<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><CONCLUSION NNC="YES" xmlns:fmx="http://opoce" xmlns:xsi="http://www.w3.org/2001/XMLSchema-instance" xsi:noNamespaceSchemaLocation="http://formex.publications.europa.eu/schema/formex-05.58-20161101.xd"><BIB.CONCLUSION><REF.CASE FILE="n.a."><NO.CASE>C-272/18</NO.CASE></REF.CASE><NO.CELEX>62018CC0272</NO.CELEX><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:679">EU:C:2019:679</NO.ECLI><NO.SEQ>0001</NO.SEQ><PAGE.FIRST.ECR>1</PAGE.FIRST.ECR><PAGE.SEQ>1</PAGE.SEQ><PAGE.LAST.ECR>21</PAGE.LAST.ECR><PAGE.TOTAL>21</PAGE.TOTAL></BIB.CONCLUSION><CURR.TITLE><PAGE.HEADER><P><HT TYPE="SC">Generalinio advokato H. Saugmandsgaard Øe išvada – Byla C-272/18</HT></P><P><HT TYPE="SC">Verein für Konsumenteninformation</HT></P></PAGE.HEADER></CURR.TITLE><TITLE><TI><P><HT TYPE="UC">Generalinio advokato</HT></P><P><HT TYPE="UC">Henrik Saugmandsgaard Øe Išvada</HT>,</P><P>pateikta <DATE ISO="20190905">2019 m. rugsėjo 5 d.</DATE><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0001"><P>Originalo kalba: prancūzų.</P></NOTE></P></TI><STI><P><HT TYPE="BOLD">Byla C‑272/18</HT></P><P>Verein für Konsumenteninformation</P><P>prieš</P><P>TVP Treuhand‑und Verwaltungsgesellschaft für Publikumsfonds mbH &amp; Co. KG</P><P><HT TYPE="NORMAL">(<HT TYPE="ITALIC">Oberster Gerichtshof</HT> (Aukščiausiasis Teismas, Austrija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)</HT></P></STI></TITLE><INTERMEDIATE><INDEX IDX.CLOSE="“" SEPARATOR=" – " IDX.OPEN="„"><KEYWORD>Prašymas priimti prejudicinį sprendimą</KEYWORD><KEYWORD>Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė</KEYWORD><KEYWORD>Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose</KEYWORD><KEYWORD>Taikytina teisė</KEYWORD><KEYWORD>Vartotojų, įprastai gyvenančių vienoje šalyje, ir ūkio subjektų, įsisteigusių kitoje šalyje, sudarytos turto patikėjimo sutartys, kurių dalykas yra pagal tos kitos šalies teisę veikiančios komanditinės ūkinės bendrijos kapitalo dalių valdymas</KEYWORD><KEYWORD>Romos konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės</KEYWORD><KEYWORD>Reglamentas (EB) Nr. 593/2008</KEYWORD><KEYWORD>Sritys, kurioms reglamentas netaikomas</KEYWORD><KEYWORD>1 straipsnio 2 dalis</KEYWORD><KEYWORD>Klausimai, kuriuos reglamentuoja bendrovių ir kitų juridinio asmens statusą turinčių ar neturinčių subjektų teisė</KEYWORD><KEYWORD>Apsaugos taisyklės vartojimo sutarčių srityje</KEYWORD><KEYWORD>Sutartys, kurioms reglamentas netaikomas</KEYWORD><KEYWORD>Romos konvencijos 5 straipsnio 4 dalis ir Reglamento (EB) Nr. 593/2008 6 straipsnio 4 dalis</KEYWORD><KEYWORD>Paslaugų teikimo sutartis, kai paslaugos vartotojui turi būti teikiamos tik kitoje valstybėje, nei jo įprastos gyvenamosios vietos valstybė</KEYWORD><KEYWORD>Direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais</KEYWORD><KEYWORD>Taikomos teisės pasirinkimo taisyklės, pagal kurią nustatoma paslaugų teikėjo buveinės vietos taikytina teisė, nesąžiningumas</KEYWORD></INDEX></INTERMEDIATE><CONTENTS.CONCLUSION><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">I.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Įžanga</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0001"><NO.P>1.</NO.P><TXT>Austrijoje įsteigta vartotojų apsaugos asociacija <HT TYPE="ITALIC">Verein für Konsumenteninformation</HT> (toliau – VKI) pareiškė ieškinį dėl uždraudimo<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0002"><P>Kaip tai suprantama pagal <DATE ISO="20090423">2009 m. balandžio 23 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/22/EB dėl ieškinių dėl uždraudimo ginant vartotojų interesus (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="110" PAGE.FIRST="30" DATE.PUB="2009">OL L 110, 2009, p. 30</REF.DOC.OJ>).</P></NOTE> bendrovei <HT TYPE="ITALIC">TVP Treuhand‑und Verwaltungsgesellschaft für Publikumsfonds mbH &amp; Co. KG</HT> (toliau – TVP), kurios buveinė yra Hamburge (Vokietija), verslo santykiuose su Austrijoje gyvenančiais vartotojais naudoti tam tikras sutarties sąlygas. Šios sąlygos nustatytos turto patikėjimo sutartyse, kurių dalykas – valdyti Vokietijoje įsteigtų uždarųjų nekilnojamojo turto fondų, kurie valdomi kaip komanditinė ūkinė bendrija, dalis. Viena iš aptariamų sąlygų yra taikomos teisės pasirinkimo taisyklė, nurodant Vokietijos teisę kaip taikytiną.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0002"><NO.P>2.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Oberster Gerichtshof</HT> (Aukščiausiasis Teismas, Austrija) kelia klausimą dėl šios taikomos teisės pasirinkimo taisyklės atitikties Direktyvai 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0003"><P><DATE ISO="19930405">1993 m. balandžio 5 d.</DATE> Tarybos direktyva (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="095" PAGE.FIRST="29" DATE.PUB="1993">OL L 95, 1993, p. 29</REF.DOC.OJ>; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288; toliau – Direktyva dėl nesąžiningų sąlygų).</P></NOTE>, atsižvelgiant visų pirma į šios direktyvos aiškinimą, Teisingumo Teismo pateiktą Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Verein für Konsumenteninformation</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0004"><P><DATE ISO="20160728">2016 m. liepos 28 d.</DATE> sprendimas (<REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑191/15</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:612">EU:C:2016:612</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>; toliau – Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">VKI / Amazon</HT>).</P></NOTE>. Atsakymas į šį klausimą konkrečiai priklauso nuo to, ar Austrijos teisė būtų<?PAGE NO="2"?> taikoma ginčijamoms patikėjimo sutartims, kai tokia taisyklė nenustatyta, o gal priešingai – turėtų būti taikoma Vokietijos teisė. Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo to, kaip aiškinama Konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0005"><P>Pateikta pasirašyti <DATE ISO="19800619">1980 m. birželio 19 d.</DATE> Romoje (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="266" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="1980">OL L 266, 1980, p. 1</REF.DOC.OJ>; toliau – Romos konvencija).</P></NOTE> ir Reglamentas (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0006"><P><DATE ISO="20080617">2008 m. birželio 17 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="177" PAGE.FIRST="6" DATE.PUB="2008">OL L 177, 2008, p. 6</REF.DOC.OJ>; klaidų ištaisymas <REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="309" PAGE.FIRST="87" DATE.PUB="2009">OL L 309, 2009, p. 87</REF.DOC.OJ>; toliau – reglamentas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0001" ID="QS0001"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0001" CODE="201C" ID="QE0001"/>). Tiek Romos konvencija, tiek reglamentas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0002" ID="QS0002"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0002" CODE="201C" ID="QE0002"/> yra <HT TYPE="ITALIC">ratione temporis</HT> taikomi pagrindinei bylai (žr. šios išvados 9 punktą).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0003"><NO.P>3.</NO.P><TXT>Taigi šis teismas Teisingumo Teismui pateikė įvairius klausimus, kuriais siekiama, <HT TYPE="ITALIC">pirma</HT>, nustatyti, ar dėl patikėjimo sutarčių kyla <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0003" ID="QS0003"/>klausim[ų], kuriuos reglamentuoja bendrovių ir kitų juridinio asmens teises turinčių ar jų neturinčių subjektų teisė<QUOT.END REF.START="QS0003" CODE="201C" ID="QE0003"/>, kurie nepatenka į Romos konvencijos ir reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0004" ID="QS0004"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0004" CODE="201C" ID="QE0004"/> materialinę taikymo sritį, nes jie yra susiję su komanditinės ūkinės bendrijos dalimis ir yra glaudžiai susiję su komanditinių ūkinių bendrijų įstatais. Darant prielaidą, kad taip nėra, šie klausimai, <HT TYPE="ITALIC">antra</HT>, yra susiję su tuo, ar šios sutartys nepatenka į vartojimo sutarčių apsaugos taisyklių, nustatytų šiuose teisės aktuose, taikymo sritį todėl, kad pagal tas pačias sutartis vartotojams paslaugos yra teikiamos išimtinai ne Austrijoje. <HT TYPE="ITALIC">Galiausiai</HT>, minėti klausimai susiję su ginčijamos taikomos teisės pasirinkimo taisyklės atitiktimi Direktyvai dėl nesąžiningų sąlygų.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0004"><NO.P>4.</NO.P><TXT>Šioje išvadoje paaiškinsiu, kodėl, mano nuomone, patikėjimo sutartims, kaip antai nagrinėjamoms pagrindinėje byloje, taikytina teisė turi būti nustatyta vadovaujantis taisyklėmis, nustatytomis Romos konvencijoje ir reglamente <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0005" ID="QS0005"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0005" CODE="201C" ID="QE0005"/>. Be to, nurodysiu priežastis, kodėl manau, kad tokios sutartys, pagal kurias paslaugos nuotoliniu būdu iš kitos šalies turi būti teikiamos įprastos vartotojo gyvenamosios vietos šalyje, patenka į šiuose dokumentuose nustatytų vartojimo sutarčių apsaugos taisyklių taikymo sritį. Galiausiai paaiškinsiu, kad tokia taikomos teisės pasirinkimo taisyklė, kokia nustatyta ginčijamose sutartyse, yra nesąžininga, nes ja vartotojas nėra informuojamas apie tai, kad, nepaisant šio pasirinkimo, jam galioja apsauga, kuri jam suteikiama pagal įprastos jo gyvenamosios vietos valstybės privalomas teisės normas.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">II.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Teisinis pagrindas</HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">A.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Romos konvencija</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0005"><NO.P>5.</NO.P><TXT>Romos konvencijos 1 straipsnio <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0006" ID="QS0006"/>Konvencijos taikymo sritis<QUOT.END REF.START="QS0006" CODE="201C" ID="QE0006"/> 1 ir 2 dalyse nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="001.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0007" ID="QS0007"/>1.</NO.PARAG><ALINEA>Šios Konvencijos taisyklės taikomos sutartinėms prievolėms esant bet kuriai situacijai, susijusiai su skirtingų valstybių teisės pasirinkimu.</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="001.002"><NO.PARAG>2.</NO.PARAG><ALINEA><P>Jos netaikomos:</P><P>&lt;…&gt;</P><P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>e)</NO.P><TXT>klausimams, kuriuos reglamentuoja bendrovių ir kitų juridinio asmens teises turinčių ar jų neturinčių subjektų teisė, tokiems kaip bendrovių ir kitų juridinio asmens teises turinčių ar jų neturinčių subjektų steigimas registruojant arba kitais būdais, jų teisnumas, vidaus struktūra arba likvidavimas ir darbuotojų bei narių asmeninė atsakomybė už bendrovės ar kito subjekto prievoles;</TXT></NP></ITEM></LIST></P><P>&lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0007" CODE="201C" ID="QE0007"/></P></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR><?PAGE NO="3"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0006"><NO.P>6.</NO.P><TXT>Romos konvencijos 5 straipsnyje <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0008" ID="QS0008"/>Tam tikros vartojimo sutartys<QUOT.END REF.START="QS0008" CODE="201C" ID="QE0008"/> nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="005.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0009" ID="QS0009"/>1.</NO.PARAG><ALINEA>Šis straipsnis taikomas sutarčiai, kurios dalykas yra prekių tiekimas ar paslaugų teikimas fiziniam asmeniui (toliau – vartotojas) tokiu tikslu, kuris gali būti laikomas nesusijusiu su jo verslu ar profesija, arba sutarčiai dėl kredito suteikimo tokiam dalykui įsigyti.</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="005.002"><NO.PARAG>2.</NO.PARAG><ALINEA><P>Nepaisant 3 straipsnio nuostatų, šalių teisė pasirinkti taikytiną teisę neatima ir neriboja vartotojo teisės į apsaugą, kurią jam teikia valstybės, kurioje yra jo įprastinė gyvenamoji vieta, privalomos teisės normos:</P><LIST TYPE="NDASH"><ITEM><P>jei toje valstybėje prieš sudarant sutartį [jam buvo pateiktas konkretus pasiūlymas] ar reklama ir jis pats toje valstybėje buvo ėmęsis visų reikiamų veiksmų sutarčiai sudaryti</P></ITEM></LIST><P>arba</P><LIST TYPE="NDASH"><ITEM><P>jei kita sutarties šalis ar jos atstovas gavo vartotojo užsakymą toje valstybėje,</P></ITEM></LIST><P>&lt;…&gt;</P></ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="005.003"><NO.PARAG>3.</NO.PARAG><ALINEA>Nesant pasirinkimo pagal 3 straipsnį, nepaisant 4 straipsnio nuostatų, sutarčiai, kuriai taikomas šis straipsnis, taikoma valstybės, kurioje yra vartotojo įprastinė gyvenamoji vieta, teisė, jei ji yra sudaryta šio straipsnio 2 dalyje apibūdintomis aplinkybėmis.</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="005.004"><NO.PARAG>4.</NO.PARAG><ALINEA><P>Šis straipsnis netaikomas:</P><P>&lt;…&gt;</P><P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT>paslaugų teikimo sutarčiai, kai paslaugos vartotojui yra teikiamos tik kitoje valstybėje nei ta, kurioje jis turi įprastinę gyvenamąją vietą.</TXT></NP></ITEM></LIST></P><P>&lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0009" CODE="201C" ID="QE0009"/></P></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">B.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Reglamentas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0010" ID="QS0010"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0010" CODE="201C" ID="QE0010"/></HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0007"><NO.P>7.</NO.P><TXT>Reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0011" ID="QS0011"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0011" CODE="201C" ID="QE0011"/> 1 straipsnio <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0012" ID="QS0012"/>Taikymo sritis<QUOT.END REF.START="QS0012" CODE="201C" ID="QE0012"/> 1 ir 2 dalyse nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="001.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0013" ID="QS0013"/>1.</NO.PARAG><ALINEA>Šis reglamentas teisės kolizijos atvejais taikomas sutartinėms prievolėms civilinėse ir komercinėse bylose.</ALINEA><ALINEA>Jis netaikomas fiskaliniams, muitų ir administraciniams klausimams.</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="001.002"><NO.PARAG>2.</NO.PARAG><ALINEA><P>Šis reglamentas netaikomas:</P><P>&lt;…&gt;</P><P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>f)</NO.P><TXT>klausimams, kuriuos reglamentuoja įmonių ir kitų juridinio asmens statusą turinčių ar neturinčių subjektų teisė, pavyzdžiui, įmonių ir kitų juridinio asmens statusą turinčių ar neturinčių subjektų steigimui, registruojant ar kitokiu būdu, veiksnumui, vidaus organizacijai ar likvidavimui bei organų narių ir dalyvių asmeninei atsakomybei už įmonės ar subjekto prievoles;</TXT></NP></ITEM></LIST></P><P>&lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0013" CODE="201C" ID="QE0013"/></P></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR><?PAGE NO="4"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0008"><NO.P>8.</NO.P><TXT>Šio reglamento 6 straipsnyje <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0014" ID="QS0014"/>Vartojimo sutartys<QUOT.END REF.START="QS0014" CODE="201C" ID="QE0014"/> nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="006.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0015" ID="QS0015"/>1.</NO.PARAG><ALINEA><P>Nedarant poveikio 5 ir 7 straipsnių taikymui, sutarčiai, sudarytai tarp fizinio asmens, siekiančio tikslų, kurie gali būti laikomi nesusijusiais su jo darbu ar profesine veikla (vartotojas), ir kito asmens, atliekančio savo darbą arba vykdančio profesinę veiklą [(toliau – ūkio subjektas)], taikoma vartotojo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė, jei [ūkio subjektas]:</P><P>&lt;…&gt;</P><P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT>bet kokiomis priemonėmis kreipia šią veiklą į tą valstybę ar kelias valstybes, tarp kurių yra ta valstybė[,]</TXT></NP></ITEM></LIST></P><P>ir ta sutartis patenka į tokios veiklos sritį.</P></ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="006.002"><NO.PARAG>2.</NO.PARAG><ALINEA>Nepaisant 1 dalies, šalys, laikydamosi 3 straipsnio, gali pasirinkti 1 dalies reikalavimams atitinkančiai sutarčiai taikytiną teisę. Tačiau toks pasirinkimas negali atimti iš vartotojo apsaugos, kurią jam teikia nuostatos, nuo kurių negalima nukrypti susitarimu pagal teisę, kuri nepasirinkus teisės būtų taikoma 1 dalies pagrindu.</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="006.003"><NO.PARAG>3.</NO.PARAG><ALINEA>Jei 1 dalies a arba b punkto reikalavimai neįvykdyti, vartotojo ir [ūkio subjekto] sutarčiai taikytina teisė nustatoma pagal 3 ir 4 straipsnius.</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="006.004"><NO.PARAG>4.</NO.PARAG><ALINEA><P>1 ir 2 dalys netaikomos:</P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>a)</NO.P><TXT>paslaugų teikimo sutartims, kai paslaugos vartotojui turi būti teikiamos tik kitoje valstybėje nei jo įprastos gyvenamosios vietos valstybė;</TXT></NP></ITEM></LIST><P>&lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0015" CODE="201C" ID="QE0015"/></P></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0009"><NO.P>9.</NO.P><TXT>Reglamentu <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0016" ID="QS0016"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0016" CODE="201C" ID="QE0016"/> pakeista Romos konvencija. Pagal jo 28 straipsnį šis reglamentas taikomas sutartims, sudarytoms po <DATE ISO="20091217">2009 m. gruodžio 17 d.</DATE> Neginčijama, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas ieškinys dėl uždraudimo yra susijęs tiek su sutartimis, sudarytomis iki šios datos, tiek su sutartimis, kurios sudarytos ir bus sudarytos po šios datos, todėl šie du teisės aktai taikomi <HT TYPE="ITALIC">ratione temporis</HT>.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">C.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Direktyva dėl nesąžiningų sąlygų</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0010"><NO.P>10.</NO.P><TXT>Direktyvos dėl nesąžiningų sąlygų 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0017" ID="QS0017"/>Ta sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.<QUOT.END REF.START="QS0017" CODE="201C" ID="QE0017"/></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">III.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Pagrindinė byla, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0011"><NO.P>11.</NO.P><TXT>Bendrovė <HT TYPE="ITALIC">MPC Münchmeyer Capital AG Hamburg</HT> (toliau – MPC) steigia uždarus nekilnojamojo turto fondus, kurie veikia kaip komanditinės ūkinės bendrijos ir kuriems taikoma Vokietijos teisė, ir prekiauja jų dalimis<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0007"><P>Dėl išsamesnio paaiškinimo žr. šios išvados 10 išnašą.</P></NOTE>. TVP, kuri yra 100 proc. MPC patronuojamoji bendrovė, yra nagrinėjamų bendrijų patikėtinė ir komanditorė steigėja.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="5"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0012"><NO.P>12.</NO.P><TXT>Iš pradžių šie fondai buvo sukurti taip, kad privatūs ir instituciniai investuotojai galėtų investuoti ir tapti nariais komanditoriais. Taigi pagal komanditinių ūkinių bendrijų, kurios struktūrizuoja minėtus fondus, įstatus TVP, kaip patikėtinė ir komanditorė steigėja, turėjo teisę priimti kitus komanditorius.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0013"><NO.P>13.</NO.P><TXT>Tuo tikslu kita MPC patronuojamoji bendrovė buvo įpareigota pritraukti potencialius investuotojus. Su investicijomis į MPC įsteigtus fondus susijusi reklama buvo skleidžiama, be kita ko, (ir tam tikrais atvejais tik) Austrijoje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0014"><NO.P>14.</NO.P><TXT>Susidomėję investuotojai galėjo investuoti į šiuos fondus, be kita ko, pateikę TVP pareiškimą dėl stojimo į bendriją, kuris yra pasiūlymas sudaryti patikėjimo sutartį (<HT TYPE="ITALIC">Treuhandvertrag</HT>). Įnašas turėjo būti sumokėtas į vieną iš patikos sąskaitų (<HT TYPE="ITALIC">Treuhandkonten</HT>), tam tikslui atidarytų Austrijos bankuose. Taip investuotojai netiesiogiai pradėjo dalyvauti minėtų fondų kapitalo veikloje kaip patikėtojai, tarpininkaujami TVP, kuri veikė kaip jų komanditinės bendrijos dalių patikėtinė. Todėl ši bendrovė savo vardu, tačiau aptariamų investuotojų naudai naudojasi pastarųjų teisėmis, susijusiomis su jų kapitalo dalies turėjimu. Ji perveda jiems dividendus ir kitas iš to kylančias turtines teises. TVP investuotojams taip pat perduoda informaciją, kurią jai teikia fondai, apie įmonės veiklą. Už šias įvairias paslaugas TVP gauna nustatytą atlygį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0015"><NO.P>15.</NO.P><TXT>Tokiose su TVP sudarytose patikėjimo sutartyse nustatyta, be kita ko, tokia (arba jai lygiavertė) sąlyga:</TXT><QUOT.S LEVEL="1"><P><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0018" ID="QS0018"/>Patikėjimo sutarčiai taikoma Vokietijos Federacinės Respublikos teisė. Prievolės įvykdymo vieta ir teismo, turinčio jurisdikciją spręsti visus ginčus, kylančius iš šios sutarties ar dėl jos sudarymo, vieta yra patikėtinės buveinės vieta, jei taip galima susitarti nepažeidžiant įstatymo.<QUOT.END REF.START="QS0018" CODE="201C" ID="QE0018"/></P></QUOT.S></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0016"><NO.P>16.</NO.P><TXT><DATE ISO="20130906">2013 m. rugsėjo 6 d.</DATE> VKI pareiškė <HT TYPE="ITALIC">Handelsgericht Wien</HT> (Vienos pirmosios instancijos komercinių bylų teismas, Austrija) ieškinį dėl uždraudimo, kuriuo prašoma uždrausti TVP jos verslo santykiuose su Austrijoje gyvenančiais vartotojais standartinėmis sąlygomis, kuriomis grindžiamos jos sudaromos patikėjimo sutartys, arba tam naudojamose standartinėse sutartyse naudoti tam tikras sąlygas, motyvuojant, be kita ko, tuo, kad jos yra nesąžiningos, kaip tai suprantama pagal Direktyvą dėl nesąžiningų sąlygų ir Austrijos teisės nuostatas, kuriomis ši direktyva perkeliama į nacionalinę teisę. Be to, VKI prašo suteikti teisę skelbti šį sprendimą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0017"><NO.P>17.</NO.P><TXT>VKI pareikštas ieškinys visų pirma susijęs su sąlyga dėl patikos paslaugų teikimo ir patikėjimo sutartims taikytinos teisės, cituotos šios išvados 15 punkte. Šiomis aplinkybėmis VKI tvirtina, kad vadovaujantis, be kita ko, Reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0008"><P><DATE ISO="20070711">2007 m. liepos 11 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="199" PAGE.FIRST="40" DATE.PUB="2007">OL L 199, 2007, p. 40</REF.DOC.OJ>; toliau – reglamentas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0019" ID="QS0019"/>Roma II<QUOT.END REF.START="QS0019" CODE="201C" ID="QE0019"/>).</P></NOTE> nuostatomis ginčijamų sąlygų teisėtumas turėtų būti vertinamas atsižvelgiant ne į sutartims taikytiną teisę, bet į <HT TYPE="ITALIC">lex loci damni</HT>, t. y. į Austrijos teisę. Be to, pastaroji teisė taip pat taikytina pagal Romos konvenciją ir reglamentą <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0020" ID="QS0020"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0020" CODE="201C" ID="QE0020"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0018"><NO.P>18.</NO.P><TXT>TVP prašo atmesti VKI pareikštą ieškinį. Ši bendrovė mano, kad, remiantis reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0021" ID="QS0021"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0021" CODE="201C" ID="QE0021"/> nuostatomis, ginčijamų sąlygų teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į Vokietijos teisę, kurią buvo pasirinkta taikyti patikėjimo sutartims. Be to, šios sutartys ir komanditinių ūkinių bendrijų įstatai yra tiek glaudžiai susiję, kad šioms sutartims kaip ir įstatams tikrai turi būti taikoma ta pati teisė, t. y. Vokietijos teisė. Be to, visas minėtose sutartyse numatytas paslaugas TVP suteikė Vokietijoje, o Austrijoje ji neturi padalinio, buveinės ar net darbuotojų.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="6"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0019"><NO.P>19.</NO.P><TXT><DATE ISO="20150903">2015 m. rugsėjo 3 d.</DATE> sprendimu <HT TYPE="ITALIC">Handelsgericht Wien</HT> (Vienos pirmosios instancijos komercinių bylų teismas) patenkino VKI ieškinį. Taikydamas Austrijos teisę šis teismas nurodė TVP savo verslo santykiuose su Austrijoje gyvenančiais vartotojais nebenaudoti šiame ieškinyje nurodytų sąlygų, įskaitant taikomos teisės pasirinkimo taisyklę. Jis taip pat patenkino prašymą dėl sprendimo paskelbimo.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0020"><NO.P>20.</NO.P><TXT><DATE ISO="20160913">2016 m. rugsėjo 13 d.</DATE> nutartimi <HT TYPE="ITALIC">Oberlandesgericht Wien</HT> (Vienos aukštesnysis apygardos teismas, Austrija) panaikino <HT TYPE="ITALIC">Handelsgericht Wien</HT> (Vienos pirmosios instancijos komercinių bylų teismas) sprendimą ir grąžino bylą nagrinėti šiam teismui, kad būtų atliktas papildomas tyrimas ir priimtas naujas sprendimas. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Sprendimu <HT TYPE="ITALIC">VKI / Amazon</HT>, nusprendė, kad ginčijamos taikomos teisės pasirinkimo taisyklės galiojimo klausimas turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į Vokietijos teisę, tačiau remiantis šia teise tokia sąlyga yra nesąžininga, nes ji klaidina vartotoją sudarydama įspūdį, kad sutarčiai taikytina tik minėta teisė, ir neinformuoja vartotojo, kad pagal Romos konvencijos ir reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0022" ID="QS0022"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0022" CODE="201C" ID="QE0022"/> nuostatas jam taip pat galioja apsauga, užtikrinama imperatyviomis šalies, kurioje yra jo įprasta gyvenamoji vieta, šiuo atveju – Austrijos, teisės aktų nuostatomis.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0021"><NO.P>21.</NO.P><TXT>Tiek VKI, tiek TVP apskundė šią nutartį <HT TYPE="ITALIC">Oberster Gerichtshof</HT> (Aukščiausiasis Teismas). Šiomis aplinkybėmis šis teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:</TXT><QUOT.S LEVEL="1"><LIST TYPE="OTHER"><ITEM><NP><NO.P><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0023" ID="QS0023"/>1.</NO.P><TXT>Ar į [Romos konvencijos] 1 straipsnio 2 dalies e punkte ir [reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0024" ID="QS0024"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0024" CODE="201C" ID="QE0024"/>] 1 straipsnio 2 dalies f punkte numatytą taikymo srities išimtį taip pat patenka susitarimai tarp patikėtojo ir patikėtinio, kuris patikėtojo vardu valdo komanditinės ūkinės bendrijos kapitalo dalį, ypač tuomet, kai bendrovės įstatai ir patikėjimo sutartis yra glaudžiai susiję?</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai:</TXT><P>Ar [Direktyvos dėl nesąžiningų sąlygų] 3 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad bendrovės su vartotoju sudarytoje patikėjimo sutartyje dėl narės komanditorės teisių esanti sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi ir pagal kurią taikytina valstybės narės, kurioje yra komanditinės ūkinės bendrijos buveinė, teisė, yra nesąžininga, jei vienintelis patikėjimo sutarties tikslas yra valdyti komanditorės teises, o patikėtojui suteikiamos tikrojo nario teisės ir prievolės?</P></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>3.</NO.P><TXT>Jei atsakymas į pirmąjį ar antrąjį klausimą būtų teigiamas:</TXT><P>Ar šis atsakymas būtų kitoks, jei ūkio subjektas, teikdamas paslaugas, kurias jis privalo suteikti, neturi vykti į vartotojo gyvenamosios vietos valstybę, tačiau privalo pervesti vartotojui dividendus ir kitas turtines teises, susijusias su kapitalo dalimi, ir informaciją apie veiklą, susijusią su kapitalo dalies turėjimu? Ar svarbu, koks teisės aktas taikytinas tokiu atveju: reglamentas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0025" ID="QS0025"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0025" CODE="201C" ID="QE0025"/> ar Romos konvencija?</P></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>4</NO.P><TXT>Jei atsakymas į trečiąjį klausimą būtų teigiamas:</TXT><P>Ar atsakymas būtų toks pat, jeigu dar buvo pasirašyta vartotojo paraiška įsigyti kapitalo dalį jo gyvenamosios vietos valstybėje, ūkio subjektas internete pateikia informaciją apie kapitalo dalies įsigijimą, be to, vartotojo gyvenamosios vietos valstybėje įsteigiama mokėjimo agentūra, kurioje vartotojas turi įmokėti įnašą bendrijai, nors ūkio subjektas neturi teisės naudotis šia banko sąskaita? Ar svarbu, koks teisės aktas taikytinas tokiu atveju: reglamentas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0026" ID="QS0026"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0026" CODE="201C" ID="QE0026"/> ar Romos konvencija?<QUOT.END REF.START="QS0023" CODE="201C" ID="QE0023"/></P></NP></ITEM></LIST></QUOT.S></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0022"><NO.P>22.</NO.P><TXT><DATE ISO="20180328">2018 m. kovo 28 d.</DATE> nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarija gavo <DATE ISO="20180420">2018 m. balandžio 20 d.</DATE> Rašytines pastabas pateikė VKI, TVP ir Europos Komisija. Toms pačioms šalims buvo atstovauta per <DATE ISO="20190227">2019 m. vasario 27 d.</DATE> vykusį teismo posėdį.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><?PAGE NO="7"?><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">IV.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Analizė</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0023"><NO.P>23.</NO.P><TXT>Esminis ieškinio dėl uždraudimo, kurį šiuo atveju VKI pareiškė TVP, dalykas yra Austrijoje gyvenančių privačių investuotojų investicijos į uždaruosius nekilnojamojo turto fondus, kurie pagal Vokietijos teisę įsteigti kaip komanditinės ūkinės bendrijos<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0009"><P>Iš VKI pastabų matyti, kad tokie uždarieji fondai, kaip MPC įsteigti fondai, pritraukia kapitalą, išleisdami ir parduodami tam tikslui įsteigtų bendrijų kapitalo dalis, siekdami investuoti į nekilnojamąjį turtą su tikslu gauti pajamas šį turtą nuomojant arba parduodant. Kapitalo dalininkais investuotojai gali tapti tik tam tikrą laiką. Pritraukus reikiamą kapitalą, fondas uždaromas ir naujos kapitalo dalys neišleidžiamos. Fondas negali išpirkti iš pradžių išleistų kapitalo dalių arba tai gali daryti griežtai nustatytomis sąlygomis. Tokio pobūdžio fondai itin paplitę Vokietijoje (dėl šios problematikos žr. generalinės advokatės V. Trstenjak išvados byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">E. Friz</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑215/08</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2009:522">EU:C:2009:522</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0033">33</REF.NP.ECR>, <REF.NP.ECR REF="NP0042">42</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0043">43</REF.NP.ECR> punktus</REF.DOC.ECR> ir papildomas nuorodas). VKI taip pat nurodo, kad nuo 2002 m. apie <FT TYPE="NUMBER">16000</FT> Austrijos vartotojų sudarė patikėjimo sutartis su TVP, siekdami įgyti MPC fondų kapitalo dalį.</P></NOTE>. Tiksliau tariant, pasirašydami paraišką dėl stojimo į šiuos fondus, investuotojai netapo tiesioginiais aptariamų bendrijos kapitalo dalininkais. Iš tikrųjų jie patikėjo savo įnašus TVP (minėtų bendrijų patikėtinė ir komanditorė steigėja) ir su ja pasirašė patikėjimo sutartis (<HT TYPE="ITALIC">Treuhandverträge</HT>), kurių dalykas – šių įnašų valdymas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0010"><P>Neginčijama, kad investuotojai taip pat galėjo tapti tiesioginiais fondo dalininkais tapdami komanditoriais ir įsiregistruoti Vokietijos verslo registre. Vis dėlto tai nėra pagrindinėje byloje nagrinėjamas atvejis.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0024"><NO.P>24.</NO.P><TXT>Šiame etape reikia trumpai priminti, kad pagal <HT TYPE="ITALIC">Treuhand</HT> (šiuo terminu vadinamas Vokietijos teisės institutas, panašus į Prancūzijos patikėjimo teisę) asmuo, vadinamasis patikėtojas (<HT TYPE="ITALIC">Treugeber</HT>), perduoda turto nuosavybę kitam asmeniui, vadinamajam patikėtiniui (<HT TYPE="ITALIC">Treuhänder</HT>), kuris šį turtą turi laikyti atskirai nuo savo turto ir jį valdyti, siekiant konkretaus tikslo naudos gavėjui (kuris gali, tačiau neprivalo būti patikėtojas). Kaip perduoto turto savininkas, patikėtinis veikia <HT TYPE="ITALIC">savo vardu</HT>, tačiau naudos gavėjo <HT TYPE="ITALIC">naudai</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0011"><P><HT TYPE="ITALIC">Treuhand</HT> ir patika yra panašūs į <HT TYPE="ITALIC">Common Law</HT> šalių <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0027" ID="QS0027"/>trust<QUOT.END REF.START="QS0027" CODE="201C" ID="QE0027"/> (žr. lyginamosios teisės analizę A. Braun ir W. Swadling <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0028" ID="QS0028"/>Chapter six – Management: Trust, Treuhand and Fiducie<QUOT.END REF.START="QS0028" CODE="201C" ID="QE0028"/>, S. Van Erp ir B. Akkermans <HT TYPE="ITALIC">Cases, Materials and Text on Property Law</HT>, <HT TYPE="ITALIC">Ius commune casebooks for the common law of europe</HT>, Hart Publishing, 2012, p. 553–615). Pagal Romos konvencijos 1 straipsnio 2 dalies g punktą ir reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0029" ID="QS0029"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0029" CODE="201C" ID="QE0029"/> 1 straipsnio 2 dalies h punktą į jų materialinę taikymo sritį nepatenka <HT TYPE="ITALIC">trestų</HT> steigimas ir santykiai, kylantys tarp jų steigėjų, <HT TYPE="ITALIC">valdytojų</HT> ir naudos gavėjų. Vis dėlto <HT TYPE="ITALIC">a priori</HT> ši išimtis netaikoma pagrindinėje byloje. Iš tikrųjų, iš Milano universiteto profesoriaus Mario Giuliano ir <HT TYPE="ITALIC">Université de Paris I</HT> profesoriaus Paul Lagarde ataskaitos dėl Konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (<REF.DOC.OJ COLL="C" NO.OJ="282" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="1980">OL C 282, 1980, p. 1</REF.DOC.OJ>, toliau – Giuliano ir Lagarde ataskaita) matyti, kad iš esmės ši išimtis taikoma tik <HT TYPE="ITALIC">trestams</HT>, tačiau netaikoma <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0030" ID="QS0030"/>panašiems kontinentinės teisės institutams<QUOT.END REF.START="QS0030" CODE="201C" ID="QE0030"/> (žr. šią ataskaitą, p. 13). Bet kuriuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tos pačios išimties taikymo klausimo nepateikė ir jis nebuvo keltas Teisingumo Teisme, šio klausimo šioje išvadoje išsamiau nenagrinėsiu.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0025"><NO.P>25.</NO.P><TXT>Pagal ginčijamas patikėjimo sutartis TVP, kuri yra <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0031" ID="QS0031"/>tiesioginė<QUOT.END REF.START="QS0031" CODE="201C" ID="QE0031"/> aptariamų komanditinių ūkinių bendrijų komanditorė, savo vardu valdo šiose bendrijose jai priklausančias kapitalo dalis, tačiau tai daro tam tikrų investuotojų, kurie tuo pačiu metu yra patikėtojai ir patikos, susijusios su šiomis kapitalo dalimis, naudos gavėjai, naudai. Tokiu būdu susiję investuotojai (pakartojant prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo žodžius) <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0032" ID="QS0032"/>netiesiogiai tapo<QUOT.END REF.START="QS0032" CODE="201C" ID="QE0032"/> minėtų bendrijų dalininkais<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0012"><P>Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikia informacijos dėl aptariamų investicijų teisinio atstovavimo pobūdžio.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0026"><NO.P>26.</NO.P><TXT>Ieškinio dėl uždraudimo, kurį VKI pareiškė TVP, dalykas yra įvairių patikėjimo sutartyse (arba, tiksliau tariant, – standartinėse sąlygose, kuriomis grindžiamos šios sutartys, ir tam naudojamose standartinėse sutartyse) pateiktų sąlygų teisėtumas. VKI, be kita ko, tvirtina, kad šios sąlygos yra nesąžiningos, kaip tai suprantama pagal Direktyvos dėl nesąžiningų sąlygų 3 straipsnio 1 dalį. Kadangi TVP buveinė yra Vokietijoje, o VKI gina Austrijoje nuolat gyvenančių vartotojų interesus, kyla šiam ieškiniui taikytinos teisės klausimas.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="8"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0027"><NO.P>27.</NO.P><TXT>Sprendime <HT TYPE="ITALIC">VKI / Amazon</HT> Teisingumo Teismas iš esmės nusprendė, kad ieškiniui dėl uždraudimo, pareikštam dėl to, kad valstybėje narėje įsteigta įmonė, kuri sudaro sutartis su kitoje valstybėje narėje gyvenančiais vartotojais, naudoja tariamai neteisėtas sutarties sąlygas, taikytina teisė nustatoma remiantis reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0033" ID="QS0033"/>Roma II<QUOT.END REF.START="QS0033" CODE="201C" ID="QE0033"/> 6 straipsnio 1 dalimi<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0013"><P>Primenu, kad ieškinys dėl uždraudimo grindžiamas nesutartine prievolė, jei nėra sudarytos sutarties tarp ūkio subjekto ir vartotojų apsaugos asociacijos. Šiuo klausimu reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0034" ID="QS0034"/>Roma II<QUOT.END REF.START="QS0034" CODE="201C" ID="QE0034"/> 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų atsirandančioms nesutartinėms prievolėms taikoma šalies, kurioje konkurenciniams ryšiams ar bendriems vartotojų interesams yra arba gali būti padarytas poveikis, teisė. Sprendime <HT TYPE="ITALIC">VKI / Amazon</HT> (42 punktas) Teisingumo Teismas nusprendė, kad sąvoka <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0035" ID="QS0035"/>nesąžininga konkurencija<QUOT.END REF.START="QS0035" CODE="201C" ID="QE0035"/>, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, apima nesąžiningų sąlygų naudojimą bendrosiose pardavimo sąlygose, jeigu tai gali paveikti kolektyvinius vartotojų, kaip grupės, interesus, taigi ir konkurencijos sąlygas rinkoje.</P></NOTE>. Kita vertus, atitinkamos sutartinės sąlygos nesąžiningumo klausimui taikoma sutarčiai taikytina teisė; ši teisė iš principo nustatoma pagal Romos konvenciją ar reglamentą <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0036" ID="QS0036"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0036" CODE="201C" ID="QE0036"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0014"><P>Šiuo klausimu žr. Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">VKI / Amazon</HT> 35–60 punktus.</P></NOTE>. Taigi siekiant išnagrinėti ieškinį, kurį VKI pareiškė TVP, reikia nustatyti ginčijamoms patikėjimo sutartims taikytiną teisę.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0028"><NO.P>28.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu TVP remiasi šiose sutartyse suformuluota taikomos teisės pasirinkimo taisykle, pagal kurią šioms sutartims taikoma Vokietijos teisė, t. y. tos valstybės, kurioje yra jos buveinė ir komanditinių ūkinių bendrijų buveinės, teisė. Vis dėlto VKI tvirtina, kad ši sąlyga yra nesąžininga. Iš tikrųjų, Sprendime <HT TYPE="ITALIC">VKI / Amazon</HT> Teisingumo Teismas nusprendė, kad tokia sąlyga klaidina vartotoją, nes joje jis neinformuojamas, kad remiantis reglamente <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0037" ID="QS0037"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0037" CODE="201C" ID="QE0037"/> nustatytomis vartojimo sutarčių apsaugos taisyklėmis, nepaisant pasirinktos teisės, jam galioja apsauga, numatyta jo įprastos gyvenamosios vietos teisės imperatyviose nuostatose<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0015"><P>Žr. šios išvados 83–90 punktus.</P></NOTE>. TVP atsikerta, kad ši jurisprudencija netaikoma pagrindinei bylai. Iš tiesų ginčijama taikomos teisės pasirinkimo taisyklė yra visiškai deklaratyvaus pobūdžio – bet kuriuo atveju pagrindinėje byloje nagrinėjamoms patikėjimo sutartims turėtų būti taikoma Vokietijos teisė, kuri taikoma aptariamoms bendrijoms.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0029"><NO.P>29.</NO.P><TXT>Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmuoju savo klausimu Teisingumo Teismo klausia, ar, kaip teigia TVP, patikėjimo sutartys nepatenka į Romos konvencijos ir reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0038" ID="QS0038"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0038" CODE="201C" ID="QE0038"/> materialinę taikymo sritį, remiantis šios konvencijos 1 straipsnio 2 dalies e punkte ir šio reglamento 1 straipsnio 2 dalies f punkte numatyta išimtimi, susijusia su <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0039" ID="QS0039"/>klausim[ais], kuriuos reglamentuoja įmonių ir kitų juridinio asmens statusą turinčių ar neturinčių subjektų teisė<QUOT.END REF.START="QS0039" CODE="201C" ID="QE0039"/>. Pirmiausia nagrinėsiu šią problematiką (A dalis).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0030"><NO.P>30.</NO.P><TXT>Tuo atveju, jeigu ginčijamos patikėjimo sutartys patektų į Romos konvencijos ir reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0040" ID="QS0040"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0040" CODE="201C" ID="QE0040"/> materialinę taikymo sritį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo trečiuoju ir ketvirtuoju klausimais siekia išsiaiškinti, ar šioms sutartims taikomos šios konvencijos 5 straipsnyje ir šio reglamento 6 straipsnyje nustatytos vartojimo sutarčių apsaugos taisyklės. Tiksliau tariant, jis kelia klausimą dėl šių dviejų straipsnių 4 dalyje numatytos išimties, kuria remiasi TVP, kurios teigimu šios apsaugos taisyklės netaikomos <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0041" ID="QS0041"/>paslaugų teikimo sutartims, kai vartotojams teikiamos paslaugos turi būti teikiamos tik kitoje valstybėje nei jo įprastos gyvenamosios vietos valstybė<QUOT.END REF.START="QS0041" CODE="201C" ID="QE0041"/>, taikymo apimties. Dėl patogumo šiuos klausimus nagrinėsiu kartu (B dalis).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0031"><NO.P>31.</NO.P><TXT>Galiausiai, šios išvados pabaigoje nagrinėsiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo antrąjį klausimą, susijusį su taikomos teisės pasirinkimo taisyklės nesąžiningumu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos dėl nesąžiningų sąlygų 3 straipsnio 1 dalį (C dalis).</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="9"?><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">A.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Dėl išimties, susijusios su <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0042" ID="QS0042"/>klausima[i]s, kuriuos reglamentuoja įmonių ir kitų juridinio asmens statusą turinčių ar neturinčių subjektų teisė<QUOT.END REF.START="QS0042" CODE="201C" ID="QE0042"/>, netaikymo (pirmasis klausimas)</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0032"><NO.P>32.</NO.P><TXT>Pirmuoju savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Romos konvencijos 1 straipsnio 2 dalies e punktas ir reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0043" ID="QS0043"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0043" CODE="201C" ID="QE0043"/> 1 straipsnio 2 dalies f punktas turi būti aiškinami taip, kad juose numatyta išimtis, susijusi su <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0044" ID="QS0044"/>klausima[i]s, kuriuos reglamentuoja įmonių ir kitų juridinio asmens statusą turinčių ar neturinčių subjektų teisė<QUOT.END REF.START="QS0044" CODE="201C" ID="QE0044"/>, apima sutartines prievoles, kylančias iš patikėjimo sutarties, kurios dalykas – komanditinės ūkinės bendrijos kapitalo dalies valdymas, be kita ko, tada, kai ši sutartis ir šios bendrovės įstatai yra glaudžiai susiję.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0033"><NO.P>33.</NO.P><TXT>Romos konvencija ir reglamentas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0045" ID="QS0045"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0045" CODE="201C" ID="QE0045"/> taikomi <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0046" ID="QS0046"/>sutartinėms prievolėms<QUOT.END REF.START="QS0046" CODE="201C" ID="QE0046"/>, kaip nustatyta jų 1 straipsnio 1 dalyje<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0016"><P>Sąvoka <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0047" ID="QS0047"/>sutartinė prievolė<QUOT.END REF.START="QS0047" CODE="201C" ID="QE0047"/>, kaip tai suprantama pagal šiuos teisės aktus, susijusi su vieno asmens laisvai prisiimta teisine prievole kitam asmeniui. Žr. <DATE ISO="20160121">2016 m. sausio 21 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">ERGO Insurance ir Gjensidige Baltic</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑359/14 ir C‑475/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:40">EU:C:2016:40</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0044">44</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Tokioms prievolėms taikytina teisė iš principo turi būti nustatyta pagal šiuose teisės aktuose įtvirtintas teisės kolizijos taisykles.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0034"><NO.P>34.</NO.P><TXT>Vis dėlto minėtų teisės aktų 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tam tikros sritys nepatenka į jų taikymo sritį. Visų pirma, remiantis Romos konvencijos 1 straipsnio 2 dalies e punktu ir reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0048" ID="QS0048"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0048" CODE="201C" ID="QE0048"/> 1 straipsnio 2 dalies f punktu, jie netaikomi <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0049" ID="QS0049"/>klausimams, kuriuos reglamentuoja įmonių ir kitų juridinio asmens statusą turinčių ar neturinčių subjektų teisė<QUOT.END REF.START="QS0049" CODE="201C" ID="QE0049"/>. Todėl tokiems <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0050" ID="QS0050"/>klausimams<QUOT.END REF.START="QS0050" CODE="201C" ID="QE0050"/> taikytina teisė turi būti nustatyta pagal nacionalines teisės kolizijos normas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0017"><P>Neatsižvelgiant į klausimą dėl taikytinos teisės, tai, ar ginčijamos patikėjimo sutartys kelia klausimų, kurie patenka į bendrovių teisės taikymo sritį, iš esmės taip pat gali turėti tam tikros įtakos VKI galimybei remtis taisyklėmis, pagal kurias nesąžiningos sąlygos draudžiamos. Iš tikrųjų, analogiškai kaip Romos konvencija ir reglamentas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0051" ID="QS0051"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0051" CODE="201C" ID="QE0051"/>, Direktyva dėl nesąžiningų sąlygų netaikoma, kaip nurodyta jos 10 konstatuojamojoje dalyje, <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0052" ID="QS0052"/>bendrovių inkorporavimo ar organizavimo sutart[ims] arba ūkinių bendrijų sutart[im]s<QUOT.END REF.START="QS0052" CODE="201C" ID="QE0052"/>.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0035"><NO.P>35.</NO.P><TXT>Neginčijama, kad apskritai patikėjimo sutartimi tarp šalių sukuriamos <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0053" ID="QS0053"/>sutartinės prievolės<QUOT.END REF.START="QS0053" CODE="201C" ID="QE0053"/>, patenkančios į Romos konvencijos ir reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0054" ID="QS0054"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0054" CODE="201C" ID="QE0054"/> materialinę taikymo sritį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0036"><NO.P>36.</NO.P><TXT>Vis dėlto patikėjimo sutartys, dėl kurių nagrinėjamu atveju VKI pareiškė ieškinį TVP, yra ypatingos tuo, kad, pirma, jų dalykas yra komanditinės ūkinės bendrijos kapitalo dalies valdymas ir, antra, pakartojant prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo žodžius, šios sutartys yra <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0055" ID="QS0055"/>glaudžiai susijusios<QUOT.END REF.START="QS0055" CODE="201C" ID="QE0055"/> su aptariamų bendrijų įstatais.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0037"><NO.P>37.</NO.P><TXT>Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir Teisingumo Teismui pateiktų pastabų matyti, kad šį glaudų ryšį lemia tai, jog galimybė investuotojams sudaryti patikėjimo sutartį su TVP ir <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0056" ID="QS0056"/>tiesiogiai<QUOT.END REF.START="QS0056" CODE="201C" ID="QE0056"/> tapti komanditinių ūkinių bendrijų dalininku įgyjant patikėtojo statusą yra numatyta šių bendrijų įstatuose. Be to, įstatuose numatyta, kad patikėtojai santykiuose su atitinkama bendrija ir kitais nariais vertinami taip pat, kaip <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0057" ID="QS0057"/>tiesioginiai<QUOT.END REF.START="QS0057" CODE="201C" ID="QE0057"/> komanditoriai, nes jie turi tas pačias prievoles (įskaitant dalyvavimą kapitalo veikloje ir nuostolių dalijimąsi) ir teises (įskaitant teisę gauti pelną ir balso teisę). Atlygis TVP už jos patikėtinės paslaugas yra numatytas įstatuose ir jį perveda ne patikėtojai, bet komanditinės bendrijos. Ginčijamos patikėjimo sutartys taip pat nurodomos įvairiose šių bendrijų įstatų dalyse.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0038"><NO.P>38.</NO.P><TXT>Todėl reikia išsiaiškinti, ar, atsižvelgiant į šias ypatybes, iš šių patikėjimo sutarčių kylančioms sutartinėms prievolėms taikytina teisė turi būti nustatyta pagal nacionalinių įstatymų kolizijų normas, taikant išimtį, susijusią su <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0058" ID="QS0058"/>klausima[is], kuriuos reglamentuoja įmonių ir kitų juridinio asmens statusą turinčių ar neturinčių subjektų teisė<QUOT.END REF.START="QS0058" CODE="201C" ID="QE0058"/>, nustatytą Romos konvencijos 1 straipsnio 2 dalies e punkte ir reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0059" ID="QS0059"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0059" CODE="201C" ID="QE0059"/> 1 straipsnio 2 dalies f punkte.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="10"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0039"><NO.P>39.</NO.P><TXT>VKI tvirtina, kad taip nėra. Patikėjimo sutartimis sukurtas nuoseklus santykis tarp patikėtojų ir TVP, kuriam taikoma ne bendrovių, bet prievolių teisė. Patikėtojai neturi nario statuso, kuris suteikiamas tik asmenims, kurie kaip komanditoriai yra įregistruoti Vokietijos verslo registre. Jie neturi tiesioginių teisinių santykių su šiomis bendrijomis ar jų nariais. Patikėtojai, be kita ko, negali tiesiogiai remtis prieš šią bendriją balsavimo teise ar teise į dividendus, kaip tai gali daryti nariai. Jie tik gali reikalauti, kad TVP pervestų jiems dividendus, kuriuos ji gauna kaip narė, ir tam tikru būdu įgyvendinti savo balsavimo teisę jų naudai.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0040"><NO.P>40.</NO.P><TXT>Priešingai, TVP tvirtina, kad, kadangi patikėtojai turi tas pačias teises ir pareigas kaip <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0060" ID="QS0060"/>tiesioginiai<QUOT.END REF.START="QS0060" CODE="201C" ID="QE0060"/> nariai, jie tiesiogiai dalyvauja komanditinių bendrijų veikloje ir todėl pagal bendrovių teisę jie vidaus santykiuose su šiomis bendrijomis turi būti laikomi nariais (ar <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0061" ID="QS0061"/>kvazinariais<QUOT.END REF.START="QS0061" CODE="201C" ID="QE0061"/>). Patikėtojai, be kita ko, gali prieš šias bendrijas tiesiogiai remtis balsavimo teise ir teise į dividendus. TVP veikia tik kaip administruojanti patikėtinė, siekiant registre paprasčiau tvarkyti patikėtojų, kaip kapitalo dalies savininkų, statusą ir palengvinti minėtų bendrijų vidinį valdymą. Santykiai tarp patikėtojų ir TVP taip pat reglamentuojami pagal bendrovių teisę. Todėl patikėjimo sutartys yra neatsiejamos nuo komanditinių ūkinių bendrijų įstatų. Yra nedalomi teisiniai santykiai, siejantys bendriją, <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0062" ID="QS0062"/>tiesioginius<QUOT.END REF.START="QS0062" CODE="201C" ID="QE0062"/> narius, administruojantį patikėtinį ir patikėtojus, kuriems visiems galioja Romos konvencijos 1 straipsnio 2 dalies e punkte ir reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0063" ID="QS0063"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0063" CODE="201C" ID="QE0063"/> 1 straipsnio 2 dalies f punkte numatyta netaikymo sąlyga<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0018"><P>Šiuo klausimu TVP remiasi <HT TYPE="ITALIC">Bundesgerichtshof</HT> (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) jurisprudencija, pagal kurią patikėjimo sutarties, susijusios su kapitalo dalimi, ir atitinkamos bendrijos įstatų glaudžios sąsajos atveju patikėtojas turi būti vertinamas kaip narys. Įstatams taikoma bendrovių teisė taip pat reglamentuoja patikėjimo sutartį, kai patikėtojas yra labai ir tiesiogiai susijęs su bendrija, turi tas pačias teises ir pareigas kaip ir nariai, turi tiesiogiai sumokėti įnašą ir tiesiogiai naudojasi nario lengvatomis, visų pirma mokestinėmis. Tokiu atveju bendrijos įstatai ir patikėjimo sutartis yra neatsiejami, todėl nereikia atlikti <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0064" ID="QS0064"/>santykių suskaidymo, atsižvelgiant į teisės kolizijos problematiką<QUOT.END REF.START="QS0064" CODE="201C" ID="QE0064"/>. Priešingai, egzistuoja <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0065" ID="QS0065"/>nedalomi teisiniai santykiai<QUOT.END REF.START="QS0065" CODE="201C" ID="QE0065"/>, kurie turi būti vertinami pagal tą pačią teisę (žr. sprendimą BGB II ZR 276/02).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0041"><NO.P>41.</NO.P><TXT>Manau, kad dėl toliau nurodytų priežasčių iš ginčijamų patikėjimo sutarčių kylančios sutartinės prievolės <HT TYPE="ITALIC">nepatenka</HT> į išimties, susijusios su <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0066" ID="QS0066"/>klausima[is], kuriuos reglamentuoja įmonių ir kitų juridinio asmens statusą turinčių ar neturinčių subjektų teisė<QUOT.END REF.START="QS0066" CODE="201C" ID="QE0066"/>, kaip tai suprantama pagal Romos konvencijos 1 straipsnio 2 dalies e punktą ir reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0067" ID="QS0067"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0067" CODE="201C" ID="QE0067"/> 1 straipsnio 2 dalies f punktą, taikymo sritį. Atsižvelgiant į tai, kad šių nuostatų turinys yra iš esmės tas pats, dėl patogumo toliau šioje išvadoje remsiuosi tik reglamentu, tačiau mano analizė yra visiškai taikytina šiai konvencijai.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0042"><NO.P>42.</NO.P><TXT>Reglamente <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0068" ID="QS0068"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0068" CODE="201C" ID="QE0068"/> neapibrėžiama sąvoka <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0069" ID="QS0069"/>klausima[i], kuriuos reglamentuoja įmonių ir kitų juridinio asmens statusą turinčių ar neturinčių subjektų teisė<QUOT.END REF.START="QS0069" CODE="201C" ID="QE0069"/>, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 1 straipsnio 2 dalies f punktą. Tačiau manau, kad jos reikšmė negali priklausyti nuo kiekvienos valstybės narės teisės. Atsižvelgiant į tai, kad ši sąvoka svarbi nustatant minėto reglamento taikymo sritį, ir siekiant užtikrinti, kad jame nustatytos teisės kolizijos taisyklės būtų vienodai taikomos visose valstybėse narėse, ji turi būti <HT TYPE="ITALIC">aiškinama savarankiškai</HT>, remiantis šios nuostatos tekstu, jos geneze, to paties reglamento struktūra ir tikslais<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0019"><P>Šiuo atveju galima samprotauti laikantis analogijos su savarankišku aiškinimu, kurį Teisingumo Teismas nustatė dėl išimčių, numatytų <DATE ISO="20121212">2012 m. gruodžio 12 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="351" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="2012">OL L 351, 2012, p. 1</REF.DOC.OJ>, toliau – reglamentas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0070" ID="QS0070"/>Briuselis Ibi<HT TYPE="ITALIC">s</HT><QUOT.END REF.START="QS0070" CODE="201C" ID="QE0070"/>) 1 straipsnio 2 dalyje. Dėl išimties, susijusios su <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0071" ID="QS0071"/>socialiniu draudimu<QUOT.END REF.START="QS0071" CODE="201C" ID="QE0071"/> žr., be kita ko, <DATE ISO="20021114">2002 m. lapkričio 14 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Baten</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑271/00</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2002:656">EU:C:2002:656</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0042">42</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>); dėl išimties, susijusios su <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0072" ID="QS0072"/>bankrotu, su nemokių bendrovių arba kitų juridinių asmenų likvidavimu susijusiais procesais ir panašioms byloms<QUOT.END REF.START="QS0072" CODE="201C" ID="QE0072"/>, žr. <DATE ISO="19790222">1979 m. vasario 22 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Gourdain</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>133/78</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1979:49">EU:C:1979:49</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0003">3</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>), o dėl išimties, susijusios su <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0073" ID="QS0073"/>fizinių asmenų statusu arba teisnumu ir veiksnumu<QUOT.END REF.START="QS0073" CODE="201C" ID="QE0073"/>, žr. <DATE ISO="20131003">2013 m. spalio 3 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Schneider</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑386/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:633">EU:C:2013:633</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0019">19</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Atsižvelgdamas į šios bylos faktines aplinkybes, dėmesį skirsiu tik <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0074" ID="QS0074"/>klausimams, kuriuos reglamentuoja įmonių teisė<QUOT.END REF.START="QS0074" CODE="201C" ID="QE0074"/>, ir nenagrinėsiu kitų juridinio asmens statusą turinčių ar neturinčių subjektų.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="11"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0043"><NO.P>43.</NO.P><TXT>Kalbant visų pirma apie reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0075" ID="QS0075"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0075" CODE="201C" ID="QE0075"/> 1 straipsnio 2 dalies f punkto <HT TYPE="ITALIC">tekstą</HT>, pažymėtina, kad jame pateikiamas šių <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0076" ID="QS0076"/>klausimų<QUOT.END REF.START="QS0076" CODE="201C" ID="QE0076"/> sąrašas, kuris nėra baigtinis, tačiau pakankamai iškalbingas: tai <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0077" ID="QS0077"/>įmonių &lt;…&gt; [steigimas] &lt;…&gt;, [veiksnumas], vidaus [organizacija] ar [likvidavimas] bei organų narių ir dalyvių [asmeninė atsakomybė] už įmonės ar subjekto prievoles<QUOT.END REF.START="QS0077" CODE="201C" ID="QE0077"/>. Giuliano ir Lagarde ataskaitoje pateikiama analogiška informacija, pažymint, kad tokia išimtis yra susijusi su <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0078" ID="QS0078"/>sudėtingo pobūdžio aktais (sutartiniais, administraciniais, registravimo), kurie būtini steigiant įmonę ir reguliuoja jos vidaus veiklą arba likvidavimą<QUOT.END REF.START="QS0078" CODE="201C" ID="QE0078"/>, tai yra aktais, kuriems <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0079" ID="QS0079"/>taikoma bendrovių teisė<QUOT.END REF.START="QS0079" CODE="201C" ID="QE0079"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0020"><P>Giuliano ir Lagarde ataskaita, p. 12. Reikia pažymėti, kad nors minėta ataskaita susijusi su Romos konvencija, joje taip pat pateikiami paaiškinimai, kurie yra reikšmingi aiškinant lygiavertes reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0080" ID="QS0080"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0080" CODE="201C" ID="QE0080"/> nuostatas. Žr., be kita ko, <DATE ISO="20190508">2019 m. gegužės 8 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Kerr</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑25/18</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:376">EU:C:2019:376</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0034">34</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0044"><NO.P>44.</NO.P><TXT>Be to, kalbant apie šios išimties <HT TYPE="ITALIC">genezę</HT>, Giuliano ir Lagarde ataskaitoje paaiškinta, kad jos įtraukimas į Romos konvenciją pateisinamas veiksmais, kurių rengdama šią konvenciją ėmėsi Europos bendrija materialinės bendrovių teisės srityje, siekdama suderinti valstybių narių teisės aktus šioje srityje<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0021"><P>Žr. Giuliano ir Lagarde ataskaitą, p. 12.</P></NOTE>. Be to, manau, kad minėtą išimtį taip pat gali paaiškinti valstybių narių teisės kolizijos taisyklių, taikomų bendrovių teisės srityje, skirtumai<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0022"><P>Trumpai primenu, kad kai kurios valstybės narės, nustatydamos bendrovėms taikomą teisę, kaip siejamąjį kriterijų naudoja įsisteigimo vietą, o kitos taiko <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0081" ID="QS0081"/>realios buveinės teoriją<QUOT.END REF.START="QS0081" CODE="201C" ID="QE0081"/>, pagal kurią reikalaujama, kad bendrovė būtų įsteigta valstybėje narėje, kurioje yra jos faktinė buveinė. Šiuo klausimu žr. <DATE ISO="19990309">1999 m. kovo 9 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Centros</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑212/97</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1999:126">EU:C:1999:126</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>), <DATE ISO="20021105">2002 m. lapkričio 5 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Überseering</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑208/00</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2002:632">EU:C:2002:632</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20171025">2017 m. spalio 25 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Polbud – Wykonawstwo</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑106/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:804">EU:C:2017:804</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0045"><NO.P>45.</NO.P><TXT>Galiausiai, kalbant apie reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0082" ID="QS0082"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0082" CODE="201C" ID="QE0082"/> <HT TYPE="ITALIC">struktūrą ir tikslus</HT>, reikia priminti, kad juo siekiama nustatyti teisės kolizijos taisykles, kurios būtų itin lengvai numatomos, siekiant užtikrinti teisinį saugumą dėl taikytinos teisės<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0023"><P>Žr. reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0083" ID="QS0083"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0083" CODE="201C" ID="QE0083"/> 6 ir 16 konstatuojamąsias dalis.</P></NOTE>. Manau, kad reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0084" ID="QS0084"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0084" CODE="201C" ID="QE0084"/> 1 straipsnio 2 dalies f punkte numatyta išimtis, susijusi su <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0085" ID="QS0085"/>klausimais, kuriuos reglamentuoja įmonių teisė<QUOT.END REF.START="QS0085" CODE="201C" ID="QE0085"/>, padeda įgyvendinti šį tikslą. Šiuo klausimu pažymėtina, kad bendrovės, kurios veiklą vykdo tarptautiniu mastu, susiduria su skirtingomis teisės sistemomis, kurios gali reglamentuoti šią veiklą. Šiomis aplinkybėmis valstybių narių teisės sistemose bendrai pripažįstama, kad siekiant užtikrinti numatomumą ir teisinį saugumą tam, kad būtų, be kita ko, atsižvelgta į kreditorių ir dalininkų interesus, tam tikriems su bendrijomis susijusiems klausimams turi būti taikoma viena atitinkama teisė, bendrai vadinama bendrovių teise (arba <HT TYPE="ITALIC">lex societatis</HT>).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0046"><NO.P>46.</NO.P><TXT>Apibendrinant, reikia pasakyti, kad reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0086" ID="QS0086"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0086" CODE="201C" ID="QE0086"/> 1 straipsnio 2 dalies f punktu siekiama, kad į šio reglamento taikymo sritį nepatektų bendrovių teisės klausimai, t. y. klausimai, kurie priskirtini <HT TYPE="ITALIC">lex societatis</HT> sričiai, kad būtent tokių specifinių klausimų nekiltų skirtingose teisės sistemose, taip siekiant užtikrinti numatomumą ir teisinį saugumą, kiek tai susiję su bendrovėms taikytina teise, o kartu ir jų judėjimą tarptautiniu mastu<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0024"><P>Šiuo klausimu žr. <DATE ISO="20190508">2019 m. gegužės 8 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Kerr</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑25/18</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:376">EU:C:2019:376</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0033">33</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0047"><NO.P>47.</NO.P><TXT>Nenustačius vienodų ir išsamių bendrovėms taikomų taisyklių Sąjungos teisėje<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0025"><P>Šiuo metu galiojantys Europos Sąjungos teisės aktai įmonių teisės srityje yra fragmentiški. Žr. visų pirma <DATE ISO="20170614">2017 m. birželio 14 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2017/1132 dėl tam tikrų bendrovių teisės aspektų (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="169" PAGE.FIRST="46" DATE.PUB="2017">OL L 169, 2017, p. 46</REF.DOC.OJ>). Taip pat žr. <DATE ISO="20011008">2001 m. spalio 8 d.</DATE> Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2157/2001 dėl Europos bendrovės (SE) statuto (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="294" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="2001">OL L 294, 2001, p. 1</REF.DOC.OJ>; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 4 t., p. 251).</P></NOTE> sunku, o galbūt net neįmanoma išsamiai apibrėžti, ką apima klausimas, susijęs su bendrovių teise ir <HT TYPE="ITALIC">lex societatis</HT>. Kiekvieną atvejį reikia nagrinėti atskirai, atsižvelgiant į <HT TYPE="ITALIC">nacionalinės teisės sistemose įtvirtintus bendruosius principus</HT>. Be to, reikia pažymėti, kad kai kuriose teisės sistemose teisės kolizijos taisyklėse pateikiamas klausimų, kurie patenka į <HT TYPE="ITALIC">lex societatis</HT> taikymo sritį, sąrašas. Vis dėlto, šie sąrašai yra tik<?PAGE NO="12"?> pavyzdiniai ir klausimai, kuriems taikoma minėta teisė, valstybėse narėse skiriasi<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0026"><P>Žr., be kita ko, Belgijos <DATE ISO="20040716">2004 m. liepos 16 d.</DATE> įstatymo dėl Tarptautinės privatinės teisės kodekso (<DATE ISO="20040727">2004 m. liepos 27 d.</DATE> <HT TYPE="ITALIC">Moniteur belge</HT>, p. 57344) 111 straipsnį, Italijos <DATE ISO="19950531">1995 m. gegužės 31 d.</DATE> <HT TYPE="ITALIC">Legge 31 maggio 1995 n.218</HT> (Įstatymas Nr. 218) (paprastasis GURI priedas Nr. 128, <DATE ISO="19950603">1995 m. birželio 3 d.</DATE>) 25 straipsnį. Išsamią lyginamąją valstybių narių teisės sistemų įmonių teisės srityje analizę žr. C. Gerner‑Beuerle, F. Mucciarelli, E. Schuster ir M. Siems <HT TYPE="ITALIC">The Private International Law of Companies in Europe</HT>, Beck, Hart and Nomos, 2019, p. 47–127.</P></NOTE>. Atsižvelgiant į šiuos skirtumus, neabejotinai dėmesį reikia sutelkti į pagrindinius visuotinai šiose valstybėse pripažįstamus klausimus<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0027"><P>Dėl visuotinai pripažintų klausimų sąrašo žr. C. Gerner‑Beuerle, F. Mucciarelli, E. Schuster ir M. Siems, <HT TYPE="ITALIC">op. cit</HT>.</P></NOTE>, siekiant užtikrinti, kad bus pasiektas numatomumo ir teisinio saugumo, kiek tai susiję su bendrovėms taikytina teise, tikslas, kurio siekiama reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0087" ID="QS0087"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0087" CODE="201C" ID="QE0087"/> 1 straipsnio 2 dalies f punktu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0048"><NO.P>48.</NO.P><TXT>Atsižvelgiant į tai, bendrijos įstatai patenka į šioje nuostatoje numatytos išimties taikymo sritį, nes juose reglamentuojami klausimai, susiję su jos vidaus organizavimu, kaip antai politinių teisių (tarp jų – balsavimo) ir turtinių teisių (tarp jų – teisė į dividendus), kurias lemia nario statusas, apimtis ir įgyvendinimas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0049"><NO.P>49.</NO.P><TXT>Vis dėlto manau, kad vien tai, kad sutartis yra susijusi su kapitalo dalimis, nesvarbu, ar tai, pavyzdžiui, yra pardavimo sutartis, ar, kaip šiuo atveju, patikėjimo sutartis, nėra pakankamas pagrindas netaikyti reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0088" ID="QS0088"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0088" CODE="201C" ID="QE0088"/> iš šios sutarties išplaukiančioms prievolėms pagal šio reglamento 1 straipsnio 2 dalies f punktą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0050"><NO.P>50.</NO.P><TXT>Aišku, dėl tokių sandorių, kaip pardavimo ar patikėjimo, susijusių su kapitalo dalimis, kyla <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0089" ID="QS0089"/>klausimų, kuriuos reglamentuoja įmonių teisė<QUOT.END REF.START="QS0089" CODE="201C" ID="QE0089"/>, kurie nepatenka į reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0090" ID="QS0090"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0090" CODE="201C" ID="QE0090"/> taikymo sritį<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0028"><P>Kalbant, pavyzdžiui, apie pardavimą: ar dalininkas turi teisę perduoti savo turimą kapitalo dalį trečiajam asmeniui be kitų dalininkų sutikimo? Ar dėl šio perdavimo kitiems dalininkams suteikiama pirmenybės teisė įsigyti? Dėl įvairių kausimų, kylančių dėl patikėjimo pagrindu vykdomų sandorių, kuriais siekiama valdyti akcijas ir kapitalo dalis, žr. <HT TYPE="ITALIC">Fiducie sur titres. Les nouvelles perspectives, Association française des fiduciaires</HT> (Prancūzijos patikėtinių asociacija) organizuotas kolokviumas, LGDJ, <HT TYPE="ITALIC">Coll. Grands colloques</HT>, 2017.</P></NOTE>. Vis dėlto, manau, kad šiuos klausimus reikia vertinti atskirai nuo klausimų, kurių kyla dėl sutarčių, pagal kurias vykdomi šie sandoriai, kurios patenka į <HT TYPE="ITALIC">lex contractus</HT>, taigi ir į šio reglamento, taikymo sritį<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0029"><P>Šiuo klausimu, kiek tai susiję su <HT TYPE="ITALIC">lex contractus</HT>, žr. reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0091" ID="QS0091"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0091" CODE="201C" ID="QE0091"/> 12 straipsnyje pateiktą sąrašą. Dėl sutarčių teisei priskiriamo klausimo, pavyzdžiui, pardavimo atveju: kokia yra pardavėjo atsakomybė pirkėjui?</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0051"><NO.P>51.</NO.P><TXT>Todėl kiekvienu atveju reikia atlikti griežtą vertinimą. Šiomis aplinkybėmis, kaip tai pagrįstai pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, paprastai reikia atlikti <HT TYPE="ITALIC">atskirą vertinimą</HT> atsižvelgiant į teisės klausimus, kurių kyla remiantis prašymu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0052"><NO.P>52.</NO.P><TXT>Pavyzdžiui, byloje, kurioje priimtas Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">KA Finanz</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0030"><P><DATE ISO="20160407">2016 m. balandžio 7 d.</DATE> sprendimas (<REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑483/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:205">EU:C:2016:205</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, susijusioje būtent su išimtimi, susijusia su <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0092" ID="QS0092"/>klausimais, kuriuos reglamentuoja įmonių teisė<QUOT.END REF.START="QS0092" CODE="201C" ID="QE0092"/> (kaip ji suformuluota Romos konvencijos 1 straipsnio 2 dalies e punkte), buvo nagrinėjamas klausimas dėl teisės, taikytinos po vienos valstybės ribas peržengiančio prijungimo paskolos sutarties, kurią iki šio prijungimo sudarė prijunta bendrovė, aiškinimui, vykdymui ir prievolių įvykdymo būdams. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad iš šių sutarčių kylančių prievolių aiškinimas, vykdymas ir įvykdymas yra klausimai, patenkantys į <HT TYPE="ITALIC">lex contractus</HT> ir šios konvencijos taikymo sritį. Kita vertus, prijungimo pasekmės prijungtos bendrovės sudarytų sutarčių atžvilgiu patenka į <HT TYPE="ITALIC">lex societatis</HT> ir minėtos išimties taikymo sritį<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0031"><P><DATE ISO="20160407">2016 m. balandžio 7 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">KA Finanz</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑483/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:205">EU:C:2016:205</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0052">52</REF.NP.ECR>–<REF.NP.ECR REF="NP0058">58</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>). Dėl tokio paties atskiro vertinimo žr. <DATE ISO="20160121">2016 m. sausio 21 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">ERGO Insurance ir Gjensidige Baltic</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑359/14 ir C‑475/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:40">EU:C:2016:40</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0050">50</REF.NP.ECR>–<REF.NP.ECR REF="NP0062">62</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>). Taip pat žr. Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">VKI / Amazon</HT> ir tai, kaip Teisingumo Teismas atskyrė teisę, taikytiną pagrindiniam klausimui, iškeltam panašiame ieškinyje dėl uždraudimo (ji vis dėlto turi būti nustatyta remiantis reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0093" ID="QS0093"/>Roma II<QUOT.END REF.START="QS0093" CODE="201C" ID="QE0093"/> 6 straipsnio 1 dalimi), ir teisę, taikytiną nepagrindiniam klausimui dėl ginčijamų sąlygų nesąžiningumo, kuris patenka į <HT TYPE="ITALIC">lex contractus</HT> ir reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0094" ID="QS0094"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0094" CODE="201C" ID="QE0094"/> taikymo sritį (žr. šios išvados 27 punktą).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="13"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0053"><NO.P>53.</NO.P><TXT>Kitaip tariant, vien tai, kad sutartis yra susijusi su <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0095" ID="QS0095"/>klausimais, kuriuos reglamentuoja įmonių teisė<QUOT.END REF.START="QS0095" CODE="201C" ID="QE0095"/>, nereiškia, kad prievolės, kildinamos iš šios sutarties, nepatenka į reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0096" ID="QS0096"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0096" CODE="201C" ID="QE0096"/> taikymo sritį. Taip yra tik šių <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0097" ID="QS0097"/>klausimų<QUOT.END REF.START="QS0097" CODE="201C" ID="QE0097"/>, kurie turi būti atskirai laikomi sutartinio pobūdžio klausimais, atveju<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0032"><P>Balsavimo teisės problematika, atsižvelgiant į patikėjimo sutartį, susijusią su kapitalo dalimi, yra geras dvejopo vertinimo pavyzdys. Dalininko turimos balsavimo teisės apimties klausimas yra <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0098" ID="QS0098"/>klausimas, kurį reglamentuoja įmonių teisė<QUOT.END REF.START="QS0098" CODE="201C" ID="QE0098"/> ir <HT TYPE="ITALIC">lex societatis</HT>. Vis dėlto tai, kaip administruojantis patikėtinis turi įgyvendinti balsavimo teisę patikėtojo naudai (ar patikėtinis turi laikytis bendrų, ar konkrečių patikėtojo nurodymų, ar jis prieš kiekvieną balsavimą turi klausti patikėtojo nuomonės ir kt.?) yra klausimas, susijęs su jų sutartiniais santykiais ir jų atitinkamomis pareigomis, kurie patenka į <HT TYPE="ITALIC">lex contractus</HT> taikymo sritį.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0054"><NO.P>54.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į šiuos paaiškinimus, primenu, kad šiuo atveju VKI pareikštas ieškinys yra susijęs su ginčijamų patikėjimo sutarčių kai kurių sąlygų nesąžiningumo, taigi teisėtumo, klausimu; šios sąlygos susijusios su tokiais klausimais: TVP, kaip patikėtinės, atsakomybės apimtis, senaties ir naikinamasis terminai, per kuriuos investuotojas, kaip patikėtojas, gali pareikšti ieškinį dėl TVP atsakomybės, patikos paslaugų teikimo vieta ir patikėjimo sutartims taikytina teisė. Manau, visi šie klausimai yra sutartinio pobūdžio, todėl patenka į <HT TYPE="ITALIC">lex contractus</HT> ir reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0099" ID="QS0099"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0099" CODE="201C" ID="QE0099"/> taikymo sritį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0055"><NO.P>55.</NO.P><TXT>Manau, kad, kaip paaiškinta šios išvados 37 punkte, šio aiškinimo nepaneigia galima sutarčių ir komanditinių ūkinių bendrijų įstatų sąsaja.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0056"><NO.P>56.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad šalys pagrindinėje byloje nesutaria dėl to, ar, atsižvelgiant į tokią sąsają, patikėtojai turi dalininko statusą. Manau, tai tikrai yra <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0100" ID="QS0100"/>klausimas, kurį reglamentuoja įmonių teisė<QUOT.END REF.START="QS0100" CODE="201C" ID="QE0100"/>, kuriam netaikomas reglamentas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0101" ID="QS0101"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0101" CODE="201C" ID="QE0101"/> ir kuris patenka į <HT TYPE="ITALIC">lex societatis</HT> taikymo sritį. Apskritai, pagal šią teisę turi būti nustatyti tokį statusą turintys asmenys. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prireikus šį esminį klausimą turi išnagrinėti atsižvelgdamas į Vokietijos teisę<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0033"><P>Kalbant paprasčiau, kapitalo dalies patikos sandoryje, kurį pavadinčiau <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0102" ID="QS0102"/>baziniu<QUOT.END REF.START="QS0102" CODE="201C" ID="QE0102"/>, patikėtos kapitalo dalies nuosavybė perduodama administruojančiam patikėtiniui ir jis turi su šiuo turtu susijusias teises ir prievoles. Taigi dalininko statusą turi administruojantis patikėtinis. Šiuo atveju tai, kad, kaip numatyta pagal įstatus, patikėtojai turi tokias pačias politines ir turtines teises kaip dalininkai, kad jie gali šiomis teisėmis remtis santykiuose su bendrija ir kad jie turi tas pačias prievoles (įskaitant dalijimąsi nuostoliais), daro šią <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0103" ID="QS0103"/>bazinę<QUOT.END REF.START="QS0103" CODE="201C" ID="QE0103"/> schemą sudėtingą. Tai galima vertinti dvejopai: viena vertus, kaip teigia VKI, patika gali būti vertinama kaip <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0104" ID="QS0104"/>apsimestinis sandoris<QUOT.END REF.START="QS0104" CODE="201C" ID="QE0104"/>, skirtas dalininko statusui imituoti išvengiant tam tikrų nepatogumų (įskaitant įsiregistravimą verslo registre); kita vertus, kaip tvirtina TVP, galima būtų manyti, kad, neatsižvelgiant į tai, kam priklauso kapitalo dalys, ir ar asmuo yra įregistruotas verslo registre, reikia <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0105" ID="QS0105"/>panaikinti sutartinį aspektą<QUOT.END REF.START="QS0105" CODE="201C" ID="QE0105"/> ir patikėtoją pripažinti dalininku. Galiausiai, iškeltas klausimas dėl dalininko statuso kriterijaus: ar tai kapitalo dalių nuosavybės klausimas? Ar tai įsiregistravimo verslo registre klausimas? O gal tai galimybės remtis dalininko teisėmis santykiuose su bendrija ir jo prievolių prisiėmimo klausimas? Tai tipinis esminis bendrovių teisės klausimas.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0057"><NO.P>57.</NO.P><TXT>Vis dėlto, nagrinėjant VKI pareikštą ieškinį, minėtas klausimas neturi lemiamos reikšmės. Nereikia nustatyti galimų teisių ir prievolių, kurias, remiantis taikoma bendrovių teise, patikėtojai, turėdami dalininko statusą, tiesiogiai turėtų komanditinių ūkio bendrijų atžvilgiu, apimties. Jeigu pagal šioms bendrijoms taikomą teisę, t. y. Vokietijos teisę, būtų numatyta, kad, atsižvelgiant į patikėtojų teises ir prievoles, numatytas įstatuose, reikia juos pripažinti dalininkais<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0034"><P>Žr. šios išvados 18 išnašą.</P></NOTE>, manau, kad dėl to nepasikeistų šiuo atveju pateiktų klausimų sutartinis pobūdis. Tokie klausimai kaip TVP, kaip patikėtinės, atsakomybės apimtis ar senaties arba naikinamieji terminai, per kuriuos patikėtojas gali pareikšti ieškinį jai, paprasčiausiai nėra <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0106" ID="QS0106"/>klausimai, kuriuos reglamentuoja įmonių teisė<QUOT.END REF.START="QS0106" CODE="201C" ID="QE0106"/>, kuriuos vienodai reikia priskirti <HT TYPE="ITALIC">lex societatis</HT> taikymo sričiai. Kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, priešingu aiškinimu būtų viršyta tai, ko reikia siekiant įgyvendinti numatomumo ir teisinio saugumo tikslą, kurio siekiama reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0107" ID="QS0107"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0107" CODE="201C" ID="QE0107"/> 1 straipsnio 2 dalies f punktu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0058"><NO.P>58.</NO.P><TXT>Kaip pažymi Komisija, tokio pat požiūrio galima laikytis ir dėl <HT TYPE="ITALIC">santykių</HT>. Ginčijamomis sutarties sąlygomis siekiama reglamentuoti patikėtojo ir patikėtinio santykius. Jomis apibrėžiamos jų tarpusavio prievolės, kylančios iš patikėjimo sutarties. Net tuo atveju, kai šioje sutartyje pakartojamos teisės ir prievolės, nustatytos bendrijos įstatuose, sutarties šalis gali jomis remtis prieš kitą šalį tik tiek, kiek jos<?PAGE NO="14"?> numatytos toje pačioje sutartyje. Todėl aptariamos sutartinės sąlygos skiriasi nuo įstatų. Minėti įstatai ir <HT TYPE="ITALIC">lex societatis</HT> yra tiesiogiai reikšmingi tik klausimams, susijusiems su galimais patikėtojų, kaip dalininkų (darant prielaidą, kad jie tokį statusą turi), santykiais su bendrija ir jos komanditoriais<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0035"><P>Patikėtojai negali bendrijos ir dalininkų atžvilgiu remtis teisėmis, kurios numatytos patikėjimo sutartyje, kurios jie nėra sudarę.</P></NOTE>, t. y. santykiais, kurie šiuo atveju nėra nagrinėjami.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0059"><NO.P>59.</NO.P><TXT>Mano siūlomo aiškinimo nepaneigia TVP argumentas, kad patikėjimo sutarčių ir komanditinių ūkinių bendrijų įstatų atskyrimas siekiant nustatyti taikytiną teisę kelia pavojų, jog bus pažeista šių bendrijų dalininkų ir patikėtojų lygybė, kiek tai konkrečiai susiję su atsakomybe tretiesiems asmenims, kurie yra minėtų bendrijų kreditoriai, už bendrijos skolas. Šiuo klausimu TVP tvirtina, kad remiantis <HT TYPE="ITALIC">Bundesgerichsthof</HT> (Federalinis Aukščiausiasis Teismas, Vokietija) jurisprudencija, nors patikėtojams nekyla tiesioginės atsakomybės tretiesiems asmenims kreditoriams, vis dėlto jie privalo atleisti patikėtinį nuo atsakomybės, kurią jis, kaip dalininkas, turi pastariesiems (todėl patikėtojams kyla <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0108" ID="QS0108"/>tiesioginė<QUOT.END REF.START="QS0108" CODE="201C" ID="QE0108"/> atsakomybė kreditoriams). Šiuo klausimu, žinoma, pripažįstu, kad asmeninė teisinė dalininkų atsakomybė už bendrijos skolas dar ir čia yra <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0109" ID="QS0109"/>klausimas, kurį reglamentuoja įmonių teisė<QUOT.END REF.START="QS0109" CODE="201C" ID="QE0109"/>, kuriam netaikomas reglamentas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0110" ID="QS0110"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0110" CODE="201C" ID="QE0110"/>, kaip, be to, aiškiai matyti iš jo 1 straipsnio 2 dalies f punkto. Vis dėlto, galimos patikėtojo pareigos atleisti patikėtoją nuo jo, kaip dalininko, teisinės atsakomybės už bendrijos skolas klausimas visų pirma susijęs su tarp jų esančiais sutartiniais santykiais. Todėl, mano nuomone, šis klausimas priskirtinas <HT TYPE="ITALIC">lex contractus</HT> ir šio reglamento taikymo sričiai<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0036"><P>Siekiant aiškumo reikia pažymėti, kad net jeigu patikėjimo sutartys būtų negaliojančios remiantis <HT TYPE="ITALIC">lex contractus</HT>, tai nebūtinai reikštų, kad Austrijos vartotojai iškart atgautų savo investicijas. Tiek, kiek jis būtų buvęs naudotas kaip įnašas į vienos iš komanditinių ūkinių bendrijų kapitalą, galimybė vartotojui pasitraukti iš bendrijos ir atgauti šį įnašą bei galimos prievolės, kurias jis turėtų įvykdyti tokiu atveju, taip pat būtų <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0111" ID="QS0111"/>klausimai, kuriuos reglamentuoja įmonių teisė<QUOT.END REF.START="QS0111" CODE="201C" ID="QE0111"/>, kaip tai suprantama pagal reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0112" ID="QS0112"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0112" CODE="201C" ID="QE0112"/> 1 straipsnio 2 dalies f punktą. Šiuo klausimu dėl neteisėtos bendrovės doktrinos (<HT TYPE="ITALIC">Lehre der fehlerhaften Gesellschaft</HT>) Vokietijos teisėje žr. <DATE ISO="20100415">2010 m. balandžio 15 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">E. Friz</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑215/08</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2010:186">EU:C:2010:186</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0060"><NO.P>60.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į pirmąjį klausimą atsakyti taip, kad Romos konvencijos 1 straipsnio 2 dalies e punkte ir reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0113" ID="QS0113"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0113" CODE="201C" ID="QE0113"/> 1 straipsnio 2 dalies f punkte numatyta išimtis, susijusi su <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0114" ID="QS0114"/>klausima[i]s, kuriuos reglamentuoja įmonių ir kitų juridinio asmens statusą turinčių ar neturinčių subjektų teisė<QUOT.END REF.START="QS0114" CODE="201C" ID="QE0114"/>, netaikoma sutartinėms prievolėms, kylančioms iš patikėjimo sutarties, kurios dalykas – komanditinės ūkinės bendrijos kapitalo dalies valdymas.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">B.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Dėl išimties, susijusios su tam tikromis vartotojų sudarytomis paslaugų teikimo sutartimis, netaikymo (trečiasis ir ketvirtasis klausimai)</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0061"><NO.P>61.</NO.P><TXT>Jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kaip siūlau, kad sutartinės sąlygos, kaip antai tos, kurių kyla iš ginčijamų patikėjimo sutarčių, nepatenka į reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0115" ID="QS0115"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0115" CODE="201C" ID="QE0115"/> 1 straipsnio 2 dalies f punkte numatytos išimties (arba lygiavertės išimties, numatytos Romos konvencijoje) taikymo sritį, šioms sutartims taikytina teisė turi būti nustatyta remiantis šiuose teisės aktuose numatytomis teisės kolizijos taisyklėmis.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="15"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0062"><NO.P>62.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nustatė, kad ginčijamos patikėjimo sutartys yra vartojimo sutartys, kurioms gali būti taikomos šios konvencijos 5 straipsnyje ir šio reglamento 6 straipsnyje numatytos apsaugos šioje srityje taisyklės<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0037"><P>Tiksliau tariant, Romos konvencijos 5 straipsnis taikomas tik vartojimo sutartims, kurių dalykas yra prekių tiekimas ar paslaugų teikimas, ir sutartims dėl kredito suteikimo tokiam dalykui įsigyti. Reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0116" ID="QS0116"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0116" CODE="201C" ID="QE0116"/> 6 straipsnio taikymo sritis yra platesnė, nes ji apima visas vartojimo sutartis, atsižvelgiant į jame tiesiogiai numatytas išimtis.</P></NOTE>. Iš tikrųjų, jos saisto <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0117" ID="QS0117"/>ūkio subjektą<QUOT.END REF.START="QS0117" CODE="201C" ID="QE0117"/>, t. y. TVP, vykdantį savo ūkinę veiklą, ir įvairius investuotojus, turinčius <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0118" ID="QS0118"/>vartotojo<QUOT.END REF.START="QS0118" CODE="201C" ID="QE0118"/> statusą, t. y. fizinius asmenis, kurie, sudarydami šias sutartis, siekė tikslų, kurie gali būti laikomi nesusijusiais su panašia veikla<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0038"><P>Be to, šios patikėjimo sutartys yra <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0119" ID="QS0119"/>paslaugų teikimo sutartys<QUOT.END REF.START="QS0119" CODE="201C" ID="QE0119"/>, kaip tai suprantama pagal Romos konvencijos 5 straipsnį (žr. šios išvados 68 punktą), todėl jos iš principo patenka į šio straipsnio taikymo sritį.</P></NOTE>. Šis teismas taip pat nustatė, kad šių apsauginių taisyklių taikymo sąlygos yra įvykdytos<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0039"><P>Kiek tai susiję su Romos konvencijos 5 straipsnio 2 dalyje nustatytomis sąlygomis, reikia pažymėti, kad prieš sudarant patikėjimo sutartis Austrijoje <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0120" ID="QS0120"/>buvo &lt;…&gt; skirtas konkretus pasiūlymas ar reklama<QUOT.END REF.START="QS0120" CODE="201C" ID="QE0120"/> (su investicijomis, dėl kurių kilo ginčas, susijusi reklama buvo išplatinta šioje valstybėje narėje). Be to, Austrijos vartotojai <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0121" ID="QS0121"/>toje valstybėje buvo [ėmęsi] visų reikiamų veiksmų sutarčiai sudaryti<QUOT.END REF.START="QS0121" CODE="201C" ID="QE0121"/> ir <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0122" ID="QS0122"/>kita sutarties šalis ar jos atstovas gavo vartotojo užsakymą toje valstybėje<QUOT.END REF.START="QS0122" CODE="201C" ID="QE0122"/> (būtinus teisinius veiksmus vartotojai atliko Austrijoje, o juos priėmė TVP partneriai). Kiek tai susiję su reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0123" ID="QS0123"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0123" CODE="201C" ID="QE0123"/> 6 straipsnio 1 dalyje nustatytomis sąlygomis, remiantis ta pačia informacija matyti, kad TVP <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0124" ID="QS0124"/>kreipė<QUOT.END REF.START="QS0124" CODE="201C" ID="QE0124"/> savo veiklą <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0125" ID="QS0125"/>į<QUOT.END REF.START="QS0125" CODE="201C" ID="QE0125"/> Austrijos rinką ir kad neginčijama, jog patikėjimo sutartys buvo sudarytos vykdant šią veiklą.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0063"><NO.P>63.</NO.P><TXT>Vis dėlto pagal šių straipsnių 4 dalį kai kurios sutartys nepatenka į jų taikymo sritį. Visų pirma, Romos konvencijos 5 straipsnio 4 dalies b punkte ir Reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0126" ID="QS0126"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0126" CODE="201C" ID="QE0126"/> 6 straipsnio 4 dalies a punkte identiškomis nuostatomis numatyta, kad apsauginės taisyklės vartojimo sutarčių srityje netaikomos <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0127" ID="QS0127"/>paslaugų teikimo sutartims, kai paslaugos vartotojui turi būti teikiamos tik kitoje valstybėje nei jo įprastos gyvenamosios vietos valstybė<QUOT.END REF.START="QS0127" CODE="201C" ID="QE0127"/>. Sutartims, kurioms taikoma ši išimtis, taikoma teisė turi būti nustatyta atsižvelgiant į bendrąsias teisės kolizijos taisykles, numatytas šių teisės aktų 3 ir 4 straipsniuose.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0064"><NO.P>64.</NO.P><TXT>Atsižvelgiant į tai, savo trečiuoju ir ketvirtuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar tokioms patikėjimo sutartims, dėl kurių VKI pareiškė ieškinį, minėta išimtis gali būti taikoma.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0065"><NO.P>65.</NO.P><TXT>VKI ir Komisija iš esmės tvirtina, kad ši išimtis šiuo atveju netaikoma, nes vartotojai kai kurias paslaugas, numatytas ginčijamose patikėjimo sutartyse, gauna Austrijoje. TVP savo ruožtu tvirtina, kad, kaip numatyta sutartyse<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0040"><P>Žr. šios išvados 15 punktą.</P></NOTE>, ji patikos paslaugas teikia tik Vokietijoje, be to, veikla, kurią reikia vykdyti siekiant įgyvendinti minėtas sutartis, yra vykdoma tik šioje valstybėje narėje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0066"><NO.P>66.</NO.P><TXT>Pritariu pirmųjų nuomonei dėl toliau nurodytų priežasčių. Taip pat ir šiuo atveju atsižvelgiant į tai, kad šiuo klausimu Romos konvencija nesiskiria nuo reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0128" ID="QS0128"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0128" CODE="201C" ID="QE0128"/>, šiuos du teisės aktus reikia aiškinti vienodai. Todėl dėl patogumo toliau šioje išvadoje vėl remsiuosi tik šiuo reglamentu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0067"><NO.P>67.</NO.P><TXT>Reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0129" ID="QS0129"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0129" CODE="201C" ID="QE0129"/> 6 straipsnio 4 dalies a punkte nustatytos <HT TYPE="ITALIC">dvi kumuliacinės sąlygos</HT>. Jame numatyta išimtis taikoma, jeigu, pirma, tai yra <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0130" ID="QS0130"/>paslaugos teikimo sutartys<QUOT.END REF.START="QS0130" CODE="201C" ID="QE0130"/>, ir, antra, jei paslaugos vartotojui <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0131" ID="QS0131"/>turi būti teikiamos tik kitoje valstybėje nei jo įprastos gyvenamosios vietos valstybė<QUOT.END REF.START="QS0131" CODE="201C" ID="QE0131"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0068"><NO.P>68.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Pirmosios sąlygos</HT> aiškinimas kelia mažai abejonių. Šiuo klausimu manau, kad reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0132" ID="QS0132"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0132" CODE="201C" ID="QE0132"/> 6 straipsnio 4 dalies a punkte pavartota sąvoka <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0133" ID="QS0133"/>pasaugų teikimo sutartis<QUOT.END REF.START="QS0133" CODE="201C" ID="QE0133"/> turi būti apibrėžta savarankiškai ir jos reikšmė turi būti ta pati kaip ir šio reglamento 4 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytos <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0134" ID="QS0134"/>paslaugos teikimo sutarties<QUOT.END REF.START="QS0134" CODE="201C" ID="QE0134"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0041"><P>Šiuo klausimu žr. F. Ragno <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0135" ID="QS0135"/>Article 6: Consumer contracts<QUOT.END REF.START="QS0135" CODE="201C" ID="QE0135"/>, F. Ferrari <HT TYPE="ITALIC">Rome I Regulation – Pocket Commentary</HT>, selp, 2015, p. 219 ir papildomas nuorodas.</P></NOTE>. Iš tikrųjų, šiose dviejose sąvokose nurodytos sutartys, nepaisant nežymaus terminologinio skirtumo, akivaizdžiai yra tos pačios. Be to, šio tipo sutartys turi būti aiškinamos taip pat, kaip aiškinamas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0136" ID="QS0136"/>paslaugų teikimas<QUOT.END REF.START="QS0136" CODE="201C" ID="QE0136"/>, kuris, atsižvelgiant į jurisdikciją bylose<?PAGE NO="16"?> dėl sutarčių, numatytas reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0137" ID="QS0137"/>Briuselis Ibis<QUOT.END REF.START="QS0137" CODE="201C" ID="QE0137"/> 7 straipsnio 1 dalies b punkte<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0042"><P>Šiuo klausimu žr. reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0138" ID="QS0138"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0138" CODE="201C" ID="QE0138"/> 17 konstatuojamąją dalį ir <DATE ISO="20190508">2019 m. gegužės 8 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Kerr</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑25/18</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:376">EU:C:2019:376</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0039">39</REF.NP.ECR>–<REF.NP.ECR REF="NP0041">41</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>). Reikia priminti, kad reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0139" ID="QS0139"/>Briuselis Ibis<QUOT.END REF.START="QS0139" CODE="201C" ID="QE0139"/> 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, bylose, kylančiose iš sutarčių, ieškinys, vadovaujantis šios dalies a punktu, gali būti pareikštas atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose. Minėtos dalies b punkte pažymėta, kad pagal šią nuostatą ir jeigu nesusitarta kitaip, atitinkamos prievolės įvykdymo vieta yra: parduodant prekes – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį prekės buvo ar turėjo būti pateiktos; teikiant paslaugas – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį paslaugos buvo arba turėjo būti suteiktos.</P></NOTE>. Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, susijusios su pastarąja nuostata, matyti, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0140" ID="QS0140"/>paslaugų<QUOT.END REF.START="QS0140" CODE="201C" ID="QE0140"/> sąvoka mažų mažiausiai reiškia tai, kad jas teikianti šalis atlieka tam tikrą veiklą už atlyginimą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0043"><P>Žr. <DATE ISO="20090423">2009 m. balandžio 23 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Falco Privatstiftung ir Rabitsch</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑533/07</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2009:257">EU:C:2009:257</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0029">29</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>), <REF.DOC.ECR><DATE ISO="20150910">2015 m. rugsėjo 10 d.</DATE> Sprendimą <NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Holterman Ferho Exploitatie ir kt</HT></NAME.CASE>. (<NO.CASE>C‑47/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:574">EU:C:2015:574</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0057">57</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20190508">2019 m. gegužės 8 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Kerr</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑25/18</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:376">EU:C:2019:376</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0039">39</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Kaip pažymi TVP, patika yra tokia <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0141" ID="QS0141"/>paslauga<QUOT.END REF.START="QS0141" CODE="201C" ID="QE0141"/>: pagal patikėjimo sutartį patikėtinis atlieka tam tikrą veiklą – valdo patikėtą turtą – už atlyginimą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0069"><NO.P>69.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Antrosios sąlygos</HT>, susijusios su vieta, kur vartotojui paslaugos <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0142" ID="QS0142"/>turi būti suteiktos<QUOT.END REF.START="QS0142" CODE="201C" ID="QE0142"/>, taikymo sritis yra ne tokia akivaizdi. Teisingumo Teismas, žinoma, jau yra nagrinėjęs klausimą dėl sutartinių prievolių arba sutarčių vykdymo vietos, siekiant nustatyti jurisdikciją bylose, kylančiose iš sutarčių, ir nustatęs įvairius kriterijus<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0044"><P>Taikydamas reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0143" ID="QS0143"/>Briuselis Ibis<QUOT.END REF.START="QS0143" CODE="201C" ID="QE0143"/> 7 straipsnio 1 dalies a punktą, kuriame numatyta, kad atsakovui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0144" ID="QS0144"/>atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose<QUOT.END REF.START="QS0144" CODE="201C" ID="QE0144"/>, Teisingumo Teismas nusprendė, kad reikia nustatyti prievolę, kuri atitinka sutartinę teisę, kuria ieškovas grindžia savo ieškinį, ir įvertinti, remiantis šiai prievolei taikoma teise, vietą, kurioje ji buvo ar turi būti įvykdyta (pagal analogiją žr. <DATE ISO="19761006">1976 m. spalio 6 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">De Bloos</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>14/76</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1976:134">EU:C:1976:134</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0013">13</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="19761006">1976 m. spalio 6 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Industrie Tessili Italiana Como</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>12/76</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1976:133">EU:C:1976:133</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0013">13</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>)). Taikydamas šio reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punktą, susijusį su pardavimo sutartimis ir paslaugų teikimo sutartimis, Teisingumo Teismas pateikė savarankišką ir faktinę sutarties vykdymo vietos apibrėžtį, vertinamą bendrai, ir prioritetą teikė sutarties nuostatoms (žr., be kita ko, <DATE ISO="20070503">2007 m. gegužės 3 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Color Drack</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑386/05</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2007:262">EU:C:2007:262</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>), <DATE ISO="20090423">2009 m. balandžio 23 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Falco Privatstiftung ir Rabitsch</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑533/07</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2009:257">EU:C:2009:257</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20100225">2010 m. vasario 25 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Car Trim</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑381/08</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2010:90">EU:C:2010:90</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>)).</P></NOTE>. Vis dėlto šio klausimo jis, siekdamas nustatyti taikytiną teisę, dar nenagrinėjo atsižvelgdamas į reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0145" ID="QS0145"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0145" CODE="201C" ID="QE0145"/> 4 straipsnio 1 dalies b punktą. Visų pirma reikia patikslinti, ar šios vykdymo vietos klausimas patenka į nacionalinės teisės, visų pirma į <HT TYPE="ITALIC">lex contractus</HT>, taikymo sritį, ar jis turi būti išnagrinėtas savarankiškai pagal Sąjungos teisę, ir įvertinti galimą sutartyje nurodytą vykdymo vietos svarbą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0070"><NO.P>70.</NO.P><TXT>Reikia pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas rėmėsi tam tikromis prievolėmis, kylančiomis iš ginčijamų patikėjimo sutarčių, t. y. TVP prievole perduoti investuotojui informaciją apie fondų veiklą ir prievole minėtam investuotojui pervesti dividendus ir kitas jam priklausančias turtines teises, ir nustatė, kur šios prievolės turi būti įvykdytos, atsižvelgdamas tiek į Austrijos, tiek į Vokietijos teisę, t. y. į dvi šioms sutartims galimai taikytinas teises<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0045"><P>Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymėjo, kad jeigu vykdymo vieta nenustatyta, Austrijos teisėje nustatyta, jog turtinės prievolės vykdomos kreditoriaus nuolatinėje gyvenamoje (buveinės) vietoje. Vokietijos teisėje vieta, kur turtinė prievolė faktiškai vykdoma (<HT TYPE="ITALIC">Leistungsort</HT> arba <HT TYPE="ITALIC">Erfüllungsort</HT>), kuri yra prievolės vykdytojo nuolatinėje gyvenamojoje (būstinės) vietoje, atskirta nuo vietos, kur pasiekiamas tos prievolės vykdymo rezultatas (<HT TYPE="ITALIC">Erfolgsort</HT>), t. y. kreditoriaus nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta.</P></NOTE>. Šis teismas taip pat laikėsi nuomonės, kad, remiantis viena iš šių teisių, sąlyga, kurioje nustatyta patikėjimo sutarčių vykdymo vieta, negalioja<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0046"><P>TVP ginčija prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teiginius dėl Vokietijos ir Austrijos teisės. Vis dėlto Teisingumo Teismas neturi kelti abejonių dėl šių dviejų nacionalinių teisių aiškinimo, kurį pateikė tas teismas.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0071"><NO.P>71.</NO.P><TXT>Vis dėlto nemanau, kad taikant reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0146" ID="QS0146"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0146" CODE="201C" ID="QE0146"/> 6 straipsnio 4 dalies a punktą klausimas dėl vartotojui teikiamų paslaugų teikimo vietos (ir klausimas dėl nuostatos, jei tokia nustatyta, kuria nustatoma ši vieta, poveikio) turi būti vertinamas pagal <HT TYPE="ITALIC">lex contractus</HT>. Iš tikrųjų, šis klausimas turi būti išnagrinėtas prieš nustatant taikytiną teisę ir būtent leidžia ją nustatyti. Siekdamas išvengti uždaros arba sudėtingos logikos<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0047"><P>Remiantis šia logika, būtų siekiama, atsižvelgiant į reglamente <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0147" ID="QS0147"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0147" CODE="201C" ID="QE0147"/> nustatytomis vartojimo sutarčių apsaugos taisyklėmis nurodytą teisę, nustatyti, ar šios taisyklės yra taikomos (uždara logika), arba nustatyti, kaip siūlo TVP, pirmą <HT TYPE="ITALIC">lex contractus</HT> remiantis šio reglamento bendrosiomis normomis (3 ir 4 straipsniai) ir atsižvelgiant į šią teisę nustatyti, ar minėtos apsaugos taisyklės turi būti taikomos (sudėtinga logika).</P></NOTE>, manau, kad vietą, kur <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0148" ID="QS0148"/>turi būti teikiamos<QUOT.END REF.START="QS0148" CODE="201C" ID="QE0148"/> paslaugos vartotojui, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, reikia <HT TYPE="ITALIC">aiškinti savarankiškai</HT> ir ji turi būti nustatyta atsižvelgiant į šios nuostatos kontekstą ir tikslus.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="17"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0072"><NO.P>72.</NO.P><TXT>Dėl, <HT TYPE="ITALIC">pirma</HT>, reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0149" ID="QS0149"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0149" CODE="201C" ID="QE0149"/> 6 straipsnio 4 dalies a punkto konteksto, kaip ir VKI ir Komisija, manau, kad ši nuostata turi būti aiškinama siaurai, nes ja nukrypstama nuo tikslo užtikrinti apsaugą, kurio šiuo straipsniu paprastai siekiama<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0048"><P>Iš reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0150" ID="QS0150"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0150" CODE="201C" ID="QE0150"/> 23 konstatuojamosios dalies matyti, kad šiame reglamente nustatytomis taisyklėmis vartotojų sutarčių srityje siekiama, be kita ko, apsaugoti vartotoją, kuris laikomas silpnesniąja sutarties šalimi, nustatant tokias teisės kolizijos taisykles, kurios jam yra palankesnės nei bendrosios normos.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0073"><NO.P>73.</NO.P><TXT>Be to, manau, kad tai, jog išimtis, kuri būtų lygiavertė numatytai minėtoje nuostatoje, nenumatyta reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0151" ID="QS0151"/>Briuselis Ibis<QUOT.END REF.START="QS0151" CODE="201C" ID="QE0151"/> 17 straipsnyje<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0049"><P>Priešingai nei, pavyzdžiui, išimties, numatytos reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0152" ID="QS0152"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0152" CODE="201C" ID="QE0152"/> 6 straipsnio 4 dalies b punkte, dėl vežimo sutarčių, išskyrus sutartis, susijusias su apibrėžtais kelionių paketais, atveju, kuriai lygiavertė išimtis numatyta Reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0153" ID="QS0153"/>Briuselis Ibis<QUOT.END REF.START="QS0153" CODE="201C" ID="QE0153"/> 17 straipsnio 3 dalyje.</P></NOTE>, kiek tai susiję su teismų jurisdikcija dėl vartojimo sutarčių, taip pat yra palanki tokiam siauram aiškinimui; tai neapsunkina šio skirtumo ir nenuoseklių sprendimų, kuriuos ji lemia<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0050"><P>Iš tiesų, kadangi paslaugų teikėjas gali remtis reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0154" ID="QS0154"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0154" CODE="201C" ID="QE0154"/> 6 straipsnio 4 dalies a punktu ir taip išvengti imperatyvių valstybės narės, kurioje yra vartotojo įprastinė buveinė, teisės normų, jis bet kuriuo atveju savo ieškinį turėtų (o vartotojas savo ieškinį galėtų) pareikšti šios valstybės teismuose pagal reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0155" ID="QS0155"/>Briuselis Ibis<QUOT.END REF.START="QS0155" CODE="201C" ID="QE0155"/> 18 straipsnio 1 ir 2 dalis. Šis nenuoseklumas kritikuojamas doktrinoje. Žr. su papildomomis nuorodomis G. P. Calliess <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0156" ID="QS0156"/>Rome Regulations – Commentary on the European Rules of the Conflict of Laws<QUOT.END REF.START="QS0156" CODE="201C" ID="QE0156"/>, Kluwer Law International, 2011, p. 147, ir F. Ragno, <HT TYPE="ITALIC">op. cit</HT>., p. 219 su papildomomis nuorodomis.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0074"><NO.P>74.</NO.P><TXT>Kiek tai susiję, <HT TYPE="ITALIC">antra</HT>, su aptariamos išimties tikslu, Giuliano ir Lagarde ataskaitos dalyje dėl Romos konvencijos 5 straipsnio 4 dalies b punkto paaiškinama, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0157" ID="QS0157"/>tais atvejais, kai kalbama apie sutartis dėl paslaugų (pavyzdžiui, apgyvendinimas viešbutyje arba kalbos kursai), kurios teikiamos tik kitoje valstybėje, nei gyvena vartotojas, teikimą, toks vartotojas negali pagrįstai tikėtis, kad bus taikoma jo kilmės valstybės teisė<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0051"><P>Žr. šios išvados 85 ir 87 punktus.</P></NOTE> nukrypstant nuo 3 ir 4 straipsniuose nustatytų bendrųjų taisyklių<QUOT.END REF.START="QS0157" CODE="201C" ID="QE0157"/>. Tokiu atveju <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0158" ID="QS0158"/>sutartis yra glaudžiai susijusi su valstybe, kurioje gyvena (turi buveinę) kita sutarties šalis, net jeigu valstybėje, kurioje gyvena (turi buveinę) vartotojas, pastaroji atliko vieną iš veiksmų, nurodytų 5 straipsnio 2 dalyje (pavyzdžiui, skleidė reklamą)<QUOT.END REF.START="QS0158" CODE="201C" ID="QE0158"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0052"><P>Giuliano ir Lagarde ataskaita, p. 24 ir 25.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0075"><NO.P>75.</NO.P><TXT>Be to, iš diskusijų, kurios vyko priimant reglamentą <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0159" ID="QS0159"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0159" CODE="201C" ID="QE0159"/>, visų pirma iš diskusijų Europos Sąjungos Taryboje, matyti, kad ši išimtis šiame reglamente buvo išsaugota dar ir todėl, kad kai kurios delegacijos baiminosi, jog vartotojas bus <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0160" ID="QS0160"/>pernelyg apsaugotas<QUOT.END REF.START="QS0160" CODE="201C" ID="QE0160"/>, ir norėjo pernelyg neapsunkinti mažų ir vidutinių įmonių, veikiančių visų pirma turizmo sektoriuje<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0053"><P>Ginčijama išimtis buvo įtraukta į <DATE ISO="20051215">2005 m. gruodžio 15 d.</DATE> pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (<QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0161" ID="QS0161"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0161" CODE="201C" ID="QE0161"/>) (COM(2005) 0650 <HT TYPE="ITALIC">final</HT>). Šią išimtį ginčijo įvairios delegacijos (Prancūzijos Respublikos, Italijos Respublikos ir Austrijos Respublikos), siekdamos, kad ji būtų pašalinta, o kitos delegacijos (Lietuvos Respublikos ir Nyderlandų Karalystės) norėjo, kad ji liktų; Liuksemburgo Didžioji Hercogystė siūlė ją taikyti ir pardavimo sutartims. Įvairios viešbučių ir restoranų srities profesinės asociacijos viešai palaikė minėtos išimties palikimą, baimindamosi, kad joms bus taikoma įvairių valstybių teisė, atsižvelgiant į jų klientų gyvenamosios vietos valstybę. Žr. G. P. Calliess, <HT TYPE="ITALIC">op. cit</HT>., p. 146–148, ir M. McParland <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0162" ID="QS0162"/>The Rome I Regulation on the Law Applicable to Contractual Obligations<QUOT.END REF.START="QS0162" CODE="201C" ID="QE0162"/>, Oxford University Press, 2015, p. 554 ir 555.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0076"><NO.P>76.</NO.P><TXT>Manau, remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog siekiant nustatyti vietą, kur paslaugos vartotojui <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0163" ID="QS0163"/>turi būti teikiamos<QUOT.END REF.START="QS0163" CODE="201C" ID="QE0163"/>, kaip tai suprantama pagal reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0164" ID="QS0164"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0164" CODE="201C" ID="QE0164"/> 6 straipsnio 4 dalies a punktą, faktinių aplinkybių požiūriu reikia atsižvelgti į aptariamų paslaugų pobūdį. Nors sutartinių prievolių vykdymo vietą nustatanti sąlyga, jei tokia nustatyta, gali būti informacijos šaltinis, ji tikrai<?PAGE NO="18"?> neturi lemiamos reikšmės. Žodžių junginiu <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0165" ID="QS0165"/>turi būti suteiktos<QUOT.END REF.START="QS0165" CODE="201C" ID="QE0165"/> nedaroma nuoroda, kaip teigia TVP, į vietą, kur prievolės turi būti įvykdytos, laikantis sutartyje nustatytų sąlygų<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0054"><P>Šioje srityje negalima samprotauti taikant analogiją Teisingumo Teismo jurisprudencijai dėl reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0166" ID="QS0166"/>Briuselis Ibis<QUOT.END REF.START="QS0166" CODE="201C" ID="QE0166"/> 7 straipsnio 1 dalies b punkto. Teisingumo Teismas, siekdamas nustatyti <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0167" ID="QS0167"/>vietą valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį paslaugos buvo arba turėjo būti suteiktos<QUOT.END REF.START="QS0167" CODE="201C" ID="QE0167"/>, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, ypatingą reikšmę teikia sutarties sąlygoms. Nors šis požiūris pateisinamas tiek atsižvelgiant į šios nuostatos formuluotę, tiek į ja siekiamą numatomumo tikslą, tačiau jis netinkamas taikant reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0168" ID="QS0168"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0168" CODE="201C" ID="QE0168"/> 6 straipsnio 4 dalies a punktą. Mano nuomone, šiuo straipsniu siekiamas apsaugos tikslas reikalauja aiškinimo, kuris nepriklauso nuo to, kaip yra suformuluota sutartis.</P></NOTE>. Kaip tvirtina VKI, iš tikrųjų reikia išsiaiškinti, ar, atsižvelgiant į patį paslaugų, dėl kurių susitarta, pobūdį, nėra taip, kad jos gali būti teikiamos tik kitoje nei vartotojo įprastos gyvenamosios vietos (buveinės) valstybėje<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0055"><P>Šiuo klausimu žr. A. J. Bělohlávek <HT TYPE="ITALIC">Rome Convention – Rome I Regulation</HT>, 1 tomas, Juris, 2010, p. 1167. Patikslinu, kad vien tai, jog ūkio subjektas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0169" ID="QS0169"/>nukreipė<QUOT.END REF.START="QS0169" CODE="201C" ID="QE0169"/> savo veiklą <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0170" ID="QS0170"/>į<QUOT.END REF.START="QS0170" CODE="201C" ID="QE0170"/> vartotojo įprastinės gyvenamosios vietos valstybę, savaime nereiškia reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0171" ID="QS0171"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0171" CODE="201C" ID="QE0171"/> 6 straipsnio 4 dalies netaikymo. Priešingu atveju ši nuostata netektų savo veiksmingumo. Šiame straipsnyje nustatytos apsauginės taisyklės bet kuriuo atveju taikomos tik jei įvykdyta <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0172" ID="QS0172"/>veiklos nukreipimo<QUOT.END REF.START="QS0172" CODE="201C" ID="QE0172"/> sąlyga. Todėl vien aplinkybės, kad ūkio subjekto veikla, kaip antai reklamos platinimas šioje šalyje ar sutarties sudarymas, yra <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0173" ID="QS0173"/>nukreipta į<QUOT.END REF.START="QS0173" CODE="201C" ID="QE0173"/> vartotojo įprastinės gyvenamosios vietos valstybę, neįrodo, kad paslaugos vartotojui <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0174" ID="QS0174"/>turi būti joje teikiamos<QUOT.END REF.START="QS0174" CODE="201C" ID="QE0174"/>.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0077"><NO.P>77.</NO.P><TXT>Vietos, kur vartotojui turi būti teikiamos Giuliano ir Lagarde ataskaitoje nurodytos turizmo sektoriaus paslaugos ir aptartos Taryboje, kaip antai restoranų ar viešbučių teikiamos paslaugos, vertinimas yra pakankamai aiškus. Šiais atvejais paslauga iš esmės teikiama vienoje vietoje: ūkio subjektas faktiškai vykdo reikiamą veiklą, o vartotojas gauna atitinkamą rezultatą vienoje vietoje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0078"><NO.P>78.</NO.P><TXT>Vis dėlto kitos paslaugos teikiamos <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0175" ID="QS0175"/>nuotoliniu būdu<QUOT.END REF.START="QS0175" CODE="201C" ID="QE0175"/>, t. y. kai faktinė paslaugų suteikimo vieta ir vartotojo gaunamo rezultato vieta nesutampa. Iš esmės būna, kad šios dvi vietos yra skirtingose šalyse. Taigi paslaugos teikiamos peržengiant valstybės ribas, o ūkio subjektas, kaip prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė trečiajame klausime, neprivalo atvykti į vartotojo šalį tam, kad įvykdytų savo prievoles.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0079"><NO.P>79.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu pritariu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo ir Komisijos nuomonei, kad, darant ankstesniame punkte nurodytą prielaidą, negalima manyti, jog paslaugos <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0176" ID="QS0176"/>turi būti teikiamos tik kitoje valstybėje nei jo įprastos gyvenamosios vietos valstybė<QUOT.END REF.START="QS0176" CODE="201C" ID="QE0176"/>, kaip tai suprantama pagal reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0177" ID="QS0177"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0177" CODE="201C" ID="QE0177"/> 6 straipsnio 4 dalies a punktą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0056"><P>Mano nuomone, šis aiškinimas taikytinas ir internetu teikiamoms paslaugoms. Šiuo klausimu žr. Z. S. Tang <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0178" ID="QS0178"/>Electronic Consumer Contracts in the Conflict of Laws<QUOT.END REF.START="QS0178" CODE="201C" ID="QE0178"/>, Hart Publishing, 2 leid., 2015, p. 240 ir 241.</P></NOTE>. Kitaip tariant, tokiais atvejais neturėtų būti taikoma šioje nuostatoje numatyta išimtis.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0080"><NO.P>80.</NO.P><TXT>Iš tikrųjų, manau, pirma, kad reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0179" ID="QS0179"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0179" CODE="201C" ID="QE0179"/> 6 straipsnio 4 dalies a punkte išreikštas Sąjungos teisės aktų leidėjo atkaklumas dėl to, kad paslaugos turi būti teikiamos <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0180" ID="QS0180"/>tik<QUOT.END REF.START="QS0180" CODE="201C" ID="QE0180"/> už vartotojo įprastinės gyvenamosios vietos šalies ribų ir, antra, šios nuostatos paaiškinimai<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0057"><P>Žr. šios išvados 74 punktą.</P></NOTE> rodo, jog aptariama išimtis turėtų būti taikoma tik tiems atvejams, kai, atsižvelgiant į aptariamų paslaugų pobūdį, <HT TYPE="ITALIC">vartotojas turi vykti į užsienį, kad gautų jam teikiamas paslaugas</HT>. Tokiu atveju sutartiniai ryšiai su jo įprastinės gyvenamosios vietos valstybe nėra glaudūs, o kiti, susiję su paslaugų teikimo valstybe, – (akivaizdžiai) glaudesni<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0058"><P>Žr. tokią pačią nuomonę G. P. Calliess, <HT TYPE="ITALIC">op. cit</HT>., p. 148.</P></NOTE>. Vis dėlto, tuo atveju, kai nuotoliniu būdu teikiamos paslaugos gaunamos vartotojo įprastos gyvenamosios vietos šalyje, sutartiniai ryšiai su šia šalimi yra glaudesni ir vartotojas gali pagrįstai tikėtis, kad bus taikoma minėtos šalies teisė (ar bent jos imperatyvios normos).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0081"><NO.P>81.</NO.P><TXT>Mano nuomone, šie argumentai visiškai taikytini byloje, kaip pagrindinė byla. Konkrečiai kalbant, tai, kad Austrijos vartotojai dalis atitinkančias sumas pervedė į patikos sąskaitas (<HT TYPE="ITALIC">Treuhandkonten</HT>) Austrijoje<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0059"><P>Nemanau, kad lemiamą reikšmę turi klausimas, ar TVP teisėtai valdo šias sąskaitas.</P></NOTE>, kad TVP perveda jiems mokėtinus dividendus ir kitą pelną į Austrijos sąskaitas, kad ši bendrovė savo prievoles pateikti informaciją, kylančias iš patikėjimo sutarties, vykdo jiems siųsdama<?PAGE NO="19"?> fondų veiklos Austrijoje ataskaitas, ir tai, kad ji valdo interneto svetainę, kurioje vartotojai gali lankytis ir susipažinti su informacija bei balsuoti<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0060"><P>Manau, kad lemiamos reikšmės taip pat neturi aplinkybė, darant prielaidą, jog ji būtų nustatyta, kad nėra sutartinės prievolės, pagal kurią TVP turėtų sukurti šią interneto svetainę. Bet kuriuo atveju ši interneto svetainė yra tik vienas iš aspektų, rodančių, kad paslaugos yra teikiamos nuotoliniu būdu.</P></NOTE>, rodo, kad minėti vartotojai TVP teikiamų paslaugų rezultatus gauna jų įprastinės gyvenamosios vietos valstybėje. Todėl, mano nuomone, reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0181" ID="QS0181"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0181" CODE="201C" ID="QE0181"/> 6 straipsnio 4 dalies a punkte numatyta išimtis netaikoma.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0082"><NO.P>82.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus atsakyti, kad Romos konvencijos 5 straipsnio 4 dalies b punktas ir reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0182" ID="QS0182"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0182" CODE="201C" ID="QE0182"/> 6 straipsnio 4 dalies a punktas turi būti aiškinami taip, kad juose numatyta išimtis, susijusi su <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0183" ID="QS0183"/>paslaugų teikimo sutartim[i]s, kai paslaugos vartotojui turi būti teikiamos tik kitoje valstybėje nei jo įprastos gyvenamosios vietos valstybė<QUOT.END REF.START="QS0183" CODE="201C" ID="QE0183"/>, netaikoma patikėjimo sutarčiai, kurią vykdydamas ūkio subjektas paslaugas vartotojui jo įprastinės gyvenamosios vietos valstybėje teikia nuotoliniu būdu iš kitos valstybės teritorijos.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">C.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Dėl ūkio subjekto buveinės vietos teisės pasirinkimo taisyklės nesąžiningumo, kaip tai suprantama pagal Direktyvos dėl nesąžiningų sąlygų 3 straipsnio 1 dalį (antrasis klausimas)</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0083"><NO.P>83.</NO.P><TXT>Savo antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos dėl nesąžiningų sąlygų 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad vartotojų ir ūkio subjektų sudarytose patikėjimo sutartyse, kurių dalykas – komanditinės ūkinės bendrijos kapitalo dalių valdymas, numatyta sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi ir pagal kurią taikytina valstybės narės, kurioje yra ūkio subjekto ir šios bendrijos buveinė, teisė, yra nesąžininga, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0084"><NO.P>84.</NO.P><TXT>Kaip jau nurodžiau šioje išvadoje, manau, kad sutartinėms prievolėms, kaip antai kylančioms iš ginčijamų patikėjimo sutarčių, taikoma teisė turi būti nustatyta remiantis Romos konvencijoje ir reglamente <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0184" ID="QS0184"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0184" CODE="201C" ID="QE0184"/> nustatytomis teisės kolizijos taisyklėmis, tiksliau, remiantis taisyklėmis vartojimo sutarčių srityje, nustatytomis šios konvencijos 5 straipsnyje ir šio reglamento 6 straipsnyje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0085"><NO.P>85.</NO.P><TXT>Romos konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje ir reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0185" ID="QS0185"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0185" CODE="201C" ID="QE0185"/> 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad iš principo vartojimo sutarčiai taikoma vartotojo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė. Taigi šiuo atveju tai būtų Austrijos teisė.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0086"><NO.P>86.</NO.P><TXT>Reikia priminti, kad ginčijamose patikėjimo sutartyse nustatyta taikomos teisės pasirinkimo taisyklė, pagal kurią taikoma TVP ir komanditinių ūkinių bendrijų buveinės šalies teisė, t. y. Vokietijos teisė. Vis dėlto VKI tvirtina, kad ši sąlyga yra neteisėta. Visų pirma, kaip ir kitos jos ieškinyje nurodytos sutarties sąlygos, ši sąlyga yra nesąžininga.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0087"><NO.P>87.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Romos konvencijos 5 straipsnio 2 dalį ir reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0186" ID="QS0186"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0186" CODE="201C" ID="QE0186"/> 6 straipsnio 2 dalį tokią taikomos teisės pasirinkimo taisyklę nustatyti iš principo galima. Vis dėlto, remiantis šiomis nuostatomis, dėl tokios pasirinkimo taisyklės negali būti panaikinta apsauga vartotojui, kuri jam užtikrinama pagal nuostatas, nuo kurių negalima nukrypti susitariant (arba <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0187" ID="QS0187"/>imperatyvias nuostatas<QUOT.END REF.START="QS0187" CODE="201C" ID="QE0187"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0061"><P>Dėl šios sąvokos žr. mano išvadą byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Verein für Konsumenteninformation</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑191/15</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:388">EU:C:2016:388</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0099">99</REF.NP.ECR>–<REF.NP.ECR REF="NP0101">101</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>), remiantis jo įprastos gyvenamosios vietos šalies teise. Taigi šiuo atveju ginčijama sąlyga negali užkirsti kelio Austrijoje gyvenantiems vartotojams (ir šiuo atveju VKI, pareiškusiai ieškinį dėl uždraudimo) remtis Austrijos teisės imperatyviomis nuostatomis.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="20"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0088"><NO.P>88.</NO.P><TXT>Sprendime <HT TYPE="ITALIC">VKI / Amazon</HT> Teisingumo Teismas nusprendė, kad ūkio subjekto bendrųjų pardavimo sąlygų nuostata, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi ir pagal kurią elektroninėmis priemonėmis sudarytą sutartį su vartotoju reglamentuoja šio ūkio subjekto buveinės valstybės narės teisė, yra nesąžininga, kaip tai suprantama pagal Direktyvos dėl nesąžiningų sąlygų 3 straipsnio 1 dalį, jei šis vartotojas dėl jos suklaidinamas, nes jam sudaromas įspūdis, kad sutarčiai taikoma tik šios valstybės narės teisė, ir jis neinformuojamas apie tai, kad pagal reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0188" ID="QS0188"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0188" CODE="201C" ID="QE0188"/> 6 straipsnio 2 dalį (arba atitinkamu atveju Romos konvencijos 5 straipsnio 2 dalį) jis taip pat gali pasinaudoti apsauga, užtikrinama pagal jo įprastos gyvenamosios vietos šalies teisės imperatyvias nuostatas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0062"><P>Žr. Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">VKI / Amazon</HT> 72–81 punktus.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0089"><NO.P>89.</NO.P><TXT>Kaip VKI ir Komisija, manau, kad ši jurisprudencija taikytina pagrindinėje byloje. Šiuo klausimu pritariu Komisijos nuomonei, jog tai, kad, atrodo, jog patikėjimo sutartys nebuvo sudarytos elektroninėmis priemonėmis, neturi reikšmės. Iš tikrųjų, taikomos teisės pasirinkimo taisyklė yra nesąžininga, nes, priešingai nei Direktyvos dėl nesąžiningų sąlygų 5 straipsnyje nustatyto reikalavimo, kad sąlyga būtų aiški ir suprantama, atveju, ja vartotojas neinformuojamas apie tai, kad jis gali remtis savo įprastos gyvenamosios vietos šalies teisės imperatyviomis nuostatomis<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0063"><P>Žr. Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">VKI / Amazon</HT> 68 ir 69 punktus.</P></NOTE>. Šiam vertinimui neturi reikšmės sutarties sudarymo forma. Kita vertus, tai, kad ginčijama sąlyga neatitinka šio reikalavimo pateikti informaciją, turi lemiamą reikšmę<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0064"><P>Dėl išsamesnių paaiškinimų žr. mano išvadą byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Verein für Konsumenteninformation</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑191/15</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:388">EU:C:2016:388</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0095">95</REF.NP.ECR>–<REF.NP.ECR REF="NP0104">104</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>), o dėl šios jurisprudencijos aptarimo žr. P. Mankowski <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0189" ID="QS0189"/>Just how free is a free choice of law in contract in the ES?<QUOT.END REF.START="QS0189" CODE="201C" ID="QE0189"/>, <HT TYPE="ITALIC">Journal of Private international Law</HT>, 2017, 13:2, p. 231–258, ypač p. 235–241; M. F. Müller <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0190" ID="QS0190"/>Amazon and Data Protection Law – The End of the Private/Public Divide in ES conflict of laws?<QUOT.END REF.START="QS0190" CODE="201C" ID="QE0190"/>, <HT TYPE="ITALIC">EuCML</HT>, 2016, Nr. 5, p. 215 ir paskesni, ir generalinio advokato G. Hogan išvadą byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Lovasné Tóth</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑34/18</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:245">EU:C:2019:245</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0087">87</REF.NP.ECR>–<REF.NP.ECR REF="NP0089">89</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0095">95</REF.NP.ECR>–<REF.NP.ECR REF="NP0108">108</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0090"><NO.P>90.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į antrąjį klausimą atsakyti, kad Direktyvos dėl nesąžiningų sąlygų 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ūkio subjekto ir vartotojo sudarytoje patikėjimo sutartyje dėl komanditinės ūkinės bendrijos kapitalo dalių valdymo esanti sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi ir pagal kurią taikytina valstybės narės, kurioje yra ūkio subjekto ir šios bendrijos buveinė, teisė, yra nesąžininga, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, nes ja vartotojas neinformuojamas apie tai, kad, nepaisant šios taikytinos teisės pasirinkimo galimybės, pagal Romos konvencijos 5 straipsnio 2 dalį ar reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0191" ID="QS0191"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0191" CODE="201C" ID="QE0191"/> 6 straipsnio 2 dalį jis taip pat gali pasinaudoti apsauga, jam užtikrinama pagal imperatyvias teisės nuostatas, kurios būtų taikomos be šios sąlygos.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">V.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Išvada</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0091"><NO.P>91.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į <HT TYPE="ITALIC">Oberster Gerichtshof</HT> (Aukščiausiasis Teismas, Austrija) pateiktus klausimus atsakyti taip:</TXT><P><LIST TYPE="ARAB"><ITEM><NP><NO.P>1.</NO.P><TXT>Konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, pateiktos pasirašyti <DATE ISO="19800619">1980 m. birželio 19 d.</DATE> Romoje, 1 straipsnio 2 dalies e punktas ir <DATE ISO="20080617">2008 m. birželio 17 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (<QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0192" ID="QS0192"/>Roma I<QUOT.END REF.START="QS0192" CODE="201C" ID="QE0192"/>) 1 straipsnio 2 dalies f punktas turi būti aiškinami taip, kad juose numatyta išimtis, susijusi su <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0193" ID="QS0193"/>klausima[i]s, kuriuos reglamentuoja įmonių ir kitų juridinio asmens statusą turinčių ar neturinčių subjektų teisė<QUOT.END REF.START="QS0193" CODE="201C" ID="QE0193"/>, netaikoma sutartinėms prievolėms, kylančioms iš patikėjimo sutarties, kurios dalykas – komanditinės ūkinės bendrijos kapitalo dalies valdymas.</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, pateiktos pasirašyti <DATE ISO="19800619">1980 m. birželio 19 d.</DATE> Romoje, 5 straipsnio 4 dalies b punktas ir Reglamento Nr. 593/2008 6 straipsnio 4 dalies a punktas turi būti aiškinami taip, kad juose numatyta išimtis, susijusi su <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0194" ID="QS0194"/>paslaugų teikimo sutartim[i]s, kai<?PAGE NO="21"?> paslaugos vartotojui turi būti teikiamos tik kitoje valstybėje nei jo įprastos gyvenamosios vietos valstybė<QUOT.END REF.START="QS0194" CODE="201C" ID="QE0194"/>, netaikoma patikėjimo sutarčiai, kurią vykdydamas ūkio subjektas paslaugas vartotojui jo įprastinės gyvenamosios vietos valstybėje teikia nuotoliniu būdu iš kitos valstybės teritorijos.</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>3.</NO.P><TXT><DATE ISO="19930405">1993 m. balandžio 5 d.</DATE> Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ūkio subjekto ir vartotojo sudarytoje patikėjimo sutartyje dėl komanditinės ūkinės bendrijos kapitalo dalių valdymo esanti sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi ir pagal kurią taikytina valstybės narės, kurioje yra ūkio subjekto ir šios bendrijos buveinė, teisė, yra nesąžininga, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, nes ja vartotojas neinformuojamas apie tai, kad, nepaisant šios taikytinos teisės pasirinkimo galimybės, pagal Konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, pateiktos pasirašyti <DATE ISO="19800619">1980 m. birželio 19 d.</DATE> Romoje, 5 straipsnio 2 dalį ar Reglamento Nr. 593/2008 6 straipsnio 2 dalį jis taip pat gali pasinaudoti apsauga, jam užtikrinama pagal imperatyvias teisės nuostatas, kurios būtų taikomos be šios sąlygos.</TXT></NP></ITEM></LIST></P></NP.ECR></GR.SEQ></CONTENTS.CONCLUSION></CONCLUSION>