE.FIRST="114" DATE.PUB="2004">OL L 134, p. 114</REF.DOC.OJ>, ir klaidų ištaisymas <REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="351" PAGE.FIRST="44" DATE.PUB="2004">OL L 351, p. 44</REF.DOC.OJ>; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 132. Paskutinį kartą ši direktyva buvo iš dalies pakeista <DATE ISO="20111130">2011 m. lapkričio 30 d.</DATE> Komisijos reglamentu (ES) Nr. 1251/2011, kuriuo iš dalies keičiamos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvų 2004/17/EB, 2004/18 ir 2009/81/EB nuostatos dėl ribų, taikomų viešojo pirkimo sutarties tvarkai (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="319" PAGE.FIRST="43" DATE.PUB="2011">OL L 319, p. 43</REF.DOC.OJ>). Ją pakeitė <DATE ISO="20140226">2014 m. vasario 26 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18 (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="094" PAGE.FIRST="65" DATE.PUB="2014">OL L 94, p. 65</REF.DOC.OJ>). Vis dėlto pastaroji direktyva nebuvo taikoma pagrindinėje byloje nagrinėjamų aplinkybių susiklostymo metu.</P></NOTE> nuostatas ir SESV 56 straipsnį laisvės teikti paslaugas srityje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0004"><NO.P>4.</NO.P><TXT>Iš sprendimo, kuriuo prašoma priimti prejudicinį sprendimą, matyti, kad <DATE ISO="20130423">2013 m. balandžio 23 d.</DATE> <HT TYPE="ITALIC">Stadt Landau in der Pfalz</HT> Europos Sąjungos mastu paskelbė dviejų dalių viešojo pirkimo sutarties sudarymo konkursą dėl šio miesto pašto paslaugų.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="2"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0005"><NO.P>5.</NO.P><TXT>Neginčijama, kad klostantis pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms Vokietijoje nebuvo nei bendro minimalaus valandinio darbo užmokesčio, kuris buvo nustatytas tik nuo <DATE ISO="20150101">2015 m. sausio 1 d.</DATE> <FT TYPE="DECIMAL">–8,50</FT> EUR (neatskaičius mokesčių), nei visuotinai taikomos privalomos kolektyvinės sutarties, kurioje būtų aptarti darbo santykiai ir sąlygos pašto paslaugų sektoriuje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0006"><NO.P>6.</NO.P><TXT>Vis dėlto, kaip nurodyta <HT TYPE="ITALIC">Stadt Landau in der Pfalz</HT> paskelbto skelbimo apie konkursą dalyje, susijusioje su konkurso laimėtojo <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0001" ID="QS0001"/>ekonomine ir finansine padėtimi<QUOT.END REF.START="QS0001" CODE="201C" ID="QE0001"/>, pastarasis turi laikytis Reino krašto-Pfalco federalinės žemės <DATE ISO="20101201">2010 m. gruodžio 1 d.</DATE> įstatymo, susijusio su kolektyvinių sutarčių ir reikalavimo dėl minimalaus darbo užmokesčio laikymosi užtikrinimu sudarant viešojo pirkimo sutartis (<HT TYPE="ITALIC">Landesgesetz zur Gewährleistung von Tariftreue und Mindestentgelt bei öffentlichen Auftragsvergaben</HT> (<HT TYPE="ITALIC">Landestariftreuegesetz</HT>) (toliau – LTTG), nuostatų.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0007"><NO.P>7.</NO.P><TXT>LTTG 1 straipsnyje nurodyta, kad šiuo įstatymu siekiama užkirsti kelią konkurencijos iškraipymams sudarant viešojo pirkimo sutartis, kuriuos lemia darbuotojų, gaunančių mažus atlyginimus, pasitelkimas, ir sumažinti socialinės apsaugos sistemoms tenkančią naštą. Todėl perkančioji organizacija viešojo pirkimo sutartį gali sudaryti tik su įmonėmis, kurios savo darbuotojams moka įstatymu numatytą minimalų darbo užmokestį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0008"><NO.P>8.</NO.P><TXT>LTTG 3 straipsnio 1 dalyje pažymima, kad viešojo pirkimo sutartis galima sudaryti tik su tomis įmonėmis, kurios, teikdamos pasiūlymą, raštu įsipareigoja sutartį vykdantiems savo darbuotojams mokėti ne mažesnį kaip 8,50 EUR (neatskaičius mokesčių) valandinį darbo užmokestį (minimalus darbo užmokestis) ir taikyti minimalaus darbo užmokesčio pakeitimus sutarties vykdymo laikotarpiu. Pagrindinėje byloje nagrinėjamų faktinių aplinkybių laikotarpiu pagal LTTG 3 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą Reino krašto-Pfalco federalinės žemės vyriausybės potvarkyje nustatyta, kad LTTG 3 straipsnyje nurodytas minimalus darbo užmokestis yra 8,70 EUR (neatskaičius mokesčių). Be to, LTTG 3 straipsnio 1 dalyje pridurta, kad jeigu teikiant pasiūlymus nepateikiama minimalaus darbo užmokesčio deklaracija, net pareikalavus, pasiūlymas nevertinamas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0009"><NO.P>9.</NO.P><TXT>Aptariamo viešojo pirkimo specifikacijoje vadovaujantis LTTG 3 straipsniu buvo pateikta <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0002" ID="QS0002"/>pavyzdinė deklaracija<QUOT.END REF.START="QS0002" CODE="201C" ID="QE0002"/>, kurioje viešojo pirkimo procedūros dalyvių prašoma teikiant pasiūlymą pateikti savo deklaraciją dėl minimalaus darbo užmokesčio taikymo ir deklaracijas jų subrangovų vardu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0010"><NO.P>10.</NO.P><TXT><DATE ISO="20130516">2013 m. gegužės 16 d.</DATE> <HT TYPE="ITALIC">RegioPost</HT> tvirtino, kad pagal LTTG 3 straipsnį reikalaujamos minimalaus darbo užmokesčio deklaracijos prieštarauja viešųjų pirkimų teisei. Kartu su pasiūlymu, pateiktu laikantis nustatyto termino, ji pateikė pačios parengtas subrangovų deklaracijas, tačiau nepateikė savo deklaracijos.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0011"><NO.P>11.</NO.P><TXT><DATE ISO="20130625">2013 m. birželio 25 d.</DATE> <HT TYPE="ITALIC">Stadt Landau in der Pfalz</HT> suteikė <HT TYPE="ITALIC">RegioPost</HT> papildomą galimybę per 14 dienų pateikti LTTG 3 straipsnyje nurodytas minimalaus darbo užmokesčio deklaracijas, kartu nurodydama, kad jeigu <HT TYPE="ITALIC">RegioPost</HT> neįvykdys šio reikalavimo, ji atmes jos pasiūlymą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0012"><NO.P>12.</NO.P><TXT>Nepateikusi perkančiosios organizacijos reikalaujamų deklaracijų, <DATE ISO="20130627">2013 m. birželio 27 d.</DATE> <HT TYPE="ITALIC">RegioPost</HT> pakartojo savo kaltinimus ir nurodė, kad jeigu jos pasiūlymas bus atmestas, ji apskųs tokį sprendimą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0013"><NO.P>13.</NO.P><TXT><DATE ISO="20130711">2013 m. liepos 11 d.</DATE> perkančioji organizacija informavo <HT TYPE="ITALIC">RegioPost</HT>, kad be prašytų deklaracijų jos pasiūlymas negalėjo būti vertinamas. Ji taip pat nurodė, kad sutartys dėl abiejų šio pirkimo dalių bus sudarytos atitinkamai su <HT TYPE="ITALIC">PostCon Deutschland GmbH</HT> ir <HT TYPE="ITALIC">Deutsche Post AG</HT>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0014"><NO.P>14.</NO.P><TXT><DATE ISO="20131023">2013 m. spalio 23 d.</DATE> <HT TYPE="ITALIC">Vergabekammer Rheinland-Pfalz</HT> (Reino krašto-Pfalco federalinės žemės viešųjų pirkimų kolegija) atmetė <HT TYPE="ITALIC">RegioPost</HT> pateiktą skundą; ji visų pirma nusprendė, kad pastarosios pasiūlymas buvo pagrįstai atmestas dėl nepateiktų minimalaus darbo užmokesčio deklaracijų, kurių perkančioji organizacija pagrįstai reikalavo.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="3"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0015"><NO.P>15.</NO.P><TXT>Gavęs apeliacinį skundą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad sprendimas dėl šio ginčo priklauso nuo to, ar LTTG 3 straipsnis yra suderinamas su Sąjungos teise.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0016"><NO.P>16.</NO.P><TXT>Tiksliau kalbant, jis mano, kad LTTG 3 straipsnyje nustatyta <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0003" ID="QS0003"/>speciali sąlyga susijusi su sutarties įvykdymu<QUOT.END REF.START="QS0003" CODE="201C" ID="QE0003"/>, kuria siekiama atsižvelgti į <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0004" ID="QS0004"/>socialines reikmes<QUOT.END REF.START="QS0004" CODE="201C" ID="QE0004"/>, kaip jos suprantamos pagal Direktyvos 2004/18 26 straipsnį ir kuri teisėta tik tuo atveju, jeigu yra suderinama su Sąjungos teisės nuostatomis dėl laisvo paslaugų teikimo.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0017"><NO.P>17.</NO.P><TXT>Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano negalintis įvertinti šio suderinamumo klausimo net ir atsižvelgęs į Teisingumo Teismo praktiką, visų pirma Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Rüffert</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑346/06</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2008:189">EU:C:2008:189</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0018"><NO.P>18.</NO.P><TXT>Dėl LTTG 3 straipsnio suderinamumo su SESV 56 straipsnio pirma pastraipa prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad dėl kitose valstybėse narėse įsisteigusioms įmonėms nustatytos pareigos priderinti savo darbuotojams mokamus darbo užmokesčius prie paprastai aukštesnio darbo užmokesčio lygio toje Vokietijos vietoje, kur vykdoma sutartis, šios įmonės praranda konkurencinį pranašumą. Todėl LTTG 3 straipsnyje nustatyta pareiga yra iš principo pagal SESV 56 straipsnio pirmą pastraipą uždrausta kliūtis.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0019"><NO.P>19.</NO.P><TXT>Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Sąjungos teisė nedraudžia taikyti LTTG 3 straipsnio minėtoms įmonėms, jeigu būtų nustatyta, kad tenkinamos <DATE ISO="19961216">1996 m. gruodžio 16 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0003"><P><REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="018" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="1997">OL L 18,1997, p. 1</REF.DOC.OJ>; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 2 t., p. 431.</P></NOTE> 3 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0020"><NO.P>20.</NO.P><TXT>Vis dėlto šiuo klausimu jam kyla abejonių.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0021"><NO.P>21.</NO.P><TXT>Viena vertus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad nors LTTG 3 straipsnis tikrai yra įstatymo nuostata ir joje pačioje nustatyta minimali darbo užmokesčio norma, ja neužtikrinama, kad visiems konkurso laimėtojo darbuotojams bus mokamas toks darbo užmokestis. Iš tiesų pagal ją tik draudžiama perkančiosioms organizacijoms sudaryti viešojo pirkimo sutartį su viešojo pirkimo procedūros dalyviais, kurie neįsipareigotų minimalaus darbo užmokesčio mokėti tik minėtą sutartį vykdantiems darbuotojams.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0022"><NO.P>22.</NO.P><TXT>Kita vertus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad LTTG 3 straipsnyje nustatyta pareiga taikoma tik viešųjų pirkimų būdu sudarytoms sutartims ir netaikoma privačių pirkimų sutartims. Tokią pirkimo sutartį vykdantis darbuotojas socialinės apsaugos požiūriu nėra mažiau saugotinas negu viešojo pirkimo sutartį vykdantis darbuotojas. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Rüffert</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑346/06</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2008:189">EU:C:2008:189</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) pritaikymas prie tokių aplinkybių, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, Vokietijoje sukeltų diskusijų. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo itin abejojantis dėl to, ar reikalavimas visuotinai taikyti minimalaus darbo užmokesčio normą visų rūšių aptariamiems pirkimams nebūtų taikytinas tik tuo atveju, dėl kurio buvo priimtas Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Rüffert</HT>, kai ši norma yra nustatyta kolektyvinėmis sutartimis, o ne įstatymo nuostatomis.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0023"><NO.P>23.</NO.P><TXT>Galiausiai, jeigu būtų nuspręsta, kad LTTG 3 straipsnyje nustatytas reikalavimas yra suderinamas su SESV 56 straipsniu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad tokiu atveju reikėtų kelti klausimą dėl LTTG 3 straipsnyje numatytos sankcijos, t. y. dalyvio pašalinimo iš viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūros, suderinamumo su Direktyvos 2004/18 26 straipsniu. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmiausia nurodo abejojantis dėl to, ar LTTG 3 straipsnyje nustatyta sąlyga galėtų būti vertinama kaip kokybinis atrankos kriterijus, kurio<?PAGE NO="4"?> neįvykdymas pateisintų dalyvio pašalinimą iš procedūros. Be to, jis mano, kad LTTG 3 straipsnyje nustatyta sankcija yra nenaudinga, nes sudaręs sutartį konkurso laimėtojas pagal sutartį būtų įpareigotas mokėti įstatyme nustatytą minimalų darbo užmokestį, o už šios pareigos nevykdymą yra numatytos netesybos, nustatytos LTTG 7 straipsnyje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0024"><NO.P>24.</NO.P><TXT>Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><LIST TYPE="ARAB"><ITEM><NP><NO.P><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0005" ID="QS0005"/>1.</NO.P><TXT>Ar SESV 56 straipsnio pirma pastraipa, siejama su Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalimi, aiškintina taip, kad jai prieštarauja nacionalinė nuostata, pagal kurią perkančiajai organizacijai nustatomas imperatyvus reikalavimas sudaryti viešojo pirkimo sutartis tik su tomis įmonėmis, kurios ir kurių subrangovai teikdami pasiūlymus raštu įsipareigoja savo darbuotojams, vykdantiems sutartį, mokėti tik viešiesiems, tačiau ne privatiems pirkimams valstybės nustatytą minimalų darbo užmokestį, kai toks minimalus atlyginimas nenustatytas nei visuotinai taikomuose įstatymuose, nei visuotinai taikomoje kolektyvinėje sutartyje, kuri būtų privaloma viešojo pirkimo procedūros dalyviui ir galimiems subrangovams?</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Jeigu į pirmąjį klausimą bus atsakyta neigiamai:</TXT><P>Ar Sąjungos teisė viešųjų pirkimų srityje, ypač Direktyvos 2004/18 26 straipsnis, aiškintina taip, kad jai prieštarauja nacionalinė nuostata, kaip antai LTTG 3 straipsnio 1 dalies trečias sakinys, pagal kurį privaloma atmesti pasiūlymą, jeigu ūkio subjektas, dar teikdamas pasiūlymą, atskiroje deklaracijoje neįsipareigoja atlikti veiksmų, kuriuos atlikti viešojo pirkimo sutarties sudarymo atveju jis būtų įpareigotas pagal sutartį net ir nepateikęs šios deklaracijos?<QUOT.END REF.START="QS0005" CODE="201C" ID="QE0005"/></P></NP></ITEM></LIST></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0025"><NO.P>25.</NO.P><TXT>Dėl šių klausimų rašytines pastabas pateikė <HT TYPE="ITALIC">Stadt Landau in der Pfalz</HT>, <HT TYPE="ITALIC">Deutsche Post AG</HT>, Vokietijos, Danijos, Italijos, Austrijos ir Norvegijos vyriausybės bei Europos Komisija. Išskyrus Italijos ir Austrijos vyriausybes, šios šalys bei <HT TYPE="ITALIC">RegioPost</HT> taip pat pateikė žodines pastabas <DATE ISO="20150429">2015 m. balandžio 29 d.</DATE> teismo posėdyje.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P>II –</NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Analizė</HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>A –</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Dėl pirmojo prejudicinio klausimo</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0026"><NO.P>26.</NO.P><TXT>Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmuoju prejudiciniu klausimu siekia išsiaiškinti Teisingumo Teismo dėl valstybės narės federalinio subjekto priimto teisės akto, kuriuo viešojo pirkimo procedūros dalyviai ir jų subrangovai įpareigojami kartu su pasiūlymu pateikti deklaraciją, kad mokės darbuotojams, kuriems bus pavesta teikti viešojo pirkimo sutartyje nurodytas paslaugas, minėtame teisės akte nustatytą 8,70 EUR (neatskaičius mokesčių) minimalų valandinį darbo užmokestį, suderinamumo su SESV 56 straipsniu ir Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalimi.</TXT></NP.ECR><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>1.</NO.P><TXT>Dėl Teisingumo Teismo kompetencijos</TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0027"><NO.P>27.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Stadt Landau in der Pfalz</HT> ir Vokietijos bei Italijos vyriausybės tvirtina, kad jeigu visos pagrindinėje byloje nagrinėjamos aplinkybės būtų susijusios tik su Vokietijos Federacine Respublika, į šį klausimą nereikėtų atsakyti, nes tokiu atveju su laisvu paslaugų teikimu susijusios Sąjungos teisės nuostatos nebūtų taikytinos.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0028"><NO.P>28.</NO.P><TXT>Manau, kad tokių argumentų negali būti laikomasi.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="5"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0029"><NO.P>29.</NO.P><TXT>Žinoma, kaip matyti iš sprendimo, kuriuo prašoma priimti prejudicinį sprendimą, visos per nagrinėjamą viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūrą dalyvavusios įmonės įsisteigusios Vokietijoje, sutartis vykdoma Vokietijos teritorijoje, be to, iš jokios bylos medžiagoje esančios informacijos nematyti, kad šiai sutarčiai vykdyti būtų pasitelktos kitų valstybių narių teritorijoje įsisteigusios įmonės subrangovės.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0030"><NO.P>30.</NO.P><TXT>Taip pat tiesa, kad su laisve teikti paslaugas susijusios Sutarties nuostatos netaikomos veiklai, kai ji visiškai susijusi tik su viena valstybe nare<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0004"><P>Žr., be kita ko, Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Omalet</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑245/09</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2010:808">EU:C:2010:808</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0012">12</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) ir Nutartį <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Tudoran</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑92/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2014:2051">EU:C:2014:2051</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0037">37</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0031"><NO.P>31.</NO.P><TXT>Vis dėlto trimis atvejais Teisingumo Teismas mano esantis kompetentingas atsakyti į klausimus būtent dėl sutarčių nuostatų, susijusių su pagrindinėmis laisvėmis, tais atvejais, kai visi elementai yra susiję tik su viena valstybe nare: tiek tada, kai <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0006" ID="QS0006"/>negalima atmesti galimybės<QUOT.END REF.START="QS0006" CODE="201C" ID="QE0006"/>, kad naudodamiesi kuria nors iš minėtų laisvių kitų valstybių narių piliečiai galėtų panašiais atvejais susidurti su aptariamomis valstybės narės nacionalinėmis priemonėmis, dėl kurių kyla ginčas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0005"><P>Dėl įsisteigimo laisvės žr., be kita ko, Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Blanco Pérez ir Chao Gómez</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑570/07 ir C‑571/07</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2010:300">EU:C:2010:300</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0040">40</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>), o dėl laisvės teikti paslaugas – sprendimus <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Garkalns</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑470/11</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2012:505">EU:C:2012:505</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0021">21</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) ir <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Citroën Belux</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑265/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:498">EU:C:2013:498</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0033">33</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, tiek tada, kai pagal nacionalinę teisę draudžiama vadinamoji <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0007" ID="QS0007"/>atvirkštinė<QUOT.END REF.START="QS0007" CODE="201C" ID="QE0007"/> diskriminacija<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0006"><P>Žr. visų pirma sprendimus <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Guimont</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑448/98</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2000:663">EU:C:2000:663</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0023">23</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>); <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Salzmann</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑300/01</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2003:283">EU:C:2003:283</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0034">34</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>); <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Susisalo ir kt</HT>.</NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑84/11</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2012:374">EU:C:2012:374</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0021">21</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0022">22</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>) ir <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Ordine degli Ingegneri di Verona e Provincia ir kt</HT>.</NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑111/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:100">EU:C:2013:100</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0034">34</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, tiek ir (arba) tada, kai siekiant išspręsti visiškai nacionalinio lygmens ginčą nacionalinėje teisėje iš principo <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0008" ID="QS0008"/>tiesiogiai ir be išlygų<QUOT.END REF.START="QS0008" CODE="201C" ID="QE0008"/> daromos nuorodos į Sąjungos teisės normas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0007"><P>Žr., be kita ko, sprendimus <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Dzodzi</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑297/88 ir C‑197/89</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1990:360">EU:C:1990:360</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0037">37</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>); <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Cicala</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑482/10</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2011:868">EU:C:2011:868</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0019">19</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>); <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Nolan</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑583/10</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2012:638">EU:C:2012:638</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0047">47</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) ir <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Romeo</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑313/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:718">EU:C:2013:718</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0023">23</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0032"><NO.P>32.</NO.P><TXT>Pirmuoju minėtu atveju Teisingumo Teismas savo sprendimuose <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Venturini ir kt</HT></NAME.CASE>. (nuo <NO.CASE>C‑159/12</NO.CASE> iki <NO.CASE>C‑161/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:791">EU:C:2013:791</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0026">26</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) ir <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Sokoll-Seebacher</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑367/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2014:68">EU:C:2014:68</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0011">11</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) pažymėjo, kad jis buvo kompetentingas atsakyti į prejudicinius klausimus, kurie, nepaisant to, kad atvejai, dėl kurių kilo minėti klausimai, yra išimtinai vidinio pobūdžio, buvo susiję su nacionalinės teisės aktų, galinčių sukelti pasekmių, apimančių ne tik vieną valstybę narę, suderinamumu su Sutartimi garantuojama įsisteigimo laisve. Iš tiesų šiais atvejais nebuvo <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0009" ID="QS0009"/>galima atmesti galimybės<QUOT.END REF.START="QS0009" CODE="201C" ID="QE0009"/>, kad kitų valstybių narių piliečiai būtų galėję būti arba buvo suinteresuoti pasinaudoti šiose bylose nagrinėjama pagrindine laisve<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0008"><P>Sprendimai <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Venturini ir kt</HT>.</NAME.CASE> (nuo <NO.CASE>C‑159/12</NO.CASE> iki <NO.CASE>C‑161/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:791">EU:C:2013:791</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0025">25</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0026">26</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>) ir <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Sokoll‑Seebacher</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑367/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2014:68">EU:C:2014:68</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0010">10</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0011">11</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0033"><NO.P>33.</NO.P><TXT>Dėl ypatingos pagrindinėje byloje nagrinėjamos situacijos Teisingumo Teismas, regis, stengiasi įvertinti, ar nagrinėjama nacionalinė priemonė dėl savo tikslo ar net dėl savo pobūdžio gali turėti tarpvalstybinį poveikį. Jeigu taip būtų, Teisingumo Teismas sutiktų atsakyti į jam pateiktus klausimus.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0034"><NO.P>34.</NO.P><TXT>Ši teismo praktika gali būti taikoma šioje byloje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0035"><NO.P>35.</NO.P><TXT>LTTG siekiama įpareigoti Reino krašto-Pfalco federalinės žemės perkančiųjų organizacijų vykdomų viešųjų pirkimų konkursų laimėtojus laikytis šios federalinės žemės nustatyto minimalaus darbo užmokesčio reikalavimo vykdant šias sutartis. Pagal LTTG 3 straipsnį kiekvienam viešojo pirkimo procedūros dalyviui ir galimiems jų subrangovams, neatsižvelgiant į pilietybę ar gyvenamąją (buveinės) vietą, nurodoma teikiant pasiūlymą raštu įsipareigoti mokėti minėtą minimalų darbo užmokestį, jeigu galiausiai su jais bus sudaryta sutartis. Taigi pats LTTG gali turėti poveikį už Vokietijos teritorijos ribų, nes šiuo teisės aktu nustatomi reikalavimai taikomi visiems viešojo pirkimo konkursams, įskaitant Europos Sąjungos mastu vykdomus konkursus, kuriuos skelbia Reino krašto-Pfalco federalinės žemės perkančiosios organizacijos.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="6"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0036"><NO.P>36.</NO.P><TXT>Beje, taip buvo ir viešojo pirkimo konkurso, dėl kurio pradėta pagrindinė byla, paskelbimo metu. Iš tiesų, kaip matyti iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktų dokumentų ir kaip teismo posėdyje patvirtino <HT TYPE="ITALIC">Stadt Landau in der Pfalz</HT>, viešojo pirkimo konkursas vykdytas Sąjungos mastu, o jo numatoma vertė gerokai viršija Direktyvos 2004/18 7 straipsnio b punkte nustatytą <FT TYPE="NUMBER">200000</FT> EUR ribą, pagrindinėje byloje nagrinėjamų faktinių aplinkybių laikotarpiu taikomą paslaugų viešiesiems pirkimams<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0009"><P>Paslaugos, kurioms taikoma Direktyva 2004/18, apima pašto gabenimo sausuma paslaugas pagal II A priedo 4 punktą. Direktyvos 2004/18 7 straipsnio b punkte nurodyta <FT TYPE="NUMBER">200000</FT> EUR riba buvo nustatyta Reglamento Nr. 1251/2011 2 straipsnio 1 dalies b punkte.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0037"><NO.P>37.</NO.P><TXT>Taigi negalima atmesti galimybės, kad konkurso paskelbimo <HT TYPE="ITALIC">Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje</HT> metu šis konkursas galėjo dominti tam tikras ne Vokietijos Federacinėje Respublikoje, o kitose valstybėse narėse įsisteigusias įmones, tačiau šios įmonės galiausiai nedalyvavo per sutarties sudarymo procedūrą dėl priežasčių, kurios gali būti susijusios su LTTG 3 straipsnyje nustatytais reikalavimais.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0038"><NO.P>38.</NO.P><TXT>Tačiau būtent dėl pagrindinės bylos sąsajos su Direktyvos 2004/18 nuostatomis, kurios neabejotinai taikomos, esu įsitikinęs, kad svarbu atmesti <HT TYPE="ITALIC">Stadt Landau in der Pfalz</HT> ir Vokietijos bei Italijos vyriausybių pateiktą kompetencijos nebuvimu arba nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0010"><P>Nors šios suinteresuotosios šalys tvirtina, kad pirmasis klausimas yra nepriimtinas, nustatęs, kad tai išimtinai vidaus situacija, Teisingumo Teismas turėtų nuspręsti, kad iš principo jis neturi kompetencijos atsakyti į klausimą. Iš tiesų tai situacija, kuri neturi jokios sąsajos su Sąjungos teise ir kuri, vadinasi, negali būti ištaisyta pateikiant naują prašymą priimti prejudicinį sprendimą.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0039"><NO.P>39.</NO.P><TXT>Kaip teisingai pažymėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pagal šios direktyvos 26 straipsnį perkančiosioms organizacijoms suteikiama teisė <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0010" ID="QS0010"/>nustatyti specialias sąlygas, susijusias su sutarties įvykdymu<QUOT.END REF.START="QS0010" CODE="201C" ID="QE0010"/>, įskaitant su <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0011" ID="QS0011"/>socialinėmis &lt;...&gt; reikmėmis<QUOT.END REF.START="QS0011" CODE="201C" ID="QE0011"/> susijusias sąlygas, jeigu jos yra nurodytos skelbime apie pirkimą arba specifikacijose ir <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0012" ID="QS0012"/>atitinka [Sąjungos] teisę<QUOT.END REF.START="QS0012" CODE="201C" ID="QE0012"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0040"><NO.P>40.</NO.P><TXT>Taip Direktyvos 2004/18 26 straipsnyje pateikta nuoroda į Sąjungos teisės nuostatas reiškia, kad LTTG 3 straipsnyje numatytos sąlygos dėl minimalaus darbo užmokesčio normos laikymosi, kurios yra susijusios su viešojo pirkimo sutarties įvykdymu, turi būti suderinamos su minėtomis nuostatomis, įskaitant, vadinasi, Sutartyje garantuojamą laisvę teikti paslaugas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0041"><NO.P>41.</NO.P><TXT>Be to, kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, pareiga laikytis vienodo požiūrio principo yra viešuosius pirkimus reglamentuojančių direktyvų, kuriomis būtent ir siekiama sudaryti sąlygas veiksmingai konkurencijai ir jose nustatyti konkurenciją užtikrinančius sutarčių sudarymo kriterijus, pagrindas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0011"><P>Žr. Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Concordia Bus Finland</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑513/99</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2002:495">EU:C:2002:495</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0081">81</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) ir Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Fabricom</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑21/03 ir C‑34/03</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2005:127">EU:C:2005:127</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0026">26</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0042"><NO.P>42.</NO.P><TXT>Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kaip ir perkančioji organizacija, privalo užtikrinti, kad su pirkimu, kuriam taikoma Direktyva 2004/18, susijusio konkurso dalyvių atžvilgiu būtų laikomasi vienodo požiūrio, taigi pastaroji minėtam teismui, kai jis priima sprendimus dėl išimtinai vidaus situacijos, nustato pareigą vadovautis Sąjungos teisėje priimtais sprendimais, visų pirma siekiant išvengti bet kokios ūkio subjektų diskriminacijos arba galimų konkurencijos iškraipymų<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0012"><P>Dėl pareigos, nustatytos pagal nacionalinės teisės aktus, išimtinai vidaus situacijoms taikyti Sąjungos teisėje įtvirtintus sprendimus žr. pagal analogiją sprendimus <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Modehuis A. Zwijnenburg</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑352/08</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2010:282">EU:C:2010:282</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0033">33</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) ir <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Isbir</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑522/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:711">EU:C:2013:711</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0028">28</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0043"><NO.P>43.</NO.P><TXT>Todėl bet kuriuo atveju atsižvelgdamas į tai, kad skelbimui apie pagrindinėje byloje nagrinėjamą pirkimą taikomos Direktyvos 2004/18 nuostatos, manau, kad iš tikrųjų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmuoju prejudiciniu klausimu pirmiausia prašoma išaiškinti jos 26 straipsnio taikymo sąlygas. Todėl jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktą klausimą performuluotume taip, kad jis būtų susijęs su Direktyvos 2004/18 26 straipsnio<?PAGE NO="7"?> išaiškinimu, Teisingumo Teismas būtų kompetentingas išaiškinti šį straipsnį. Iš tiesų Direktyvos 2004/18 nuostatoms neturi įtakos realaus ryšio su laisvu judėjimu tarp valstybių narių buvimas, tačiau jos yra svarbios, jeigu pagrindinėje byloje nagrinėjamo pirkimo vertė viršija ribą, kurią viršijus taikoma ši direktyva<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0013"><P>Dėl <DATE ISO="19930614">1993 m. birželio 14 d.</DATE> Tarybos direktyvos 93/37/EEB dėl viešojo darbų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="199" PAGE.FIRST="54" DATE.PUB="1993">OL L 199, p. 54</REF.DOC.OJ>; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 163), kurią panaikino Direktyva 2004/18, žr. pagal analogiją Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Michaniki</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑213/07</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2008:731">EU:C:2008:731</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0029">29</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0030">30</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, o pagrindinėje byloje taip ir yra.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0044"><NO.P>44.</NO.P><TXT>Šiomis aplinkybėmis manau, kad Teisingumo Teismas yra kompetentingas atsakyti į pirmąjį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prejudicinį klausimą. Kaip minėjau, tokia kompetencija, mano manymu, yra akivaizdi, jeigu šį klausimą performuluotume taip, kad juo būtų siekiama Direktyvos 2004/18 26 straipsnyje nustatytų sąlygų apimties išaiškinimo.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Dėl esmės</TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0045"><NO.P>45.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į anksčiau pateiktas pastabas dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikto klausimo performulavimo manau, kad šiuo klausimu iš esmės siekiama sužinoti, ar Direktyvos 2004/18 26 straipsnis aiškintinas taip, kad pagal jį draudžiami valstybės narės regioninės valdžios institucijos teisės aktai, kurie viešojo pirkimo procedūros dalyvius ir jų subrangovus įpareigoja kartu su pasiūlymu pateikti deklaraciją, kad darbuotojai, kuriems bus pavesta teikti viešojo pirkimo sutartyje nurodytas paslaugas, pagal minėtą teisės aktą gaus 8,70 EUR (neatskaičius mokesčių) minimalų valandinį darbo užmokestį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0046"><NO.P>46.</NO.P><TXT>Direktyvos 2004/18 26 straipsnis suteikia teisę perkančiosioms organizacijoms nustatyti <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0013" ID="QS0013"/>specialias sąlygas<QUOT.END REF.START="QS0013" CODE="201C" ID="QE0013"/> dėl viešojo pirkimo sutarties vykdymo, įskaitant su <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0014" ID="QS0014"/>socialinėmis &lt;...&gt; reikmėmis<QUOT.END REF.START="QS0014" CODE="201C" ID="QE0014"/> susijusias sąlygas, jeigu, pirma, jos yra nurodytos skelbime apie pirkimą arba specifikacijose ir, antra, <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0015" ID="QS0015"/>atitinka [Sąjungos] teisę<QUOT.END REF.START="QS0015" CODE="201C" ID="QE0015"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0047"><NO.P>47.</NO.P><TXT>Pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju konkurso laimėtojo pareiga laikytis LTTG nuostatų, pirmiausia jo 3 straipsnio, buvo aiškiai nurodyta ir skelbime apie pirkimą, ir specifikacijose. Be to, manau, kad nekilo abejonių dėl to, ar tenkinant Direktyvos 2004/18 26 straipsnyje minimas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0016" ID="QS0016"/>socialin[es] &lt;...&gt; reikm[es]<QUOT.END REF.START="QS0016" CODE="201C" ID="QE0016"/> laimėjusi įmonė ir galimi jos subrangovai, vykdydami viešojo pirkimo sutartį, turi paisyti įstatyme nustatytos minimalaus sutartį vykdantiems darbuotojams mokamo darbo užmokesčio normos.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0048"><NO.P>48.</NO.P><TXT>Šios direktyvos 34 konstatuojamoje dalyje patvirtinama, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0017" ID="QS0017"/>vykdant viešąją [viešojo pirkimo] sutartį taikomi galiojantys &lt;...&gt; nacionaliniai &lt;...&gt; įstatymai, taisyklės &lt;...&gt; <HT TYPE="ITALIC">dėl darbo sąlygų</HT> &lt;...&gt;, jei tokios taisyklės ir jų taikymas <HT TYPE="ITALIC">atitinka [Sąjungos] teisę</HT><QUOT.END REF.START="QS0017" CODE="201C" ID="QE0017"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0014"><P>Išskirta mano.</P></NOTE>. Reikalavimas laikytis minimalaus darbo užmokesčio normos tikrai gali būti priskirtas prie darbo sąlygų kategorijos<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0015"><P>Pavyzdžiui, Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje su išvardytomis <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0018" ID="QS0018"/>darbo sutarties sąlygomis<QUOT.END REF.START="QS0018" CODE="201C" ID="QE0018"/>, kurias užtikrinti valstybės narės turi teisę reikalauti iš įmonių, kurios į jų teritoriją komandiruoja darbuotojus paslaugoms teikti, minima būtent <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0019" ID="QS0019"/>minimal[i] užmokesčio norm[a]<QUOT.END REF.START="QS0019" CODE="201C" ID="QE0019"/>.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0049"><NO.P>49.</NO.P><TXT>Pagal Direktyvos 2004/18 26 straipsnį, siejamą su jos 34 konstatuojamąja dalimi, galimybė nustatyti pareigą laikytis tokios minimalaus darbo užmokesčio normos vis dėlto turi būti suderinama su Sąjungos teise.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0050"><NO.P>50.</NO.P><TXT>Taigi reikia išnagrinėti, ar reikalavimas vykdant viešojo pirkimo sutartį laikytis tokios minimalaus darbo užmokesčio normos, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, yra suderinamas su atitinkamomis Sąjungos teisės nuostatomis.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="8"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0051"><NO.P>51.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir suinteresuotosios šalys mano, kad tą klausimą reikia nagrinėti pirmiausia, gal net išimtinai atsižvelgiant į Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalį, nes ši nuostata reglamentuoja darbo sutarties sąlygas, kurių valstybės narės gali nurodyti laikytis įmonėms, laikinai komandiruojančioms darbuotojus paslaugų teikimo sistemoje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0052"><NO.P>52.</NO.P><TXT>Toks požiūris manęs neįtikina.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0053"><NO.P>53.</NO.P><TXT>Taip yra todėl, kad neginčijama, jog pagrindinėje byloje nenagrinėjamos jokios Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalyje minimos darbuotojų komandiravimo priemonės. Pirmiausia siekdama vykdyti viešojo pirkimo sutartį ir dalyvavusi viešojo prikimo procedūroje <HT TYPE="ITALIC">RegioPost</HT>, kuri įsisteigusi Vokietijoje, neketino nei kreiptis į savo grupės įstaigą ar įmonę, kurios būtų komandiravusios darbuotojus į Vokietiją, nei naudotis laikinojo įdarbinimo įmonės ar darbuotojų iš kitos valstybės narės įdarbinimo, pastaruosius komandiruojant į Vokietiją, paslaugomis.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0054"><NO.P>54.</NO.P><TXT>Direktyvos 96/71 taikymo požiūriu situacija, dėl kurios pradėta ši byla, nežymiai skiriasi nuo tos, dėl kurios buvo priimtas Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Bundesdruckerei</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑549/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2014:2235">EU:C:2014:2235</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>), kuriame Teisingumo Teismas atsisakė vertinti Vokietijos federalinės žemės teisės akto, kuriuo įmonės, laimėjusios viešojo pirkimo konkursą, įpareigojamos paisyti šiuo teisės aktu nustatytos minimalaus darbo užmokesčio normos, suderinamumo su šios direktyvos nuostatomis klausimą, motyvuodamas tuo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija nebuvo susijusi nė su viena iš Direktyvos 96/71 1 straipsnio 3 dalyje nurodytų tarpvalstybinių priemonių<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0016"><P>Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Bundesdruckerei</HT> 27 punktas.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0055"><NO.P>55.</NO.P><TXT>Iš tiesų iš šioje byloje pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad įmonė <HT TYPE="ITALIC">Bundesdruckerei</HT> ketino vykdyti nagrinėjamą viešojo pirkimo sutartį (kuri buvo susijusi su dokumentų skaitmeninimo ir duomenų konvertavimo paslaugos teikimu Vokietijos komunai) ne komandiruodama darbuotojus į Vokietijos teritoriją, o patikėdama sutarties vykdymą vienai iš kitos valstybės narės – Lenkijos Respublikos – teritorijoje įsisteigusių dukterinių įmonių darbuotojams<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0017"><P>Ten pat, 25 ir 26 punktai.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0056"><NO.P>56.</NO.P><TXT>Kitaip tariant, vadovaujantis Teisingumo Teismo argumentais, nors situacija buvo tarpvalstybinė, ji nebuvo susijusi su laikinu darbuotojų perkėlimu į Vokietijos teritoriją atitinkamoms paslaugoms teikti.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0057"><NO.P>57.</NO.P><TXT>Taip pat svarbu pažymėti, kad nusprendęs, jog Direktyva 96/71 netaikoma, Teisingumo Teismas atsižvelgė ne į situaciją tuo metu, kai perkančioji organizacija paskelbė skelbimą apie pirkimą Europos Sąjungos mastu, t. y. kai darbuotojai dar galėjo būti komandiruojami į Vokietiją, o būtent į konkrečią įmonės <HT TYPE="ITALIC">Bundesdruckerei</HT> situaciją, dėl kurios pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0058"><NO.P>58.</NO.P><TXT>Taigi Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, padarė išvadą, kad byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Bundesdruckerei</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑549/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2014:2235">EU:C:2014:2235</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0029">29</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) reikšmingas tik SESV 56 straipsnio išaiškinimas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0059"><NO.P>59.</NO.P><TXT>Manau, kad tokio požiūrio taip pat reikia laikytis ir šioje byloje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0060"><NO.P>60.</NO.P><TXT>Taigi manau, kad, esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, Direktyvos 2004/18 26 straipsnyje pateikta nuoroda į Sąjungos teisę yra išimtinai susijusi su SESV 56 straipsniu.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="9"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0061"><NO.P>61.</NO.P><TXT>Siekiant įvertinti nacionalinės teisės normos, kaip antai LTTG 3 straipsnio, suderinamumą su SESV 56 straipsniu, reikia iš esmės nustatyti, ar Reino krašto-Pfalco federalinės žemės teisės akte nustatyta minimalaus darbo užmokesčio norma yra laisvės teikti paslaugas apribojimas, kuris gali būti grindžiamas siekiu užkirsti kelią konkurencijos iškraipymams arba apsaugoti darbuotojus, kaip teigė tiek <HT TYPE="ITALIC">Stadt Landau in der Pfalz</HT>, tiek Vokietijos vyriausybė.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0062"><NO.P>62.</NO.P><TXT>Pirmiausia atsižvelgus į Teisingumo Teismo praktiką nekyla abejonių, kad Reino krašto-Pfalco federalinės žemės priimtu teisės aktu nustatant reikalavimą viešojo pirkimo konkurso laimėtojams ir galimiems jų subrangovams laikytis 8,70 EUR (neatskaičius mokesčių) dydžio minimalaus darbo užmokesčio normos, galima ne Vokietijos Federacinėje Respublikoje, o kitose valstybėse narėse, kur minimalaus darbo užmokesčio norma yra mažesnė, įsisteigusiems paslaugų teikėjams nustatyti papildomą ekonominę naštą, kuri neleistų arba trukdytų Vokietijos Federacinėje Respublikoje teikti paslaugas arba tokį paslaugų teikimą darytų mažiau patrauklų. Todėl tokia nacionalinė priemonė gali būti apribojimas, kaip tai suprantama pagal SESV 56 straipsnį<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0018"><P>Žr. Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Rüffert</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑346/06</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2008:189">EU:C:2008:189</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0037">37</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>). Taip pat žr. Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Bundesdruckerei</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑549/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2014:2235">EU:C:2014:2235</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0030">30</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0063"><NO.P>63.</NO.P><TXT>Taip pat reikia išnagrinėti, ar tokia nacionalinė priemonė gali būti pateisinama darbuotojų apsaugos tikslu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0064"><NO.P>64.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu tiek <HT TYPE="ITALIC">RegioPost</HT>, tiek Komisija, vadovaudamosi visų pirma Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Rüffert</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑346/06</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2008:189">EU:C:2008:189</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) 29 ir 39 punktais, mano, kad taip nėra, nes pagal LTTG 3 straipsnio 1 dalį suteikiama apsauga netaikoma privataus pirkimo sutartis vykdantiems darbuotojams.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0065"><NO.P>65.</NO.P><TXT>Nepritariu šiai nuomonei.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0066"><NO.P>66.</NO.P><TXT>Byloje <HT TYPE="ITALIC">Rüffert</HT> Teisingumo Teismo buvo klausiama, ar Vokietijos federalinės žemės teisės aktas, pagal kurį buvo reikalaujama, kad konkurso laimėtojai, su kuriais sudarytos viešojo statybos darbų ir vietos viešojo transporto paslaugų pirkimo sutartys, vykdydami minėtas sutartis mokėtų minimalų darbo užmokestį, numatytą kolektyvinėje sutartyje, į kurią daroma nuoroda aptariamame federaliniame žemės teisės akte, yra suderinamas su Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalimi ir SESV 56 straipsniu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0067"><NO.P>67.</NO.P><TXT>Todėl dėl Direktyvos 96/71 išaiškinimo, kuris, kaip nurodyta Teisingumo Teismo pateikiamuose argumentuose Sprendime <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Rüffert</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑346/06</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2008:189">EU:C:2008:189</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>), yra svarbus aiškinant SESV 56 straipsnį, reikėjo atsakyti į klausimą, ar šioje byloje aptariama kolektyvinė sutartis buvo pripažinta visuotinai taikytina, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį. Teisingumo Teismas nusprendė, kad taip nebuvo, taigi Direktyvoje 96/71 numatytos minimalaus darbo užmokesčio normos nustatymo sąlygos nebuvo įvykdytos.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0068"><NO.P>68.</NO.P><TXT>Šiek tiek peržengdamas šios problemos analizės ribas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0019"><P>Iš tiesų Teisingumo Teismas vertino, ar nagrinėjama kolektyvinė sutartis atitiko Direktyvos 96/17 3 straipsnio 8 dalyje, t. y. nuostatoje, kuri, kaip tai jis pats patvirtino Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Rüffert</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑346/06</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2008:189">EU:C:2008:189</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) 27 punkte, taikoma tik valstybėms narėms, kurios neturi sistemos, pagal kurią kolektyvinės sutartys pripažįstamos visuotinai taikytinomis [kaip tai buvo Švedijos Karalystės atveju byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Laval un Partneri</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑341/05</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2007:809">EU:C:2007:809</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>)], nustatytas materialines sąlygas. Vokietijos Federacinė Respublika turi tokią sistemą, todėl nereikia nagrinėti, ar Direktyvos 96/71 3 straipsnio 8 dalyje nustatytos sąlygos buvo įvykdytos.</P></NOTE> ir nagrinėdamas tokios kolektyvinės sutarties, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, visuotinį taikymą ir privalomą pobūdį Teisingumo Teismas Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Rüffert</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑346/06</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2008:189">EU:C:2008:189</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) 29 punkte nusprendė, kad tokių požymių konstatuoti negalima, nes nagrinėjamos federalinės žemės <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0020" ID="QS0020"/>teisės nuostatos<QUOT.END REF.START="QS0020" CODE="201C" ID="QE0020"/>, kuriose numatytas reikalavimas laikytis šioje sutartyje numatytos minimalaus darbo užmokesčio normos, pirmiausia <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0021" ID="QS0021"/>taikomos tik viešiesiems, o ne privatiems pirkimams<QUOT.END REF.START="QS0021" CODE="201C" ID="QE0021"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0069"><NO.P>69.</NO.P><TXT>Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Rüffert</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑346/06</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2008:189">EU:C:2008:189</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) 39 punkte, kuris atitinka <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0022" ID="QS0022"/>patvirtinamuosius<QUOT.END REF.START="QS0022" CODE="201C" ID="QE0022"/> Teisingumo Teismo argumentus dėl SESV 56 straipsnio, Teisingumo Teismas pažodžiui pakartojo anksčiau cituotą vertinimą, nurodytą minėto sprendimo 29 punkte.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="10"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0070"><NO.P>70.</NO.P><TXT>Vis dėlto Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Rüffert</HT> 29 ir 39 punktuose esančio vertinimo apimtis turėtų būti apribota, atsižvelgiant į Direktyvos 2004/18 26 straipsnį, visiškai naują Sąjungos viešųjų pirkimų teisės nuostatą, kuri nebuvo taikoma faktinių aplinkybių, dėl kurių priimtas minėtas sprendimas, susiklostymo laikotarpiu<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0020"><P>Iš tiesų, nors Direktyva 2004/18 į nacionalinę teisę turėjo būti perkelta iki <DATE ISO="20060131">2006 m. sausio 31 d.</DATE>, faktinės aplinkybės, dėl kurių buvo priimtas Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Rüffert</HT>, klostėsi 2003 ir 2004 m. laikotarpiu.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0071"><NO.P>71.</NO.P><TXT>Kaip jau buvo nurodyta, Direktyvos 2004/18 26 straipsnis suteikia valstybėms narėms teisę reikalauti, kad konkursų laimėtojai, su kuriais sudarytos viešojo pirkimo sutartys, jas vykdydami laikytųsi <HT TYPE="ITALIC">specialių</HT> sąlygų, įskaitant darbo sąlygas. Siekiant išsaugoti šios teisės veiksmingumą, manau, kad valstybėms narėms turi būti leista priimti įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatas, kurios nustatytų darbo sutarties sąlygas, įskaitant minimalaus darbo užmokesčio darbuotojams, kurie teikia paslaugas vykdant šias sutartis, normą konkrečioje viešųjų pirkimų srityje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0072"><NO.P>72.</NO.P><TXT>Akivaizdu, kad naudodamosi šia kompetencija valstybės narės ir perkančiosios organizacijos privalo užtikrinti, kad būtų laikomasi skaidrumo ir nediskriminavimo principų, kaip jie apibrėžti Direktyvos 2004/18 26 straipsnyje, aiškinamame remiantis Sąjungos teise.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0073"><NO.P>73.</NO.P><TXT>Vis dėlto manau, kad naudojimasis šia kompetencija neturėtų būti galimas tik tuo atveju, jeigu atitinkamos darbo sutarties sąlygos, kaip šiuo atveju minimalaus darbo užmokesčio norma, būtų taip pat taikomos darbuotojams, vykdantiems privačių pirkimų sutartis. Jeigu taip būtų, šios sąlygos prarastų savo <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0023" ID="QS0023"/>speciali[ų] sąlyg[ų]<QUOT.END REF.START="QS0023" CODE="201C" ID="QE0023"/>, kaip jos suprantamos pagal Direktyvos 2004/18 26 straipsnį, pobūdį. Be to, šią taisyklę pritaikius vykdant privačių pirkimų sutartis reikštų, <HT TYPE="ITALIC">in fine</HT>, kad valstybės narės privalėtų nustatyti visuotinai taikytiną minimalaus darbo užmokesčio normą visoje arba dalyje savo teritorijos, o to šiuo metu Sąjungos teisė tikrai nereikalauja<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0021"><P>Dėl tokios pareigos nebuvimo, vadovaujantis visų pirma Direktyva 96/71, žr. Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Komisija / Vokietija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑341/02</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2005:220">EU:C:2005:220</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0026">26</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) ir mano išvadą byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Laval un Partneri</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑341/05</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2007:291">EU:C:2007:291</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0196">196</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0074"><NO.P>74.</NO.P><TXT>Tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, toks taisyklės taikymo išplėtimas, kuris būtų grindžiamas federalinės žemės teisės aktų nuoseklumo sumetimais, manau, net galėtų pažeisti federalinės žemės kompetenciją.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0075"><NO.P>75.</NO.P><TXT>Kaip tai pabrėžė daugelis suinteresuotųjų šalių, nors pagal Vokietijos teisę federalinės žemės turi kompetenciją nustatyti su minimaliu darbo užmokesčiu sudarant viešojo pirkimo sutartis susijusias taisykles, jos neturi jokios kompetencijos nustatyti visiems darbuotojams taikomos minimalaus darbo užmokesčio normos.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0076"><NO.P>76.</NO.P><TXT>Jeigu pritartume <HT TYPE="ITALIC">RegioPost</HT> ir Komisijos nuomonėms, būtų galima daryti išvadą, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju federalinė žemė negalėtų taikyti savo teisės aktų, kuriais siekiama į nacionalinę teisę perkelti Direktyvos 2004/18 suteikiamą teisę, dėl to, kad tokie teisės aktai turėtų būti taikomi ne tik konkrečiam viešųjų pirkimų sektoriui, kur federalinė žemė vykdė savo kompetenciją.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0077"><NO.P>77.</NO.P><TXT>Taigi federalinė žemė būtų priversta netaikyti šių teisės aktų, kol federalinė valstybė nuspręstų nustatyti visuotinai taikytiną minimalaus darbo užmokesčio normą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0078"><NO.P>78.</NO.P><TXT>Federalinės valstybės lygmeniu šis žingsnis, kuris, vadovaujantis <HT TYPE="ITALIC">RegioPost</HT> ir Komisijos argumentų logika, būtų reikalingas siekiant įvykdyti reikalavimą taisykles, iki šiol galiojusias tik viešiesiems pirkimams, taikyti ir privatiesiems pirkimams, iš tikrųjų reikštų, kad valstybėms narėms suteikta galimybė nustatyti minimalų darbo užmokestį savo teritorijoje taptų tikra pareiga, o to, kaip jau pažymėjau, tikrai nematyti iš galiojančios Sąjungos teisės.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="11"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0079"><NO.P>79.</NO.P><TXT>Federalinės žemės požiūriu federalinei valstybei nustačius minimalaus darbo užmokesčio normą, federalinės žemės teisės aktų nuostatos, kuriomis būtent ir siekiama užtikrinti, kad konkursų laimėtojai mokėtų viešojo pirkimo sutartį jos teritorijoje vykdantiems darbuotojams minimalų darbo užmokestį, taptų perteklinės.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0080"><NO.P>80.</NO.P><TXT>Tokiomis aplinkybėmis federalinės žemės kompetencija būtų iš esmės sumažinta arba jos visai nebūtų.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0081"><NO.P>81.</NO.P><TXT>Žinoma, galima teigti, kad ankstesniuose šios išvados punktuose aptartu atveju federalinė žemė vis dar turėtų teisę nustatyti didesnę (minimalaus) darbo užmokesčio normą, nei nustatyta federacijos mastu tam, kad pirmiausia būtų atsižvelgta į vietines pragyvenimo išlaidas. Vis dėlto išliktų klausimas, ar tokia norma tebebūtų laikoma minimalaus darbo užmokesčio norma, ypač ar ji pati neturėtų būti taikoma ir privačių pirkimų sutartis vykdantiems darbuotojams. Galiausiai federalinė žemė turėtų tiesiog nesinaudoti kompetencija viešųjų pirkimų srityje, šiame sektoriuje taikydama federacijos mastu nustatytą minimalaus darbo užmokesčio normą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0082"><NO.P>82.</NO.P><TXT>Reikia priminti, kad pagal ES sutarties 4 straipsnio 2 dalį Sąjunga privalo gerbti valstybių narių nacionalinį savitumą, neatsiejamą nuo pagrindinių politinių ir konstitucinių jų struktūrų, įskaitant regioninę ir vietos savivaldą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0083"><NO.P>83.</NO.P><TXT>Tiesa, kad tokios federacinės struktūros valstybės narės, kokia yra Vokietijos Federacinė Respublika, negali remtis kompetencijų padalijimu valstybės viduje tarp regioninių ar vietinių valdžios institucijų ir federalinių valdžios institucijų, kad išvengtų Sąjungos teisėje joms nustatytų pareigų vykdymo<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0022"><P>Visų pirma žr. Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Carmen Media Group</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑46/08</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2010:505">EU:C:2010:505</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0069">69</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir jame nurodyta teismo praktika).</P></NOTE>. Siekiant užtikrinti, kad minėtos pareigos būtų vykdomos, šios įvairios valdžios institucijos privalo koordinuoti atitinkamos kompetencijos vykdymą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0023"><P>Žr. sprendimus <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Carmen Media Group</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑46/08</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2010:505">EU:C:2010:505</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0070">70</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) ir <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Digibet ir Albers</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑156/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2014:1756">EU:C:2014:1756</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0035">35</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0084"><NO.P>84.</NO.P><TXT>Vis dėlto šis reikalavimas grindžiamas prielaida, kad šių valdžios institucijų kompetencija galėtų būti veiksmingai vykdoma. Mano nuomone, iš ES sutarties 4 straipsnio 2 dalies matyti, kad Sąjungos teisė negali trukdyti regioninės ar vietinės valdžios institucijai veiksmingai vykdyti kompetenciją, kuri jai buvo suteikta atitinkamoje valstybėje narėje. Kaip galima matyti iš anksčiau pateiktų argumentų, tokia galiausiai būtų <HT TYPE="ITALIC">RegioPost</HT> ir Komisijos argumento, kuriuo vadovaujantis LTTG 3 straipsnyje nustatyta taisyklė, taikoma viešojo pirkimo sutartį vykdantiems darbuotojams, būtų suderinama su SESV 56 straipsniu, jeigu taip pat būtų taikoma darbuotojams, vykdantiems privačių pirkimų sutartis, pasekmė.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0085"><NO.P>85.</NO.P><TXT>Taigi manau, kad, atsižvelgiant į Reino krašto-Pfalco federalinės žemės kompetenciją, visiškai nuoseklu, kad LTTG 3 straipsnis taikomas tik viešųjų pirkimų sutartis vykdantiems darbuotojams.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0086"><NO.P>86.</NO.P><TXT>Mano nuomone, toks požiūris taip pat atitinka Teisingumo Teismo praktiką, suformuotą dėl specialių aplinkos apsaugos sąlygų, kurios taikomos nedarant skirtumo ir kurias gali nustatyti perkančiosios organizacijos. Šioje Teismo praktikoje visų pirma pripažįstama, kad į tokias sąlygas gali būti atsižvelgta nagrinėjant miesto transporto paslaugų teikimo viešojo pirkimo sutarties sudarymo kriterijus ir jos gali būti suderinamos su nediskriminavimo principu, nereikalaujant, kad būtų taikomos ir miesto transporto įmonėms, kai šios vykdo privačių pirkimų sutartis<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0024"><P>Žr. Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Concordia Bus Finland</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑513/99</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2002:495">EU:C:2002:495</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0083">83</REF.NP.ECR>–<REF.NP.ECR REF="NP0086">86</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Svarbu pažymėti, kad Direktyvos 2004/18 26 straipsnyje kalbama ir apie aplinkos apsaugos reikmes, ir apie socialines reikmes, nagrinėjamas šioje byloje. Mano nuomone, Vokietijos vyriausybės pateikta šių dviejų rūšių reikmių analogija akivaizdžiai rodo, kad valstybėms narėms turi būti leista taikyti tokiam ekonomikos srities sektoriui, koks yra viešieji pirkimai, konkrečias priemones.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="12"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0087"><NO.P>87.</NO.P><TXT>Be to, manau, kad nacionalinė priemonė, kaip antai LTTG 3 straipsnis, yra visiškai proporcinga. Iš tiesų pagal ją konkurso laimėtojai arba jų subrangovai įpareigojami mokėti Reino krašto-Pfalco federalinės žemės nustatytą minimalų darbo užmokestį tik tiems darbuotojams, kuriems pavesta teikti viešojo pirkimo sutartyje nurodytas paslaugas, o ne visiems jų darbuotojams.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0088"><NO.P>88.</NO.P><TXT>Todėl manau, kad LTTG 3 straipsnis gali būti pateisinamas darbuotojų apsaugos tikslu, taigi SESV 56 straipsnis nedraudžia taikyti tokios nuostatos tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, ir tam nebūtina šios nuostatos taikyti privatiems pirkimams.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0089"><NO.P>89.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau į pirmąjį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prejudicinį klausimą atsakyti, kad Direktyvos 2004/18 26 straipsnis aiškintinas taip, kad jam neprieštarauja valstybės narės regioninės valdžios institucijos teisės aktas, pagal kurį viešojo pirkimo procedūros dalyviai ir jų subrangovai įpareigojami kartu su pasiūlymu pateikti deklaraciją, , kad mokės darbuotojams, kuriems bus pavesta teikti viešojo pirkimo sutartyje nurodytas paslaugas, minėtame teisės akte nustatytą 8,70 EUR (neatskaičius mokesčių) minimalų valandinį darbo užmokestį.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>B –</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Dėl antrojo prejudicinio klausimo</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0090"><NO.P>90.</NO.P><TXT>Antruoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar vis dėlto Direktyvos 2004/18 26 straipsnis aiškintinas taip, kad jam prieštarauja valstybės narės regioninės valdžios institucijos nuostata, kokia yra LTTG 3 straipsnio 1 dalis, pagal kurią privaloma atmesti pasiūlymą, jeigu viešojo pirkimo procedūros dalyvis, dar jį teikdamas, atskiroje deklaracijoje neįsipareigoja mokėti minėtoje nuostatoje nustatyto minimalaus darbo užmokesčio, kurį bet kuriuo atveju privalėtų mokėti pagal sutartį, jeigu ši su juo būtų sudaryta.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0091"><NO.P>91.</NO.P><TXT>Atsakant į šį klausimą reikia išnagrinėti, pirma, pagrindus, kuriais vadovaujantis valstybėms narėms suteikiama teisė vertinti, ar Direktyvos 2004/18 26 straipsnyje nustatytos sąlygos yra įvykdytos, ir, antra, kai šios sąlygos neįvykdytos, ar sankcija, kaip antai pašalinimas iš viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūros, yra tinkama.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0092"><NO.P>92.</NO.P><TXT>Išskyrus <HT TYPE="ITALIC">RegioPost</HT>, visos pastabas šiuo klausimu pateikusios šalys mano, kad valstybėms narėms leidžiama tikrinti, ar laikomasi Direktyvos 2004/18 26 straipsnyje nustatytų sąlygų, visų pirma pasitelkiant deklaracijos dėl įsipareigojimo, kurią viešojo pirkimo procedūros dalyvis turi pateikti kartu su pasiūlymu, teikimo sistemą, ir kad nepateikus tokios deklaracijos perkančioji organizacija turi teisę pašalinti viešojo pirkimo procedūros dalyvį iš sutarties sudarymo procedūros.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0093"><NO.P>93.</NO.P><TXT>Pritariu šių šalių nuomonei.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0094"><NO.P>94.</NO.P><TXT>Dėl pirmojo teiginio manau, kad akivaizdu, jog jeigu, kaip manau esant, pagal Sąjungos teisę valstybėms narėms leidžiama priimti įstatymus ar kitus teisės aktus, kuriais siekiama laimėjusias įmones įpareigoti taikyti specialias darbo sąlygas, kaip antai minimalaus darbo užmokesčio normą vykdant viešojo pirkimo sutartis, šis leidimas turi reikšti, kad jos gali imtis priemonių, leidžiančių perkančiajai organizacijai įsitikinti, kad viešojo pirkimo procedūros dalyviai ir jų subrangovai yra pasirengę taikyti šias sąlygas, jeigu su jais būtų sudaryta sutartis.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0095"><NO.P>95.</NO.P><TXT>Šiuo atveju nagrinėjama priemonė yra raštu pateikiama deklaracija dėl įsipareigojimo, kurią turi pateikti viešojo pirkimo procedūros dalyvis tiek savo, tiek prireikus subrangovų vardu.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="13"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0096"><NO.P>96.</NO.P><TXT>Priešingai, nei, regis, buvo nurodyta skelbime apie pirkimą pagrindinėje byloje, atrodo, kad ši deklaracija nėra dokumentas, susijęs su minimaliais ekonominių ir finansinių pajėgumų reikalavimais, kurio galima reikalauti iš viešojo pirkimo procedūros dalyvio pagal Direktyvos 2004/18 47 straipsnį; atitiktis šiems reikalavimams gali būti įrodyta vienu ar keliais šiame straipsnyje nurodytais dokumentais arba bet kuriuo kitu dokumentu, priimtinu perkančiajai organizacijai, pavyzdžiui susijusiais su ūkio subjekto balansu arba bendra apyvarta ar apyvarta tam tikrame sektoriuje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0097"><NO.P>97.</NO.P><TXT>Pirmiausia tai yra deklaracija dėl įsipareigojimo laikytis įstatymo, t. y. tiksliau tariant, užtikrinti Reino krašto-Pfalco federalinės žemės reikalaujamas darbo sąlygas teikiant viešojo pirkimo sutartyje numatytas paslaugas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0098"><NO.P>98.</NO.P><TXT>Žinoma, galima teigti, kaip tai darė Komisija Teisingumo Teismo posėdyje, kad siekiant įrodyti, jog viešojo pirkimo procedūros dalyvis arba jo subrangovai yra pajėgūs mokėti Reino krašto-Pfalco federalinės žemės teisės akte nustatytą minimalų darbo užmokestį viešojo pirkimo sutartį vykdantiems darbuotojams, būtinas tam tikras finansinis pajėgumas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0099"><NO.P>99.</NO.P><TXT>Jeigu Teisingumo Teismas manytų, kad deklaracija dėl įsipareigojimo mokėti minimalų darbo užmokestį yra susijusi su viešojo pirkimo procedūros dalyvio finansiniu pajėgumu, pagal Direktyvos 2004/18 47 straipsnį bet kuriuo atveju nedraudžiama nustatyti reikalavimo pateikti tokią deklaraciją. Iš tiesų Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, kad kriterijų, leidžiančių įvertinti atitiktį minimaliems ekonominių ir finansinių pajėgumų reikalavimams, sąrašas nėra baigtinis<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0025"><P>Žr. Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Édukövízig ir Hochtief Construction</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑218/11</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2012:643">EU:C:2012:643</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0028">28</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0100"><NO.P>100.</NO.P><TXT>Bet kuriuo atveju vien tokia deklaracija dėl įsipareigojimo mokėti Reino krašto-Pfalco federalinės žemės teisės akte nustatytą minimalų darbo užmokestį negali viešojo pirkimo procedūros dalyviui nustatyti tokio masto nepakeliamos papildomos naštos, kad dėl jos sutarties sudarymo procedūra būtų labiau apsunkinta, palyginti su procedūra, kai nereikalaujama pateikti šios deklaracijos. Iš tiesų reikalaudama šios deklaracijos perkančioji organizacija siekia įsitikinti, kad viešojo pirkimo procedūros dalyvis įsipareigoja laikytis LTTG 3 straipsnyje numatytos viešojo pirkimo sutarties vykdymo sąlygos. Beje, tokia deklaracija yra, kaip tvirtina Komisija, išbandyta priemonė įsitikinti, ar viešojo pirkimo procedūros dalyviai ir jų subrangovai laikysis viešųjų pirkimų sutarčių vykdymo sąlygų. Reikalavimas pateikti tokią deklaraciją taip pat leidžia užtikrinti skelbime apie pirkimą (specifikacijose) nurodytų specialių sąlygų skaidrumą, atkreipiant viešojo pirkimo procedūros dalyvių dėmesį į perkančiosios organizacijos minėtoms sąlygoms teikiamą svarbą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0101"><NO.P>101.</NO.P><TXT>Dėl antrojo teiginio, t. y. dėl su pašalinimu iš sutarties sudarymo procedūros, jeigu viešojo pirkimo procedūros dalyvis atsisako pateikti tokią deklaraciją dėl įsipareigojimo, pritariu Komisijos argumentui, kad tokia situacija leidžia daryti prielaidą, jog viešojo pirkimo procedūros dalyvis neketina vykdyti LTTG 3 straipsnyje numatytos sąlygos.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0102"><NO.P>102.</NO.P><TXT>Tęsti viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūrą su tokiu ūkio subjektu ir galbūt sudaryti su juo sutartį, o vėliau turėti taikyti sutartyje numatytas netesybas dėl LTTG 3 straipsnyje nurodytos sąlygos nevykdymo būtų paradoksalu ir ne itin suderinama su racionaliu viešųjų lėšų naudojimu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0103"><NO.P>103.</NO.P><TXT>Be to, reikia pažymėti, kad Direktyvos 2004/18 34 konstatuojamojoje dalyje būtent ir numatyta, kad su įstatymų ir kitų teisės aktų, visų pirma reglamentuojančių darbo sąlygas, vykdymu susijusių įsipareigojimų nesilaikymą valstybės narės gali vertinti kaip sunkų nusižengimą arba kaip atitinkamo ūkio subjekto profesinio elgesio taisyklių pažeidimą, kuris gali turėti įtakos pašalinant šį ūkio subjektą iš viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūros.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="14"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0104"><NO.P>104.</NO.P><TXT>Nors, mano nuomone, pats atsisakymas pateikti deklaraciją dėl įsipareigojimo mokėti minimalų darbo užmokestį, negalėtų būti vertinamas kaip sunkus nusižengimas, Direktyvos 2004/18 34 konstatuojamojoje dalyje pripažįstama, kad valstybės narės turi teisę pašalinti iš procedūros ūkio subjektą, kuris visiškai neketina laikytis viešojo pirkimo sutarties vykdymo vietoje taikomų darbo sąlygų. Manau, jog negalima reikalauti, kad valstybės narės tokią priemonę taikytų tik jų valdžios institucijoms nustačius, kad viešojo pirkimo konkurso laimėtojas nevykdo su minėtomis darbo sąlygomis susijusių įsipareigojimų.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0105"><NO.P>105.</NO.P><TXT>Taigi, mano nuomone, dalyvio pašalinimas iš viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūros dėl to, kad jis atsisakė pateikti LTTG 3 straipsnyje numatytą deklaraciją dėl įsipareigojimo, yra tinkama priemonė siekiant išvengti, kad perkančioji organizacija būtų priversta pasirinkti kandidatą, kuris neketina laikytis šios perkančiosios organizacijos nustatytų reikalavimų dėl minimalaus darbo užmokesčio mokėjimo.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0106"><NO.P>106.</NO.P><TXT>Galiausiai, kaip tai matyti iš pagrindinėje byloje nagrinėjamų faktinių aplinkybių, reikia pabrėžti, kad viešojo pirkimo procedūros dalyvis, kuris teikdamas pasiūlymą nepateikė su minimaliu darbo užmokesčiu susijusios deklaracijos, nėra iškart pašalinimas iš procedūros. Iš tiesų pagal LTTG 3 straipsnį prieš įgydama teisę atmesti tokį pasiūlymą perkančioji organizacija privalo pakartotinai pareikalauti per tam tikrą terminą pateikti deklaraciją dėl įsipareigojimo, o tai leidžia ištaisyti trūkumą, jeigu teikdamas pasiūlymą viešojo pirkimo procedūros dalyvis pamiršo ar per klaidą jos nepateikė. Manau, kad tokia perkančiajai organizacijai nustatyta pareiga yra visiškai proporcinga priemonė.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0107"><NO.P>107.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į šiuos argumentus, siūlau į antrąjį prejudicinį klausimą atsakyti, kad Direktyvos 2004/18 26 straipsnis aiškintinas taip, kad jam neprieštarauja valstybės narės regioninės valdžios institucijos teisės aktas, pagal kurį privaloma atmesti pasiūlymą, jeigu viešojo pirkimo procedūros dalyvis, teikdamas pasiūlymą ir pakartotinai atitinkamai pareikalavus perkančiajai organizacijai, atskiroje deklaracijoje neįsipareigoja savo ir subrangovų vardu mokėti minėtame teisės akte nustatyto minimalaus darbo užmokesčio, jeigu su šiuo dalyviu būtų sudaryta šio viešojo pirkimo sutartyje nurodytos paslaugos teikimo sutartis.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P>III –</NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Išvada</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0108"><NO.P>108.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau į <HT TYPE="ITALIC">Oberlandesgericht Koblenz</HT> pateiktus klausimus atsakyti taip:</TXT><P><LIST TYPE="ARAB"><ITEM><NP><NO.P>1.</NO.P><TXT><DATE ISO="20040331">2004 m. kovo 31 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo 26 straipsnis aiškintinas taip, kad jam neprieštarauja valstybės narės regioninės valdžios institucijos teisės aktas, pagal kurį viešojo pirkimo procedūros dalyviai ir jų subrangovai įpareigojami kartu su pasiūlymu pateikti deklaraciją, kad mokės darbuotojams, kuriems bus pavesta teikti viešojo pirkimo sutartyje nurodytas paslaugas, minėtame teisės akte nustatytą 8,70 EUR (neatskaičius mokesčių) minimalų valandinį darbo užmokestį.</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Direktyvos 2004/18 26 straipsnis aiškintinas taip, kad jam neprieštarauja valstybės narės regioninės valdžios institucijos teisės aktas, pagal kurį privaloma atmesti pasiūlymą, jeigu viešojo pirkimo procedūros dalyvis, teikdamas pasiūlymą ir pakartotinai atitinkamai pareikalavus perkančiajai organizacijai, atskiroje deklaracijoje neįsipareigoja savo ir subrangovų vardu mokėti minėtame teisės akte nustatyto minimalaus darbo užmokesčio, jeigu su šiuo dalyviu būtų sudaryta šio viešojo pirkimo sutartyje nurodytos paslaugos teikimo sutartis.</TXT></NP></ITEM></LIST></P></NP.ECR></GR.SEQ></CONTENTS.CONCLUSION></CONCLUSION>