1.

Siekdamos užtikrinti įsipareigojimus, prisiimtus pagal Lenkijoje sudarytą viešojo pirkimo sutartį dėl greitkelio ruožo statybos, bendrovės, su kuriomis buvo sudaryta ši sutartis, 2015 m. Lenkijos perkančiajai organizacijai pateikė Bulgarijos draudimo įmonės pasirašytas garantijas.

2.

Po kelerių metų konkursą laimėjusios bendrovės Lenkijos teismo nesėkmingai prašė, kad šis laikinosiomis priemonėmis, įskaitant apsaugos priemones, neleistų perkančiajai organizacijai pasinaudoti šiomis garantijomis. Analogišką prašymą jos pateikė Bulgarijos teismams, kurie jį pirmojoje instancijoje atmetė, o apeliacinėje – patenkino.

3.

Lenkijos perkančioji organizacija pateikė Varhoven kasatsionen sad (Aukščiausiasis Kasacinis Teismas, Bulgarija) kasacinį skundą. Jame, be kitų klausimų, prašoma išsiaiškinti, ar, atsižvelgiant į Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 ( 2 ) 35 straipsnį, Bulgarijos teismai turi tarptautinę jurisdikciją taikyti laikinąsias priemones, įskaitant apsaugos priemones ( 3 ).

4.

Jeigu neklystu, iki šiol Teisingumo Teismas yra priėmęs tik vieną sprendimą dėl šio straipsnio ( 4 ). Tačiau sprendimai, priimti remiantis ankstesniais teisės aktais ( 5 ), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus atskleidžia, bet jų neišsprendžia.

5.

Teisingumo Teismo nurodymu šioje išvadoje bus nagrinėjamas tik antrasis prejudicinis klausimas. Norint į jį atsakyti, reikės įsigilinti į dviejų skirtingų valstybių narių teismų (to, kuris nagrinėja ginčą iš esmės, ir to, kuris sprendžia tik dėl laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones) tarpusavio ryšį užsienio elementą turinčiose bylose, kuriose pagal 35 straipsnį norima išvengti „žalos, kuri gali atsirasti šalims dėl kiekvienam tarptautiniam procesui būdingų ilgų terminų“ ( 6 ).

I.

Teisinis pagrindas

A.

Reglamentas Nr. 1215/2012

6.

33 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

7.

2 straipsnyje nustatyta:

8.

29 straipsnyje, kuris yra skirsnyje „Lis pendens – susiję ieškiniai“, numatyta:

9.

35 straipsnyje („Laikinosios priemonės, įskaitant apsaugos priemones“) nurodyta:

10.

36 straipsnyje, kuris yra skirsnyje „Teismo sprendimų pripažinimas“, nustatyta:

11.

42 straipsnio 2 dalyje numatyta:

12.

45 straipsnio 1 dalies c punkte nurodyta:

B.

Nacionalinė teisė. Grazhdanski Protsesualen Kodeks ( 7 )

13.

Šiai bylai reikšmingas 18 straipsnis (valstybių imunitetas), 389–396 straipsniai (laikinųjų priemonių priėmimas), 397–403 straipsniai (apsaugos priemonės) ir 274–280 straipsniai (nutarčių apskundimas).

14.

Kadangi mano išvadoje visas dėmesys skiriamas Reglamento Nr. 1215/12 35 straipsnio aiškinimui, šių straipsnių perteikti nebūtina.

II.

Faktinės aplinkybės, bylos ir prejudiciniai klausimai

15.

2015 m. liepos 30 d. sutartimi Skarb Państwa Rzeczypospolitej Polskiej reprezentowany przez Generalnego Dyrektora Dróg Krajowych i Autostrad (toliau – Lenkijos valstybės iždas) pavedė bendrovėms TOTO SpA – Costruzioni Generali ir Vianini Lavori SpA, kurios veikė kaip Italijoje registruotas konsorciumas, atlikti greitkelio S‑5 Poznanė–Vroclavas ruožo Poznanė A2, Gluchovas–Vrončinas, statybos darbus.

16.

Šalys į sutartį įtraukė sąlygą Nr. 20.6, pagal kurią buvo nustatyta, kad jurisdikciją spręsti jų ginčus turi perkančiosios organizacijos buveinės teismai (t. y. Lenkijos teismai) ( 8 ).

17.

Toje pačioje sutartyje buvo pateiktos garantijos Nr. 02900100000348 ir Nr. 02900100000818, užtikrinančios atitinkamai sutarties vykdymą ( 9 ) ir galimą „netesybų“ mokėjimą pabaigus darbus ( 10 ). Abi garantijas suteikė Bulgarijos draudimo bendrovė Evroins AD ir joms taikoma Lenkijos materialinė teisė.

18.

Konkursą laimėjusios bendrovės pateikė Sąd Okręgowy w Warszawie (Varšuvos apygardos teismas, Lenkija) reikalavimus pripažinti prievolės Lenkijos valstybės iždui nebuvimą. Jos prašė pripažinti, kad valstybės iždas neturi teisės reikalauti sumokėti sutartyje numatytų netesybų, nes nėra įvykdytos atitinkamos sąlygos, ir reikalauti netesybų dėl, kaip jis tvirtina, per vėlai įvykdytos sutarties ( 11 ).

19.

Be to, jos prašė teismo „taikyti laikinąsias priemones, kuriomis atsakovui būtų nurodyta nesinaudoti pirmiausia [draudimo bendrovės] Evroins AD suteiktomis garantijomis Nr. 02900100000348 ir Nr. 02900100000818“ ( 12 ).

20.

2019 m. birželio 7 d. nutartimi Sąd Okręgowy w Warszawie (Varšuvos apygardos teismas) atsisakė taikyti laikinąsias priemones, įskaitant apsaugos priemones ( 13 ).

21.

2019 m. liepos 31 d. konkursą laimėjusios bendrovės dar kartą paprašė taikyti minėtas priemones, šį kartą Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto teismas, Bulgarija), ir rėmėsi ieškiniais Sąd Okręgowy w Warszawie (Varšuvos apygardos teismas).

22.

Pirmojoje instancijoje prašymas buvo atmestas, tačiau Sofiyski apelativen sad (Sofijos apeliacinis teismas, Bulgarija) apeliacinį skundą patenkino. Tas teismas nurodė (pateikus laidavimą) prevenciškai areštuoti Lenkijos valstybės iždo sumą, kurią sudaro jo naudai draudimo bendrovės Evroins AD suteiktos garantijos Nr. 02900100000348 ir Nr. 02900100000818.

23.

Lenkijos valstybės iždas pateikė kasacinį skundą Varhoven kasatsionen sad (Aukščiausiasis Kasacinis Teismas, Bulgarija). Šiame skunde taip pat pateikė prašymą išduoti Europos mokėjimo įsakymą pagal Reglamento (EB) Nr. 1896/2006 ( 14 ) E formą ( 15 ).

24.

Konkursą laimėjusios bendrovės, kurios prašymui prieštaravo naudodamos Reglamento Nr. 1896/2006 F formą, ją pateikė atsiliepime į kasacinį skundą.

25.

Šiomis aplinkybėmis Varhoven kasatsionen sad (Aukščiausiasis Kasacinis Teismas) pateikė Teisingumui Teismui tokius prejudicinius klausimus:

III.

Procesas Teisingumo Teisme

26.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teisme užregistruotas 2020 m. lapkričio 5 d. Jį buvo atsisakyta nagrinėti pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 105 straipsnį.

27.

Rašytines pastabas pateikė TOTO – Costruzioni Generali ir Vianini Lavori, Lenkijos vyriausybė ir Europos Komisija. Visos jos, taip pat Lenkijos valstybės iždas, dalyvavo 2021 m. liepos 15 d. vykusiame teismo posėdyje.

IV.

Analizė

28.

Kaip jau minėjau, mano išvada apsiriboja tik antruoju prejudiciniu klausimu. Jis, trumpai tariant, yra apie ryšį tarp skirtingų valstybių narių teismų, kurių pagal Reglamentą Nr. 1215/2012 paeiliui prašoma taikyti laikinąsias (apsaugos) priemones.

29.

Norint atsakyti į šį klausimą, reikia išaiškinti Reglamento Nr. 1215/2012 35 straipsnį; tai leistų išsiaiškinti, ar tam tikras teismas (šiuo atveju – Bulgarijos teismas), kuris neturi jurisdikcijos bylą nagrinėti iš esmės, gali taikyti laikinąsias priemones, įskaitant apsaugos priemones, kai teismas, turintis jurisdikciją bylą nagrinėti iš esmės (šiuo atveju – Lenkijos teismas), jau yra priėmęs sprendimą dėl tapataus prašymo.

30.

Prieš pasiūlydamas atsakymą į šį klausimą apžvelgsiu kai kuriuos bendruosius Reglamento Nr. 1215/2012 aspektus, kurie galės prisidėti prie svarstymų.

A.

Pirminės pastabos: Reglamente Nr. 1215/2012 numatytos laikinosios priemonės, įskaitant apsaugos priemones

1.

Tarptautinės jurisdikcijos taisyklės ir sprendimų dėl laikinųjų (apsaugos) priemonių judėjimas

31.

Reglamentas Nr. 1215/2012 įtvirtina du būdus siekiant, kad būtų taikomos laikinosios (apsaugos) priemonės į jo taikymo sritį patenkančiuose ginčuose:

–

visų pirma jis tarptautinę jurisdikciją priskiria teismams, kurie pagal II skyriaus 1–6 skirsnius taip pat turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės ( 16 ). Šių teismų jurisdikcija nepriklauso nuo to, ar yra tam tikras ryšys tarp priemonės dalyko ir teismo vietos ( 17 ). Be to, išskyrus tai, ką nurodysiu, teismo, turinčio jurisdikciją nagrinėti pagrindinę bylą, nustatytai priemonei taikoma Reglamente Nr. 1215/2012 numatyta pripažinimo ir vykdymo tvarka,

–

antra, to paties reglamento 35 straipsnyje numatyta, kad teismai, neturintys jurisdikcijos nagrinėti bylą iš esmės, toje byloje gali taikyti laikinąsias priemones, įskaitant apsaugos priemones.

32.

Šiuo antruoju atveju Teisingumo Teismas nustato tam tikras sąlygas tam, kad teismas, neturintis jurisdikcijos bylą nagrinėti iš esmės, vis dėlto turėtų jurisdikciją priimti sprendimą dėl apsaugos priemonių taikymo ( 18 ):

–

laikinosios priemonės, įskaitant apsaugos priemones, turi būti „skirtos išsaugoti faktinei arba teisinei situacijai tam, kad būtų apsaugotos teisės, kurias, be kita ko, prašoma pripažinti bylą iš esmės nagrinėjančiame teisme“ ( 19 ),

–

negalima taikyti tokių priemonių, kurios dėl savo poveikio de facto pakeistų bylos nagrinėjimą iš esmės, t. y. skirtos tam, kad parengtinio tyrimo stadijoje būtų išvengta jurisdikcijos taisyklių taikymo ( 20 ),

–

turi būti realus ryšys tarp teismo, neturinčio jurisdikcijos nagrinėti bylą iš esmės, ir ginčijamos priemonės. Tam, kad taikytų tokias priemones, teismas „turi būti ypač apdairus ir išsamiai susipažinęs su konkrečiomis aplinkybėmis, kuriomis priemonė turės poveikį“ ( 21 ).

33.

Šios sąlygos atsiranda dėl to, kad Reglamento Nr. 1215/2012 35 straipsnis asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias priemones, įskaitant apsaugos priemones, suteikia pranašumą, dėl kurio priešinga šalis gali atsidurti nepalankioje padėtyje, ir tai yra pačiame Reglamente numatyta jurisdikcijos taisyklių išimtis. Todėl šis straipsnis turi būti aiškinamas siaurai ( 22 ).

34.

Be to, numatydamas papildomą teismą, turintį jurisdikciją, 35 straipsnis taip pat galėtų paskatinti forum shopping strategijas ( 23 ) ir piktnaudžiavimą ( 24 ).

35.

Remiantis Reglamentu Nr. 1215/2012, teismo, kuris pagal 35 straipsnį taiko laikinąsias priemones, įskaitant apsaugos priemones, įgaliojimai irgi yra itin apriboti: šios priemonės taikomos tik atitinkamos valstybės narės teritorijoje ( 25 ).

36.

Vis dėlto nereikėtų pamiršti, kad laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones, leistinumas kitam teismui nei tas, kuris nagrinėja ar nagrinės bylą iš esmės ( 26 ), atitinka konkrečius praktinius laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones ( 27 ), poreikius, kurie yra lengvai suprantami.

37.

Pagal šią nuostatą suinteresuotajai šaliai siūloma galimybė prašyti taikyti tam tikras laikinąsias priemones, įskaitant apsaugos priemones, valstybėje narėje, kurioje yra turtas arba asmuo, kurių atžvilgiu tokios priemonės būtų įgyvendinamos. Taip išvengiama nepatogumų, kai reikia iš pradžių bylinėtis užsienyje, o vėliau – pasiekti, kad būtų pripažintas sprendimas, kurį priėmė kitas jurisdikciją turintis teismas ( 28 ).

38.

Ši galimybė yra dar labiau reikalinga, nes pagal Reglamentą Nr. 1215/2012 laikinosios priemonės, įskaitant apsaugos priemones, kurias inaudita parte nutarė taikyti bylą iš esmės nagrinėjantis teismas (ir kurių taikymas turi netikėtumo poveikį), iš esmės ( 29 ) negali laisvai judėti ( 30 ) tarp valstybių narių ( 31 ).

39.

Šios rūšies priemonių pašalinimas iš laisvo judėjimo numatytas „teismo sprendimo“ apibrėžime Reglamento Nr. 1215/2012 2 straipsnio a punkto antroje pastraipoje. Praktiškai tai reiškia jo 42 straipsnio 2 dalies reikalavimą: norint valstybėje narėje vykdyti laikinąją priemonę, įskaitant apsaugos priemonę, kurią kitoje valstybėje narėje nutarė taikyti pagrindinę bylą nagrinėjantis teismas, turi būti pateikta 53 straipsnyje numatyta pažyma. Šioje pažymoje nurodoma konkreti informacija, patvirtinanti teismo statusą ir atsakovo šaukimas į teismą arba, jo nesant, pranešimas apie priemonę.

2.

Teismų tarpusavio ryšys

40.

Oficialios hierarchijos tarp teismų, kuriuose pareiškėjas gali prašyti taikyti laikinąsias priemones, įskaitant apsaugos priemones, nėra, ir jis gali pasirinkti vieną iš jų. Todėl gali vykti keli procesai, kuriuose sprendžiama dėl laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones, ir kuriems teisės aktų leidėjas vieno konkretaus sprendimo nėra aiškiai numatęs.

a)

Bylų dėl laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones, daugetas

41.

Reglamente Nr. 1215/2012 yra specialioji taisyklė (35 straipsnis) dėl laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones. Galima sakyti, kad taip ji papildo jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės turinčio teismo natūralią teisę jas taikyti. Kartu ji atveria duris tapačioms byloms skirtinguose teismuose, ir taip atsiranda tarpusavyje nesuderinamų sprendimų pavojus.

42.

Pirmenybės principas, pagal kurį Reglamento Nr. 1215/2012 skirsnyje „Lis pendens – susiję ieškiniai“ numatytas procesų dėl bylų tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu daugetas, remiantis jo 29 straipsniu, mano nuomone, gali būti taikomas šių procesų etapui, per kurį taikomos apsaugos priemonės ( 32 ).

43.

Vadovaujantis šiuo principu, teismas, kuriam pateiktas antrasis prašymas, „savo iniciatyva sustabdo bylos nagrinėjimą, kol bus nustatyta teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija“. Jeigu nustatoma teismo, į kurį buvo kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija, teismas, kuriam pateiktas antrasis skundas, privalo atsisakyti jurisdikcijos to teismo naudai ( 33 ).

44.

Kaip jau paaiškinau, tai, kad prašymai dėl laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones, pateikti teismui, turinčiam jurisdikciją bylą nagrinėti iš esmės, ir kitam teismui, kuris tokios jurisdikcijos neturi (tačiau į kurį kreipiamasi pagal Reglamento Nr. 1215/2012 35 straipsnį), suteikia suinteresuotajai šaliai galimybę išvengti vėlavimo, kuris paprastai susijęs su vienoje valstybėje narėje nustatytos priemonės taikymu kitoje.

45.

Šiuo atžvilgiu būtų galima vertinti, jog yra paradoksalu tai, kad tas, kuris prašymą dėl laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones, pateikia antrajam teismui, būtent siekdamas išvengti pirmojo delsimo, remiantis lis pendens taisykle tai turi daryti tik toje valstybėje, kurioje nagrinėjama pagrindinė byla, tik todėl, kad ten pirmiausia buvo pateiktas prašymas dėl šios priemonės ( 34 ).

46.

Kaip alternatyvą būtų galima įsivaizduoti, kad bendroji lis pendens taisyklė (Reglamento Nr. 1215/2012 29 straipsnis) netaikoma laikinosioms priemonėms, įskaitant apsaugos priemones, ir sprendžiama dviejų nesuderinamų sprendimų, jeigu jie būtų priimti, problema, a posteriori sprendžiant dėl jų pripažinimo ir vykdymo ( 35 ).

47.

Vis dėlto manau, kad toks sprendimas galėtų neatitikti šio reglamento.

48.

Nors Teisingumo Teismas nėra priėmęs sprendimo dėl šio klausimo, kalbėdamas apie Briuselio konvencijos 24 straipsnį jis neigiamai užsiminė apie „jurisdikcijos tam pačiam teisiniam santykiui pagrindų daugetą, kuris prieštarauja Konvencijos tikslams“ ( 36 ).

49.

Dabar užtenka pasakyti, kad lis pendens taisyklės išimtys yra numatytos pačiame Reglamente ir nė viena neatitinka nurodytosios ( 37 ). Pasiūlymai dėl šio aspekto pakeitimo, pateikti dėl Reglamento Nr. 1215/2012 35 straipsnio, nebuvo įtraukti į jo tekstą, o tai rodo, kad galiojančioje sistemoje nėra specialaus lis pendens režimo prašymams dėl laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones ( 38 ).

50.

Apibendrindamas manau, kad Reglamento Nr. 1215/2012 29 straipsnyje numatyta lis pendens taisyklė yra taikoma prašymams dėl laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones. Iš to kyla dvi pasekmės: a) pirmenybę turi teismas, kuriam pateiktas pirmasis prašymas dėl apsaugos priemonių, jeigu pripažįsta savo jurisdikciją; ir b) nuo šio momento teismas, kuriam pateikiamas antrasis prašymas dėl apsaugos priemonių, turi atsisakyti savo jurisdikcijos to teismo naudai.

b)

Skirtingų teismų taikomų laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones, tarpusavio nesuderinamumas

51.

Laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones, kurias nutarė taikyti du teismai (vienas, turintis jurisdikciją pagal Briuselio konvencijos 24 straipsnį, ir kitas, kurį šalys pasirinko ginčams nagrinėti iš esmės), atvejį Teisingumo Teismas išnagrinėjo Sprendime Italian Leather ( 39 ), atsižvelgdamas į šios konvencijos 27 straipsnio 3 dalį.

52.

Tame sprendime Teisingumo Teismas:

–

paaiškino, kad nesuderinamumas, kuris trukdo pripažinti užsienio sprendimą, yra susijęs su sprendimų teisiniu poveikiu, o ne su tuo, jog valstybėse narėse egzistuoja skirtingos teisinės sistemos, ar su tuo, kad atitinkamos institucijos tą patį reikalavimą vertina kitaip ( 40 ),

–

patvirtino, kad nesuderinamumas kyla tada, kai atitinkamų sprendimų pasekmės, jeigu jos valstybėje narėje atsiranda tuo pačiu metu, sutrikdo jos socialinę tvarką ( 41 ),

–

teigė, kad tokiomis sąlygomis, atsižvelgiant į tai, jog Briuselio konvencijos 27 straipsnio 3 dalyje numatytas atsisakymo pripažinti pagrindas yra privalomas, institucija, į kurią kreiptasi, turi atsisakyti pripažinti užsienio sprendimą ( 42 ).

53.

Briuselio konvencijos 27 straipsnio 3 dalies ir dabar galiojančio Reglamento Nr. 1215/2012 45 straipsnio 1 dalies c punkto ( 43 ) tapatumas leidžia teigti, kad tokio pat požiūrio turi būti laikomasi ir taikant šį reglamentą.

B.

Atsakymas į antrąjį prejudicinį klausimą

54.

Pagrindinės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejonės dėl jo antrojo prejudicinio klausimo, taip pat šalių argumentai šiuo klausimu yra grindžiami įvairiais motyvais, kuriuos nagrinėsiu tokia tvarka:

–

pirmiausia aptarsiu sutartyje numatytos sąlygos dėl Lenkijos teismų jurisdikcijos pasirinkimo pasekmes,

–

toliau išnagrinėsiu, ar yra realus ryšys tarp prašomų priemonių ir Bulgarijos teritorijos,

–

galiausiai pareikšiu nuomonę apie Lenkijos teismo sprendimo atsisakyti taikyti laikinąsias priemones, įskaitant apsaugos priemones, reikšmę Bulgarijos teisme.

1.

Sąlyga dėl teismo vietos pasirinkimo: ar ji trukdo Bulgarijos teismams taikyti priemones?

55.

Pagrindinės bylos teismo jurisdikcija taikyti laikinąsias priemones, įskaitant apsaugos priemones, nepriklauso nuo specialaus ryšio tarp priemonės dalyko ir teismo vietos; užtenka, kad yra aplinkybių, kurios pagal Reglamento Nr. 1215/2012 pagrindžia jurisdikcijos priskyrimą bylą iš esmės nagrinėjančiam teismui.

56.

Viena iš šių aplinkybių yra ta, kad šalys susitarė dėl jurisdikciją turinčio teismo, nustatydamos sąlygą, priskiriančią išimtinę jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnį.

57.

Kadangi toks pasirinkimas grindžiamas valios autonomija, yra pagrindo abejoti, ar bet kuris susitarimas dėl jurisdikcijos automatiškai taikomas ir laikinosioms priemonėms, įskaitant apsaugos priemones. Ir atvirkščiai – gali kilti klausimas, ar jurisdikciją turinčio teismo pasirinkimas sistemiškai neapima Reglamento Nr. 1215/2012 35 straipsnyje numatytos teisės.

58.

Teisingumo Teismas dar nėra nagrinėjęs šios problemos. Sprendime Italian Leather bet kuriuo atveju paaiškinta, kad 35 straipsnyje nurodyta jurisdikcija gali egzistuoti kartu su kito teismo, kurį šalys pasirinko bylai nagrinėti iš esmės, jurisdikcija.

59.

Mano nuomone, šalys gali (bent jau nematau priežasčių, kurios trukdytų tai daryti) susitardamos išplėsti tarptautinę jurisdikciją dėl apsaugos priemonių arba nuo jos nukrypti, kai atsiduria situacijoje, kuriai taikomas Reglamentas Nr. 1215/2012. Kokius ginčus apima susitarimas dėl teismo vietos, o kokių ne, yra šalių sudaryto susitarimo aiškinimo klausimas.

60.

Žinoma, patartina, kad šalys aiškiai išreikštų savo siekį, jog ši sąlyga apimtų ir apsaugos priemones. Nesant aiškios valios, būtų galima daryti prielaidą ( 44 ), kad bendrai suformuluota sąlyga dėl teismo vietos pasirinkimo išplečia pasirinkto teismo jurisdikciją taip, kad ji apima ir laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones, taikymą.

61.

Vis dėlto toks požiūris netaikytinas draudimui kreiptis į bet kurį kitos valstybės narės teismą nei tą, dėl kurio buvo susitarta ( 45 ): atsisakymas taikyti Reglamento Nr. 1215/2012 35 straipsnį neturėtų būti preziumuojamas.

62.

Šiuo atveju šalys į savo sutartį įtraukė sąlygą, pagal kurią buvo bendrai nustatyta, kad Lenkijos teismai turi jurisdikciją spręsti jų ginčus, nes Lenkijoje yra perkančiosios organizacijos būstinė ( 46 ).

63.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nekvestionuoja Lenkijos teismų išimtinės jurisdikcijos nagrinėti bylą iš esmės; tačiau jam kyla klausimas, ar ji yra išimtinė ir apsaugos priemonių srityje.

64.

Lenkijos vyriausybės ir konkursą laimėjusių bendrovių pastabos teismo pasirinkimo sutartyje apimties klausimu nesutampa ( 47 ). Savo ruožtu sutinku su Komisija, kad būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išsiaiškinti, ar šis pasirinkimas apima apsaugos priemones, ar ne, taip eliminuojant bet kurį kitą teismą ( 48 ).

65.

Šiomis aplinkybėmis reikia atsižvelgti į tai, kad siekiant apsaugoti šalių galimybę numatyti, „[s]usitarimas dėl jurisdikcijos gali būti susijęs tik su ginčais, kurių kilo arba gali kilti dėl konkrečių teisinių santykių, ir tai apriboja susitarimo dėl jurisdikcijos taikymo sritį tik ginčais, kurių kilo iš teisinio santykio, dėl kurio šis susitarimas buvo sudarytas <…>“ ( 49 ).

66.

Taigi susitarimas dėl jurisdikcijos netaikomas ginčui, kurio „nukentėjusioji įmonė [negalėjo pagrįstai numatyti], kai pritarė minėtam susitarimui“ ( 50 ).

67.

Neatsižvelgiant į tai, kad, kaip minėjau, nuspręsti turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, manau, jog sutarties su tokia sąlyga šalys šioje byloje galėjo pagrįstai numatyti, kad viena iš jų prireikus paprašys laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones, siekdama užginčyti garantijų vykdymą. Dėl viešojo pirkimo sutarčių pažymėtina, kad perkančiųjų organizacijų nuomonių skirtumai dėl garantijų vykdymo nėra reti.

2.

Realus ryšys

68.

Jei būtų nuspręsta, kad jurisdikciją nustatanti sąlyga neturi poveikio laikinosioms apsaugos priemonėms, taip paneigiant Lenkijos teismų išimtinę jurisdikciją, toks vertinimas dar tiesiogiai nereikštų Bulgarijos teismų, kaip teismų, į kuriuos turi būti kreipiamasi pagal Reglamento Nr. 1215/2012 35 straipsnį, jurisdikcijos patvirtinimo.

69.

Tokiu atveju Bulgarijos teismų jurisprudencija priklausytų visų pirma nuo nacionalinės teisės aktų nuostatų šiuo klausimu. Taip pat turėtų būti realus ryšys tarp laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones, ir valstybės narės (Bulgarijos) teritorinės jurisdikcijos.

70.

Abejonių dėl to, ar šiame ginče egzistuoja realus ryšys, kilo dėl dviejų priežasčių:

–

dėl Bulgarijos teritorijoje esančio turto, kurio atžvilgiu bus vykdomos šios priemonės, kilnojamojo pobūdžio,

–

dėl to, kad mokėjimas pagal ginčijamą garantiją dėl pažeidimų, susijusių su Lenkijoje sudarytos ir įvykdytos darbų sutarties, faktiškai turi būti atliktas Lenkijos valstybės iždui Lenkijos teritorijoje ( 51 ).

71.

Realaus ryšio reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su Reglamento Nr. 1215/2012 35 straipsniu, t. y. kad sprendimas dėl priemonių taikymo priimamas ir priemonės vykdomos toje pačioje valstybėje narėje. Todėl realus ryšys iš tiesų yra susijęs su turtu, kuriam taikomos laikinosios priemonės, įskaitant apsaugos priemones.

72.

Vis dėlto pati garantijos mokėjimo vieta neturi reikšmės.

73.

Šiame ginče, kaip jau minėta, laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones, tikslas – užtikrinti reikalavimus pripažinti, kad Lenkijos valstybės iždas neturi teisės reikalauti sumokėti garantuojamųjų sumų. Vykdydamas šias priemones Bulgarijos apeliacinis teismas nurodė areštuoti Lenkijos perkančiosios organizacijos reikalavimą Bulgarijos draudimo bendrovei Evroins AD.

74.

Realus ryšys tarp Bulgarijos teismų ir laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones, galiausiai priklausys nuo to, ar minėtas reikalavimas laikomas esančiu Bulgarijoje ( 52 ), o tai patikrinti turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

3.

Lenkijoje priimtas sprendimas kaip kliūtis Bulgarijos teismams nuspręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

75.

Ar Bulgarijos teismas turėtų pripažinti neturintis jurisdikcijos nuspręsti dėl prašomų laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones, taikymo, kai (Lenkijos) teismui, nagrinėjančiam pagrindinę bylą iš esmės, buvo pateiktas tapatus prašymas ( 53 ) ir jis atsisakė jį patenkinti?

76.

Atsižvelgiant į tai, ar Lenkijos teismo sprendimas netaikyti laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones, yra galutinis, ar ne, yra du galimi atsakymai. Kadangi pateikti duomenys neleidžia visiškai užtikrintai nuspręsti dėl tokio sprendimo pobūdžio, išnagrinėsiu dvi galimas prielaidas.

a)

Galutinis sprendimas: jo galimas pripažinimas

77.

Pagal Reglamento Nr. 1215/2012 taisykles valstybėje narėje pradėta byla iš esmės ar dėl laikinųjų apsaugos priemonių gali būti nutraukta pagal atitinkamą procedūrą, remiantis galutiniu kitoje valstybėje tuo pačiu klausimu priimto sprendimo pobūdžiu ( 54 ).

78.

Remdamasis šalių pastabomis darau išvadą, kad Lenkijos sprendimo res judicata galia ( 55 ) yra ginčytinas klausimas, kurį turi išspręsti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Bet kuriuo atveju labiau nei apie teismo sprendimo res judicata (sąvoka, kuri susiduria su sunkumais, kai taikoma sprendimams dėl laikinųjų apsaugos priemonių) norėčiau pakalbėti apie jo galutinį pobūdį, t. y. be jokių apskundimo galimybių.

79.

Patvirtinus, kad Lenkijoje sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių turi šį galutinį pobūdį, jis taip pat gali turėti pasekmių ir Bulgarijoje bei užkirsti kelią (kol faktinės aplinkybės yra vienodos) ( 56 ) taikyti kitą priemonę, kurios dalykas, šalys ir pagrindas būtų tie patys.

80.

Varhoven kasatsionen sad (Aukščiausiasis Kasacinis Teismas) taip pat klausia, kada turi daryti teisines išvadas dėl užsienio sprendimo egzistavimo. Jis visų pirma klausia, ar turi pripažinti neturintis jurisdikcijos, kai pateikiami tokio sprendimo įrodymai.

81.

Atsakymas iš esmės yra teigiamas. Pagal Reglamento Nr. 1215/2012 36 straipsnio 1 dalį valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas pripažįstamas kitose valstybėse narėse netaikant jokių specialių procedūrų. Tačiau asmuo, kuris juo remiasi, turi laikytis 37 straipsnyje numatytų formaliųjų sąlygų ir pateikti teismo sprendimo kopiją bei pagal 53 straipsnį išduotą pažymą, kuri pagal reglamento nuostatas nėra būtina ( 57 ). Pagal 37 straipsnio 2 dalį teismas arba institucija, į kuriuos kreipiamasi dėl užsienio valstybėje priimto teismo sprendimo pripažinimo, taip pat gali prašyti vertimo arba transliteracijos.

82.

Šalis, kurią neigiamai paveikia jau priimto teismo sprendimo pripažinimas, turi prašyti jo nepripažinti dėl vieno iš 45 straipsnyje nurodytų pagrindų, jei mano, kad tai yra tinkama. Pagal reglamento 36 straipsnio 3 dalį toks prašymas gali būti pateiktas atskirai.

83.

Nagrinėjamu atveju negalima teigti, kad yra 45 straipsnio 1 dalies c punkte numatytos sąlygos: atsižvelgiant į bylos aplinkybes, Bulgarijoje dar nėra priemonės, kuri būtų nesuderinama su Lenkijos teismo sprendimu, todėl argumentas dėl jo nepripažinimo būtų atmestas.

b)

Negalutinis sprendimas: „lis pendens“ taisyklė

84.

Jei Lenkijos sprendimas Lenkijoje gali būti skundžiamas apeliacine tvarka, pagal Reglamentą Nr. 1215/2012 reikia manyti, kad šioje valstybėje tebevyksta procesas dėl laikinųjų apsaugos priemonių.

85.

Esant šioms aplinkybėms, suinteresuotoji šalis neabejotinai gali Bulgarijoje prašyti pripažinti priemonę ( 58 ). Tačiau dėl to, kad ją vis dar galima apskųsti, toks prašymas gali būti per ankstyvas. Reglamentas leidžia teismui, į kurį kreipiamasi, sustabdyti užsienio sprendimo pripažinimą, kai jis yra apskųstas kilmės valstybėje narėje ( 59 ).

86.

Kol Bulgarijoje nagrinėjamas tapatus vėliau pateiktas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, man atrodo, kad lis pendens taisyklė, pagal kurią ex officio teismui, į kurį kreipiamasi antruoju atveju, nustatomos pareigos, yra tinkamesnė.

87.

Lenkijos sprendimą patvirtinantis dokumentas turi (arba gali turėti, jei atitinka taikytinos teisės nustatytas sąlygas) ( 60 ) Reglamento Nr. 1215/2012 29 straipsnyje numatytų pagrindinių elementų įrodomąją galią:

–

padeda ištirti, ar abiejų procesų šalys, dalykas ir pagrindas yra tie patys,

–

nurodo datą, kada buvo pareikštas ieškinys pirmajame teisme,

–

patvirtina, kad pirmasis teismas pripažino turintis jurisdikciją spręsti dėl laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones, taikymo ar netaikymo ( 61 ).

88.

Jeigu patikrinus bus patvirtinta, kad Lenkijos teismas buvo pirmasis, į kurį kreiptasi, taip pat tai, kad šalys, dalykas ir pagrindas yra tie patys, pagal Reglamento Nr. 1215/2012 29 straipsnio 1 dalį Bulgarijos teismas turės pripažinti neturintis jurisdikcijos.

V.

Išvada

89.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į antrąjį Varhoven kasatsionen sad (Aukščiausiasis Kasacinis Teismas, Bulgarija) prejudicinį klausimą: