I.

Įžanga

1.

Nacionalinio teismo pateikti klausimai dėl Direktyvos 2011/83 ( 2 ) aiškinimo iš esmės susiję su sąvokos „nuotolinė sutartis“ apibrėžtimi ir su tuo, kaip rasti tinkamą pusiausvyrą tarp įvairių tikslų, kurių siekia Sąjungos teisės aktų leidėjas vartotojui atsisakius sutarties. Pagrindinis direktyvos tikslas yra akivaizdus: vartotojų apsauga. Vis dėlto ją reikia patikslinti būtinybe užtikrinti teisinį saugumą ir šalių sąžiningumą sutartiniuose santykiuose. Taigi ši byla suteikia Teisingumo Teismui galimybę išaiškinti svarbius direktyvos taikymo aspektus.

2.

Savo klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2011/83 2 straipsnyje įtvirtinta „nuotolinės sutarties“ sąvoka gali apimti ir atvejį, kai vartotojas prieš sudarydamas sutartį pasinaudojo trečiojo asmens, prekiautojo, pagalba, ir ar vėlesnis susitarimas dėl papildomų paslaugų gali būti laikomas nuotoline sutartimi. Galiausiai, mano nuomone, svarbiausias klausimas yra susijęs su situacija, kai vartotojas atsisako sutarties po to, kai ji buvo įvykdyta, net ir nesant pakankamos teisės aktuose numatytos informacijos apie sutarties atsisakymą; kyla klausimas, ar jis gali būti įpareigotas grąžinti prekiautojui pagrįstą sumą, nes priešingu atveju gali būti piktnaudžiaujama teise.

II.

Teisinis pagrindas

A.

Sąjungos teisė

3.

Direktyvos 2011/83 2 straipsnyje numatyta:

4.

Minėtos direktyvos 6 straipsnyje „Informacijos reikalavimai, taikomi nuotolinės prekybos sutartims ir ne prekybai skirtose patalpose sudarytoms sutartims“ nurodyta:

5.

9 straipsnio „Teisė atsisakyti sutarties“ 1 dalyje išdėstyta:

6.

10 straipsnyje „Informacijos apie teisę atsisakyti sutarties nepateikimas“ nustatyta:

7.

12 straipsnyje „Sutarties atsisakymo poveikis“ numatyta:

8.

13 straipsnio „Prekiautojo pareigos sutarties atsisakymo atveju“ 1 dalyje nurodyta:

9.

14 straipsnio „Vartotojo pareigos sutarties atsisakymo atveju“ 4 dalies a punkte numatyta:

B.

Vokietijos teisė

10.

Bürgerliches Gesetzbuch ( 3 ) (Vokietijos civilinis kodeksas; toliau – CK) 242 straipsnyje numatyta:

11.

CK 312c straipsnyje „Nuotolinės prekybos sutartys“ nurodyta:

12.

CK 357 straipsnyje „Ne prekybai skirtose patalpose ir nuotoliniu būdu sudarytų sutarčių, išskyrus finansinių paslaugų sutartis, atsisakymo teisinės pasekmės“ nustatyta:

III.

Ginčas pagrindinėje byloje ir prejudiciniai klausimai

13.

2020 m. JK, atsakovė, daugiaaukščio pastato Berlyne savininkė, nusprendė prie minėto pastato pristatyti du naujus aukštus. Šiuo tikslu ji pavedė architektui parengti projektą ir vadovauti darbams bei padėti sudaryti su tuo susijusias sutartis.

14.

Architektas pasirinko Eisenberger Gerüstbau GmbH (toliau – Eisenberger) kaip įmonę, kuri specializuojasi pastolių įrengimo srityje, ir elektroniniu paštu išsiuntė savo parengtą sutarties projektą Eisenberger ir JK. Vis dėlto šiame projekte nebuvo nurodyta JK teisė atsisakyti sutarties; 2020 m. gruodžio mėn. jį be pakeitimų pasirašė abi šalys.

15.

Įrengus pastolius, 2021 m. sausio mėn. bendrovė Eisenberger elektroniniu paštu pateikė JK papildomą pasiūlymą dėl dar dvejų pastolių įrengimo. Šį pasiūlymą JK pasirašė sudarydama atitinkamą sutartį, vėlgi elektroniniu paštu.

16.

Vėliau Eisenberger suteikė JK leidimą naudoti pastolius planuojamiems pastato statybos darbams atlikti.

17.

2021 m. gruodžio mėn., nepaisant to, kad statybos darbai, kuriems buvo reikalingi pastoliai, buvo baigti, JK pareiškė, kad nutraukia sutartį dėl pastolių naudojimo, įskaitant papildomą sutartį, atsisakė atlikti tolesnius mokėjimus ir pareikalavo grąžinti sumą, sumokėtą pagal iki 2021 m. gegužės mėn. išrašytas sąskaitas faktūras.

18.

JK prašymu išmontavusi pastolius Eisenberger pareiškė šiam asmeniui ieškinį Landgericht Berlin (Berlyno apygardos teismas, Vokietija), prašydama, kad būtų sumokėtas jai priklausantis atlygis. Toje pačioje byloje JK pateikė priešieškinį, kuriuo reikalavo grąžinti iki tol sumokėtas sumas.

19.

Landgericht Berlin, patenkinęs priešieškinį, 2023 m. gegužės 19 d. sprendimu atmetė ieškinį; dėl to sprendimo Eisenberger nusprendė pateikti apeliacinį skundą.

20.

Kammergericht (Berlyno aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui keturis prejudicinius klausimus:

IV.

Analizė

21.

Pirmieji trys klausimai yra apibrėžiamojo pobūdžio, nes jais Teisingumo Teismo prašoma patikslinti sąvokų „vartotojas“ ir „nuotolinės prekybos sutartis“ ribas: mano nuomone, į juos galima nesunkiai atsakyti remiantis esama jurisprudencija. Ketvirtasis klausimas, kaip minėta, yra pagrindinis šioje byloje, nes juo Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti aspektą, kuris, mano nuomone, yra opus: kaip suderinti vartotojo teisę atsisakyti sutarties, kuri prekiautojo pateikiamos informacijos trūkumo atveju pratęsiama iki vienų metų nuo sutarties sudarymo, su prekiautojo teisėtų lūkesčių apsauga ir sąžiningumo principu. Tinkama pagarba vartotojų, kaip silpnesniųjų sutarties šalių, teisėms iš tiesų negali būti neribota tais atvejais, kai yra „piktnaudžiavimas“, nuo kurio Sąjungos teisė niekaip negali apsaugoti. Juo labiau taip yra tuo atveju, kai prekiautojo prisiimtas įsipareigojimas iš esmės buvo visiškai įvykdytas.

A.

Dėl pirmojo ir antrojo prejudicinių klausimų

22.

Siekiant atsakyti į pirmąjį ir antrąjį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus, reikia išsiaiškinti, ar, taikant Direktyvą 2011/83, elektroniniu paštu sudaryta sutartis tarp prekiautojo ir vartotojo, kuris iki sutarties sudarymo pasinaudojo trečiojo asmens, prekiautojo, pagalba, gali būti kvalifikuojama kaip nuotolinės prekybos sutartis, kad būtų galima taikyti Direktyvos 2011/83 9 straipsnio 1 dalyje numatytą teisę atsisakyti sutarties (arba jos netaikyti) ( 4 ).

23.

Tam, kad sutartis būtų laikoma „nuotolinės prekybos sutartimi“, turi būti įvykdytos keturios kumuliatyvios sąlygos: i) sutartis turi būti sudaryta tarp vartotojo ir prekiautojo; ii) ji turi būti sudaryta pagal organizuotą nuotolinio pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sistemą; iii) sutartis turi būti sudaryta prekiautojui ir vartotojui fiziškai kartu nedalyvaujant ir iv) sutartiniai santykiai turi būti apibrėžiami išskirtinai naudojantis viena arba daugiau nuotolinio ryšio priemonių iki sutarties sudarymo, taip pat ir jos sudarymo momentu ( 5 ).

24.

Kalbant apie pirmąją i punkto ( 6 ) sąlygą, pirmiausia reikia išanalizuoti, ar JK gali būti apibrėžiama kaip vartotoja, nepaisant architekto pagalbos prieš sudarant sutartį.

25.

Pagal Direktyvą 2011/83 vartotojas – kiekvienas fizinis asmuo, kuris veikia pagal sutartis, kurioms taikoma ši direktyva, siekdamas tikslų, nesusijusių su jo verslu, prekyba, amatu ar profesija ( 7 ). Prekiautojas – kiekvienas fizinis arba juridinis asmuo, kuris veikia pagal sutartis, kurioms taikoma ši direktyva, siekdamas tikslų, susijusių su jo veikla, įskaitant kiekvieną kitą asmenį, veikiantį prekiautojo vardu arba jo naudai ( 8 ).

26.

Sąvoka „vartotojas“, visų pirma kalbant apie sutartinę apsaugą, yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, kuri turi būti aiškinama vienodai ( 9 ). Šiuo klausimu ypač svarbi Direktyvoje dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais ( 10 ) pateikta apibrėžtis, kaip ją išaiškino Teisingumo Teismas: „vartotojo“ statusas turi būti nustatomas atsižvelgiant į funkcinį kriterijų, pagal kurį reikia įvertinti tai, ar atitinkami sutartiniai santykiai priskirtini prie veiklos, kuri nesusijusi su verslu, prekyba ar profesija ( 11 ). Be to, Teisingumo Teismas nurodė, kad vartotojo sąvoka yra objektyvi ir nepriklauso nuo konkrečių žinių, kurių gali turėti atitinkamas asmuo, arba informacijos, kurią jis faktiškai turi ( 12 ).

27.

Iš tikrųjų iš bylos medžiagos neaišku, ar paslaugos buvo prašoma asmeniniais, ar komerciniais tikslais (pavyzdžiui, nuomos ar pardavimo tikslais), o gal abiem šiais tikslais. Šiuo klausimu, kaip nurodyta direktyvos 17 konstatuojamojoje dalyje, tuo atveju, jeigu sudaroma dvigubos paskirties sutartis iš dalies asmens verslo, ir iš dalies ne verslo tikslais, reikia patikrinti, ar, atsižvelgiant į bendras sutarties sąlygas, vyrauja verslo tikslai. Jeigu verslo tikslai yra tokie riboti, kad nėra vyraujantys, atitinkamas asmuo turėtų būti laikomas vartotoju ( 13 ).

28.

Nagrinėjamu atveju laikausi nuomonės, kad būtent nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į įrodymų visumą, turi nustatyti, ar asmuo laikytinas vartotoju. Visų pirma turi būti atsižvelgiama į sutarties sąlygas (be kita ko, į prekės ar paslaugos, dėl kurios sudaryta atitinkama sutartis, pobūdį), galinčias atskleisti, kokiu tikslu ši prekė ar paslauga įgyta ( 14 ).

29.

Kiek tai susiję konkrečiai su architekto pagalba vartotojai, mano nuomone, ši aplinkybė automatiškai nereiškia, kad ji yra silpnesnė ar mažiau patyrusi, todėl neturi tiesioginės įtakos jos kvalifikavimui kaip „vartotojos“. Iš tiesų pagal suformuotą jurisprudenciją vartotojo padėtis, palyginti su prekiautoju, yra mažiau palanki, dėl to jis laikytinas „ekonomiškai silpnesniu ir teisiškai mažiau patyrusiu nei jo kontrahentas“ ( 15 ), nepriklausomai nuo to, kokių techninių žinių jis gali turėti ( 16 ).

30.

Remdamasis pirma išdėstytais argumentais, laikausi nuomonės, jog aplinkybė, kad prieš sudarant sutartį asmeniui padėjo trečiasis asmuo, prekiautojas, pati savaime netrukdo jo priskirti „vartotojui“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/83 2 straipsnio 1 dalį.

31.

Kalbant apie kitas 2 straipsnio 7 punkto sąlygas ( 17 ), kurias reikia nagrinėti kartu, direktyvos nuostatomis, susijusiomis su nuotolinės prekybos sutartimis, siekiama išvengti situacijos, kai naudojant nuotolinio ryšio priemones sumažėtų vartotojui pateikiamos informacijos, visų pirma susijusios su šios direktyvos 6 straipsnyje nurodytais duomenimis, kurie yra itin svarbūs vartotojui ( 18 ).

32.

Kaip nurodyta Direktyvos 2011/83 20 konstatuojamojoje dalyje, sąvoka „nuotolinė sutartis“ neturėtų apimti tų atvejų, kai dėl sutarties buvo deramasi prekiautojo prekybai skirtose patalpose, o sutartis buvo galutinai sudaryta naudojantis nuotolinio ryšio priemonėmis, taip pat atvejų, kai sutartis buvo inicijuota naudojant nuotolinio ryšio priemones, bet galutinai sudaryta prekiautojo prekybai skirtose patalpose. Be to, toje pačioje konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad organizuotos nuotolinės pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sistemos sąvoka turėtų apimti trečiosios šalies, kuri nėra prekiautojas, valdomas pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sistemas, pavyzdžiui, interneto platformas, kuriomis naudojasi prekiautojas. Vis dėlto ši sąvoka neapima svetainių, kuriose pateikiama informacija tik apie prekiautoją, jo prekes ir (arba) paslaugas bei nurodomi prekiautojo kontaktiniai duomenys ( 19 ).

33.

Nagrinėjamu atveju (su sąlyga, kad tai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), atrodo, kad architektas, į kurį vartotoja kreipėsi pagalbos sudarydama sutartį ir rengdama projektus, kreipėsi į Eisenberger, prašydamas atsiųsti pasiūlymą. Vėliau iš bylos medžiagos matyti, kad architektas abiem šalims elektroniniu paštu išsiuntė sutarties projektą, kuriame nebuvo jokios informacijos apie vartotojo teisę atsisakyti sutarties ( 20 ). Taigi Eisenberger pasirašė sutartį be pakeitimų ir išsiuntė ją vartotojai, o ji pasirašytą sutartį grąžino paprastu paštu. Atrodo, kad šie faktiniai duomenys patvirtina, jog sutartis buvo sudaryta tik nuotolinio ryšio priemonėmis, prekiautojui ir vartotojai fiziškai kartu nedalyvaujant. Kita vertus, byloje nėra jokių duomenų apie prekiautojo įdiegtą organizuotą nuotolinę pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sistemą, pavyzdžiui, apie tai, ar būtent prekiautojas paskatino sudaryti sutartį nuotolinio ryšio priemonėmis.

34.

Taigi galima daryti išvadą, kad architektas tik leido vartotojai susirinkti informaciją apie sutarties dalyką, tačiau nesiderėjo nė su viena iš šalių ir nepateikė vartotojai Direktyvos 2011/83 6 straipsnyje nurodytos informacijos. Panašioje byloje Teisingumo Teismas nusprendė, kad tuo atveju, jei šios sąlygos tenkinamos, nagrinėjama sutartis gali būti laikoma „nuotolinės prekybos sutartimi“ ( 21 ).

35.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad, nacionaliniam teismui patikrinus, ar įvykdytos keturios su nuotolinės sutarties apibrėžtimi susijusios sąlygos ( 22 ), tokia sutartis, kokią sudarė Eisenberger ir atsakovė, gali būti laikoma „nuotoline sutartimi“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2011/83 2 straipsnio 7 punktą, su atitinkamai atsirandančia galimybe atsisakyti sutarties pagal tos pačios direktyvos 9 straipsnio 1 dalį.

B.

Dėl trečiojo prejudicinio klausimo

36.

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar tuo atveju, kai šalys, naudodamosi tik nuotolinio ryšio priemonėmis, sudaro susitarimą dėl papildomų paslaugų, palyginti su paslaugomis, numatytomis sutartyje, kuri nėra nuotolinės prekybos sutartis, šis susitarimas yra nuotolinės prekybos sutartis, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2011/83 2 straipsnio 7 punktą.

37.

Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad šis klausimas yra svarbus tik tuo atveju, jei į pirmuosius du klausimus būtų atsakyta, kad pradinė sutartis negali būti laikoma „nuotoline sutartimi“. Vis dėlto pateiksiu tik kelias pastabas.

38.

Manau, kad nuotolinės sutarties apibrėžties sąlygos gali būti taikomos ir vėlesniam papildomam susitarimui ( 23 ), tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Iš tikrųjų, sudarius sutartį ir įrengus pastolius, Eisenberger elektroniniu paštu išsiuntė JK papildomą pasiūlymą dėl dviejų papildomų pastolių įrengimo. Vartotoja pasirašė pasiūlymą ir išsiuntė jį elektroniniu paštu.

39.

Tiesa, kad, kaip nurodyta Direktyvos 2011/83 14 konstatuojamojoje dalyje ( 24 ) ir 3 straipsnio 5 dalyje ( 25 ), nacionalinei sutarčių teisei nedaromas poveikis tiek, kiek sutarčių teisės aspektai nėra reglamentuojami šia direktyva.

40.

Darytina išvada, kad sutarčių teisės aspektai, kaip antai papildomo susitarimo pobūdis, kurio nereglamentuojama Direktyva 2011/83, turėtų būti reglamentuojami nacionalinėje teisėje.

41.

Remdamasis šiais argumentais, kadangi pagrindinė sutartis gali būti kvalifikuojama kaip nuotolinės prekybos sutartis, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti papildomo susitarimo pobūdį.

C.

Dėl ketvirtojo prejudicinio klausimo

42.

Ketvirtuoju klausimu Teisingumo Teismui suteikiama galimybė patikslinti su pagrindinėje byloje nagrinėjama byla susijusias Direktyvos 2011/83 nuostatas dėl teisės atsisakyti sutarties.

43.

Iš pradžių reikia paminėti, kad, kalbėdamas apie bylą dėl ne prekybai skirtose patalpose sudarytų sutarčių, kurios reglamentuojamos Direktyva 2011/83, Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad šios direktyvos 14 straipsnio 4 dalies a punkto i papunktis ir 5 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos vartotojas atleidžiamas nuo bet kokios pareigos mokėti už paslaugas, jeigu atitinkamas prekiautojas jam nepateikė 14 straipsnio 4 dalies a punkto i papunktyje nurodytos informacijos ir šis vartotojas pasinaudojo teise atsisakyti sutarties po jos įvykdymo. Taip yra dėl to, kad „esminė svarba <...> pagal Direktyvą 2011/83 suteikiama ikisutartinei informacijai apie teisę atsisakyti ne prekybai skirtose patalpose sudarytų sutarčių“ ( 26 ).

44.

Vis dėlto Teisingumo Teismas, remdamasis byla, susijusia su Direktyvos 2008/48 ( 27 ) dėl vartojimo kredito sutarčių nuostatomis, išaiškino, kad „visiškai įvykdžius kredito sutartį teisė atsisakyti sutarties išnyksta“ ( 28 ). Konkrečiai kalbant, Teisingumo Teismas tvirtino: „kadangi sutarties vykdymas yra natūralus sutartinių prievolių išnykimo mechanizmas, <...> vartotojas nebegali pasinaudoti teise atsisakyti sutarties <...> po to, kai šalys visiškai įvykdo kredito sutartį ir dėl to nustoja galioti iš šios sutarties kylančios tarpusavio prievolės“ ( 29 ).

45.

Nagrinėjama byla suteikia įdomią direktyvos nuostatų taikymo perspektyvą, kurioje derinami skirtingi tarpusavyje susiję apsaugos aspektai. Viena vertus, tai yra būtina ir privaloma vartotojo apsauga subtiliu momentu iki sutarties sudarymo, todėl reikia sustiprinti nuostatas, kuriomis vartotojui suteikiama papildomų teisių, jei prekiautojas nepateikė svarbios informacijos, t. y. nagrinėjamu atveju – sutarties atsisakymo termino pratęsimas iki vienų metų ( 30 ). Kita vertus, yra būtinybė, kad Sąjungos teisė, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, nebūtų palanki piktnaudžiavimui, dėl kurio būtų neproporcingai saugomos vartotojo teisės ir nepagrįstai kenkiama prekiautojui.

46.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar tai, kad vartotojas nurodo, jog atsisakymas grąžinti sumas gali prieštarauti sąžiningumui, jei tenkinamos visos keturios sąlygos: i) negalima konstatuoti, kad prekiautojas informacijos pagal Direktyvos 2011/83 14 straipsnio 4 dalies a punktą vartotojui nepateikė tyčia; ii) prekiautojas suteikė vartotojui paslaugą, kurios dėl faktinių arba ekonominių priežasčių neįmanoma grąžinti; iii) vartotojas nuolat naudojasi suteikta paslauga arba pasinaudojo visa paslaugos suteikiama verte ir iv) vertės atlyginimas nėra neproporcingai didelis.

47.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar, vertinant visas bylos aplinkybes, taigi ir prekiautojo kaltės laipsnį, kai jis nepateikė informacijos, taip pat atlikto darbo rezultatų pobūdį kartu su prašomų priteisti sumų dydžiu, galima atlikti šalių elgesio sąžiningumo principu grindžiamą vertinimą, kuris gali lemti kitokį rezultatą nei tas, kurio tikėjosi vartotoja, t. y. kad jai turi būti atlygintos visos išlaidos, nors ji visapusiškai pasinaudojo sutartyje numatyta paslauga.

48.

Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad Direktyvoje 2011/83 nėra jokių nuostatų dėl vartotojo piktnaudžiavimo šia direktyva suteiktomis teisėmis. Dėl šios priežasties manau, kad Direktyvos 2011/83 14 straipsnio 4 dalies a punktą ir 5 dalį reikia aiškinti atsižvelgiant į šios direktyvos kontekstą ir tikslus, taip pat į bendruosius piktnaudžiavimo teise ir sąžiningumo principus, visų pirma atsižvelgiant į nagrinėjamai bylai būdingas faktines aplinkybes.

49.

Sąjungos teisėje pripažįstamas bendrasis teisės principas, pagal kurį asmenys negali remtis Sąjungos teise sukčiaudami arba piktnaudžiaudami ( 31 ). Piktnaudžiavimas teisėmis, kaip bendrasis Europos sutarčių teisės principas, turi būti aiškinamas atsižvelgiant į sąžiningumo principą, kuris, kaip žinoma, atlieka teisių įgyvendinimo ribojimo funkciją, t. y. yra teisėta naudotis teisėmis, jeigu toks naudojimasis atitinka pačių teisių tikslą ir nedaro neproporcingos žalos kitai šaliai. Iš to darytina išvada, kad naudojimasis teise niekada negali būti neribotas, nes jam taikoma vadinamoji funkcinė riba – tikslo, dėl kurio ši teisė buvo įtraukta į teisės sistemą, paisymas.

50.

Be to, reikia dar kartą priminti, kad pačia direktyva nedaromas poveikis „nacionalinei sutarčių teisei tiek, kiek sutarčių teisės aspektai nėra reglamentuojami šia direktyva“, ir kad „šia direktyva taip pat neturėtų būti daromas poveikis nacionalinei teisei, kiek tai susiję su bendrosiomis sutartinėmis teisių gynimo priemonėmis“ ( 32 ).

51.

Pagal suformuotą jurisprudenciją, siekiant įrodyti piktnaudžiavimo faktą, reikia, kad egzistuotų du elementai – objektyvusis ir subjektyvusis ( 33 ). Kiek tai susiję su objektyviuoju elementu, būtina nustatyti, kad, nors formaliai Sąjungos teisės normose nustatytos sąlygos buvo įvykdytos, šiose teisės normose numatytas tikslas nebuvo pasiektas. Kalbant apie subjektyvųjį elementą, pažymėtina, kad jis gali būti laikomas egzistuojančiu, kai nustatoma, kad ketinama įgyti iš Sąjungos teisės kylantį pranašumą dirbtinai sukuriant sąlygas, būtinas jam įgyti.

52.

Savo analizėje daugiausia dėmesio skirsiu objektyviajam elementui, nes, kiek tai susiję su subjektyviuoju elementu, tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis nacionalinėmis taisyklėmis dėl įrodinėjimo pareigos ir visais turimais duomenimis, galės nustatyti, ar sandoriu buvo siekiama gauti nepagrįstą pranašumą taikant Sąjungos teisę ( 34 ).

53.

Kalbant apie objektyvųjį nesąžiningos praktikos įrodinėjimo elementą, Direktyva 2011/83 siekiama užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį, suteikiant vartotojams tam tikras teises, visų pirma susijusias su nuotolinės prekybos sutartimis arba sutartimis, sudarytomis ne prekybai skirtose patalpose, įskaitant teisę atsisakyti sutarties ( 35 ).

54.

Direktyvoje nustatytos tam tikros prekiautojo pareigos, visų pirma susijusios su informacija, kuri turi būti pateikta vartotojui prieš sudarant sutartį. Sąjungos teisės aktų leidėjas siekia išvengti situacijos, kai naudojant nuotolinio ryšio priemones sumažėtų vartotojui pateikiamos informacijos ( 36 ).

55.

Atsižvelgiant į tai, kad prieš sudarant nuotolinės prekybos sutartį vartotojui teikiama informacija yra labai svarbi, sutarties atsisakymo, kuris reglamentuojamas 14 straipsnyje, kiek tai susiję su vartotojų pareigomis, tikslas – suteikti vartotojui galimybę atšaukti savo sprendimą, jei po sutarties sudarymo jis mano, kad ši sutartis nebeatitinka jo poreikių, ir dėl to atsisakyti sutarties ( 37 ).

56.

Vis dėlto, jei prekiautojas nepateikia informacijos apie teisę atsisakyti sutarties, pagal Direktyvos 2011/83 14 straipsnio 4 dalies a punkto i papunktį vartotojas neturi patirti jokių išlaidų. Be to, pagal 14 straipsnio 5 dalį „[v]artotojas, naudodamasis teise atsisakyti sutarties, neprisiima jokios atsakomybės“. Šiomis aplinkybėmis Sąjungos teisės aktų leidėjas 14 straipsnio 4 ir 5 dalimis siekė nubausti prekiautoją, neįvykdžiusį jam tenkančių informavimo pareigų, kad būtų užtikrintas aukštas vartotojų apsaugos lygis ( 38 ).

57.

Vis dėlto reikia išsamiau išnagrinėti direktyvos tikslus.

58.

Kaip nurodyta 4 konstatuojamojoje dalyje, Direktyva 2011/83 siekiama skatinti teisingą pusiausvyrą tarp aukšto lygio vartotojų apsaugos ir įmonių konkurencingumo. Šiuo klausimu, mano nuomone, tai, kas nurodyta Direktyvos 2011/83 4 konstatuojamojoje dalyje, yra susiję su šios direktyvos 50 konstatuojamąja dalimi, pagal kurią, viena vertus, vartotojas turėtų turėti galimybę pasinaudoti teise atsisakyti sutarties net tuo atveju, kai jis paprašė, kad paslaugos būtų teikiamos dar nepasibaigus sutarties atsisakymo laikotarpiui. Kita vertus, prekiautojui turėtų būti užtikrintas tinkamas atlygis už suteiktas paslaugas ( 39 ).

59.

Atsižvelgiant į tai, manyti, kad vartotojas gali atsisakyti sutarties po to, kai ji visiškai įvykdyta, ir būti atleistas nuo bet kokios mokėjimo prievolės, prieštarautų šiam tikslui. Tai būtų neproporcinga bendrovės ekonominiams reikalavimams ir dėl to bendrovė galėtų patirti nepagrįstų išlaidų.

60.

Pirma išdėstyti argumentai atrodo (dar labiau) pagrįsti, jeigu atsižvelgiama į tam tikrus veiksnius, būdingus šiai bylai: sutartyje nebuvo pateikta informacijos apie teisę atsisakyti sutarties; sutartis buvo nutraukta po to, kai darbai jau buvo atlikti; sutartį parengė prekiautojas (architektas), kuris, kaip matyti iš bylos medžiagos, padėjo vartotojai per visą derybų etapą.

61.

Šiomis aplinkybėmis negalima nepastebėti architekto teikiamos pagalbos, kuri, nors ir neturi įtakos vartotojo statusui, mano nuomone, gali turėti įtakos bendram vertinimui. Būtų mažai tikėtina, kad architektas nežinojo apie vartotojos pareigas ir teises, susijusias su jo parengta sutartimi, ir kad jis negalėjo apie tai informuoti vartotojos ( 40 ). Bet kuriuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti architekto įtaką analizei dėl piktnaudžiavimo teise taikymo.

62.

Remdamasis šiomis aplinkybėmis, nesutinku su Komisijos pastabomis, kad vien dėl to, jog sutarties buvo atsisakyta per 12 mėnesių laikotarpį, tokia praktika nelaikytina piktnaudžiavimu. Mano nuomone, būtų netikslinga vertinti tout court vien tik sutarties atsisakymo sąlygų laikymąsi ir daryti išvadą, kad tai nėra piktnaudžiavimas.

63.

Kaip minėta, manyčiau, jog tuo atveju, jei būtų nuspręsta, kad vartotojas gali atsisakyti sutarties, kaip nurodyta Direktyvoje 2011/83, nepatirdamas jokių išlaidų, tai reikštų, kad vartotojų apsaugos tikslas būtų aiškinamas peržengiant šio tikslo ribas. Kita vertus, aiškinant Sąjungos teisės nuostatas, reikia atsižvelgti į pasekmes, kurių gali atsirasti dėl naudojimosi teise atsisakyti sutarties.

64.

Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgdamas į teisingą vartotojų apsaugos ir įmonių konkurencingumo pusiausvyrą, kurios siekiama direktyva, esu linkęs manyti, kad naudojimasis teise atsisakyti sutarties turėtų būti apribotas, kad būtų apsaugotos ir prekiautojo prerogatyvos. Priešingu atveju naudojimasis šia teise neatlyginant prekiautojui prieštarautų ne tik teisės atsisakyti sutarties tikslui, bet ir Direktyvos 2011/83 4 konstatuojamojoje dalyje nurodytam tikslui ( 41 ).

65.

Visų pirma būtina rasti pusiausvyrą tarp griežto vartotoją ginančių nuostatų taikymo, taigi ir vartotojo teisės atsisakyti sutarties dėl informacijos trūkumo subtiliu ikisutartiniu etapu, ir prekiautojo, visiškai įvykdžiusio sutartį vartotojo naudai, teisės gauti atlygį už atliktą darbą. Šią pusiausvyrą, nacionaliniam teismui atlikus patikrą, galėtų padėti atkurti pagrįstos kompensacijos priteisimas ( 42 ).

66.

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi atlikti atitinkamas patikras, visų pirma įvertindamas tai, ar sutartis buvo visiškai įvykdyta, atliktų darbų ir suteiktų paslaugų vertę, architekto, kaip profesionalaus konsultanto, pagalbos įtaką vartotojos ketinimui derėtis, prekiautojo piktnaudžiaujančių veiksmų buvimą pirma nurodytomis sąlygomis ir, jei tas pats teismas nuspręstų, kad buvo piktnaudžiaujama, tinkamą atlygio, kurį vartotoja turi sumokėti prekiautojui už atliktus darbus ir suteiktas paslaugas, dydį.

V.

Išvada

67.

Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Kammergericht (Berlyno aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) pateiktus prejudicinius klausimus: