1.

Šioje byloje Landgericht Ravensburg (Ravensburgo apygardos teismas, Vokietija) pateikė Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl Direktyvos 2008/48/EB ( 2 ) išaiškinimo nagrinėjant dviejų vartotojų ginčus su automobilių kredito bendrovėmis dėl pasinaudojimo teise atsisakyti kredito sutarties, susietos su transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi.

2.

Ši byla suteikia Teisingumo Teismui galimybę išplėtoti savo jurisprudenciją dėl vartotojo pasinaudojimo teise atsisakyti susietosios kredito sutarties pasekmių. Konkrečiau kalbant, atsakant į antrąjį ir trečiąjį prejudicinius klausimus, kurie bus nagrinėjami šioje išvadoje, reikia nustatyti, pirma, ar Direktyvos 2008/48 14 straipsnio 3 dalies b punkto pirmo sakinio nuostata yra visiškai suderintos susietosios kredito sutartys, ir, antra, ar su Sąjungos teise suderinama tai, kad kredito gavėjas, atsisakęs susietosios kredito sutarties, turi sumokėti sutartyje numatytas kredito palūkanas už laikotarpį nuo paskolos išmokėjimo finansuotos transporto priemonės pardavėjui momento iki transporto priemonės grąžinimo kreditoriui (arba pardavėjui) momento.

3.

Direktyvos 2008/48 7–10, 31, 34 ir 35 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<…>

<…>

<…>“

4.

Šios direktyvos 1 straipsnyje „Dalykas“ nustatyta:

„Šios direktyvos tikslas – suderinti tam tikrus valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kredito sutartimis, aspektus.“

5.

Minėtos direktyvos 3 straipsnyje „Sąvokų apibrėžtys“ nustatyta:

„Šioje direktyvoje taikomos tokios sąvokų apibrėžtys:

<…>

6.

Tos pačios direktyvos 10 straipsnio „Informacija, kuri turi būti pateikta kredito sutartyse“ 2 dalyje, be kita ko, nustatyta:

„Kredito sutartyje aiškiai ir glaustai nurodoma:

<…>

<…>“

7.

Direktyvos 2008/48 14 straipsnyje „Teisė atsisakyti sutarties“ nustatyta:

„1.   Vartotojas, nenurodydamas priežasties, gali atsisakyti kredito sutarties per keturiolika kalendorinių dienų.

Toks sutarties atsisakymo laikotarpis prasideda:

<…>

3.   Jei vartotojas pasinaudoja teise atsisakyti kredito sutarties, jis:

<…>“

8.

Šios direktyvos 15 straipsnio „Susietojo kredito sutartys“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Kai vartotojas pagal Bendrijos teisę pasinaudoja teise atsisakyti prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sutarties, jis daugiau nebėra saistomas susietojo kredito sutarties.

2.   Kai netiekiamos prekės ar neteikiamos paslaugos, kurioms taikoma susietojo kredito sutartis, arba jos tiekiamos ar teikiamos tik iš dalies, arba jos neatitinka prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sutarties, vartotojas turi teisę pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis prieš kreditorių, jei vartotojas negavo iš tiekėjo to, ką jis turėjo teisę gauti pagal teisės aktus arba pagal sutartį dėl prekių tiekimo ar paslaugų teikimo. Valstybės narės nustato, kokiu mastu ir kokiomis sąlygomis gali būti naudojamasi tomis teisių gynimo priemonėmis.“

9.

Minėtos direktyvos 22 straipsnio „Suderinimas ir šios direktyvos privalomas pobūdis“ 1 dalyje nustatyta:

„Kadangi šioje direktyvoje pateikiamos suderintos nuostatos, valstybės narės negali toliau taikyti arba priimti savo nacionalinės teisės aktų nuostatų, besiskiriančių nuo nustatytų šioje direktyvoje.“

10.

Tos pačios direktyvos 23 straipsnyje „Sankcijos“ numatyta:

„Valstybės narės nustato taisykles dėl sankcijų, taikomų už pagal šią direktyvą priimtų nacionalinių nuostatų pažeidimus, ir imasi visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad jos būtų įgyvendinamos. Numatytos sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.“

11.

Bürgerliches Gesetzbuch (Civilinis kodeksas; toliau – BGB) redakcijos, galiojusios klostantis pagrindinės bylos aplinkybėms, 357a straipsnio „Finansinių paslaugų teikimo sutarčių atsisakymo teisinės pasekmės“ 1 dalyje numatyta:

„1.   Gautos išmokos turi būti grąžintos ne vėliau kaip per 30 dienų.

<…>

3.   Jeigu kredito gavėjas atsisako vartojimo kredito sutarties, jis privalo sumokėti sutartas palūkanas už laikotarpį nuo paskolos išmokėjimo iki jos grąžinimo. <…>“

12.

BGB redakcijos, galiojusios klostantis pagrindinės bylos aplinkybėms, 358 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Jei vartotojas pagrįstai atsisakė pareiškimo apie ketinimą sudaryti su verslininku prekių tiekimo arba kitų paslaugų teikimo sutartį, jis taip pat nebesaistomas pareiškimo apie ketinimą sudaryti su šia sutartimi susijusią kredito sutartį.

2.   Jeigu vartotojas pagal 495 straipsnio 1 dalį arba 514 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį pagrįstai atsisakė pareiškimo apie ketinimą sudaryti vartojimo kredito sutartį, jis taip pat nebėra saistomas pareiškimo apie ketinimą sudaryti su šia vartojimo kredito sutartimi susietą prekių tiekimo arba kitų paslaugų teikimo sutartį.

3.   Prekių tiekimo arba kitų paslaugų teikimo sutartis susiejama su kredito sutartimi pagal 1 ir 2 dalis, jeigu kreditas yra skirtas kitai sutarčiai visiškai arba iš dalies finansuoti ir jeigu šios dvi sutartys sudaro vieną komercinį sandorį. Turi būti laikoma, kad yra vienas komercinis sandoris, be kita ko, kai pats verslininkas finansuoja vartotojo priešpriešinės prievolės įvykdymą arba, jeigu jį finansuoja trečioji šalis, kai kreditorius, rengdamas arba sudarydamas kredito sutartį, naudojasi verslininko paslaugomis.

4.   Su susietąja sutartimi susijęs grąžinimas į pradinę padėtį mutatis mutandis reglamentuojamas pagal <…> [357 straipsnį]. <…> Santykiuose su vartotoju kreditorius prisiima iš susietosios sutarties kylančias verslininko teises ir pareigas, susijusias su sutarties atsisakymo arba grąžinimo teisinėmis pasekmėmis, jei tuo momentu, kai sutartis įsigalioja, paskolos suma jau buvo išmokėta verslininkui.“

13.

2019 m. kovo 1 d. ir 2017 m. lapkričio 30 d. KI ir FA sudarė atitinkamai su Mercedes-Benz Bank AG ir Volkswagen Bank GmbH kredito sutartis privačioms reikmėms skirtai motorinei transporto priemonei įsigyti. Šių sutarčių grynosios sumos atitinkamai buvo 29500 EUR ir 35300 EUR ir buvo išmokėtos tiesiogiai transporto priemonių pardavėjams.

14.

Sudarydami kredito sutartis Mercedes-Benz Bank ir Volkswagen Bank naudojosi transporto priemonių pardavėjo, kaip tarpininko, paslaugomis.

15.

Nė vienoje iš šių kredito sutarčių nebuvo nurodyta procentiniu dydžiu išreikšta sutarties sudarymo momentu taikyta palūkanų už pavėluotus mokėjimus norma.

16.

KI ir FA pagal abi sutartis kas mėnesį mokėjo mėnesines kredito įmokas ir, įskaitant avansus, iš viso sumokėjo atitinkamai 8924,48 EUR ir 24800 EUR.

17.

2019 m. spalio 31 d. ir 2020 m. liepos 20 d. raštais KI ir FA atsisakė pareiškimų apie ketinimą sudaryti kredito sutartį.

18.

KI ir FA mano, jog sutarties atsisakymas yra veiksmingas, nes dėl to, kad sutartyje buvo netinkamai pateikta privaloma informacija, neprasidėjo sutarties atsisakymo terminas.

19.

Jie abu savo ruožtu kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą su ieškiniais atitinkamai prieš Mercedes-Benz Bank ir Volkswagen Bank.

20.

KI iš esmės prašo grąžinti iki sutarties atsisakymo jau sumokėtas kredito įmokas ir pardavėjui sumokėtą avansą, t. y. iš viso 8924,48 EUR. Jis taip pat prašo pripažinti, kad atsisakęs sutarties nebeprivalo mokėti palūkanų už paskolą arba pagrindinės jos sumos.

21.

FA savo ruožtu iš esmės prašo grąžinti iki sutarties atsisakymo jau sumokėtas kredito mėnesines įmokas ir pardavėjui sumokėtą visą avansą, t. y. 24800 EUR. Be to, jis prašo pripažinti, kad nuo sutarties atsisakymo dienos neprivalo mokėti palūkanų už pagrindinę paskolos sumą arba su sutartimi susijusių kredito mėnesinių įmokų.

22.

Mercedes-Benz Bank ir Volkswagen Bank prašo netenkinti ieškinių. Jos iš esmės remiasi ieškinių nepriimtinumu ir argumentais, susijusiais su prarasta teise atsisakyti sutarties. Mercedes-Benz Bank taip pat pabrėžia, kad buvo neteisėtai pasinaudota teise atsisakyti sutarties, ir pateiktu priešieškiniu subsidiariai prašo įpareigoti KI atlyginti jai vertės sumažėjimą iki transporto priemonės perdavimo ir sumokėti kompensaciją už naudojimą, kuri sudarytų 3,92 % dar nesumokėto kredito likučio per metus už laikotarpį nuo kredito išmokėjimo pardavėjui iki transporto priemonės grąžinimo.

23.

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

24.

2023 m. balandžio 18 d. sprendimu šios bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas, kol bus priimtas sprendimas sujungtose bylose C-38/21, C-47/21 ir C-232/21.

25.

2023 m. gruodžio 21 d. raštu Teisingumo Teismo kancleris persiuntė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui tose bylose priimtą sprendimą ( 3 ) ir paprašė nurodyti, ar atsižvelgdamas į šį sprendimą jis norėtų palikti savo prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

26.

2024 m. balandžio 10 d. per e-Curia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsakydamas į Teisingumo Teismo pateiktą klausimą, informavo, kad neatsiima prašymo priimti prejudicinį sprendimą, ir nurodė, kad būtina įtraukti šiuos naujus klausimus:

27.

Teisingumo Teismo prašymu šioje išvadoje bus analizuojami tik antrasis ir trečiasis klausimai.

28.

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2008/48 14 straipsnio 3 dalies b punkto pirmas sakinys turi būti aiškinamas taip, kad juo yra visiškai suderintos su transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimis susietos vartojimo kredito sutartys.

29.

Kitaip tariant, Teisingumo Teismo prašoma nustatyti, ar Direktyvos 2008/48 14 straipsnio 3 dalies b punkto pirmu sakiniu buvo visiškai suderinta kredito gavėjo pareiga mokėti palūkanas už pagrindinę paskolos sumą, taip pat tada, kai suteiktas kreditas yra susietas su prekių pirkimo arba paslaugų teikimo sutartimi.

30.

Pirma, pažymėtina, kad Direktyvoje 2008/48 ( 4 ), priimtoje siekiant skatinti veiksmingą vidaus rinką ir aukštą vartotojų apsaugos lygį kreditų srityje, numatyta visiškai suderinti visas į jos taikymo sritį patenkančias kredito sutartis.

31.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pripažino, kad iš šios direktyvos 22 straipsnio 1 dalies, siejamos su 9 ir 10 konstatuojamosiomis dalimis, matyti, jog, kiek tai susiję su į jos taikymo sritį patenkančiomis kredito sutartimis, ši direktyva yra privalomojo pobūdžio ir ja siekiama užtikrinti vienodą joje įtvirtintų taisyklių taikymą visose valstybėse narėse. Kadangi joje nustatytos konkrečios pareigos, valstybės narės negali toliau taikyti arba priimti savo nacionalinės teisės aktų nuostatų, kurios skiriasi nuo nustatytų šioje direktyvoje ( 5 ). Toks suderinimas grindžiamas siekiu užtikrinti bet kuriam Sąjungos vartotojui galimybę gauti kreditą pasinaudojant tokiu pačiu apsaugos lygiu, taip pat siekiant palengvinti ir finansinių paslaugų teikimą tarp valstybių. Kai tokių suderintų nuostatų nėra, valstybėms narėms turėtų būti leidžiama toliau taikyti arba priimti nacionalinės teisės aktus ( 6 ).

32.

Antra, Direktyvos 2008/48 3 straipsnio n punkte „susietojo kredito sutartis“ apibrėžiama kaip kredito sutartis, kuri skirta išimtinai konkrečių prekių tiekimo ar konkrečių paslaugų teikimo sutarčiai finansuoti ir kuri su atitinkama tiekimo sutartimi sudaro vieną komercinį sandorį. Praktiškai privačioms reikmėms skirtai motorinei transporto priemonei įsigyti skirti kreditai visiškai atitinka šioje direktyvoje pateiktą apibrėžtį, jei nėra direktyvos taikymo srities išimčių ( 7 ). Kredito gavimas ir turto pirkimas kaip vienas komercinis sandoris dažnai pasireiškia tuo, kad abi sutartys sudaromos vienu metu arba yra glaudžiai ekonomiškai susijusios. Taigi, mano nuomone, Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo apibrėžti šios kategorijos kreditus taip, kad vartotojas, susaistytas dviejų tarpusavyje susijusių sutarčių, vis dėlto galėtų naudotis veiksminga apsauga, atsižvelgiant į specifinę riziką, kylančią dėl kredito ir prekės įsigijimo dvigubos sąsajos.

33.

Trečia, siekiant praktiškai įgyvendinti šią apsaugą, Direktyvos 2008/48 14 straipsnyje yra įtvirtinta teisė atsisakyti sutarties, leidžianti vartotojui nenurodant priežasties per nustatytą laikotarpį atsisakyti sutarties. Pasinaudojus šia teise, kuria siekiama tiek sušvelninti galimą impulsyvų sprendimo prisiimti skolą pobūdį, tiek užtikrinti, kad būtų pateikta pakankamai informacijos, kyla gretutinių pareigų. Taigi šios direktyvos 14 straipsnio 3 dalies b punkto pirmame sakinyje reikalaujama, kad vartotojas, kuris atsisako sutarties, grąžintų pagrindinę paskolos sumą ir palūkanas, susikaupusias nuo dienos, kurią buvo išmokėtas kreditas, iki dienos, kurią sumokama pagrindinė paskolos suma.

34.

Vis dėlto šioje nuostatoje nenurodomas finansuojamų prekių likimas ar galima susietosios kredito sutarties ir transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties sąveika. Mano nuomone, Direktyva 2008/48 siekiama užtikrinti, kad būtų galima veiksmingai naudotis teise atsisakyti sutarties, kartu paliekant valstybėms narėms diskreciją įgyvendinti šį sutarties atsisakymą esant ypatingai susietojo kredito situacijai, o tai reiškia, kad šia direktyva nesiekiama visiškai suderinti visų galimų teisinių pasekmių.

35.

Minėtos direktyvos 35 konstatuojamoji dalis atitinka tokį požiūrį, nes joje nurodyta, kad direktyva neturėtų turėti įtakos valstybių narių nuostatoms, reglamentuojančioms su kreditu finansuojamo turto grąžinimu susijusius ar kitus klausimus ( 8 ). Tos pačios direktyvos 9 konstatuojamojoje dalyje taip pat numatyta, kad, nesant suderintų nuostatų, valstybės narėms turėtų būti leidžiama toliau taikyti arba priimti nacionalinės teisės aktus, visų pirma dėl prekių pardavimo ar paslaugų teikimo sutarties nutraukimo, kai vartotojas pasinaudoja teise atsisakyti kredito sutarties.

36.

Nesant specialių Sąjungos teisės normų atitinkamoje srityje, Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyvoje 2008/48 numatyta vartotojų apsaugos įgyvendinimo tvarka, vadovaujantis valstybių narių procesinės autonomijos principu, turi būti nustatyta jų vidaus teisės sistemoje. Vis dėlto ši tvarka turi būti ne mažiau palanki nei panašias vidaus situacijas reglamentuojančios taisyklės (lygiavertiškumo principas) ir ji neturi būti tokia, kad dėl jos būtų praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga įgyvendinti Sąjungos teisės suteiktas teises (veiksmingumo principas) ( 9 ).

37.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad Direktyvos 2008/48 15 straipsnio 1 dalis yra vienintelė nuostata, konkrečiai susijusi su atveju, kai vartotojas pasinaudoja šia teise atsisakyti prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sutarties, tačiau joje nekalbama apie priešingą atvejį, kai pirma įgyvendinama teisė atsisakyti kredito sutarties ( 10 ).

38.

Galiausiai manau, kad nors Direktyvos 2008/48 14 straipsnio 3 dalies b punkto pirmu sakiniu visiškai suderinamos kredito sutartys, joje išsamiai nereglamentuojamos sutarties atsisakymo pasekmės, kai kreditas yra susietas su transporto priemonės pirkimu. Taigi valstybėms narėms leidžiama nustatyti naudojimosi teise atsisakyti susietojo kredito sutarčių tvarką, laikantis veiksmingumo ir lygiavertiškumo principų.

39.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui atsakyti, kad Direktyvos 2008/48 14 straipsnio 3 dalies b punkto pirmu sakiniu nėra visiškai suderintos su transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi susietos vartojimo kredito sutartys.

40.

Savo trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar su Sąjungos teise, visų pirma Direktyvos 2008/48 14 straipsnio 1 dalimi, suderinama tai, kad kredito gavėjas, atsisakęs vartojimo kredito sutarties, susietos su transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi, turi sumokėti sutartyje numatytas kredito palūkanas už laikotarpį nuo paskolos išmokėjimo finansuotos transporto priemonės pardavėjui momento iki transporto priemonės grąžinimo kreditoriui (arba pardavėjui) momento.

41.

Primenu, kad Direktyvos 2008/48 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta vartotojo teisė nenurodant priežasties atsisakyti sutarties, kuria jis gali pasinaudoti per keturiolika kalendorinių dienų.

42.

Direktyvos 2008/48 14 straipsniu siekiamas tikslas yra, pirma, leisti vartotojui pasirinkti sutartį, kuri labiausiai atitinka jo poreikius, ir atsisakyti sutarties, kuri, kaip paaiškėja po jos sudarymo per apsisprendimo laikotarpį, skirtą pasinaudoti teise atsisakyti sutarties, neatitinka šio vartotojo poreikių. Antra, šios direktyvos 14 straipsnio 1 dalies antros pastraipos b punkto tikslas yra užtikrinti, kad vartotojas gautų visą informaciją, reikalingą savo sutartinių įsipareigojimų apimčiai įvertinti, ir nubausti kreditorių, kuris jam neperduoda minėtos direktyvos 10 straipsnyje numatytos informacijos ( 11 ). Manau, kad pagrindinis šios priemonės tikslas – suteikti vartotojui pakankamai laiko apsvarstyti, ar kreditas tikrai atitinka jo poreikius ir galimybes, kad jis galėtų apsisaugoti nuo netinkamų įsipareigojimų.

43.

Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo antrojo klausimo analizės ( 12 ) matyti, kad Direktyvos 2008/48 14 straipsnio 3 dalies b punkto pirmu sakiniu nėra visiškai suderintos pasinaudojimo teise atsisakyti sutarties, kai kreditas yra susijęs su prekių tiekimo sutartimi, kaip antai transporto priemonės pirkimas, pasekmės.

44.

Pagal šios direktyvos 14 straipsnio 3 dalies b punktą vartotojas, atsisakęs „klasikinio kredito“, turi sumokėti kreditoriui ne tik pagrindinę paskolos sumą, bet ir sutarto dydžio palūkanas už šią sumą, apskaičiuotas nuo dienos, kurią buvo išmokėtas kreditas, iki dienos, kurią sumokama visa pagrindinė paskolos suma. Pagal analogiją manau, kad tuo atveju, kai kreditas skirtas prekės pirkimui finansuoti, ir vartotojas atsisako sutarties, yra logiška numatyti jam pareigą sumokėti palūkanas už laikotarpį nuo faktinio lėšų gavimo iki turto arba kredito grąžinimo.

45.

Manau, kad tokį reikalavimą nesunku pagrįsti – sutelkdamas finansinius išteklius kreditorius prisiima pinigų nuvertėjimo riziką ir netenka galimybės iš karto naudotis šiomis lėšomis. Šiuo požiūriu palūkanos yra įprastas atlygis už suteiktą pagrindinę paskolos sumą. Sistemingai jas atimant iš kreditoriaus, tai reikštų, kad kredito gavėjas galėtų naudotis „nemokamu kreditu“ ir taip gautų nepagrįstos naudos už tai nieko nemokėdamas ( 13 ). Manau, kad tokia situacija pažeidžia sutartinę pusiausvyrą ir yra panaši į nepagrįstą praturtėjimą, kaip tai suprantama pagal bendruosius civilinės teisės principus.

46.

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal nepagrįsto praturtėjimo draudimo principą, pripažintą Teisingumo Teismo jurisprudencijoje ir įtvirtintą daugelyje nacionalinės teisės sistemų, reikalaujama, kad nė viena šalis nepagrįstai nepraturtėtų kitos šalies sąskaita. Taigi, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad pagal bendruosius valstybių narių teisės sistemų principus asmuo, patyręs nuostolių, kurie praturtina kitą asmenį nesant tokio praturtėjimo teisinio pagrindo, paprastai turi teisę išieškoti šių nuostolių dydžio atlyginimą iš praturtėjusio asmens.

47.

Iš tiesų, kalbant apie nepagrįstą Sąjungos praturtėjimą, nors SESV nėra aiškiai numatytos tokio pobūdžio teisių gynimo priemonės, SESV 268 straipsnio ir SESV 340 straipsnio antros pastraipos aiškinimas, pagal kurį tokia galimybė atmetama, lemtų veiksmingos teisminės gynybos principui prieštaraujantį rezultatą. Pagal šiuos straipsnius pareikštame ieškinyje dėl nepagrįsto Sąjungos praturtėjimo turi būti įrodytas atsakovės praturtėjimas be galiojančio teisinio pagrindo ( 14 ) ir tai, kad dėl šio praturtėjimo ieškovas patyrė nuostolių ( 15 ).

48.

Perkeliant šį principą ( 16 ) į pagrindinės bylos aplinkybes ( 17 ), galima būtų teigti, kad, leidus kredito gavėjui nemokamai naudotis paskolintomis lėšomis laikotarpiu iki turto grąžinimo, jam faktiškai būtų „be priežasties, pagrindo ar bent jau pateisinimo“ suteikta ekonominė nauda ( 18 ). Iš tiesų per šį laikotarpį kreditorius neatšaukiamai sutelkė finansinių išteklių kredito gavėjo naudai ir negalėjo šiomis lėšomis disponuoti arba skirti jų kitiems potencialiai pelningiems sandoriams, prisiimdamas su lėšų suteikimu susijusią riziką (visų pirma pinigų nuvertėjimą ir alternatyviąsias negalėjimo naudotis lėšomis sąnaudas).

49.

Taigi manau, kad kredito gavėjo pareiga sumokėti už faktinį lėšų suteikimo laikotarpį apskaičiuotas palūkanas yra būtinas korekcinis mechanizmas. Jis suteikia galimybę atkurti sutartinę pusiausvyrą, neleisdamas vienai šaliai, pasinaudojus teise atsisakyti sutarties, gauti nepagrįstos naudos kitos šalies sąskaita, ir taip užtikrina teisingą išlaidų ir naudos, atsirandančių vykdant kredito sutartį, nors ir iš dalies ir laikinai, paskirstymą.

50.

Šios pareigos pagrindimas, t. y. palūkanų sumokėjimas atsisakius kredito sutarties, susietos su transporto priemonės pirkimu, man atrodo, atitinka logiką šios srities Teisingumo Teismo jurisprudencijos, kurioje bendrai pabrėžiama, kad Direktyva 2008/48 siekiamas tikslas yra vartojimo kreditų srityje numatyti visišką ir privalomą suderinimą keliose pagrindinėse srityse, laikomą būtinu siekiant visiems Europos Sąjungos vartotojams užtikrinti aukštą ir vienodą jų interesų apsaugos lygį ir palengvinti tinkamai veikiančios vartojimo kreditų vidaus rinkos raidą ( 19 ).

51.

Siekį išlaikyti sutartinę pusiausvyrą suderinant veiksmingą vartotojų interesų apsaugą su gerai veikiančios vartojimo kreditų vidaus rinkos raida, kartu laikantis proporcingumo principo, galima bendrai įžvelgti su teise atsisakyti sutarties susijusioje jurisprudencijoje, be kita ko, už Direktyvos 2008/48 teisinio pagrindo ribų. Pavyzdžiui, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad pagal Direktyvos 2008/48 14 straipsnio 1 dalį draudžiami tokie nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta, kad, kai vartotojas atsisako susietojo kredito sutarties, jis turi grąžinti kreditoriui iš kredito finansuotą prekę arba įspėti kreditorių pasiimti šią prekę, tačiau pastarasis tuo pačiu metu neprivalo grąžinti kredito mėnesinių įmokų, kurias vartotojas jau sumokėjo ( 20 ).

52.

Be to, dėl nuotolinės prekybos sutarties Teisingumo Teismas nusprendė, kad nors 1997 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su nuotolinės prekybos sutartimis ( 21 ), siekiama apsaugoti vartotoją esant ypatingai nuotolinės prekybos sutarties situacijai, ji neturi tikslo suteikti jam teisių, kurios viršytų tai, kas būtina siekiant suteikti galimybę tinkamai pasinaudoti teise atsisakyti sutarties. Tai ypač pasakytina apie atvejus, kai vartotojas pasinaudoja nuotolinės prekybos sutartimi įgyta preke tokiu būdu, kuris neatitiktų civilinės teisės principų, pavyzdžiui, sąžiningumo arba praturtėjimo be pagrindo draudimo ( 22 ).

53.

Tas pats siekis išlaikyti minėtą pusiausvyrą, laikantis proporcingumo principo, būdingas Teisingumo Teismo pateiktam Direktyvos 2008/48 23 straipsnio, pagal kurį valstybėms narėms leidžiama nustatyti sankcijas, kuriomis užtikrinama, kad būtų laikomasi kreditoriui nustatytų pareigų pateikti informaciją, išaiškinimui. Šios sankcijos, kurios turi būti veiksmingos ir proporcingos, gali būti net kreditoriaus teisės į palūkanas ir mokesčius atėmimas, jeigu jis nesilaiko Direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalyje nustatytų pareigų pateikti informaciją ir jeigu jos nepateikus iš kredito gavėjo atimama galimybė įvertinti savo įsipareigojimų apimtį ( 23 ). Vis dėlto Teisingumo Teismas patikslino šią poziciją, nurodydamas, kad „tokios sankcijos, lemiančios rimtas pasekmes kreditoriui, taikymas pagal šią nacionalinę teisę tais atvejais, kai nenurodoma Direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalyje minima informacija, kuri negali turėti įtakos vartotojo galimybei įvertinti savo įsipareigojimų apimtį, <…> negali būti laikomas proporcingu“ ( 24 ). Todėl, mano nuomone, Teisingumo Teismas, remdamasis proporcingumo principu, pripažįsta, kad dėl Direktyvos 2008/48 23 straipsnyje numatytos galimybės iš kreditoriaus neturi būti sistemingai atimamas visas atlygis, nebent kreditoriaus neveikimas būtų toks rimtas, kad iš esmės pažeistų vartotojo teisę į aiškią ir patikimą informaciją ( 25 ).

54.

Taigi vartotojui, kuris yra silpnesnė sutarties šalis, dėl kreditoriui skiriamos sankcijos suteikiama didesnė apsauga. Vis dėlto ši apsauga nėra neribota ir taikoma tik tais atvejais, kai kreditorius pažeidžia Direktyvoje 2008/48 nustatytą pareigą pateikti „esminę reikšmę“ turinčią informaciją ( 26 ). Ja nesiekiama sukurti pernelyg didelės nelygybės tarp pasinaudojusio teise atsisakyti sutarties vartotojo ir kreditoriaus. Teisė atsisakyti sutarties ir jos pasekmės neturėtų kenkti rinkos veiksmingumui vartojimo kreditų srityje.

55.

Nagrinėjamu atveju manau, jog siekis visiems Sąjungos vartotojams užtikrinti aukštą ir vienodą jų interesų apsaugos lygį, kad būtų skatinama gerai veikiančios vartojimo kreditų vidaus rinkos raida, pagrindinėje byloje išlieka, jei pripažįstama, kad nacionalinės teisės aktuose gali būti numatyta grąžinti palūkanas už pagrindinę paskolos sumą, kai atsisakoma susietojo kredito sutarties.

56.

Vis dėlto reikia priminti, kad, kaip jau nurodyta atsakant į antrąjį prejudicinį klausimą ( 27 ), teisės atsisakyti kredito sutarties, susietos su transporto priemonės pirkimu, įgyvendinimo tvarka, visų pirma kredito gavėjo pareiga sumokėti kreditoriui mokėtinas palūkanas, remiantis lygiavertiškumo principu neturi būti mažiau palanki nei panašioms vidaus situacijoms taikoma tvarka ir, remiantis veiksmingumo principu, dėl jos neturi tapti praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisės suteiktomis teisėmis.

57.

Darau išvadą, kad atsižvelgiant į tai, jog Direktyvoje 2008/48 išsamiai nereglamentuojamos kredito, susieto su prekės pirkimu, atsisakymo pasekmės, nacionalinės teisės aktuose gali būti reikalaujama, kad kredito gavėjas sumokėtų palūkanas už laikotarpį, kuriuo naudojosi lėšomis.

58.

Taigi, mano nuomone, pagal Direktyvos 2008/48 14 straipsnio 1 dalį nedraudžiama reikalauti, kad pasinaudojęs teise atsisakyti sutarties kredito gavėjas sumokėtų numatytas palūkanas už laikotarpį nuo lėšų suteikimo iki prekės arba kredito grąžinimo pabaigos. Kartu valstybės narės išsaugo galimybę pagal Direktyvos 2008/48 23 straipsnį nustatyti kreditoriui sankcijas už šios direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje nustatytų pareigų pateikti informaciją pažeidimus, su sąlyga, kad dėl šių sankcijų abipusiai įsipareigojimai nebūtų nutraukti neproporcingai ir nepakenktų pagrindiniam direktyvos tikslui, t. y. veiksmingai vartotojo apsaugai.

59.

Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismui siūlau atsakyti, kad pagal Sąjungos teisę, visų pirma Direktyvos 2008/48 14 straipsnio 1 dalį, nedraudžiama, kad kredito gavėjas, atsisakęs vartojimo kredito sutarties, susietos su transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi, sumokėtų sutartyje numatytas kredito palūkanas už laikotarpį nuo paskolos išmokėjimo finansuotos transporto priemonės pardavėjui momento iki tos transporto priemonės grąžinimo kreditoriui (arba pardavėjui) momento.

60.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Landgericht Ravensburg (Ravensburgo apygardos teismas, Vokietija) pateiktus antrąjį ir trečiąjį prejudicinius klausimus: