1.

2006 m. Tarptautinė intelektinės nuosavybės apsaugos asociacija (AIPPI) konstatavo, kad dauguma Europos šalių grupių, vadovaujant šiai asociacijai tuomet dalyvavusių renkant ir apibendrinant informaciją apskritai neprieštaravimo dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo ir konkrečiai ankstesnės teisės savininko prieštaravimo klausimu, „pripažino, kad šis klausimas visai nėra reglamentuojamas ir kad jis turėtų būti, kaip, beje, apskritai teisės panaikinimo dėl neprieštaravimo klausimas <…>, išsamiau išnagrinėtas papildomai“ ( 2 ). Beveik po 16 metų ir po to, kai Sprendime Budějovický Budvar ( 3 ) Teisingumo Teismas nurodė pirmąsias Europos Sąjungos sistemos, reglamentuojančios teisės panaikinimą dėl neprieštaravimo, gaires, šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą suteikia Teisingumo Teismui naują progą patikslinti šios teisinės sistemos kontūrus.

I.

Teisinis pagrindas

A.

Sąjungos teisė

1.

Direktyva 2008/95

2.

Iš 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti ( 4 ) 12 konstatuojamosios dalies matyti, jog „siekiant užtikrinti teisinį tikrumą [saugumą] ir neteisingai nepažeisti ankstesnio prekių ženklo savininko interesų, svarbu numatyti, kad jis negali reikalauti registracijos pripažinimo negaliojančia ir prieštarauti vėlesnių už jo turimų prekių ženklų, apie kuriuos jis žinojo pakankamai ilgą laiką ir jų naudojimui neprieštaravo, naudojimui, išskyrus atvejus, kai paraiška vėlesniems prekių ženklams buvo pateikta turint nesąžiningų ketinimų“.

3.

Direktyvos 2008/95 4 straipsnyje „Kiti atsisakymo registruoti ar negaliojimo pagrindai, susiję su prieštaravimu ankstesnėms teisėms“, nustatyta:

4.

Direktyvos 2008/95 9 straipsnis suformuluotas taip:

2.

Reglamentas Nr. 207/2009

5.

2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo ( 5 ) 8 straipsnyje numatyta:

6.

Reglamento Nr. 207/2009 54 straipsnyje, skirtame teisės panaikinimui dėl neprieštaravimo, įtvirtinta:

7.

Reglamento Nr. 207/2009 110 straipsnis pavadintas „Draudimas naudoti Europos Sąjungos prekių ženklus“. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, „jeigu nenumatyta kitaip, šis reglamentas neturi įtakos valstybių narių įstatymuose numatytai teisei reikšti pretenzijas dėl ankstesnių teisių pagal 8 straipsnį arba 53 straipsnio 2 dalį pažeidimo, susijusio su vėlesnio Europos Sąjungos prekių ženklo naudojimu. Tačiau negalima reikšti pretenzijų dėl ankstesnių teisių pagal 8 straipsnio 2 ir 4 dalis pažeidimo, jeigu ankstesnių teisių savininkas jau negali prašyti paskelbti Europos Sąjungos prekių ženklo negaliojančiu 54 straipsnio 2 dalyje nurodytomis sąlygomis“.

8.

Reglamento Nr. 207/2009 111 straipsnis suformuluotas taip:

B.

Vokietijos teisė

9.

1994 m. spalio 25 d. Gesetz über den Schutz von Marken und sonstigen Kennzeichen (Markengesetz) (Prekių ženklų ir kitų skiriamųjų žymenų įstatymas, toliau – Prekių ženklų įstatymas) ( 6 ) 21 straipsnyje nustatyta:

10.

Prekių ženklų įstatymo 125b straipsnio 3 punkte nurodyta, kad „jeigu įregistruotu Europos Sąjungos prekių ženklu remiamasi prieštaraujant dėl vėlesnio prekių ženklo, įregistruoto pagal šį įstatymą, naudojimo, mutatis mutandis taikoma [Prekių ženklų įstatymo] 21 straipsnio 1 dalis“.

II.

Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

11.

Ieškovė pagrindinėje byloje 1984 m. buvo įregistruota juridinių asmenų registre pavadinimu Heitec Industrieplanung GmbH. 1988 m. jos pavadinimas buvo pakeistas į HEITEC GmbH. 2000 m. pakeitusi teisinę formą ji vykdė veiklą, vadindamasi HEITEC AG. Ji yra žodinio prekių ženklo „HEITEC“ – Europos Sąjungos prekių ženklo Nr. 774 331, dėl kurio paraiška pateikta 1998 m. kovo 18 d. su prašymu pripažinti pirmenybę nuo 1991 m. liepos 13 d. ir kuris įregistruotas 2005 m. liepos 4 d. – savininkė ( 7 ).

12.

Viena iš dviejų atsakovų pagrindinėje byloje ( 8 ) savo ruožtu buvo įregistruota juridinių asmenų registre 2003 m. balandžio 16 d. pavadinimu HEITECH Promotion GmbH, kurį naudoja vykdydama savo veiklą (toliau – Heitech). Jai priklauso Vokietijos vaizdinis prekių ženklas, dėl kurio paraiška pateikta 2002 m. rugsėjo 17 d., kuris įregistruotas 2003 m. vasario 4 d. ir naudojamas ne vėliau kaip nuo 2004 m. rugsėjo 29 d. Jai taip pat priklauso Europos Sąjungos vaizdinis prekių ženklas Nr. 6 647 432, kuriame yra žodinis dėmuo HEITECH, dėl kurio paraiška pateikta 2008 m. vasario 6 d., kuris įregistruotas 2008 m. lapkričio 20 d. ir naudojamas ne vėliau kaip nuo 2009 m. gegužės 6 d.

13.

2004 m. lapkričio 29 d. Heitech nusiuntė raštą Heitec atstovams, jame pasiūlė sudaryti susitarimą dėl ribų nustatymo ir pirmumo teisės. 2008 m. liepos 7 d. EUIPO informavo Heitec apie pateiktą paraišką dėl Europos Sąjungos prekių ženklo „HEITECH“ įregistravimo. 2009 m. balandžio 22 d. raštu Heitec įspėjo Heitech dėl įmonės pavadinimo ir prekių ženklo su žodiniu dėmeniu HEITECH naudojimo. 2009 m. gegužės 6 d. atsakyme Heitech vėl pasiūlė sudaryti susitarimą dėl ribų nustatymo ir pirmumo teisės.

14.

2012 m. gruodžio 31 d. Landgericht Nürnberg‑Fürth (Niurnbergo‑Fiurto apygardos teismas, Vokietija) faksu buvo gautas ieškovės pagrindinėje byloje pareikštas ieškinys, datuotas 2012 m. gruodžio 15 d. 2013 m. sausio 4 d. minėtas teismas ieškovei pagrindinėje byloje nurodė sumokėti teismo išlaidų avansą. 2013 m. kovo 12 d. Landgericht Nürnberg‑Fürth (Niurnbergo‑Fiurto apygardos teismas) ieškovei pagrindinėje byloje priminė, kad nesumokėtas minėtas avansas, ir nurodė, kad nepateikti ieškinio originalai.

15.

2013 m. rugsėjo 23 d. Heitech adresuotu raštu Heitec pranešė, kad atsisako su ja sudaryti susitarimą dėl ribų nustatymo ir pirmumo teisės. Heitec pasiūlė jai sudaryti licencinę sutartį, kartu nurodžiusi, kad kreipėsi į teismą. 2013 m. gruodžio 29 d. Heitech adresuotame naujame rašte Heitec informavo atsakovę pagrindinėje byloje, kad ji remiasi savo pavadinimu ir yra Europos Sąjungos prekių ženklo „HEITEC“ savininkė. Ji taip pat nurodė, kad byla tebenagrinėjama teisme.

16.

2013 m. gruodžio 30 d. Landgericht Nürnberg‑Fürth (Niurnbergo‑Fiurto apygardos teismas) gavo Heitec raštą, datuotą 2013 m. gruodžio 12 d., su atsiskaitomuoju čekiu, skirtu teismo išlaidoms padengti, ir nauju ieškiniu, datuotu 2013 m. spalio 4 d. 2014 m. sausio 14 d. minėtas teismas priminė Heitec, kad turi būti įteiktas 2012 m. gruodžio 15 d. ieškinys, o ji vis dar nėra pateikusi originalų, skirtų minėtam teismui ir atsakovei pagrindinėje byloje. Paraginta pateikti šiuos dokumentus Heitec perdavė originalus Landgericht Nürnberg‑Fürth (Niurnbergo‑Fiurto apygardos teismas) 2014 m. vasario 22 d.

17.

2014 m. vasario 24 d. Landgericht Nürnberg‑Fürth (Niurnbergo‑Fiurto apygardos teismas) atkreipė Heitec dėmesį į tai, kad reikalavimai, nurodyti 2014 m. vasario 22 d. gautuose ieškinio originaluose, nesutampa su nurodytaisiais 2012 m. gruodžio 31 d. pareikštame ieškinyje. 2014 m. gegužės 16 d. Landgericht Nürnberg‑Fürth (Niurnbergo‑Fiurto apygardos teismas) galiausiai pradėjo procesą ir nurodė įteikti 2012 m. gruodžio 15 d. ieškinio kopijas atsakovams pagrindinėje byloje.

18.

2014 m. gegužės 21 d. Landgericht Nürnberg‑Fürth (Niurnbergo‑Fiurto apygardos teismas) gavus originalus, 2012 m. gruodžio 15 d. ieškinys galiausiai 2014 m. gegužės 23 d. buvo įteiktas atsakovams pagrindinėje byloje ( 9 ).

19.

Taigi, Heitec pareiškė pagrindinius reikalavimus, grindžiamus teisių, kurias jai suteikia jos pavadinimas HEITEC, pažeidimu, ir papildomus reikalavimus, grindžiamus jai priklausančio Europos Sąjungos prekių ženklo „HEITEC“ pažeidimu. Ji paprašė įpareigoti Heitech nebevadinti savo įmonės „HEITECH Promotion GmbH“ (I reikalavimas); nebežymėti savo prekių žymenimis HEITECH PROMOTION ir HEITECH, nebesiūlyti prekių ir paslaugų, pažymėtų šiais žymenimis; nebenaudoti šių žymenų verslo dokumentuose, interneto svetainėse arba reklamoje (II reikalavimas); nebenaudoti ir neperleisti verslo tikslais interneto domeno „heitech‑promotion.de“ (III reikalavimas) ir duoti sutikimą, kad jos pavadinimas būtų išbrauktas iš juridinių asmenų registro (VII reikalavimas). Be to, Heitec paprašė nurodyti abiem atsakovams pateikti informaciją, atlyginti žalą, sunaikinti prekes ir padengti įspėjimo išlaidas (IV, V, VI ir VIII reikalavimai).

20.

Landgericht Nürnberg‑Fürth (Niurnbergo‑Fiurto apygardos teismas) priteisė iš Heitech sumokėti Heitec 1 353,80 EUR įspėjimo išlaidų ir palūkanas, o likusius reikalavimus atmetė.

21.

Heitec pateikė apeliacinį skundą Oberlandesgericht Nürnberg (Niurnbergo aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija). Tas teismas nusprendė, kad ieškinys nepagrįstas, nes Heitec teisės buvo apribotos. Šiuo klausimu jis nurodė, kad Heitech savo vėlesnius žymenis nepertraukiamai naudojo mažiausiai penkerius metus ir kad Heitec tam neprieštaravo, nes, žinodama apie šį naudojimą, nesiėmė pakankamų priemonių, kad per penkerius metus jis būtų nutrauktas. Minėto teismo teigimu, pareiškus ieškinį Landgericht Nürnberg‑Fürth (Niurnbergo‑Fiurto apygardos teismas) naikinamojo termino eiga nenutrūko, nes šis ieškinys atsakovams pagrindinėje byloje buvo įteiktas tik praėjus penkeriems metams nuo įspėjimo, pateikto prieš šį ieškinį. Apeliacinis teismas taip pat nusprendė, jog negalima manyti, kad neprieštaravimas buvo nutrauktas pateikus įspėjimą, nes ieškinys nebuvo pareikštas per trumpą laiką nuo įspėjimo.

22.

Heitec pateikė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. To teismo nuomone, bylos baigtis priklauso nuo to, ar Heitec praleido terminą reikalauti nutraukti veiksmus ir reikšti papildomus reikalavimus, taikant Prekių ženklų įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalis, taip pat Reglamento Nr. 207/2009 54 straipsnio 1 ir 2 dalis bei 111 straipsnio 2 dalį.

23.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, jog Heitec reikalavimo teisių dėl to, kad Heitech naudoja jai pačiai priklausantį Vokietijos prekių ženklą (II reikalavimas, kiek tai susiję su žymeniu HEITECH PROMOTION), panaikinimą reglamentuoja Prekių ženklų įstatymo 21 straipsnio 1 dalis kartu su šio įstatymo 125b straipsnio 3 punktu, tiek, kiek šie reikalavimai grindžiami Europos Sąjungos prekių ženklu, kurio savininkė yra Heitec.

24.

Jis patikslina, kad Prekių ženklų įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi į Vokietijos teisę perkeltas Direktyvos 2008/95 9 straipsnyje nustatytas teisės, kurią suteikia prekyboje naudojami prekių ženklai (Direktyvos 2008/95 9 straipsnio 1 dalis) ir kiti žymenys (Direktyvos 2008/95 9 straipsnio 2 dalis), įskaitant verslo subjektų pavadinimus, užprotestuoti įregistruoto prekių ženklo naudojimą panaikinimas.

25.

Kadangi Heitec prieštarauja dėl Heitech pavadinimo naudojimo (I, II, III ir VII reikalavimai), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuoja, kad teisės panaikinimą reglamentuoja Prekių ženklų įstatymo 21 straipsnio 2 dalis. Šiuo klausimu tas teismas patikslina, kad, nors šios nuostatos norminis turinys yra platesnis nei Direktyvos 2008/95 ir nesutampa su Reglamento Nr. 207/2009 54 straipsniu, jos aiškinimas turi derėti su Prekių ženklų įstatymo 21 straipsnio 1 dalies aiškinimu pagal šią direktyvą. Be to, kadangi Heitec remiasi jai priklausančiu Europos Sąjungos prekių ženklu, Prekių ženklų įstatymo 21 straipsnio 2 dalis taikytina pagal nuorodą į nacionalinę teisę, daromą Reglamento Nr. 207/2009 101 straipsnio 2 dalyje ( 10 ).

26.

Dėl Heitec reikalavimų, susijusių su Heitech priklausančio Europos Sąjungos prekių ženklo naudojimu (II reikalavimas, kiek tai susiję su žymeniu HEITECH), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuoja, kad reikšmingi yra Reglamento Nr. 207/2009 54 ir 110 straipsniai bei 111 straipsnio 2 dalis.

27.

Toliau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas primena apeliacinio teismo padarytas išvadas. Viena vertus, Heitech iš tikrųjų naudojo savo pavadinimą kaip priemonę atpažinti jos verslui, taip pat jos prekių ir paslaugų ženklus teritorijoje, kurioje jiems taikoma atitinkama apsauga, ir tai darė tokiu būdu, kuris atitinka nurodytąjį reikalavimuose. Taigi tikrai buvo naudojama vėliausiai nuo 2009 m. gegužės 6 d., kai Heitech nusiuntė raštą Heitec, kuriame pasiūlė sudaryti susitarimą dėl ribų nustatymo ir pirmumo teisės. Kita vertus, manytina, kad taip pat vėliausiai tą dieną Heitec sužinojo apie aptariamų žymenų naudojimą. Galiausiai Heitech nesąžiningumas nebuvo įrodytas nei Landgericht Nürnberg‑Fürth (Niurnbergo‑Fiurto apygardos teismas), nei apeliaciniame teisme.

28.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, vis dėlto būtina patikslinti „neprieštaravimo“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2008/95 9 straipsnio 1 ir 2 dalis bei Reglamento Nr. 207/2009 111 straipsnio 2 dalį, sąlygas, nustatant, be kita ko, ar, kaip būtų galima manyti atsižvelgiant į Sprendimą Budějovický Budvar ( 11 ), penkerių metų naikinamojo termino eiga gali nurūkti tik pradėjus administracinę procedūrą arba teisminį procesą, o gal tam pakanka veiksmo, kaip antai įspėjimo nusiuntimo, po kurio nebūtinai ar ne iškart kreipiamasi į minėtas instancijas. Konkrečiau kalbant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar veiksmai, kaip antai tie, kurių pagrindinės bylos aplinkybėmis ėmėsi Heitec, gali būti laikomi veiksmais, kuriais buvo nutrauktas neprieštaravimas, kaip jis suprantamas pagal minėtas nuostatas. Galiausiai tuo atveju, jei vis dėlto kreipiamasi į teismą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, nuo kada naikinamojo termino eiga turi būti laikoma nutrūkusia, jei dėl ankstesnio prekių ženklo savininko kaltės ieškinio įteikimas atsakovui užtrunka iki tos dienos, kai jau yra praėjęs penkerių metų terminas.

29.

Šiomis aplinkybėmis Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi, kurią Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2020 m. rugsėjo 25 d., pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

III.

Procesas Teisingumo Teisme

30.

Heitec, Heitech ir Europos Komisija pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas. Be to, Teisingumo Teismas visoms šios prejudicinio sprendimo priėmimo procedūros rašytinėje dalyje dalyvaujančioms šalims pateikė klausimus, į kuriuos paprašyta atsakyti raštu; visos šios šalys pateikė Teisingumo Teismui atsakymus į šiuos klausimus.

IV.

Analizė

A.

Pirminės pastabos

31.

Dėl taikytinos teisės pažymėtina, kad Teisingumo Teismui pateikti prejudiciniai klausimai susiję su Direktyvos 2008/95 ir Reglamento Nr. 207/2009 nuostatų išaiškinimu. Nors abu šie teisės aktai yra panaikinti ir pakeisti kitais teisės aktais ( 12 ), juose, kaip pažymėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, yra nuostatų, kurios taikomos pagrindinėje byloje ratione temporis, nes šioje byloje iš esmės siekiama nustatyti, kokios rūšies veiksmai gali nutraukti neprieštaravimą dėl žinomo ankstesnių teisių pažeidimo, jei šių teisių turėtojas – ieškovė pagrindinėje byloje – galiausiai kreipėsi į teismą ir ieškinys atsakovei pagrindinėje byloje buvo įteiktas vėliausiai 2014 m. gegužės 23 d., taigi, galiojant minėtiems dviem teisės aktams.

32.

Dėl minėtų teisės aktų primintina, kad Reglamente Nr. 207/2009 apibrėžiama teisinė sistema, taikoma Europos Sąjungos prekių ženklams, kurie suprantami kaip prekėms arba paslaugoms skirti prekių ženklai, įregistruoti laikantis šiame reglamente nustatytų sąlygų ( 13 ). Šiuo klausimu pažymėtina, kad Heitec yra žodinio Europos Sąjungos prekių ženklo „HEITEC“, įregistruoto 2005 m. liepos 4 d., savininkė, o atsakovei pagrindinėje byloje savo ruožtu priklauso vaizdinis Europos Sąjungos prekių ženklas su žodiniu dėmeniu HEITECH, įregistruotas 2008 m. lapkričio 20 d. Direktyva 2008/95 taikoma kiekvienam prekių ar paslaugų ženklui, kuris yra įregistruotas arba dėl kurio gali būti pateikta paraiška įregistruoti valstybėje narėje kaip individualų, kolektyvinį, garantinį ar sertifikacijos ženklą ( 14 ). Atsakovei pagrindinėje byloje priklauso Vokietijos vaizdinis prekių ženklas su žodiniu dėmeniu HEITECH PROMOTION, įregistruotas 2003 m. vasario 4 d.

33.

Įvairiais reikalavimais, pateiktais pagrindinėje byloje, siekiama užginčyti ir Heitech priklausančio Vokietijos prekių ženklo naudojimą, ir jos vykdomą jai priklausančio Europos Sąjungos prekių ženklo naudojimą ( 15 ).

B.

Dėl pirmojo ir antrojo prejudicinių klausimų

34.

Teisingumo Teismui pateiktais pirmuoju ir antruoju prejudiciniais klausimais – kurie, mano manymu, nagrinėtini kartu – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo patikslinti teisinę teisės panaikinimo dėl neprieštaravimo sistemą, nustatytą ir Direktyvoje 2008/95, ir Reglamente Nr. 207/2009.

35.

Iškart pažymėtina, kad Direktyvos 2008/95 9 straipsnio 1 dalies formuluotė ( 16 ) yra beveik tokia pati kaip Reglamento Nr. 207/2009 54 straipsnio 1 dalies formuluotė. Šiose dviejose nuostatose įtvirtinta panaši sistema: ankstesnio (nacionalinio arba Europos Sąjungos) prekių ženklo savininkas, kuris penkerius metus iš eilės neprieštaravo tam, kad kitoje valstybėje narėje ar apskritai Sąjungoje būtų naudojamas vėlesnis prekių ženklas, ir žinojo apie šį naudojimą, nebegali remdamasis ankstesniu prekių ženklu nei prašyti paskelbti vėlesnio prekių ženklo registraciją negaliojančia, nei pareikšti protesto dėl vėlesnio prekių ženklo naudojimo žymėti prekėms ar paslaugoms, kurioms šis prekių ženklas buvo naudojamas. Išvengti teisės panaikinimo galima bent dviem atvejais: jei paraiška dėl vėlesnio prekių ženklo buvo pateikta nesąžiningai arba jei nebegalima konstatuoti ankstesnio prekių ženklo savininko neprieštaravimo. Reglamento Nr. 207/2009 111 straipsnio 2 dalyje nustatyta panaši sistema.

1.

Kas žinoma apie neprieštaravimą

36.

Pirmaisiais dviem prejudiciniais klausimais Teisingumo Teismo prašoma patikslinti, kokie įvykiai arba veiksmai gali nutraukti neprieštaravimą, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2008/95 9 straipsnio 1 dalį, taip pat Reglamento Nr. 207/2009 54 straipsnio 1 ir 2 dalis bei 111 straipsnio 2 dalį.

37.

Prieš atsakant į šiuos klausimus pirmiausia reikia apibrėžti sąvoką „neprieštaravimas“. Šiuo aspektu Sprendime Budějovický Budvar ( 17 ) yra naudingų išvadų. Tada Teisingumo Teismo buvo prašoma pirmiausia išaiškinti Direktyvos 89/104/EEB ( 18 ) 9 straipsnio 1 dalį, kurios turinys visiškai perkeltas į Direktyvos 2008/95 9 straipsnio 1 dalį, taigi minėtame sprendime išdėstyti teiginiai, susiję su Direktyva 89/104, mutatis mutandis taikytini ir aiškinant Direktyvos 2008/95 9 straipsnio 1 dalį.

38.

Taigi, iš šio sprendimo matyti, kad neprieštaravimas, minimas Direktyvos 2008/95 9 straipsnio 1 dalyje, nėra apibrėžtas nei šioje nuostatoje, kurioje dėl šios sąvokos nėra aiškios nuorodos į valstybių narių teisę, nei jokioje kitoje šios direktyvos nuostatoje, todėl tai yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka ( 19 ).

39.

Be to, Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas, be kita ko, į Direktyvos 89/104 trečią, septintą, devintą ir vienuoliktą konstatuojamąsias dalis ( 20 ), nusprendė, kad šios direktyvos 9 straipsniu „visiškai suderinamos sąlygos, kuriomis įregistruoto vėlesnio prekių ženklo savininkas gali pagal apribojimą [panaikinus teisę] dėl neprieštaravimo išlaikyti savo teisę į šį prekių ženklą, kai tapataus ankstesnio prekių ženklo savininkas prašo šio vėlesnio prekių ženklo registraciją pripažinti negaliojančia arba prieštarauja [paduoda protestą] dėl šio prekių ženklo naudojimo“ ( 21 ). Kadangi šių konstatuojamųjų dalių turinys buvo pakartotas Direktyvos 2008/95 4, 8, 10 ir 12 konstatuojamosiose dalyse, reikia konstatuoti tą patį.

40.

Galiausiai Teisingumo Teismas konstatavo, kad ta pati sąvoka „neprieštaravimas“ vartojama ir Reglamento Nr. 207/2009 54 straipsnio 1 dalyje „tokia pačia reikšme kaip ir pagal Direktyvos 89/104 9 straipsnio 1 dalį“ ( 22 ), taigi, kaip ir pagal Direktyvos 2008/95 9 straipsnio 1 dalį. Vadinasi, „neprieštaravimas“, kaip jis suprantamas tiek pagal Direktyvos 2008/95 9 straipsnio 1 dalį, tiek pagal Reglamento Nr. 207/2009 54 straipsnio 1 dalį, yra Sąjungos teisės sąvoka, kurios prasmė ir apimtis turi būti vienoda visose valstybėse narėse ir kuri turi būti savarankiškai ir vienodai aiškinama Sąjungos teisės sistemoje ( 23 ).

41.

Paprašytas patikslinti savarankiškos Sąjungos teisės sąvokos, kurios apibrėžtis Sąjungos teisėje nepateikiama, aiškinimą, Teisingumo Teismas atliko klasikinę analizę, siekdamas nustatyti šios sąvokos reikšmę ir apimtį remdamasis įprasta žodžio „neprieštaravimas“ reikšme bendrinėje kalboje, kartu atsižvelgdamas į kontekstą, kuriam esant ši sąvoka vartojama, ir teisės aktais, kuriuose ji įtvirtinta, siekiamus tikslus ( 24 ). Iš šios analizės išplaukia, jog „neprieštaraujančiam asmeniui būdingas tam tikras pasyvumas ir jis atsisako imtis savo turimų priemonių padėčiai, apie kurią jis žino ir kuri nebūtinai yra pageidaujama, ištaisyti. <…> [N]eprieštaravimo sąvoka reiškia, kad neprieštaraujantis asmuo nieko nedaro susiklosčius padėčiai, kuriai esant jis galėtų prieštarauti“ ( 25 ).

42.

Taigi, viena vertus, ankstesnio prekių ženklo savininkas turi būti ilgai neprieštaravęs dėl vėlesnio nei jo prekių ženklas prekių ženklo, apie kurį jis žinojo, naudojimo, t. y. „sąmoningai“, „apie tai žinodamas“ ( 26 ).

43.

Kita vertus, kadangi Direktyva 89/104, kaip ir Direktyva 2008/95, siekiama „įtvirtinti pusiausvyrą tarp prekių ženklo savininko suinteresuotumo išsaugoti esminę prekių ženklo funkciją ir kitų ūkio subjektų suinteresuotumo disponuoti žymenimis, galinčiais žymėti jų prekes ir paslaugas“  ( 27 ), šis tikslas „reiškia, kad, siekiant apsaugoti šią esminę funkciją, ankstesnio prekių ženklo savininkas turi turėti galimybę <…> užprotestuoti vėlesnio jo prekių ženklui tapataus prekių ženklo naudojimą“ ( 28 ). Taigi, Sprendimo Budějovický Budvar ( 29 ) 49 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad, „ankstesnio prekių ženklo savininkui pradėjus kokią nors administracinę procedūrą ar teisminį procesą per Direktyvos 89/104 9 straipsnio 1 dalyje [vadinasi, ir per Direktyvos 2008/95 9 straipsnio 1 dalyje] numatytą laikotarpį, nutrūksta apribojimo dėl neprieštaravimo laikotarpio [neprieštaravimo nulemto naikinamojo termino] eiga“.

2.

Dėl būtinumo formalizuoti neprieštaravimo dėl teisių pažeidimo nutraukimą

44.

Akivaizdu, kad tokios procedūros pradėjimas reiškia didžiausią, labiausiai formalizuotą „galimybės prieštarauti“, Teisingumo Teismo žodžiais tariant, laipsnį. Vis dėlto vien iš Sprendimo Budějovický Budvar ( 30 ) 49 punkto teksto nematyti, kad Teisingumo Teismas būtų nusprendęs, jog tik tokios procedūros pradėjimas gali lemti tai, kad nutrūksta neprieštaravimo nulemto naikinamojo termino eiga. Mano manymu, nėra ir tokio Sąjungos teisės aktų leidėjo aiškiai nustatyto reikalavimo, atsižvelgiant į pačias Direktyvos 2008/95 9 straipsnio 1 ir 2 dalių, taip pat Reglamento Nr. 207/2009 54 straipsnio 1 ir 2 dalių bei 111 straipsnio 2 dalies formuluotes.

45.

Heitech teigia, kad šios nuostatos turi būti aiškinamos kaip susijusios tik su teisių gynimo priemonėmis, kurios iš tikrųjų pradėtos įgyvendinti siekiant nutraukti neprieštaravimą, ir, grįsdama savo argumentą, remiasi įvairiomis 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo ( 31 ) nuostatomis. Šiose nuostatose dažnai daromos nuorodos į nacionalines teismines institucijas, kompetentingas intelektinės nuosavybės srityje. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad Direktyva 2004/48 siekiama suderinti valstybių narių nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos iki tol buvo suteikiama skirtingo lygio apsauga, kiek tai susiję su intelektinės nuosavybės teisių gynimo būdais, todėl šios direktyvos dalykas, aiškiai nurodytas jos 1 straipsnyje, – tai „priemon[ės], procedūr[os] ir gynybos būd[ai] [siekiant] užtikrinti intelektinės nuosavybės teisių gynimą“. Visos šios priemonės, procedūros ir gynybos būdai yra teisminio pobūdžio. Be to, pažymėtina, kad jokioje Direktyvos 2004/48 nuostatoje neaptariamas teisės panaikinimo dėl neprieštaravimo klausimas, todėl remiantis Direktyvos 2004/48 aiškinimu iš tikrųjų negali būti padaryta jokios šiai bylai naudingos išvados.

46.

Taigi, jei būtų remiamasi tuo, kad abiejose normose, kurias dabar nagrinėjame, trūksta tikslumo, būtų galima lengvai padaryti išvadą, kad bet kokio ankstesnio prekių ženklo savininko veiksmo, kuriuo bent kiek aktyviau išreiškiamas nesutikimas, kad vėlesnio prekių ženklo savininkas naudotų atitinkamą prekių ženklą ir (arba) žymenį, galėtų pakakti tam, kad nutrūktų neprieštaravimo nulemto naikinamojo termino eiga.

47.

Kadangi abiejų nagrinėjamų nuostatų formuluočių aiškinimas nepadeda atsakyti į klausimą, reikia atsižvelgti į siekiamą telos. Šiuo aspektu reikia konstatuoti, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas yra aiškiai nurodęs, kad teisės panaikinimas dėl neprieštaravimo buvo nustatytas „siekiant užtikrinti teisinį tikrumą ir neteisingai nepažeisti ankstesnio prekių ženklo savininko interesų“ ( 32 ). Taigi, siekiant užpildyti spragą, atsiradusią dėl teisės aktų leidėjo nutylėjimo, reikia tinkamai atsižvelgti į jo norą „įtvirtinti pusiausvyrą tarp prekių ženklo savininko suinteresuotumo išsaugoti esminę prekių ženklo funkciją ir kitų ūkio subjektų suinteresuotumo disponuoti žymenimis, galinčiais žymėti jų prekes ir paslaugas“ ( 33 ).

48.

Iš to, kas išdėstyta, mano manymu, matyti, kad neprieštaravimas nutraukiamas, kai ankstesnio prekių ženklo savininkas imasi turimų priemonių tam, kad būtų nutrauktas jo teisių pažeidimas. O kadangi reikia suderinti esamus interesus atsižvelgiant į kiekvieno teisinį saugumą, šis prieštaravimas turi būti formalizuotas naudojantis turimomis teisių gynimo priemonėmis ir siekiant, kad būtų priimtas įpareigojantis sprendimas.

49.

Prieštaravimo formalizavimas būtinas siekiant užtikrinti, kaip teisingai teigia Heitech ir Komisija, Direktyvos 2008/95 9 straipsnio 1 dalies, taip pat Reglamento Nr. 207/2009 54 straipsnio 1 ir 2 dalių bei 111 straipsnio 2 dalies veiksmingumą. Iš tikrųjų, jei neformalaus pranešimo, kaip antai paprasto laiško nusiuntimo, galėtų pakakti tam, kad nutrūktų naikinamojo termino eiga, vėlesnio prekių ženklo savininko teisinė padėtis (darant prielaidą, kad visos kitos nustatytos sąlygos yra įvykdytos) niekada negalėtų nusistovėti. Tačiau, kaip minėta, toks aiškiai nebuvo Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo noras. Pavyzdžiui, raštas, kuriame įspėjama, kad bus iškelta byla, bet šis įspėjimas niekada neįgyvendinamas, reikštų, kad ankstesnio prekių ženklo savininkas atsisako, kaip tai suprantama pagal Sprendimą Budějovický Budvar ( 34 ), imtis turimų priemonių padėčiai, apie kurią jis nepaneigiamai žino, ištaisyti ir taip toliau leidžia tęstis neprieštaravimui, užuot jį nutraukęs. Šiuo aspektu įspėjimas nesuteikia daugiau garantijų dėl ketinimų įgyvendinti savo teises pagal įpareigojantį sprendimą rimtumo.

50.

Prieštaravimo formalizavimas būtinas, nes siekiant teisinio saugumo reikia, kad būtų tiksliai nustatyta ir naikinamojo termino eigos pradžia ( 35 ), ir jo nutrūkimo ar pabaigos momentas. Tačiau tam, kad taip būtų, ši eiga gali būti nutraukta tik veiksmu, akivaizdžiai reiškiančiu aiškų ir rimtą ketinimą įgyvendinti savo teises, kaip antai administracinės procedūros arba teisminio proceso inicijavimu.

51.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad tik akivaizdžiai išreikštu aiškiu ir rimtu ankstesnių teisių turėtojo ketinimu nutraukti neprieštaravimą pradedant administracinę procedūrą arba teisminį procesą, jei tai padaryta per penkerius metus nuo tada, kai jis sužino apie vėlesnio prekių ženklo naudojimą, gali būti nutraukta neprieštaravimo nulemto naikinamojo termino, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2008/95 9 straipsnio 1 ir 2 dalis, taip pat Reglamento Nr. 207/2009 54 straipsnio 1 ir 2 dalis bei 111 straipsnio 2 dalį, eiga.

C.

Dėl trečiojo prejudicinio klausimo

52.

Jei, kaip siūlau, Teisingumo Teismas nuspręstų, kad tik pradėjus administracinę procedūrą arba teisminį procesą gali būti nutraukta penkerių metų laikotarpio eiga, taigi, ir neprieštaravimas, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2008/95 9 straipsnio 1 dalį, taip pat Reglamento Nr. 207/2009 54 straipsnio 1 ir 2 dalis bei 111 straipsnio 2 dalį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo patikslinti, koks būtent momentas laikytinas šios eigos nutrūkimo momentu.

53.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog iš pirmojo ir antrojo prejudicinių klausimų analizės matyti, kad lemiamos reikšmės turi ankstesnio prekių ženklo savininko požiūris. Mano nuomone, siekiant nustatyti, ar nutrūko neprieštaravimo nulemto naikinamojo termino eiga, reikia, turint galvoje šio savininko požiūrį, išnagrinėti klausimą, ar, subjektyviai vertinant, jis ėmėsi būtinų priemonių tam, kad jo teisės nebebūtų pažeidžiamos, kreipdamasis į teismą. Tuo momentu, kai ankstesnio prekių ženklo savininkas kreipiasi į teismą, labai aiškiai išreiškiamas jo rimtas ir akivaizdus ketinimas įgyvendinti savo teises.

54.

Be to, kitaip nei senaties terminas, paveikiantis naudojimąsi subjektine teise, kuria atitinkamas asmuo nebegali veiksmingai remtis teisme ( 36 ), naikinamasis terminas tiesiogiai ir iškart paveikia galimybę kreiptis į teismą. Taigi teisė pareikšti ieškinį neišnyksta, jeigu ieškinys pareiškiamas per penkerius metus nuo sužinojimo apie naudojimą, todėl, mano manymu, visiškai logiška, kad naikinamojo termino eiga nutrūksta ieškinio pareiškimo ar, tiksliau, pareiškimo kuriuo pradedama byla, pateikimo dieną. Nors Sąjungos teisėje suderintas pats neprieštaravimo nulemtas naikinamasis terminas, kaip ir (iš esmės) šio neprieštaravimo pasekmės, pagal ją valstybėms narėms paliekama visiška laisvė nustatyti ieškinio, kuriuo siekiama būtent nutraukti neprieštaravimą, pareiškimo procesines sąlygas (taip pat jo priimtinumo arba įteikimo sąlygas). Šiomis aplinkybėmis manyti, kad naikinamojo termino eigos nutrūkimo diena pagal šiuo metu galiojančią Sąjungos teisę – ieškinio pareiškimo diena, mano nuomone, yra pats tinkamiausias sprendimas, kartu leidžiantis maksimaliai sumažinti nacionalinius skirtumus, kurie galėtų dar padidėti tolesniuose teismo proceso etapuose. Ieškinio pareiškimo metu ankstesnio prekių ženklo savininko ketinimas gali būti konstatuotas palyginti užtikrintai ( 37 ).

55.

Priešingai, manyti, kad tokia diena yra ieškinio įteikimo atsakovui diena, mano manymu, rizikingiau, atsižvelgiant į primintus nacionalinės praktikos skirtumus. Šiuo klausimu pritariu Komisijos išreikštoms abejonėms.

56.

Galiausiai, kaip ir Komisija, esu tos nuomonės, kad nors iš esmės naikinamojo termino eiga nutrūksta ieškinio pareiškimo kompetentingame teisme dieną, galiausiai teismas, į kurį kreiptasi, turi nustatyti, ar taip ir yra. Kadangi turi būti atsižvelgiama ir į vėlesnio prekių ženklo savininko interesus, naikinamojo termino eiga gali nutrūkti tik su tam tikromis sąlygomis, iš kurių pirmoji – pareikštas ieškinys turi būti priimtinas. Taip pat dėl to, kad turi būti atsižvelgiama į šiuos interesus, pranešti atsakovui apie tai, kad jam pareikštas ieškinys, reikia per palyginti trumpą laiką nuo ieškinio pareiškimo. Ieškovas, kuris, pavyzdžiui, vėluotų pašalinti ieškinio, neatitinkančio tam tikrų formos reikalavimų, trūkumus ar kaip nors kitaip trukdytų vykti procesui, neišsklaidydamas abejonių dėl ketinimo kreiptis į teismą tikrumo (pavyzdžiui, nesumokėdamas teismo išlaidų avanso), arba dėl kurio kaltės, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsakovui būtų vėluojama pranešti apie ieškinį, taigi, atsižvelgdamas į praėjusį laiką atsakovas galėtų turėti teisėtų lūkesčių dėl galimybės remtis neprieštaravimu, tokiomis ypatingomis aplinkybėmis neturėtų teigti, kad nutraukė neprieštaravimo nulemto naikinamojo termino eigą, kol atitinkamai nebūtų pašalinęs ieškinio trūkumų, sumokėjęs teismo išlaidų avanso ar galiausiai įvykdęs teismo, į kurį kreipėsi, nurodymų tam, kad jo ieškinys pagaliau būtų laikomas iš tikrųjų pateiktu.

57.

Primintina, kad pagal Sąjungos teisę neprieštaravimo nulemtas naikinamasis terminas trunka penkerius metus ir pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai ankstesnio prekių ženklo savininkas sužino, kad vėlesnio prekių ženklo savininkas naudoja pastarąjį ženklą. Per šį penkerių metų laikotarpį ankstesnių teisių turėtojai laisvai gali įgyvendinti savo teises esant situacijai, apie kurią jie seniai žino, nelaukdami paskutinės termino dienos ieškiniui pareikšti. Jei taip būtų, jie būtų suinteresuoti kuo greičiau pareikšti tinkamai nukreiptą ir reikalavimus atitinkantį ieškinį, kad nesulauktų priekaištų dėl tam tikro aplaidumo ( 38 ).

58.

Šiomis aplinkybėmis, jei neprieštaravimo nulemtas naikinamasis terminas sueina laikotarpiu nuo minėto ieškinio pareiškimo iki jo įteikimo atsakovui, ieškinį gavęs teismas turi nustatyti, ar buvo vėluojama informuoti atsakovą, ir, jei taip, ar galima konstatuoti, kad vėlavimą lėmė ieškovo elgesys vykstant procesui. Tokiu atveju ieškinį gavęs teismas taip pat turi nustatyti, ar atsižvelgiant į tokį elgesį gali kilti abejonių dėl ketinimo pareikšti ieškinį šiame teisme rimtumo, ir padaryti išvadas, kiek tai susiję su neprieštaravimo nulemto naikinamojo termino eigos apskaičiavimu.

59.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, kai ankstesnio prekių ženklo savininkas pareiškia ieškinį, šio ieškinio pareiškimo dieną iš esmės reikia laikyti penkerių metų naikinamojo termino – kaip antai nurodyto Direktyvos 2008/95 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse, taip pat Reglamento Nr. 207/2009 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei 111 straipsnio 2 dalyje, – eigos nutrūkimo diena. Jei šis terminas sueina laikotarpiu nuo šio ieškinio pareiškimo iki jo įteikimo atsakovui, teismas, į kurį kreiptasi, turi nustatyti, ar buvo vėluojama informuoti atsakovą, ir, jei taip, ar galima konstatuoti, kad vėlavimą lėmė ieškovo elgesys vykstant procesui. Tokiu atveju teismas, į kurį kreiptasi, taip pat turi nustatyti, ar atsižvelgiant į tokį elgesį gali kilti abejonių dėl ketinimo pareikšti ieškinį šiame teisme rimtumo, ir padaryti išvadas, kiek tai susiję su neprieštaravimo nulemto naikinamojo termino eigos apskaičiavimu.

D.

Dėl ketvirtojo prejudicinio klausimo

60.

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar teisės panaikinimas, jei taikomas, apima ne tik ieškinį dėl vėlesnio prekių ženklo naudojimo nutraukimo, bet ir papildomus arba susijusius reikalavimus, kaip antai reikalavimus nurodyti atlyginti žalą, pateikti informaciją ar sunaikinti prekes, pažeidžiančias teises į prekių ženklą.

61.

Iškart reikia atsakyti į ieškovės pagrindinėje byloje pastabą, pagal kurią, kadangi pagrindinėje byloje teisės panaikinimas netaikomas, Teisingumo Teismui į ketvirtąjį prejudicinį klausimą atsakyti nereikia. Primintina, kad nors Teisingumo Teismas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui turi pateikti naudingą nuostatų, kurias pastarasis teismas ketina taikyti, išaiškinimą, vis dėlto Teisingumo Teismas nėra kompetentingas spręsti dėl faktinių pagrindinės bylos aplinkybių ar taikyti Sąjungos teisės normų, kurias jis išaiškino, nacionalinėms priemonėms ar situacijoms, nes šie klausimai priklauso išimtinei nacionalinio teismo kompetencijai ( 39 ). Todėl Teisingumo Teismas negali remtis prielaida, kad teisė į ieškinį, kurį ieškovė pagrindinėje byloje pareiškė šiame nacionaliniame teisme, neišnyko, ir šiuo pagrindu atsisakyti atsakyti į pateiktą klausimą.

62.

Grįžtant prie ketvirtojo prejudicinio klausimo, pažymėtina, pirma, kad nei Direktyvos 2008/95 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse, nei Reglamento Nr. 207/2009 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei 111 straipsnio 2 dalyje nėra konkrečiai patikslintos teisės panaikinimo pasekmės. Vis dėlto perskaičius šias nuostatas aišku, kad, jeigu įvykdytos jose nurodytos sąlygos teisės panaikinimui konstatuoti, ankstesnio prekių ženklo savininkas „netenka teisės, remdamasis ankstesniu prekių ženklu, prašyti pripažinti vėlesnio prekių ženklo registraciją negaliojančia arba prieštarauti vėlesnio prekių ženklo naudojimui žymėti prekėms ar paslaugoms, kurioms šis prekių ženklas iki tol buvo naudojamas“ ( 40 ). Taigi, a contrario, kol netaikomas teisės panaikinimas dėl neprieštaravimo, prekių ženklo savininkas gali prašyti pripažinti vėlesnio prekių ženklo registraciją negaliojančia ir prieštarauti jo naudojimui, pareikšdamas ieškinį dėl teisių pažeidimo ( 41 ).

63.

Kalbant apie Europos Sąjungos prekių ženklą, pažymėtina, kad jo negaliojimo pasekmės savo ruožtu patikslintos Reglamento Nr. 207/2009 55 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią „laikoma, kad Europos Sąjungos prekių ženklas nuo pat pradžios neturėjo šiame reglamente nurodytos savo galios“, reglamentuojamos šio reglamento II antraštinės dalies 2 skirsnyje. Direktyvoje 2008/95 nėra lygiaverčių nuostatų, o iš jos 6 konstatuojamosios dalies matyti, kad „valstybės narės turėtų [ir toliau galėti] nustatyti prekių ženklų panaikinimo ar pripažinimo negaliojančiais pasekmes“.

64.

Kaip ir nagrinėjant pirmąjį ir antrąjį prejudicinius klausimus, tikslesnę Direktyvos 2008/95 9 straipsnio 1 ir 2 dalių, taip pat Reglamento Nr. 207/2009 54 straipsnio 1 ir 2 dalių bei 111 straipsnio 2 dalies formuluočių prasmę turi padėti nustatyti teleologinis šių nuostatų aiškinimas. Jei teisės panaikinimas dėl neprieštaravimo – tai sistema, nustatyta siekiant užtikrinti esamų interesų pusiausvyrą, kartu vykdant teisinio saugumo reikalavimą, mano manymu, pastarojo nebūtų paisoma, jei po penkerių metų neprieštaravimo ankstesnio prekių ženklo savininkas nebegalėtų nei prašyti pripažinti vėlesnį prekių ženklą negaliojančiu, nei prieštarauti jo naudojimui, bet ir toliau galėtų prašyti atlyginti žalą, patirtą dėl naudojimo, dėl kurio jis neprieštaravo, kai galėjo tai padaryti, ir dėl kurio jis nebegali prieštarauti, nes jo teisė panaikinta. Iš tikrųjų siekiamam teisiniam saugumui grėstų pavojus, jei ankstesnio prekių ženklo savininkas galėtų visą laiką gauti žalos atlyginimą, kiek tik būtų neprieštaraujama abiejų prekių ženklų naudojimui kartu. Be to, remiantis šiuo neprieštaravimu, reikalavimo sunaikinti prekes, kurios negali būti laikomos pažeidžiančiomis teises į prekių ženklą, patenkinimas reikštų teisinį absurdą.

65.

Taigi, esu linkęs manyti, kad negalėjimas „prieštarauti vėlesnio prekių ženklo naudojimui“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/95 9 straipsnio 1 ir 2 dalis, taip pat Reglamento Nr. 207/2009 54 straipsnio 1 ir 2 dalis bei 111 straipsnio 2 dalį, turi būti aiškinamas plačiai, todėl nuo tada, kai konstatuojamas teisės panaikinimas dėl neprieštaravimo, ankstesnio prekių ženklo savininkas netenka visų su jo prekių ženklo pirmumu susijusių privilegijų vėlesnio prekių ženklo, kurio naudojimui jis neprieštaravo, savininko atžvilgiu, vadinasi, teisės panaikinimas dėl neprieštaravimo turi būti suprantamas kaip apimantis ne tik ieškinį dėl veiksmų nutraukimo, bet ir papildomus reikalavimus, grindžiamus ankstesnio prekių ženklo suteikiama teise, kaip antai reikalavimus atlyginti žalą, pateikti informaciją ar sunaikinti prekes.

V.

Išvada

66.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) pateiktus prejudicinius klausimus: