1.

2019 m. rugsėjo 11 d. sprendime ( 2 ) Teisingumo Teismas nagrinėjo, ar Italijos nacionalinis olimpinis komitetas vykdo dviejų šalies sporto federacijų ( 3 ) „viešąją kontrolę“, „tam, kad [jas] būtų galima priskirti prie valdžios sektoriaus arba prie namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų sektoriaus“ pagal Europos sąskaitų sistemos taisykles ( 4 ).

2.

Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija) šiuo metu Teisingumo Teismui yra pateikusi du prašymus priimti prejudicinį sprendimą, kurių turinys toks pat ir kurie susiję su ta pačia problema (kylančia jau ne apskaitos, o viešojo pirkimo srityje). Pagrindinėse bylose ji turi nuspręsti, ar Federazione Italiana Giuoco Calcio (Italijos nacionalinė futbolo federacija, toliau – FIGC) įsteigta konkrečiai siekiant patenkinti bendrojo intereso poreikius, o jeigu taip, ar Italijos nacionalinis olimpinis komitetas (toliau – CONI) kontroliuoja jos valdymą.

3.

Nuo to, koks sprendimas bus priimtas dėl šių klausimų, gali priklausyti, ar FIGC sudarytai sutarčiai, su kuria susijusios bylos, turi būti taikomos Direktyvoje 2014/24/ES ( 5 ) ir nacionalinės teisės normose, kuriomis ta direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, reglamentuojamos procedūros. Taip būtų tik tuo atveju, jeigu nacionalines sporto federacijas, kontroliuojančias darbų, prekių ir paslaugų, kurių vertė viršija nustatytą ribą, įsigijimą, būtų galima laikyti perkančiosiomis organizacijomis, nes jos būtų viešosios teisės reglamentuojami subjektai, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2014/24.

I.

Teisinis pagrindas

A.

Sąjungos teisė. Direktyva 2014/24

4.

2 straipsnyje nustatyta:

B.

Italijos teisė

1.

2016 m. balandžio 18 d. Įstatyminis dekretas Nr. 50 (Viešųjų pirkimų kodeksas)

5.

3 straipsnio 1 dalies d punkte iš esmės pakartojama sąvokos „viešosios teisės reglamentuojamas subjektas“ apibrėžtis, pateikiama Direktyvos 2014/24 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte.

2.

2003 m. rugpjūčio 19 d. Dekretas įstatymas Nr. 220 ( 6 )

6.

1 straipsnyje nustatyta:

3.

1999 m liepos 23 d. Įstatyminis dekretas Nr. 242 dėl CONI reorganizavimo ( 7 )

7.

1 straipsnyje nustatyta:

8.

2 straipsnyje įtvirtinta:

9.

4 straipsnio 2 dalyje numatyta:

10.

5 straipsnyje įtvirtinta:

11.

15 straipsnyje nustatyta:

4.

CONI įstatai ( 8 )

12.

1 straipsnyje „Sąvokų apibrėžtys“ įtvirtinta:

13.

6 straipsnyje „Nacionalinė taryba“ numatyta:

14.

7 straipsnio „Vykdomasis komitetas“ 5 dalyje numatyta:

15.

20 straipsnio „Nacionalinių sporto federacijų sistema“ 4 dalyje nustatyta:

16.

21 straipsnio „Nacionalinių sporto federacijų pripažinimo reikalavimai“ 3 dalyje įtvirtinta:

17.

23 straipsnyje „Nurodymai dėl nacionalinių sporto federacijų ir šių federacijų kontrolė“ įtvirtinta:

II.

Faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai

18.

FIGC pradėjo derybų procedūrą, siekdama sudaryti sutartį dėl trejus metus teiktinų nešimo paslaugų, reikalingų lydint nacionalines rinktines per jų keliones ir federacijos sandėlyje Romoje ( 9 ). Ji pakvietė dalyvauti De Vellis Servizi Globali, s.r.l. (toliau – De Vellis) ir Consorzio Ge.Se.Av S.c.arl (toliau – Consorzio). Konkurso laimėtoju galiausiai buvo pripažintas Consorzio.

19.

De Vellis pateikė skundą Tribunale amministrativo regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija); jame ginčijo konkurso procedūros vykdymo taisykles dėl pažeistų Viešųjų pirkimų kodekse nustatytų skelbimo taisyklių.

20.

Pirmosios instancijos teismas (Sprendimas Nr. 4101/2018) patenkino skundą ir panaikino sprendimą sudaryti sutartį su Consorzio. Jis pripažino, kad FIGC yra viešosios teisės reglamentuojamas subjektas, atmetė prieštaravimą dėl jurisdikcijos nebuvimo ir pripažino negaliojančiais konkurso procedūros dokumentus, remdamasis De Vellis pateiktas pagrindais.

21.

FIGC ir Consorzio dėl šio sprendimo pateikė atskirus apeliacinius skundus. Jie neigia, kad FIGC yra viešosios teisės reglamentuojamas subjektas, taigi ginčija administracinio teismo jurisdikciją nagrinėti bylą.

22.

Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) teigia, kad prieš nusprendžiant, ar FIGC privalėjo taikyti taisykles dėl viešojo pirkimo sutarčių sudarymo, ir kuris teismas turi jurisdikciją, reikia nustatyti, ar FIGC galima laikyti viešosios teisės reglamentuojamu subjektu pagal Viešųjų pirkimų kodekso 3 straipsnio 1 dalies d punktą, kuriuo į nacionalinę teisę perkeltas Direktyvos 2014/24 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas.

23.

Šiomis aplinkybėmis Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) pateikia Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

III.

Procesas Teisingumo Teisme

24.

Nutartis dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gavo 2019 m. vasario 22 d.

25.

Rašytines pastabas pateikė FIGC, CONI, De Vellis, Consorzio, Italijos vyriausybė ir Komisija.

26.

Per 2020 m. liepos 1 d. surengtą teismo posėdį, kuriame FIGC, CONI ir Italijos vyriausybės atstovai dalyvavo per vaizdo konferenciją, o Komisijos atstovai – tiesiogiai, Teisingumo Teismas paprašė juos išdėstyti savo pozicijas dėl, be kita ko, Sprendimo FIG ir FISE poveikio šiai bylai.

IV.

Vertinimas

A.

Pirminės pastabos

27.

Lyginant Europos šalis matyti, kad taisyklės, kuriomis reglamentuojami nacionalinių sporto federacijų ir valdžios institucijų ryšiai, labai skiriasi. Vienos valstybės narės, suformulavusios paprastesnes taisykles, pasirinko „liberalius“ sprendimus, pagal kuriuos nacionalinėms sporto federacijoms suteikiama daugiau autonomijos ( 10 ), kitos valstybės narės pasirinko taisykles, leidžiančias valdžios institucijoms „imtis intervencinių veiksmų“ ir vykdyti intensyvią priežiūrą ( 11 ), taip pat yra valstybių, kurios derina abu modelius.

28.

Taikant viešojoje teisėje numatytą sistemą dažnai tam tikri privatūs subjektai, įsteigti siekiant įgyvendinti jų nariams bendrus tikslus, yra įpareigojami tenkinti viešuosius tikslus, taip pat pavedant užduotis, kurios paprastai yra administracinės ( 12 ).

29.

Italijoje nacionalinės sporto federacijos atitinka šią schemą: klubai steigiami vien kaip asociacijos, t. y. pirmojo lygio sporto asociacijos, o nacionalinės sporto federacijos steigiamos kaip antrojo lygio privačios asociacijos ( 13 ), kurioms valdžios institucijos paveda tam tikras viešąsias užduotis.

30.

Šiomis aplinkybėmis visiškai logiška, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimas bus susijęs su Italijoje galiojančios sporto teisės situacija ir ypatumais. Pagal šią teisę reikės nustatyti, ar:

31.

Kaip pažymėta Sprendime FIG ir FISE, Teisingumo Teismas tiesiogiai negali išaiškinti šių neaiškių klausimų – sprendimą dėl jų turi priimti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis gali aiškinti nacionalinę teisę ( 14 ). Taigi toliau pastabose tik pateikiama tam tikrų nuorodų Teisingumo Teismui, kad jam būtų lengviau išaiškinti Direktyvos 2014/24 nuostatas.

B.

Pirmasis prejudicinis klausimas

32.

Direktyvoje 2014/24 sąvoka „perkančioji organizacija“ ( 15 ) suvokiama labai plačiai; ji apima ne tik valstybės ir regionų valdžios institucijas, bet ir viešosios teisės reglamentuojamus subjektus, jeigu jie atitinka visus tris 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytus reikalavimus.

33.

Vertindamas, ar subjektas konkrečiai atitinka šiuos reikalavimus, Teisingumo Teismas vengia formalaus aiškinimo ir vietoj jo renkasi „funkcinį aiškinimą“, o šio subjekto teisinę sistemą laiko antraeiliu veiksniu ( 16 ).

34.

Pirmasis iš šių reikalavimų yra toks: subjektas turi būti įsteigtas siekiant konkretaus tikslo patenkinti bendrojo intereso poreikius, kurie nėra pramoninio ar komercinio pobūdžio. Pirmasis prejudicinis klausimas susijęs su šių sąvokų išaiškinimu ( 17 ).

35.

Nors formalių aspektų, susijusių su subjekto įsteigimu, analizė nėra labai svarbi, teismas a quo turės nustatyti, ar CONI suteikiamas pripažinimas ( 18 ) yra esminis Italijos nacionalinių sporto federacijų požymis, ar tik tam tikra procedūra, vykdoma per juridinio asmens statuso suteikimo procesą. Šį klausimą nagrinėsiu vėliau.

36.

Materialiniu požiūriu (jis yra svarbiausias) Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) visų pirma turi atkreipti dėmesį į FIGC vykdomų viešųjų užduočių turinį. Remdamasi šiuo turiniu ji galės nustatyti, ar FIGC įsteigta siekiant konkretaus tikslo, t. y. tikslo patenkinti bendrojo intereso poreikius (kurie nėra pramoninio ar komercinio pobūdžio), arba ar FIGC objektyviai de facto patenkina šiuos poreikius ( 19 ).

37.

Kartoju, taip vertinti netrukdo aplinkybė, kad formaliai privatus subjektas tenkina bendrojo intereso poreikius, visų pirma jeigu jis priklauso organizacinei sistemai, kurios struktūra ir forma nustatyta teisės aktuose ir yra administracinio pobūdžio ( 20 ).

38.

Beje, pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis Įstatyminiu dekretu Nr. 242/1999 (15 straipsnio 1 dalimi), daro išvadą, kad Italijos nacionalinėms sporto federacijoms yra pavesta vykdyti „viešojo pobūdžio“ užduotis ( 21 ).

39.

Jis taip mano išnagrinėjęs CONI įstatų 23 straipsnį; pagal šį straipsnį „vieša“ yra nacionalinių sporto federacijų veikla, susijusi su: i) sporto bendrovių bei asociacijų priėmimu ir naryste; ii) sprendimų dėl priėmimo arba narystės atšaukimu ir pakeitimu; iii) kontrole siekiant užtikrinti reguliarų profesionalių sportininkų varžybų ir čempionatų vykdymą; iv) viešųjų subsidijų naudojimu; v) dopingo vartojimo prevencija ir sankcijų skyrimu; vi) veikla, susijusia su pasirengimu olimpinėms žaidynėms ir aukšto lygio varžyboms; vii) techninių darbuotojų rengimu; viii) viešosios sporto infrastruktūros naudojimu ir valdymu.

40.

FIGC savo ruožtu pripažįsta, kad „CONI jai suteikia <…> tam tikrų iš anksto nustatytų įgaliojimų, kuriems būdinga tai, kad jais siekiama viešojo tikslo“, nors ji mano, kad „įgaliojimus suteikiančio [subjekto] viešasis pobūdis negali apimti įgaliojimus gavusio [subjekto] ir reikšti, kad pastarajam subjektui tenka daugiau pareigų, nei iš anksto nustatyta įgaliojime“ ( 22 ).

41.

Pažymėjusi, kad kiekviena nacionalinė sporto federacija turi kompetenciją imtis veiksmų tik vienos sporto šakos srityje ir organizuoti su šia šaka susijusias varžybas, Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) teigia, kad pagal Italijos sporto teisės sistemą „viešojo intereso tikslus įgyvendina formaliai privatūs subjektai, nors jie ir priklauso organizacinei sistemai, kurios struktūra ir forma nustatyta teisės aktuose (o ne naudojantis privačia autonomija) ir kuri yra administracinio pobūdžio“ ( 23 ).

42.

Tokia pozicija atitinka Teisingumo Teismo vertinimą, pateiktą nagrinėjant nacionalinių sporto federacijų ir CONI ryšius. Sprendime FIG ir FISE jis nurodė „vieš[ą] sporto veikl[ą], būtent jos formal[ų], oficial[ų] ir atstovaujam[ąjį] vykdym[ą]“. Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad ši vieša nacionalinių sporto federacijų veikla „apim[a] reguliarų varžybų organizavimą, olimpinį pasirengimą ir aukšto lygio sporto veiklą“ ( 24 ).

43.

Taigi Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) nurodo, kad Italijoje sportas laikomas „veikla, kuria tenkinamas bendras viešasis interesas, ir dėl šios priežasties valstybė šią veiklą organizuoja, remia, skatina ir finansuoja“ ( 25 ).

44.

Labai svarbu tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teisės normas, kuriomis reglamentuojamos nacionalinės sporto federacijos, aiškina taip, kad šių federacijų viešojo pobūdžio užduotys, regis, „aprėpia visą sporto federacijų veiklos sritį ir [yra] pati jų įsteigimo priežastis. Bet kuri kita veikla, įskaitant nacionalinėms futbolo rinktinėms teikiamas nešimo paslaugas, nagrinėjamas šioje byloje, dėl pagalbinio pobūdžio yra susijusi su „viešaisiais“ uždaviniais, nustatytais CONI įstatuose“ ( 26 ).

45.

Jeigu teismas a quo taip aiškina nacionalinę teisę, jis gali daryti išvadą, kad nacionalinės sporto federacijos, kurių svarbiausias tikslas – patenkinti bendrojo intereso poreikius sporto srityje, atitinka Direktyvos 2014/24 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą pirmąjį reikalavimą.

46.

Šie bendrojo intereso poreikiai nėra pramoninio ar komercinio pobūdžio ir nacionalinės sporto federacijos, gavusios CONI įgaliojimą vykdyti viešąsias užduotis, juos tenkina pagal monopolinę sistemą ( 27 ). Nagrinėjamu atveju nesvarbu tai, kad nacionalinės sporto federacijos taip pat vykdo kito pobūdžio pagalbinę ekonominę veiklą, kaip tuojau nurodysiu.

47.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pažymėtina, kad Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) abejoja ne tiek dėl to, kad FIGC pavesta bendrojo intereso užduočių, kurios nėra pramoninio ar komercinio pobūdžio (kartoju, ji tai aiškiai pripažįsta), kiek dėl to, kokiu mastu FIGC sutartinė veikla susijusi su šiomis viešosiomis užduotimis.

48.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui abejonių kyla dėl to, kad pagal CONI įstatų 23 straipsnio 1bis dalį dėl viešojo nacionalinių sporto federacijų veiklos pobūdžio nesikeičia įprasta privatinės teisės aktuose nustatyta tvarka, taikoma atskiriems veiksmams ir su jais susijusioms subjektyvioms teisinėms situacijoms.

49.

Vis dėlto manau, kad ši teisės norma nėra lemiama. Teisingumo Teismas teigia, kad „neturi reikšmės tai, jog, be veiklos, skirtos bendrojo intereso poreikiams tenkinti, subjektas gali vykdyti ir kitą veiklą. Tai, kad bendrojo intereso poreikių tenkinimas yra tik gana nereikšminga šio subjekto faktiškai vykdomos veiklos dalis, taip pat yra nesvarbu, nes tas subjektas lieka įsipareigojęs tenkinti poreikius, kuriuos konkrečiai privalo tenkinti“ ( 28 ).

50.

Italijos vyriausybė ( 29 ), kaip ir FIGC bei CONI ( 30 ), siūlo privačią vien ekonominę nacionalinių sporto federacijų veiklą atskirti nuo veiklos, kuria siekiama bendrojo intereso tikslo.

51.

Vis dėlto manau, kad toks atskyrimas netinkamas siekiant nustatyti, ar nacionalinės sporto federacijos, palaikydamos sutartinius santykius, tenkina bendrojo intereso poreikius. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad taikant „[Direktyvos 2014/24 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą atitinkančią nuostatą] nedaroma skirtumo tarp viešojo pirkimo sutarčių, kurias, tam, kad įgyvendintų užduotį tenkinti viešojo intereso poreikius sudarė, perkančioji organizacija, ir sutarčių, kurios visiškai nesusijusios su tokia užduotimi“ ( 31 ).

52.

Italijos vyriausybės, FIGC ir CONI argumentas jau buvo pateiktas Teisingumo Teisme ir šis jį atmetė 1998 m. sausio 15 d. Sprendime Mannesmann Anlagenbau Austria ir kt. ( 32 ). Priešingai, buvo pritarta teorijai, žinomai kaip „užkrato teorija“; pagal ją „neturi reikšmės tai, kad, be [bendrojo intereso užduočių], subjektas gali vykdyti dar ir kitą veiklą <…>“, todėl „[Direktyvos 2014/24 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto a papunktį atitinkančioje nuostatoje] numatytas reikalavimas nereiškia, kad tas subjektas įpareigotas tik patenkinti šiuos poreikius“ ( 33 ).

53.

Ši pozicija vėliau patvirtinta sprendimuose BFI Holding ( 34 ), Korhonen ir kt. ( 35 ) ir Adolf Truley ( 36 ) ir galutinai įtvirtinta Sprendime Ing. Aigner ( 37 ). Pastarajame sprendime Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejones dėl 1998 m. sausio 15 d. Sprendime Mannesmann Anlagenbau Austria ir kt. ( 38 ) įtvirtintos jurisprudencijos taikymo tuo atveju, kai to paties subjekto viešąją ir privačią veiklą galima aiškiai atskirti ( 39 ), patvirtino, kad, „paisant teisinio saugumo, skaidrumo ir numatymo, kuriais grindžiamos visos viešųjų pirkimų procedūros, reikia laikytis [pirma minėtuose sprendimuose] išdėstytos Teisingumo Teismo [jurisprudencijos]“ ( 40 ).

54.

Bet kuriuo atveju Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) patvirtino, kad byloje nagrinėjama sutartis (dėl Italijos futbolo rinktinei teikiamų transporto paslaugų) buvo pagalbinio pobūdžio atsižvelgiant į tai, kad FIGC vykdo viešąsias užduotis, iš kurių svarbiausios yra su nacionalinėmis futbolo rinktinėmis susijusios užduotys.

55.

Nagrinėjamu atveju lemiamos reikšmės taip pat neturi tai, kad nacionalinės futbolo federacijos vykdo komercinę veiklą arba jos nevykdo ir siekia (arba nesiekia) pelno ( 41 ). Tokią išvadą galima padaryti remiantis pirma nurodyta jurisprudencija.

56.

Galiausiai tai, kad FIGC yra finansiškai savarankiška, nėra kliūtis vykdyti bendrojo intereso užduotis valdžios institucijų pavedimu. Dėl ekonominio savarankiškumo FIGC išsiskiria iš kitų Italijos nacionalinių futbolo federacijų, kurių išlikimas iš esmės priklauso nuo viešųjų lėšų. Vis dėlto, kartoju, ši informacija yra nesvarbi, siekiant pavesti vykdyti bendrojo intereso užduotis ( 42 ).

57.

Taigi remdamasis Direktyvos 2014/24 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto išaiškinimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas gali pripažinti, kad FIGC atitinka a punkte įtvirtintą pirmąjį reikalavimą (iš trijų numatytų toje nuostatoje), nebent išnagrinėjęs nacionalinę teisę jis padarytų kitokią išvadą.

C.

Antrasis prejudicinis klausimas

58.

Direktyvos 2014/24 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto c papunktyje numatytą trečiąjį reikalavimą galima suskaidyti į tris sąlygas ( 43 ). Užtenka įvykdyti bet kurią iš šių sąlygų, kad reikalavimas būtų laikomas patenkintu.

59.

Šioje byloje atsižvelgiant į tas sąlygas yra nagrinėjama tik tai, ar FIGC valdymą „prižiūri“ ( 44 ) valstybė arba kiti viešosios teisės reglamentuojami subjektai. Teismas a quo abejoja, ar remiantis suformuluota Italijos teise, susijusia su FIGC ir CONI ryšiais, galima teigti, kad CONI turi „lemiamą įtaką“ FIGC valdymui.

60.

Neginčijama, kad CONI yra viešosios teisės reglamentuojamas subjektas. Įstatyminio dekreto Nr. 242/1999 1 straipsnyje jis aiškiai vadinamas subjektu, kuris turi „viešosios teisės reglamentuojamo juridinio asmens“ statusą ir yra prižiūrimas Kultūros paveldo ir veiklos ministro. Sprendime FIG ir FISE CONI laikomas „valdžios sektoriaus“ dalimi ( 45 ).

61.

Dėl CONI ir nacionalinių sporto federacijų ryšių pažymėtina, kad Teisingumo Teismas juos apibendrino Sprendime FIG ir FIES ( 46 ), pateikęs CONI įgaliojimų sąrašą; iš tų įgaliojimų galima spręsti, kokio masto yra CONI vykdoma minėtų federacijų priežiūra.

62.

Šis sąrašas apėmė tokius CONI įgaliojimus:

63.

Kaip nurodžiau, Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) klausia, ar dėl šių nacionalinių sporto federacijų ir CONI ryšių darytina išvada, kad CONI turi „lemiamą įtaką“ toms federacijoms. Ji nurodo, kad daryti šią įtaką gali trukdyti tai, jog nacionalinių sporto federacijų prezidentai ir atstovai turi kvalifikuotąją daugumą pagrindiniuose CONI organuose.

64.

Visų pirma nagrinėsiu klausimą dėl CONI vykdomos nacionalinių sporto federacijų priežiūros, paskui – klausimą dėl paties CONI sudėties.

1.

CONI vykdoma nacionalinių sporto federacijų priežiūra

65.

Teisingumo Teismas „valdymo kontrolę“ apibūdina kaip kontrolę, dėl kurios „atitinkamas subjektas tampa priklausomas nuo valdžios institucijų ir ta priklausomybė yra tokia pati kaip tuo atveju, kai įvykdomas vienas iš kitų dviejų alternatyvių kriterijų <…>, todėl valdžios institucijos gali daryti įtaką to subjekto sprendimams dėl viešojo pirkimo sutarčių“ ( 47 ).

66.

Įvairių kontrolės rodiklių analizė turi būti „vertinama bendrai“, nes „jei tam tikrais atvejais, norint nustatyti kontrolę, gali pakakti vieno rodiklio, daugeliu atvejų tokios kontrolės buvimą galima nustatyti atsižvelgiant į visus rodiklius“ ( 48 ).

67.

Viešųjų pirkimų srityje Teisingumo Teismas, be kita ko, įvertino toliau nurodytus veiksnius, įrodančius, kad vykdoma subjektų, kurie gali būti laikomi viešosios teisės reglamentuojamais subjektais, kontrolė:

68.

Sprendime FIG ir FISE Teisingumo Teismas, nurodęs visus CONI įgaliojimus, susijusius su nacionalinėmis sporto federacijomis, rekomendavo nacionaliniam teismui įvertinti, ar CONI gali „daryti realią ir esminę įtaką šių federacijų bendrajai veiklos politikai ar programai“, nepaisant tų federacijų „techninio, organizacinio ir valdymo savarankiškumo“ ( 53 ).

69.

Pagal tą patį kriterijų Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) turės įvertinti įvairius šioje byloje egzistuojančius elementus; Teisingumo Teismui tai netrukdo pateikti tam tikrų gairių dėl Direktyvos 2014/24 aiškinimo.

70.

Šias taisykles suskirstysiu į keturias dalis.

a)

Įgaliojimai, susiję su nacionalinių sporto federacijų steigimu

71.

Viena iš CONI užduočių yra siekiant sporto tikslų pripažinti nacionalines sporto federacijas ( 54 ). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės nustatyti, ar šis pripažinimas yra tik formalus, ar turi esminį poveikį (atrodo, kaip taip ir yra), nes susijęs su nacionalinių sporto federacijų įstatų nagrinėjimu.

72.

Siekdamas patvirtinti nacionalinių sporto federacijų įstatus CONI ( 55 ) turi įvertinti, ar jie atitinka teisės aktus, paties CONI įstatus ir jo nustatytus pagrindinius principus ( 56 ). Jis gali atsisakyti juos patvirtinti; tokiu atveju pateiktus įstatus CONI persiunčia atitinkamai nacionalinei sporto federacijai ir nurodo kriterijus, kurių ši turi laikytis, siekdama padaryti atitinkamus pakeitimus ( 57 ). Vykdyti šiuos nurodymus yra privaloma ( 58 ).

73.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad „[nacionalinių sporto federacijų] pripažinimas siekiant sporto tikslų gali būti prilyginamas viešosios teisės reglamentuojamo subjekto įsteigimui, numatytam taikant teleologinį reikalavimą“ ( 59 ); tai atitinka šio teismo teiginius, kad nacionalinėms sporto federacijoms pavestos viešosios užduotys yra jų „įsteigimo priežastis“ ( 60 ).

74.

Jeigu nacionalinėms sporto federacijoms pavestos viešosios užduotys pateisina tai, kad pripažįstant federacijas CONI vaidmuo yra lemiamas, šis vaidmuo jau rodo, kad tas viešosios teisės reglamentuojamas subjektas turi įtakos pirmajame minėtų federacijų egzistavimo etape.

b)

Įgaliojimai, susiję su nacionalinių sporto federacijų veikla

75.

Nacionalinės sporto federacijos turi vykdyti CONI sprendimus ir nurodymus atitinkančią sporto veiklą ( 61 ). Nors pripažįstama, kad šioms federacijoms suteikiamas techninis, organizacinis ir valdymo savarankiškumas, jos juo naudojasi prižiūrimos CONI ( 62 ). Vykdydamos viešojo pobūdžio veiklą nacionalinės sporto federacijos turi laikytis CONI nurodymų ir kontrolės reikalavimų ( 63 ).

76.

Kai kurios bylos šalys teigia, kad šiose teisės normose nustatyti ne kontrolės, o tarpusavio bendradarbiavimo mechanizmai. Jos priduria, kad dėl bendro ir abstraktaus pobūdžio nurodymai taikomi kaip „švelnioji teisė“ (soft law) ir nėra tinkami siekiant nustatyti nacionalinių sporto federacijų valdymo politiką ar strategiją ( 64 ).

77.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui ir vėl tenka pareiga įvertinti, kokio masto yra su nacionalinėmis sporto federacijomis susiję CONI įgaliojimai. Šiuo klausimu, be kita ko, reikės nustatyti, ar CONI pateikia privalomų nurodymų šioms federacijoms ir ar gali būti reikalaujama, kad jos jų laikytųsi.

78.

Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) yra linkusi pripažinti, kad CONI vykdo griežtą visos (ne tik viešosios) nacionalinių sporto federacijų veiklos kontrolę. Ji teigia, kad nacionalinės sporto federacijos, „regis, negali savo nuožiūra įgyvendinti kolektyvinio subjekto siekiamo tikslo“, nes „iš tiesų yra institucijos, kurių ne tik esminius struktūrinius aspektus, bet ir pagrindines veiklos sritis bei veiklos vykdymo taisykles nustato kitas subjektas (įstatymu ar valdžios institucijos teisės aktais) <…>, todėl minėtos federacijos netenka pagal privatinės teisės normas suteikiamai autonomijai būdingos veikimo ir organizavimo laisvės arba ši laisvė apribojama“ ( 65 ).

79.

Jeigu taip yra, valdžios institucijų (konkrečiai kalbant, CONI) intervenciniai veiksmai, susiję su nacionalinėmis sporto federacijomis, neapsiriboja įstatymų ar kitų teisės aktų, kurių turi laikytis šios federacijos, priėmimu ( 66 ), nes CONI, duodamas nurodymus ar priimdamas kitos rūšies teisės aktus, gali nustatyti pagrindines nacionalinių sporto federacijų veiklos gaires. Šiuo klausimu Komisija pažymi, kad CONI, pavyzdžiui, gali daryti įtaką FIGC sprendimams dėl konkurso laimėtojų, su kuriais sudaromos viešojo pirkimo sutartys, pasirinkimo ( 67 ).

80.

Atsižvelgdama į CONI įgaliojimus ji nurodo, kad CONI nacionalinių sporto federacijų priežiūrą gali vykdyti, kai: a) yra didelių jų valdymo trūkumų arba jos padarė sunkių sporto teisės pažeidimų; b) konstatuota, kad valdymo organai negali vykdyti veiklos; c) neužtikrinama reguliari sporto varžybų pradžia ar eiga. Šiais atvejais CONI gali paskirti inspektorių ( 68 ).

81.

Šie įgaliojimai atitinka bendrą įgaliojimą, pagal kurį CONI užtikrina, kad nacionalinės sporto federacijos veiktų tinkamai, ir net gali panaikinti jų pripažinimą ( 69 ).

82.

Minėtoje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje įrodyta laikoma tokia valdžios institucijų kontrolė, kurią vykdydamos jos gali nurodyti likviduoti subjektą, paskirti likvidatorių arba sustabdyti administratorių įgaliojimus, jei padaryta sunkių pažeidimų ( 70 ).

83.

Kaip pažymi Komisija ( 71 ), tik vykdant nuolatinę ir sisteminę nacionalinių sporto federacijų veiklos kontrolę sunkius pažeidimus galima atskirti nuo lengvesnių: CONI turi diskreciją nuspręsti, ar pirmuoju atveju turi imtis veiksmų ir vykdyti nacionalinės sporto federacijos priežiūrą.

84.

Ta pati nuolatinės priežiūros pareiga atitinka taip pat CONI pavestą užduotį imtis veiksmų vietoj nacionalinių sporto federacijų, kai šių federacijų vykdoma sporto bendrovių kontrolė yra netinkama, siekiant užtikrinti reguliarią čempionatų eigą ( 72 ).

85.

Šios rūšies priemonė, kai veiksmų imamasi vietoj federacijos, turi poveikį esminei federacijos veiklai, nes būtent FIGC tenka pareiga organizuoti futbolo varžybas. Kaip pažymi Komisija ( 73 ), siekiant patikrinti, kad kontrolė yra netinkama, CONI turi būti suteiktos galimybės nuolat stebėti, ar nacionalinės sporto federacijos laikosi reikalavimų, sporto bendrovėms nustatytų siekiant reguliariai organizuoti čempionatus. Šie reikalavimai turi atitikti CONI nustatytus kontrolės kriterijus ir sąlygas.

86.

Remdamasis tokiais vertinimo kriterijais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galės padaryti išvadas dėl to, kokio masto yra CONI vykdoma nacionalinių sporto federacijų priežiūra.

87.

Šiomis aplinkybėmis reikės įvertinti, ar CONI atliekama bendra nacionalinių sporto federacijų veiklos priežiūra apima CONI viešųjų pirkimų politikos formavimo taisykles arba bent apsaugos priemones, kurias jis turi nustatyti tam, kad nacionalinių sporto federacijų organizacinis savarankiškumas šioje srityje atitiktų Direktyvoje 2014/24 numatytas viešinimo, skaidrumo, nediskriminavimo ir konkurencijos paisymo taisykles. Šiuo klausimu CONI gali turėti įtakos nacionalinių sporto federacijų sutarčių sudarymo politikai.

88.

Be to, negalima atmesti galimybės, kad CONI tikrinami pažeidimai gali būti padaryti taikant nacionalinių sporto federacijų sutarčių sudarymo sistemą, nesusijusią su viešinimo ir skaidrumo teisės normomis, ir dėl to didėtų korupcijos rizika ( 74 ). Atrodo, kad šių pažeidimų prevencija (ir ne tik reakcija į juos) yra CONI priežiūros įgaliojimų dalis.

c)

Įgaliojimai, susiję su nacionalinių sporto federacijų biudžetu ir sąskaitomis

89.

CONI taip pat yra įgaliotas tvirtinti nacionalinių sporto federacijų biudžetą ( 75 ). Kitaip nei tuo atveju, kai tvirtinami nacionalinių sporto federacijų įstatai (šiems įstatams CONI taisyklės taikomos jau išnagrinėtomis sąlygomis), federacijų neatitikimai, susiję su pateiktais biudžetais, neturi tokio pat poveikio ( 76 ).

90.

Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) ir vėl turės įvertinti, ar CONI vykdo tam tikrą nacionalinių sporto federacijų kontrolę taip pat ir tada, kai nepatvirtina nacionalinių sporto federacijų biudžeto ir jo negalima pakeisti ( 77 ) (Komisija teigia, kad taip yra ( 78 )). Kadangi tvirtinant biudžetus remiamasi CONI nustatytais kriterijais ir sąlygomis ( 79 ), jis gali atlikti svarbų vaidmenį juos rengiant.

91.

Galiausiai vertinant CONI turimas priemones nacionalinių sporto federacijų ekonominei veiklai kontroliuoti nereikia pamiršti, kad CONI gali skirti tose federacijose veikiančius auditorius ( 80 ).

92.

Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad „auditoriai nelaikomi „pareigūnais“, todėl negali nustatyti [subjekto] „bendrosios veiklos politikos ir programos“ ( 81 ). Vis dėlto jie gali būti laikomi papildoma priemone nuolatinei nacionalinių sporto federacijų finansinės veiklos priežiūrai vykdyti.

93.

Pagal FIGC įstatus CONI paskirtų auditorių vaidmuo yra svarbesnis, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Šie auditoriai sudaro FIGC auditorių kolegijos daugumą (du iš trijų) ( 82 ) ir turi teisę dalyvauti visuose federacijos organų posėdžiuose.

94.

Atsižvelgiant į tai, kokio masto yra CONI įgaliojimai, nuolatinis CONI auditorių dalyvavimas FIGC sprendimus priimančių organų veikloje ( 83 ) galėtų atitikti Sprendime Adolf Truley nurodytas sąlygas dėl valdžios institucijų vykdomos subjektų finansinės priežiūros ( 84 ).

d)

Įgaliojimai, susiję su nacionalinių sporto federacijų pripažinimo panaikinimu

95.

Jeigu nacionalinė sporto federacija nevykdo įsipareigojimų, kurių privalo laikytis suteikus jai pripažinimą, CONI šį pripažinimą gali panaikinti ( 85 ). Tai yra griežčiausia priemonė (kartu su intervenciniais veiksmais ar priežiūros vykdymu), kuri Italijos teisės aktuose nustatyta siekiant suteikti CONI veiksmingus priežiūros įgaliojimus.

96.

Tai, kad pripažinimas panaikinamas tik tais atvejais, kai padaryta itin sunkių pažeidimų, neturi jokios įtakos pripažinimui, kad panaikinimas yra CONI vykdomos nacionalinių sporto federacijų priežiūros mechanizmas. Įgaliojimas panaikinti pripažinimą gali būti prilyginamas įgaliojimams, kuriuos Teisingumo Teismas nagrinėjo Sprendime Komisija / Prancūzija ( 86 ); pagal šiuos įgaliojimus valdžios institucija turėjo teisę nurodyti likviduoti subjektą, paskirti likvidatorių ir laikinąjį administratorių.

97.

Teisingumo Teismas teigia, kad „vis dėlto naudojimasis šiose nuostatose kompetentingai [institucijai] suteiktais įgaliojimais, [net jeigu jais naudojamasi] iš tiesų išimtiniais atvejais, reiškia, kad vykdoma nuolatinė kontrolė ir vien atliekant šią kontrolę galima nustatyti valdymo organų padarytus didelius pažeidimus ar neveikimą“ ( 87 ).

98.

Galiausiai FIGC likvidavimo atveju, nei jeigu ji likviduojama savo noru, CONI saugomas jos turtas nėra padalijamas ( 88 ). Manau, kas ši aplinkybė patvirtina, jog viešasis CONI prižiūrimos FIGC veiklos pobūdis yra būdingas visai FIGC teisinei sistemai ( 89 ).

2.

Ar CONI kontroliuoja nacionalines sporto federacijas, ar šios federacijos kontroliuoja CONI?

99.

Ypatingą dėmesį verta atkreipti į tai, kad subjektai, teigiantys, jog nacionalinės sporto federacijos yra visiškai nepriklausomos nuo CONI, pažymi, kad iš tiesų būtent šios federacijos kontroliuoja patį CONI, nes jos dalyvauja aukščiausių CONI organų veikloje ( 90 ).

100.

Teisingumo Teismas tą patį argumentą jau nagrinėjo Sprendime FIG ir FISE; jame pabrėžė, kad minėta „aplinkybė <…> yra svarbi tik tuo atveju, jei galima nustatyti, kad kiekviena federacija atskirai gali daryti reikšmingą įtaką CONI vykdomai viešojo sektoriaus kontrolei jos atžvilgiu ir neutralizuoti šią kontrolę“ ( 91 ).

101.

Nors ir atsižvelgdama į kitą aspektą, Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) taip pat atmeta panašų požiūrį. Ji mano (ir aš jai pritariu), kad:

102.

Siekiant nustatyti, kas ką kontroliuoja, galima remtis tik teisės aktuose įtvirtintu CONI ir nacionalinių sporto federacijų ryšių reglamentavimu. Jeigu, nepaisant pagal sistemą CONI suteikiamo įgaliojimo prižiūrėti nacionalines sporto federacijas, CONI ir šių federacijų ryšiai de facto pasikeistų dėl to, kad nacionalinėms sporto federacijoms priklausantys CONI nariai vykdo veiklą, „nesusijusią su naryste federacijoje“, nepaisant to, kad jie įgyvendina viešąsias užduotis, susidarytų anomalija ( 93 ), kurią reikėtų ištaisyti.

103.

Taigi nagrinėdamas, ar FIGC yra viešosios teisės reglamentuojamas subjektas, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2014/24, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės atsižvelgti į tai, kaip teisės aktuose suprantami CONI ir nacionalinių sporto federacijų ryšiai, ir nevertinti veiklos trūkumų, kurių praktiškai gali kilti.

V.

Išvada

104.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui pateikti Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija) tokį atsakymą:

–

šis komitetas sporto tikslais suteikia nacionalinėms sporto federacijoms pripažinimą, prieš tai patvirtinęs jų įstatus, ir, jei reikia, gali jį panaikinti,

–

jis turi teisę pateikti nurodymų ir priimti sprendimus dėl nacionalinių sporto federacijų viešojo pobūdžio veiklos,

–

jis gali įpareigoti nacionalines sporto federacijas vykdyti Nacionalinio olimpinio komiteto bendrąsias nuostatas, nurodymus ir sprendimus, o jeigu yra didelių valdymo trūkumų arba sunkių sporto taisyklių pažeidimų, gali imtis intervencinių veiksmų dėl minėtų federacijų,

–

jis nuolat prižiūri nacionalinių sporto federacijų veiklą,

–

jis tvirtina nacionalinių sporto federacijų biudžetą, veiklos programą ir metinį balansą ir gali skirti tų federacijų organuose jam atstovaujančius auditorius (prireikus turinčius lemiamą daugumą auditorių kolegijoje).